Naujosios Vyriausybės veiksmai, nukreipti į Lietuvos ekonomikos skatinimą, 2014-aisiais planuotą euro įvedimą gali pavėlinti mažiausiai metais. Prognozuojama, kad Lietuva prisijungimo prie euro zonos kriterijus anksčiausiai atitiks 2015 m., o svarbiausias iššūkis išliks infliacijos suvaldymas, teigiama audito ir verslo konsultacijų bendrovės „Ernst & Young“ kartu su „Oxford Economics“ atliktoje ketvirtinėje 2012 m. euro zonos ir jai nepriklausančių ES narių augimo prognozėje.

Prognozuojama, kad vidutinis infliacijos lygis Lietuvoje pasitinkant 2013-uosius viršys Mastrichto infliacijos kriterijų ir bus 3,2 procento. Deja, spartnesniam šio rodiklio mažėjimui ateityje trukdys kylančios energetinių išteklių kainos ir padidintas minimalus darbo užmokestis. Infliacija mažės vangiai ir nepaisant naujos valdžios pažadų mažinti PVM būtiniausiems maisto produktams, šildymui, keleivių vežimui, viešbučių paslaugoms. Pasak ekspertų, 2013 m. infliacijos lygis Lietuvoje sieks 2,8 procento.

„Ernst & Young“ ir „Oxford Economics“ ketvirtinėje prognozėje nurodo, kad Lietuvos ekonomika 2013 m. augs 3,3 proc., o šiemet – 3 procentais. BVP prieaugį kaip ir anksčiau lems pamažu stiprėjanti vidaus paklausa, taip pat iš lėto atsigaunantis eksportas ir investicijos. Pastebimesnis ekonomikos augimas numatomas 2014-2015 m. iki 5,5-6 procentų. Nepaisant to, didėjančios energijos sąnaudos išlieka dideliu rizikos faktoriumi vidutinės trukmės augimui, taip pat infliacijos, užsienio prekybos, o kartu ir mokėjimų balanso rodikliams, teigia ekspertai.

Prognozuojama, kad šalies mokėjimų balanso deficitas kasmet didės, o 2015 m. pasiek savo aukštumas ir bus 4 proc. nuo BVP. Šio deficito didėjimą Lietuvai pavyktų „amortizuoti“ aktyvesniu eksportu, jei nuo 2013 m. sparčiau atsigaus Europos eksporto rinkos ir valstybė daugiau dėmesio skirs tradicinių pramonės sektorių plėtros skatinimui.

Pasak Jono Akelio, „Ernst & Young“ vadovaujančio partnerio Baltijos šalyse, strateginė Lietuvos ekonomikos plėtros orientacija į vidutinės ir aukštos pridėtinės vertės paslaugų sektorius lėmė mažesnį valstybės dėmesį tradicinių pramonės sektorių, kaip chemijos, tekstilės, elektros įrangos, maisto ir kitų, skatinimui. „Aukštos pridėtinės vertės paslaugų ir aukštųjų technologijų sektoriai bendroje Lietuvos eksporto struktūroje kol kas sudaro tik 3 proc. viso eksporto vertės. Likusi dalis priklauso tradicinės pramonės produkcijai. Dėl ženkliai didesnio „svorio“ bendroje ekonomikos struktūroje nedideli teigiami pokyčiai tradicinės pramonės veiklose – inovatyvumo, efektyvumo, vadybinių gebėjimų, pardavimų skatinime – vidutinės trukmės perspektyvoje gali turėti didelį teigiamą poveikį šalies ekonomikai“, ­– teigė jis.

Prognozės Lietuvai (metiniai pokyčiai procentais, jei nepažymėta kitaip)
	2010	2011	2012	2013	2014	2015
BVP	1.4	5.9	3.0	3.3	5.5	6.0
Infliacijos lygis	1.3	4.1	3.2	2.8	2.3	2.1
Mokėjimų balansas (% nuo BVP)	1.5	-1.6	-2.8	-3.4	-3.7	-4.0
Valstybės biudžetas (% nuo BVP)	-7.3	-5.5	-3.9	-2.8	-2.1	-1.6
Trumpalaikių palūkanų norma (%)	0.2	0.8	0.7	0.5	0.6	0.4
Valiutos keitimo norma (vietos valiutos ir JAV dolerio santykis)	2.61	2.48	2.69	2.73	2.85	2.95

Europos centrinis bankas pasiryžo ir Europoje paleisti pinigų spausdinimo mašiną, numodamas ranka į visus ligšiolinius mėginimus išvengti infliacijos ir kainų šuolio.

„Supirkinėsime valstybių obligacijas. Kiek reikės, tiek jų ir nupirksime“, – aiškina Europos centrinio banko (ECB) vadovas Mario Draghi, leisdamas suprasti, kad jau ir Europoje visu pajėgumu paleidžiama pinigų spausdinimo mašina, pasirenkant scenarijų, kurį Europai seniai piršo JAV ir kuriam jau porą metų įnirtingai priešinosi turtingosios euro zonos valstybės.
Jų priešakyje buvo Vokietija, kurios finansų ministras Wolfgangas Schauble dar sausį pasisakė prieš JAV modelį, pagal kurį numatytas begalinis papildomas pinigų spausdinimas.
Girdėdamas ECB argumentus, kad pinigų spausdinimas – vienintelė išeitis, piestu ilgą laiką stojo ir didžiausio centrinio banko Europoje, Vokietijos “Bundesbank”, vadovas Jensas Weidmannas, kurio nuomone, JAV strategija spausdinti pinigus yra pats blogiausias pavyzdys. „Ekspansinė monetarinė politika, orientuota į papildomą pinigų spausdinimą ir arti nulio esančias bankų rezervų palūkanas, tiesiog neveikia. Tai jau ima suprasti net patys JAV federalinių rezervų sistemos vadovai“, – tvirtina J.Weidmannas.
Ir net jei Amerika vis dar laikosi tokios monetarinės politikos, tai nereiškia, kad ji bent iš tolo tinkama Europai. „Toks modelis Europoje nefunkcionuos. Jeigu ECB imsis tokių pat priemonių kaip JAV federalinis rezervų bankas, tai nepadės įveikti euro zonos krizės“, – prieš pusmetį sakė W.Schauble, kurio įsitikinimu, tokios priemonės tik kurį laiką nuramintų rinkas, nes ECB vaidmuo nėra toks platus kaip JAV federalinio rezervų banko, kuris ne tik palaiko valiutos stabilumą, bet ir kontroliuoja ekonominę padėtį bei nedarbo lygį. (…)

Kokios laukti infliacijos?

2008 m. JAV federaliniam rezervų bankui (FED) gelbėjant bankrutuojančius šalies bankus ir išplėtus savo balansą, doleris per metus euro atžvilgiu prarado apie 25 proc., o valiutų krepšelio atžvilgiu – 17 proc. savo vertės. 2010 m. FED vykdant monetarinio skatinimo programą (t. y. spausdinant pinigus), doleris euro atžvilgiu smuko apie 14 proc., valiutų krepšelio atžvilgiu – apie 10 proc.
Galima prognozuoti, kad panaši infliacija laukia ir euro, o jo vertė kitų valiutų atžvilgiu, „Financial Times“ analitikų vertinimu, smuktų apie 20 proc. Tiesa, M.Draghi guodžia, esą euro vertė smuktų pamažu, nes pinigai į rinką būtų įliejami dalimis, o ne vienu ypu. Be to, M.Draghi argumentas „už“ yra tai, kad pigūs pinigai prasiskolinusioms valstybėms bus duodami tik mainais į deficito mažinimą bei reformas.
Tačiau ekonomistas iš Stanfordo universiteto Josefas Joffe ironizuoja, esą nereikia būti nė centrinio banko vadovu, kad suprastum, jog visos šios išlygos yra niekinės. „Ir ką M.Draghi darys, kai Ispanijos premjeras Mariano Rajoy, pažadėjęs reformas ir gavęs lengvų pinigų, vėl prisimins pažadus rinkėjams ir pasakys, kad jokių reformų nebebus? Iškratys išspausdintas kupiūras į konteinerį? Aišku, kad ne“, – kritikuoja J.Joffe.
Tam visiškai pritaria ir buvęs ECB vadovas Omaras Issingas, prisimindamas, kaip nutiko 1981-aisiais, kai Italija nutarė išleisti obligacijų emisiją, kad būtų sumažinta vyriausybės skola. Visas obligacijas, kurių nepavyko parduoti už norimą kainą, teko supirkti nacionaliniam Italijos bankui „Banca d’Italia“. Pinigai buvo lengvi, tačiau skola dar labiau išaugo, o pinigai nuvertėjo dvigubai, bet jokių reformų taip ir nesiimta. Ir iš tiesų – kam reformuotis, jei visuomet gali devalvuotis? Ir kodėl dabar turėtų galioti kitokios taisyklės? (…)

Kas nutiko Angelai?

Kad pinigų spausdinimas neduos nieko gero nei atskirų šalių, nei visos Bendrijos ekonomikai (bent jau ilguoju laikotarpiu), supranta bemaž visi ekonomistai. Tačiau kodėl tokį sprendimą priėmė ECB, o dar svarbiau – kodėl jam neprieštarauja ilgametė pinigų spausdinimo oponentė Vokietijos kanclerė Angela Merkel?
Žinomas fondų valdytojas, spekuliantas Billas Fleckensteinas ECB interesus aiškina labai paprastai: „Ligšiolinis Europos centrinio banko neapsisprendimas būti ryžtingesniam ir imtis pinigų spausdinimo lėmė pralaimėtojo poziciją kitų centrinių bankų – Amerikos, Anglijos, Japonijos ir Šveicarijos – atžvilgiu. Naudojimasis spaustuvės paslaugomis ECB yra vienintelė išeitis. Visi supranta, kad kaip tik pinigų spausdinimas lėmė Amerikos ir viso pasaulio ekonomikos problemas. Tačiau mes neišsilaisvinsime iš šios grėsmės tol, kol patys neprieisime prie šios logiškos išvados.“
Ir nors ECB galima suprasti, vis dėlto didžiausias paradoksas – jau minėta staiga pasikeitusi Vokietijos kanclerės pozicija. Ilgą laiką ji buvo išvien su šalies finansų ministru ir “Bundesbanko” vadovu – visi trys suprato, kad pradėjus spausdinti eurus bus iššvaistyti brangūs ištekliai, kurių didžiausi dalininkai yra Vokietijos gyventojai.
Vis dėlto M.Draghi sprendimui paleisti eurų spausdinimo mašiną A.Merkel neprieštaravo, o prieš porą savaičių netgi prasidėjo jos agitacinė kampanija „Noriu Europos“, kurios tikslas – įtikinti vokiečius, kad verta gelbėti skolose paskendusius graikus ir ispanus. B.Fleckensteinas randa paaiškinimą ir tokiam kanclerės manevrui. Esą Vokietijai pinigų spausdinimas vis tiek yra mažesnė blogybė nei kita alternatyva – euroobligacijos, kurios sumažintų probleminių šalių skolinimosi išlaidas.
Tačiau mažesne blogybe tokio ECB sprendimo kažkodėl nelaiko kiti Vokietijos ekonomikos „vilkai“, kurie vienas po kito palieka savo postus. Štai neseniai atsistatydino Europos banko direktorato narys Jurgenas Starkas. Praėjusią savaitę ir pats J.Weidmannas prabilo apie galimą traukimąsi iš “Bundesbanko” vadovo posto. Jo žodžiais, dabar bus ne Europa “germanizuota”, o Vokietija „europeizuota“, o susitaikyti su tokiu pralaimėjimu jis sako negalintis ir neatsistebintis, kaip galėjo persigalvoti anksčiau jo patarimų ne kartą klausiusi A.Merkel.
Užtat „Financial Times“ atsako: A.Merkel iš ekonomistės vėl tapo tiesiog politike, susirūpinusia savo kailiu 2013-aisiais vyksiančiuose federaliniuose rinkimuose. Ponia A.Merkel labai norėtų dar vienos kadencijos. Kad ją gautų, jai reikalinga bent jau išorinė ramybė euro zonoje, o pinigų spausdinimas euro žlugimą atidėtų bent dvylikai mėnesių – tiek, kiek jai ir reikia”, – tikina „Financial Times” analitikai. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-38) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Priklausyti euro zonai mažiausiai naudinga visai ne Graikijai, Ispanijai ar Portugalijai Europos pietuose, o seniai euroskeptiškas idėjas brandinančiai Suomijai Europos šiaurėje.

“Jau geriau Suomija paliks euro zoną, negu mokės kitų valstybių skolas”, – liepos mėnesį pareiškė Suomijos finansų ministrė Jutta Urpilainen, sukeldama sąmyšį ne tik Suomijoje, bet ir visoje euro zonoje. Tada pirmą kartą suvokta, kad euro zonos pyragas gali pradėti trupėti visai ne ten, kur tikėtasi, ir kad Suomija, garsėjanti euroskeptiškais išsišokimais, bet niekada nevertinta kaip reali grėsmė euro stabilumui, gali pateikti tikrą staigmeną.
O ženklų, kad anksčiau ar vėliau taip tikrai gali nutikti, būta ne vieno.
Pirmas šaltas dušas ES buvo pernai pavasarį vykę šalies parlamento rinkimai, kuriuose penktadalį rinkėjų balsų “nuskynė” radikali, antieuropietiška partija “Tikrieji Suomiai”, į rinkimus ėjusi su šūkiais, kad Suomija tikrai negelbės prasiskolinusių euro zonos valstybių ir nepritars jokioms papildomoms išlaidoms, net jei Suomijos indėlis visame Graikijos, Portugalijos, Ispanijos ir kitų valstybių gelbėjimo fonde sudaro vos 2 proc.
Kad tokie pažadai nebuvo iš piršto laužti, parodė jau artimiausių mėnesių Suomijos parlamento akibrokštai. Visų pirma Suomijos parlamentas buvo vienintelis, nepritaręs Portugalijos gelbėjimo projektui. Vėliau suomiai ėmė kaišioti pagalius į ratus tvirtinant Graikijos gelbėjimo mechanizmą: “Tikrųjų suomių” iniciatyva Suomijos vyriausybė pareikalavo iš Graikijos garantijų, kurių nepasigedo jokia kita euro zonos valstybė. Dar vėliau drauge su Nyderlandais Suomija vetavo ir Šengeno erdvės plėtrą – neleido į ją priimti Bulgarijos bei Rumunijos. (…)

Euras – nebenaudingas

Suomijos analitikė Teija Tiilikainen žurnalui “The Economist” teigia, kad nuotaikos Suomijoje euro atžvilgiu yra dviprasmiškos. Viena vertus, suomiai gana palankiai vertina Suomijos narystę ES, tačiau kai kalba pasisuka apie euro zonos valstybių skolų suliejimą ir bendrą jų apmokėjimą, suomiai stoja piestu.
Pavyzdžiui, praėjusią savaitę Suomijoje atlikta gyventojų apklausa atskleidė, kad pasilikti euro zonoje norėtų 63 proc. suomių ir tik 26 proc. svajoja grįžti prie kronos. Tačiau suformulavus klausimą kitaip ir pasiteiravus, ar suomiai pritaria kitų euro zonos valstybių gelbėjimui, teigiamai, “TNS Gallup” duomenimis, atsakė tik 44 proc. O tai jau mažiau nei pernai, kai ištiesti pagalbos ranką Graikijai ar Ispanijai buvo pasiryžę 52 proc. suomių. “Bet tai vis tiek stulbinamai daug, ir man pačiam sunku patikėti, kad 44 proc. suomių vis dar tiki galimybe padėti prasiskolinusioms šalims nenusiskriaudžiant savęs”, – stebisi Turku universiteto analitikas Ville Pernaa.
Ir, matyt, tai daro tikrai ne be reikalo. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) apskaičiavo, kad bendra euro zonos valstybių skola sudaro 91 proc. bendrojo ES vidaus produkto, palyginti su vos 53 proc. BVP dabar siekiančia Suomijos valstybės skola, kuri yra viena mažiausių Europoje.
Tad visiškai suprantama, kad suomiai, 1990 m. patys išsikapstę iš sunkios bankų krizės, į planus gelbėti finansinėje krizėje skęstančias Pietų Europos šalis – Graikiją, Portugaliją ir Ispaniją – žiūri su nepasitenkinimu. Juo labiau kad kitos euro zonos šalys Suomijai nėra tokios reikšmingos net eksporto atžvilgiu. Pavyzdžiui, prekyba su euro zonos valstybėmis sudaro tik 30 proc. Suomijos eksporto – šis nuošimtis yra net mažesnis už nuolat prieš eurą pasisakančios Jungtinės Karalystės. Be to, Suomijai daug svarbesnės yra Norvegija bei Švedija – sparčiai augančios ekonomikos euro neįsivedusios šalys.
Suomijos ekonomistai net suskaičiavo, kaip Suomija būtų progresavusi, jei ir pati būtų likusi euro zonos nuošalėje. Bent jau apytikriais skaičiavimais, jos ekonomika būtų augusi 2–3 proc. sparčiau, ir nors Švedijos aplenkti galbūt nebūtų pavykę, rezultatas esą vis tiek būtų kur kas geresnis nei dabartinis 0,6 proc. metinis BVP augimas.
Panašius argumentus asmeniniame savo tinklaraštyje dėsto ir Suomijos užsienio reikalų ministras E.Tuomioja. Jis punktais išdėstė, kuo euras Suomijai naudingas, o kuo – ne. Ir nors jis, kaip politikas, kalba diplomatiškai, vis dėlto akivaizdu, kad Suomija, jo nuomone, gyventų kur kas geriau, jei nereikėtų nešti kitų euro zonos valstybių gelbėjimo naštos, juo labiau kad euro gelbėjimas, kaip ir mėginimas išsaugoti ES, greičiausiai yra beprasmis.
“ES patiria egzistencinę krizę. Ekonominė ir monetarinė sąjunga, turėjusi tapti vienijančia jėga, pateko į didžiulę bėdą. Euro įsikibus laikomasi tik iš baimės. Neadvokatauju euro žlugimui, bet manau, kad būtų visiškai neatsakinga nepasirengti tokiai galimybei, net jei tai prieštarautų mūsų viltims ir lūkesčiams”, – dėsto E.Tuomioja. (…)

Prezidentas – vienintelis euro gerbėjas

Vienintelė politinė figūra, galinti bent šiek tiek sušvelninti Suomijos poziciją, galėtų būti šalies prezidentas, konservatorių partijos (Nacionalinės koalicijos partija) atstovas Sauli Niinisto. Tai iki kaulų smegenų proeuropietiškai nusiteikęs politikas, kuris, jei galėtų, neleistų triukšmauti nei socialdemokratams, nei dešiniesiems “Tikriesiems suomiams”. Tačiau negali, nes prezidento įgaliojimai Suomijoje yra gerokai apkarpyti, o svarbiausia – visa politika Europos Sąjungos klausimais perduota vyriausybės žinion, tad prezidentui iš esmės yra likę tik kai kurie su užsienio politika susiję klausimai. Taigi savo proeuropietiškų pažiūrų jam nėra kur pademonstruoti ar panaudoti, kaip ir palankumo eurui, kuris Suomijoje buvo įvestas kaip tik S.Niinisto einant finansų ministro pareigas.
Būtų tikras paradoksas, jei Suomija nuspręstų pasitraukti iš euro zonos būtent šiam politikui vadovaujant valstybei.

Euroskepticizmas Suomijoje bręsta jau keletą metų

2011 m. balandį radikali ir prieš narystę ES pasisakanti partija “Tikrieji suomiai” parlamento rinkimuose buvo antra daugiausiai balsų po konservatorių gavusi partija – už šiuos euroskeptikus nacionalistus balsavo 19 proc. į rinkimus atėjusių piliečių.
2011 m. gegužę “Tikrieji suomiai” sutrukdė Suomijos parlamentui pritarti 80 mlrd. eurų paramai Portugalijai iš ES ir Tarptautinio valiutos fondo lėšų.
2011 m. rugpjūčio mėnesį Suomija pareiškė pritarsianti pagalbos Graikijai schemai tik su sąlyga, kad iš Graikijos bus pareikalauta užstato šalies vyriausybei priklausančiomis bendrovių ir bankų akcijomis bei nekilnojamuoju turtu.
2011 m. rugsėjo 15 d. Suomijos (taip pat ir Nyderlandų) vyriausybė nepritarė Rumunijos ir Bulgarijos priėmimui į Šengeno erdvę.
2012 m. liepos 6 d. Suomijos finansų ministrė Jutta Urpilainen pareiškė, kad Suomija jau geriau paliks euro zoną, negu mokės kitų valstybių skolas.
2012 m. rugpjūčio 19 d. Suomijos užsienio reikalų ministras Erkki Tuomioja pareiškė, kad jau metas įvertinti euro žlugimo galimybę ir pasirengti tokiam galimam scenarijui, nors jo Suomijoje netrokšta niekas, net ir “Tikrieji suomiai”, ką jau kalbėti apie vyriausybę.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Euro krizei neseniai sukako dveji metukai, tačiau artimiausiu metu jos pabaigos tikrai nematyti. Kiek kainuotų ryžtingi jos sprendimo būdai ir kodėl Europos lyderiai jų, ko gero, tikrai nesirinks?

Prieš savaitę Didžiosios Britanijos centrinis bankas „Bank of England“ paskelbė niūrokas prognozes dėl šalies augimo. Jos vadovas Mervynas Kingas pakomentavo šias prognozes teigdamas, kad „net ir greitai augančios besivystančių rinkų ekonomikos sulėtino tempą, o euro zonos problemos tęsiasi ir horizonte jų pabaigos nematyti“. Dauguma finansų analitikų nuo Londono iki Niujorko, paklausti apie euro krizės pabaigą, atšauna, kad tai geriausiu atveju įvyks tik po poros metų.
Euro zonos krizė trunka jau daugiau nei dvejus metus – tokio amžiaus vaikai dažniausiai jau vaikšto ir pradeda kalbėti. Euro zonos sąjunga primena sutuoktinių porą – pradinio įsimylėjimo ir euforijos laikotarpis nublanko tarp kasdienių rūpesčių. Sunkumai tik išryškino bjaurias partnerių charakterio savybes, kurių jie patys nemato arba nenori pripažinti. Tad šiandien visi nori, kad viskas kuo greičiau baigtųsi, ir tampa vis mažiau svarbu, ar tai bus susitaikymas, ar skyrybos.
Ši krizė visoms euro zonos valstybėms jau įgriso iki gyvo kaulo: turtingesnėms šiaurinėms ES šalims sparčiai gęsta noras gelbėti pietines, o šių pagalbos ranką ištiesusių šalių piliečiai pavargo nuo diržų veržimosi. Abipusis nuovargis skirtinguose Europos regionuose tapo toks stiprus, kad tiek vieni, tiek kiti vis dažniau prabyla apie radikalius sprendimus, tarkime, Graikijos išstojimą iš bendros valiutos sąjungos. Štai Vokietijos ekonomikos ministras Philppas Rosleris prasitarė, kad ši galimybė „jau kurį laiką nebeatrodo taip siaubingai“. Netgi „eurofilas“ Italijos premjeras Mario Monti, duodamas interviu žurnalui „Der Spiegel“, pareiškė, kad įtampa, kuri lydi euro zonos šalis pastaraisiais metais, šiandien įgauna psichologinio Europos skilimo atspalvį.
Žinoma, kol kas tam tikrų ES valstybių išstojimas iš euro zonos atrodo brangesnė išeitis nei bandymas išlaikyti esamą padėtį. Entuziastingiausia šalis, bandanti išsaugoti status quo, yra Vokietija – viena iš bendros valiutos sumanytojų. Dėl šio kilnaus tikslo ji paaukojo milijardus mokesčių mokėtojų pinigų, kurių akivaizdžiai nepakako optimizmo ugnelei finansų rinkose įskelti, o Graikijoje – ekonomikai atgaivinti. Nesulaukė palaikymo ir Vokietijos siūlyta federacinės Europos iniciatyva – glaudesnė fiskalinė sąjunga, kuri verstų šalis nares atsisakyti dalies finansinio suvereniteto mainais į pinigines injekcijas.
Tad šiandien net ir stojiškoji kanclerė Angela Merkel turėtų būti pavargusi nuo bevaisių gelbėjimo planų, juolab kad pastaruoju metu ji jaučia vis didesnį spaudimą šalies viduje ir savo koalicijos partnerių, raginančių iš Graikijos padaryti pavyzdį. Tad jei ir toliau tęsis bevaisiai politikų svarstymai, diskusijos, derybos bei susitikimai, tikėtina, kad A.Merkel persvarstys savo poziciją. Pažvelkime, kaip atrodytų planas B – kai kurių ES valstybių, tapusių finansinės gangrenos šaltiniais, amputavimas.

Graikija: tamsiausia valanda prieš aušrą
Akivaizdžiausia išeitis – visų bėdų pradininkės Graikijos išstojimas iš euro zonos. Čia kelią pastoja pirma kliūtis: šalių narių pasirašyta sutartis nenumato galimybės išstoti ir atsisakyti euro. Toks veiksmas taptų nemažu sukrėtimu euro kainai bei patikimumui ir galbūt net privestų prie panašaus į 2008–2009 m. sunkmečio. Be to, 2009-aisiais Europos centrinis bankas (ECB) yra patikslinęs, kad išstojimas iš euro zonos reikštų ir ES narystės pabaigą – o tai išstojančiai Graikijai būtų stiprus smūgis. Vis dėlto ES įstatymai būtų pakoreguoti ir įvesta pataisa, kuri numatytų tik išstojimą iš euro zonos su galimybe pasilikti ES nare.
Ne mažiau svarbi ir tokios operacijos kaina, kurią turėtų sumokėti tiek liekančios euro zonoje šalys, tiek pati Graikija. Jai grįžus prie savo senosios valiutos drachmos, ši, tikėtina, jau po poros dienų nuvertėtų perpus. O ECB turi įsigijęs Graikijos obligacijų už maždaug 40 mlrd. eurų, kurios taip pat nuvertėtų, ir nežinia, ar šalis sugebėtų jas išpirkti. Dar 130 mlrd. eurų Graikija yra gavusi pagal gelbėjimo planą – šiuos pinigus irgi tektų pamiršti. Be to, 100 mlrd. eurų vertės trumpalaikės paskolos iš ECB nuplauktų taip pat, taigi iš viso Graikijos pasitraukimas kainuotų apie 270 mlrd. eurų, o gal ir šiek tiek daugiau, jei šalys nutartų sumokėti dar keliasdešimties milijardų išeitinę pašalpą. Žinoma, likusioms euro zonos šalims kaina dar padidėtų, mat reikėtų paramos saviems bankams, išdalijusiems paskolų Graikijoje.
Pirmieji mėnesiai Graikijai kainuotų daug: drachma stipriai nuvertėtų, gyventojai ir verslas prarastų visas savo santaupas, galbūt kiltų neramumų. Antra vertus, stipriai ir staigiai atpigtų darbo jėga ir ši šalis gan greitai atgautų savo konkurencingumą – o tai būtų ypač naudinga, jei Graikija liktų ES.
Naudingas šis žingsnis būtų ir pačiai euro zonai, nes būtų nubrėžta riba, žemiau kurios baigiasi begaliniai gelbėjimo planai, kurių lėšos susigeria tarsi vanduo į suskeldėjusią žemę. Be to, išties tai būtų pamoka kitoms euro zonos valstybėms, kad gelbėjimas nebus begalinis ir nesusitvarkančios šalys negalės be galo laukti su ištiesta ranka.

O gal pjauti aukščiau?
Tačiau atrodo, kad tokios nedidelės amputacijos gali ir nepakakti – šiandien tarptautinės rinkos yra praradusios pasitikėjimą dar keturiomis valstybėms. Portugalija, Airija, Kipras jau yra paprašiusios pagalbos, o Ispanija kol kas tik iš dalies pripažįsta problemas ir prašo pagalbos savo bankams. Visos jos turi didžiulių skolų užsienio investuotojams, jų skolinimosi reitingas žemas, o bankų gyvybę nuolat turi palaikyti ECB. Be to, šios valstybės niekaip negali padidinti savo konkurencingumo ir sumažinti darbo jėgos įkainių, tad aprimus Graikijos pasitraukimo chaosui joms šis sprendimas gali pasirodyti patrauklus.
Tad galbūt euro zonai naudingesnis būtų ne vienos Graikijos, bet visų penkių valstybių išstojimas, liekant ES narėmis? Tokios operacijos kaina liekančioms valstybėms padidėtų iki kiek daugiau nei trilijono eurų, ką jau kalbėti apie kitas netiesiogines pasekmes ir beveik garantuotą recesiją. Tačiau nauda galėtų persverti nuostolius, mat sumažėjusi ir sustiprėjusi euro zona vėl įkvėptų pasitikėjimą bendra Europos valiuta. Be to, per trumpą laiką būtų nutraukti gelbėjimo planai, kurie priverčia šalis gavėjas tapti priklausomas nuo nuolatinės pagalbos.
Negalima sakyti, kad tai tobulas planas, mat rizika liktų: atsakymas į ore tvyrantį klausimą „kas kitas?“ yra Italija, kurios viešojo sektoriaus skolos siekia 120 proc. BVP. Be to, Silvio Berlusconi valdymo metais staigiai pakilus darbo jėgos įkainiams ir dėl to sumažėjus konkurencingumui, šalies ekonomikos augimas sulėtėjo.

Kam daryti tuoj, jei galima rytoj
Kad ir koks būtų scenarijus, daugiau nei trečdalis visos išstojimo kainos gultų ant Vokietijos mokesčių mokėtojų pečių. Visų penkių valstybių išstojimo kaina ES maitintojai galėtų siekti beveik 500 mlrd. eurų – o tai beveik penktadalis viso šalies BVP, išleistas „tinginiams“ pietiečiams gelbėti. Neabejotinai teigiami rezultatai pasijustų po kelerių metų, tačiau kainą visoms į sūkurį įtrauktoms valstybėms (t.y. jų mokesčių mokėtojams ir politikų rinkėjams) reikėtų sumokėti jau dabar.
Europos lyderiai ir politikai šiandien nedrįsta pasakyti savo rinkėjams tikrosios sprendimų kainos, nes nežino, kokio atsakymo gali sulaukti. Šią frustraciją puikiai iliustruoja kita pasipiktinimo sulaukusi to paties Italijos premjero M.Monti frazė iš interviu „Der Spiegel“: „Kol ES šalių vyriausybių sprendimai priklausys nuo jų parlamentų, toks sprendimų laisvės nebuvimas greičiau prives prie Europos skilimo nei prie didesnės integracijos.“
Politikas vėliau bandė teisintis neturėjęs omenyje pagrindinių demokratijos principų kritikos, tačiau akivaizdu, kad tokiam pasisakymui įtakos turėjo faktas, jog rugsėjo 12 d. Vokietijos konstitucinis teismas turėtų paskelbti sprendimą, ar Europos stabilumo mechanizmas ir naujos biudžeto taisyklės suderinamos su Vokietijos teise ir ar nekenkia jos demokratijai.
Todėl atrodo, kad nei griežtos fiskalinės sąjungos, nei valstybių išstojimo iš euro zonos artimiausiu laiku nesulauksime. Europos lyderiai rinksis lengviausią kelią – planą C. Kam daryti drastiškus sprendimus, jei finišo tiesiąją galima pasiekti žingsnis po žingsnio – tvarkantis su kiekviena kylančia kliūtimi paeiliui, bet nesprendžiant pačios problemos. O kol ES rinkėjai, kaip tos varlės verdančiame puode, susivoks, kad per karšta, iššokti bus jau per vėlu: bus sumerkta milijardai eurų, ir tuomet bet kurios valstybės išstojimas iš euro zonos atrodys ypač skausmingas.
O iššokti iš verdančio puodo gali būti tikrai sudėtinga, ypač turint omenyje, jog kol kas tylima apie tai, kad galutinį kirtį suduos Prancūzija. Vokietija kol kas mano, kad turi patikimą, aukščiausią skolinimosi reitingą turinčią partnerę, tačiau Francois Hollande’ui su savo socialistais dar yra laiko prisidirbti. Pirmieji darbai jau nuveikti – kai kurių profesijų atstovams pensinis amžius sumažintas iki 60 metų. Be to, Prancūziją ir Italiją sieja glaudūs prekybiniai ir finansiniai ryšiai. Tad kai varlių šlauneles (kaip ironiška) mėgstantys prancūzai išties ranką, visa ES bus priremta prie sienos, ir pasekmes kol kas sunku įsivaizduoti.

Trumpasis interviu su finansų ministre Ingrida Šimonyte

VEIDAS: Ar dar tikite, kad eurą pavyks išsaugoti, o euro zonos valstybėms neteks grįžti prie senųjų valiutų?
I.Š.: Visų pirma pastarųjų rinkimų Graikijoje rezultatai rodo, kad šios šalies žmonės nenori atsisakyti narystės euro zonoje, todėl reikia tikėtis, jog suteiks naujai vyriausybei galimybę atlikti reformas, reikalingas norint joje išlikti. Galiausiai hipotetinis Graikijos pasitraukimas nereiškia euro zonos žlugimo, nes tokio įvykio poveikis euro zonai priklausytų nuo pačios euro zonos veiksmų kuriant ir naudojant „ugniasienes“, apsaugančias nuo sukrėtimų plitimo.
VEIDAS: Kokia didžiausia euro žlugimo grėsmė būtų euro zonai ir Lietuvai?
I.Š.: Kaip minėta skelbiant naujausias Finansų ministerijos makroekonominių rodiklių projekcijas, pagrindiniai rizikos veiksniai yra euro zonos recesija, kuri gali lemti prastesnes Lietuvos prekybos partnerių plėtros perspektyvas.
VEIDAS: Kaip euro žlugimas paveiktų Lietuvos makroekonominius rodiklius – BVP, eksporto apimtį?
I.Š.: Šiuo metu neįmanoma pasakyti, kokios konkrečios euro zonos problemų apraiškos kada ir kokiu mastu gali paveikti mūsų eksporto rinkas ir mūsų prekių bei paslaugų paklausą. Taigi neįmanoma išmatuoti rizikos konkrečiais „litais“, nes tai priklauso nuo daugybės prielaidų. Šiuo metu Finansų ministerija pagrindo keisti savo makroekonominį scenarijų, kuriuo paremti biudžetai, nemato. Norėčiau priminti, kad projekcijos nuo pat paskelbimo, palyginti su kitais prognozuotojais, buvo kone nuosaikiausios. Biudžetų vykdymas atitinka planą, kuris remiasi minėtu makroekonominiu scenarijumi.
VEIDAS: Jei vis dėlto pradėtų pildytis blogiausias scenarijus, kokių priemonių Lietuvos Vyriausybei tektų imtis siekiant suvaldyti situaciją?
I.Š.: Per sunkmetį įsitikinta, kad Lietuva geba valdyti krizinę situaciją, o Vyriausybė – priimti nepopuliarius, bet būtinus sprendimus. Vis dėlto net lėtesnė prekybos partnerių plėtra ir su tuo susijusi prastesnė makroekonominė aplinka negali paveikti viešųjų finansų taip drastiškai, kaip „Lehman Brothers“ krizė, kuri skaudžiai smogė dėl susikaupusio per ūkio kaitimo laikotarpį disbalanso. Todėl akylai stebėdami Lietuvos ir pasaulio ekonomikos tendencijas, kaip ir visus pastaruosius 3,5 metų, esame pasirengę pasiūlyti sprendimų, jeigu tokių prireiktų.

Ekonominei padėčiai Ispanijoje ir Italijoje tik blogėjant, vis realesnis atrodo euro žlugimas. Tokiu atveju ne tik euro zonoje, bet ir visoje ES iki rekordinių aukštumų pakiltų nedarbo lygis, o akcijų pavidalu būtų prarasti trilijonai eurų.

Kol italai pučia dulkes nuo užsilikusių lirų, o graikai senų paltų kišenėse ieško drachmų, Lietuvos finansų ministerijos atstovai, paklausti, kaip euro žlugimas atsilieptų mūsų šalies eksportui, į klausimą atsako klausimu: “Kokį majų kalendorių skaitote?”
Tikėkimės, teisūs tokie optimistai kaip jie, o ne viltį dėl euro vis labiau prarandantis Europos centrinio banko vadovas Mario Draghi, žlugimo scenarijui besirengiantys kitų Europos šalių lyderiai ar panikuoti vis labiau imantys Europos verslininkai. Ką jau kalbėti apie tai, kad būtent bandymui išgelbėti eurą nuo žlugimo buvo skirtas ir praėjusią savaitę Briuselyje vykęs Europos Vadovų Tarybos susitikimas.

Grėsmė – vis realesnė

Politikams svarstant įvairius scenarijus – ne tik kaip išgelbėti eurą, bet ir kaip paskatinti euro zonos bei visos ES ekonomikos augimą, pasaulio žiniasklaida vis garsiau kalba apie tai, kad euro likimas jau nulemtas, ir tik laiko klausimas, kada bendros ES valiutos apskritai nebeliks. Kartu skaičiuojama, kokių pasekmių valiutos žlugimas turėtų kiekvienos euro zonos šalies, visos ES, galiausiai – viso pasaulio ekonomikai.
Vokietijos analitinis savaitraštis “Der Spiegel” tokio scenarijaus pasekmes vadina katastrofiškomis. Niūriai prabilo ir ne taip seniai linksmumu spinduliavęs minėtas Europos centrinio banko vadovas M.Draghi, kuris ką tik aiškino, kad blogiausia – jau praeityje, euro zona stabili, o investuotojai atgauna pasitikėjimą ES rinka. “Jūs – pirmoji karta, užaugusi be senųjų ES šalių valiutų. Tikėkimės, kad jums ir neteks su jomis susipažinti”, – žurnalistams nelinksmai prasitarė euro zonos sarginiu šunimi vadinamas pareigūnas.
Kaip pabrėžia “Der Spiegel”, tokie žodžiai byloja, kad padėtis nepaprastai rimta, nes anksčiau ECB vadovui viešai kalbėti apie grįžimą prie senųjų valiutų nė minties nebūtų kilę.
Labai tikėtinu euro žlugimą vadina ir Vokietijos “Deutsche Bank” analitikai, kurie kasdien susiduria su privačiomis bendrovėmis, besirengiančiomis su verslo partneriais Madride ar Barselonoje netrukus vėl atsiskaitinėti pesetomis. O štai buvęs Italijos premjeras Silvio Berlusconi rengiasi pradėti naują rinkimų kampaniją, paremtą būtent grįžimo prie liros idėjomis.
Nieko nebėra neįmanomo – dulkes nuo senųjų drachmų ar markių banknotų gali tekti nupūsti ir graikams ar vokiečiams. Tačiau tokiu atveju Europoje prasidėtų tikras košmaras: politikams, verslininkams, gyventojams beliktų stebėti, kaip aižėja ekonomika. Juk tektų perrašyti milijonus sutarčių, verslo sandorių, ketinimų protokolų. “Visą Europą apimtų giliausia recesija”, – gąsdina “Der Spiegel” analitikai, prognozuodami, kad tuomet liktų tik dvi išeitys: arba drastiškai didinti mokesčius, arba užkrauti finansinę naštą gyventojams infliacijos pavidalu.
Vis dėlto nuostoliai būtų tokie dideli, kad ir šios priemonės nedaug gelbėtų. Štai Olandijos banko ING analitikai apskaičiavo, kad per pirmus dvejus metus nuo euro žlugimo vien euro zonos šalių ekonomika susitrauktų 12 proc., o tai yra apie trilijoną eurų. Tai reikštų, kad recesija, prasidėjusi bankrutavus JAV bankui “Lehman Brothers”, atrodytų lyg mažytis nesklandumas.

Šokas eksportuotojams ir bankininkams
Itin skaudų smūgį, “Der Spiegel” vertinimu, žlugus eurui patirtų visos ES, o ypač euro zonos šalių, eksporto sektorius.
Vokietijos centrinio banko duomenimis, vien Vokietijos eksportas į labiausiai pažeidžiamas euro zonos šalis – Italiją, Ispaniją, Portugaliją, Graikiją, Kiprą, Airiją 2010 m. viršijo 200 mlrd. eurų (vien Italijai šiuo metu tenka beveik pusė šios sumos). Dar apie 90 mlrd. eurų vertinamos tiesioginės Vokietijos investicijos į šias valstybes.
Šveicarijos banko “Credit Suisse” analizė atskleidžia, kad ne mažesnį šoką patirtų ir Europos bankai. Pavyzdžiui, jeigu Airija, Portugalija, Ispanija ir Italija prisijungtų prie Graikijos ir paliktų euro zoną, bankrutuotų 29 stambūs ES šalių bankai, nes jie iš viso prarastų apie 410 mlrd. eurų.
Tačiau gal visi šie juodieji scenarijai – pernelyg žiaurūs, kad eurui būtų leista žlugti, ir verta tikėtis, jog padėtis vienaip ar kitaip bus išspręsta?

Padėtis tik blogėja
Deja, Briuselyje besitariantiems politikams ne kažin ką sekėsi sugalvoti, nes ekonomika bet kuriuo atveju rieda tik žemyn. Darosi akivaizdu, kad nepadeda jokios, net labiausiai apgalvotos ir pamatuotos priemonės, kurios suveikdavo ankstesniais kartais. Pavyzdžiui, Ispanijos politikai mėnesių mėnesius svarstė, kaip gelbėti šalies ekonomiką, ir nusprendė, kad reikalus pataisytų maždaug 100 mlrd. eurų finansinė injekcija. Tai turėjo nuraminti investuotojus ir kartu sumažinti skolinimosi palūkanas. Atsitiko visiškai priešingai: Ispanijos skola išaugo nuo 70 iki 80 proc. BVP, o dėl to skolinimosi kaina ėmė ne kristi, bet dar labiau išaugo.
Tas pats gresia ir eurui. Priemonės, kuriomis tikimasi išsaugoti gyvybę Bendrijos valiutai, gali nusinešti ją į kapus. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę vykusiame Europos viršūnių susitikime buvo pasiūlytos kelios išeitys. Pirmiausia siūloma leisti ES koreguoti euro zonos šalių, kurių biudžeto deficitas viršys 3 proc. BVP, biudžetą. Kaip pabrėžia „The Financial Times” analitikai, Europos Komisijai pasiūlyta sudaryti biudžeto mažinimo planą atskirai kiekvienai šaliai, viršijusiai nustatytą deficito ribą. Kartu ES valdžia galės skirti baudas valiutų sąjungos narėms, viršijančioms nustatytą biudžeto deficito viršutinę ribą – 3 proc. BVP.
Deja, iš karto atsiduriame aklavietėje: Europos Komisijos parengtoms priemonėms ir sankcijoms balsuodamos turės pritarti visos likusios ES valstybės. O kaip parodė praėjusių metų patirtis, toks vieningas balsavimas yra utopija. Juk kovo mėnesį tik 25 iš 27 ES šalių pasirašė biudžeto sutartį, pagal kurią valstybės įsipareigojo laikytis „auksinės biudžeto disciplinos taisyklės”. Ir nors nuspręsta, kad pakanka ir 25 savanorių, o Didžioji Britanija ir Čekija gali pasilikti prie savo nuomonės, sutartis vis tiek dar neįsigaliojo ir veikti pradės nebent nuo kitų metų sausio, bet euras tiek laiko laukti nebegali.
Be to, ES šalims praėjusią savaitę pasiūlyta tarpusavyje suderinti sprendimą keisti valstybės skolos dydį: tam, kad viena ar kita šalis galėtų padidinti savo valstybės skolos dydį, ji turės derinti savo sprendimą su kitomis ES šalimis. Priešingu atveju jai gali būti uždrausta priimti paramą iš Europos centrinio banko ir ES. Bet ir tokia užduotis – suderinti skolos dydį – labai sunkiai įsivaizduojama praktiškai, nes derinimas gali užtrukti per ilgai.
Taigi, kaip matyti, jokių naujų dviračių Europos vadovai neišrado, o senųjų “ienos” gerokai aplūžusios. Belieka tikėtis arba stebuklo, arba rimtai ruoštis euro žlugimui ir iš naujo perskaičiuoti, kaip tokiu atveju keistųsi Lietuvos ir bet kurios kitos šalies svarbiausi ekonomikos rodikliai – BVP, eksporto apimtys, nedarbo lygis.

„Raudonėjantis“ Europos politinis žemėlapis rodo žmonių norą gyventi iliuzinėje tikrovėje, kurią reikia finansuoti, ir lengviausia tai padaryti pagaminant papildomai eurų.

Jei dar prieš gerus metus kas būtų pasakęs, kad oficialiosiose institucijose Briuselyje, Atėnuose ir Frankfurte bus kuriami išėjimo iš euro zonos planai, būtų buvęs palydėtas pasipiktinimo replikomis. Šie planai, suprantama, nėra vieši ir net pati informacija apie jų egzistavimą greičiausiai būtų paneigta, tačiau norintys įsivaizduoti, kaip gali atrodyti išėjimas iš euro zonos, internete gali rasti bent aštuonis viešus planus, kuriuos pasiūlė pasaulio ekonomistai, norėdami gauti lordo Simono Wolfsono paskirtą 250 tūkst. svarų prizą už sklandžiausią išėjimo scenarijų.
Reitingų agentūra „Fitch“ išdėstė penkis euro zonos scenarijus, iš kurių trys yra apie euro zonos irimą. Didžiosios tarptautinės kompanijos savo finansines strategijas taip pat pildo „kas, jei euro zona pradės byrėti“ alternatyvomis. Europos investicijų bankas paskolų sutartyse su Graikijos įmonėmis numatė ir galimybę atsiskaityti kita valiuta nei euras.
Vargiai įmanoma įsivaizduoti, jog euro zonos pietinės valstybės taip greitai, giliai ir efektyviai reformuos savąsias ekonomikas, kad išnyks jų bankroto grėsmė. Greičiausiai dar daug metų bus stengiamasi jas ramstyti pinigais iš jau nuolatiniu tapusio Europos stabilumo mechanizmo ar per pigias Europos centrinio banko paskolas. Šiuo atveju euras silpnės, ES konkurencingumas mažės – juk milžiniški ištekliai skiriami ne reformoms, o išsrėbti praėjusios puotos nuostoliams. Arba neapsikentus bus imamasi chirurgijos ir iš euro klubo pašalintos nedrausmingosios valstybės – iš pradžių kuri nors viena, o kitos arba reformuosis, arba, sužavėtos galimybės pasigaminti pinigų, pačios nuskubės iš paskos.
Euro architektai tikrai suprato, kad netekusios galimybės spausdinti pinigus valstybės ims intensyviai skolintis. Juolab kad euras perėmė stabiliosios Vokietijos markės savybes (o Europos centrinis bankas – ir dalį Vokietijos centrinio banko personalo), ir tai gana ilgą laiką leido už mažas palūkanas skolintis visoms euro zonos narėms, tarsi jos būtų efektyvios ir patikimos kaip Vokietija.

Senos priemonės nesuveikė – ar veiks naujos?

Kad valstybės gali prasiskolinti ir kad tai sukels grėsmę eurui, nuo pat pradžių buvo taip aišku, jog eurui įsivesti buvo nustatyti Mastrichto kriterijai, kurių pirmieji du yra būtent ribojantys valstybių skolinimąsi. Konkrečiai jie skamba taip: valdžios sektoriaus deficitas negali sudaryti daugiau kaip 3 proc. BVP arba jis turi sparčiai ir nuosekliai artėti prie šio lygio; valdžios sektoriaus skola turi būti ne didesnė kaip 60 proc. BVP arba ji turi sparčiai ir nuosekliai mažėti.
Jei šalys nesilaikytų šių sutartinių įsipareigojimų, turi būti taikoma perteklinio biudžeto deficito procedūra, įtvirtinta ES sutartyje. Europos stabilumo ir augimo paktas taip pat koncentruojasi į euro zonos valstybių biudžetų politiką, tačiau reguliavimų gausa nesutrukdė kai kurioms valstybėms sistemingai nepaisyti sutartų rodiklių. Portugalija, Graikija, Ispanija ir net Italija taip prasiskolino, kad be kitų euro zonos valstybių ir be Europos centrinio banko pagalbos nebegali išmokėti skolos arba ją restruktūrizuoti (kitaip tariant, pasiskolinti naujai senoms skoloms sumokėti).
Dabar euro zonos valstybės siekia priimti naują fiskalinės drausmės sutartį – dar vieną mėginimą suvaldyti euro zonos valstybių skolas. Net jei visos ES šalys (išskyrus Jungtinę Karalystę ir Čekiją, kurios prie sutarties neprisijungė jau per pirmąjį etapą) ratifikuotų šią sutartį, pagrindinis klausimas lieka, kas suteikia pagrindo manyti, kad ši sutartis veiks, jei neveikė kitos analogiškų tikslų siekiančios sutartys.

Precedento neturintys ECB sprendimai

Taigi euras yra atsidūręs pabudusio ugnikalnio viršūnėje. Prasiskolinusios šalys mielai paaukotų euro stabilumą, joms labai patiktų, kad Europos centrinis bankas (ECB) tiesiog padengtų jų skolas, tiesiogiai ar per sofistikuotus instrumentus. Skolos juk eurais, ECB juos leidžia, gamina – štai kur lengviausias sprendimas. Toks skolų monetizavimas reikštų euro infliaciją, jo vertės kritimą. Tie, kurie turi eurų savo sąskaitose ar piniginėse, patys to nenorėdami ir nežinodami apmokėtų išlaidautojų skolas.
Europos centrinis bankas priešinasi tokiems ketinimams, tačiau jau padarė ir labai didelių nuolaidų. Ko vertas vien privalomųjų atsargų normos sumažinimas nuo 2 iki 1 proc. nuo šių metų sausio 18 d. Privalomųjų atsargų norma buvo sumažinta pirmą kartą per visą ECB istoriją nuo pat euro įvedimo 1999 m. Privalomųjų atsargų normos sumažinimas padidina komercinių bankų likvidumą, jų disponuojamas lėšas, tačiau tai veikia kaip pinigų kiekio dauginimo priemonė. Vien dėl privalomųjų atsargų normos sumažinimo bankai gavo galimybę disponuoti 103 mlrd. eurų suma.
Tačiau tai tik pinigų dauginimo pradžia. Komerciniai bankai, rezervuodami tik simbolinę indėlio dalį atsiskaitomosiose sąskaitose, toliau daugina pinigus per pinigų multiplikatorių (šis rodiklis parodo, kiek kartų padaugėja pinigų kiekis, palyginti su pinigų baze). Štai pinigų junginio M1 (grynieji pinigai apyvartoje ir vienos dienos indėliai) multiplikatorius svyruoja apie keturis. Pinigų kiekis M1 nuo euro įvedimo buvo padidintas beveik apie 2,7 karto nuo arti dviejų iki beveik penkių trilijonų eurų 2011 m. pabaigoje.
ECB nuo praėjusių metų gruodžio iki šių metų kovo bankų balansus papildė vienu trilijonu naujų eurų. Tik laiko klausimas, kada šie pinigai iš pasyvios būklės bankų balansuose bus paversti aktyviais kreditais, sukeldami infliacijos bangą.
Tačiau net ir tokios milžiniškos injekcijos pakako investuotojų ramybei nupirkti tik keturiems mėnesiams. Neapibrėžtumą sustiprina ir buvę bei artėjantys rinkimai Prancūzijoje, Graikijoje, kitąmet – Vokietijoje. Politikai desperatiškai ieško pinigų, nespėjus pastatyti 800 mlrd. eurų „ugniasienės“ per Europos fiskalinio stabilumo fondą ir Europos stabilumo mechanizmą, politikai jau kuria „augimo planą“ ir galvoja apie papildomus 200 mlrd. eurų investicijų, pritrauktų iš privataus sektoriaus panaudojant ESM lėšas.

Ugnikalnį užgesinti gali tik reformos

Plėšomasi dėl pinigų, ieškoma stimulų, o juk laiką būtina išnaudoti reformoms, ir būtent jos turėtų tapti atsigavimo bei augimo pagrindu. Akivaizdu, kad „gerovės valstybės“ nebegali pavežti žadėtos gerovės. Nelankstus darbo santykių reglamentavimas ir nepamatuotos garantijos dirbantiesiems lemia didelį nedarbą, pavyzdžiui, Prancūzijoje daugėja šeimų, kurių kelios kartos (seneliai, tėvai, vaikai) niekada nėra dirbusios ir gyvena tik iš pašalpų. Didžiausias nedarbas Ispanijoje (22,9 proc.), Graikijoje (19,2 proc.), trečia yra Lietuva (15,3 proc.), ir tai iškalbinga nuoroda, kad reikia keisti darbo santykių reglamentavimą.
Gerovę gali sukurti tik aktyvus verslas, tad būtina reikšmingai palengvinti galimybes juo užsiimti ir jį plėtoti. Šios srities išvadavimas nuo bereikalingų suvaržymų nieko nekainuoja, tad galėtų tapti masiniu reiškiniu ne tik „apsikiaulinusiose“ (PIIGS) šalyse, bet ir visoje ES. Toną galėtų užduoti pats Briuselis, suspenduodamas naujų reguliavimų kūrimą, kol nebus peržiūrėti ir panaikinti gausūs esami.
Tiksinti bomba visose valstybėse yra einamosiomis įmokomis ir išmokomis paremta valstybinio socialinio draudimo (pensijų) sistema. Šalyse praėjo pensinio amžiaus vėlinimo banga, Lietuvoje pensinis amžius taip pat padidintas iki 65 metų, tačiau toks sprendimas laikinai permeta sistemos nuostolių naštą ant dirbančiųjų pečių, bet ilgainiui ylos ir vėl ims lįsti iš maišo.
Esama sistema veiktų esant visiškam užimtumui, dideliam gimstamumui. Tačiau koks paradoksas: pati perskirstymo sistema mažina ir užimtumo, ir gimstamumo paskatas. Reikia pakeisti pačią sistemą, kad ištrūktum iš šio užburto rato, tačiau tai nepaprasta – reikia ir laiko, ir lėšų prisiimtiems įsipareigojimams įvykdyti. Tai paaiškina, kodėl politikai kiek tik pajėgs, tiek stengsis, kad socialinio draudimo reforma būtų ne per jų kadenciją.
Sveikatos apsaugai išleidžiama vis daugiau biudžeto pinigų, ir paleidus vadeles galima būtų išleisti visą biudžetą ar net BVP. Vadelėmis turėtų tapti didesnis sistemos paslaugos teikimo ir finansavimo privatizavimas, nes tik taip galima pasiekti, kad žmogui būtų suteikta ir reikalinga paslauga, ir laiku. Tačiau nė viena ES valstybė negali pasidalyti pavyzdiniu sveikatos sistemos modeliu ir reta kuri imasi nors mažų žingsnelių sistemai pertvarkyti.
Socialinė parama – dar viena jautri sritis, kurioje nepakaks tik elementarių taupymo priemonių, kai sumažinama pati paramos suma. Čia būtini pokyčiai, keičiantys žmogaus motyvaciją nuo „gauti“ prie „dirbti“, ir tada atsiras tam besipriešinančių, kurie geriau degins svetimas parduotuves ar net savo kūną, nei pakeis įprastą gyvenimo būdą.
Tai, kad šalys socialinei gerovei finansuoti skolinasi milijardines sumas, byloja tik viena – ne vienus metus gyventą gyvenimą ne pagal kišenę. Jam pakeisti reikia politikų valios, susitelkimo, laiko ir lėšų, tačiau net ir šiems esant reikės „susitarti su masėmis“, įtikinti žmones, o tai yra sunkiausia užduotis.

Lietuvos pasirinkimai

„Raudonėjantis“ Europos politinis žemėlapis rodo žmonių norą gyventi iliuzinėje tikrovėje, kurią reikia finansuoti, ir lengviausia tai padaryti pagaminant papildomai eurų. Štai ant tokio ugnikalnio yra padėtas euras, ir Lietuva deklaruoja jo siekianti 2014 m.
Euro įsivedimas, žinoma, visiškai eliminuotų grėsmę, kad Lietuvos politikai panorėtų atsisieti nuo euro, imti spausdinti litus ir jais dengti, pavyzdžiui, „Sodros“ deficitą. Tačiau euro zona pati išgyvena tokias turbulencijas, kad darosi sunku atskirti, kur čia vilkas, o kur – meška. Todėl atrodo, kad patogiausias dabar ne euro įsivedimas, bet jo siekimo procesas, nes tada mes gauname euro pranašumus ir išlaikome saugų atstumą, jei euro zona neišlaikys išbandymo.

Rūta Vainienė
Lietuvos laisvosios rinkos instituto specialioji ekspertė

Premjeras Andrius Kubilius prognozuoja, kad jau šių metų pabaigoje Lietuva galėtų atitikti Mastrichto kriterijus, o tai leistų teikti prašymą prisijungti prie euro zonos.

Premjeras, ketvirtadienio rytą kalbėdamas „Žinių radijuje“, tiksliai neatsakė, ar kitais metais Lietuva teiks prašymą priimti į euro zoną, – praneša naujienų agentūros.

„Mūsų nuosekli politika yra tapti pilnateisiais Europos Sąjungos nariais, taip, kaip yra įsipareigota mūsų stojimo sutartyje. Lietuvai, kaip ir mūsų kaimynėms – Baltijos valstybėms – iš tiesų yra naudinga būti sveiko euro zonos klubo nariais.

Bet, be abejo, būtų gerai, kad iki tol, kol mes stosime į euro zoną, kad pati euro zona būtų susitvarkiusi su savo vidaus problemomis, būtų patraukli ir daugiau nekiltų grėsmių nei tiems, kurie esame šalia euro zonos, nei visam pasauliui dėl to, kad euro zonos problemos jau porą metų niekaip neišsisprendžia“, – kalbėjo A.Kubilius.

Anot ministro pirmininko, pirmiausia svarbu atitikti Mastrichto kriterijus.

„Lietuva turi įvykdyti reikalavimus, kurie yra žinomi, – Mastrichto reikalavimus. Jie mums yra naudingi ir savaime, nesvarbu, ar mes stotume, ar ne į euro zoną, nes tai yra tvarkingos, racionalios finansų politikos svarbiausi parametrai. (…) Pagal dabartines prognozes, mes galime metų pabaigoje būti ir netoli tokių parametrų“, – teigė A.Kubilius.

Kad galėtų įsivesti eurą, Lietuva turi įgyvendinti Mastrichto kriterijus. Tai reiškia, kad jos fiskalinis deficitas turi neviršyti 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), valstybės skola neturi būti didesnė nei 60 proc. metinio BVP ir kita.

2012 m. Lietuvos ekonomikos rodikliai jau pateks į lemiamą Mastrichto kriterijų vertinimą, lemsiantį, ar 2014 m. turėsime eurą. Ar realus ir vis dar geidžiamas šis uždavinys?

2006 m. iki euro Lietuvai pritrūko vos 0,1 proc. – tiek viršijome infliacijos Mastrichto rodiklį. Šiuo metu jį viršijame 1 proc., o valdžios sektoriaus deficito ribą – net 3 proc. O juk jau po kelių mėnesių, gegužę, laukia tarpinis konvergencijos rodiklių vertinimas, dar po metų – galutinis įvertinimas.

Vyriausybė vis dar tikisi peršokti gana aukštą kartelę ir sulaukti kvietimo nuo 2014 m. prisijungti prie euro zonos, nors daugelis analitikų tuo rimtai abejoja. Bent jau teorinių galimybių sutilpti į kriterijus gal dar likę, tačiau visuomenės užsidegimo įsilieti į bendrą ES valiutos sąjungą – ne: per sociologines apklausas daugiau kaip pusė šalies gyventojų sakosi nenorį euro.

Alternatyvos Lietuva neturi

Finansų ministrė Ingrida Šimonytė vardija, kodėl neverta eikvoti energijos ginčijantis, ar Lietuvai reikia euro: „Lietuva teisiškai įsipareigojusi įstoti į euro zoną – mes neturime vadinamojo „opt out clause“, kurį turi Danija ar Jungtinė Karalystė. Be to, litas pririštas prie euro, vadinasi, iš esmės patiriame visas neigiamas narystės euro zonoje pasekmes (išskyrus mokėjimus į naujai kuriamus „gelbėjimo fondus“), tačiau nepatiriame jokių teigiamų. Tokia būsena lygintina su nemaloniu trypčiojimu prieangyje. Nors lito kursas euro atžvilgiu fiksuotas, investuotojai tą mato kitaip ir valiutų kurso keitimo rizikos neįmanoma panaikinti kitaip, nei įsivedant eurą. Kredito reitingų agentūros aiškiai deklaruoja, kad narystė euro zonoje taptų pagrindu kilstelėti Lietuvos reitingą, vadinasi, atpiginti skolinimąsi.“

I.Šimonytė priduria, kad kartais biudžeto deficito mažinimas pateikiamas kaip Vyriausybės užgaida, nors tiesa yra paprasta: kuo mažesnis deficitas, tuo mažiau reikia skolintis, tad savo problemas turime visų pirma išspręsti dėl savęs, o ne dėl euro.

Pasak Lietuvos banko valdybos pirmininko Vito Vasiliausko, euras yra tik tikslo sukurti tvarią ekonomiką finišo juostelė. „Mastrichto kriterijai aiškiai apibrėžia reikalavimus, kuriuos atitinkanti valstybė gali būti laikoma stabilios ekonomikos šalimi. Šiandien esame tokiame ūkio raidos taške, kai būtent stabilumo ir tvarumo reikia visų labiausiai, o jo – bent šiokio tokio – galime tikėtis tik laikydamiesi griežtos finansinės drausmės. To reikalauja ir mūsų valstybės finansų būklė, ir pasaulio rinkose tvyranti įtampa bei optimizmu netrykštančios ekonominės prognozės. Būtent todėl stengtis atitikti Mastrichto kriterijus – būtina“, – tvirtina V.Vasiliauskas.

Pasak SEB banko prezidento patarėjo Gitano Nausėdos, jeigu euro įvedimą traktuotume ne kaip tuščią politinę ambiciją, o kaip ekonomiškai naudingą žingsnį, ir šiandien vertėtų to siekti. Juk pagrindinė Lietuvos eksporto dalis iškeliauja į ES apskritai ir į euro zoną konkrečiai, taigi bendros valiutos egzistavimas supaprastintų prekybos ir atsiskaitymų sąlygas.

Daugelis finansininkų nemato alternatyvos eurui. Atsieti litą nuo euro neparanku, nes apie 70 proc. visos užsienio prekybos vyksta eurais. Devalvuodami litą irgi sulauktume didelio gyventojų pasipriešinimo, nes apie 80 proc. paskolų yra eurais, o 80 proc. indėlių – litais.

Vis dėlto, „Swedbank Markets“ tarnybos vadovo Tomo Andrejausko nuomone, turėtume kantriai sekti, pagal kokį scenarijų rutuliosis euro zonos krizė: šiandien įsivesti eurą būtų nepalanku jau vien dėl to, kad reikėtų prisidėti apie 1 mlrd. eurų kitoms ES valstybės gelbėti. O finansų analitikas Valdemaras Katkus nekeičia nuomonės: euro Lietuvai nereikia: „Jei einame viena ekonomikos vaga su visomis ES valstybėmis, tuomet stokime į euro zoną, tačiau jei mes vystysimės sparčiau nei euro zona, tuomet kam patiems susivaržyti ir lėtinti ekonomikos augimą.“

2015–2016 m. ar 2014-ieji?

Daugelio analitikų vertinimu, anksčiau nei 2015–2016 m. turėti euro neįmanoma, nors finansų ministrė įsitikinusi, kad anksčiausia įmanoma data išlieka 2014-ieji. Nors I.Šimonytė pripažįsta, kad Lietuvai gali būti lengviau atitikti valdžios sektoriaus deficito kriterijų nei infliacijos, kuris sutrukdė patekti į euro zoną 2007 m. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, infliacijos rodikliu turime lygiuotis į problemų patiriančias šalis, nes ekonomikos pakilimas paprastai lemia ir infliacijos didėjimą, o ekonomikai smunkant valstybėje gali būti netgi defliacija. Be to, Lietuvos ekonomiką itin stipriai veikia pasaulinės energetinių produktų ar maisto žaliavų kainų tendencijos.

G.Nausėdos nuomone, prasidėjus pasauliniam ekonomikos „atšalimui“ infliacijos spaudimas kitąmet turėtų būti silpnesnis, o viešųjų finansų valdymas, atvirkščiai, patirs dar daugiau iššūkių. „2012 m. valstybės biudžete remtasi išties optimistinėmis makroekonominėmis prognozėmis ir joms nepasitvirtinus Lietuvai liktų skausmingas pasirinkimas: karpyti biudžeto išlaidas metų eigoje ir tai daryti artėjant Seimo rinkimams arba toleruoti didesnį nei planuota fiskalinį deficitą, galutinai laidojant viltis išvysti eurą Lietuvoje 2014 m. Antra, kol kas neaišku, kokių pasekmių viešiesiems finansams turės banko „Snoras“ nacionalizavimas, jeigu išaiškėtų, kad banko turtas daug mažesnis nei įsipareigojimai“, – teigia finansų analitikas.

DNB grupės vyriausioji ekonomistė Jekaterina Rojaka atkreipia dėmesį ir į tai, kad kol kas neskelbiama, kiek (o, tikėtina, nemažai) valstybės išlaidas padidins naujos Visagino atominės elektrinės projektas.

Vis dėlto „Swedbank Markets“ tarnybos vadovo T.Andrejausko įsitikinimu, Lietuvai įsivesti eurą labiausiai trukdys ne Mastrichto kriterijai, bet visuomenės nuomonė. Sociologas Vladas Gaidys primena, kad lietuviai visuomet buvo skeptiškai nusiteikę šios valiutos atžvilgiu, net 2006-aisiais. Tuomet euro euforiją sukėlė vadinamasis elitas, bet ne dauguma paprastų žmonių. Visuomenės nuomonei pakeisti reikia ramybės pasaulio finansų rinkose ir tiesioginių, kartais net paprastų priemonių, pavyzdžiui, dalyti skaičiuotuvus, vienu mygtuko paspaudimu konvertuojančius litus į eurus, kaip buvo daroma Estijoje.

Scanpix

“2014 metai nerealu. Tam tikra prasme ir šiandien turime eurą, nes litas su juo susietas. Bet svarbiausia, kad visos šalys, ir Lietuva taip pat, elgtųsi atsakingai”, – interviu leidiniui “Veidas. Prognozės 2012″ sakė prezidentė.

Lietuvos Vyriausybė anksčiau buvo nustačiusi tikslą bendrą ES valiutą įsivesti 2014 metais, bet paskutiniais mėnesiais premjeras ir finansų ministrė sako nenorį spekuliuoti dėl konkrečių metų.

Lietuva įsivesti eurą įsipareigojo stodama į Europos Sąjungą. Valiutai įsivesti reikia atitikti Mastrichto kriterijus, tarp jų – dėl biudžeto deficito ir infliacijos. Kai kurie analitikai sako, kad realiau tikėtis euro įvedimo 2016 ar 2017 metais.

Nerimstant skolų krizei euro zonoje, D.Grybauskaitė interviu sakė nenorinti spekuliuoti, ar euras apskritai išliks.

“Ar išliks euras? Nenoriu spekuliuoti šiuo klausimu, juo labiau svarbiausia – atsakinga fiskalinė drausmė visose šalyse, o ne kaip vadinsis viena ar kita valiuta, ar bus jų krepšelis”, – sakė prezidentė.

Stambiausių Vokietijos kompanijų vadovai dėl euro zonos skolų krizės prognozuoja sulėtėjusį ekonomikos augimą šalyje 2012 metais, tačiau recesijos nenumato.

Interviu „Reuters“ jie neprognozavo ir euro zonos subyrėjimo, nors ir pripažino, kad dėl skolų krizės Europos ir JAV ekonomikų augimui ir stabilumui kyla pavojus.

“Mes prognozuojame ekonomikos lėtėjimą, bet ne recesiją“, – sakė šalies pramoninės grupės BDI prezidentas Hans-Peter Keitelis. Jis pavadino tai „normaliu reiškiniu“ po dvejų smarkaus augimo metų ir pridūrė tikįs gerais 2012 m. rodikliais.

Stambiausios Europos ekonomikos vyriausybė šiais metais prognozuoja 3 proc. BVP prieaugį. Jos prognozėmis, BVP kitais metais sulėtės iki 1 proc.

Eksportuotojų asociacijos vadovas Antonas Berneris prognozuoja, kad eksporto augimo tempai 2012 metais sulėtės po pakilimo eksporto srityje. Jo manymu, eksportas 2012 metais išaugs „apie 6 proc.“ po dvejų dviženklio augimo metų.

BFL

Finansų ministrė Ingrida Šimonytė Seimui pristatė naują biudžeto projektą, pagal kurį beveik visos valstybės išlaidos turėtų mažėti 4 proc., o pensijos atkuriamos tik iš dalies.

Pasak finansų ministrės, dėl euro zonos skolų krizės kitais metais valstybės BVP augimas neišvengiamai bus mažesnis, sieks apie 2,5 proc., ir pataisytas biudžetas tai įvertina, – praneša ELTA.

“Gali turėti plačiausią pasaulyje krūtinę, bet niekada neuždengsi euro zonos problemų”, – sakė ji. Finansų ministrė akcentavo, kad patikslinti duomenys, rodantys tokią didelę euro zonos krizės įtaką ekonomikos augimui, gauti tik lapkritį, ir neatmetė galimybės, kad esant reikalui bus atliekamos ir tolesnės makroekonominių rodiklių scenarijų korekcijos. Pagrindinis rizikos veiksnys – eksporto rinkų perspektyvos.

I. Šimonytė pabrėžė, kad nuostata, jog biudžeto deficitas negali viršyti 3 proc., nesikeičia.

“Tada jau nesvarbu, ar biudžeto deficitas yra 3,5 proc., ar 3,8 proc., ar 4,5 proc. Bet koks biudžeto deficitas, viršijantis 3 proc., rodo, kad Lietuva nevykdo savo įsipareigojimo panaikinti perviršinį deficitą, ir tai suteiks signalą finansų rinkoms paprašyti Lietuvos už tai susimokėti” , – teigė ji.

I. Šimonytė nenorėjo svarstyti, kas būtų, jeigu šiemet naujas biudžetas vis dėlto nebūtų priimtas ir kitus metus Lietuva turėtų pradėti su 2011 m. biudžetu. Jos teigimu, pagal pirmines ekonomikos augimo prognozes, tai didelių problemų nesukeltų, bet dabar, prognozes peržiūrėjus, tokiu atveju turbūt tektų skolintis, o galimi skolintojai į faktą, kad Lietuva nesugebėjo priimti 2012 m. biudžeto, nežiūrėtų teigiamai.

SNORO banko griūtis, pasak ministrės, didelės įtakos BVP augimui nepadarys – jį gali sumažinti 0,1-0,2 proc.

I. Šimonytės teigimu, beveik nemažės išlaidos tik krašto apsaugai. Tik maždaug 2 proc. mažės ir teismų išlaidos.

Ministrė pabrėžė, kad dėl naujų projektų ar programų, siūlytų Seimo narių biudžeto svarstymo metu, turės spręsti patys asignavimų valdytojai, įvertinę tai, kad savas išlaidas teks apkarpyti.

“Bendra nuostata yra ta, kad naujų projektų pradėjimas esamomis sąlygomis galimas tik tada, kai tai yra neišvengiama”, – pabrėžė ji.

I. Šimonytė teigė nenorinti būti priešinama su prabangos mokesčių šalininkais, bet dabar toks mokestis tiesiog neatneštų realios naudos.

“Visada yra alternatyvų, kurias verta svarstyti. Jei pensijas tiesiog atkursim, reikės ta pačia suma (250 mln.) sumažinti išlaidas arba padidinti pajamas”, – paklausta, ar verta apskritai svarstyti tokį biudžetą, jeigu Prezidentė aiškiai pasakė, kad nesutiks su daliniu pensijų atkūrimu, sakė finansų ministrė. Ji priminė, kad Seimas, jeigu nori, gali pateikti ir kitokių pasiūlymų, bet jie turi būti ekonomiškai pagrįsti.

Neskaitant Europos Sąjungos lėšų, biudžeto pajamų planas sumažintas 835 mln. litų. 600 mln. litų Vyriausybė planuoja sutaupyti sumažinusi viešojo sektoriaus išlaidas, 250 mln. – grąžindama tik pusę žadėtų pensijų, 150 mln. – mažinant išlaidas “Sodros” ir privalomojo draudimo fonduose.