Nors Lietuvos biudžeto deficito atitiktis Mastrichto kriterijui balansuoja ties riba, ekonomistai prognozuoja, kad šį kartą vis dėlto pavyks „praslysti“ ir 2014-aisiais gyvensime euro laukimo nuotaikomis.

Euro lenktynėse atsilikusi ir nuo Estijos, ir nuo Latvijos, šį kartą Lietuva pasiryžusi nebepaleisti ranka pasiekiamos galimybės. Tad ir ekspertai, ir politikai apie 2014-uosius kalba kaip apie pasirengimo euro įvedimui, o ne abejonių, ar prisijungsime prie euro zonos, metus.
„2013 m. pabaigos ir 2014 m. pradžios finansiniai rodikliai dar nėra aiškūs – absoliučios garantijos dar neturime, tačiau Vyriausybė ir kitos institucijos, kurios su tuo susijusios, atrodo nusiteikusios, kad euro Lietuvai reikia. Ypač po to, kai eurą įsives latviai, mes nenorime likti vieni“, – pabrėžia premjero patarėjas finansų klausimais Stasys Jakeliūnas.
Ekonomistai prognozuoja, kad Lietuva sugebės įvykdyti visus Mastrichto kriterijus, nors pripažįsta, jog reikalavimas turėti ne didesnį nei 3 proc. biudžeto deficitą išlieka pats pavojingiausias: Vyriausybės suplanuotas 2013 m. biudžeto deficitas mums leido turėti tik 0,1 proc. rezervą. Vis dėlto, pasak „Nordea“ banko ekonomisto Žygimanto Maurico, nuo rugsėjo tikimybė, kad įsivesime eurą, padidėjo nuo 80 iki 95 procentų.
„Pirma, infliacija tikrai yra maža, net mažesnė, nei prognozavome. Vadinasi, infliacijos kriterijų turėtume vykdyti beveik 100 proc., nebent netikėtai kas nors nutiktų, pavyzdžiui, įvyktų staigus naftos kainos šuolis, nors tai mažai tikėtina. Kitas dalykas, padidinęs tikimybę, – ganėtinai neblogai sekasi vykdyti mokesčių surinkimo planą ir ypač džiugina, kad „Sodros“ planas vykdomas su kaupu dėl padidėjusio darbo užmokesčio ir šiek tiek mažėjančio nedarbo lygio. Didžiausias skaudulys ir skylė išlieka akcizai. Vis dėlto atrodo, kad per vieną ar kelias dešimtąsias procento įsisprausime į tuos reikalaujamus tris procentus biudžeto deficito“, – prognozuoja Ž.Mauricas.
Jis atkreipia dėmesį, kad, priešingai nei Lietuva, Latvija siekdama euro užtikrintai vykdė infliacijos ir viešųjų finansų kriterijus – turėjo daugiau nei 1 proc. rezervą abiejų Mastrichto kriterijų atžvilgiu, netgi sumažino PVM ir labai susiveržė diržus. O Lietuva nieko tokio nedarė, tačiau palankiai susidėliojo aplinkybės: infliacija mažėja dėl pasaulinėje rinkoje pingančių žaliavų – naftos, dujų.
„Nors infliacijos mažėjimą labiau lėmė išorės priežastys, šiek tiek prisidėjo ir vidaus rinkos aplinkybės: vidaus vartojimas nėra tiek atsigavęs ir atlyginimai tiek nedidėjo, kad kiltų produktų ir paslaugų kainos“, – aiškina ekonomistas.
Pagal kitus Mastrichto kriterijus esame saugūs. Visuomenės informavimo darbo grupės vadovas, Lietuvos banko Komunikacijos departamento direktorius Giedrius Simonavičius primena, kad valdžios skolos lygis palankus – turime bemaž 20 proc. saugos pagalvę, o tikimybė, kad įvykdysime valiutos kurso stabilumo reikalavimą, praktiškai yra šimtaprocentinė.

Tarsis su prekybininkais nekelti kainų

Tad kiti metai, tikėtina, bus intensyvaus pasirengimo įsivesti eurą metai, o laukdami verdikto, ar mus priims į euro klubą, elgsimės kaip tikri klasės pirmūnai.
„Laikotarpis prieš įsivedant eurą yra labai gražus bet kokios šalies ekonomikai, nes siekdamos atitikti Mastrichto kriterijus valstybės atrodo ganėtinai gerai ir vidaus, ir išorės investuotojų atžvilgiu. Tą periodą palyginčiau su priešvestuviniu laikotarpiu, kai visi stengiasi vieni kitiems atrodyti kuo patrauklesni: ir dietos laikosi, kad atitiktų Mastrichto kriterijus, ir stengiasi buities darbus atlikti“, – kaip gyvensime metus iki euro įvedimo, vaizdžiai pasakoja Ž.Mauricas, pridurdamas, kad didesnės pagundos šalių laukia, kai įstojama į euro zoną ir atsipalaiduojama – pradedama išlaidauti, nebesistengti subalansuoti biudžeto.
O „buities darbus“, pradėtus dar 2013 m. pradžioje, 2014-aisiais tęsime visu tempu. Pasak S.Jakeliūno, jau priimti reikiami įstatymai, kurie derėtų su ES teise, sukurtos specialios darbo grupės įvairiose srityse, pradedant bankų sistemomis, santykių su verslu, vartotojų teisių gynimu, baigiant kainų dinamikos priežiūra. 2014 m. valstybės institucijos turės pertvarkyti savo informacines sistemas, komerciniai bankai – pritaikyti mokėjimo sistemas, prekybininkai – pradėti skelbti kainas litais ir eurais, o metų viduryje, sužinojus Europos institucijų sprendimą dėl Lietuvos įstojimo į euro zoną, prasidės intensyvūs visuomenės informavimo darbai: bus aiškinama, kaip išsikeisti pinigus, kas atsitiks su indėliais, paskolomis bankuose ir t.t.
Vienas svarbiausių valstybės laukiančių darbų – valstybės institucijų bendradarbiavimas su prekybininkais ir paslaugų teikėjais dėl kainų skaičiavimo. „Kitų valstybių pavyzdys rodo, kad labai svarbu sutarti su verslu, jog šis nebandytų uždirbti, kai kainos bus keičiamos iš litų į eurus“, – pabrėžia Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto profesorius Algirdas Miškinis.
Beje, per pastaruosius septynerius metus Lietuvoje kainos kilo itin sparčiai: duona pabrango 110 proc., aliejus – 87 proc., pieno produktai – daugiau nei 50 proc., tačiau didysis kainų šuolis stebėtas būtent 2006 m., praėjus dvejiem metams po įstojimo į ES. Tad ar nepasikartos toks pat scenarijus ir įsivedus eurą, ar kainos anksčiau ar vėliau neims kilti šuoliais?
Ekonomistų nuomone, kai kurios kainos įsivedant eurą iš tiesų gali pakilti jas suapvalinus į didesnę pusę, tačiau jie abejoja, ar tai bus didelis šuolis, paliesiantis gyventojams svarbiausias maisto prekes ir komunalines paslaugas. Beje, „Eurostato“ duomenimis, 2011 m., kai Estijoje buvo įvestas euras, šioje šalyje vartojimo prekių kainos pakilo 5,1 proc. Nors tai buvo vienas didesnių rodiklių tarp visų ES šalių, kitose valstybėse kainos irgi didėjo.
G.Simonavičius priduria, kad, remiantis tarptautinių tyrimų rezultatais, manoma, jog euro įvedimas Lietuvoje 2015 m. pirmaisiais mėnesiais kainų lygį gali padidinti 0,2–0,3 procentinio punkto, arba, kitaip sakant, nuo 100 litų – apie 30 centų. Tokius įverčius gavo „Eurostatas“, nagrinėjęs valstybes, įsivedusias eurą po 2007 m.

Paslaugų kainos kils daugiau nei prekių

Didesnę pagundą pasinaudojant euro įvedimu kilstelėti kainas paprastai pajunta paslaugų teikėjai, o ne prekių pardavėjai, nes šios kainos dažniausiai nematomos viešai.
„Reikalavimas rašyti kainas litais ir eurais paslaugų srityje sunkiai įgyvendinamas, nes, pavyzdžiui, kirpykloje tos kainos nėra išdėliotos prieš akis. Kartais verslininkai pasinaudoja šia aplinkybe, ir kainos šiek tiek padidinamos, bet nemanyčiau, kad tas efektas būtų didelis. Tad jei kirpykloje mokėjome 20 Lt, tai gali būti, kad dabar mokėsime 7–8 eurus ar net 10 eurų“, – prognozuoja Ž.Mauricas.
„Jei mokestis už automobilio parkavimą mieste buvo 3 Lt, gali būti, kad įsivedus eurą jis kainuos eurą, o kavinėse ir restoranuose puodelis kavos pabrangs. Tokie apvalinimai įmanomi, tačiau šios kainos nesusijusios su didžiosios dalies žmonių išlaidomis, kurios iš esmės pakeistų jų gyvenimo lygį. Kiek statistikai ir ekonomistai matuoja, apčiuopiamas kainų didėjimas įsivedus eurą šalyse nebuvo stebimas. Lietuvos pranašumas tas, kad ji nėra pirmoji, kuri įsives eurą, – mūsų pareigūnai nagrinėja kitų valstybių patirtį. Beje, latviai sumažino PVM vienu procentiniu punktu, tai irgi prilaikė kainų augimą, bet mūsų Vyriausybė tokių priemonių nesiims, nes tai sumažintų pajamas į biudžetą ir galėtų paveikti kitus kriterijus“, – antrina S.Jakeliūnas.
Paradoksalu, tačiau nemažos dalies gyventojų įtikėjimas, kad įsivedus eurą kainos neišvengiamai kils, gali iš tiesų paskatinti šį procesą. DNB banko vyriausioji ekonomistė Jekaterina Rojaka mano, kad taip gali nutikti su nekilnojamojo turto kainomis, nes baimindamiesi kainų kilimo gyventojai gali paskubėti paskutiniais metais prieš euro įvedimą išleisti savo santaupas.
Beje, ekonomistė atkreipia dėmesį, kad dažnai kainos šiek tiek kyla ne dėl verslininkų noro pasipelnyti, o dėl to, kad per paskutinius metus iki euro įvedimo įmonės nemažai investuoja į informacines technologijas, – dalis tų sąnaudų ir perkeliama ant vartotojų pečių.
Vis dėlto siekiant apsaugoti vartotojus nuo kainų kilimo, pasinaudojant euru kaip pretekstu, 2013 m. priimtame Nacionaliniame euro įvedimo plane numatyta įvairių priemonių: keletą mėnesių prieš euro įvedimą ir metus po įvedimo prekybininkai privalės kainas skelbti litais ir eurais, Ūkio ministerija kvies sąžiningus verslininkus pasirašyti Geros praktikos verslo memorandumą, į priežiūros procesą taip pat įsitrauks Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir kitos institucijos, kurios tikrins kainas, tirs vartotojų skundus ir skelbs nesąžiningus atvejus.

