Geriausi Europoje pagal gebėjimus gamtos mokslų srityje, antri pagal matematinį raštingumą, treti pagal skaitymo gebėjimus. Tokių Estijos penkiolikmečių rezultatų Tarptautinio moksleivių vertinimo (PISA) tyrime galime pavydėti. Arba galime iš estų mokytis. „Veidas“ su Estijos švietimo ir mokslo ministre Mailis Reps bando aiškintis, kokiomis priemonėmis taip pakilo Estijos vaikų gebėjimai.

Aušra LĖKA

– Juokais galima sakyti, kad klausimo užtektų ir vieno – kaip jums tai pavyko?

– Taip, mes didžiuojamės Estijos rezultatais naujausiuose PISA tyrimuose. Estija juose dalyvauja nuo 2006 m., ir mūsų moksleiviai nuosekliai demonstruoja gerus rezultatus. Vertiname šią mūsų sėkmę, bet ne tik kaip garbę – ir kaip grįžtamąjį ryšį tolesniam darbui, padedant mūsų vaikams mokytis ir geriausiais įmanomais būdais parengiant juos suaugusiųjų gyvenimo iššūkiams.

Puikūs mūsų penkiolikmečių moksleivių gebėjimai yra subalansuotos ir nuolat tobulinamos švietimo sistemos rezultatas. Tai rodo, kad mūsų mokytojai ir mokyklos atlieka didelį darbą, ir reiškia, kad priėmėme teisingus sprendimus vystydami švietimo sistemą, nes, kaip žinome, pokyčių šioje srityje poveikis pamatomas po dešimties–penkiolikos metų.

– Išskirtinai didelės Estijos moksleivių dalies gebėjimai įvertinti kaip geri ir labai geri. Kaip jums pavyksta to pasiekti, jei Estijos švietimo principas – vienodai kokybiškas išsilavinimas visiems?

– To pasiekti mums pavyko pakeitus mokymo procesą – susikoncentravus į kiekvieną moksleivį. Mes laikomės principo, kad kiekvienam moksleiviui privalo būti suteikta tokia pagalba, kokios jam reikia: vienokia tiems, kurie lėčiau atlieka užduotis, kitokia tiems, kuriems mokslas sekasi lengvai.

Beje, Estijoje mokyklos remiamos ne tik per mokymo procesą, bet ir visais įmanomais būdais: nuo popamokinės veiklos ir laisvalaikio prieinamumo didinimo iki nemokamų pietų mokykloje ir pagalbos vaikams, turintiems negalią. Nors Estija nėra turtingiausia tarp Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių, mums pavyko efektyviai veikti su vidutiniais ištekliais: skurdo rizikos grupės šeimos gauna finansinę paramą, kad parengtų vaikus mokyklai, vaikų darželiai tokių šeimų vaikams yra nemokami. Estijos švietimo sistemos esmė – pasiūlyti visiems lygias švietimo galimybes, ir mes nuolat dirbame, kad tokios būtų suteiktos visiems.

– Ar tai reiškia, kad Estijoje nėra mokyklų, kurios moksleivius atsirenka, rengia „stojamuosius“ egzaminus?

– Estijoje vadovaujamės mokyklų autonomijos politika, o tai reiškia, kad kiekviena mokykla gali turėti savo priėmimo kriterijus. Yra kelios gimnazijos, į kurias norint patekti reikia laikyti testus, kelios atsirenka moksleivius pagal jų pagrindinės mokyklos baigimo egzaminų rezultatus.

– Koks buvo mokymo programų pakeitimo 2010 m. tikslas ir esmė? Ar keisdami jas labiau orientuojatės į tai, kad vaikai kuo geriau išmoktų Estijos istoriją, literatūrą, ar į globalų kontekstą?

– 2010 m. atnaujinome mokymo programas siekdami mokymo standartą suderinti su šiuolaikinio švietimo poreikiais ir suteikti moksleiviams kompetencijų, leidžiančių jiems dalyvauti visą gyvenimą trunkančiame mokyme ir sėkmingai veikti pasirinktoje srityje. Orientavomės į esminius gebėjimus, apibrėžtus Europos Parlamento: gimtosios kalbos mokėjimą, užsienio kalbos įgūdžius, matematikos srities kompetenciją, mokslo ir technologijų žinių pagrindus, iniciatyvos ir verslumo lavinimą, kultūrinį sąmoningumą ir saviraiškos įgūdžius.

Visų šių kompetencijų visapusiško mokymo principas yra tarpdisciplininis požiūris, leidžiantis tarpusavyje susieti atskiras disciplinas per tų pačių temų mokymąsi. Estų kalba, Estijos istorija ir kultūra yra neabejotinai svarbios mokymosi disciplinos, tačiau jos nėra mokymo programos šerdis – mokymo integralumo principai įpareigoja visų disciplinų mokyti remiantis tarpdisciplininiu pagrindu.

– Kokie rodikliai analizuojami nuo pernai privalomame mokyklų vidiniame vertinime?

– Bendras vidinio vertinimo tikslas yra remti moksleivių ugdymo tęstinumą ir nuolatinį tobulėjimą. Švietimo kokybė ir būdai, kaip tai įvertinti, visada buvo diskusijų tema, tad siekdami garantuoti švietimo kokybę turime orientuotis į visuomenės demokratizacijos procesus, švietimo paradigmos kaitą, kitų ES šalių patirtį ir grįžtamąjį ryšį, kurį gauname iš aktyvaus dalyvavimo tarptautiniuose švietimo būklės tyrimuose. Šie rodikliai tapo privalomi siekiant užtikrinti švietimo efektyvumą ir vaikų saugumą bet kokio tipo mokyklose.

Ikimokyklinio ugdymo srityje vertinama, ar dažnai mokymo procese naudojamos skaitmeninės priemonės, koks moksleivių ir mokytojų bei mokyklos personalo skaičiaus santykis, papildomus mokymus baigusių pedagogų ar kito personalo dalis ir kt.

Pagrindinėje ir vidurinėje mokykloje, be analogiškų dalykų kaip ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, vertinamas moksleivių požiūris į mokyklą, pavyzdžiui, aštuntokų ir vienuoliktokų pasitenkinimas mokykla, aiškinamasi, kokia dalis aštuntokų mokykloje yra patyrę patyčių. Taip pat vertinama, kokia dalis moksleivių be priežasties praleidinėja pamokas, kiek procentų dalyvauja popamokiniuose užsiėmimuose, kokia dalis palieka švietimo sistemą įgiję pagrindinį išsilavinimą.

O egzaminų sistemos veiksmingumą bei tendencijas padeda įvertinti pagrindinės mokyklos ir valstybinių egzaminų rezultatai ir jų palyginimas su tos disciplinos pažymiais.

Kitas bendras pagrindinei ir vidurinei mokyklai rodiklis – kiek vienam moksleiviui tenka ploto įvairioms veikloms. Vidurinėms mokyk-loms taip pat svarbu išmatuoti mokyklos indėlį į moksleivių rezultatus.

– Kaip praktiškai pasireiškia iniciatyva „Huvitav Kool“ („Įdomi mokykla“)?

– „Huvitav Kool“, kurią inicijavome prieš beveik ketverius metus, išaugo į mokyklų bend-ruomenių, kartu dirbančių, kad mokymasis būtų įdomus moksleiviams, mokytojams, tėvams ir visiems kitiems bendruomenės nariams, judėjimą. Tikslas – sukurti motyvaciją, norą ir gebėjimus mokytis visą gyvenimą. Tai nereiškia, kad mokymasis turėtų būti tik linksmybės ir džiaugsmas, – tam būtinos intelektinės pastangos. Tačiau mokykla turėtų skatinti kūrybiškumą, taikyti naujus mokymo metodus ir technologijas, pasiūlyti platų galimybių pasirinkimą, kad kiekvienam mokiniui būtų suteikta kuo geresnė parama mokytis.

Estijos mokyklos turi daug savarankiškumo ir laisvės, nes mes pasitikime jomis ir tikime, kad jos priims geriausius sprendimus, atsižvelgdamos į vietos sąlygas. Taigi norėdami paskatinti norimus pokyčius turėjome pasiųsti aiškią bendrą valstybės ir visuomenės žinutę, kad eiti į mokyklą gali ir turi būti įdomu, kad svarbu puoselėti moksleivio prigimtinį smalsumą, kad mokyklos turi būti kūrybingos.

Kaip tai atrodo praktiškai? Surengėme daug nacionalinių ir regioninių renginių, kuriuose mokytojai, mokyklų direktoriai, tėvai, moksleiviai, įvairių sričių specialistai diskutavo šiais klausimais ir susitarė dėl pokyčių bendrų planų. Taip pat organizavome daugybę renginių ir parėmėme projektus, kuriuose mokyklos ir pelno nesiekiančios švietimo įstaigos dalijosi geriausia švietimo naujovių patirtimi ir rado naujų bendradarbiavimo galimybių. Kitas svarbus dalykas buvo komunikacija – išleidome ir visoje Estijoje platinome šimtus gerųjų pavyzdžių ir sėkmės istorijų iš įdomių mokyklų.

Mūsų vaidmuo buvo inicijuoti bei skatinti diskusijas ir bendradarbiavimą. Tai padėjo „Huvitav Kool“ iškopti į tokį lygį, kai mokyk-los, tėvai ir kitos suinteresuotosios šalys dabar aktyviau įgyvendina mokymosi ir mokymo modernizavimo pokyčius.

– Kaip skatinate moksleivius rinktis tas studijų programas, kurios rengia reikalingiausias Estijai profesijas?

– Švietimo sistemą priartinti prie besivystančios visuomenės poreikių ir darbo rinkos lūkesčių buvo vienas mūsų švietimo politikos prioritetų. Mes turime specialią prognozavimo sistemą OSKA, padedančią rinkti duomenis apie pagrindines kompetencijas, kurių reikia norint sėkmingai įsilieti į darbo rinką, ir pateikiančią rekomendacijas, kad galėtume tam pritaikyti mokymo programas ir parengti jaunimą jų darbinei veiklai geriausiu būdu, kokį tik gali suteikti švietimas. Informacija apie esamą padėtį rinkoje ir jos prognozes padeda jaunuoliams aiškiai suvokti perspektyvas ir būti labiau užtikrintiems dėl savo ateities. Duomenų bazė padeda priimti sąmoningą pasirinkimą dėl studijų ar nuspręsti įgyti papildomą išsilavinimą, ir mes tikimės, kad žmonių be kvalifikacijos ar su darbo rinkoje nereikalingais įgūdžiais gerokai sumažės. Kasmet OSKA pateikia ataskaitas apie penkis ekonomikos sektorius, ir per kelerius metus turėsime išsamų situacijos darbo rinkoje vaizdą – apie poreikius, pokyčius ir tendencijas.

Be prognozavimo sistemos, dar siūlome praktinio verslumo ugdymo galimybes visų lygių mokyklų – pagrindinių, vidurinių, profesinių – moksleiviams. Visa mokymo medžiaga parengta kartu su įvairiais verslininkais, vietos bendruomenėmis ir kitomis organizacijomis. Tokį mokymą remia verslumo tinklas, kuris padeda surinkti ir dalytis gerąja Estijos ir viso pasaulio patirtimi, ją panaudoti vietos sąlygomis.

Taip pat investuojame į profesinio išsilavinimo skatinimą, siekdami pagerinti jo reputaciją ir pakeisti visuomenės požiūrį, nes dabar ji nepakankamai vertina profesines studijas. Tikslas – gerinti profesinio mokymo įvaizdį, kad šis mokymas taptų populiaresnis tarp mokyklų absolventų ir suaugusiųjų.

Švietimo sistema privalo suteikti moksleiviams gebėjimų, reikalingų jų būsimam darbui, todėl ne tik nuolat atnaujiname savo mokymo sistemą, bet ir aktyviai skatiname pameistrystės sistemą, kai švietimo įstaigoje gautos žinios papildomos ir įtvirtinamos praktiniais įgūdžiais, išmoktais realiomis sąlygomis ir vadovaujant tos srities profesionalams.

– Ar mokytojo profesija Estijoje – prestižinė? Kaip skatinate ją rinktis geriausiuosius? Ar yra reikalavimas mokytojui turėti specialų pedagoginį išsilavinimą?

– Deja, Estijoje mokytojo profesija nėra pakankamai patraukli, o jaunų specialistų proporcija tarp mokytojų maža. Kad tai pakeistume, pastaraisiais metais susikoncentravome į mokytojo profesijos ir jos vertės, mokytojų profesinio tobulėjimo kėlimą ir šio darbo vertą atlyginimą. Pavyzdžiui, modernizavome mokytojo profesijos reguliavimo taisykles, sukūrėme naujus mokytojų kompetencijos modelius. Per pastaruosius penkerius metus vidutinį mokytojų atlyginimą padidinome beveik 50 proc. Mūsų tikslas – pakelti jį iki Estijos specialistų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, vidutinio atlyginimo lygio, kad darbas mokykloje taptų patrauklus patiems geriausiems.

Reikalavimai norint tapti mokytoju Estijoje dideli – privaloma turėti magistro laipsnį ir pedagoginį išsilavinimą. Šią aukštą kartelę planuojame išlaikyti, kad užtikrintume mokyklose gerą mokymo ir mokymosi kokybę. Talino ir Tartu universitetai atsakingi už mokytojų rengimą, ir mes dirbame kartu siekdami, kad mokytojų rengimo programas padarytume kuo patrauklesnes.

– Kur mokytojas atsiduria pagal atlyginimų hierarchiją, palyginti su vidutiniu darbo užmokesčiu?

– Kaip minėjau, pedagogų vidutinis darbo užmokestis didėja ir dabar jau viršija atlyginimų Estijoje vidurkį. Šiais metais Estijos pedagogų darbo užmokestis padidės du kartus – apie 5 proc. nuo sausio ir tiek pat nuo rugsėjo 1 dienos. Jį planuojame ir toliau didinti.

– Kokią dalį BVP skiriate švietimui?

– 2015 m. Estija švietimui išleido 6,1 proc. BVP. Procentas nėra fiksuotas, vyriausybė kasmet priima sprendimą dėl išlaidų. Estijos švietimo rezultatai iki šiol rodo, kad švietimas gauna pakankamai lėšų, nors, žinoma, stengiamės finansavimą kiek įmanoma didinti.

– Kas dabar jūsų darbotvarkėje bendrojo lavinimo klausimais – kokias naujoves planuojate?

– Šioje srityje nėra suplanuota kokių didelių naujovių. Mūsų švietimo sistema rodo stabilius rezultatus, todėl orientuojamės į tai, kaip tai remti ir tobulinti mažais žingsneliais. Nuo 2010 m. ėmėmės pertvarkyti mokyklų tinklą, kad, atsižvelgdami į dabartinę ir prognozuojamą demografinę padėtį, užtikrintume vienodą kokybiško išsilavinimo prieinamumą. Šiuo metu kuriame nacionalinių gimnazijų, teikiančių išskirtinai aukštesnį vidurinį išsilavinimą, sistemą, tokių bus bent po vieną kiekvienoje iš penkiolikos Estijos apskričių.

Estijoje egzistuoja dviejų tipų vidurinis išsilavinimas: bendrasis ir profesinis. Profesinio vidurinio išsilavinimo mokyklos suteikia lygiavertį bendrąjį išsilavinimą kaip ir vidurinės mokyklos, vadinasi, moksleivis tuo pačiu metu įgyja ir vidurinį, ir profesinį išsilavinimą. Abiejų tipų vidurinio ugdymo tikslas – suteikti moksleiviams visas sąlygas gauti kokybišką išsilavinimą ir padėti įgyti įgūdžių, žinių bei vertybių, kurių jiems reikia norint sėkmingai tęsti studijas aukštojo ar profesinio mokymo įstaigose.

– Estija per ateinantį pusmetį pirmininkaudama ES Tarybai paskelbė sieksianti supaprastinti ES mokslinių tyrimų finansavimo sistemą. Ar ketinate Europos lygmeniu imtis dar kokių švietimo iniciatyvų?

– Švietimo srityje mūsų prioritetas yra sutelkti dėmesį į švietimo modernizavimą. Visi matome, kad mokymo ir mokymosi vaidmuo keičiasi ir kad tradiciniai švietimo metodai nėra pakankamai patrauklūs besimokantiesiems. Norime su kitomis ES valstybėmis narėmis aptarti šiuos naujus poreikius visose švietimo srityse ir rasti geriausios patirties bei naujų sprendimų visos ES mastu.

Kitas svarbus dalykas – švietimo ir darbo rinkos ryšys. Esame įsitikinę, kad aukštojo mokslo institucijos ir profesinio rengimo mokyklos turi geriau reaguoti į besimokančiųjų poreikius, gebėjimus ir besikeičiančią darbo rinkos prigimtį. Mums būtina turėti geresnę duomenų bazę, kad galėtume žinoti, kokių gebėjimų reikia darbo rinkai, o tai suteiktų daugiau galimybių įsidarbinti. Estijos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu kelsime klausimus, kaip gerinti tokių duomenų surinkimą ir jų analizę.

Be to, tęsime „Europass“ tobulinimą, kurio tikslas – informaciją apie darbo rinkoje reikalingus įgūdžius, kvalifikacijas ir mokymosi galimybes Europoje padaryti labiau prieinamą.

Švietimo ir mokslo ministerija taip pat yra atsakinga už jaunimo sritį. Čia diskusijose dėmesį sutelksime į naują ES jaunimo strategiją, ir norime įtraukti į diskusijas kiek įmanoma daugiau jaunų žmonių. Norėtume įtvirtinti jaunimo sumanaus darbo sąvoką ir koncepciją, tikėdamiesi, kad požiūris į skaitmenines priemones ir sprendimus taps pažangesnis.

Mes taip pat siekiame stiprinti jaunimo savanorystę, kuri yra vienas iš Europos jaunimo reikalų kertinių akmenų. Netrukus su kitomis ES valstybėmis narėmis aptarsime neseniai įsteigto Europos solidarumo korpuso iniciatyvas.

Estija, nuo liepos 1-osios pradėjusi savo pirmininkavimo ES Tarybai pusmetį, užsimojo keturias fundamentaliąsias ES laisves – laisvą asmenų, prekių, pa-slaugų ir kapitalo judėjimą papildyti penktąja – laisvu skaitmeninių duomenų judėjimu. ES senbuvės abejoja, ar tai pavyks.

Aušra LĖKA

„Veidui“ iš Talino

Į Estijos pirmininkavimo ES Tarybai atidarymo renginius atvykęs Europos Komisijos vicepirmininkas Andrusas Ansipas dairosi į lietingą Talino dangų – jo duktė dalyvauja dainų ir šokių šventėje. „Dalyvauja iš tikrųjų ar virtualiai?“ – juokaudami klausia Briuselyje reziduojantys žurnalistai iš visų Europos šalių, Estijos užsienio reikalų ministerijos pakviesti į Taliną.

Teisybės dėlei, visų ES šalių, išskyrus Lietuvą, mat Estija vienur, o mes kitur unikalūs – vieninteliai iš ES šalių Briuselyje neturime žurnalistų. Tad ačiū Europos Komisijos atstovybei Lietuvoje, kurios pastangomis ir lėšomis į ES žurnalistų grupę buvo įtraukti ir Lietuvos žurnalistai.

Beje, klausimas A.Ansipui apie virtualią dainų šventę nėra visai ne į temą: pirmoji pasaulyje virtuali estų dainų šventė jau įvyko prieš septynerius metus. Estija – unikali pasaulyje e. valstybė. Ne tik A.Ansipas – ir Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid, premjeras Juri Ratas, mums neįprastai jauni ministrai daugiausiai klausimų sulaukė apie tai, kaip Estija tapo e. Estija ir kaip ji ketina tokią padaryti ir Europą.

Internetu negalima tik susituokti, išsiskirti ir nusipirkti būsto

A.Ansipas, 2005–2014 m. Estijos premjeras, pasakoja, kaip viskas prasidėjo: atkūrus nepriklausomybę praktiškai nuo nulio ėmę kurti bankinę sistemą estai diegė moderniausias IT sistemas, paskui po truputį e. paslaugų daugėjo ir kitose srityse, žmonės ėmė vis labiau pasitikėti jomis, o ne popierine biurokratija. Dabar estai turi savo skaitmeninę asmens tapatybės kortelę, kuri praktiškai pakeičia visus kitus dokumentus. Ją užtenka parodyti sustabdžius kelių policijai (tiesa, ši turi teisę stabdyti tik tuo atveju, jei padarei pažeidimą, nes pagal automobilio numerį sistemoje ir taip mato, ar turi draudimą ir kt.). Vaistinėje irgi nereikia jokio recepto – pagal asmens kortelę vaistininkas mato, ką pacientui paskyrė jo gydytojas. Vieną kartą bet kurioje įstaigoje užregistravęs kokį dokumentą jau niekada gyvenime nebūsi jo paprašytas kur kitur, nes tam ir yra duomenų registras.

Visa teisinė bazė popieriuje nebespausdinama ir nebekaupiama. Jau retas estas prisimins, kada buvo pasirašęs tušinuku, – vien dėl elekt-roninio parašo Estija kasmet sutaupo ištisą darbo savaitę, arba 2 proc. BVP, tai yra lygiai tiek, kiek pagal NATO standartus reikia skirti šalies gynybai.

Skaitmeninė sistema leidžia Estijai būti skaid-riausios ir mažiausiai biurokratizuotos valdžios valstybe, nes visus duomenis galima rasti internete. E. balsavimas rinkimus atpigino 2,5 karto, e. sveikatos apsauga trečdaliu sutrumpino patekimo pas gydytoją laiką. E. mokesčių sistema ir verslo e. registravimas padėjo Estijai tapti lengviausiai verslą registruojančia ir geriausiai mokesčius surenkančia valstybe. Internetu estai negali padaryti tik trijų dalykų – susituokti, išsiskirti ir nusipirkti būsto.

E. Estija neapsiriboja savo valstybės sienomis: vadinamojoje e. rezidencijos skaitmeninėje programoje užsiregistravę per 20 tūkst. rezidentų, o iki 2025 m., tikimasi, jų bus 10 mln. Žmogus iš bet kurio pasaulio kampelio per keliolika minučių nuotoliniu būdu gali užsiregistruoti Estijoje ir čia įkurti verslą.

„Estija – maža šalis, o per skaitmenines priemones galime būti gerokai didesni“, – apie vienintelę tokią pasaulyje e. rezidentų programą pasakoja Estijos ekonomikos reikalų ministerijos generalinio sekretoriaus pavaduotojas Siimas Sikkutas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2017-m

Neilas TANKEVIČIUS, Lietuvos ambasadorius Estijoje

2018 m. švęsim kelių regiono valstybių įkūrimo ar atkūrimo šimtmečio jubiliejus. Šimtmetis sukaks Lietuvos ir Estijos partnerystei, nenutrūkusiai net karo ir okupacijos metu. Neturime bendros sienos, gal dėl to sunku prisiminti kada nors kilusią rimtesnę dvišalę problemą. Didžiausios grėsmės mums kildavo iš Rytų, o saugumo ir gerovės mums teko ieškoti Vakaruose. Esame artimiausi partneriai nepriklausomai nuo to, kur siekiame apginti savo interesus – Briuselyje, Niujorke ar Maskvoje. Nors ir nedidukė, Estija Lietuvai yra šešta prekybos ir septinta investicijų partnerė.

Nenuostabu, kad tik pradėję eiti savo pareigas mūsų valstybių vadovai tarp pirmųjų vizitų visada pasirenka Vilnių ir Taliną. Tuose susitikimuose ne tik aptariami svarbiausi saugumo bei užsienio politikos klausimai, bet ir pasidalijama patirtimi svarbiausių valstybinių reformų klausimais. Šiuo požiūriu pirmosios Estijos prezidentės Kersti Kaljulaid vizitas Vilniuje spalio mėnesį tik patvirtino taisyklę.

Valstybės valdymą per pastaruosius porą dešimtmečių daugelyje sričių buvo galima padaryti daug efektyvesnį pasinaudojant informacinėmis technologijomis (IT). Joms įdiegti reikėjo optimizmo, ne tik privalumų ir trūkumų analizės. Besikeičiančioms Estijos vyriausybėms beveik kiekvieną kartą tokiose analizėse stiklinė atrodė pusiau pilna, t.y. IT sprendimų privalumai atrodė didesni nei trūkumai. Ir nors sprendimų įgyvendinimas toli gražu ne visada būdavo paprastas ir sklandus, bet viešai pasigyrę estai dažnai nebenorėdavo trauktis.

Tos pastangos jau su kaupu atsipirko daugelyje sričių. Mokesčių administravimui Estija gali skirti kelis kartus mažiau išteklių nei prieš keliolika metų, dėl elektroninio parašo išplitimo nebereikia susitikinėti sudaromos sutarties šalims, daug skaidresnė e. sveikatos sistema, o e. receptas padėjo taupyti valstybės bei pacientų laiką ir pinigus. Internetinis balsavimas paskatino rinkėjus aktyviau dalyvauti politikoje, sudarė sąlygas balsuoti iš bet kurios pasaulio vietos.

Dar daugiau Estija laimėjo tarptautiniu mastu, skubėdama pirmoji įgyvendinti naujoves. Jau daugelį metų plačiai išreklamuotoje e. vyriausybėje ministrams nebegalima dirbti su popieriais, dokumentai gali būti tik kompiuteriuose. Tai ne tik sutaupė laiko ir medienos, bet daug svarbiau – dėl geros komunikacijos ir skambių IT sprendimų pavadinimų padėjo Estijai sukurti pažengusios šioje srityje valstybės įvaizdį pasaulyje. Net Vokietijos vyriausybė susidomėjo e. sprendimų diegimo patirtimi Taline.

Estija ir Suomija pradėjo jungti valstybinius registrus per vadinamąjį x-road ryšį, ir tai tarp kitų dalykų padėjo tinkamai apmokestinti dešimtis tūkstančių į Suomiją važiuojančių uždarbiauti estų.

E. rezidento kortelė sukurta užsieniečiams, kurie norėtų pasinaudoti Estijos valstybės paslaugomis internetinėje erdvėje, pvz., įkurti ir plėtoti verslą nuotoliniu būdu. Estijos ministras pirmininkas pats įdavė tokias korteles Japonijos premjerui Shinzo Abe ir Vokietijos kanclerei Angelai Merkel. Skaičiuojama, kad naudojantis tokiomis kortelėmis Estijoje šiuo metu įkurta daugiau kaip tūkstantis įmonių.

Estijos vyriausybė paskelbė kurianti duomenų ambasadas, tai yra saugumo sumetimais pagrindinių valstybės registrų kopiją perkėlė į serverius kitose patikimose NATO ir ES valstybėse. To perkėlimo detalės įslaptintos, bet užsimenama, kad virtualioje erdvėje valstybė gali tęsti veiklą nepriklausomai nuo gamtinių ar karinių katastrofų. NATO kibernetinės gynybos centras Taline ne tik padeda Aljanso narėms stiprinti gynybinius pajėgumus, bet ir kuria teisės normų kibernetinėje erdvėje teorinius pagrindus.

Tai kas gi yra Lietuva šioje istorijoje – gulbė ar bjaurusis ančiukas? Nors dažnas Lietuvoje gal dar nenorės to pripažinti, galėčiau drąsiai pasakyti, kad Lietuva jau yra gulbė. Bankininkyste ir mokesčių deklaravimu internete Lietuvoje negalėjai nieko nustebinti jau prieš dešimtmetį, o ir kitose srityse IT naudojamasi kaip daugelyje pažangiausių pasaulio valstybių. Iš asmeninių pokalbių teko patirti, kad keli skaitmeninių viešųjų paslaugų sprendimai Estijoje dabartinę formą įgavo tik po konsultacijų su kolegomis iš Lietuvos. Taip pat turime ir IT startuolių sėkmės istorijų. Estai vis priskiria sau „Skype“ kūrimo laurus, o Lietuvoje prisimintini „Pixelmator“ ar „Getjar“. Lietuvoje naudojamo interneto greitis lygintinas su pasaulio lyderių Japonijos ar Pietų Korėjos greičiais. Turėtume pastebėti ir girtis tuo, ką pasiekėme, bet taip pat didžiuotis ir pasinaudoti tokia kaimyne kaip Estija.

Mūsų sėkmės ir pralaimėjimai susiję. Abi šalys yra pavyzdinės istorijos, kaip ištrūkus iš sovietinės nelaisvės tampama Europos Sąjungos bei NATO narėmis. Daugelį metų abi šalys yra tarp pirmaujančių pagal ES struktūrinių fondų įsisavinimo rodiklius bei ES direktyvų taikymą. Estija išmoko lietuviškas pamokas 2013 m. ir pasirengė savo pirmininkavimui ES Tarybai 2017 m. antroje pusėje.

Daugiausia dėl ES narystės ekonomikoje esame kaip susisiekiantys indai. Investicijos ateina į visą Baltijos šalių regioną, o ne į atskirą šalį. Tiesa, būstinę renkamasi pagal tai, iš kur lengviau tvarkyti reikalus ir kur patogiau gyventi. Energetikos ir transporto projektai (kaip antai „Via Baltica“ ir „Rail Baltica“) mūsų ekonomikas dar labiau suartins.

