Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas ketverius metus Briuseliui buvo tarsi keiksmažodis. ES galingieji viliasi, kad po netrukus įvyksiančių Vengrijos parlamento rinkimų jis bus nušluotas nuo valdžios. Tačiau visuomenės nuomonės apklausos liudija, kad taip neatsitiks, – V.Orbanas išliks valdžioje ir toliau erzins ES.

„Prieš mus šiandien yra du keliai: ateitis arba praeitis. Viskas labai paprasta – galime rinktis kurti ateitį arba grįžti prie postkomunistinio režimo“, – taip praėjusią savaitę kreipdamasis į visuomenę kalbėjo Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas. Nepamiršdamas pabrėžti, kad iki jo pergalės 2010 m. socialistai Vengriją aštuonerius metus buvo paskandinę stagnacijos ir ekonominių nuostolių liūne.
Šis charizmatiškas, bet kartu savotiškas lyderis per ketverius valdymo metus iš tiesų sustiprino šlubuojančią Vengrijos ekonomiką, įvykdė daug socialinių reformų, tačiau tapo bene prieštaringiausiai vertinamu politiku Vakaruose, mat jis susipykęs su konstitucinėmis nuostatomis, be to, labai skeptiškai nusiteikęs Europos Sąjungos atžvilgiu. „Vengrija nebus Vakarų interesams paklūstanti pavaldinė“, – yra pareiškęs premjeras.
Tačiau pagrindinės opozicinės socialistų MSZP partijos lyderis Attila Mesterhazy atkerta, kad V.Orbanas yra dviveidis: „Dar pernai jis skelbė, jog Vengrija nebus Vakarų pavaldinė, bet pamiršo paminėti, kad už gerus pinigus ji pasiryžusi būti Rusijos pavaldinė.“ Tokiais žodžiais A.Mesterhazy kritikuoja praėjusį mėnesį Vengrijos vyriausybės priimtą sprendimą imti paskolą ir statyti atominę elektrinę su rusiškais reaktoriais.
Politikos analitikas Gaboras Torokas teigia, kad šių metų rinkimai Vengrijoje primena šaltąjį karą: „Tai rinkimai, primenantys šaltojo karo situaciją, kai apsišaudymų nevyksta, bet oponentų pasisakymai žymi visiškai skirtingas barikadų puses.“
Kiti politologai šiuos rinkimus laiko itin svarbiais ar net lemiamais, nes jeigu juos vėl didele persvara laimėtų centro dešinės partija „Fidesz“, ji dar labiau nustumtų centro kairiąsias partijas į antrą planą ir, tikėtina, suformuotų kažką panašaus į Lenkijos partinę sistemą, kai dėl įtakos varžosi dešiniosios pakraipos partijos. Tai suvokdamos opozicinės partijos susibūrė į koaliciją ir viliasi atgauti prarastas pozicijas.
Vis dėlto politikos analitikas Peteris Kreko nemano, kad šioms viltims lemta išsipildyti, mat Vengrijos visuomenė nepyksta ant dabartinės valdžios, o juk tik rinkėjų pyktis galėtų nulemti rokiruotę valdžioje. „Iš tiesų vyriausybė puikiai nuramino visuomenę ir sustiprino savo įvaizdį sumažindama elektros bei dujų kainas“, – sako politologas.

Pokyčių vyriausybė

Priminsime, kad 2010-aisiais „Fidesz“ šventė triuškinamą pergalę – tuomet ši partija laimėjo net du trečdalius visų parlamento vietų. Tai lėmė bent keletas veiksnių: valdžioje buvę socialistai per aštuonerius metus šalį gerokai nuvarė, partija „Jobbik” buvo pernelyg radikali (kai kurių vadinta net neonacistine), tad partijai „Fidesz“ lygiavertės alternatyvos nelabai ir būta.
Prieš ketverius metus naujoji vyriausybė pirmiausia ėmėsi stabilizuoti daugelį metų nesubalansuotą buvusią ekonomiką ir, „Reuters“ apžvalgininkų vertinimu, išgelbėjo šalį nuo Graikijos scenarijaus. Tačiau griežta taupymo politika ir įvairių šaltinių skylėtam biudžetui užkamšyti paieška sulaukė didelės kritikos. Mat ji iš tiesų buvo prieštaringa: iš pradžių nacionalizuotas 14 mlrd. JAV dolerių vertės privatus pensijų fondas, o vėliau finansų bei energetikos įmonės (kurių nemažai buvo užsienio kapitalo) papildomai apmokestintos tam, kad piliečiams būtų sumažinti mokesčiai. Nepaisant to, Vengrija ir šiandien išlieka viena labiausiai įsiskolinusių Vidurio Europos valstybių – jos nacionalinė skola siekia 80 proc. BVP.
Užtat kiti makroekonominiai rodikliai atrodo neblogai: BVP pernai išaugo 2,7 proc. ir viršijo ekspertų prognozes, o infliacija sudarė apie 1,7 proc.
Nors ekonominės V.Orbano reformos turi ir pliusų, ir minusų, teismų reforma ir peripetijos dėl Konstitucijos – tik daug minusų. Ir jos sulaukė išties didelės kritikos bangos tiek pačioje Vengrijoje, tiek Europos Sąjungoje. Iki V.Orbano Vengrijoje galiojo 1949 m. priimta ir 1989 m. tik pakeista Konstitucija. Ji buvo paskutinis dar komunistinio režimo laikotarpiu parašytas ir vis dar galiojęs dokumentas. Naujosios Konstitucijos turinys sukėlė nemažai ginčų su Europos Komisija, kuri naująją pagrindinį įstatymą apibūdino kaip „galintį pažeisti ES teisės aktus“.
Dėl centrinio banko veikimo tvarkos, teisėjų ir prokurorų pensinio amžiaus pakeitimo bei dėl žiniasklaidos įstatymo Europos Komisija buvo pradėjusi tyrimą, nes buvo daroma prielaida, kad šie „Fidesz“ priimti sprendimai galbūt pažeidžia demokratinius ir teisinius principus. Nors įsiplieskęs konfliktas ir buvo išspręstas, V.Orbanas Europos Sąjungą ne kartą apkaltino dvejopų standartų taikymu, nes, jo nuomone, naujoji Vengrijos konstitucija ES buvo nepriimtina iš principo dėl jos vertybinio turinio – paramos tradicinei šeimai, gyvybės apsaugos nuo pat jos prasidėjimo, krikščioniškų tradicijų paminėjimo.

Opozicijos šansai menki

Siekdamos įveikti valdančiąją „Fidesz“ per netrukus vyksiančius parlamento rinkimus, centristinės ir kairiosios Vengrijos partijos šių metų sausį sutarė dėl Vieningojo aljanso. Jį sudaro socialistai (MSZP), Demokratinė koalicija, „Kartu-2014“ bei „Dialogas Vengrijai“ (E14-PM) ir Vengrijos liberalų partija. Po ilgų diskusijų nuspręsta, kad visą šį aljansą į rinkimus ves socialistų lyderis A.Mesterhazy.
Tiesa, Lenkijoje veikiančio Rytų studijų centro atstovai abejoja šio aljanso galimybėmis laimėti rinkimus: „Tikslas laimėti rinkimus buvo apsunkintas į sąrašą įtraukus Ferencą Gyurcsany (jis 2004–2009 m. ėjo ministro pirmininko pareigas), kurio įvaizdis iki šiol yra itin neigiamas ir kurį valdantieji bei piliečiai labiausiai kaltina dėl Vengrijoje sukeltos ekonominės krizės.“
Be to, nedaug lyderio savybių turi ir Vieningojo aljanso vedlys A.Mesterhazy – jis jaunas, turintis menką politinę patirtį, todėl tai taip pat gali atbaidyti rinkėjus.
Tačiau Budapešte teisę studijuojantis Vasilis Minchevas „Veidui“ teigė, kad nors kol kas centro kairiųjų koalicija per apklausas atsilieka, rinkimų rezultatų iš anksto spėlioti nederėtų: „2002-aisiais, po pirmosios V.Orbano kadencijos vyriausybėje, socialistai pergalę irgi išplėšė paskutiniu momentu.“
O kraštutinės dešinės partijos „Jobbik“ populiarumas šiandien panašus kaip 2010-aisiais – ribotas jos elektoratas yra nulemtas siauro politinių temų spektro. „Jobbik“ dažniausiai apsiriboja etninių nesutarimų klausimais, pavyzdžiui, čigonų nusikalstamumo ar vengrų tautinės mažumos kaimyninėse valstybėse problemomis“, – paaiškino V.Minchevas.
Nors britų „The Guardian“ „Jobbik“ partijos lyderį Gaborą Voną pavadino sėkmingiausiu Europos fašistu, „EU Observer“ teigia, kad ši partija jau bando savo retoriką sušvelninti, taip pritraukdama naujų rinkėjų balsų. Tačiau vargu ar šis žingsnis padidins partijos populiarumą, nes konkuruoti su dešinįjį politinį spektrą užpildančia „Fidesz“ – sudėtinga.

Geografinis Rusijos ir ES artumas sujungia ir teikia bendradarbiavimo galimybių, tačiau bendra kaimynystė kuria ir konfliktus.

Rytų ir Pietryčių Europa, buvusios Rytų bloko šalys, istoriškai ilgą laiką buvo Vakarų ir Rytų geopolitinių bei ekonominių interesų susidūrimo zona. Antrojo pasaulinio karo metais ir po jo vykdyta sovietizacija buvo siekiama transformuoti šių valstybių politinę ir socialinę sistemą. Žlugus Sovietų Sąjungai Rusija, pasitelkdama politines ir ekonomines priemones, toliau siekia daryti įtaką Rytų bloko šalims.
ES nuo pat Europos anglių ir plieno bendrijos, tapusios pirmu žingsniu Europos integracijos link, siekė ekonomiškai ir politiškai integruoti Europos šalis. Laikui bėgant ir Europos Sąjungai plečiantis, saugumo, taikos ir ekonomikos klestėjimo užtikrinimas Europos rytinėse kaimyninėse šalyse tapo pačios ES gerovės, ilgalaikio stabilumo sąlyga ir priemone atsverti Rusijos įtaką buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse.
ES ir Rusija sėkmingai bendradarbiauja sprendžiant Afganistano, Irano ir kitas tolimesnes tarptautines problemas, tačiau artimos kaimynystės klausimai – sudėtingesni. ES formuojant Europos kaimynystės politiką Rusija atsisakė joje dalyvauti. Rusija suvokia ES ne kaip projekto partnerę, bet kaip konkurentę dėl įtakos regione, ypač buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse.
ES Rytų partnerystės siūlomos integracijos į ES vidaus rinką galimybės ir laisvesnio asmenų judėjimo su beviziu režimu perspektyva sukuria konkurenciją Rusijos kuriamai integracinei erdvei. Pastaruoju metu ES kaimyninių šalių patiriamas Rusijos spaudimas aštrina ES ir Rusijos santykius. ES ir Rusijos konkurencijos objektu ir svarbiausia Rytų partnerystės šalimi galime įvardyti daugiakryptę užsienio politiką ES ir Rusijos atžvilgiu vykdančią Ukrainą.
Dar vienu ES ir Rusijos susidūrimo frontu galime laikyti Vakarų Balkanų regioną. Tačiau, kitaip nei Rytų partnerystės šalių atveju, Vakarų Balkanų regiono integracija į ES jau yra įgavusi pagreitį. 2003 m. Salonikuose vykusios Europos Vadovų Tarybos metu Vakarų Balkanų valstybėms buvo suteikta narystės ES perspektyva. Ją galime laikyti paskata (nors ir kritikuojama dėl savo išblėsusio patrauklumo) šio regiono šalims vykdyti sudėtingą vidaus reformų procesą ir plėtoti regioninį bendradarbiavimą.
Iki šiol Rusijos konkurencija ES vykdomam Vakarų Balkanų valstybių integracijos procesui nebuvo ryški, tačiau jam įgaunant vis didesnį pagreitį galime stebėti Rusijos pastangas didinti įtaką Serbijoje ir kitose Vakarų Balkanų valstybėse.

Rusijos „ne“ Ukrainos integracijai į ES

Ukraina tiek ES, tiek Rusijai visų pirma yra svarbi savo ekonomikos dydžiu, taip pat ir kaip tranzito šalis tarp Azijos ir Europos, ypač energetikos srityje. Apie ketvirtadalį ES importuojamų gamtinių dujų importuojama iš Rusijos, net apie 80 proc. jų atkeliauja per Ukrainą. Ukraina Rusijai svarbi ir dėl konkrečių pramonės sektorių, tokių kaip metalo ar žemės ūkio. Šie pramonės sektoriai vaidina svarbų vaidmenį Rusijos ekonomikoje dar nuo Sovietų Sąjungos laikų. Viešai Rusija taip pat išsako savo nuogąstavimus dėl Ukrainos prekybos su ES liberalizavimo, nes tai padidintų konkurenciją rusiškoms prekėms.
Vis dėl to, nepaisant istoriškai susiklosčiusių kultūrinių ir ekonominių ryšių su Ukraina, šios šalies svarba Rusijai peržengia kultūros ir ekonomikos sritis. Rusijai Ukraina svarbi ir dėl strateginių, karinių priežasčių. Sevastopolio mieste įkurta Rusijos Juodosios jūros karinio laivyno bazė turėtų būti vertinama ne tik kaip sovietinis palikimas, bet ir kaip ateities strategija.
Geografiniai, ekonominiai ir politiniai veiksniai lemia tai, kad Ukraina, būdama teritorija tarp ES ir Rusijos, yra ir abiejų pusių geopolitinių interesų susidūrimo taškas. 2009 m. pradėtoje įgyvendinti Rytų partnerystės programoje Ukraina vaidina esminį vaidmenį. Rytų partnerystė Ukrainos atžvilgiu apima susitarimus, priartinančius ją prie europinių taisyklių ir įtvirtinančius ES ekonominės bei politinės įtakos erdvėje. Ukrainos „praradimas“ Rusijos įtakos zoną grąžintų į XVII amžių, todėl visos iniciatyvos, skatinančios Rytų partnerystės šalių suartėjimą, skatina konfliktą tarp Briuselio ir Maskvos.
Iki šiol posovietinėje erdvėje Rusija siekė išlaikyti ir didinti savo įtaką derindama „minkštosios“ ir „kietosios“ galios instrumentus. Tačiau dabar Vladimiro Putino kuriama ekonominė sąjunga vertinama kaip kokybiškai naujas žingsnis. Sukurta sąjunga ne tik apimtų laisvosios prekybos zoną – dėl jos Rusija įgytų papildomų priemonių prekybai su trečiosiomis šalimis kontroliuoti ir taip daryti įtaką Ukrainos santykiams su ES. Tai iš esmės pakirstų pagrindinį Rytų partnerystės iniciatyvos ramstį – per laisvosios prekybos susitarimą perduoti europines žaidimo taisykles.
Dėl istoriškai neįvykusios desovietizacijos Ukraina savo susiformavusia institucine santvarka, įsitvirtinusia oligarchija ir visuomenės požiūriu į bendrą praeitį vis dar yra labai artima Rusijai. Dauguma ukrainiečių norėtų, kad jiems nereikėtų rinktis tarp ES ir Rusijos. 2013 m. atliktos apklausos parodė, kad ukrainiečiai nėra vienareikšmiškai apsisprendę, ar norėtų integruotis į ES, ar į Eurazijos muitų sąjungą. Dėl to ES reikalaujamų reformų įgyvendinimas Ukrainai siekiant integruotis į Bendriją bus labai sudėtingas. O štai Rusijos siūlomos paskatos Ukrainai nereikalauja sudėtingų politinių sprendimų, ir tai iš esmės sukuria palankesnes sąlygas Ukrainos dalyvavimui Rusijos kuriamoje integracinėje erdvėje.
Suvokdama savo geopolitinę svarbą Ukraina vis dar bando balansuoti tarp ES ir Rusijos polių. Tai ypač būdinga Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus vykdomai politikai, siekiant išsaugoti sukurtą politinę sistemą Ukrainos viduje ir kartu suartėti su ES vadovaujantis pragmatiniais interesais. Tačiau dėl to, kad Ukrainos ekonomika balansuoja ties bankroto riba ir dėl artėjančių 2015 m. prezidento rinkimų V.Janukovyčius turės labiau stengtis stabilizuoti valstybės ekonomiką, o tam būtina finansinė išorės parama.
ES finansiniai pajėgumai bandant atkurti euro zonos ir ES ekonomikos stabilumą yra riboti. Tarptautinis valiutos fondas už finansinę paramą taip pat reikalauja įgyvendinti sudėtingas vidaus reformas. O Rusija, siūlydama integracijos alternatyvą, ne tik nereikalauja sudėtingų reformų, bet ir siūlo konkrečias finansines paskatas, galinčias nusverti Ukrainos integracinių alternatyvų sąnaudų ir naudos balansą. Rusija Ukrainai kelia tik vieną sąlygą – sustabdyti savo integraciją į ES ir prisijungti prie kuriamos Eurazijos ekonominės sąjungos.

Strategiškai apgalvotas Rusijos “taip” Vakarų Balkanų valstybių integracijai į ES

Kitaip nei Ukraina, Serbija niekuomet nebuvo Rusijos sudėtyje, tačiau jas sieja glaudūs kultūriniai, politiniai ir ekonominiai ryšiai. Tai slavų tautos, vienijamos bendros religijos, bendrų priešų ir turinčios etninių neramumų skaldomus teritorinius vienetus. Istoriškai Rusija nuolat palaikė artimus santykius su Serbija (ir buvusia Jugoslavija), todėl ten turėjo stiprią įtaką.
1999 m. vykstant Kosovo karui tuometinė Jugoslavija pateikė oficialų prašymą įstoti į NVS, o 2008 m. Kosovui paskelbus nepriklausomybę nuo Serbijos Rusija visuomet stipriai palaikė jos poziciją nepripažįstant Kosovo nepriklausomybės tiek dvišalių santykių, tiek tarptautiniu mastu.
Paskutinėmis savo pirmininkavimo ES Tarybai dienomis Lietuva pasiekė labai svarbų (o Serbijai kol kas istorinį) susitarimą dėl ES mandato narystės deryboms su Serbija ir derybų pradžios datos. Šių metų sausio 21 d. įvyko pirmoji ES tarpvyriausybinė konferencija su Serbija, kurios metu derybos buvo oficialiai pradėtos.
Atvirai priešindamasi Ukrainos ir ES suartėjimui, Rusija laikosi kitokios politikos dėl Vakarų Balkanų valstybių integracijos į ES. Serbijos integracijos į ES siekiai bent jau kol kas nepaskatino Rusijos spaudimo ir įtampos tarp Maskvos ir Briuselio didėjimo. Rusija neprieštarauja Serbijos geopolitiniams interesams tapti ES nare, tačiau pabrėžia, kad ES neturėtų spausti Serbijos priimti šaliai nenaudingus sprendimus (sprendžiant Kosovo statuso klausimą). Tokia Rusijos pozicija iš esmės gali reikšti, kad ji neprieštaraus Serbijos integracijai į ES tol, kol šis procesas nedarys žalos dvišaliams santykiams arba Rusijos interesams regione.
Tačiau stebint naujausias Serbijos ir Rusijos dvišalių santykių tendencijas galima matyti, kad Rusija, viešai reikšdama paramą Serbijos integracijai į ES, šiam procesui vis labiau įsibėgėjant stengiasi išlaikyti ir net padidinti savo įtaką šalyje. Praėjusiais metais Rusijos ir Serbijos bendradarbiavimas buvo įtvirtintas daugelyje sričių. Bene svarbiausiu susitarimu, sukėlusiu diskusijas dėl Serbijos apsisprendimo integruotis į ES, galima laikyti 2013 m. gegužės 24 d. Serbijos ir Rusijos pasirašytą strateginės partnerystės deklaraciją. Taip pat pasirašyti dvišaliai susitarimai, apimantys švietimo, kultūros sričių ir karinį bendradarbiavimą, geležinkelių infrastruktūros plėtojimą. Praėjusių metų kovo 27 d. Serbija pasirašė dujų tiekimo iki 2021 m. sutartis su koncernu „Gazprom” (dujų kaina buvo sumažinta apie 13 proc.), o lapkričio mėnesį buvo pradėta dujotiekio „South Stream” statyba.
Kitaip nei Ukraina, Serbija turi realią narystės ES perspektyvą. Ji tikisi aplenkusi jau pusantrų metų besiderančią Juodkalniją derybas dėl narystės ES baigti iki 2020 m. pabaigos ir tapti kita prie Bendrijos prisijungsiančia valstybe. Rusija negali Serbijai pasiūlyti tikros alternatyvos, todėl jos politika yra kitokia nei Ukrainos atžvilgiu. Rusija šią šalį mato kaip sąjungininkę, per kurios integracijos į ES procesą galėtų padidinti savo įtaką ES. Atsižvelgiant į tai, Rusijai svarbu išlaikyti ir padidinti įtaką šioje šalyje.

