"Scanpix" nuotr.
Evaldas LABANAUSKAS
Specialiai „Veidui“ iš Estijos
Gegužės 27 d. priešakiniai Botnijos daliniai įžengė į Estijos ir Latvijos teritorijas. Puolimas vykdytas trimis kryptimis: pirmoji priešininko pajėgų grupė pajudėjo palei Suomijos įlanką Talino link, antrosios išeities taškas – šiek tiek piečiau, o tikslas – Ryga, trečioji puolimą pradėjo dar piečiau, jos tikslas – irgi Ryga.
Visose Baltijos valstybėse, Lenkijoje ir kitose NATO šalyse paskelbta ypatingoji parengtis. Estijos kariuomenė kartu su šalyje esančiomis sąjungininkų pajėgomis pradėjo įgyvendinti operaciją kodiniu pavadinimu „Kardo riteris“. Tikslas – sustabdyti arba bent jau sumažinti priešininko judėjimo greitį.
Tuo pat metu pagal pavojų pakeltos Vokietijoje dislokuotos JAV pajėgos. Netrukus šarvuočių kolonos pajudėjo į šiaurę. Prie amerikiečių prisijungia Vokietijos mechanizuotosios pajėgos. Operacijos „Dragūnų žygis“ tikslas – kuo greitesnis prisijungimas prie sunkiai gebančių sulaikyti agresiją Latvijos ir Estijos karinių junginių.
Pradeda veikti planas „Greitas atsakas“, pagal kurį turi būti užtikrinta, kad „dragūnų“ kolonos nebūtų priverstos sustoti ir pasiektų sąjungininkus nepaisant galimų priešo veiksmų ir inžinerinių iššūkių, tarkim, tiltų per Nemuną Lietuvos teritorijoje sunaikinimo.
Veikimas mažomis mobiliomis grupėmis, sėkmingas nešiojamųjų priešlėktuvinių ir prieštankinių sistemų („Javelin“, „Stinger“ ir pan.) panaudojimas leido pristabdyti Botnijos pajėgų puolimą.
Nors Lietuvoje šūviai kol kas neaidi, šalyje paskelbta visuotinė mobilizacija. Savanorių pajėgos sukoncentruojamos ties rytiniu pasieniu, jei Botnija ryžtųsi pulti iš savo sąjungininkės teritorijos. Kitos Lietuvos karinės pajėgos bei NATO sąjungininkai pradeda įgyvendinti operaciją „Geležinis vilkas“, kurios uždaviniai – bet kokia kaina išlaikyti Suvalkų koridoriaus praeinamumą iš Lietuvos pusės ir izoliuoti Kaliningrado sritį.
Kitoje sienos pusėje, Lenkijoje, – taip pat mobilizacija. Kartu su JAV, Vokietijos ir kitų NATO sąjungininkų pajėgomis įgyvendinamas planas „Anakonda“ (įdomu: anakonda, prieš prarydama savo auką, ją užsmaugia). Tikslas – izoliuoti ir padaryti neveiksnias Kaliningrado srityje dislokuotas Botnijos pajėgas. Taip užtikrinamas Suvalkų koridoriaus praeinamumas ir panaikinamas Botnijos A2/AD (angl. „anti-access and area denial“) pranašumas.
Šį tikslą padeda pasiekti ir NATO šalių karo laivai Baltijos jūroje. „Baltops“ operacijos metu izoliuojamas Botnijos karinis laivynas ir užtikrinama, kad sąjungininkų pagalba be kliūčių pasieks Klaipėdą, Rygą ir Taliną.
Jėgų santykis pradeda išsilyginti. Iki tol Botnija turėjo absoliutų sunkiosios ginkluotės pranašumą prieš Baltijos šalių lengvai ginkluotus ir negausius karinius vienetus. Estijoje ir Latvijoje esančių amerikiečių ir kitų besirotuojančių NATO pajėgų taip pat nebuvo pakankamai.
Veikimas mažomis mobiliomis grupėmis, sėkmingas nešiojamųjų priešlėktuvinių ir prieštankinių sistemų („Javelin“, „Stinger“ ir pan.) panaudojimas leido pristabdyti Botnijos pajėgų puolimą. Prie to smarkiai prisidėjo sąjungininkų, visų pirma JAV, karinė aviacija (tankų naikintuvai A-10, bombonešiai B-52), kurių atakas iš žemės koregavo vietos kariškiai.
