Liepos 1 d. darbą pradeda naujai išrinktas Europos Parlamentas (EP), tačiau, praėjus mėnesiui nuo rinkimų, galutinė rikiuotė vis dar nėra aiški. Nepaisant didžiausio vietų skaičiaus praradimo, didžiausią frakciją išlaikė centro dešinės Europos liaudies partija, o euroskeptinės ar radikalios kairiosios bei dešiniosios jėgos neišpildė prieš rinkimus su baime skelbtų prognozių, nors ir padidino vietų skaičių EP.
Dar daugiau, derybų dėl frakcijų metu išryškėjo, kad ne visos euroskeptinės partijos randa pakankamai bendrų taškų, kad suformuotų vieningą grupę: pavyzdžiui, „už borto“ buvo paliktos atvirą neofašistinę retoriką bei simboliką naudojančios Vengrijos „Jobbik“, Graikijos „Auksinės aušros“ ir Vokietijos NPD partijos. Tad kraštutinės jėgos greičiausiai išsiskirstys tarp dviejų frakcijų ir, jeigu prancūzų „Nacionalinio fronto“ lyderei Marine Le Pen nepavyks suformuoti naujos frakcijos, mišrios grupės.
Lietuvoje daugiausia vietų – tris – gavo liberalų ir demokratų frakcija, o pirmą kartą, Broniui Ropei galutinai apsisprendus, savo atstovą turės žalieji. Vieną vietą prarado socialistai ir net dvi – centro dešinės ELP grupė. T.y. į Briuselį vyks liberalsąjūdiečiai
Petras Auštrevičius ir Antanas Guoga, socialdemokratai Zigmantas Balčytis ir Vilija Blinkevičiūtė, konservatoriai Gabrielius Landsbergis ir
Algirdas Saudargas, tvarkiečiai Valentinas Mazuronis ir Rolandas Paksas, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderis Valdemaras Tomaševskis ir darbietis Viktoras Uspaskichas.

Europos Parlamento rinkimų rezultatai
Frakcija
2014 m. 2009 m.
Europos liaudies partija (krikščionių demokratų) 221 274
Socialistų ir demokratų pažangusis aljansas 191 196
Europos konservatoriai ir reformistai 68 57
Liberalų ir demokratų aljansas už Europą 67 83
Europos vieningųjų kairiųjų jungtinė frakcija/Šiaurės šalių žalieji kairieji 52 35
Žaliųjų frakcija/Europos laisvasis aljansas 50 57
„Laisvės ir demokratijos Europa“ 48 31
Mišri grupė 43 33
***
Anksčiau EP nebuvusių partijų atstovai 11

Europos Komisijos narė Androulla Vassiliou, atsakinga už švietimą, kultūrą, daugiakalbystę ir jaunimą, kalba apie ES užmojus, kad iki 2020 m. 40 proc. jaunuolių įgytų aukštąjį išsilavinimą. Kartu aukštojo mokslo kokybė privalo gerėti, o kas – studentai, valstybė ar darbdaviai – mokės už mokslą, turi nuspręsti atskiros vyriausybės.

VEIDAS: Kokias svarbiausias švietimo problemas ES turėtų spręsti nedelsiant?
A.V.: Šiuo metu ES valstybių narių švietimo bei mokymo sistemų rezultatai ir sunkumai, kuriuos jos patiria, yra labai skirtingi. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos atlikto Tarptautinio moksleivių vertinimo programos (PISA) ir Tarptautinio suaugusiųjų gebėjimų vertinimo programos (PIAAC) tyrimų rezultatai akivaizdžiai rodo, kad Europos šalių švietimo ir mokymo sistemų pajėgumai išugdyti pagrindinius gebėjimus, kurių reikia sėkmingam darbui ir gyvenimui, labai skiriasi. Paaiškėjo, kad 20 proc. PISA tyrime dalyvavusių paauglių skaitymo ir matematikos gebėjimai yra žemiausio lygio, o PIAAC tyrimas atskleidė, kad pagrindinių gebėjimų trūksta penktadaliui suaugusiųjų.
Jaunimo nedarbo lygis ir tam tikrų gebėjimų stygius rodo, kad daugelio ES valstybių narių profesinio rengimo ir aukštojo mokslo sistemos turi silpnų vietų. Tačiau švietimo ir mokymo tobulinimas yra ilgas procesas, todėl šių problemų neįmanoma išspręsti greitai. Reikia dirbti nuosekliai, nacionaliniu ir vietiniu lygmeniu, o ES ir toliau padės atlikti šį darbą.
VEIDAS: Kaip ES gali tobulinti švietimo kokybę?
A.V.: ES įvairiomis politikos iniciatyvomis siūlo modernizuoti švietimo sistemas. Pavyzdžiui, pernai rugsėjį buvo paskelbta iniciatyva „Atviresnis švietimas“, kuria siekiama tobulinti informacinių bei ryšio technologijų naudojimą, ir Aukštojo mokslo modernizavimo strategija. Be to, ES skatina valstybių narių patirties ir žinių mainus bendrais klausimais, pasitelkiant savanorišką atvirąjį koordinavimo metodą.
Europos Komisija bendradarbiauja su valstybėmis narėmis nustatydama bendrus tikslus bei lyginamuosius kriterijus ir vėliau vertina šalių pažangą. Ji siekia, kad švietimo aspektai būtų įtraukti į socialinės ir ekonominės politikos kryptis, formuluojamas pagal darbo vietų kūrimo ir ekonomikos augimo strategiją „Europa 2020“.
Be to, Europos Komisija siūlo finansavimo galimybes pavieniams asmenims ir švietimo įstaigoms pagal programą „Erasmus+“. Remiant studentų ir dėstytojų mainus, jie dalį studijų ar akademinio darbo laiko praleidžia užsienyje ir taip gali patobulinti savo įgūdžius. Taigi Europos Komisija finansuoja projektus, kurie leidžia švietimo įstaigoms ir kitiems partneriams bendradarbiaujant patobulinti konkrečius švietimo ir mokymo aspektus – nuo išmanesnio technologijų naudojimo iki glaudesnio aukštojo mokslo įstaigų ir darbdavių bendradarbiavimo.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 212014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2014-m

Italijos Turino universiteto ekonomikos profesorius ir Tarptautinio ekonomikos tyrimų centro direktorius Enrico Colombatto mano, kad Europos Sąjungos ateitis po Europos Parlamento (EP) rinkimų – toli gražu ne rožinė. Kalbėdamasis su “Veidu” ekspertas teigė, kad ES turi iš naujo atrasti savo egzistavimo priežastį.

