Rinkimai. Antrą dešimtmetį Estijoje pirmaujanti Reformų partija laimėjo trečius parlamento rinkimus paeiliui. Kaip galima paaiškinti tokį kaimynų politinį stabilumą?

Koalicinės vyriausybės darbe centristine save įvardijanti Reformų partija nenutrūkstamai dirba jau šešiolika metų, o nuo 2005-ųjų Estiją be pertraukos valdo šios partijos deleguotas ministras pirmininkas: devynerius metus šį postą užėmė Andrusas Ansipas, nuo pernai – jauniausias premjeras Europoje Taavi Roivas.

Metams bėgant mažai besikeičiančiam šalies politiniam elitui rinkėjai išreiškė pasitikėjimą ir per kovo 1-ąją vykusius eilinius parlamento rinkimus. Reformų partija surinko 28 proc. balsų ir 30 vietų parlamente – trimis mažiau nei 2011-aisiais. Nepaisant to, prezidento Toomo Hendriko Ilveso nurodymu Reformų partija, kaip rinkimų nugalėtoja, vėl formuos valdančiąją koaliciją ir greičiausiai dar ketverius metus išliks valdžioje.

„Reformų partija yra 2015 m. parlamento rinkimų nugalėtoja“, – nepaisant šiek tiek smukusio pasitikėjimo iš karto po rinkimų per nacionalinę televiziją užtikrintai pareiškė T.Roivas. Rinkimuose iš viso dalyvavo 64,2 proc. rinkėjų – 1,2 proc. daugiau nei prieš ketverius metus. Net 176 tūkst. (per 30 proc.) rinkėjų balsavo internetu.

Antra rinkimuose liko daugiausia rusakalbių Estijos gyventojų elektoratą vienijanti Centro partija, vadovaujama prieštaringai vertinamo Talino mero Edgaro Savisaaro, kuris neslepia savo atvirai prorusiškų pažiūrų bei palankumo Vladimiro Putino vykdomai politikai. Savo ruožtu palaikymas sumažėjo kitoms dviem parlamentinėms Estijos partijoms – socialdemokratams bei dešiniajai „Tėvynės“ ir „Res Publica“ sąjungai.

Tartu universiteto politologo Luko Pukelio teigimu, Estijoje rinkėjai nemato kitų alternatyvų Reformų partijai. Daugeliui trečioje vietoje likę socialdemokratai asocijuojasi su didesniais mokesčiais ir valdžios išlaidavimu. Be to, Estijoje kaip reikšmingas „kitas“ dažnai pastatoma Graikija ir jos neatsakinga finansų politika, todėl estai pasisako už kaip įmanoma mažesnį valstybės skolinimąsi ir gyvenimą vien iš savo lėšų.

Pasak politologo, savo konservatyviomis pažiūromis didelę dalį rinkėjų atbaido ir „Tėvynės“ bei „Res Publica“ sąjunga: tyrimai rodo, kad šios politinės jėgos nuostatos vis nuožmėja ir neatitinka nūdienos realijų. O apie tai, kokias asociacijas daugeliui estų kelia Centro partija, kurios vadovas, be kita ko, teigiamai vertina Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją, net nereikia kalbėti.

„Tad žmonės balsuoja už Reformų partija nematydami alternatyvos. Stabilumas, žinoma, yra gerai, tačiau faktas, kad į parlamentą pateko dvi vos prieš rinkimus susikūrusios naujos partijos, liudija, jog tam tikras nusivylimas aukščiausiuose valdžios sluoksniuose pastebima stagnacija yra, nes žmonės balsuoja už naujokus, o ne už valdančiųjų konkurentus. Be to, viešojoje erdvėje kyla vis daugiau mažų skandalėlių dėl politinio elito nepotizmo“, – situaciją analizuoja L.Pukelis.

Per rinkimų kampaniją Reformų partija labiausiai akcentavo šalies gynybą ir saugumą. Pernai rugsėjį pasienyje su Rusija buvo pagrobtas Estijos saugumo pareigūnas, o Rusijos orlaiviai vis dažnai pažeidinėja Estijos oro erdvę. Pastarąjį kartą – likus vos kelioms dienom iki rinkimų. Todėl būtent šalies saugumo užtikrinimas tapo Reformų partijos kampanijos pagrindu, o viename reklaminiame vaizdo klipe net buvo panaudotas Baltijos oro erdvę saugantis NATO naikintuvas. Analitikai pabrėžia, kad tai daugiausia ir lėmė dar vieną Reformų partijos sėkmę.

Be to, partija pernai sėkmingai išgyveno ir galimą lyderystės krizę. Kai ilgametis šalies premjeras A.Ansipas nusprendė pradėti darbą Europos Komisijoje, planuota partijos vairą vėl perduoti jos įkūrėjui, buvusiam premjerui ir eurokomisarui Siimui Kallasui. Tačiau žiniasklaidoje pasirodžius informacijai apie įtartiną S.Kallaso, tuomet ėjusio Estijos banko vadovo pareigas, 1995-ųjų susirašinėjimą su vienu Rusijos banku, kuriame buvo įšaldytos Estijos įmonių lėšos, šių ketinimų atsisakyta. Tuomet partijos vairą nuspręsta patikėti mažai kam žinomam 35 metų T.Roivui, kuris sėkmingai išlaikė lyderystės ir vyriausybės vadovo egzaminą. Politologo L.Pukelio manymu, ryškesnių skirtumų tarp jo ir populiariojo A.Ansipo atrasti sudėtinga.

Stabilia ir konsoliduota vadintą Estijos partinę sistemą per šiuos rinkimus papildė dvi iš esmės naujos politinės partijos, kurioms pavyko patekti į parlamentą. Vos pernai spalį įregistruota Laisvoji partija į parlamentą deleguos aštuonis, o atvirai nacionalistinė Konservatyvioji liaudies partija – septynis savo narius.

Abi politinės jėgos kelyje į sėkmę nevengė populistinių šūkių. Laisvosios partijos, kuri atskilo nuo dešiniosios „Tėvynės“ ir „Res Publica“ sąjungos, lyderis Andresas Herkelis pabrėžė, kad Estijos politikai reikia naujų žmonių ir lyderių kaitos, taip pat siūlyta įteisinti mokesčių lengvatas estiško kapitalo įmonėms. „Estijos politikos problema yra ne per daug kairės ar per daug dešinės, tačiau stoka sveiko proto ir bendradarbiavimo tarp politinių partijų kultūros, kurios dažnai laikosi įsikibusios savo realijų neatitinkančių pažadų“, – teigiama Laisvosios partijos rinkimų programoje.

O Konservatyvioji liaudies partija, analitikų teigimu, į parlamentą prasibrovė daugiausia dėl savo pasipriešinimo pernai Estijoje priimtam kohabitacijos įstatymui, atvėrusiam galimybę nuo 2016-ųjų šalyje registruoti tos pačios lyties asmenų civilinę partnerystę. Visuomenės apklausos rodė, kad daugelis estų tokiam sprendimui nepritaria. Ši partija ir jos lyderis, buvęs Estijos ambasadorius Rusijoje Martas Helme taip pat pabrėžia estų etniškumo išsaugojimo svarbą, priešinasi imigracijai iš trečiųjų šalių ir glaudesnei Europos Sąjungos integracijai.

Per Estijos nepriklausomybės dieną šios partijos nariai kasmet rengia eitynes, kuriose skamba „Estija estams“ ir panašūs šūkiai. O jau po rinkimų žiniasklaidoje kilo skandalas, kai buvo paskelbtas jauno partijos nario Jaako Madisono 2012-aisiais padarytas tinklaraščio įrašas, kuriame teigiama, kad, nepaisant savo minusų, nacizmas yra ideologija, kuri turi daug pozityvių niuansų, padedančių išsaugoti nacionalinę valstybę, todėl „negalima žiūrėti į daiktus vienu kampu, reikia matyti ir teigiamas puses, susijusias su tuo metu galiojusia tvarka“.

Dėl šio pasisakymo ir fakto, kad kolegos jo griežtai nepasmerkė, Reformų partija nusprendė su Konservatyviąja liaudies partija nevesti derybų dėl valdančiosios koalicijos formavimo. Konsultacijos pradėtos su Laisvės partija, „Tėvynės“ ir „ Res Publica“ sąjunga bei Socialdemokratų partija. Pastarosios lyderiai prieš tai išreiškė susirūpinimą, kad tokiu atveju šioje perteklinėje koalicijoje dominuotų trys dešiniosios partijos. Analitikai prognozuoja, kad greičiausiai valdančiąją koaliciją sudarys trys partijos, už borto paliekant „Tėvynės“ ir „Res Publica“ sąjungą.

Rusakalbių labiausiai palaikoma Centro partija ir jos lyderis, pirmasis nepriklausomos Estijos premjeras ir dabartinis Talino meras E.Savisaaras po rinkimų labiausiai kritikavo internetinį balsavimą, kuris, pasak politiko, užkirto kelią jo partijos pergalei. „Niekada nelaimėsime rinkimų, jei nebus užtikrintas internetinio balsavimo saugumas arba jis nebus panaikintas“, – pareiškė E.Savisaaras, pridurdamas, kad jo partija vienintelė gavo daugiau mandatų nei ankstesniuose rinkimuose, todėl negali būti ignoruojama.

Centro partijos įtaka neabejotinai dar labiau sustiprėtų, jeigu visi maždaug ketvirtadalį šalies gyventojų sudarantys rusai įgytų Estijos pilietybę – šiuo metu per 85 tūkst. Estijos gyventojų, į šalį atvykusių sovietmečiu, vis dar turi vadinamąjį nepiliečio statusą. Tai daugiausiai rytinio, pasienyje su Rusija esančio Rytų Virumos regiono ir sostinės Talino gyventojai. Kaip ir kone per kiekvienus rinkimus Estijoje, tokią padėtį labiausiai kritikuoja Rusija: tai esąs demokratijos ir žmogaus teisių pažeidimas.

Tačiau pilietybės įgyti neskuba ir patys rusai: Estijos nepiliečio pasas suteikia galimybę be vizos keliauti tiek į Rusiją, tiek į Šengeno zonos valstybes, todėl daugelis nenori įgyti Estijos pilietybės ir netekti galimybės laisvai keliauti į rytinės kaimynės teritoriją. Šiuo metu Estija net moka stipendiją ir rengia nemokamus estų kalbos, kurią būtina mokėti norint gauti pilietybę, kursus. Šiemet vyresniems nei 65 metų amžiaus žmonėms taip pat buvo palengvinti pilietybei įgyti būtini kalbos žinių reikalavimai, o nuo kitų metų planuojama pradėti automatiškai suteikti pilietybę ir jos neturinčių asmenų vaikams.

Estijoje šiuo metu gyvena ir daugiau kaip 100 tūkst. užsienio valstybių piliečių, iš kurių 92 tūkst. turi rusišką pasą. Daugelis jų yra susitelkę rytiniame Narvos mieste, kuriame rusakalbiai sudaro daugiau nei 90 proc. gyventojų, o Rusijos pilietybę turi keturi iš dešimties. Iškart po Krymo aneksijos Rusija Jungtinių Tautų žmogaus teisių komitete išreiškė „susirūpinimą“ dėl tautiečių padėties Estijoje. Tai sukėlė baimių, kad Narva gali tapti kitu V.Putino ekspansijos taikiniu.

