Praėjusį gruodį Estija ryžosi precedento neturinčiam žingsniui ir pasiūlė bet kuriam pasaulio žmogui galimybę tapti Estijos e. gyventoju. Toks statusas jo turėtojui suteikia teisę naudotis daugybe šios šalies elektroninės valdžios paslaugų.

Pavyzdžiui, jei tokiu virtualiu Estijos gyventoju nutartų tapti, tarkime, Indijos verslininkas, jis galėtų įsteigti Estijos bendrovę, didžiąją veiklos dalį vykdančią Ispanijoje, o valdomą nors ir iš Dubajaus. Be to, jis galėtų naudoti savo elektroninį parašą sudarydamas sutartis su klientais iš visos Europos Sąjungos ir nemokėti jokių mokesčių, jei tik jo gautas pelnas pasiliktų Estijoje. Tad nieko keista, kad per pirmas devynias savaites bandomąją šios programos versiją panoro išbandyti 13 tūkst. žmonių, iš kurių 500 jau gavo savo e. gyventojo korteles.

Estijos vyriausybė šią programą pristato kaip priemonę privilioti užsienio verslininkų. Tačiau kartu Estija nusitaikė ir į naują augančią rinką, kuri gali iš esmės transformuoti dabar veikiančią pasaulio ekonomiką, – viešąsias paslaugas.

Ateityje tarptautinis verslas galutinai ištrins valstybių sienas, pasiūlydamas paslaugų, pritraukdamas klientų ir uždirbdamas pelno nepriklausomai nuo konkrečios teritorijos. Tai leis valstybėms savo viešąsias gėrybes paversti virtualiomis verslo įmonėmis, ir kai kurios kūrybingos valstybės, ypač mažosios (tokios kaip Estija) pradeda tai įgyvendinti jau dabar.

Estija buvo tiesiog priversta gerokai pasistūmėti virtualios erdvės link, nes jos padėtis fizinės erdvės atžvilgiu labai sudėtinga. Ši nedidelė Baltijos valstybė, kurioje gyvena vos 1,3 mln. žmonių, yra įsprausta tarp Rusijos ir Vakarų. 1991 m. atgavusi nepriklausomybę, iš 50 metų trukusios sovietų okupacijos Estija paveldėjo du trūkumus: sukriošusią infrastruktūrą, ypač telekomunikcijų, ir silpną administracinę tvarką. Šaliai reikėjo greitai sugalvoti, kaip patobulinti valdymą. Neseniai Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas paaiškino: „Automatizavimas Estijai leido atsigriebti už žmogiškųjų išteklių trūkumą.“

Nuo to laiko Estija sugebėjo tapti pasaulio technologijų lydere, galinčia pasigirti didžiausiu pasaulyje vienam gyventojui tenkančių startuolių skaičiumi ir 15 proc. BVP sudarančiu aukštųjų technologijų sektoriumi. Vyriausybė konstatavo, kad interneto prieiga turi tapti žmogaus teise, o didžiąją šalies teritorijos dalį dengia nemokamas ir sparčiausias pasaulyje belaidis tinklas. Neseniai Taline nuspręsta, kad valstybinėse šalies mokyklose visi jau nuo pirmos klasės turi būti mokomi programavimo. Visa Estijos bankų sistema veikia tinkle, todėl beveik visais atvejais pirkti galima elektroniniu būdu, įskaitant maisto produktus iš gatvės prekeivių. O  sveikatos priežiūros programa siūlo galimybę gauti elektroninį vaistų receptą.

Bet visa tai nublanksta, palyginti su darbu, kurį Estijos valdžia nuveikė savo pačios sistemų labui. 2000-aisiais Estijoje nuspręsta, kad jos piliečių elektroniniai parašai turi turėti lygiai tokią pačią juridinę vertę kaip ir rašyti ranka, tad visais valdžios lygmenimis turėjo būti užtikrinta galimybė priimti ir apdoroti elektroninius dokumentus. Estija išsikėlė tikslą nacionaliniu mastu įdiegti elektronines asmens tapatybės korteles, o tai leido saugią elektroninę prieigą prie visų viešųjų paslaugų. Šiandien 95 proc. estų deklaruoja savo mokesčius internetu, o šis procesas trunka vos kelias minutes.

E. gyventojų programa yra tik dar viena inovacija, leidžianti kai kuriomis iš minėtų paslaugų pasinaudoti ir užsieniečiams. Tam jiems reikalinga tapatybės kortelė su įdiegta mikroschema – panaši į tokią, kokia naudojasi fiziniai Estijos gyventojai. Pirmasis žmogus, kuriam buvo suteikta tokia kortelė, britų žurnalistas Edwardas Lucasas, labiausiai gyrė du kortelės pranašumus: elektroninį parašą, kurį naudojant jo sudaromos sutartys, tikėtina, bus saugesnės, ir patikimą būdą patikrinti tapatybę. Vyriausybė tikisi, kad šie pranašumai galiausiai privilios užsieniečių ir leis jiems steigti Estijos įmones.

