Eugenijus Skerstonas / Mildos Palilionytės nuotr.

„Ar esate madingas?“, − savo studentų mėgsta klausti knygų apie interjerą ir madą autorius, socialinių mokslų daktaras, su išvaizdos mada susijusių disciplinų dėstytojas Eugenijus Skerstonas. Kartu jis pripažįsta, kad tai nėra lengvas klausimas, o atsakyti už jus negali niekas.

Gabija Karlonaitė, euroblogas.lt

„Reikia jausti savo vietą ir turėti argumentų, kodėl priskiri save madingųjų kategorijai arba ne“, − apgalvoti savo atsakymą pataria mados ekspertas.

„Lietuvoje, ypač vyrams, niekada nebuvo būdinga domėtis savo išvaizda. Istorinės, politinės aplinkybės lėmė kitokį požiūrį į save, kitokią savivoką ir saviraiškos formas, kurios labai skiriasi nuo prancūzų arba italų“, − lietuvių apsirengimo tendencijas lygina tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovas. Tiesa, jis pabrėžia, kad visuomenių požiūrį į madas lemia socialinės, politinės, ekonominės sąlygos, todėl palyginimai, kodėl skiriamės nuo vakariečių, būtų labai sąlyginiai.

Lietuvoje, ypač vyrams, niekada nebuvo būdinga domėtis savo išvaizda.

„Mūsų konservatyvus santykis į išvaizdą labai gajus, nes daugybę metų buvo formuojamas“, − apibūdina pašnekovas. Mados ekspertas nėra linkęs šio santykio sieti su sovietiniu režimu, nors pasak jo, tai turėjo įtakos madai. „Mada gali būti politizuojama, bet sovietinėje aplinkoje išvaizdos mada nebuvo aptarimų ir susidomėjimo objektas, parduotuvėse nebuvo drabužių pasirinkimo“, − paaiškina dr. E.Skerstonas.

Lygiuojamės į Vakarus

Pašnekovas įžvelgia lietuviško jaunimo mados problematiką istoriniame kontekste. „Lietuvos jaunimas tik pastaruosius kelis dešimtmečius gali patenkinti savo įnorius platesniame kontekste. Jie turi priprasti prie šių galimybių, edukacijos stoka vis dar jaučiama. Mūsų tėvai neturėjo reikiamos patirties ir galimybių sekti madą, tad negalėjo perduoti šios patirties“, − paaiškina E.Skerstonas.

Dar reikia laiko, kad visuomenė susitaikytų su tam tikromis aprangos saviraiškos formomis.

„Matau daug teigiamų požiūrių, stengiamasi neatsilikti nuo Europos jaunimo, tam pagreitį suteikia kelionės, tarptautiškumas. Lietuvos miestuose tikrai galima pamatyti šiuolaikiškai apsirengusių jaunuolių. Kita vertus, dar reikia laiko, kad visuomenė susitaikytų su tam tikromis aprangos saviraiškos formomis“, − dabartinį požiūrį į madą ir jos naudojimą įvardija pašnekovas.

„Išskirčiau tik perkamosios galios galimybes, bet kita vertus, tai būdinga ir daugelio Europos šalių jaunimui. Jie įkalinti savo galimybėse, tai varžo saviraiškos fantaziją, norus ir įgeidžius. Žmogus psichiškai stabiliai ir patogiai jaučiasi, jeigu jis atrodo taip, kaip kiti ir nerizikuoja būti sukritikuotas“, − paaiškina E.Skerstonas, prieš metus išleidęs knygą „Mados psichologija“.

Knygos autorius pabrėžia, kad finansinės galimybės nebūtinai suteikia gebėjimą gražiai rengtis ar domėtis savipuoša. „Yra žmonių, kurie moka apsirengti gražiai arba nemoka. Vieni žmonės turi meninę nuojautą – talentą, o kiti − meninę nuovoką, kurią galima lavinti. Tai tas pats, kaip su muzikine klausa“, − palygina ekspertas.

Ką reiškia būti madingam?

Pasakyti sunku, pripažįsta pašnekovas, bet pateikia tam tikrą paaiškinimą: „Madingas galbūt yra tas, kuris išsirinks parduotuvėje naujausius gaminius, pagal naujausias mados tendencijas, bet būtent gebėjimas sukomponuoti kostiumą, suderinti drabužius tarpusavyje sudaro prielaidą kitiems spręsti apie jūsų meninę nuovoką“.

Mada yra ypač aktuali, kai žengiama iš ankstyvos jaunystės į brandesnį amžių. Tuo metu domimasi bendraamžių išvaizda ir pasąmoningai siekiama susitapatinti su savo aplinka, būti tokiu, kaip ir kiti, sako E.Skerstonas. Čia pašnekovas įžvelgia pavojų, nes, pasak jo, siekiant susitapatinti su aplinka dažnai prarandamas individualumas.

Patraukliai atrodantis žmogus yra malonesnis už nesidomintį savimi, ignoruojantį aprangą ir išvaizdą.

Dar ekspertas mato mados tendencijų vaikymosi pavojų. „Madingumas netrukdo saviraiškai, bet komplikuoja šį procesą, nes jūs galite būti madingas ir išskirtinis arba madingas ir toks, kaip visi“, − mados ir individualumo konfliktą įžvelgia pašnekovas.

Jis išskiria mados vartotojų tipus: „Jaunas madingų produktų vartotojas gali būti išmanus, pasyvus, kūrybingas arba nekūrybingas. Pastarasis seka aplinkos pavyzdžiu ir noriau tapatinasi negu rizikuoja per aktyvią savo savikūrą tapti kritikos objektu.“

Kodėl reikia domėtis mada?