Socialinė ir ekonominė Narvos padėtis sudėtinga. 2010-aisiais bankrutavo didelis Krenholmo tekstilės fabrikas, darbo neteko keli tūkstančiai jo darbuotojų. Šiuo metu daugelis Narvos gyventojų, kurių per nepriklausomybės laikotarpį sumažėjo maždaug trečdaliu, yra pensinio amžiaus. Dažnas verčiasi cigarečių ir alkoholio kontrabanda iš kaimyninės Rusijos. Kitapus upės – Estijai tarpukariu priklausęs, o šiuo metu Rusijos užkampiu tapęs Ivangorodo miestas. 2008-aisiais po Narvos upe net buvo atrastas ir sunaikintas „degtinotiekis“. Prieš penketą metų Narvoje fiksuota ir ŽIV epidemija. Skaičiuojama, kad per pastaruosius penkiolika metų ŽIV čia užsikrėtė daugiau nei 1,5 tūkst. žmonių.

Sociologiniai tyrimai rodo, kad ir Estijos rusų integracija nedidėja. 2011 m. atlikto tyrimo duomenimis, 13 proc. rusų šalyje jaučiasi „visiškai neintegruoti“, o 2008 m. tokių buvo 7,5 proc. Tad jei, kaip Kryme, Narvoje ir visame Rytų Virumos regione būtų surengtas panašaus pobūdžio „referendumas“ dėl prisijungimo prie Rusijos, ką rinktųsi vietiniai gyventojai? Laimei, kol kas niekas neverčia to daryti.

Vos Estijai atkūrus nepriklausomybę, panašus bandymas jau buvo. 1993 m. Narvos savivaldybės tarybos pirmininkas Vladimiras Chuikinas organizavo vietinį referendumą „dėl autonomijos Estijoje“. Šį balsavimą dauguma miesto gyventojų tuomet palaikė, o referendumą nelegaliu paskelbė tik Estijos teismas. Boriso Jelcino valdoma Rusija tuo metu nesikišo, o po kelių mėnesių Estija uždraudė nepiliečiams būti miestų tarybos nariais ir taip susitvarkė su grėsminga situacija. Tačiau iki šiol Rytų Virumos apskrities centras yra ne Narva, kur gyvena maždaug pusė regiono gyventojų, bet kur kas mažesnis Jehvio miestas.

Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, politologo Mindaugo Jurkyno manymu, būtent gausi rusakalbių piliečių bendruomenė sukuria aiškiai atskirtus du polius tiek Estijos, tiek Latvijos partinėse sistemose: tai rusakalbių interesams atstovaujanti Centro partija Estijoje bei „Santarvės centras“ Latvijoje ir kitoje ašies pusėje esančios daugiausia dešiniosios partijos, formuojančios valdančiąsias koalicijas.

„Kitos partijos yra linkusios nekviesti šių politinių partijų į koaliciją, net jeigu jos ir laimi rinkimus, kaip dažnai būna Latvijoje, ir traktuoti jas kaip pusiau antisistemines partijas, esančias už politinio elito ribų. Suvokiama, kad šių partijų buvimas vyriausybėje sukeltų ir tam tikrų pokyčių tų šalių geopolitinės orientacijos linkme. Tas stabilumas išlieka, panašiai kaip buvo ir pokarinėje Italijoje, kai iš tiesų antisisteminė komunistų partija laimėdavo nemažai balsų, bet jos atstovai niekada nebūdavo įtraukiami į koaliciją ir burdavosi aplink Krikščionių demokratų partiją. Estijoje dabar panašiai buriamasi aplink Reformų partiją“, – aiškina politologas.

Tačiau, pasak jo, šį politinės sistemos stabilumą kvestionuoja dviejų naujų partijų susikūrimas ir sėkmė rinkimuose – tai iš esmės rodo, kad, panašiai kaip Lietuvoje, kaimyninėje šalyje vis dar yra protesto elektorato, kuris ieško naujų politinių veidų.

Estai mėgsta pabrėžti ir pasigirti, kad po nepriklausomybės atkūrimo jų niekada nevaldė buvę komunistai. Tranzitologai, mokslininkai, tiriantys politikos ir ekonomikos perstruktūravimą, pereinant prie demokratijos ir kapitalizmo, šį reiškinį aiškina stiprios „tautinės“ komunistų partijos nebuvimu. Tiek Estijoje, tiek Latvijoje ji buvo daugiausia rusiška, todėl po nepriklausomybės paskelbimo neteko bet kokių galimybių įsitvirtinti naujojoje politinėje sistemoje. Lietuvoje ar Lenkijoje, priešingai, buvę „tautiniai“ komunistai tapo socialdemokratais ir išlaikė populiarumą.

Panašiai kaip Latvijoje, kur kairieji per visą nepriklausomybės laikotarpį niekada nevaldė, Estijoje paprastai sudaromos centro dešiniosios koalicijos, siekiant neprileisti prie valdžios vairo prorusiškų partijų. Tiesa, būtina pabrėžti, kad tokia tituluojama Centro partija vyriausybės veikloje yra dalyvavusi. 2002–2003 m. ji sudarė koaliciją su ta pačia Reformų partija. Todėl, kaip pastebi Londono universiteto koledžo mokslininkas Allanas Sikkas, Reformų partijos ilgaamžiškumas yra nulemtas ne tik jos stabilios politikos ir patikimumo, bet ir išmanaus žongliravimo savo koalicijos partneriais.

Po Antrojo pasaulinio karo Japoniją per 50 metų valdė Liberalų demokratų partija, pokario Italiją daugiau nei trisdešimtmetį – krikščionys demokratai. Į šiuos istorinius pavyzdžius netrukus gali pradėti lygiuotis ir Reformų partija, valdžioje išbuvusi Rusijos krizės, stojimo į ES ir NATO, ekonominio pakilimo, nuosmukio ir atsigavimo metais.

2015 m. parlamento rinkimų Estijoje rezultatai

Reformų partija                                       27,7 proc. (30 vt.)

Centro partija                                        24,8 proc. (27 vt.)

Socialdemokratų partija                               15,2 proc. (15 vt.)

„Tėvynės“ ir „Res Publica“ sąjunga         13,7 proc. (14 vt.)

Laisvoji partija                                       8,7 proc. (8 vt.)

Konservatyvioji liaudies partija             8,1 proc. (7 vt.)

Vasarą Estija palydės kaip niekad siautulingai – šalyje bus surengta per 20 įvairiausių festivalių. Vasarotojai Estijoje turės galimybę sudalyvauti aistringų šokių vakaruose Talino gatvėse, uždraustų kino filmų seansuose po žvaigždėmis arba pasilinksminti vienuolyno griuvėsiuose. Ramesnių pramogų mėgėjus organizatoriai pakvies į kolektyvines maisto atsargų žiemai surinktuves. Didžioji dalis festivalių planuojama Estijos sostinėje Taline.

Populiariausias šokių festivalis Europoje
Rugpjūčio pabaigoje Estijos sostinėje Taline įvyks vienas ryškiausių šokių festivalių visoje Europoje – tai Talino šokių festivalis. Kasmet į jį suplūsta šokių aistruoliai ir profesionalai iš viso pasaulio. Vienuolikos dienų trukmės šokių renginyje charizmatiškus pasirodymus atliks per dvidešimt tarptautinių šokių kolektyvų, o muzikos ritmai užtvindys bene visą Taliną. Talino šokių festivalis vyks rugpjūčio 21 – 31 dienomis.

Uždraustų filmų festivalis ant stogo
Pačiame Talino miesto centre, lauko teatre, iki pat rugpjūčio pabaigos galima stebėti uždraustų kino filmų seansus. Valjak gatvėje įsikūręs kino teatras – tikra atgaiva romantikams, išsiilgusiems kokybiško alternatyvaus kino. Repertuare rasite ne tik nesenstančios klasikos, bet ir skandalingų bei uždraustų filmų ar dokumentinių juostų. Žurnalas „Elle Travel“ šį kino teatrą pripažino vienu iš 5 geriausių lauko kino teatrų Europoje. Baltijos šalyse tai vienintelis kino teatras, turintis tokį įvertinimą. Bilietų kaina svyruoja nuo 5 iki 8 eurų. Filmai lauko kine rodomi iki pat rudens pradžios, o repertuarą galima peržiūrėti: http://www.katusekino.ee/en/.

Muzika tarp vienuolyno griuvėsių
Piritos vienuolynas pramintas Šiaurės gotikos perlu – tai jau penkis šimtus metų stūksantys šventovės griuvėsiai Taline, kur kiekvieną rugpjūtį suskamba iškiliausia pasaulio muzika. Šiemet Birgitos vardą pelnęs festivalis vyks jubiliejinį dešimtąjį kartą. Jo metu skambės Leonard Bernstein, Aram Hatšaturjan, Mozart, Giuseppe Verdi, Eri Klas ir daugelio kitų muzikos genijų kūriniai, skirti baletams, oratorijoms, koncertams ir spektakliams. Brigitos festivalis vyks iki rugpjūčio 16 dienos.

Võru miesto gimtadienio festivalis
Šiemet Estijos šiaurės pietryčiuose įsikūręs Veru (Võru) miestelis minės 230-ąjį gimtadienį. Šia proga vyks keturių dienų fiesta, kurios lankytojai galės apsipirkti tikroje šiaurietiškoje mugėje, sudalyvauti sporto rungtyse, stebėti teatro pasirodymus, lankyti galerijas, dalyvauti miesto šokiuose bei išbandyti daugybę kitų atrakcijų. Festivalio kulminacija –  rugpjūčio 24 dienos koncertas ant ežero kranto. Festivalio pradžia rugpjūčio 21 dieną. Dalyvavimas nemokamas.

Derliaus šventė „Vasaros stiklainio“ festivalyje
Vienas paskutinių, bet tikrai ne prasčiausias įvykis šiaurietiškoje Estijos padangėje – tradicinis maisto konservavimo festivalis. Jo metu vietiniai ir kviestiniai ekspertai susirinkusius svečius moko maisto konservavimo paslapčių, kviečia ragauti šiaurietišką produkciją ir varžytis įvairiose rungtyse.  Festivalis vyks Narvoje rugpjūčio 30 – 31 dienomis. Bilieto kaina vienam žmogui – 6, o atvykus su visa šeima – 12 eurų.
Dar daugiau festivalių ir renginių programų pateikiama www.visitestonia.lt

Ar kada svajojote įgyti nežemiškų galių: skraidyti, įskelti žaibą, perkelti daiktus į kitą vietą jų nepalietus ar keliauti laiku? Šiandien mokslas ir technologijos pažengė tiek, kad kiekvienas gali prilygti galingam graikų dievui Dzeusui ir įgyvendinti tai, kas iki šiol atrodė neįmanoma. Naujajame Estijos sostinėje įsikūrusiame Energetikos mokslo centre kartu su visa šeima galėsite pasijusti pasaulio kūrėjais ir išbandyti pusantro šimto interaktyvių eksponatų.

Žaibų šou be baimės šešėlio
Vienas populiariausių Taline naujai atsidariusio Enegetikos mokslo centro eksponatų – žaibų mašina. Ji gali įskelti iki 3 metrų ilgio žaibą, primenantį milžinišką švytintį vėrinį. Vienu metu mašina laido žaibus skirtingomis kryptimis, surengdama tikrą žaibų šou. Nenuogąstaukite, mašina visiškai nepavojinga. Ji padės suprasti kaip ir iš kur susidaro žaibai bei stebėti elektros energijos tėkmę plika akimi.

Grožio procedūros elektros šoku
Vienas žymiausių XX a. fizikas Albertas Einsteinas garsus ne tik dėl jo sukurtis reliatyvumo teorijos, bet ir charizmatiškos šukuosenos. Būtent susitaršę ir piestu stovintys plaukai laikomi vienu geriausiai atpažįstamų garsaus mokslininko bruožų. Dabar su tokia šukuosena galite įsiamžinti ir jūs. Kaip? Energetikos mokslo centre veikiančiame „grožio salone“ darbuotojai padės sukurti A. Einsteino šukuoseną elektros šoku, pastatydami plaukus piestu.