VEIDAS: EP rinkimuose rinkėjai balsuoja už kandidatus, remdamiesi jų veiksmais įgyvendinant nacionalinius interesus, o ne bendrą ES viziją. Ar toks polinkis padeda kurti vieningos ES ateities strategiją?
E.C.: Tiesa ta, kad EP niekam nerūpi. Visuomenės apklausos rodo, kad maždaug 40 proc. europiečių dalyvauti EP rinkimuose neketina. O apie 30 proc. ketinančių balsuoti gyventojų gali būti euroskeptikai. Sudėjus šiuos skaičius akivaizdu, kad gyventojų, kuriems rūpi ES ateitis ir politinis jos projektas, – mažuma.
Todėl yra dvi ES ateities galimybės: arba rinkimų rezultatai užtikrins Europos Komisijos ir EP pergalę prieš euroskeptikus, arba, jei EP kontroliuos euroskeptikai, jų partnerystė bus paralyžiuota. Bet kokiu atveju didelės naudos ES negaus.
Kai tik vyrauja politinis neapibrėžtumas, sakyčiau, net politinis paralyžius, žaidimui baigiantis laimi biurokratai. Todėl nesu nusiteikęs optimistiškai.
VEIDAS: Kai dauguma europiečių nusivylę dabartiniu ES modeliu, gal federacinė sąjunga veiktų efektyviau?
E.C.: Mes nesame JAV – nesijaučiame didele tos pačios šalies dalimi. Pavyzdžiui, man patinka lietuviai, esu tikras, kad ir lietuviams patinka italai, bet esame skirtingos šalys. Per pasaulio krepšinio čempionatą sirgau už Italiją, o jūs – už Lietuvą, juk nepalaikėme tos pačios komandos. Mūsų kalba, istorija ir kultūra skiriasi, vadinasi, nesame politinė, istorinė ar kultūrinė sąjunga. Vienintelis siejantis dalykas, kuriuo ES tėvai galėjo įteisinti savo projektą, buvo ekonominė narių sėkmė. Nors ir nesame tos pačios šeimos dalis, būti drauge apsimoka dėl ekonominės naudos ir savo gerovės.
Tačiau žmonės nusivylę, jiems trūksta naujų gerovės rezultatų, kankina nuojauta, kad ES ekonomines problemas dažniau kūrė, nei sprendė. Eurobiurokratai nuolat kartojo: “Suteikite mums galių, ir mes sukursime naujų darbo vietų.” Taip nenutiko. Ir štai dabar klesti jaunimo nedarbas.
Jie sakė: “Suteikite mums galių, ir tapsime pažangiausiu technologijų centru visame pasaulyje.” Ir šitai neįvyko. Natūralu, kad žmonės klausia: jei jie duoda pinigų, balsų, tai kodėl eurobiurokratai nepateisina lūkesčių?
Niekas neprisiims atsakomybės skandinti ar nutraukti ES projektą, nes pasekmės būtų nenuspėjamos. Bet jei negauname naudos iš ekonominės ES perspektyvos, nesame ir politinė sąjunga, tai kas gi mes?
Nesame stiprūs ir dėl strateginių priežasčių: Ukrainos krizė parodė, kad europiečiai iškrinta iš konteksto. Šiandien laikraščiuose matome buvusį Vokietijos kanclerį Gerhardą Schroederį apsikabinusį Vladimirą Putiną.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 202014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2014-m

BFL

Lietuvos narystė Europos Sąjungoje sustiprino Lietuvos valstybingumo pamatus, sukūrė modernios valstybės europinę sandarą. ES plėtros politikos įrankis, įtraukiant naujas valstybes nares į demokratinių valstybių įvairiapusio bendradarbiavimo sistemą, grįstą europinėmis krikščioniškomis vertybėmis, visiškai pasiteisino.
2001 m. sausio 5 d. vyriausiojo Lietuvos stojimo į ES derybininko įgaliojimus gavęs Petras Auštrevičius prisiminė tuomet buvus visai kitokias lietuvių nuotaikas: pagal BVP, tenkantį vienam gyventojui, mūsų šalis vilkosi priešpaskutinėje vietoje ES.
“Įvykę rinkimai, nauja koalicija, atrodė, turėjo įkvėpti naujiems darbams, bet startinės pozicijos buvo labai prastos. 2001-ųjų pirmasis pusmetis mums buvo lemiamas. Politikams norėjome suformuluoti aiškų tikslą: arba įstojame į ES, įrodome integracinį konkurencingumą, arba nekaltiname savęs ir einame tokiu greičiu, koks mums, deja, tėra įmanomas. Laimei, pasirinktas sprendimas daryti viską, kas įmanoma, kad pasiektume narystę ES, – prisiminė P.Auštrevičius. – Ir štai 2001-ųjų birželis, lemiamas susitikimas Lakene, nubrėžęs aiškią ateities viziją. Po birželio Lietuva laikėsi solidžiai, uždarė nemažai derybinių skyrių, reorganizavosi viduje, padarė viską, kas įmanoma, kad derybų greitis nebūtų derybų sąskaita, ir atsistojo tarp pirmaujančių narystės siekiančių Europos valstybių.”

Beveik 20 proc. šuolis
Pasak neeilinį vaidmenį Lietuvai stojant į ES suvaidinusio Seimo pirmininkės pavaduotojo P.Auštrevičiaus, dabar žvelgiant iš dešimties metų perspektyvos galima drąsiai teigti, kad lūkesčiai buvo viršyti.
“Neatsakinga būtų buvę tikėtis, kad nuo 2004 m. Lietuvoje akimirksniu viskas turi pasikeisti. Praėjus dešimtmečiui matome, kad niekada nebūtume galėję turėti tokio finansinio potencialo, jei ne narystė ES. Tempai tikrai stulbinamai spartūs, bet mes vystomės lietuvišku būdu. Negalime automatiškai perkelti kitų šalių patirties, turime savo tradicijas, požiūrį į darbą, savo klaidų mechanizmus, nepalankią mums pusės dešimtmečio trukmės ekonominę krizę. Jei ne sunkmetis, mūsų pažanga būtų tikrai didžiulė”, – praėjusį narystės ES dešimtmetį apibūdina P.Auštrevičius, primindamas, kad nuo 2004-ųjų Lietuva ėmė ypač sparčiai kilti iš duobės, į kurią pakliuvo dar per 1999 m. ekonominė krizę. Vėliau mūsų šalies augimą sustabdė 2008 m. pabaigoje prasidėjęs pasaulinės ekonomikos sunkmetis.
Lietuvos ekonominės gerovės didėjimą patvirtina 19 nuošimčių šuolis Europos Sąjungos vidurkio link, ir esame pirmi tarp dešimties kartu įstojusiųjų. Puikus rezultatas, tik privalome patys savęs nemenkinti.
“Lietuva yra įtikinamas akivaizdžių pranašumų, būnant visaverte ES nare, pavyzdys. Būdamas lietuvis pagal saviraišką bei tapatumą ir europietis pagal mąstymą bei veikimą, sveikinu Lietuvą, savo tėvynę, išvien su kitais vienminčiais kuriant ES darbotvarkę visų europiečių labui. Įstodami į euro zoną mes dar kartą patvirtinsime, kad Lietuva yra ES branduolio valstybė, atsakingai veikianti saugios, vieningos ir klestinčios Europos labui”, – sako P.Auštrevičius, brėždamas artimiausią mūsų šalies siekį – turėti bendrą Europos valiutą eurą.

Nuo daugiau – prie geriau
Artimiausius dešimt metų parlamentaras norėtų matyti nuoseklų perėjimą nuo kiekybės prie kokybės. Nuo daugiau – prie geriau. Kad mūsų šalies europinė integracija pagaliau virstų pajamų, socialinės kokybės, tikro konkurencingumo didėjimu. Kad Lietuvoje atsiradusios geresnės darbo vietos sustabdytų emigraciją, kad investicijos į švietimą mūsų jaunimą sutelktų mokytis savo tėvynėje.
“Manau, kad sėkmingai baigę pirmojo narystės dešimtmečio laikotarpį įsitvirtinsime tarp pripažintų ES senbuvių, teikdami pasiūlymus ne vien savo, bet ir Europos gerovei. Narystė ES nėra vien tik tikslas, skaičiuojant, kiek ES lėšų turėtų grįžti į Lietuvą, sumokėjus tam tikrą kiekį mokesčių. Jau turime įnešti savo indėlį, atsidurti ES branduolyje, kad Europa būtų stabilesnė, konkurencingesnė ir vieningesnė. Nematau jokios priežasties europiniam liūdesiui”, – optimistiškai artimiausią dešimties metų perspektyvą brėžia kandidatas.
Lietuvos liberalų sąjūdžio narys, pagal šios partijos sąrašą ketinantis tapti Europos Parlamento (EP) nariu, P.Auštrevičius neslepia norintis tęsti tai, ką daro pastaruosius 16 metų. “Padaryta daug, bet tikrai ne viskas. Ateinantys dešimtmečiai bus kupini reikšmingų darbų, kuriuose ir aš norėčiau dalyvauti”, – tvirtina pašnekovas.
Europai būtina atsibusti iš letargo miego, imtis atsakomybės, atvirai ir atsakingai žvelgti į kaimynus. “Užsienio, gynybos, saugumo reikalai man gerai žinomi, todėl norėčiau dirbti atitinkamame EP komitete. Didžiausias ES saugumo iššūkis nebuvo ir nėra pati Europa, iššūkis – jos kaimynystė. ES gali sustiprinti savo saugumą, reikiamai investuodama politiškai ir ekonomiškai į ilgalaikei partnerystei įsipareigojusias valstybes, kurdama gerų pasiekimų pavyzdžius ir rezultatus bei skatindama narystei ES”, – vardija parlamentaras.
Būdamas ekonomistas pagal išsilavinimą, P.Auštrevičius sėkmingai galėtų darbuotis ir šiame bare. Politikas mato reformų tiek ES biudžeto pajamų, tiek išlaidų srityje poreikį.
“Nesvarbu, kad esu federalistas instituciniu, politiniu požiūriu, bet Lietuvos kultūrą vertinu kaip ypatingą. Vis dėlto manau, kad ES yra ir kultūrų manai, kultūrų reprezentacijos erdvė. Darysiu viską, kad Lietuva iš kultūros pusės būtų reprezentuojama kuo daugiau ir aktyviau”, – sako kultūrai neabejingas politikas, pabrėždamas, kad Lietuva ir lietuviai, su turtinga savo istorija ir kultūra sparčiai žengiantys į priekį ekonomiškai, ES neturėtų jaustis antrarūšiai.
Todėl artimiausias laikotarpis – tai užduotis mūsų šalies politikams užimti vietą Europoje ant to akmens, ant kurio mes jaustumės visaverčiai ir tvirtai stovintys.
***
Politinė reklama. Apmokėta iš politinės partijos Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio rinkimų kampanijos sąskaitos. Užsakymo Nr. BSS2223.

Prieš sekmadienį vyksiančius Europos Parlamento (EP) rinkimus verta suskaičiuoti, ką per praėjusios kadencijos penkerius metus nuveikė politikai iš Lietuvos: įsimaišę į beveik 800 europarlamentarų minią imitavo darbą ar plušėjo rengdami pranešimus frakcijose ir komitetuose?

