Investuotojai iš krizės apimtos euro zonos traukasi lyg iš skęstančio laivo, o šių šalių politikai nebeišlenda iš posėdžių salių ieškodami nebeegzistuojančio būdo išgelbėti eurą. Tad Vokietija ir kitos šalys jau pradeda skaičiuoti, kiek joms kainuos euro žlugimas.

Euro obligacijos? Atrodo, lyg Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy net nežinotų tokio termino. Dar yra naujasis Italijos premjeras Mario Monti. Klausi jo, ką manąs apie euro obligacijas, bet ir šis tik pečiais gūžteli – leidžia suprasti, esą niekada nėra apie tokias girdėjęs. Pagaliau – puikioji oratorė Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Ši ponia terminą puikiai žino, bet irgi nė už ką jo nevartoja, nors euro obligacijos greičiausiai yra vienintelė likusi priemonė išgelbėti eurą.
Tad įsivaizduokite šią trijulę pietaujančią prie vieno stalo ir kalbančią apie euro likimą, bet apsimetančią, kad nė vienas nežino stebuklingojo burtažodžio.
Maždaug taip ir atrodė praėjusią savaitę vykęs trijų galingųjų euro zonos valstybių lyderių susitikimas Strasbūre, kuris labiausiai priminė euro pakasynas ir ne vieną analitiką privertė susimąstyti, kad iš tiesų bendroji euro zonos valiuta jau yra žlugusi, tik garsiai apie tai vis dar neprabylama. Štai kodėl ir priemonių jai išgelbėti – tokių kaip euro obligacijos – supervalstybių lyderiams nebėra prasmės net svarstyti.
Štai pietus kaip įprasta sutrukdžiusiems žurnalistams A.Merkel į klausimą apie euro obligacijų išleidimą tam, kad euro zonos skolos būtų gelbėjamos centralizuotai, šluostydamasi lūpas servetėle burbtelėjo tik tai, kad savo nuomonės (o ji anksčiau buvo vienareikšmiškai skeptiška) nepakeitė. Šmaikštuolis N.Sarkozy, prieš atsakydamas į tą patį klausimą, kaip įprasta puolė pasakoti anekdotų (šį kartą, beje, apie hipochondrikus) ir nukreipęs dėmesį nuo klausimo esmės pareiškė, jog “bus rastas bendras sutarimas”.
Kad į taiką ir harmoniją euro zonoje nė nepanašu, patvirtino ir M.Monti, nuleidęs klausimą apie euro obligacijas negirdomis ir vietoj šio termino panaudojęs kitą – “stabilumo obligacijos”.
Taigi euro zonos lyderiai prie pietų stalo praėjusią savaitę elgėsi tarsi trys tos pačios ligoninės gydytojai, skirtingai įsivaizduojantys mirtino ligonio gaivinimą ir tik dėl ligoninės reputacijos nepuolantys draskyti vienas kitam akių.
“Akivaizdu, kad euro zonoje tvyro didžiulė įtampa. Tačiau skirtingas vizijas turintys euro zonos lyderiai sugeba tvardytis, ir atrodo, jog visi jie supranta, kad pyktis nebėra prasmės – euro dienos suskaičiuotos”, – skelbia Vokietijos savaitraštis “Der Spiegel”. Šio vieno įtakingiausių Vokietijos leidinių analitikai pripažįsta, kad visi ženklai liudija apie jau įvykusią faktinę euro mirtį ir jos išvengti galima tik per stebuklą, kuris tebėra Vokietijos rankose.

Vokietija – viena prieš visus

Vienintelė išeitis eurui ir euro zonos valstybėms – išleisti jau minėtas ir visų nekenčiamas euro obligacijas, kitaip tariant, leisti Europos centriniam bankui (ECB) sumokėti už vyriausybių skolas, nes jis ne tik turi pakankamai lėšų, bet ir esant reikalui gali prispausdinti daugiau kupiūrų.
Bet su tuo nieku gyvu nesutinka Vokietija. Ji aiškina, kad ECB – nepriklausoma institucija, kurios negalima versti gelbėti vyriausybių prieš jos pačios valią.
Šiuo atveju A.Merkel primena tą vienišą karį, stovintį plyname kovos lauke, ir jei kol kas pietauti su ja vis dar sėda ir N.Sarkozy, ir N.Monti, tai greitai Vokietijos kanclerė užkandžiaus viena.
Buvęs Prancūzijos prezidento Francois Mitterrand’o patarėjas Jacques Attali dabartinę Vokietijos poziciją prilygina net Antrajam pasauliniam karui. “Po dviejų pasaulinių karų Europą savižudybei ir vėl pasmerkia toji pati Vokietija”, – dramatiškai kalba politikas, kurio nuomone, jei Vokietija nepakeis nuomonės, Europos laukia visiška katastrofa. Juk akivaizdu, kad jokios kitos priemonės iki šiol nepadėjo, nors euro zona su krize kovoja jau daugiau nei metus.
“Pirmasis Graikijos gelbėjimo planas pasirodė per menkas, tad šaliai buvo suteikta pakartotinė parama, kurios irgi nepakako. Vėliau buvo padidintas Europos stabilumo fondas, bet ir jis iki šiol pilnai nefunkcionuoja, o vietoj to Italijos ir Ispanijos obligacijas supirkinėja ECB. Euro zonos situacija – beviltiška”, – teigia J.Attali.

Pirmieji ėmė rengtis verslininkai

Vis dėlto Vokietija nusileisti neketina, tad gali būti, kad jau pirmą kitų metų ketvirtį euro nebeliks. Na, o pirmieji euro žlugimo šaukliai yra ne prabilti bijantys ir panikos kelti nenorintys politikai, o 17-oje krizės purtomų euro zonos valstybių veikiančios tarptautinės kompanijos, kurių vadovai ima rengtis pačiam blogiausiam scenarijui. Automobilių gamintojai, energetikos kompanijos, vartojimo prekių ir kitos tarptautinės bendrovės mėgina sumažinti riziką, nukreipdamos lėšų rezervus į saugias investicijas ir atidžiai kontroliuodamos nebūtinas išlaidas. Štai Vokietijos inžinerijos milžinė “Siemens” įsteigė net savo banką, kad galėtų laikyti indėlius saugiu laikomame Europos centriniame banke.
“Pradėjome svarstyti, kaip galėtų atrodyti žlugimas. Jei šalys pradėtų trauktis iš euro zonos, susidurtume su masine devalvacija, kuri labai pabrangintų importuojamas prekes”, – dėsto ir investicinės kompanijos “Diageo Europe” prezidentas Andrew Morganas.
Kitas kompanijų rūpestis – išsiaiškinti, kaip euro žlugimas atsilieptų tarptautiniams komerciniams susitarimams ir paskolų sutartims. “Vis dar sunku galvoti apie tai, kas sunkiai įsivaizduojama, juolab numatyti konkrečias detales, tačiau bet kuris racionalus žaidėjas turi apsvarstyti tokią galimybę”, – sako Jeanas Pisani-Ferry, Briuselyje įsikūrusio ekonominės ir politinės analizės Bruegelio instituto vadovas.
Štai dėl ko tą galimybę kompanijos taip įnirtingai svarsto. Kai kurie Prancūzijoje, Italijoje ir Ispanijoje dirbantys tarptautinių kompanijų vadovai sako jau turį parengtus planus, kaip veikti smarkių finansinių ir ekonominių sukrėtimų atveju.

Laukia visuotinis bankrotas?

Nors garsiai nekalba, bet euro žlugimui rengtis pradeda ir vyriausybės. Deja, joms tai kur kas liūdnesnė perspektyva nei lanksčioms įmonėms. Bet ir tuo atveju pabrėžiama, esą pigiau bus eurą išbraukti iš egzistuojančių valiutų sąrašo, nei dirbtinai palaikyti jo gyvybę.
“Pasekmės Europai ir visam pasauliui bus dramatiškos. Valstybės bankrutuos, iš naujo reikės gelbėti griūvančius bankus, o ekonomiką apims metų metus besitęsianti recesija”, – niūrią ateitį prognozuoja “Der Spiegel” analitikai. Tačiau kartu jie pripažįsta, kad tai – geriausia,  gal ir vienintelė, išeitis.
Pavyzdžiui, Vokietijoje skaičiuojama, kas būtų, jei šalis grįžtų prie markės, ir kas – jei toliau cirkuliuotų eurai. Šalies Finansų ministerija mano, kad naujai įvestos Vokietijos markės vertė būtų net 25 proc. didesnė už dabartinę euro vertę, o tai – tikra katastrofa nuo eksporto priklausomai Vokietijai. Iš viso šalies nuostoliai per trumpą laiką pasiektų nuo 250 mlrd. iki 340 mlrd. eurų, arba 10–14 proc. Vokietijos BVP.
Tačiau pasilikus prie euro žala valstybei būtų dar didesnė, nes tektų itin brangiai skolintis (procentai gali išaugti iki dviženklių skaičių) tam, kad būtų administruojama valstybės skola.
Beje, manoma, kad tikroji euro mirtis prasidės pirmą 2012 m. ketvirtį, kai labiausiai skolų kamuojamos euro zonos valstybės turės, bet nebegalės sugraibyti sunkiai įsivaizduojamų sumų skoloms padengti. Vien Italijai teks refinansuoti 110 mlrd. eurų senų skolų, kurių terminas sueina kitų metų pradžioje.
O pinigų, žinoma, niekas neskolins. Apie kokius nors naujus rinkos investuotojus galima pamiršti – jų neįtikins net ką tik pasikeitusi valdžia Italijoje, Graikijoje ar Ispanijoje.
Net patyrę bankininkai, kurie viešai skelbia raminančias naujienas, privačiuose pokalbiuose pripažįsta, kad euras tuoj tuoj žlugs. “Be to, iš euro zonos traukiasi ne tik bankininkai, bet ir draudimo kompanijos, pensijų fondai ir net privatūs investiciniai fondai. Visi jie baiminasi visuotinio bankroto”, – pabrėžia “Morgan Stanley” ekonomistas Joachimas Felsas.
Beje, “Deutsche Bank” vadovas Josefas Ackermannas teigia, kad euras numarino pats save tą dieną, kai buvo nuspręsta nurašyti Graikijos skolas. “Yra nemažai Azijos ir Amerikos kompanijų, kurios mąsto paprastai: jei euro zonoje įprasta nurašyti nemokios valstybės skolas, kas gali garantuoti, kad ir kiti įsipareigojimai privatiems investuotojams nebus nubraukti”, – niūrią ir gėdingą euro pabaigą apibendrina bankininkas.