Norintieji pasinaudoti šia programa gali registruotis trumpam apsilankydami Estijoje, kad būtų patvirtinta jų tapatybė ir įrašyti biometriniai duomenys, tačiau ateityje net ir ši procedūra nebebus privaloma.

Jau nuo balandžio mėnesio registruotis bus galima Estijos ambasadose, o elektroninių Estijos paslaugų paklausa, tikimasi, bus gana didelė. Taip pat tikimasi, kad Estijos gyventojų skaičius dėl šios programos per dešimtmetį padidės net dešimčia milijonų, o tai reiškia, kad vien iš registracijos mokesčio bus gauta 565 mln. JAV dolerių pajamų, ką jau kalbėti apie pajamas iš verslo mokesčių ir platesnės ekonominės veiklos.

Nors Estijos verslo modelis ir išsiskiria novatoriškumu, pati koncepcija, kai valdžia pardavinėja savo paslaugas tretiesiems asmenims, nėra nauja. Tiesą sakant, tai jau seniai vyksta tiek regioniniu, tiek nacionaliniu lygiu: paslaugos klientams daug kur siūlomos per atstumą.

Nevados valstija JAV buvo, ko gero, pirmoji rinkodarai išnaudojusi konkrečią valdžios teikiamą paslaugą – skyrybų liudijimo išdavimą. Nevadoje jau nuo 1860-ųjų skyrybų procedūra buvo gana paprasta, o Didžiosios depresijos laikotarpiu ji dar labiau supaprastinta. Tai sukėlė tikrą „atvykstamojo skyrybų turizmo“ bangą, o 1940 m. žmonių, siekiančių skyrybų, skaičius pasiekė rekordinius 20 tūkst. per metus.  Nors dauguma šių žmonių išvykdavo vos gavę tai, ko atvyko, jų migracija paskatino Nevados nekilnojamojo turto ir turizmo rinką.

Dar vienas pavyzdys – Delavero valstija, „priglaudusi“ daugiau nei milijoną JAV korporacijų, įskaitant daugiau nei pusę biržoje kotiruojamų JAV kompanijų, nors dauguma jų čia neturi fizinio biuro. Delaverui tai pavyko pasiūlius lengvatų įregistruojant įmonę, įskaitant paprastus įstatymus ir netgi atskirą teismų sistemą, kurioje dirba aukštos kvalifikacijos teisėjai, besispecializuojantys verslo ginčų srityje. Dėl viso to franšizės mokesčiai sudaro apie penktadalį visų valstijos pajamų.

Panašią strategiją yra įgyvendinusios ir kai kurios Europos valstybės. Pavyzdžiui, Lichtenšteinas, pasinaudodamas mažais mokesčiais steigiant įmones ir negriežta įmonių priežiūros tvarka, dabar gali pasigirti šioje nykštukinėje valstybėje įregistruotomis 75 tūkst. įmonių, generuojančių trečdalį šalies biudžeto pajamų. Taip pat ir Šveicarija, kurios bankų privatumo politika priviliojo turtingiausių pasaulio žmonių pinigus, o gal ir pačius turtuolius.

Kitos šalys, tokios kaip Švedija ar Danija, sėkmingai eksportuoja savo socialinio aprūpinimo sistemas.

Didėjantis virtualių, su teritorija nesusijusių paslaugų asortimentas iškelia klausimą: kaip toli šis virtualumas gali nueiti? Šiuo požiūriu Estija tarnauja kaip labiausiai pamokomas pavyzdys. Šalis ne tik perkėlė daugybę valdžios funkcijų į virtualią erdvę, bet ir siekia į „debesį“ per ambasadose esančius serverius perkelti visą savo e. valdžią. Ši taktika leistų Estijai toliau egzistuoti kaip valstybei, net jei jos fizinė teritorija būtų užimta, užtikrinant nepertraukiamą paslaugų teikimą Estijos piliečiams ir virtualiems klientams. Be to, šitaip būtų sumažintas valstybės pažeidžiamumas tokiomis didelėmis kibernetinėmis atakomis, kokią 2007 m. surengė Rusijos  programišiai, sugebėję paralyžiuoti kai kurių valstybinių įstaigų darbą kelioms savaitėms.

Estijos valdžia būtų pirma, persikėlusi į „debesį“. Ir toks scenarijus jos paslaugas galėtų padaryti patrauklias bei prieinamas dar gausesniam potencialių klientų būriui. Kuo labiau valstybė tampa virtuali ir kuo mažiau jos valdžia priklausoma nuo teritorijos bei kitų fizinių išteklių, tuo didesnį konkurencinį pranašumą įgyja naujoves diegiančios Estijos dydžio valstybės. Nors dauguma pasaulio šalių tam dar nepasirengusios, Estijos pavyzdys pranašauja, kokia ateitis mūsų laukia.

Aišku viena: riba tarp verslo ir valdžios sparčiai nyksta. Tiek vieni, tiek kiti turi įtikinti žmones mokėti už jų paslaugas ir yra priversti siūlyti iniciatyvas, kad įgytų pranašumą prieš kitus. Juk Amerkiečiai galbūt jau netrukus galės rinktis Švedijos socialines garantijas, Estijos mokesčių sistemą, Čilės interneto apsaugą, Singapūro išsilavinimą ir Delavero teismų paslaugas.

Tarp pretendentų į „Oskaro“ statulėlę geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje šiemet pateko kaimyninių valstybių – Lenkijos ir Estijos kūrėjų darbai. Nominacijos sulaukė bendra Estijos ir Gruzijos juosta „Mandarinai“, pasakojanti apie estų kaimą Abchazijoje 1992 m. konflikto metu, bei lenkų režisieriaus Pawelo Pawlikowskio filmas „Ida“, analizuojantis šeimos, religijos ir identiteto temas socialistinės pokario Lenkijos realybėje.

„Mandarinai“ tapo vienu sėkmingiausių filmų Estijos kino istorijoje ir pirmuoju iš Baltijos šalių patekusiu į galutinį geriausio filmo užsienio kalba kandidatų penketuką. Filmo kūrėjų manymu, galimybės laimėti „Oskarą“ yra nedidelės, tačiau vien pati nominacija yra didžiulis estų kino laimėjimas.

Be „Mandarinų“ ir „Idos“, šiemet pretendentų penketuke taip pat minima ruso Andrejaus Zviagincevo juosta „Leviatanas“, argentiniečio Damiano Szifrono „Pašėlusios istorijos“ bei Abderrahmane’o Sissako iš Mauritanijos filmas „Tombuktu“.

2014-aisiais filmų paraiškas „Oskarui“ už geriausią filmą užsienio kalba pateikė 83 valstybės. Lietuvos kandidatu siekti šio kino pasaulyje svarbaus apdovanojimo buvo pasirinktas režisieriaus Igno Jonyno filmas „Lošėjas“. Nuo 2006-ųjų savo filmus Lietuva iš viso pateikė septynis kartus, Estija nepriklausomybės laikotarpiu juos siūlė dvylika kartų, Latvija – šešis sykius.

Lenkija savo režisierių filmus „Oskarui“ teikia nuo 1963 m. Į galutinį pretendentų penketuką lenkiškos juostos iš viso pateko dešimtį kartų (iš kurių režisieriaus Andrzejaus Wajdos – keturis), tačiau šio prestižinio kino apdovanojimo lenkams taip pat dar nėra pavykę laimėti.

87-ųjų JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimų ceremonija Holivude vyks vasario 22-ąją.

Šių metų birželio 19 d. (trečiadienį) 17 val. galerijoje „Aukso pjūvis“ (adresas: Verslo lyderių centras (BLC), K. Donelaičio g. 62, Kaunas) atidaroma estų dailininko Otto Lambingo (Ott Lambing) kūrinių paroda.

Dailininkas gimė 1955 m. Kohtla Jarvėje, Estijoje. 1975 m. baigė meno ir dizaino studijas Tartu meno mokykloje. Tais pačiais metais apsigyveno Hiiumaa saloje, Kardla mieste. Nuo 1994 m. dirbo Kardla kultūros centro meno studijoje parodų organizatoriumi ir vadovu. Šiuo metu jis vadovauja Kardla miesto dailės mokyklai, rengia vasaros dailės stovyklas Hiiumaa saloje, organizuoja įvairias parodas Estijoje ir užsienyje (Lietuvoje, Danijoje, Švedijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Rusijoje ir kt.), yra surengęs 27 personalines savo parodas.

Lietuvoje Otto Lambingo kūryba bus rodoma jau ketvirtąjį kartą. Dailininko parodą kuruoja Estijos garbės konsulas Virginijus Biskys. Tarp Hiiumaa salos bendruomenės ir Lietuvos užsimezgę glaudūs bendradarbiavimo ryšiai virto bendrais tęstiniais projektais: estų ir lietuvių menininkai keliauja, keičiasi parodomis, rengia bendrus kūrybinius užsiėmimus.

Hiiumaa sala, kurioje menininkas gyvena, yra antroji pagal dydį Estijos sala (po Saaremaa salos) Baltijos jūroje. Čia atkeliauja mažiau turistų, viešpatauja ramybė, nepaliestas gamtos grožis, grynas oras, pakrantėse driekiasi laukiniai paplūdimiai su švyturiais. Gyvenimas pajūryje, gamtos apsuptyje, darbas su jaunimu lemia ir dailininko kūrinių pobūdį. Vaiskios spalvos, romantiški, pasakiški motyvai skleidžia gyvenimo džiaugsmą. Autorius teigia savo laimę ir įkvėpimą atradęs kasdieniniame darbe, bendravime su jaunimu. Todėl ir savo kūriniais norėtų perteikti žiūrovui Hiiumaa salos švytėjimą.