Pažinti beribį kosmosą
Vaikystės svajonė nukeliauti į saulę ar mėnulį pagaliau gali virsti realybe. Naujasis mokslą populiarinantis Talino muziejus organizuoja virtualius turus į Platoną, Jupiterį, Marsą ar kitas planetas. Virtualiame planetariume galėsite stebėti planetas ir žvaigždes, sužinoti jų atsiradimo istoriją ar net pažinti jų gyventojus!

Arčiau dangaus
Plika akimi žvaigždes ir planetas geriausiai stebėti iš Talino centre esančio televizijos bokšto. Tai aukščiausias pastatas mieste ir aukščiausias televizijos bokštas visoje Šiaurės Europoje. Bokšto apžvalgos aikštelėje galėsite pasigerėti žvaigždėtu dangumi ar miesto panorama. Tolumoje pamatysite net Suomijos krantus! Dažnai čia laiką leidžia ne tik romantikai, prisiekiantys vienas kitam meilę, bet ir ekstremalai. Pastarieji čia gali išbandyti laipiojimą bokšto sienomis ar pasivaikščiojimą po atvirą apžvalgos aikštelę. Kol tėveliai išbandys šias pramogas, vaikai nenuobodžiaus taip pat – jiems bus rodomas smagus 3D filmas, pasakojantis bokštą supančių pastatų istoriją.

Gamtos prieglobstis
Jei nuo mokslo žinių ar aukščio susisuko galva, pailsėkite viename didžiausių Europoje zoologijos sode. Talino zoologijos sodo plotas net 87 hektarai. Jame galėsite pasigerėti raganosiais, kupranugariais, baltosiomis meškomis, liūtais, drambliais, krokodilais, gyvatėmis bei kitais gyvūnais. Arba užsukite į Talino botanikos sodą, net lietingą dieną čia galite susikurti jaukų pikniką po palme ir mėgautis tropine šiluma.

Latvijoje rusų kilmės gyventojai sudaro 27 proc., Estijoje – 24 proc., o Lietuvoje – apie 6 proc. gyventojų. Ar rusų tautinė mažuma galėtų tapti Rusijos įrankiu ir Baltijos šalyse?

Suirus Sovietų Sąjungai Kremliaus koridoriuose buvo nukaltas terminas naujai susikūrusioms respublikoms Rytų ir Vidurio Europoje apibrėžti – „artimasis užsienis“. Jį pradėjo vartoti tuometinis užsienio reikalų ministras Andrejus Kozyrevas, tačiau koncepcija kur kas labiau išpopuliarėjo ėmus valdyti Vladimirui Putinui. Pasak jo, artimasis užsienis yra Rusijos įtakos sfera, gyvybiškai svarbi Rusijos galiai išsaugoti.
Rusijos įtaka artimajame užsienyje pasireiškia įvairiai: pradedant itin plačiais prekybiniais ryšiais bei energijos išteklių priklausomybe ir baigiant rusiškos informacijos bei kultūros sklaida. Kraštutiniu atveju šią įtaką Kremliaus strategai suvokia ir kaip galimybę pasitelkti karinius veiksmus savo interesams užtikrinti: tai įrodo 2008 m. intervencija į Gruziją bei šiuo metu vykstanti Krymo okupacija ir aneksija.
Pasak buvusio Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio, Rusijos prezidentas invazijos tiek į Gruziją, tiek į Ukrainą atveju pasinaudojo ta pačia taktika, nes Pietų Osetijoje bei Abchazijoje pirmiausia taip pat buvo įvesti kareiviai be identifikacijos ženklų, kuriuos Kremlius vadino rusų savigynos būriais. „Jei Ukrainos valdžia būtų pasidavusi provokacijai, Putinas būtų sakęs, esą „tai nebuvo mūsų kariai, bet dabar juos privalome įvesti“, – neabejoja M.Saakašvilis.
Komentuodamas įvykius Ukrainoje, Rusijos prezidentas pareiškė nepripažįstąs valstybinio perversmo, todėl pasiliekąs teisę imtis bet kokių veiksmų, siekiant apginti šalyje esančius rusakalbius piliečius.
„Veidas“ domėjosi, ar panašus scenarijus galėtų pasikartoti ir Baltijos valstybėse.

Estijoje įtampą pakursto politika

Istorinės bei politinės aplinkybės lėmė, kad Estijoje ir Latvijoje rusakalbių gyventojų yra gerokai daugiau nei Lietuvoje. 2011 m. duomenimis, rusų kilmės gyventojų Latvijoje suskaičiuota 556 tūkst. – jie sudaro net 27 proc. visų šalies gyventojų. Estijoje rusakalbių gyvena 320 tūkst., arba 24 proc. visų šalies piliečių. Todėl rusai šiose šalyse yra didžiausios tautinės mažumos. O Lietuvoje rusakalbiai piliečiai tesudaro apie 6 proc. visų šalies gyventojų – 175 tūkst.
Estijoje dauguma šalies rusų koncentruojasi sostinėje Taline (apie 38 proc. visų gyventojų) arba šiaurės rytuose esančiame Rytų Virumos regione (pavyzdžiui, Narvoje net 80 proc. miestiečių sudaro rusai). Rusų kilmės Estijos pilietė, šiuo metu studijuojanti Jungtinėje Karalystėje, Polina Tropova sako įtampos tarp rusų ir estų nejaučianti. „Įtampa buvo padidėjusi tik 2007-aisiais, kai buvo nuspręsta perkelti Bronzinio kario paminklą“, – teigia ji.
Bronzinio kario paminklas, simbolizuojantis sovietų armijos pergalę Antrajame pasauliniame kare, estams buvo okupacijos ir represijų simbolis. Tačiau dėl skirtingos istorinės patirties rusams jis simbolizavo pergalę prieš fašistinį režimą, todėl tuometinei valdžiai nusprendus paminklą iškelti iš centrinės miesto vietos, prasidėjo ne tik vietinių rusakalbių protestai, virtę riaušėmis. Įtampa pasinaudojo ir Kremlius, prieš Estijos valdžios institucijas surengęs vieną pirmųjų kibernetinių atakų.
Estų politiko Silverio Meikaro teigimu, šiandien Estija užtikrina pakankamas socialines, ekonomines ir pilietines garantijas, kad rusų tautinė mažuma išliktų lojali valstybei. „Estijoje šiandien nėra kritinės masės piktų rusų, kurie lauktų pagalbos iš Kremliaus“, – tikina S.Meikaras.
Jam pritaria ir iš Narvos kilusi studentė P.Tropova: „Nors rusakalbiai gyventojai kartais susiduria su sunkumais, iš principo manau, kad rusų bendruomenė Estijoje jaučiasi gerai. Nepaisant to, įvykiai Ukrainoje ir Kryme rodo, kad rusų tautinės mažumos padėtis Rytų Europos regiono valstybėse yra nestabili ir gali padėti Kremliui siekti savo tikslų.“
O štai rusų kilmės amerikietė žurnalistė Julia Ioffe teigia, kad rusų tautybės Estijos gyventojai toli gražu nėra lygiaverčiai piliečiai. „Estijai atkūrus nepriklausomybę rusai negavo pilietybės, net jei jie yra gimę šalyje. Jie negali balsuoti ir yra tikrinami kalbos inspekcijos, ar moka estų kalbą“, – pabrėžia žurnalistė.

Latviją siekta suskaldyti referendumu

Latvijoje dauguma rusų tautinės mažumos, kaip ir Estijoje, gyvena pagrindiniuose miestuose. Pavyzdžiui, Rygoje maždaug pusė visų gyventojų yra rusai, o Daugpilyje jie sudaro daugumą. Rusų tautinės mažumos padėtis čia iš esmės yra panaši, nes Latvija po nepriklausomybės atkūrimo taip pat nesuteikė pilietybės rusų kilmės gyventojams. Todėl, nors abiejose Baltijos šalyse tautinės mažumos gyvena sau įprastu ritmu, nesantaika tarp gyventojų įprastai pakurstoma politiniais motyvais.
Prieš dvejus metus Latvijos rusų bendruomenės iniciatyva buvo inicijuotas referendumas dėl rusų, kaip antrosios oficialios kalbos, įteisinimo. Nors rusakalbiams gyventojams pavyko surinkti reikiamą skaičių parašų, referendume 75 proc. balsavusiųjų pasisakė prieš tokią iniciatyvą. Rusijos politinės partijos „Demokratinė sąjunga“ įkūrėjos ir žmogaus teisių aktyvistės Valerijos Novodvorskajos teigimu, referendumą dėl dvikalbystės įteisinimo Latvijoje inicijavo Rusijos slaptosios tarnybos. Jos nuomone, šiuo referendumu siekta destabilizuoti padėtį šalyje ir taip palengvinti galimybes Rusijai daryti joje įtaką.
Nors rusų teisės vartoti kalbą viešajame bei privačiame gyvenime nėra ribojamos, Maskva siekia pateikti šį referendumą kaip dar vieną latvių bandymą paversti rusų tautinę mažumą „antrarūše“ – toks yra Lenkijoje veikiančio Rytų studijų centro vertinimas.
J.Ioffe vertinimu, naujosios Ukrainos valdžios žingsnis panaikinti Viktoro Janukovyčiaus valdymo laikotarpiu priimtą įstatymą, kuriuo rusų kalba prilyginta oficialiai, buvo viena iš priežasčių Kremliui susirūpinti Ukrainoje gyvenančių rusakalbių piliečių teisėmis. Tačiau metodai, taikomi Ukrainoje, vargiai įsivaizduojami Latvijoje ar Estijoje, kurias saugo ne tik ES, bet ir NATO skydas.

Tarp europiečių ilgaamžiškiausias premjero poste Estijos vyriausybės vadovas net atsistatydindamas politine išmintimi pranoko lietuvių kolegas.

„Reakcija į Andruso Ansipo atsistatydinimą Estijoje dvejopa: lengvas nerimas, nes pasibaigė labai ilga era. Antra vertus, patiems estams jau nemenkai buvo nusibodęs toks valdžios stabilumas ir labai maža valdančiojo elito kaita per tokį ilgą laikotarpį”, – pasakoja ketverius metus Estijoje, o pastaruosius trejus Tartu gyvenantis Lukas Pukelis, Tartu universiteto politikos mokslų doktorantas.

Tartu ypatingas miestas A.Ansipui – ne tik gimtasis, ne tik jo almae matris buveinė, bet ir politinės karjeros lopšys. Būtent Tartu jis prieš porą metų įspėjo dar vienai kadencijai į premjerus nepretenduosiąs ir į 2015 m. kovą vyksiančius parlamento rinkimus Reformų partijos nebevesiąs. Tartu praėjusią savaitę 57-erių premjeras po beveik devynerių metų premjero poste konkrečiai įvardijo ir datą – kovo 4-ąją, kai jis įteiks prezidentui atsistatydinimo pareiškimą. „Viskam gyvenime kažkada ateina pabaiga. Mano sprendimas priimtas be jokio spaudimo. Tai politikos realybė, netgi galima sakyti – rutina“, – savo sprendimą komentavo A.Ansipas.

Lietuvos politinės kultūros kontekste toks vienu geriausių ES šalių vyriausybių vadovų laikomo politiko atsistatydinimas būtų akibrokštas. Tačiau tai tik dar viena estiška pamoka mums. O jų buvo ne viena.