Vis dėlto pasiekti galima daug daugiau, ypač IT srityje. Tarp pirmiausių Lietuvos partnerių galėtų būti Estija dėl jos patirties eksperimentuojant su IT inovacijomis. Dėl jau egzistuojančių prekybinių, investicinių ryšių su Danija ir Švedija būtų galima sukurti daugiau pridėtinės vertės, pvz., nuotoliniu būdu administruojant investicijas ir verslą. O tose šalyse gyvenantys lietuviai pasijustų gyveną arčiau namų, jei informaciją apie juos Talino ir Helsinkio susitarimo pavyzdžiu Šiaurės šalių institucijos galėtų saugiai gauti iš Lietuvos registrų.

Briuselyje derinamos direktyvos, sukursiančios teisinius rėmus ES skaitmeninei rinkai veikti ir kartu atversiančias didžiules verslo galimybes 500 mln. vartotojų rinkoje. Plėtoti verslą užsidarius savo mažoje rinkoje nepaprastai sunku, o laikai, kai valstybė galėjo išsiversti be skaitmeninių sprendimų, seniai baigėsi.

Estijos vardas skamba pasaulio žiniasklaidoje, apie jos sukurtą švietimo stebuklą kalba BBC ir CNN. Estijos penkiolikmečiai pagal gamtamokslį raštingumą yra pirmi Europoje ir treti pasaulyje, pagal matematinį raštingumą – devinti pasaulyje, pagal skaitymo gebėjimus – šešti. Tokius rezultatus atskleidė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) atliekamas penkiolikmečių pasiekimų tyrimas „PISA 2015“. Estija dairėsi į Suomijos švietimo sistemą, bet savo mokytoją jau pranoko. Apie tai, kaip estai sukūrė fenomeną, kaip dirba jų mokyklų direktoriai bei kiek uždirba mokytojai – „Veido“ interviu su Estijos EBPO PISA valdybos nare Maie Kitsing.

– Ar galėtumėte įvardyti pagrindines priežastis, lėmusias tokius gerus Estijos mokinių rezultatus EBPO penkiolikmečių pasiekimų tyrime PISA?

– Mūsų mokiniai, mokytojai ir mokyklos dirba gerai. Estijoje švietimas yra labai vertinamas, o pagrindinis ugdymas stiprus ir kokybiškas jau dešimtmečius. Tarptautinio suaugusiųjų gebėjimų tyrimo PIAAC duomenys rodo, kad 50–60 metų amžiaus estai, turintys pagrindinį išsilavinimą, palyginti su kitomis EBPO šalimis, demonstruoja vienus geriausių gebėjimų skaitymo įgūdžių, matematinio raštingumo ir problemų sprendimo technologijų pagalba srityse.

Estijos švietimo sistema paremta lygybės ir visapusiškumo principais. Nevykdome jokios mokinių atrankos pagal jų akademinius gebėjimus ar rezultatus. Mokyklos privalo sukurti geriausią mokymosi aplinką kiekvienam mokiniui, nepaisant jo namų aplinkos ar šeimos pajamų. Žinoma, didelį dėmesį skiriame specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams.

Švietimas Estijoje yra ir nacionalinės, ir vietinės valdžios prioritetas. Nepaisant ekonominio nuosmukio, 2005–2012 m. švietimo išlaidos, tenkančios vienam mokiniui, padidėjo 30 proc., o mokytojų atlyginimai per pastaruosius penkerius metus kilo 40 proc.

– Kokios reformos, pokyčiai Estijos švietimo politikoje buvo svarbiausi?

– Viena iš sėkmės priežasčių – jų tęstinumas. 1996 m. Estijos vyriausybė priėmė nacionalinę pagrindinio ir vidurinio ugdymo programą, kurioje buvo nustatytos pagrindinės kryptys. Programa apibrėžė bendrąsias kompetencijas ir nustatė kryptį siekti rezultatais grįsto mokymo. 2002 m. ši programa buvo peržiūrėta, o 2010-aisiais Estija patvirtinto naujas pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas. Viena vertus, naujosios programos buvo logiškas prieš tai buvusios programos tęsinys, kita vertus, patikslinome bendrąsias kompetencijas, integravome skirtingus dalykus ir bendrąją dalį į ugdymo programas. Taigi naujosios nacionalinės programos įgyvendinimas pastaruosius šešerius metus buvo svarbiausias mūsų uždavinys.

Nuo sisteminio išorinio mokyklų vertinimo perėjome prie teminio, pavyzdžiais grįsto vertinimo. 2016 m. mokyklų vidinis vertinimas tapo privalomas. Dėl šios priežasties atsakomybė už mokyklos rezultatus perėjo į pačių mokyklų rankas, todėl jų direktoriai skiria daugiau dėmesio mokinių pasiekimams ir mokyklos rezultatams analizuoti.

Taigi svarbiausi sprendimai buvo numatyti pirmojoje nacionalinėje programoje, o kitas reikšmingas žingsnis buvo mokyklų vertinimas.

– Kas Estijoje prisiima atsakomybę už mokinių rezultatus – mokiniai, mokytojai, direktoriai ar tėvai?

– Atsakomybę dalijasi visi. Didžiausia atsakomybė tenka patiems mokiniams, tačiau mokytojai ir tėvai, kurie juos palaiko ir padeda mokytis, moko ir kaip prisiimti atsakomybę už savo rezultatus. Tėvai atsakingi už vaikų auginimą, jiems diegiamas vertybes ir namų, kuriuose netrūktų meilės ir palaikymo, sukūrimą. Mokytojai atsakingi už pagalbą mokiniams visame ugdymo procese ir skatinančios mokymosi aplinkos sukūrimą.

– Koks Estijoje požiūris į mokytojus, jų rengimą, tobulinimąsi, pagalbą ir atlyginimą?

– Estijos mokyklos, taip pat ir mokytojai, turi didelę autonomiją. Jie patys gali laisvai nuspręsti, kaip įgyvendinti nacionalinę programą, kad joje numatytų mokymosi rezultatų savo mokyklose ir klasėse pasiektų jiems geriausiu būdu. Mokyklos ir mokytojai gali laisvai pasirinkti ir visą mokslams reikalingą medžiagą. Tačiau tuo pat metu vykdoma ir mokinių pasiekimų stebėsena, jų rezultatai vertinami ir mokyklos, ir valstybės lygiu. Valstybės lygiu Estijoje yra sutariama, kokių mokymosi rezultatų mokiniai privalo pasiekti, tačiau kaip tai padaryti, sprendžia patys profesionalai, pedagogai.

Mokytojų atlyginimai per pastaruosius penkerius metus Estijoje pakilo daugiau kaip 40 proc. Vidutinis savivaldybės mokyklos pedagogo atlyginimas nuo 800 eurų 2011 m. padidėjo iki 1135 eurų 2015 m. Mokytojų atlyginimai didėjo sparčiau nei vidutinis darbo užmokestis šalyje: 2011 m. mokytojas vidutiniškai uždirbo 95 proc., 2015 m. – 107 proc. vidutinio darbo užmokesčio.

Pedagogų atlyginimų kėlimas ir toliau lieka nacionalinės strategijos tikslas. Planuojama, kad iki 2020 m. vidutinis mokytojo darbo užmokestis bus toks pat arba didesnis, nei gauna aukštąjį mokslą baigę absolventai, pavyzdžiui, sudarys 120 proc. vidutinio šalies atlyginimo. Beje, visi Estijos mokytojai turi magistro laipsnį.

– Mokyklų ir mokinių rezultatai Estijoje, kaip ir Suomijoje, yra labai panašūs, o Lietuvoje jie ryškiai skiriasi net tame pačiame mieste. Kaip jums pavyksta užtikrinti tokį tolygumą?

– Lygybės užtikrinimas yra vienas kertinių Estijos švietimo politikos principų. Pagrindinių mokyklų ir gimnazijų įstatyme jis buvo įtvirtintas kelis kartus – 1993, 2004 ir 2010 m. Naujausios įstatymo pataisos įpareigojo mokyklas patenkinti specialiuosius mokinių ugdymosi poreikius. Jos turi reaguoti ir imtis tam tikrų priemonių, kurios padėtų mokymosi sunkumų patiriantiems mokiniams, taip pat turintiesiems specialiųjų socialinių švietimo poreikių.

Įgyvendinant šias nuostatas ir principus Estijos mokytojų bei mokyklų vadovų mentalitetas ir pedagogika labai pasikeitė. Pavyzdžiui, nuo 2004 m. bent vieną kartą per mokslo metus su kiekvienu mokiniu susitinkama aptarti jo rezultatų, individualios pažangos, specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems ar mokymosi sunkumų patiriantiems mokiniams sudaromos individualios ugdymo programos.

Siekiant užtikrinti visiems vienodą švietimo prieinamumą nuo 2006 m. mokyklose pietūs yra nemokami, taip pat visa mokymosi medžiaga, kaip ir medicininės ar stomatologijos paslaugos, pagrindinių mokyklų mokiniams nieko nekainuoja.

Pagal įstatymą visos Estijos švietimo įstaigos, įskaitant priešmokyklinio ugdymo, privalo užtikrinti specialistų pagalbą vaikams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, patiriantiems mokymosi sunkumų ar elgesio problemų. Specialiojo pedagogo, logopedo, psichologo ar socialinio pedagogo paslaugos teikiamos nemokamai.

Per pastarąjį dešimtmetį universitetuose ir mokytojų švietimo centruose padaugėjo specialiųjų ugdymo poreikių kursų, mokytojai juose aktyviai dalyvauja. Taip pat regionuose buvo įsteigti švietimo pagalbos, konsultavimo centrai, finansuojami iš Europos socialinio fondo ir valstybės biudžeto lėšų. Šiuose centruose teikiama psichologinė pagalba, specialiosios švietimo paslaugos, kalbos terapija ir kita pagalba vaikams, mokiniams, tėvams ir pedagoginiams darbuotojams.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2016-m

"Scanpix" nuotr.

Kol pasaulio dėmesį buvo prikaustę JAV prezidento rinkimai, Estijoje įvyko valdžios rokiruotė. Lapkričio 7-ąją Centro partijos vadovu išrinktas Jüris Ratas (38 m.) partijos vadovo poste pakeitė 66-erių Edgarą Savisaarą.

Arūnas BRAZAUSKAS

Po poros dienų parlamentas  pareiškė nepasitikėjimą 37-erių metų premjeru Taavi Rõivu (nuotr.), ir bene jauniausias iš ES vyriausybių vadovų atsistatydino (parlamentas jį nuvertė 63 balsais prieš 28, susilaikė 10). Nauju premjeru veikiausiai taps J.Ratas, kurio kandidatūrą, kaip tikimasi, Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid pasiūlys iki nustatyto laiko – lapkričio 23-iosios.

2015-ųjų balandį išrinktame Estijos parlamente Reformų partija turėjo 30 vietų iš 101. Partija be pertraukų 17 metų įeidavo į koalicines vyriausybes, nuo 2005-ųjų jai priklausė premjero postas. Partijos lyderis Andrusas Ansipas 2014-aisiais užėmė Europos Komisijos nario, atsakingo už bendrą skaitmeninę rinką, postą. Jį pakeitęs T.Rõivas galiausiai ėmė kirstis su koalicijos partneriais – dviem mažesnėmis partijomis: Estijos socialdemokratų partija (SDE) bei „Tėvynės“ ir „Res Publica“ sąjunga (IRL), kurios nusprendė pasitraukti iš koalicijos. Partnerių nesutarimai apėmė praktiškai visą vyriausybės veiklos spektrą: ekonomiką, socialinius, kultūrinius klausimus. Mažesnieji partneriai parlamente turi 29 vietas, taigi visa koalicija skaičiuoja 59 parlamentarus.

SDE ir IRL pradėjo derybas dėl koalicijos su opozicine Centro partija, turinčia 29 vietas. Šių trijų partijų koalicija kartu turėtų parlamente viena vieta mažiau nei ankstesnė – 58.

Centro partija yra gausiausia šalyje ir itin populiari tarp rusakalbių. Ji yra sudariusi bendradarbiavimo sutartį su valdančiąja Rusijos partija „Vieningoji Rusija“.

Centro partija yra gausiausia šalyje ir itin populiari tarp rusakalbių. Ji yra sudariusi bendradarbiavimo sutartį su valdančiąja Rusijos partija „Vieningoji Rusija“.

2003-iaisiais partijos suvažiavimas nepalaikė Estijos stojimo į ES. Tačiau Estijai tapus ES nare partija pakoregavo savo euroskeptiškas nuostatas, juolab kad Europos Parlamento rinkimuose 2004 m. ji surinko 17,5 proc. balsų ir gavo vieną vietą Europarlamente.

E.Savisaaro pasitraukimas yra ženklas, kad partija bent iš dalies atsisveikina su savo prorusiška praeitimi. Tai suteikia svorio naujos koalicijos partijų pareiškimui, kuriame teigiama, kad jos besąlygiškai laikysis dabartinių saugumo ir užsienio politikos principų, pagal kuriuos narystė NATO ir ES yra svarbiausia Estijos saugumo garantija. Partijos įsipareigoja gynybai skirti NATO rekomenduojamus 2 proc. šalies BVP, kurių iš NATO sąjungininkų primygtinai reikalavo išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas, per savo rinkimų kampaniją vainodamas Šiaurės Atlanto sąjungą.

Kol kas nesitikima didelių Estijos užsienio politikos kurso permainų. Palankumu Maskvai įtariama Centro partija turi nuo prorusiškumo saugančius koalicijos partnerius, kurie kilus naujai krizei su Centro partija gali padaryti tą patį, ką dabar padarė su Reformų partija – pasitraukti iš koalicijos.

Potencialus premjeras J.Ratas iki šiol buvo parlamento vicepirmininkas. 2005–2007 m. jis buvo Talino meras.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

D.Imbrasas

Vertinant perkamosios galios skirtumus Baltijos valstybėse gana dažnai diskutuojama dėl tų šalių vidutinio darbo užmokesčio neatitikimų.