Tiesa, kol nebuvo panaikintas Botnijos priešlėktuvinės gynybos bei A2/AD pranašumas, sąjungininkai patyrė didelių nuostolių tiek ore, tiek ant žemės.
Vis dėlto pirmosios sąjungininkų sunkiosios šarvuotosios pajėgos artilerija jau pasiekė Rygos uostą ir tuoj Latvijos sostinės prieigose įsitraukė į mūšius su Botnijos tankų armada. Iš pietų Suvalkų koridorių sėkmingai įveikęs „Dargūnų žygis“ perkirto Botnijos puolamųjų pajėgų komunikacijos linijas ir paliko jas be palaikymo iš užnugario. Antroji ir trečioji Botnijos puolamosios grupės, atsidūrusios apsuptyje, buvo priverstos kapituliuoti.
Pirmoji grupė, kurios tikslas – Estijos sostinė, galutinai buvo sustabdyta netoli Talino. Pirmieji su priešu susidūrė žvalgai, kurie į pagalbą iškvietė bombonešius B-52, tankų naikintuvus A-10 ir „Apache“ sraigtasparnius. Likusį darbą padarė artilerija, tarp viso kito – HIMARS, reaktyvinės mobiliosios artilerijos sistemos. Išsklaidytą ir demoralizuotą priešininką galutinai atmušė pėstininkai, palaikomi šarvuočių.
„Visi mes ir kiekvienas mūsų atskirai kuriame ateitį. Tai mes apsaugojome Estiją, kaip laisvą šalį savo vaikams. Saugokime ir ginkime Estiją toliau. Ilgiausių metų Estijai“, – birželio 23 d. Estijos prezidentas Tomas Hendrikas Ilvesas kreipėsi į iškilmingai išrikiuotas estų bei sąjungininkų pajėgas ir gausybę susirinkusiųjų Veru miestelyje, esančiame šalies pietryčiuose.
Didžiausios pratybos nuo Šaltojo karo laikų
Kaip rašoma kai kuriose knygose ar kai kurių kino filmų subtitruose, šis karo scenarijus neturi nieko bendra su realybe, visi veikėjai išgalvoti, ir jei kažkas sutampa, tai tėra atsitiktinumas.
Vis dėlto faktas lieka faktu – šiemet gegužės-birželio mėnesį Baltijos regione vyko didžiausios pratybos nuo Šaltojo karo laikų pabaigos. Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Baltijos jūroje dalyvavo dešimtys tūkstančių karių iš NATO ir partnerių šalių. Poligonuose riaumojo tankai „Leopard“, „Abrams“ ir kita šarvuota technika, griaudėjo artilerija, ore skraidė strateginiai bombonešiai B-52 ir kiti kariniai lėktuvai, buvo išmestas desantas iš oro ir jūros, inžineriniai daliniai rentė laikiną tiltą per Vyslą.
Šių manevrų smaigalys – pratybos „Kardo kirtis“, kurios prasidėjo gegužės 27 d. ir baigėsi birželio 22 d. Tai kasmetinės pratybos, vykstančios nuo 2010 m., tačiau anksčiau jos vykdavo, tarkim, imituojant karo veiksmus Afganistano konflikto zonoje.
Su kuo kariauti mokytasi šį kartą?
Turėjome puikią galimybę pabendrauti su sąjungininkais, kariais iš kitų šalių. Pasimokyti iš jų ir pasidalyti savo patirtimi, žiniomis.
Būtent šį klausimą kariškiams nuolat užduodavo žinomas BBC žurnalistas Jonathanas Beale’as, kuris kartu su savaitraščio „Veidas“ žurnalistu ir kitų NATO šalių žiniasklaidos atstovais dalyvavo pratybų „Kardo kirtis 16“ baigiamojoje dalyje. Atsakymas visiems kaip ir žinomas, bet niekas – nuo eilinio JAV kario iki Estijos kariuomenės vado – tiesiai neatsakė.
„Turėjome puikią galimybę pabendrauti su sąjungininkais, kariais iš kitų šalių. Pasimokyti iš jų ir pasidalyti savo patirtimi, žiniomis“, – tarsi maldelę kartojo JAV kareiviai, neužsimindami apie jokią Rusiją ar Botniją (Botnija – tai šalis agresorė, užpuolusį Estiją, pagal pratybų „Kardo riteris“ scenarijų).