Devynerius metus vedė šalį į sėkmę

A.Ansipas vyriausybės vairą į rankas paėmė metai po Estijos įstojimo į NATO ir ES – 2005 m. balandį. Jis spėjo pabūti net keturių Lietuvos premjerų kolega: į valdžią atėjo Lietuvoje premjeraujant dar Algirdui Mykolui Brazauskui, išbuvo Gedimino Kirkilo ir Andriaus Kubiliaus kadencijas ir štai daugiau kaip metus kolega buvo Algirdui Butkevičiui.

„Gebėjimas beveik dešimt metų išbūti valdžioje rodo didelius jo gebėjimus. A.Ansipas pakankamai profesionaliai valdo įvairius klausimus, turi neblogą komandą. Jį vertinu kaip labai profesionalų politiką“, – kolegą giria Lietuvos ekspremjeras A.Kubilius, primindamas, kad A.Ansipas sugebėjo Estiją daug geriau nei Lietuvos premjerai parengti krizei, o tai rodo ir jo išmintį, ir gebėjimą net ir ekonominio bumo laikais taupyti ir sukaupti rezervų. Tai leido estams krizę įveikti santykinai lengviau ir iš karto po jos 2011 m. pirmiesiems iš baltijiečių įsivesti eurą.

Estijos vyriausybę vairuojant A.Ansipui ši šalis pirmoji iš Baltijos šalių pakviesta ir į elitinių šalių Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją, estai turi mažiausią valstybės skolą ES, valstybės biudžetas surenkamas net lenkiant planą. Jau numatytas pensijų ir algų kilimas, nors lietuviams iki estiškų labai toli. Vyksta švietimo, aukštojo mokslo reformos.

Teisybės dėlei, kaip primena Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute lyginamąją politiką ir politinę sociologiją dėstantis dr. Liutauras Gudžinskas, biudžeto deficito nebuvimas, pakankamai gera fiskalinė priežiūra Estijoje buvo ir iki A.Ansipo, bet tai nemažina jo nuopelnų Estijos sėkmei, nes jis ne tik nepagadino, bet ir toliau įtvirtino šiuos principus.

Koks jis – ilgaamžiškiausias Europos premjeras

A.Ansipas nepriklauso tai Estijos politinio elito daliai, kurios pavydime estams, – vakarietiško išsilavinimo ir gyvenimo svetur patirties turintiems politikams. Jis gimė ir augo Tartu, jam teko atlikti sovietmečio karinę tarnybą Baltijos laivyne. Po chemijos studijų Tartu universitete liko dirbti jo laboratorijoje. Paskui dar studijavo agronomiją. 1986–1988 m. buvo Estijos komunistų partijos Tartu komiteto pramonės skyriaus instruktorius, bet racionalieji estai ne taip dažnai kaip lietuviai primena premjerui šį jo biografijos faktą, nes labiau vertina, kokių rezultatų jis pasiekia ir kokių nuostatų laikosi dabar.

Estijai atgavus nepriklausomybę A.Ansipas dirbo bankų sektoriuje, vyko pasimokyti verslo vadybos į Toronto York universitetą, „British Council“ kursus užsienyje. A.Ansipas ėmė kopti ir Reformų partijos karjeros laiptais. O 1998–2004 m. jis tapo Tartu, vadinamo Estijos kultūros ir švietimo sostine, meru ir šiame poste pakankamai gerai užsirekomendavo. Beje, jis – ir vienas Tartu radijo steigėjų.

Gimtasis miestas A.Ansipui liko išskirtinis: jis visuomet juo rūpinosi, o Tartu gyvenantis L.Pukelis pasakoja pats ne sykį sutikęs premjerą tiesiog vaikščiojantį Tartu gatvėse ir besikalbantį su žmonėmis. Už gebėjimą taip paprastai bendrauti su eiliniais žmonėmis premjeras sulaukdavęs daug politinių taškų.

2004 m. A.Ansipas tapo vyriausybės nariu – jam patikėtas Ekonomikos reikalų ir komunikacijų ministro postas, o po metų būdamas 48-erių pirmąkart tapo premjeru. Siūlymą formuoti vyriausybę jis gavo dar dukart – po 2007 ir 2011 m. rinkimų. Lietuvišku masteliu paradoksas – jo vedama Reformų partija sugebėjo laimėti rinkimus net po krizės, kurios laikotarpiu teko karpyti biudžeto išlaidas ir kelti mokesčius.

„A.Ansipas iš tiesų labai geras politikas. Jis vienintelis iš viso Estijos politinio elito sugebėjo dirbti su visomis svarbesnėmis politinėmis partijomis Estijoje, įskaitant prorusišką Centro, atstovaujančią vietos rusų interesams. Pirmoji A.Ansipo vyriausybė buvo su ja koalicinė, dabar vienoje koalicijoje dirbo su labiau konservatyvia “Pro Patria” ir “Res Publica”. A.Ansipas save pozicionuodavo kaip mediatorių tarp politinės dešinės ir kairės. Daug kas jį vertino už tai, kad jis sugebėjo užtikrinti tokį politinį stabilumą“, – premjero pranašumus vardija Estijoje gyvenantis politologas L.Pukelis.

Jo vertinimu, A.Ansipas gerai įvaldęs ir politinę komunikaciją: „Tai labai įvairialypė asmenybė: gerai išsilavinęs ir intelektualus žmogus, tačiau tuo pačiu metu geba daromus sprendimus paaiškinti labai paprastai ir suprantamai eiliniam žmogui, ko labiausiai pritrūko krizės laikotarpiu Lietuvos premjerui A.Kubiliui. Tiesa, ir labiau konservatyvus estų charakteris padėjo A.Ansipui sklandžiau išgyventi tokį sunkų krizės laikotarpį. Bet kai reikia, A.Ansipas gali sudaryti net „mačo“ įvaizdį, kas nemažai daliai estų padaro įspūdį.“

A.Kubilius prisimena, kad susirinkus trims baltijiečiams premjerams estas kolega visuomet išlikdavo santūrus, bet visada pabrėždavo Estijos pranašumą modernumo ir kitose srityse, mokėdavo Estiją pateikti kaip daug pasiekusią. „Kartais tai keldavo šypseną, bet, manau, tai gera savybė“, – vertina A.Kubilius.

“A.Ansipo reitingas turėtų būti neblogas tarp verslo žmonių, nes jie vertina stabilumą. Jis konservatyvus, besilaikantis savo kurso, nelabai į nuolaidas einantis politikas. Todėl rusakalbiams norėjosi minkštesnio premjero, jie daugiausia ir kėlė klausimą apie pribrendusias permainas”, – mano Estijoje jau dvidešimt pirmus metus gyvenantis verslininkas, buvęs Lietuvos televizijos žurnalistas Andrius Kulvietis.

Bet jis, kaip Estijos gyventojas, sakosi esąs patenkintas tuo, ką šis premjeras yra nuveikęs per visą savo darbo laikotarpį ir kad buvo pasirinkti būtent tokie sprendimai. “Estai apskritai sprendimus priima labai nuosekliai, apgalvotai. Buvo užsibrėžti tam tikri finansiniai tikslai – euras, skolos valdymas, ir pagal šiuos rodiklius Estija užima geras pozicijas ES“, – neabejoja A.Kulvietis.

Estijoje gyvenantis lietuvis giria ir protingai subalansuotą A.Ansipo šeiminio bei privataus gyvenimo atvirumą visuomenei: premjeras gana viešas, televizijos parodo ir jo namus, ir kaip vyksta darbo diena. Žinoma, estams įdomi jo šeima (jis vedęs, turi tris dukras), rūpi, kaip jų sportiškam premjerui sekasi dalyvauti ne tik vietos, bet ir tarptautiniuose slidinėjimo maratonuose ar važinėtis dviračiu. „Bet specialiai asmeninio gyvenimo jis neafišuoja“, – pastebi A.Kulvietis.

Bendrovė „Nelja Energia“ Estijai priklausančioje Baltijos jūros teritorijoje planuoja statyti vėjo jėgainių parką, kurio galingumas sieks 700-1100 megavatų.

Pasak vakar „Baltijos energetikos forume“ dalyvavusio „Nelja Energia“ plėtros vadovo Siimo Paisto, Baltijos jūra yra ypač tinkama vėjo jėgainėms statyti, o Lietuvai priklausančioje jūros teritorijoje sąlygos gali būti dar palankesnės nei teritorijoje, kuri priklauso Estijai.

„Baltijos jūra labiau tinka jūrų vėjo energetikai plėtoti ne tik už Šiaurės jūrą, bet ir už Atlanto vandenyną. Tarp visoms trims Baltijos šalims priklausančių teritorijų jūroje yra ypač jūrų vėjo jėgainėms statyti palankių plotų. Ekspertai juos vadina „auksiniais“, – teigia S. Paistas.

Jo teigimu, vėjas jėgainėms iš visų Baltijos šalių ypač tinkamas Estijoje. Upsalos universiteto Švedijoje Meteorologijos instituto atlikto tyrimo duomenimis, palankiausias vėjas Estijai priklausančioje Baltijos jūros teritorijoje siekia 9,01-9,25 metrus per sekundę.

Estijoje, pasak S. Paisto, šiuo metu plėtojami du dideli jūrų vėjo energetikos projektai. Bendrovė „Nelja Energia“ prie Huiimaa salos šiuo metu atlieka poveikio aplinkai tyrimą, planuodama statyti 700-1100 MW galingumo jėgainių parką. Per metus jis galės pagaminti 2,4-3,8 teravatvalandžių elektros energijos. Bendrovės skaičiavimais, šis jėgainių parkas turėtų būti pradėtas statyti 2015 m. Iki kitų metų vidurio valstybė turėtų parengti šios teritorijos planavimo dokumentus. Kitą jėgainių parką planuoja pastatyti bendrovė „Eesti Energia“.

Baltijos jūroje statyti jūrų vėjo jėgainių parkus pigiau nei Šiaurės jūroje

Per keletą paskutinių metų Baltijos jūroje atlikusi vėjo matavimus, geologinius ir kitus tyrimus „Nelja Energia“ apskaičiavo, kad į jėgainių parką prie Huiimaa salos reikės investuoti mažiau nei 2,5 milijonus eurų už megavatą. Bendrovės duomenimis, panašaus dydžio jėgainių parkui Šiaurės jūroje pastatyti reikia bent 3,5 milijonų eurų už megavatą investicijų. Pasak S. Paisto, mažesnes investicijas lemia palankesnės Baltijos jūros gamtinės sąlygos.

Lyginant su Šiaurės jūra, Baltijos jūroje bangavimas gerokai mažesnis, ir tai suteikia galimybę sparčiau ir su mažesnėmis investicijomis vykdyti jėgainių statybos darbus. Taip pat kaip privalumą ekspertas įvardina mažesnį vandens druskingumą, seklesnius vandenis, palankesnes geologines sąlygas, smėlio dugną, lengvai pasiekiamus uostus.

Lietuvos privalumas – neužšąlanti teritorija

Pasak eksperto iš Estijos, lyginant su kitomis Europos šalimis, Lietuvoje ir Latvijoje sąlygos šiai energetikos sričiai  taip pat labai geros. Lietuva, anot jo, lyginant su Estija, turi privalumą – neužšąlančias teritorijas jūroje.

„Nors Lietuvos pajūrio teritorija nėra didelė, tačiau atradus tinkamus plotus šalis galėtų išties palankiomis sąlygomis plėtoti jūrų vėjo energetiką. Kadangi Lietuvai priklausanti potenciali teritorija neužšąla, reikėtų mažiau investuoti į jėgainių pamatus, o tai ženkliai sumažintų statybų išlaidas“, – sako ekspertas.