Bankrutavusio banko „Snoras“ bankroto administratorius pasirinko lizingo bendrovės UAB „SNORO lizingas“ pirkėją. Už iš viso 74 mln. litų „Snoro lizingą“ įsigis vienas didžiausių Estijos bankų LHV, sandoryje dalyvaujantis kartu su partneriu – investicine bendrove „RAZFin“. Įmonės ir bankas „Snoras“ pasirašė akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, o sandorį užbaigti tikimasi per keletą mėnesių, gavus Konkurencijos tarybos pritarimą ir įvykdžius kitas sandorio sąlygas.

„Šiandien džiaugiamės galėdami paskelbti, kad radome patikimą ir skaidrų investuotoją „Snoro lizingo“ bendrovei ir sėkmingai baigėme su juo derybas. Akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, kurią pasirašėme su LHV ir „RAZFin“ – labai svarbus žingsnis judant „Snoro lizingo“ pardavimo proceso užbaigimo link, užtikrinant didžiausią naudą banko kreditoriams”, – teigė banko „Snoras“ bankroto administratorius Neil Cooper.

„Lietuvos finansų sektoriuje šiuo metu matome palankias sąlygas investuoti, industrija atsigauna, o tai atveria naujų galimybių. Esame įsitikinę, kad pirkimo išsimokėtinai ir vartojimo kreditų rinka turi dideles plėtros perspektyvas, todėl džiaugiamės atsivėrusia galimybe įsigyti „Snoro lizingą“. Šiuo žingsniu išplėsime LHV Grupės teikiamų vartotojų kreditavimo paslaugų veiklą iš Suomijos ir Estijos į Lietuvą. Sėkmingai veiklą vykdome jau 14 metų, tad tikime, kad galime suteikti Lietuvos finansų sektoriui daugiau konkurencijos, įvairesnių finansinių institucijų bei pagerinti finansinių paslaugų prieinamumą“, – sakė vienas iš „LHV Group“ įkūrėjų Rain Lohmus.

Būsimieji savininkai teigia, kad „Snoro lizingo“ veiklos kryptis nesikeis – įmonė teiks pirkimo išsimokėtinai paslaugas ir vartojamąsias  paskolas. LHV šiame versle jau turi sukaupusi patirties – valdo vartojimo kreditų įmones Suomijoje ir Estijoje, taip pat išplėtotą gerovės ir pensijų fondų valdymo įmonę, rizikos kapitalo valdymo įmonę.

LHV buvo įkurta 1999 metais ir iš pradžių teikė turto ir investicijų valdymo paslaugas. Bankinė veikla pradėta vykdyti nuo 2009 metų ir šiuo metu LHV yra didžiausias estiško kapitalo bankas. Šiandien Baltijos šalyse LHV banko paslaugomis naudojasi daugiau nei 37 tūkst. klientų, o Suomijoje – apie 10 tūkst. klientų. LHV antros pakopos pensijų fondai turi daugiau nei 110 tūkst. klientų ir šis skaičius nuolat auga. LHV siekia tapti pirmu ir geriausiu naujos kartos Estijos banku. Palyginti su kitais bankais, LHV skiria daugiau dėmesio kliento turto vertės didinimui ir jo investicijų valdymui. LHV yra trečias didžiausias brokeris NASDAQ OMX Baltic akcijų biržoje.

„RAZFin“ kontroliuoja Rakauskų šeima ir investicinė grupė „Žabolis ir partneriai“.

Mainais už taršos leidimus Estijos vyriausybė iš Japonijos koncerno „Mitsubishi Motors Corporation“ pernai ir šiemet gavo 507 naujus elektromobilius MiEV ir šalies elektromobilių parką padidino iki maždaug tūkstančio. Be to, visuose didžiuosiuose Estijos miestuose jau įrengtos elektromobilių įkrovos stotelės, veikia tokių automobilių techninio aptarnavimo centrai.
Lietuva elektromobilių srityje nuo Estijos atsilieka dešimtis kartų: mūsų šalies keliais važinėja mažiau nei šimtas tokių automobilių. Be to, Lietuvoje įrengtos vos dvi elektromobilių įkrovos stotelės – viena Vilniuje, kita Kaune.
Žinoma, elektromobiliai turi trūkumų, bet pranašumų – nepalyginti daugiau: kelionė iš Vilniaus į Kauną elektra varomu automobiliu atsieina vos 9 Lt, be to, Kaune ir Vilniuje šiuos automobilius leidžiama statyti nemokamai.
Čia derėtų priminti, jog visokiose vizijose nusifantazuota, kad 2020 m. elektromobilių skaičius Lietuvoje sieks 152 tūkst., o 2025 m. – net 304 tūkst. „Iš tiesų elektromobilių proveržio mūsų šalyje nebus tol, kol Lietuvoje nebus plėtojama elektromobilių infrastruktūra ir kol gyventojai lengvatomis nebus skatinami įsigyti elektromobilius, nes dabar jie yra brangūs – kainuoja per 100 tūkst. Lt“, – mano Lietuvos elektromobilių asociacijos direktorius Karolis Beniulis.
Tiesa, išsivysčiusiose šalyse elektromobilių skaičius pastaruoju metu sparčiai didėja, kasmet padvigubėdamas. Šiuo metu elektromobilius visame pasaulyje gamina apie 20 automobilių gamintojų, jų įsigyti siūlo tokie koncernai, kaip „Mitsubishi“, „Toyota“, „Citroen“, „Honda“. Iš viso pasaulyje jau yra pagaminta apie 3 mln. elektromobilių, pusė jų – Kinijoje.
Kita vertus, skeptikai pabrėžia, kad elektromobilių populiarėjimo proveržį stabdo vis dar netobula jų konstrukcija: su įkrauta baterija tegalima nuvažiuoti 160–180 km, o žiemos sąlygomis dar mažiau, nes nemažai energijos išeikvojama salonui šildyti, be to, elektromobiliai žemesni už įprastus automobilius (nes baterija yra automobilio apačioje), taigi esant prastesniems keliams ar blogesnėms gamtinėms sąlygoms jų vairuotojai patiria nepatogumų.

Estai moka skaičiuoti ir skaičiuoja. Mūsų valdžia, deja, nei moka skaičiuoti, nei mėgsta tai daryti.

Neseniai ponia Irena Degutienė dienraštyje „Respublika“ baisėdamasi stebėjosi negalinti paaiškinti Estijos parlamento pirmininkei Enei Ergmai, kas blogai su tais lietuviais. Anoji kaimynų valdžios ponia esą nerimaujanti, kas atsitiko Lietuvos visuomenei, su kuria „kažkas negerai“. Pritardama Lietuvos Seimo pirmininkei, kad tuomet, kai stebisi žmogus, kuris „mus mato iš šalies, iš kitos valstybės“, reikia sunerimti, bandysiu pasiūlyti galimą atsakymą.
Pati I.Degutienė problemos šaknimi laiko didelį Lietuvos žmonių merkantilizmą: „Mūsų vartotojiška visuomenė jau pasiekė lygį, kuris iš esmės ardo šeimos modelį ir tvarką, nes dėl karjeros, dėl didesnių pinigų tėvai nebenori bendrauti su savo vaikais!“ (šauktukas priklauso p. Degutienei), nors „ne vien tik didesnis atlyginimas yra gyvenimo prasmė ir laimė“. Ką čia ginčysies su amžinosiomis ištarmėmis, bet jei jau kalbame su este, palyginkime tą vartojimų mastą. Kadangi vartoti gali tik tai, ką gavai, tai pradėkime nuo pajamų.
Taigi, Lietuvos samdomų darbuotojų (tokių – gerokai per milijoną) pajamos 2010 m. sudarė 31,1 mlrd. Lt, ir nors tai 1,1 mlrd. Lt mažiau nei kriziniais 2009-aisiais, tačiau net 3 mlrd. Lt viršija 2006 m. sumas. Ir nesvarbu, kad 2006 m. tie 28,1 mlrd. Lt sudarė 33,7 proc. visų šalyje generuotų pajamų, o 2010 m. – 32,7 proc., nes per tą patį laiką gerokai padidėjo pajamos tų, kurie nesivaiko lengvos samdinio duonos, o nuoširdžiai pluša savo verslo laukuose.
2010 m. įvairių verslo pajamų Lietuvoje gauta 32 mlrd. Lt (arba 33,6 proc. visų generuotų pajamų), o tai visais 4,6 mlrd. Lt daugiau nei kriziniais 2009 m. Beje, 2011-ieji netingintiems ir rimtai dirbantiems verslo žmonėms bus rekordiškai dosnūs: per pusmetį jie jau uždirbo 17,8 mlrd. Lt, tad metų pabaigoje jų, tikėtina, laukia rekordinis pinigų derlius, gerokai viršijantis visų samdinių pajamas (težino jei, kaip tinginiauti…).
O va estams sekasi gerokai kukliau. Estijos verslas 2010 m. gavo tik 24,1 proc. visų šalies pajamų (3,5 mlrd. eurų), kai samdomi darbuotojai susišlavė net 5,1 mlrd. eurų (arba 35,7 proc.) pajamų. 2011 m. skaičiai rodo, kad ši disproporcija nesilpnėja, ir samdomasis darbas jau gauna apie 36 proc. pajamų, verslui palikdamas vos 26 proc.
Ilgai svarsčiusi pastarąsias dvi pastraipas parašiau akivaizdžiai sarkastišku tonu. Priežastis paprasta: I.Degutienė nesugeba atsakyti savo kolegei dėl labai paprastos priežasties – ji nepažįsta skaičių ir nemoka skaičiuoti. Ir būtent tai jai suteikia didelių galimybių nenusižengiant sąžinei apsimesti naivia mergyte ir dėl visų gyvenimo bėdų kaltinti žmonių, kurių dauguma gauna apie 1,5 tūkst. Lt, švaistūnišką prigimtį.
Jau esu rašiusi, bet vėl pasikartosiu, mat šis faktas ir skaičiai ypač skaidriai demonstruoja, kuo iš esmės skiriasi rinkos principų bandanti laikytis Estijos valdžia ir Lietuvos valdantieji, ūkį skatinantys pamokslais ir patriarchalinėmis koncepcijomis. Prasidėjus 2008 m. krizei vienas pirmųjų Lietuvos vyriausybės žingsnių buvo perpus sumažinta socialinė nedarbo draudimo išmoka, kurią žmonės kaupė kas mėnesį „Sodrai“ pervesdami tam tikrą savo pajamų dalį. Būkime atviri – mūsų valdžia pradėjo nuo to, kad pavogė dalį sąžiningai sukauptos ir taip itin kuklios draudimo sumos.
Estai elgėsi priešingai. Visi šios šalies piliečiai, išskyrus tuos, kurie jau pensinio amžiaus, moka privalomąją nedarbo draudimo įmoką (savarankiškai dirbantys taip pat). 2009 m. rugpjūtį nedarbo draudimo įmokos buvo padidintos nuo 2 iki 2,8 proc. darbdaviams ir nuo 1 iki 1,4 proc. darbuotojams (ar dirbantiems savarankiškai). Paaiškinta paprastai – toks padidinimas būtinas, nes dėl besitęsiančios recesijos daugėja išmokų gavėjų, tad Nedarbo draudimo fondo išlaidos didėja. Priešingai nei Lietuvoje, Estijoje krizės metu daugėjo bedarbių, o ne tinginių.
Nedarbo draudimo išmoka, jei žmogus įmokas mokėjo ne mažiau kaip 56 mėnesius, mokama pusę metų, jei įmokos mokėtos iki 110 mėnesių – 270 dienų, o jei daugiau nei 111 mėnesių – tai metus. Pirmą šimtą dienų mokama 50 proc. buvusios darbuotojo algos (tiesa, ne daugiau nei trigubas vidutinis Estijos darbo užmokestis, taigi šiuo matu ne daugiau kaip apytikriai 2380 eurų), o vėliau 40 proc. buvusios algos.
Estija nepamiršta ir tų, kurie negali gauti nedarbo išmokų. Tie, kurie nebuvo apsidraudę bent metus, arba tie, kurie per išmokos mokėjimo laiką nerado darbo, be pajamų nelieka, – jie gali gauti vadinamąją valstybės nedarbo išmoką, kurią iš specialiai sukauptų lėšų moka Nedarbo draudimo fondas. Ir jau visai, mūsų valdžios ir visuomenės akimis, keistas dalykas – bedarbis Estijoje gali vykti į kitą ES valstybę ir ten ieškotis darbo, neprarasdamas nedarbo draudimo išmokos.
Ši nedarbo draudimo istorija nurodo vieną labai paprastą reiškinį: nors Estijos valstybė kuria ir labai ribotą, tikrai ne gerovės rinkos modeliu paremtą kapitalizmą, bet ji vis dėlto kuria kapitalizmą, kur būna krizių, kur reikia saugoti darbo jėgą, kur ištekliai turi savo kainą, ir ją būtina mokėti. Estai moka skaičiuoti ir skaičiuoja.
Ką daro Lietuvos valdžia? Ji viešai meldžiasi (nors abejotina, kad tai daro sielos vienumoje). Kaltina piliečius ištvirkavimu, mat šie nenorintys laikytis kai kurių principų, kurių, beje, nesilaiko daugelis tų pačių valdžios vyrų ir moterų. Jie žada nesąmoningą lėšų švaistymą (ko vertas vien, matyt, visų laikų kvailiausias pažadas visus mokytojus po penkerių metų darbo leisti metų trukmės visiškai apmokamų atostogų) ir labai akylai stebi savo privilegijas bei grobio dalį.
Bet svarbiausia tai, kad ta valdžia nemoka skaičiuoti. Vidutines pajamas gaunanti Lietuvos šeima, jei neturi nuosavo būsto, iš esmės negali turėti vaikų, mat šie kainuoja. Jei pasirenka būsto paskolą, tai, nesvarbu, kaip tai vertina I.Degutienė, tokia šeima turi dirbti dieną naktį, kad tiesiog sudurtų galus. Tokioje šeimoje, nesvarbu, ar tai patinka I.Degutienei, ar ne, tvyro tyli įtampa, nes darbo praradimas ar netikėta liga gali reikšti nevaldomo nuosmukio pradžią.
Ne vartotojiška merkantili Lietuvos žmonių prigimtis, ne jų ypatinga pagarba kažkokioms esą iškrypusioms šeimos formos, ne jų tingėjimas ir potraukis nieko neveikiant gyventi iš pašalpų, o valdžios cinizmas veja iš Lietuvos ir naikina visuomenę. Tad jei paaiškinsite p. E.Ergmai, jog praktiškai kasdien Lietuvos žmonėms primenate, kad jie yra išlaikytiniai, kad krizės meto bedarbius vadinate tinginiais, kad realiai jauna šeima, net turėdama vidutines pajamas, negali įsigyti būsto, o skaičiai rodo, kad padėtis kasmet prastėja, ji supras, kodėl tie lietuviai keisti. Nes ji, priešingai nei jūs, atrodo, moka skaičiuoti.