Prieš kameras atviresnis buvo tik Estijos premjeras Taavi Ryjevas: „Visų pirma Rusija labai tiesmukiškai kišasi į savo kaimynų vidinius reikalus. Kaip ir minėjau, turime omeny kelis atvejus – 2008 m. įvykius Gruzijoje, 2014 m. įvykius Ukrainoje. Ir tai tęsiasi. Todėl NATO turi veikti kartu, turi didinti bendradarbiavimą gynybos srityje, kad išvengtų bet kokių bandymų patikrinti kolektyvinės gynybos idėją, ir nesvarbu, kas tai bandytų padaryti, tarp jų – ir Rusija.“
Nori taikos – ruoškis karui?
Be „Kardo kirčio 16“, vyko „Baltops 16“, „Geležinio vilko 2016“, „Anakondos 16“, „Greito atsako 16“, „Dragūnų žygio II“, „Kardo riterio“ pratybos. Kaip „Veidui“ aiškino vienas „Dragūnų žygyje“ ir „Kardo kirtyje“ dalyvavęs karininkas iš JAV sausumos pajėgų Europoje 2-ojo kavalerijos pulko, „Kardo kirtis“ – tai tarsi skėtinės pratybos, kurios apėmė didelę dalį kitų, bet kartu nebūtinai visų jų planai, veiksmai buvo tiesiogiai derinami ar susiję.
„5-ojo Šiaurės Atlanto sutarties punkto įgyvendinimo scenarijus“, – taip Estijos armijos viešųjų ryšių karininkas apibūdino „Kardo riterio“ pratybas. Taip tikriausiai galima apibūdinti ir kitas pratybas, jų tikslus bei scenarijus.
Provokacija buvo nerengti tokių pratybų Ukrainoje ir Gruzijoje. Tai baigėsi invazija į Gruziją ir Ukrainą.
Minimas 5-asis Šiaurės Atlanto sutarties straipsnis skelbia: „Šalys susitaria, kad ginkluotas puolimas prieš vieną ar daugiau iš jų bus laikomas puolimu prieš visas; todėl šalys sutaria, kad (…) kiekviena iš jų, pasinaudodama individualios ar kolektyvinės gynybos teise, pagal Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnį padės puolamajai šaliai (…), įskaitant ir ginkluotos jėgos panaudojimą tam, kad būtų išsaugotas saugumas Šiaurės Atlanto regione (…). Tokios priemonės nutraukiamos, kai Saugumo Taryba imasi būtinų priemonių tam, kad būtų atkurta ir palaikoma tarptautinė taika ir saugumas.“
Ar tai pasirengimas karui su Rusija? Ir taip, ir ne.
„Pastaraisiais metais mes matėme Rusijos pratybas, kuriose dalyvavo 100 tūkst. ir daugiau kariškių. Šios pratybos („Kardo kirtis“ – E.L.) – kasmetinės, jos vyksta jau šešerius metus ir yra labiau apie tai, kaip mums sekasi bendradarbiauti, kad Aljansas sugebėtų apsiginti visose srityse. Aš nemanau, kad tai kokia nors provokacija. Priešingai, provokacija buvo nerengti tokių pratybų Ukrainoje ir Gruzijoje. Tai baigėsi invazija į Gruziją ir Ukrainą“, – po parodomosios „Kardo kirčio“ pratybų dalies sakė Estijos gynybos pajėgų vadas generolas leitenantas Riho Terras.
Jam antrino šalia stovintis JAV pajėgų Europoje vado pavaduotojas generolas majoras Timothy McGuire’as: „Nėra geresnio būdo išlaikyti taiką, kaip būti pasirengusiems, todėl šios pratybos labai svarbios. Viskas dėl bendradarbiavimo. Nėra geresnio būdo, nei tai stiprinti. Manau, kad šiuo klausimu mes turėtume daryti daugiau.“
Generolai taip komentavo birželio viduryje Vokietijos užsienio reikalų ministro Franko Walterio Steinmeierio išdėstytus teiginius, esą NATO pratybų intensyvėjimas tik kursto galimą konfliktą. „Tie, kurie mano, kad simboliniais tankų paradais prie rytinių sienų didina saugumą, klysta“, – tuomet pareiškė ministras laikraščiui „Bild“.
BFL nuotr.
Tikslas – atgrasyti
Nors NATO pratybos buvo intensyvios ir apėmė daug karinių sričių, tikrojo konflikto mastai, pajėgų dydžiai būtų gerokai didesni. Kol kas tokių didelių manevrų Baltijos valstybėse dar nebuvo surengta.