E.Skerstonas mados nuovokos lavinimą lygina su domėjimųsi menu. „Lavinti nuovoką galima dalyvaujant mados parodose, renginiuose, produkcijų pristatymuose. Tai puiki proga praprusti ir suprasti daugiau. Bet  pirmiausia, turite turėti vidinį poreikį domėtis mada. Jeigu daiktiškoji paties tapatybė jums neaktuali, arba, paprasčiau sakant, jums nerūpi jūsų išvaizda, jūsų nedomins ir mada“, − paaiškina mados ekspertas.

„Aukštosios mados vienetiniai kūriniai yra meno kūriniai, kuriais visuomenė visada turi galimybę gerėtis mados savaitėse, kolekcijose, televizijoje ir internete. Domėjimasis mada visada gali būti patenkinamas“, − teigia pašnekovas.

Kalbėdamas apie madą, jis pabrėžia, kad aukštosios mados kūriniai savaime nėra mada. „Madą suvokiame kaip visuotinį elgesį, daugeliui priimtiną formą, o podiumas visada susijęs su vizija, kuri gali būti įkvėpimas industrinei madai, kuri juos tiražuoja“, − paaiškina ekspertas.

Paklausiau pašnekovo, kur nueisime, jeigu madą suvoksime tik kaip papildomą pinigų ir laiko švaistymą: „Kažin ar visur skubant, intensyviai bendraujant lieka laiko savikūros procesui, bet tai nereiškia, kad ši veikla turi likti kažkur užribyje. Savikūros procesas svarbus ne tik jums pačiam, bet ir mums visiems. Patraukliai atrodantis žmogus yra malonesnis už nesidomintį savimi, ignoruojantį aprangą ir išvaizdą“, − atsako ekspertas.

„Nebūtina demonstruoti brangių drabužių, norint gražiai apsirengti, nereikia didelių išlaidų, jeigu turite meninę nuojautą, kuri gali būti lavinama“, − pataria E.Skerstonas.

Mada. Nors ne vienas vaikas, popieriuje keverzodamas drabužių siluetus ar besistaipydamas prieš veidrodį, užaugęs svajoja apie svaigią karjerą mados versle, Lietuvoje šis kelias ne rožėmis klotas.

Lietuvoje talentingų mados kūrėjų netrūksta, tačiau dažnai nesugebame savęs pristatyti ir savo darbais sudominti pasaulio. Menki verslumo įgūdžiai, mados vadybos ir rinkodaros specialistų trūkumas daugybei mados dizainerių tampa stabdžiu ir į komercinę sėkmę, ir į didesnį žinomumą.

„Padėtis Lietuvoje ganėtinai sudėtinga. Matau daug „nugesusių“ ar net apskritai iš rinkos besitraukiančių dizainerių, – sako buvęs modelis, viena modelių agentūros „Image Group“ įkūrėjų ir vadovių, o dabar su mados renginių organizavimu dirbanti Renata Mikailionytė. – Galiu pasakyti, ko mums labiausiai trūksta: rinkodaros. Kiekvienas dizaineris negali būti ir geras verslininkas, ir geras kūrėjas. Reikia nepamiršti, kad mada pirmiausia yra labai didelis verslas.“

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas, nagrinėjęs Lietuvos tekstilės pramonę, prideda, esą ne paslaptis, jog viena didžiausių mūsų problemų ta, kad nėra pardavėjų grandies, kuri analizuotų rinkas, rūpintųsi komercine mados puse.

O ar apskritai galima sakyti, kad Lietuvoje jau turime išplėtotą mados pramonę? Nacionalinės mados dizainerių asociacijos vadovas Seržas Gandžumianas mano, kad kol kas turime tik jos užuomazgas: „Žengiami tik pirmieji žingsniai, kurie tęsiasi jau daugiau nei du dešimtmečius.“

Žinoma, jis pripažįsta, kad tikėtis, jog kada nors mūsų mados pramonė pasieks tokį lygį kaip Prancūzijoje ar Italijoje, neverta. Vis dėlto galime sustiprėti radę savų nišų, pabrėždami savo savitumą. Viena tokių nišų galėtų būti kad ir orientacija į „ekologišką“ dizainą. Kaip rodo japonų kūrėjų pavyzdys, kol jie kūrė panašiai kaip europiečiai, į juos buvo žiūrima neigiamai, bet kai jų kuriama mada ėmė atspindėti japonų identitetą, jie buvo įsileisti tarp pasaulinės mados kūrėjų.

O štai Vilniaus dailės akademijos Kostiumo dizaino katedros vedėja prof. dr. Jolanta Vazalinskienė nėra tokia kategoriška. Jos manymu, galime kalbėti apie lietuvišką mados pramonę, ir veikiau čia reikėtų kelti klausimą, ar ji mus tenkina, ar ne. Galima sutikti, kad anksčiau visko buvo daugiau, kad pasiekiama apyvarta mažesnė, nei norėtume, ir kad Lietuvos dizaineriai dar ne itin įgudę žaisti pagal verslo taisykles, dažnai nesugeba išpopuliarinti savo prekės ženklo. Be to, yra daug nepakankamai išplėtotų mados dizaino nišų (vyriško kostiumo, vaikiškos mados, nestandartinių dydžių modelių drabužių ir kt.).

Profesorė taip pat pabrėžia, kad didelė problema yra specialistų trūkumas, nesvarbu, ar tai būtų mados vadybininkai, rinkodaros specialistai, mados rinkų analitikai, ar mados kritikai, tyrėjai. Taigi turime daug spragų, ir kol jų neužpildysime, sėkmės siekti bus sudėtinga.

Atskirtį tarp mūsų ir užsienio mados gali iliustruoti kad ir toks paprastas pavyzdys, kaip to paties lygio manekenių, dirbančių Lietuvoje ir užsienyje, atlygis, kuris gali skirtis ir keletą, ir kelias dešimtis kartų. Arba kitas pavyzdys: kadangi R.Mikailionytei tenka organizuoti mados renginius ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, ji ne kartą yra pastebėjusi, kad nuvažiavus į Kazachstaną, Rusiją ar kitas šalis po pristatymų galima pamatyti aktyviai vykstančius prekybinius santykius, kokių Lietuvoje vargiai pamatysi, ar palyginti, kiek gali būti įkainojamas drabužis, kiek pirkėjai gali sau leisti. Aišku, skirtumai didžiuliai.

Tai lemia ne tik šalių dydis ar kultūros, mados tradicijos, žmonių galimybės, bet ir nuolatinė dizainerių kūrinių konkurencija su didelėmis kompanijomis, kurių masiškai gaminamų daiktų savikaina tikriausiai bus mažesnė, taigi jie ir atsies pigiau nei vienetiniai ar nedidelių serijų dizainerių drabužiai.

Kūrėjai pasigenda valstybės dėmesio, bet padėtis gerėja

S.Gandžumianas pastebi, jog Lietuvai būti konkurencingai sudėtinga ir dėl to, kad, priešingai nei stiprias mados tradicijas ir pramonę turinčiose valstybėse, tokiose kaip Prancūzija, Italija ar Didžioji Britanija, neturime valstybinių programų, kurios būtų orientuotos į nacionalinės mados stiprinimą. Žinoma, čia negalima pamiršti ir to aspekto, kad tokios šalys turi lėšų ne tik savo mados pramonei stiprinti, bet ir nuslopinti tiems, kurie aktyviai veržiasi į jų kiemą. Taigi šiuo požiūriu Lietuvos reikalai nėra geri.

Kultūros ministro patarėja Dalia Vencevičienė patikina, kad mados dizaino, kaip galinčio kurti nemažą pridėtinę vertę, svarba yra suvokiama, tačiau primena, jog tai brangus menas. Žinoma, tam tikri žingsniai daromi. Tarkime, nuo 2010 m. Kultūros ministerija, o nuo 2014 m. – Lietuvos kultūros taryba skiria valstybės stipendijas mados kūrėjams. Jas yra gavę ir jauni dizaineriai, pavyzdžiui, Donata Maldonytė, Marina Žuravliova, ir žinomi kūrėjai, tarp jų – Giedrius Paulauskas.

Skiriamos ir edukacinės stipendijos, sakykime, leidžiančios stažuotis užsienio mados namuose, taip pat iš dalies finansuojami įvairūs mados renginiai. Pernai Lietuvos kultūros taryba skyrė lėšų Jaunųjų mados dizainerių kūrybinėms dirbtuvėms, „Mados infekcijai“, „Mados injekcijai“, finansavo dizainerių pristatymus „Vision“ parodoje Kopenhagoje, Berlyno mados savaitėje ir kitur.

S.Besagirskas taip pat pabrėžia, kad atsiras nauja LPK pasiūlyta priemonė „Dizainas LT“, kurios tikslas – skatinti įmones investuoti į gaminių ir paslaugų dizaino kūrimą bei tobulinimą. Atsižvelgiant į gaminio sudėtingumą bus galima kompensuoti nuo 50 iki 85 proc. reikalingos sumos. Be to, tai leis užmegzti bei intensyvinti ryšius tarp kūrėjų ir pramonės.

O ar valstybės dėmesys ir parama tikrai galėtų išspręsti įsisenėjusias problemas? S.Besagirskas į tai žiūri paprastai: kur įdedama pakankamai pinigų, ten viskas vyksta greičiau, nesvarbu, ar tai būtų nacionalinės mados stiprinimas, ar rūšiavimas, ar elektromobilių populiarinimas. Jei apsimokės, tai ims veikti.

Ryšiai su pramone tampa glaudesni

J.Vazalinskienė, dirbdama VDA, aiškiai mato džiuginančių tendencijų – pramonės susidomėjimas mados dizainerių kūryba didėja ir bendradarbiavimas tampa vis glaudesnis. „Įmonės žiūri į tai geranoriškai. Pavyzdžiui, studentai jose dar studijuodami kuria savo kolekcijas, tampančias jų baigiamaisiais darbais. Iš tokių su mumis bendradarbiaujančių įmonių paminėčiau „Leliją“, „Omnitex“, „Audimą“, „Vilniaus kailius…“ – vardija J.Vazalinskienė.

Tai, jog Lietuvoje jau ne vienus metus siuvami „Burberry“, „Gucci“, „Hugo Boss“ bei kitų garsių mados vardų drabužiai, rodo, kad aukštą kokybę pasiekti tikrai galime ir kad dalis mūsų tekstilės pramonės įmonių yra konkurencingos tarptautiniu mastu. Čia mūsų padėtis visai nebloga: mokame kokybiškai parengti mažas gaminių partijas, kurias ne gėda iškart dėti į parduotuvių vitrinas, o iš kokių nors Kinijos fabrikų šito tikrai ne visada galima tikėtis. Kadangi garsių mados namų produkcija turi aukštus minimalius kokybės standartus, šis aspektas išlieka aktualus. Antra vertus, reikia pripažinti, kad toks drabužių „štampavimas“ neduoda itin didelės pridėtinės vertės, kokios galėtume tikėtis, jei sugebėtume išpopuliarinti ir įtvirtinti lietuviškus prekių ženklus, kurti originalius, unikalius produktus.