“Veidas”: Lygindami Lietuvos ir panašaus dydžio kitų ES valstybių, perskirstančių per biudžetą panašų kiekį bendrojo vidaus produkto, padėtį matome, kad, pavyzdžiui, Estija sugeba ir be deficito gyventi, ir kariuomenei ar teisėsaugai pakankamai pinigų skirti. Kaip estams tai pavyksta?

I.Š.: Bendras tų pačių sektorių finansavimas, skaičiuojant nuo BVP, smarkiai nesiskiria. Tiesiog patys sektoriai kitose valstybėse yra efektyvesni. Pavyzdžiui, Estijoje teisėtvarkos institucijų ar sveikatos apsaugos institucijų darbas optimizuotas, žmonių mažiau, bet jie dirba už didesnius atlyginimus ir dirba geriau.
Didžiausias skirtumas – turėdami formaliai panašų bendrąjį mokesčių lygį, mes Lietuvoje visados surinkdavome gerokai mažiau pinigų negu estai. Tiek dėl įvairiausių mokestinių išimčių, tiek dėl pačių mokesčių mokėtojų moralės. Tiksliau, jos stygiaus. Estijoje yra daugiau skandinaviško požiūrio į mokesčių mokėjimą negu Lietuvoje.
Per ilgesnį laikotarpį tai duoda didelį efektą. Vienas dalykas – finansuoti valstybės paslaugas iš einamųjų mokesčių įplaukų ir dar turėti šiokį tokį pinigų perteklių, kitas dalykas – finansuoti iš skolintų pinigų, kaip kad tenka daryti Lietuvai. Skolos aptarnavimo išlaidos anksčiau ar vėliau atima galimybes pakankamai finansuoti kai kurias valstybės veiklos sritis.

“Veidas”: Tačiau žvelgiant į biudžeto išlaidas matyti, kad yra trys sritys, kurioms tenka didžioji valstybės pinigų dalis, – socialinė apsauga, sveikatos apsauga ir švietimas. Kartu tai sritys, kurių atstovai nuolat skundžiasi, kad jiems trūksta pinigų.

I.Š.: Taip yra, jeigu skaičiuosime biudžeto išlaidų dalį. Tačiau jeigu skaičiuosime šioms sritims tenkančią BVP dalį, tai nebebus taip akivaizdu. BVP dalis, Lietuvoje tenkanti švietimui, iš tiesų yra gana didelė, palyginti net su ES vidurkiu. O štai BVP dalis, skiriama socialinei apsaugai (kuriai tenka net 40,1 proc. valstybės biudžeto išlaidų), Lietuvoje tikrai nėra pati didžiausia, palyginti su kitomis ES valstybėmis. Viskas priklauso nuo to, kaip žiūrėsi: ar procentais nuo bendrojo produkto, ar procentais nuo valstybės išlaidų. Kai bendras valstybės išlaidų kapšas yra gana nedidelis, o Lietuva visada lyginama su ES vidurkiu, tai ir atrodo, kad viskam trūksta. Bet juk imdami pinigų, perskirstomų per ES valstybių biudžetus, vidurkį, pamatysime, kad jis yra ketvirčiu didesnis nei Lietuvoje.

“Veidas”: O kokia tikimybė, kad Lietuvoje anksčiau ar vėliau biudžetą sutvarkysime taip, kad gyvensime kaip estai?

I.Š.: Anksčiau ar vėliau – tikimybė tikrai yra, bet tą padaryti Lietuvai bus gana sunku dėl vienos priežasties: du procentus BVP mes atiduodame ir dar ilgą laiką atiduosime valstybės skolai aptarnauti. Įsivaizduokite, jeigu mūsų biudžete nebūtų eilutės skolai aptarnauti (kaip kad estams šiemet jos jau beveik nereikia) ir tuos pinigus pridėtumėte sritims, kurioms stinga finansavimo, tai vaizdas būtų visiškai kitoks. Priminsiu, kad 2 proc. BVP – tai du milijardai litų. Mudvi su kolege Rasa Juknevičiene kartais liūdnai pajuokaujame: jeigu pusę skolai aptarnauti reikalingos sumos atiduotume krašto apsaugai, tai NATO reikalaujamą gynybos išlaidų dydį tuoj pat pasiektume ir netgi viršytume.
Netgi geraisiais, ikikriziniais, laikais Lietuva skolai aptarnauti išleisdavo 600–800 mln. Lt. Nepamirškime, kad skolintis tam, kad dengtų biudžeto deficitą, Lietuva pradėjo gal 1995–1996 m. Kadangi kiekvienais metais biudžetas būdavo deficitinis, tai ir skola pamažu vis augo.