Pasaulio ekonomikos padėtis artimiausiais metais gerės, nors atsigavimas išliks kuklus, teigia SEB grupės analitikai šiandien Stokholme paskelbtoje pasaulio ekonomikos apžvalgoje „Nordic Outlook“. Be to, skirtingų pasaulio regionų plėtros pagreitis bus nevienodas, o Europoje papildomų grėsmių kels defliacinės aplinkos stiprėjimas.

Pasak SEB grupės ekonomistų, pasaulio ūkio perspektyvos išlieka santūriai optimistiškos. Įmonių vadovų lūkesčiai daugelyje šalių gerėja, be to, centriniai bankai artimiausioje ateityje laikysis skatinančiosios politikos krypties. Tuo tarpu infliacija pasauliniu mastu išliks nedidelė dėl žemo pajėgumų panaudojimo lygio.

SEB grupės analitikų teigimu, tvirtesnio atsigavimo JAV jau artimiausioje ateityje tikėtis leidžia tai, jog mokesčių didinimas ir valdžios išlaidų karpymas nebeturės tokios akivaizdžios įtakos. Sustiprės darbo rinka, o namų ūkių turto didėjimas ir smukęs namų ūkių įsiskolinimo lygis taps patikimesniais vartojimo pakilimo ramsčiais.

Euro zonos ekonomikos kopimas iš recesijos bus lėtas. SEB grupės ekonomistai prognozuoja, jog potencialųjį BVP augimo tempą – maždaug 1,5 proc. – euro zona pasieks tik 2015 m., todėl nedarbo lygis kitąmet tebebus rekordiškai aukštas. Euro regione išliks padidėjusi defliacijos rizika, tad Europos centrinis bankas ateinančiais metais nedidins palūkanų normų ir veikiausiai imsis papildomų skatinimo priemonių. Tuo tarpu politinė situacija gali nestokoti įtampos – laukiama Europos parlamento rinkimų, o krizės problemų šleifas trukdo pasiekti didesnės vienybės. SEB grupės analitikai pastebi, jog skolų problemos Graikijoje ir Portugalijoje toli gražu neišspręstos iki galo, o Ispanijos bankų sistema tebėra pažeidžiama.

Atsigaunant vartojimui ir kylant realiosioms pajamoms, Baltijos šalių ekonomikos augimas artimiausiais metais išliks gana sveikas, teigia SEB grupės analitikai. Kiek lėtesnė šiuo metu tik Estijos plėtra – tai lėmė eksporto ir investicijų augimo šioje šalyje sulėtėjimas. Kaip pastebi SEB grupės ekonomistai, po itin žemos infliacijos Lietuvoje 2013 m. rudenį, didėja tikimybė, jog šalis įstos į euro zoną 2015 metais.

„Skirtinga pasaulio regionų ekonomikos padėtis ir išliekančios euro zonos problemos artimiausiais metais nesudarys šiltnamio sąlygų Lietuvos ekonomikai. Akivaizdu, jog eksporto plėtrai ir konkurencingumui kils vis daugiau iššūkių, ypač pradėjus pastebimiau didėti darbo užmokesčiui. Kita vertus, išliksiančios žemos Europos centrinio banko palūkanų normos, kurias perima ir Lietuvos rinka, prisidės prie investicijų atsigavimo po „bado dietos“ šioje srityje pastaraisiais metais“, – sako SEB banko Lietuvoje vyriausioji analitikė Vilija Tauraitė.

2015 m. Lietuva planuoja įsivesti eurą. Tai kelia daug baimių, kurių yra patyrusios ir kitos šalys, ieškodamos būdų, kaip sušvelninti perėjimo sukeltas neigiamas pasekmes.

2002 m. dvylikos Europos valstybių gyventojai pirmą kartą buvo supažindinti su eurų banknotais. 2007 m. eurą įsivedė Slovėnija, 2008 m. – Kipras ir Malta, 2009 m. – Slovakija, o 2011 m. – ir viena iš Baltijos šalių, Estija. Kaimyninė Latvija taip pat yra pakviesta prisijungti prie euro zonos ir eurą turėtų įsivesti jau kitąmet, o 2015 m., kaip tikimasi, devynioliktąja bendros valiutos klubo nare taps Lietuva.
Paprastai valiutos pasikeitimą lydi kainų kilimas. Vis dėlto skaičiuojama, kad dėl paties euro jį įsivedusiose šalyse infliacija teišauga maždaug 0,1–0,3 proc., o europiečiai piniginių paplonėjimą neretai pajunta ne tiek dėl prisijungimo prie euro zonos, kiek veikiau dėl verslininkų noro pasinaudoti situacija ir pasipinigauti.

Svarbiausia atlikti namų darbus
Prieš tai, kol nacionalinė valiuta bus pakeista euru, kiekviena šalis turi atlikti daug pasirengiamųjų darbų, atsižvelgdama į Europos centrinio banko pateiktas rekomendacijas dėl euro įvedimo. Tam kuris laikas ruošiasi ir kaimynai latviai.
Atsižvelgdama į vieną labiausiai gyventojams nerimą keliančių problemų – būsimą kainų didėjimą, Latvijos prekybininkų asociacijos taryba dar metų pradžioje patvirtino Sąžiningo euro įsivedimo kodeksą, kuriuo jai priklausantys verslininkai pasižadėjo skrupulingai taikyti visas priemones, reikalingas sėkmingai nuo lato pereiti prie euro, čia taip pat aktyviai vykdoma kampanija, kuria siekiama paskatinti verslininkus sąžiningai elgtis prieš įvedant eurą.
Taigi sąžiningas elgesys – savanoriškas: kaip pripažino Latvijos finansų ministerija bei Vartotojų teisių apsaugos centras, kadangi šalis veikia laisvosios rinkos sąlygomis, iš tikrųjų kainos negali būti reguliuojamos.
Kainų kilimas pirmiausia siejamas su jų apvalinimu, tai yra kieno naudai tai daroma – verslo ar vartotojo. Kadangi jau nuo spalio 1 d. Latvijos parduotuvėse kainos nurodomos abiem valiutomis, galima aiškiai matyti tendencijas: tikriausiai nenustebinsime pranešdami, kad dauguma verslininkų jas apvalina į didesniąją pusę.
Verčiant iš vienos valiutos į kitą, apvalinimas leidžiamas tik tūkstantųjų dalių tikslumu, taigi jei konvertuojant kaina būtų 3,4244 euro, ant etiketės turėtume matyti 3,42. Kitokių interpretacijų būti negali, nors Latvijoje jau kilo diskusijų dėl muziejų, zoologijos sodų ir panašių įstaigų noro bilietų kainas suapvalinti iki vienetų, argumentuojant tuo, kad verčiant senąją kainą į eurus susidaro centų, kuriuos skaičiuoti nepatogu, taip trikdomas darbas.
Beje, Latvijos prekybininkai skaičiuoja, kad perėjimas prie euro (kasos aparatų pritaikymas prie euro, kainų etikečių pritaikymas prie naujų kainų ir panašios išlaidos) jiems gali kainuoti apie 160 mln. latų (apie 786 mln. Lt).
Susitarimai su verslu – populiari praktika prieš įsivedant eurą. Taip buvo ir Estijoje, kur kainų perėjimo laikotarpiu siekiant išvengti piktnaudžiavimo irgi buvo pasirašytas panašus susitarimas. Prie jo daugiau nei pusė tūkstančio prisidėjusių įmonių pasižadėjo nepagrįstai nedidinti kainų ir gerbti kitas su valiutos keitimu susijusias taisykles.
Nors Estijos valdžios atstovai tikina, kad baimė, jog įvedus eurą pakils kainos, buvo gerokai perdėta, tačiau šioje šalyje fiksuojama palyginti didelė infliacija, kuri yra glaudžiai susijusi su pakilusiomis kainomis dėl netinkamo jų apvalinimo. Prieš pat ekonominę krizę prie euro zonos prisijungusio Kipro vyriausybė šios problemos stengėsi išvengti aktyviai skatindama verslo įmones apvalinti kainas į mažesnę pusę, tai yra vartotojų naudai. O Malta poveikį savo ekonomikai stengėsi sušvelninti iš anksto su importuotojais pasirašydama sutartis dėl laikino kainų stabilizavimo.
Kai kurie sektoriai kelia daugiau problemų nei kiti. Kaip parodė eurą įsivedusių valstybių patirtis, daugiausiai rūpesčių dėl kainų kyla viešojo maitinimo įstaigose, automobilių stovėjimo, grožio paslaugas teikiančiose įmonėse. Todėl būtent į juos daugiausiai dėmesio kreipė eurą prieš ketverius metus įsivedusi Slovakija.
Nors pats perėjimo procesas buvo gana sklandus, Slovakijai, prisijungusiai prie ekonominius sunkumus išgyvenančios ES, teko susidurti su dideliu gyventojų nerimu, kad tai sumažins šios šalies ekonomikos konkurencingumą ir padarys ją mažiau patrauklią investuotojams. Ir dabar euro įsivedimo priešininkai ją mini kaip šalies, kuriai tai sukėlė ekonominių problemų, pavyzdį. Čia ne tik pakilo kainos, bet ir smarkiai sumažėjo eksportas bei pramonės produkcijos gamyba. Slovakija dažnai lyginama su kaimynine Čekija, panašia šalimi, kurios ekonominiai rodikliai neturint euro išliko geresni.
Galiausiai svarbu, kad pats nacionalinės valiutos išėmimas iš apyvartos vyktų sklandžiai. Valiutos keitimo praktika panaši kaip ir neseniai eurą įsivedusioje Estijoje, kai centrinis šalies bankas komercinius bankus iš anksto aprūpino euro banknotais, o dar po kurio laiko – ir dalį verslo įmonių, pasirašiusių su juo specialius kontraktus. Be to, gyventojai bankuose ir pašto skyriuose galėjo iš anksto nusipirkti euro monetų rinkinukus. Po euro įvedimo kurį laiką galima atsiskaityti tiek senąja valiuta, tiek eurais.
Nacionalinės valiutos išėmimą iš apyvartos gali pagreitinti tai, kad atsiskaitant bet kuria valiuta grąža iškart suskaičiuojama eurais ir taip greičiau mažėja cirkuliuojančios senosios valiutos. Po euro įvedimo kurį laiką visi bankai senąją valiutą nemokamai keičia į eurus, o nustatytam laikotarpiui pasibaigus tai galima padaryti centriniame banke.