Šveicarai referendumu nusprendė grąžinti ES piliečiams taikomas imigracijos kvotas, tuo papiktindami ne tik vietos verslą, bet ir partnerius Europos Sąjungoje. Vis dėlto jų sprendimas tampa patogiu įrankiu už migracijos ribojimą pasisakančioms politinėms jėgoms ir jis bus išnaudotas artėjančiuose Europos Parlamento rinkimuose.

Vasario 9 d. minimalia persvara (50,3 proc.) Šveicarija referendumu grąžino anksčiau galiojusias imigrantų kvotas ES valstybėms. Referendumas įpareigoja Šveicarijos vyriausybę susiderėti dėl kvotų taisyklių bei grupių, kurioms bus taikomi ribojimai.
Nors apie galimus šio įvykio padarinius dar diskutuojama, ir Šveicarijos, ir ES atstovai pabrėžia, kad jie gali būti dideli – pakenkti tiek dvišaliam bendradarbiavimui, tiek ekonomikai. Negana to, referendumo rezultatas paskatino ir platesnius debatus apie migracijos politiką ES bei jos artimų partnerių gretose.

Šveicarai riboja imigrantų srautus

Dėl referendumo, kurį inicijavo dešinioji Šveicarų liaudies partija (SVP), turinti daugiausiai vietų Federalinėje Asamblėjoje, baigties apgailestavimą išreiškė ES valstybių politikai. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Laurent’as Fabiusas pareiškė, kad rūpinimasis vien savimi Šveicarijai pakenks, o Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schaeuble pabrėžė, jog tokia referendumo baigtis Šveicarijai sukels daugybę sunkumų.
Net 23 proc. Šveicarijos gyventojų sudaro kitataučiai – po nykštukinių Liuksemburgo (44 proc.) ir Lichtenšteino (33 proc.) valstybių tai trečias didžiausias skaičius Europoje. Todėl aukšto išsivystymo ir gyvenimo lygio valstybė susiduria su imigrantų, siekiančių ekonominės gerovės, antplūdžiu: rekordiniais 2009-aisiais į 8 mln. gyventojų turinčią šalį imigravo 160 tūkst. užsieniečių.
Referendumo rezultatas žymi tai, kad Šveicarijos piliečiai imigracijos reguliavimo klausimu skyla per pusę. 2010 m. SVP iniciatyva įvyko referendumas dėl nusikaltimus įvykdžiusių užsieniečių deportavimo. 2012 m. SVP narė parlamentarė Natalie Rickli pareiškė, kad Šveicarijoje esama per daug imigrantų, todėl reikia taikyti tam tikrus ribojimus. „Mes tikrai turime per daug vokiečių savo šalyje“, – pabrėžė ji.
Pareiškimas nuskambėjo po to, kai buvo priimtas sprendimas apriboti imigraciją iš aštuonių Vidurio ir Rytų Europos valstybių, kaip raginimas įvesti imigracijos kvotas visoms ES narėms.
Jau šis sprendimas Briuselio buvo pavadintas diskriminaciniu ir pažeidžiančiu pamatinį ES laisvo judėjimo principą. Nepaisant to, šiemet referendumu kvotos imigrantams buvo sugriežtintos.
N.Rickli teigimu, vokiečiai į Šveicariją atvažiuoja uždarbiauti ir, sutikdami dirbti už mažesnį atlyginimą, išstumia šveicarus iš darbo rinkos. Tačiau šveicarų Žaliųjų-liberalų partijos narys Martinas Baumle atkreipia dėmesį, kad vokiečiai atvykę į Šveicariją kuria didelę pridėtinę vertę. „Vokiečiai, kurie čia dirba, savo darbą atlieka tiesiog puikiai. Mums jų reikia, ypač sveikatos sektoriuje“, – teigia „Spiegel“ cituotas politikas.

ES grasina peržiūrėti sutartis

ES teisingumo komisarė Viviane Reding duodama interviu „Financial Times“ teigė, kad bendra ES rinka nėra šveicariškas sūris – joje negali būti skylių. „Viskas priklauso nuo Šveicarijos vyriausybės, ar ji nori sustabdyti susitarimus su ES, ar ne“, – pabrėždamas, kad ES reikės peržiūrėti susitarimus, jei referendumo rezultatas bus įgyvendinimas, BBC teigė Europos Parlamento vadovas Martinas Schultzas.
Tarptautinės migracijos organizacijos Lietuvos skyriaus vadovė Audra Sipavičienė „Veidui“ teigė, kad bendra ES rinka ir jos užtikrinamos keturios – asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo laisvės yra nedalomos. „Referendumu Šveicarija nusprendė, kad ji nenori laikytis vieno pagrindinių susitarimų – laisvo asmenų judėjimo. Tačiau ES pagrindinės laisvės yra esminė ES vertybė ir jos negali būti dalomos – turi visas keturias arba nė vienos. Šis Šveicarijos pasirinkimas turės esminės įtakos šalies santykiams su ES. ES neis į kompromisus, kad būtų išvengta domino efekto ir kad nebūtų sudarytas precedentas kitoms valstybėms. Todėl neabejotinai šis sprendimas, jeigu nebus rasta išeities, turės įtakos ir kitoms laisvėms, pavyzdžiui, laisvam prekių tarp Šveicarijos ir ES judėjimui, Šveicarijos galimybei dalyvauti ES viešuosiuose pirkimuose ir panašiai“, – neabejoja A.Sipavičienė.
„Veido“ paklaustas apie referendumo pasekmes Šveicarijos ir ES santykiams, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas teigė, kad kol kas jas prognozuoti sunku. „Šveicarijos institucijos turi per trejus metus persiderėti dėl ankstesnio žmonių judėjimą iš ES reguliavusio susitarimo. Europos Komisija taip pat paskelbė, kad pirmiausia turi išanalizuoti pasikeitusią padėtį. Tačiau ES šalių ministrų, pavyzdžiui, Prancūzijos bei Vokietijos užsienio reikalų ministrų, pareiškimai rodo, kad persiderėti su ES nebus lengva. Migracijos nuostatos vertinamos kaip platesnio ES santykius su Šveicarija reguliuojančio susitarimų paketo dalis, tad keičiant vieną dalį, gali būti reikalaujama naujų nuolaidų iš Šveicarijos kitose judėjimo laisvės srityse, pavyzdžiui, prekybos, arba ES atsakys tokiais pačiais apribojimais Šveicarijos atžvilgiu“, – aiškina profesorius.
Nors ES pareigūnai dar nesutaria, kokių priemonių imtis, nuogąstavimą išreiškia abi pusės. 60 proc. Šveicarijos eksporto keliauja į ES, o abipusė prekyba ir investicijos yra susipynusios. „EU Observer“ teigimu, grėsmė kyla ir Šveicarijos galimybei dalyvauti studentų mainų programoje „Erasmus“ ar ES mokslo ir inovacijų skatinimo programoje „Horizontas 2020“. 2011–2012 m. „Erasmus“ mainuose dalyvavo per 2700 šveicarų studentų, o šiuo metu Šveicarijos valdžia derasi dėl 2014–2020 m. finansavimo. Šveicarijos mokslo įstaigos dalyvavo maždaug trijuose tūkstančiuose ES finansuojamų projektų ir gavo 1,8 mlrd. eurų paramos. Dėl pažangių technologijų Šveicarijai buvo numatyta ir dar didesnė dalis naujoje finansinėje perspektyvoje, tačiau po tokio referendumo rezultato derybos laikinai sustabdytos.
Taip pat sustabdytos derybos dėl ES ir Šveicarijos elektros rinkos susitarimo. „Wall Street Journal“ cituoja Europos Komisijos atstovę Pia Ahrenkilde Hansen, kurios teigimu, techninės derybos dėl elektros sutarties taip pasikeitus aplinkybėms kol kas neįsivaizduojamos.
Taigi šveicarų sprendimas sukėlė didelį atgarsį ir, ko gero, padarys neigiamą įtaką Šveicarijos ekonomikai. Vis dėlto referendumas sustiprino imigracijos politiką Europoje siekiančių riboti politikų balsus.

Finansų ministerija pateikė Vyriausybei 2014-2020 metų ES struktūrinių fondų investicijų veiksmų programos projektą. Ministrų kabinetas turi pritarti jo teikimui Europos Komisijai derinti.

Pagal Veiksmų programą, kuri apima Europos regioninės plėtros, Europos socialinio ir Sanglaudos fondų investicijas, 2014-2020 metams Lietuvai skirta 6,709 mlrd. eurų (beveik 23,2 mlrd. litų) ES lėšų.