Libano rytuose Bekaa slėnyje trečiadienį gali būti pagrobti septyni dviračiais keliavę europiečiai, kurie, kaip spėjama, yra estai, gali būti ir ukrainiečiai.

Ukrainos ambasada Libane sakė neturinti jokių žinių apie šį įvykį.

Tuo tarpu Estijos konsulas Libane patvirtino, jog pagrobtieji septyni dviratininkai yra estai.

“Generalinis saugumas Zalėje paskambino man ir sakė, jog rasti dokumentai yra estų”, – sakė agentūrai “Reuters” Estijos konsulas Sami Kamouhas (Samis Kamuhas).

Pasak mačiusiųjų, juos kažkokie kaukėti vyrai jėga sugrūdo į du baltus furgonus ir vieną juodą mersedesą, sakė agentūrai AFP Libano saugumo ir kariškių pareigūnai.

“Jie matyt buvo pagrobti”, – sakė kariškių atstovas agentūrai AFP ir pridūrė, kad rasti jų dviračiai, palikti prie kryžkelės netoli Zalės miesto.

Saugumo pareigūnas nurodė, jog minimi turistai visi yra iš Estijos, bet vienas pareigūnas Zalėje anksčiau sakė, jog tarp jų buvo ir ukrainiečių, nes pagrobimo vietoje neva rastas vienas ukrainiečio asmens dokumentas.

Tikriausiai dviratininkai į Libaną įvažiavo iš Sirijos apie 16 val. ir buvo užpulti kelyje tarp daugiausia krikščionių apgyvento Zalės miesto ir Kfar Zabedo, kuriame gyvena ir krikščionys, ir arabai sunitai.

Agentūros “Reuters” fotografas įvykio vietoje matė paliktus turistų dviračius ir mantą. Saugumo pareigūnai apklausinėjo liudininkus.

Pernai Bekaa slėnyje buvo pagrobti du lenkai, bet greitai buvo paleisti, kai saugumo pajėgos kontrolės poste apšaudė pagrobėjus ir vieną nukovė.

Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės (HAE) savininkė “Lietuvos energija” nuolat sulaukia pasiūlymų išnuomoti šį objektą – šiemet susidomėjimą nuomotis Kruonio HAE išreiškė estai.

“Prieš keletą metų Kruonio HAE nuoma labai domėjosi “Inter RAO”, šiais metais tokį norą išreiškė ir galimybėmis nuomotis šį objektą labai domėjosi estai”, – “Kauno dienai” teigė “Lietuvos energijos” Didmeninės elektros prekybos departamento direktorius Edvardas Važgėla. .

“Estai suinteresuoti palaikyti aukštas kainas regione, nes jie – perteklinė rinka, elektros gamina daugiau nei suvartoja ir norėtų ją realizuoti gretimose rinkose kalbėjome dėl nuomos, klausėme estų, ką jūs darysite, jei išnuomosime? Kur dėsite elektrą? Sako: “Parduosime jūsų rinkoje.” Mes tą ir patys galime padaryti!” – kalbėjo E.Važgėla.

Tačiau jis patikino, kad niekada nei pati “Lietuvos energija”, nei jai pavaldi Kruonio HAE nebuvo sudariusi jokių nuomos sutarčių su trečiosiomis šalimis, taip pat su Rusijos energetkos milžine Inter RAO” ar su ja susijusiomis įmonėmis.

Anot E.Važgėlos, Kruonio HAE reikalinga ne tik šalies elektros poreikiams patenkinti, saugumui užtikrinti, bet ir leidžia palaikyti tam tikro lygio elektros kainas. Jei nebūtų Kruonio, elektros kaina smarkiai išaugtų.

“Kruonio HAE įkraunama tik “Lietuvos energijai” priklausančia elektra, kuri kiekvienai kitai dienai įsigyjama pagal pigiausią pasiūlymą per biržą iš “Inter RAO Lietuvos” arba importuojama iš Baltarusijos, Estijos arba Latvijos”, – aiškino E.Važgėla.

Paprastai naktimis nuo dviejų iki keturių Kruonio HAE blokų įkraunami pigesne naktine rusiška elektra. Dieną, kaip rezervas nenumatytiems atvejams, lieka įkrauti du blokai. Likusią elektrą “Lietuvos energija” parduoda rinkai: VST, Rytų skirstomiesiems tinklams, kitiems nepriklausomiems tiekėjams.

E.Važgėla pripažįsta, kad esama išankstinių susitarimų dėl kainos, kuria perkama elektra iš skirtingų tiekėjų, tačiau neatskleidė, kokios tos kainos – tai komercinė paslaptis. Tokie išankstiniai sandoriai dėl elektros kiekio ir kainos vykdomi per biržą.