Tomas Misiukonis

Daugybei pardavėjų skauda galvą dėl to, kaip pravesti gerą “small talk” arba taip vadinamą pokalbį apie orą. Norisi, kad įžanginis pokalbis su klientu būtų įdomus, įtraukiantis ir nebanalus. “Small talk” prasideda bet kuris dalykinis susitikimas, nesvarbu kur jis vyktų – kliento biure ar konferencijos metu. “Small talk” yra būtina verslo susitikimų dalis, nes šio trumpo pokalbio metu mes greitai įvertiname pašnekovo emocinę būseną, galimus poreikius, interesus ir daugelį kitų dalykų, pagal kuriuos sprendžiame, kaip su šiuo žmogumi reikėtų kurti tolimesnį santykį.

Tomas Misiukonis, “OVC Consulting” partneris ir konsultantas

Blogiausia, kai pokalbio apie orą metu yra iš tikrųjų kalbama apie orą. Įsivaizduokite, kad į kliento biurą atvykstate ketvirtą popiet. Kaip manote, su kiek žmonių jūsų klientas šiandien jau buvo susitikęs? Kokia tikimybė, kad apie orą jūsų klientas jau kalbėjosi su daugiau negu penkiais žmonėmis? Kaip manote, kaip jūs atrodysite, jeigu būsite dar vienu žmogumi, kuris kalbina klientą apie orą? Taip, lygiai tokie patys neįdomūs small talk yra apie visiems iki gyvo kaulo įgrisusius dalykus – sportą, politiką bei nuvalkiotas verslo aktualijas, pavyzdžiui ekonominę krizę. Apie visa tai jūsų pašnekovas jau šiandien kalbėjo su kitais žmonėmis. Kuo savo pašnekovą sudominsite jūs?

Pagrindinė strategija, kurios privalu laikytis vystant pokalbį – reaguoti į pašnekovo žodžius pratęsiant jo mintį ir/arba teirautis daugiau klausimų.

Dažnai nėra taip svarbu parinkti tinkamą temą. Kur kas svarbiau mokėti valdyti small talk pokalbį. Jūsų pašnekovas turi pajausti, kad kalbasi su įdomiu ir komunikabiliu žmogumi. Kokiuose pokalbiuose su nepažįstamaisiais jūs jaučiatės geriausiai? Taip, jus labiausiai džiugina pokalbiai, kuriuose jumis domimasi ir liečiamos jums įdomios temos.

Pirmas žingsnis – įvardinkite jus ir pašnekovą siejančią realybę

Pagalvokite, kokia realybė šiuo metu sieja jus ir jūsų klientą? Jeigu sutikote savo pašnekovą renginyje, ko gero judu sieja konferencijoje pristatomos temos. Jeigu atvykote į kliento biurą, turbūt pastebėjote kokius nors įdomius dizaino sprendimus arba smagią atmosferą patalpose.

Petro Petraičio tema man pasirodė įdomi…

Penktame aukšte mačiau stalo futbolą…

Bet gi tai banalu taip pat kaip ir oras, – pasakysite man. Luktelėkite. Pokalbiai gali prasidėti nuo tokių banalių temų. Labai svarbu, kad mokėtumėte šias temas tinkamai išvystyti. Dabar tiek jūs, tiek jūsų pašnekovas suprantate, kad reikia nuo kažko pradėti pokalbį ir tai darote, nes abu suprantate, kad tokia pradžia – būtinas ritualas.

Antras žingsnis – atsiverkite ir būkite savimi

Nedelsdami atsiverkite – pasakykite kažką apie save. Tai turi būti tikra ir autentiška. Galite rizikuoti ir pasakyti kažką, kas parodytų jūsų pažeidžiamumą.

Žinote, klausausi Petro pranešimo jau antrą kartą. Kol nebuvau giliau pasidomėjęs, jo mintys man pasirodė per daug nekonkrečios, tačiau, kai paskaičiau paskutinius straipsnius jo bloge…

Kaip tik galvojame apie kažką panašaus savo biure, tačiau nerimauju, ar tai tokie sprendimai nesutrikdys darbo tvarkos…

Atsiverdami kitiems, mes iš karto kuriame pasitikėjimo jausmą. Pasitikėjimas – pirmasis būtinas kiekvieno santykio ingredientas. Pasakydami kažką apie save, prisipažindami nesantys antžmogiai ar visų galų ekspertai, mes piešiame autentišką savo paveikslą, mažiname gynybas ir trumpiname atstumą tarp savęs bei pašnekovo.

Trečias žingsnis – įtraukite pašnekovą

Šis small talk etapas reikalauja gebėjimo formuluoti klausimus bei klausytis. Būkite smalsūs ir nuoširdžiai domėkitės pašnekovu palengva vystydami pokalbį.

O ką jūs galvojate apie Petro metodiką? Aha, bandėte taikyti? Ir kaip tai suveikė? Taip, pastebėjau, kad tai labiau pritaikoma, kai…Tarp kitko, man teko girdėti apie…Taip, tai ką sakote, man kaip tik primena…

Kaip matau, jūsų darbuotojai ir darbus spėja atlikti, ir atsipalaiduoti žaisdami stalo futbolą? Įdomu, kaip tai pakeitė nuotaikas darbe? Kaip manote, į ką mums reiktų atsižvelgti, jeigu kažką panašaus padarytume pas save?

Pagrindinė strategija, kurios privalu laikytis vystant pokalbį – reaguoti į pašnekovo žodžius pratęsiant jo mintį ir/arba teirautis daugiau klausimų.

Neužduokite kelių klausimų iš eilės, nes pašnekovas pasijaus tardomas. Leiskite pašnekovui užduoti klausimą jums, atsakykite į jį nuoširdžiai.

Gilinkite klausimus teiraudamiesi: labai įdomi mintis, ką jūs turite galvoje? Ar turite galvoje, kad…? Labai įdomu, papasakokite daugiau…

Jeigu bus proga, pagirkite arba teigiamai įvertinkite pašnekovo sprendimus ar nuomonę.

Ketvirtas žingsnis – juokaukite ir palengva pereikite prie dalykinės temos

Judviejų pokalbis taps dar smagesnis, jeigu jį pagardinsite geru sąmoju. Gerai veikia autoironija ar koks nors smagesnis su tema susijęs juokas. Galbūt prisiminsite kokią nors kitam žmogui nutikusią istoriją, kuri siesis su aptariama tema. Tačiau būkite atsargūs – juokaukite tada, jeigu jaučiate, kad pašnekovas taip pat linkęs juokauti ir jūsų pokštą priims.

Tarp kitko, Petras labai šauniai atsakinėja į auditorijos klausimus. Ar pastebėjote, kai tas vyrukas paklausė jo apie, o Petras pasakė, kad…

Man labai patinka kaip čia viską išsprendėte, pas jus biure labai jauku, net jaučiuosi kvailokai su savo kostiumu…

Apibendrinant, jeigu small talk tema reikėtų pasakyti tik tris patarimus, jie skambėtų taip: domėkitės pašnekovu, užduokite klausimus ir būkite savimi.

Tiems, kurie nori pasigaminti paruoštukių geriems small talk klausimams, pateiksiu keletą pavyzdžių:

O kur jūs užaugote? – Ar gyvenote ten visą laiką? – Įdomu, koks jausmas augti tarp…? – Kaip nusprendėte persikelti čia? – O kaip į tai reagavo jūsų šeima? – Ar dabar pasiilgstate savo gimtinės? – Kas jus labiausiai traukia sugrįžti?

O kuo jūs užsiimate? – Labai įdomu, papasakokite, kokia tai veikla? – Kuo tai skiriasi nuo…? – Kaip tvarkotės su konkurentais? – Kaip jus veikia dabartiniai pasikeitimai rinkose? – Ką rekomenduotumėte žmogui, kuris norėtų dirbti jūsų srityje? – Kokias kompetencijas išskirtumėte labiausiai?

Kaip matote, formuluoti klausimus nėra sudėtinga. Reaguokite į tai, ką pašnekovas jums sako ir klausimus formuluokite iš jo atsakymų. Jūsų klausimai turi būti atviri, nes tai skatins pašnekovą kalbėti daugiau, dalintis mintimis ir įžvalgomis.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje Salesblog.lt 2015 m. rugsėjo 7 d.

"Shutterstock" nuotr.

Kalėdinių vakarėlių sezonas įsibėgėjo. Įmonės vakarėlis gali tapti labai linksma ir naudinga patirtis, bet gali būti ir atvirkščiai. Viskas priklauso nuo jūsų elgesio, rašo businessinsider.com.

“Žmonės privalo prisiminti, kad nors kalėdinis vakarėlis – tai šventė, tačiau kartu tai išlieka įmonės renginys ir kaip jūs elgsitės – svarbu”, – teigia Barbara Pachter, etiketo ekspertė ir knygos “The Essentials of Business Etiquette” autorė.

“Pavyzdžiui, svarbu neprisigerti. Vienas jaunuolis prisigėrė per įmonės kalėdinį vakarėlį, apkeiksnojo savo bosą ir tuoj pat buvo išmestas iš darbo. Kitą dieną jis negalėjo suprasti, kodėl jo darbo elektroninis leidimas neveikia. Jis visiškai neprisiminė, kas įvyko praėjusį vakarą”, – priduria ekspertė.

