Rima JANUŽYTĖ

Europa rado laikiną išeitį: apsitverti storomis sienomis, per kurias negirdėti, kas vyksta išorėje, ir apsimesti, kad taip išsprendė imigrantų krizę. Europa su pabėgėlių miniomis susiduria toli gražu ne pirmą kartą, greičiausiai – ir ne paskutinį. Tačiau šį sykį labiau nei bet kada išryškėjo Europos nesugebėjimas susitelkti, o susipriešinimas ir ksenofobija iš pašnekesių gatvėje persikėlė į didžiosios politikos lygmenį.

Ar tokia Europa išgyvens, o jei taip – ar išsaugos savo vertybių stuburą, „Veidui“ prognozuoja migracijos ekspertas, Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas dr. Karolis Žibas.

– Europai migrantai nėra naujas reiškinys – pabėgėlių antplūdžio būta po Balkanų konflikto, kai keli šimtai tūkstančių pabėgėlių iš Balkanų atvyko į Šiaurės šalis. Po Antrojo pasaulinio karo Europai reikėjo rasti būdą išspręsti vadinamųjų dipukų problemą, kai 7–8 mln. emigrantų Vokietijos pabėgėlių stovyklose laukė, kada pasaulio šalys taps solidarios ir juos paskirstys. Dabar lygiai taip pat sirų pabėgėliai gyvena Graikijos stovyklose.

– Visa tai nėra nauja. Panaši ir migrantų logistika, emigracijos industrija. Skirtumas tas, kad dabar labai didelis politinis susiskaldymas. Ir jis ryškėja ne tik nacionaliniu, bet, deja, ir europiniu lygmeniu tarp skirtingų regionų ir skirtingų šalių narių. Taigi turime vadinamąjį dvigubą susiskaldymą, kuriam esant ne tik daugėja ksenofobijos, bet ir matomas radikaliųjų dešiniųjų partijų pakilimas.

Per pastaruosius aštuonetą metų ES populiacija padidėjo 11 mln., iš jų maždaug pora milijonų – dėl natūralaus gyventojų prieaugio, o dar 9 mln. – dėl imigracijos iš trečiųjų šalių.

Tai parodė pastarieji rinkimai Austrijoje, prieš keletą metų – rinkimai Švedijoje. Net tradiciškai socialdemokratinėse šalyse, kairiųjų vertybių valstybėse populiarėja radikalių, ekstremalių antiimigracinių partijų politinė darbotvarkė. Tai vienas skiriamųjų dabartinės migracijos bruožų.

– Vengiate žodžio „krizė“. Ar problemą įžvelgiate tik dėl Europos solidarumo, ar vis dėlto krizinis yra ir migracijos mastas?

– Žodžius „migracijos krizė“ arba „pabėgėlių krizė“ mums reikėtų vartoti atsargiau. Turime savęs paklausti, ar tai, kas vyksta šiuo metu, apskritai yra migracijos krizė. Per pastaruosius aštuonetą metų ES populiacija padidėjo 11 mln., iš jų maždaug pora milijonų – dėl natūralaus gyventojų prieaugio, o dar 9 mln. – dėl imigracijos iš trečiųjų šalių. Taigi, kaip matome, pastaraisiais metais ES priėmė milijonus migrantų ir jokios bėdos dėl to nematė, bet staiga ES iškilo problema dėl kelių šimtų tūkstančių migrantų pasidalijimo.

Lietuva nėra išskirtinė – visame Rytų Europos regione vyksta tam tikros lenktynės, kas sukurs nepalankesnę erdvę pabėgėliams.

Matyt, todėl reikėtų sakyti, kad tai ne migracijos, o politinė krizė arba tam tikra vertybinė krizė, rodanti, jog ES, kaip politinis darinys, bendros nuomonės neturėjo ir, ko gero, artimiausiu metu neturės. Ypač atsižvelgiant į tai, kokį solidarumą, o tiksliau – selektyvų solidarumą stengiasi parodyti Rytų ir Vidurio Europos valstybės narės, pradedant Vengrija, baigiant Lenkija ir Slovakija, kurios teigia, kad priims tik krikščionis pabėgėlius, tačiau nepriims pabėgėlių musulmonų.

Tai tik vienas pavyzdys, o tokių dešiniosios migracijos politikos pavyzdžių yra labai daug.

– Kaip solidarumo kontekste įvertintumėte Lietuvą?

– Lietuva – irgi dešiniosios migracijos politikos pavyzdys. Juk per pusę sumažindama išmokas ji sukuria visiškai nepalankią aplinką pabėgėliams ir padaro Lietuvą jiems nepatrauklią. Bet Lietuva nėra išskirtinė – visame Rytų Europos regione vyksta tam tikros lenktynės, kas sukurs nepalankesnę erdvę pabėgėliams.

Kai taip atsitinka, sunku tikėtis, kad pabėgėlių programa, arba pabėgėlių relokacijos programa, gali veikti. Trumpalaikėje perspektyvoje problemą galbūt išspręsime, tačiau galiausiai pabėgėliai atsidurs tose šalyse, kuriose jie nori atsidurti šiandien, – Vokietijoje, Šiaurės šalyse.

– Ar būtent dėl šių nuogąstavimų minėtose šalyse stiprėja dešiniosios partijos?

– Radikalūs dešinieji Europos šalyse iškyla todėl, kad visuomenės pritarimas migracijos politikai ir priešiškumas prieglobsčio klausimams didėja. Lietuvos visuomenė lygiai taip pat kuo toliau, tuo mažiau linkusi pritarti šiems procesams.

Vakarų Europoje, Skandinavijoje žmonės reaguoja į imigraciją, o mūsų regione – į stereotipus.

Tačiau yra dar vienas labai svarbus dalykas. Vakarų Europos ir Šiaurės Europos šalyse visuomenės nuostatos, politinis diskursas, viešasis diskursas labiau formuojasi dėl tiesioginės patirties, o Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijoje – dėl viešajame diskurse vyraujančių stereotipų. Kitaip sakant, galima teigti, kad Vakarų Europoje, Skandinavijoje žmonės reaguoja į imigraciją, o mūsų regione – į stereotipus. Išankstines nuostatas dar labiau stiprina tokie įvykiai kaip „Charlie Hebdo“ ar Briuselio atakos.

Mūsų tyrimai taip pat rodo, kad šie įvykiai jau padarė didžiulę neigiamą įtaką visuomenės nuostatoms.

– Vis dėlto problemą kažkaip reikia spręsti. Tai ką Europai arba atskiroms šalims daryti?

– Tokios šalys kaip Vokietija, Norvegija, Belgija, Olandija ar ta pati Švedija negali vienos prisiimti visos atsakomybės dėl per ketvirtį amžiaus vykstančių krizių. Jei grįšime į istoriją ir pasižiūrėsime, kas išsprendė po Balkanų konflikto prasidėjusią imigracijos krizę, pamatysime, kad tai buvo Šiaurės šalys. Taigi tam tikros šalys individualiai sprendė europinę problemą. Tikėtis, kad tos pačios šalys vėl bus tokios guminės ar sugebės ilgalaikėje perspektyvoje vienos tai sutvarkyti – neįmanoma.

Jei visos šalys iš tikrųjų būtų solidarios – tokios solidarios, kokia buvo Švedija Balkanų krizės laikotarpiu, manyčiau, kad apie dabartinę imigracijos krizę nekalbėtume.

Dabartinė švedų ar vokiečių, norvegų, danų reakcija yra savalaikė ir natūrali, ypač matant, kad kai kurios kitos šalys, tarp jų ir Lietuva, problemų iš viso nenori spręsti. Juk kai problemą sprendžia tik kelios šalys, socialinė sistema fiziškai negali pakelti tokių iššūkių, o ir investicijos būna daug didesnės.

Kitaip tariant, jei visos šalys iš tikrųjų būtų solidarios – tokios solidarios, kokia buvo Švedija Balkanų krizės laikotarpiu, manyčiau, kad apie dabartinę imigracijos krizę nekalbėtume. Deja, tokių šalių kaip Švedija jau nebeliko.

– Kai kurios apskritai nori pasitraukti „iš žaidimo“. Bet juk dėl to kalti ne vien pabėgėliai?

– Tos nuostatos, kurios dabar kyla Šiaurės šalyse, nėra susijusios vien su pabėgėliais. Mes turime suvokti, kad Europa tapo labai intensyviai migruojančiu žemynu. Kartu su pabėgėliais ir darbo migrantais iš trečiųjų šalių Didžioji Britanija, Švedija, Norvegija susiduria ir su masiniu ES piliečių mobilumu: iš rytinės dalies į vakarinę ar šiaurinę dalį. Dėl to tose šalyse mes matome kompleksinę migracijos struktūrą, priešingai negu Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, kur susikuriame migracijos krizę be migrantų ir pabėgėlių krizę be pabėgėlių.

Kitose šalyse tai yra reakcija ne tik į prieglobsčio politiką, bet ir apskritai į Europos Sąjungos mobilumą.

Šiame kontekste iškyla ir vadinamojo „Brexit“ klausimas, kuris susijęs ne tik su pabėgėliais, bet ir su rytų europiečių migracija į Didžiąją Britaniją. Nes kai kurios ES šalys, ne tik Lietuva, bet ir Lenkija, Bulgarija, Rumunija ir kitos, yra labai mobilios. Tad perkelti visą svorį tik ant pabėgėlių būtų neteisinga.

– Kaip manote, ar nepradės keistis dabar Europoje vyraujančios vertybės, tokios kaip mobilumas, darbo jėgos judėjimas? Gal po dešimties ar penkiolikos metų požiūris, kad europiečiai turėtų laisvai judėti, bus nepopuliarus, vyraus konservatyvus, uždaras gyvenimo būdas?

– Manyčiau, to įvykti neturėtų vien dėl to, kad Europa mato, kokios naudos davė sienų nebuvimas, laisvas prekių ir asmenų judėjimas, galimybė keliauti. Tačiau nerimą kelia tai, kad po truputį vėl statomos sienos. Matome, kaip kyla Europos Sąjungos išorės sienos, bet kartu atsiranda pasų kontrolė tarp tokių šalių, kaip Danija ir Švedija.

Europos sienų saugumo stiprinimas ir nusigręžimas nuo žmogaus teisių kažkada gali atsisukti prieš pačią Europą.

Tik laikas parodys, ar tokia pasų kontrolė tarp Europos šalių bus institucionalizuota, ar tai bus tik trumpalaikis politinis sprendimas. Manyčiau, kad Šengenas turėtų išlikti stiprėjančių ES išorės sienų sąskaita. Kitaip sakant, visiškai „išskliaudžiamas“ žmogaus teisių klausimas, bet taip bandoma išsaugoti Šengeno erdvę ir laisvą judėjimą ES viduje.

Vadinamoji migracijos krizė atsirado ne Europoje, o Europos sienų saugumo stiprinimas ir nusigręžimas nuo žmogaus teisių kažkada gali atsisukti prieš pačią Europą. Į saugumo klausimą reikia kreipti labai didelį dėmesį, tačiau reikia nepamiršti, kokiu būdu krizės buvo suvaldytos. O suvaldytos jos buvo dėl solidarumo ir dėl to, kad žmogaus teisės nedingo iš politinės darbotvarkės.

Atrodo, kad dabar žmogaus teisės iš politinės darbotvarkės dingsta ir atsiranda seniai mūsų suprastas procesas, kuris vadinasi migracijos proceso ir migracijos politikos „saugumizavimas“.

Žinoma, negalime tikėtis, kad Europoje įvyks tas pats, kas Amerikoje, nes ES vis dėlto sudaro 28 šalys su skirtinga kultūra ir net skirtingu požiūriu į tos kultūros išlaikymą, tačiau stiprėjanti ES išorės sienų kontrolė ir užsimerkimas prieš baisius nusikaltimus „anapus tvoros“ rodo, kad Europoje nėra solidarumo.

– Solidarumo artimiausiu metu kažin ar bus daugiau. Ar tai reiškia, kad sienos ir toliau storės?

– Atrodo, kad taip. Beje, sienų storis susijęs ne tik su politine migracijos darbotvarke, bet ir su skandalinga, bent jau žiūrint iš žmogaus teisių perspektyvos, pastarųjų mėnesių ES sutartimi su Turkija. Nelegalūs migrantai grąžinami legalių migrantų sąskaita arba už jų grąžinimą turkai gauna pinigų, už kuriuos stato sieną tarp Turkijos ir Sirijos.

Žinoma, sienų storėjimą matome ne tik Turkijoje, bet ir visoje rytinėje Europos pusėje – Rumunijoje, Bulgarijoje, Serbijoje. Svarbiausias klausimas – kieno sąskaita Europos Sąjunga užsibarikaduoja.

– Taigi – kieno?

– Daugelis migracijos ekspertų vartoja sąvoką „Fortess of Europe“ (Europos tvirtovė). Atrodo, kad ta Europos tvirtovė pastaruoju metu labai sutvirtėjo. Bet Europos tvirtovė reiškia tai, kad imigracija iš trečiųjų šalių įgauna visiškai kitą politinį diskursą.

Europos demografijos problemą sprendžia būtent migracija, ir mes to nebeišvengsime, norime to ar ne.

Kita vertus, jei pažvelgsime į artimiausius Europos Komisijos darbotvarkės klausimus, pamatysime, kad ten minimas bevizis režimas su Turkija ir Ukraina. Tai kitas paradoksas: uždarome sienas pabėgėliams, tačiau lygia greta liberalizuojame vizų režimą Ukrainai ir galbūt Turkijai.

Taigi Europos Sąjunga nebėra vien tik ekonominis darinys – tai ir migracijos projektas. Visus procesus, kurie vyko ES – tiek Šengeno erdvė, tiek Berlyno sienos griūtis – lydėjo migracija. Taigi ES tampa migracijos projektu.

Europos politikai suvokia, kad Europos demografijos problemą sprendžia būtent migracija, ir mes to nebeišvengsime, norime to ar ne. Tik klausimas, kaip ES „pasukinėja“ savo migracijos politiką, vienus kanalus pridarydama, kitus – atidarydama. Visa tai susiję su ES demografiniu nuosmukiu.

– Imigrantų antplūdis išsprendžia vienas problemas, sukurdamas kitų. Pavyzdžiui, į Europą atvykstančiose musulmonų šeimose moterys paprastai nedirba, vaikų turi daug. Jiems reikalingas gydymas, darželiai, mokyklos – tai didelė našta pabėgėlius priimančioms valstybėms. Bent tokia nuomonė vyrauja viešojoje erdvėje.

– Demografų tyrimai rodo kitokį vaizdą. Jungtinės Tautos teigia, kad atvykusioje musulmonų šeimoje gimstamumas dažniausiai būna didesnis nei priimančioje šalyje. Tačiau su trečia ketvirta karta, didėjant švietimui, perimant priimančios visuomenės kultūrines nuostatas, musulmonų gimstamumas sumažėja ir beveik susilygina su europiniais vidurkiais.

Nuo pradinių klasių turi būti akcentuojama, kad migracija nėra kažkoks fenomenas, tai tiesiog modernios visuomenės nuolatinė būklė.

Lygiai taip pat galima paneigti ir kitus stereotipus. Jeigu Europa priimtų visus keturis milijonus pabėgėlių ir jeigu visi tie keturi milijonai būtų musulmonai, tai musulmonų populiacija Europoje padidėtų nuo 5 iki 5,7 proc.

Lygiai tas pats – ir dėl moterų darbo arba nedarbo. Natūralu, kad kultūra skiriasi, tačiau kartu su socialine integracija keičiasi ir kultūrinės nuostatos.

– Taigi kalbate apie migracijos krizę be migrantų, kurios esmė – išankstinis nusistatymas. Ar Lietuvoje tai „pagydoma“?

– Mums pirmiausia reikia išspręsti migrantų krizę, atsiradusią visuomenės pasąmonėje. Tikros migrantų krizės Lietuvoje nebuvo, nėra ir, reikia manyti, nebus. Svarbiausia – švietimas. Reikia mokyti švietimo sistemos darbuotojus, politikus, taip pat – plačiąją visuomenę. Darželiuose, mokyklose turi būti skiepijamas įvairovės supratimas. Nuo pradinių klasių turi būti akcentuojama, kad migracija nėra kažkoks fenomenas, tai tiesiog modernios visuomenės nuolatinė būklė.

Pakantumas. Didžioji dalis lietuvių nenorėtų dirbti ir gyventi kaimynystėje šalia kitą religiją išpažįstančių imigrantų. Kone 70 proc. jų nenuomotų savo būsto kitataučiams. „Veidas“ domėjosi, kas lemia neigiamas Lietuvos gyventojų nuostatas ir jų norą išlaikyti socialinę distanciją tautinių ar socialinių mažumų atžvilgiu. Spaudoje vyraujantys stereotipai, tarpkultūrinės kompetencijos nebuvimas, o gal koją kiša negebėjimas susikalbėti?

„Kodėl taip sunku išsinuomoti butą Lietuvoje?“ – klausia daugiau nei pusmetį čia gyvenanti ir dirbanti Irano pilietė. Dešimties metų tarptautinę darbo patirtį turinti ir edukologijos srityje dirbanti mokslininkė su būsto nuomos problema Lietuvoje susidūrė nusprendusi pakeisti gyvenamąją vietą, tačiau nė neįtarė, kad pasijus tokia nepageidaujama.

„Nenuomojame kambarių užsieniečiams. Paskambinkite, kai turėsite registracijos vietą. Tokia mūsų pozicija“, – taip „Veido“ heroję (redakcijai vardas ir pavardė žinoma) sutinka nuomos paslaugas siūlančių agentūrų atstovai.

„Juk jūs manęs nė nepažįstate, gal būsiu keliskart uolesnė nuomininkė už daugelį lietuvių?“ – palenkti juos į savo pusę mėgina imigrantė, tačiau į kalbas su ja niekas nesileidžia.

Liuksemburgo universiteto profesoriai Andreas Hadjaras ir Susanne Backes, apklausę imigrantus 30-yje Europos valstybių, nurodo, kad didžiausios priežastys, lemiančios prastą imigrantų savijautą vienoje ar kitoje šalyje, – įsidarbinimo ir sveikatos problemos, taigi nuo savęs dar galėtume pridėti gyvenamosios vietos paieškas.

Akivaizdu viena, kad angliškai bendraujantis ir nuolatinės gyvenamosios vietos neturintis atvykėlis pasitikėjimo vietiniams gyventojams nekelia, o dažnai su juo dar ir nesusikalbama, taigi einama paprasčiausiu keliu – užuot ieškojus būdų, kaip jam padėti, sakoma „ne“.

„Norinčiųjų padėti šiuo atveju vienetai. Nebūčiau pagalvojusi, kad lietuviai tokie bailūs“, – keliais asmeniniais pavyzdžiais iš nesėkmingos buto paieškos istorijos dalijasi iranietė.

Atrodytų, sunku patikėti, bet Lietuvoje vis dar esama nemažų sunkumų bandant susikalbėti angliškai: šios kalbos nemoka būstus nuomojantys senesnės kartos gyventojai, kai kurių viešbučių darbuotojai (tarkime, save kaip nebrangų viešbutį reprezentuojantis viešbutis „Hotel Simple“ turi vos vieną darbuotoją, mokantį šią kalbą, o jam susirgus užsieniečiui pasiūloma paskambinti po savaitės) ir pan.

„Panašių atvejų Lietuvoje ne vienas ir ne du. Galima būtų daug papasakoti apie tai, ką patiria iš Čečėnijos, Irano, Afganistano ir kitų ne Europos Sąjungos valstybių atvykę piliečiai“, – sako Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas Karolis Žibas.

Savo išvaizda nuo vietinių besiskiriantys ir lietuvių kalbos nemokantys imigrantai, mokslininko teigimu, Lietuvoje pajunta diskriminaciją. Būtent dėl to jie gana sunkiai įsidarbina ir kaip reikiant vargsta norėdami pakeisti gyvenamąją vietą.

Apie netoleranciją ir pakantumo stoką į šalį atvykusiems imigrantams „Veidui“ pasakoja ir prieglobstį užsieniečiams teikiančio Raudonojo Kryžiaus, ir Socialinių tyrimų centro darbuotojai, ir patys atvykėliai.

O štai Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojas Janas Vidickas laikosi nuomonės, kad užsieniečių gyvenamąja vieta Lietuvoje turėtų pasirūpinti juos į šalį pakvietę asmenys: „Jei žmogus atvyksta turėdamas leidimą dirbti ir yra aukštos kvalifikacijos specialistas, darbdavys privalėtų padėti jam susirasti būstą. Natūralu, kad emigrantas iš Irano ar Japonijos jokių pažinčių neturi, taigi juo turėtų pasirūpinti kviečiančioji pusė. Įprastai tokiais atvejais sudaromos sutartys su nekilnojamojo turto bendrovės savininku. Palikti vietinės kalbos nemokantį atvykėlį patį ieškotis būsto tikrai ne geriausias sprendimas.“

Idealiu atveju viskas išties turėtų dėliotis būtent taip, bet problemos prasideda, kai atvykėlis nori keisti gyvenamąją vietą. Priežasčių tam gali būti net keletas: per didelė nuomos kaina, triukšmingi kaimynai ir pan. Būtent tada imigrantai ir pamato, koks tikrasis Lietuvos visuomenės veidas, kiek esama pakantumo ir tolerantiškumo.

Migracijos departamento duomenimis, 2015 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 39 980 užsieniečių (jie sudaro 1,37 proc. visų Lietuvos gyventojų) iš 132 pasaulio valstybių. 18 261 iš jų turėjo ilgalaikį leidimą gyventi Europos Sąjungoje, 16 707 – laikinąjį. 4718 Europos Sąjungos valstybių narių piliečių buvo išduotos pažymos, patvirtinančios šių piliečių teisę laikinai arba nuolat gyventi Lietuvoje (2971 – laikinai, 1747 – nuolat), 294 užsieniečiai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės piliečiai, turėjo Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai arba nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje kortelę (266 – laikinai, 28 – nuolat).

Didžiausia užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės koncentracija šiuo metu yra Vilniuje (15 682),  Kaune (2542), Klaipėdoje (3945), Šiauliuose (1522) ir Visagine (2267).

Siekiant įvertinti, kiek didžiųjų Lietuvos miestų gyventojai tolerantiški ir pakantūs šalia gyvenančių užsieniečių atžvilgiu, „Veido“ užsakymu buvo atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Ji atskleidė, kad net 70 proc. respondentų nenorėtų savo kaimynystėje matyti musulmonų ar kitų Azijos valstybių atstovų, 24 proc. respondentų per apklausą teigė atsižvelgsiantys į tai, kokie tai žmonės, o norą gyventi šalia jų išreiškė vos 4,6 proc. apklaustųjų. Akivaizdu, kad lietuviai labai nepatikliai žvelgia į bemaž visas labiau nuo jų besiskiriančias religines, etnines ar socialines grupes. Savo kaimynystėje dažnas nepageidauja nei Jehovos liudytojų, nei musulmonų, nei hinduistų, budistų ar žydų. Šiek tiek mažiau ksenofobiškų jausmų vietiniams kyla dėl lenkų, rusų ar baltarusių.

Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotoja Monika Frėjutė-Rakauskienė svarsto, kad tokius apklausos rezultatus galėjo lemti tiesioginio socialinio kontakto su minėtomis grupėmis nebuvimas: „Kadangi Lietuvos visuomenė gana homogeniška, o šalyje dominuoja viena etninė religinė grupė, suvokimas apie kitas etnines grupes gana dažnai perimamas iš viešojo diskurso. Žinant, kad žiniasklaida mėgsta tendencingai rašyti ir padidinti esamas grėsmes, nereikėtų stebėtis tokia visuomenės reakcija.“

Su tuo, kad išankstinė visuomenės nuostata formuojama žiniasklaidos, linkęs sutikti ir K.Žibas. Jo teigimu, absoliuti dauguma Socialinių tyrimų centro respondentų nurodė nesantys pažįstami su užsieniečiais, įskaitant pabėgėlius, čečėnus, musulmonus ir juodaodžius, o tai geriausiai įrodo, kad informaciją dažniausiai jie gauna iš žiniasklaidos kanalų. „Kadangi nesama tiesioginės patirties, susijusios su imigrantais, o matoma tik tai, kas atspindima Vakarų spaudoje, gyventojams kyla baimė, nesaugumas ir nepasitikėjimas tam tikromis etninėmis grupėmis“, – aiškina mokslininkas.

Jo nuomone, labiausiai pažeidžiama imigrantų grupė Lietuvoje – prieglobstį gavę užsieniečiai, bėgantys nuo karo ir pasižymintys vadinamaisiais potrauminiais psichologiniais sindromais, kita dalis – darbo imigrantai.

„Žinoma, mes neturime tokio didelio imigrantų srauto kaip Italija, Didžioji Britanija, Vokietija ar Prancūzija, tačiau tam tikrų problemų neišvengiame. Mūsų centro atlikti tyrimai rodo, kad atvykėlių išnaudojimo ir pažeidžiamumo darbo rinkoje potencialas gana didelis. Kitas aspektas, kad Lietuvoje nėra įsitvirtinusi pilietiškumo sąvoka. Mes vis dar labai kreipiame dėmesį į etninę piliečio kilmę, tačiau pamirštame, kad jis gyvena Lietuvoje“, – dėmesį atkreipia Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas.

Dar 2005–2006 m. atliktos Lietuvos gyventojų apklausos rodė, kad savo kaimynystėje musulmonų nepageidautų apie pusę respondentų, 2013–2014 m. šis skaičius sumenko iki trečdalio, tačiau akivaizdu, jog pastarojo pusmečio įvykiai Prancūzijoje ir Londone gyventojų nerimą gerokai pakurstė. Taigi, kaip matome iš „Veido“ apklausos, šiuo metu lietuviai labiausiai baiminasi kaimynystėje gyvenančių juodaodžių (77,8 proc.) ir musulmonų (70,2 proc.). Viena didžiausių bėdų galėtume vadinti tai, kad į mūsų šalį atvykstantis žmogus su savimi atsiveža jau egzistuojančius stereotipus, kurie dažnai nė nepasitvirtina.

Kelis kartus per metus arabų delegacijų sulaukianti Omano garbės konsulė Lietuvoje Boleta Senkienė neslepia, jog kai kada ir ją vietinių gyventojų reakcijos ar klausimai, užduodami atvykusiems musulmonų pasaulio atstovams, glumina. „Pasitaiko, kad atsiimdama siuntinius sulaukiu smalsių žvilgsnių: ką tie arabai mums siunčia? Ko tie teroristai nori? Visa laimė, kad Lietuvoje viešintys šios šalies atstovai sugeba iš tokių klausimų pasijuokti ir jų nesureikšmina. Tiek mūsų, tiek jų pasaulyje terorizmo išpuoliai nėra norma. Būtų gerai, jei visi tai suprastume“, – į visuomenės sąmoningumą apeliuoja konsulė.

Lietuvą kaip saugią šalį atvykėliams pristatanti B.Senkienė džiaugiasi, kad iki šiol rimtesnių problemų jai lydint arabų delegacijas Lietuvoje nekilo: „Dalis lietuvių linkę užsieniečiams rodyti daugiau dėmesio, padėti, žinoma, daug lemia žmonių išsilavinimas, platesnio akiračio turėjimas.“

Kitaip tariant, daugelio lietuvių tolerantiškumas išsenka imigrantams priartėjus ar peržengus jų namų slenkstį. Kaip rodo „Veido“ atliktas eksperimentas (skambinant pagal internete rastus butų nuomos skelbimus ir teiraujantis, ar juose galėtų gyventi užsienietis), iš dešimties atvejų vos vienas atsakymas buvo „taip“. Telefonu atsiliepusi pusamžė moteris neslėpė, kad mieliau priimtų vietinį nuomininką, bet jei užsienietis nebūsiąs tamsios spalvos, gal ir apie jį pagalvosianti. Kitais atvejais pokalbininkai, vos išgirdę, kad bute gyventų ne lietuvis, suskubdavo informuoti, jog tektų sumokėti mokestį į priekį (vidutiniškai už du ar tris mėnesius), kaip ant mielių ūgtelėdavo ir nuomos agentūrų tarpininkavimo mokestis, galiausiai pokalbis baigdavosi pareiškimu, kad jie nepageidauja užsieniečių.

Kaip pavyko išsiaiškinti, esminės tai lemiančios priežastys – jau turima neigiama patirtis: keli tokie nuomininkai dingo nesumokėję už pragyventą laiką, išsinešė raktus ir pan. Tačiau ar panašių problemų nekyla su vietiniais? Taigi dažnai nenoras nuomoti būsto imigrantams siejamas su išankstinėmis nuostatomis ir noru apsisaugoti nuo galimų nemalonumų.

Svarstydama, ko reikia, kad lietuviai taptų atviresni kitų etninių grupių atžvilgiu, disertaciją apie etninį nepakantumą Lietuvos spaudoje apgynusi M.Frėjutė-Rakauskienė mano, jog situaciją šiek tiek sušvelnintų spaudoje matomi sėkmingi imigracijos pavyzdžiai. Gal gyventojų elgseną ir požiūrį į atvykusius anglakalbius palengva keistų teigiamas viešojo diskurso kontekstas?

Sisteminių pastangų Lietuvoje mažinti ksenofobines nuotaikas iki šiol nepastebi ir kiti „Veido“ kalbinti specialistai. Pasak jų, situaciją keistų šios problemos pripažinimas politiniu lygiu.

Jei atsižvelgsime į „Pew“ tyrimų centro Religijos ir visuomeninio gyvenimo forumo tyrėjų prognozes, pamatysime, kad jau artimiausiais dešimtmečiais musulmonų pasaulyje daugės po 1,5 proc., o kitų žmonių – tik 0,7 proc. Galbūt šie skaičiai leis šiek tiek atitokti ir gana ksenofobiškai mūsų visuomenei? Paklausę savęs, ko pasieksime tapę uždara sala globaliame pasaulyje, aiškiau suvoksime rytdienos gaires.

JAV mokslininkų studijoje „Pasaulio musulmonų populiacijos ateitis“ („The Future of the Global Muslim Population“) apskaičiuota, kad jau 2030 m. musulmonai sudarys 26,4 proc. pasaulio gyventojų (šiuo metu pasaulyje islamą išpažįsta apie 6,9 mlrd. žmonių, tai sudaro 23,4 proc.), kurių tuo metu bus apie 8,3 milijardo. Taigi po dviejų gerų dešimtmečių musulmonai greičiausiai sudarys daugiau nei ketvirtadalį pasaulio gyventojų. Esminis klausimas, kaip juos priimsime, ar sugebėsime sugyventi, – atskirti juos ir diskriminuoti, ko gero, jau neišeis.

Gediminas Navaitis

Psichologas ir psichoterapeutas

Kadangi esame Europos Sąjungoje, siūlyčiau pasilyginti su Europos Sąjungos valstybėmis. Juk iki šiol savo šalyje nesame turėję atvejo, kad namas ar butas būtų sudegintas dėl jame gyvenančios kitos tautybės ar kito tikėjimo, nei mūsų, žmonių. Taip pat, priešingai nei Vokietijoje, Lietuvoje nėra pasitaikę atvejų, kad kažkokios grupės būtų išstumtos iš sociumo ir maištautų, priemiesčiuose degindamos tūkstančius automobilių. Šie palyginimai kaip tik ir įrodo, kad lietuviai – tolerantiški žmonės. Galbūt mums dar nepriimtina, kad šalia gyvena kitos rasės atvykėliai, kita vertus, prisiminkime, kiek lietuvių išteka už musulmonų, emigruoja ir puikiai adaptuojasi.

Žinoma, gyvenant globaliame pasaulyje būtina orientuotis kultūriniuose bendravimo koduose, išmanyti tradicijas, papročius ir jų skirtumus. Tiek iš musulmoniško, tiek iš rusiško krašto šiandien į Lietuvą atvykęs žmogus gali susidurti su priešiškomis vietinių gyventojų reakcijomis. Bet visuomet galime paklausti, kokių multikultūrinio gyvenimo privalumų iš to laimime. Tarkime, Vilniuje duris atvėrė įvairesnių restoranų ir kavinių, spalvingesnės tapo mūsų gatvės ir pan. Nesinori tikėti, kad jei imigrantai mėgina išmokti lietuvių kalbą, bando susipažinti su mūsų tradicijoms, nenusižengia šalyje galiojantiems įstatymams, vietiniai jiems būtų nepakantūs ar nepadėtų.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas Karolis Žibas.

VEIDAS: Kiek, jūsų nuomone, lietuviai pakantūs kaimynystėje įsikūrusių imigrantų atžvilgiu? Kaip atrodome šiuo aspektu kitų šalių kontekste?

K.Ž.: Eurobarometro duomenys rodo, kad imigrantai gali duoti ekonominės ir socialinės naudos. Tiesa, skirtingose valstybėse ta nauda suvokiama vis kitaip. Tarkime, 2006 m. vos 20 proc. lietuvių teigė tikintys, kad imigrantai gali duoti valstybei ekonominės ir socialinės naudos, o Europos Sąjungos vidurkis buvo dvigubai didesnis – 40 proc. Pastebėta tendencija, kad visuomenė tų šalių, kurių imigrantų bendruomenės didelės, linkusi labiau teigiamai vertinti imigracijos teikiamą naudą, negu tų valstybių, kuriose imigrantų bendruomenės mažos arba visai jų nėra. Šiuo atveju kaip gerąjį pavyzdį galime minėti Švediją. Vertinant pagal imigrantų politikos indeksą akivaizdu, kad joje sąlygos gyventi – vienos palankiausių: visuomenė pakankamai atvira ir gana teigiamai nusiteikusi atvykėlių iš kitų valstybių atžvilgiu.

VEIDAS: Su kokiais sunkumais ir problemomis imigrantams tenka susidurti Lietuvoje?

K.Ž.: Mūsų tyrimai atskleidžia, kad Lietuvoje su tam tikru išankstiniu nusistatymu imigrantai susiduria valstybinėse institucijose, norėdami gauti tam tikras socialines paslaugas: sveikatos apsaugą ar socialines išmokas. Galime svarstyti, kas būtent – elementarios tarpkultūrinės kompetencijos nebuvimas ar kalbos barjeras lemia tam tikrą nesusikalbėjimą, kuris traktuojamas kaip išankstinės neigiamos nuostatos. Užfiksuota ir keletas pavienių atvejų, kai darbo vieta nebuvo suteikta vien todėl, kad žmogus išpažįsta kitą religiją, ar dėl to negalėjo susirasti tinkamos gyvenamosios vietos (dažniausiai dėl to kenčia prieglobstį gavę užsieniečiai).

Dar 2009 m. siekdami išsiaiškinti, ar imigrantai Lietuvoje diskriminuojami, apklausėme čia dirbančius ir studijuojančius trečiųjų šalių piliečius. Didžioji jų dalis nurodė susiduriantys su neigiama vietinių gyventojų reakcija esant daugeliui situacijų: viešajame transporte, parduotuvėse ir pan. Šiuo atveju reikėtų pabrėžti, kad studentai viešajame gyvenime dalyvauja labai aktyviai, todėl neigiama jų patirtis kur kas didesnė nei darbo imigrantų.

VEIDAS: Ar galėtume detalizuoti, ko būtent lietuviai baiminasi labiausiai, kai kalbama apie imigraciją?

K.Ž.: Šiuo metu visuomenėje vyraujančias baimes būtų galima suskirstyti į dvi grupes: pirmoji – kultūrinis uždarumas (lietuviai netiki, kad imigracija gali praturtinti kultūrinį jų gyvenimą), antroje grupėje būtų tam tikras ekonominis aspektas. Vietiniai gyventojai nėra linkę pritarti integracijos priemonėms, dėl kurių jie turėtų stoti į vieną eilę šalia imigrantų: tai būtų socialinis būstas ar vienodos teisės darbe.

Didžioji dalis mūsų gyventojų tiki, kad Lietuvoje gyvenančius imigrantus išlaiko mokesčių mokėtojai (taip mano net 60 proc. respondentų). Tačiau tai – visiškas mitas, neturintis nieko bendro su realybe. Absoliuti dauguma čia atvykusiųjų dirba, kuria verslus, juose įdarbina Lietuvos piliečius, taigi kuria pridėtinę vertę Lietuvai. Gal tik labai nedidelė jų dalis naudojasi pašalpomis, bet tą gana griežtai reguliuoja Lietuvos imigracijos politika.

Dar vienas mitas, kad į Lietuvą atvykstantys imigrantai gali sukelti socialinių neramumų (taip mano daugiau nei 50 proc. apklaustųjų), tačiau tiesa ta, jog nė vienam iš mūsų nėra tekę matyti, kad imigrantai keltų kažką panašaus. Liūdniausia, kad didesnė dalis šalies visuomenės mano, jog imigrantai nėra naudingi Lietuvos ekonomikai. Mūsų tyrimai atskleidžia, kad lietuviai pritaria imigracijai iš tokių šalių, kaip Latvija, Estija ar Ukraina, tačiau nepageidauja atvykėlių iš Afrikos, Turkijos, Kinijos ir pan.

VEIDAS: Vieni imigrantai adaptuojasi lengviau, kiti patiria nepalyginti daugiau sunkumų. Kokios priežastys, jūsų nuomone, tai lemia?

K.Ž.: Tarkime, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai Lietuvoje su tokiomis problemomis, kokių patiria imigrantai iš Afrikos ar Turkijos, nesusiduria. Esminė to priežastis, kad jie nuo Lietuvos visuomenės mažai kuo skiriasi savo išvaizda. Kitas momentas būtų tas, kad absoliuti dauguma imigrantų, nepaisant jų religijos, susiduria su kalbos barjeru, o tai vienareikšmiškai apsunkina jų integraciją į darbo rinką.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė