Visų trijų Baltijos šalių pastarieji 22-eji metai vadinami sėkmės istorija. Vis dėlto estiškoji gerokai sėkmingesnė už mūsų ir latvių pagal daugelį parametrų. Pradedant tuo, kad Estija – elitinių valstybių klubo – Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos narė, ji taip pat peržengusi euro zonos reikalavimų kartelę ir jau beveik dveji metai turi eurą. Ir pagal daugybę visuomenės brandos ir visaverčio gyvenimo rodiklių – piliečių gyvenimo trukmę, pasitikėjimą parlamentu, korupcijos indeksą ir t.t. – estai pasiekė ES vidurkį ar prie jo artėja, o latviai ir lietuviai vis dar velkasi tarp ES autsaiderių.
Ką padarė Estija, ko nepadarėme mes, „Veidas“ klausia Estijos prezidento Toomas Hendrik Ilves.
T.H.I.: Lietuva ir Latvija nėra autsaiderės. Jei nors vienas lietuvis ar latvis teigtų, kad jie – autsaideriai, tik parodytų savo pačių netikėjimą savimi. Pasitikėjimas savimi, savo šeima, savo šalimi, Europa yra būtent tai, ko mums dabar labai reikia, kas mus daro stipresniais, ryžtingesniais, reiklesniais. Pasitikėjimas savimi yra didžiausias mūsų turtas ir kapitalas.
Krizės metu nepaprastai lengva pradėti kaltinti save, savęs gailėtis ir tuo pat metu idealizuoti kitus. Bet tai nepadeda. Mes galime mokytis iš kitų pavyzdžių, bet negalime kaip mokyklinukai vieni kitų kopijuoti, nes vis tiek kiekvienam iš mūsų teks patiems priimti sprendimus. Ir ne tik sprendimus, bet ir atsakomybę už juos.
VEIDAS: Bet ir Estijos ekonominio augimo tempai prislopo. Kokios to priežastys?
T.H.I.: Trumpas atsakymas būtų toks: situacija Europoje ir mūsų pagrindinėse rinkose. Kai valstybė orientuota į eksportą, šalių, į kurias eksportuoji, nuosmukis reiškia, kad ir tavojoje augimas sulėtėja.
VEIDAS: Bet Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija rekomendavo ir pačiai Estijai būtinai imtis reformų savo šalyje. Kokios reformos turėtos omeny?
T.H.I.: Pagrindinis dalykas, kurį Estijai rekomenduoja Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, yra viešojo sektoriaus administravimo reforma, kuri supaprastintų valdymą, padarytų jį lengviau suprantamą, tikslingesnį, taip pat ir lengviau visuomenei įperkamą. Tai yra pagrįsta ir teisinga rekomendacija.
Finansų ir ekonomikos srityje svarbus išlieka fiskalinis taupumas. Taip pat turime žiūrėti, kaip sumažinti ekonomikos nepastovumą ir kaip efektyviau pasipriešinti galimiems tiek išoriniams, tiek vidiniams šokams.
VEIDAS: Vis dėlto, jei šiandien reikėtų apspręsti dėl euro įvedimo, ar taip pat ryžtingai darytumėte viską, kad būtumėte priimti į euro klubą?
T.H.I.: Aš neabejoju, kad Estijos prisijungimas prie euro zonos buvo teisingas ir vienintelis galimas pasirinkimas. Tai padėjo atstatyti užsienio investuotojų pasitikėjimą, pašalinti išorinį spaudimą devalvuoti mūsų valiutą, kas būtų daug žmonių, paėmusių paskolas, palikę benamiais.
VEIDAS: Bet kaip jaučiatės, kai „turtinga“ Estija turi remti „neturtingą“ Graikiją? Kaip Estijos žmonės tai vertina?
T.H.I.: Paprastas, emocionalus ir klaidinantis klausimas yra: kodėl Estija, reliatyviai skurdi euro zonos narė, turi mokėti už prastą biudžeto discipliną tų šalių, kurios už mus turtingesnės ir kurios gyvena plačiau nei gali? Bet tikrasis klausimas yra kitoks: ar Estijai naudinga priklausyti euro zonai, ar stipri ir vieninga Europos Sąjunga yra Estijos nacionalinis interesas? Nė akimirkos neabejojau, kad stipri ir efektyvi Europos Sąjunga teikė ir teikia naudą Estijai ir kad priklausymas euro zonai yra mūsų pačių interesas, kaip ir, logiška, Estija suinteresuota, kad pati euro zona išgyventų.
Turime turėti pakankamai sąžiningumo ir išminties pripažinti, kad jokia šalis, net JAV, Kinija, Rusija ir Vokietija, negali pati viena garantuoti savo piliečių gerovės ir saugumo. Lemiami ekonominiai ir saugumo klausimai yra kartu sprendžiami šalių sandraugose. Mes negalime to pakeisti kaip ir savo geografinės padėties, bet mes turime žodžio teisę, balso teisę toje šalių bendrijoje, kuriai priklausome. Bet mes turime šitą teisę ir galią tik tuo atveju, jei netampame intravertais ir neišeliminuojame savęs iš Europos. Būtent todėl Estijos ir visų mažų šalių interesas – stipri Europa, kuri atsižvelgia ir į mažų šalių nacionalinį identitetą. Aš tikiu, kad įstodami į ES ir NATO, mes pasirinkome pačius geriausius galimus sąjungininkus.
Ar retsykiais mes turime eiti į kompromisus tam, kad būtų sustiprintos organizacijos, kurioms priklausome, į kurias – kad grįžtume į Europą, į protėvių namus – siekėme įstoti nuo tada, kai atgavome nepriklausomybę? Taip, mums reikia tai padaryti ir mes tai darome. Egoizmas ir izoliacija kenktų mūsų pačių nacionaliniams interesams.
Tie darbai, kuriuos turėjome atlikti, kad galėtume prisijungti prie ES, NATO ir euro zonos, mus padarė sėkmingesniais nei daugelį kitų šalių ir tautų, kurios tuo pat metu kaip ir mes iškėlė savo vėliavas priešais Jungtinių Tautų būstinę. Neketinu kaip buhalteris skaičiuoti, kiek milijardų eurų Estija gavo iš ES ir kiek mes įmokėjome į jos iždą. Žymiai svarbiau yra europietiškas gyvenimo būdas, vertybės, kurios inspiruoja mūsų visuomenės gyvenimą, ir kurias ženkliai sustiprino mūsų siekis tapti ES nariais.
Jeigu trumpai: tokie, kokie esame šiandien, tapome buvimo ES, NATO ir euro zonos dėka. Ačiū visiems mūsų geriems draugams, sąjungininkams ir partneriams.
VEIDAS: Ar tikite, kad euro zona, o ir pati ES išliks?
T.H.I.: Taip, žinoma, kad tikiu. Neturiu abejonių, kad ES ir konkrečiai euro zona gali įveikti šią pasitikėjimo krizę, kurios liudininkais šiuo metu esame. Turime susitelkti į tas sritis, kurios reikalauja glaudesnio bendradarbiavimo kad būtų sustiprinta euro zona ir užtikrintas jos tvarumas. Stipri ir patikima euro zona didina bendrą visos ES konkurencingumą.
Euras išlieka gera ir reikalinga valiuta. Pats euras nėra problema. Kaltė gula ant kelių euro zonos šalių, kurios nesugebėjo laikytis bendrai sutartų taisyklių ir kurios tikėjosi, kad už šiandienos sočią vakarienę galės sumokėti kitą savaitę ir dar kreditine kortele. Euro zona gali išspręsti šias problemas ir nėra jokių priežasčių tuo abejoti. Krizė euro zonoje suartino ne tik jo vienijamas, bet ir kitas ekonomiškai ir fiskališkai drausmingesnes, labiau atsakingas prieš savo šalių žmones ir visą Europą ES nares, pavyzdžiui, Švedija ir Lenkija yra toje pačioje pusėje kaip Estija ir Vokietija.
Niekam nereikalingas teorinis ginčas, kas geriau – asketizmas ar augimas. Mums reikia sustiprinti vieningą rinką tam, kad didėtų prekybos apimtys, ko mums visiems labai reikia. Jei mes norime tikro augimo, mums reikia atsikratyti apribojimų, kurie lig šiol trukdė vieningai rinkai funkcionuoti. O jų yra daug, ypač paslaugų srityje.
VEIDAS: Kodėl Baltijos šalys, Jūsų nuomone, nepajėgios sėkmingai imtis bendrų projektų: stringa Via Baltica ir Rail Baltica projektai, suskystintų dujų terminalus kiekviena baltijietė statosi savo, nes nepajėgė susitarti dėl vieno bendro?
T.H.I.: Aš nesuprantu klausimo. Kodėl stringa? Via Baltika tiesiama, Rail Baltic greitųjų traukinių projektas, remiamas Europos Komisijos, toliau žengia į priekį. Toliau vystomas ir suskystintų dujų terminalo projektas. Ar mes vėluojame? Tikrai taip, mes iššvaistėme daug laiko dvejonėms ir baimėms. Bet dabar, tikiuosi, visi pagaliau suprato, kad Baltijos valstybės, būdamos politiškai ir ekonomiškai susietos su Europos Sąjunga, turi būti su ja sujungtos ir transporto koridoriais bei energetikos jungtimis.
VEIDAS: Jūs asmeniškai už ar prieš, kad Baltijos šalys drauge statytų branduolinę jėgainę Lietuvoje?
T.H.I.: Aš remiu visas argumentuotas pastangas, kurios didina mūsų šalių energetinį saugumą. Kalbant apie Visagino atominę elektrinę… čia pirmiausia Lietuvos Respublikos parlamentas ir Vyriausybė turi priimti sprendimą po spalio 14-osios referendumo. Estija šių sprendimų nekantriai laukia.
VEIDAS: Ar Estijos žmonės supras, jei investuosite ne į žaliąją energetiką ir net ne savo valstybėje?
T.H.I.: Estija nepakeitė savo prieš šešerius metus padaryto sprendimo dalyvauti Lietuvos atominės elektrinės projekte. Šis projektas yra svarbus politiškai ir ypač energetinio saugumo aspektu visoms šio regiono Europos Sąjungos šalims. Bet kartu jis turi būti ir ekonomiškai naudingas ne tik Lietuvai, bet Estijai ir Latvijai.
VEIDAS: Vieni Baltijos šalis traktuoja kaip vieną regioną, Jūs esate minėjęs, kad Estija – Šiaurės šalis. Ar matote prasmę trims baltijietėms telktis kaip giminingam vienetui – koordinuoti pozicijas tarptautiniuose forumuose, jungtis strateginiams projektams, gal net kartu ieškoti investuotojų?
T.H.I.: Vasaros pradžioje mano oficialaus vizito Latvijoje metu iškilo labai panašus klausimas. Taip, šiandien Estijos, Latvijos ir Lietuvos pareigūnai bei ministrai dažniau susitinka Briuselyje nei Vilniuje, Rygoje ar Taline. Bet tai visai suprantama, nes esame Europos Sąjungos narės, o Briuselis yra politinis ES centras.
Antra vertus, mes turime ir savo regioninių interesų. Trijų šalių prezidentai, premjerai ir parlamento pirmininkai susitinka nuolat. Tą patį skatinu daryti ir mūsų ministerijų tarnautojus ir raginu juos dažniau susitikti Rygoje, Vilniuje ir Taline, nors kodėl to nepadarius ir Liepojoje, Tartu ar Kaune? Argi šis bendradarbiavimas nėra bendras Estijos, Latvijos ir Lietuvos interesas? Jei dar pridėtume ir Šiaurės–Baltijos šalių dimensiją, gautume ištisą Europos regioną, kuris turi būti įtakingas, sėkmingas, skaidrus, naujoviškas, remiantis pilietinę visuomenę ir saugus. Saugumas taip pat reiškia, kad mes privalome būti sumanūs ir atsakingi kurdami nacionalines gynybas.
VEIDAS: Kaip vertinate: ar ES vis dėlto nėra dviejų greičių, kur senosioms ir naujosioms narėms taikomi dvigubi standartai, nors vis dar naujosioms šalimis vadinamos baltijietės krizės akivaizdoje buvo daug drausmingesnės už ES senbuves?
T.H.I.: Šiuo metu galima sakyti, kad egzistuoja viena ES, kuri, nepaisant gandų, yra gana vieninga ir remia savo nares. Artimiausiais metais bus svarbu, kad visos 27 ES narės dalyvautų debatuose apie Europos ateitį. Nė viena neliks neišgirsta, nebent pati norėtų pasitraukti į šalį, kas reikštų žingsnį atgal. Bet mes turime būti sąžiningi ir pripažinti, kad yra keletas ES šalių, norinčių sukurti dviejų greičių Europą, besiremiančią euro zona. Taigi mūsų troškimas yra pamatyti Latviją ir Lietuvą prisijungiant prie euro zonos kaip įmanoma greičiau. Jei visos trys Baltijos valstybės priklausys euro zonai, mūsų bendra įtaka taip vadinamoje Europos šerdyje išaugs.
VEIDAS: Ką trys baltijietės galėtų padaryti, kad nebūtų diskriminuojamos skirstant ES tiesiogines išmokas žemės ūkiui?
T.H.I.: Problema yra susijusi su vieninga rinka. Ji neveikia. Jeigu tiksliau, vieninga rinka veikia kaip senųjų narių protekcionistinis kartelis. Viena vertus, traktoriai, kombainai, trąšos, dyzelis ir pesticidai, sėklos ir gyvuliai čia dažniausiai kainuoja tiek pat, ir šituo aspektu vieninga rinka veikia puikiai, nes visi ūkininkai turi mokėti tiek pat. Bet dėl kažkokių priežasčių ūkininkai senosiose narėse gauna keturis, kartais net šešis kartus daugiau subsidijų nei mūsų ūkininkai, kurių noras suvienodinti tiesiogines išmokas reiškia siekį lygiomis galimybėmis konkuruoti toje pačioje rinkoje. Dideli skirtumai tarp išmokų ją iškreipia.
VEIDAS: Jei Jūs būtume atsakingas už ES biudžetą nauju 2014-2020 m. finansavimo laikotarpiui, kurioms pagrindinėms sritims ir kokiomis proporcijomis jį padalintumėte?
T.H.I.: Aš tikrai stengčiausi, kad ES biudžetas būtų labiau orientuotas į investicijas. Turiu omeny, kad dabar skiriamos senamadiškos žemės ūkio tiesioginės išmokos neskatina investuoti. Aš sugrąžinčiau prievolę viešai skelbti informaciją apie ES fondų lėšas, kas šiuo metu palikta savanoriškumo principui. Šiuo atžvilgiu Lietuva yra pavyzdys visiems. Visi turėtumėm laikytis principo: ES fondai yra viešieji pinigai ir piliečiai privalo žinoti, kur ir kam jie atitenka.
Daugiau dėmesio skirčiau ir Rytų Europos infrastruktūrai. Jei pažvelgtume į ES geležinkelių tinklų žemėlapį, pamatytume, kad Rytuose jis tebėra toks pat retas kaip ir Geležinės uždangos laikais, išskyrus Vokietiją.
Ir, žinoma, norėčiau matyti dideles ES investicijas į IT infrastruktūrą, kad ES iš tikrųjų galėtų būti konkurencinga ir skaidri.
VEIDAS: Ar po 22 m. nepriklausomybės ir aštuonerių su puse metų ES ir NATO neturėti energetinių, geležinkelio, greitkelių, elektros jungčių su žemynine Europa – Baltijos šalių kaltė, Rusijos pastangos pririšti prie savo energetinių resursų ar ir ES nenoras traktuoti trijų baltijiečių kaip lygiaverčių europiečių?
T.H.I.: Vėl jaučiu pesimizmo gaidelę Jūsų klausime. Tik pažiūrėkite – Estija, Latvija ir Lietuva per pastaruosius du dešimtmečius pasiekė labai daug. Esu tikras, kad jūs ir aš dar būsime liudininkai laikų, kai Baltijos šalys nebebus energetikos salos, kai turėsime modernias geležinkelių ir kelių jungtis į Vakarų Europą. Žinoma, tai neįvyks savaime ir to negausime kaip dovanos, bet tik jei visi tęsime bendradarbiavimą, tik jei būsime pakankamai nuoseklūs ir išmintingi.
Kalbėkime tiesiai: šių dienų Baltijos šalių bendradarbiavimas – tai kalba apie pinigus, geležį, betoną, geležinkelį, branduolinę jėgainę. XXI amžiuje mums nebe taip reikalinga emocinga retorika apie mūsų bendrą istorinį likimą. Pirmiausia ir svarbiausia mums reikalingi projektai, kurie realiai sujungtų Baltijos šalių rinkas ir žmones, mus stipriau prijungtų prie Europos tiek ekonomiškai, tiek ir saugumo požiūriu.
VEIDAS: Su kuo Jums, kaip valstybės prezidentui, asocijuojasi Rusija – galima grėsme ar neišvengiamu ekonominiu partneriu?
T.H.I.: Demokratiška Rusija – žiūrint per Europos liberalios demokratijos prizmę – yra mūsų tikslas ir mūsų galimybė. Tai mūsų galimybė turėti saugią ateitį.
VEIDAS: Ar, Jūsų vertinimu, reikia spausti šiandieninę Rusiją, kad ji kompensuotų Sovietų sąjungos padarytą žalą Baltijos šalims?
T.H.I.: Aš negaliu kalbėti už kitas šalis, bet jau prieš šešerius metus, kai tik tapau prezidentu, aš pasakiau: Estija neprašys, kad jos atsiprašytų. Estija neprašo grąžinti, kas buvo pavogta ir atimta iš mūsų jėga. Mes galime oriai laukti, ar kita pusė susipras, kad ji turėtų kai ką padaryti.
VEIDAS: Estai didžiavosi pasauliniu išradimu „Skype“, balsavimu rinkimuose internetu. Kuo estai dar nustebins artimiausiu metu?
T.H.I.: Mes būtinai tobulinsime e-sveikatos sistemą, ją priartindami prie vartotojų ir atverdami naujas galimybes. NATO kibernetinės apsaugos centras Estijoje ir Energetinio saugumo centras Lietuvoje yra vienodai geri pavyzdžiai, ką mes galime ir ką mes privalome daryti tarptautiniu mastu.
Bet, vėlgi, mes būsime sėkmingi, jei tikėsime savimi, savo pasirinkimu ir savo ateitimi.
Aušra Lėka

„Estija reformas įgyvendino labai greitai, lietuviai ir latviai tai darė lėčiau. Deja, pastaroji taktika neamortizavo skurdo, didino valdžios ir piliečių atskirtį“, – dabartinį lietuvių ir latvių atsilikimą nuo estų aiškina estė sociologė M.Lauristin.

Baltijos šalių raida nepriklausomybės metais buvo ir labai panaši, ir labai skirtinga. Išryškėjo tiek politinio gyvenimo skirtumai, tiek skirtinga gyventojų nuomonė apie savo šalies ekonominę bei socialinę raidą. Apie tai, kaip skyrėsi ir pynėsi Baltijos šalių kelias ir kokios perspektyvos laukia trijų Baltijos sesių artimiausiais dešimtmečiais, kalbamės su šį laikotarpį tyrinėjančia Estijos socialinių mokslų profesore, žurnaliste, filologe ir politine aktyviste Marju Lauristin.
VEIDAS: Palyginkite trijų Baltijos šalių raidą per pastaruosius 22 metus: kodėl dabar yra tiek daug ryškių skirtumų tiek ekonominiame, tiek socialiniame gyvenime?
M.L.: Visos trys šalys pradinėje pozicijoje turėjo panašias sąlygas ir panašią patirtį, taip pat ir panašias galimybes. Tačiau jos pasirinko skirtingas taktikas, lėmusias ir skirtingą raidos tempą. Vienas reikšmingiausių dalykų sugriuvus Sovietų Sąjungai ir pereinant iš socializmo į kapitalistinę santvarką buvo valstybės gebėjimas užtikrinti pagrindines, bazines piliečių reikmes – sveikatos ir socialinę apsaugą, švietimą. O juk trys Baltijos valstybės kone per vieną naktį nukirpo bambagyslę ir į savo rankas perėmė šias sritis, iki tol koordinuotas ir finansuotas iš Maskvos. Tik vienos, tokios kaip Estija, veikė labai greitai, o Lietuva ir Latvija pasirinko lėtesnį kelią.
VEIDAS: Kokia prieš 22 metus pasirinkta reformų įgyvendinimo taktika daro įtaką dabartinei Baltijos šalių gyvenimo kokybei?
M.L.: Estija reformas įgyvendino labai greitai ir per trumpą laiką – per pirmuosius ketverius nepriklausomybės metus sukūrė geras sąlygas rinkos ekonomikai. Latvijoje ir Lietuvoje tai truko porą metų ilgiau, nes Lietuva, siekdama sušvelninti drastišką perversmą, ėmėsi laipsniškų reformų. Deja, tokia taktika lėmė didelį gyventojų nepasitenkinimą, nes lėtas socialinės apsaugos kūri-mas neamortizavo didėjančio skurdo. Žmonės ėmė nepasitikėti savo valstybe, didėjo valdžios ir piliečių atskirtis.
O štai Estijos gyventojai tuo metu turėjo kur kas daugiau optimizmo, ir nors socialinė apsauga dar nebuvo visiškai išplėtota, ją kompensavo tikėjimas šalies ekonomikos ir technologinio progreso plėtra.
VEIDAS: Kaip Baltijos šalių raidą paveikė narystė ES?
M.L.: Tai turėjo ir pliusų, ir minusų. Oficialus kvietimas prisijungti prie ES privertė siekti politinio konsensuso ir orientuotis į ekonomikos, valstybės institucijų modernizavimą bei „vesternizavimą“. Tačiau tuo pat metu į šoną kaip mažiau svarbios buvo nustumtos su visuomenės raida susijusios problemos: mažėjantys gimstamumo rodikliai, didėjanti socialinė nelygybė, stiprėjantis nepasitikėjimas politinėmis institucijomis.
Taip nutiko visose trijose Baltijos šalyse. Pavyzdžiui, Estijoje dėl šios priežasties pasitikėjimas valdžia 2000–2001 m. smu ko iki rekordinių žemumų. Tačiau situaciją tiek Estijoje, tiek Lietuvoje ir Latvijoje pakoregavo įstojimas į ES. Tai ir vėl buvo tarsi nauja pradžia, kai reikėjo priimti lemiamus sprendimus. Ekonominės sąlygos buvo labai geros. Valstybių BVP per metus paaugdavo po 10 proc. ar net daugiau. Gyventojai buvo vis labiau patenkinti, o ekonomikos perkaitimo grėsmės niekas nepaisė. Tai buvo pirmas
M.L.: Tai vienas pačių reikšmingiausių veiksnių, nes kuo visuomenė homogeniškesnė, tuo ji solidaresnė. Šiuo atveju Lietuvos padėtis geresnė, o Estijoje ir Latvijoje solidarumo siekti itin sunku. Kita vertus, Estijos etninių mažumų atstovai yra didesni optimistai nei Lietuvos ir Latvijos etninės daugumos.
Belieka tikėtis, kad sunkmetis įkvėpė gyventojus atsigręžti į žmogiškąsias vertybes.
Gyventojams didžiausią nerimą kelia korupcija, socialinė nelygybė ir prasta šeimos finansinė padėtis. Maždaug ketvirtadalis lietuvių mano, kad yra neturtingi, o dar 25 proc. finansine padėtimi nesiskundžia. Beje, finansinė padėtis yra vienas rimčiausių klausimų ir kitose šalyse. Pavyzdžiui, Latvijoje net 39 proc. žmonių priskiria save pačiai skurdžiausiai gyventojų grupei.
VEIDAS: Tačiau šį atokvėpį sudrumstė krizė.
M.L.: Visoms trims šalims krizė buvo rimtas išbandymas, tačiau Estijai ją įveikti sekėsi lengviausiai, o štai Lietuvai ir Latvijai teko dėti itin daug pastangų, labai apriboti išlaidas. Kartu sumažėjo ir šeimų pajamos, prasidėjo emigracijos banga.
Vis dėlto visuomenės raidai reikšmingi ne vien materialiniai dalykai. Taip pat svarbu ir demokratijos, kultūros vystymasis, pagaliau – ryšiai tarp žmonių. O jie Lietuvoje ir Estijoje labai nusilpo: neliko vienijančio tikėjimo ir optimizmo, didėjanti socialinė atskirtis pradėta suvokti kaip natūralus dalykas. Žmonės tarsi pasidalijo į „laimėtojus“ ir „pralaimėtojus“, o šią atskirtį dar labiau didino nepakankamos valstybės išlaidos socialinei apsaugai, palyginti su kitomis ES šalimis.
VEIDAS: Kiek šią atskirtį ir susvetimėjimą lėmė tautinė gyventojų sudėtis?
Tokių ženklų buvo ir pernai Estijoje vykstant rinkimų kampanijai: užtenka paanalizuoti politikų rinkimų pažadus, ir pamatysime, kad jie kur kas daugiau „svorio“ suteikė būtent žmogiškumui, vienybei. Tą patį paste-bėjau ir Latvijoje, o dabar – Lietuvoje.
VEIDAS: Ar prognozuojate, kad Baltijos šalių gyventojai taps didesniais optimistais?
M.L.: To tikėtis tikrai galima, tačiau kiekvienoje šalyje sava specifika. Juk per visus nepriklausomybės metus estai visuomet buvo didžiausi optimistai, lietuviai ir latviai – pesimistai. Netgi ligšiolinius valstybių pasiekimus palankiai vertina tik pusė estų, o Latvijoje net 63 proc. gyventojų nepatenkinti valstybės pasiekimais, Lietuvoje skeptikų – apie 40 proc.
VEIDAS: Ką galima padaryti, kad skeptikų Lietuvoje būtų mažiau?
M.L.: Paanalizuokime, kurias sritis kaip problemines nurodo nepatenkintieji šalies gyventojai, ir išgirsime atsakymą. Lietuvoje gyvenojų kad jų finansinė padėtis gera. Estijoje patenkintųjų šiek tiek daugiau – apie trečdalį.
Visose trijose Baltijos šalyse viena didžiausių problemų yra ir nedarbas. Taip pat – jau minėta nesėkminga nacionalinių mažumų integracija. Beje, ši problema Latvijoje ir Estijoje gyventojų suvokiama netgi kaip rimtesnė, palyginti su ekonominiais sunkumais. Šis nepasitenkinimas yra viena priežasčių, kodėl tiek daug Baltijos šalių gyventojų jaučia nostalgiją sovietiniams laikams.
Pavyzdžiui, Lietuvoje net pusė gyventojų mano, kad padėtis prieš 20 metų buvo geresnė nei dabar. Prie to prisideda ir bendras nusivylimas valstybės raida.
VEIDAS: Kokie Baltijos šalių gyventojų ateities lūkesčiai?
M.L.: Gera žinia ta, kad ateitį Baltijos šalių gyventojai vis dėlto vertina optimistiškai. Pavyzdžiui, apklausose į klausimą, kokie jų padėties šalyje lūkesčiai po penkerių metų,  daug geriau ar geriau nei dabar ją vertina net pusė estų, 35 proc. latvių ir 34 proc. lietuvių. Kad padėtis jų šalyje pablogės, mano kur kas mažiau žmonių: 13 proc. estų, 19 proc. latvių, 17 proc. lietuvių.
VEIDAS: Kaip prognozuotumėte: ar per artimiausią dešimtmetį Baltijos šalių gyventojų pasitenkinimas savo gyvenimu pagerės tiek, kad šiuo aspektu priartėtume prie kitų ES šalių?
M.L.: Tai lems daugelis veiksnių, pavyzdžiui, bendra atmosfera, socialinė aplinka, saugumo jausmas, paslaugų prieinamumas. Estijoje dėl to labiausiai nerimauja rusakalbiai, tad ir bendra šalies statistika ateityje priklausys nuo šių gyventojų lūkesčių išsipildymo.
Beje, su savo šalimi siejamas viltis ir lūkesčius labai gerai atskleidžia klausimas, ar gyventojai norėtų su ja sieti savo vaikų ateitį. Maždaug trečdalis Baltijos šalių gyventojų bent jau šiuo metu į tokį klausimą atsako neigiamai. Tai rodo ir gana silpną savęs identifikavimą su gimtąja valstybe. Pavyzdžiui, Lietuvoje apie 20 proc. jaunimo netgi yra įsitikinę, kad ateities su Lietuva nesies.
VEIDAS: Kokios, jūsų prognozėmis, mažų valstybių, tarp jų ir Baltijos šalių, artimiausių dešimtmečių raidos tendencijos?
M.L.: Jau ir krizė parodė, kad pirmiausia ir labiausiai nukenčia mažos valstybės. Juk pirmosios krizės aukos Europoje buvo Baltijos šalys, Islandija. Tačiau šios valstybės pademonstravo, kad sugeba rasti sprendimą esant ir labai sudėtingai situacijai, ištraukti pačios save už pakarpos. Kaip joms seksis ateityje, priklausys nuo to, ar bus įveikta korupcija, ar sustiprės gyventojų vienybės jausmas. Dar viena progreso sąlyga – būtina, kad didėtų gyventojų pasitikėjimas valstybės institucijomis, bet, kad taip būtų, šios institucijos turi pateisinti save.
Pagaliau svarbu, ar vieningos bus trys Bal tijos sesės. Pavyzdžiui, jos galėtų labiau mokytis viena iš kitos, labiau bendradarbiauti strateginiais energetikos klausimais ar vykdant fiskalinę politiką. Labai svarbu, kad gerėtų santykiai su kitais kaimynais, stiprėtų sąsajos su Šiaurės šalimis. Manau, ne vien Estija, bet ir visos trys Baltijos šalys vis rečiau vadinamos Rytų Europa ir vis dažniau suvokiamos kaip Vakarų Europos dalis.
VEIDAS: Ko Lietuva galėtų pasimokyti iš Estijos, kurią esate palyginusi su regiono ekonomikos motorlaiviu?
M.L.: Estija iš tiesų dažnai vadinama pavyzdžiu, kai kalbama apie ekonomiką. Matau daug ženklų, kad Lietuva yra pasirengusi sekti Estijos pavyzdžiu, įskaitant prisijungimą prie euro zonos. Galima paminėti ir biudžeto perviršį, kuris Estijai labai pasitarnavo krizės laikotarpiu, o dabar galėtų tapti pavyzdžiu kitoms Baltijos šalims kuo labiau subalansuoti biudžetą, kartu nenuskriaudžiant gyventojų.
Tas pat pasakytina ir apie priemones siekti BVP augimo – Estijos sprendimai galėtų tapti pavyzdžiu kitoms Baltijos šalims. Ne veltui Estija yra tarp 50 pasaulio valstybių, tinkamiausių pradėti verslą. Be to, Estijoje buvo įgyvendinta nemažai svarbių reformų.
Dar vienas progresui svarbus dalykas – technologijos. Beje, jos svarbios ne tik verslui, bet ir demokratijai. Juk elektroninis balsavimas gali piliečius paskatinti kur kas aktyviau dalyvauti sprendžiant svarbius valstybei klausimus, o tai didina ir vienybės jausmą, ir tikėjimą savo valstybės ateitimi, ir norą joje gyventi, dirbti.
Neabejoju, kad vienomis ar kitomis priemonėmis tai bus pasiekta visose trijose Baltijos šalyse. Galbūt vienos taps vedlėmis vienose srityse, kitos – kitose. Svarbu pastebėti gerus pavyzdžius ir jais sekti, pritaikant prie savo šalies aktualijų.
VEIDAS: Paminėjote reformas. Kokios Baltijos šalyse bus pačios reikšmingiausios?
M.L.: Kaip ir nepriklausomybės pradžioje, dabar visi sprendimai lems tolesnę raidą ir ateitį. Pavyzdžiui, Estijoje vyko spartesnis privatizacijos procesas, o tai labai padėjo sumažinti korupcijos lygį. Svarbu, kad ir dabar visi žingsniai būtų labai apgalvoti, pamatuoti, paremti gerais pavyzdžiais. Kaip minėjau, svarbu rasti būdų mažinti korupciją, didinti pasitikėjimą valdžia. Labai didelę reikšmę turės gebėjimas efektyviai tvarkyti šalies ūkį – mažinti biurokratiją, efektyviai valdyti lėšas, gerinti viešųjų paslaugų kokybę.
Be to, valstybės institucijų veiklai labai svarbus politinių partijų sutarimas, svarbių darbų tęstinumas. Pagaliau labai svarbi socialinė politika siekiant mažinti emigraciją, taip pat – pagerinti pensinio amžiaus žmonių gyvenimo kokybę, mažinti socialinę ir ekonominę atskirtį. Jei visa tai bus įgyvendinta, galima tikėtis, kad po dešimtmečio atsiras terminas „Baltijos gerovė“. Labai to tikiuosi ir linkiu Baltijos šalių gyventojams. ■