Kas antras gyventojas žino, kad į euro zoną pateksime jau 2015 – 2016 metais. Tačiau daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų vis dar jaučia informacijos trūkumą apie euro įvedimą. Bendrą piliečių požiūrį į euro įvedimą atskleidė atliktas TNS LT Flash Eurobarometro tyrimas apie euro įvedimą neseniai į Europos Sąjungą įstojusiose valstybėse narėse.

63 proc. gyventojų mano, kad Lietuvoje euro valiuta bus įvesta iki 2015-2016 metų. Kas antras lietuvis, arba 53 proc. šalies gyventojų įsitikinę, kad į euro zoną pateksime numatytu laiku, t.y. 2015 – 2016 metais. Beje, taip manančių per metus padaugėjo penktadaliu, t.y. 21 proc. punktu. Ketvirtadalis, arba 23 proc. gyventojų mano, kad euro įvedimas įvyks po 2017-2019 metų.

Lietuvoje 56 proc. gyventojų pasisakė, kad jaučia informacijos trūkumą apie eurą bei jo įvedimą šalyje. Nuo 2012 m. gerai informuotų asmenų skaičius mūsų šalyje ūgtelėjo tik 3 proc. punktais. Ketvirtadalis lietuvių norėtų gauti daugiau informacijos apie euro įvedimą kuo greičiau, daugiau nei trečdalis – likus keletui metų, 23 proc. – likus keliems mėnesiams iki pokyčių.

Tyrimas parodė, jog Lietuvos gyventojams aktualiausi praktiniai euro įvedimo aspektai, susiję su darbo užmokesčio, banko sąskaitų klausimais, euro įvedimo tvarka šalyje – apie tai gauti daugiau informacijos pageidautų kas antras lietuvis. Lietuvos gyventojus taip pat domina socialinės, ekonominės ar politinės pasekmės, įsivedus eurą, ir valiutos konvertavimo iš litų į eurus tvarkos užtikrinimas.

Įvardindami įvairias veiklas, kurių reikėtų imtis Lietuvoje pereinamuoju laikotarpiu, 8 iš 10 gyventojų nurodė, kad parduotuvėse būtina rodyti dvi kainas – vietine valiuta ir eurais. 70 proc. apklaustųjų taip pat norėtų matyti dvi kainas sąskaitose už komunalines paslaugas. Tiek pat lietuvių kaip reikalingą informacinės kampanijos priemonę nurodė ir televizijos reklamą. Tai – didžiausias procentas šiam kanalui iš visų euro neįsivedusių Europos Sąjungos šalių.

Vertinant įvairių institucijų autoritetą euro valiutos klausimais, daugiausia, t. y. 59 proc. lietuvių teigia pasitikėsiantys Centrinio banko pateikta informacija apie euro įvedimą ir su tuo faktu susijusius pokyčius. Beveik tiek pat respondentų didžiausiu autoritetu euro valiutos klausimais laiko Europos Sąjungos institucijas. Tuo metu Vyriausybe, nacionalinėmis ir regioninėmis valdžios institucijomis pasitiki kiek mažiau – 52 proc. gyventojų. Dar mažesnė dalis autoritetu euro įvedimo klausimais laiko mokesčių ir finansines institucijas, komercinius bankus, profesines sąjungas.

Lietuviams patraukliausios informavimo priemonės apie eurą bei jo įvedimą – televizija (61 proc.) ir internetas (48 proc.). Laikraščiai ir žurnalai taip pat lieka efektyvių informavimo priemonių sąraše – jų veiksmingumu tiki kas trečias gyventojas. Kiek mažesnis bankų ir radijo kanalų informavimo vertinimas – juos rinktųsi kas ketvirtas gyventojas.

Flash Eurobarometro tyrimas atliktas 2013 m. pavasarį, apklausiant 7014 respondentų septyniose Europos Sąjungos valstybėse (Bulgarija, Čekijos Respublika, Latvija, Lietuva, Vengrija, Lenkija, Rumunija), kurios prisijungė prie Sąjungos pastaraisiais metais ir kol kas dar neįsivedė euro.

TNS LT priklauso tarptautinei tyrimų kompanijai „TNS Global“, kuri turi sukaupusi daugiau nei 60 metų patirtį rinkos tyrimų ir įžvalgų srityje. TNS atstovybės yra įsikūrusios daugiau nei 80-yje pasaulio šalių – Europoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione, Afrikoje ir Viduriniuose Rytuose. Kompanija TNS priklauso vienai didžiausių pasaulyje įžvalgų, informacijos ir konsultacijų grupių „Kantar“.

„Kantar“ pavaldi komunikacijos paslaugų grupei WPP. Vienydama 13 specializuotų kompanijų sugebėjimus ir patirtį, grupė siekia teikti išskirtines ir pokyčiams įkvepiančias įžvalgas tarptautinei verslo bendruomenei ir būti šios srities lyderiu. Grupė veikia 100 šalių ir jungia beveik 29 tūkst. tyrimų ir konsultacijų specialistų. Grupės paslaugomis naudojasi daugiau nei pusė kompanijų, patenkančių į „Fortune“ 500 didžiausių.

Jei nepridarysime klaidų ir toliau augsime tokiais tempais, kaip dabar, jau po 3-5 metų pagal pragyvenimo lygį galėtume prisivyti reformų vengiančias Portugaliją ar Graikiją. Tuo tarpu priartėti prie ES vidurkio prireiks mažiausiai 17 metų.

„Lietuvą palyginčiau su 23 metų jaunuoliu, kuris pabaigęs mokslus bando įsitvirtinti gyvenime – jis daro daugybę klaidų, bet yra pakankamai ambicingas ir siekia užsibrėžto tikslo“, – mūsų šalies užimamą vietą tarp ES šalių apibūdina verslo rizikos bendrovės „Coface Lietuva“ Rizikos vertinimo departamento direktorius Mindaugas Sventickas.
Tad šis jaunuolis dar smarkiai atsilieka nuo perpus vyresnių ir stabilų pagrindą per daugelį metų užsitikrinusių ES klubo kolegų, tačiau eina teisinga kryptimi. „Reikia skirti du dalykus. Pirma, kur esame ir antra, kokia mūsų kryptis. Pagal daugelį rodiklių vis dar atsiliekame nuo daugelio šalių – net Centrinės ir Rytų Europos, bet mūsų kryptis teisinga ir judame pirmyn“, – pabrėžia „Nordea“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas.
To paties šiandien negalėtume pasakyti apie kai kuriuos vyresnius ir labiau patyrusius ES klubo kolegas. Analizuodami „Eurostat“ statistikos lenteles jau galime atsikvėpti – Lietuvos nebereikia ieškoti kažkur lentelės gale, tyliai džiaugiantis, kad ES bent jau yra Rumunija ir Bulgarija, leidžiančios mums išvengti autsaiderių dalios. Šiuo metu paskutines vietas statistinėse lentelėse neretai esame užleidę Pietų Europos šalims: Lietuvoje nedarbas net dvigubai mažesnis nei Graikijoje ar Ispanijoje, o mūsų šalies ekonomika šių metų pirmąjį ketvirtį augo 4 proc., kai daugumoje didžiųjų ES valstybių krito.
„Jei lyginame Lietuvą su kitomis ES valstybėmis, mūsų BVP augimas yra pakankamai žymus, kai daugelis kitų ES valstybių stagnuoja arba yra recesijos fazėje“, – tvirtina M.Sventickas.
Ankstesniais metais didesnius mūsų BVP augimo tempus buvo galima paaiškinti tuo, kad 2009 m. mūsų ekonomika patyrė vieną iš didžiausių kritimų ES, tačiau šiandien šis paaiškinimas jau nebegalioja. Praėjusiais metais Lietuva jau pasiekė ir viršijo prieškrizinį nominalų BVP pagal rinkos kainas. 2008 m. jis siekė 111,9 mlrd. Lt, o 2012 m. – 113,6 mlrd. Lt. Tuo tarpu prieškrizinio lygio nominalaus BVP dar nepasiekė daugybė šalių – Latvija, Čekija, Ispanija, Italija, Vengrija, Portugalija, Rumunija, Slovėnija, Didžioji Britanija, Airija ar Graikija.
Tad, kaip mes šiandien atrodome ES kontekste ir kaip pasikeitė mūsų vieta šių šalių gretose nuo įstojimo į ES? Ar greitesni sprendimai tvarkantis su krize turėjo įtakos mūsų pozicijai ES klube?

Portugaliją ir Graikiją galime pavyti per keletą metų?