Lietuvoje, siekiant plėtoti jūrų vėjo energetiką, pirmiausiai turi būti patvirtintas jūros teritorijos bendrasis planas, o tuomet konkurso būdu atrinktos kompanijos galėtų vykdyti parengiamuosius tyrimus, kurie atsakytų, kiek investicijų reikėtų tokio projekto įgyvendinimui ir kokia galėtų būti gaminamos elektros kaina. Iki šiol Lietuvos teritorijoje statyti jūrų vėjo jėgaines norą pareiškė bendrovės „Nelja Energia“ padalinys Lietuvoje UAB „4 Energia“ ir „Achemos grupei“ priklausanti UAB „Renerga“.

„Nelja Energia“ – tai didžiausia vėjo energiją gaminanti ir vėjo energetikos technologijas plėtojanti įmonė Baltijos šalyse. Visų „Nelja Energia“ eksploatuojamų vėjo jėgainių Baltijos šalyse bendras galingumas sudaro 223 MW. Į vėjo energetiką bendrovė jau investavo daugiau nei 400 mln. eurų. „Nelja Energia“ yra Estijos ir Šiaurės šalių kapitalo bendrovė.

Kaip iš Baltijos šalių besitraukiančios skandinavų investicijos keičia šių šalių žurnalistikos patikimumą ir kokybę.

Išlydėdamas iš Baltijos šalių pasitraukusį norvegų žiniasklaidos koncerną „Schibsted” naujasis „Eesti Meedia” (o kartu ir lietuviškųjų „15min.lt” bei kelių žurnalų) bendrasavininkis Martas Kadastikas mestelėjo kaimynams: „Jei Estijoje nebūtų buvę „Schibsted”, mūsų žiniasklaidos peizažas dabar tikriausiai būtų atrodęs kitaip. Bijau, kad Latvijos ir Lietuvos oligarchinės žurnalistikos savybės būtų išplitusios ir Estijoje.”

Kontrargumentų estų kolegai, deja, nedaug. Lietuvos žurnalistų etikos inspektoriai taip pat jau ne kartą yra atkreipę dėmesį į besioligarchizuojančią žiniasklaidą. Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra pareiškusi, kad Lietuvos žiniasklaidą galbūt cenzūruoja oligarchai. Galų gale ir plika akimi matyti, kur ritasi dalis mūsų žiniasklaidos. O į kurią pusę krypsta naujausios permainos jos savininkų korpuse?

Naujieji savininkai atskleidė sandorio detales

„Schibsted” pasitraukimas iš Baltijos šalių didžiausią įtaką, žinoma, padarys estams: penkiolika metų dirbęs Estijos žiniasklaidos rinkoje “Schibsted” buvo vienas iš dviejų pagrindinių jos žaidėjų, valdė vieną svarbiausių kokybinės spaudos dienraščių Estijoje “Postimees”, “Kanal2″ televiziją, spaustuvę, grupę regioninių laikraščių ir kt. Lietuvoje jiems priklausė naujienų portalas, „15min.lt”, žurnalai “Žmonės”, “Laima”, “Ji”, “Edita”, Latvijoje – antras pagal populiarumą portalas TVNET.LV. Beje, prieš porą metų “Schibsted” pardavė savo žiniasklaidos verslą ir Rusijoje, Sankt Peterburge.

Reikia tikėtis, kad naujieji ir kelių lietuviškosios žiniasklaidos priemonių savininkai estai puoselės tokią pat skaidrią ir kokybišką žiniasklaidą kaip norvegai. Bent jau “Eesti Meedia” valdybos pirmininkas M.Kadastikas tikina, kad viena didžiausių vertybių, kurią išeidamas palieka “Schibsted”, – ne tik išaugusi žiniasklaidos grupė, bet ir žurnalistikos kultūra.

Beje, kas tikrai neįprasta lietuviškai žiniasklaidai, “Postimees” paskelbė išsamų naujojo bendrasavininkio M.Kadastiko interviu, kuriame atskleidžiama nemažai informacijos apie sandorį. Jame pasakojama, kad “Schibsted” sprendimas ir jo įgyvendinimas truko pusantrų metų, aiškinamos jo priežastys – kad “Schibsted” nutarė koncentruotis į dideles rinkas ir į klasifikuotos reklamos verslą. M.Kadastikas sąžiningai sako, kad norvegai jau buvo praradę interesą dėl žiniasklaidos verslo kitose šalyse, ypač tokios mažose rinkose. Taip, “Eesti Meedia” buvo pelninga, tačiau skelbimų verslas ne toks rizikingas kaip žiniasklaidos ir reikalauja mažiau investicijų.

M.Kadastikas atskleidžia, kad tarp potencialių pirkėjų būta ir Šiaurės šalių, ir Estijos žiniasklaidos įmonių, bet sako, kad “Gazpromas”, apie kurį sklido nemažai gandų, jo žiniomis, “Schibsted” slenksčio nebuvo peržengęs. “Schibsted” vengė neskaidrių pirkėjų su netinkamais ketinimais. Galų gale liko du variantai: arba norvegai lieka, bet restruktūrizuoja grupę ir parduoda nepelningus jos segmentus, arba visą grupę perka dabartiniai jos vadovai. Pasirinktas antras variantas, nors norvegams pirmasis būtų buvęs pelningesnis.

Nors viešojoje erdvėje pabrėžiama, kad akcijas perpirko “Eesti Meedia” vadovai, iš tikrųjų jie teturi jų pusę. M.Kadastikas tiesiai sako: jei vien vadovybė būtų norėjusi nusipirkti 100 proc. akcijų, kalba banke būtų buvusi labai trumpa. Tad reikėjo investuotojo.

Kodėl pasirinktas Margusas Linnamäe? M.Kadastikas sako, kad lėmė ir tai, kad jis turi labai stiprius finansinis pagrindus, ir žmogiškosios savybės: tai išmintingas, žodžio žmogus, be to, ne iš tų, kurie veržiasi į žiniasklaidą bet kokiu pretekstu.

Farmacijos verslo magnatas M.Linnamäe – iš tiesų paslaptinga persona: pernai turtingiausių estų sąraše užėmęs 15 vietą verslininkas dešimt metų buvo nedavęs nė vieno interviu žiniasklaidai. Tiesa, jo pavardė buvo pakliuvusi į kelis žurnalistinius tyrimus. Debiutuodamas žiniasklaidos versle M.Linnamäe sutiko duoti interviu estų visuomeniniam transliuotojui. Jis pareiškė, kad tai nebuvo didžiausia investicija jo gyvenime, be to, patikino, kad nesikiš į žurnalistinį turinį ir kad suvokia atsakomybę valdyti žiniasklaidą. Verslininkas papasakojo, kad pats pasisiūlė pirkti akcijas – girdėdamas gandus, jog estų žiniasklaidos koncerną pretenduoja pirkti „Gazpromas”, jis paskambino valdybos pirmininkui M.Kadastikui. Verslininkas tikina dėl savo investicijos į žiniasklaidą nesijaučia tapęs vieša figūra, neturi jokių politinių tikslų, o jo sprendimas – komercinis, bet kartu ir nulemtas noro, kad estų žiniasklaida nepatektų į blogas rankas.

Estų žiniasklaidoje skelbta, kad sandoris vertas apie 30 mln. eurų, du trečdaliai jo – iš paskolos, kurią suteikė „Swedbank”. Asmeninis bendrovės keturių vadovų, tapusių bendrasavininkiais, finansinis indėlis, palyginti su verslininko M.Linnamäe, kuklus.

Švedų pasitraukimas sužlugdė latvių “Dieną”

Vis dėlto estų komentatoriai pastebi, kad tai, jog tarptautiniai žiniasklaidos koncernai per daug nesidomėjo “Eesti Meedia” pirkimu, yra šioks toks ženklas. Viena vertus, estai gali didžiuotis, kad norvegų koncernas per penkiolika metų Estijoje išugdė pajėgią savarankiškai tvarkytis žiniasklaidos savininkų komandą, antra vertus, kad peikdamas kaimynų latvių ir lietuvių žiniasklaidos peizažą M.Kadastikas tik nebūtų prisikalbėjęs. Juk bent jau pagal formaliuosius vertinimus po “Schibsted” išėjimo estiškas žiniasklaidos peizažas tapo panašesnis į lietuviškąjį: pusė akcijų ir pusė balsų valdyboje priklausys žiniasklaidos versle debiutuojančiam farmacijos verslo magnatui, o niekas negarantuoja, kad kažkuris iš akcininkų netrukus akcijų ims ir neparduos.

Žinoma, Estijoje vis dėlto jau susiformavusi kitokia žurnalistikos kultūra, o štai Latvijoje kito užsienio žiniasklaidos koncerno – švedų “Bonnier” pasitraukimas buvo labai skausmingas. Latvijos didžiausias nacionalinis dienraštis “Diena”, nuo 1993 iki 2009 m. valdytas “Bonnier”, buvo vadinamas malonia išimtimi korupcijos ir rusiškos įtakos pilnoje Latvijos žiniasklaidoje. Kokybiško, liberalaus, patikimo, modernaus, vakarietiško dienraščio reputaciją turėjusią “Dieną” prasidėjus krizei švedai nutarė parduoti.

Viešojoje erdvėje sklido įvairiausių gandų, kad dienraštį perima vietos oligarchai ar statytiniai iš Rusijos tam tikrų tarnybų. Viena iš versijų – kad naujieji savininkai, britai Jonathanas ir Davidas Rowlandai, dienraščio akcijas perėmė už švedų negrąžintą paskolą. Jau po metų 51 proc. “Dienos” akcijų valdė latvių verslininkas Viesturas Koziolas, o 2012 m. paskelbta, kad jis turįs jau 98,86 proc. Tačiau Korupcijos prevencijos tarnybos tyrimas išaiškino, kad tikrieji laikraščio savininkai yra trys politikai.

Pasitraukus “Bonnier”, “Dienos” redaktoriai, svarbiausi žurnalistai, kurie ir buvo dienraščio patikimumo garantija, jį paliko. „Diena”, kaip liberalus nepriklausomas laikraštis, nustojo egzistuoti. „Tačiau savaime užsienio kapitalas kokybės negarantuoja – priklauso, kokie žmonės, kokią dalį akcijų valdo, kokie žmonės dirba. Štai švedų “Bonnier” Lietuvoje valdomos “Verslo žinios” – etiškos spaudos pavyzdys, o taip pat švedų koncerno MTG valdoma TV3 televizija ne visuomet vadovaujasi aukštais etikos standartais ir patenka į etikos komisijų akiratį”, – primena žiniasklaidos savininkų įtaką žurnalistikai analizuojantis Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto direktorius doc. dr. Deimantas Jastramskis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvoje naujai išrinkta valdžia į buvusius valdančiuosius dažniausiai žvelgia kaip į priešus ir nubraukia visus jų pradėtus gerus darbus bei iniciatyvas.