Zloto devalvacija buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl Lenkija geriausiai iš visų ES valstybių atlaikė krizės išbandymus. Tad gal ir Lietuvai verta savo litą atsieti nuo euro?

Lenkijos valdžia dar prieš krizę rado net kelis priešnuodžius sunkmečiui. Vienas jų – visiškai kitokia nei Lietuvos pinigų politika. Iki šiol zlotas buvo devalvuotas du kartus. Tai buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl iš visų ES šalių vienintelės Lenkijos ekonomika augo, eksportas pasiekė neįsivaizduojamas aukštumas, užsienio investicijos plaukė galinga srove, o nedarbas nedidėjo. Žinoma, ši priemonė turi vieną didžiulį trūkumą – šiek tiek nuvertėjo Lenkijos gyventojų santaupos.
Priminsime, kad 2008-aisiais bankai klientus Lenkijoje viliojo daugiau nei 10 proc. siekiančiomis palūkanomis, tačiau, išgirdę apie ketinimus pirmą kartą devalvuoti zlotą, dauguma lenkų ėmė masiškai išlaidauti. Nes suprato, kad jų indėliai daugiau ar mažiau nuvertės. Tad šiuo metu apie 77 proc. šeimų Lenkijoje neturi jokių santaupų. Nuo pirmosios devalvacijos bangos lenkų santaupos bankuose sumažėjo perpus.
Tiesa, tie milijonai lenkų, kurie iš bankų buvo paėmę paskolas (o bankams skolingi, pasirodo, beveik pusė lenkų), dabar trina rankomis: dėl zloto devalvacijos jiems skolų našta gerokai palengvėjo.
Taigi, viena vertus, zloto devalvacija turėjo vieną didžulį trūkumą, kita vertus, ji lenkams padovanojo net šešis septynis privalumus. Todėl nieko keista, kad net ir kažkiek nuvertėjus indėliams dauguma lenkų zlotą bei savo šalies pinigų politiką vertina palankiai ir visai nenori, kad Lenkijoje būtų įvestas euras. Dar nemaža dalis Lenkijos gyventojų pasisako už tolimą euro perspektyvą – tai yra už euro įvedimą po 2015 metų.

Paskui lenkus ir baltarusius seks Rusija

Šiandien Lenkijos zlotas yra labiausiai ES smukusi valiuta ir vertas 0,79 lietuviškų centų. O juk kadaise lito ir zloto vertė buvo panaši.
Ekonomistai įrodinėja, kad zloto devalvacija – tai ne tiek Donaldo Tusko vyriausybės sprendimas, kiek ekonominis reiškinys, nulemtas pokyčių finansų rinkose. Pasak Finansų analitikų asociacijos prezidento Mindaugo Vaičiulio, kadangi lenkų nacionalinė valiuta nėra susieta su konkrečia užsienio valiuta, jos kursas prisitaiko prie ekonominių sąlygų. 2008 m., kai dėl ekonominės krizės grėsmės investuotojai atitraukė lėšas iš didesnės rizikos investicinių fondų – Vidurio bei Rytų Europos, zloto kursas krito net 30 proc.
Tiesa, vėliau zloto kursas pasiekė ankstesnį lygį. Šiuo metu jis vėl krinta ir tai sietina su pasaulinėmis euro trapumo, neramumų Graikijoje, bankų nestabilumo tendencijomis, nes specifinių problemų Lenkija lyg ir neturi.
Toks zloto kurso plaukiojimas labai palankus Lenkijos verslui ir pramonininkams, mat leidžia jiems nuolat didinti eksporto apimtis. Palankus jis ir tranporto sektoriui, nes pigus zlotas lemia ir tai, kad pirkdami degalus kaimynai moka 50 ct už litrą pigiau nei mes. Tokia pinigų politika palanki ir Lenkijos prekybininkams, be to, ji labai prisidėjo, kad vartojimas Lenkijoje smuktų kuo mažiau.
Pastaraisiais metais Lenkijos ekonomiką stiprinti padeda ir lietuviai. Pasienio gyventojai dažnai vyksta į artimiausius Lenkijos miestus pirkti maisto produktų, buities reikmenų ir įvairių kitų prekių. Pasirodo, ir šiandien įsigyti prekių Lenkijos parduotuvėse bei turgavietėse galima kur kas pigiau nei Lietuvoje.
Kalvarijos savivaldybės gyventoja Vilija Kavaliauskienė į Lenkiją važiuoja išsinuomotu mikroautobusu, susitarusi su kaimynais. Kelionė pirmyn ir atgal jai atsieina 15 Lt. Moteris negalėjo nurodyti prekės, kuri Lenkijoje kainuotų bent panašiai ar būtų brangesnė nei pas mus. Pavyzdžiui, kilogramas riešutų Lenkijoje pigesnis 3 Lt, kilogramas kiaulienos faršo – 4 Lt. Bendras prekių krepšelis šeimai kainuoja pigiau apie 20 proc. 2009-aisiais daugelį prekių būdavo galima įsigyti ir 40 proc. pigiau.
Dėl jau aptartų priežasčių Lietuvos verslininkams konkuruoti su kolegomis Lenkijoje ypač sunku. Tai puikiai iliustruoja ir skaičiai. Tarkime, šiemet per pirmus aštuonis mėnesius iš Lenkijos į Lietuvą įvežta net 5,7 tūkst. t mėsos gaminių. Jų vidutinė kaina – 5,18 Lt. O iš Lietuvos į Lenkiją eksportuota vos 23 t mėsos gaminių, kurių vidutinė kaina – 16,19 Lt. Panašiai Lenkijos gamintojai lietuvius nurungia ir Vokietijoje, Prancūzijoje bei kitose ES šalyse.
Pastaruoju metu vėl jaučiame neigiamą zloto svyravimo įtaką – eksportas į Lenkiją mažėja jau antrą mėnesį iš eilės: liepą smuko 11 proc., o rugpjūtį – 24 proc. „Mūsų šalies eksportui reikia atlaikyti dvigubą smūgį. Viena vertus, neaiški padėtis euro zonoje, kita vertus, dėl svyruojančių valiutų kursų prastėja prekybos sąlygos su NVS valstybėmis. Neseniai buvo devalvuotas Baltarusijos rublis, smunka Lenkijos zloto kursas. Tikėtina, kad 2012 m. taip pat bus devalvuotas rublis, nes importas į Rusiją augo sparčiau nei eksportas ir neigiamas prekybos balansas verčia daryti permainas. Mūsų pramonė gana jautriai reaguoja į valiutų pokyčius aplinkinėse rinkose“, – teigia Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) ekonomikos ir finansų ekspertas Aleksandras Izgorodinas.
Yra ir daugiau pavyzdžių, kai plaukiojanti valiuta valstybėms labai pagelbėjo. Štai Argentinos valiuta anksčiau buvo susieta su užsienio valiuta, tačiau dėl prasidėjusios krizės kursui leista svyruoti. Tai lėmė, kad Argentina išsikapstė, o jos bendrasis vidaus produktas per šešerius metus padidėjo 66 proc.

Stabilios valstybės iliuzija

Kyla klausimas, o ar Lietuvos pinigų politika buvo ir yra išmintinga, ar gerai, kad litas susietas su euru. Jei lito kursas svyruotų, gal valstybė, verslas ir visi gyventojai turėtų daugiau naudos nei dabar?
Ekonomistai tvirtina, kad fiksuotas lito kursas suteikia stabilumo valstybei ir panaikina prielaidas galimiems gyventojų neramumams, kurių ir taip netrūksta. Lietuvoje tikriausiai būtų pasiekta virimo temperatūra, jei litas svyruotų ir kažkiek nuvertėtų, juk šiuo metu lietuviai bankuose laiko per 26 mlrd. Lt indėlių. Be to, dauguma tautiečių paskolas yra pasiėmę eurais, tad devalvavus litą ne tik santaupos nuvertėtų, bet ir paskolos pabrangtų.
Finansų eksperto M.Vaičiulio nuomone, jei nors kiek devalvuotume litą, pirmiausia pabrangtų energijos ištekliai, kurie sudaro didelę dalį gamybos sąnaudų. Ir apskritai turėtume tokią situaciją, kad atlyginimai būtų išmokami litais ir nedidėtų, o produkcija šalies viduje ne tik nepigtų, bet dar pabrangtų.
Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos LINPRA prezidento Vaclovo Šleinotos nuomone, devalvacija – trumpalaikis instrumentas ekonomikai pagerinti, bet ne esminis. Pasak pašnekovo, iš tiesų lenkai naudoja daug kitų ekonominių instrumentų, pavyzdžiui, mažesnį PVM maistui ir degalams. Be to, tai didelė 40 mln. vartotojų rinka, vien tuo galinti pritraukti daugybę užsienio investicijų.
„Šiaip jau peilis – geras daiktas, bet nelygu, ką su juo darai. Juk prieš krizę ir Lietuva turėjo pusantro milijardo litų Rezervo fonde, bet Gedimino Kirkilo Vyriausybė viską išdalijo. Na, o atsieję litą nuo euro su tokiomis valdžios galvomis mes galime prisižaisti kaip graikai“, – metaforomis kalba V.Šleinota.
Apskritai ši tema jau seniai neduoda ramybės nei gyventojams, nei verslininkams. Pastariesiems rūpi, kad tai iš esmės išjudintų šalies ekonomiką, nes atpigintų gamybos sąnaudas ir lietuviška produkcija taptų konkurencingesnė užsienyje. Lito devalvavimas galėtų atgaivinti ir vidaus vartojimą bei konkrečią produkciją gaminančius verslus, o ne perpardavinėtojus. Tai gerokai sumažintų ir nedarbo lygį. Tačiau tenka sutikti ir su tuo, kad plaukiojantis litas Lietuvai naudos duotų gerokai mažiau, nei plaukiojantis zlotas davė Lenkijai.