„Skirta svari suma ne tik leis realizuoti naujas idėjas, bet ir užtikrins jau esamų efektyvių projektų tęstinumą, todėl siekiame kuo skubiau užbaigti visas būtinas procedūras, kad galėtume vykdyti naujojo laikotarpio ES investicijas“,- sako finansų ministras Rimantas Šadžius.

Daugiausiai ES investicijų skiriama tvaraus transporto pagrindinių tinklų infrastruktūros skatinimui – 17,6 proc. (4,1 mlrd. litų, be nacionalinio finansavimo), energijos efektyvumo ir atsinaujinančių energijos išteklių gamybos ir naudojimo skatinimui – 14 proc. (3,3 mlrd. litų), aplinkosaugos ir gamtos išteklių darniam naudojimui ir prisitaikymui prie klimato kaitos – 12,5 proc. (2,9 mlrd. litų), kokybiško užimtumo ir dalyvavimo darbo rinkoje skatinimui – 10,9 proc. (2,5 mlrd. litų), mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų skatinimui – 10,1 proc. (2,3 mlrd. litų), smulkaus ir vidutinio verslo skatinimui – 8 proc. (1,8 mlrd. litų).

Veiksmų programa ir Partnerystės sutartis yra programavimo dokumentai, pagal kuriuos Europos Komisija skirs Lietuvai 2014–2020 m. Europos struktūrinių fondų lėšas. Vasario 4 d. Komisijai derinti buvo pateikta Partnerystės sutartis.

Finansų ministerijos duomenimis, pagal pasirašytas sutartis paskirstytos beveik visos Lietuvai skirtos 2007-2013 m. ES struktūrinių fondų lėšos. Pagal išmokėtas šių fondų lėšas Lietuva išlieka pirmaujančiųjų ES valstybių trejetuke.

2007–2013 m. laikotarpiu iš ES struktūrinių fondų Lietuvai skirta daugiau kaip 23 mlrd. litų. Naujausiais duomenimis, projektams finansuoti paskirstyta 99,3 proc. visos sumos.

„Lėšų panaudojimo tempas išlieka stabiliai aukštas, todėl neturime abejonių, kad projektams bus paskirstyta visa Lietuvai skirta ES fondų suma ir iki programavimo laikotarpio pabaigos ji bus efektyviai panaudota“,- sako finansų ministras Rimantas Šadžius.

Šiuo metu Lietuvoje įgyvendinami daugiau kaip 8100 projektų, iš dalies finansuojamų 2007-2013 m. ES struktūrinių fondų lėšomis. Jų bendra vertė – daugiau kaip 30,5 mlrd. litų. Tarp jų 23,2 mlrd. litų – ES lėšos, projektų vykdytojams išmokėta beveik 17,5 mlrd. litų.

Daugiau kaip 4600 projektų, finansuotų 2007–2013 m. ES struktūrinių fondų lėšomis, jau baigti įgyvendinti. Jų vertė siekia beveik 11,1 mlrd. litų.

2013 m. gruodžio 1 d. Europos Komisijos duomenimis Lietuva išlieka pirmaujančiųjų šalių narių trejetuke pagal išmokėtų ES struktūrinių fondų lėšų dalį. Iš visų ES struktūrinių fondų Lietuvai išmokėta 16,9 mlrd. litų, t.y. apie 73 proc. visam 2007-2013 m. laikotarpiui skirtų lėšų.

Kasdien atnaujinamą informaciją apie skirtas ir išmokėtas ES struktūrinių fondų lėšas rasite pagal nuorodą: http://www.esparama.lt/barometras

Šią savaitę Briuselyje susitiks ES ir Rusijos lyderiai. Ekspertai prognozuoja, kad rezultatų tai neduos. Tiesą sakant, per šiuos kas pusmetį vykstančius susitikimus dar niekada neprieita prie esminių sutarimų.

Sunkus lagaminas, kurio nebesinori tempti paskui save, tačiau nedrįstama ir išmesti. Tokią ar panašias analogijas politikos apžvalgininkai pasitelkia bandydami apibūdinti kas pusmetį vykstančius Europos Sąjungos ir Rusijos viršūnių susitikimus.
Iš tiesų šie susitikimai naudos tarpusavio santykiams duoda mažai: Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui jie tampa dar viena proga pasakyti Vakarams, ką jis iš tiesų apie juos mano, o ES – atsikertant pakartoti, ką jau ir taip ne kartą yra sakiusi apie padėtį Rusijoje.
Nepaisant to, nuo 1994-ųjų, kai pasirašyta Partnerystės ir bendradarbiavimo sutartis, abiejų pusių lyderiai buvo susitikę jau 31 kartą.

Briuselis siunčia signalą

Teigiama, kad šį kartą susitikimas bus šaltesnis nei įprastai. ES pareigūnai, atšaukdami tradicinę vakarienę ir dviejų dienų susitikimą sutraukdami į kelias valandas, V.Putinui pasiuntė signalą, kad šiuo metu santykiai tarp jų nėra sklandūs. Kaip praneša naujienų agentūra „Reuters“, pagrindinė to priežastis – Kremliaus Ukrainai darytas spaudimas prieš praėjusių metų lapkritį vykusį ES ir Rytų partnerystės valstybių viršūnių susitikimą Vilniuje, kuriame ji siekė pasirašyti Asociacijos sutartį su ES ir taip pasukti vakarietiška kryptimi.
Diplomatai užsimena, kad Europos Komisijos prezidentas Jose Manuelis Barroso, Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Hermanas Van Rompuy ir ES vyriausioji įgaliotinė užsienio ir saugumo politikos klausimais Catherine Ashton su Rusijos prezidentu V.Putinu ir užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu bandys atvirai kalbėtis apie aktualius ir probleminius dvišalių santykių klausimus, nevengdami ir aštrių aspektų, tokių kaip dažnėjantys žmogaus teisių pažeidimai Rusijoje ar Ukrainos aktualijos.
Tiesa, V.Putinas daugelį priekaištų galės nesunkiai atremti, nes pastaraisiais mėnesiais pasirašė nemažai potvarkių: iš kalėjimo paleido feminisčių pankroko grupės „Pussy Riot“ nares, panaikino kaltinimus „Greenpeace“ aktyvistams, suteikė malonę vienam žinomiausių politinių Rusijos kalinių Michailui Chodorkovskiui.
Kita Briuseliui ne mažiau aktuali tema – Ukraina. Paklaustas, ar Rusija per susitikimą yra pasirengusi diskutuoti šiuo klausimu, Rusijos ambasadorius ES Vladimiras Čižovas atsakė: „Aš esu tikras, kad prezidentas V.Putinas bus pasirengęs diskutuoti bet kokiu klausimu, kuris domins prezidentus Van Rompuy ir Barroso.“

Rusija veikia senais metodais

Analitinio „Carnegie“ centro Maskvoje ekspertė Lilija Ševcova teigia, kad du dešimtmečius besitęsiantys ES ir Rusijos lyderių susitikimai jau seniai nebevaisingi ir velkasi iš tų laikų, kai dar buvo tikimasi integruoti Rusiją į Europos normatyvinę darbotvarkę. “Briuselis ir Maskva daug kartų susitiko ir kūrė Rusijos integracijos strategijas. Ir nors viltys integruoti Rusiją į Europą žlugo seniai, biurokratinis aparatas tebeveikia“, – pabrėžia analitikė.
Žodžiais puoselėta „strateginės partnerystės“ tarp ES ir Rusijos idėja politiniame lygmenyje seniai išblėso, o šiuo metu jie vartojami kalbant išimtinai apie ekonominę tarpusavio priklausomybę. O „partnerystė vardan modernizacijos“, inicijuota Vokietijos kaip atsakas atšilimą, kurio tikėtasi Dmitrijaus Medvedevo prezidentavimo laikotarpiu, taip pat tampa tik praeities detale.
Pastaraisiais metais Kremlius ne kartą parodė, kad ten, kur kertasi Rusijos ir ES interesai, jis yra pasiryžęs veikti savais metodais ir pasiekti tikslą bet kokia kaina.
Ir šį kartą tikėtis apčiuopiamų sprendimų ar prošvaisčių pagerinti santykius tarp abiejų pusių – naivu. Briuselyje įsikūrusio „Carnegie Europe“ centro analitikas Dmitri Treninas atkreipia dėmesį, kad vieša paslaptis yra neretai niekinantis Kremliaus požiūris į šiandieninius ES lyderius. Jis taip pat primena, kad šių metų gegužę vyks rinkimai į Europos Parlamentą, tad iš principo keisis visas prie ES vairo stovintis elitas. Todėl tai dar viena priežastis, kodėl V.Putinas nerodys didelio entuziazmo ieškoti bendrų sąlyčio taškų su ES lyderiais.