Rugpjūčio pradžioje teko lankytis Gariūnų turguje. Tiesa, dabar jis vadinasi nebe turgus, bet Gariūnų verslo parkas. Na, bet pavadinimą pakeisti, regis, lengviau nei tradicijas ir elgesį. Turiu omenyje prekybininkų tradicijas ir elgesį, kuris nėmaž nepasikeitęs: pirkau keturis pirkinius keturiose skirtingose vietose ir nė vienoje man nebuvo pasiūlyta nei kasos čekio, nei pirkimo kvito. Taigi Gariūnai šiandien yra ten pat, kur buvo ir prieš dešimt metų, ir jokių Andriaus Kubiliaus bei Ingridos Šimonytės akcijų nebelikę nė užuominos. Kitaip tariant, kova su šešėliu pralaimėta.
Kita vertus, dabartinė valdančioji koalicija sau net tikslo nebekelia ne tik įveikti, bet net sumažinti šešėlinės ekonomikos masto. Finansų ministras pasikviečia Mokesčių inspekcijos vadovą, pagrūmoja, pagrasina, papriekaištauja, kad nesurenkami net planuoti mokesčiai, ir tuo viskas pasibaigia. Bet juk ne taip gausinami biudžeto aruodai, ne taip kovojama su šešėline ekonomika.
Blogiausia, kad Lietuvoje po rinkimų naujoji valdžia paprastai užmiršta daugumą buvusios valdžios gerųjų iniciatyvų ir viską pradeda nuo nulio. Ir tai pasakytina ne tik apie minėtą kovą su mokesčių nemokėtojais, bet apie daugumą sričių ir iniciatyvų. Štai buvusi valdančioji koalicija buvo sumąsčiusi visai pažangią valstybinių įmonių kontrolės ir dividendų strategiją, bet dabartinė valdančioji koalicija viską keičia, tad ir čia mes ne žengiame į priekį, o grįžtame atgal. Ir kokius penkerius metus atgal.
Tokius pavyzdžius galime vardyti be galo. Štai prieš ketverius metus Algis Čaplikas pradėjo Lietuvos sveikatos įstaigų reformą, o dabartinis ministras Vytenis Andriukaitis viską nubraukė ir planuoja jau visiškai kitokią revoliuciją sveikatos apsaugos sistemoje. Ir jam visiškai neįdomu, kad gal ir ankstesnėje reformoje būta išmintingų dalykų. Kokios viso to pasekmės? “Gydytoju dirbu 15 metų ir matau tik tiek, kad situacija blogėja tiek medikams, tiek pacientams”, – sako bičiulis daktaras. Vadinasi, politikai ir strategai daro kažką ne taip.
Arba dar vienas charakteringas pavyzdys: ankstesnis premjeras ir ministrai dėjo daug pastangų, kad prisiviliotų kuo daugiau ir kuo stambesnių užsienio investuotojų. Tačiau dabartinė Vyriausybė šią idėją užmetė, tiksliau, palaidojo. Nors kalbant visai tiksliai, tai elgiasi netgi priešingai: buvusi ūkio ministrė išvaikė nemažai didelį įdirbį gundant užsienio investuotojus turėjusių specialistų. Taigi ir šioje srityje žengiame ne į priekį, o atgal.
Beje, kai vėl vyks rinkimai, po jų naujoji valdžia neabejotinai vėl bandys suniekinti ir nubraukti viską, ką daro dabartinė valdančioji koalicija. Net ir pradėtus gerus darbus.
O štai, pavyzdžiui, Estijoje naujoji valdžia nenubraukia buvusios valdžios pradėtų gerų darbų ir iniciatyvų, bet juos tęsia. Kaip tik dėl to estai ir yra labiau pažengę nei mes. Juk jie žengia į priekį, o mes – du žingsnius į priekį ir vieną arba du atgal. Ir taip be galo. Jei nebūtų šio trypčiojimo, šiandien būtume aukštesnėje lygoje.

„Geriausia mokesčių reforma – juos padaryti aiškius, skaidrius ir nebrangiai administruojamus“, – vis primena vienas žinomiausių ir labiausiai patyrusių finansų srities specialistų Vidurio ir Rytų Europoje, „Cicero Capital“ (Škotija, Estija) generalinis direktorius Jamesas Oatesas. Toks jo patarimas ir Lietuvos Vyriausybei, žadančiai imtis mokesčių reformos.

Beje, Baltijos regionu J.Oatesas domisi jau daugiau nei tris dešimtmečius, daug metų dirba Estijoje, kurioje įsikūręs investicijomis Rytų ir Vidurio Europoje užsiimančios “Cicero Capital” bendrovės biuras. Geriausiu finansų analitiku „Greenwich Investors“ pripažintas J.Oatesas dažnai dalyvauja CNBC, CNN, BBC, „Bloomberg“ televizijų laidose, o šįsyk sutiko „Veidui“ pakomentuoti Algirdo Butkevičiaus sudarytos darbo grupės siūlymus mokesčių sistemai pertvarkyti. Beje, J.Oatesas – ir šiandien Vilniuje vykstančio Pasaulio lietuvių ekonomikos forumo vienas pagrindinių pranešėjų.

VEIDAS: Darbo grupė mokesčių reformai rengti savo siūlymais patvirtino dabartinės Lietuvos Vyriausybės kryptį – mokesčių progresyvumo link. Siūloma didinti neapmokestinamų pajamų dydį, kad mažėtų mokesčių našta mažiau uždirbantiesiems. Jūs už ar prieš mokesčių progresyvumą?

J.O.: Tai normali socialdemokratinės Vyriausybės darbotvarkė – peržiūrėti gyventojų pajamų mokesčius, kad gaunantieji didesnes pajamas mokėtų daugiau, ir taip siekti padaryti mokesčius teisingesnius. Neprieštarauju pačiam progresinių mokesčių principui – aš jam netgi pritariu. Tačiau, viena vertus, Vyriausybė turi siekti sukurti teisingą mokesčių sistemą, antra vertus, mokesčiai negali tapti sudėtingesni, mažiau suprantami ir brangiau administruojami. Jei mokesčių sistema darosi sudėtingesnė, išlaidos jai administruoti turi pateisinti jos naudą. Taigi čia tarsi plona linija, ant kurios Vyriausybei tenka balansuoti.

Mano pastebėjimu, ypač socialdemokratų partijoms dažnai kyla pagundų pernelyg reguliuoti mokesčių sistemą, o tai kartais gali vesti į savotišką tų pačių mokesčių kanibalizmą. Tai labai pavojinga ir gali baigtis tuo, ką turime Didžiojoje Britanijoje: progresiniai mokesčiai įvesti, bet skaičiuojant ilguoju laikotarpiu rezultatas toks, kad mažiau uždirbantieji sumoka daugiau mokesčių nei turtingieji, nes šie dėl mokesčių sistemos sudėtingumo sugeba kai kurių jų išvengti. Kuo sudėtingesnė mokesčių sistema, tuo lengviau juos slėpti. Aš visiškai pritariu progresinių mokesčių sistemos idėjai, tačiau dažnai bandymas tiesiog labiau apmokestinti turtingesnius žmones sukuria ne progresinių mokesčių, o tik sudėtingesnę mokesčių sistemą. Bet progresinių mokesčių sistemą įmanoma sukurti ir su proporciniais mokesčiais, taikant gana aukštą neapmokestinamą minimumą.

VEIDAS: Darbo grupė siūlo ir atvirkštinį dalyką – nustatyti „Sodros“ įmokų lubas, tikintis, kad tai gali padėti į Lietuvą pritraukti stambių užsienio bendrovių, gebančių mokėti bent jau Lietuvos masteliu didelius atlyginimus. Ar tokie pakeitimai padėtų pasiekti šio tikslo? Kita vertus, ar tai dera su socialinių įmokų solidarumo principu?

J.O.: Viena vertus, turi būti paisoma socialinio solidarumo principų, antra vertus, daugumai investuotojų kelia susirūpinimą, kad didžiuliai socialiniai mokesčiai ir juolab jų progresyvumas dar labiau apmokestina darbą, o tai kenkia ir pačiai mokesčių sistemai. Taigi keičiant ir pajamų, ir socialinius mokesčius reikia būti tikriems, kad bus artėjama prie Vyriausybės keliamų tikslų, bet nekomplikuoti mokesčių sistemos ir nesukelti sunkumų įdarbinant specialistus.

Yra šalių, kuriose žmonės, užuot įsidarbinę bendrovėse, steigia savo individualias įmones ir taip bando išvengti dalies socialinių mokesčių, o tai jau rodiklis, kad šie per dideli. Socialinių mokesčių lubos būtinos, tačiau kokiame aukštyje jos turi būti – tai jau politinių debatų klausimas.

VEIDAS: Kaip vertinate siūlymus perkelti bazinę senatvės pensiją į valstybės biudžetą bei taip gelbėti socialinio draudimo biudžetą nuo ir taip didžiulio deficito?

J.O.: Pinigų poreikio socialinėms reikmėms augimas nesibaigiantis, ir čia reikia priimti sudėtingus sprendimus. Jei tam nesurenkama pakankamai pinigų, galima vis didinti mokesčius, bet tuomet jie taps regresiniai. Kartais mokesčių kėlimas netampa labiau teisingas, priešingai – sukuriama mažiau teisinga sistema, o politinis tikslas nėra pasiekiamas.

Socialiniai mokesčiai sudėtingiau valdomi nei pajamų, tad gerai, kad Lietuvoje imamasi spręsti šį klausimą. Tačiau, deja, iki šiol nė vienai šaliai nepavyko to padaryti tobulai. Šiandien Lietuva pasiryžusi tą padaryti ir turi tokią galimybę, bet trumpuoju laikotarpiu tam prireiks kur kas didesnių išlaidų. Todėl politikai apie pokyčių tikslą turi aiškinti žmonėms, kad šie juos palaikytų. Beje, kitose valstybėse yra ne socialinio draudimo įmokos, bet socialiniai mokesčiai, o draustis kiekvienas gali individualiai.

VEIDAS: Ar Europoje tebemadingas automobilių mokestis, kuris Lietuvoje vis siūlomas, bet kol kas nepriimamas?

J.O.: Europoje įprasta apmokestinti transporto priemones. Bet dėl šių mokesčių mano nuomonė dvilypė. Taip, Estijoje šis mokestis yra, bet labai nedidelis, o automobilių kainos dėl įvairių mokesčių lengvatų Estijoje mažesnės nei kitose šalyse ir tai gerina gyvenimo lygį.

Lietuvoje šį mokestį, manau, bandoma įvesti dėl spaudimo iš Briuselio. Tačiau nesu tikras, kad iš to būtų naudos Lietuvos visuomenei. Šaliai, kurios gyvenimo lygis yra toks kaip Lietuvos, vargu ar automobilių apmokestinimas būtų geras sprendimas. Aš asmeniškai oponuočiau Vyriausybei, kuri siektų tokio mokesčio.

VEIDAS: Kokia būtų jūsų nuomonė apie siūlomą visuotinį nekilnojamojo turto mokestį?

J.O.: Mano įsitikinimu, nekilnojamojo turto, žemės apmokestinimas yra taiklesnis ir efektyvesnis būdas pasiekti politinių tikslų – teisingesnių mokesčių. Beje, nekilnojamasis turtas, žemė – kur kas geriau turtingą žmogų apibūdinantis rodiklis nei didelės jo pajamos. Tačiau Lietuvoje didelis turtas nėra tiek apmokestinamas, kiek didelės pajamos. Tikiuosi, Lietuva rimtai apsvarstys tokius dalykus.

Kaip rodo kitų šalių patirtis, protingai sureguliuotas nekilnojamojo turto, žemės mokestis labai veiksmingas biudžeto pajamoms. Įdomu, kad šių mokesčių tarifas paprastai nebūna didelis, bet per juos galima surinkti svarią sumą į biudžetą. Be to, jie labai paprastai administruojami. Tai labai gera priemonė mokesčių naštai neturtingiesiems palengvinti, o tai ir įtraukta į socialdemokratų darbotvarkę.

VEIDAS: Taip, ES statistikos agentūros „Eurostat“ neseniai paskelbtoje ataskaitoje konstatuota, kad kapitalas ir turtas Lietuvoje apmokestinamas kur kas mažiau nei kitose ES šalyse, o darbas – daugiau.

J.O.: Tokia buvo pastarojo laikotarpio tradicija – koncentruotis į darbo apmokestinimą (pajamų, pelno mokesčius, dividendus). Bet aš palaikau didesnius turto mokesčius. Manau, Lietuvos Vyriausybė turėtų imtis subalansuoti finansinę naštą.