Kita vertus, gegužės-birželio pratybos aiškiai rodo NATO nusiteikimą ginti Baltijos šalis, nepaisant kai kurių NATO šalių simpatijų Rusijai ar net nesuvokimo, kad grėsmė yra tikra. Pasivaikščiojimo kaip Kryme Rusijos „žalieji žmogeliukai“ Baltijos šalyse negali tikėtis. Nepaisant turimo pranašumo, kaina, kurią Kremlius sumokės už agresiją, bus labai didelė. Tai ir yra vienas pagrindinių tikslų – atgrasyti.
Nėra jokio skirtumo, ar 30 km, ar metras nuo Rusijos sienos. Visa Estijos teritorija yra NATO teritorija.
„Manau, jog pratybos siunčia labai aiškią žinią, kad mes esame vieningi, kad NATO – tai vienas už visus ir visi už vieną. Ir ši žinia labai svarbi. Kartu nenoriu nuvertinti pratybų svarbos. Pratybos – tai ne tik praktinis įdirbis, mokymasis veikti kartu, bendradarbiauti, bet ir vienareikšmė žinia, kad NATO į visų savo narių teritorijų gynybą žiūri labai rimtai. Taip pat noriu pabrėžti, kad visos šios pratybos skirtos gynybai, todėl niekas neturėtų įžvelgti kokių nors provokacijų apraiškų“, – teigė žurnalistams Estijos premjeras T.Ryjevas.
Po kelių dienų apie 30 km nuo Rusijos sienos esančiame Veru miestelyje, kuriame birželio 23 d. vyko iškilmingas Estijos nepriklausomybės minėjimas ir estų bei sąjungininkų karių paradas, o virš galvos praskrido bombonešis B-52, sutiktas JAV ambasadorius Estijoje Jamesas Melville’as taip pat pabrėžė: „Nėra jokio skirtumo, ar 30 km, ar metras nuo Rusijos sienos. Visa Estijos teritorija yra NATO teritorija. Ir kaip sąjungininkės Jungtinės Valstijos moko ir kartu treniruojasi su Estijos bei kitais partneriais NATO teritorijose. NATO yra gynybinis aljansas. NATO negrasina niekam“, – pridūrė ambasadorius.
NATO karinis Šengenas
Intensyvios gegužės-birželio pratybos vyko prieš pat NATO viršūnių susitikimą Varšuvoje. Neabejotina, kad šį penktadienį ir šeštadienį Nacionaliniame Lenkijos stadione, kuriame vyks renginys, bus kalbama ir apie „Kardo kirčio“ bei kitų pratybų pamokas, išaiškėjusius trūkumus ir pan.
„Pratybos suteikia taktinių pamokų: žiūrima, kaip kariai veikia kartu, ar technika suderinta, ar radijos „susišneka“, ar ryšys palaikomas, ar veikia kriptoįranga. Kita dalis pratybų – labiau strateginio lygio: žiūrima, kaip praktikoje veiktų gynybos planai. Tai yra strateginė žinutė, joks atgrasinimas negali veikti be realiai testuotų gynybos planų. Planai turi būti realūs, testuoti, peržiūrėti, kaip veikia realybėje. Tik tada galima sakyti, kad tavo atgrasymo strategija veikia“, – jau Vilniuje aiškino Lietuvos krašto apsaugos ministerijos gynybos politikos direktorius Vaidotas Urbelis.
Rusai gali perdislokuoti didžiules pajėgas bei labai daug technikos itin greitai ir dideliais atstumais.
Oficialiai teigiama, kad visos pratybos buvo sėkmingos ir užsibrėžti tikslai įgyvendinti. Vis dėlto Lenkijoje vykusias pratybas „Anakonda“ stebėjęs JAV pajėgų Europoje vadas generolas leitenantas Benas Hodgesas BBC prisipažino, kad didžiausias iššūkis – gebėjimas greitai permesti karius ir techniką. Čia rusai turi didelį pranašumą. „Rusai gali perdislokuoti didžiules pajėgas bei labai daug technikos itin greitai ir dideliais atstumais“, – sakė B.Hodgesas. Pasak jo, NATO turi išvystyti tokį patį gebėjimą, kad galėtų perdislokuoti pajėgas per tris dienas.
