Asmeninio archyvo nuotr.

Partinė priklausomybė kadaise buvo vienas lemiamų veiksnių oficialiai vertinant ir poeziją. Nežinia kodėl šis principas ministerijose pasirodė esantis toks gajus…

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Ar naujo romano pasirodymą Lietuvoje galima vadinti įvykiu? Kaip ir bet kurioje kitoje kultūros srityje, nelygu kas yra kūrinio autorius. Pirmąjį savo romaną „Vyno kopija“ ne­lauktai netikėtai parašė poetas, eseistas, Nacio­nalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kęs­tutis Navakas. Ir jeigu kūrinį vadintume autoriaus vaiku, tai šiuo atveju atžala išties nusidavė į gimdytoją: yra toks pat švelniai ironiškas, intelektualus, stilingas bei nežabotos fantazijos kupinas.

– Iš nuotraukos knygos nugarėlėje (švelnus įvardijimas, ar ne? Viršelis galėtų būti knygos krūtinėlė) į skaitytoją žvelgia tyras naivus jaunuolis. Jį gerai pamena tik ilgametės autoriaus gerbėjos. Kas slypi už šio portreto: subtilus pagrindinio herojaus autobiografiškumo pripažinimas ar klastingas mėginimas suvilioti jaunas skaitytojas?

–  Ir ką, nesuveikė? Tokio sukrečiančio vaikino suviliotos jaunos skaitytojos išgraibstė pusantro šimto knygos egzempliorių – visus, kiek turėjau – per mėnesį.

O jei rimčiau, tai dar vienas gausių knygos simbolių ir intertekstų, kurį galima perskaityti trimis būdais.

Pirmas. Šis portretas iškirptas, originale šalia stovėjo mergina, knygoje įvardyta kaip Sandra. Ten pat aprašytas pusantro tūkstančio knygų išgabenimas iš mano bibliotekos – irgi realus, tad mer­­gina visiems laikams iškirpta ne tik iš nuotraukos, bet ir iš gyvenimo. Tačiau ar knygoje eg­zistuojanti pagrindinio personažo žmona Estera neturi buvusios žmonos Sandros potencijų? Juk ji vienoje pagrindinio herojaus vizijų prisistato Persijos karaliene. Taigi visi romano personažai yra itin daugialypiai (Paulo Coelho čia būtinai pridurtų: kaip ir pats gyvenimas).

Antras. Nuotrauka yra iš praeities, kuri nebeegzistuoja. Tačiau herojus, mirdamas jau pirmuoju knygos sakiniu ir po to prisikeldamas, irgi atsisveikino su praeitimi. Kokia? Vedybine, alkoholine, kūrybine? Vaizduotėje jo kuriama pjesė – taip pat bandymas iš savęs iškrapštyti praeities likučius, trukdančius gyventi toliau. Nors, tiesą sakant, kuo labiau tą praeitį bandai krapštyti, tuo ji gajesnė. Geriau būtų palikti ją ramybėje, ir tai, ko tau nereikia, ilgainiui užsimirštų.

Trečias. O galbūt ši nuotrauka – tai paprasčiau­sias „bajeris“, nes tam, kas nenorės gilintis į knygos povandenines sroves, ji ir bus 200 puslapių „bajeris“. Ir gerai, tegu žmonės bent jau pasismagina. Nes nusibodo į savo knygų viršelius dėti portretus, kur susimąstęs autorius išmintingai žvel­gia į skaitytoją, rodomuoju pirštu parėmęs genialių idėjų sklidiną galvą.

– „Aš nemėgstu vaikščioti po miestą“, – sako pagrindinis „Vyno kopijos“ personažas. O ką apie nūdienos miestą galvoja Kęstutis Navakas, kurio jokie gyvenimo permainų vėjai nesugebėjo išpūsti iš Kauno? Kaip apibūdintumėte čia gyvenančių menininkų savijautą ir sambūvio formas?

–  Kadangi mano sodyba yra kaimas miesto centre, su obelimis, slyvomis, ežiukais ir juodaisiais strazdais, išėjimas į miestą dažniausiai reiškia at­sidūrimą visai kitame pasaulyje. Kitas pasaulis dis­lokuotas už pusantro šimto metrų ir prasideda gimtąja „Vynoteka“, nuo kurios jau netoli iki Laisvės alėjos, toje alėjoje sėdinčio Gintaro Pa­tacko ir visą UNESCO iš kojų išvertusio art deco paveldo.