Euromaidane kalbama: „Imperija mus laiko už rankų ir kojų, kad tik mes nesirinktume europietiškų standartų gyvenimo“,  „Janukovyčiaus mygtukus spaudo Kremlius“,  „tituški“ (provokatoriai) nešiojasi ukrainietiškus pasus įmautėse su ženklu „CCCP“. Tai tik keletas nuorodų į tai, kad šalyje vyksta ne tik piliečių protestas prieš valdžią, bet ir principinė kova tarp praeities ir ateities.
Laisvė – ypač dažnas žodis tarp protestuotojų. Būdama Euromaidane, neatsitiktinai jaučiau tą pačią nepaprastos vienybės ir tvirtybės dvasią, kuri tvyrojo Atgimimo laikais čia, Lietuvoje. Pašaliečiui gali atrodyti keista, juk Ukraina – savarankiška, pripažinta valstybė, tad apie kokią laisvę kalbame? Kažkas, galbūt, tai laikytų laisve protestuoti, laisve mąstyti, laisvai reikšti nuomonę. O aš įsitikinusi, kad be to tai dar ir nuosekli neužbaigtų 90-ųjų valstybingumo atkūrimo ir Oranžinės revoliucijos tąsa.
Euromaidane – ta visuomenės dalis, kuri ir vėl priešinasi tempiama atgal į praeitį, kuri nori, kad šalis atsisakytų sovietinių tradicijų, neskaidrios, korumpuotos sistemos, kurie nenori būti bandomos reanimuoti Sovietų Sąjungos dalimi. Tokiu atveju, šie žmonės Euromaidane nuo savo pačių vyriausybės gina savo šalies suverenitetą.
Po Janukovyčiaus „žongliravimo“ prieš Vilniaus vadovų susitikimą ir po to sekusio pasirinkimo gręžti ienas atgal į Rytus, dalis šalies suvokė, kad balansavimo politika, o iš tiesų  – neryžtingas atsisiejimas nuo bambagyslės, kuri ir toliau sieja šalies establišmentą ir naująjį elitą su Rytine kaimyne, kainavo per daug. Kad tai kainuoja jų pačių ir jų vaikų ateitį.
Lavrovas neseniai pareiškė, kad protestai Ukrainoje yra „stimuliuojami iš užsienio“. Ukrainiečiai juokiasi, kad jis apdairiai nepatikslino – kurio. Jie sako, kad šalyje veikia „trečioji jėga“. Energetikoje, versle, politikoje. O ir šiomis neramiomis dienomis, kas inicijuoja susirėmimus, kas instruktuoja ir apmoka “tituškų” veiklą?  Galų gale, kas gi taip nevykusiai patarinėja Prezidentui, kad jis ne tik nebegirdi savo tautos, bet dar ir leidžia susidaryti tokiai situacijai kurioje pralietas kraujas?
Stebina atkaklus Janukovyčiaus atsiribojimas nuo to, kas vyksta gatvėse. Nors ir daugybę kartų ragintas, Prezidentas nesiima jokios iniciatyvos pradėti tiesioginį ir visaapimantį dialogą, nors jis yra valstybės vadovas, be to ir protestų priežastis bei epicentras.
Todėl nenustebčiau, jei tiesa, kad jis nebeprisileidžia nei bendrapartiečių, nei savo patarėjų, kad vietoj to „jį apstojo šeimos nariai ir Putino FSB pareigūnai“. Tai būtų tiesiausias kelias į realybės jausmo praradimą ir visišką atotrūkį nuo savo piliečių. Ar tik ne tokie “patarėjai” sukurpė ir pasiūlė priimti pastaruosius skandalingus įstatymus, pagal vienos didžiosios kaimynės pavyzdį?
Patirtis rodo, kad rytietiškų patarinėjimų pobūdis ir rezultatai vargiai veda demokratijos stiprinimo ir valdžios atsakomybės prisiėmimo linkme. Kuo tai baigėsi Sirijoje, yra labai iškalbingas ir gąsdinantis pavyzdys.
Sveikintina, kad tuoj pat po pirmųjų bandymų išvaikyti protestuotojus lapkričio pabaigoje, tarptautinė bendruomenė sureagavo nedelsiant. Manau, tai sulaikė nuo tolimesnio beatodairiško smurto. Vėliau buvo pasirinkta taktika laukti, kol žmonės nuvargs, sušals, kol jiems atsibos stovėti šaltyje – bet neatsibodo. Tada pasirinktas „atsargaus“ stūmimo kelias. O dabar – vyksta suiminėjimai, protestuotojų mušimas, leista juos minusiniame šaltyje laistyti vandens patrankomis. Todėl labai svarbu, kad tarptautinė bendruomenė ir toliau atidžiai ir nuolat stebėtų padėtį, ir spaustų Janukovyčių nutraukti bet kokį smurtą, prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta jo šalyje ir išdrįsti sėsti prie vieno stalo su opozicija.
Visi esame pasibaisėję pastarųjų dienų įvykiais, kai buvo pralietas kraujas.  Jėgos naudojimas yra absoliučiai netoleruotinas. Grasinimai, gąsdinimai, šmeižtas ir prievarta turi būti nedelsiant nutraukti. Ypač neramu, kad situacija nepagimdytų dar vieno diktatoriaus prie ES sienų ir nenuvestų šalies į pilietinio karo bedugnę.
Manau, kad visos Europos šalys turi veikti kartu ES lygiu, turi suvokti momento istorinę svarbą ir nepalikti Ukrainos žmonių vienų. Šiandien Europos Komisijos pirmininkas  pasmerkė įvykius, ir pareikalavo, kad būtų tuoj pat nutrauktas prievartos naudojimas, jis pažymėjo, kad ES atidžiai seks įvykių eigą, svarstys galimus veiksmus ir pasekmes dvišaliams ES ir Ukrainos santykiams. Sankcijos yra neabejotinai „ant stalo“. Dabar iššūkis ES užsienio reikalų ministrams – surasti tą tinkamą formulę, kaip paveikti atsakingus už kraujo praliejimą, tolimesnį krizės gilinimą, tuo pačiu neužkeliant naštos ant eilinių piliečių. Visi kiti toliau atidžiai stebim padėtį, matom, kas vyksta, ir bent jau savo dėmesiu ar buvimu Kijeve galime apsaugoti protestuotojus nuo tolesnio susidorojimo.
Europa negali likti nuošalyje. Vienaip ar kitaip, ji yra traukos centras ir ateities viltis tiems šimtams tūkstančių, kurie tamsoje ir šaltyje, stumdomi, mušami, apšaudomi ir laistomi iš vandens patrankų, atkakliai nesitraukia.

Kur Lietuva padės 30 mlrd. Lt ES paramos lėšų, skiriamų 2014–2020 m.?

Lietuvos Vyriausybės šią savaitę planuojama tvirtinti Partnerystės sutartis, apibrėžianti Europos struktūrinių ir investavimo fondų paramą 2014–2020 m., ne tik džiugina įspūdingais ES paramos skaičiais, bet ir primena, kad norint užtikrinti ilgalaikį augimą reikės tapti nebe paramą pravalgančiais, o jau ir kuriančiais.
Priminsime, kad praėjusių metų pabaigoje patvirtinus daugiametį Europos Sąjungos 2014–2020 m. laikotarpio biudžetą suskubta džiaugtis: sudėtingose derybose galutinis sprendimas buvo priimtas būtent Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu. Be to, Lietuvai iš ES biudžeto teks net dešimtadaliu daugiau nei ankstesniu laikotarpiu.
Nepaisant to, šie pasiekimai – tik iššūkių kupino kelio pradžia, mat Lietuvos ekonomikai, ilgalaikiam jos augimo tvarumui ir konkurencingumui šio laikotarpio rezultatai gali būti lemiami.
„ES valstybių narių derybų išskirtinis bruožas tas, kad radus kompromisą kiekviena valstybė narė skelbia apie pasiektą pergalę. Reikia pripažinti, kad rasti konsensusą tarp visų ES sudarančių valstybių narių, o vėliau – tarp jų ir Europos Parlamento kainuoja išties daug laiko ir pastangų, – pabrėžia Lietuvos banko ekspertas Marius Skuodis. – Bet nederėtų akcentuoti nei to, nei gerų lėšų panaudojimo rodiklių, nes tai dar negarantuoja, kad parama pasiekiami iškelti tikslai. Todėl akcentą dėčiau kitur – kaip šie milijardai panaudojami siekiant ilgalaikių šalies tikslų.“

Tikslas – tapti kuriančia, o ne tik vartojančia šalimi

Palyginti su 2007–2013 m., būsimu laikotarpiu didesnį pinigų srautą ketinama nukreipti moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai, kurie, pasak ekspertų, turės didžiausią poveikį BVP ir kitiems esminiams makroekonominiams rodikliams. Tokia finansavimo tendencija tikrai pozityvi, mat šiandieninė statistika nedžiugina: pagal suminį inovatyvumo indeksą Lietuva užima tik 23 vietą tarp ES valstybių narių. Prastus rodiklius lemia maži mokslo komercializavimo mastai ir menkos privačios investicijos į mokslo inovacijas, inovatyvių paslaugų eksportą.
„Natūralu, kad dalis ES paramos bus skiriama regioninei atskirčiai mažinti, o kita – investicijoms, kurios turi kurti didesnį potencialą ateičiai, – komentuoja „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. – Esminė 2007–2013 m. finansinio laikotarpio problema buvo ta, kad investicijoms skirtos lėšos dažnai buvo nukreipiamos į tas sritis, kurios sukūrė tik trumpalaikį efektą. Dėl to bendrasis vidaus produktas tuo metu, kai buvo investuojama, didėjo, bet ilgalaikės naudos ir konkurencingumo sukurta nebuvo.“
Beje, potencialo nekuriantis lėšų panaudojimas gali būti ne tik neefektyvus, bet ir žalingas. Pasak Laisvosios rinkos instituto eksperto Vytauto Žukausko, tai gali reikšti didesnes biudžeto išlaidas: „Pavyzdžiui, ES lėšos iškraipo konkurenciją, nes paramos negaunančios įmonės konkuruoja su ją gaunančiomis. ES lėšų panaudojimas Lietuvoje yra tarp svarbių priežasčių, lemiančių kainų didėjimą, nes ES parama – vienas šaltinių, didinančių pinigų kiekį. Būtinybė kofinansuoti ES lėšas taip pat gali reikšti didėjantį valstybės išlaidavimą. Valdžia skatinama didinti biudžeto išlaidas ir finansuoti ne pirmo svarbumo projektus vien tam, kad panaudotų ES lėšas. Juk jei projektas būtų pirmo svarbumo, jis ir taip būtų finansuojamas, be ES lėšų.“
Nepaisant gausios paramos, kol kas verslas nėra linkęs naudotis ekspertų patarimais: mokslinių tyrimų ir eksperimentinio potencialo lygis verslo sektoriuje stagnuoja – siekia vos 0,24 proc. BVP. Daugelis verslininkų nėra linkę skatinti inovatyvumo ir šią pareigą palieka valstybei, kurios finansuojama dalis siekia 42,3 proc., kai verslo įmonių lėšomis finansuojama – 28,1 proc. Be to, inovatyvių įmonių skaičius Lietuvoje sudarė 34,5 proc. visų įmonių ir gerokai atsiliko nuo 50 proc. viršijančio ES vidurkio, o Lietuvos aukštųjų technologijų prekių eksportas nuo 2007 m. sumažėjo iki 5,8 proc. Ilgainiui tai gali lemti dideles ekonomines problemas, kurias šiandien užglaisto didelė ES parama.
„Vidutinio išsivystymo šaliai, tokiai kaip Lietuva, kol kas konkuruoti palyginti nesunku paprasčiausiai importuojant naujas technologijas iš jas kuriančių valstybių. Įsivaizduokime ūkininką, kuris nusiperka naujausią kombainą, bet 85 proc. kainos padengiama iš ES fondų. Jam nesunku gyventi ir veikti pelningai, bet ilguoju laikotarpiu vidutinių pajamų šaliai pačiai reikia kurti technologijas ir pradėti jas eksportuoti. Kol kas tokių užuomazgų, deja, labai mažai, o laiko virsti inovacijų ir vertės kūrimo valstybe nebėra daug“, – primena „Swedbank“ analitikas N.Mačiulis.

ES finansavimas ateityje gerokai mažės

Vis dėlto katino dienos jau netrukus baigsis, mat ateityje ES parama Lietuvai gerokai mažės. Nors procesas nebus staigus, jau 2014–2020 m. Lietuvos verslui teks keisti prioritetus.
„Jei per artimiausius septynerius metus nesugebėsime efektyviai panaudoti ES paramos, kuria turėtume didinti konkurencingumą, kelti gyventojų kompetenciją, ateityje kils sunkumų. Nuo 2020 m. Lietuva paramos iš ES gaus jau daug mažiau, nes jos dydis priklauso nuo BVP vienam gyventojui, kuris tuo metu jau bus labai priartėjęs prie ES vidurkio. Kitaip tariant, bus kitų valstybių, kurioms paramos reikės labiau nei Lietuvai“, – aiškina N.Mačiulis.
Eksperto teigimu, dažnai net nesusimąstoma, kad šiandien Lietuva iš ES kasmet atsiriekia po septynis milijardus litų, kurie sudaro iki 5–6 proc. BVP. Nesusimąstoma ir dėl to, kad kasmet vis statant ir perkant už ES pinigus stipriai didėja ir amortizacinės išlaidos. „Kai kuriems jau įgyvendintiems infrastruktūros projektams, pavyzdžiui, nutiestiems keliams ar vandens nuotekų šalinimo įrenginiams, reikės naujų investicijų iš savų lėšų tam, kad jie būtų palaikomi, – sako N.Mačiulis. – Tad reikia žvelgti į ilgesnį laikotarpį, nes ilgainiui Lietuva iš valstybės gavėjos taps valstybe donore. Ir čia kyla esminis klausimas: ar Lietuvos įmonės, viešasis sektorius sugebės funkcionuoti, konkuruoti tarptautinėje erdvėje tuomet, kai toji didelė parama baigsis?“
Jei nesugebės, ateityje Lietuva atsidurs vienoje gretoje su Pietų Europos valstybėmis, kurios investicijas pravalgė ir nesugebėdamos sukurti konkurencingų produktų atsidūrė ekonominėje duobėje.
Kaip teigia M.Skuodis, nori nenori lietuviams teks išmokti užsidirbti: „Pietines šalis galime laikyti geru įrodymu, kad narystė ES ir gaunama finansinė parama negali atstoti protingos politikos ir būtinų reformų. Tad ES parama pirmiausia turėtų būti naudojama siekiant šalies ilgalaikių tikslų. Priešingu atveju kils paramos gavėjų mentaliteto įsitvirtinimo arba dėmesio atitraukimo nuo ES nefinansuojamų sričių grėsmė.“

Ateityje Vakarų Europoje pelnytis iš gerovės valstybės teikiamų privilegijų rytų europiečiams, taip pat ir lietuviams, bus vis sunkiau.

Prieš dešimtmetį debatuose dėl Europos Sąjungos plėtros į rytus imtas plačiai vartoti vaizdingas lenkų santechniko įvaizdis – tiesiog taip buvo simboliškai praminta pigi darbo jėga, užplūsianti klestinčią Vakarų Europą, atvėrus kelią naujųjų ES narių piliečiams laisvai keliauti ir dirbti visoje Sąjungoje.
Nors lenkų santechniko įvaizdis nuskambėjo debatuose dėl konstitucinės ES sutarties Prancūzijoje, geriausiai su juo „susipažino“ Jungtinė Karalystė: po 2004 m. ES plėtros į rytus į šią šalį emigravo daugiau nei pusė milijono Lenkijos piliečių, nors Londono politikai bei ekspertai buvo įsitikinę, kad daugiau nei keliasdešimt tūkstančių lenkų darbininkų tikėtis neverta.
Todėl dabar, kai visose ES šalyse laisvai dirbti gali jau ir bulgarai bei rumunai (tokią teisę jie gavo nuo šių metų sausio 1 d.), turtingųjų ES valstybių vadovai ėmė svaidytis žaibais ir griežtais pareiškimais, kad socialinių pašalpų mokėjimo imigrantams laikai baigėsi. „Žmonės yra laukiami atvykti ir dirbti, o ne atvykti ir reikalauti. Laisvas asmenų judėjimas nėra skirtas „išmokų turistams“, kurie nenori savęs išlaikyti patys“, – piktai kalbėjo Jungtinės Karalystės premjeras Davidas Cameronas.
Vokietijos politikai kalba šiek tiek nuosaikiau, esą Briuselis neturėtų riboti ES narių galimybės gintis nuo migrantų piktnaudžiavimo, bet paprasti vokiečiai į diplomatijas nebelinkę ir skelbia šūkius „Tuos, kurie sukčiauja, – lauk!“.

Migruoja norintieji dirbti

„Kai britų turistai tūkstančiais atvyksta į mūsų pajūrį ir elgiasi kaip pirmykščiai žmonės – lėbauja ir mušasi, mes nieko nesakome. Mes nuvykę į Jungtinę Karalystę elgsimės kur kas geriau, nes vykstame ne linksmintis, o užsidirbti“, – teigia 31 metų bulgaras Petaras Dobrevas, kuris jau šią vasarą planuoja išvykti laimės ieškoti svetur. Jis kaip tik ir yra tipinis emigranto iš Rytų Europos valstybių pavyzdys: jaunas, siekiantis užsidirbti ir pavargęs nuo lėto savo valstybės vystymosi.
„Tiems, kurie nori dirbti ir mokėti mokesčius, panaikinus apribojimus bus lengviau. Manau, kad vyks tik norintys dirbti žmonės. Tie, kurie siekia užsiimti nelegalia veikla ar elgetauti, jau seniai išvykę, ir jokie apribojimai jų nesustabdė“, – teigia darbo Jungtinėje Karalystėje ieškantis 31 metų IT specialistas iš Rumunijos Ionutas Barencu.
Priminsime, kad Bulgarija ir Rumunija šiandien yra skurdžiausios ES narės, išsiskiriančios mažiausiu BVP vienam gyventojui, dideliu nedarbu (pavyzdžiui, Bulgarijoje jis siekia 13,2 proc.) ir menku ekonominiu augimu. Pasaulio bankas nurodo, kad 2013 m. šiose šalyse sumažėjo užsienio investicijos ir krito vartojimas.
Vokietijos užimtumo tyrimų instituto imigracijos analitikas Herbertas Bruckeris ragina į Rytų Europą nežvelgti kaip į kažkokią skylę ar bėdų šaltinį, nes dauguma žmonių iš Rytų Europos yra darbštūs, sąžiningi ir duoda daug naudos Vakarų Europos valstybėms. “Iš tiesų sausio 1 d. baigę galioti apribojimai šių dviejų šalių piliečiams įsidarbinti devyniose ES valstybėse nelems nei ryškiai išaugusių migracijos mastų, nei pagausėjusio „socialinių pašalpų turizmo“. Daugiau nei 20 proc. imigrantų iš Bulgarijos ir Rumunijos yra baigę universitetus, 18 proc. šiuo metu mokosi. Apie 40 proc. sudaro darbininkai, neturintys profesinio išsilavinimo, bet tai daugiausia sezoniniai darbuotojai. Tačiau visi jie dirba legaliai ir moka mokesčius į Vokietijos biudžetą“, – teigia mokslininkas.
Vis dėlto maždaug trečdalį imigrantų sudaro vienadienius darbus dirbantieji arba gatvėje išmaldos prašantieji, o didesniuose miestuose, pavyzdžiui, Berlyne, šis skaičius siekia net 70 proc. visų imigrantų. Būtent šie piliečiai, dažnai linkę įsitraukti ir į šešėlinę bei nusikalstamą veiklą, ir kelia didžiausias aistras tarp Vakarų Europos gyventojų bei politikų.

Jungtinė Karalystė ir Vokietija turi daugiausiai nusiskundimų

Vokietijoje, Bavarijos žemėje, veikianti Krikščionių socialinė sąjunga (CSU), kuri yra nuolatinė Angelos Merkel vadovaujamos Krikščionių demokratų partijos (CDU) bendražygė, pateikė siūlymus, kaip pažaboti imigrantų užmojus pelnytis iš gerovės valstybės teikiamų privilegijų. CSU parengtuose dokumentų projektuose siūloma apsvarstyti galimybę naujai atvykusiems asmenims pirmųjų trijų mėnesių nuo atvykimo laikotarpiu neteikti jokių socialinių paslaugų bei sukčiavimo gaunant socialines paslaugas atvejais numatyti ne tik asmens išsiuntimo iš šalies, bet ir draudimo naujai atvykti galimybę.
Tačiau dešiniųjų susirūpinimas nekontroliuojamos imigracijos keliamomis problemomis sukėlė kairiųjų reakciją. Socialdemokratų partijos (SPD) frakcijos Bundestage atstovas vidaus politikos klausimais Michaelis Hartmannas pareiškė, kad „tas, kuris inicijuoją tokią melodiją, ruošia dirvą dešiniajam ekstremizmui“, o SPD deleguotas užsienio reikalų ministras Frankas Valteris Steinmeieris pabrėžė, jog „tie, kurie abejoja laisvo darbo jėgos judėjimo principais, kenkia Europai ir Vokietijai“.
O štai Jungtinėje Karalystėje euroskeptinės Nepriklausomybės partijos (UKIP) pirmininkas Nigelis Farage’as pareiškė, kad nauja imigrantų banga padidins nusikaltimų skaičių: „Londonas jau dabar kenčia nuo rumunų kriminalinės bangos. Pavyzdžiui, 92 proc. bankomatų apiplėšimų yra padaromi rumunų.“
Ministras pirmininkas D.Cameronas ėmėsi veiksmų priimant įstatymus, sugriežtindamas imigrantams skiriamų pašalpų tvarką: buvo įvestas minimalus į socialines garantijas pretenduojančio asmenis atlyginimo slenkstis, o prašalaičiams nuo šiol grės deportacija.