Darius Imbrasas, vyresnysis LB ekonomistas

Kaip žinoma, vidutinis darbo užmokestis Estijoje ir Latvijoje gerokai didesnis nei Lietuvoje. Vykstant tokioms diskusijoms neretai pamirštami kiti analizės aspektai – kitos nei darbo užmokestis pajamos bei skirtingas kainų lygis – ir daromos kartais net drastiškos išvados, kad Lietuvoje kone didžioji dalis tautos skursta. Tačiau tų aspektų analizė rodo, kad tikroji padėtis nėra tokia bloga, kaip bandoma tvirtinti.
Pažvelkime į darbo našumo skirtumus Baltijos valstybėse. Naujausiais duomenimis, 2015 m. Lietuvoje darbo našumas buvo kur kas didesnis nei Latvijoje ir šiek tiek viršijo Estijos rodiklį. Atsižvelgiant į darbo našumo skirtumus tarp Baltijos valstybių būtų galima tikėtis, kad vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje turėtų būti gerokai didesnis nei Latvijoje ir panašus į Estijos rodiklį. Tačiau darbo užmokesčio statistika piešia kitokį paveikslą. Remiantis ja, Lietuva pagal vidutinio darbo užmokesčio dydį atsilieka tiek nuo Latvijos, tiek nuo Estijos. Pavyzdžiui, 2016 m. antrąjį ketvirtį Lietuvos vidutinis darbo užmokestis sudarė 1048 eurus ir buvo 17 proc. mažesnis nei Estijos (1262 eurai), keliais procentais jis atsiliko nuo Latvijos (1064 eurai) darbo užmokesčio. Pažymėtina, kad šiame komentare vidutinis darbo užmokestis apskaičiuotas naudojant nacionalinių sąskaitų
duomenis ir sąlyginį darbuotojų skaičių. Šis rodiklis skiriasi nuo dažniausiai viešojoje erdvėje cituojamo vidutinio darbo užmokesčio rodiklio, iš esmės rodančio darbo užmokestį „ant popieriaus“. Tai daroma, nes į pastarąjį darbo užmokestį neįtraukiamos su darbu susijusios arba skatinamosios piniginės perlaidos, darbuotojams teikiamos prekės ir paslaugos, atlyginimai „vokeliuose“.

Norint suprasti, kodėl atsiranda tokių neatitikimų tarp darbo našumo ir darbo užmokesčio, pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad darbo našumas apskaičiuojamas remiantis perkamosios galios paritetu, t.y. atsižvelgiama į kainų lygio valstybėse skirtumus, o vidutinis darbo užmokestis yra vertinamas to meto (nominaliosiomis) kainomis. Tai svarbu, nes nominaliojo darbo užmokesčio dydis ne viską pasako apie gyventojų pragyvenimo lygį. Daugelis sutiks, kad svarbu ne tik tai, kokio dydžio darbo užmokestis yra gaunamas, bet ir tai, ką už jį galima įsigyti. Taigi svarbu žiūrėti ne tik į nominaliojo darbo užmokesčio dydį, bet ir į prekių bei paslaugų kainų lygį.

Būtent prekių ir paslaugų kainų lygio analizė atskleidžia, kad bene visų pagrindinių prekių ir paslaugų grupių kainos Lietuvoje mažesnės nei Estijoje ir Latvijoje. Mažiausi kainų skirtumai matyti tarp prekių ir paslaugų, kurias galima importuoti ar eksportuoti, tokių kaip apranga ir avalynė, degalai, būsto apstatymo ir apyvokos prekės, maistas ir gėrimai.

Kainų lygio skirtumo ir namų ūkių pajamų struktūros analizė rodo, kad Lietuvos gyventojų perkamoji galia artima kitų Baltijos valstybių gyventojų perkamajai galiai

Jų kainų skirtumai sudaro iki 15 proc. Kur kas didesni skirtumai išryškėja tarp prekių ir paslaugų, kurių importuoti ar eksportuoti neįmanoma. Kai kurių iš jų, pavyzdžiui, sveikatos, švietimo ar susijusių su būsto eksploatacija paslaugų, kainos Lietuvoje iki 45 proc. mažesnės nei Latvijoje ar Estijoje.
Atsižvelgiant į minėtus Baltijos valstybių kainų lygio skirtumus, Lietuvos vidutinis darbo užmokestis vertintinas pozityviau. Pavyzdžiui, 2015 m. Lietuvoje nominalusis vidutinis darbo užmokestis buvo 21 proc. mažesnis nei Estijoje ir beveik 6 proc. atsiliko nuo Latvijos rodiklio. Tačiau atsižvelgiant į prekių ir paslaugų kainų skirtumus, Lietuvos gyventojų
perkamosios galios atsilikimas nuo Estijos sumažėja iki 5 proc., o Latvijos rodiklis netgi viršijamas beveik 4 proc.
Kitas svarbus, tačiau dažnai ignoruojamas aspektas yra tas, kad darbo užmokestis sudaro tik dalį namų ūkių pajamų. Gyventojai pajamų gauna ir iš ūkinės veiklos, sukaupto kapitalo, valstybės institucijų ir užsienyje gyvenančių artimųjų pervedamų lėšų. Kadangi į disponuojamąsias pajamas patenka socialinės išmokos, dividendai ir kitos su darbo santykiais
nesusijusios pajamos, pravartu vertinti disponuojamąsias pajamas ne vienam samdomajam darbuotojui, o vienam gyventojui.
Lietuvos ir Estijos nominaliosios namų ūkių disponuojamosios pajamos, tenkančios vienam gyventojui, yra gana panašios – 2014 m. vieno Lietuvos gyventojo nominaliosios disponuojamosios pajamos buvo tik 5 proc. mažesnės nei Estijos gyventojo, o atitinkamą Latvijos rodiklį viršijo daugiau nei 10 proc. Tokius nedidelius skirtumus lemia tai, kad Lietuvos gyventojai kur kas daugiau pajamų gauna iš asmeninio verslo ar sukaupto kapitalo.
Skaičiai iškalbingi: prie vidutinio 269 eurus sudarančio darbo užmokesčio vienam gyventojui tenka 380 eurų kitų pajamų, iš kurių 222 eurus gyventojai gauna iš asmeninio verslo, sukaupto kapitalo ar kitos panašios veiklos ir 158 eurus – iš perlaidų iš užsienio, socialinių išmokų bei kitų valstybės perlaidų. Lietuvoje gyventojai kitų nei darbo užmokesčio pajamų dydžiu gerokai lenkia tiek Latvijos, tiek Estijos gyventojus. Vienam Latvijos gyventojui minėtų pajamų tenka 290 eurų, Estijos gyventojui – 315 eurų.
Tiesa, tokia situacija, kai Lietuvos gyventojai didesnę nei latviai ar estai savo uždirbamų pajamų dalį gauna ne darbo užmokesčio forma, turi neigiamos įtakos valdžios sektoriaus finansams. Tokia padėtis susidaro dėl to, kad asmeninio verslo, sukaupto kapitalo ir panašios pajamos apmokestinamos kur kas mažiau nei su darbo santykiais susijusios pajamos.
Taigi, nors nominalus darbo užmokestis Lietuvoje gerokai mažesnis nei kitose Baltijos valstybėse, daryti išvados, kad Lietuvos gyventojų pragyvenimo lygis yra reikšmingai žemesnis nei Latvijos ar Estijos piliečių, nederėtų. Kitų veiksnių – kainų lygio skirtumo ir namų ūkių pajamų struktūros analizė rodo, kad Lietuvos gyventojų perkamoji galia artima kitų Baltijos valstybių gyventojų perkamajai galiai.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Estijos rinkimai

Dovaidas Pabiržis

Po įprasto nepavykusio pirmojo bandymo išrinkti prezidentą Estijos parlamente estafetę perėmė rinkikų kolegija, kurią sudaro ir Es­­tijos savivaldybių atstovai. Tačiau ir šis jung­­tinis darinys nesugebėjo nė vienam kan­didatui atiduoti daugumos balsų. Užuot pasirinkę iš dviejų į finalinę dvikovą patekusių politikų – Reformų partijos atstovo Siimo Kallaso ir dešiniųjų remiamo Allaro Jokso, dalis rinkikų nusprendė biuletenį palikti tuščią.

138 už S.Kallasą, 134 – už A.Joksą, 57 tušti ir 3 sugadinti: po tokio antrojo balsavimo šeštadienį paaiškėjo, kad naujojo šalies prezidento rinkimai keliasi atgal į parlamentą, nes niekas nesurinko reikiamų 167 balsų. Po pirmojo balsavimo iš tolesnės kovos pasitraukė favorite laikyta buvusi užsienio reikalų ministrė Marina Kaljurand (75 balsai), Centro partijos vicepirmininkė Mailis Repso (79 balsai) ir Estijos konservatyvios liaudies partijos pirmininkas Martas Helme (16 balsų).

„Partijos, visų pirma Reformų ir Centro partija, turėjo mėnesį laiko, kad nustatytų savo kursą ir rinkikams pasiūlytų daugiau kandidatų. Tai nebuvo padaryta ir dabar susidarė situacija, kuri nėra numatyta Konstitucijoje, nes jos kūrėjai negalėjo įsivaizduoti, jog intrigos tarp skirtingų partijų ir jų viduje gali taip išaugti, kad prezidento rinkimai neįvyktų. Dalis rinkikų nusprendė, kad geriau sukurti gėdingą precedentą, nei balsuoti už kitą kandidatą“, – skelbia dienraštis „Eesti Päevaleht“.

Kitas dienraštis „Postimees“ pabrėžia, kad rinkimų kampanija tęsėsi penkis mėnesius, todėl net sunku suskaičiuoti, kiek pinigų ir laiko jai išleido politinės partijos. „Šių mėnesių darbo rezultatas yra nulinis, o lūkesčiai surasti kažką ypatingo yra ypač sukelti. Parlamento atsakomybė rasti fantastišką ir šiuo požiūriu pozityviai stebinantį bendrą kandidatą dabar yra didesnė, nei buvo pavasarį ar rugpjūtį“, – rašo „Postimees“.

Estijos viešojoje erdvėje pasigirdo siūlymų keisti prezidento rinkimų sistemą, kad tokios Konstitucijoje nenumatytos situacijos nepasikartotų.

Tartu universiteto politologas Vello Pettai sakė, kad tušti rinkikų biuleteniai rodo, jog nedaugelis jų tikėjosi antrajame ture rinktis tarp S.Kallaso ir A.Jokso. Politologas pabrėžia, kad konkurentai dėl prezidento posto buvo kaip niekada stiprūs.

„Pirmajame ture buvo keturi stiprūs kandidatai, kova buvo labai lygi ir visi rinkikai galėjo balsuoti pagal savo sąžinę. Pirmojo turo rezultatas buvo netikėtumas, o po jo prasidėjo užkulisinės kalbos ir susitarimai, kurie nulėmė prezidento rinkimų fiasko antrajame ture. Jei tau pateikia du pasirinkimus, privalai rinktis. Aš suprantu, kad egzistuoja tokia teisė nebalsuoti, bet dabar patekome į sudėtingą padėtį, iš kurios mėginame išeiti. Kiekviena partija dabar turi daug ką apmąstyti. Jei partija nori ką nors nominuoti, tai turi įvykti pagal tam tikrą procedūrą. Aš manau, kad jie turi kalbėtis tiesiogiai ir susitarti dėl naujo žmogaus“, – sakė V.Pettai.

Kas bus išrinktas naujuoju Estijos prezidentu, dabar jau visiškai neaišku, nes daugelis šiuose rinkimuose dalyvavusių kandidatų, tarp jų ir S.Kallas, pareiškė antrą kartą nekandidatuosią. „Iššvaistėme daug gerų kandidatų, ir tai yra nusivylimas“, – apibendrina dienraštis „Äripäev“.

Parlamentas dar kartą prezidentą išrinkti mėgins spalio 3 dieną. Kiekvieną kandidatą, kaip ir praėjusį kartą, iš pradžių turės paremti mažiausiai 21 parlamentaras.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Estų kandidatai

Žinoma, šio įvykio svarba nepalyginama su JAV prezidento rinkimų batalijomis, tuo labiau kad Estijos vadovas renkamas netiesiogiai. Vis dėlto intriga išlieka, mat rugpjūčio pabaigoje iš pirmo karto to Estijos parlamentui padaryti nepavyko. Dabar prezidentą rinks Rinkikų kolegija, kurią sudaro 101 parlamentaras ir 234 savivaldybių tarybų atstovai. Jie turės pasirinkti iš trijų kandidatų: buvusios užsienio reikalų ministrės Marinos Kaljurand (nuotr. kairėje, kuri sulaukia daugiausiai palaikymo tarp paprastų estų, o neseniai, oponentų priremta prie sienos, įrodė, kad tikrai yra Estijos pilietė; buvusio premjero ir eurokomisaro Siimo Kallaso, kuris yra valdančiosios Reformų partijos atstovas ir surinko daugiausiai palaikymo balsų parlamente per nepavykusius rinkimus; ir buvusios švietimo ministrės Mailis Reps, opozicinės Centro partijos atstovės. Šiuo metu Estijos prezidentas yra Tomas Hendrikas Ilvesas, baigiantis savo antrąją kadenciją.

Dovaidas PABIRŽIS, specialiai “Veidui” iš Talino (Estija)

Estai juokauja, kad internetu jų šalyje negalima padaryti tik trijų dalykų – susituokti, išsiskirti bei parduoti nekilnojamojo turto, ir visi šie dalykai yra savotiškai tarpusavyje susiję. Bene visos kitos valstybės paslaugos čia skaitmenizuotos. Estai neslepia – į valstybės paslaugų skaitmenizaciją jie žvelgia per konkurencijos ir varžybų prizmę, todėl daugelį dalykų siekia išbandyti ir įsidiegti pirmieji.

Tai nėra pirmas kartas, kai estai lenktynes įžvelgia net ten, kur jų nebūtinai yra. Visoms trims Baltijos valstybėms derantis dėl narystės Europos Sąjungoje (estai didžiavosi, kad derėtis buvo pakviesti anksčiau, o lietuviams ir latviams dar teko palūkėti), kone kiekvieną savo ataskaitą Briuseliui estai pradėdavo sakiniu „priešingai nei Latvija ir Lietuva, mes…“. Paaiškėjus, kad Europos Bendrija neketina kabinti medalių pirmūnams ir skatinti lėtesniuosius – 10 valstybių į ES buvo priimtos iš karto 2004-aisiais, – estai atrado naują, kur kas prasmin­gesnę žaidimų aikštelę, kurią galime pavadinti valstybės skaitmenizacija.

Šiandien kiekvienas estas su paprastu prisijungimo vardu ir slaptažodžiu gali prisijungti prie internetinės platformos, kurią mūsų šalyje greičiausiai vadintume elietuvis.lt. Čia vienoje vietoje pilietis gali matyti visą valstybės sukauptą informaciją apie jį: nuo administracinių nuobaudų ir mokesčių mokėjimo deklaracijų iki asmens sveikatos istorijos ar namuose registruotų naminių gyvūnų.