Nuo 2002 m. vasario 2 d. lito bazinė valiuta yra euras, o oficialus lito kursas – 3,4528 Lt už 1 eurą. Dėl tokio valiutų valdybos modelio mūsų nacionalinė valiuta yra gerokai pervertinta kitų valiutų atžvilgiu.

Devalvavus zlotą lenkai ėmė masiškai išlaidauti, o lietuviai ir toliau didina santaupas bankuose

LPK analitikas A.Izgorodinas: „Eksportas į Lenkiją mažėja jau antrą mėnesį iš eilės. Liepą smuko 11 proc., o rugpjūtį – 24 proc.“

V.Šleinota: „Atsieję litą nuo euro su tokiomis valdžios galvomis mes galime prisižaisti kaip graikai“

Makroekonominiai duomenys
Lenkija    Lietuva
BVP pokytis 2009 m. (proc.)    1,6    –14,8
BVP pokytis 2010 m. (proc.)    3,9    1,4
Infliacija (metinis pokytis; 2011 m. rugsėjis, proc.)    3,86    4,7
Nedarbo lygis    (2011 m. II ketv., proc.)    9,5    15,6
Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (2011 m. II ketv., eurais)    807    610
Biudžeto balansas (2011 m. I ketv., proc. BVP)    –1,9    –7,6
Konsoliduota viešojo sektoriaus skola( 2011 m. I ketv., proc. BVP)    53    39,2
Tiesioginės užsienio investicijos (2011 II ketv., mln. eurų)    601    336
Eksportas (2011 II ketv., mln. eurų)    41 336,7    5930

Šaltinis: Lietuvos pramonininkų konfederacija

Valiutų modeliai

ES narės    Galimos ES narės    Kitos šalys
Fiksuotas kursas, susietas su euru    Lietuva, Bulgarija, Estija (iki euro įvedimo)
Fiksuotas kursas euro atžvilgiu, su svyravimo ribomis    Latvija, Danija, Čekija, Rumunija    Kroatija, Makedonija, Serbija
Laisvai svyruojantis kursas    Vengrija, Lenkija, Švedija, Jungtinė Karalystė    Albanija, Turkija    Islandija
Latvijos lato kursas gali svyruoti ±1 proc.
Danijos kronos kursas svyruoja ±2,25 proc. euro atžvilgiu
Čekijos kronos kursas gali svyruoti apytiksliai ±13 proc.
Rumunijos lėjos kursas pastaraisiais metais svyravo iki ±2 proc. euro atžvilgiu

Nors šiuo metu eurui sunkūs laikai ir artimiausiu metu prognozuojami dar sunkesni, didelė dalis Lietuvos gyventojų juo vis dar pasitiki.

Kaip paaiškėjo iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios sociologinės apklausos, beveik du penktadaliai apklaustųjų mano, kad euras šiuo metu yra stipriausia valiuta. Be to, net 56 proc. respondentų ir šiandien mano, kad Lietuvai verta jį įsivesti. Manančiųjų, kad mūsų valstybei euro nereikia, – maždaug trečdalis.
Priminsime, jog mūsų valdžia yra išsikėlusi tikslą eurą Lietuvoje įsivesti 2014 m., nors Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas teigia, kad tais metais eurą mums įsivesti gali sutrukdyti per didelė infliacija.
Nagrinėdami kitus apklausos rezultatus norėtume atkreipti dėmesį į dar vieną įdomų žmonių vertinimą: pasirodo, net 37,2 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų mano, kad šiais laikais nebėra stiprių valiutų. Tai neramus ženklas.

Jūsų nuomone, kuri valiuta šiuo metu stipriausia? (proc.)

Euras    39,6
Šiais laikais nebėra stiprių valiutų    37,2
Jungtinės Karalystės svaras sterlingų    12,6
JAV doleris    7
Japonijos jena    1,6
Nežinau    1,4
Lietuvos litas    0,6
Rusijos rublis    0
Kinijos juanis    0
Visos    0

Jūsų vertinimu, ar Lietuvai dar verta siekti įsivesti eurą? (proc.)

Taip    56,2
Ne    34,8
Geriausia, kad būtų kaip dabar: tai yra eurą įsivesti mes siekiame, bet tai dar tolima perspektyva    8,4
Nežinau    0,6

Šaltinis: “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2011 m. rugpjūčio 15–17 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į “Veidą” būtina.

REUTERS

2008-ųjų pasaulinę finansų krizę išpranašavęs JAV ekonomistas Nourielis Roubini ir vėl negailestingas. Savo komentare “Financial Times” jis reiškia nuogąstavimus, kad išvengti naujos recesijos gali būti “misija neįmanoma”, o jos tikimybę Amerikoje kitais metais vertina daugiau nei 50 proc.
Europoje liūdnasis pranašas yra žinomas finansinių naujienų portalas “Huffington Post”, cituojantis dešimtis pesimistiškai euro ir euro zonos atžvilgiu nusiteikusių ekonomistų. “Akcijų rinkos abiejose Atlanto vandenyno pusėse neatmeta ne tik recesijos, bet ir labai agresyvios recesijos galimybės”, – nuotaikas apibendrina Ianas Harnettas, “Absolute Strategy Research” Europos rinkos investicijų strategijos vadovas. Mat situacija finansų rinkose pastarosiomis savaitėmis išties kritiška.
Nemenku praėjusios savaitės griaustiniu tapo gandas, kad ties praraja neva atsidūrė dalis Prancūzijos bankų. Rimtu pavojaus ženklu galima laikyti ir oficialius pranešimus apie bankų akcijų vertės kritimą. Tarkime, “Société Générale” vertė smuktelėjo 21 proc., “Credit Agricole” – 13 proc., o “BNP Paribas” – 10 proc.
Savo ruožtu tarptautinė reitingų agentūra “Standard & Poors” perspėjo, kad Prancūzijos skolinimosi reitingą gali sumažinti nuo AAA iki AA. Mat iš visų aukščiausią reitingą turinčių valstybių Prancūzijos skola yra pati didžiausia ir artėja prie 85 proc. BVP.
Šios žinios prezidentą Nicolas Sarkozy grąžino iš atostogų Rivjeroje į pasitarimų kambarį prezidentūroje, kur visą praėjusią savaitę tartasi dėl skubių priemonių, siekiant subalansuoti padėtį šalies finansų rinkoje.
Panikuoja ir Italija, kurios bankų vertė praėjusią savaitę smarkiai krito, o centro dešinioji Silvio Berlusconi vyriausybė buvo priremta prie sienos, kai Europos centrinis bankas (ECB) pareikalavo staigiai ir drastiškai sumažinti valstybės išlaidas.
Tačiau reitingų agentūros ten dabar sutrikusios: užuot pačios dariusios spaudimą vyriausybei, dvi Milane įsikūrusios agentūros – “Moody’s” ir “Standard & Poor’s” skundžiasi persekiojimu, mat jų biuruose buvo atliktos kratos, o šalies politikai agentūrų ekspertus apkaltino pateikus klaidingas išvadas apie šalies finansinę padėtį.
Vis dėlto bandymai išvengti reitingų mažinimo tokiomis priemonėmis nepadės ir vienintelė Italijos viltis – nuo rugpjūčio 24-osios įsigaliosiantis naujas biudžeto įstatymas.
Tačiau pavienių valstybių pastangų jau seniai nebepakanka. “Rinkas reikia gelbėti greitai ir organizuotai. Pavienės priemonės dabar jau nebegelbės”, – neabejoja Didžiosios Britanijos ekonomistas Ambrose’as Evansas Pritchardas.
Jis pabrėžia, kad JAV padėtis tiesiogiai lemia Europos reikalus, o čia vienos šalies problemos bemat suduoda smūgį kitai euro zonos valstybei. “Prancūzijos bankai vien į Italijos bankus yra “įmerkę” per 410 mlrd. eurų. Kai nesiseka vienai šaliai, automatiškai nesiseka ir kitai – euro zonos rinkos yra tarsi sulipusios”, – komentuoja analitikas.

Visos išeitys – abejotinos

ECB ir G-7 šalių vadovai aiškina, kad padėtis nėra beviltiška, o eurą išgelbėti dar įmanoma. Žinoma, drastiškomis priemonėmis, kurios nebūtinai pasiteisins.
Pavyzdžiui, ECB yra pasirengęs imtis iki šiol rizikingiausio žingsnio, bandant suvaldyti euro zonos krizę, ir pradėti pirkti Italijos bei Ispanijos obligacijas. Tačiau tai reikštų didžiulę finansinę naštą, kuri būtų nuimta nuo vienų pečių ir užkrauta ant kitų ir tik laikinai sušvelnintų padėtį. Tobias Blattneris, buvęs ECB, o dabar “Daiwa Capital Markets Europe” ekonomistas, skaičiuoja, kad norėdamas reikšmingai paveikti finansų rinkas ECB turėtų supirkti 200 mlrd. eurų vertės Italijos ir 60 mlrd. eurų vertės Ispanijos obligacijų.
Savo ruožtu G-7 lyderiai praėjusią savaitę pažadėjo imtis bendrų veiksmų, siekdami stabilizuoti chaotišką padėtį rinkoje. Bet analitikai ir tokius ketinimus vadina utopija. Hiroaki Muto, “Sumitomo Mitsui Asset Management Co.” vyresnysis ekonomistas, perspėja, kad galimybes imtis koordinuotų veiksmų riboja infliacija, valstybių išlaidų mažinimo programos, rekordiškai mažos palūkanos JAV ir Japonijoje.
Kaip parodė pastarųjų kelių savaičių įvykiai, padėtį menkai gelbsti ir JAV sprendimas pakelti vadinamąsias skolos ribas. Iš esmės tai tik trumpam apsaugojo JAV nuo visiško nemokumo, nes jokio esminio pagerėjimo priėmus šį sprendimą neįvyko: JAV dolerio vertė jau kitą dieną nukrito žemiausiai nuo 2009-ųjų, o reitingų agentūros sumažino JAV skolinimosi reitingą.
Panašūs reikalai ir Europoje. Liepos pabaigoje, matydamos, kas darosi Graikijoje, euro zonos šalys kartu su kreditoriais nutarė šiai į beviltišką padėtį patekusiai valstybei skirti naują 159 mlrd. eurų finansinio gelbėjimo paketą. Ir nors teigiama, kad ši drastiška priemonė gali apsaugoti nuo skolų sukeltos krizės išplitimo pasaulyje, tačiau kartu tai naujai kasama duobė ir pačiai Graikijai, kuri klimpsta dar giliau į skolas bei artėja prie bankroto, ir skolintojoms.
Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad dėl sprendimo prisidėti prie euro zonos lyderių pateikto naujo Graikijos finansų gelbėjimo plano Prancūzijos valstybės skola iki 2014 m. padidės apie 15 mlrd. eurų. “Prancūzijos kaina, kaip netiesioginis šio susitarimo rezultatas, gali būti smarkiai išaugusi valstybės skola”, – vertina Prancūzijos premjeras Francois Fillonas.
Tokiomis aplinkybėmis sunku rasti kokį nors visiškai teisingą sprendimą. Kaip sako buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Gordonas Brownas, Europos politikai tiesiog praleido momentą ir, kad ir ką dabar darytų, jau yra per vėlu.
“N.Sarkozy ir A.Merkel trypčiojo vietoje ir kartojo savo “ne” tiradą skęstančiai Graikijai: neleisti spausdinti pinigų, neleisti devalvuoti, ir daugiau jokių pinigų iš šono. Tačiau ši jų klaida buvo padaryta dėl to, kad sprendimai buvo paremti klaidinga krizės priežasčių analize”, – savo versiją, kodėl Europos padėtis yra kone beviltiška, aiškina G.Brownas.
Jo tikinimu, esminė klaida buvo padaryta nusprendus, kad Europos krizė kilo dėl mažųjų, periferinių euro zonos šalių silpnumo. Kita klaida buvo versti jas vis labiau taupyti ir veržtis diržus, nors esą būtų reikėję elgtis priešingai. “Ir dabar paskutinę akimirką skiriami pinigai Graikijai nieko neišspręs, nes tai reikėjo padaryti kur kas anksčiau, kai palūkanos nebuvo tokios didelės”, – samprotauja G.Brownas.
Jis įsitikinęs, kad tokios pačios klaidos daromos ir JAV, kur nuolat kartojama – jokio mokesčių didinimo, jokio esminio taupymo, jokio ekonomikos skatinimo ir jokių investicijų į infrastruktūrą. Esą būtent tai lemia, kad JAV ekonomika yra tokia anemiška ir neįvyksta jokio reikšmingo proveržio, nors tam esančios visos sąlygos.