Žinoma, šitaip įmonėms yra paprasčiau ir patogiau. Lietuvoje dažnai mėgstama gaminti tai, dėl ko realizavimo nereikės rūpintis pačiai įmonei. Konkretus užsakymas su konkrečiais nurodymais bei atitinkamomis medžiagomis gaunamas iš užsienio kompanijų ir įmonė sau ramiai įvykdo, kas buvo nurodyta. O inovatyvių, originalių produktų kūrimas visada susijęs su didesne rizika.

Apžvelgdamas tekstilės pramonės padėtį S.Besagirskas pastebi, kad kol kas tik 20–30 proc. įmonių galima pavadinti inovatyviomis, pavyzdžiui, „Audimo“ drabužiai menkai ar visai nenusileidžia tokiems garsiems prekių ženklams, kaip „Nike“ ar „Adidas“, o dalis įmonių sugeba kurti net tarptautiniu mastu unikalius produktus. Tarkime, odai leidžiančius kvėpuoti sportinius kostiumus iš vilnos.

Kita vertus, net ir neinovatyvios įmonės dažnai priverčiamos tobulėti. Vis dėlto inovacijos – brangus malonumas, tad ar dažna Lietuvos tekstilės įmonė galėtų sau tai leisti? Pasak eksperto, pasiryžus didinti įmonės inovatyvumą galima rasti visokiausių išeičių, dažnai netgi labai pigių. Pavyzdžiui, įmonė galėtų paskelbti pasiūlymų jai konkursą su simboliniu piniginiu prizu ir šitaip „prisižvejoti“ daugybę įdomių idėjų. Taigi problema dažniau būna ne sąnaudos, o sustabarėjęs mąstymas.

Jaunoji karta bus kur kas verslesnė

23-ejų Rūta Juškaitė prieš pusmetį Kauno kolegijoje baigė aprangos dizaino studijas. Ateityje ji svajoja tapti kostiumų dailininke ir kurti teatre, tačiau kol kas dirba vienoje Kauno siuvykloje, kad įgytų daugiau siuvimo žinių ir užsidirbtų pinigų. Kartu ji ruošia savo drabužių kolekciją.

„Siuvyklėlės, kurioje dirbu, savininkė turi modelių agentūrą, kurioje jaunas merginas moko tapti modeliais. Per pasirodymus jos turi eiti podiumu ir jas reikia kažkaip aprengti, tad aš joms ir kuriu kolekciją. Vėliau dalyvausime įvairiuose konkursuose. Iš to daug neuždirbsi, tai labiau skirta reklamavimuisi, savęs, savo darbų pristatymui“, – savo vardo populiarinimo svarbą suvokia mergina.

Kol kas Rūta ketina save išbandyti Lietuvoje, bet netrukus tikisi tai padaryti ir užsienyje, galbūt ten ir ilgiau pasisemti patirties. Ji įsitikinusi, kad dirbant tokioje srityje platesnis požiūris būtinas. „Kiekvieną dieną pasaulyje gimsta šimtai naujų idėjų, iš kurių gali pasisemti įkvėpimo ar išmokti naujų siuvimo būdų. Dabar siuvimas, dizainas tapo labai inovatyvūs, atsirado įvairių nanotechnologijų, išmaniųjų medžiagų, tad čia galima atrasti daugybę naujų dalykų. Dėl to verta važiuoti į užsienį ir pasižiūrėti naujovių“, – sako pati tuo nuolat besidominti jaunoji dizainerė.

Kita „Veido“ pašnekovė Greta Pilypaitytė studijuoja mados dizainą Danijos VIA universitetiniame koledže, anksčiau žinomame kaip TEKO. Antrame kurse besimokanti mergina pasakoja, kad didelė jos studijų dalis orientuota būtent į verslą, rinkodarą, praktines užduotis, kurios turėtų praversti plėtojant savo verslą. „Nors visi čia susirinko piešti, kurti, siūti, tačiau vien praėjusiais metais teko dirbti prie trijų projektų, trukusių apie tris savaites“, – prisimena Greta.

Pavyzdžiui, vieno jų metu dar mažai dizainą studijavusiems ir mažai ką apie verslą nutuokiantiems studentams teko rinkti ir analizuoti įvairius paskirtos realios įmonės verslo duomenis, statistinius rodiklius ir kitą informaciją. Kitame inovacijos projekte studentams buvo paskirta užduotis išrasti naują verslą, sugalvoti visiškai naujų idėjų, kurios kaip nors palengvintų buitį ar kitaip pasitarnautų žmonėms, bei sumodeliuoti verslo plėtojimą. Įdomiausia, kad po mėnesio ar dviejų Greta nustebo savo grupės idėją pamačiusi globalioje finansavimo internetu platformoje „Kickstarter“, padedančioje žmonėms išplėtoti įvairius kūrybinius projektus. Ir jiems sekėsi puikiai.

Greta pasakoja, kad ankstyvos komercinės sėkmės pavyzdžių tarp jos bendramokslių yra daug, daug jų išgarsėja dar studijuodami. O ką ji pati planuoja daryti? Ar sieja ateitį su Lietuva, ar norėtų dirbti Skandinavijos rinkoje? „Lietuvoje dar yra daug vietos naujovėms ir galimybėms. Tai, ką matė pasaulis, Lietuva – dar ne, tad yra plati niša naujiems ir inovatyviems dizaineriams. Gal dėl to ir norėčiau sugrįžti“, – svarsto mergina.

