Kelionės. Etnografinės parodos ir vakaronės, ekstremalios pramogos dumblynuose, pažintiniai žygiai miškuose, apžvalginės ekskursijos ore – tai toli gražu ne visos pramogos, kokias verta išbandyti šį pavasarį.

Pavasarį į egzotiškus kraštus žvalgytis neverta: Lietuvoje šiuo metų laiku galima rasti tiek įdomių pramogų miške, laukuose, pajūryje, paežerėse, kaime ir mieste, kad tik spėk suktis, kol visas išbandysi.

„Nereta šeima Italiją, Prancūziją ar net kokią Turkiją pažįsta geriau nei savo gimtąjį kraštą. Savaime suprantama, tose šalyse yra ką veikti ir ką pamatyti, tačiau įdomybių netrūksta ir Lietuvoje. Ypač pavasarį“, – tikina trijų vaikų mama Rimantė Jonienė.

Rimantės šeima šiais metais pavasarį planuoja daug keliauti po Lietuvos kaimus ir mažus miestukus. Ėmę dairytis įdomesnių sužinojo, kad 2015-ieji paskelbti Etnografinių regionų metais, todėl Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos ar Suvalkijos regionų miestuose netrūksta pačių įvairiausių renginių. „Taigi netikėtai mūsų pavasarinės kelionės įgijo etnografinės kultūros prieskonį“, – šypsodamasi sako mūsų pašnekovė.

Pasak jos, visuomenėje vis dar gajus skeptiškas ar net ironiškas požiūris į etninę kultūrą, kurią gerokai suvulgarina ir tokie renginiai kaip Kaziuko mugė. Tačiau tokiame renginyje ypatingos autentikos ieškoti neverta – geriau pasidairyti po provinciją, kur daugelis tradicijų prikeltos ir gyvuoja tik entuziastų pastangomis.

Na, o Etnografinių regionų metais susipažinti su tautodaile, tautosaka ar tradicine kulinarija yra kur kas daugiau galimybių. Į ką reikėtų atkreipti dėmesį? Pavyzdžiui, gurmanams ar nuolat ieškantiems naujų skonių verta susigundyti Žemaitijoje, Grinių kaime, Pakražančių kultūros centre, balandžio mėnesį organizuojama Sūrių švente „Jurgis, Jorgis ir Jurgelis – skamba jis visom tarmelėm“, o gegužę užsukti į Nidą, kurios uosto teritorijoje, Žvejo etnografinėje sodyboje, gegužę kvepės žuvimis – visi rinksis į „Žiobrines“. Na, o jei patiks „Žiobrinės“, iš pamario ir pajūrio skubėti neverta – geriau pasukti ir kitais Mažosios Lietuvos keliais, pavyzdžiui, sudominti tikrai turėtų ekskursija „Vėtrungių kelias“.

Gegužę galima patraukti į folkloro festivalį „Dzūkų godos“, vyksiantį Marcinkonių kaime Varėnos rajone, o tada – į Alytaus kraštotyros muziejų, kuriame veiks unikali Dzūkijos kryžių, koplytėlių, skulptūrų paroda, kurios eksponatai surinkti iš daugelio Pietų Lietuvos muziejų.

Na, o Suvalkijoje tik spėk suktis kaip vijurkas, kad visus renginius aplankytum. Balandį Jiezno kultūros ir laisvalaikio centre šėls Regioninis tradicinio muzikavimo ir dainavimo šeimų sambūris, gegužę Girdžių klebonijos klojime vyks Klojimo teatrų šventė, kurios metu bus pristatomi ir šio regiono amatai, tradicinis maistas.

Gegužės pabaigoje griaudės Marijampolės „Miesto dienos 2015“, bus galima pasižvalgyti ir devintą kartą rengiamoje Sūduvių amatų šventėje Paežerių dvaro parke, Vilkaviškio krašto muziejuje. Šventėje ir didelis, ir mažas galės pats pasigaminti vieną ar kitą dirbinį.

Na, o folkloro renginių, koncertų ar vakaronių bus gausu kiekviename krašte. Visų čia neišvardysi, tačiau gyvenant Vilniuje įdomu gegužės pabaigoje apsilankyti bent viename iš daugybės renginių, skirtų tarptautiniam folkloro festivaliui „Skamba skamba kankliai“, kuriame jei ne lietuviškų kanklininkų pasiklausysi, tai bent į svečius iš egzotiškų kraštų pažiopsosi.

Jei vakaronėms ir mugėms nėra laiko, planuojant maršrutą verta pasidomėti muziejų edukacinių programų pasiūlymais, tai ypač aktualu keliaujant su vaikais. Kiekvienas krašto muziejus siūlo valandos ar kelių trukmės pamokų bei užsiėmimų, tokių kaip žvakių liejimas, duonos kepimas ar įvairių metų švenčių valgių gaminimas bei degustavimas.

Tarkime, Šilutės muziejuje, be kitų edukacinių užsiėmimų, galima ne tik pasiklausyti šišioniškių tarme pasakojamų įdomybių apie lietuvininkų kulinarinį paveldą, bet ir paragauti gavėnios patiekalų. Rokiškio krašto muziejuje ne viena edukacinė programa tinkama būtent pavasariui – galima išmokti marginti kiaušinius ir sužinoti, ką simbolizuoja įvairiausi velykiniai raštai. Beje, kainos nesikandžioja – dažnai jos tėra simbolinės, tesiekiančios eurą ar kelis.

Aišku, daugiausiai tokių renginių yra Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Čia daug renginių skirta kalendoriniams darbams, šventėms ir papročiams. Tiesiog tereikia išsirinkti labiausiai patinkantį ir sudalyvauti. Tiesa, čia jau siūloma daugiau pramogų, tad ir kaina visai kitokia – nuo kelių dešimčių eurų.

Na, o gerai papramogavus galima ir pasišildyti, ir atsikvėpti tikroje lietuviškoje pirtyje. Ją čia reikėtų užsakyti gerokai iš anksto – ne tik dėl to, kad tai populiari pramoga, bet ir dėl to, kad ją reikia paruošti ir gerai įkaitinti. Pirties pramogų netrūks ir vaikams, tik jie dūks gerokai vėsesnėje pirtyje. Na, o po pirties būs pasiūlyta atsigaivinti arbata, ruošta senoviniame virdulyje.

Pirtis – pramoga, tinkama visais metų laikais. Tačiau žiemą tenka naudotis džiovintomis vantomis, o pavasarį galima pasilepinti ir pasimėgauti įvairiausiais šviežiais žolynais. Lietuviškoje pirtyje naudojami beveik visi augalai, išskyrus nuodingus. Štai neseniai išsprogusių dilgėlių vanta tinka reumatinėms ligoms gydyti, beržo ir liepos šakelių vantos švelnina bei gydo odą, jėgų suteikia ąžuolo, energijos – pušies, antiseptinių savybių turi kadagio šakelių vantos.

Pats smagumas išsitiesti tikroje senovinėje ar pagal senąsias tradicijas statytoje pirtyje, kurių jau nemažai pasistato pirties mokslus kremtantys žmonės. Labiausiai pasiseka turintiems giminių kaime, kur yra išlikusių senučiukių pirčių, statytų beveik prieš šimtą metų, – tokių dar esama Aukštaitijoje. Na, o jei vietinės močiutės paklaustum apie papročius, tai ji paporintų ne vieną legendą apie laumes, mėgstančias pasilepinti pirtyje ir dėkingai paliekančias vieną kitą stuomenį audinio.

Sužėlę pavasariniai žolynai pasufleruoja dar vieną nieko nekainuojančią pramogą – prisirinkti žolynų ir pasigaminti įdomesnį patiekalą. Garšvos, dilgėlės, kiškio kopūstai labai tinkami daug vitaminų turinčioms pirmosioms salotoms ruošti. Na, o iš balandų ir dilgėlių galima gaminti ir žaliuosius kokteilius.

O kur dar vaistinių savybių turintys augalai: šalpusniai – puiki priemonė nuo kosulio, beržų lapų ir pumpurų trauktinė labai tinka artritui gydyti. Beje, dieną praleisti galima ir į kompaniją įsiprašius kokiai nors žoles pažįstančiai žolininkei, kuri ne tik pavedžios po mišką, bet ir supažindins su naudingais augalais.

Na, o neturint pažįstamos močiutės žolininkės galima patraukti į Žuvinto, Čepkelių ar Kamanų rezervatus. Čia lankytojų centruose galima užsisakyti ekskursijas ir su lydinčiu gidu ar miškininku keliauti stebėti gamtos: ne tik susipažinti su augalais, bet ir išmokti pagal giesmes atskirti paukščius, pagal pėdsakus – žvėris. Pavasarį bene įdomiausia stebėti parskridusius paukščius ir klausytis jų tuoktuvių giesmių.

Panašaus pobūdžio ekskursijas galima užsisakyti ir bene visuose nacionalinių parkų lankytojų centruose. Tiesa, reikėtų žinoti, kad lįsti prie retų paukščių perimviečių negalima net iš tolo. Juk net norint su fotoaparatu bėgioti po miškus reikia turėti Aplinkos apsaugos ministerijos leidimą.

Žolynai kai kurių žmonių gal ir nedomina, bet žydėjimo šventės abejingų nepalieka. „Pavasaris – fotogeniškiausias metų laikas. Ir nereikia grūstis į Olandiją pasidairyti po tulpių laukus – užtenka savų gėlių, pabirusių pievose ir laukuose. Ir net tokioms kuklioms gėlytėms, kaip plukės, sužydėjus miške pasijunti tarsi rojuje“, – sako gėlininkyste besidominti septintą dešimtį metų skaičiuojanti Stasė Mažeikienė.

Plukių dairytis reikia balandžio mėnesį. Šioms gėlėms sužydėjus Neries regioniniame parke, Dūkštų ąžuolyne, tradiciškai rengiama Plukių žydėjimo šventė, joje gausu įvairiausių renginių – nuo poezijos skaitymų iki žygių dviračiais.

Balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje gražiausia Skinderiškių dendrologijos parke, mat ten išskleidžia savo žiedus bene tūkstantis įvairiausių magnolijų. Nuo gegužės vidurio iki balandžio vidurio metas paviešėti ir pas kaimynus latvius, viename didžiausių Europoje Duobelės alyvų parke, – čia tuo metu turėtų būti pats alyvų žydėjimas.

„Balandžio pabaigoje Druskininkuose romantiška pasivaikščioti po narcizų lauką. Nepaprastai gera atsikvėpti narcizų jūroje“, – šypteli ponia Stasė ir priduria, kad gėles mėgstantiems keliautojams verta nepamiršti ir Burbiškio tulpių žydėjimo šventės.

Lietuvoje nėra tokios vietos kaip olandiškasis Koikenhofas, tačiau Burbiškio tulpių žydėjimo šventės laukia daugybė žmonių ir kiekvienais metais lankytojų ten daugėja. Beje, tulpėmis ir kitais pražydusiais pavasariniais augalais galima pasigrožėti ir VU botanikos sode, Vytauto Didžiojo, Šiaulių universiteto ar Klaipėdos universiteto botanikos soduose.

Verta paminėti, kad prie Baltojo tilto, greta Nacionalinės dailės galerijos, pražydus sakuroms, net susidaro automobilių spūstys, mat vilniečiai ir miesto svečiai čia traukia būriais – kas atsikvėpti po žiedais, o kas nusifotografuoti. Priminsime, kad sakurų sodinukų Vilniui dovanojo Japonijos vyriausybė šios šalies diplomato Čijunės Sugiharos, karo metais išgelbėjusio apie 10 tūkst. Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos žydų gyvybių, šimtosiomis gimimo metinėms paminėti.

Nemažai šių lepių augalų sodinukų neatlaikė lietuviško oro kaprizų, tačiau išgyvenę ir suvešėję medeliai džiugina žiedais. Tiesa, ne kiekvienais metais. Štai praėjusiais metais sakuros buvo apsipylusios žiedais, o šiemet gali prasiskleisti vos vienas kitas. Tačiau nereikėtų per daug nukabinti nosies – verčiau traukti į Žagarę ir pasidžiaugti lietuviškomis vyšniomis.

Sakoma, Lietuva iš paukščio skrydžio graži visais metų laikais. Tad kiekvienas gali rinktis ekskursijai ore jam labiausiai patinkantį metų laiką. Tačiau kiekvienam rekomenduotume iš viršaus pasižvalgyti pavasarį. Ypač ankstyvą, kai vos iš po sniego išsivadavę ryškiai žaliuoja žiemkenčiai, kai kur ne kur boluoja sniego lopai, o upės ar upeliai netveria savo vagoje ir kliūsteli per kraštus.

Bene įspūdingiausias ir egzotiškiausias matytas vaizdas – po snieguotos žiemos iki kraštų pritvinusios Biržų rajone esančios smegduobės. Tiesa, tokiais vaizdais gamta palepina ne kiekvienais metais.

Na, o kas bijo aukščio? Sakoma, kad skrydžio ir aukščio baimę geriausiai pagydo ramus, sklandus ir lėtas skrydis oro balionu, tad praskridus virš raudonų Vilniaus senamiesčio stogų ar virš Nemuno Kaune metas ir kur kas ekstremalesnei pramogai – dangaus sūpuoklėms. Taip kartais dėl savo konstrukcijos vadinami parasparniai. Mat pilotas ir keleivis, jei skrendama dviviečiu, kabo tik ant, rodos, plonyčių virvelių.

Smagu, kad parasparnis pakyla gerokai aukščiau nei oro balionas: pastaruoju turistai paprastai pakeliami į 300 m aukštį, o štai parasparniu Lietuvoje galima skraidyti 700–2500 m aukštyje. Pakilęs viename Lietuvos krašte, gali nusileisti visai kitame – tereikia nusklęsti nuo vieno termiko, kylančios šiltesnės už aplinką šiltesnio oro srovės, ir rasti kitą, kuris pakelia į viršų.

O kur gražiausia skraidyti? Ten, kur sausumos ir vandens kontrastai. Nuostabiai atrodo Nemuno kilpos prie Birštono, telkšančios ežerų akys Molėtų ar Ignalinos rajonuose. Na, ir, aišku, dar ilgai sapnuosis skrydis virš Trakų pilies ir ežerų. Beje, net jei ir šiose apylinkėse netenka paskraidyti – nusiminti nereikia. Pakilus parasparniu, jei matomumas puikus, galima išvysti ir už kelių dešimčių kilometrų esančius miestus.

Skrydis dviviečiu parasparniu kainuoja nuo 29 eurų. Turistai gali rinktis trumpus apžvalginius, trunkančius apie 15 minučių, arba ilgus laisvuosius skrydžius, ore prabūnant apie valandą. Tokių kaina jau bus didesnė.

Nesiryžtantiems ore kelių kilometrų aukštyje pakibti be jokio tvirtesnio pagrindo po kojomis, bet norintiems išbandyti bemotorę skridimo priemonę verta rinktis skrydį sklandytuvu. Tiesa, tokio skrydžio metu pasidairyti į vaizdingas vietoves bus galima tik oro uosto apylinkėse. Keleivis kartu su instruktoriumi iškeltuvu pakeliamas į maždaug 300 metrų aukštį ir sklendžia vieną ratą aplink aerodromą. Skrydis trunka apie penkias minutes. Gal tai ir nėra visiškai pavasarinė pramoga, bet adrenalino užtenka ilgam.

Besidairantiems egzotikos Lietuvoje reikėtų atkreipti dėmesį į pavasarį bundančias ežerų gelmes. Tai daugeliui keliautojų ir smalsuolių dar neatrasta erdvė. Žinoma, savarankiškai nardyti nevertėtų – reikia, kad instruktorius pamokytų ir nertų kartu su jumis. Tikinama, kad vienas įdomesnių nardyti ežerų yra Asvejos (Dubingių), tyvuliuojantis Vilniaus, Molėtų ir Švenčionių rajonuose. Patyrę nardytojai giria ir Platelių ežero povandeninį pasaulį. Tačiau niekada nebandžiusiam tokios pramogos pasižvalgyti į ką tikrai bus ir artimiausio ežero dugne.

Prie ekstremalių pramogų, ypač tinkamų pavasarį, galima paminėti pasivažinėjimą bekele visureigiais ir keturračiais. Na, o kada būna didžiausi dumblynai, neįveikiami kelio ruožai, jei ne pažliugusį pavasarį. Ta gerai pramogai daugiau nieko nereikia – tik stačių šlaitų, sunkiai išvažiuojamų atkarpų, galimybės pasivaržyti ir linksmai praleisti laiką.

„Jei visureigio ar keturračio negana, galima sėsti prie šarvuočio vairo ir apsukti vieną kitą ratą Jurbarko tankodrome“, – siūlo ekstremalių pramogų mėgėjas Antanas Kazakevičius ir priduria, kad pavasarį net tokių transporto priemonių vairavimas nėra ekstremaliausia pramoga.

Pati ekstremaliausia pavasario pramoga miestiečiui būtų išleisti jį nežinomame miške ir liepti bent parą jame išbūti. Kiek paprastų žmonių, ne žygeivių, sugebėtų nepraalkti, rasti atsigerti vandens ir šiltai pernakvoti? Tikriausiai vienetai.

„Todėl vaikus nuo mažens reikia pratinti prie miško, kartu eiti į vienos ar kelių dienų žygius, stovyklauti ar tiesiog pasivaikščioti apie vieną ar kitą ežerą. Na, o paauglius patartina išleisti net ir į kelių dienų išgyvenimo stovyklas. Ypač probleminius paauglius. Išėję į kelių dienų žygį ir pakliuvę į mažai pažįstamą aplinką, vaikinai ir merginos greitai atsikrato visų įgytų kaukių ir atsiskleidžia jų tikrosios asmenybės bei charakterio savybės“, – pradeda pasakojimą edukologas ir supervizorius Nerijus Januškevičius.

Pasak jo, čia galioja visai kitos taisyklės nei mokykloje ar namie: šalia nėra mamos, kompiuterio, be to, kiekvienas yra atsakingas už kokį nors darbą. Laukiniame žygyje nuėjus ne vieną kilometrą ir jau pavargus dar reikia rasti jėgų įsirengti stovyklą, užsikurti laužą, pasigaminti valgyti, ir tik tada atsiranda laisvo laiko, jei norisi – galima papramogauti. „Tačiau jėgų nebėra“, – šypteli pašnekovas.

Tokio žygio metu vaikai susipažįsta su gamta, atranda savyje tokių savybių, kokių net nežinojo turintys, išmoksta dirbti kartu ir bendromis jėgomis siekti užsibrėžto tikslo, pagloboti silpnesnį, ir, žiūrėk, rodos, priešiškai nusiteikę vienas kito atžvilgiu vaikai tampa draugais.

O kur naudingi įgūdžiai – uždegti laužą, paruošti valgyti, mokėti iš kibiro ir įkaitinto akmens pasigaminti palapinės šildytuvą, iš kelių kuolų ir polietileninės plėvelės – indėnišką pirtį. Ir tai dar ne viskas. „Ankstyvą pavasarį tinka į žygį imti palapinę, na, o atšilus orams – galima ir be palapinių. Puikiai išsimiegama ir po žvaigždėmis“, – sako Nerijus.

Tokios stovyklos ankstyvą pavasarį gal atrodo ir per daug ekstremaliai, tačiau į bundančią gamtą galima išsiruošti: pasivaikščioti nacionalinių parkų įrengtais takais, ežerų pakrantėmis pajodinėti žirgais ar susiorganizuoti paprasčiausią iškylą.

O ir taip keliaujant galima prisigalvoti visokių pramogų. Jei poilsiautojai pasiims binoklį, spės pasigrožėti pirmaisiais vieversiais, pamatys grįžtančias žąsis ar atokiose vietose krykščiančias gerves. Pasak Nerijaus, adrenalino irgi nepritrūks ir bus nenuobodu, jei keliautojai neieškos lengvų kelių, o ryšis iššūkiams ir nuotykiams. Pavyzdžiui, per upelį, užuot ieškojus brastos, galima pabandyti įsirengti perkėlą, tik reikia nepamiršti iš anksto pasiimti 5–10 metrų storesnės virvės. Beje, toli keliauti nereikia – kartais užtenka pasižvalgyti miškuose ir parkuose, esančiuose šalia gimtojo miesto.

O jei pasitaiko toks lietingas savaitgalis, kad nesinori laukan nė nosies iškišti, galima prasimanyti ir kitokių pramogų. Tarkim, eiti pasižiūrėti kurio nors „Kino pavasario“ programos filmo. Ir nereikia manyti, kad į rimtesnį filmą vaikų neverta vestis. Pasirodo, yra įdomių ir prasmingų filmų, skirtų vaikams. Tarkim, festivalio metu  kovo 19–balandžio 2 d. pradinukams bus siūloma pasižiūrėti du lietuviškai įgarsintus filmus – vokiečių režisieriaus Veito Helmerio „Mažąsias padaužas“ ir prancūzų režisieriaus Jeano Peierre’o Jeunet „Neįtikėtiną jaunojo išradėjo kelionę“.

Tėvai paprastai skundžiasi nemažomis kino bilietų kainomis, tačiau pasirinkus kino teatrą „Pasaka“ ar kino centrą „Skalvija“ piniginės plačiai atverti neteks. „Sparčiai populiarėja „Karlsono kino“ seansai. Mes ne tik parenkame pačius įdomiausius filmus vaikams, bet ir nesuklysčiau sakydama, kad tai draugiškiausi šeimai seansai, mat bilietai pigiausi visame Vilniuje. Bilietai tėveliams – 2,32, vaikams – 1,74 euro“, – sako „Skalvijos“ kino centro atstovė Diana Kliukoitytė.

Nelieka pamiršti ir senjorai. „Skalvijos“ kino centre bus rengiami seansai senjorams už specialią kainą – bilietas tekainuos 1,45 euro. Senjorai galės pasižiūrėti tokius filmus, kaip Andrew Huculiako „Žiaurumas“, Jasmilos Zbanic „Meilės sala“ ir kt.

Tačiau ir tai nėra pati mažiausia kaina. Pasak D.Kliukoitytės, verta paminėti, kad Arūno Žebriūno filmą „Gražuolė“ norintieji gali pamatyti nemokamai.

Beje, kino centre organizuojami kino klasikos vakarai jau sulaukė nemažo žiūrovų susidomėjimo. Balandį kino gurmanams bus pasiūlytas mokslinės fantastikos šedevras – Stanley Kubricko „2001: kosminė odisėja“. Tai filmas, kuriame bandoma įminti žmogaus egzistencijos prasmę.

„Galima akcentuoti, kad „Skalvijos“ žiūrovas išties mėgsta klasikinį filmą. Bilietai į kino klasikos seansus neretai išperkami jau prieš savaitgalį. Be to, ateina neatsitiktiniai žiūrovai, dažnai pasidomėję pačiu filmu, jo reikšme ir svarba kino istorijai, galintys argumentuoti, pagrįsti savo vertinimą“, – sako D.Kliukoitytė.

Daiva Urbienė

Nors Dzūkijoje poilsiautojų ir naujakurių netrūksta, statyti šiuolaikiškų vilų čia neskubama. Dėl tradicijoms neabejingų žmonių kaimas čia nedaug tepasikeitęs – šimtametės tradicijos, papročiai, amatai Dzūkijoje vis dar kasdienybė, o ne retenybė.

Regionų panašumai

Dzūkija – labai savita etnografinė Lietuvos sritis tarp Nemuno vidurupio ir Neries. Dzūkai, šių vietų gyventojai, taip vadinami dėl ryškios savo tarmės ypatybės – dzūkavimo. Dzūkuoja ir rytų aukštaičiai, tačiau dzūkai išsiskiria dar ir savitais papročiais, liaudies dainomis, gyvenimo būdu. Daugelis amatų čia išsilaikė ilgiau nei kitur, o kai kurie darbai – net iki mūsų dienų. Čia vis dar galima pamatyti moteris, pjautuvu pjaunančias rugius, paragauti namuose keptos duonos, Dzūkijoje vis dar naudojami spragilai ar rankinės girnos.

Nors etnografinių regionų ribos skirstomos atsižvelgiant į architektūros, tarmių, materialiojo paveldo skirtumus, visuose regionuose architektūros formas lėmė tie patys du veiksniai – gamtinis ir žmogiškasis. Gamta dzūkams nebuvo palanki – šiuose kraštuose prastos žemės, miškai, todėl čia reta būdavo turtingų ūkininkų.

Trobos gerokai mažesnės nei kituose regionuose, beje, turi sąsajų ir su aukštaičių pirkiomis. Ir dabar Dzūkija kartais laikoma aukštaičių dalimi – kai kurie etnologai teišskiria Aukštaitiją, Žemaitiją ir Suvalkiją. Dzūkijos kaimuose sodybos išsidėsčiusios pagal šiam kraštui būdingą tvarką. Yra išlikusių vien kirviu statytų namų, čia įprasti gausūs puošybos elementai.

Gamta nelepino

Gamtinės sąlygos lėmė, kad pamatai pirkioms Dzūkijoje buvo daromi menki, dažniausiai iš medžių trinkų, rečiau – iš akmenų. Stogai – gegninės konstrukcijos, daugiausia dvišlaičiai. Viena seniausių stogo konstrukcijų – čiukurinė. Kita archajiška Dzūkijoje dar aptinkama stogo konstrukcija – sijinis stogas. Seniausias gyvenamasis dzūkų pastatas – viengalė arba dvigalė pirkia. Ją sudarė pagrindinė patalpa, vadinama pirkia, kurioje daug vietos užimdavo duonkepė krosnis, ir priemenė, kurioje kadaise buvo atliekami ir ruošos, ir ūkio darbai. Dzūkai dažnai statydavo ir vadinamosios neišplėtotos dvigalės pirkios variantą: iš kitos priemenės pusės pristatydavo kamarą, kurioje ir miegodavo. Dviejų galų pirkias sau leisdavo turtingieji, bet Dzūkijoje jų būdavo mažiau nei kituose regionuose.

Grindys ir lubos pirkiose atsirado ne iš karto, nors miškingoje Dzūkijoje lentų grindys naudotos jau nuo seno. Tradicinis gyvenamasis dzūkų būstas – pirkia – ir planavimu, ir išorine forma siejasi su tradiciniu Rytų Lietuvos būstu, tačiau yra mažesnių matmenų nei kitur. Statybinės medžiagos naudotos tokios pat, kaip ir kituose regionuose. Pirkios sienos – rąstų, stogams paprastai naudoti šiaudai, taip pat būdavo dengiama lentelėmis „drankomis“, malksnomis, skiedromis, kai kur ir čerpėmis.

Nors ūkiai menkesni nei kituose regionuose, pirkios puošyba dzūkai jiems nenusileido. Dzūkijoje plito puošybos elementai, sukurti iš medžio – kiaurapjūviu dekoruoti antlangiai, prieangėliai, lėkiai. Bene labiausiai puošiamas pastato elementas – langai. Ypač brangiai kainavo langų gamyba ir puošimas, tačiau net ir nepasiturintys valstiečiai dėl jų negailėdavo parduoti karvę.

Kitas svarbus sodybos pastatas – svirnas. Dzūkijoje svirnai nedideli, dažniausiai vienos patalpos, bet išraiškingų formų. Čia saugotos maisto atsargos, drabužiai, kartais miegota. Išskirtiniai Dzūkijoje – svirnai su „pavalu“. Stogui sutvirtinti būdavo įrengiamas „pavalas“ – išilgai stogo vienas šalia kito dedami rąsteliai ar pusrąsčiai, kurie matomi ir iš išorės.

Maitintojas – miškas

Pietryčių Lietuvoje gyvena gruntų, panemunių ir šilų dzūkai. Gruntų dzūkų žemės geresnės, nuo seno jie verčiasi žemės ūkiu. Panemuniškiai tradiciškai buvo žvejai ir sielininkai. Šilų dzūkų kraštas – aplink Marcinkonis, pačiuose pietuose, prasčiausias ūkininkauti. Šiliniai save vadina „pieskynų“ – smėlynų – dzūkais. Čia kraštovaizdis archajiškiausiais, lėtai kintantis.

Būtent šilų dzūkų krašte dar išlikę tik kirviu statytų pastatų, šiam kraštui būdingas sodybų išdėstymas. Čia vieta ne tik namui, bet vėliau ir kiekvienam baldui, namų apyvokos daiktui buvo parenkama ypač kruopščiai. Namo statybai rengtasi iš anksto. Mediena ruošta rūpestingai. Sakoma, atėjęs girion dzūkas jai „pasikloniodavęs“, o paėmęs į rankas kirvį atsiprašydavęs. Baigęs darbus padėkodavęs, prižadėdavęs iškirstus medžius atsodinti.

Mišką ruošdavo tik žiemą – tada miegančiame medyje mažiausia drėgmės, džiūdamas jis neskilinėja. Nuo rąstų pašalindavo žievę, „suposmuodavo ir per vasarų palikdavo dziūt. Rudenį, nutaikį laiko tarp darbymetės, ovaš palengvėjusį, veždavo namo.“ Senieji meistrai tvirtina, kad medis tinkamas tik iki krikštų (pusiaugavėnio), po krikštų „medzis jau gyvas. Iž rudenio apmiršta, po krikštų – atgyja. Atgyjis statybom necinka. Tokį medzį ėda trynia, graicau pūva, dūla. Geras meistras „medzį pažįsta da an kelmo.“ (A. Baltėnas, O. Drobelienė „Šilų dzūkai“)

Meistras pirmiausia imdavosi tokio užsakymo, kai buvo prašomas ne tik pastatyti namą, bet ir pagaminti baldus, taigi šeimininkui atiduoti visiškai įrengtą namą. Buvo pasakojama apie šventą žmogų – meistrą, statantį gražius, jaukius, saugius, šiltus namus. Tačiau retas dzūkas, nebent „užsidirbįs pinigų Amerikon“, išgalėdavo samdyti meistrą, dažniau meistras vykdavęs į Užnemunę.

Vietos gyventojai patys gamindavosi baldus, kas kaip sugebėdavo, skobdavo ir meistraudavo namų bei ūkio apyvokos rakandus, įrankius. Indai irgi buvo mediniai. Retas kuris pirkdavo molinių iš Merkinės puodžių. Pagrindiniai darbo įrankiai: kirvis, skliutas, pjūklas, įvairūs obliai ir įvairaus dydžio skobtuvai, vedegos. Maža kas turėjo medžio tekinimo stakles, varstotus. Iš storesnio medžio kamieno buvo gaminami įvairaus dydžio kubilai, kubiliukai, netgi kraičkubilis. Plonesnio medžio – „dainyčios“ (milžtuvės), „bojkelės“ (sviestmušės), skobtiniai indai grietinei, pienui, sviestui, uogoms ar grybams laikyti. Netgi gaminant baldus buvo naudojamas pusiau perpjautas medžio kamienas. Išskobus, primeistravus dureles jis tapdavo indauja ar spintele maistui kamaroje laikyti. Luotas – irgi iš skobto kamieno, kartais – net iki aštuonių metrų ilgio. Išeidavo ir lovys, neretai ir viso paršo mėsai sūdyti, įvairaus dydžio „niekotaitės, niekocos“ (geldos) blynams suplakti, nusiprausti, vaikams išmaudyti ir, žinoma, dubenys, dubenėliai, šaukštai, samčiai, kočėlai.

Namai – kelioms kartoms

Architektūros tradiciją formuoja ir bendruomenės nustatyti įstatymai: paveldėjimas, bendruomeninė santvarka bei valdžios primesti įstatymai – reformos ar privilegijos. Dzūkai ilgiausiai išlaikė vadinamąją bendrę. Šeimos čia buvo gausios. Viename name gyveno vaikai, vaikaičiai – neretai iki dvidešimties žmonių. Svarbiausias žodis šeimoje priklausė vyriausiam vyrui. Namai laikomi šventa vieta, čia praeina visas gyvenimas, auginami vaikai, čia žmogus jaučiasi saugus. Namų aplinka gerai pažįstama, jungianti kelių kartų gyvenimus, kartu ir labai paslaptinga.

Šimtmečius dzūkų ūkio pagrindas buvo miškinė ir dirvoninė žemdirbystė bei verslai, susiję su miško ir jo gėrybių naudojimu: miško kirtimas ir sielių plukdymas, taip pat medienos perdirbimas – pelenų, medžio anglies, dervos, deguto gavybai, statybinėms medžiagoms (rąstams ir malksnoms stogui dengti), balų rūdos gavyba, lydymas ir kalvystė, medžioklė, žvejyba, drevinė bitininkystė, grybų, uogų, vaistažolių rinkimas bei perdirbimas.

Medis turi įnorių

Kaimai Dzūkijoje išsimėtę miškuose. Lyginant su kitais Lietuvos regionais čia daugiausia beveik nepakitusių gatvinių kaimų, taip pat galima rasti ir padrikų kaimų, kurie šiame regione kūrėsi dar XVIII amžiuje. Dzūkijos nacionaliniame parke iki pat šių dienų išliko ne vienas kaimas: Dubininkas, Marcinkonys, Merkinė, Musteika, Zervynos. Zervynų kaimas dar sovietmečiu paskelbtas etnografiniu.

Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto darbuotoja, architektė dr. Rasa Bertašiūtė įsitikinusi, kad didžiausia šiandienos problema – supratimas, kaip tuos kaimus saugoti, meistrų, pinigų sodyboms prižiūrėti trūkumas. „Medinį namą reikia tvarkyti kasmet, o šiuolaikinis žmogus mano, kad pastatytu namu rūpintis nereikia, – įsitikinusi pašnekovė. – Prižiūrimi namai nekeltų daug rūpesčių. O dabar jie ilgus metus stovi apleisti, be to, atvykę miestiečiai neretai nežino, kaip juos tvarkyti. Tradicinė architektūra – tarsi gamtos tąsa. Nėra kontrasto tarp žmogaus erdvės ir gamtos. Žmogus prie jos derinasi. O štai mieste kontrasto principas labai ryškus.“

Medinė architektūra, R. Bertašiūtės nuomone, sukuria šiek tiek kitokį žmogaus ir namo santykį – tokį, kurį suardė pokaris. Tuomet buvo kalama, kad tradicija nevertinga. Šiuo metu tradicija atgyja visame pasaulyje.

Darnos paieškos

Etnografė, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos vyriausioji specialistė Onutė Drobelienė pastebi, kad Dzūkijos mediniam paveldui, kol jame dar gyvena senieji šilų dzūkai, toks greitas išnykimas negresia kaip kituose regionuose.

Dzūkijoje gyvenimas keičiasi palyginti lėtai, tik kaimai pamažu tuštėja. Tiesa, tradicinę Dzūkijos kaimo architektūrą saugo ir sodybas čia įsigyjantys menininkai, kurie atvyksta ieškodami ramybės ir tylos, pagaliau – mūzos. Pasak O. Drobelienės, į Dzūkijos nacionalinio parko kaimus dažniau atvažiuoja tie, kurie vertina tai, ką mato aplink. Anksčiau namus žmonės statė dairydamiesi į gamtą, su meile sau ir savo šeimai. Ir šiandien naujakuriai stengiasi tebesamus pastatus sutvarkyti ar, pasitarę su saugomų teritorijų architektais, nebereikalingą tvartą, svirną pritaikyti šiuolaikinėms reikmėms.

Vaikystę Varėnos rajone, Rudnioje, praleidusios žinomos lietuvių grafikės Ramunės Vėliuvienės atmintyje išliko puošyba ir jaukumu išsiskiriančios dzūkiškos sodybos. Kaip ir daugelis menininkų, Dzūkijoje ji ieško ramybės ir ryšio su gamta. Kasmečiuose senųjų ir naujųjų dzūkų susitikimuose dalyvaujanti dailininkė tvirtina, kad nuolatiniai gyventojai ir sodybas čia turintys žmonės geba sutarti dalydamiesi tuo, ką šis etnografinis regionas išsaugojo: amatais, tradiciniu gyvenimo būdu, nenutrūkusiu ryšiu su gamta.

Dzūkijos, kaip ir kitų etnografinių regionų, veidą pakeitė didžiosios XX amžiaus nelaimės: trėmimai, kolektyvizacija, melioracija. Sovietmečiu, kaip ir visoje Lietuvoje, čia buvo įkurta kolūkių, bet išsilaikę vos metus kitus daugelis buvo pertvarkyti į žuvininkystės ar miškų ūkius. Smėlynai, upeliai, miškuose atokiai išsibarsčiusios derlingesnės žemės – kolūkiams kurti šios vietos nebuvo tinkamos.

Kristina BUIDOVAITĖ

sa.lt