Į miestą dabar iš tiesų išeinu nedažnai, neturiu ten ką veikti, o po barus nebesimalu. Kadaise vaikščiodavau kasdien ir išsamiai, esu daugsyk apvaikščiojęs visą Kauną, pažįstu jį geriau nei savo drabužių spintą. Menininkų čia visai nemažai, manau, kad jie jaučiasi pakankamai komfortiškai, o bohemai, prie kurios kadaise buvau įpratęs, vis dėlto reikalingas tam tikras stygius – pripažinimo, komforto, laisvės, pinigų, merginų ir pan. Kai viso to atsirado į valias, bohemos atstovai arba išmirė, arba vedė, arba komercializavosi, arba išsisklaidė. Žinoma, kai kurie sėkmingai už­sidarė savuose urvuose, kaip aš, ir kuo puikiausiai kuria. Kartais susitinkame, pasibūname, pasimėtome prisiminimų skiautėm, pasidžiaugiame vienas kitu, tik jau ne taip sistemingai kaip prieš porą dešimtmečių. Tada juk, anot vieno niekam negirdėto posakio, ir žolė buvo žalesnė.

– Kas iš kauniečių (gyvų ar mirusių) galėtų romano fragmentuose atpažinti save? Ar daug knygos kopijų su mielais įrašais išdovanojote draugams? Ar draugai jums apskritai bėra reikalingi?

–  Menininkų romane beveik nėra, nors daugelis personažų turi prototipus, tik ir tų prototipų ab­rozdėliai mano gerokai perpaišyti. Kai kurie jų, žinoma, knygas gavo, ir net man įdomu, ar save at­pažins. Atpažinusių jau atsirado, nesmerkė, dau­­­giau juokėsi. Draugai man reikalingi, kai pa­tys pasibeldžia į mano margą klėtį, pats jų ieškau retai, išskyrus feisbuką, kuriame kasdien susirašinėju su daugybe žmonių. Jei tokios daugybės lai­ko kadaise nebūčiau praleidęs su draugais studijose, baruose, butų virtuvėse ar upių pakrantėse, ko gero, dabar būčiau ne devyniolikos, o penkiasdešimties knygų autorius. Kita vertus, nežinia, ar geros būtų tos knygos, nes minėtose klajonėse įgyta patirtis – neįkainojama.

Nežiūriu į gyvenimą kaip į šeimos nuotraukų albumą, nors esu sentimentalus, todėl prisiminimai ir seni draugai man reikalingi. Tačiau nuolatinio jų poreikio nejaučiu, antraip tiesiog uždusčiau. Man įdomūs nauji draugai, kurių atsiranda ir kiekvienas jų žada naują patirtį. Šiaip ar taip, naujas žmogus yra naujas pasaulis, kartais gelbstintis, kartais neutralus, kartais pražūtingas.

– „Kultūra Lietuvoje tiesiog buvo paaukota socialiniam eksperimentui, kurio pavadinimas – neoliberalioji dogma“, – tiesmukai diagnozuoja kitas kaunietis Leonidas Donskis. Ar jaučiatės esąs šio socialinio eksperimento dalyvis?

–  Niekada nelaikiau savęs statistinės visuomenės dalimi, gyvenau pakankamai autonomiškai, stengdamasis viską susikurti pats. Tad ir socialiniai eksperimentai man daugiau žinomi iš laikraščių puslapių. Ta asmeninė nepriklausomybė, žinoma, reiškė ir nemenkus badmečius, tačiau leidyklos mano knygas leido, komisijos duodavo stipendijų bei premijų, kai jau visai būdavo liūdna, draugės atnešdavo cukinijų, balandėlių, obuolių ir vyno, taigi socialinio eksperimento auka lyg ir nebuvau. Apie kitus menininkus ir bendrąją situaciją man kalbėti būtų didybės manijos forma, tarsi skruzdė prabiltų apie viso miško reikalus.

– Metraščiai liudija, kad nuo Nacionalinės kultūros ir meno premijos įteikimo K.Navakui netrukus sukaks dešimtmetis. Įdomu sužinoti, koks šios premijos likimas: ar pelningos, verslo žargonu šnekant, pasirinktos investicijų kryptys ir kokia jų moralinė, estetinė ar egzistencinė grąža?

–  Liūdnas likimas – vos man ją gavus, analogiškų premijų dydis pakilo daugiau kaip du kartus. Kaip ironiškai komentavo draugas, niekad nežinai, kada imti. O jei rimčiau, man tai tikrai didelis įver­tinimas, kurio finansinė išraiška išsisklaidė per pusmetį, tačiau titulas liko ir neretai padeda. Jei į literatūrą kas žiūri kaip į investiciją, geriau tegu eina į biržą (ne darbo) ir investuoja į perspektyvias akcijas. O nepiniginė, bet jūsų minimų lakiųjų esencijų grąža – kolosali. Tačiau tik tam, kuris ne tik nori, bet ir gali rašyti. Antraip suskilusios geldos šešėlis visada kris ant rankraščių ir grąžos nebeduos net kavos automatas.