Kauno technologijos universiteto Sociologijos katedros profesoriui Algiui Krupavičiui į akis krinta praėjusios kadencijos europarlamentarų iš Lietuvos pasyvumas. Tai įrodo ir „VoteWatch Europe“ atlikta EP veiklos analizė.
Joje apžvelgiami septyni kriterijai, o Lietuvos atstovai pagal keturis iš jų lieka tarp penkių paskutinių šalių. Pavyzdžiui, Lietuva parengė mažiausiai pranešimų, kurie daro įtaką teisės aktų priėmimui. Per 2009–2014 m. kadenciją europarlamentarams iš Lietuvos vidutiniškai teko mažiau nei vienas pranešimas, o štai Portugalijos atstovai jų parengė vidutiniškai po septynis.
Europarlamentarai, kreipdamiesi į rinkėjus, gali pademonstruoti įdirbį skaičiuodami savo veiksmų EP „krepšelių“ statistiką ir lygindami ją su kitų europarlamentarų nuopelnais, tačiau jei jau lygintis, tai tik su lyderiais, o būtent „VoteWatch Europe“ analizė atskleidžia visos Lietuvos delegacijos (ir kitų 13 jaunųjų ES narių) vangumą brandesnių valstybių fone.
„Iš tiesų, atrodo, kai kurie europarlamentarai daugiau dėmesio skiria Lietuvos politikai. Prof. Vytautas Landsbergis vis komentuoja įvykius, Rolandas Paksas taip pat užsiėmęs Lietuvos reikalais, taigi toks priekaištas Lietuvai atrodo vertas dėmesio, – pritaria A.Krupavičius. – Per didelė privilegija penkerius metus būti EP užkulisiuose. Naujieji europarlamentarai turėtų būti aktyvesni ir labiau pastebimi, EP darbotvarkės klausimus perkelti į Lietuvos politiką. Laidininkų vaidmens jie dažniausiai nevaidina, todėl visuomenė ir žvelgia į juos kritiškai. Taip, EP yra vieta, kurioje tikrai uždirbsite milijoną, bet kyla abejonių, ar kas nors (nebūtinai Lietuva) gaus rezultatų.“
„Veido“ kalbinti pašnekovai tvirtina, kad europarlamentarai turi atkreipti į save dėmesį, bendrauti su kitų frakcijų atstovais, nes tik taip galės daryti įtaką EP sprendimams. Trumpai tariant, jie turi būti aktyvūs, kad kolegos juos atpažintų.
2004–2009 m. pirmosios Lietuvos europarlamentarų kadencijos atstovė dr. Margarita Starkevičiūtė prisimena, kaip EP nariai jos klausdavo kolegų, atstovaujančių Lietuvai, pavardžių. Pasak jos, bėda ta, kad Lietuvoje nevertinamas asmenybės mastas, o į EP išrenkami politikai, negalintys daryti įtakos Briuselyje ar Strasbūre.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 202014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2014-m

Geresnius nei anksčiau rodiklius skelbiančios Pietų Europos valstybės dar neišsprendė visų ekonominių iššūkių, tačiau tai neturėtų gąsdinti eurą įsivesti ketinančios Lietuvos.

Jau kelerius metus itin nykiame pietinių Europos šalių ekonomikos horizonte praėjusią savaitę sužibo seniai laukta šviesa. Europos Sąjungos paskelbtoje statistikoje konstatuota, kad recesiją išgyvenančioje Graikijoje 2013 m. surinktas perteklinis biudžetas, nors tikėtasi tik nulinio balanso, Portugalijai pavyko atkurti investuotojų pasitikėjimą finansų rinkose sėkmingai išplatinant dešimties metų obligacijas, o euro zonos šalių biudžetų deficito vidurkis sumažėjo nuo 3,7 proc. iki simboliškai reikšmingų 3 proc. Blogų žinių nukamuoti politikai suskubo teigti, esą krizė – jau praeityje.
“Ši diena žymi Graikijos ekonomikos pokyčius, kurių pasiekėme dėl didžiulio žmonių pasiaukojimo. Po truputį išeiname iš krizės ir kuriame naują Graikiją”, – džiaugėsi šios šalies premjeras Antonis Samaras.
Ekspertų pozicija šiek tiek kritiškesnė: palankios žinios nuteikia optimistiškai, tačiau nereikia pamiršti, kad daugelis kitų rodiklių tebėra prasti.
“Biudžeto deficitą pavyko sumažinti ir kitose šalyse, be to, kaip rodo Graikijos pavyzdys, rinkos vėl pradėjo pirkti net ir šios šalies vyriausybės obligacijas, tačiau kalbėti apie išėjimą iš krizės dar anksti. Tuo labiau kad valstybių skolos tebėra labai didelės. Kad tai pasikeistų, būtinas ekonomikos augimas, kuris kol kas labai menkas”, – “Veidui” aiškino Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) direktorius prof. Ramūnas Vilpišauskas.
Nepaisant fakto, kad Europos pietuose ekonomikos stabilumas tebėra trapus, į euro zoną kitąmet veikiausiai įstosiančiai Lietuvai didesnio nerimo tai kol kas neturėtų kelti.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 192014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.
Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2014-m

„Veido“ interviu –  Europos komisaro Algirdo Šemetos kontrargumentai, kodėl euras Lietuvai yra gėris, nepaisant, kad kai kurie ES turtingieji ir kaimynai lenkai į šį klubą neskuba, o kai kurios eurą turinčios šalys gyvena prasčiau nei jį turinčios.

„Ateityje Europos vienijimosi branduolys bus euras. Svarbiausi ekonominiai sprendimai bus priimami prie euro zonos derybų stalo”, – neabejoja Europos Komisijos (EK) narys Algirdas Šemeta. Tad sėkmė, kad ir Lietuva, nors ir paskutinė iš Baltijos šalių trejetuko, birželį turėtų būti oficialiai pakviesta nuo kitų metų sausio sėstis prie šio stalo. O juk juokaujama, kad jei nesi prie stalo, vadinasi, esi valgiaraštyje.

Tačiau euro įvedimo nuo kitų metų nori mažiau nei pusė lietuvių, ir jie turi įvairių kontrargumentų. Kiek, remiantis kitų ES šalių – tiek turinčiųjų eurą, tiek jo neturinčiųjų – pavyzdžiu jie pagrįsti, aiškinamės su eurokomisaru, atsakingu už mokesčius, muitus, statistiką, auditą ir kovą su sukčiavimu, buvusiu Lietuvos finansų ministru A.Šemeta.

VEIDAS: Lietuvos bankas skaičiuoja, kad per maždaug septynerius metus šalia įprasto ekonomikos augimo euras kasmet duoda iki 2 proc. BVP lygio augimą. Bet, pavyzdžiui, slovėnų, kurie pirmieji iš 2004 m. ES naujokių dešimtuko įstojo į euro klubą, BVP gyventojui (skaičiuojant pagal perkamosios galios indeksą) vienintelių krito žemiau, nei buvo iki stojimo į ES. Kaip agituotumėte Lietuvos gyventojus už eurą, jei jo neturinčios kai kurios tiek senosios, tiek naujosios šalys gyvena geriau nei jį turinčios?