Palyginkime: „Dragūnų žygis II“ iš Vokietijos miesto Filzeko į Estijos Tapą (2200 km) truko 15 dienų. Tiesa, 1,4 tūkst. JAV 2-ojo kavalerijos pulko ir Vokietijos žvalgybos kuopos iš 12-osios mechanizuotosios brigados karių per daug neskubėjo – apsilankė Prahoje, sustodavo kituose miestuose, kur bendravo su vietiniais (įdomu: viena „Dragūnų žygio“ grupė užsuko ir į Daugpilį, kuriame vyrauja rusakalbiai ir, anot BBC dokumentinės simuliacijos „Trečiasis pasaulinis karas: karo kambarys“, Rusija būtent ten, Latvijos rytuose, galėtų pakartoti Ukrainos rytuose išbandytą separatizmo scenarijų).
„Kiekvieną kartą mes labai daug ko išmokstame, sprendžiame vis naujus iššūkius“, – diplomatiškai apie patirtį organizuojant ir derinant „Dragūnų žygį“ pasakojo JAV karininkas, jau du kartus dalyvavęs žygyje (pernai „Dragūnų žygis“ vyko priešinga kryptimi – iš Estijos į Vokietiją).
Problemos sprendimas, bent jau B.Hodgeso nuomone, – NATO karinė Šengeno zona, t.y. leidimas 28 šalių blokui laisvai judėti jo narių teritorijoje. Apie laisvą NATO pajėgų judėjimą savo sveikinimo kalboje užsiminė ir Estijos premjeras T.Ryjevas, iškilmingai uždarydamas pratybas „Kardo kirtis“.
„Tai labai svarbu. Stebėjome atvykimą iš Vokietijos į Estiją, kurio metu buvo įvairių alternatyvų. Manau, kad tai buvo itin rimtas logistinis iššūkis, labai naudingas kariams. Klausinėjau tiek amerikiečių, tiek vokiečių nuomonės, ir jie paaiškino, kad viskas vyko pagal planą. Bet, žinoma, esant neatidėliotinam poreikiui tai galėtų būti padaryta gerokai greičiau“, – vėliau aptakiai aiškino „Veidui“ T.Ryjevas.
Kiek įmanomas NATO karinis Šengenas? Sudėtingas klausimas. Ar leistume, tarkim, kad ir Latvijos kariams be jokio leidimo važinėtis savo šarvuočiais po Pasvalį?
Žiūrint į galimas krizes ar konfliktą, mes esame viena operacinė erdvė, ir jeigu NATO teritorijoje kils krizė, tai pajėgų permetimo greitis bus labai svarbus.
„NATO pajėgos turi turėti kuo mažiau kliūčių keliauti ir imtis veiksmų NATO šalių teritorijose: kad būtų kuo mažiau suvaržymų ir visokių procedūrų, kad jos galėtų iš vienos šalies patekti į kitą. Žiūrint į galimas krizes ar konfliktą, mes esame viena operacinė erdvė, ir jeigu NATO teritorijoje kils krizė, tai pajėgų permetimo greitis bus labai svarbus“, – komentavo „Veidui“ gynybos politikos direktorius V.Urbelis, kartu pabrėždamas, kad tam tikrų suvaržymų vis dėlto liks.
Galbūt tai bus pokalbių per NATO viršūnių susitikimą Varšuvoje tema. Tačiau tai labiau taktinio lygio, kariškių kompetencijos klausimas, o valstybių vadovai turėtų imtis platesnių temų.
„Tai labiau karinio planavimo reikalas, sprendžiamas kitu lygiu. Varšuvoje bus kalbama apie tai, kaip iš principo bus ginama NATO teritorija ir kaip NATO gali ir privalo atgrasyti visus potencialius priešininkus, kad ir kas jie būtų. Tai yra tiek nacionalinių pajėgumų stiprinimas, tiek NATO priešakinio buvimo įtvirtinimas Baltijos šalyse ir Lenkijoje, tiek pastiprinimo priėmimo galimybės ir testavimas, būtent ir mūsų regione bei kituose regionuose. Krizės galimos ne tik Baltijos šalyse. Jos galimos ir kitose NATO valstybėse“, – aiškino V.Urbelis.
E.Labanausko nuotr.
Papildomos besirotuojančios batalionų grupės
Tikrai aišku, kad bus oficialiai paskelbta, jog Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje bus įkurdintos papildomos besirotuojančios batalionų kovinės grupės.
„Rotacinių pajėgų įkurdinimas yra vienas svarbiausių sprendimų, priimtų Varšuvos susitikimo metu. Tad pranešimas apie tai bus padarytas greitai. Jungtinės Valstijos labai rimtai žiūri į rotacinių pajėgų sistemą“, – teigė JAV ambasadorius Estijoje J.Melville’as.
„Financial Times“ pranešė, kad britai vadovaus Estijoje dislokuotai bataliono kovinei grupei, JAV – Lenkijoje, vokiečiai – Lietuvoje, kanadiečiai – Latvijoje. Bataliono kovinė grupė yra didesnė už paprasto bataliono dydžio pajėgas ir ją sudaro apie tūkstantį karių.
Tokios žinios jau sulaukė priešiškos reakcijos iš Rusijos – kaltinimų agresyviu militarizmu ir susitarimų laužymu.
Visada galvosūkis, kiek reikia pajėgų, kad būtų užtikrintas agresijos sulaikymas.
„Tai yra rotacinės pajėgos ir jos skiriasi nuo nuolatinių pajėgų. NATO ir Rusijos susitarime sakoma, kad šalyse, kurios tapo NATO narėmis po 1999 m., nebus dislokuota nuolatinių stiprių kovinių pajėgų. Stiprios kovinės pajėgos apibrėžtos maždaug kaip viena brigada atskiroje šalyje, – kritiką atremia Robertas Bellas, vyriausiasis civilinis JAV gynybos departamento atstovas Europoje ir JAV misijos prie NATO patarėjas. – Tad visų pirma mes kalbame tik apie batalioną, o brigadoje yra trys arba keturi batalionai. Taigi tai daug mažiau, nei riboja susitarimas. Antra, NATO ir Rusijos susitarimas sako ne tik tai, ko negalima, bet ir tai, kas galima, kad abi pusės neįžvelgtų provokacijos. Besirotuojančios pajėgos būtent tai ir yra.“
Kritikos žeria ir kai kurie Vakarų ekspertai. Vieni mano, kad papildomų pajėgų per mažai, o kiti įspėja apie galinčias prasidėti ginklavimosi varžybos, kai vienos pusės pajėgų didinimas skatina kitą imtis analogiškų veiksmų ir šis varžymasis tik didina regiono militarizavimą, kartu – karo grėsmę. Ar užteks papildomų maždaug 6 tūkst. karių Rusijos agresijai neutralizuoti?
„Visada galvosūkis, kiek reikia pajėgų, kad būtų užtikrintas agresijos sulaikymas. Galime prisiminti 2014 m. prezidento Baracko Obamos apsilankymą Taline, kur jis pasakė savo garsiąją kalbą, kad nėra didelių ar mažų NATO sąjungininkų, arba pirmos ir antros klasės sąjungininkų, arba naujų ir senų sąjungininkų, yra tik sąjungininkai. Jei esate sąjungininkas, tai reiškia, kad patenkate tarp tų, kuriems galioja 5-asis straipsnis, ir Jungtinės Valstijos garantuoja jums saugumą (…). NATO aiškiai pareiškė, kad mūsų įsipareigojimai pagal 5-ąjį straipsnį yra geležiniai ir atgrasymas remiasi visu galimo konflikto spektru – nuo hibridinio ir konvencinio iki branduolinio karo. Kiekvienas priešininkas, kuris svarsto įsiveržimo galimybę, turi pagalvoti apie potencialias pasekmes“, – primena R.Bellas.
"Scanpix" nuotr.
Trys pagrindiniai iššūkiai
Estijos Tapos karinėje bazėje visu pajėgumu vyksta statybos – ruošiamasi priimti sąjungininkus. Pasak V.Urbelio, Lietuva, be abejo, irgi prisidės prie batalionų grupių infrastruktūros kūrimo.
„Kai bus paskelbtos valstybės, akivaizdu, kad prasidės derybos dėl to, kaip, kur, kada tos bataliono grupės atsiras mūsų šalyse. NATO dokumentuose užfiksuota, kad priimančioji NATO šalis turi suteikti gana didelę paramą. Kokia ta parama bus? Koks bus jos dydis, finansinė išraiška? Dar truputį per anksti kalbėti, bet akivaizdu, kad tokie dalykai, kaip gyvenimo sąlygos, pajėgų apsauga, NATO praktikoje, istorijoje dažniausiai būna priimančios šalies atsakomybė“, – sakė V.Urbelis.
Per pastaruosius metus NATO ir sąjungininkai padarė ypač daug, kad sustiprintų Baltijos šalių gynybą, ir galima sakyti, jog Varšuvos susitikimas vainikuos šias pastangas. Ar rytinio NATO flango byla uždaryta? Tuo labiau kad po teroro išpuolių Stambulo oro uoste Turkija, NATO narė, gali reikalauti didesnio Aljanso įsitraukimo stabilizuojant padėtį Artimuosiuose Rytuose.
Taigi iššūkių yra daug, bet pagrindiniai – oro gynyba, Baltijos jūra ir didesnių vienetų panaudojimas Baltijos šalių gynyboje.
„Aišku, kad susitikimas labai smarkiai sustiprins Baltijos šalių saugumą. Mūsų nacionalinių pajėgų stiprinimas ir planų adaptacija, sąjungininkų pajėgų atsiradimas didina mūsų saugumą. Tačiau tai nereiškia, kad visas darbas jau padarytas. Reikia dar daug pastangų skirti oro gynybai. Tai iki šiol vienas didžiausių mūsų trūkumų. Taip pat reikia labai smarkiai akcentuoti Baltijos jūrą ir NATO gebėjimą veikti Baltijos jūroje. Na, ir galvoti, kaip sugebėtume priimi ne tik NATO greitojo reagavimo pajėgas, bet ir tas, kurios seks paskui greitojo reagavimo pajėgas. Apie jų įtraukimą ir platesnį panaudojimą Baltijos šalyse, Lenkijoje. Taigi iššūkių yra daug, bet pagrindiniai – oro gynyba, Baltijos jūra ir didesnių vienetų panaudojimas Baltijos šalių gynyboje“, – apibendrino V.Urbelis.
Todėl tikėtina, kad neatslūgs ir NATO karinių pratybų intensyvumas. Gali būti, kad jos bus dar didesnio masto nei šiemet.
„Pratybos vyks ir kitais metais. Aš tikiuosi, kad bus didesnės, bet reikia atsižvelgti į fizinius apribojimus – Baltijos šalių mokymų teritorijų dydžius. Net ir praplėtus mūsų mokymo teritorijas, įskaitant Pabradės poligoną, kuris yra didžiausias Lietuvoje ir vienas didžiausių Baltijos šalyse, ten gali išsiskleisti tik bataliono dydžio pajėgos. Mes neturime galimybės vienoje vietoje treniruoti visos brigados. Išliks tam tikri apribojimai, bet organizuoti pratybas reikės ir tai darysime. Egzistuoja įvairūs sprendimai, bet fizinės ribos išlieka. Pavyzdžiui, visą diviziją su visa technika būtų sudėtinga mokyti. Divizijos štabas, tarkim, praėjusiais metais buvo atvykęs, bet tai nereiškia, kad buvo atvykusi visa divizija su visa technika“, – aiškino Krašto apsaugos ministerijos gynybos politikos direktorius.
Tęsti karinį bendradarbiavimą su Baltijos valstybėms žada ir JAV.
Baltijos šalys turėtų susikoncentruoti ties keturiais pagrindiniais sektoriais, kuriuose esančios modernios technologijos ir ginkluotė leidžia nedideliems junginiams įgyti pranašumą.
„Mes suprantame, kad mažesnieji sąjungininkai, kurių gyventojų skaičius yra nedidelis ir dėl to jų gynybos biudžetai riboti, išties negali sau leisti įsigyti labai pažangių karinių technologijų, kokių gali turėti didžiosios šalys. Turiu omeny lėktuvnešius, labai daug tankų, penktosios kartos naikintuvų. Vis dėlto mažų šalių karinės pajėgos, ypač antžeminės, suskirstytos į mažus kovos junginius, gali būti didelio karinio pajėgumo dėl technologijų ir ginkluotės sistemų, skirtų mažiems junginiams“, – aiškino JAV misijos prie NATO patarėjas R.Bellas.
Jis pabrėžė, kad JAV toliau plėtos bendradarbiavimą šia linkme. Pasak R.Bello, Baltijos šalys turėtų susikoncentruoti ties keturiais pagrindiniais sektoriais, kuriuose esančios modernios technologijos ir ginkluotė leidžia nedideliems junginiams įgyti pranašumą.