– Įsivaizduokime neįsivaizduojama: K.Navakas po artėjančių rinkimų skiriamas kultūros ministru. Kokių pasekmių visuomenė galėtų tikėtis? Kokie būtų pirmieji ministro K.Navako įsakymai?

–  Kultūra išsyk bankrutuotų ir L.Donskis vėl turėtų apie ką rašyti. Lygiai tas pats atvejis būtų, jei kuris nors kultūros ministras imtųsi rašyti mano knygas. Kiekvienas turi dirbti savo darbą, o apie vadovavimą Kultūros ministerijai nusimanau tiek pat, kiek apie mikrobiologiją arba šinšilų auginimą.

Skiriant ministrus atsižvelgiama ne į kompetenciją, o į partinę priklausomybę. Partinė priklausomybė kadaise buvo vienas lemiamų veiksnių oficialiai vertinant ir poeziją, patys žinome, kokiu laikotarpiu ir kiek tai buvo adekvatu. Ne­žinia kodėl šis principas ministerijose pasirodė esantis toks gajus.

Intelektualas ar menininkas turi oponuoti bet kuriai sistemai, netapti jos dalimi ir jos atžvilgiu būti nusiteikęs kritiškai. Nes sistema unifikuoja, o menas bei mąstymas – individualizuoja, tai nesutaikomos priešingybės. Todėl Platonas ir sakė, kad poetus reikia vyti iš valstybės. Teisingai rašė, tik ir valstybę reikia vyti iš poetų. Ne iš poetų kaip piliečių, bet iš poetų kaip poetų.

– Ar lietuvių prozos laukas jau tiek nususo, kad kiekvienas nacionalinis poetas tiesiog privalo, jį gelbėdamas, iš solidarumo pasodinti po romaną? Kaip jūs, buvęs knygų apžvalgininkas, šiandien apibūdintumėte vietinius literatūros pasėlius? Ar sutiktumėte vėl braidyti po juos kritiko batais?

–  Romanistikos laukas iš tiesų neatrodo itin na­gingai puoselėjamas, nors akivaizdu, kad ir ne ste­pė. O rašytojai nėra privalomai uždaryti kiekvie­nas savo žanro aptvare. Poezija yra savotiška pra­banga, ji arba ateina, arba ne. Eilėraščių parašo­ma daug, tačiau aukštosios poezijos – nepalygin­­ti ma­žiau. O štai romaną galima sugalvoti, su­kalti, kaip Ričardas Gavelis „Vilniaus pokerį“, tad šia prasme kiekvienas – savo romano kalvis. Rim­tų kritikos straipsnių rašyti nebežadu, nes dau­gybė da­bartinių knygų, net ir garsių autorių, man visiškai nepatinka, be to, yra kelios puikios kritikės, talentingai dirbančios savo darbą. O knygų apžvalgas teberašau, tai visai kitas žanras.

Šiuo romanu norėjau kiek atnaujinti žanrą, pa­siū­­lyti jam kitų galimybių, nes įprastinis naratyvas pa­­bodęs iki dantų griežimo. O kadangi net literatū­­rologės gliaudo pečiais, nežinodamos, kaip apibū­dinti tą, ką parašiau, atrodo, kad man bus pavykę.

– Romano pabaigoje veikėjas giriasi žmonai parašęs dvi pjeses. Gal tai ženklas, kad netrukus pulsite gelbėti ir lietuvių dramaturgijos, kurios lyginamasis svoris bendruose raštijos aruoduose per keletą dešimtmečių gerokai ūgtelėjo? Štai ir „Vyno kopijoje“ jau esama dramaturgo (scenaristo) maniera parašytų skirsnių…

– Jei pradėčiau rašyti dar ir pjeses, Marius Ivaš­kevičius mane neišvengiamai nušautų. Gal ge­riau dar pagyvensiu. Beje, esu parašęs pjesių, tačiau jos skirtos vaikams, trys iš jų buvo vaidinamos šen bei ten, tarkim, Kauno valstybiniame lėlių teatre.

Pjesei reikalingas veiksmas, taip pat ir išorinis, o mano raštai daugiau skirti vidiniam žmogaus pasauliui, kur ir veiksmai kiek kitokio pobūdžio. Be to, man labai svarbu frazės grožis ir elegancija, kurie teatriniuose dialoguose buvo įmanomi tik baroko laikotarpiu. Man įdomu viską išbandyti, simfonijų ir oratorijų kurti nemoku, tačiau pjesių visiškai įmanoma kada nors sulaukti. Minėtas didysis lietuvių dramaturgas jau gali nusikabinti nuo sienos Čechovo šautuvą.

