Dažnam lyderiui tenka rinktis: veikti drąsiai ir ryžtingai ar likti komforto zonoje. Dauguma mūsų politikų renkasi komfortą. Kokios to pasekmės?

Praėjusią savaitę teko dalyvauti Pasaulinėje lyderystės konferencijoje, kuri sužavėjo ir pakylėjo. Jos moto buvo – “Vadovauk ten, kur esi: bažnyčioje, versle, politikoje, švietime, šeimoje”. Ši konferencija vyko Vilniuje ir Klaipėdoje, joje apsilankė daugiau nei 800 žmonių. Lyg ir viskas puiku. Tačiau vienas dalykas stipriai nustebino: šioje konferencijoje apie lyderystę buvo daug verslininkų, buvo vyskupų ir kunigų, buvo įvairiausių organizacijų vadovų, buvo žurnalistų, bet beveik nebuvo politikų. Tiksliau, buvo du, bet trumpai – tarė prakalbas renginio atidarymo proga ar pristatydami kalbėtojus, o paskui dingo.
Tai didelė klaida. Nes tokiuose ir panašiuose renginiuose turėtų dalyvauti kokie penki ministrai, trečdalis Seimo narių ir debesis regioninės valdžios atstovų. Pasiklausę buvusio JAV valstybės sekretoriaus Colino Powello, ilgametės “Oracle” korporacijos vadovės Liz Wiseman, Hjustono universiteto mokslinių darbų vadovės dr. Brene Brown, JAV krikščionių bažnyčios “Willow Creek” vyresniojo pastoriaus Billo Hybelso ir kitų autoritetų paskaitų, jie visai kitaip suvoktų savo vaidmenį valstybėje, savo veiklą, savo lyderystę, galų gale pasisemtų daug idėjų.
Šioje konferencijoje tų idėjų, įžvalgų, gilių minčių buvo daugybė, bet politikų nebuvo. Kiek teko pastebėti, jie mieliau eina į visokiausius priėmimus, kuriuose galima išgerti, pavalgyti ir pasiklausyti tuščių proginių kalbų. Dar jie traukia į renginius, kuriuose gali išgirsti daug savo ausiai mielų pagyrimų, arba į kokių organizacijų jubiliejus, kur gali tiesiog plūduriuoti neįpareigojančiame triukšme. Lankydamiesi tokiuose renginiuose mūsų politikai sparčiai daržovėja ir provincialėja, o jų interesai siaurėja. Valstybę jie ima suvokti primityviai, o visuomenę – iškreiptai. Daugybę mėnesių jie murkdosi tuščiuose skandaluose (nesvarbu, Neringos Venckienės, Loretos Graužinienės ar Petro Gražulio sukeltų) ir niekaip nesugeba įžvelgti esmės, tad ir ranka nuveikti ką nors iškilaus ir tikrai naudingo valstybei nekyla. Ypač dažnai koją pakiša ir bailumas.
Pasaulinėje lyderystės konferencijoje kaip tik daug buvo kalbama apie drąsą, apie tai, kad lyderiai turėtų išdrįsti pajudėti iš savo komforto zonos, kad lyderiai turi turėti didžių tikslų. Ar mūsų politikai jų turi? Visiška mažuma. Arba tie tikslai labiau susiję su tuo, kaip pagerinti asmeninę gerovę. Pasak B.Hybelso, lyderis turi ne tik turėti tikslą, bet ir dėl jo guldyti galvą ir dėti visas pastangas bei jėgas jam pasiekti. Na ir, žinoma, lyderis turi uždegti kitus. Bet ir vėl pažvelkime, kiek mūsų politinių lyderių sugeba uždegti kitus ar juolab visą tautą. Praktiškai nė vienas.
Pagal įtaką nė vienas mūsų politikas neprilygta C.Powellui, bet pasiklausykime, kaip paprastai ir kartu uždegamai jis kalba: “Kiekvienas iš mūsų yra svarbus. Lyderis turi turėti sekėjų ir visas pastangas nukreipti į juos. Kad jie taip pat siektų savo tikslų. Iš tiesų organizacijoje nėra nesvarbių žmonių. Kiekvienam žmogui reikia parodyti jo reikšmingumą ir sudaryti sąlygas ar net padėti jam pasiekti jo tikslus. Tada pasieksite savuosius tikslus. Su darbuotojais reikia elgtis žmogiškai, nes jie – ne daiktai. Taip pat žmonėmis reikia pasitikėti. Na, ir svarbiausia – pačiam elgtis taip, kad jumis pasitikėtų.”
Jei mūsų politikai lankytųsi tokiuose renginiuose, jei klausytųsi tokių įžvalgų, juos tai sukrėstų, skatintų kelti didžius tikslus, uždegtų padaryti daug gerų bei visuomenei naudingų darbų ir ilgainiui perkeltų į kitą kokybės lygmenį. O tada jau imtų didėti visuomenės pasitikėjimas valdžia, valstybę apleistų stagnacija, ir žmonės imtų didžiuotis savo valstybe.