Daugiausiai šansų laimėti 2014 m. Europos Parlamento rinkimus turi Lietuvos socialdemokratų partija: socdemai gali tikėtis 4–5, o kitos partijos – po 1–2 mandatus.

2014 m. gegužės 25 d. Lietuva vėl rinks savo atstovus į Europos Parlamentą (EP) penkerių metų kadencijai. Partijų konkurencija dėl vietų EP šiuose rinkimuose bus dar didesnė, mat Lietuvai skirtų mandatų skaičius mažėja nuo 12 iki 11 iš 751. Dar viena naujovė – pirmą kartą savo kandidatus EP rinkimuose galės kelti ne tik partijos, bet ir visuomeniniai rinkimų komitetai, kurie taip pat privalės surinkti ne mažiau kaip 10 tūkst. rinkėjų parašų.
Tiesa, vargu aš ši naujovė įžiebs šiuose EP rinkimuose didesnę intrigą: kol kas abejojama, ar tarp kandidatų atsiras stiprių visuomenininkų, pajėgių konkuruoti su didelę patirtį dalyvaujant rinkimuose sukaupusiomis politinėmis partijomis, o jei tokių ir atsiras, tai daugiau nei vieno mandato naujajame EP jie vis tiek negali tikėtis. Tačiau politologas Vytautas Dumbliauskas mano, kad ateityje ryškių visuomenės atstovų EP rinkimų kampanijose būtinai pamatysime, nes nusivylimas politinėmis partijomis Lietuvoje plinta vis labiau, o tai reiškia, jog rinkėjams reikia alternatyvų.
Pergalė šiuose EP rinkimuose prognozuojama socialdemokratams, kurie greičiausiai padidins savo mandatų Parlamente skaičių nuo dabartinę kadenciją turimų trijų iki keturių penkių. Tą leidžia prognozuoti aukšti Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) reitingai, o ir partijos kandidatų sąrašas EP rinkimuose gana solidus: į Briuselį trokšta dauguma socialdemokratų ministrų, didžiulis būrys Seimo narių, keli viceministrai ir merai.
Politologai prognozuoja, kad socdemai gali pelnyti dvigubai daugiau mandatų nei bet kuri kita rinkimuose dalyvausianti partija. 2009 m. EP rinkimuose daugiausiai – 26,86 proc. rinkėjų balsų surinkusi Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), 2009 m. gavusi keturis mandatus, šiuose rinkimuose veikiausiai turės tenkinsis perpus mažiau mandatų, o didelės sėkmės atveju iškovotų tris. Ne daugiau nei vieną du mandatus pelnys ir Darbo partija, „Tvarka ir teisingumas“, Liberalų sąjūdis bei Lietuvos lenkų rinkimų akcija.

Rinkėjai dar nesupranta EP svarbos

Praeityje iš tiesų silpno ir neįtakingo EP sprendimai šiandien įgyja vis didesnę galią kasdieniame europiečių gyvenime. Ypač Parlamento įtaka sustiprėjo po 2009 m. Lisabonos sutarties įsigaliojimo, nors per metų metus susiformavęs šleifas, kad ši institucija mažai ką lemia ir gali, ją tebelydi iki šiol. Todėl ir rinkėjų aktyvumas EP rinkimuose toks mažas ir pastaraisiais metais vis mažėja: pirmuosiuose tiesiogiai renkamo EP rinkimuose 1979 m. balsavo 63 proc., o 2009 m. rinkimuose – jau tik 43,4 proc. balso teisę turinčių ES rinkėjų.
Rinkėjų aktyvumą stipriai didina kelios šalys, kuriose balsavimas EP yra privalomas, – tik todėl Liuksemburge bei Belgijoje rinkėjų aktyvumas siekia net 90 proc. Tai dirbtinai pakelia rinkimų aktyvumo rodiklius. O štai kitur rinkėjai demonstruoja aiškų abejingumą, todėl ES vadovai vis dažniau kelia klausimą, ar esant tokiam mažam rinkėjų aktyvumui apskritai užtikrinamas demokratinis rinkimų teisėtumas.
Regis, tikrą žiovulį EP rinkimai kelia ir lietuviams: 2009 m. Lietuva pagal rinkėjų aktyvumą buvo antra nuo galo visoje ES – prie urnų susirinko vos 20,98 proc. balso teisę turinčių rinkėjų. Jei ir šįkart, kaip 2009 m., EP rinkimai nesutaps su prezidento rinkimų antruoju turu, rinkėjų aktyvumas vėl bus ypač mažas.
„Gaila, kad rinkėjai dar nelabai suvokia rinkimų reikšmingumo, – ne tik todėl, kad EP įgauna vis daugiau galių ir kartu su Europos Taryba bei Europos Komisija dalyvauja beveik visų ES direktyvų ir sprendimų priėmimo procese. Šiemet rinkėjai balsuodami pirmą kartą nuspręs, kokiu kursu plauks „Europos laivas“ – socialdemokratiniu, konservatyviuoju, liberaliu, žaliuoju… Juk pirmą kartą tos europinės partijos, kuri laimės rinkimus, kandidatas taps pirmuoju pretendentu į EK pirmininko postą“, – pabrėžia antrą kadenciją EP dirbantis socialdemokratas Justas Vincas Paleckis, šįkart nusprendęs jau nebekandidatuoti.
EP Informacijos biuro Lietuvoje atstovas Robertas Pogorelis papildo, kad tai ir yra svarbiausia šių metų rinkimų naujovė: pagal Lisabonos sutartį siūlydamos EP tvirtinti naujojo EK pirmininko kandidatūrą valstybės pirmąkart privalės atsižvelgti į EP rinkimų rezultatus. „Jei naujojo EP daugumą sudarys kairiųjų partijų atstovai, tikėtina, kad naujasis EK pirmininkas bus kairysis, jei dešiniųjų – dešinysis. Europos politinės partijos, dalyvaujančios EP rinkimų kampanijoje, jau imasi iš anksto iškelti ir paskelbti savo kandidatus į EK pirmininkus. Tokia naujovė renkant EK pirmininką turėtų suteikti šiems rinkimams daugiau europinės intrigos“, – mano R.Pogorelis.
Taigi ES deda daug pastangų, kad EP įgytų vis didesnį svorį, nes bent jau kol kas tipiškas europietis nežino nei savo šalies atstovų EP, nei ką ši institucija apskritai veikia, dėl to ir balsuoti nemato reikalo.
Pastarąjį kartą Parlamentas ypač aiškiai pademonstravo savo sustiprėjusias galias 2013 m. lapkritį, kai Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu buvo siekiama susitarimo dėl daugiametės ES finansinės perspektyvos. Tai buvo pirmas kartas, kai dėl viso ES biudžeto kartu sprendė ES Taryba ir EP, ir pirmas kartas, kai europarlamentarai Tarybos siūlytam biudžetui iš pradžių nepritarė, kol galiausiai susitarimas vis dėlto buvo pasiektas.
Ieškant pavyzdžių, kaip EP sprendimai veikia visų europiečių kasdienį gyvenimą, galima paminėti atpigusius tarptinklinio ryšio tarifus ES – už tai pirmiausia turime dėkoti EP. Be to, būtent EP sprendimai lems, kaip ES šalyse ateityje bus ženklinamos maisto prekių pakuotės ar kokias cigaretes rūkys europiečiai. Tad akivaizdu, kad EP reikšmė šiandien pernelyg nuvertinama.
„Paklausti, kur yra Europa, vieni atsako, kad „Briuselyje“, kiti – „čia“. Tad kaip toli nuo jų yra EP, pirmiausia priklauso nuo pačių gyventojų požiūrio ir supratimo, – teigia TS-LKD atstovaujanti europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė. – Anksčiau EP neturėjo tokio svorio, negalėjo blokuoti tam tikrų klausimų ir nebuvo lygiavertis partneris, o dabar jis toks yra.“

2014–2020 m. Lietuva gaus maždaug dešimtadaliu didesnę ES paramą nei 2007–2013 m. – 44,5 mlrd. Lt. Vis dėlto ekspertai sutaria: iš senų klaidų nepasimokysime ir didesnių permainų nesulauksime.

ES struktūrinių fondų lėšos sudaro bene trečdalį mūsų šalies biudžeto ir yra vienas pagrindinių šalies investicinių projektų finansavimo šaltinių, tad nuo jų panaudojimo efektyvumo priklauso ir ateityje priklausys kiekvieno mūsų gerovė. Deja, nors galime pasigirti, kad Lietuva yra viena geriausiai ES paramą panaudojančių šalių, ypatingų proveržių pasiekti nesugebėjome. Specialistai tebėra nusiteikę pesimistiškai: ir 2014–2020 m. padėtis mažai keisis.
Iš dalies tai pateisinama ankstesnio laikotarpio prioritetais, kada itin didelis dėmesys buvo kreipiamas į fizinės infrastruktūros gerinimą ir modernizaciją, o tai tiesioginės ar greitos pažangos nelemia. Tačiau pagrindinė yda ne ta: mes vis dar nesame apsisprendę, į kokias kelias sritis turėtume nukreipti ES struktūrinę paramą, tad jos skirstymas dar ilgai primins skirtingų grupių paklodės tampymą į savo pusę.
Aišku, yra ir gerų žinių – gyvenimas vis vien gerės. Pasak finansų viceministro Aloyzo Vitkausko, atsižvelgiant į ekonomikos raidos tendencijas ir planuojamus makroekonominių rodiklių pokyčius, makroekonominio modeliavimo būdu nustatyta, kad bendrasis vidaus produktas 2021 m. bus 3,5 proc. didesnis, nei būtų be ES struktūrinių fondų investicijų. „Skaičiavimai rodo, kad struktūrinių fondų poveikis vidutiniam metiniam nedarbo lygiui taip pat bus ženklus – jį struktūrinių fondų investicijos 2021 m. sumažins 1,6 proc.“, – prognozuoja A.Vitkauskas.

Labiau panaudojame, o ne investuojame

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis įsitikinęs, kad nei didesnė parama, nei šiek tiek pakitę prioritetai jokių svarbesnių pokyčių artimiausiais metais nelems: „Tinkamų prielaidų tam nėra – principiniai dalykai, susiję su europinės paramos įsisavinimu, nepasikeitė. Vienas pagrindinių trūkumų yra tas, kad neretai ES parama įsisavinama blogąja prasme. Kitaip tariant, pinigai panaudojami ne siekiant maksimalios naudos ir nukreipiant į naudingiausius projektus, turinčius didžiausią investicinę grąžą ir vertę ilgiausią laikotarpį, o remiantis kitais kriterijais.“
Taigi esame linkę veikiau panaudoti, o ne investuoti. Esminė problema ta, kad Lietuvai vis dar trūksta toliaregiško požiūrio, kaip efektyviausiai panaudoti ES lėšas, kad būtų pasiekta didžiausia pažanga. Per plačiai paskleista parama nė viename sektoriuje nelemia kardinalių pokyčių. Nors nuo įstojimo į ES Lietuvoje buvo įgyvendinta daug projektų, didelė jų dalis ne tik nesukūrė didelės pridėtinės vertės, bet netgi užkrovė papildomą naštą valstybei. Juk įgyvendinus projektą ar pripirkus pažangios technikos viskas tuo nesibaigia – nuolat reikia lėšų visam tam aptarnauti.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Gediminas Rainys pastebi ir kitą problemą: ES struktūrinės lėšos, kurios turėtų didinti valstybių konkurencingumą, neretai traktuojamos kaip biudžetas ir skiriamos ne proveržio kryptims suformuoti, o einamiesiems reikalams finansuoti.
„Mėgstama pasididžiuoti, jei biudžetas būna „socialiai orientuotas“. Taigi aš bijau, kad ir ES parama irgi nebūtų socialiai ir „teisingai“ orientuota, nutolstant nuo esminių dalykų, kuriuos reikia paremti, kad būtų pasiekti pagrindiniai tikslai, – sako G.Rainys. – Bijau, kad po septynerių metų netektų konstatuoti, jog lėšos daugiausia buvo išdalytos įvairioms pažeidžiamesnėms grupėms, o Statistikos departamentui suskaičiavus, ar tapome konkurencingi, pamatytume labai menkus rezultatus.“
Anot jo, šiuo metu po konkurencingumo didinimo koncepcija pakišama tiek daug skirtingų dalykų, kad ši sąvoka kuo toliau, tuo labiau niveliuojama, ir pamirštama, jog pirmiausia tai turi generuoti realią naudą ir prisidėti prie ekonomikos kilimo. O dabar stebime situaciją, kai kiekviena interesų grupė mato savo sritį kaip konkurencingumo pagrindą, todėl taikiklis vis „numušamas“ nuo pagrindinių dalykų. Ir tai įsisenėjusi bėda, kurios greitai neatsikratysime. „Dabar matau tik dar sustiprėjusią konkurenciją, tad tai turėtų netgi dar ryškiau pasireikšti“, – prognozuoja G.Rainys.
Vis dėlto tai ne mūsų vienų bėdos – tai pastebima ir kitose ES šalyse, todėl 2014–2020 m. laikotarpiu skirstant paramą projektams kur kas didesnis dėmesys kreipiamas į laukiamus rezultatus ir didelės pridėtinės vertės kūrimą. Dėl to priimtas principinis sprendimas, kad ES struktūrinės lėšos turi būti labiau koncentruotos ir nukreiptos į ribotą skaičių sričių, o ne išmėtytos po trupinėlį. Kartu paminėtina, kad siekiama užtikrinti didesnį investicijų efektyvumą, todėl nuo kitų metų įvairiose srityse planuojama plačiai naudoti skirtingas finansų priemones (paskolas, garantijas ir kt.).

Sėkmingas pirmininkavimas elitinėms institucijoms ne tik didina tarptautinį valstybės prestižą, bet ir prisideda prie ekonominių bei kultūrinių santykių plėtros.

Pirmininkavimo ES Tarybai Lietuvos misija baigiasi, bet nuo Naujųjų metų prasideda nauja – pirmininkavimas Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybai. „Patekome į pasaulinę politikos lygą“, – džiaugiasi Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Kovoje dėl Ukrainos pralaimėjome

„Lietuvos pirmininkavimas galėtų būti vadinamas milžiniška, šampano ir fejerverkų verta sėkme, jei Vilniuje būtų buvusi pasirašyta Asociacijos sutartis su Ukraina“, – mano Europos Parlamento narė Laima Andrikienė.
Deja, svarbiausia lietuviška iniciatyva, pirmininkavimo ES Tarybai pusmečio akcentas – Rytų partnerystės forumas baigėsi nepasiekus maksimalaus tikslo. Ar Lietuva viską padarė, kad Ukrainos sprendimas būtų kitoks, ar ES turėjo pasiduoti ukrainiečių pasiūlytoms turgaus deryboms – ES ar Rusija daugiau užmokės už pasirašytas sutartis, vertinimai išsiskiria.
“Be abejo, nuvylė Ukrainos vadovybės sprendimas atidėti Asociacijos sutarties pasirašymą, ypač kai Ukraina per pastarąjį pusmetį padarė ryškią pažangą vykdydama reformas pagal eurointegracijos standartus, o Ukrainos visuomenė parodė aiškų apsisprendimą eiti Europos keliu. Tačiau visa Rytų partnerystės programa neabejotinai sustiprėjo, visos ES mastu gavo tinkamą dėmesį, kurį svarbu ir toliau išlaikyti. Vilnius tapo svarbiu Rytų partnerystės brandos momentu, ir tai – jau didelis pasiekimas”, – neabejoja Lietuvos diplomatijos vadovas L.Linkevičius.
Nepaisant nusivylimo dėl Ukrainos, Lietuvos pirmininkavimas sulaukė daug komplimentų. Žinoma, sunku pateikti konkrečių baigtinių darbų sąrašą, nes, kaip vis kartoja diplomatai, pirmininkavimas ES – tarsi estafetės bėgimas: nubėgi savo distanciją ir perduodi lazdelę kitam. Bet nuo kiekvieno estafetės bėgiko greičio priklauso visų bendra sėkmė.
„Vien pasiekto susitarimo dėl ES daugiamečio 2014–2020 m. biudžeto ir dėl ES 2014 m. biudžeto pakaktų, kad turėtume pagrindo džiaugtis sėkmingu pirmininkavimu, kuris nutildė visus skeptikus, abejojusius Lietuvos gebėjimais tai padaryti. Girdi, maža šalis, pirmininkauja pirmą kartą…” – vertina europarlamentarė L.Andrikienė.
Ji vardija ir kitus svarbius darbus: Balyje pasiektas istorinis susitarimas dėl Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) taisyklių reformos, ES asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimus su Moldova ir Gruzija, pasirašytos svarbios sutartys su Azerbaidžanu. “Pasiekėme susitarimus ir dėl užsienio politikos įgyvendinimo finansinių instrumentų, derybos dėl kurių prasidėjo dar Kipro pirmininkavimo metu, o prieš mus pirmininkavusiai Airijai šiuo klausimu apskritai nepavyko nieko ženklaus pasiekti“, – lygina L.Andrikienė.

Dauguma Jungtinių Tautų narių balsavo už Lietuvą

Istorine Lietuvos diplomatijos pergale vadinta ir tai, kad spalį mūsų valstybė pirmoji iš baltijiečių dvejų metų kadencijai išrinkta į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą.
Balsuojant Generalinėje Asamblėjoje Lietuva surinko 187 balsus iš 190 balsavime dalyvavusių valstybių (JT priklauso 193 šalys) ir tapo viena iš dešimties nenuolatinių JT Saugumo Tarybos narių 2014–2015 m. kadencijai. Kartu su penkiomis nuolatinėmis narėmis – didžiosiomis pasaulio valstybėmis Lietuva prie vieno stalo dalyvaus sprendžiant pasaulio taikos ir saugumo palaikymo klausimus. Kaip ir ES Taryboje, JT Saugumo Taryboje abėcėlė lėmė, kad nuo Naujųjų metų pirmininkauti teks būtent Lietuvai.
Sėkmingas pirmininkavimas elitinėms institucijoms svarbus ne tik dėl tarptautinio valstybės prestižo, diplomatijos brandos pripažinimo, bet ir dėl to, kad daromės matomesni, o tai padeda plėtoti ekonominius, politinius, kultūrinius ryšius. “Šį pusmetį buvome susitelkę ties sprendimais, atveriančiais galimybes ES ir Lietuvos žmonėms. Dirbome, kad Europa būtų patikima, auganti ir atvira, nes tikime, jog būtent tokia Europa labiausiai atliepia piliečių interesus. Tai Europa, kurioje kuriamos darbo vietos, vykdoma atsakinga finansų politika”, – pabrėžia L.Linkevičius.