– Alfonsas Nyka-Niliūnas savo dienoraščiuose atkreipė dėmesį, kad Mirtis ir Mintis skiriasi vos viena raide. Ar mąstėte apie tai, rašydamas pirmąjį romano sakinį: „Šiąnakt aš numiriau“?

– Pagrindinio herojaus mirtis perkeltine prasme ir yra mintis. Jis numirė tada, kai suvokė išsėmęs visą ankstesnio gyvenimo architektoniką ir nu­sprendė, kad anam gyvenimui yra miręs. Tačiau kok­sai yra kitas gyvenimas, kaip jam gyventi to­liau ir ar ap­skri­tai gyventi? Tą jis ir sprendžia, klajodamas po savo miesto užkaborius, savo fantaziją ir sąmonės bei pa­sąmonės labirintus. Viena ver­tus, viską nu­spręsti jis turi per parą, kita vertus, laikas jam ne­beegzistuoja, tiksliau – nebeegzistuoja laiko įtam­pa ir diktatas. Kaip, žinoma, ir erdvė. Ne­abe­joju, kad Albertui Einsteinui ši kny­ga patiktų.

Knygoje viskas sąlygiška ir susimbolinta: mirtis, gyvenimas, rojus, pragaras tėra bibliniai gaivalai. Nesusimbolinta tik vienatvė ir liūdesys. Bei humoras, kuriuo nuo šių dviejų dalykų įmanoma gelbėtis. Humoro knygoje apstu, vienatvės ir liūdesio – taip pat. Esama ir gana atviros erotikos, ku­­ria daugelis bando gelbėtis nuo depresyvių bū­senų. Tačiau erotika veikia atskirais atvejais, ku­riuose ir skleidžiasi, o humoro jausmas yra nuolatinis, ir tai vienas tų dalykų, kurių mirtis ir sielos erozija labai bijo.

O mintis, kaip smegenų veiklos produktas, turi įdomių savybių. Vieną kartą pagalvotą mintį daug lengviau pagalvoti antrą ar dvidešimt antrą kartą, nes susiaurėja vadinamieji sinapsiniai plyšiai ir sig­nalas tarp smegenų neuronų pereina daug leng­viau. Apie tai knygoje irgi rašau. Dar galime paminėti, kad ką nors prisimindami mes iš esmės prisimename savo paskutinį prisiminimą apie įvykį, o ne patį įvykį. Mintis yra labai gaji, o mirtis man atrodo kažkokia išglebusi ir nežinia ar apskritai egzistuojanti.

– O štai romano pabaiga primena „Spragtuką“: atsibunda Mari ir supranta sapnavusi Žiurkių karalių. Žiurkių nebėra, eglutė spindi, bet ir jaunikis – tik riešutų gliaudyklė… Ar gera po visų nuotykių nubusti savo kambaryje ir eiti į turgų? Gal net tą patį turgų, kurį esate pavadinęs Žaliakalnio feisbuku ir kuriame neseniai vyko jūsų knygos pristatymas…

–  Net didžiausi svajotojai ir fantazuotojai nėra kokie bekūniai intelektai. Kad ir kiek gyvenčiau savo susikurtoje realybėje (o gyvenimo būdas bei ap­linka man tai leidžia), vis tiek tas turgus, kaip kas­dienybės metafora, nuolat iškyla visu savo mo­nu­mentalumu. Jei kasdienybės vengsi, stumsi ją po pasąmonės šluota, ji keršys, nes atrodys at­gra­si ir pavojinga. Galų gale pradėsi jos paniškai bijoti, o romane juk sakoma, kad niekada ir nieko bijoti nereikia, bijoti galima tik pačiam savęs. Ir tik dėl to, kad pats maitini vidinius de­mo­nus, įs­kai­tant bėgimą nuo kasdienybės ar realybės. Te­lieka visa tai pamilti, su tuo susibūti – ir su turgumi, ir su riešutų gliaudykle.

Knygoje rašoma, kad pagrindinis personažas ir jo žmona yra tik du labai vieniši žmonės, kurie vie­nas kitą itin kūrybingai susigalvojo. Tai irgi tie­sa, mūsų visų požiūriuose viens į kitą vyrauja iliuzijos. Niekas niekada iki galo neatsivers kitam ir nebus adekvačiai suprastas, visos gyvenimo mi­zanscenos pilnos iliuzijų su dekoratyvinėmis alebardomis, toks pagrindinis bendro gyvenimo scenovaizdis. Tačiau jei visas pasaulis – scena, kaip sakė vienas toks, kitaip nei įmanoma, nei reikia. Gilumines keliones, sapnus, fantazijas ir poezijas, iš kurių sudarytas šis romanas, patiri vienas. Tuo smagiau po to grįžti į bendrą buitį, eiti į turgų, pirkti vazelę draugo gimtadieniui arba stebėti, kaip už lango krinta lašas.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA