Praėjusią savaitę Vilniuje vykęs Europos Sąjungos bei Rytų partnerystės valstybių viršūnių susitikimas netapo triumfo akimirka, tačiau nepatirta ir pralaimėjimo: futbolo terminais kalbant, Lietuvoje konstatuotos lygiosios, kurios geresnę ateities perspektyvą brėžia eurointegracijos šalininkams.

Praėjusią savaitę Vilniuje viešėjo 28 ES valstybių bei šešių Rytų partnerystės šalių lyderiai, kurie ne tik aptarė ketverių metų pasiekimus, bet ir nubrėžė gaires Rytų partnerystės politikai ateityje. Svarbiausias viršūnių susitikimo laimėjimas – parafuotos Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartys su Gruzija ir Moldova, taip atveriant kelią galutiniam sutarčių pasirašymui kitais metais.
Nepaisant to, dėmesio centre visą laiką buvo Ukraina. Tikėtasi, kad būtent Lietuvos sostinėje įvyks „civilizacinis lūžis“ – Ukrainos ir ES asociacijos sutarties pasirašymas, tačiau spaudimo neatlaikęs Kijevas sprendimą atidėjo. Tai buvo neabejotinai svarbiausias Lietuvos prioritetas, turėjęs vainikuoti pirmininkavimą ES Tarybai, todėl kai kurie politikos ekspertai suskubo pareikšti, kad viršūnių susitikimas Vilniuje tapo Lietuvos diplomatijos pralaimėjimu.
Prie to tiesiogiai prisidėjo ir Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, neslepianti ambicijų prisiimti daugiau iniciatyvos užsienio politikoje, kuri šiaip jau yra prezidento ir Vyriausybės kompetencija. Likus kelioms dienoms iki susitikimo Ukrainos prezidentui paskelbus, kad Vilniuje sutartis pasirašyta nebus, ji sukritikavo Dalią Grybauskaitę bei užsienio reikalų ministrą ir išskubėjo į Kijevą esą taisyti Lietuvos užsienio politikos strategų klaidų. Bandymas baigėsi fiasko: kadangi susitikimas su Ukrainos parlamento vadovais jų iniciatyva buvo atšauktas, L.Graužinienės vizitas apsiribojo dalyvavimu provakarietiškame mitinge, dėl kurio vėliau teko aiškintis Kijeve reziduojantiems Lietuvos diplomatams. „Aš tai vertinu labai griežtai, kaip vieną skandalingiausių poelgių Lietuvos užsienio politikos istorijoje“, – teigia užsienio politikos ekspertas Marius Laurinavičius.
Nepaisant to, kad didžioji pergalė pasiekta nebuvo, tai anaiptol nereiškia nei Rytų partnerystės politikos, nei Lietuvos pralaimėjimo. Sveikindamas konferenciją „Rytų partnerystė šiandien“, vykusią tuo pačiu metu kaip ir viršūnių susitikimas, Europos Komisijos komisaras plėtros ir kaimynystės politikos klausimais Stefanas Fule pranešė, kad susitikimo išvakarėse buvo uždegta žalia šviesa Moldovos bevizio režimo, kuris yra viena pamatinių Rytų partnerystės dalių, įgyvendinimui. „Tik vakar EK pasiūlė bevizį režimą Šengeno erdvėje Moldovos piliečiams, (…) remiantis tuo, kad Moldovos vyriausybė sėkmingai įgyvendino visus vizų režimo liberalizavimo veiksmų plano kriterijus. Šis pasiūlymas dabar bus svarstomas Europos Parlamente ir Europos Taryboje. Taigi sveikinu Moldovą“, – pareiškė eurokomisaras.
Todėl viršūnių susitikimas Vilniuje ne žymi Rytų partnerystės politikos sėkmę ar nesėkmę, o veikiau leidžia įvertinti nuveiktus darbus bei pažvelgti į ateities iššūkius.
Tai, kad Rytų partnerės žengia teisingu keliu, įrodo ir mažesni laimėjimai. Pavyzdžiui, Vilniuje buvo pasirašytas ES ir Azerbaidžano susitarimas dėl palengvinto vizų režimo.

Trumpalaikis Ukrainos pasirinkimas

Iš tiesų Rytų partnerystės politikai iškeltas tikslas priartinti šešias posovietines valstybes prie ES bei paskatinti jų eurointegraciją, nepaisant trukdžių, yra vykdomas. Vis dėlto iki šiol neatsikratoma įspūdžio, kad tai – posovietinių ar ES paribio šalių, bet ne visos ES interesas. Šią nuomonę tarsi pagrindžia faktas, kad, nepaisant Ukrainos klausimo svarbos, didžiųjų ES valstybių vadovai vengė vykti į Kijevą susitikti su Viktoru Janukovyčiumi ir sukurti bent simbolinę atsvarą Vladimirui Putinui, kuris su kolega matydavosi keliskart per mėnesį.
ES laikėsi pozicijos, kad negalima įsivelti į savotišką aukcioną, kurį sukėlė Ukrainos vadovo balansavimo politika: prieš priimdamas strateginį sprendimą dėl valstybės ateities V.Janukovyčius laukė vis geresnių abiejų pusių pasiūlymų. V.Putinas tapo akivaizdžiai lankstesnis, o Europa savo ruožtu atsisakė pažadėti milijardines kompensacijas dėl nuostolių, kurių Ukraina patirs dėl sutarties pasirašymo atveju neabejotinai padidėsiančio ekonominio Rusijos spaudimo.
Tačiau Kijevo sprendimas anaiptol nelaidoja eurointegracinės krypties, mat ji siūlo kryptingą ir nuoseklų vystymąsi, o ne trumpalaikį bei nestabilų Rusijos priegblostį. Tą suvokia ir pats V.Janukovyčius, įvykdęs daug ES keltų teisinių ir kitokių reikalavimų bei reformų, todėl nuveikęs ne mažiau, o gal ir daugiau, nei provakarietiški jo pirmtakai. Klausimas kyla tik dėl tam tinkamiausio laiko, kuris leistų minimizuoti neišvengiamai dideles suartėjimo su Europa išlaidas. Ilgainiui Ukraina dreifuos arčiau Europos tol, kol neįsilies į Kremliaus diriguojamą Eurazijos sąjungą, narystė kurioje reikalautų Kijevo prisiimti teisinius bei politinius įsipareigojimus, tiesiogiai prieštaraujančius ES normoms.

Rytų partnerystės politika turėtų būti lankstesnė

Per ketverius programos metus išryškėjo aiški tendencija, kad Rytų partnerės į eurointegracijos kelią žiūri labai skirtingai. Kitaip tariant, išryškėjo mažiausiai du blokai: tai sparčiau į Europą žengiančios Gruzija, Moldova, Ukraina ir stringančios ar susiduriančios su didesnėmis kliūtimis Armėnija, Azerbaidžanas bei Baltarusija.
Ryškiausias stabdys bei problema – kaip atsakyti į Rusijos spaudimą tarp dviejų integracinių erdvių atsidūrusioms valstybėms. Akivaizdu, kad Rusijos spaudimas tapo lemiamu veiksniu, Ukrainai apsisprendžiant nepasirašyti sutarties Vilniuje, – tą pripažino ir pats Ukrainos prezidentas. Todėl prognozuojama, kad kitais metais didesnio Rusijos dėmesio gali sulaukti Vilniuje sutartį parafavusios Gruzija ir Moldova. Gruzijoje Rusijos svertai aiškūs – tai okupuotos Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijos. O Moldovoje greičiausiai bus naudojamasi „įšalusiu“ Padniestrės klausimu bei tuo, kad Moldova energetiškai yra priklausoma nuo Rusijos.
Taip pat pastebima, kad Rytų partnerystės politika turėtų būti lankstesnė prisitaikant prie iššūkių. Pavyzdžiui, šalys, siekiančios pasirašyti Asociacijos sutartį, turi įvykdyti reformas, beveik prilygstančias tam, ką turėjo įgyvendinti Lietuva, siekdama įstoti į ES, tačiau Rytų partnerėms narystės perspektyvos pasiūlyti neskubama. Todėl milžiniškos ekonominės ir politinės sąnaudos bei nepakankamos paskatos iš ES pusės apsunkina šių valstybių transformaciją.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, prasidedant Vilniaus viršūnių susitikimui, koordinaciniame pasitarime su Europos Vadovų Tarybos Pirmininku Hermanu Van Rompuy, Europos Komisijos Pirmininku José Manueliu Barroso, Europos Komisijos vicepirmininke Catherine Ashton ir plėtros komisaru Stefanu Fule aptarė bendrą ES poziciją dėl Rytų partnerystės programos perspektyvų, taip pat situaciją Ukrainoje.
Prezidentė, Europos Vadovų Tarybos ir Europos Komisijos Pirmininkai aptarė Vilniaus viršūnių susitikimo renginius ir planuojamus pasirašyti susitarimus su Rytų partnerėmis. Taip pat buvo kalbama apie susitikimo deklaraciją.
Vėliau Prezidentė dalyvaus koordinaciniame ES šalių vadovų susitikime ir darbo vakarienėje, kurioje prisijungs ir 6 Rytų partnerystės šalių vadovai.
Į dvi dienas truksiantį Viršūnių susitikimą laukiama susitikimą laukiama atvykstant Vokietijos kanclerės Angelos Merkel, Prancūzijos Prezidento François Hollande’o, Didžiosios Britanijos Ministro Pirmininko Davido Camerono. Taip pat susitikime dalyvaus Latvijos, Lenkijos, Kipro, Rumunijos, Slovakijos Prezidentai, Čekijos, Danijos, Estijos, Graikijos, Italijos, Kroatijos, Liuksemburgo, Maltos, Nyderlandų, Portugalijos, Slovėnijos, Švedijos, Vengrijos, Ispanijos ministrai pirmininkai bei kitų šalių aukšti pareigūnai.
Iš Rytų partnerystės programoje dalyvaujančių šalių laukiama Armėnijos Prezidento Seržo Sargsjano, Azerbaidžano Prezidento Ilhamo Alijevo, Ukrainos Prezidento Viktoro Janukovyčiaus, Gruzijos Prezidento Giorgo Margvelašvilio, Moldovos Ministro Pirmininko Iurie Leancos ir Baltarusijos užsienio reikalų ministro Ivano Makėjaus.
Vilniaus viršūnių susitikime dalyvaus ir ES vadovai ir pareigūnai: Europos Vadovų Tarybos Pirmininkas Hermanas Van Rompuy, Europos Komisijos Pirmininkas José Manuelis Barroso, Europos Parlamento Pirmininkas Martinas Schulzas, Europos Komisijos vicepirmininkė, vyriausioji įgaliotinė ES užsienio reikalams ir saugumo politikai Catherine Ashton, komisaras plėtrai ir kaimynystei Stefanas Fule, komisaras prekybai Karelis De Guchtas.
Taip pat atvyksta ir kitų ES institucijų atstovai: ES ir Rytų partnerystės šalių vietos ir regionų valdžių konferencijos (CORLEAP) atstovė Mercedes Bresso, EURONEST parlamentinės asamblėjos atstovai – pirmininkas Evgeni Kirilovas ir Borysas Tarasyukas, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas Henry Malosse, Europos investicijų banko Prezidentas Werneris Hoyeris.

Likus kiek daugiau nei mėnesiui iki Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos (ES) Tarybai pabaigos, neatlygintinai BMW automobilius šiems renginiams suteikianti įgaliotoji BMW atstovė UAB „Krasta Auto“ Užsienio reikalų ministerijai (URM) šiandien oficialiai perdavė paskutinę dalį automobilių.

„Krasta Auto“ perdavė naujus, techniškai tvarkingus ir naudojimui paruoštus 78 BMW 3 serijos, 44 BMW 5 serijos ir 40 BMW 7 serijos automobilių. Šie automobiliai, kuriais važinės šalies svečiai, taip pat kaip ir ankstesni pažymėti pirmininkavimo logotipu.

Dalį šių BMW (10 vnt.) sudaro BMW 7 serijos šarvuoti automobiliai, kurie pasižymi sustiprintu, sunkesniu nei įprastai kėbulu, turi neperšaunamus stiklus, neišsileidžiančias padangas ir kitas sustiprintos apsaugos funkcijas bei priedus.

„Mums yra didelė garbė būti vieno svarbiausių valstybinės reikšmės įvykių dalimi. Džiaugiamės, jog tokiu būdu galėjome ne tik užtikrinti malonias ir saugias mūsų garbių svečių keliones BMW automobiliais, bet ir prisidėti prie savo šalies įvaizdžio gerinimo kitų ES šalių politikų akyse“, – sako UAB „Krasta Auto Vilnius“ direktorė Rasa Klimavičiūtė.

„Krasta Auto“ visam Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiui – t.y. 6 mėnesiams, neatlygintinai iš viso suteikė 180 naujų BMW automobilių, kuriuose sumontuoti dyzeliniai 2 – 3 l darbinio tūrio ekonomiški varikliai. Tarp pirmininkavimo ES Tarybai renginiams suteiktų BMW automobilių buvo pristatytos ir dvi naujienos – BMW 3 serijos Gran Turismo ir naujasis BMW 5 serijos modelis, kurie Lietuvos gatvėse pirmą kartą pasirodė šių renginių metu.

Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai renginiams „Krasta Auto“ neatlygintinai teikiamos transporto nuomos paslaugos vertė siekia apie 1 mln. litų. Iki šiol tai yra didžiausios apimties tokio pobūdžio privataus ir viešojo sektoriaus bendradarbiavimas.

Per Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai pusmetį, liepos 1 d. – gruodžio 31 d., iš viso suplanuotus daugiau nei 300 Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai renginių sudaro daugiau nei 20 aukšto lygio susitikimų, daugiau nei 162 ekspertų lygio ir 12 parlamentinių renginių bei daugiau nei 70 socialinių partnerių organizuojamų susitikimų.

Ši savaitė Europos Parlamente – gausi sprendimų dėl Europos Sąjungos finansinės ateities. Antradienį patvirtintas ilgai derintas susitarimas dėl ES Daugiametės finansinės perspektyvos 2014-2020 metams bei dokumentas dėl Ignalinos AE uždarymo tolimesnio finansavimo, trečiadienį Europos Parlamentas pritarė ES 2014 metų biudžeto projektui bei atskirų ES fondų veikimą reguliuojantiems dokumentams.
Susitarimus dėl šių dokumentų išties galima vertinti kaip Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai sėkmę. Susitarimas dėl daugiametės finansinės perspektyvos buvo derinamas beveik pusę metų. Dar ir pačią balsavimo Europos Parlamente dieną iki galo nebuvo aišku, ar jam pritars visos EP frakcijos. Tuo tarpu diskusijos dėl kitų metų biudžeto tarp ES valstybių atstovų truko iki paryčių (beje, praėjusiais metais derybos dėl biudžeto nebuvo tokios sklandžios ir nusitęsė net į šių metų pradžią).
Jau dabar galima konstatuoti, jog Lietuva, nors ir nepasiekė visko, ką buvo užsibrėžusi, iš visų derybų išeis nugalėtoja – visuose dokumentuose numatytas finansavimas, teksiantis Lietuvai yra didesnis, nei iš pradžių siūlė Europos Komisija. Štai, pavyzdžiui, finansavimas Ignalinos AE uždarymui padidintas nuo Europos Komisijos siūlytų 210 iki 450 milijonų eurų (nors ir nesiekia Lietuvos prašytų 770 milijonų). Naujos finansinės perspektyvos metu numatytas ir paprastesnis ES lėšų administravimas bei lankstesnis jų perskirstymas tarp atskirų fondų. Galiu pasidžiaugti, kad mano ir kolegų pastangomis programos „Europa piliečiams“ rėmuose atsiranda galimybė finansuoti projektus, prisidedančius prie bendros mūsų istorinės atminties išsaugojimo.
Vis tik visi ES lėšomis finansuojami projektai įgyvendinami valstybių narių vyriausybių, remiantis nacionaliniais teisės aktais. Būtent nacionaliniais teisės aktais nustatomi finansavimo prioritetai ir lėšų paskirstymas tarp šių prioritetų ir skirtingų įgyvendinančių institucijų. Pagrindiniai dokumentai, pagal kuriuos Lietuvai bus skiriama ES struktūrinė parama 2014-2020 metais, yra Partnerystės sutartis ir veiksmų programa. Partnerystės sutartyje nustatomi nacionaliniai plėtros poreikiai ir pasirenkami prioritetai, kurie galėtų būti finansuojami ES lėšomis.
Ruošiantis 2007-2013 metų finansinei perspektyvai, viešojoje erdvėje vyko aktyvios diskusijos dėl prioritetų nustatymo, įtraukiant įvairias visuomenės grupes ir organizacijas. Šiuo metu Lietuva pagal ES paramos panaudojimą jau priskiriama prie pirmaujančių ES valstybių. Diskusijos buvo prasidėjusios ir ruošiantis 2014-2020 metų finansinei perspektyvai. Deja, po Seimo rinkimų 2012 metų rudenį šios diskusijos tarsi pasitraukė į pogrindį – informacija apie jas skelbiama tik specializuotame portale ir yra taip “saugiai padėta”, kad rasti ją gali tik žinantys, kur ieškoti. Tuo tarpu plačioji visuomenė lieka nuošaly nuo šių sprendimų priėmimo – valdantieji, rodos, visiškai nenori, kad kuo daugiau gyventojų, bendruomenių ar organizacijų sužinotų apie planuojamus prioritetus, kad dalyvautų diskusijose. Skubama taip, kad ES paramos naudojimą reglamentuojantys dokumentai Europos Komisijai bus teikiami tvirtinti dar šiais metais.
Nežinia, kodėl nuo visuomenės yra slepiama, kokiems mūsų valstybės ir žmonių prioritetams 2014-2020 m. planuojama paskirstyti daugiau nei 40 milijardų litų. Negalima atmesti ir galimybės, jog tai susiję su valdančiosios koalicijos narių kova dėl ES lėšas administruojančių institucijų kontrolės. Juk kai niekas neteikia pasiūlymų, nekelia klausimų dėl planuojamų prioritetų tikslingumo, kur kas paprasčiau patvirtinti reikalingus dokumentus. Kitų ES valstybių patirtis rodo, jog tokia praktika – ydinga. Ne vienam yra tekę matyti Pietų Europos valstybėse vidury laukų užsibaigiančius greitkelius, o štai Rumunija privalės grąžinti maždaug penktadalį ES paramos lėšų (tai sudaro apie 1 milijardą eurų), išleistų sukčiaujant.
Taigi lieka tikėtis, jog teisėsaugos ir kontrolės institucijos neleis efektyviam Lietuvos diplomatų darbui dėl ES finansinės ateities virsti korumpuotų valdžios atstovų bei interesų grupių asmeninės gerovės užtikrinimo priemone. Nes ne tokia jos paskirtis.

Lietuva net ir būdama Europos Sąjungos periferijoje įrodė, kad gali turėti įtakos svarbiems politiniams sprendimams: Rytų partnerystės politikos sėkmė ir ateitis paaiškės viso žemyno vadovų susitikime, kuris lapkričio pabaigoje vyks Vilniuje.

Aktyvus Lietuvos vaidmuo Rytų partnerystės politikos procese leidžia tikėtis, kad demokratijos ribos lapkričio pabaigoje Vilniuje vyksiančiame Europos vadovų suvažiavime pasislinks į Rytus ir sukurs dar didesnį mūsų šalies saugumą.

Bus nubrėžta trajektorija

Kai statybininko iš Kijevo Andrejaus K. buvo paklausta, kuriuo keliu turėtų pasukti Ukraina – suartėti su Europos Sąjunga ir pasirinkti vakarietišką integracijos kryptį ar stoti į Eurazijos muitų sąjungą, diriguojamą Rusijos, jis lakoniškai atkirto: „Man šitie politikų žaidimai visiškai neįdomūs. Tik noriu, kad mano šalis, šeima ir vaikai turėtume geresnes gyvenimo sąlygas, stipresnę ekonomiką. Pažiūrėkite, kiek dabar turime problemų… Galbūt dėl to Vakarai atrodo gražiau.“
Tačiau Andrejus, kaip ir didelė dalis tautiečių, lapkričio pabaigoje Vilniuje vyksiančio ES Rytų partnerystės politikos viršūnių susitikimo, kuriame bus nuspręsta, ar Ukraina pasirašys Asociacijos sutartį, nevadina „lūžiniu“, „lemiamu“ ar kitais skambiais terminais, pamėgtais politologų ir politikų.
Pabrėždami politinę reikšmę bei svarstomų sprendimų kompleksiškumą, politikai ir diplomatai paprastesnius ir eiliniams žmonėms suprantamus argumentus dažniausiai palieka nuošalyje. Tačiau šį sykį jie tam turi svarų pagrindą: dar šį mėnesį Vilniuje, tikėtina, bus nubrėžta Rytų partnerystės šalių – Armėnijos, Azerbaidžano, Baltarusijos, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos raidos trajektorija, kurią pakeisti bei pasirinkti kitokį kelią ateityje bus sunku. Be jokių abejonių, svarbiausias klausimas yra dėl Ukrainos, o prie šio klausimo sprendimo maksimaliai prisidėti stengiasi ir Lietuva.

Lietuvos indėlis – gana svarus

Priminsime, kad Rytų partnerystės politika yra kertinis Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai prioritetas. Tiek diplomatai, tiek politikai, tiek pilietinė visuomenė išties aktyviai siekia svarbiausio šio laikotarpio tikslo – kad Ukraina po ilgiau nei penkerius metus trunkančių derybų pasirašytų Asociacijos sutartį bei visapusiškos laisvosios prekybos susitarimą ir sukurtų tvaresnį ekonominį ryšį su ES šalimis. Susitarimas būtų naudingas abiem pusėms: skaičiuojama, kad prekyba su ES galėtų padvigubėti, vien žemės ūkio produkcijos eksporto pajamos ukrainiečiams galėtų išaugti 360 mln. eurų kasmet, o gerovės prieaugis ilgainiui galėtų siekti 5–10 proc. Tuo metu ES valstybėms atsivertų nauja 45 mln. gyventojų rinka.
Vis dėlto šis Lietuvos aktyvumas ir veiksmai turi savo kainą: kadangi Rytų partnerystės tikslai tiesiogiai prieštarauja Rusijos interesams posovietinėje erdvėje, ekspertai pabrėžia, jog tai ne tik paskatino sustabdyti lietuviškų pieno produktų eksportą į Rusiją, bet ir lemia, kad už dujas šiandien mokame didžiausią kainą Europoje. Tuo stebėtis neverta, mat 2008 m. Lietuva ryžosi dukart vetuoti ES ir Rusijos partnerystės derybas, siekdama įtraukti į svarstymus energetinio saugumo, taip pat ir konflikto Gruzijoje klausimus.
Mūsų kaimynai latviai elgiasi šiek tiek kitaip: nors ir palaikydami Rytų partnerystės iniciatyvą, jie stengiasi išvengti tiesioginių konfrontacijų su Rusija ir kol kas jiems tai pavyksta, tad už dujas jie moka gerokai mažiau nei mes, o ir problemų dėl eksporto neturi. Kyla klausimas, kas esant šiai situacijai elgiasi išmintingiau.
Lietuva, žinoma, elgiasi principingiau ir deramai atiduoda moralinę skolą už laisvę ir demokratiją, tačiau dėl to daug sunkumų patiria mūsų verslas ir gyventojai. Latviai elgiasi pragmatiškiau, stengiasi neerzinti Rusijos, tad jų verslui bei gyventojams kol kas netenka mokėti didelės kainos dėl kietos ar aštrios užsienio politikos. Kuri valstybė pasirinko geresnį modelį ir vaidmenį, paaiškės jau kitąmet.
Vis dėlto neapsisprendimas ar amžinas dvejojimas užsienio politikos srityje nėra vertinamas teigiamai. Kaip „Veidui“ sakė „Freedom House“ projektų vadovas dr. Vytis Jurkonis: “Jei užsienio politikoje ar pirmininkaudami ES išsikeliame tikslus, tai ir turime jų laikytis. Žinoma, visada bus nepatenkintų, o dėl konkrečių prioritetų gali kilti spaudimas, bet tai buvo žinoma, turėjo būti įvertinta ir pasirengta iš anksto. Tačiau atsitraukti dėl tam tikro kaimynų elgesio tikrai neverta, nes visi puikiai žinome, kad sprendimas dėl Ukrainos Asociacijos sutarties bus labai reikšmingas: arba tai bus didelis žingsnis į priekį, arba visame regione potencialiai labai ilgą laiką liks neapibrėžta situacija.“

Nuosaiki retorika Rusijos atžvilgiu nuolaidų negarantuoja

Bet kokiu atveju istorija ir patirtis rodo, kad retorikos švelninimas ar strateginių siekių atsisakymas bendraujant su Rusija naudos Lietuvai savaime neduoda. Prof. Gediminas Vitkus pabrėžia, kad netrukus po nepriklausomybės atkūrimo į valdžią sugrįžus pragmatiškus santykius su Rusija palaikyti siekiančioms kairiosioms politinėms jėgos Vilnius parengė pavojingų krovinių tranzito į Kaliningradą taisykles, tačiau Maskva, nepaisant nuolankaus Lietuvos tono ir kitų sprendimų, pareiškė, kad jos yra nepriimtinos, todėl atsisakė jų laikytis. Kadangi tai buvo dvišalės derybos, Lietuva iš esmės neturėjo svertų (išskyrus vienašališkas nuolaidas) priversti Rusiją sutikti su reikalavimais.
Todėl ir šį sykį „prikandusi liežuvį“ ar “nepraleidusi progos patylėti” Lietuva vargu ar galėtų tikėtis didžiosios Rytų kaimynės prielankumo. Pasak Rytų Europos studijų centro eksperto, istoriko dr. Viliaus Ivanausko, net jei Lietuva ir būtų tylesnė, tai automatiškai nereikštų, kad patirtume mažiau politinio ar ekonominio spaudimo. “Be abejo, visada įmanomas geresnis balansas ir dar aiškesnis išsikeltų tikslų komunikavimas, kuris iš dalies galėtų švelninti situaciją, bet pataikavimas Rusijai būtų visiškai nevykęs variantas, – neabejoja istorikas. – Iš tiesų mes atsidavėme idėjai, dėl to sulaukiame ekonominių pasekmių, bet galime gauti kitokių dividendų: terpės iniciatyvai, pagarbos.”
Beje, Lietuvos veiklumas neliko nepastebėtas tarptautinėje bendruomenėje. Pasak Suomijos tarptautinių santykių instituto ekspertės Kristi Raik, Lietuva įrodė, kad maža, ES periferijoje esanti valstybė, net ir neturėdama tiesioginės įtakos ar politinės galios, nuosekliu bei ryžtingu darbu gali sėkmingai paveikti ES darbotvarkę ir pakeisti išorinių santykių tendencijas. Tai pozityvus pavyzdys, rodantis, kad pirmininkavimą ES Tarybai galima paversti efektyviu įrankiu ir išplėsti mažųjų valstybių įtaką. Tiesa, Lietuvos padėtį palengvino pati Rusija, ekonominėmis ir politinėmis spaudimo priemonėmis tik sustiprindama Vilniaus argumentų pagrįstumą.

Penktadienį, lapkričio 8 d., duris užvėrė didžiausias Europos informacinių ir ryšių technologijų renginys „ICT2013: Create, Connect, Grow“ („Informacinės ir ryšio technologijos 2013: kurti, jungti, augti“), kurio dalyvių skaičius buvo didžiausias iš visų  Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai renginių. Tris dienas trukusiame ICT2013 dalyvavo beveik 5000 šios srities atstovų iš viso pasaulio – Europos Sąjungos aukšto rango pareigūnai, žymūs informacinių ir ryšių technologijų srities mokslininkai,  jaunieji tyrėjai ir studentai.