A.Š.: Akivaizdu: euras yra tik priemonė tikslams pasiekti, o ne pats tikslas, todėl ir skirtingų šalių rezultatai įstojus į euro zoną tokie skirtingi. Lyginti skirtingas šalis sunku, daug kas priklauso nuo padėties, kokioje šalis buvo prieš įstodama į euro zoną. Bet, pavyzdžiui, jei lyginsime dvi kaimynes Čekiją ir Slovakiją, čekai – ne euro zonoje, slovakai turi eurą, ir jų pažanga per tą laikotarpį daug spartesnė nei Čekijos.

Taip, kai kuriose euro naujokėse – Slovėnijoje ar Kipre susiduriama su problemomis, bet dėl jų ne euras kaltas: tai vidaus politikos, pirmiausia ekonominės, pasekmė.

Lietuva, maža atvira ekonomika, be abejo, susiduria su įvairiomis rizikomis. Neseniai išgyvenome krizę, buvo nuogąstavimų, kad litas bus devalvuotas. Pagrindinis dalykas, ką pasiektume įsivedę eurą, – panaikintume valiutų kurso riziką, o tai savaime atsilieptų palūkanų normoms: jos sumažėtų, ir būtent tai duotų pozityvų efektą Lietuvai.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 182014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.
Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2014-m
 

Tarp dešimties šalių, šią savaitę, gegužės 1-ąją, minėsiančių savo narystės Europos Sąjungoje dešimtmetį, Lietuva bene labiausiai turi ką švęsti. Lietuviai ES narystę efektyviausiai panaudojo savo gerovei kelti: gerovės rodikliu vadinamas BVP pagal perkamosios galios standartą, skaičiuojant vienam gyventojui, 2004 m. siekęs 52 proc. ES vidurkio, naujausiais 2012 m. duomenimis, pasiekė 72 proc.
Šiuo rodikliu pralenkėme ne tik amžinus konkurentus estus, bet ir kitas dešimtuko šalis – Latviją (64 proc.), Lenkiją (67 proc.), Vengriją (67 proc.). O skaičiuojant šio rodiklio pokytį esame nepralenkiami lyderiai: nuo 2004 m. BVP vienam gyventojui Lietuvoje pašoko 20 procentinių punktų, slovakai pasistūmėjo 19, latviai – 17, estai – 13 punktų.
Beje, Eurobarometro naujausios apklausos duomenimis, 44 proc. lietuvių ekonominę padėtį savo šalyje vertina gerai, netgi geriau nei prancūzai ar italai. 24 proc. lietuvių tiki, kad per artimiausius metus šalies ekonomika dar kils, tokiu optimizmu lenkdami aštuoniolika ES valstybių, net švedus ar vokiečius. Teisybės dėlei, gal tokioms ES šalims, kaip Liuksemburgas ar Austrija, kurių BVP vienam gyventojui – atitinkamai 263 ir 130 proc. ES vidurkio, jau nėra ko dar geriau ir tikėtis. Tačiau, nors tokios gerovės nepasiekėme, judama ta kryptimi, kad nesame tokie skurdūs kaip ES autsaiderė Bulgarija, kurios vieno statistinio gyventojo gerovė tesiekia 47 proc. europiečio vidurkio.
Galų gale džiugina ir tai, kad pasitikdami savo narystės ES jubiliejų nebesame ir didžiausi pesimistai vertindami savo gyvenimą, kokiais buvome tituluojami. Beje, ir pagal optimizmą dėl ES ateities kartu su kaimynais estais ir lenkais dalijamės ketvirtą–šeštą vietas. Eurooptimistų Lietuvoje – net 66 proc.

Lietuva ES nauda pasinaudojo efektyviausiai
(Keliais proc. punktais nuo 2004 m. pakilo BVP vienam gyventojui*)
1. Lietuvoje    20
2. Slovakijoje    19
3. Latvijoje    17
4. Lenkijoje    16
5. Estijoje    13
6. Maltoje    6
7. Vengrijoje    4
8. Čekijoje    3
9. Kipre    1
10. Slovėnijoje    –3
* Pagal perkamosios galios standartą
Šaltinis: “Eurostat”

Buvęs vyriausiasis derybininkas dėl Lietuvos stojimo į ES Vygaudas Ušackas šiandien derasi Maskvoje, pristato bendrą ES poziciją ir siekia dialogo su Rusija. Duodamas interviu „Veidui“ jis teigė, kad Lietuva ES jau apšilo, todėl dabar turi judėti ES branduolio kryptimi.

VEIDAS: Prieš 12 metų sakėte, kad Lietuvai narystė ES ir NATO yra daug žadančio kelio pradžia, jei Lietuva pati ims kurti, o ne pasyviai stebės. Taigi Lietuva, kaip ES narė, kūrė ar stebėjo iš šalies?
V.U.: Kūrybą galima interpretuoti įvairiai. Pirmiausia mes turėjome prisitaikyti, pakeisti darbo kultūrą. Ir štai praėjus 12 metų jaučiame ryškius mūsų biurokratijos elgesio ir darbo kokybės pokyčius, kurie yra kūrybos rezultatas.
Antrą kūrybos pėdsaką palikome ES teisėkūroje. Turėjome 10 metų apšilti, suprasti, kaip ES priimami sprendimai, kaip sudaryti įvairias koalicijas, kad pasiektume reikiamų rezultatų.
O trečias mūsų įnašas buvo intelektinis. Prisidėjome prie požiūrio ir ES politikos Rytų, transatlantine kryptimi ar Rusijos atžvilgiu formavimo. Taigi praėjusius 10 metų vadinčiau apšilimo laikotarpiu, po kurio jau galėtume tikėtis didesnių savo darbo vaisių.
VEIDAS: Ką jau apšilusi Lietuva gali gauti iš narystės ES?
V.U.: Manau, kad mūsų eurokratai bei biurokratai Vilniuje ir Briuselyje jau apsiprato, perprato žaidimo taisykles, darbo kultūrą. Todėl drįstu teigti, kad siekdami nacionalinių Lietuvos interesų turėtume efektyviau išnaudoti šią patirtį. Nesvarbu kur: ar derantis dėl ES biudžeto lėšų paskirstymo; ar formuojant energetikos politiką; ar priimant mums svarbius sprendimus dėl elektros šaltinių diversifikavimo; ar aptariant Lietuvos santykius su kaimynais – Rusija ar Rytų partnerystės šalimis.
VEIDAS: Ko Lietuvai trūksta, kad ji dabar pasivytų kitas šalis ir taptų visaverte ES nare?
V.U.: Vertinant objektyviai, manau, esame ir griežti, ir realistai. Kaip ir dera prieš geras varžybas, reikia apšilti. O mes apšilti jau spėjome, todėl dabar reikėtų labai gerai apibrėžti savo nacionalinius interesus – ko siekiame ir praplėsti bendraminčių, sąjungininkų ratą. Jų ieškoti reikia ne tik tarp panašaus dydžio ar geografinės padėties valstybių. Turime palaikyti dinamiškus santykius ir su atokesnėmis šalimis, kurios dėl istorinių priežasčių ar geografinės padėties ne visada sulaukia tokio įvertinimo kaip mes.
Be jokios abejonės, nieko negalime laikyti savaime suprantamu dalyku, todėl kitas svarbus uždavinys – toliau skatinti visuomenės informavimą ir diskusiją, kas yra ES ir kodėl jai priklausome. Juk tai – ne paramos teikėja, o bendras vertybes išpažįstančių valstybių politinė, ekonominė ir energetinė sąjunga. Mes savo ekonominių, politinių ir saugumo interesų labui esame lygiateisiai jos nariai. Negalima formuoti nuomonės, kad ES yra labdaros organizacija, o mes – nuolatiniai paramos gavėjai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Europos Sąjunga suteikia savo narėms plačias galimybes pasinaudoti ES teikiamomis galiomis tiek kovojant dėl savo interesų Sąjungos viduje, tiek bendraujant su išorės kaimynėmis, tačiau kartu nereikia pamiršti, kad kiekviena valstybė dėl savo interesų turi kovoti pati, nes niekas Europos Komisijoje neįpareigotas jų globoti.