Turint tokių pavyzdžių galima sutikti su festivalio „Mados infekcija“ meno vadove dizainere Sandra Straukaite, sakiusia, kad jaunosios kartos mados dizaineriai bus jau visai kitokio mąstymo, turintys daugiau informacijos, daug lankstesnė ir laisvesni, nei buvo jie.

Vis dėlto net ir turint aktualių žinių bagažą bei daugiau galimybių, nei turėjo ankstesnės kartos, įsukti savo verslą nėra lengva. Jauna mados dizainerė Olesia Les prieš pusantrų metų baigė studijas Kauno technologijos universitete. Iš pradžių ji čia pasirinko aprangos inžinerijos bakalauro, o vėliau – mados inžinerijos magistro studijas. Artėdama prie magistro studijų pabaigos įkūrė įmonę „Olesia Les Design“. Nors verslo jau šiek tiek paragauta, Olesia sako tebesanti pradiniame verslo etape. Kadangi mergina neėmė jokių banko paskolų ir jos mados verslas prasidėjo nuo asmeninių investicijų, viskas vyko ne taip greitai.

„Verslas prasidėjo nuo mažų investicijų, nes studijuodama daug pinigų tam skirti negalėjau. Iš esmės viskas vyko taip: šiek tiek investuoji, kad pasiūtum drabužį, tada gauni šiek tiek daugiau, nei investavai. Tada tai vėl investuoji į drabužių kūrimą, gauni dar truputį daugiau, ir taip toliau. Toks pat mechanizmas sukasi lig šiol. Į verslą nueina beveik visas pelnas. Iš tikrųjų nėra lengva“, – mados verslo virtuvę atskleidžia mergina.

Ji sako bent kol kas iš esmės dirbanti dėl savo vardo garsinimo, kūrybinių ambicijų įgyvendinimo. Taigi, nors nei rinkodara, nei vadyba jai nėra lengvos sritys, Olesia supranta jų svarbą ir nuolat į tai gilinasi, stengiasi visur kuo daugiau dalyvauti, pristatyti savo kūrinius. Atrodo, toks požiūris atsiperka. Po truputį mezgasi ryšiai su užsienio partneriais, prasideda bendradarbiavimais su butikais, įvairiomis parduotuvėmis.

„Jie mane surado, ir man tai be galo džiugu. Savo naujausią kolekciją pristačiau parodoje „Moters pasaulis“ ir po jos sulaukiau pasiūlymų bendradarbiauti iš Lietuvos butikų, o netrukus ir iš užsienio. Tai akivaizdžiai rodo, kad Lietuvos kūrėjais domimasi, žiūrima, kas kur dalyvauja, ką siūlo, – patirtimi dalijasi mergina. – Reikia būti matomam. Būtent taip ir atsiperka visos  investicijos, dalyvavimas konkursuose ir parodose, pristatymai. Juk gali būti puikus kūrėjas, kad ir dizaino genijus, bet jei sėdėsi savo kambariuke ir nesistengsi savęs parodyti, žmonės tavęs paprasčiausiai neras, nepamatys, kad egzistuoji.“

Kol kas mergina nežino, ką reiškia žodžiai „laisvi pinigai“, ir tai, ką „normalūs“ žmonės skirtų poilsiui, atostogoms, pramogoms, ji skiria kūrybai. Ji neskaičiuoja ir drabužiams kurti skiriamo paros laiko. „Tiesiog mano darbas sutampa su pomėgiu. Tai yra tas dalykas, kurį aš be galo mėgstu, todėl man sunkoka pasakyti, kada prasideda ir kada baigiasi mano darbo valandos. Viską, ką darau, darau su didžiuliu malonumu ir darbo valandų neskaičiuoju“, – sunkumų nesureikšmina O.Les.

„Kažkada revoliuciją padarė į madą atėję tokie žmonės, kaip Juozas Statkevičius, Julia Janus, Ramunė Piekautaitė, Vida Simanavičiūtė, Sandra Straukaitė. Ji vis dar tęsiasi, už juos kalba jų darbai, – teigia R.Mikailionytė. – Taip pat galiu tvirtai pasakyti, kad ateina labai stipri jaunų dizainerių karta. Nežinau, ar jie padarys madoje revoliuciją, ar bus evoliucija, bet džiaugčiausi ir tuo, ir tuo.“

Vaiva Sapetkaitė

Aktualusis interviu

Eugenijus Skerstonas: „Esu optimistas“

Apie lietuviškos mados padėtį ir prognozes su „Veidu“ kalbasi socialinių mokslų daktaras, dėstantis mados industrijos, mados istorijos ir mados psichologijos kursus, bei knygos „Mados psichologija“ autorius Eugenijus Skerstonas.

VEIDAS: Kodėl lietuviai ne itin mėgsta pirkti vietinių dizainerių darbų ir dažnam puikiausiai tinka užsienio kompanijų atvežami drabužiai?

E.S.: Visų pirma drabužių kūrėjų (autorių ir siuvėjų) darbai būna labai mažų serijų arba netgi vienetiniai. Jų produkcijos nepakaktų nė mažytei gyventojų daliai. Vietinių drabužių ir jų aksesuarų kūrėjų ir gamintojų veikla gamybos apimčių atžvilgiu nė iš tolo nepajėgi konkuruoti su įvežamais į Lietuvą madingais drabužiais.

Antra, mados logikos esmė ta, kad jos kaita privalo būti labai greita, vykstanti pagal akivaizdžiai konstatuojamą laipsniško papildomumo dėsnį: kas sena, kuo greičiau keičiama nauju, nors senosios mados požymiai dar kurį laiką būna matomi. Mūsų vietinių estetinių madų kūrėjų veikla įsipina į šį procesą, bet tikrai nėra jį skatinantis ar jo dinamiką lemiantis veiksnys. Manyčiau, aktyvų atvežtinės produkcijos perkamumą ar jos pamėgimą skirtingų socialinių grupių atstovams lemia visiškai skirtingi socialiniai, ekonominiai ir su vartojimo kultūra bei asmens išsilavinimu susiję veiksniai.