„Renginyje ICT2013 ne tik parodėme Lietuvos potencialą, bet ir susipažinome su visos Europos inovatyviausiais projektais, išgirdome pasaulinių informacinių ir ryšių technologijų autoritetų įžvalgas. Esu tikras, kad šiomis dienomis užmegzti kontaktai netrukus virs bendrais projektais, finansuojamais iš programos „Horizontas 2020“. Girdėjau daug teigiamų atsiliepimų iš konferencijos bei parodos dalyvių ir lankytojų,  tai rodo, kad ICT2013 duos impulsą dar spartesnei informacinių ir ryšių technologijų plėtrai“, – sako Susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius.

ICT2013 dalyvavo 48 aukšto lygio pranešėjai, eksponuota per 200 inovatyviausių Europos projektų, vyko daugiau kaip 150 susitikimų ryšiams užmegzti (face-to-face), žinias apie renginį skleidė apie 40 studentų – ambasadorių iš visos Europos, renginyje  dirbo apie 50 savanorių.

ICT2013 metu buvo teikiami apdovanojimai. Geriausiu ICT2013 parodos dalyviu pripažintas „MD-Paedigree“ projektas, pristatęs skaitmeninės saugyklos ir išmanios analizės sprendimų modelį, skirtą pirmam Europos pediatrų socialiniam tinklui. Geriausius savo kategorijose stendus apdovanojo Ūkio ministras Evaldas Gustas.

Taip pat apdovanotos skaitmeninio pasaulio metų moterys ir mergaitės. Ypač daug dalyvių simpatijų susilaukė trylikametė Amy Mather iš Jungtinės Karalystės. A. Mather pati programuoja jau trejus metus, o savo programiniais pranešimais įkvepia įvairaus amžiaus technologijos besižavinčius bendraminčius ir moko kitus vaikus programuoti.

ICT2013 savo projektus pristatę Lietuvos studentai  sulaukė didelio auditorijos dėmesio. Kaip pasakojo studentų mokslinių darbų vertinimo komisijos narys dr. Linas Bukauskas, kai kurie Lietuvos studentai renginyje ICT2013 gavo rimtų komercinių pasiūlymų iš verslo bendrovių.

ICT2013 renginys buvo skirtas esamiems ir būsimiems informacinių ir ryšių technologijų sektoriaus atstovams, tyrimų ir plėtros bei inovacijų programų dalyviams. Svarstyti Europos IRT politikos klausimai, dalintasi įžvalgomis ir ateities vizijomis, buvo mezgami ryšiai bendradarbiavimui IRT verslo, tyrimų ir inovacijų lygmenyje. Pranešimų temos varijavo nuo plačiajuosčio interneto, kibernetinio saugumo ir nanomedžiagų iki debesų kompiuterijos ir žmogaus smegenų struktūros programavimo.

ICT2013 – jau 20-asis ICT renginys, tačiau Rytų Europoje jis vyko pirmą kartą. Tai  vienas reikšmingiausių Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai renginių, organizuojamas LR Susisiekimo ir Užsienio reikalų ministerijų kartu su Europos Komisija (EK).

Neabejingo stebėtojo pastabos iš aukščiausio lygio trišalio susitikimo Briuselyje.

Saulius LAPĖNAS

Ankstyvą rudens rytą vienoje iš didelių konferencijos salių Briuselio centre susirinko solidi publika: politikai, verslininkai, visuomenės veikėjai – 67 žmonės, įskaitant ir mane. Jautėsi iškilminga nuotaika, šilti pasisveikinimai ir rankų paspaudimai. Tačiau jautėsi ir tam tikra įtampa, kuri vis stiprėjo ir jos proveržiai  matydavosi net pro protokolinį mandagumą. Panašus jausmas apima prieš audrą…
Paskendę savo kasdieninėse problemose mes ne visada galime tinkamai įvertinti procesus, vykstančius Europos Sąjungoje, nuo kurių priklauso mūsų ateitis. Peržvelgus lietuviškos žiniasklaidos publikacijas apie aukščiausio lygio trišalį socialinį susitikimą spalio mėnesio 24 dieną Briuselyje, galima pagalvoti, kad tai eilinis europietiškas renginys protokolui, kuriame privalome dalyvauti tik todėl, kad esame šalis pirmininkaujanti ES.
Skaitant paviršutiniškus pranešimus spaudai ir apie tai, ką šio renginio atidaryme pareiškė mūsų šalies Prezidentė bei kiti aukščiausi ES pareigūnai, tampa visiškai neaišku kokiu tikslu šie gerbiami žmonės buvo susirinkę? Ir jei tai buvo trišalis susitikimas, tai kodėl pateikiamas tik vykdomosios valdžios požiūris? Ar čia buvo dialogas? Su kuo? O svarbiausia, kokiu būdu šis renginys gali įtakoti mūsų piliečių gyvenimą? Ar gali?
Buvau oficialiai pakviestas dalyvauti šiame renginyje kaip stebėtojas ir laikau savo pilietine pareiga pasidalinti savo patirtimi su visuomene. Iš karto pasakysiu, kad nebuvau abejingas stebėtojas. Prieš duodamas sutikimą dalyvauti, pirmiausiai norėjau išsiaiškinti svarbiausių sprendimų priėmimo šiuolaikišką mechanizmą, kuriuo naudojasi ES vadovai, jėgų santykius ir tendencijas, lemiančias Lietuvos ateitį.
Todėl, jei jus iš tiesų domina mūsų šalies ateitis, pabandysiu savo stebėtojo pastabose ne tik atsakyti į kylančius klausimus, bet ir papasakoti koks mūšis vyksta dėl Europos ateities, paradinių priėmimų užkulisiuose.

Kaip visa tai veikia

Du kartus per metus ES valstybių vadovai renkasi, kad priimtų lemtingus sprendimus. Po kriziniu laikotarpiu  juo priimant daromos klaidos gali turėti dar blogesnes pasekmes ekonominei situacijai. Dažnai vaizdas pro Vyriausybės kabineto langą, ne visada atitinka realybę ir tikrą situaciją šalyje. O įsitraukus tik į politinius sprendimus ir žaidimus, labai nesunku pribaigti ir ekonomiką.
Ne be reikalo ES kūrėjai pasirūpino tuo, kad prieš kiekvieną tokį valstybių vadovų susitikimą, ES vadovai susitiktų su realios ekonomikos vertintojais, dalyviais ir realių ekonominių problemų atstovais.
ES politinė vadovybė privalo išklausyti ir atsižvelgti į tai kaip vertina jų darbą socialiniai partneriai – organizacijos, kurios atstovauja Europos dirbančiųjų ir darbdavių interesus – tų, kurie kuria jos ekonomiką. Kadangi tai nepartinės ir nevyriausybinės organizacijos, jos gina bendras vertybes ir bendrus interesus visų ES šalių, tame tarpe ir Lietuvos.
Lisabonos sutarties 152 straipsnyje yra įtvirtintas socialinių partnerių (4 organizacijų) institutas – vienintelis oficialus „verdančios“ ekonomikos indikatorius. Politikams gali būti pavojinga ignoruoti šio „termometro“ duomenis apie visuomenės gyvybingumą ir tuo labiau nepastebėti, kaip priimami politiniai sprendimai atsiliepia paprastų žmonių gyvenimui.

Socialiniai partneriai – kas yra kas ir už ką?

Trumpai apie šį renginį galima pasakyti: ES vadovybė susitinka su savo pagrindiniais akcininkais, savo pagrindiniais investuotojais, su tais kurie įdeda savo darbą, savo gebėjimus ir pinigus į Europos ekonomiką.
Susitikimo tikslas – atviras nuomonių pasikeitimas, derybos tarp ES politinių vadovų ir socialinių partnerių ekonomikos vystymo klausimais. Po šio susitikimo politinė vadovybė turi galimybę  pasinaudoti gautais duomenimis ne tik ES politikos koregavimui, bet ir visų ES šalių vyriausybių veiklai. Tikėtina, kad tai darys tiesioginę įtaką iš karto po šio renginio vyksiančiame, Europos vadovų viršūnių susitikime priimamiems sprendimams.
Politinę pusę atstovavo Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su Europos Vadovų Tarybos Pirmininku Hermanu Van Rompuy ir Europos Komisijos Prezidentu José Manueliu Barroso. Šių žinomų žmonių pristatinėti nebūtina, nes apie juos žiniasklaidoje ir taip daug informacijos.
O apie socialinius partnerius Lietuvoje žinoma labai mažai, todėl būtina apie juos pasakyti daugiau, nes būtent dėl jų ir buvo organizuotas šis susitikimas.
Susitikime dalyvavo keturios pagrindinės ir vienintelės, turinčios įstatyminę įtaką ES politikai, organizacijos, oficialiai atstovaujančios socialinių partnerių interesus europiniame lygyje:
- Europos profsąjungų konfederacija (ETUC) atstovaujanti dirbančiųjų interesus, buvo įkurta 1973 metais ir šiuo metu jungia 85 profesines sąjungas 36 Europos šalyse ir 10 europietiškų profsąjungų federacijų;
- Europos pramonininkų ir darbdavių konfederacijų sąjunga (BUSINESSEUROPE) buvo įkurta 1958 metais ir atstovauja stambaus verslo grupių interesus Europoje, siekiančius augimo ir konkurencingumo visame kontinente. Ši sąjunga atstovaudama 35 Europos šalių nacionalines verslo federacijas yra įtakinga stambaus verslo atstovė Briuselyje;
- Europos amatų, mažų ir vidutinių įmonių asociacija  (UEAPME) – įkurta 1980 metais ir jungianti apie 80 organizacijų iš 34 ES šalių, atstovauja daugiau kaip 12 milijonų įmonių, kuriose dirba apie 55 milijonus žmonių visoje Europoje.
- Europos darbdavių, teikiančių viešąsias paslaugas centras (CEEP) – įkurtas 1961 metais.  Europos socialiniame dialoge atstovaujantis valstybinio sektoriaus darbdavius, kurie aprūpina darbu žmones, teikiančius valstybines paslaugas (visuomeninio transporto, komunalinių, medicinos, švietimo ir daugelio kitų paslaugų srityse). Tai daugiau kaip 30 proc. viso dirbančiųjų skaičiaus Europoje. CEEP jungia daugiau kaip 500 tūkst. įmonių, kuriose dirba apie 64 milijonus žmonių, kurių dėka sukuriama apie 26 proc. viso Europos BVP.
Man atrodo, kad problemos su kuriomis susiduria kiekviena iš šių keturių organizacijų yra ypatingai svarbūs indikatoriai realioje ekonomikoje. Būtent CEEP, atstovaudama komunalines paslaugas Europoje teikiančių įmonių darbdavius yra paskutinė gynybinė linija skirianti civilizaciją nuo chaoso. Net jei jus mažai jaudina valstybinio švietimo ar medicininio aptarnavimo problemos Lietuvoje, tai įsivaizduokite kas atsitiktų su nuostabiausiais miestais, jei kas nors nutrauktų šiukšlių išvežimą ar vandens tiekimą mėnesiui. Dabar ko gero bus aiškiau, kodėl sutikau atstovauti šio socialinio partnerio, kuris mane pakvietė dalyvauti aukščiausio lygio trišaliame susitikime, interesus.

Susijungimas vardan Europos išgelbėjimo

Kaip matote, kartu šios organizacijos atstovauja platų spektrą dviejų socialinių partnerių: darbdavių ir dirbančiųjų.
Visos šios organizacijos atstovauja savo narių interesus konsultacijų ir derybų metu su ES Komisija. Atrodo, kad šie interesai turėtų prieštarauti vieni kitiems. Mes įpratę matyti pastovią priešpriešą tarp darbdavių ir darbuotojų interesų, galėtume tikėtis to paties ir aukščiausiame lygyje.
Pripažinkime, kad Lietuvoje vyrauja nuomonė – darbdavys suinteresuotas kuo mažiau sumokėti už darbą, o darbuotojas nori kuo mažiau dirbti ir gauti kuo didesnę algą. Bet tai primityvus ir netoliaregiškas požiūris. Juk ir vienus ir kitus jungia noras daugiau uždirbti. Jei darbuotojas uždirbs skatikus, tai jis nebus aktyvus prekių ir paslaugų vartotojas, o tai reiškia nuostolius ir darbdaviams, siekiantiems gauti pelno iš pagamintų prekių ar paslaugų realizavimo toje pačioje rinkoje. Ratas užsidaro.
Todėl žemas uždarbis, bedarbystės ir mokesčių augimas, darbo jėgos emigracija – tai bendros problemos visiems visuomenės sluoksniams. Tarp kitko, savo metu Adamas Smitas įspėjo, apie tai, kad neįmanoma kokybiškai turtėti šalyje skurstančių.
Kaip ten bebūtų, tačiau Trišalio susitikimo Briuselyje išvakarėse visi šie keturi socialiniai partneriai vieningai pasipriešino Europos Sąjungos vadovų darbo metodams. Tokiu būdu trišalis susitikimas virto dvišaliu, kuriame ir darbdaviai ir darbuotojai susivienijo už Europos ateitį prieš biurokratinį valdžios nerangumą. Tai buvo įvardinta bendrai pasirašytame šių keturių partnerių pareiškime* Europos Tarybos Prezidentui: „Praėjus daugiau kaip 5 metams nuo krizės pradžios, atnešusios milijonams europiečių darbo vietų praradimus ir pajamų sumažėjimą, mes kreipiamės į Vyriausybes su kompleksiniais planais ir pasiūlymais ne tik padidinti investicijas, bet ir dėl būtinų ekstra priemonių. Mes kalbame apie būtinumą panaudoti visas valdymo priemones valstybėse narėse ir ES vadovybėje, tam kad būtų padidintos valstybinės ir privačios investicijos ekonomikos augimui ir naujų darbo vietų sukūrimui“.
Toliau laiške jie atkreipia dėmesį į tai kad ypatingų priemonių poreikis didėja su kiekviena diena. Konkurencingumo kritimas Europos ekonomikoje vyksta fone mažėjančio skaičiaus įmonių, kurios gali gauti finansavimą investicijų realizavimui.
„Didėja skaičius įmonių, ypač tarp mažų ir vidutinių, kurios neturi galimybės gauti finansavimo savo investicijų įgyvendinimui. Tik per praėjusius 12 mėnesių, investicijos iš ne finansų sektoriaus sumažėjo 16,5 mlrd. eurų (- 6,8 proc.). Per šį laikotarpį kreditų išdavimas ne finansiniam sektoriui sumažėjo 225 mlrd. eurų (- 5,5 proc.). Palūkanų normos skirtingos visoje ES. Palūkanos už trumpalaikius kreditus skiriasi nuo 2,8 proc. Vokietijoje iki 4,5 proc. Italijoje, 5,0 proc. Ispanijoje, 6,4 proc. Portugalijoje ir 6,5 proc. Graikijoje.“
Ilgalaikių investicijų perspektyvos nebuvimas suduoda skaudų smūgį ne tik darbdavių ir darbuotojų ekonominei padėčiai, bet ir ES prestižui ir ateičiai.
Pareiškimo autoriai palaiko ir sveikina, nors ir nepakankamas, iniciatyvas ir priemones, kurių ėmėsi ES vadovybė kovoje su krize. Tačiau reiškiamas susirūpinimas, kad daugelis priimtų sprendimų taip ir liko popieriuje: „…daugelyje sričių, net ir patvirtintas būtinas investicijų projektų finansavimas net neprasidėjo. Pavyzdžiui, per visą laiką tik vienas projektas gavo finansavimą per obligacijų projektą“.
Pareiškimo tekste daug konkrečių pavyzdžių ir pasiūlymų, kurie liudija būtinumą imtis skubių priemonių gelbėjant Europos ekonomiką. To nepadarius dabar, kasdien vis sunkiau bus kontroliuoti situaciją ir teks gerokai daugiau sumokėti už ekonomikos atkūrimą. Galima daug kalbėti apie paciento gydymo metodus, tačiau svarbu tai pradėti daryti, kol jis dar gyvas.
Po tokio turiningo pareiškimo socialiniai partneriai laukė aštrios, tačiau pasitikėjimu grįstos diskusijos apie Europos ekonomikos gelbėjimą aukščiausio trišalio susitikimo Briuselyje metu.
O apie tai ar įvyko produktyvus dialogas tarp pilietinės visuomenės socialinių partnerių ir ES valdžios, pateiksiu sekančiame savo neabejingo stebėtojo straipsnyje.

*- http://ceep.eu/images/stories/pdf/publications/letterinvestvanrompuy.pdf

2015 m. Lietuva planuoja įsivesti eurą. Tai kelia daug baimių, kurių yra patyrusios ir kitos šalys, ieškodamos būdų, kaip sušvelninti perėjimo sukeltas neigiamas pasekmes.

2002 m. dvylikos Europos valstybių gyventojai pirmą kartą buvo supažindinti su eurų banknotais. 2007 m. eurą įsivedė Slovėnija, 2008 m. – Kipras ir Malta, 2009 m. – Slovakija, o 2011 m. – ir viena iš Baltijos šalių, Estija. Kaimyninė Latvija taip pat yra pakviesta prisijungti prie euro zonos ir eurą turėtų įsivesti jau kitąmet, o 2015 m., kaip tikimasi, devynioliktąja bendros valiutos klubo nare taps Lietuva.
Paprastai valiutos pasikeitimą lydi kainų kilimas. Vis dėlto skaičiuojama, kad dėl paties euro jį įsivedusiose šalyse infliacija teišauga maždaug 0,1–0,3 proc., o europiečiai piniginių paplonėjimą neretai pajunta ne tiek dėl prisijungimo prie euro zonos, kiek veikiau dėl verslininkų noro pasinaudoti situacija ir pasipinigauti.

Svarbiausia atlikti namų darbus
Prieš tai, kol nacionalinė valiuta bus pakeista euru, kiekviena šalis turi atlikti daug pasirengiamųjų darbų, atsižvelgdama į Europos centrinio banko pateiktas rekomendacijas dėl euro įvedimo. Tam kuris laikas ruošiasi ir kaimynai latviai.
Atsižvelgdama į vieną labiausiai gyventojams nerimą keliančių problemų – būsimą kainų didėjimą, Latvijos prekybininkų asociacijos taryba dar metų pradžioje patvirtino Sąžiningo euro įsivedimo kodeksą, kuriuo jai priklausantys verslininkai pasižadėjo skrupulingai taikyti visas priemones, reikalingas sėkmingai nuo lato pereiti prie euro, čia taip pat aktyviai vykdoma kampanija, kuria siekiama paskatinti verslininkus sąžiningai elgtis prieš įvedant eurą.
Taigi sąžiningas elgesys – savanoriškas: kaip pripažino Latvijos finansų ministerija bei Vartotojų teisių apsaugos centras, kadangi šalis veikia laisvosios rinkos sąlygomis, iš tikrųjų kainos negali būti reguliuojamos.
Kainų kilimas pirmiausia siejamas su jų apvalinimu, tai yra kieno naudai tai daroma – verslo ar vartotojo. Kadangi jau nuo spalio 1 d. Latvijos parduotuvėse kainos nurodomos abiem valiutomis, galima aiškiai matyti tendencijas: tikriausiai nenustebinsime pranešdami, kad dauguma verslininkų jas apvalina į didesniąją pusę.
Verčiant iš vienos valiutos į kitą, apvalinimas leidžiamas tik tūkstantųjų dalių tikslumu, taigi jei konvertuojant kaina būtų 3,4244 euro, ant etiketės turėtume matyti 3,42. Kitokių interpretacijų būti negali, nors Latvijoje jau kilo diskusijų dėl muziejų, zoologijos sodų ir panašių įstaigų noro bilietų kainas suapvalinti iki vienetų, argumentuojant tuo, kad verčiant senąją kainą į eurus susidaro centų, kuriuos skaičiuoti nepatogu, taip trikdomas darbas.
Beje, Latvijos prekybininkai skaičiuoja, kad perėjimas prie euro (kasos aparatų pritaikymas prie euro, kainų etikečių pritaikymas prie naujų kainų ir panašios išlaidos) jiems gali kainuoti apie 160 mln. latų (apie 786 mln. Lt).
Susitarimai su verslu – populiari praktika prieš įsivedant eurą. Taip buvo ir Estijoje, kur kainų perėjimo laikotarpiu siekiant išvengti piktnaudžiavimo irgi buvo pasirašytas panašus susitarimas. Prie jo daugiau nei pusė tūkstančio prisidėjusių įmonių pasižadėjo nepagrįstai nedidinti kainų ir gerbti kitas su valiutos keitimu susijusias taisykles.
Nors Estijos valdžios atstovai tikina, kad baimė, jog įvedus eurą pakils kainos, buvo gerokai perdėta, tačiau šioje šalyje fiksuojama palyginti didelė infliacija, kuri yra glaudžiai susijusi su pakilusiomis kainomis dėl netinkamo jų apvalinimo. Prieš pat ekonominę krizę prie euro zonos prisijungusio Kipro vyriausybė šios problemos stengėsi išvengti aktyviai skatindama verslo įmones apvalinti kainas į mažesnę pusę, tai yra vartotojų naudai. O Malta poveikį savo ekonomikai stengėsi sušvelninti iš anksto su importuotojais pasirašydama sutartis dėl laikino kainų stabilizavimo.
Kai kurie sektoriai kelia daugiau problemų nei kiti. Kaip parodė eurą įsivedusių valstybių patirtis, daugiausiai rūpesčių dėl kainų kyla viešojo maitinimo įstaigose, automobilių stovėjimo, grožio paslaugas teikiančiose įmonėse. Todėl būtent į juos daugiausiai dėmesio kreipė eurą prieš ketverius metus įsivedusi Slovakija.
Nors pats perėjimo procesas buvo gana sklandus, Slovakijai, prisijungusiai prie ekonominius sunkumus išgyvenančios ES, teko susidurti su dideliu gyventojų nerimu, kad tai sumažins šios šalies ekonomikos konkurencingumą ir padarys ją mažiau patrauklią investuotojams. Ir dabar euro įsivedimo priešininkai ją mini kaip šalies, kuriai tai sukėlė ekonominių problemų, pavyzdį. Čia ne tik pakilo kainos, bet ir smarkiai sumažėjo eksportas bei pramonės produkcijos gamyba. Slovakija dažnai lyginama su kaimynine Čekija, panašia šalimi, kurios ekonominiai rodikliai neturint euro išliko geresni.
Galiausiai svarbu, kad pats nacionalinės valiutos išėmimas iš apyvartos vyktų sklandžiai. Valiutos keitimo praktika panaši kaip ir neseniai eurą įsivedusioje Estijoje, kai centrinis šalies bankas komercinius bankus iš anksto aprūpino euro banknotais, o dar po kurio laiko – ir dalį verslo įmonių, pasirašiusių su juo specialius kontraktus. Be to, gyventojai bankuose ir pašto skyriuose galėjo iš anksto nusipirkti euro monetų rinkinukus. Po euro įvedimo kurį laiką galima atsiskaityti tiek senąja valiuta, tiek eurais.
Nacionalinės valiutos išėmimą iš apyvartos gali pagreitinti tai, kad atsiskaitant bet kuria valiuta grąža iškart suskaičiuojama eurais ir taip greičiau mažėja cirkuliuojančios senosios valiutos. Po euro įvedimo kurį laiką visi bankai senąją valiutą nemokamai keičia į eurus, o nustatytam laikotarpiui pasibaigus tai galima padaryti centriniame banke.

Naujausia studija, atlikta aštuoniose ES šalyse (Prancūzijoje, Vengrijoje, Italijoje, Lietuvoje, Nyderlanduose, Lenkijoje, Rumunijoje ir Ispanijoje), parodė, kad pagal korupcijos lygį viešųjų pirkimų srityje geriausia padėtis šiuo metu yra Nyderlanduose, Prancūzijoje, Ispanijoje ir Lietuvoje. Prasčiausiai minėtoje studijoje vertinamos Italija ir Rumunija.
ES atliktoje studijoje taip pat nurodoma, kad piliečiai ir verslo įmonės pasižymi vis mažesniu pakantumu sukčiavimui, pinigų plovimui ir korupcijai, o pagrindinės to priežastys, pasak autorių, yra didelis nedarbas, nepakankami viešieji ištekliai bei fiskalinis taupymas.
“Atsakingus sprendimus priimantys asmenys jaučia vis didesnį spaudimą siekdami užtikrinti skaidrumą, sustiprinti, atnaujinti ir koordinuoti nacionalinį ir tarptautinį kovos su korupcija planą. Be to, privatūs ir pilietiniai veikėjai vis dažniau patys nustato korupcijos atvejus, smerkia kompetentingų institucijų korumpuotą elgesį”, – teigiama studijoje.
Vis dėlto organizacijos “Transparency International” Lietuvos skyriaus vadovas Sergėjus Muravjovas pabrėžia, kad šalies verslininkai korupciją iki šiol įvardija kaip svarbiausią Lietuvos bėdą: 2008 m. atliktame tyrime 37 proc. jų korupciją nurodė kaip esminę šalies viešųjų pirkimų problemą, o 48 proc. dėl to teigė nedalyvaujantys viešuosiuose pirkimuose, nes nugalėtojas neva jau žinomas iš anksto.
2012 m. “Transparency International” korupcijos suvokimo indekse Lietuvai buvo skirti 54 balai iš 100 galimų ir ji tenkinosi 48 vieta 178 šalių lentelėje. Galima paminėti, kad mūsų šalyje korupcija didesnė negu Estijoje ar Lenkijoje, bet mažesnė nei Latvijoje, Baltarusijoje ar Rusijoje.

Prieš 10 metų, oranžinės revoliucijos laikotarpiu, niekas negalėjo pagalvoti, kad Viktoras Janukovyčius taps Ukrainos varomąja jėga į Europos Sąjungą.

Rusijos politinio ir ekonominio spaudimo akivaizdoje Ukrainos valdžia ėmėsi tvirtų žingsnių strateginio suartėjimo su ES link. Ukrainos vyriausioji rinkimų komisija atmetė Komunistų partijos iniciatyvą surengti visuotinį referendumą dėl prisijungimo prie Eurazijos muitų sąjungos, o Ukrainos ministrų kabinetas sutartinai pavirtino su ES suderėtą Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimą. Rugsėjo pradžioje Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius kreipėsi į šalies parlamentą dėl teisės aktų, reikalingų Asociacijos sutarčiai su ES pasirašyti ir ratifikuoti, priėmimo. Aukščiausioji Rada nedelsdama ėmėsi įgyvendinti šį paliepimą.
Kas prieš 10 metų, oranžinės revoliucijos laikotarpiu, galėjo pagalvoti, kad V.Janukovyčius ir jo pagrindinis finansinis rėmėjas, turtingiausias Ukrainos žmogus Rinatas Akhmetovas taps Ukrainos „varomąja jėga“ į ES? Tokių tikriausiai buvo nedaug. Be abejo, motyvas, skatinantis šiuos veikėjus prisiimti tokį vaidmenį, yra tikrai ne vertybinė orientacija į Europos civilizaciją ar tuo labiau ukrainietiškas patriotizmas, o tiesiog pragmatiški interesai bei sąnaudų ir naudos pusiausvyra.
Nepaisant to, iki Vilniaus viršūnių susitikimo likus vos dviem mėnesiams, stambiausi Ukrainos verslininkai (vadinamieji oligarchai, kurie pastaruosius du dešimtmečius ir diktavo Kijevo geopolitinę kryptį) ir valdantysis politinis elitas nutarė susitelkti aplink prezidentą ir drąsiai paskelbė, kad jų strateginis tikslas keistis nebegali – tai Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimas su ES.
Kalbama, esą R.Akhmetovo verslo struktūros itin intensyviai dirba su įtakingiausių Vakarų Europos valstybių kompanijomis, kad šios spaustų savo šalių vyriausybes neblokuoti Asociacijos sutarties su Ukraina pasirašymo, o V.Janukovyčius ėmėsi griežto valdančiosios Regionų partijos gretų „valymo“ – visi Rusijai ir jos siūlomai alternatyvai Eurazijos muitų sąjungai lojalūs politikai turi arba peržiūrėti savo nuostatas, arba yra šalinami iš politinės arenos.
Asociacijai su ES prieštarauja tik keli verslą su Rusiją plėtojantys Regionų partijos nariai ir penkta pagal dydį komunistų frakcija. Viktoras Fiodorovičius Janukovyčius jau netgi įgijo pravardę „Vektor Fiodorovič“ su nuoroda į nuolatines jo kalbas, kad Ukraina jau tvirtai pasirinko integracijos į Europą vektorių. Tad kaip galima būtų paaiškinti tokią dabartinės Ukrainos valdžios ir stambiojo verslo laikyseną?
Kazachstano ir netgi Baltarusijos verslininkai vis atviriau kalba apie tai, kad bendroje Eurazijos muitų sąjungoje veikiančios Rusijos bendrovės, nesugebėdamos konkuruoti pasaulinėse rinkose su moderniomis ES ir JAV kompanijomis, imasi vidinio protekcionizmo ir netgi tose pačiose ūkio šakose veikiančių kitų muitų sąjungos narių įmonių „išstūmimo“ iš rinkos. Prekybiniai konfliktai dažniausiai skelbiami toms Kazachstano ir Baltarusijos įmonėms, kurios yra tiesioginės Rusijos įmonių konkurentės. Ir situacija gali dar labiau pablogėti, jeigu į Eurazijos muitų sąjungą įsitrauks valstybės, kurių ekonomikoje vyrauja produkcija, galinti konkuruoti su Rusijos gamintojais.
Tai ypač svarbu Ukrainai, kurios svarbiausios įmonės yra tiesioginės Rusijos gamintojų varžovės, ypač tokiose srityse, kaip maisto ir chemijos pramonė, mašinų gamyba ir metalurgija. Kitaip tariant, Ukrainos oligarchai puikiai suvokia, kad bendroje rinkoje su Rusija įvyks rinkos persidalijimas Rusijos verslo naudai, todėl jie iš visų jėgų bando išvengti tokio scenarijaus.
Į Ukrainos informacinę erdvę nuolat patenka Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir premjero Dmitrijaus Medvedevo pasisakymai, kad pasirašius Asociacijos ir laisvosios prekybos su ES sutartį Ukrainos laukia Graikijos arba Kipro likimas, savotiškas ekonominės periferijos statusas. Paradoksalu, bet būtent toks arba dar blogesnis statusas, tik ne bendroje su ES ekonominėje erdvėje, o Eurazijos muitų sąjungoje, laukia tų Ukrainos ūkio sektorių, kurie yra tiesioginiai Rusijos gamintojų konkurentai.
Dar vienas veiksnys, atgrasantis dabartinį Ukrainos politinį ir ekonominį elitą nuo integracijos į Eurazijos muitų sąjungą, – tai, jog nėra jokių teisinių ir politinių garantijų, kad narystė šiame prekybiniame bloke leis sumažinti rusiškų dujų kainą. Nors Ukrainos pramonė yra itin priklausoma nuo dujų kainų ir tai teoriškai galėtų būti rimtas Rusijos svertas santykiuose su Kijevu, akivaizdu, kad narystės muitų sąjungoje dokumentai jokiu būdu negarantuoja energijos išteklių Rusijos vidaus rinkos kainomis. Tai nebent gali būti dvišalė Rusijos nuolaida, bet ne narystės Eurazijos sąjungoje tiesioginis padarinys.
Analitikai pastebi, kad muitų sąjungos narė Baltarusija jau kelerius metus niekaip negali gauti Kazachstano naftos tranzitu per Rusiją (nors pats Kazachstanas tuo irgi suinteresuotas). Tai liudija, kad Maskva siekia ir toliau išlaikyti energijos išteklių tiekimo monopoliją ir jokių tranzito liberalizavimo procesų tiesiog nebus. Energetinė politika ir toliau liks Rusijos vyriausybės ir jos valstybinių įmonių, o ne Eurazijos muitų sąjungos reikalas.
O kaip dėl galimų dvišalių Rusijos nuolaidų Ukrainai? Šiame kontekste iškyla tarpusavio nepasitikėjimo klausimas. V.Janukovyčius jaučiasi ne kartą Rusijos apgautas. Didžiausią pėdsaką paliko 2010 m. vadinamieji Charkovo susitarimai, kai manais į Sevastopolio karinės bazės nuomos pratęsimą ką tik išrinktas Ukrainos prezidentas V.Janukovyčius neva išsiderėjo didelę nuolaidą už rusiškas dujas. Tačiau „Gazpromo“ pateikta dujų kainos sudarymo formulė šiuos mainus pavertė visišku Ukrainos prezidento pralaimėjimu. Šiandien Ukraina moka vieną didžiausių dujų kainų Europoje. Įdomu tai, kad tas pačias rusiškas dujas Ukrainai būtų pigiau pirkti reversu iš Vokietijos, nei tiesiogiai iš „Gazpromo“.
Visame šiame kontekste svarbus ir principų bei savigarbos klausimas. Ne kartą apgautas ir netgi šiek tiek pažemintas (vasarą V.Putinas į susitikimą su Ukrainos prezidentu vėlavo tris valandas, o pastarasis jų susitikimas akis į akį tetruko 15 minučių), V.Janukovyčius nori įrodyti Rusijos lyderiui, kad gali priimti savarankiškus sprendimus, ir nebūtinai sutampančius su Rusijos interesais. Ir kad Ukraina nėra dar viena Armėnija.
Pridėkime dar ir tai, kad proeuropietiška prezidento laikysena didina jo populiarumą jam nesvetingoje Vakarų ir Centrinėje Ukrainoje, o tai jam ypač svarbu prieš 2015 m. vyksiančius prezidento rinkimus.
Tad artėjame prie paradoksalios situacijos, kai politinis veikėjas, dar visai neseniai žadėjęs įtvirtinti rusų kalbos, kaip antros valstybinės kalbos, statusą, neturintis jokio vertybinio bei ideloginio stuburo, nepuoselėjantis ukrainietiškos tapatybės ar Ukrainos valstybingumą stiprinančios istorinės atminties, netikėtai gali tapti žmogumi, kuris į vadovėlius pateks kaip lyderis, užbaigęs du dešimtmečius besitęsusią „daugiavektorinę“ politiką ir nutiesęs kelią šalies integracijai į Europą.

Ne kartą apgautas ir netgi šiek tiek pažemintas V.Janukovyčius nori įrodyti Rusijos lyderiui, kad gali priimti savarankiškus sprendimus, ir nebūtinai sutampančius su Rusijos interesais.

Šiuo metu Europos Sąjungos institucijos yra įdarbinusios apie 55 tūkst. žmonių. Iš tiesų ES yra dosnus ir rūpestingas darbdavys. Tuo gali įsitikinti ir apie šešis šimtus lietuvių, dirbančių svarbiausiose ES institucijose.

Europos Sąjunga specialistus iš Lietuvos ir kitų šalių vilioja didžiuliais atlyginimais, visomis socialinėmis garantijomis, komandiruotėmis, aukšta darbo kultūra, laisvu darbo grafiku bei rotacijos ir nuolatinio mokymosi galimybėmis.
Tai, kad darbas Europos Sąjungos institucijose yra prestižinis, puikiai supranta ir patys institucijų darbuotojai. „Aš nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris būtų nepatenkintas darbu ES institucijose. Ir aš, ir mano pažįstami laikome savo darbą prestižiniu“, – teigia Bruno Sabeckis, dirbantis Europos Komisijos atstovybėje Lietuvoje finansų ir viešųjų pirkimų srityje.
Atostogos, medicininiai ir pensijų fondai, išmokos už sutuoktinį bei vaikus, vaikų mokslo išlaidų kompensavimas – visa tai savo nuolatiniams darbuotojams garantuoja Europos Sąjunga.
„Konkurencija ES institucijose yra didelė, žmonės tikrai nori čia dirbti“, – tvirtina B.Sabeckis.
Europos Sąjungos, kaip darbdavio, populiarumą liudija didžiuliai konkursai, kuriuos reikia laimėti norint įsidarbinti institucijose. Kasmet atrankose dalyvauja dešimtys tūkstančių kandidatų. Pasak Neringos Šileikaitės, dirbančios Europos Parlamente, Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos prezidento austro Hanneso Swobodos kabinete, įsidarbinti ES institucijose tikrai sunku. Būtina laimėti konkursą, bet visų pirma reikia, kad tie konkursai būtų organizuojami. Konkursai vyksta kasmet, bet pasitaiko ir taip, kad į 50 siūlomų vietų kandidatuoja 50 tūkst. žmonių.
N.Šileikaitė pripažįsta: „Mano artimieji didžiuojasi, kad aš dirbu Europos Parlamente, nes žino, kaip sunku tą darbą gauti.“ Jos kelias į Europos Parlamentą, Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakciją, buvo nuoseklus. Mergina studijavo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, dalyvavo Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos veikloje. Dar būdama ketvirtakursė sužinojo apie konkursą Parlamente, kurį laimėjo ir gavo darbą šešiems mėnesiams. Jos kontraktas buvo pratęstas ir dabar N.Šileikaitė jau trečius metus darbuojasi Briuselyje – yra atsakinga už ryšius su Baltijos šalių parlamentų nariais, rengia apžvalgas, administruoja visą frakcijos prezidento korespondenciją.

Net ir laimėjęs konkursą negali būti tikras dėl darbo

Vienas būdų įkelti koją į Briuselį yra stažuotės. Kasmet apie 1200 jaunuolių turi galimybę dalyvauti ES stažuotojų programose Europos Parlamente, Taryboje, Komisijoje, Teisingumo Teisme, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitete, Regionų komitete ir Europos ombudsmeno biure. Beje, stažuotės vietą taip pat nėra lengva gauti. Pavasarį vykusiame konkurse stažuotis Europos Komisijoje į vieną vietą pretendavo 16 kandidatų iš ES ir trečiųjų šalių. Iš Lietuvos Komisija sulaukė 143 kandidatų, iš jų pasisekė tik trylikai. Panašiai tiek stažuotojų iš Lietuvos yra ir Europos Parlamente.
Tik įstojusi į Europos Sąjungą Lietuva turėjo kvotas. Šiuo metu šios kvotos yra išeikvotos, taigi dabar lietuviai konkuruoja ne tik su tautiečiais, bet su visais kitais kandidatais. Tiesiog įsidarbinti institucijose – laikinai ar pagal darbo sutartį – yra lengviau, tačiau norint tapti ES pareigūnu, turinčiu panašų į valstybės tarnautojo statusą, tenka susidurti su milžiniška konkurencija. Perėję visus atrankos etapus pretenduojantieji tapti pareigūnais ne visada gali būti tikri, kad gaus išsvajotąjį darbą. Puikiai pasirodžiusieji atrankose visų pirma patenka į rezervo sąrašą, kuriame gali ir likti, jeigu Komisija ar kitos institucijos nepareikš susidomėjimo. Kandidatai turi apsišarvuoti kantrybe – konkursas ir visas įsidarbinimo procesas trunka apie devynis mėnesius.
Pasirodo, kad norint įsidarbinti ES institucijose svarbu viskas – užsienio kalbų mokėjimas, žinios, gebėjimai ir pažintys. B.Sabeckis teigia: „Žinoma, pažintys nepadės laimėti konkurso, tačiau pažintys pravers, kad būtum pastebėtas. ES institucijose dirba daugiau nei 55 tūkst. žmonių, dar tūkstančiai yra perėję atrankas ir laukia rezervo sąraše. Norint išsiskirti iš šitos minios praverčia ir pažintys.“
Iš tiesų žmogiškasis veiksnys ir kontaktai yra svarbu. Institucijos turi interneto svetaines, kuriose skelbiama daug informacijos, tačiau labai daug informacijos gaunama iš lūpų į lūpas. Briuselyje laisvai samdoma anglų kalbos vertėja dirbanti Rasa Galkytė prisimena, kad jai kontraktą gauti padėjo atkaklumas bei „priminimas apie save“ sprendimus priimantiems asmenims. Vilniaus universitete baigusi anglų filologijos bei vertimo studijas ji išlaikė tarpinstitucinį vertėjų žodžiu testą, kurį reikia išlaikyti norint tapti institucijų vertėju. Taip R.Galkytė pateko į laisvai samdomų vertėjų žodžiu sąrašą. Kurį laiką negavusi jokių kontraktų ir patarta pažįstamų vertėjų ji kreipėsi į pareigūnus Briuselyje, atsakingus už vertimų organizavimą. Iniciatyva ir atkaklumas davė vaisių – R.Galkytė vieniems metams išvyko dirbti į Briuselį.
Vis dėlto negalima tvirtinti, kad tik pažintys yra lemiamos įsidarbinant. Mažai kas drįstų suabejoti ES vykdomų įdarbinimo konkursų skaidrumu. Visos atrankos griežtai kontroliuojamos, dauguma jų vykdomos centralizuotai per Europos personalo atrankos tarnybą. Net ir perėjus atranką, ir esant rezervo sąraše vien tik pažinčių neužteks norint gauti darbo vietą ar kontraktą. „Vien dėl to, kad esi direktoriaus draugužis ir penktadieniais su juo geri alų, institucijoje nebūsi įdarbintas“, – tikina B.Sabeckis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Dėl didžiulių išlaidų ir efektyvumo stokos nuolat kritikuojamas Europos Sąjungos biurokratinis aparatas ir toliau žengia į aklavietę.

Rugpjūtį Briuselyje, Liuksemburge ir Strasbūre, perfrazuojant garsų rašytoją Joną Avyžių, vyksta Europos Sąjungos valdininkų kabinetų tuštėjimo metas. Paskutinį vasaros mėnesį, įvairiais skaičiavimais, iš beveik 46 tūkst. ES biurokratinės tarnybos darbuotojų savo darbo vietoje pasirodo tik kas ketvirtas. Kiti atostogauja, o daugelio sprendimų priėmimo procedūros atidedamos rudeniui ir, beje, ne rugsėjo pradžiai, o antrai rugsėjo pusei.
Sulėtėję darbo tempai didina kalną problemų, kurios reikalauja skubių sprendimų. Lietuva tą savo kailiu pajuto šią vasarą, kai bandydama apsisaugoti nuo kaimyninėje Baltarusijoje siaučiančio afrikinio kiaulių maro susidūrė su didžiuliu abejingumu ir vieninteliu argumentu – “juk dabar atostogos”. Bet afrikiniam kiaulių marui nusičiaudėt ant eurokratų atostogų.
Kaip viskas atrodė šią vasarą? Labai nekaip. Pagalbos prašymai ir aiškinimai, kad reikia dezinfekuoti į Lietuvą įvažiuojančias transporto priemones, statyti stvorą, kuri pristabdytų laukinių žvėrių migraciją, kad reikia milijonų išorinės ES sienos saugumui padidinti, iš Lietuvos į Briuselį ėmė plaukti dar liepos pabaigoje, bet iš ten reakcija buvo minimali. Galutinio sprendimo dėl finansinės pagalbos ES Sveikatos ir vartotojų generalinio direktorato nuolatiniame komitete nesitikima anksčiau nei rugsėjo vidury. Realūs žingsniai gali būti žengti ir dar vėliau.
Atkreiptinas dėmesys, kad panaši situacija buvo susiklosčiusi ir kilus skandalui metų pradžioje: tuomet jautienoje aptikus arklienos pėdsakų Europos institucijų reakcijos nuo pirmo užfiksuoto atvejo Airijoje teko laukti penkias savaites.
Toks delsimas stiprina europiečių sąmonėje vyraujantį itin kritišką požiūrį į ES biurokratiją – esą tai brangiai kainuojantis ir nuolatos augantis, tačiau labai neefektyvus aparatas, kurį būtina reformuoti.

Biurokratija – neišspręsta ES problema

Pernai atliktos Eurobarometro apklausos duomenimis, daugiau nei pusė ES gyventojų – 51 proc. – Bendriją laiko technokratiška, o ketvirtadalis šį bruožą vadina neigiamu ir taisytinu. Net 58 proc. europiečių pripažino nelaiką ES efektyvia organizacija, o priešingos nuomonės buvo vos trečdalis respondentų.
Diskusija apie ES valdininkijai tenkančių išlaidų mažinimą ir efektyvumo didinimą tęsiasi jau ne vienus metus. Dar 2005 m. tuometinis Europos Komisijos viceprezidentas Guenteris Verheugenas aiškino, kad „ES biurokratai yra technokratiški, arogantiški ir turintys pernelyg daug galios priimti sprendimus“. Politiko teigimu, už įvairius klausimus atsakinguose generaliniuose direktoratuose, kuriuose dirba apie 24 tūkst. tarnautojų, priimama daugybė sprendimų, apie kuriuos valstybių narių deleguoti komisarai sužino post factum arba atsitiktinėmis aplinkybėmis. Kaip pavyzdį jis pasitelkė pesticidų naudojimo klausimą, apie kurį komisarams buvo pranešta tik kilus vidinių generalinio direktorato nesutarimų.
Net ir praėjus beveik dešimtmečiui padėtis iš pažiūros nepasikeitusi. Įvairių šalių žiniasklaidoje aptariami visuomenės nepasitenkinimą keliantys faktai: didžiulės biurokratų algos, kurios esą net vidutiniame lygmenyje siekia 15 tūkst. eurų, galimybės anksti išeiti į pensiją, iki šeštadalio algos siekiantys priedai, apmokamos vaikų mokslų, sveikatos procedūrų išlaidos. Ypač daug dėmesio sulaukė Vokietijos dienraščio „Die Welt“ paskelbta informacija, kad vienos įtakingiausių pasaulio politikų kanclerės Angelos Merkel alga, viršijanti 16 tūkst. eurų per mėnesį, neprilygsta beveik 4 tūkst. eilinių eurobiurokratų gaunamiems atlyginimams.