2015-ųjų parlamento rinkimuose teise balsuoti internetu pasinaudojo beveik trečdalis visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų.

Estas gali ne tik peržiūrėti savo prisijungimų istoriją, bet ir matyti duomenis, kada kuri nors valstybės institucija ieškojo duomenų apie jį. Galbūt mokesčių inspekcijai kilo klausimų dėl deklaracijos, kurią estai internete galėjo užpildyti jau 2000-aisiais, o norint tai padaryti, priešingai nei Lietuvoje, nebūtina valandas šifruoti sunkiai suvokiamų kodų. Galbūt policija atsiuntė nuobaudą dėl greičio viršijimo. Galbūt bankas, prieš suteikdamas paskolą, norėjo patikrinti asmeninę finansinę istoriją. Ska­ti­nant pasitikėjimą, portale galima matyti visus pri­sijungimus „iš šono“.

Pasitikėti tikrai yra kuo – daugelio dokumentų popierinių kopijų Estijoje tiesiog nebėra. Galima tik įsivaizduoti, kokią neatitaisomą žalą valstybei padarytų tokios sistemos „nulaužimas“. Todėl estai į kibernetinį saugumą investuoja labai daug, mėgindami šią jautrią sritį perkelti ir į tarptautinį lygmenį: po masinių kibernetinių atakų, patirtų perkėlus į kitą vietą „Bronzinį karį“, Estijos iniciatyva tai tapo NATO darbotvarkės dalimi.

Daugiausiai klausimų dėl saugumo kelia internetinis balsavimas. Estijoje galimybė balsuoti internetu atsirado nuo 2007-ųjų parlamento rinkimų. Šiaurinė Baltijos sesė tapo pirmąja tai padariusia valstybe pasaulyje. 2015-ųjų parlamento rinkimuose šia teise pasinaudojo beveik trečdalis visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų.

Elektroninis balsavimas vyksta specialiu aparatu nuskaičius ID kortelę ir prisijungus prie sistemos, kuri yra vadinamojo atviro kodo platforma, – jos saugumą ir veiklos principus gali pamatyti ir tobulinti kiekvienas informacinių technologijų specialistas. Savo balsą galima keisti kiek tik nori kartų – taip apsisaugoma nuo balsų pirkimo. Sklando tokia istorija, kad viena ponia savo balsą keitė 500 kartų. Tikriausiai manydama, kad visi bus susumuoti.

Jeigu Estiją okupuotų nedraugiška kaimynė, valstybė galėtų funkcionuoti iš užsienio.

Vis dėlto tarptautiniai ekspertai ne kartą yra išreiškę abejonių dėl internetinio balsavimo saugumo, tačiau Estijos rinkimų komisija šią kritiką ir atliktus tyrimus atmetė. Estija išlieka drąsiausia internetinio balsavimo taikytoja – kai kuriose valstybėse ir JAV valstijose taip balsuoti galima tik per savivaldos rinkimus.

Į kai kuriuos saugumo iššūkius Estijoje vis dėlto buvo sureaguota. Po Rusijos agresijos Ukrainoje ši šalis nusprendė visą svarbiausią valstybės informaciją perkelti į ambasadų už­sienyje tinklus. Todėl, jeigu Estiją okupuotų nedraugiška kaimynė, valstybė galėtų funkcionuoti iš užsienio.

Valstybės paslaugų perkėlimas į internetą turi ir konkrečios finansinės naudos. Estija skaičiuoja, kad toks efektyvus paslaugų teikimas taupo iki 1 proc. bendrojo vidaus produkto. Tai padeda pažaboti korupciją: policija Estijoje neturi teisės patikrinimui stabdyti automobilio, nes užtenka nuskenuoti jo numerį, ir bus matyti visa informacija – nuo techninės apžiūros laikotarpio iki baudų už alkoholio vartojimą istorijos. Atlikdamas bet kokį veiksmą policininkas turi savo kortele prisijungti prie bendros sistemos, kurioje stebima, ką kon­kre­čiai pareigūnas atlieka. Jeigu jis sustabdė penkis automobilius iš eilės, bet nieko konkretaus neatliko, sistema signalizuos apie galimą korupciją.

Estai skaičiuoja, kad skaitmeninė sveikatos apsauga padeda sutaupyti iki trečdalio gydytojų laiko. Beje, pacientas toje pat sistemoje gali matyti ne tik savo diagnozių ir gydymo istoriją, bet ir konkrečius gydytojų prisijungimus. Jeigu neturintis tam teisės medikas šniukštinės apie jam nepriklausančius pacientus, už tai iš karto neteks licencijos.

Vis dėlto ne visos išmaniosios technologijos sėk­mingai veikia ir Estijoje. Paklausti apie re­gistraciją į darželius – tikrą skaudulį Lietuvoje, estai pripažįsta: kad ir kokia puiki būtų registracijos sistema, daugiau laisvų vietų darželiuose dėl to neatsiranda. O ambicingas planas vieniems pirmųjų įdiegti automobilių „Tesla“ įkrovimo stoteles taip pat pavyko tik iš dalies – įkrovimo stotelės stovi, bet „Teslų“ nesulaukia. Esant žemesnei nei –20 laipsnių temperatūrai automobiliai nevažiuoja, o estiškos žiemos skaitmenizacijos spaudimui iki šiol nepasiduoda.

Talinas / "Scanpix" nuotr.

50 metų Estiją ir Suomiją vieną nuo kitos skyrė sovietinė geležinė uždanga, dabar jos vėl kartu. Abiejų šalių bendradarbiavimas apima vis daugiau sričių ir vis labiau gilėja. Ši sinergija Estiją skatina augti ekonomiškai, o Suomijai suteikia bazę gamybai ir darbui. Ilgą laiką Estija lygiavosi į šiaurinę kaimynę, bet dabar santykiai susilygino. Suomiai jau irgi turi ko pasimokyti iš estų.

Gytis Janišius, geopolitika.lt

Bendra istorija

Estų ir suomių kultūros, papročiai, tradicijos labai panašios, abi tautos priklauso finougrų kalbų grupei, net dalinasi ta pačia himno melodija. Abiejose šalyse populiaru mokytis vieni kitų kalbų. Buvusi Suomijos prezidentė Tarja Halonen ir kiti suomių politikos lyderiai didžiuojasi mokantys estiškai.

Abiejų tautų draugystė yra labai sena ir tęsiasi nuo to laiko, kai jos apsigyveno Baltijos jūros pakrantėse. Seniausi radiniai Suomijoje iš bronzos ir geležies amžiaus jau rodo, kad buvo ypač glaudžių ryšių su Estija.

Nuo XII amžiaus istoriją skaičiuojantis Talino miestas viduramžiais buvo viso regiono centras, iš kurio buvo valdomos ne tik estų žemės, bet ir didesnė dalis Suomijos.

Mums įprasta manyti, kad Suomija yra turtingesnė šiaurinė Estijos kaimynė, tačiau taip buvo ne visada. Jau nuo XII amžiaus istoriją skaičiuojantis Talino miestas viduramžiais buvo viso regiono centras, iš kurio buvo valdomos ne tik estų žemės, bet ir didesnė dalis Suomijos.

1918 m. paskelbusios nepriklausomybę abi šalys rėmė viena kitą. Per 2 tūkst. suomių savanorių kovojo Estijoje prieš Raudonąją armiją. Lygiai taip pat 3,5 tūkst. estų savanorių kovojo Suomijos pusėje Žiemos karo metu.

Jūra ne skiria, o jungia

Abi valstybės jaučiasi kaimynėmis, nors neturi bendros sienos, jas skiria 79 km pločio Suomijos įlanka. Politikai siekia, kad šis atstumas kuo labiau sutrumpėtų. Naujausias planas – povandeninis tunelis. Jis kainuotų apie 9–13 mlrd. eurų. 40–50 proc. išlaidų padengtų Europos Sąjunga ir abi valstybės – Estija bei Suomija, o paskolos būtų grąžinamos per 35–40 metų. Projektas galėtų būti įgyvendintas ne anksčiau kaip 2030 metais.

Savaitgalį 2500 vietų keltais pasinaudoja apie 20 tūkst. keleivių.

Tačiau ir dabar keleivių pervežimo tarp abiejų krantų skaičiai įspūdingi. Kasmet augantis žmonių srautas jau peržengė 7 mln., o tai arti pusės visų keliaujančių šiaurės Baltijoje. Galima tik pažymėti, kad abiejų šalių gyventojų skaičius nesiekia net 7 milijonų.

Savaitgalį 2500 vietų keltais pasinaudoja apie 20 tūkst. keleivių. Dauguma – suomiai, kuriuos į Taliną vilioja pigesnė degtinė, cigaretės, kitos prekės ir paslaugos. Suomių pajamos 2–3 kartus didesnės nei estų, o kainos Estijoje dvigubai mažesnės nei namie.

Abipusė ekonominė nauda

Estija ir Suomija ne tik keičiasi turistais, bet ir tapo glaudžiomis ekonominėmis partnerėmis. Vien 2010–2014 m. suomių verslininkai į Estiją investavo daugiau kaip 500 mln. eurų ir peržengė bendrą 1,5 mlrd. eurų investicijų ribą. Kai finansiniai srautai tokie dideli, nėra ko stebėtis, kad Estija lenkia Lietuvą, Latviją, taip pat Lenkiją tiek pagal projektų skaičių, tiek pagal investuotą sumą ir sukurtas darbo vietas (skaičiuojant visus rodiklius milijonui gyventojų).

Suomijos investicijos į Estiją pradėjo plaukti dar iki Sovietų Sąjungos žlugimo. XX amžiaus 9 dešimtmetyje buvo leista kurti bendras Suomijos ir Estijos įmones, kurių estiška dalis priklausė valstybei. Paskelbus Estijos nepriklausomybę ir infliacijai siekiant 1000 proc. per metus, kaimynų pinigas – markė tapo faktine atsiskaitymo valiuta. Tai labai sudomino suomių verslininkus, o pritraukus vienus investuotojus, paskui ateidavo ir kiti.

Ne tik Estija turi naudos iš tokių ekonominių ryšių, laimi ir Šiaurės kaimynė. Suomijoje augant gerovei smarkiai pabrango darbo jėga ir paslaugos. Šalis tapo mažiau konkurencinga, palyginti su Švedijos ir Vokietijos bendrovėmis, todėl verslui naudinga dalį gamybos ir paslaugų iškelti į pigesnę partnerę.

Estija jau pradeda lenkti kaimynę

Ilgą laiką Estija kentėjo dėl gyventojų emigracijos į Suomiją, kurioje atlyginimai ir gyvenimo gerovė aukštesni, tačiau paskutiniu metu situacija pasikeitė.

Įsidrąsinęs premjeras pakvietė suomius persikelti gyventi ir dirbti į Estiją.

Suomija susiduria su ekonominiais sunkumais, kokių nėra mačiusi jau 15 metų – dideliu nedarbu ir valstybės skola, siekiančia šimtus milijardų. Šaliai reikia rimtų, bet nepopuliarių reformų: lankstesnių darbo santykių, mažesnių valstybės išlaidų, vėlesnio pensinio amžiaus ir didesnio konkurencinio pranašumo, lygiuojantis į kitas Baltijos šalis.

Estijoje, priešingai, valstybė vykdo atsakingą politiką: biudžetas subalansuotas, skola viena mažiausių Europos Sąjungoje, nedarbas stabiliai mažėja, o gyvenimo lygis sparčiai kyla.

Estijos Ministras Pirmininkas Taavi Rõivas lankydamasis Lietuvoje pareiškė, kad svarbiausias šalies tikslas yra pasivyti Šiaurės šalis. Tai nėra labai tolimas ar neįveikiamas uždavinys. Įsidrąsinęs premjeras pakvietė suomius persikelti gyventi ir dirbti į Estiją. Interviu laikraščiui „Helsingin Sanomat“ jis aiškino, kad algos kasmet auga po 5–6 proc., gyvenimo standartai panašūs, o kainos mažesnės. Su tuo sutinka ir suomiai, kurie jau gyvena Estijoje. Pasak tokių žmonių apklausos, net 96 proc. rekomenduotų Estiją ir kitiems.

Namai Estijoje, darbas Suomijoje

Dalis gyventojų namais pasirenka vieną šalį, dažniausiai Estiją, o dirba kitoje. Tokių yra apie 12 tūkstančių. Vis dėlto paskutiniu metu vis daugiau estų grįžta gyventi į gimtinę, daugėja ir suomių Estijoje, jų jau suskaičiuojama 6300. Tai vis dar toli iki estų bendruomenės Šiaurėje, kuri didesnė bent 10 kartų, bet situacija keičiasi.

Statistikos departamentas šiemet paskelbė, kad Estijos gyventojų skaičius stabilizavosi. Tai pirmiausia siejama su emigracijos suvaldymu. Pernai iš Estijos išvyko tik 100 žmonių daugiau, nei atvyko. Čia veikia ne tik Suomijos faktorius, bet irneslūgstantys atvykėlių iš Ukrainos ir Rusijos srautai.

Geri santykiai ir ilgaamžė Suomijos ir Estijos draugystė labai naudinga abiem šalims. Jos viena kitą remia politiškai ir vis stiprina ekonominius ryšius. Daug metų atsiliekanti Estija lygiavosi į kaimynę ir buvo tarsi jaunesnioji sesė, kuri stropiai mokėsi, tačiau dabar jau Suomija turi didelių ūkio problemų ir žvalgosi į atsakingesnę pietinę kaimynę. Suomija įvertino Estijos pažangą ir turi ko pasimokyti. Šalys vis labiau tampa lygiomis partnerėmis.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. vasario 22 d.

D. Žvirblio nuotr.

Kelionės. Su istoriniais įvykiais galima neblogai susipažinti įvairiuose muziejuose. Tačiau paklaidžiojus po‚ rodos, Dievo ir žmonių apleistus ir griūvančius pastatus istoriją galima pamatyti visai kitu rakursu.

Dažnas žmogus, važiuodamas pro apleistus, neretai grafičiais apterliotus namus išdaužytais langais, sovietinius fabrikus ar keistų betono konstrukcijų karinius objektus, susiraukęs nusisuka nuo šių miestą ar jaukų gamtos peizažą bjaurojančių statinių. Tačiau žmonės, vadinami miesto tyrinėtojais, į tokius pastatus žvelgia visai kitomis akimis ir skiria šiems griuvėsiams visą savo laisvalaikį. Kas tuose karo ar sovietmečio reliktuose yra tokio įdomaus, kad miesto tyrinėtojai net į kitas šalis traukia ieškoti būtent tokių nykstančių praėjusio šimtmečio griuvėsių?

„Į apleistus pastatus traukia daugybė dalykų. Tokiuose objektuose gali iš tikrųjų prisiliesti prie istorijos, nes muziejuose artefaktai yra atnaujinti, gražiai sudėlioti už stiklo ir tu nejauti laiko tėkmės. O kai vaikštai po natūraliai apleistą ir užmirštą yrantį, griūvantį pastatą, matai laiko tėkmę, kas per tuos metus nuo pastato apleidimo pasikeitė: kiek statinį pakeitė gamta ar kokius pėdsakus paliko žmonės, užklystantys į šią vietą. O jei dar randi kokių nors autentiškų detalių! Būtent tokie atradimai ir kelia didžiausią malonumą ir pasitenkinimą. Kita pusė – vizualus malonumas, nes gamta, galima sakyti, yra kiečiausias kūrėjas šioje planetoje, ji žmogaus pastatytą daiktą savaip dekoruoja“, – pradeda pasakojimą Donatas Žvirblis, tinklaraščio „Nieko naujo. Pasivaikščiojimai praeities pėdsakais“ autorius.

Pasak Donato, lankydamasis forte ar kariniuose įtvirtinimuose visai kitaip pamatai šalies istoriją. Ir tai nėra pasakojimas, surašytas lentelėje ir pakištas po nosimi, atvirkščiai – istorija tampa nuotykiu ir savotišku detektyvu: tarsi radęs siūlo galą patrauktum ir paskui jį išlįstų vienas su kitu susipynę pasakojimai, nutikimai, istorijos ir legendos.

„Prieš apsilankymą kokiame nors objekte informacijos renkuosi minimaliai. O jau kai pats išvaikštau, pradedu duomenis, legendas ir faktus traukti iš įvairių šaltinių: knygų ar forumų. Ir toks procesas man labai patinka“, – sako Donatas, visą savo laisvalaikį skiriantis apleistiems pastatams tyrinėti.

Pasak mūsų pašnekovo, toks laisvalaikis neatsiejamas nuo gyvenimo būdo ir tam netrukdo net šeima. Atvirkščiai, jei tik yra objektų, kuriems tyrinėti nereikia specialios įrangos, galima nesudėtingai įeiti ir saugiai apžiūrėti, Donatas į juos keliauja su žmona bei penkerių ir septynerių metų sūnumis.

„Berniukams labai įdomu. Be to, palyginti su bendraamžiais darželinukais, maniškiai Lietuvos istoriją žino geriau nei jų draugai. Ir nenuostabu, nes mes kiekvieną savaitgalį, jei tik yra galimybė, stengiamės kuo daugiau pamatyti. Su vaikais lankomės kokiuose nors dvaruose ar fortuose, kurie yra saugesni. Žiūriu, kad nebūtų kokių perpuvusių sijų. O štai vyresnį sūnų vežuosi ir ten, kur jau reikia didesnio atidumo, kad nepaslystum ir nenukristum, ir jis po truputį geba susikaupti ir saugotis“, – pasakodamas šypteli keliautojas, vos prieš kelias dienas grįžęs iš Estijos, Hyjumos salos.

Hyjuma – antra pagal dydį Estijai priklausanti sala, esanti į šiaurę nuo Saremos. Vienintelis nedidukas miestas – Kerdla. O pati sala apaugusi tankiu mišku, joje telkšo ir vaizdingos pelkės. Aktyvaus poilsio mėgėjams čia yra kas veikti: palei pakrantes galima pasiirstyti baidarėmis, be to, įrengta ir dviračių bei pėsčiųjų takų, vingiuojančių vaizdingiausiomis salos vietomis. Tačiau čia yra nemažai objektų, viliojančių ir miesto tyrinėtojus.

Ši sala sovietmečiu buvo paversta karine zona. Didžiojoje jos dalyje buvo įsitvirtinusi sovietų armija, kuri savo teritoriją apjuosė spygliuota viela, ir niekas, net vietiniai, neturėjo teisės eiti prie jūros. Ir apskritai saloje buvo nepageidaujami jokie lankytojai, nebent išmaldavę ar per kyšius estai galėjo aplankyti savo gimines, o kitoms sovietinėms respublikoms buvo nustatytas skaičius žmonių, kurie galėjo čia atvažiuoti.

Šiandien tokių apribojimų nelikę, o salos militaristinę praeitį mena tik kariniai griuvėsiai ir netoli Tahkunos švyturio privačių asmenų įkurtas karinis muziejus, kuriame kiekvienas norintis gali apžiūrėti Pirmojo ar Antrojo pasaulinio karo reliktus, sovietų armijos atributus ar retą karinę techniką. Ir tai dar ne viskas.

„Hyjumos saloje labai daug karinių objektų. Sala fortifikuota jau nuo Pirmojo pasaulinio karo, kariniai įtvirtinimai buvo statomi ir per Antrąjį pasaulinį karą, ir vėliau. Palei pakrantę pristatyta daug artilerijos baterijų, kai kurios jų paskendusios pelkėse ir apsemtos. Tačiau kai kurias galima apžiūrėti ir net pasivaikščioti po jų požemius. Tai nėra labai saugu, tačiau apgalvojant kiekvieną žingsnį galima ir nemažai įdomaus pamatyti, nes Lietuvoje fortifikacijų, išskyrus Kauno ir Klaipėdos vokiečių įtvirtinimus, nėra“, – tikina Donatas.

Pasak mūsų pašnekovo, jam didžiausią įspūdį padarė 316 pagal numerį (yra toks tam tikras artilerijos baterijų žymėjimas) komandinis punktas, iš kurio būdavo koordinuojama artilerijos ugnis. Donatas buvo matęs šios vietos požemių nuotraukas, tačiau atradimai viršijo lūkesčius.

„Kad patektum į komandinį punktą, reikia pereiti kelių šimtų metrų tuneliu, iškastu smėlyje. Tada patenki į visiškai tamsias požemines dviejų aukštų patalpas. Gaila, bet 1950 m. įrangos beveik nebelikę, nes neblogai pasidarbavo metalo vagys. Tik apatiniame aukšte tėra kažkokio generatoriaus likučiai“, – pasakoja D.Žvirblis.

Visa baterijų įranga yra išlikusi tik apsemtose patalpose, tačiau kad ją pamatytum, jau reikia nardymo su įranga įgūdžių. Bet ir tai neaišku, ar vanduo pakankamai skaidrus, kad galėtum kažką įžvelgti. Beje, apsemtų artilerijos baterijų yra ne tik Hyjumos, bet ir Saremos saloje.

„Buvo kažkada Saremos saloje nusausinę vieną bateriją, tai rado beveik visą įrangą, likusios net lovos, kuriose miegodavo budintys kareiviai. Baltijos šalyse neišdraskytų tokių karinių objektų beveik nebelikę, tik šios po vandeniu“, – apgailestauja keliautojas.

Dar vienas įdomus salos objektas – buvusių pasieniečių bokšteliai, pabirę palei visą salos perimetrą. Į kai kuriuos geriau išsilaikiusius galima ir įlipti. Yra ir kitokių bokštų, vadinamų tolimačiais, su savotiškomis betoninėmis galvomis, – į vieną kitą Donatas su bendrakeleiviu irgi susigundė įkopti.

Ar nepavojinga laipioti po tokius apleistus objektus? Pasak Donato, tai priklauso nuo patirties, mat pavojaus lygis priklauso nuo žmogaus gebėjimo apskaičiuoti ir įvertinti kiekvieną žingsnį.

„Pavyzdžiui, Hyjumoje yra daug maždaug 10 metrų aukščio pasieniečių bokštelių, į kuriuos galima įlipti savotiškais metaliniais laipteliais. Tačiau į daugumą nelipome, nes laiptų pakopos buvo atremtos į medinius balkius. Balkiai maždaug nuo 1994–1995 m. nekeisti, neprižiūrėti ir, nuolat veikiami drėgno klimato, sutrūniję. Į vieną lipau, tačiau su specialia saugos įranga – esu specialiai lankęs alpinizmo kursus“, – tikina D.Žvirblis.

O štai požeminiame komandiniame centre buvo daugybė angų į apatinį aukštą, kurio lubos – maždaug keturių penkių metrų aukščio. Angos uždengtos lentomis, tačiau keliautojai vis tiek ant jų nerizikavo lipti, nors iš paskos atėję vietiniai turistai ramiai ant tų lentų vaikščiojo.

Ir tai ne visi pavojai. Pavyzdžiui, jei kokį objektą lankai tamsoje, visada yra rizika susižeisti arba, pasak Donato, buvo daug atvejų, kai netikėtai pasisuki, ir vos akies neišsiduri į kokį atsikišusį armatūros gabalą. „Esu daug kur landžiojęs vienas, tačiau kiekvieną žingsnį vertini su protu: gali lipti ar negali, saugu ar nesaugu, ir viską darai pagal savo galimybes“, – pabrėžia Donatas.

Vis dėlto lankytis tokiuose visų pamirštuose ir apleistuose pastatuose saugiau dviese, nes jei kur nors požemyje susižeisi ir neturėsi galimybės judėti, tai niekam negalėsi paskambinti, nes paprasčiausiai nebus telefono ryšio, todėl gali ir iš bado numirti, kol kas tave suras.

Dažnai miesto tyrinėtojai vadinami ekstremalais, lengvabūdiškai rizikuojančiais savo galva. Tačiau Donatas su tokiu apibūdinimu nesutinka: „Kaip pažiūrėsi. Jei žmogus mėgsta atostogas pragulėti Turkijos kurorte, tai jam ekstremalu lipti į kalną ar pasivažinėti dviračiu. Teisingiau sakyti, kad miesto tyrinėtojai yra žmonės, kurie tiesiog trokšta geriau pažinti ne tik supantį pasaulį, bet ir save. Nes kai atsiduri kitoje erdvėje nei kasdien, tu geriau save pažįsti. Vadinasi, tai labiau pažinimo džiaugsmas nei ekstremalumas.“

Beje, Hyjumos saloje yra ką veikti ir žmonėms, kurie nesiryžta landžioti po apleistus karinius objektus. Šioje saloje vienas įdomesnių turistinių objektų yra švyturiai, į kuriuos galima įlipti ir pasigrožėti salos bei jūros panorama. Vieni įdomesnių švyturių yra Tahkunos, Kopu ir Ristnos.

1875 m. pastatytas 39 metrų aukščio Tahkunos švyturys yra vienas aukščiausių Estijoje. Sakoma, kad jį suprojektavo pats Gustavas Eiffelis, o carinės Rusijos valdžia nusipirko Paryžiuje. Tiesa, per pastarąjį karą jis nukentėjo, tačiau buvo restauruotas. Šalia švyturio yra per kelto „Estonia“ katastrofą žuvusiems vaikams pastatytas paminklas. 30 metrų aukščio Ristnos švyturį galima pavadinti Tahkunos švyturio broliu, mat jis suprojektuotas tame pačiame Eiffelio fabrike ir pastatytas maždaug tuo pat metu.

Galingas Kopu švyturys yra savotiškas salos simbolis, pastatytas prieš daugiau kaip 500 metų ir stebinantis galinga konstrukcija. Įdomu, kad švyturys buvo pirmasis, pastatytas Baltijos jūroje, be to, jis laikomas seniausiu be perstojo veikiančiu švyturiu pasaulyje. Iš šimto metrų aukštyje esančios apžvalgos aikštelės galima pasigrožėti kopomis ir banglenčių sporto entuziastais, gaudančiais bangas.

Įdomūs ir kiti švyturiai, pavyzdžiui, Servės, šalia kurio galima užkąsti ar įsigyti suvenyrų, ar nebeveikiantis Kypsarės. Šis įdomus tuo, kad jau yra apsemtas jūros ir pasviręs kaip Pizos bokštas. Tiesa, jam nugriūti negresia, mat pasvirimo kampas vis mažėja.

Karinių kompleksų ir įdomių apleistų pastatų yra ne tik Estijoje – tokių galima rasti kiekvienoje šalyje. „Planuodamas kelionę didžiąją laiko dalį skiriu būtiems tokiems objektams, juk juos tyrinėdamas geriau pažįsti šalį ir pamatai jos istoriją kitu rakursu. Pavyzdžiui, labai daug įdomių objektų aplankiau Kroatijoje. Įdomu pamatyti prezidento vilą, partizanų ligoninę ir nenaudojamą karinį uostą, įrengtą kalne, kuriame išrausti beveik 20–22 km ilgio tuneliai. Juose buvo laikomi naikintuvai“, – vardija Donatas ir priduria, kad vienas įspūdingiausių apleistų pastatų yra ~Petrova Gora~ monumentas.

Memorialinis kompleksas, esantis aukščiausiame ~Petrova Gora~ taške, skirtas žuvusiems partizanams pagerbti. Jis buvo statomas dešimt metų ir paskutiniai darbai baigti prieš 44 metus. Paminklo aukštis – apie 37 metrus. Į jo statybą sukišta 34 mln. dinarų, dar tiek pat kainavo nerūdijančio plieno plokštės, kuriomis apkalta visa monumento išorė. Čia būta revoliucijos muziejaus, parodų salės, bibliotekos. Byrant Jugoslavijai memorialą užsigrobė serbų armija, kuri čia įsteigė savo sandėlį ir galop statinį nusiaubė. Šiandien pastatas nerenovuojamas, todėl jį ardo kas netingi, lupa plokštes ir naudoja savo reikmėms ar parduoda.

„Mums pasisekė, kad atvažiavome tuo metu, kai leidosi saulė. Reginys buvo įspūdingas: nuo monumento stogo atsivėrė vakariniai apylinkių vaizdai bei degantis saulėlydis, kurio paskutiniai spinduliai atsispindėjo dar likusiose skardose. Visi buvom išsišiepę iki ausų – labai įdomūs potyriai“, – prisimena Donatas.

Na, o monumento viduje vis dar galima pamatyti šen bei ten besimėtančius medikamentų likučius. Nors keliautojus ir išgąsdino kraupokai tamsoje besiblaškantys balandžiai, kurie naktį nematydami, kur skrenda, trankosi į sienas ir kitas kliūtis, kitos nakvynės vietos jie nebeieškojo.

Įdomių karinių objektų yra ir Lenkijoje. Pasak Donato, bene įdomiausias, kuris neišeina iš galvos, – artilerijos baterija Helio nerijoje: „Čia išlikę daug įtvirtinimų, milžiniška baterija, nesuvokiamo dydžio pabūklai.“

Pasak Donato, stacionari artilerijos baterija įspūdinga tuo, kad dar stovi nesupjaustytas į dalis pabūklas, o pozicijos sujungtos tarpusavyje koridoriais. Išlikusios hermetinės durys, metalinės spintų durelės, ventiliacijos vamzdžiai, o į tolimačio bokštelį galima užlipti be jokių sunkumų – originaliais mediniais laiptais. Beje, Helio pusiasalio smaigalyje buvo įrengta daugiau kaip 20 stacionarių artilerijos pozicijų, slėptuvių ir kitų fortifikacijos statinių.

Gynybai pusiasalis pritaikytas 1933 m., kai buvo pradėtos itin modernios artilerijos baterijos statybos, pastatyti ugnies kontrolės bokštai, slėptuvės, priešlėktuvinės gynybos stotys ir kiti šiandien dar matomi įrenginiai. Po trejų metų statybos buvo baigtos. Baterijos įtvirtinimai pavadinti artilerijos pradininko Helliodoro Laskowskio vardu.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui čia esantiems įtvirtinimams teko atlaikyti nemažai vokiečių armijos smūgių: bombardavo aviacija, pakrantes apšaudė du karo laivai. Pusiasalio gynėjai atsilaikė mėnesį. Vokiečiai jį užėmę irgi čia įsitvirtino, po karo Laskowsio baterijos įtvirtinimai taip pat tiko gynybai. Tačiau XX a. pabaigoje visas miestelis buvo apleistas ir šiandien jame lankosi tik karyba besidomintys smalsuoliai.

Donatas prisipažįsta, kad yra ne vienas karinis objektas, kurį jis svajoja aplankyti. Štai prancūzai turi savo Mažino liniją (pranc. ~Ligne Maginot~), kur pastatyti ištisi požeminiai miestai. Ši gynybinė linija įrengta tarpukariu tarp Prancūzijos ir Vokietijos bei Italijos sienų. Tiesa, Mažino linija daugiausia yra vadinama atkarpa prie Vokietijos sienų, likusi dalis – Alpių linija.

Ne mažiau įdomūs ir galingi, tik jau vokiečių statyti įtvirtinimai yra Lenkijoje prie Kšyvos ežero. Čia įrengta didžiulė bunkerių sistema, sujungta požeminiais koridoriais ir tuneliais, kuriais važinėdavo traukinukai. „Daug esu aplankęs, tačiau dar nemažai yra vietų, kurias verta aplankyti“, – šypteli mūsų pašnekovas.

Dalis garsių karinių objektų pritaikyti ir paprastiems turistams, kurie neturi įgūdžių tyrinėti apleistus pastatus. Vienas garsiausių – slapta povandeninė laivų bazė Kryme esančioje Balaklavoje, po Tavros kalnu. Ši bazė laikoma vienu didžiausių apleistų Sovietų Sąjungos objektų. Tai būta itin slapto objekto, kuriame saugoti ir remontuoti povandeniniai laivai. Slaptame povandeniniame uoste būdavo suslepiami įvairūs laivai, taip pat ir branduoliniai. O slėptuvė įrengta taip, kad atlaikytų ir galingos atominės bombos sprogimą, būtent tokios, kuri buvo numesta ant Hirosimos. Tiesa, šiandien Krymo įdomybėmis, ko gero, susigundytų retas klajūnas.

„Balaklava buvo turistinis objektas. Tačiau tai išskirtinis uostas, įrengtas kalne, jo statybai išeikvota milžiniška pinigų suma, ir šiandien vis dar paslaptis, kas ten buvo, galima tik įsivaizduoti. Tad aš rinkčiausi visai kitokį kelią jam apžiūrėti. Juk daug įdomiau pasprukti iš teritorijos, aptvertos virvėmis bei STOP juostomis, ir pamatyti tai, kas paslėpta nuo paprastų turistų akių ir fotoaparatų“, – pasakodamas šypteli keliautojas.

Dar vienas griuvėsynas, santykinai atviras turistams, yra Japonijos Hašimos sala. Tiesa, tai industrinis, o ne karinis palikimas, bet ne mažiau įdomus ir unikalus. Sala turi ir kitą pavadinimą – Gunkadžima, reiškiantį „Šarvuoto laivo salą“, o kartais yra pravardžiuojama Vaiduoklių sala. Šioje saloje buvo nemažos anglių sankaupos, tad XIX a. pabaigoje ją nusipirko bendrovė „Mitsubishi“ ir pradėjo kasti anglis. Ėmė kilti betoniniai dangoraižiai, kuriuose apsigyvendavo angliakasiai. XX a. viduryje mažutėje saloje išsiteko daugiau kaip 5 tūkst. žmonių. Gyveno šeimomis ir net ant stogų įsigudrino auginti daržus. Tačiau greitai anglis iš energetikos rinkos išstūmė naftos žaliava, ir žmonės salą po truputį apleido. Paskutinis žmogus ją paliko 1974-aisiais. Vėjo, drėgmės ir sūraus vandenyno veikiami pastatai ėmė griūti.

Beje, angliakasių gyvenvietės vaizdus galima pamatyti ir naujausio filmo apie nenugalimąjį Džeimsą Bondą „Skyfall“ epizoduose.

Šiandien Japonijoje galima nusipirkti ekskursijas į Hašimos salą, tačiau vaikščioti leidžiama tik griežtai paskui gidą. „Vienintelį paprasčiausią būdą apžiūrėti salą suteikia „Google maps“. Mat sala visa išvaikštinėta su „Google“ kamera, ir kiekvienas gali virtualiai po ją pavaikštinėti“, – pataria Donatas.

O ką galima pamatyti Lietuvoje? Pasak Donato, karinis objektas numeris vienas yra Kauno tvirtovė, ypač tiems, kurie domisi fortifikacija: yra išlikę fortai, tarpinės slėptuvės, kareivinės – labai daug visko. Priminsime, kad Kauno tvirtovė yra poligoninio tipo gynybinė sistema, statyta XIX a. pab.–XX a. pr. Iš viso baigti statyti devyni fortai, dar keturi – pradėti ir nebaigti.

„Gaila, kad nei Kauno, nei Lietuvos valdžia nesuvokia, kad turime unikalų objektą. Pavyzdžiui, Varšuva irgi buvo apjuosta tokiais gynybiniais įtvirtinimais, bet išliko labai mažai – viename forte įrengtas muziejus, kuriame eksponuojama karinė technika, naikintuvai, tankai. O tokių kaip Kauno vientisų įtvirtinimų išlikę labai mažai“, – apgailestauja Donatas.

Tačiau jis pasidžiaugia, kad Lietuvoje išsaugotas šachtinis Plokštinės paleidimo kompleksas, kuriame veikia muziejus. Priminsime, kad Žemaitijos nacionaliniame parke, Plokštinės miškuose, 1962 m. buvo įrengtas šaltąjį karą menantis požeminis balistinių raketų paleidimo kompleksas. Vieta kompleksui parinkta ideali: didesnis aukštis virš jūros lygio, mažai smalsių gyventojų, o ir tie greitai buvo iškeldinti kitur.

Į iškastas 23 metrų gylio šachtas buvo nuleistos keturios termobranduolinės raketos, kurios nukreiptos į Vakarus. Tiesa, kas kelerius metus raketų kryptis buvo keičiama. Kompleksas buvo apleistas apie 1978-uosius. Nuo 1996 m. čia veikia militarizmo ekspozicija. Pasak Donato, pavyzdžiui, Latvijoje yra keturi penki tokie visiškai apleisti kompleksai, o du apskritai sunaikinti.

„Įdomu apžiūrėti ir vokiečių statytą Klaipėdos „Memel Nord“ fortifikaciją. Tik gaila, kad šie statiniai irgi sulaukia itin mažai valdžios atstovų dėmesio. Pastatus savo lėšomis prižiūri entuziastai. Apskritai kariniai objektai Lietuvoje sparčiai nyksta. Net važiuoti į juos darosi nebeverta. Kur anksčiau būdavo antžeminių raketų starto kompleksai, šiandien jau tiktai sužėlęs miškas, likę keli angarai, ir nieko daugiau įdomaus ar unikalaus nepamatysi“, – sako D.Žvirblis ir priduria, kad pasaulyje turizmas po tokius objektus yra gana populiarus, bet Lietuvoje jam skiriama itin mažai dėmesio.

Domintis tokiais objektais svarbu jų nepražiopsoti, nes daug kas labai greitai keičiasi. Štai kažkur gali patekti į kokią apleistą mokyklą, kurioje dar galima rasti biologijos kabinetą su visokiais formaldehide pamerktais gyvūnais, o po pusmečio ar kelių mėnesių jau bus tuščia, nes pastatas bus ar nupirktas, ar nugriautas. Po truputį dingsta ir sovietiniai pastatai, tokie kaip gamyklos, fabrikai ar ligoninės. Viskas keičiasi.

„Įdomu, kas bus ateityje, kaip atrodys šiuolaikiniai apleisti pastatai. Pavyzdžiui, Amerikoje jau yra apleistų prekybos centrų, teatrų. Jeigu nemirs ši turizmo šaka ir laisvalaikio leidimo būdas, bus įdomu pamatyti, kokius apleistus objektus lankys mūsų šalyje“, – baigia pasakojimą D.Žvirblis.

Daiva Urbienė

Scanpix

Tūkstantiniai protestai dėl naujosios valdžios veiksmų Varšuvoje, subyrėjusi koalicinė vyriausybė Rygoje ir stagnuojanti bei naujų idėjų stokojanti ekonomika. Tokiomis žiniomis Naujuosius pasitiko Lenkija, Latvija ir Estija. 2016-ieji šioms valstybėms bus ne tik išorės problemų – agresyvios kaimynystės ir pabėgėlių krizės, bet ir vidaus politikos iššūkių metas.

Dovaidas PABIRŽIS

Š ie metai Lenkiją ir Baltijos valstybes suartins daugelyje vidaus ir užsienio politikos sričių. Visos šalys, siekdamos panašių tikslų ir suprasdamos Rusijos joms keliamą grėsmę, neabejotinai suvienys jėgas prieš kitų metų liepą numatytą Varšuvos NATO viršūnių suvažiavimą. 2016 m. šių valstybių biudžetuose išskirtinė vieta skiriama gynybai finansuoti.

Šio regiono šalys kalba ir kalbės panašiu balsu ir apie Europą užplūdusių pabėgėlių priėmimą, kvotas bei integraciją. Priešingai nei Lietuvoje, 2016 m. Lenkijoje, Latvijoje ir Estijoje nevyks jokių rinkimų.

Estijos iššūkis – lėtėjanti ekonomika

Stabiliausia politinė situacija yra Estijoje. 2015-ųjų kovą vykusius parlamento rinkimus vėl laimėjo Reformų partija, o premjeru tapo jos lyderis Taavi Roivas. Koalicinėse vyriausybėse ši partija dalyvauja jau 16 metų, o nuo 2005-ųjų ministrų kabinetui vadovauja jos deleguotas premjeras.

Vyriausybę suformavo trys iš pažiūros skirtingų ideologijų partijos. Be liberalios Reformų partijos, kabinete dar yra socialdemokratai ir konservatyvi sąjunga „Pro Patria“ su „Res Publica“. Tačiau, kaip pabrėžia Tartu universiteto politologas Lukas Pukelis, realios alternatyvos šiai koalicijai ir nėra, nes su opozicine prorusiška Centro partija kitos politinės jėgos bendradarbiauti nėra linkusios, o kitos dvi į parlamentą patekusios dešiniosios partijos taip pat nėra pakankamai stiprios, kad galėtų aplink save burti naują koaliciją.

„Ateinantys metai neturėtų būti išskirtiniai, artimiausi savivaldos rinkimai vyks 2017 m., todėl visai tikėtina, kad politinėje darbotvarkėje dominuos mažesnio intensyvumo klausimai, kai kurie iš jų galbūt kels ir tam tikrą įtampą valdančiojoje koalicijoje“, – prognozuoja L.Pukelis.

Koalicijos partneriai neturi bendros pozicijos dėl pabėgėlių. Socialdemokratai atsargiai, tačiau palankiai vertina jų priėmimo galimybę, o konservatoriai organizuoja nemažo dėmesio sulaukiančius priešiškus mitingus. Paskutinis toks 2015-aisiais gruodžio pradžioje vyko Tartu.

Koalicijos vienybę nuolat išbando ir įstatymų, numatančių tos pačios lyties asmenų partnerystę, priėmimas. Tai numatantis teisės aktas priimtas dar 2014-ųjų pabaigoje, tačiau iki šiol nėra įsigaliojęs, nėra priimti realiam partnerystės veikimui reikalingi kiti įstatymai.

„Pakeitimai, būtini šiam įstatymui įsigalioti, yra nukelti. Pirmąjį svarstymą kaip įmanoma labiau apsunkinti mėgino konservatoriai, tačiau jis baigėsi sėkmingai, netrukus numatytas antrasis svarstymas. Pažiūrėsime, kaip bus. Opozicinė Centro partija yra griežtai prieš, o viena iš koalicijos partnerių dvejoja, todėl tai taps iššūkiu vyriausybei“, – komentuoja L.Pukelis.

Pasak politologo, Estijos politinėje darbotvarkėje taip pat dominuos visi klausimai, susiję su saugumu ir Rusijos grėsme, tačiau čia nieko išimtinai estiško nėra, dėl to visos Baltijos valstybės sutaria. Jos siekia kiek įmanoma didesnio NATO vaidmens regione, siekia, kad būtų nuolat dislokuotos Aljanso pajėgos, tad estai ir toliau bandys tarptautinei bendruomenei aktyviai priminti, kad Rusija kelia realią grėsmę ne tik Baltijos valstybėms, bet ir visai Europai.

Bene rimčiausia Estijos problema bus ekonomika. Jau ne pirmus metus smunkanti Suomija šiuo metu yra antra prasčiausia ekonomika ES po Graikijos, nedidelė recesija pernai paskutinį ketvirtį užfiksuota ir Estijoje. Estijos ekonomika stipriai susijusi su Suomija. Vis dėlto šįmet planuojamas 2 proc. bendrojo vidaus produkto augimas, nors jis ir bus mažiausias Baltijos šalyse.

Kaip pabrėžia Estijoje gyvenantis L.Pukelis, šalyje vis garsiau kalbama apie tai, kad jaunojo premjero T.Roivo vyriausybei trūksta lyderystės ir naujų iniciatyvų, todėl valstybė pasineria į stagnaciją: „Estai ilgai buvo lyderiai, palyginti lengvai jie išlipo ir iš ekonominės  krizės, valstybei nereikėjo gelbėti bankų, viešieji finansai sutvarkyti, maža valstybės skola. Bet dabar paaiškėjo, kad ilgametis perteklinis arba subalansuotas biudžetas iš esmės veda prie to, kad ekonomikos augimas ir eksportas lėtėja, prie to prisideda ir recesija Suomijoje. Vyriausybė kritikuojama, kad naudoja tuos pačius instrumentus, kurie puikiai veikė Andruso Ansipo laikais, tačiau nebeveikia šiandien.“

Dar viena politinė suirutė Latvijoje

Gruodžio pabaigoje atsistatydino partijos „Vienybė“ deleguota Latvijos vyriausybės vadovė Laimdota Straujuma, todėl 2016-ųjų politinė situacija šalyje yra sunkiai nuspėjama.

L.Straujumos atsistatydinimo motyvai nėra iki galo aiškūs, tačiau premjerė apie savo pasitraukimą paskelbė netrukus po susisiekimo ministro atleidimo. Ši postą greičiausiai turėjo palikti dėl naujojo „Air Baltic“ investuotojo iš Vokietijos Ralfo Dieterio Montago-Girmeso, už 52 mln. eurų įsigijusio 20 proc. bendrovės akcijų. Viešojoje erdvėje netrukus pasklido informacija apie jo ryšius su rusišku verslu ir galimą rusiškų lėktuvų įsigijimą. „Air Baltic“ padėtis neabejotinai turės įtakos Latvijos politikai ir 2016-aisiais.

Kaip „Veidui“ sakė LRT korespondentas Rygoje Arūnas Vaikutis, L.Straujumos vyriausybė buvo unikali tuo, kad premjerę delegavusi didžiausia koalicijos partija „Vienybė“ nuo pat pirmos darbo dienos labiausiai ją ir kritikavo. Daugiausia problemų kildavo dėl to, kad L.Straujuma nėra „Vienybės“ pirmininkė.

„Neabejotina, kad premjero postas labai viliojo „Vienybės“ pirmininkę Solvitą Abuoltinią. Buvo manoma, kad vyriausybė žlugs pasibaigus Latvijos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai, kai didieji darbai bus nuveikti, vėliau kalbėta – kad priėmus kitų metų valstybės biudžetą. Taip ir įvyko“, – sako A.Vaikutis.

Naująja „Vienybės“ kandidate į premjero postą tapo būtent S.Abuoltinia. Konservatyvaus Nacionalinio aljanso atstovai ne kartą pabrėžė, kad neprisidės prie koalicijos, jei premjere taps S.Abuoltinia. Žaliųjų ir valstiečių sąjunga tvirtino, kad nesidės prie koalicijos be pastarosios partijos, todėl valdančiųjų sudėtis gali keistis.

Buvusi Saeimos pirmininkė S.Abuoltinia yra viena nepopuliariausių politikų šalyje. Nors „Vienybė“ puikiai pasirodė per Saeimos rinkimus, jos vadovė iš pradžių pagal sąrašą net nepateko į Saeimą – rinkėjų buvo išreitinguota žemiau patekimo į parlamentą ribos.

„Vienybė“ kažkada buvo kuriama kaip vakarietiškiausia Latvijos politinė partija, tačiau dabar prasidėjo jos savotiška agonija, ir visi ją sieja su S.Abuoltinia. Ji nebuvo mėgstama kaip Saeimos pirmininkė, o į šį parlamentą pateko suktybėmis – rinkėjai ją išreitingavo, tačiau vienas jaunas parlamentaras neva gavo puikų darbo pasiūlymą užsienyje, atsisakė parlamentaro posto ir išnyko iš visuomenės akiračio. Niekas neabejoja, kad už šios istorijos buvo S.Abuoltinia. Galbūt nujausdama savo politinės karjeros pabaigą, ji karštligiškai siekia premjero posto “, – aiškina A.Vaikutis.

Kai kurie politikos apžvalgininkai teigia, kad esant tokiai sudėtingai politinei situacijai į valdančiąją koaliciją turi galimybių patekti prorusiškos Santarvės partijos, kuri šiandien dažniau mėgina pabrėžti socialdemokratinę ideologiją, politikai.

Geresni tautinių bendrijų santykiai

A.Vaikučio teigimu, Latvijoje pastaruoju metu nusistovėjo savotiška ramybė dėl santykių su Rusija. Ši yra užsiėmusi karu Sirijoje, todėl sumažėjo įvairių prieš Latviją nukreiptų išpuolių per žiniasklaidą ar kitais kanalais. Įprasta, kad Latvijos švietimo, kalbos, užsienio politika tampa pirmaisiais taikiniais. Ši tyla turėtų tęstis bent jau iki konflikto Artimuosiuose Rytuose pabaigos. Jei tik ji bus.

Paradoksas, tačiau Europos Sąjungos pabėgėlių krizė savotiškai suartino ir abi didžiausias Latvijos tautines bendruomenes, nes tiek latviai, tiek rusai vienodai kategoriškai pasisako prieš. Pirmieji pabėgėliai Latviją turėtų pasiekti metų pradžioje, tačiau politikai kol kas neskuba rūpintis jų priėmimo sąlygomis, išmokomis, galimu įdarbinimu ir kitais klausimais.

Pavasarį, kaip įprasta, Rygoje įvyks du bene daugiausia visuomenės aistrų keliantys minėjimai. Kovo 16-ąją sostinėje pažymima Latvijos legionierių diena. Keli tūkstančiai Antrajame pasauliniame kare Vokietijos pusėje kovojusių veteranų, jų palikuonių ir rėmėjų, apsupti kur kas didesnio būrio policininkų, tradiciškai žygiuoja nuo katedros iki Laisvės paminklo.

Pakeliui jiems kelią paprastai mėgina pastoti įvairūs protestuotojai, todėl atmosfera būna gana įtempta. 2012-aisiais jie sugebėjo išstatyti ir garso techniką, per kurią, legionieriams dedant gėles ant paminklo, transliavo Muslimo Ma­gomajevo atliekamą dainą „Buchenvaldo varpai“. Keli žmonės, mėginantys kolonėles nuversti, tuomet buvo sulaikyti.

„Iki šiol apie tai kalbama, Rygos meras Nilas Ušakovas net ėmėsi priemonių, kad daugiau tai nepasikartotų, – protestuoti leido, bet muzikos transliacijas uždraudė, taigi net ir šiuo atžvilgiu yra šioks toks susitaikymas. 2012-aisiais, kai vyko referendumas dėl rusų kalbos, kaip antros valstybinės, nebuvo jokių tarptautinių konfliktų. Tuomet be konkurencijos tai buvo pagrindinė tema Latvijoje. Tačiau per Rusijos karą Ukrainoje didelė dalis Latvijos rusų tapo labiau proeuropietiški“, – pasakoja Rygoje gyvenantis politologas Tomas Statkevičius.

Kita vertus, pasak jo jo, Gegužės 9-osios renginiai Rygoje savo populiarumo neprarado. Pirmą kartą pašnekovui juos matyti teko 2011-aisiais. Tuomet į Pergalės parką susirinko apie 300 tūkst. žmonių, nebuvo iki galo uždrausta ir sovietinė simbolika, tad parką gausiai „išpuošė“ kūjai ir pjautuvai. Praėjus ketveriems metams nuosaikesni tapo tik papuošimai.

2015-ųjų pabaigoje Latvijoje prasidėjo bene didžiausias ir sudėtingiausias teisminis procesas šalies istorijoje – „Maximos“ tragedijos byla. 144 nukentėjusieji, 263 liudininkai, daugiau nei 150 mln. eurų siekianti ieškinių suma. Rygoje net nepavyko rasti tinkamos teismo salės, kurioje galėtų tilpti visi žmonės, todėl buvo išnuomota Kipsalos parodų salė. Neabejojama, kad dėl didžiulės bylos apimties procesas truks visus 2016 metus.

Ar pavyks B.Szydlo tesėti rinkimų pažadus?

Pensinio amžiaus paankstinimas, parama šeimoms, nuolaidos vaistams, papildomas stambių prekybos tinklų apmokestinimas. Su tokiais pažadais į Seimo rinkimus ėjo ir juose nugalėjo „Teisės ir teisingumo“ partija ir premjerė Beata Szydlo. Ar realu, kad bent dalis šių pažadų bus įgyvendinta ir kaip tai paveiks Lenkijos biudžetą?

Kaip pabrėžia Vytauto Didžiojo universiteto politologas Anžejus Pukšto, 2016 m. biudžetas buvo patvirtintas dar senosios vyriausybės, todėl dabar galbūt bus bandoma jį koreguoti ir bent dalį savo pažadų įgyvendinti.

„Iki šiol svarstoma, kaip apmokestinti stambius prekybos tinklus, taip pat – dėl dotacijų angliakasybos pramonei. Reikia pripažinti, kad į kabinetą pakviesti pakankamai patyrę ekspertai  – verslininkai ir ekonomistai. Pavyzdžiui, finansų ministras Pawelas Szalamacha ilgą laiką dirbo viename stambiausių bankų, plėtros ministras Mateuszas Morawieskis taip pat atėjo iš verslo. Kaip jie balansuos tarp savo pažadų ir finansinės disciplinos? Nebus lengva, ko gero, bus siekiama pakeisti Nacionalinio banko vadovą. Daug kas rodo, kad Lenkija gali patekti į duobę“, – svarsto A.Pukšto.

Kita vertus, 2006–2008 m., kai valdžioje taip pat buvo „Teisė ir teisingumas“, labai didelių klaidų, kurios paveiktų Lenkijos ekonomiką, nebuvo padaryta. Viena aišku – partijos socialinių dovanų politika labai priklausys nuo bendros ekonominės situacijos Europoje. Bet kokia krizė Bendrijoje būtų labai nepalanki B.Szydlo kabinetui.

Plačios apimties pokyčiai

Vidaus reformas „Teisė ir teisingumas“ pradėjo nuo intensyvios kadrų kaitos. Buvo pakeisti saugumo ir žvalgybos vadovai, atsisakyta patvirtinti penkis buvusios daugumos paskirtus Konstitucinio teismo teisėjus. Prezidentas Andrzejus Duda atleido nuo bausmės Mariuszą Kaminskį, buvusį Kovos su korupciją biuro vadovą, nuteistą trejiems metams kalėjimo už piktnaudžiavimą.

„Galvų kapojimas, ko gero, yra mūsų Rytų ir Vidurio Europos realybė, iki tol liberalai iš esmės darė tą patį. Faktas, kad „Tvarka ir teisingumas“ nuolat deklaruoja, jog labai stipriai bus reformuojamas Nacionalinis radijas ir televizija. Toks jų arkliukas – viską keisti iš esmės. Daliai visuomenės tai patinka“, – aiškina A.Pukšto.

Ypatingas dėmesys bus skiriamas švietimui ir kultūrai. Kitąmet Lenkijoje galima tikėtis katalikiško dėstymo bendrojo lavinimo mokyklose stiprinimo, katalikų ideologijos akcentavimo nacionalinėje televizijoje. Ryžtingai kultūros įstaigas reformuoti nusiteikęs ministras Piotras Glinskis, jau iškėlęs klausimą dėl Vroclavo teatre rodyto spektaklio su meilės akto scena. Daug diskusijų nuolat kelia ir vieno stipriausių Lenkijoje Krokuvos teatro spektakliai.

Tačiau ar didelius planus įgyvendins tas pats B.Szydlo kabinetas, klausimas atviras. Beveik niekas Lenkijoje netiki jos savarankiškumu: politikė žadėjo, kad laimėjus rinkimus ilgametis Jaroslawo Kaczynskio bičiulis Antonis Macierewiczius netaps gynybos ministru, tačiau būtent jam atiteko ši ministerija. Todėl dažnai svarstoma, ar nepavargs J.Kaczynskis vyriausybei diriguoti iš užkulisių ir pats nemėgins tapti premjeru. O galbūt atras dar mažiau savarankišką kandidatą?

A.Pukšto teigimu, į šį klausimą vertėtų žvelgti plačiau, nes tą patį galima pasakyti ir apie prezidentą A.Dudą. Tik pakeisti jo taip paprastai negalima, nes prezidentą renka tauta. „Didžiulė „Teisės ir teisingumo“ partija nėra vienalytė, – sako politologas. – Tai vadinamoji senoji gvardija ir 40–50 metų amžiaus karta, kuriai priklauso ir B.Szydlo, ir A.Duda. Ši grupė yra atviresnė Europai, lankstesnė, liberalesnė. Dalis analitikų prognozuoja, kad premjerė bus pakeista kuo nors artimesniu J.Kaczynskiui, tačiau siūlyčiau neatmesti versijos, kad jaunoji karta kaip tik sustiprins savo pozicijas ir savarankiška priims vis daugiau sprendimų.“

Įtempti santykiai su Rusija

Pabėgėlių krizės įkarštyje po daugelio metų pertraukos bent jau kuriam laikui atgimė Višegrado ketvertuko vienybė – Čekija, Slovakija, Lenkija ir Vengrija demonstravo kone identišką poziciją ne tik dėl pabėgėlių priėmimo, bet ir dėl bendrų ES kompetencijų bei ateities.

Tačiau, A.Pukšto manymu, tolimesnė šio ketverto santykių plėtra yra ribota – bendradarbiavimas vyks dėl tam tikrų socialinių ar ekonominių reikalų, tačiau bus labai sunku sutarti dėl užsienio politikos, saugumo ar energetikos. Užtenka prisiminti Budapešto ir Maksvos suartėjimą, kuris Varšuvai nėra priimtinas.

2016-aisiais Lenkija pirmininkaus Baltijos jūros tarybai, todėl šalis neabejotinai mėgins aktyviau plėtoti santykius su šio regiono valstybėmis ir mėgins rasti partnerių dėl bendros pozicijos Varšuvos NATO viršūnių susitikime. Taip pat bus bandoma stiprinti santykius su Bulgarija, Rumunija ir Turkija.

A.Pukšto teigimu, Lenkijos ir Rusijos santykiams 2016-aisiais ateina pats šalčiausias laikotarpis. Visų pirma valdantieji turi užmojų atnaujinti Smolensko katastrofos tyrimą. „Nesunkiai galima spėti, kad Rusija tikrai neketina nieko supažindinti su ekspertizėmis ar dokumentais. Tai bus viena priežasčių, kodėl santykiai blogės. Be to, Lenkija bandys aktyviau įsitraukti į diskusijas dėl Ukrainos – mėgins kelti klausimą dėl Minsko formato pakeitimo, kad lenkai būtų prileisti prie derybų dėl Ukrainos ateities“, – prognozuoja politologas.

Pasak A.Pukšto, nepaisant to, tai tikrai nereiškia, kad gali įvykti pastebimesnis Lietuvos ir Lenkijos suartėjimas. Pirmieji A.Dudos prezidentavimo mėnesiai parodė, kad nieko naujo prezidentų ar kitų valdžios atstovų lygiu neįvyko.