VEIDAS: Kaip manote, ko labiausiai trūktų mūsų madai?

E.S.: Mūsų žiniasklaidoje pasigendu analitinių straipsnių, rimtų radijo ar televizijos laidų apie estetines madas, nors Lietuvoje būtų daug gabių kūrėjų, pajėgių gamintojų ir verslininkų, dėstytojų, kurių pastangomis galėtume plėtoti Lietuvos ekonomikai svarbią, jos kūrybiniam potencialui ir gamybiniam masteliui įveikiamą pramonę, išugdyti išsilavinusį vartotoją. Taip pat neteko girdėti apie Lietuvoje atliekamus tyrimus, skirtus vartotojų psichologijai, juos santykinai skirstant į madingųjų ir ne kategorijas (laisvajai rinkai tai svarbu), išsamiau tyrinėjant pirkimo motyvus, kliūtis, trukdančias įgyvendinti kūrėjų, gamintojų, pardavėjų ir paslaugų teikėjų sumanymus. Iki šiol Lietuvoje beveik neaptarinėjame, kokie veiksniai galėtų paskatinti būtinąjį ir perteklinį madingų rinkos produktų vartojimą.

VEIDAS: Kaip manote, ar Lietuvos mados padėtis skiriasi, palyginti su kitomis Rytų Europos valstybėmis?

E.S.: Žinoma, kad skiriasi, – ji netapati ir atskirose Rytų Europos šalyse. Vis dėlto Lietuvos padėtis nėra iš esmės skirtinga sostinėje ar dideliuose miestuose, kur įžiūrėčiau optimizmą keliančių perspektyvų.

VEIDAS: Kokios būtų jūsų prognozės lietuviškai madai?

E.S.: Pabandykime įsivaizduoti, kuo lietuviška mada (ji tebūnie suprantama chrestomatiškai, tai yra kaip išvaizdos ir / arba aprangos mada) skirsis iš kitose šalyse sukurtų produktų. Tautinės atributikos ar liaudiško kostiumo elementų, kaip svetur nematytos naujovės, kažin ar pakaks, o jeigu ir pakaktų, tai neaišku, kuriam laikui. Sunku pasakyti, kada lietuvių kūrėjų gaminiai išplis tokiu laipsniu, kad jų sukurtą reiškinį imtume vadinti mada. Vis dėlto esu optimistas, žinau, kad Lietuvoje buvo, yra ir visuomet bus mados ar madų (išvaizdos, drabužių, jų papildinių) kūrėjų, sekėjų.

VEIDAS: Kokios žalingiausios Lietuvos mados problemos?

E.S.: Žalingiausios – konstatavimas, kad problemų yra, neveiklumas siekiant jas šalinti ir „kitų“ kaltinimas, kad jų yra.

Trumpa lietuviškos mados istorija

Nors sovietmetis kaltinamas smarkiai sulėtinęs lietuviškos mados raidą, šviesulių buvo ir tada. 1954 m. Maskvoje ir tuometiniame Leningrade veikusių modelių namų pavyzdžiu įsteigti Vilniaus modelių namai (VMN). Apie pusę amžiaus veikę VMN tapo svarbia lietuviškos mados istorijos dalimi. Jie diktavo madas sovietinėje Lietuvoje ir stengėsi įnešti vakarietiškų idėjų į lietuvių aprangą. Tarkime, ryžtasi kurti džinsinių drabužių kolekcijas, nors sovietinis režimas tai smerkė ir laikė Vakarų kultūros įtaka. Dėl to džinsiniai drabužiai buvo savotiško maišto išraiška.

1962 m. VMN ėmė leisti gausiai iliustruotą madų žurnalą „Banga“. Nors daugiausia orientuotasi į mados įvykius socialistinio bloko valstybėse, praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje, nepriklausomybės išvakarėse, imta spausdinti daugiau publikacijų apie pasaulines mados tendencijas ir naujoves. Žurnalo „Banga“ populiarumas buvo didelis, pavyzdžiui, 1985 m. jo tiražas pasiekė netgi 80 tūkst. egzempliorių. Deja, po nepriklausomybės atkūrimo jis susitraukė iki keleto tūkstančių. Sunkių išbandymų patyrė ir „Bangą“ leidę VMN, 2010 m. jie buvo uždaryti.

1988 m. atidarytas „Salonas 7“. Čia kūrusi žymi mados dizainerė Zita Gustienė tapo pirmųjų tarptautinių mados festivalių Lietuvoje organizatore. Tarp jų buvo ir „Madų dienos“, iš kurių vėliau išaugo mados festivalis „In Vogue Vilnius“. 1994 m. pradėtos rengti Vilniaus madų savaitės. Po penkerių metų, 1999 m., imta organizuoti „Mados infekciją“, kuri 2008 m. pasipildė konkursu „Mados injekcija“. Šis renginys skirtas talentingiems jauniesiems dizaineriams atrasti ir padėti jiems žengti pirmuosius žingsnius mados versle.

"Veido" archyvas

“Gražūs daiktai skirti jais naudotis, nes tik tuomet įgauna prasmę”, – tvirtina E.Skerstonas

Su knygos “Elegantiški namai” autoriumi Eugenijumi Skerstonu – apie namų dekoravimą ir kolekcininkų tykančius pavojus.