Neseniai sutikta jauna specialistė iš Italijos Kristina pasakojo, kokį sunkų laikotarpį šiuo metu išgyvena jos šalis: darbuotojai vis dar atleidinėjami, darbo krūviai padidėję, o ji jau ketverius metus toje pačioje įmonėje dirba pagal terminuotą darbo sutartį. Kasmet birželio pradžioje kontraktas pasibaigia – tada ji privalo palaukti mėnesį, o jam praėjus vėl grįžta dirbti į tą pačią įmonę vienuolikai mėnesių. Iš pirmo žvilgsnio situacija atrodė nepavydėtina, tačiau netrukus italė prasitarė: turint darbą Italijoje gyventi nėra taip jau sudėtinga – jos atlyginimas siekia 2 tūkst. eurų. Tuo tarpu Lietuvoje tokio lygio specialistas uždirba 2000-3000 Lt. Nors būsto nuoma ar restoranai Italijoje brangesni, maisto ir pagrindinių paslaugų kainos tris kartus nesiskiria.
Tad nors mūsų ekonomika vertinant oficialius statistinius rodiklius atrodo sveikesnė nei Pietų šalių, iki šių valstybių pagal pragyvenimo lygį mes dar nepriartėjome. Dirbantieji Graikijoje, Italijoje ar Ispanijoje šiandien gyvena kur kas geriau negu Lietuvoje. Kaip pastebi „Euromonitor International“ vyresnioji duomenų analitikė Ana Solovjova, 2004 metais įstojusios į ES, Latvija, Lietuva ir Estija turėjo žemiausius atlyginimus tarp 25 šalių. Per aštuonerius metus, iki 2012 metų, Estija sugebėjo aplenkti Lenkiją, Slovakiją ir Vengrija, tačiau Lietuva iki šiol lenkia tik dvi naujas ES nares – Bulgariją ir Rumuniją. Nuo Pietų šalių gerokai atsiliekame ir pagal pragyvenimo lygiui matuoti dažniausiai pasirenkamą rodiklį – BVP vienam gyventojui.
„Nereikia tikėtis, kad pagal pragyvenimo lygį staiga pasivysime Graikiją, Portugaliją ar Ispaniją vien dėl to, kad ten gilus ekonomikos nuosmukis. Šios šalys turėjo daugiau laiko kurti demokratines kapitalistines visuomenes ir užsitikrinti ekonominį pranašumą. O mes neseniai vejamės, bandome įdiegti technologijas, veiklos principus, kuriais Pietų valstybės vadovaujasi daug metų“, – komentuoja banko „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.
„Finasta“ banko makroekonomistė Rūta Medaiskytė priduria, kad nors vis dar esame skurdesnė ekonomika, tačiau sveikesnė, patrauklesnė užsienio investicijų pritraukimo prasme, tad turime prielaidų spartesniam augimui.
Su tuo sutinka ir Ž.Mauricas, atkreipiantis dėmesį, kad mūsų augimo kryptis yra į viršų, o Pietų šalių – į apačią, nes didžioji dalis šių šalių gyventojų uždirba daugiau nei turėtų. Tad, jei nepadarysime klaidų, kai kurias iš šių šalių galėtumėme prisivyti jau po kelerių metų. „Jei jiems ir toliau nesiseks, nenustebčiau, kad pagal BVP vienam gyventojui portugalus galime aplenkti po 3 metų, Graikiją ir Kiprą – gal po 5 metų“, – prognozuoja Ž.Mauricas.
Tuo tarpu kitas ES šalis vytis teks dar ilgai. Jei Lietuvos ekonomika kasmet augtų po 4-5 proc., pagal banko „Swedbank“ projekciją, pagal BVP vienam gyventojui prie ES vidurkio priartėtume 2030 m.
Ž.Mauricas įspėja, kad svajoti apie spartesnį augimą nė nevertėtų – būtent šią klaidą darė gilioje krizėje atsidūrusios Pietų Europos šalys. „Nereikia tikėtis, kad darydami tą patį, augsime 20-50 proc. kasmet, kol pasieksime Vokietijos lygį. Juk Vokietijos įmonės 3-4 kartus daugiau investuoja į tyrimus, o Lietuva pagal šį rodiklį vos ne paskutinėje vietoje. Lengvo augimo nebus ir tai buvo pagrindinė Pietų Europos šalių, kurios dabar vadinamos vystančiomis rinkomis, o mes – besivystančiomis, klaida: kortomis paplūdimyje žaidę graikai galvojo, kad darydami tą patį natūraliai pasivys Vokietiją“, – ironizavo Ž.Mauricas.

Progresą padarėme vieną didžiausių

Tad kol kas Lietuva tarp ES šalių užima labai panašią vietą, kaip ir tada, kai įstojome į ES prieš devynerius metus. Užtikrintai pirmaujame prieš Rumuniją ir Bulgariją, atrodome panašiai ar šiek tiek geriau nei Latvija ir Lenkija bei šiek tiek atsiliekame nuo Estijos. Vis dėlto mūsų pažanga akivaizdi – pagal BVP vienam gyventojui 2011 m. pirmą kartą pralenkėme Vengriją, o N.Mačiulis prognozuoja, kad šiemet pagal BVP vienam gyventojui Lietuva beveik neatsiliks ir nuo Estijos.
„Pagal BVP vienam gyventojui Lietuva jau yra šešta nuo galo, o tai jau ne taip ir blogai: lenkiame bulgarus, rumunus, latvius, kurie stipriai nukentėjo per krizę, lenkus, o dabar ir vengrus, kurie juda neteisinga kryptimi“, – tvirtina Ž.Mauricas. Pasak ekonomisto, Vengrija padariusi daug klaidų – ši šalis turi vienus didžiausių mokesčių ES, bet nesugeba subalansuoti biudžeto, didelių problemų kelia šešėlinė ekonomika, nepasitikėjimas valiuta, nes valiutos kursas stipriai nukrito ir daug gyventojų, pasiėmusių būsto paskolas eurais ir Šveicarijos frankais, patyrė nuostolių. Šiai šaliai patrauklumo nepridėjo ir pastaraisiais metais priimti sprendimai nacionalizuoti privačius pensijų fondus ar papildomai apmokestinti užsienio investuotojus.
Tuo tarpu mūsų pažangą geriausiai iliustruoja bene sparčiausiai Europoje augusios BVP apimtys. Per krizę savo ekonomiką sukoncentravę į eksportą, augti turėtume ir toliau. „Esame trečia šalis ES pagal ekonomikos augimą 2004 -2012 metais. Mus lenkia tik Liuksemburgas ir Slovakija, o visas kitas šalis aplenkėme. Žinoma, tokiam mūsų augimui įtakos turėjo ir perskaičiuotas gyventojų skaičius bei paaiškėjusi tiesa, kad mūsų mažiau nei 3 mln., tačiau net ir be šių lūžių duomenyse mes tikrai galime teigti, kad padarėme vieną didžiausių progresų nuo įstojimo į ES“, – pabrėžia Ž.Mauricas.
A.Solovjova priduria, kad Lietuvos BVP vienam gyventojui realiomis kainomis 2004-2012 m. laikotarpiu augo vidutiniškai 4,4 proc., kai Estijos – 3 proc., Latvijos – 3,5 proc., o Lenkijos – 4,2 proc.
Žinoma, tenka pripažinti, kad slovakai  ir estai padarė didesnį darbą, pralenkę mus euro lenktynėse, sugebėję uždirbti didesnius atlyginimus, pritraukti daugiau užsienio investicijų ar sukaupti biudžeto perviršį.
„Tai lemia keletas veiksnių – mažesnė šešėlinė ekonomika, mažesnis korupcijos lygis, efektyvesnis viešasis sektorius, patogesnė geopolitinė padėtis, leidžianti pritraukti tiesioginių investicijų. Mes esame vartai tarp Vakarų ir Rytų, bet Estija arčiau Skandinavijos valstybių“, – skirtumus vardija N.Mačiulis.
Vis dėlto dažnai pabrėžiamas atotrūkis tarp Estijos ir Lietuvos yra perdedamas. Taip, estai pažengė toliau, tačiau tarpusavyje Baltijos šalys vis dar yra labai panašios. „Tam tikrų skirtumų tarp Estijos ir Lietuvos yra, galima rasti daugiau rodiklių pagal kuriuos Estija pirmauja, bet vidutinis vokietis ar prancūzas lygindamas Baltijos valstybes nemato didelių skirtumų, nes tai panašaus ekonominio išsivystymo šalys“, – įsitikinęs N.Mačiulis.
Tuo tarpu R.Medaiskytė atkreipia dėmesį, kad palyginus pagal BVP vienam gyventojui, šiandien atotrūkis tarp Baltijos šalių tarpusavyje netgi mažesnis nei tik įstojus į ES. Estijoje BVP vienam gyventojui 2004 m. siekė 7200 eurų, dabar 12700 eurų, o Lietuvoje atitinkamai 5400 ir 11000 eurų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Euras turi būti priemonė, didinanti mūsų valstybės galimybes, bet tikrai negalima tikėtis, kad euras – vaistas nuo visų ligų“, – pabrėžia Europos Parlamento narys Zigmantas Balčytis. Taigi pokalbis su europarlamentaru.

– Kaip vertinate faktą, kad Latvija įveikė finansų krizę ir jau kitais metais įsives eurą?
Z.B.: Kategoriškai tikrai netvirtinčiau, kad Latvija jau įveikė finansų krizę. Latvijoje didelė socialinė atskirtis – žemiau skurdo ribos gyvena apie 40 proc. gyventojų. Galima sakyti, tokia didžiulė yra krizės suvaldymo kaina. Tačiau Latvija gali būti pavyzdys, kad ryžtingi veiksmai, tinkamas planavimas, tikslios prognozės duoda teigiamų rezultatų siekiant strateginių valstybės tikslų. Šiuo atveju – įsivesti eurą.
Mes turime galimybę pasimokyti ir iš Latvijos. Turiu galvoje pasirengimo etapą, euro įvedimą, klaidas ir gebėjimą valdyti kainų didėjimo grėsmę. Apklausos rodo, kad tik trečdalis Latvijos gyventojų pritaria euro įvedimui. Priežastis paprasta: gyventojai bijo, kad įvedus eurą kainos šoks į viršų. Latvijos valdžia neabejoja, kad daugelis gyventojų pakeis savo nuomonę, kai valstybė pajus didėjančias investicijas ir eksportą. Be to, įvedus eurą palengvėtų finansinė našta gyventojams, kurie šiuo metu atlyginimus gauna latais, o paskolas yra pasiėmę eurais.
Vos pasklidus žiniai, kad Latvija priimama į euro zoną, skolinimosi kaina Latvijai sumažėjo 0,8 proc. Suskaičiuota, kad jei taip šiuo metu atpigtų skolinimasis Lietuvai, mūsų valstybė per metus sutaupytų apie 320 mln. Lt. Taigi kalbu apie Latviją, o mintyse – Lietuva.

– Vyriausybė yra iškėlusi tikslą eurą Lietuvoje įsivesti 2015-aisiais.
Z.B.: Anksčiau nei 2015-aisiais Lietuva euro jau neįsives. Reikia tikėtis, kad Vyriausybė teisingai apskaičiavo, kad sąlygos bus tinkamos eurui įvesti 2015-aisiais.
Niekada nebuvau labai griežtų priemonių, kurios padėtų dirbtinai suvaldyti padėtį, bet kokia kaina atitikti Mastrichto kriterijus ir įsivesti eurą, šalininkas. Tai reikštų pernelyg griežtą taupymą, kuris turėtų ir neigiamų padarinių, pirmiausia socialinėje, švietimo, sveikatos srityje, mažintų vartojimą. Valstybė – ne tik buhalterija, skaičiai ir formulės, bet ir žmonės. O juk nemažai daliai Lietuvos gyventojų svarbus kiekvienas litas.
Europos Komisijos infliacijos prognozės skelbia, kad kitais metais nenumatomas ryškus infliacijos šuolis. Todėl reikia tikėtis, kad infliacijos šuolis kitąmet mums papildomų sunkumų nepridarys. Vėlesni metai nei 2015-ieji gali būti problemiški dėl prognozuojamo stipraus infliacijos didėjimo. Manau, dabar pats tinkamiausias laikas įsivesti eurą: infliacija saikinga, bankai per metus į ekonomiką neįlies kelių dešimčių milijardų litų (kaip atsitiko 2006–2007 m.) ir „neperkaitins“ ekonomikos, viešieji finansai tvarkomi pagal Fiskalinės drausmės įstatymą, kuris nepalieka daug laisvės valstybės išlaidoms didinti. Taigi turime neblogas galimybes įsivesti eurą.