„Vienas jų – kareivių iš mažų junginių gebėjimas sunaikinti šarvuotą techniką. Tai galima daryti, tarkim, „Javelin“ prieštankinėmis raketinėmis sistemomis. Antra, kariai mažuose junginiuose gali sunaikinti sraigtasparnius ir naikintuvus. Tai galima padaryti nešiojamosiomis priešlėktuvinėmis sistemomis, tokiomis kaip „Stinger“. Norėdami tai atlikti turite žinoti, į ką šaudote ir kur yra priešas, – tai yra situacijos pažinimas, kuris pasiekiamas naudojant taktinius dronus ar kitus per atstumą valdomus įrenginius. Galiausiai net ir turint tokią karinę galią kartais reikia palaikymo. Reikia prisikviesti pagalbą iš oro. Taigi ketvirtasis įgūdis yra JTAC – išmokyti nedidelius junginius išsikviesti sąjungininkų aviacijos palaikymą“, – paaiškino R.Bellas.
E.Labanausko nuotr.
Valymai Baltijos kariniame laivyne
Karinio aktyvumo nežada mažinti ir Rusija. Vien 2013–2015 m. Rusija surengė 18 didelių pratybų, kai kuriose jų dalyvavo per 100 tūkst. karių, imituotas branduolinio ginklo panaudojimas.
„Rusijos karinis aktyvumas aplink Baltijos šalis ir Kaliningrado srityje yra labai didelis. Nesakyčiau, kad kažkas pasikeitė į gera mūsų regione“, – sakė V.Urbelis.
JAV ambasadorius Estijoje J.Melville’as pabrėžė, kad, priešingai nei Rusijos organizuojamos pratybos, NATO pratybos vyksta visiškai skaidriai ir atvirai. „Pavyzdžiui, apie „Kardo kirtį“, „Anakondą“, „Baltops“ Rusijos pusė buvo įspėta ir pakviesti jų stebėtojai. Jokių staigmenų. Deja, mūsų draugai Rytuose ne visada taip elgiasi“, – teigė diplomatas.
Esu šimtu procentų tikras, kad sąjungininkai ateis į pagalbą. Esu tikras, kai NATO siunčia aiškią žinią, kad mes esame vieningi.
Dar viena įdomi detalė. Netrukus po „Kardo kirčio“, „Baltops“ ir kitų NATO pratybų buvo nušalinti Rusijos Baltijos karinio laivyno vadas viceadmirolas Viktoras Kravčiukas, šio laivyno karinio štabo vadas viceadmirolas Sergejus Popovas ir dar apie 50 aukštų pareigūnų. Tai vos ne didžiausias laivyno valymas nuo Stalino laikų, tik šį kartą nušalintųjų niekas nesušaudė. Rusijos žiniasklaidoje aptariamos įvairios versijos, bet neabejojama, kad pagrindinė priežastis – noras stiprinti Baltijos karinį laivyną, kurio reikšmė, didėjant trinčiai su Vakarais, išaugo.
„Visų pirma reikia pabrėžti, kad tai beprecedentis įvykis šiuolaikinės Rusijos istorijoje. Kažkas panašaus nutiko 1987 m., kada masiškai buvo atleisti priešlėktuvinių pajėgų vadovai, po to, kai Matias Rustas nusileido Raudonojoje aikštėje Maskvoje. Taigi galima spėti, kad dabar įvyko kažkas panašaus į šį žeminantį pralaimėjimą, ir tai nuo mūsų nuslėpė“, – „Laisvės radijui“ komentavo vienas žinomiausių Rusijos karinių ekspertų Aleksandras Golcas.
Taigi sveiki atsibudę pafrontės valstybėje. Baltijos regiono militarizavimo tendencijos išliks, ir belieka tikėtis, kad pradžioje paminėtas karinio konflikto scenarijus niekada netaps realus.
Pabaigoje šiek tiek optimizmo iš Estijos premjero T.Ryjevas lūpų: „Esu šimtu procentų tikras, kad sąjungininkai ateis į pagalbą. Esu tikras, kai NATO siunčia aiškią žinią, kad mes esame vieningi. Geriausia, ką galime padaryti, tai nusiųsti aiškią žinią, kuri užkirs kelią bet kokioms interpretacijoms, ir kai tą padarysime, bet kokio karinio konflikto galimybė taps gerokai mažesnė. Bet jei vis dėlto kokioje nors NATO šalyje įvyktų konfliktas, mes padarytume viską, kad jį išspręstume. Galime būti tikri, kad NATO įsipareigojimai yra tvirti kaip uola.“
"Scanpix" nuotr.
Loading ...