Netrukus, gegužės 1-ąją, minėsime Lietuvos narystės Europos Sąjungoje dešimtmetį. Pats laikas pamėginti atsakyti į klausimą, ką Lietuvai davė narystė vienoje turtingiausių pasaulio ekonominių ir politinių sąjungų.
Iš pirmo žvilgsnio klausimas atrodo keistokas – kiekvienas lietuvis, jį išgirdęs, nedvejodamas atsakys: pinigų! Labai daug pinigų. 2004–2013 m. Lietuva gavo paramos, vertinamos maždaug 44 mlrd. Lt, pernai išsiderėjome, kad, nepaisant Bendrijos biudžeto mažinimo, ES parama Lietuvai ne tik nemažės, bet netgi padidės, ir 2014–2020 m. gausime dar 44,5 mlrd. Lt.
Beveik 90 mlrd. Lt paramos per dešimtmetį – tai kone visas metinis Lietuvos bendrasis vidaus produktas. Paprasčiau sakant, Lietuva iš Europos Sąjungos gavo visą savo metinį uždarbį. Nuo pat 2004-ųjų, kai ES pinigai sudarė 11,8 proc. nacionalinio biudžeto, jų dalis šalies piniginėje tik didėjo ir 2012-aisiais sudarė 28,4 proc., o kriziniais 2010-aisiais ES pinigai sudarė kas trečią biudžeto litą – 37 proc.!
Statistiškai išmatuojama ES paramos pasekmė taip pat akivaizdi: 2004 m. Lietuvos BVP sudarė tik pusę jau išsiplėtusios ES vidurkio, o 2013-aisiais Lietuvos BVP, skaičiuojant vienam gyventojui, pasiekė 72 proc. ES vidurkio. Lietuvos ekonomikos augimas ketvirti metai – vienas didžiausių Europos Sąjungoje.
Jei taip bus ir toliau, gali būti, kad 2020-aisiais ES jau nebeskirs finansinės paramos Lietuvai, nes ji nutraukiama valstybei narei savo ekonominiu išsivystymu pasiekus 75 proc. ES vidurkio. Žinoma, galima sakyti, kad ES vidurkis, Sąjungos narėmis tapus Rumunijai ir Bulgarijai, kaip ir prieš dešimtmetį įstojus Vidurio bei Rytų Europai, gerokai sumenko. Kita vertus, galima tikėtis, kad po krizės atsigavusių senosios ES narių ekonomika truktelės į viršų vidurkį ir Lietuva vėl nutols nuo linijos, skiriančios pakankamai išsivysčiusias ES valstybes nuo tų, kurioms reikia padėti.
Kad ir kaip ten būtų, ES narystės teikiama finansinė nauda Lietuvoje matoma plika akimi, važiuojant keliais ir tiltais, pastatytais už ES pinigus (2011 m. 34 proc. ES paramos pinigų teko transportui), ar matant, kokia technika rieda ūkininkų laukais (2011 m. žemės ūkiui teko 25 proc. ES paramos).
Nepaisant to, pakanka ir skeptiškų balsų. Vieni teigia, kad ES parama naudojama neprotingai, neproporcingai didelė jos dalis tenka jau minėtai transporto infrastruktūrai, kuri pati savaime nekuria ekonomikos, ar provincijos kaimams ir miesteliams, kuriuose dėl natūralaus gyventojų senėjimo bei emigracijos netrukus nebus kam vaikščioti ES pinigais (tiesiogine ir perkeltine prasme) grįstomis aikštėmis. Susimokėti už renovuotus komunalinius tinklus jau dabar nebėra kam.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Marginalių politikų kalbos apie tariamą suvereniteto praradimą, tautiškumo, tradicinių vertybių nykimą ar neteisingą ES paramos paskirstymą neatvėsina Lietuvos gyventojų simpatijų ES. Lietuviai ir po dešimties metų narystės ES lieka vieni didžiausių euroentuziastų.
Tai dar kartą įrodo savaitraščio „Veidas“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atliktos didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų apklausos rezultatai. Pasak jų, daugiau nei 60 proc. respondentų teigiamai vertina Lietuvos narystę ES ir tik 12,2 proc. – neigiamai. Tiesa, 18,6 proc. yra visiškai abejingi Lietuvos buvimui elitiniame Europos klube.
Tai šiek tiek kertasi su kitos apklausos rezultatais, mat įdomu, kad dauguma pripažįsta patys įsitikinę narystės ES nauda. Net 88,4 proc. apklaustųjų teigia, kad asmeniškai pajuto teigiamų pokyčių per narystės ES dešimtmetį. Neigiamą patirtį pripažino tik 9,4 proc. apklaustųjų, o jokių asmeninių pokyčių teigia nepatyrę 2,2 proc. respondentų.
Taigi šioks toks paradoksas: kas penktam gyventojui visiškai nesvarbu, ar Lietuva yra ES, ar ne, nors devyni iš dešimties pripažįsta, kad Lietuvos narystė šioje Sąjungoje turėjo teigiamą asmeninį poveikį.