– Jūsų nuomone, ar Lietuvai vis dėlto pavyks įsivesti eurą 2015 metais?
Z.B.: Jei nebus padaryta klaidų, jei nebus didinami vartojimo mokesčiai, jei pasaulinėse žaliavų rinkose kainos nešoks į viršų, jei Vyriausybė artimiausiu metu ras būdų dujų ir šildymo kainai mažinti, euras bus. Yra daug „jei“, tačiau svarbiausia turi būti aiški politinė valia ir sutarimas, kad Lietuvos tikslas – euro zona.

– Kodėl Lietuvai verta tapti euro zonos nare?
Z.B.: Visi sprendimai Europos Sąjungoje ateityje bus priimami euro zonos pagrindu. Kol neturėsime euro, negalėsime balsuoti nė vienu klausimu aukščiausiu lygiu. Jei norime, kilus ekonominei krizei, pasinaudoti dabar kuriamu Europos stabilumo fondu, turime būti euro šeimoje. Be to, manau, kad euras išliks viena pasaulio valiutų. Natūralu ir tai, kad turime įsivesti eurą siekdami užtikrinti stabilias užsienio investicijas į Lietuvą. Užsienio investuotojai nori turėti garantijų, kad valstybė nepakeis lito kurso, o investicijos nenuvertės ar kitais būdais nebus nusavintos.
Svarbu, kad Lietuva įgytų galimybę pigiau skolintis, gyventojai ir verslas nebepatirtų išlaidų dėl lito ir euro konvertavimo. Dabar šios išlaidos per metus siekia apie 400 mln. Lt.
Taip, Lietuva patirtų ir išlaidų: penkerius metus iš eilės reikėtų į Europos stabilumo fondą įnešti po 160 mln. Lt. Šios lėšos nedingsta, yra laikomos valstybės turtu. Atėjus sunkmečiui šiuos pinigus atgautume su kaupu. Be to, nepamirškime ir Europos Sąjungos paramos. Bet kokiu atveju euro nauda yra didesnė nei galimi nuostoliai, ypač jei norime dalyvauti priimant sprendimus visos Europos Sąjungos mastu.

– O jeigu Lietuvai vis dėlto nepavyks įsivesti euro?
Z.B.: Pasaulio pabaigos nebus, bet prarasime jau išvardytas galimybes.
Padėtis kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse aiškiai parodė, kad euras nėra vaistas nuo visų ligų: jei vyriausybės daro klaidų, euras nepadeda tų problemų išvengti.

Ar labiau išlošė tos 2004 m. į ES priimtos šalys, kurios įsivedė eurą, ar tos, kurios ne?

Lietuviškai savivertei – smūgis žemiau juostos: kompleksus matant vis sparčiau žengiančių estų padus tenka papildyti ir latviškais. Pirmieji iš trijų Baltijos šalių veržęsi į euro zoną, likome treti. Maža to, Latvija paskui Estiją pakviesta į Tarptautinę ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (OECD) – elitinį turtingiausių pasaulio valstybių klubą, o mes likome šiapus jo durų.
Nuoskaudas net kai kurie ekspertai linkę skandinti samprotavimuose, kad šiuo metu euras – greičiau akmuo po kaklu nei pranašumas, o taupieji estai, nešdami įmokas į Europos stabilumo mechanizmo fondą, apmoka išlaidžiųjų turčių graikų skolas. Tad ką rodo skaičiai – ar eurui galioja liaudies išmintis „neskubėk ir būsi pirmas“?

Juodkalnijai Mastrichto kriterijų neprireikė
Gana iškalbingas pavyzdys, kad euras savaime nėra panacėja, rodo buvusios Jugoslavijos šalių pavyzdys. Kad ir kaip būtų keista, eurą čia turi ne tik Slovėnija, bet net ir ES nepriklausančios šalys Juodkalnija bei Kosovas. Oficialiai jos nėra euro zonos narės ir joms nereikėjo tilpti į Mastrichto kriterijus, kad pelnytų eurą. Po geopolitinių pokyčių kitos subyrėjusios Jugoslavijos šalys vietoje dinaro įsivedė savo valiutą, o Juodkalnijoje vis plačiau įsitvirtino Vokietijos markė. 2002 m. Vokietijai su euro pirmeiviais atsisakius nacionalinės valiutos, tarp pirmųjų euro turėtojų atsidūrė ir Juodkalnija. Panaši ir Kosovo euro istorija.
„Iš politinės pusės šios šalys nepriklauso euro zonai, jos neatitinka jokių narystės šioje zonoje reikalavimų. Jos tiesiog pasisavino šią valiutą. ES iš pradžių bandė prieštarauti, bet yra, kaip yra“, – aiškina DNB banko vyriausioji ekonomistė Jekaterina Rojaka.
Jiems nereikėjo investuoti į savo valiutos įdiegimą, jos saugumo užtikrinimą, keitimo mechanizmą – tarsi loterijoje teko lengviausias ir pigiausias būdas turėti patikimą valiutą. „Bet tai nereiškia, kad čia dėl euro ateina daug investicijų, o palūkanų normos labai mažos. Tai vienas įrodymų, kai euras nėra lemiamas veiksnys, o tik papildomas pranašumas“, – konstatuoja J.Rojaka.
Tik vienas rodiklis: pagal Pasaulio banko skaičiuojamą bendrojo nacionalinio produkto vienam gyventojui rodiklį (naujausi 2011 m. duomenys) Slovėnija, eurą įgijusi atitikdama Mastrichto kriterijus, bet penkeriais metais vėliau nei kaimynė Juodkalnija, ją lenkia daugiau nei triskart, liepą ES nare tapsianti Kroatija – beveik dukart. Tiesa, kitų subyrėjusios Jugoslavijos šalių – Serbijos, Bosnijos ir Hercegovinos ar kaimyninės Albanijos rodikliai prastesni už Juodkalnijos, bet, pavyzdžiui, eurą turintis Kosovas ir nuo šių gerokai atsilieka. Tad darytina išvada, kad valstybės ekonominę gerovę euras gali pagerinti, bet tik tuo atveju, jei yra ir visas komplektas kitų privalumų. Ir atvirkščiai – jis ne ekonominių bėdų užkardas, jei šalis daro daug klaidų.

Geriausia siekti euro, bet jo neįsivesti?
Lyderė tarp ES 2004 m. naujokių buvusi ir pirmoji iš jų eurą 2007 m. įsivedusi Slovėnija dabar išgyvena ekonominį nuokrytį. Per pastaruosius metus jos skolinimasis smarkiai pabrango. „Slovėnija patiria sunkumų, bet ne dėl euro. Problemų kilo dėl vidinių bėdų, pavyzdžiui, nebuvo privatizuotas bankų sektorius, neatsargiai elgtasi su šalies valstybinėmis įmonėmis“, – priežastis atskleidžia J.Rojaka.
Jeigu lygintume kitų anksčiau vieną valstybę sudariusių, o dabar dviejų šalių – nuo 2009 m. eurą įsivedusios Slovakijos ir jo neturinčios Čekijos įvairius rodiklius, pamatytume, kad Čekija pagal ne vieną jų pirmauja. Pavyzdžiui, tiesioginės užsienio investicijos Čekijoje siekia 5,4 proc. BVP, o Slovakijoje – 3,1 proc.
„Kiekviena šalis, turinti eurą ar ne, privalo atlikti namų darbus, o jie susiję su ilgalaike strategija: turi didinti savo konkurencingumą, stiprinti pozicijas užsienio rinkose, kas ypač svarbu mažoms atviroms ekonomikoms, kokie esame mes ir dauguma kartu su mumis į ES įstojusių šalių. Kita vertus, euras yra ir saugiklis nuo tam tikrų nesąmonių, kurių galėtų vykti šalies viduje: jei priklausai euro zonai, yra papildoma akis, kuri prižiūri procesus, ir nėra taip lengva vykdyti populistinę politiką“, – dar vieną euro zonos pranašumą nurodo J.Rojaka.
Tiesa, kaip rodo ir Graikijos pavyzdys, toji akis ne vienus metus buvo pusaklė. Ką ten Pietų šalys: 2011 m. rudenį Mastrichto kriterijų neatitiko nė viena euro zonos narė. Tik krizė privertė praregėti ir šiuo metu įgyvendinama tokia EK politika, kad neatsipalaiduotų ir jau priimtos į euro zoną šalys. Bet, Eurostato duomenimis, 2012 m. pagal valdžios sektoriaus deficitą (proc. BVP) į Mastrichto kriterijus tilpo tik penkios iš septyniolikos euro zonos narių. Tačiau, kaip gana sutartinai pabrėžia finansų ekspertai, tai ne euro zonos, o neatsakingumo krizė, kurią išgyveno kai kurios tiek eurą įsivedusios, tiek jo neturinčios šalys.   Vis dėlto gal ne veltui per trečdalį „Veido“ ir „Prime consulting“ elito apklausos dalyvių mano, kad geriausia Lietuvai būtų kuo ilgiau siekti euro, bet jo neįsivesti. Skamba kontroversiškai, bet būtent bandymas atitikti nusibrėžtus stabilios ekonomikos standartus verčia pasitempti, o pasiekę tikslą kai kurie atsipalaiduoja. Tik ne pavyzdingoji Estija.

Estai – didžiausi optimistai
Kad ir kaip ekspertai aukština drausmingą ir kryptingą euro zonos naujokę, pačių estų visaliaudinė euro euforija neapėmusi. Eurobarometras konstatavo, kad 2012 m. Estija buvo vienintelė iš euro zonos šalių, kurioje mažiau nei pusė gyventojų (46 proc.) manė, jog euras naudingas jų šaliai. Štai Liuksemburge ir Suomijoje tokių būta 70–71 proc. Kaip paaiškėjo, didžiausi euro entuziastai – labiau išsilavinę, didžiųjų miestų gyventojai. Vis dėlto estai Eurobarometrui pripažino, kad jų namų ūkio pajamos per metus pakilo 21 proc. ir pagal šį šuolį Estija septinta po euro zonos turtingųjų, o pagal viltis, siejamas su kitais metais, – pirma.
Tačiau devyni iš dešimties estų konstatavo, kad įvedus eurą kainos pakilo. „Maniau, niekas nebrangs, nes tikėjau valdžios kalbomis, kad visi bus labai teisingi ir nekels kainų. Deja. Viskas prasidėjo nuo restoranų ir paslaugų srities – kainos apvalintos į didesnę pusę, o paskui viskas brango labai reikšmingai ir sparčiai, – pasakoja beveik dvidešimt metų Taline gyvenantis Andrius Kulvietis. – Tačiau parvykęs į Lietuvą pamačiau, kad ir čia kainos panašios, Latvijoje – taip pat, nors euro čia nėra. Galų gale euras Estijoje buvo įvestas krizei einant į pabaigą, kainos per sunkmetį buvo kritusios, tad natūralu, kad turėjo pradėti kilti.“ A.Kulvietis primena dar vieną svarbų faktą – algos Estijoje visada buvo 20–30 proc. didesnės nei Lietuvoje.
Šio Talino gyventojo žodžius patvirtina ir „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto šių metų pradžioje atliktas tyrimas. „Beveik identiškas maisto produktų krepšelis keturių asmenų šeimai Lietuvoje kainuoja 280, Estijoje – 304, Latvijoje – 319 eurų per mėnesį. Taigi jis brangiausias euro neturinčioje Latvijoje. Tačiau įvertinus atlyginimų skirtumus, maisto išlaidų našta mažiausia Estijoje – skaičiuojant, kad šeimos pajamos siekia du vidutinius atlygius šalyje, maisto produktų krepšeliui čia pakanka skirti 22 proc. pajamų, Lietuvoje tam reikia 29 proc., Latvijoje – net 32 proc.“, – tyrimo rezultatus komentuoja „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto ekspertė Deimantė Urbonaitė.
„Mastermann“ bendrovės vykdomuoju direktoriumi dirbantis A.Kulvietis sako, kad euras labai patogus versle, ypač jei užsiimi eksportu, – supaprastėja ir skaidrėja bendravimas su tiekėjais, sutaupai valiutos keitimo išlaidas. Taliniečio įsitikinimu, bent jau verslininkai, dauguma ekonomistų ir kitų, gebančių lyginti ekonomikos skaičius, euro nekeiksnoja.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) analitikas Aleksandras Izgorodinas pateikia tokius iškalbingus skaičius: Estijoje 2011 m. įsivedus eurą metinė infliacija siekė 5 proc., tų pačių metų trečią ketvirtį ji padidėjo iki 5,3 proc., vadinasi, per tris ketvirčius infliacija paspartėjo 0,3 proc., o Lietuvoje per tą patį laikotarpį 1,3 proc. – nuo 3,3 proc. iki 4,6 proc. Vadinasi, Estija įsivedė eurą, bet kainos sparčiau kilo Lietuvoje. Estijos centrinio banko duomenimis, 2011 m. tiesioginių užsienio investicijų dalis Estijos BVP siekė 1,2 proc., o 2012 m. jau 7,3 proc. BVP. Lietuvoje – tik 1,8 proc. Nors, pripažįsta A.Izgorodinas, sėkmė šioje srityje net labiau priklauso nuo verslo aplinkos, o ši nuo biurokratizmo lygio, mokesčių naštos ir darbo santykių lankstumo. Kaip rodo įvairūs tarptautiniai rodikliai, Lietuva šiuo atžvilgiu, deja, ne progresuoja, o regresuoja.
Estijai prisijungus prie euro zonos, jos skola padidėjo 4 procentiniais punktais, bet ji vis tiek neįtikėtinai maža. Tad Estija kaip buvo iki euro, taip ir jį įsivedusi išliko atsakinga ir sėkminga valstybė. Nors diskusijų už ir prieš eurą buvo ir tebėra, jeigu estai priima sprendimą, jo siekia nesidairydami. Priešingai nei mes.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nesąžiningi politikai, godūs bankininkai, piktnaudžiaujantys verslininkai – kiekvienoje nuo skolų krizės nukentėjusioje valstybėje galima surasti konkrečius už valstybės finansų kolapsą atsakingus asmenis.

Kiprui šiomis dienomis tenka mokėti didžiulę kainą už į jokias ribas nebetilpusį savo bankų sektorių. Žinoma, salą galima užjausti: tapti visiškai priklausoma nuo finansinių paslaugų ji apsisprendė iš dalies dėl to, kad nelabai ką kita galėjo sugalvoti. Juk iš esmės visas žaliavas jai tenka importuoti. Tačiau vis tiek tai ne pasiteisinimas politikams, sumaniusiems šalies finansus paversti azartiniu lošimu.
“Konkretūs Kipro politikai pridarė tiek klaidų, kad norint jas išvardyti tektų skaityti visą litaniją”, – sako Jeilio universiteto analitikė iš Kipro Eirini Karamouzi, pirmiausia atkreipdama dėmesį į tai, kad jau prieš dvejus metus buvo aišku, jog Kipro laukia finansinis krachas, bet nebuvo imtasi jokių priemonių jam išvengti ar bent sušvelninti.
Mokslininkė primena, kad jau 2011 m. Kipras buvo eliminuotas iš dalyvavimo tarptautiniuose sandoriuose, grindžiant tai pernelyg dideliu neapdraustų indėlių mastu ir neaiškiais Kipro bankų saitais su Rusija. “Ir taip nutiko ne dėl to, kuo dabar teisinasi Kipro politikai, aiškindami, kad salą krizė ištiko dėl Graikijos fiasko, – esą Kipro bankai, dalyvavę “finansinio rojaus” palaikymo programoje, visas į salą suplaukiančias lėšas investavo į Graikijos akcijas, ir tai pražudė visą šalį. Tačiau kaltinti Graikiją dėl Kipro nelaimių yra taip pat komiška, kaip ir girdėti atvirkščius kaltinimus iš graikų, kurie aiškina, jog nukentėjo dėl to, kad jų akcijas pirko nepatikimi investuotojai, tarp jų – Kipro bankai”, – aiškina E.Karamouzi.
Iš tiesų pagrindas ateities krizei buvo paklotas prieš du dešimtmečius, kai buvo nuspręsta, kad Kipre indėliai nebus apmokestinami. Tačiau didžiausią atsakomybę dėl tokios padėties turi prisiimti politikai, suteikę neribotą savarankiškumą bankams, lošusiems iš visų Kipro gyventojų pinigų, o galiausiai – ir šių dienų politikai, kurie, suprasdami, kas salos laukia, nepajudino nė piršto. “Manau, kad vis dėlto dabartinis prezidentas, komunistas ir darbo liaudies gynėjas, Dimitris Christofias turėtų prisiimti didžiausią atsakomybę. Jis atėjo į valdžią tuomet, kai jau buvo aišku, kad Kipro finansų sektorius kabo ant plauko, tad jis neturi jokio pasiteisinimo”, – antrina kitas analitikas, dr. Vassilias Paipaisas iš Edinburgo universiteto.
Labiausiai jį piktina, kad netgi gavęs pasiūlymų iš Europos centrinio banko ir kitų užsienio kreditorių dabartinis prezidentas užėmė poziciją “mums nieko nereikia” ir iš Kipro atėmė paskutinę galimybę išvengti finansų kracho.
Priminsime, kad 2011 m. buvo siūloma rekapitalizuoti Kipro bankus per Europos stabilumo mechanizmą ir pamažu sumažinti Rusijos pinigų kiekį, cirkuliuojantį Kipro sąskaitose. Šis pasiūlymas buvo skambiai atmestas, kaip ir pernykštis euro zonos siūlymas suteikti Kiprui paramą panašiomis sąlygomis kaip ir Graikijai.
“Visiškai aišku, kad „neoliberalusis“ kovos su krize metodas yra žlugdantis. Tai akivaizdžiai rodo Graikijos pavyzdys. Aš niekada nesutiksiu priimti paskolos, kuri įpareigotų šalį augant infliacijai išparduoti pelningas įmones ir atsisakyti didinti atlyginimus”, – tuomet sakė D.Christofias, kuris prieš savaitę pripažino, kad be kreditorių pagalbos neapsieis, nors kreditavimo sąlygos bus dar griežtesnės, nei siūlytos anksčiau.

Dėl visko kalti bankai?

Vis dėlto D.Christofias net ir dabar nelinkęs prisiimti bent kruopelės atsakomybės. Būdamas užkietėjęs kairysis, jis pučia vis tą pačią dūdą – kad dėl visko kalti “prakeikti kapitalistai”, tai yra Kipro bankininkai. Čia, be jokios abejonės, irgi yra tiesos, nes gavę visišką laisvę veikti kaip tinkami, jie iš tiesų rinkosi rizikingiausias investicijas, kad tik kuo daugiau uždirbtų.
Didžiausių sunkumų prislėgto ir dabar jau į gerąjį ir blogąjį bankus išskaidyto “Laiki” banko buvęs vadovas Takis Phidias visame Kipre vadinamas didžiausiu vagimi ir nedorėliu, kurio godumas ir sukčiavimas pražudė tūkstančių žmonių indėlius.
Jis pats, savaime suprantama, kaltę neigia ir tikina veikęs pagal jam suteiktus įgaliojimus. “Rizikuoti nebuvo draudžiama, tad mes ir rizikavome. Tikėjomės gero pelno, tačiau tai verslas, ir niekas negali būti tikras, kad pasiseks”, – dabar minioms, rėkiančioms “Vagis, vagis!”, aiškina vienas nekenčiamiausių ir vienas turtingiausių kipriečių T.Phidias.
Beje, bankai “dėl visko” kaltinami ir kitose nuo krizės labiausiai nukentėjusiose šalyse. Pavyzdžiui, jau minėtoje Graikijoje bankininkai laikomi neabejotina krizės priežastimi, mat savo finansinį verslą jie plėtojo skolindamiesi. “Bankai prasiskolino tiek, kad investuotojams nerimą ėmė kelti ne šalies makroekonominiai rodikliai, o skolos dydis: pradėta suvokti, kad Graikija niekada nesugebės atsiskaityti. Tuomet viskas ėmė suktis lyg karuselėje: sunerimę kreditoriai ėmė didinti skolinimosi palūkanas, dėl to skolos dar labiau pūtėsi”, – aiškina knygų apie ekonomiką autorius iš Londono Danielis Ben-Ami.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kuo geras draudimas? Tarkim, atsitiko staiga nelaimė – sudegė ūkis, ir tik viena karvutė maitintoja liko. Bet nėra taip liūdna, jei ūkis buvo apdraustas ir draudimo įmokos metai iš metų buvo mokamos laiku. Nuėję į draudimo kompaniją turėtumėte gauti išmokas už patirtus nuostolius. Tik ką daryti, jei ten, nežinia kodėl, jums pareiškia: „jei norite gauti draudimo išmoką – nušaukite likusią Jums karvę“.
Panašų absurdo teatrą mes stebime pastaruoju metu Kipre. Juk niekam ne paslaptis, kad tokiai mažai salai bankų sektorius ir buvo ta karvė maitintoja. O po visų antiliberalių „šokių su būgnais“ apie naujus mokesčius („ekspropriaciją“) asmeniniams indėliams (ir visai nesvarbu ar 9 proc., 30 proc. ar net 40 proc.), sveikai mąstantis žmogus, savo pinigų šiuose bankuose nebelaikys.
O prie ko čia draudimas?  Va apie tai ir kalba.
Pastarosiomis dienomis perskaičiau Lietuvos finansų ministro pareiškimą apie tai, kaip nenuilstami dirba Vyriausybėje sudaryta Euro įvedimo Lietuvoje darbo grupė, šventai įtikėjusi lozungu: „Graikijos ir Kipro pavyzdžiai rodo, kad Europos Sąjunga pajėgi spręsti euro zonos problemas“.
Puikus pažintinis straipsnis. Beveik niekas neužmiršta: ir „sudaryta visuomenės informavimo strategijos grupė, kuri turėtų pakeisti kol kas skeptišką gyventojų nuomonę dėl euro įvedimo“, ir pažymėta, kad „įsivedant eurą Lietuvos laukia didelis darbas. Lietuvoje grynųjų litų cirkuliuoja apie 10 mlrd. Lt . Tai apie 100 mln. banknotų. Kol kas neaišku, kiek tiksliai kainuos jų keitimas“, ir tai, kad „tąpusi euro zonos nare, Lietuva turės prisidėti prie ES valstybių finansinių problemų sprendimo“.
Ir šioje, pačioje įdomiausioje vietoje, pokalbis staiga nukrypsta apie iki gyvo kaulo įgrisusius Mastrichto kriterijus ir kainoraščių pakeitimą parduotuvėse. Sutikite, įdomiau būtų išgirsti kiek kainuos mokesčių mokėtojams, mums su Jumis, dalyvavimas paminėtame stabilizavimo fonde. O svarbiausia, ko mes galime tikėtis sumokėję įnašą į šį Euro „apdraudimo“ fondą?
Ne viską išmanančiam skaitytojui galėjo susidaryti klaidinga nuomonė, kad problemos su Euro įvedimu – tai tik kainoraščių ir kupiūrų pakeitimas vienų į kitus ir skeptikų įtikinimas. O kiti kaštai (išlaidos) ekonomikai ne itin reikšmingi.
Pasižiūrėkim ar tikrai taip bus.
Praeitais metais šmėkštelėjo pranešimas, kad Italija, kurios ekonomika pergyvena ne itin gerus laikus, buvo priversta padidinti savo viešąją skolą, pirmą kartą peržengdama 2 trilijonų eurų ribą. Ir pinigai nuėjo ne badaujantiems ar verslo paramai ir net ne tapusiai įprastai pagalbai kokiems nors bankams. Skola išaugo dėl šalies įnašo į Europos finansų stabilumo fondą (EFSF), kuris siekė 20,2 mlrd. eurų. Tai reiškia, kad šalis kasasi sau dar gilesnę skolų duobę, kad tik susimokėtų draudiminį įnašą Euro naudojimui.
Va, – pasakys viską nuspėjantis skaitytojas – jei Kipras būtų sumokėjęs tokius įnašus, tai nebūtų turėjęs jokių problemų. Juk pasakyta: fondo veikla nukreipiama finansinio stabilumo Europoje išsaugojimui, skiriant finansinę pagalbą euro zonos valstybėms, esant ekonominiams sunkumams.
Tačiau tame ir bėda, kad Kipras mokėjo, kaip ir visos kitos šalys, pakeitusios savo valiutą į eurus. Suprantama ne tiek, kiek italai, bet tiek, kiek numato Europos Sąjungos reikalavimai, kurie niekam nedaro jokių nuolaidų. Pavyzdžiui, mums artimos Estijos įnašas į fondą – beveik 2 mlrd. eurų.
Šiandien Europos finansinio stabilumo fondas neseniai pervadintas Europos stabilizavimo mechanizmu turi 700 mlrd. eurų. Kiprui gelbėti reikėjo viso apie 17 mlrd. eurų (verta pastebėti, kad Kipro metinis BVP 2012 metais siekė 18,4 mlrd. eurų). Ši suma fondui ne kritinė. Ir kaip žinome, duotų ne už dyką, o tik skolon. Galų gale būtent tam ir buvo sukurtas šis fondas.
Bet čia pažadėjo duoti tik 10 mlrd. eurų ir tik su sąlyga papildomai ir visuotinai apmokestinti indėlius bankuose. Pirminis siūlymas apmokestinti visus indėlius nepriklausomai nuo jų dydžio atrodė jei ne žiauriai, tai gana kvailai.
Priešingai nei formuojama viešoji nuomonė, tik 21 proc. depozitinių indėlių bankuose priklauso Rusijos indėlininkams. Visi likusieji, t.y. didžioji dalis indėlių – kontroliuojami vietinių ir kitų Europos Sąjungos valstybių fizinių asmenų arba kompanijų. Laimei Kipro parlamentui užteko proto ir valios nepritarti tokiam grobuoniškam projektui (tarp kitko būtų įdomu sužinoti, kaip būtų pasielgęs mūsų Seimas tradiciškai skubantis besąlygiškai vykdyti ES biurokratų valią).

Kipro gyventojus žeidžia akivaizdus neteisingumas. Graikijos ekonomikos gelbėjimui Europos Sąjunga surado 240 mlrd. eurų, o čia dėl 7 mlrd. eurų, vyksta tragedija. O jei dar atsižvelgsim į tai, kad Kipro problemos kilo ne viduje valstybės, o išorėje, t. y. dėl to, kad salos valstybė supirkinėjo Graikijos, su kuria Kiprą sieja tamprūs ekonominiai saitai, obligacijas,. Tai tampa panašu į baudimą už pagalbą kaimyninei valstybei ir už pernelyg didelį nuolankumą ES biurokratams. Pirmoji krizės banga Kiprą ištiko kai šalis įvykdė Europos Sąjungos įsakymą nurašyti 4,2 mlrd. eurų Graikijos skolą, o antroji susijusi su žemai kritusia Graikijos paklausa, kuri sumažino Kipro prekių ir paslaugų eksportą.
Tarp kitko tarp „marginalinių“ analitikų vyrauja ir kitokia nuomonė dėl pastarųjų įvykių – esą dėl visa ko kalta stambių bankinių sistemų konkurencinė kova su nepaklusnia nedidele tauta ir viskas daroma tam, kad būtų pašalinti konkurentai bankiniame sektoriuje, o Kipras paliktas be pajamų šaltinio.
Sutikite, šių įvykių fone mūsų finansų ministro išsakomi teiginiai, kad „Graikijos ir Kipro pavyzdžiai rodo, kad Europos Sąjunga pajėgi spręsti euro zonos problemas“ – skamba kaip nelaimę pranašaujantys ir gana grėsmingi. Bet kuriuo atveju, ši istorija puikus pretekstas įdėmiau susipažinti su dokumentais, po kuriais Lietuva numato padėti ir savo parašą. Juk iš esmės negali būti nei euro skeptikų, nei euro šalininkų, kol visuomenei nepateikta visa informacija. Kaip buvo sakoma vienoje žinomoje komedijoje: „pateikit visą sąrašą!“. Tik tada galėčiau spręsti kurioje pusėje būtų mano balsas.
Todėl norisi sužinoti:
1. Kokią konkrečią sumą Lietuva turės sumokėti  ir kaip dažnai?
2. Iš kur bus paimti pinigai? (Ar vėl teks didinti valstybinę Lietuvos skolą? Akivaizdu, jog tai gali pakenkti tų pačių Mastrichto reikalavimų atitikimui).
3. Kokiomis konkrečiomis sąlygomis bus teikiama finansinė pagalba krizinės situacijos sąlygomis? (Labai nesinorėtų vėl uždarinėti ką nors panašaus į Ignalinos AE, ar apriboti sodinamų bulvių laukus, ar nušauti kokią nors kitą „karvutę“ dėl galimybės gauti „draudiminį“ kreditą.)
Atsakymus į šiuos tris klausimus reikia publikuoti atviroje žiniasklaidoje. Juk tam ir sukurta speciali darbo ir visuomenės informavimo strategijos grupė.

Dabartinė Vyriausybė išsikėlė tikslą eurą Lietuvoje įvesti 2015 m. Tačiau šis uždavinys jai taps tikru iššūkiu, nes labai daug Lietuvos gyventojų euro nenori arba nori, kad jis būtų įvestas dar negreitai.

Kaip paaiškėjo iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios apklausos, vos 7,2 proc. apklaustųjų temano, kad euras litą turėtų pakeisti kuo greičiau, dar 11,6 proc. pasisako už euro įvedimą, bet ragina neskubėti. Tačiau daugiau nei penktadais respodentų įsitikinę, kad Lietuvai euro apskritai nereikia įsivesti, o net 37 proc. mano, kad euro įvedimą mūsų šalyje reikėtų kaip įmanoma pavėlinti.
Pasiteiravus, kada Lietuvai būtų naudingiausia įsivesti eurą, tik 10,8 proc. atsakė, kad tai galėtų būti 2014–2016 m. Visi kiti pasisakė už daug vėlesnį laikotarpį, o net du penktadaliai siūlė eurą Lietuvai įsivesti po 2020 m. Taigi tokiam žmonių nusistatymui įveikti Vyriausybei ir Lietuvos bankui prireiks daug pastangų.

Ar norėtumėte, kad Lietuvoje litą kuo greičiau pakeistų euras? (proc.)

Ne, euro įvedimą Lietuvoje reikėtų kaip įmanoma pavėlinti    37
Lietuvai euro apskritai nereikia įsivesti    21
Man tas pats    15,2
Taip, bet skubėti nereikėtų    11,6
Taip, ir kuo greičiau    7,2
Geriau, kad viskas liktų kaip dabar: litas susietas su euru, mes siekiame įsivesti eurą, bet geriau, kad įsivestume negreitai    5,4
Nežino / Neturi nuomonės    2,6

Kada Lietuvai būtų naudingiausia įsivesti eurą? (proc.)

Po 2020 m.    39,2
Euro Lietuvai įsivesti nereikėtų, nes ši valiuta išgyvena dižiulę krizę    22,6
2018–2020 m.    14,4
2017 m.    10,2
2014 m.    7,6
Nežino / Neturi nuomonės    2,8
2015 m.    1,8
2016 m.    1,4

Šaltinis: „Veido“ užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2013 m. kovo 25–27 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Vakar Vyriausybėje vyko pirmasis darbo grupės posėdis dėl euro įvedimo mūsų šalyje nuo 2015 metų pradžios. Lietuvai tai bus antrasis mėginimas įsivesti vieningą Europos valiutą. 2007 metais dėl apmaudžių klaidų tikslas nebuvo pasiektas: šalis neatitiko keliamų Mastrichto kriterijų.

Netrukus po to prasidėjusi eurozonos krizė parodė, kad galbūt tai buvo laimingas atsitiktinumas, kad tąkart Lietuva neprisijungė prie šios sąjungos. Dabar, atsigaunant šalių ekonomikoms ir po truputį gerėjant padėčiai tarp euro zonos šalių, Vyriausybė pareiškė ketinanti vėl siekti euro įvedimo.

Kriterijai

Teorija rodo, kad palyginti su 2007 metais situacija euro įvedimui vėl yra paranki. Šalims kandidatėms taikomi Mastrichto kriterijai Lietuvai nebeatrodo tokie baisūs, kaip pačiame krizės įkarštyje. Jeigu valstybės skolos santykio su bendruoju vidaus produktu atitikimas reikalavimams nei aną kartą, nei šiandien nekelia daug dvejonių, tai infliacijos rodiklis išlieka pagrindine kliūtimi, galinčia užkirsti mūsų šaliai prisijungti prie eurozonos narių.

Šįkart Vyriausybė, atrodo, nėra linkusi kartoti praeities klaidų, kai likus mažiau nei metams iki įstojimo buvo priimti (arba nepriimti) sprendimai lėmę išaugusias kainas. Kita vertus, reikėtų nepamiršti, kad dirbtinis kainų reguliavimas galėtų atsisukti prieš pačią Lietuvą, jei infliacijos kriterijus būtų tenkinamas tik euro įvedimo datai, o vėliau būtų pamirštas. Tvarus ekonomikos, o kartu ir nuosaikus infliacijos augimas, yra sveikos ekonomikos požymiai.

Šiuo metu infliacijos rodiklis yra artimas keliamam reikalavimui – neviršyti 1,5 procentinio punkto nei trijų mažiausią infliaciją turinčių Europos Sąjungos šalių infliacijos rodiklių vidurkis. Jeigu iš šios trijulės išimties tvarka bus išbraukta didelių finansinių problemų turinti Graikija, labai tikėtina, kad 2015 metais šį rodiklį pavyks įgyvendinti.

Dar vienas rodiklis, dėl kurio atitikimo Lietuva negali būti šimtu procentų  tikra, yra metinio šalies biudžeto deficito lygis, kuris negali viršyti 3 procentų bendrojo vidaus produkto. Naujosios Vyriausybės patvirtintame biudžete šis lygis kaip tik atitinka 3 procentų ribą, tačiau „Snoro“ ir „Ūkio bankų“ įvykiai parodė, kad visuomet išlieka neplanuotų išlaidų galimybė.

Žvelgiant iš kitos pusės, mokesčių surinkimas kol kas atitinka planus, todėl šiuo metu ir šis rodiklis šaliai kandidatei būtų įgyvendintas.

Nauda ir perspektyvos

Įsivedus eurą 2015 metais, Lietuva liktų paskutinė Baltijos šalis, neturinti euro. Latvija planuoja eurą įsivesti jau nuo kitų metų pradžios, o estai tai suskubo padaryti dar 2011 metų pradžioje. Neatsilikti nuo Baltijos kaimynių šiuo klausimu yra svarbu dėl užsienio investicijų pritraukimo. Vieningą Europos valiutą įsivedusios šalys atitinka svarbius ekonominius rodiklius, kurie nemažai lemia investuotojams renkantis galimas investicijų kryptis. Šiuo atveju kaimyninės valstybės turėtų pranašumą.

Be to, nors litas ir yra susietas su euru fiksuotu santykiu, tačiau valiutos konvertavimo išlaidos išlieka, todėl iš šiuo aspektu nusileidžiame eurozonos narėms.

Įstojus į eurozoną taip pat išaugtų šalies verslo įmonių konkurencingumas vakarų Europos rinkose. Šiuo metu didelė dalis Lietuvos verslininkų vis dar mieliau prekybos partnerių ieško Rytų rinkose. Įstojimas į euro zoną turėtų paskatinti juos drąsiau žvelgti ir į „vakarų pusę“.

Narystė eurozonoje būtų reikšminga ir politinio užtikrintumo prasme. Lietuvoje neretai keičiantis vadovaujančioms partijoms dažnai keičiasi ir bendra šalies politikos kryptis. Įsivedus eurą, Lietuva būtų priversta nuolat atitikti sąjungos narėms taikomus reikalavimus, o tai turėtų pažaboti politinį neapibrėžtumą šalyje ir tuomet, kai keičiasi politinių jėgų santykis.

Rizikos

Pagrindinis pavojus, įstojus į eurozoną, yra dirbtinis kainų šuolis į viršų. Šalies verslo įmonės gali pamėginti išpūsti kainas siekdamos pasipelnyti ir taip ženkliai padidindamos infliaciją. Pastarosios augimo bet kuriuo atveju tikriausiai nepavyktų išvengti, tačiau jos kontrolė tiek prieš stojimą, tiek po jo yra būtina.

Nemažai nerimo šalies gyventojams kelia ir tai, ar neteks iš šalies biudžeto gelbėti prasiskolinusias eurozonos šalis. Viena vertus, taip gali nutikti ir mūsų šaliai tektų kažkuria dalimi prisidėti prie finansinių problemų kamuojamų sąjungos narių finansavimo. Vis dėlto šalys, kurioms suteikiama ekonominė pagalba, prisiima nemažai įsipareigojimų, kuriuos privalo įvykdyti. Dažniausiai tai reiškia finansinės injekcijos grąžinimą mokant palūkanas.

Egzistuoja ir kitos rizikos, pavyzdžiui, tinkamas visuomenės informavimas, techniniai stojimo įgyvendinimo klausimai ir papildomos administracinės išlaidos reikalingos prisijungimui prie eurozonos, tačiau šiuos dalykus privalo atlikti visos šalys kandidatės ir be jų apsieiti nėra įmanoma.

Laikas ir visuomenės nuomonė

Pastaruoju metu visuomenės nuomonė apie prisijungimą prie eurozonos gerėja, nors manančiųjų, kad reikėtų išlaikyti litą arba įsivesti eurą kiek vėliau, vis dar yra daugiau nei pritariančių narystei nuo 2015 metų. Kita vertus, ekonominė situacija vieningos Europos valiutos įsivedimui po kiek daugiau nei pusantrų metų yra palanki, todėl reikėtų išnaudoti progą, juo labiau, kad esame įsipareigoję Europos Sąjungai anksčiau ar vėliau tai padaryti.

nauseda

Datos paskelbimas yra būtina, bet nepakankama sklandaus šalies įstojimo į euro zoną sąlyga. Pastaraisiais metais girdėjome ne vieną datą, kada euras pakeis litą — 2007 m., 2010 m., 2012 m., tačiau tai vis neįvykdavo, nes atsirasdavo vidaus ir išorės aplinkybių, trukdančių šio sprendimo įgyvendinimui.
Kai kurie žinomi užsienio ekonomistai, pvz., Stokholmo ekonomikos mokyklos Ekonomikos fakulteto Rygoje vadovas Mortenas Hansenas, teigia, kad tokioms šalims kaip Lietuva tikslingiausia ieškoti euro įvedimo galimybių verslo ciklo nuosmukio stadijoje, kuomet infliacija yra mažiausia ir atsiranda realios prielaidos įgyvendinti atitinkamą Mastrichto konvergencijos kriterijų. Šiandien Lietuvos ekonomika nėra nuosmukio būklės, todėl šis uždavinys iš esmės pasunkėja, tačiau kita vertus, jis nėra ir beviltiškas.
Jeigu Mastrichto infliacijos kriterijus per artimiausius metus sumažėtų nuo dabartinių 2,8 proc. iki 2,0 proc., vidutinė mėnesio infliacija Lietuvoje kontroliuojamuoju 2013 m. balandžio — 2014 m. kovo mėn. laikotarpiu turėtų sudaryti 0,15 procento. 2012 metais vidutinė mėnesio infliacija buvo 0,24 proc., t. y. 1,6 karto didesnė. Prasčiausia taktika būtų tikėtis, kad infliacija trijose stabiliausiose Europos Sąjungos valstybėse išliks tokia pati ir mes nieko nedarydami saugiai atplauksime į euro uostą.
Euro įvedimo planas turėtų apimti priemones, kurios skatintų konkurenciją mažmeninės prekybos sektoriuje, pažabotų energetinių išteklių brangimą ir palaikytų stabilią viešųjų finansų būklę, žemą fiskalinio deficito lygį bei nedidintų mokesčių naštos, ypač vartojimo mokesčių. Lietuvoje daug diskutuojama apie teigiamą PVM lengvatų įtaką prekių ir paslaugų kainoms. Deja, statistika to nepatvirtina — praeityje įgyvendinus įvairias PVM lengvatas infliacija nesumažėdavo, o dažnokai net ir paspartėdavo.
Kaip rodo Latvijos pavyzdys, veiksmingesnis svertas kainų kilimui stabdyti yra pačio PVM tarifo sumažinimas. Tiesa, mūsų kaimynai galėjo sau leisti „prabangą“ 2012 m. liepos 1 d. sumažinti PVM tarifą nuo 22 iki 21 proc., kadangi pirmąjį praėjusių metų pusmetį Latvija turėjo net nacionalinio biudžeto perteklių. Kadangi Lietuvos viešųjų finansų padėtis tebėra įtempta, tokia veiksmų laisve kol kas pasigirti negalime.
Nuo šių metų pradžios įsigaliojus didesniems akcizo tabaku ir dyzelinui mokesčiams, išaugus elektros energijos kainoms, infliacija kurį laiką bus didesnė. Planuojamo euro įvedimo 2015 m. kontekste tai nėra blogai, kadangi kitų metų viduryje, tikrinant Lietuvos atitiktį Mastrichto konvergencijos kriterijams, tuometinis kainų lygis bus lyginamas su aukštesne šių metų baze, todėl svarbiausia, kad pasakius „A“, būtų ištarta ir „B“, t. y. visuomenė būtų informuota ne tik apie planuojamą euro įvedimo datą, bet ir sprendimus, padėsiančius šį tikslą įgyvendinti.