Kadangi Lietuva yra Europos Sąjungos narė, mums svarbiausia šioje bendrijoje nebūti labiausiai atsilikusiu kraštu, Sąjungos periferija.

Iš istorijos žinome, kad kiekvienai valstybei svarbiausia netapti paribio ar užribio teritorija, Dievo ir viso pasaulio užmirštu kraštu. Nes to pasekmės ypač liūdnos, o liūdniausios jos tų valstybių gyventojams. Tai akivaizdžiai iliustruoja tokių valstybių, kaip Mongolija, Albanija, Mianmaras ar nuo viso pasaulio atsiribojusi Šiaurės Korėja, pavyzdžiai.
Panašiai galima kalbėti ir apie mūsų valstybę. Žinoma, Lietuvą lyginti su Šiaurės Korėja būtų nonsensas, tačiau galime lygintis su kitomis valstybėmis, tarkime, Europos. O dar geriau – su Europos Sąjungos. Kadangi Lietuva yra Europos Sąjungos narė, mums svarbiausia šioje bendrijoje nebūti labiausiai atsilikusiu kraštu, Sąjungos periferija, provincija ar paribiu, nes tuomet iš tokios valstybės bėga protai, geriausi darbuotojai, tokios valstybės kratosi investuotojai, tad ji būna pasmerkta ilgai likti atsilikėle ir vegetuoti.
Ženklų, kad esame visai netoli tokios atsilikėlės statuso, tikrai daug, juk emigracija iš Lietuvos tebėra didžiulė, o užsienio investuotojai į mūsų kraštą užsuka ypač retai. Jei į Europos Sąjungą nebūtų priimtos Rumunija ir Bulgarija, šiandien mes Europoje būtume tuo, kuo Mongolija yra Azijoje. 2004-aisiais stodami į ES vylėmės, kad per dešimtmetį tris keturias valstybes, ES nares, tai jau tikrai pralenksime. Deja, nepralenkėme.
Tiesa, taip kalbėti būtų ne visai tikslu, nes kai kuriose srityse nebesame visiški atsilikėliai. Omenyje turiu mūsų išsilavinimą, informacinių technologijų sektorių, transporto sektorių, netgi žemės ūkį. Tačiau visuma vis tiek tebėra nykoka, nes pažangūs sektoriai vis dar sudaro mažumą atsilikusių sričių kontekste.
Bet juk mūsų valstybės valdžios vyrai ir moterys puikiai žino, kuriose srityse mes atsilikėliai. Ir galbūt galėtų dėti ypatingas pastangas, kad bent kokias tris sritis iš mūsų valstybės pažangos stabdžių paverstų pažangos akceleratoriais.
Po 23 metų kalbų apie energetinį Lietuvos savarankiškumą juk galėtume vieną kitą darbą ir realiai nuveikti. Arba žinodami, kad mūsų sveikatos apsaugos sistema įstrigusi kažkur 1997-uosiuose, juk galėtume ją nuo galvos pastatyti ant kojų ir sukurti net pavyzdinę sveikatos apsaugos sistemą. O kodėl gi ne? Ne šventieji puodus lipdo. Kažkada ir Singapūras, ir Taivanas, ir Pietų Korėja atrodė neįkvepiančiai, o kaip šios valstybės atrodo šiandien? Jų pažanga tiesiog pritrenkia. Bet juk kadaise jos taip pat pradėjo nuo mažų dalykų. Svarbu, kad jos turėjo tikslą.
Ir mums svarbu turėti tikslą. Jei turėtume tikslą, tarkime, pritraukti kuo daugiau užsienio investuotojų ir visi asmenys bei institucijos siektų Lietuvą paversti užsienio investuotojų rojumi, po ketverių penkerių metų mes tuo rojumi taptume. Tada ir bendrąja prasme mūsų valstybė nebeatrodytų atsilikėlė ar Europos paribio teritorija.
Jei šis tikslas per sunkus, kelkime kitokius, juk dabar neturime jokių. Nes tikslas kaip nors pakenčiamai papirmininkauti ES Tarybai nėra rimtas ir jis mūsų iš Europos Sąjungos autsaiderių į pažengusiųjų lygą tikrai neperkels.

Pirmininkaudama Europos Sąjungos (ES) Tarybai, Lietuva ypatingą dėmesį skiria teisingumo srities teisėkūros priemonėms, kurios galėtų prisidėti prie ekonomikos augimo skatinimo.

Viena jų yra instrumentas dėl bendrosios Europos pirkimo-pardavimo sutarčių teisės, kurio tikslas – pagerinti ES vidaus rinkos veikimą, sukuriant palankesnes sąlygas sudaryti tarpvalstybinius sandorius.
„Pritarus pasiūlymui dėl bendrosios Europos pirkimo-pardavimo sutarčių teisės, prekiautojams nebereikėtų prisitaikyti prie skirtingų nacionalinių sutarčių teisės sistemų, nes bendrąją Europos pirkimo-pardavimo sutarčių teisę pirkėjo ir pardavėjo susitarimu jie galėtų taikyti visiems ES viduje sudaromiems tarpvalstybiniams sandoriams“, – pažymi teisingumo ministras Juozas Bernatonis.
Šiuo metu tarp ES valstybių narių egzistuoja sutarčių teisės skirtumai, sukuriantys kliūčių prekiautojams ir vartotojams, norintiems vidaus rinkoje sudaryti tarpvalstybinės prekybos sandorius. Dėl šių skirtumų kylančios kliūtys atgraso prekiautojus, ypač mažąsias ir vidutines įmones, užsiimti tarpvalstybine prekyba ir plėstis į naujas kitų valstybių narių rinkas, todėl vartotojams vietinėje rinkoje gali būti sunkiau įsigyti produktų, siūlomų kitose valstybėse narėse.
Dėl būtinybės prekiautojams prisitaikyti prie skirtingų  tarpvalstybiniams sandoriams taikytinų nacionalinių sutarčių teisės nuostatų,  užsiimti tarpvalstybine prekyba tiek įmonės ir vartotojo, tiek ir įmonių tarpusavio sandorių atveju yra sudėtingiau ir brangiau nei verstis vidaus prekyba.
Sudarydami tarpvalstybinius sandorius prekiautojai patiria papildomų sąnaudų dėl taikytinų užsienio sutarčių teisės nuostatų aiškinimosi, galimų teisinių konsultacijų, derybų dėl įmonių tarpusavio sandoriams taikytinos teisės ir būtinybės atsižvelgti į galimai skirtingus vartotojų teisių apsaugos reikalavimams, kai sudaromi sandoriai tarp įmonės ir vartotojo.
Dėl sutarčių teisės skirtumų ir jų lemiamų papildomų tarpvalstybinių sandorių sąnaudų bei kompleksiškumo nemažai prekiautojų neplečia savo veiklos į kitų valstybių narių rinkas. Be to, šie skirtumai gali riboti konkurenciją ir valstybės narės vidaus rinkoje. Vien tik dėl sutarčių teisės skirtumų iš valstybių narių tarpusavio prekybos kasmet negaunamų pajamų vertė, Europos Komisijos duomenimis, siekia dešimtis milijardų eurų.
Neišnaudotos galimybės verstis tarpvalstybine prekyba taip pat turi neigiamą poveikį Europos vartotojams. Mažesnė tarpvalstybinės prekybos apimtis mažina importo apimtį ir prekiautojų konkurenciją. Dėl to vartojimo rinkoje gali būti ribotas produktų pasirinkimas ir didesnės jų kainos.
Pritarus pasiūlymui dėl bendrosios Europos pirkimo-pardavimo sutarčių teisės, daugiau nei 500 mln. ES vartotojų galėtų gauti didesnį prekių pasirinkimą ir mažesnes kainas, ES prekiautojai galėtų papildomai uždirbti per 26 mlrd. eurų (beveik 90 mlrd. litų), mažoms ir vidutinėms įmonėms atsirastų palankesnės sąlygos plėstis į naujas rinkas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Dėl nesitaisančių ekonomikos rodiklių ir piliečių nepasitenkinimo Europos valstybėse griežto taupymo retoriką keičia skatinimo siekis.

Portugalijos finansų ministras Vitoras Gasparas, tituluojamas diržų veržimosi politikos architektu, liepos pradžioje paskelbė apie atsistatydinimą teigdamas, kad nebejaučia visuomenės palaikymo. Paskutiniu lašu, perpildžiusiu politiko kantrybės taurę, tapo praeivio spjūvis į veidą jam ir žmonai vienoje maisto prekių parduotuvėje. Netrukus sparčiai kylantį nerimą finansų rinkose dar labiau paskatino dėl politinių peripetijų atsistatydinimo pareiškimą parašęs dar ir užsienio reikalų ministras Pedro Portasas.
Tai įplieskė politinę krizę ekonominių nepriteklių kamuojamoje šalyje ir sukėlė realią grėsmę centro dešiniųjų valdančiajai koalicijai, įsipareigojusiai iki 2014 m. vidurio vykdyti griežtą taupymo politiką. To priežastis – prieš dvejus metus Europos Sąjungos ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF) suteikta 78 mlrd. eurų paskola, recesijos laikotarpiu išgelbėjusi šalies ekonomiką nuo griūties, tačiau privertusi valdžią nuosekliai priimti skaudžius bei visuomenėje nepopuliarius sprendimus.
Po ilgų nerimo dienų koalicija išsilaikė, leisdama rinkos dalyviams lengviau atsikvėpti. Nepaisant to, ekonominių rodiklių blogėjimas, visuomenės nepasitenkinimas ir iš to kylantis politinis nestabilumas verčia abejoti, ar Europos pasirinktas griežto taupymo būdas gali būti efektyvus sunkumams pietinėse žemyno valstybėse įveikti.

Didžiausia problema – nedarbas

Kone kiekvieną mėnesį dešimtyse Portugalijos miestų vyksta masiniai protestai, raginantys politikus atsisakyti griežto taupymo politikos. Ypač daug kritikos strėlių tenka vadinamajai „troikai“ – Europos Komisijos, Europos centrinio banko ir TVF atstovams, kurie prižiūri Portugalijoje priimamų sprendimų suderinamumą su milijardinės gelbėjimo paskolos sąlygomis. Jų esmė – mažinti biudžeto deficitą karpant išlaidas ir didinant mokesčius.
„Dėl valdžios vykdomos taupymo ir diržų veržimosi politikos daug žmonių neteko darbo, o jaunimas pasmerkiamas nedarbui nuo pat pirmos dienos, kai baigia mokslus, – liūdnai konstatuoja devyniolikmetis studentas Simao. – Esu suglumęs ir tikrai nematau jokios ateities perspektyvos. Nelieka nieko kito, kaip tik galvoti apie emigraciją.“
Jam antrina į ketvirtą dešimtį netrukus įkopsiantis Pedro Barroso, darbo nerandantis jau trečius metus, nors studijavo itin perspektyvia laikytą interneto dizainerio specialybę: „Situacija blogėja kiekvieną savaitę. Nepasitikime valdžia ir tikrai nesijaučiame motyvuoti dėl to, ką jau teko patirti. Bet kuriuo atveju kol kas tenka pasikliauti šeimos narių ir draugų pagalba.“
Itin skausmingai pastarąją krizę išgyveno smulkios įmonėlės, įdarbinančios iki dešimties žmonių ir sudarančios net 94 proc. visų Portugalijos įmonių. Skaičiuojama, kad 2012–2013 m. dėl finansinių nepriteklių galėjo būti uždaryta 39 tūkst. kavinių ir restoranų.
„Portugalijoje smulkių nuosavų verslų, tokių kaip vaistinės, elektronikos parduotuvės ar kavinės, yra daug daugiau nei Lietuvoje. Jų veikimo modelis paprastai panašus: nedidelio pastato pirmame aukšte įsikuria šeimos verslas, o antrame aukšte gyvena patys šeimininkai. Taigi nemažai jų užsidarinėjo tiesiog mano akyse, o žmonės niršo ant valdžios“, – pasakoja iš Portugalijos grįžęs studentas Antanas Urbonas.
Čia svarbu žinoti, kad vyriausybė „troikos“ reikalavimus vykdė kryptingai: apkarpė socialines išmokas, sumažino viešojo sektoriaus darbuotojų, liberalizavo darbo santykius. Tačiau statistiniai rodikliai nedžiugina: „Eurostato“ duomenimis, Portugalijos skola nuo 2003 m. padvigubėjo ir dabar siekia 123 proc. BVP, o bedarbių skaičius pastaraisiais mėnesiais pasiekė rekordinę 17,7 proc. ribą.
Jaunimo iki 25 metų statistika dar grėsmingesnė – darbo neturi kone kas antras asmuo (42 proc.), nors 2012–2013 m. šiai problemai spręsti ir skirta 344 mln. eurų. Prognozės taip pat nėra įkvepiančios: „Reuters“ atlikta 40 ekonomistų apklausa parodė, kad ženklesnio nedarbo rodiklių mažėjimo neverta tikėtis iki pat 2015 m.

Griežtos priemonės rezultatų nedavė

Tokie niūrūs rodikliai iš esmės atskleidžia bendras Europos ekonominės raidos tendencijas. Euro zonoje bedarbių gegužės mėnesį padaugėjo iki 12,2 proc., o tai reiškia, kad septyniolikoje valstybių dabar yra 19,3 mln. žmonių, neturinčių darbo, – panašiai tiek, kiek gyvena Austrijoje ir Švedijoje kartu sudėjus. Bendra šių valstybių skola pirmąjį 2013 m. ketvirtį padidėjo 150 mlrd. eurų ir šiuo metu siekia 8,75 trilijono eurų, arba 92,2 proc. viso euro zonos BVP. Pabrėžtina, kad net penkių šalių – Airijos, Graikijos, Italijos, Belgijos ir Portugalijos skolos viršija šių ekonomikų dydį.
„Globalios ekonomikos padėtis išlieka kupina iššūkių, nes augimas yra per lėtas ir per mažai tvarus, o nedarbas – per didelis“, – pripažįsta TVF vadovė Christine Lagarde.
Tokių ekonominių rodiklių įtaka buvo akivaizdi praėjusią savaitę vykusiame galingiausių valstybių dvidešimtuko G20, atstovaujančio 90 proc. pasaulio ekonomikos ir dviem trečdaliams populiacijos, susitikime Maskvoje. Beje, Rusijos sostinėje viešėjo ir Lietuvos finansų ministras Rimantas Šadžius, pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu atstovaujantis Bendrijos interesams.

ES ir JAV pradėtos intensyvios derybos dėl laisvos prekybos leidžia tikėtis realaus postūmio sprendžiant ekonominės krizės sukeltas problemas.

Studentas Vilius Milašius, prieš vykdamas į stažuotę JAV manė, kad kainos ten nėra mažos. Tačiau nuvažiavęs gan greitai įsitikino, kad stipriai klydo. “Pavyzdžiui, to paties modelio nešiojamasis kompiuteris Lietuvoje kainuoja 2,1 tūkst. Lt, o Vašingtone tokį patį galima įsigyti už kone dukart mažesnę sumą. Ir tai galima pasakyti apie daugumą elektronikos ir buitinės technikos prekių. O jei dar įvertinsime vidutinio atlyginimo Lietuvoje ir JAV skirtumus, suprasime, kad  amerikiečiams ta pati prekė yra keliskart pigesnė nei lietuviams“, – konstatuoja jaunuolis.
Tiesa, jau netrukus šie skirtumai tarp prekių kainų JAV ir Europos Sąjungoje gali ženkliai sumažėti. Mat abiejų šalių aukščiausio rango derybininkai praėjusią savaitę sėkmingai užbaigė pirmąjį raundą derybose dėl prekybos liberalizavimo, oficialiai vadinamo Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės (TPIP) susitarimu.
„Jei būtų panaikinami prekybiniai barjerai ir įvedamas laisvos prekybos modelis, kainos pas mus ir apskritai ES sumažėtų, nes neliktų netarifinių kliūčių, sumažėtų mokesčiai, išaugtų prekių pasiūla. JAV šiuo metu tikrai pigesnė buitinė technika, elektronika, rūbai, todėl atsivėrusi prekyba leistų tikėtis šių prekių kainų smukimo ir Europoje“, – „Veidui“ teigė SEB banko vyriausioji analitikė Vilija Tauraitė.

Padėtų įveikti krizę

Žvelgiant iš vartotojo perspektyvos, toks susitarimas būtų naudingas ne tik dėl kainų supanašėjimo. Pasirodo, plataus masto susitarimas turėtų padėti spręsti ir tokias problemas kaip skirtingas įgytos kvalifikacijos vertinimas.
„Abipusis turimų kvalifikacijų pripažinimas tokiose srityse kaip finansų apskaita, inžinerija, architektūra, elektroninės komunikacijos, transportas ar teisinės paslaugos, panaikintų nuolatines kliūtis, – mano Didžiosios Britanijos generalinis konsulas Niujorke Danny Lopezas. – Pavyzdžiui, britų teisininkas negali pilnavertiškai dirbti JAV, nes kyla bėdų dėl jo kvalifikacijos pripažinimo. Jei Europa ir JAV išspręstų šį klausimą, galėtume turėti daugiau kvalifikuotų specialistų abipus Atlanto, dėl padidėjusios konkurencijos sumažėtų kainos, o žmonėms atsivertų naujos karjeros perspektyvos.“
Visgi svarbiausias derybų tikslas, kurio siekiama derantis dėl laisvos prekybos – spręsti ES ir JAV ekonomines problemas, tokias kaip sulėtėjęs augimas ir nedarbas. „Wall Street Journal“ skaičiuoja, kad ES ekonomika kasmet vien dėl šio susitarimo galėtų papildomai gauti maždaug 115 mlrd. eurų, o JAV – bent 95 mlrd. eurų. Trečiosioms šalims tenkanti nauda siektų dar apie 100 mlrd. eurų.
„Be abejo, laisva prekyba prisidėtų prie krizės pasekmių sprendimo, – neabejoja ekonomistas prof. Jonas Čičinskas. – Jei pavyktų susitarti dėl netarifinių kliūčių, tokių kaip prekių saugos ir kokybės standartai, suvienodinimo, eksportuotojams gerokai išaugtų potenciali rinka, o importuotojams atsirastų didesnė pasirinkimo galimybė. Tai lemtų paklausos didėjimą, pajamų augimą, paskatintų naujų darbo vietų kūrimąsi.“
Kadangi tarifiniai barjerai tarp ES ir JAV jau dabar yra santykinai maži ir vidutiniškai siekia apie 3 proc., svarbiausi klausimai yra susiję su netarifinėmis kliūtimis. Dėl jų kyla ir kurioziškų situacijų: pavyzdžiui, kosmetikos gamintojams tenka naudoti skirtingas etiketes, mat JAV rinkoje nėra pripažįstamas terminas „aqua“. Dėl to atsirandantys papildomi kaštai gula ant vartotojų pečių. Be to, kaip prognozuoja Maršalo fondo analitikas Bruce‘as Stoke‘as, nesėkmingų derybų atveju sumenktų ES ir JAV konkurencingumas. „Samsung“ jau paskelbė, kad naujausios kartos mobilieji telefonai bus kūriami arba pagal europietišką-amerikietišką, arba kinietišką standartą. Nėra abejonių, kad Briuseliui ir Vašingtonui nepavykus susitarti laimėtų Pekinas, siūlantis didesnę vieningą rinką.“

Lietuvos gamintojams atsivertų naujos perspektyvos

ES Tarybai šiuo metu pirmininkaujanti Lietuva yra tiesiogiai suinteresuota sėkminga derybų eiga. Pasak V.Tauraitės, naudą patirtų ne tik mūsų šalies vartotojai, bet ir eksportuotojai: „Lietuvai JAV pirmiausiai yra eksporto šalis, todėl prekybos liberalizavimas, atsižvelgiant ir į mūsų gamintojų polinkį orientuotis į naujas rinkas, turėtų teigiamų pasekmių. Pavyzdžiui, pieno pramonė jau rengiasi atsirasiančioms naujoms galimybėms. Nors importas taip pat išaugtų, įvežamos prekės tiesiogiai nekonkuruotų su tomis, kurios gaminamos Lietuvoje.“
O J.Čičinsko manymu, daug kas priklausys nuo to, kiek Europa padarys nuolaidų dėl maisto saugos reikalavimų. Omenyje turimi tie aspektai, kuriuos šiuo metu reguliuoja nacionalinės vyriausybės, pavyzdžiui, genetiškai modifikuotų produktų naudojimas. Gali kilti pavojus, kad Lietuvos interesai liks mažumoje, nes dauguma susitars su JAV dėl tam tikrų reguliacinių normų.
„Bet kuriuo atveju prekybos liberalizavimas skatintų lietuviškų maisto produktų, kurių kokybė aukštesnė nei Vakarų Europoje, eksportą. Tą jau įrodė JAV rinkoje dėl tarifų ir kainodaros sėkmingai įsitvirtinę sūrio gaminiai. Kitose sektoriuose didelių postūmių tikėtis sunku: trąšų atveju yra tiesiog per dideli transportavimo kaštai, o tekstilės gaminių rinkoje bus sunku konkuruoti su kiniška ar turkiška produkcija. Daugiau produkcijos, kuri galėtų būti paklausi JAV, mes negaminame, bet laisva rinka pati savaime skatins ieškoti naujų kelių ir diegti inovacijas“, – tvirtina J.Čičinskas.
Prognozuojama, jog ekonomikos augimo siekiantys politikai turės pakankamai valios užbaigti derybas jau 2014 m. Tiesa, yra ir nuosaikiau nusiteikusių ekspertų, kurie dėl susitarimo komplikuotumo ir būtinųjų teisinių procedūrų, tokių kaip ratifikavimas, realaus jo įgyvendinimo nesitiki anksčiau nei po trejų ar ketverių metų.

18 mūsų šalies verslo įmonių sutiko paremti pirmininkavimo ES Tarybai programą bendra daugiau nei 2 mln. Lt suma.

Socialinės atsakomybės impulsą visuomenei paprastai perduoda verslas. Po ekonominės krizės daugelis įmonių nustatė ilgalaikės paramos kryptis ir jau ima formuoti bendras tradicijas. Kaip teigia VšĮ „Versli Lietuva“ Verslumo departamento direktorius Dovydas Varkulevičius, įmonės suprato, kad socialinę atsakomybę reikia formuoti kryptingai ir tokie projektai gali būti ilgalaikiai. „Tikiuosi, kad savo paramą Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu siūlančios įmonės tai darys tiek šį pusmetį, tiek ateityje“, – sako D.Varkulevičius.
Jo nuomone, socialinė atsakomybė kaip tik ir prasideda nuo verslo vidinių impulsų, darant įtaką ir darbuotojų socialiai atsakingai elgsenai, kurie toliau skleidžiami į aplinką.
Pasak D.Varkulevičiaus, tokios iniciatyvos ne tik padeda kurti teisingą verslo įvaizdį, kad įmonės siekia ne vien pelno, bet ir kelia bendrą šalies kultūrą, moralę. Vis dėlto tikimasi, kad tokia parama, kokią pasiūlė įmonės Lietuvos pirmininkavimo laikotarpiu, atvers joms eksporto rinkas. Lietuvą aplankys daug svečių, kurie ragaus produkciją, matys, naudosis gaminiais ir paslaugomis, atvyks svečių, turinčių ryšių ir verslo pasaulyje.
„Atkreiptinas dėmesys, kad dabar ir žmonės, ir organizacijos Lietuvoje linkę daugiau aukoti nei, tarkim, prieš dešimtmetį. Įmonės tai daro kryptingai, nebarstydamos pinigų bet kur. Taigi galime džiaugtis gerėjančiomis tendencijomis“, – apibendrina pašnekovas.

Paramos spektras platus

Mūsų šalies įmonių savanoriškas indėlis į Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai renginius išties milžiniškas. Neatlygintinai talkinti panoro beveik dvidešimt bendrovių.
Savo apimtimi ir verte analogų neturinčios sutarties pagrindu UAB „Krasta auto“ ir „BMW Group“ skirs pirmininkavimo poreikiams iki 180 trečios, penktos ir septintos klasės naujų automobilių. Jais bus vežamos valstybių vadovų, ministrų, Europos Komisijos aukšto lygio delegacijos.
Naftos perdirbimo įmonė „ORLEN Lietuva“ neatlygintinai tieks degalus automobiliams. Bendrovės „ORLEN Lietuva“ akcininkas Lenkijos naftos koncernas PKN ORLEN 2011 m. buvo oficialus Lenkijos pirmininkavimo ES Tarybai partneris.
Oficiali informacinių technologijų partnerė „Baltic Data Center“ neatlygintinai teiks duomenų saugyklos ir atsarginių kopijų paslaugas. Ši AB “Teo LT” įmonių grupei priklausanti bendrovė pripažinta viena geriausių IT paslaugų teikėjų Europoje.
Transportavimo ir sandėliavimo įmonė „DHL Lietuva“ gabens pirmininkavimo dovanas bei kitus Lietuvą reprezentuojančiu siuntinius į šalies atstovybes užsienyje.
O Lietuvos paštas, pažymėdamas pirmąjį Lietuvos pirmininkavimą ES Tarybai, išleido proginį pašto ženklą ir pagamino bei logotipu papuošė penkių atvirukų kolekciją „Linkėjimai iš Lietuvos“. Atvirukais tapusios nuotraukos buvo išrinktos iš daugiau nei 600 fotografijų, dalyvavusių Užsienio ministerijos paskelbtame konkurse.
Saugos tarnybos „G4S Lietuva“ darbuotojai užtikrins viešąją tvarką ir saugumą renginiuose, skirtuose Lietuvos pirmininkavimui.

Ragaus lietuvišką produkciją

ES šalių lyderiai ir aukšti pareigūnai gaivinsis natūraliu mineraliniu vandeniu „Vytautas“ ir „Akvilė“. Skaičiuojama, kad per 20 Lietuvos pirmininkavimo savaičių Briuselyje ir Vilniuje bus išgerta iki 100 tūkst. litrų mineralinio vandens. Numatoma, kad pirmininkavimo laikotarpiu bendrovės „Birštono mineraliniai vandenys“ neatlygintinai teikiamų paslaugų vertė sieks 250 tūkst. Lt.
Pirmininkavimo partneriai jau pasirūpino užkandžiais ir gėrimais per susitikimų pertraukas: bendrovė „Apiterapijos centras“ neatlygintinai tieks medaus arbatą su imbieru, čiobreliais ir pipirmėtėmis. Bendrovė „Švenčionių vaistažolės“ svečius vaišins juodąja, žaliąja ir vaisine arbata. Saldainiais vaišins bendrovė „Rūta“, anyžiniais, imbieriniais ir migdoliniais sausainiais pasirūpins bendrovė „Skonis ir kvapas“, keksiukus tieks „Mantinga“. Ši bendrovė taip pat neatlygintinai tieks maisto paketus pirmininkavimo savanoriams ir žurnalistams.
Be to, svečiai galės paskanauti kietojo sūrio „Džiugas“, kuris yra vienintelis lietuviškas sūris, pelnęs 20 tarptautinių įvertinimų ir apdovanojimų. Sūrį ir kitus užkandžius tieks bendrovė „Žemaitijos pienas“, viena didžiausių ir moderniausių pieno perdirbimo įmonių Lietuvoje.
Naminę duoną, kumpį, skilandį ir įvairių Lietuvoje auginamų vaisių sultis tieks Lietuvos ūkininkai ir smulkieji perdirbėjai, susivieniję į kooperatyvą „Lietuviško ūkio kokybė“. Tradicine lietuviška gira pasirūpins bendrovės „Švyturys-Utenos alus“ ir „Gubernija“, energinį gėrimą neatlygintinai tieks bendrovė „Alita“, kitus gaiviuosius gėrimus – bendrovė „Lietuviškas midus“. Pirmininkavimo susitikimų svečiai taip pat galės paragauti tradicinių uogienių ir užtepėlių, jomis pasirūpins bendrovė „Gerovės konservai“.
Tikimasi, kad svečiai ir pirmininkavimo renginių dalyviai įvertins mūsų šalies produkciją. Galbūt užsimegs ir vertingų verslo ryšių.

Šiandien Lietuva pirmą kartą istorijoje perima pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai. Kokie yra pagrindiniai pirmininkaujančios šalies uždaviniai ir kas tie žmonės, tapsiantys tikrosiomis mūsų pirmininkavimo “bitėmis darbininkėmis”?

Labai dažnai tenka išgirsti sakant, kad Lietuva perima pirmininkavimą ES. Tačiau toks apibrėžimas yra klaidinantis, mat Lietuva pirmininkauja ne dabar jau 28 šalių sąjungai, o vienai pagrindinių šios sąjungos institucijų – Europos Sąjungos Tarybai.
ES yra unikalus klubas, kurio narės, 28 Europos valstybės, dirba kartu. Iš to atsiranda teisės aktai – taisyklės, pagal kurias kasdien gyvename. Specialūs tyrimai atskleidžia, kiek taisyklių sukuriama Lietuvos valdžios institucijose, o kiek jų atkeliauja iš ES institucijų. Ir šis skaičius – ES institucijų naudai. Juk būtent ES institucijos daugeliu atvejų nusprendžia, tarkime, kaip atrodo mūsų gatvės, kaip saugoma mūsų aplinka, ką mes valgome ir t.t.
Svarbiausias dalykas kalbant apie ES teisėkūrą yra trijų pagrindinių institucijų sąveika. Tarpusavyje bendradarbiaudamos Europos Komisija, Europos Parlamentas bei Europos Sąjungos Taryba ir sukuria visą ES teisę. “Taigi mes nevadovaujame visai ES – mes pirmininkaujame ES Tarybai, tai yra atsakome už vienos iš ES institucijų sklandų darbą. Pirmininkavimo laikotarpiu svarbiausia mūsų užduotis – užtikrinti, kad Taryba dirbtų sklandžiai balsuodama dėl jai Europos Komisijos pateiktų teisės aktų projektų”, – paprastai paaiškina Užsienio reikalų ministerijos Pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai departamento vadovas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Julius Pranevičius.

Kas yra Lietuvos “veidai”?

J.Pranevičius primena, kad visi ES Tarybos posėdžiai vyksta prie ovalaus stalo, ir valstybių atstovai balsuoja už EK pasiūlytus teisės aktus savo atstovaujamos šalies vardu.
Pirmininkaujančios valstybės atstovas yra pirmininkas ir prie šio stalo. Jo užduotis – organizuoti darbą taip, kad visos šalys rastų bendrą sutarimą vienu ar kitu klausimu, kad joks diskusijų objektas neatsidurtų aklavietėje. Pirmininkaujančios valstybės atstovas, girdėdamas skirtingus valstybių argumentus, siūlo kompromisus, derina pozicijas ir ieško optimaliausio, visiems tinkamo sprendimo.
Pasiekus sutarimą ES Taryboje, pirmininkaujančios šalies užduotis – rasti sutarimą su EP, kuris tuo pat metu irgi darbavosi ties vienu ar kitu klausimu.
“Pavyzdžiui, prieš porą savaičių į Lietuvą buvo atvykusi EP Socialistų frakcijos delegacija, kuri jau iš anksto domėjosi Lietuvos pozicija skirtingais klausimais. Mat jiems labai svarbu, kaip šį pusmetį dirbs Lietuvos pirmininkaujama ES Taryba ir ar bus lengva su ja rasti bendrą sutarimą. Tarkime, ES finansinės perspektyvos klausimu kompromiso su Europos Parlamentu siekė jau kelios pirmininkaujančios šalys iš eilės – Kipras, dabar Airija”, – pavyzdį pateikia J.Pranevičius.
Beje, šiuo metu galima suskaičiuoti jau per 560 iniciatyvų, kurios iš EK atkeliauja į mūsų “daržą”, tad veikti tikrai bus ką.
Pasak J.Pranevičiaus, iš viso per pusmetį paprastai įvyksta apie 1,5 tūkst. oficialių posėdžių. Jei pridėtume dar ir parengiamuosius posėdžius (pavyzdžiui, tokius, kuriuose prieš ES Tarybos darbo grupės posėdį susitinka tam tikros srities ekspertai ir tariasi, kokios pozicijos bus laikomasi posėdžio metu), susidarytų apie 3 tūkst. posėdžių per pusę metų. Visiems jiems ir turės vadovauti Lietuvos atstovai.
Pabrėžtina, kad tiek darbo grupėms pirmininkaujantys (paprastai tai vidurinės grandies tarnautojai), tiek ambasadoriai, tiek ministrai, kuriems teks sėdėti pirmininko kėdėje, buvo ilgai ir kruopščiai rengiami šiam atsakingam ir nelengvam pusmečiui, tad tikimasi, kad jie ne tik sugebės sklandžiai nudirbti kas 14 metų tenkančio pirmininkavimo darbus, bet ir pasisems neįkainojamos patirties, kuria Lietuva pasinaudos ir pasibaigus pirmininkavimo laikui.

Trijų ES institucijų sąveika

Europos Komisija
(Rūpinasi bendraisiais ES interesais)
Šią instituciją sudaro komisarai, po vieną iš kiekvienos šalies, bei 30 tūkst. EK darbuotojų.
Jie neatstovauja jokioms valstybėms, o rūpinasi bendraisiais ES interesais.
Kai jie, rūpindamiesi bendraisiais reikalais, pasiūlo teisės akto projektą, šis keliauja į kitas dvi institucijas: Europos Parlamentą ir Europos Sąjungos Tarybą. Jau vėliau, priėmus teisės aktą, EK prižiūri, kaip ES narės paklūsta ir įgyvendina tas taisykles.

Europos Parlamentas
(Vienintelė tiesiogiai renkama ES institucija)
Europos Parlamentas yra vienintelė ES institucija, į kurią ES piliečiai tiesiogiai renka savo atstovus. Išrinkti europarlamentarai sprendžia, ar Europos Komisijos pasiūlytas teisės aktas naudingas jų rinkėjams, ar ne.

Europos Sąjungos Taryba
(Pirmininkauja Lietuva)
(Koordinuoja valstybių narių politiką)
Ši institucija sutelkia nacionalines vyriausybes ir, kaip ir EP, sprendžia, ar pritarti EK pasiūlytam teisės akto projektui.
ES Taryboje yra 260 darbo grupių, kurių kiekvieną sudaro atstovai iš visų ES šalių. Aukštesni šioje struktūroje yra du ambasadorių susitikimai ir galiausiai dešimties tarybų, kurias sudaro ES šalių ministrai pagal savo kuruojamas sritis – nuo žemės ūkio iki socialinės apsaugos.
Kiekviename iš šių lygių darbą šį pusmetį organizuos Lietuvos atstovai.

Iš viso užsienyje bus organizuojama apie 450 su Lietuvos pirmininkavimu ES Tarybai susijusių renginių. Lietuvos kultūrą ES ir visam pasauliui pristatys net 68 koncertai, 42 parodos, 17 kino filmų, 4 spektakliai.

Mūsų šalį pristatančius renginius, parodas, meninius projektus vienija tikslas išryškinti svarbiausius šalies kultūros ir meno laimėjimus, parodyti, kad Lietuva turi ypatingą istorinį paveldą ir vertingų kultūrinių sąsajų su kitomis valstybėmis. Lietuvos pristatyme akcentuojamos svarbiausios ir pasaulio mastu reikšmingos Lietuvos meno sritys, šalies gamtos ir architektūros paveldas, valstybingumo istorija.

Originalių formų paieškos
Su mūsų šalies materialiuoju ir nematerialiuoju paveldu supažindinsiančioje parodoje „Lietuva pašto siuntoje“ bus eksponuojama dešimt pašto siuntų, atspindėsiančių Lietuvos gamtinį ir kultūrinį paveldą, įtrauktą į UNESCO pasaulinio, kultūrinio, gamtos ir kitokio paveldo sąrašus. Tarp eksponatų galima pamatyti Kernavės archeologinį draustinį, Kuršių neriją, Vilniaus senamiestį, Kryžių kalną ar Dainų šventės akimirkas.
Paroda pristatoma netikėta forma: jos objektai paslėpti iš pažiūros paprastose dėžėse, kurios primena pašto siuntinį. Pakėlus jų dangčius atsiveria nuostabūs mūsų kraštovaizdžio reginiai.
Ne mažiau originalus projektas „Lietuva Europoje ir Europa Lietuvoje“ su mūsų šalimi supažindina pasitelkus įdomias ir netikėtas istorines, kultūrines, ekonomines bei kitokias sąsajas su visomis ES valstybėmis. Kiekvieną sąsają vaizduoja specialiai Lietuvos menininkų ir amatininkų sukurtas eksponatas, įkomponuotas į permatomą šešiakampę dėžę. Visos 27 dėžės sudėtos į bičių korį primenantį interaktyvųjį stendą. Kiekvieną sąsajos objektą galima apžiūrėti iš įvairių kampų, o interaktyviajame ekrane sužinoti sąsajos istoriją bei kodėl atitinkamą sąsają įprasmina tam tikri objektai.

Menų simbiozė

Parodą “Poetiniai dokumentai” sudaro XX–XXI a. Lietuvos fotografijos, poezijos ir kino fragmentai, susidedantys iš daugiau nei šimto žymiausių Lietuvos fotografų darbų, dešimtys ryškiausių šalies poetų tekstų bei kino meno kūrinių. Savo fotografijos darbais reikšmingiausias šalies istorines patirtis pristato žymiausi Lietuvos fotografijos meistrai – Antanas Sutkus, Algimantas Kunčius, Jonas Kalvelis ir kt. Parodoje stengiamasi atskleisti Lietuvos istorijai jautrias temas – okupacijos, nepriklausomybės atgavimo, išgyventos totalitarinės sistemos priespaudos, masinės deportacijos ir emigracijos, holokausto ir kt.
Pasak Nacionalinės dailės galerijos dailės informacijos centro vadovės Ievos Mazūraitės-Novickienės, tam, kad paroda nebūtų tik istorinė, bet svarbi ir menotyriniu požiūriu, sumanyta sujungti dvi meno šakas – fotografiją ir poeziją, kurią atrinkti padėjo žinomas poetas Eugenijus Ališanka. Taigi iš šių dviejų meno laukų ir gimė poezijos ir fotografijos paroda, informaciją perteikianti per penkias temas: gamtos, miesto, atminties, laiko ir žmogaus.

Interpretacijos šiuolaikiniu formatu

Šiuolaikinių Lietuvos menininkų plakato dydžio atspaudų paroda „Didesnio dalis“ atskleidžia fragmento galimybę atstoti visumą. Šios užduoties imasi garsiausi Lietuvos šiuolaikiniai menininkai, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai, tarptautinių šiuolaikinio meno festivalių dalyviai, pasiūlę po skaitmeninį atspaudą.
Kaip pabrėžia Šiuolaikinio meno centro direktorius Kęstutis Kuizinas, paroda „Didesnio dalis“ (DD) sumanyta kaip anonsas, o kalbant kino terminais, kaip trileris, pristatantis Lietuvos šiuolaikinio meno sceną. Jos tikslas – pritraukti dėmesį ir paskatinti tolesnį domėjimąsi lietuvių menininkų projektais.
„Žinia, kurią, tikiuosi, perskaitys projekto DD lankytojai įvairiose šios parodos rodymo šalyse, yra ta pati, su kuria Lietuva pradeda pirmininkavimą ES Tarybai – priminti visiems, kad per daugiau nei dvidešimt laisvės metų Lietuva sugebėjo išauginti net kelias itin sėkmingai ir įdomiai dirbančių šiuolaikinio meno kūrėjų kartas. Lietuva – nedidelė, bet labai dinamiškai veikianti, moderniai mąstanti ir nuolat kurianti šalis”, – sako K.Kuizinas.
Labiausiai išsiskiriantys ir dėmesio verti akcentai, pasakojantys XX a. Lietuvos dokumentinio filmo istoriją, pristatomi projektu „Kino inkliuzai“. Šis projektas padės Lietuvos kinematografinio palikimo perlus išsaugoti ateities kartoms skaitmeniniu formatu. Programą sudaro septyni dokumentiniai kino filmai, sukurti Arūno Matelio, Roberto Verbos, Almanto Grikevičiaus, Henriko Šablevičiaus ir Audriaus Stonio.
Pasak projekto koordinatorės, istorikės, VšĮ „Meno avilys“ projektų vadovės Linos Kaminskaitės-Jančorienės, esminė šiuo darbu perteikiama žinia – supažindinti su menkai svetur  žinoma lietuvių dokumentinio kino istorija. Tai daroma pasinaudojant visomis įmanomomis šiuolaikinėmis technologijų inovacijomis: filmų skaitmeninimu, restauravimu, jų pritaikymu šiuolaikiniam skaitmeniniam kino rodymui.
„Tokiu būdu įveikiamas esminis kliuvinys, trukdęs pristatyti lietuvių kino kūrinius svetur – ten, kur kino rodymo kokybės kartelė aukšta. Filmų programa sudaryta siekiant ne tik supažindinti su lietuvių kino kalbos savitumu, tęstinumu bei raida, bet ir atspindėti lietuvių visuomenės tapatumo transformacijas (sovietmečio, posovietmečio). Išrinkti kino kūriniai šias transformacijas ženklina bei leidžia geriau suprasti, kokioje sociokultūrinėje erdvėje buvo gyventa ir kurta“, – pabrėžia L.Kaminskaitė-Jančorienė.

Nepaisant devynerius metus trunkančios narystės Europos Sąjungoje, lietuviai iki šiol dažnai laikomi netapę tikrais europiečiais. Kitaip tariant, formaliai mes žinoma esame europiečiai, tačiau Lietuvoje labai dažnai nėra vadovaujamasi europinėmis vertybėmis.

Esame Europos Sąjungoje, bet dar netapome europiečiais. Tai dažnai kartojama frazė, kuria siekiama parodyti, jog Lietuva dar nėra brandi bendrijos narė. Tarptautinėse institucijose pripažįstama, kad mūsų valstybei pavyko įgyvendinti pagrindinius tikslus, iškilusius po Sovietų Sąjungos griūties: sukurti funkcionuojančią demokratinę valstybę, kurioje būtų vadovaujamasi teisės viršenybės principais, ir įdiegti laisvosios rinkos koncepcija paremtą ekonomikos modelį. Akivaizdu, kad formaliajame lygmenyje vadinamųjų europinių normų perėmimas, pritaikant teisės aktus prie tarptautinio reguliavimo, įvyko. Be to, per nepriklausomybės dvidešimtmetį išaugo ekonomika, atsivėrė sienos darbo rinkos, kapitalo, prekių ir paslaugų judėjimui, sėkmingai įsilieta į ES politikos krypčių kūrimo procesą. Kitaip tariant, Lietuva sėkmingai perėmė naujas žaidimo taisykles.
Nepaisant to, vertinant daugelį rodiklių šalis vis dar atsilieka nuo ES vidurkio, o kai kuriais aspektais nusileidžia ir panašiomis aplinkybėmis iš už geležinės uždangos iškilusioms kaimynėms. Kitaip tariant, nors Lietuva per nepriklausomybės dvidešimtmetį pažengė labai toli ir kartu su Latvija bei Estija buvo tituluojama „Baltijos tigre“, pastaroji finansų krizė atskleidė, kad Estija Lietuvą aplenkė gana stipriai. Ši mūsų sesė, pritaikiusi prof. Zenono Norkaus apibrėžtą „šoko terapiją“, sugebėjo greičiau perimti europietiškas idėjas ir reformuoti daugelį valstybės valdymo sričių.
Vertinant Lietuvos europietiškumą ir ypač kylančias problemas neretai teigiama, kad kliūtimi visapusiškai šalies pažangai tampa tradicinių vertybių akcentavimas ir nenoras atsiverti Vakaruose dominuojančioms idėjoms. Kitaip tariant, europiečiais tapsime tik tada, kai perimsime ne tik ekonomines ar socialines, bet ir kultūrines, vertybines taisykles, tolerancijos sampratą ar šeimos modelį. Bet ar būtent tai ir yra europietiškumo matas?

Akivaizdi ekonominė pažanga

Lietuva tapo Europos politinės šeimos dalimi ta prasme, jog priėmė ir adaptavo vakarietiškas taisykles verslo ir bendrai finansų sektoriuje, tapo atvira užsienio investicijoms (akivaizdžiausi to pavyzdžiai – didžiųjų Skandinavijos bankų ar telekomunikacijos įmonių atėjimas į Lietuvą). 2004 m. Lietuvai įstojus į ES, tiesioginės užsienio investicijos išaugo pusantro karto, o lyginant 2003-2007 m. laikotarpį, iki krizės pradžios, investicijų srautas išaugo beveik tris kartus. Statistikos departamento duomenimis, TUI iš Europos Sąjungos šalių 2003-aisias metais sudarė 10,48 mlrd. Lt, tuo tarpu 2012-aisias – jau 32,14 mlrd. Lt, o 1997-aisiais TUI tesiekė 2 mlrd. Lt. Lyginant su bendru TUI Lietuvoje, ES šalių investicijos sudaro tris ketvirtadalius viso investicijų srauto.
Be abejo, iš ES valstybių į Lietuvą ateinančios kompanijos „atsineša“ ir vakarietiškas žaidimo taisykles, todėl tai tik prisidėjo prie vakarietiškos verslo aplinkos kūrimo. Švedijos prekybos ir investicijų tarybos „Business Sweden“ atliktame tyrime konstatuojama, jog Baltijos šalys yra iš esmės geras regionas verslo plėtrai. Tarp įvardijamų pranašumų: kvalifikuoti darbuotojai, sąlyginai žemi veiklos kaštai, geros mokesčių sistemos ir geografinė padėtis.
Anot tyrimą atlikusios tarybos vadovo Rytų Europai ir Turkijai Manto Zalatoriaus, nors atitinkamai 46 proc. ir 21 proc. respondentų Lietuvoje ir Estijoje įvardijo, kad egzistuoja korupcija, per pastaruosius trejus metus tiesiogiai su ja susidūrė atitinkamai 15 ir 5 proc. apklaustųjų. Dažnai Estijos buvimas žingsniu priekyje aiškinamas tuo, jog didelę įtaką turi mentališkai, kultūriškai ir net lingvistiškai artima kaimynė Suomija: sukauptos Suomijos TUI Estijoje sudaro net 23 proc. visų Estijos TUI. Nors per pastaruosius metus Švedija Lietuvoje savo investicijų dalį ženkliai padidino, tai per mažas laikotarpis, kad tokį žingsnį būtų galima įvertinti kaip įsitvirtinimą.
Nepaisant to, „Danske bank“ vyresniosios analitikės Baltijos šalims Violetos Klyvienės teigimu, įvairiais skaičiavimas pripažįstama, jog ES finansinė nauda Lietuvai yra akivaizdi ir dėl finansinės paramos Lietuvos BVP augo 2 proc. sparčiau nei prognozuota. O anot prof. Ramūno Vilpišausko, nors Estija daugeliu rodiklių lenkia Lietuvą, abejojama, ar šis skirtumas yra esminis.

Energetikos politika: kuo daugiau Europos, tuo geriau

Energetikos srityje Lietuva yra visiškai priklausoma nuo Rusijos ir rusiškų žaidimo taisyklių. Tad neabejotinai vienas pagrindinių ir svarbiausių Lietuvos prioritetų – elektros bei dujų rinkos sukūrimas, kuris galbūt reikš alternatyvių šių energetikos išteklių šaltinių atsiradimą, o tai automatiškai lemtų mažesnes žaliavų kainas, padidintų Lietuvos konkurencingumą bei sumažintų priklausomybę nuo Rusijos įtakos, kuri tebėra pagrindinė šių žaliavų tiekėja. Tačiau politikos ekspertai pabrėžia, jog Lietuvos energetikos ūkio pertvarka iš principo nevyktų, jeigu Europos Komisija nebūtų patvirtinusi šiuo metu įgyvendinamo Trečiojo energetikos paketo, kuriuo numatoma išskaidyti vertikaliai integruotą monopolininką.
Pripažįstama tai, kad Latvija ir Estija už dujas, gaunamas iš „Gazprom“ moka mažiau, nes Trečiąjį energetikos paketą įgyvendina lėčiau – netiesioginių užuominų apie galimas nuolaidas mūsų šaliai atidedant paketo įgyvendinimą Lietuvai pernai užsiminė dujų giganto vadovai. Todėl šiuo aspektu Lietuvai yra itin naudinga perkelti problemą į ES lygmenį. Be jokios abejonės Lietuva derybose su Rusija negali būti lygiavertė, tačiau klausimą perkėlus į ES darbotvarkę ir derantis „vienu balsu“, pasiektas rezultatas gali viršyti lūkesčius. Dar daugiau, ES institucijų lygmenyje įtvirtinus kaip prioritetinius Lietuvai itin svarbius projektus, atsiveria galimybės jų įgyvendinimui siekti ES paramos.
Tačiau verta atkreipti dėmesį, jog net ir ekonominės integracijos klausimais formulė „daugiau Europos Lietuvoje“ nebūtinai veikia vien tik pozityviai: ES institucijose kylančios iniciatyvos dėl mokesčių harmonizacijos ar bankų sąjungos gali itin neigiamai paveikti mažųjų valstybių ekonomikas bei sulėtinti potencialų jų augimą. Vis dėlto, normų perėmimo klausimas tampa dar aktualesnis kalbant apie europietiškąją tapatybę.

Kelias į europietišką tapatumą

Kai Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis praėjusio amžiaus pabaigoje skambiai pareiškė: „Norime, kad Europos Sąjunga virstų Jungtinėmis Europos valstybėmis“, buvo akivaizdu, jog šis tikslas neįgyvendinamas vien per pragmatinį ir ekonominį valstybių suartėjimą. Apskritai idėja ne tik apie ekonominę, bet ir politinę žemyno sąjungą gyva nuo pat integracijos proceso pradžios – ją dar 1950 m. išsakė Europos anglių ir plieno deklaraciją, iš esmės paklojusią pamatus integracijos procesui, paskelbęs Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Schumanas. Jis vylėsi, jog Senasis žemynas galiausiai sukurs federaciją ir tokiu būdu išspręs šimtmečius kamavusias problemas: užkirs kelią konfliktams, sukurs tautų bendrumą ir paskatins ekonominį augimą.
Dėl globalizacijos, atvirų sienų ir neregėtai išvystytų keliavimo galimybių, bendrų mokslo programų, tautų maišymosi bei kitų aplinkybių nacionalinės valstybės nebėra tokios svarbios bei išskirtinės, kaip anksčiau. Kitaip tariant, teigiama, jog kuriasi politiniam suvienijimui būtina europietiška tapatybė ir identitetas. Tai buvo realizuojama ir praktikoje: jau 1992 m. Mastrichto sutartyje minima europiečio pilietybė, kurią greta nacionalinės turi visų 27 šiuo metu ES valstybių piliečiai. Dėl to gyventojai laisvai keliauja po bendrijos šalis, gali kreiptis į bet kurios ES šalies atstovybę trečiosiose šalyse, dalyvauti įvairiose programose. Tapatybę stiprina ir bendri simboliai: ES vėliava, himnas, taip pat standartizuoti dokumentai.
Visgi jei ekonominė integracija per šiuos dešimtmečius vyko pakankamai sklandžiai, tai europietiškoji tapatybė vis dar susiduria su sunkumais. „Eurostat“ apklausų duomenimis, ES gyventojai save iki šiol tapatina su nacionalinėmis valstybėmis (38 proc.) arba pirmesne laiko nacionalinę, o ne europietišką tapatybę (49 proc.). Tuo metu išskirtinai europietišku identitetu vadovaujasi vos 3 proc. gyventojų.

Per 200 renginių, daugiau nei 20 aukščiausio lygio susitikimų, apie 20 tūkst. užsienio politikų, diplomatų, tarnautojų – štai kaip atrodys pirmininkavimas ES Tarybai iš Vilniaus.

Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai prasidės atidarymo ceremonija Vilniaus universiteto Didžiajame kieme jau šį penktadienį, liepos 5 d. Ceremonijoje dalyvaus Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, Europos Komisijos pirmininkas José Manuelis Barroso, Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Hermanas Van Rompuy, taip pat Europos Komisijos, Seimo nariai, užsienio šalių ambasadoriai, Europos parlamentarai ir kiti garbingi svečiai.
Svarbiausias renginio akcentas – kompozitoriaus Kipro Mašanausko sukurta muzikinė ir vaizdo kompozicija „Sąšauka“. Būgnų ritmai kvies susiburti, bendrauti visas ES valstybes: „Sąšaukos“ fragmentus atliekantys muzikantai atstovauja visoms ES narėms, o vaizdo klipuose matomi 28 sostinių motyvai lengvai atpažįstami kiekvienam Europos piliečiui.
Šis renginys pradės ne tik pirmininkavimą, bet ir tikrą renginių maratoną, kuris tęsis iki pat Naujųjų metų.

ICT konferencijoje – tūkstančiai svečių

Didžiausiu mūsų šalyje vyksiančiu renginiu per artimiausią pusmetį drąsiai galima vadinti konferenciją „Informacinės ir ryšio technologijos“ (ICT 2013). Lapkričio pradžioje šis pirmą kartą Vidurio Europoje organizuojamas renginys sutrauks minias dalyvių ir svečių, kurie anksčiau rinkdavosi kitose didžiosiose Europos sostinėse.
Moksliniams tyrimams ir inovacijoms skirtame kelias dienas truksiančiame renginyje, organizuojamame drauge su Europos Komisija, sulauksime per 4 tūkst. dalyvių iš viso pasaulio. Tai mokslininkai, verslininkai, strategai, kurie aptars Europos IRT politikos klausimus. Be to, renginio metu vyksiančioje tarptautinėje parodoje bus pristatomi pažangių tyrimų, technologijų, paslaugų ir verslo srities produktai, o erdvėje „Lithuanian village“ geriausius savo IRT projektus pristatys Lietuva.

Virtinė aukščiausio lygio susitikimų

Tarp svarbiausių Lietuvoje vyksiančių renginių verta paminėti ir nepaprastos svarbos aukščiausio lygio vadovų susitikimus. Štai lapkričio 28–29 d. Vilniuje vyks trečiasis ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimas, kuriame susitiks ES šalių ir šešių Rytų šalių valstybių ir vyriausybių vadovai bei Europos Vadovų Tarybos pirmininkas H.Van Rompuy. Šio renginio apšilimu taps lapkričio 11–12 d. Vilniuje rengiamas svarbus ES strategijos Baltijos jūros regione metinis forumas. Jo metu per 500 dalyvių aptars klausimus, susijusius su aplinkos apsauga, ekonomikos augimu, darbo vietų kūrimu.
Beje, dauguma renginių vyks Vilniuje, jiems pasirinktos trys pagrindinės vietos – Nacionalinė dailės galerija, Lietuvos parodų ir kongresų centras “Litexpo” ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Tiesa, kai kurie renginiai, susitikimai, ES institucijų darbo grupių sesijos ir įvairios konferencijos vyks ir kituose miestuose – Kaune, Druskininkuose, Trakuose, Klaipėdoje.
Tikimasi, kad aukšto lygio susitikimų organizavimo patirtis prisidės prie konferencijų turizmo plėtros. Be to, šalies ekonomika turėtų pajusti ir išaugusios apgyvendinimo, maitinimo, transporto, konferencijų paslaugų paklausos naudą.

Kaip renginiai atsilieps Vilniaus ir kitų miestų saugumui

Sostinės VPK Viešosios tvarkos valdybos viršininko Vytauto Grašio komentaras

Policija dės visas pastangas, kad gausus pirmininkavimo renginių repertuaras nuo pat liepos iki gruodžio darytų kuo mažiau įtakos eismui ir viešajai tvarkai. Žinoma, dėl to pasistengti turės ir gyventojai bei vairuotojai – prašysime jų supratingumo ir pakantumo užleidžiant kelią delegacijų kortežams, be to, raginsime atidžiai stebėti kelio ženklus, kurie, atsižvelgiant į renginius, gali keistis. Tarkime, kur anksčiau buvo leidžiama statyti automobilius, vieno ar kito renginio metu gali atsirasti apribojimų ir pan.
Verta turėti omenyje ir tai, kad svarbiausi įvairių delegacijų maršrutai drieksis iš ir į oro uostą, taip pat – į viešbučius, centrą, renginių vietas, tad šiose atkarpose bus prašoma ypatingo vairuotojų budrumo. Viso pirmininkavimo laikotarpiu viešąją tvarką užtikrins papildomos policijos pajėgos. Pavyzdžiui, patruliai važinės viešuoju transportu, papildomos policijos pajėgos patruliuos centre. Numatomas atskiras darbas su asocialiais, neblaiviais, taip pat išmaldos prašančiais asmenimis, vyks griežtesnė kova su prostitucija.
Ypatingas dėmesys bus skiriamas objektams, kuriuose vyks su pirmininkavimu susiję renginiai. Be to, nuolatinėje parengtyje bus pareigūnai, kurių darbas – provokacijų, protestų, išpuolių prevencija.

Kuo kai kuriems lietuviams nepatinka ES ir kaip gyventume, jei europinė sąjunga suirtų ar taptų amorfinė.

Tokios antieuropietiškos isterijos kaip Sąjūdžio 25-mečio paminėjimuose „Veido” apskritojo stalo diskusijos dalyviai sakosi nebuvo girdėję. Ar tikrai Lietuvoje daugėja euroskepticizmo? Kodėl išskėstomis rankomis griebiame ES milijardus, bet vis garsiau ir vis iš aukštesnių tribūnų kaltiname ES esant vos ne Trojos arkliu, bandančiu įsiskverbti ir sunaikinti mūsų vertybinius pamatus? Ar tikrai geriau gyventume, jei nebūtume susieję savo valstybės likimo su ES? Galų gale kas būtų, jei europinė sąjunga išnyktų ar taptų formali?
Apie tai prie „Veido” apskritojo stalo diskutavo „Berlin Chemie Menarini Baltic” generalinis direktorius Algimantas Blažys, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, istorikas dr. Algimantas Kasparavičius, Mykolo Romerio universiteto (MRU) Politikos ir vadybos fakulteto dekanas doc. dr. Algirdas Monkevičius, „Veido” leidėjas, teisininkas dr. Algimantas Šindeikis ir konsultacinės įmonės „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai” (ESTEP) partneris, buvęs Vyriausybės kanclerio pavaduotojas ES klausimais Darius Žeruolis.

Trys ES kritikų srovės
A.Šindeikis įžvelgia tris pagrindines ES kritikų sroves. Vienoje jų – Sąjūdžio jubiliejaus tribūnose reiškęsis intelektualinis elitas, kuris anuomet buvo pakankamai įtakingas, bet dėl vienokių ar kitokių aplinkybių dabar neturi nei pareigų, nei darbo, o gal net pajamų oriai gyventi. Savo asmeninio pykčio būseną jie ir išreiškia skleisdami tam tikrą nusivylimą mūsų valstybės sprendimu ir žingsniais eiti į Europos pusę. Antri – principiniai antieuropiečiai, kurie mano, kad iš Europos ateinančios vertybės blogos. Prie tokių A.Šindeikis linkęs priskirti ir arkivyskupo G.Grušo pareiškimą iš Seimo tribūnos, kad ES teisės aktais bando įsiskverbti į mūsų įstatymus ir silpninti šeimos institutą.
Trečią labai mažą grupę sudaro bandantieji rasti racionalų intelektualinį diskursą, kokia Europa turi būti, kokie iššūkiai jos laukia, kaip rasti bendrą vardiklį ir eiti į priekį – sugebėti būti konkurencingiems globaliame pasaulyje, išlaikyti savo socialinius modelius, pagrįstus vertybiniais principais. Ši trečioji grupė ieško atsakymų į bazinius iššūkius: ar valstybės gali toliau gyventi leisdamos neužsidirbtus pinigus, ar Europa pajėgi išlaikyti dabartinį socialinį modelį, galų gale kaip išugdyti tokią jaunimo motyvaciją mokytis ir dirbti, kaip kad Pietų Korėjoje, Japonijoje ar Malaizijoje. „Deja, ši grupė Lietuvoje labai maža – madingiau tiesiog isterikuoti prieš Europą, verkšlenti ir siūlyti atkurti pseudotautines valstybes, pusiau smetoniškas diktatūras. Tai būtų visiškas nonsensas, kas šios dienos sąlygomis Lietuvą galėtų ne tik izoliuoti, bet ir pražudyti”, – neabejoja A.Šindeikis.
Taip, už euroskeptikus lietuviai rinkėjai nebalsuoja, ir tai rodo jų adekvačią reakciją. Bet, pasak “Veido” leidėjo, politinį bei psichologinį klimatą ir žmonių mąstymo būdą lemia ne tik rinkimų rezultatai, bet ir viešosios intelektualų kalbos. Per ilgą laiką tie autsaideriai gali įtikinti daugiau žmonių, kad viskas yra blogai.

Kodėl mums nepatinka Europa
Istorikas A.Kasparavičius mano, kad lietuviško euroskepticizmo priežastys – kelios: „Pirma, tai noras pasislėpti už savo istorijos: vėliausiai priėmėme krikštą, o jei Katalikų bažnyčią vertiname kaip universalių vertybių skleidėją, vadinasi, ir vėliausiai pritapome prie Europos. Trijuose ketvirtadaliuose XX a. Lietuvos istoriografijos rasime naratyvą, kaip lietuviai totaliai priešinasi iš Europos ateinantiems kryžiuočiams ar kitoms blogybėms. Dabar istoriografija keičiasi, bet mentaliteto taip greit nepakeisi, nes jau įpiršta mintis, kad Europa mums buvo priešiška.”
Antra, pasak istoriko, priežastis – žemos lietuvių politinės kultūros kvalifikacijos, gajus politinis populizmas. „Kad ir Dalios Grybauskaitės metinis pranešimas: jame yra visko, tai šieno kupeta, prie kurios gali prieiti bet kas ir pešti sau patinkančią žolę – ir antilenkai, ir antieuropiečiai, kaip ir proeuropiečiai, bet subalansuotos ramios strateginės minties ten nėra. Jau nekalbu apie gražulius ir kitus. Nenustebčiau, jei kitąmet Kovo 11-ąją žygiuojančių skustagalvių masė būtų dvigubai didesnė, nes jie turi “stogą”.
Trečia, estetikos standartai, net kasdienėje buityje: kaip prižiūrime gatves, kaip plauname automobilius – ir tai mus dar labai skiria nuo Europos, todėl ji mums atrodo svetima. O jei žmogus ko nesupranta, atsiranda fobijos, pasipriešinimo reakcija”, – mano A.Kasparavičius.

Kuo lietuviškas euroskepticizmas skiriasi nuo britiško
Vis dėlto ES ekspertas D.Žeruolis mano, kad euroskepsiu daug Lietuvos piliečių nėra užsikrėtę: „Atvirai euroskeptiškos partijos rinkėjų palaikymo nesulaukia. O visuomenės apklausose Lietuvos piliečiai – vieni entuziastingiausiai remiančių ES projektą ir pasisakančių, kad Europos būtų dar daugiau. Tai buvo net sunku prognozuoti – per referendumo kampaniją dėl narystės ES 2003 m. buvo netikrumo: ar ateis, ar balsuos (balsuoti atėjo 63,37 proc., už pasisakė 91,07 proc.).”
A.Kasparavičius papildo: tam tikra lietuvių Europos baimė ar baimė priklausyti Europai nėra visuotinė, priešingu atveju per pastaruosius dvidešimt trejus metus į Europą nebūtų išvažiavę mažiausiai 700 tūkst. mūsiškių. Antra vertus, Lietuva iš bendro konteksto nelabai iškrinta – euroskepticizmo Europoje yra labai nemažai. „Geriausias pavyzdys – Ūkanotasis Albionas, Didžioji Britanija. Britų premjero Davido Camerono pareiškimas dėl referendumo Didžiosios Britanijos narystės ES klausimu gal nėra šiaip sau rinkimų triukas – britai nuo Napoleono karų save visų pirma laiko britais, o tik paskui europiečiais”, – primena istorikas.
Jo manymu, populizmas ir euroskepticizmas labiausiai iškeroja tose šalyse, kurios sunkiai mato savo vietą būsimoje Europoje: „Britai mato Berlyno ir Paryžiaus tandemą, todėl jų euroskepticizmas didėja. Priešingas pavyzdys – Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis, kuris neabejoja Lenkijos vieta galimoje federacijoje. Tie politiniai sluoksniai, kurie nemato savo valstybės ar savo politinio sluoksnio ideologijai vietos Europoje, tam ir priešinasi.”
Bet, pasak A.Šindeikio, britiškas skepticizmas kitoks: “Jiems netinka dabartinė Europa, nes ji nėra pakankamai liberali, kaip tik sustabarėjusi, jie netiki tokiu valdymo modeliu, bet tiki, kad gali susitvarkyti gyvenimą geriau. Ir euro britai neįsiveda ne todėl, kad nemato jo privalumų, – jie turi kitą valstybės idėją, kuri netelpa į vieningos Europos konceptą. O mūsų euroskepticizmas – tai bandymas tamsoje ieškoti nežinia ko. Jei realizuotume euroskeptikų idėjas, gali būti, kad išeitų lietuviškas sovietmetis.”
MRU docentas A.Monkevičius priduria: „Euroskepticizmas bazuojasi ties klausimu, kas mes esame. Kai tai suvokiama per istorinę romantinę prizmę, veikia nostalgiškai. Tačiau prancūzai, britai diskutuoja, kas esantys, matydami ateities modelį. Estai turi viziją pralenkti Suomiją. Prezidentas Valdas Adamkaus buvo iškėlęs viziją, kad Lietuva turi tapti regiono lydere, bet nepavyko. Mes neturime ateities projekto. Euroskepticizmas Lietuvoje atsiranda kaip abejojimas savo ateities projektu, kurio neturime ir kurio pagrindas turėtų būti vertybės.”
Tačiau ESTEP ekspertas D.Žeruolis mano, kad visus vienijančios idėjos šiandien ne tik nėra, bet ir negali būti, bent jau panašaus lygio, kokios buvo nepriklausomybė, įstojimas į ES ir NATO. “Man ateities projektas, nors ir neįkvepiantis, – išlaikyti tai, kas pasiekta tiek Lietuvoje, tiek ES, kad ji nesubyrėtų. Neseniai buvo diskusija su Europos Parlamento pirmininku, kuris priminė, kad Vakarų Europoje gyvena karta, jau užmiršusi karą, ir jai atrodo, kad tai garantuota. Būtų didžiausias pavojus, jei nauja Lietuvos karta nesuprastų, kas buvo Sąjūdis, ir manytų, kad tai, ką turime, visada buvo ir visada bus”, – mano D.Žeruolis.
A.Kasparavičius pritaria: “Angela Merkel yra sakiusi: kad Europa penkiasdešimt metų nekariauja, dar nereiškia, jog taip bus ir ateinančius penkiasdešimt. Tai labai išmintinga politikės mintis, kuri Rytų ir Pietų Europoje sunkiai suvokiama. Ir lietuviai labai siaurai mato ir Europą, ir pasaulį, ir save, o per savo tariamas bei tikras kančias nemato vertybinių Europos saitų, todėl dalis visuomenės ir turi skepticizmo dėl Europos. Negalime dėl tokio požiūrio kaltinti ir sovietmečio – turėti kančių skrynią ir visada ja teisintis. Dar 1920 m. pasiūlytas Paneuropos – Europos federacijos projektas. Tačiau ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, kai Europos šalys skaičiavo dešimtis tūkstančių jo rėmėjų, Lietuvoje jų tebuvo devyni.”

Mūsų šalies pirmininkavimo ES sėkmė bus matuojama ne renginių gausa ar išasfaltuotų Vilniaus gatvių kilometrais, o pagal suderintų ir priimtų teisės aktų kokybę ir skaičių.

Aušra Lėka
„Veidui“ iš Briuselio

Lietuva – ES Tarybos pirmininkavimo debiutantė jaudinasi, kaip pasirodys prieš Europą. Šiandien ES Tarybai (ET) pirmininkauti pradedanti Lietuva jau parengė svečiams sūrių, šalikėlių ir kaklaraiščių, suplanavo koncertus ir parodas, šviežiai išasfaltavo sostinės gatves, informavo apie surengsimus forumus, o “Ernst &Young” net jau suskaičiavo, kad vien dėl Lietuvos žinomumo padidėjimo 2012-2015 m. šalies eksportas gali didėti apie 89 mln. Lt, o tiesioginės užsienio investicijos į Lietuvą apie 149 mln. Lt, o kiek dar Lietuvoje paliks į per 200 renginių Vilniuje atvyksiantys svečiai. Tai turėtų paguosti antieuropinėmis idėjomis persiėmusius kai kuriuos tautiečius, kurie mano, kad tie per 214 mln. Lt, kuriuos per pasirengimo ir pirmininkavimo laiką išleis Lietuva, – per didelė kaina už garbę diriguoti Europai.
Briuselyje kasdien taip pat gausėja lietuviškų akcentų: štai Europos Komisijos pastate aukštyn žemyn dvylikoje liftų kyla ir leidžiasi Lietuvos dailininkų menininkų kūrinių paroda. Europos Parlamente trečiadienį atidengta “Baltijos kelio” atminimo lenta, o po to surengtame Lietuvos pirmininkavimo išvakarėms skirtame priėmime net Europos Parlamento (EP) pirmininkas Martinas Schulzas, kurį Briuselio koridorių žinovai kaltina vilkinus susitarimą dėl 2014-2020 m. ES biudžeto, neatsilaikė prieš lietuvišką džiazą ir puolė šokti. Beje, kitą rytą EP pirmininkas, iki Europos Vadovų Tarybos likus vos kelioms valandoms, paspaudė rankas derybininkams – paskutines dienas ES Tarybai pirmininkaujančios Airijos premjerui Endai Kenny ir EK pirmininkui Jose Manueliui Barroso ir pagaliau pritarė kompromisiniam sutarimui dėl ilgamečio ES biudžeto.
Tiek džiazo, nors koncertų ir vakarėlių per šį pusmetį bus dar daug. Bet tikrasis darbas kur kas proziškesnis: Lietuvos atstovų laukia ilgos derybų valandos. Ne renginių spalvingumas, o gebėjimas sutarti dėl svarbiausių teisės aktų lems, ar Lietuvos pirmininkavimas ET bus sėkmė Europai.
Beje, skirtingos šalys ES Tarybai pirmininkavo skirtingai – lenkai su patosu, surengę begalę renginių visoje šalyje, danai, atvirkščiai, akcentavo taupumą. Kipras pirmininkavo praktiškai tik iš Briuselio. Kai kur pirmininkaujant keitėsi vyriausybės, bet, pavyzdžiui Čekijoje, po tokio kolapso pirmininkavimas tik pagerėjo.

Kodėl Lietuvos pirmininkavimas sunkesnis
Vien Briuselyje lietuviai vadovaus 200 darbo grupių, suplanuota 1600 jų posėdžių įvairiausiais klausimais. Iš Vyriausybės narių didžiausias krūvis teks Lietuvos užsienio reikalų, finansų ministrams ir viceministrams, taip pat Žemės ūkio ministerijos vadovui, kiek mažiau, bet taip pat nemažas darbas laukia ūkio bei socialinės apsaugos ir darbo ministrų.
Ar tie posėdžiai baigsis priimtais teisės aktais, priklausys nuo Lietuvos atstovų lankstumo, derybinių gebėjimų, išsilavinimo, net gebėjimo reikšti mintis anglų kalba, ko kai kurie Vyriausybės nariai dar tik mokosi. Žinoma, tai priklausys ir nuo šiandien jau dvidešimt aštuonių ES šalių, Europos Parlamento ir Europos Komisijos atsakomybės ir pasiryžimo siekti kompromisų. Juk pirmininkausime ne ES, o vienai iš trijų svarbiausių jos institucijų.
Skaičiais ir faktais pamatuoti pirmininkavimo sėkmę sunku. Kaip sako Briuselio diplomatai, čia lyg traukinį – paimi valdymą į savo rankas, kažkiek patrauki į priekį ir vėl perduodi kitiems. Lietuva, perimdama pirmininkavimą iš Airijos, ypatingai jai dėkoja už gebėjimą nors paskutinėmis savo pirmininkavimo dienomis vis dėlto pasiekti politinį sutarimą dėl septynmečio finansinio plano. Reikia tikėtis, kad po pusmečio pirmininkavimą iš Lietuvos perimsianti Graikija taip pat turės už ką padėkoti pirmtakei.
ET duona – įstatymų leidyba, kurios mums teks išskirtinai daug. “Neatidėliotinas prioritetas – 2014-2020 m. finansiniam laikotarpiui sėkmingai pradėti būtini 56 teisės aktai, kuriuos turime priimti dar šiemet, kitus 19 – kuo greičiau. Dar 45 teisės aktus reikia priimti Vadovų tarybos sprendimu. Eilės laukia dar 178”, – vardija Lietuvos nuolatinis atstovas ES ambasadorius Raimundas Karoblis.
Palyginimui, ES Tarybai pirmininkavusiai Slovėnijai pavyko įveikti 74, Prancūzijai 76, Čekijai 78, Švedijai 15, Ispanijai 35 teisės aktus, vidurkis – apie pusšimtis.
Lietuvos pirmininkavimą išskirtiniu ir daug sunkesniu daro sutapę du ciklai – ne tik finansinis (galutinis pasirengimas 2014-2020 m. finansiniam laikotarpiui), bet ir politinis (Europos Parlamento rinkimai). Briuselyje neabejojama, kad ne biudžeto turinys, o dirbtinė drama prieš EP rinkimus bandant atkreipti dėmesį į iki Lisabonos sutarties tik diskusijų klubu vadintą EP nulėmė užsitęsius ginčus dėl ilgamečio biudžeto. Ar drama bus vienintelė, ES žinovai nesiima prognozuoti. Po kelių mėnesių ginčų biudžeto skaičiai liko tie patys – 960 mlrd.eurų. Kompromisas pasiektas dėl biudžeto lankstumo – kiek nepanaudotas lėšas bus galima kiloti iš vienų metų į kitus: ketverius metus leisti panaudoti likusias nepanaudotas metų lėšas be “lubų”, trejus – su “lubom”.
Bet ir praėjusią savaitę pasiektas sutarimas dėl biudžeto, kaip Briuselyje dalyvaudama Europos Vadovų Taryboje priminė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, tik politinis, kurį dar turės patvirtinti tiek Europos Taryba, tiek EP. Tai gyvybiškai svarbu, nes pirmininkaujančiai valstybei Lietuvai leis pradėti derėtis dėl konkrečių sektorinių projektų, kurių yra apie 75. “Vadinasi, greičiausiai būsime pajėgūs laiku suderėti ir ES finansiniai resursai ES šalims bus prieinami nuo 2014 m. pradžios”, – tikisi D.Grybauskaitė.
O ką reikštų lėšų vėlavimas, tiksliai įvardijo už mokesčius ir kovą su sukčiavimu atsakingas eurokomisaras Algirdas Šemeta: septyniose ES valstybėse du trečdalius investicinių programų sudaro ES lėšos. Kaip žinia, ir Lietuvos valstybės biudžete ES lėšos kai kuriais metais siekdavo arti trečdalio.

Nuo 1950-ųjų Šumano deklaracijos iki 1992-ųjų Mastrichto sutarties „prancūzų-vokiečių“ tandemas buvo pagrindinis Europos integracijos variklis. Tačiau per pastaruosius dvidešimt metų itin išryškėjusios skirtingos Prancūzijos ir Vokietijos Europos raidos vizijos bei pastaroji finansų krizė verčia dvejoti dėl šio tandemo ateities.

Naujausias ženklas, kad tarp Prancūzijos ir Vokietijos atsiranda šaltukas, – šios dvi valstybės greičiausiai nepateiks vieningos pozicijos prieš birželį vykstantį ES viršūnių susitikimą. Tokia jau įprasta praktika ir šį kartą buvo inicijuota Vokietijos, tačiau Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as tam ištarė „ne“, teigdamas, kad šis veiksmas gali suerzinti kitas ES nares. Todėl atrodo, kad sausį atšventusios savo draugystės penkiasdešimtmetį valstybės vis sunkiau randa bendrų sąlyčio taškų. Euro zonos krizė apnuogino ne tik itin skirtingas dabartinių lyderių vizijas, bet ir didesnius šalių nesutarimus dėl ES raidos.

Problemas mato kitaip

Pastarųjų metų finansų krizė skirtingai paveikė šalis. Vokietija, kaip ir visos šalys, 2009-aisias kritusi į duobę, jau kitais metais sugebėjo pasiekti teigiamą BVP augimą bei daugiau mažiau stabilizuoti ekonomiką. O štai Prancūzijos prezidentas praėjusią savaitę vykusioje spaudos konferencijoje pranešė, kad jo šalis patiria recesiją ir 2013-aisiais prognozuojamas nulinis ekonomikos augimas. Žurnalo „The Economist“ pateikiamais Europos Komisijos skaičiavimais, 2013 m. Vokietijai prognozuojamas 1,8 proc. BVP augimas, o Prancūzijai – 0,1 proc. neigiamas pokytis.
Prancūzijos ir Vokietijos metodai, kuriuos didžiosios ES valstybės norėtų įdiegti kovodamos su finansų krize, skiriasi. Tai ypač išryškėjo praėjusiais metais Prancūzijos prezidento vietą užėmus socialistui F.Hollande’ui. Prieš jį šaliai vadovavęs Nicolas Sarkozy su Vokietijos kanclere Angela Merkel ekonomikos klausimais susikalbėjo kur kas geriau nei dabartinis Prancūzijos vadovas. Dviejų šalių lyderių tandemas ne veltui imtas vadinti skambiu pavardžių junginiu Merkozy.
Greičiausiai panašaus tandemo tikisi ir Prancūzijos vadovas, kuris laukia socialistų pergalės rudenį Vokietijoje vyksiančiuose rinkimuose. Tačiau Vokietijos dienraštis „Spiegel“ prognozuoja, kad net ir pergalės atveju esminių pokyčių tikėtis neverta: socialistų kandidatas užimti kanclerio vietą Peeras Steinbruckas yra fiskalinis konservatorius, 2005–2009 m. laikotarpiu ėjęs finansų ministro pareigas.
Vis dėlto politikai gali konstruktyviai dirbti ir netapdami draugais. Politikos apžvalgininkai teigia, kad Helmutas Kohlis ir Francois Mitterrand’as tik didelėmis pastangomis rado sąlyčio taškų, o Merkozy tandemas taip pat startavo lėtai. Tačiau pastebima, kad A.Merkel ir F.Hollande’as tarpusavyje randa itin nedaug bendro, o tai gali padaryti nemaža žalos visai ES. Vokietijos tarptautinių santykių ir saugumo instituto ekspertė Ronja Kempin teigia, kad pagal skalę nuo vieno iki dešimties dabartiniai šalių tarpusavio santykiai galėtų būti įvertinti tik dvejetu.
Ši padėtis leidžia kalbėti apie gilesnes nei asmeninių bei partinių nesutarimų šaknis: valstybių nuomonės išsiskiria nuo bankų sąjungos ir skolose skendinčių valstybių vadavimo priemonių iki euroobligacijų ir „taupymo ar išlaidavimo“ politikos. Nors abi valstybės suvokia, kad tik sėkmingas jų susitarimas ves į priekį visą ES, kompromiso paieškos nėra lengvos.

Skirtingai supranta solidarumą

Nuolat iš F.Hollande’o bei ES vadovų lūpų skambantis solidarumo siekis erzina už taupymą pasisakančią Vokietijos kanclerę, nes ji tai pirmiausia supranta kaip dar didesnį Berlyno indėlį į skęstančių valstybių gelbėjimo kasą. Todėl euroobligacijų ar bendro euro zonos gelbėjimo fondo idėjos tampa nepatrauklios kontekste, kai didžioji ES dalis nebenori dar labiau veržtis diržų, o išlaidauti neturi už ką.
F.Hollande’as ne tik prieštarauja Vokietijos siūlomam taupymo modeliui, kuris, prezidento nuomone, gali dar labiau pagilinti krizę, bet ir buria aplink save bendraminčių ratą. EK prezidentas Jose Manuelis Barroso jau pareiškė, kad nors taupymo programa yra iš principo teisinga, ši politika „jau pasiekė savo galimybių ribas“.
Negana to, Prancūzija, kurios ekonomika stringa, su pavydu žiūri į iš krizės besipelnančią Vokietiją. Todėl Prancūzija, pasak „Spiegel“, kuria „blogosios Vokietijos“, kuri pelnosi kitų sąskaita, įvaizdį.

ES – nacionaliniams interesams apginti

Vis dėlto kalbant apie Prancūzijos ir Vokietijos ES vizijas reikėtų atkreipti dėmesį, kad abi valstybės sąjungą pirmiausia supranta kaip galimybę siekti nacionalinių interesų užtikrinimo. Todėl natūralu, kad skirtingos vizijos, kurias abi valstybės nori pritaikyti visos ES mastu, kelia tam tikrą įtampą.
Pagrindinis Vokietijos interesas šiandien – išspręsti ES ekonomikos problemas. Politikos mokslininkės Christiana Tings teigimu, Vokietijoje dominuoja „Europos politika yra vidaus politika“ doktrina. Tai, kad Vokietijos gerovė priklauso ir nuo ES padėties, ne kartą pakartota aukščiausiu lygmeniu, o pastarąjį kartą tai ištarė kanclerė A.Merkel, atsakydama į Prancūzijos socialistų mestus kaltinimus dėl jos egoistinės ES politikos. „Aš nesu egoistė. Suprantu, kad Vokietija gali klestėti tik klestint ir visai ES“, – teigė politikė.
Pasak „The Economist“, pats faktas, kad A.Merkel demonizavimas vyksta ne Graikijoje ar Kipre, o pagrindinės jos partnerės Prancūzijos gretose, rodo, jog santykiai nėra patys šilčiausi.
O štai Prancūzija, nors krizės sąlygomis ir susitelkusi į sąjungos gilinimą, nenori atsisakyti jos ekonomikai naudingų, tačiau ES atžvilgiu brangiai kainuojančių projektų, pavyzdžiui, jai itin daug naudos duodančios žemės ūkio subsidijavimo sistemos. Jeigu Prancūzija nesutiks liberalizuoti savo ekonomikos ir toliau prieštaraus tarptautinių mainų barjerų panaikinimui, rasti bendrą sutarimą bus sudėtinga.
Per F.Hollande’o rinkimų kampaniją skambėjo šūkis, kad laikas baigti taupymo režimą, bet Europoje tai kertasi su pagrindiniais Vokietijos principais. Didėjanti skirtis tarp sėkmingos Vokietijos ir stringančios Prancūzijos ekonomikos atima svertus F.Hollande’ui reikalauti daugiau: pirmiausia laukiama, kad būtų susitvarkyta su šalies ekonomikos problemomis, nes kol kas sėkmės nematyti.