„Šiandien su darbo vizitu Taline viešintis Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius dalyvavo tradicinėje pirmojo atkurtos nepriklausomos Estijos Prezidento Lennarto Meri vardo konferencijoje, kurioje diskutavo apie Europos energetinio saugumo perspektyvas“, – rašoma LRVK pranešime spaudai.

Diskusijoje „Galių žaidimai: Europos energetinio saugumo perspektyvos“ Premjeras pristatė Lietuvos energetinės nepriklausomybės tikslus. „Siekiame nutraukti priklausomybę nuo monopolinių tiekėjų, atverti rinką, nes tai reiškia geriausią kainą vartotojams Lietuvoje“, – sakė A. Kubilius.

Kalbėdamas apie permainas Lietuvos elektros energijos sektoriuje, Vyriausybės vadovas pažymėjo, kad mūsų valstybė nuosekliai siekia sinchronizuoti savo elektros sistemą su Europos žemynine sistema. „Šiam tikslui pasiekti šalis įgyvendina elektros tiltų su Švedija ir Lenkija projektus bei rengiasi statyti Visagino atominę elektrinę (VAE),“ – teigė A. Kubilius.

Ministras Pirmininkas atkreipė konferencijos dalyvių dėmesį, kad VAE statyba atitinka regiono tendencijas: Baltijos jūros kaimynystėje stiprėja branduolinės energetikos plėtra. Kaip pavyzdį Premjeras pateikė Suomiją, kurioje šiuo metu veikia 2 atominės elektrinės (4 reaktoriai), o iki 2014 metų pradės veikti dar vienas reaktorius. Suomijos Vyriausybė yra išdavusi leidimus statyti dvi naujas atomines jėgaines, kurios šiuo metu yra projektuojamos. Planuojama, kad 2020 metais atominės elektrinės Suomijoje pagamins 60 proc. visos šalies energijos.

Vyriausybės vadovo teigimu, Švedija nuosekliai laikosi strategijos palaikyti stabilų branduolinės energetikos lygį šalyje, o kiekvieną baigiamą eksploatuoti atominę elektrinę stengiasi pakeisti nauja. Šiuo metu Švedija turi 10 branduolinės jėgainės reaktorių, kurie pagamina apie 40 proc. visos šalies elektros energijos.

Anot Premjero, kaimyninės Lenkijos planuose iki 2030 metų – trys naujos atominės jėgainės. Pirmąjį elektrinės bloką planuoja paleisti 2020 metais, antroji jėgainė savo darbą turėtų pradėti 2022 – 2023 metais. Neseniai apie savo planus statyti trečią atominę jėgainę Lenkijoje paskelbė Lenkijos koncernas „Enea“.

Gegužę „Eesti Energia“ pradėjo naujos 300 megavatų galios elektrinės statybos darbus. Tikimasi, kad naujoji Auverės elektrinė bus baigta statyti iki 2015-ųjų pabaigos. Jos gaminama elektros energija užtikrins patikimą elektros energijos tiekimą Estijoje ir prisidės prie energetinio stabilumo regione kūrimo.

„Pasirinkusi energetinės nepriklausomybės kelią, Estija pasirinko ir savarankiškai padengti bazinį elektros energijos poreikį. Auverės elektrinė yra statoma vadovaujantis nacionaliniu interesu – užtikrinti patikimą energijos tiekimą ir šalies energetinę nepriklausomybę“, – sako „Eesti Energia“ valdybos pirmininkas Sandor Liive.

Auverės elektrinė buvo projektuojama taip, kad užtikrintų pakankamai lanksčią elektros gamybą. Generuoti elektrą ar padidinti jos gamybos apimtis elektrinė galės beveik iškart, kai tik bus jaučiamas toks poreikis. Tai, energetinio saugumo kontekste, yra aktualu ir vartotojams Lietuvoje, kurią su Estija sieja elektros netiesioginės elektros jungtys.

Naujoje „Eesti Energia“ jėgainėje elektrai gaminti bus naudojami skalūnai, tačiau yra numatyta galimybė net iki 50 proc. jų pakeisti biokuru. Tai leis iš dalies amortizuoti elektros gamybos kainų šuolius, jeigustaiga išaugtų taršos leidimų kaina. Joje naudojamas biokuras leistų sumažinti anglies dvideginio emisijas iki modernių gamtinėmis dujomis kūrenamų elektrinių lygio. Be to, tikimasi, kad vietininėje rinkoje išgaunamas kuras, kuris bus naudojamas elektrinėje, padėtų apsisaugoti nuo galimų tarptautinių kuro kainų šuolių.

Elektrinei kūrenti naudojamas biokuras ir pritaikytas efektyvesnis žaliavų kūrenimo būdas Auverės jėgainę padarys žymiai draugiškesnę aplinkai nei panašios galios tik skalūnais kūrenamos jėgainės.

Lietuvoje veiklą vykdančios estiško kapitalo bendrovės mūsų šalyje pasigenda skaidrumo, taip pat pageidautų palankesnės mokestinės bei biurokratinės aplinkos.

Tai paaiškėjo atlikus nuomonės tyrimą, kuriame dalyvavo Estijos prekybos rūmų Lietuvoje nariai – estiško kapitalo bendrovės, dirbančios Lietuvos rinkoje.

86 proc. apklaustų bendrovių nurodė, kad Estijos versle ir ekonomikoje skaidrumo lygis yra didesnis nei Lietuvoje. Be to, respondentai mano, kad Estija – palankesnė verslui šalis ir pagal daugelį kitų veiksnių: biurokratinę aplinką (81 proc.), verslo etiką (76 proc.), mokestinę aplinką (71 proc.) bei įstatyminę bazę (60 proc.).

„Pirmuosius 3 praėjusių metų ketvirčius Estijos BVP vidutiniškai augo 8,5 proc. – sparčiausiai visoje Europos Sąjungoje. Estija išsiskiria iš kitų Baltijos šalių ne tik sparčiu augimu, bet ir aukštu inovacijų lygiu. Tyrimu norėjome išsiaiškinti šios valstybės verslininkų nuomonę, kokios priežastys lemia Estijos sėkmę, kokią patirtį galėtume pritaikyti Lietuvoje“, – teigia Robertas Juodka, Estijos prekybos rūmų Lietuvoje pirmininkas ir tarptautinės advokatų kontoros VARUL Lietuvos vadovaujantis partneris.

Anot jo, apklausos rezultatai iš dalies patvirtino ir naujausios „Doing Business 2012“ ataskaitos duomenis. Pagal ją mokesčiams mokėti Estijoje bendrovėms tenka skirti 85 val., Lietuvoje – dvigubai daugiau, apie 170 val. per metus. „Kitaip tariant, verslo aplinka Estijoje lemia tai, kad įmonės gali skirti gerokai daugiau laiko bei resursų tiesioginei veiklai, inovacijoms, o ne biurokratijai, popierizmui. Svarbiausia, kad Estijoje tarp verslo bendrovių ir valdžios pirmiausia vyrauja tarpusavio pasitikėjimo santykiai, o Lietuvoje kartais pirmiausia turi įrodyti, kad ko nors nepažeidei“, – teigia R. Juodka.

Tyrimo dalyviai mano, kad prie Estijos ekonominės sėkmės, lyginant su kitomis dviem Baltijos valstybėmis, prisidėjo ir socialiniai bei kultūriniai veiksniai. 76 proc. apklausos dalyvių įsitikinę, kad sėkmei įtakos turėjo gyventojų mentalitetas, o 84 proc. kaip vieną svarbiausių jo sudėtinių dalių įvardijo estų pragmatiškumą.

Lietuvoje dirbančios Estijos bendrovės išreiškė nuomonę ir apie premjero Andriaus Kubiliaus vadovaujamos vyriausybės veiklą. Respondentai šiuo klausimu neturėjo vieningos pozicijos. Beveik ketvirtadalis apklausos dalyvių ministrų kabineto darbą vertino teigiamai, tiek pat – neigiamai, daugiau nei trečdalis laikėsi neutralios pozicijos. Tačiau vyriausybės įgyvendinama mokesčių politika susilaukė kritiškų atsiliepimų – neigiamai arba labai neigiamai ją įvertino 7 iš 10-ies apklaustų Estijos verslo atstovų.

Tyrimo metu apklausta beveik 40 Lietuvoje veiklą vykdančių estiško kapitalo bendrovių. Apklausa atlikta 2012 m. sausio mėn. Ją įgyvendino Estijos prekybos rūmai Lietuvoje.

Saulėlydžio komisijos duomenimis, Vyriausybės veiklos srityje baigiantis 2010-iesiems Lietuvoje centrinės valdžios lygmeniu veikė net 1061 įstaiga: 14 ministerijų, 98 įstaigos prie ministerijų, 14 Vyriausybės įstaigų, 607 biudžetinės įstaigos, 168 viešosios įstaigos, 100 valstybės įmonių ir 60 akcinių bendrovių. Tarkim, Estijoje centrinio lygmens organizacijų beveik tris kartus mažiau: 11 ministerijų ir 51 Vyriausybės institucija, 150 valstybės agentūrų, 21 viešoji įstaiga ir 66 fondai (iš viso 299 organizacijos).
Kokie tokios fragmentuotos institucinės sandaros Lietuvoje padariniai, teiraujamės Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus dr. Vitalio Nakrošio.