Jei nenorite tokio likimo, tuomet jums pravers šios 13 taisyklių:

1. Visų pirma, neatsisakykite dalyvauti įmonės vakarėlyje.

Išimtis gali būti nebent išties labai svarbūs ir jau anksčiau suplanuoti reikalai.

Galite nenorėti eiti, bet labai svarbu parodyti savo atsidavimą įmonei.

“Jūsų nebuvimas bus pastebėtas ir labiausiai tikėtina, kad bus pastebėtas jūsų boso ar kitų aukštesnių vadovų”, – tikina etiketo žinovė.

2. Apsirenkite tinkamai.

Vakarėlis tikriausiai vyks ne darbo metu, bet tai visai nereiškia, kad turite pasipuošti tarsi eitumėte į naktinį klubą. Dėvėkite tinkamus drabužius.

“Tai vakarėlis, bet jūsų apranga turi būti verslo renginiui, ne naktiniam klubui. Nedėvėkite ko nors, kas yra per trumpa, per daug aptempta, per žema ar per daug dar kažkokia”, – pataria B.Pachter.

Jei biure dažniausiai dėvite kostiumą, į vakarėlį neikite su treningais.

3. Jei kartu atsivedate svečių, paruoškite juos.

Dažnai į įmonės vakarėlį galima pasikviesti savo svečių, todėl supažindinkite juos su aprangos kodu ir su pokalbių temomis, kurių reikėtų vengti. Taip pat įsitikinkite, kad svečiai elgtųsi padoriai.

“Jo ar jos elgesys atsilieps jums”, – teigia B.Pachter.

4. Neprisigerkite.

Tai labai svarbi taisyklė. Jau anksčiau minėtas pavyzdys – puiki pamoka.

“Tai visai nereiškia – negerkite, bet jūs turite išlikti blaivūs, – teigia ekspertė. – Labai lengva prisidirbti, kai esate per daug išgėręs ar išgėrusi.”

B.Pachter rekomentuoja prieš einant į vakarėlį susiplanuoti, kiek ir ko išgersite arba užsisakyti gėrimą, kurio negalite pakęsti, ir “siurbčiokite jį visą naktį.”

5. Neparodykite, kad jums nuobodu.

Stebėkite savo kūno kalbą. Atrodyti, kad nuobodžiaujate, ar kad labiau norėtumėte būti kažkur kitur, yra taip pat blogai, kaip ir nepasirodyti vakarėlyje.

“Nesiraukykite, nebūkite susikūprinęs, nesukryžiuokite rankų ir nežiovaukite. Niekada nežinote, kas gali jus stebėti,” – tvirtina B.Pachter.

6. Nebūkite asocialūs.

Net jei nemėgstate savo kolegų ar esate naujas žmogus įmonėje, nesėdėkite kamputyje įsikibę savo mobilų telefoną.

Atsipalaiduoti yra gerai, bet naudokitės galva ir galvokite apie savo veiksmų pasekmes.

“Bendraukite apie nieką, kalbėkite su žmonėmis, kuriuos pažįstate ir nepažįstate. Vakarėlis yra galimybė susipažinti. Neeikvokite laiko neršdami po socialinius tinklus ar rašydami trumpąsias žinutes. Įsiliekite į kompaniją”, – teigia etiketo ekspertė.

7. Neskleiskite blogų kalbų ir gandų.

Bendraukite su kolegomis pozityviomis temomis. Skundai apie kompaniją ar jūsų bosą sugadins nuotaiką.

“Taip pat venkite seksualinių, politinių ar religinių temų,” – sako B.Pachter ir priduria, kad svarbiausia – neskleiskite gandų apie kolegas.

8. Susikurkite “pokalbių planą”.

Norint išvengti gandų, reikia turėti “pokalbių planą.” Pagalvokite apie klausimus, kuriuos galėtumėte užduoti naujajam kolegai ar kolegei, arba nuo ko galėtumėte pradėti pokalbį su vadovais.

“Nekalbėkite tik apie verslą”, – pataria B.Pachter.

9. Nepamirškite maisto.

Dažnai žmonės pamiršta maistą ir puola tiesiai prie baro, nes jiems patinka kilnoti taurelę ar bokalą su kolegomis. Jei nusprendėte vartoti alkoholį – net jei tik vieną ar dvi vyno taures – jums būtina, kažką užkąsti.

10. Neflirtuokite.

Įmonės vakarėlis – ne vieta tam, ypač jei kalba eina apie jūsų viršininką, o dar blogiau – jo ar jos antrąją pusę. Žinoma, dažnai alkoholis atpalaiduoja, bet jei nesugebate savęs kontroliuoti, tuomet atsisakykite jo.

11. Neviešinkite dviprasmiškų nuotraukų ar savo komentarų apie vakarėlį.

Socialiniuose tinkluose neparodykite, kad vakarėlis buvo netikęs ar maistas buvo prastas. Taip pat neviešinkite geriančių ar netinkamai besielgiančių kolegų nuotraukų.

12. Neapsikvailinkite.

Kai kurie žmonės pamiršta, kad įmonės vakarėlis yra su darbu tiesiogiai susijęs renginys ir visiškai “atleidžia varžtus”. Atsipalaiduoti yra gerai, bet naudokitės galva ir galvokite apie savo veiksmų pasekmes.

13. Nepamirškite padėkoti žmogui ar žmonėms, kurie suorganizavo vakarėlį.

Jei to negalite atlikti vakarėlio metu ar atsisveikinant, nes nežinote, kas jie tokie ar jų paprasčiausiai nesutikote, kitą rytą nusiųskite jiems elektroninį laišką su padėka.

"Shutterstock" nuotr.

Gerų švenčių!!!

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

Likimo ironija: etiketą išrado visai ne didikai – terminas kilo iš paprasto draudimo nemindžioti žolės. Apie tai rašo Giedrius Drukteinis knygoje “Kodėl spaudžiam dešinę. Apie etiketą ir manieras”, kurios ištrauką pateikiame.

Liudviko XIV sodininkas nuolat piktindavosi, kad Versalio gyventojai ir svečiai vaikšto po kruopščiai prižiūrimas vejas kur pakliūva, mat tuometiniai didikai gindamiesi nuo nemalonių kvapų vaikščiojo su gėlėmis rankose, tačiau be jokių skrupulų trypė jas kojomis. Todėl karaliui leidus Versalio parke prismaigstė lentelių su užrašu “Ne marchez pas sur l’herbes” (“Nemindžiokite žolės”). Taip lentelė, arba prancūziškai “étiquette”, ir pradėjo etiketo istoriją.
Etiketas tapo mėgstamu Liudviko XIV žaidimu (Versalio svečiai jame uoliai dalyvavo) ir jis sugaišo nemažai laiko, kurdamas vis naujas rūmų elgesio taisykles, kurios surašytos ant lapelių ir skydelių buvo iškabinamos visur, kur tik lankydavosi rūmų svečiai. Ir klaidinga būtų įsivaizduoti, kad tos taisyklės buvo vaikiškos monarcho užgaidos. Kuriant etiketo taisykles buvo remiamasi Aristotelio ir Erazmo Roterdamiečio mokymais, higienos ir padorumo nuostatomis. Praktika, juo labiau skatinama karaliaus, diduomenei pasirodė priimtina, etiketas tapo karaliaus dvaro elgesio kodeksu. Karalius įteigė, kad didiko titulas nesuteikia besąlygiškų teisių naudotis neribotomis galimybėmis. Taigi etiketas padėjo jam sutramdyti diduomenę ir aiškiai apibrėžti jos statusą vienu paprastu sakiniu: “Viskam sava vieta ir viskas savo vietoje.” Galiausiai ši sistema iš Versalio ėmė plisti po visą šalį ir tapo socialinės tvarkos ir politinės sistemos pagrindu.
Kuriant etiketo taisykles būta ir paradoksų. Liudvikas XIV primygtinai reikalavo iš kitų naudotis šakutėmis, tačiau pats mėgdavo valgyti pirštais. Karaliaus rūmuose buvo sukurta keli šimtai taisyklių, bet jos niekada nebuvo išleistos atskiru leidiniu, mat taisyklės nuolat kito ir iš pradžių buvo priimtos kaip žaidimas. Pirmąkart Liudviko XIV dvaro taisykles atskiru leidiniu paskatino išleisti JAV prezidentas George’as Washingtonas, garsėjęs frankofiliškomis pažiūromis.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 212014" bei įvedę gautą
kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2014-m

Šiandien etiketą išmanyti turi ne tik diplomatai, politikai ar verslininkai, bet praktiškai visi savo srities profesionalai, kurie nori daug pasiekti ir užmegzti naudingų ryšių.

„Etiketu domisi tie jaunuoliai, kurie labiausiai tuo suinteresuoti, – pradedant visuomenininkais ir baigiant jaunaisiais verslininkais. Mat etiketo išmanymas jaunajam lyderiui tampa ne tik dideliu pranašumu, bet jau ir būtinybe, – mano politikos mokslų studentė Akvilė Rutkauskaitė, neseniai dalyvavusi mokymuose apie etiketą. – Tiesiog tai suteikia žmogui pasitikėjimo savimi atsidūrus bet kokioje aplinkoje ir padeda išvengti nemalonių situacijų.“
Taigi šiais laikais ir Lietuvoje etiketas tampa ne tik solidžių politikų bei verslininkų rūpesčiu – jam vis didesnę reikšmę teikia ir kiti visuomenės atstovai. Rezultatai jau pastebimi. Garsaus etiketo specialisto Armino Lydekos teigimu, mes jau visa galva lenkiame amerikiečius ar rusus, ką jau kalbėti apie, tarkim, baltarusius. „Palyginti su prancūzais, italais ar ispanais, padėtis dar gana prasta, – pripažįsta specialistas. – Tačiau nors daugelio etiketo subtilybių ir neišmanome, nesakyčiau, kad lietuviai būtų nevykėliai.“
Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus taip pat mano, kad mūsų verslininkai tikrai neiškrinta iš bendro konteksto. „Seniai praėjo laikai, kai lietuviai verslininkai vaikščiodavo raudonais švarkais ir baltomis kojinėmis”, – juokauja jis ir priduria, kad bent jau rimti, seniau versle besisukantys verslininkai savo išvaizdai ir elgesiui tikrai teikia nemažai reikšmės.

Progų išprusti buvo nedaug

Į etiketo reikalus besigilinančio Giedriaus Drukteinio tvirtinimu, daug painiavos kyla dėl to, kad etiketo sąvoką vartojame labai plačiai, ja apibūdindami ir manieras (bendražmogiškumu grįstą seniausiais laikais susiformavusią socialinio elgesio sistemą), ir protokolą (apimantį tarpvalstybinius santykius, bendravimą tarp aukšto rango pareigūnų bei taikomą apeigoms ar ceremonijoms), ir patį etiketą (aukštesnio sluoksnio elgesio taisyklių visumą, susiformavusią dvaruose). „O kur dar skirstymas į įvairius pogrupius, tarkim, istorinio laikmečio, geografinės teritorijos ar tam tikras religinio elgesio normas“, – vardija G.Drukteinis.
Nors dažnam lietuviui tinkamo elgesio subtilybės dar kelia problemų, kažin ar galėtume tikėtis ko nors daugiau – juk palankių progų puoselėti geras manieras pasitaikė mažai. Atsigręžę į istoriją matome, jog etiketas, gero elgesio pavyzdžiai, pasirodantys mūsų žemėse, buvo neatskiriami nuo priešiškai nusiteikusių jėgų, tad nenuostabu, kad tai kėlė ne norą perimti, bet veikiau atmetimo reakciją. „Buvo aišku, kad svetimi ponai iš gražių lėkštučių valgo marmeladą, užsigerdami arbatėle, o mes, „mužikai“, iš bokalų geriame alų“, – lygina ekspertas.
Nevertėtų užmiršti ir to, kad dar XIX a. lietuvių raštingumas buvo gana menkas. Dar labiau jam pakenkė 1864 m. Rusijos imperijos įvestas lietuviškos spaudos draudimas, o galiausiai toji visuomenės dalis, kuri vis dėlto iškilo ir buvo labiausiai išsilavinusi, sovietinės okupacijos metais nukentėjo labiausiai. Nenuostabu, kad tada rūpintasi žemiškesniais dalykais, o forma ir „įmantrybės“ nuėjo į antrą planą.
Ne kitaip buvo ir atkūrus nepriklausomybę. „Tada klausimas „kaip?“ būdavo sviedžiamas į šoną, svarbiausia tapo „kiek?“ ir „ką?“ – verslininkai pabrėždavo, kad svarbu ne kaip, o už kiek bus susitarta. Tuo metu etiketo žinių poreikio beveik nebuvo, – teigia doc. dr. Živilė Sederevičiūtė-Pačiauskienė, skaitanti paskaitas etiketo temomis. – Vis dėlto netrukus padėtis pradėjo keistis, ypač kai atsirado daugiau ryšių su kitomis valstybėmis, kai mūsų žmonės ėmė daugiau keliauti, o mūsų verslininkai pradėjo skverbtis į užsienio rinkas.“

Neišmanymas kainuoja

Etiketo išmanymas versle turi vieną nepaneigiamą pranašumą – tai sutaupo laiko, o laikas, kaip žinome, yra pinigai. Tai padeda žmonėms atpažinti vienam kitą – suprasti, ar panašus jų intelektas, gyvenimo patirtis, požiūris į tam tikras vertybes ir ar jie gali sėkmingai bendradarbiauti.
„Prisiminkime lietuvių išmintį: pagal aprangą sutinka, pagal protą išlydi, taigi pirmasis įspūdis, santykių pradžia labai svarbu. Jei žmogus nesupranta, kaip reikia rengtis ar atrodyti arba jam tai nesvarbu, natūralu, kad bendravimas tampa gana atsargus ir santykių pradžia apsunkinama“, – tvirtina V.Sutkus ir prideda, kad jei toks verslininkas – tikrai protingas ir naudingas, tik ekscentriškas, per kurį laiką turinys laimės prieš formą. Vis dėlto toks vienas kito tyrinėjimas užtruks, o juk per tą laiką jau būtų buvę galima daug ką nuveikti.
Ž.Sederevičiūtė-Pačiauskienė juokauja, kad per seminarus jai jau nereikia įrodinėti, jog etiketas svarbus, – tai už ją padaro patys dalyviai. „Pavyzdžiui, su svarbiu užsienio verslo partneriu niekaip nesisekė sėkmingai baigti derybų. Galiausiai buvo padaryta pertraukėlė ir partneriai nuėję prie lango aptarinėjo automobilius. Kai paaiškėjo, kad lietuvio automobilis labai geras, naujausio modelio, derybos netruko sklandžiai pasibaigti. Problema ta, kad jei nesi linkęs elgtis dalykiškai, rodyti savo statuso drabužiais, kitomis detalėmis, tiesiog nekeli pakankamo pasitikėjimo ir reikia papildomų svertų parodyti, jog atstovauji solidžiam, finansiškai sėkmingam verslui“, – aiškina lektorė.
deracijos generalinis direktorius Danas

"Veido" archyvas

Kalbame ne apie elgesį su vaikais, o su kitais suaugusiaisiais… Šeimoje augant vaikui, kartais tenka išmokti naujų elgesio taisyklių, apie kurias anksčiau nė nesusimąstydavome.

Vaikams susipažinti lengviau

Smėlio dėžėje žaidžia kelių aplinkinių namų vaikai. Daugelis jų mamų – pažįstamos, bet mane jos ignoruoja. Trimetė Austėja tempia mane prie savo “chebrytės”, bet aš ten jaučiuosi klaikiai. Kaip elgtis?

Vienas kažkuris suaugęs žmogus turėtų pademonstruoti brandą ir pralaužti ledus. Aišku, kuo puikiausiai juo galėtumėte tapti ir jūs. Prieiti prie kaimynų gali būti sunku, bet pabandyti verta. Kas žino, gal jiems atrodo, kad jūs užrietusi nosį ir pati nenorite bendrauti. Be to, kas gali nutikti blogiausio? Nebent paaiškės, kad egzistuoja kažkoks blondinių klubas, į kurį jūsų nepriima. Na, bet šaligatviu, einančiu šalia dėžės, jums vis tiek teks dalytis. Susiraskite veiklos, kuri tiktų lauke – pasiimkite knygą, kryžiažodžių žurnalą, virbalus. Pasistenkite nekreipti dėmesio į kitas ir tiesiog džiaukitės grynu oru.

Nesibučiuoja su giminaičiais

Kai mano tėvas nori apkabinti trejų metų anūką, jis stumia ir šaukia: “Nenoriu mylu mylu su seneliu!”

Fizinis kontaktas negali būti prievartinis, todėl neverskite mažylio to daryti. Verčiau pasikalbėkite su tėčiu – paaiškinkite, kad nors anūkas jį dievina, jam užplaukusi “nesiglamžymo” fazė. Ir gal verčiau kitąsyk susitikęs pasiūlytų ne apsikabinti, o mažam vyrukui duoti penkis. Dar viena galimybė – paprašykite tėtį apie apsilankymą įspėti iš anksto, kad vaikas nesijaustų užkluptas netikėtai. Mat tuomet tokio amžiaus mažieji iš drovumo linkę sulįsti į savo namelius kaip sraigiukai. Žinodama, kada sūnaus laukia susitikimas su mylinčiais giminaičiais, parenkite jį ir pati – patikinkite, kad jam visai nebūtina kišti lūpų “šlapiems” bučkiams, pakanka atsukti žanduką, o jei nenori, gali tiesiog mandagiai atsisakyti glėbesčiavimosi ir atkišti ranką.

Draugės žodžiai bado…

Mano draugė namų šeimininkė neužsičiaupdama trata, kad ji nė neįsivaizduoja, kaip klaikiai jaustųsi, jei tektų palikti mažus vaikus ir kasdien kulniuoti į darbą. O aš esu dirbanti mama ir mane tokie jos žodžiai žeidžia (ir žemina…). Kaip man priversti ją užsičiaupti?

Jei nenorite su tuo žmogumi nutraukti santykių ir esate linkusi verčiau vengti didelio sprogimo, yra dvi išeitys. Pirma – tegul sau laido tas savo pastabas. Labai tikėtina, kad jūsų draugė pati jaučiasi nesaugi dėl savo padėties ir nėra tikra dėl pasirinkimo. Be to, pripažinkite – ir pati galbūt per jautriai reaguojate dėl savo, kaip dirbančios mamos, statuso. Jei visomis kitomis prasmėmis ji išties gera draugė, nepriimkite jos šnekų asmeniškai ir neleiskite “mamyčių karams” sugriauti tilto tarp jūsų. Antra – sukaupkite ryžto ir pasikalbėkite apie jūsų draugystę. Galite pamėginti šitaip: “Gal tu ir nenorėjai to pasakyti, bet mane žeidžia paslėpta mintis, esą jei aš praleidžiu su vaikais mažiau laiko, vadinasi, esu blogesnė mama”. Toliau viskas priklausys, kaip į jūsų atvirumą reaguos draugė. Spėjame, kad viskas gali baigtis ašaromis ir apsikabinimais.

Į kavinę – be lauknešėlio

Ar gražu pietaujant kavinėje šešiametį vaiką maitinti iš namų pasiimtu maistu?

Vienareikšmiškai – ne. Kai tik vaikas sulaukia maždaug metukų, patiekalus jam jau reikėtų rinkti iš valgiaraščio. Čia vis tiek rasite bent jau sriubytės. Personalas neprivalo valyti jūsų vaiko trupinių ar balučių, nebent iš anksto pažadėsite arbatpinigių. Be to, argi ne visa pietavimo ne namie esmė ir yra ta, kad nieko nereikia ruošti?

Alutis prie vaikų?

Kaimynai kartu su vaikais mus pasikvietė į jų atžalų gimtadienį prie ežero. Nustebome, kai kiti svečiai ėmė traukti iš maišų alutį. Atkišo ir mums… Mes prie vaikų stengiamės negerti. Kaip tokiu atveju suktis iš padėties?

Gerdami alkoholį suaugusieji nebesielgia kaip žmonės, šalia kurių vaikams saugu. Beje, įrodyta,   kad vaikai pasikeitusį tėvų elgesį pastebi kur kas anksčiau nei jie patys. Todėl nesijauskite kaip baltos varnos, nes šiuo atveju, kad ir baltos, bet teisios. Tiesiog mandagiai atsisakykite. Mūsų tautiečiai dažnai reikalauja ir pasiaiškinti, o nuo “pareigos” atleidžia tik tuos, kurie laukiasi arba vairuoja. Kodėl bijome pasakyti tiesiai, kad prie vaikų negeriame? Todėl, kad bijome tapti kitų auklėjimo kritikais. Tačiau visiškai normalu apie alkoholio vartojimą pasiteirauti prieš iškylą – tai tas pats, kas paklausti, ar vaikams pasiimti maudymosi kostiumėlius. Jei taip nutinka, kad suaugusieji prie vaikų smarkiai nusigeria, galima ir nenutylėti. Tik ne per šventę – tada verčiau susitelkite į vaikus ir žaidimus su jais. Be to, ir su tėvais lengviau šnekėtis, kai jie blaivūs.

Apie staltiesės spalvą

Jeigu laukiate žmonių, kurie yra ganėtinai konservatyvūs, stalą reikėtų dengti klasikine balta staltiese ir rinktis baltus indus. Kitais atvejais turėtų tikti ir kitokios, bet ne itin akį rėžiančios spalvos staltiesė. Tik indų spalvos turėtų prie jos derėti. Beje, po staltiese nepakenktų patiesti kitą neploną minkštą audeklą – staltiesė  bus lygesnė, lėkštės ir įrankiai mažiau dunksės į stalą. Jeigu turite besiderinantį komplektą, ant staltiesės galima pakloti ir medžiaginių ar nertų servetėlių (beje, jos gali ne tik papuošti stalą – panaudojus jas veikiausiai nebus ištepta staltiesė).

Na, o servetėlės burnai ar rankoms nusišluostyti – būtinas kiekvieno stalo akcentas. Jos, sulankstytos trikampėliu ar susuktos į ritinėlį, kiekvienam svečiui padedamos ant viršutinės (užkandžiams skirtos) lėkštutės arba kairėje jos pusėje. Jeigu servetėlės dedamos šalia lėkščių, gerai būtų jas įdėti į specialius žiedus. Beje, jos gali būti ne tik medžiaginės, bet ir popierinės, tačiau ganėtinai solidžios, nemažos. Kuklesnės servetėlės tiks tik stalui, prie kurio bus geriama kava, arbata. Beje, pavalgius servetėlė tvarkingai padedama dešinėje lėkštės pusėje.

Indai ir įrankiai

Kiekvienam svečiui privalu padėti po lėkštę, skirtą antrajam patiekalui, ant jos – lėkštelę užkandžiams, o į kairę nuo šių lėkščių – deserto lėkštutę. Sriubą galima patiekti ne tik giliose lėkštėse, bet ir sultiniui skirtuose puodeliuose (šie serviruojami būtinai kartu su lėkštelėmis).

Taurių paprastai pakanka trijų: degtinės ar brendžio taurelės, vyno taurės (jeigu gersite ir šampanizuotą vyną, prireiks atskiros) ir stiklinės mineraliniam vandeniui ar sultims įpilti. Taurės dėliojamos virš lėkštės: pirmoji dedama ties peilio galu, kitos – kairiau.

Kiekvienos lėkštės dešinėje pusėje padedamas peilis aštriąja puse į lėkštę bei šaukštas, kairėje – šakutė. Jeigu naudosite ir specialų peilį žuviai pjaustyti, jį dėkite lėkštės dešinėje, užkandžiams skirtas papildomas šakutes – kairėje. Deserto, arbatos šaukštelis dedamas lėkštės viršuje (jeigu desertui nebus skirtas atskiras stalelis).

Kiek indų ir įrankių gali prireikti per šešių asmenų pietus:

šešių gilių lėkščių ar sultinio puodukų su lėkštelėmis sriubai įpilti;

šešių didelių pagrindinio patiekalo lėkščių;

šešių lėkščių, skirtų užkandžiams sudėti;

didelio indo sriubai įpilti;

didelio indo karštajam patiekalui sudėti;

druskinės;

pipirinės;

padažui skirtoindo;

grafino vandeniui įpilti;

grafino sultims įpilti;

silkinės;

dviejų salotinių;

šešių deserto lėkštelių;

lėkštės duonai sudėti;

grafino stipresniam akoholiniam gėrimui įpilti;

po šešias vyno, šampano, sulčių taures, šešių degtinės taurelių;

po šešias šakutes, peilius, šaukštus, šaukštelius ar deserto šakutes.

Susėdus prie stalo…

Netoli pietų stalo, šalia šeimininkės vietos, galima pastatyti ir nedidelį staliuką, ant kurio bus padėtos sriubai skirtos lėkštės, dubuo su sriuba, papildomi įrankiai (jeigu kuris svečias numestų kokį stalo įrankį, nedelsiant jį derėtų pakeisti kitu).

Nebus nemandagu, jeigu sėdint prie stalo šeimininkas ar šeimininkė indą su antruoju patiekalu ar užkandžiais pasiųs svečiams per rankas. O jeigu patiekalą svečiams atnešate, tarkim, iš virtuvės, atminkite: kai maistas išdėliotas lėkštelėse, šios svečiams paduodamos iš dešinės pusės, o jeigu maisto svečias pats turėtų įsidėti į lėkštę, prie jo prieinama iš kairės.

Beje, šeimininkas ar šeimininkė neturėtų baigti valgyti patiekalo pirmiau nei svečiai.

Visi indai ir panaudoti įrankiai nuo stalo turi būti nurenkami prieš patiekiant desertą. Tačiau jeigu yra galimybė, jį, taip pat kavą ar arbatą būtų geriau patiekti prie atskiro stalelio.

Maisto pateikimo subtilybės

• Visus šaltus užkandžius ant stalo galima išdėlioti iš karto, jeigu tik jie tilps. Maždaug stalo centre reikės padėti indą su karštuoju patiekalu, šalia jo – mėsos, žuvies užkandžius. Gėrimų buteliai, grafinai, prieskoninės išdėstomi per visą stalą netoli jo centro, stengiantis, kad kiekvienam nebūtų sunku jų pasiekti.

• Vyno buteliai (išskyrus šampanizuoto – šis atidaromas prieš pilstant į taures) ant stalo statomi jau atkimšti. Taip pat reikia atkimšti gaiviųjų gėrimų, mineralinio vandens buteliukus. Degtinę ar trauktines geriausia patiekti išpilsčius į grafinus.

• Jeigu svečius kviečiatės pietų, vertėtų patiekti ir sriubos.

• O štai laukiant vakarieniautojų galima tenkintis ir vien šaltais užkandžiais. Beje, iš įrankių tuomet pakaktų vien šakutės ir peilio.