Kaip vertinate Lietuvos narystę Europos Sąjungoje? (proc.)
Teigiamai    69,2
Man nesvarbu    18,6
Neigiamai    12,2

Kokių pokyčių asmeniškai pajutote per Lietuvos narystės ES dešimtmetį? (proc.)
Teigiamų    88,4
Neigiamų    9,4
Jokių    2,2

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2014 m. balandžio 7–9 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Europos Sąjungos užsienio politikos bei Rytų partnerystės specialistė, Mastrichto universiteto dėstytoja dr. Giselle Bosse mano, kad ES trūksta geopolitinio suvokimo Rytų Europos regione, kuriame susiduria dvi skirtingos integracinės erdvės.

VEIDAS: Pirmiausia kaip apibūdintumėte Baltarusijos ir ES pastarųjų metų santykius, kurie tapo itin sudėtingi po 2010 m. prezidento rinkimų, lydimų brutalaus protestų slopinimo, politinių oponentų įkalinimo ir t.t.?
G.B.: Galima įžvelgti tam tikrą ES elgsenos tęstinumą Baltarusijos atžvilgiu. Prieš 2010 m. prezidento rinkimus ES taikė “kritinio suartėjimo” politiką, kuri buvo labiau orientuota į suartėjimą, nei kritinį situacijos Baltarusijoje vertinimą. Po šių rinkimų bei juos lydėjusių įvykių ES atsitraukė, ir nors oficialiai “kritinio suartėjimo” politika buvo tęsiama, ji tapo kritiškesnė.
Atrodo, kad šiandien, artėjant kitais metais vyksiantiems prezidento rinkimams, vėl bandoma ieškoti sąlyčio taškų, pradedant nuo įvairių derybų techniniame lygmenyje. Europos Komisija, kaip ir prieš 2010-ųjų rinkimus, vėl ragina aktyviau kalbėtis su aukščiausiais Baltarusijos pareigūnais. Tačiau suvokiama, kad ES anksčiau vykdytos iniciatyvos, tokios kaip “Modernizacijos dialogas”, orientacija į pilietinę visuomenę, neveikia. Įvykių Ukrainos kontekste tokios šalys, kaip Lenkija, Lietuva ar Latvija, kuri 2015 m. pirmininkaus ES Tarybai, ragina stiprinti bendradarbiavimą su Baltarusija, siekiant neprarasti ir taip silpno kontakto.
Manau, kad Aliaksandras Lukašenka, siekdamas sušvelninti situaciją artėjant kitų metų rinkimams, gali paleisti kelis politinius kalinius. Taip pat pirmyn juda Eurazijos sąjungos projektas, ir šie veiksniai paskatins ES atkakliau siekti, kad Baltarusija nenutoltų dar labiau.
Vis dėlto neabejojama, kad ir šie prezidento rinkimai bus suklastoti, kaip įprasta, galima tikėtis įvairių represijų prieš opozicijos lyderius, tad užburtas ratas įsisuks vėl. ES buvo atsargi pritaikydama apribojimo priemones Baltarusijos pareigūnams, tačiau iš pradžių buvo kalbama, kad dalies politinių kalinių paleidimas lems apribojimų sumažinimą, o vėliau ES užėmė kategorišką poziciją “viskas arba nieko”.
VEIDAS: Paminėjote du ES taikytus elgsenos Baltarusijos atžvilgiu principus: vienas jų pabrėžia dialogą ir bandymą suartėti, o antrasis – sankcijų už nedemokratišką elgseną taikymą. Kaip įvertintumėte šių prieigų sėkmę?
G.B.: Tarptautinėje politikoje svarbu išlaikyti komunikacijos kanalus. Tas pats galioja ir Baltarusijos atžvilgiu, ypač atsižvelgiant į tai, kad Rytų partnerystės programoje dalyvauja ir nuolatinis bendravimas vyksta su Azerbaidžianu, kuriame taip pat fiksuojami įvairūs žmogaus teisių pažeidimai. Todėl nemanau, kad dialogo nutraukimas ir atsiribojimas galėtų padėti siekti ES tikslų Baltarusijos atžvilgiu. Būtina išlaikyti bendravimą, nes tai leidžia iš arti stebėti, ką galvoja, kaip elgiasi šalies elitas. Mano nuomone, Baltarusijai taikytos apribojimo priemonės buvo simbolinės.
Kita vertus, ES ir negalėjo taikyti griežtų sankcijų Baltarusijai, nes vienoms ES narėms Baltarusijos klausimas toli gražu nėra esminis, o kitos turi svarbių ekonominių interesų šioje šalyje. Tad pritaikytos tokios priemonės, kurios parodytų, kad ES nepritaria tam, kas vyksta Baltarusijoje, tačiau kartu neturėtų neigiamų padarinių narėms. Tad galima įžvelgti tam tikrus dvejopus standartus.
VEIDAS: Po Maidano revoliucijos Ukrainoje ir Rusijos agresijos Kryme A.Lukašenka turėjo permąstyti savo pozicijas bei kylančias grėsmes. Ar manote, kad šie įvykiai gali lemti jo siekį suartėti su ES?
G.B.: Tokie protestai, kokie vyko Kijeve, Maidane, Baltarusijoje praktiškai neįmanomi, todėl A.Lukašenkos reakcija į juos neišsiskyrė. Kita vertus, Eurazijos sąjungos projektas po Krymo okupacijos praktiškai žlugo, nes jis be Ukrainos, kuri jokiu būdu prie jo nebesijungs, neturi prasmės. Tačiau manau, kad A.Lukašenka ir toliau naudos šią kortą laviruodamas bei siekdamas suartėjimo su ES tiek, kiek mano tai esant reikalinga ir kiek tai duoda naudos. Vis dėlto, turint omenyje visus Rusijos ekonominius bei karinius svertus, jo veiksmų laisvė yra smarkiai apribota. Jei jis ir norėtų rimtesnio suartėjimo, dabartinėmis sąlygomis tai sunkiai įmanoma.
VEIDAS: Paminėjote, kad Eurazijos sąjungos projektas iš principo žlugo. Tačiau ar manote, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas taip lengvai leis žlugti vienam svarbiausių savo geopolitinių projektų?
G.B.: Be abejonės, dėl daugybės priežasčių V.Putinas neleis sau pasakyti, kad projektas žlugo. Nepaisant ekonominės projekto pusės, Eurazijos sąjunga yra ir geopolitinis projektas. Tačiau pasiekti geopolitinių tikslų be Ukrainos dalyvavimo projekte V.Putinas negali. Todėl šiandien politikos ekspertai bando spėlioti, kaip į tai reaguos V.Putinas ir kiek toli jis eis siekdamas įgyvendinti šį projektą pasikeitusiomis sąlygomis.
Kita vertus, Europos Sąjungos Rytų partnerystės programa po įvykių Ukrainoje ir vangios ES reakcijos taip pat atsidūrė prie bedugnės krašto. Tad Maidanas bei Krymas tapo dideliu galvos skausmu abiem pusėms, kurios ieškos, kaip išeiti iš susiklosčiusios situacijos.
VEIDAS: Rytų partnerystės programa 2009 m. buvo inicijuota siekiant sustiprinti ES įtaką Rytų Europos regione bei efektyviau skatinti jo modernizaciją, nei tai buvo galima daryti Europos kaimynystės politikos plotmėje. Ar šiandien galima teigti, kad Rytų partnerystei taip pat nepavyko įveikti šio iššūkio?
G.B.: Atvirai kalbant, Rytų partnerystė niekada nebuvo ES prioritetų sąraše. Vos kelios valstybės šį projektą stūmė į priekį, o daugelis ES narių juo nebuvo suinteresuotos. Smarkiai išsiskyrė nuomonės, kokia Rytų partnerystės programos reikšmė ir tikslai. Pietinėms valstybėms labiausiai rūpi Pietų kaimynystė, šiaurinėms – Šiaurės dimensija, tad suderinti itin skirtingus geopolitinius tikslus tampa sudėtinga.
Rytų partnerystės atžvilgiu ES bandė pasiekti du sunkiai suderinamus tikslus: viena vertus, išlaikyti gerus santykius su Rusija, kita vertus – demokratizuoti ir modernizuoti Rytų partnerystės valstybes, kurios yra Rusijos įtakos zonoje. Tad Rytų partnerystės programa nuolat kėlė tam tikrą įtampą. Negana to, smarkiai išsiskyrė Rytų partnerių ir ES lūkesčiai. ES institucijose Rytų partnerystė pirmiausia buvo techninis rinkų integravimo klausimas, daliai ES narių – emocinis ar geopolitinis uždavinys. Tad galų gale visi šie skirtingi tikslai ir lūkesčiai tapo nebesuderinami.
Europos Komisijoje iki šiol stebimasi, kodėl kai kurios valstybės nepasirašė Asociacijos sutarties ar kodėl Rusija nesutinka su Rytų partnerių ir ES laisvosios prekybos sutartimi. Europos institucijose iki šiol iki galo nesuprantama geopolitinė Rytų partnerystės programos dimensija.
Iš tiesų dalis politikos analitikų teigia, kad ES trūksta geopolitinio supratimo santykiuose su Rusija bei posovietine erdve. Dažnai užmirštama, kad sėkminga ES plėtra į Rytus 2004-aisiais buvo nemažai nulemta ir NATO plėtros. Kitaip tariant, plėtra į Rytus buvo suvokiama pirmiausia kaip saugumo bendruomenės didinimas ir stiprinimas, toli gražu neapsiribojantis ekonominės bendrijos kūrimu. Todėl noras kurti ekonominę bendriją atsiribojant nuo geopolitinio konteksto pasmerktas nesėkmei. Būtent tai ir matome iš šiandienos įvykių. ES Rytų dimensijai nebuvo skiriamas pakankamas dėmesys, Rytų partnerystė prasidėjo kelių valstybių iniciatyva, bet bendrai tai buvo suvokiama kaip erdvė ekonominiam bendradarbiavimui stiprinti.
Tačiau Europos institucijų pareigūnai iki galo nesuprato, kad tai, ką ES mato kaip ekonominį projektą, Rusija vertina kaip geopolitinį projektą, grėsmę. Kas labiausiai tarp ES stumia Rytų partnerystės projektą į priekį? Valstybės, kurios aktyviai remia didesnį NATO vaidmenį Europoje.
VEIDAS: JAV ir NATO pareigūnai nuolat pabrėžia, kad Europa turi pradėti labiau rūpinti savo saugumu. ES plotmėje veikia bendra saugumo ir gynybos politika, tačiau ar ji gali užtikrinti pakankamą Europos saugumą? Ar didesnė Europos integracija gynybos srityje nesumažins JAV ir NATO įtakos, kuri šiuo metu yra Europos saugumo garantas?
G.B.: Gynyba ir saugumas kainuoja didelius pinigus, tačiau Vakarų Europos valstybės nėra nusiteikusios skirti tam tokio dėmesio, kokio reikalauja transatlantiniai partneriai. Kaip ir nėra nusiteikusios veltis į konfliktus, ypač karinius. ES vis dar bando rasti bendrą užsienio politikos kryptį, tačiau skirtingų valstybių užsienio politikos tikslai sunkiai suderinami. Šiandien ES, kaip tokiai, nekyla didelių išorės grėsmių, tačiau kaimynystėje vykstantys konfliktai kelia jai nerimą. Vis dėlto nenorėdama veltis ES visomis išgalėmis ieško diplomatinių sprendimo būdų. Dalis ES valstybių norėtų mažiau JAV ir NATO įtakos Europoje, tačiau kitos, jaučiančios didesnę Rusijos grėsmę, – anaiptol, tad bendros pozicijos paieškos tampa komplikuotos.
VEIDAS: Kokios jūsų prognozės dėl artėjančių Baltarusijos prezidento rinkimų? Ar, jūsų nuomone, šį kartą opozicijai pavyks rasti bendrą kandidatą?
G.B. Vieno kandidato problema iškyla prieš kiekvienus svarbesnius rinkimus, tačiau opozicijai nė karto nepavyko deramai susitarti. Todėl ir šį kartą galimybes vertinu skeptiškai. Apklausos rodo, kad Baltarusijos visuomenė nepasitiki opozicinėmis partijomis ir jų lyderiais. Opozicija, neturinti paramos, negali vesti į permainas. Todėl Baltarusijos politikai reikia naujų vėjų, kurie atkurtų piliečių tikėjimą permainomis.