“Gal jūs man galite pasakyti, kodėl lietuviai tokie ištikimi pasteliniams, rusviems atspalviams? Kad ir kur nueisi – visur tik smėlio, dramblio kaulo, kakavos, šokolado… Negi asfalto dar nepakankamai prisižiūrite gatvėje, kad taip norite jį perkelti į savo namus?” – klausia žingsniuodamas neseniai iš sniego išsivadavusia Vilniaus gatve Eugenijus.

O gal, svarstau, grįžus namo po darbo dienos tiesiog norisi pailsėti. Pačiam atsidurti dėmesio centre, o ne būti prarytam ryškaus interjero. Juk ilgėliau pasigrožėti savo namais paprastai tegauname progos sugniuždyti ligos, nedarbo ar išėję į pensiją, kai per kambarį be lazdos jau sunkiai pereiname.

Be to, iš savo patirties priduria Eugenijus, mūsiškių naujakurių finansai dažniausiai išsenka kaip tik tuomet, kai reikia pradėti būsto dekoravimo darbus. Statybas dantis sukandę užbaigiame, o štai puošybai nei jėgų, nei pinigų nebelieka. Kas tuomet? Į naują būstą suvežami seni daiktai ir laukiama geresnių laikų. Kurie dažniausiai niekada nebeateina.

Bet juk gyvenimo būdo leidiniuose knibžda fotografijų, rodančių, kaip gražiai ir skoningai šiandien moka gyventi tautiečiai. Kokios erdvės, kokie baldai, koks interjeras! “Tik ar pastebėjote, – gudriai prisimerkęs teiraujasi E.Skerstonas, – kad aprašymai tokiuose straipsniuose labai dažnai prieštarauja vaizdui? Tekste, pavyzdžiui, tvirtinama, kad antikvarinis baldas organiškai dera šiuolaikinėje aplinkoje – o aš matau priešingai. Rašoma apie sėkmingas pastangas suderinti proporcijas – o nuotraukose tos sėkmės įrodymų akivaizdžiai pasigendi… Ir imi tada svarstyti, ar tai kompetencijos stoka, ar primityvus noras kažkam prisigerinti.”

Medžioklės be šautuvo

Pats Eugenijus save vadina pavyzdžiu, kad nuo prigimties neįmanoma pabėgti. “Prisiverčiau baigti ne itin mielas buhalterines studijas, netgi disertaciją apie prancūzų buhalterinę apskaitą (kurios principai ypatingi, nuo mūsiškių gerokai skiriasi) parašiau. Likau užkietėjęs frankofonas ir socialinių mokslų daktaras, bet potraukis gražiems daiktams nugalėjo. Ketverius metus dirbęs vertėju Europos Komisijoje Liuksemburge, sugrįžau į Lietuvą užsiimti tuo, kas labiau artima”, – neslepia pašnekovas.

Bet juk kartu teko palikti neblogai pažintus prancūzų aristokratų dvarus ir pilaites? “Nebūtinai – pas senus draugus ir dabar galiu važiuoti paviešėti. Užtat nebereikia vieną dieną gilintis į gyvulių sėklinimo procesus, kitądien – į alyvuogių derlių Toskanoje, o trečią – į avialinijų saugos terminologiją… Turint omenyje prancūzų antipatiją tarptautiniams terminams ir pomėgį visose srityse verstis savu žodynu, vertėjo darbas buvo pragariškas. Šiaip taip sulaukęs savaitgalio tą patį vakarą iš Liuksemburgo dingdavau”, – prisimena E.Skerstonas.

Kur? Dažniausiai – į Prancūziją. Eugenijus su žavesiu pasakoja, pavyzdžiui, apie šios šalies turtuolių išsaugotą karališkosios elnių medžioklės tradiciją. Šautuvai tokioje medžioklėje nenaudojami – tik trimitai, raitelių žirgai ir skalikai. Mobilusis telefonas medžiotojo kišenėje laikomas didžiausiu nesusipratimu. Elnias būna šunų užspeičiamas, o tuomet medžiotojų ekipažo vadovui, jei žvėris itin atkakliai ir sumaniai gynėsi, paliekama teisė dovanoti jam gyvybę.

Jei ne – ištraukiamas specialus durklas, pagamintas iš prabangių metalų, kuris aristokratų giminėse perduodamas iš kartos į kartą… Neatsitiktinai šventojo Huberto, medžioklės globėjo, kultas gimė tenykščiuose Ardėnų kalnuose.

“Tiesa, pastaruoju metu prieš šią tradiciją stoja gyvūnijos globėjai, aiškindami, kad žvėris sekinanti medžioklė nėra humaniška. Juk medžiotojai, kurie išlaiko nuosavus žirgynus ir specialiai apmokytų šunų būrius, šioje pramogoje dalyvauja tikrai ne iš bado. Tačiau speičiamoji elnių medžioklė Prancūzijoje laikoma istorine elito privilegija. Ji griežtai kodifikuota, turi savas apeigas ir savitą žodyną, be to, sudaro sąlygas išlikti istorinėms kalvių, odininkų ir daugeliui kitų retų profesijų. Patekti į tokių medžiotojų būrį sudėtingiau nei į uždarą klubą – ypač užsieniečiui. Pinigai čia menkai tepadės. Vienintelė galimybė – ekipažo vadovui iš anksto siųsti gyvenimo aprašymą ir tikėtis teigiamo sprendimo”, – pasakoja E.Skerstonas ir prisipažįsta porąkart jau dalyvavęs karališkoje medžioklėje.

Kolekcininko niekas negina

O mūsų kalba į medžioklę nukrypo svarstant, kiek namų interjere dera demonstruoti žmogaus profesiją ar laisvalaikio pomėgius. Anokia paslaptis, kad daugelio aukštų sovietmečio valdininkų užmiesčio vilų interjeras būdavo lengvai nuspėjamas: ant sienų – briedžių ragai, ant grindų – šerno kailis… Eugenijus tvirtina, kad mūsų ponai nebuvo labai originalūs – prancūzų medžiotojų nameliuose nuo seno tokių trofėjų pilna. Tik ten niekam nešauna į galvą, tarkim, namų židinio puošti spalvotomis kalėdinio stiliaus elektros lemputėmis. O mūsų ponams – šauna, nes lemputės jiems šviečia gražiau už natūralią ugnį.

“Dar pastebėjau lietuvių pomėgį įsigyti prabangius Liudviko XIV stiliaus baldus ir patiems bijoti ant jų prisėsti. Arba prisipirkti puošnių servizų ir laikyti juos indaujoj po stiklu, niekam neleidžiant paliesti. Gerai, jei tai originalus, kolekcinis Sevres ar Meisseno manufaktūrų porcelianas – tuomet suprantama. Jei už solidžią sumą aukcione įsigijote sidabrinį šaukštelį, kuriuo naudojosi karalius ar popiežius – turbūt juo irgi rytinės arbatos nemaišysite. Tik ar daug mūsų namuose tokių vertybių? Visais kitais atvejais nederėtų pamiršti, kad gražūs daiktai skirti jais naudotis”, – pabrėžia E.Skerstonas.

Nors pokalbyje užsimena esąs neabejingas žirgams ir juos vaizduojantiems meno kūriniams, ekspertas primena, kad kuriant namų interjerą svarbiausia – saikas: “Tikrai nepaverčiau savo svetainės žirgynu.” Kolekcininku Eugenijus savęs taipogi nevadintų: “Neturiu tam būtino polėkio ir energijos. Kolekcininko, išvydusio trokštamą daiktą, akys kaipmat užsidega, o man taip nutinka labai retai. Jau išmokau grožėtis daiktais, kurie nėra ir niekada nebus mano nuosavybė.

Pagaliau vertybėms būtina užtikrinti deramą apsaugą, o Lietuvoje, bent jau prieš porą metų, kai tuo domėjausi, nebuvo netgi draudimo kompanijos, pasirengusios apdrausti privatų meno rinkinį.”

Apskritai sunku kalbėti apie meno kolekcionavimą, kai tam stinga elementarių instrumentų. Jei vertingų daiktų, gerai paieškojus, Lietuvoje įmanoma įsigyti, tai surinkti patvirtinimus, įrodančius to daikto autentiškumą – gerokai sudėtingesnė užduotis. “Tarkim, muziejininkas paprašytas man surašė popierių, liudijantį, kad įsigytas meno kūrinys – originalas, o ne klastotė. Kaip turėčiau jam už konsultaciją atsilyginti? Muziejai oficialiai tokios paslaugos kainininkų neturi, muziejininkai privačios veiklos patentų išsiėmę – juo labiau. Taigi viskas vyksta lyg ir pogrindyje, o turimų dokumentų galiojimas teismuose – labai abejotinas. Dabar įsivaizduokime situaciją, kai pirkėjas sąmoningai, konsultantui susitarus su pardavėju, apgaunamas. Kas ir kokiu pagrindu jį apgins? O juk sumos meno rinkoje vaikšto solidžios, ir panašių bylų civilizuotame pasaulyje – šimtai. Vakarų Europoje, pavyzdžiui, praktikuojamas toks pasipelnymo būdas, kai pilies savininkas susitaria su keliais aplinkiniais antikvariatais, turinčiais abejotinos vertės baldų ar meno kūrinių, iš jų tuščioje pilyje “suimprovizuoja” neva istorinį interjerą, netgi nupurškia “senų dulkių sluoksniu” (egzistuoja specialios technologijos!) ir paskelbia skubų “paveldėto turto” išpardavimą. Jei pirkėjams vėliau pavyksta įrodyti sąmoningai organizuotą apgavystę, jie turi šansų atgauti savo pinigus. O ką apgautam kolekcininkui daryti Lietuvoje?” – klausia E.Skerstonas.

Paslaptingas receptas

Todėl prieš puošiant namus tenka pasirinkti, ko iš tikrųjų norite: saugiai investuoti pinigus ar tiesiog gyventi gražioje aplinkoje. Gerai padaryta šiuolaikinė kopija kasdieniam naudojimui tiks labiau nei išskirtinės priežiūros reikalaujantys autentiški daiktai.

Tiesa, šiuolaikiniai interjerai irgi reikalauja nuolatinės priežiūros, ir kuo jie prašmatnesni – tuo priežiūros reikia daugiau. Štai Eugenijus neslepia, kad namų interjere jam itin svarbūs atrodo audiniai – todėl ir fotosesijai pasirenka mėgstamą užuolaidų saloną. Tačiau kaip iš daugybės užuolaidų klosčių išsiurbti jose susikaupiančias dulkes?

“Grožis reikalauja aukų, jokių stebuklingų receptų čia negali būti. Jei audiniu apklijuojate sienas – iš anksto susitaikykite su mintimi, kad jas teks reguliariai siurbti, jei norite prabangių draperijų, be kurių Prancūzijoje neįsivaizduojamas joks istorinių pastatų interjeras – taipogi. Aš, tarkim, nemėgstu valyti kilimų, todėl mano namuose jų ir nėra”, – šypsosi knygos “Elegantiški namai” autorius.

"Veido" archyvas

Knygoje pristatomi įvairių istorinių laikotarpių interjerai