VEIDAS: Kaip vertinate politikų siūlymus įvesti daugybę pridėtinės vertės mokesčio išimčių?

J.O.: Politikams kyla pagundų įvesti daug ir didelių mokesčių, o paskui imti kurti daug išimčių. Kur kas geriau turėti paprastesnę, skaidresnę ir mažesnių mokesčių sistemą, nei įvesti labai didelius mokesčius, o paskui imti taikyti išimtis.

Sudėtingos mokesčių sistemos administravimas labai greitai praryja net mokesčių padidinimą. Štai Didžiojoje Britanijoje, skaičiuojant visą mokesčių administravimo mechanizmų kainą, ji artėja prie 7 proc. visų surenkamų mokesčių sumos, o Estijoje šis skaičius yra vos 0,07 proc. Tai labai didelis Estijos biudžeto pranašumas.

VEIDAS: Minėtoje ES statistikos agentūros „Eurostat“ ataskaitoje konstatuota, kad Lietuvoje sumokama mažiausiai mokesčių ES, skaičiuojant nuo BVP. Tačiau gyventojai, atvirkščiai, skundžiasi, kad mokesčių našta sunkiai pakeliama.

J.O.: Manau, Lietuva pateisino savo, kaip nedidelių mokesčių šalies, reputaciją. Ir tai gerai. Tačiau Lietuvos rinkėjai valdančiajai daugumai yra suteikę teisėtą demokratinį mandatą reformuoti mokesčius. Jei Vyriausybė juos nuspręstų didinti, tai reikia daryti atvirai, lanksčiai, be abejo, ir kad to kaina nebūtų per didelė. Mano nuomone, labai svarbu išlaikyti šalies investicinį patrauklumą, o tai galima padaryti užtikrinant, kad darbas nebūtų pernelyg apkrautas mokesčiais – tiek pajamų, tiek socialiniais. Kaip minėjau, yra kitų būdų biudžetui papildyti, pavyzdžiui, labiau apmokestinant nekilnojamąjį turtą, žemę.

VEIDAS: Ar dabar, Lietuvai siekiant įsivesti eurą, tinkamas laikas pradėti naujas mokesčių reformas, rizikuojant susigadinti Mastrichto reikalavimų rodiklius?

J.O.: Nėra nei gero, nei blogo laiko taisyti mokesčių trūkumus, kaip ir negalima biudžeto deficitu susirūpinti tik tada, kai ateina laikas atitikti Mastrichto kriterijus. Biudžeto stabilumas turi būti tolygus.

Nemanau, kad nenuoseklu tuo pat metu bandyti ir keisti mokesčių sistemą, ir siekti euro, jei manome, kad Vyriausybė tai daro protingai, o mokesčių reforma – prioritetas. Jei tikime, kad reforma duos teigiamą rezultatą, geriau jos imtis dabar, nei atidėti vėlesniam laikui. Jei Lietuva apsisprendė žengti šį žingsnį, reikia ir žengti – taisyti sistemiškai viską iš karto, suvokiant pokyčių privalumus ir trūkumus. Žinoma, tai turi būti susieta su fiskaline ir monetarine politika.

Ko nelinkėčiau nei aš, nei joks Lietuvos draugas, kad tos reformos būtų įgyvendinamos eklektiškai: šiandien darom viena, o rytoj gal kita. Vyriausybė turi nusistatyti aiškią darbotvarkę, ką ir kada reikės įgyvendinti, ir rinkėjams pasakyti, kad štai tokio tikslo mes siekiame, tokia yra jo kaina, o štai toks yra mūsų darbų tvarkaraštis.

VEIDAS: Ar tikite Lietuvos galimybe prisijungti prie euro zonos 2015-aisiais?

J.O.: Taip, visiškai. Estija jau priklauso euro zonai, bet Lietuva yra buvusi labai arti to, kad būtų tapusi pirmąja eurą įsivedusia Baltijos šalimi, jei ne tam tikros techninės kliūtys ir politinės priežastys. Latvija, visiškai realu, prie euro zonos gali prisijungti 2014 m.

Manau, Lietuvai jos užsibrėžtas siekis tapti euro zonos nare 2015-aisiais pasiekiamas. Vienintelė priežastis taip neatsitikti – jei pati Vyriausybė nuspręstų šį tikslą nukelti. Bet net tokiu atveju žmonės neturėtų jaudintis – juk į euro zoną įstojama visam laikui, tai radikalus sprendimas. Tad ne taip svarbu, Lietuva eurą įsives 2015 ar 2017 metais – svarbiausia, kad atitiktumėte narystei euro zonoje keliamus reikalavimus.

“Nekilnojamasis turtas, žemė – kur kas geriau turtingą žmogų apibūdinantis rodiklis nei didelės jo pajamos. Tačiau Lietuvoje didelis turtas nėra tiek apmokestinamas, kiek didelės pajamos.”

Prieš 23-ejus metus žmonių lūkesčiai buvo gyventi laisvoje, demokratinėje, pasaulio pripažįstamoje, pasiturinčioje valstybėje. Kodėl ne visi šie lūkesčiai išsipildė?

„Nežinau, ar jau turim tinkamą, žmonių gerbiamą policiją. Ar turim krašto gynybai parengtą kariuomenę? Ar kontroliuojam bankus, geležinkelių sistemą ir elektrą? Ar valdome savo kraštą ištikimomis Lietuvai, ar svetimame šiltnamy augintomis senosios nomenklatūros rankomis? (…) Netoli nuėjome nei teismuose, nei švietimo struktūrų tvarkyme“, – prieš keletą metų Kovo 11-osios proga sakytos nepriklausomybės architekto prof. Vytauto Landsbergio kalbos tezės tiktų ir šiandien.
Lietuvos sostinės geležinkelio stoties tarptautinių maršrutų kasose kasininkės tarpusavyje ir su klientais kalba rusiškai, nes 23-eji metai pasirodė per mažas laiko tarpas vėžei į Vakarus nusitiesti. Elektros, dujotiekio saitus su ES, kaip ir savą dujų terminalą, žadama, kad turėsime, bet dar neturime. Trūkumų sąrašą galima tęsti, kaip ir pasiekimų, pradedant svarbiausiu – laimę gyventi laisvoje demokratinėje šalyje. Kaip įvertinti nepriklausomybės lūkesčių ir šiandieninės tikrovės santykį, objektyvių rodiklių rasti sudėtinga. Bet, pasitelkę nepriklausomybės pamatų klojėjus bei skirtingų sričių ekspertus, pabandėme jų paieškoti.

Išsipildė du iš trijų didžiųjų lūkesčių
Vienintelis visas šešias kadencijas į Seimą išrinktas (būtų išrinktas ir septintąkart, bet pats nutarė nebekandidatuoti) Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras socialdemokratas Česlovas Juršėnas vardija svarbiausius įgyvendintus ir neįgyvendintus lūkesčius: „Turime nepriklausomą, demokratišką, pasaulyje pripažintą ir ne tik Europoje vertinamą valstybę. Tiesa, demokratija ne visada funkcionuoja geriausiu būdu ar ne visi sugeba pasinaudoti demokratinėmis procedūromis. Tačiau nesmagiausia, kad neišsipildė žmonių viltys gyventi ne tik laisvoje ir demokratinėje, bet ir pasiturinčioje šalyje. Tai ir globalizmo veikimo padariniai, ir kapitalizmo kaltė (man taip lengva sakyti, nes kapitalizmą visada kritikavau), ir mūsų pačių klaidos. Mums mūsų revoliucija kainavo daugiau, nei galėjo kainuoti, ir sukėlė kai kurių padarinių, kurių galėjo nebūti. Tada, prieš 23-ejus metus, mūsų, kairiųjų, nelabai klausė, o kai atėjome į valdžią, buvo per toli nueita, o ir patys pridarėme klaidų. Jaučiuosi kaltas prieš žmones, kad šioje srityje ne viską padariau.”
Taip pat Kovo 11-osios akto signataras ir pirmasis de facto valstybės vadovas, dabar europarlamentaras Vytautas Landsbergis interviu “Veidui” tikino atvirkščiai, kad pažangą stabdė buvusių komunistų noras kuo greičiau grįžti į valdžią, jų priešinimasis reformoms.
Savotišku arbitru ne tik šiame ginče, bet ir ieškant objektyvių rodiklių, kiek išsipildė prieš 23-ejus metus Lietuvos žmonių puoselėti lūkesčiai, pasirinkome jauną mokslininką – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoją dr. Liutaurą Gudžinską, kurio mokslinių tyrimų objektas ir yra pokomunistinių valstybių bei jų gerovės transformacija per pastaruosius porą dešimtmečių.
Beje, 1990-aisiais jam tebuvo septyneri. „Be abejo, atsimenu Kovo 11-osios posėdį, žiūrėjau jį per televizorių. Tautinis pakilimas įstrigo visam gyvenimui. Kai važiuoji troleibusu ir visi dainuoja, jaučia vienybę – unikalus, retai pasitaikantis pojūtis. Prisimenu ir baimės, netikrumo jausmą. Norėjome, kad nepriklausomybės tikslai būtų pasiekti. Man asmeniškai tie lūkesčiai atrodo išpildyti. Džiaugiuosi būdamas Lietuvoje, nenoriu išvykti gyventi svetur. Manau, Lietuva turi ateitį. Žinoma, yra trūkumų, kad ir nemaži regioniniai skirtumai šalies viduje, kurie kelia nerimą“, – mintimis dalijasi L.Gudžinskas.
Nedaug atsirastų oponentų tezei, kad Lietuva – neabejotinos sėkmės atvejis. Tačiau koks mūsų sėkmės įgyvendinimo laipsnis, jeigu lygintumės ne su kokia Baltarusija, o su kitomis sėkmingai besitvarkančiomis pokomunistinėmis ES naujokėmis – Vidurio ir Rytų Europos šalių dešimtuku?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-11-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Estijoje jau du dešimtmečius veikia institutas, kurio ekspertų pagrindinė užduotis – analizuoti geriausius kitų šalių pavyzdžius ir jų pagrindu rengti Estijos raidos scenarijus. Svarbiausia, kad ekspertų išvados ne nugula į biurokratų stalčius, o realiai tarnauja Estijos progresui.

Jei reikia naujų idėjų inovacijų srityje, estai patyrinėja Austrijos patirtį. Kaip optimizuoti viešąjį sektorių, gali pasufleruoti Singapūro pavyzdžiai. Mažų bendrovių tinklus geriausiai plėtoja Taivanas, o štai socialinės politikos galima pasimokyti iš Suomijos, Švedijos ar Danijos.
Ir nors Estija nesinaudoja “copy-paste” metodu, tai yra kitų šalių patirties nekopijuoja aklai, bet neišradinėja ir dviračio. Geriausi šalies analitikai sugeba įžvelgti, patobulinti ir Estijai pritaikyti tai, ką geriausia yra sugalvojusios kitos pasaulio valstybės. O politikai, nors ir kaip būtų keista, – pagrindiniai tokių tyrimų užsakovai.
Apie tokią mūsų kaimynų patirtį, kurią ir patys galėtume kūrybingai pritaikyti, kalbamės su Estijoje jau du dešimtmečius pelningai veikiančio Ateities instituto vadovu, Talino universiteto profesoriumi Eriku Terku.

VEIDAS: Ar tiesa, kad jūsų vadovaujamas Ateities institutas puikiai išsilaiko iš valstybinių užsakymų?
E.T.: Visiškai teisingai, mūsų pagrindinis užsakovas – ministerijos. 1992 m. pradžioje įkurtas institutas visą šį laiką konsultuoja Estijos politikus, nors retsykiais pasitaiko ir privačių bendrovių ar ES institucijų užsakymų.
VEIDAS: Tad ko tikėdamiesi į jus kreipiasi politikai?
E.T.: Užsakymai – labai įvairūs, bet pagrindinė jų idėja ta, kad tyrimas turi būti naudingas visai Estijai plačiąja prasme. Nedirbame su vidutinės svarbos, regioniniais projektais. Tiesa, kartais bendradarbiaujame su privačiomis bendrovėmis, bet tokiu atveju jos irgi turi būti arba stambios infrastruktūros požiūriu ir veikti transporto, finansų ar panašiose visai valstybei svarbiose srityse, arba ne vieną įmonę vienijančios asociacijos.
Na, o pagrindinė mūsų specializacija – analizės. Kitaip tariant, mūsų analitikų darbas yra konstruoti įvairius plėtojimosi scenarijus, kurie dažniausiai susiję su Estijos ekonomika. Kitos svarbios sritys – inovacijų politika, kūrybinės industrijos, transportas ir kt. Šiomis temomis mes ir rengiame savo tyrimus.
Mūsų išskirtinumas – didelės apimties analizės. Problemos nesiimame, jei analizuojamas laikotarpis trumpesnis nei treji metai. Tad jei norite prognozės, kas bus Estijoje kitais metais, klauskite kitų. Tačiau jei planuojate ilgo laikotarpio strateginius įvykius, mūsų institutas – galimas jūsų partneris.
VEIDAS: Maga paklausti, koks paprastai būna jūsų parengtų analizių likimas? Kokia jų dalis virsta realiais darbais, o kiek tiesiog sudedamos į stalčius?
E.T.: Mes labiau orientuojamės į analizę ir scenarijų konstravimą, nei į konkrečias strategijas, nes neįmanoma, kad kažkas iš šono parengtų strategiją kažkam kitam. Konsultantas tik pagilina užsakovo tam tikros srities supratimą.
Štai dėl ko, jei analizė buvo sėkmingai panaudota praktiškai, mes nesakome, kad tai mūsų sėkmė. Tai bendras visų darbo rezultatas, nes sėkmė yra gerų pasiūlymų junginys.
VEIDAS: Paminėkite bent kelis pavyzdžius, kai jūsų parengta analizė bent iš dalies prisidėjo prie kurios nors Estijoje sėkmingai įgyvendintos reformos.
E.T.: Dabar ne 1999-ieji, kai turėjome reformų sąrašą ir žinojome, kad jas reikia paeiliui įgyvendinti. Tai – Estijos praeitis. Dabar Estijos gyvenimas sukasi ne apie reformas: vyksta interesų kova, daugybė skirtingų grupių mėgina daryti įtaką sprendimų priėmėjams, o šie vienu metu darbuojasi prie labai skirtingų projektų.
Jei vis dėlto klausiate konkrečių pavyzdžių, galiu užtikrintai pasakyti, kad mūsų institutas padarė didžiulę įtaką formuojantis, pavyzdžiui, Estijos kūrybinių industrijų politikai.
VEIDAS: Ateities institutas labai dažnai analizuoja kitų šalių pavyzdžius. Kaip Estijai pasitarnauja kitų šalių patirtis?
E.T.: Egzistuoja trys skirtingi analizių variantai. Pirmasis – kai rengiame Estijos raidos scenarijų ir analizuojame kitų šalių įtaką jam. Antras variantas – platesnio, regioninio scenarijaus kūrimas. Pavyzdžiui, mes rengėme kelis projektus Baltijos jūros regionui. Kaip pavyzdį galiu paminėti labai įdomų projektą “Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendradarbiavimo scenarijai”. Šią analizę rengėme kartu su latviais ir lietuviais – drauge bandėme rasti naujų kooperacijos ir integracijos būdų.
Trečias analizių variantas – Estijos regionų raidos scenarijai. Pavyzdžiui, rengiame Talino miesto ar kokios didesnės apskrities plėtojimo scenarijų.
VEIDAS: Ar yra kokia viena šalis, kurią laikote svarbiausiu pavyzdžiu, etalonu Estijai?
E.T.: Neįmanoma nukopijuoti patirties paraidžiui, bet, žinoma, kai kurios šalys skirtingais klausimais Estijai įdomesnės už kitas. Pirmiausia, žinoma, Suomija – su šia valstybe naudinga bet kurios srities lyginamoji analizė. Dar galiu paminėti Airiją, iš dalies Daniją. Pastaruoju metu nukreipėme žvilgsnius ir į Austriją – manome, kad ją verta paanalizuoti atidžiau, mat jai gana gerai sekasi kai kuriais aspektais, pavyzdžiui, inovacijų politikos.
VEIDAS: O kokios patirties galima pasisemti iš Azijos šalių?
E.T.: Paminėčiau dvi – Singapūrą ir Taivaną. Singapūras pirmiausia įdomus dėl mokslo srities. Pavyzdžiui, čia egzistuoja labai įdomios, itin koncentruotos tyrimų ir plėtros programos. Be to, Estija užmezgė labai gerus santykius su šios šalies investuotojais, ypač aukštųjų technologijų srityje. Tai, ko gero, Estijos investuotojai Nr. 2.
Taip pat įdomus pavyzdys – Singapūro viešojo sektoriaus funkcionavimas. Žinoma, mūsų ir jų aplinka gerokai skiriasi, tačiau galima rasti labai naudingų pavyzdžių. Singapūras mums įdomus netgi iš ekologinės perspektyvos: aplink Singapūrą yra labai daug saugomų teritorijų, ir tai, kaip ši apsauga organizuojama, verta analizuoti galvojant apie Taliną.
O Taivanas labai įdomus dėl mažų įmonių tinklų. Tai nepakartojama patirtis ir su ja verta susipažinti.
VEIDAS: O ar negalima pasinaudoti iš karto kelių šalių patirtimi?
E.T.: Kaip sakiau, negalima tiesiog paimti ir nukopijuoti svetimos patirties. Tačiau kaip pavyzdį galiu paminėti inovacijų politiką. Rengdami šios srities analizę suformavome tam tikrus analitinius konsorciumus iš įmonių, universitetų. Kartu analizavome tokių šalių, kaip Suomija, Švedija, Austrija, patirtį. Tiesa, tai buvo ne inovacijų politika bendrąja prasme, o tik vienas inovacijų politikos matmuo – technologijų plėtotės centrai.
VEIDAS: O koks yra Estijos visuomenės požiūris į instituto veiklą ir tyrinėjimų rezultatus? Juk kartais jie gali būti nepalankūs vienai ar kitai visuomenės grupei?
E.T.: Mes plačiai pristatome savo veiklą, o viešoji nuomonė – gana gera. Kai kurios televizijos ar laikraščiai mūsų nuolat prašo ekspertinės nuomonės, ir manau, kad esame vieni rimčiausiai vertinamų Estijos analitikų. Tiesa, turime ir konkurentų, nes Estijoje veikia keletas rimtų analitinių centrų. Tačiau visi jie – skirtingo profilio. Pavyzdžiui, vienas vertina politikos efektyvumą, kitas – socialinę, darbo politiką ir panašiai. Konsultacinį darbą atlieka ir universitetai bei tarptautinės konsultavimo bendrovės.
VEIDAS: Lietuvoje taip pat turime įvairių institutų, jie ne kartą yra parengę ilgalaikių strategijų, kurios vėliau taip ir nebuvo įgyvendintos. Koks būtų jūsų patarimas Lietuvai: kaip ne vien rengti analizes ir sudėti jas į stalčių, bet ir panaudoti šalies progresui?
E.T.: Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar žmonės, kurie pageidauja strateginės analizės, nusiteikę rimtai. Ar jie išties nusiteikę diskusijoms su ekspertais, ar pasirengę išgirsti alternatyvių pasiūlymų. Nes dažnai valdanti politinė partija ar koalicija jau iš anksto žino savo tikslus ir savo rinkiminių “arkliukų” keisti net neketina. Tokie strateginę analizę užsisako tik vadovaudamiesi ES praktika, dėl formalumo. Tokiu atveju, kad ir ką analitikai ar oponentai pastebės, užsakovai patarimų nepaisys.
Jeigu nusiteikimas vis dėlto rimtas, antras svarbus dalykas yra skirti analizei pakankamai laiko – vien jau tam, kad būtų laiko mobilizuoti skirtingų sričių ekspertus.
Tiesa, iš savo patirties galiu pasakyti, kad per ilgas laikas irgi nėra gerai. Metai pusantrų yra pats tas, treji – jau per daug, nes per tokį laiką viskas spėja pasikeisti, ir analizę tenka rengti iš pradžių.

enef
Estijos energetikos bendrovės „Eesti Energia“ dukterinė įmonė „Enefit“ stiprina skalūnų naftos verslą. Auverės miestelyje bendrovė atidarė naują „Enefit280“ naftos gamyklą, kuri leis padidinti skalūnų naftos gamybą dukart, ir joje pagamino pirmąjį barelį skalūnų naftos. Iki 2016 metų bendrovė tikisi išplėtoti skalūnų naftos verslą, kad galėtų gaminti automobilinius degalus.

Nors šiandien „Eesti Energia“ yra labiausiai žinoma kaip elektros gamintoja, tačiau naftos skalūnų verslas jau sudaro didelę dalį „Eesti Energia“ verslo apyvartos ir pelno. Bendrovė ketina toliau plėtoti šią veiklą taikydamasi ne tik į Baltijos šalių, bet į pasaulinę rinką.

2010 metais „Enefit“ pradėjo skalūnų naftos gamyklos „Enefit280“ statybas norėdama panaudoti naujos kartos technologiją. Į dvejus metus trukusias naujosios gamyklos statybas investuota 260 mln. eurų (898 mln. litų). „Enefit280“ naftos gamykloje naudojama technologija yra daug efektyvesnė, draugiškesnė aplinkai ir galingesnė nei dabartinė naftos gamykla „Enefit140“.

„Šiandien mes galime didžiuodamiesi sakyti, kad mūsų naujoji technologija veikia”, – išgavus pirmąjį barelį naftos „Enefit280“ gamykloje sakė „Enefit” valdybos narys Harri Mikk.

Su naująja gamykla „Enefit“ gamybos apimtis padidins 2 mln. barelių skalūnų naftos bei 75 mln. kub. metrų dujų. Gamykloje įrengta 35 megavatų galios garais varoma turbina, kuri perteklinę šilumos energiją naudoja elektros, reikalingos pačios gamyklos darbui, gamybai.

Iki 2016 metų „Enefit“ ketina išplėtoti kompleksą, pritaikytą gaminti skystąjį kurą iš naftos skalūnų. Tokiu būdu pagamintas kuras būtų geresnės kokybės nei dabar išgauta nafta ir galėtų būti naudojamas kaip automobiliniai degalai, nes atitiktų visus šiuolaikinius standartus. Tam, kad galėtų pradėti gaminti degalus, bendrovė ketina įrengti dar dvi „Enefit280“ naftos gamyklas ir perdirbimo fabriką.

Šiandien „Enefit Oil and Gas“ valdo dvi „Enefit140“ gamyklas ir kasmet apdoroja apie 1,6 mln. tonų naftos skalūnų. Apie 60 proc. pagaminamos produkcijos yra eksportuojama ir naudojama kaip skystojo kuro komponentai. Vietos rinkoje naftos skalūnai plačiai naudojami katilinėse ir nedidelėse šilumos jėgainėse bei elektrinėse, taip pat žemės ūkio ir kalių tiesimo pramonėje.

„Enefit“ plėtoja naftos skalūnų pramonę ne tik Estijoje, bet ir užsienyje – šiuo metu vystomi projektai Jordanijoje ir JAV (Jutos valstijoje).