V.N.: Tai, kad Lietuvoje centriniu valdymo lygmeniu veikia daugiau nei tūkstantis įstaigų, pirmiausia neefektyvu sąnaudų atžvilgiu, nes dauguma įstaigų yra mažos (jų darbuotojų skaičius yra daugiau kaip du kartus mažesnis nei kitose užsienio šalyse). Pavyzdžiui, Lietuvos viešojo sektoriaus organizacijoje dažniausiai dirba 45 darbuotojai (daugumoje kitų valstybių šis skaičius siekia apie 120). Lietuvoje stambios įstaigos sudaro vos 15 proc. visų įstaigų, nors būtent tokiose dirbama efektyviau, diegiama daugiau naujovių.
Antra, didelė įstaigų fragmentacija kelia daug koordinavimo, veiklos valdymo ir skaidrumo problemų. Pavyzdžiui, administracinę naštą didina tai, kad verslą kontroliuoja apie 150 skirtingų įstaigų. Be to, institucinėje sandaroje trūksta skaidrumo, nes panašias funkcijas vykdančios įstaigos turi kitokį teisinį statusą, įstaigų pavadinimai nerodo jų paskirties ir t.t. Todėl politikai, suinteresuotos grupės ir piliečiai dažnai nesupranta skirtingų įstaigų veiklos paskirties.
VEIDAS: Kaip Lietuvoje atsirado tiek daug įstaigų?
V.N.: Šių organizacijų Lietuvoje laipsniškai daugėj po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo iki pat XXI a. pirmojo dešimtmečio vidurio, kada jų pradėjo mažėti. Mažėjimą labiausiai lėmė ekonominė krizė.
Saulėlydžio komisijos skaičiavimais, bendras centrinio lygmens įstaigų skaičius per dvejus metus sumažėjo 11 proc. (nuo 1190 2008 m. iki 1061 2010 m.). Tačiau atsižvelgiant į bendrą šių įstaigų skaičių Lietuvoje, tai gana nedidelis pokytis. Be to, tai daugiausia susiję su savarankiškų teritorinių padalinių pertvarkymu (pvz., 2010 m. 46 rajoninės darbo biržos buvo pertvarkytos į 10 teritorinių darbo biržų), nes stambūs pokyčiai (pvz., verslą kontroliuojančių įstaigų sujungimas į keletą grupių) nebuvo įgyvendinti dėl nepakankamo politinio palaikymo Seime. Ankstesnės Saulėlydžio komisijos (veikusios 2006–2008 m.) veiklos rezultatai institucinės sandaros srityje buvo visiškai nežymūs: peržiūrėjus apie šimtą viešųjų įstaigų tik dvi buvo panaikintos, o kitos dvi pertvarkytos į vieną biudžetinę įstaigą.
Nors Estijoje viešojo sektoriaus organizacijų skaičiaus dinamikai įtaką darė panašūs veiksniai, dėl geresnio organizacinio modelio agentūrizacijos mastas šioje šalyje buvo daug mažesnis, o įstojus į ES šių organizacijų iš karto pradėjo mažėti. Pavyzdžiui, 2010 m. Estijoje buvo įsteigta stambi daugiafunkcė viešojo saugumo agentūra – Policijos ir pasienio apsaugos valdyba.
VEIDAS: Kokią įtaką organizacinei reformai Lietuvoje daro politiniai veiksniai?
V.N.: Lietuvoje gana politizuota ne tik įstaigų pertvarka, bet ir kiti valstybės valdymo sprendimai, įskaitant dažnai su įstaigų pertvarkymu susijusį valstybės tarnautojų, einančių vadovaujamas pareigas, priėmimą ir atleidimą (kai griebiamasi reorganizacijos norint „nuimti“ netinkamą vadovą). Visa tai galėtų paaiškinti švytuoklės principą Lietuvos politinėje sistemoje ir konfrontaciją tarp svarbiausių Lietuvos politinių partijų.
Esant tokiai politinei aplinkai organizaciniai pokyčiai gana dažnai vyko vadovaujantis siaurais politiniais interesais. Nors kartais buvo prisidengiama įvairiais organizaciniais modeliais, iš tikrųjų buvo siekiama į įvairias organizacijas „pastatyti“ savus žmones.
VEIDAS: O kokie tokio politinio nestabilumo rezultatai?
V.N.: Politinio nestabilumo rezultatas yra institucinis nestabilumas. Mažiausias stabilumas būdingas Vyriausybės įstaigoms. Šios įstaigos dažniausiai „mirdavo”. Pvz., tik 14,3 proc. Vyriausybės departamentų ir kitų įstaigų, įsteigtų 1990 m., išgyveno iki 2010 m. pabaigos. Nemažai jų „sunaikino“ jau trečioji Lietuvos Vyriausybė (premjeras Gediminas Vagnorius).
VEIDAS: Jūsų vertinimu, kaip reikėtų tobulinti institucinę sandarą Lietuvoje?
V.N.: Lietuvoje viešojo sektoriaus organizacijų skaičių galima būtų sumažinti daugiau nei per pusę, pereinant prie daugiafunkcių agentūrų (kurios būdingos Estijai), jungiant pavienes, panašias funkcijas vykdančias įstaigas. Pavyzdžiui, Lietuvoje veikia du paraleliniai politikos įgyvendinimo agentūrų tinklai: ES struktūrinės paramos agentūros, neturinčios atsakomybės už atitinkamos politikos įgyvendinimą, administruoja ES paramą, o už nacionalinės politikos įgyvendinimą atsakingoms agentūroms trūksta finansinių išteklių nacionalinėms priemonėms įgyvendinti. Estijoje atskiro agentūrų tinklo ES paramai administruoti niekada nebuvo, nes už tai tapo atsakingos valstybės agentūros, įgyvendinančios atitinkamą valstybės politiką.
Tačiau organizacinės reformos turi būti pagrįstos tinkamu institucinės sandaros modeliu, dėl kurio sutartų svarbiausios politinės partijos. Kadangi įstaigų reorganizavimas yra gana brangus, neturėdami gero organizacinio modelio politikai turėtų susilaikyti nuo nepagrįsto įstaigų pertvarkymo, kuris gali pridaryti daugiau žalos nei naudos.
Liūdna, bet artėjant Seimo rinkimams tikimybė pasiekti politinį sutarimą dėl organizacinės reformos vis mažėja.

Šis straipsnis parengtas pagal Lietuvos mokslo tarybos finansuojamo projekto „Lietuvos valdžios institucijų struktūros ir veiklos kaitos tendencijos“ rezultatus

Nepaisant optimistinių šių metų tendencijų, 2012 metų BVP prognozės yra mažinamos nuo 5,1 proc. iki 3,9 proc. įvertinus lėtėjančią išorinę paklausą bei išaugusią riziką. Vis dėlto, augimas išliks gan spartus lyginant su kitomis euro zonos ekonomikomis. Šį augimą lems teigiamos vidaus paklausos tendencijos. Estija turi finansinės erdvės vykdyti deficitą didinančią fiskalinę politiką, o tai sudarys geras sąlygas tolesniam vartojimo atsigavimui. Kita vertus, mažėjantys eksporto augimo tempai bei išaugęs valdžios sektoriaus deficitas lems blogėjančią einamosios sąskaitos poziciją.

Pagrindiniai rizikos veiksniai yra susiję su euro zonos ekonomikų raida. Prognozuojama, kad Suomijos ir Švedijos – pagrindinių Estijos partnerių augimas žymiai sulėtės ateinančiais metais. Be to, nepalankaus Europos ekonomikų raidos atveju, šis augimas gali būti ir dar mažesnis nei numatyta Danske banko grupės ekonomistų gana konservatyviose prognozėse. Todėl yra rizika, kad ir Estijos augimas gali būti lėtesnis nei šiuo metu yra tikimasi.

Kiti rizikos veiksniai – infliacija ir nedarbas šiai dienai atrodo subalansuoti. Kaip ir buvo tikėtasi, vartojimo kainų augimas ima palaipsniui lėtėti, nors ir mažesniais tempais nei mes prognozavome. Tai lems ir didesnius nei buvo anksčiau prognozuota VKI infliacijos lūkesčius 2012 metais. Spartus ekonomikos atsigavimas sudarė sąlygas gana sparčiam nedarbo mažėjimui (šiuo metu nedarbo lygis Estijoje yra mažiausias ir sudaro 13,3 proc.), tačiau dėl prognozuojamo ekonomikos augimo sulėtėjimo darbo rinkos atsigavimas taip pat gali apslopti.

Pasak svečius priėmusios UAB „Ingman ledai“ generalinio direktoriaus Virgilijaus Radvilo, įmonės eksportas į Estiją sudaro apie 20 proc. visos eksportuojamos produkcijos, o „ETK“ prekybos tinklas yra strategiškai svarbus įmonės klientas, prekiaujantis aukštos kokybės ledais, gaminamais Lietuvoje. Lankydamiesi Mažeikiuose svečiai domėjosi įmonės veikla, stebėjo valgomųjų ledų gamybos procesą bei aptarė tolimesnius bendradarbiavimo planus.

Prekybos tinklo atstovai buvo pakviesti į ledų degustaciją, kurioje buvo supažindinti su įmonės tiekiamos produkcijos įvairove bei aukšta kokybe. Taip pat svečiams buvo surengta ekskursija moderniausioje valgomųjų ledų bei vaflinių indelių gamykloje Baltijos šalyse. Prekybos tinklo atstovai savo akimis pamatė visiškai automatizuotą gatavos produkcijos sandėlį, kuriame panaudotos itin aukšto lygio technologijos ir sandėliavimo sistemos, veikiančios -25⁰C temperatūroje, modernų logistikos centrą, kuriame užsakymų valdymas atliekamas visiškai automatizuotai bei kitas modernias technologijas.

Partneriai iš Estijos liko patenkinti lietuvių darbu ir dėkojo įmonėms darbuotojams už įdomią ekskursiją bei šiltą sutikimą. „Dar kartą įsitikinome, jog ne veltui savo parneriais pasirinkome įmonę „Ingman ledai“. Tai moderni, aukštos kokybės ledus gaminanti įmonė“, – teigė „ETK“ komercijos direktorė Piret Rüütel.

UAB „Ingman ledai“ yra didžiausia ir moderniausia valgomųjų ledų gamintoja Baltijos šalyse, kurios aukštos kokybės produkcija yra prekiaujama visose Baltijos valstybėse. Įmonė yra pripažinta Lietuvos ledų rinkos lyderė, turinti daugiau kaip penkiolikos metų sėkmingos veiklos patirtį, subūrusi kompetentingų specialistų komandą, vykdanti griežtą produktų kokybės kontrolę, skirianti didelį dėmesį naujų produktų vystymui bei vartotojų poreikių patenkinimui.

BFL

Lietuvai nuolat trūksta pinigų. Tai aksioma, kurią žino net labiausiai neišprusęs šalies gyventojas. Beveik du dešimtmečius, kone nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, kai tik Lietuva tapo tarptautiniu mastu pripažinta ir atsirado galimybė skolintis, mes taip ir gyvename – skolon. Pirma skolinomės iš Tarptautinio valiutos fondo (kas gi daugiau gali skolinti jaunai valstybei), vėliau – tarptautinėse rinkose. Taip pat visą tą laiką turime neigiamą prakybos balansą, o tai reiškia, kad skolintus pinigus leidžiame ne savo, o užsienio valstybių, pirmiausia Kinijos, ekonomikai remti.
Matant pastaruoju metu Europą apėmusią valstybės skolų krizę akivaizdu, kad ne viena Lietuva gyvena skolon. Tiesa, palyginti su kokiomis Graikija ar Italija, kurių skolos siekia 120–150 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), Lietuvos skola, pernai metų gale pasiekusi 39 proc. BVP, atrodo gana nedidelė. Panašaus dydžio ir Latvijos valstybės skola. Tačiau šalia mūsų yra Estija, su kuria kartu išsivadavome iš Sovietų Sąjungos ir vienu metu pradėjome kurti rinkos ekonomiką, bet kurios valstybės skola šiandien juokinga – vos 9,6 proc. BVP (mažiausia visoje ES); kurios biudžetas šiemet vėl yra perteklinis; kuri sugeba mokėti didesnes pensijas nei Lietuva; kurioje darbo užmokesčio vidurkis didesnis nei Lietuvoje; kuri įstengia skirti dvigubai daugiau lėšų valstybės gynybai nei Lietuva, tuo pat metu skirdama daugiau pinigų švietimui, socialinei saugai, teisėsaugai nei Lietuva.
Kaip estams tai pavyksta? Kai išnagrinėji šių metų Lietuvos valstybės biudžeto išlaidas (36 mlrd. Lt), tai matai, kad didžiąją dalį suryja socialinė sauga (40,1 proc.), švietimas (15,4 proc.) ir sveikatos apsauga (12,7 proc.). Tai reiškia, kad daugiau nei du trečdaliai valstybės pinigų tenka toms sritimis, kurios nuo sovietmečio iš esmės nereformuotos. Vis dėlto svarbiausia priežastis, kodėl estai sugeba gyventi be skolų, matyti iš pirmos lentelės – Estija surenka ir perskirsto per biudžetą kone ketvirtadaliu daugiau pinigų nei Lietuva. Tai, kad tik trečdalis Lietuvos visuomenės moka mokesčius ir veža ant savo pečių visą valstybę, jau antri metai nebe paslaptis. Paslaptis – kada ryšimės pradėti gyventi kitaip.

"Veido" archyvas

Aktyvų turistinį sezoną Estijoje pradeda naujų lankytinų objektų, muziejų, mokslo populiarinimo centrų pristatymai visuomenei – šios šalies muziejai plačiausiai atvers duris lankytojams Muziejų naktį, gegužės 14-ąją.

Naujausias Estijos turizmo objektas – Tartu mokslo populiarinimo centras AHHAA – žada staigmenų įvairiausio amžiaus ir patirčių lankytojams. Vienintelis mokslo populiarinimo centras trijose Baltijos šalyse aktyviai bendradarbiauja su senuoju Tartu universitetu ir pirmasis Estijoje pristato keturmatį kiną, įdomiosios fizikos ir chemijos bandymų vietų. Dar 1997 metais įkurtas centras sulaukė daugiau kaip milijono lankytojų, nors iki šiol neturėjo nuolatinių namų, kol šįmet Tartu centre buvo baigtas statyti kosminio stiliaus pastatas su keletu kupolų, po vienu iš kurių įrengtas šiuolaikiškiausias Baltijos šalyse sferinis planetariumas ir žvaigždžių teatras.

Lankytojai galės išbandyti ir įvairių įrenginių, patirti ir ekstremalių įspūdžių, pavyzdžiui, minant dviratį ištemptu lynu arba specialiuose krėsluose kylant lynais į 30 metrų aukštį ir krentant laisvuoju kritimu, taip pat klaidžiojant veidrodiniame labirinte. Naujuose savo namuose Tartu mokslo centras tikisi per metus sulaukti apie 300 tūkst. lankytojų iš visos Estijos ir kitų šalių.

Ne mažiau įspūdžių turėtų suteikti ir naujas Estijos kelių muziejus, įkurdintas 1863 m. pastatytoje Varbuso arklių pašto stotyje. Kitapus kelio įrengtoje istorinėje kelių ekspozicijoje pristatomi Estijos ir Livonijos kelių ruožai – keliaudami raisto takais, vieškeliais, grindiniu, medinėmis trinkelėmis ir pagaliau – asfaltu, lankytojai gali puikiai pajusti skirtingų šimtmečių dvasią.

Muziejaus ekspozicija baigiasi įvairių dešimtmečių sunkiosios kelių technikos pavyzdžiais, kurių gausu šiame turtingame muziejuje. Šalia esančiame eismo miestelyje galima pavairuoti tikroviškus elektrinius automobilius, išbandyti pusiausvyrą ant neįprastos formos dviračio, pasivažinėti paspirtukais ir netgi patogiai riedėti restauruotu prieškariniu raudonu autobusu.

Šių metų Europos kultūros sostinė Talinas siūlo svečiams užsukti į tikru pasididžiavimu tapusį Estijos jūrų muziejų, esantį prie Didžiųjų vartų į Talino senamiestį. Vienas turtingiausių Europoje jūrų tematikos muziejus veikia jau daugiau kaip 75 metus, o keturiuose senovinio bokšto aukštuose lankytojai gali susipažinti su estų laivų ir valčių statybos tradicijomis, uostais, laisvų navigacijos įranga, švyturiais. Dėmesio verta unikali laivų modelių kolekcija, tarp jų ir didžiausias burlaivio modelis bei ypatingas giluminio nardymo kostiumas. Galima apžiūrėti ir 1994 m. tragiškai nuskendusio keleivinio kelto “Estonia” modelį. Užkopę ant bokšto stogo, muziejaus lankytojai turi progos pasigrožėti į Talino uostą įplaukiančiais laivais ir senamiesčio stogų kreivėmis.

Toliau vykstant šiaurine Estijos pakrante, keliautojų laukia viduramžių Rakverės pilis su senaisiais savo gyventojais – energinga pilies raktininke, paslaptingais vienuoliais, gydytoju barzdaskučiu, budeliu, siaubo kambario gyventojais ir net pabuvoti pragare. Patekus į Viduramžių pasaulį, galima aktyviai dalyvauti kasdieniame pilies gyvenime – erdviame kieme pašaudyti iš lanko, dalyvauti riterių turnyruose, susiremti kardų kautynėse, pilies kieme pasigrožėti naminėmis ožkomis, pajodinėti ant arklių, užsukti į kankinimų kambarį, patiems pasigaminti parako ir išgirsti senovinės patrankėlės šūvį.

Išvykus iš Rakverės pilies pro ilgiaragio jaučio – tauro – bronzinę skulptūrą patogiausia vykti toliau į rytuose esančią Kohtla kasyklą-muziejų. Dešimtmetį neveikiančiose degiojo skalūno kasyklose estai įkūrė vieną iš įdomiausių ir originaliausių lankytinų vietų Estijoje. Muziejumi virtusiose šachtose pasakojama apie svarbiausios Estijos žemės gelmių dovanos – degiojo skalūno gavybą ir naudojimą.

Keliasdešimties metrų gylyje esančios drėgnos kasyklos tęsiasi ilgus kilometrus, todėl gidas pataria nenuklysti į šalutinius kelius ir būtinai pasišviesti ant šalmų esančiais prožektoriais. Įdomu, kad kasyklose dar veikia senoji technika – skalūno atskėlimo, kasimo, padavimo į viršų, vėdinimo įrenginiai. Geležinkeliu važinėja požeminis traukinukas, veždavęs darbininkus, o dabar – ekskursijas.

Tarp naujų muziejų Estijoje garsėja ir senoviniame bokšte Paidėje įrengtas Laiko centras “Vitenštainas”. Aštuoniuose bokšto aukštuose kylant liftu galima išlipti vis kitame amžiuje – nuo pačių seniausiųjų proistorės epochų kilti į viduramžius, pašto karieta apkeliauti Estijos dvarus, gyvulių vagone dundėti į sovietinio kalėjimo stovyklą, pagyventi niūriomis sovietmečio realijomis ir pagaliau išlipti Baltijos kelio ir Estijos nepriklausomybės salėje.

Šiuos ir kitus objektus – iš viso dešimt lankytinų vietų Estijoje iki rugsėjo vidurio siūlo aplankyti penktasis trijų Baltijos šalių turizmo projektas “Didysis žygis po Baltijos šalis”. Žygio dalyviams bilietai į minėtus objektus kainuos pigiau, be to, projekto laimėtojų laukia vertingos dovanos.

Jau startavusį “Didįjį žygį po Baltijos šalis”, skatinantį vidaus turizmą ir keliones po kaimynines šalis, įgyvendina Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos ūkio ministerijos, Latvijos turizmo plėtros agentūra ir Estijos turizmo agentūra.

Nejc Trumpuž

Šaltas lietus, stiprus vėjas, laužantis užsieniečių skėčius, ir jūros kvapas ore. Taip turistus pasitinka 2011 m. Europos kultūros sostinė – Talinas. Per savaitę, kurią praleidau Estijos sostinėje, bandžiau išsiaiškinti, koks yra tas tikrasis gyvenimas Taline?

Iš pirmo lietuviško žvilgsnio didelių skirtumų tarp Estijos ir Lietuvos įžvelgti negali. Jautiesi tarsi lankytumeisi kitame Lietuvos mieste. Senamiestis tikrai ne didesnis už Vilniaus, tik daug klaidesnis. Jie turi ir savas Rumšiškes, tik jos vadinasi Eesti Vabaõhumuuseum. O juokingiausia, jog ne tik Kaune, bet ir Taline galima pamatyti tūkstančius kainavusį lauko tualetą. Sutapimas? O gal dar viena „valdymo ypatybė“, kylanti iš praeities? Bet egzistuoja sričių, kuriose mūsų kaimynai mus neabejotinai lenkia.

Mes iš estų galėtume pasimokyti patriotiškumo. Jie myli savo gimtinę ir niekada nepraleidžia progos ja pasididžiuoti. Kaip patys giriasi, daugiau nei 99% Estijos teritorijos veikia bevielis internetas. Gal todėl pietų metu galima pamatyti ne vieną estą pietaujantį ir akių nenuleidžiantį nuo savo kompiuterio?

Bene labiausiai nustebina barų ir restoranų gausa. Pasirinkimas stulbinamai didelis, kiekvienoje gatvėje gali rasti nuo karaoke iki alaus barų, nuo homoseksualų iki striptizo klubų, nuo prabangiausių iki visiškai pigių restoranų. Kurie yra sausakimši nepriklausomai nuo savaitės dienos. Lankosi juose daug vyresnė publika negu Lietuvoje. Pas mus naktinį gyvenimą labiau propaguoja studentai, o Taline naktines gatves užplūstas trisdešimtmečiai, keturiasdešimtmečiai. Bet žmonių gausa naktimis vis tik neatneša saugumo jausmo. O senamiesčio gatvėse gali pamatyti įspėjamuosius ženklus, kurie primena moterims saugoti savo krepšius ir rankines.

Nejc Trumpuž

Kaip juokauja vietiniai lietuviai, esto, pasakojančio kokią istoriją, geriau nepertraukti, nes teks viską išklausyti nuo pat pradžių. Bet jeigu jis pasikviečia tave į svečius, jau esi jo draugas. Estijoje šeima yra svarbiausia vertybė. Čia žmonės nepasilieka po darbo ir pats darbas yra tik pinigų užsidirbimo priemonė, o ne visas gyvenimas.

Gal todėl, lietuviai, kuriems teko lankytis vietinėse mokyklose, liko šokiruoti jų modernumu. Daugelis mūsų lietuviškųjų dabar atrodo kaip vargo mokyklėlės. Erdvūs koridoriai, didelės rūbinės su galimybe persiauti batus, daug gėlių, kai kurios mokyklos net turi savus baseinus, o kitose prie valgyklų yra ir pianinas, jog vaikams valgant būtų galima klausytis gyvos muzikos. Visi abiturientai jau planuoja kelionę į Lietuvą. Lyg egzistuotų nerašyta taisyklė, jog gavus diplomą reikia pažymėti šią progą Palangoje. Tik patys abiturientai nežino, iš kur ši tradicija, o ir Palangos vardą patys užmiršta arba nelabai moka ištarti. Tačiau kiekvienas estas žino, jog mes vadiname juos lėtais, bet nesutinka su tokiu epitetu. Patys sakė (arba tiesiog nenorėjo pripažinti), jog neturi kažkokių išskirtinių juokų apie lietuvius, tačiau latviai populiari tema juokaujant.

Nejc Trumpuž

Talinas, kaip ir Vilnius, turi vieną bendrą tautinių mažumų problemą. Jaunimas taip pat planuoja vykti studijuoti į užsienį, bet emigracijos problema Estijoje daug mažesnė. Kadangi žmonės, dirbantys Suomijoje, gali grįžti (ir dažniausiai grįžta) į gimtinę savaitgaliais, o kartais net kasdieną, jie toliau lieka registruotais savo šalies piliečiais, kurie kelia šalies ekonomiką. Problemų su anglų kalba nekilo, puikiai angliškai kalba ir jaunimas, ir vyresnio amžiaus žmonės.

Sportas – kiekvieno esto gyvenimo dalis. Kadangi oras beveik visada yra prastas, tai jau nebe kliūtis norintiems propaguoti šią veiklą. Ypač populiarios sporto šakos –slidinėjimas ir bėgiojimas. Bet mūsų taip mylimas krepšinis Estijoje visiškai nepopuliarus.

Norint parvežti lauktuvių iškyla nemaža problema, jeigu nesinori vežti matrioškos, kurių pilnos suvenyrų parduotuvės, faktiškai lieka tik „Kalev“ saldainiai ir šokoladai. Tie patys prekybos centrai, juose ir išplanavimas vos ne identiškas, o įžengus pirmos prekės – „Kalev“ šokoladai, kurių galima įsigyti ir Lietuvoje.

Suomijos ambasados pastatas stovi bene geriausioje Talino vietoje. Egzistuoja viešbučiai skirti tik suomiams, o jų pačių pilnos gatvės. Gal jie taip nepatrauktų dėmesio, jeigu būtų blaivūs. Patys estai toleruoja ir vertina savo šiaurės kaimynus. Visgi niekas negali paneigti, jog tokie puikūs santykiai Estijai atneša daug naudos. Netgi sakoma, jog populiariąją kompiuterinę programą „Skype“ sukūrė estas, gyvenantis Suomijoje.

Vilnių ir Taliną skiria tik devynių valandų kelias autobusu, o gyvenimo stilius ten visiškai kitoks. Pripažįstu, estai tikrai lėtesni, nes jų vertybės ir požiūris į gyvenimą kitoks. Jie šaltesni ir uždaresni negu lietuviai, bet mes turėtume pasimokyti geresnio savęs vertinimo ir meilės savo gimtinei. Jie niekada nesiskundžia savo šalimi, o tik pasitaikius progai ją giria. Turbūt viskas priklauso nuo požiūrio. Niekur nėra idealių gyvenimo sąlygų, bet vis dar egzistuoja optimizmas.

Nejc Trumpuž

Žymantė Sakalauskaitė

Ronas Asmusas – tai žmogus, kurio nuopelnus NATO plėtrai į Vidurio ir Rytų Europą neimanoma pervertinti. Nuo devintojo praeito amžiaus dešimtmečio, dirbdamas JAV valstybės sekretorės Madeleine Albright ir valstybės sekretoriaus pavaduotojo Strobe Talbott patarėju Europos saugumo klausimais, Ronas Asmusas buvo pagrindiniu NATO plėtros į Rytų Europą architektu ir derybininku. Jis sugebėjo įtikinti tiek amerikiečius, tiek, kas itin svarbu, europiečius, jog NATO plėtra į Rytus didins ne (konfrontacijos su Rusija) grėsmę, o Europos saugumą. Nes atmuš Rusijai norą kišti savo nagus į iš jos priespaudos išsivadavusias jaunas demokratijas. Tuo pačiu jis mokė transatlantinės politikos naujokus iš Rytų Europos, kokius žodžius parinkti ir kokiu tonu kalbėti, kad europiečiai ir amerikiečiai išgirstų, ką jiems norima pasakyti.  Dažnas svečias Varšuvoje, Prahoje, Budapešte, Vilniuje, Ronas Asmusas tiesiogiai dalyvavo derybose dėl pirmosios NATO plėtros, o paskui labai daug dirbo padėdamas “Vilniaus dešimtukui” suderėti antrąją plėtros bangą. Už nuopelnus stiprinant Lietuvos valstybės saugumą apdovanotas Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro Didžiuoju kryžiumi. Kaip reta pelnytu. Ilsėkis ramybėje…