Grėsmė euro egzistavimui
Pats blogiausias scenarijus, koks gali nutikti, jei Europos šalių lyderiams nepavyks stabilizuoti finansinės padėties ir suvaldyti skolų bei bankų krizės, – grėsmė eurui.
Buvęs ECB vyriausiasis ekonomistas Otmaras Issingas tiki, kad ta grėsmė – visiškai reali. Jo nuomone, pats pavojingiausias sprendimas – būtent pažadas, kad ECB supirkinės Italijos ir Ispanijos obligacijas. Pirmiausia tai pažeidžia euro zonos sutartį, antra vertus, tai nuosprendis bendrai valiutai, Europos centrinis bankas paverčiamas tiesiog “blogų paskolų banku” ir praranda savo tikrąją paskirtį.
Tokios pat nuomonės laikosi ir buvęs Vokietijos vyriausybės patarėjas ekonomikos klausimais Bertas Ruerupas, pridurdamas, kad ECB rizikuoja prarasti patikimumą, o tai – visiška katastrofa bendrai Europos valiutai.
Beje, garsiai kalbama, kad pirmoji euro zoną gali savanoriškai arba prievarta palikti Graikija. “Ką darytume, jei plauktume gelbėjimosi valtimi ir staiga paaiškėtų, kad vienu keleiviu yra per daug, nes nebeužtenka vandens arba maisto? Rodytume pirštais į silpniausią. Į Graikiją”, – rašo įtakingo Miunchene įsikūrusio L.M.Maximiliano universitetui priklausančio “Ifo” instituto prezidentas Hansas Werneris Sinnas.
Tuo tarpu Didžiosios Britanijos dienraštis “The Telegraph” euro zoną siūlo palikti pačiai Vokietijai. “Būtent Vokietija destabilizavo eurą tuo, kad, būdama didelė ir turtinga, elgėsi priešingai nei kitos valstybės. Kai Graikija skolinosi, Vokietija taupė. Kai Ispanija išlaidavo, ji mažino išlaidas. Kai Airijoje prasidėjo infliacija, Vokietijoje buvo defliacija. Ir būtent tai yra didžiausia problema. Nes einamosios sąskaitos perteklius yra toks pat žalingas dalykas kaip ir šios sąskaitos deficitas”, – tikina “The Telegraph” analitikas Edmundas Conway.
Vis dėlto, matyt, greičiausiai bus taip, kaip ta didžioji ir įtakingoji Vokietija pati norės. Jei šios šalies ekonomistai nuspręs, kad priklausyti euro zonai nebeapsimoka, gali būti, jog tą zoną ji ir paliks. Jei bus akivaizdu, kad eurui labiausiai trukdo Graikija, ji gali būti priversta trauktis nuo bendro stalo.
Ar teisiškai tai įmanoma? “Financial Times” dar gegužės mėnesį kėlė šį klausimą, ir atsakymas į jį nėra paprastas. ECB dar 2009-aisiais išleido atskirą dokumentą apie pasitraukimą iš euro zonos. Jame nurodoma, kad pasitraukti neįmanoma, bet kartu – kad pasitraukimas iš euro zonos reiškia ir pasitraukimą iš Europos Sąjungos. Kitaip sakant, tame pačiame dokumente teigiama, kad pasitraukti ir įmanoma, ir neįmanoma.
Be to, “Financial Times” analitikai klausia, ar neturėtų keistis šios sąlygos, jei keičiasi kurios nors kitos aplinkybės. Pavyzdžiui, šiuo atveju ECB tampa “blogų paskolų banku” – ar tai nereiškia, kad ir euras, užuot suteikęs kuo daugiau stabilumo, ima veikti priešingai ir didinti riziką jį įsivedusioms valstybėms?
Kitas klausimas: o jei nors viena valstybė pasitraukia iš euro zonos, ar tai nereiškia, kad rankos atrišamos ir kitoms? Galų gale taip, kaip buvo nuspręsta, kad reikalinga bendra valiuta, galbūt galima nuspręsti ir kad tos valiutos nebereikia.
Na, o šalys, kurios dar nėra įsivedusios euro, bet yra susiejusios su juo savo valiutą (pavyzdžiui, Lietuva), galbūt irgi gali imti svarstyti atsiejimo nuo euro klausimą, jei tai finansiškai saugiau?

Pasekmės Lietuvai

Lietuvos banko atstovų teigimu, teorinė atsiejimo galimybė esant ypatingoms aplinkybėms tikrai egzistuoja, nors šiuo metu ir nėra svarstoma. “Tai Lietuvos banko ir Vyriausybės kompetencijos klausimas. Lito patikimumo įstatyme nurodyta: “Bazinę valiutą ir oficialų lito kursą nustato Lietuvos bankas, suderinęs su Lietuvos Respublikos Vyriausybe.” Įstatyme taip pat parašyta, kad toks sprendimas gali būti priimtas “tik esant nepaprastoms aplinkybėms, kai nustatyto lito kurso tolesnis išlaikymas žlugdytų nacionalinės ekonomikos stabilumą, Lietuvos bankas, suderinęs su Lietuvos Respublikos Vyriausybe, gali keisti bazinę valiutą ir (ar) oficialų lito kursą”, – teigiama Lietuvos banko paaiškinime.
Na, o kaip euro krizė atsiliepia mūsų kaimynės Estijos, įsivedusios šią valiutą nuo sausio, ekonomikai? Prieš savaitę šalies premjeras Andrusas Ansipas pareiškė, kad Estija dėl euro kol kas tik laimi.
“Estijai buvo labai svarbu įsivesti eurą, ir net turint omenyje dabartines aplinkybes tai buvo labai geras sprendimas. Turėjome lūkesčių, bet realybė juos netgi pranoko, – aiškina A.Ansipas. – Tapimas 17-ąja euro zonos nare padėjo pritraukti investuotojų, kapitalo, išauginti eksportą, sukurti naujų darbo vietų.”
Be to, premjeras pabrėžia, jog euras prisidėjo prie to, kad antrąjį ketvirtį Estijos ekonomika sparčiai augo, o bendras metinis augimas didės daugiau nei 5 proc. Vienintelis iššūkis – infliacija, bet ir ji esą turėtų lėtėti.

AFP

Spaudos konferencijos metu Vokietijos kanclerė Angela Merkel  ir Prancūzijos prezidentas Nikolia Sarkozi ragino euro zoną kur kas glaudžiau bendradarbiauti sprendžiant ekonomikos ir biudžeto klausimus.

A. Merkel teigė, kad tolimesnė integracija vyks laipsniškai. Šalių lyderiai taip pat gynė mokestį už finansines operacijas. Anot jų, taip būtų galima padidinti įplaukas.

N. Sarkozi ir A. Merkel taip pat sakė, kad nori, jog 17 euro zonos šalių vyriausybių vadovai susitiktų du kartus per metus, o susitikimams pirmininkautų Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Hermanas van Rompėjus.

Atsakydama į žurnalistų klausimus A. Merkel dar kartą atmetė bendrų euroobligacijų išleidimą kaip krizės sprendimo būdą. Anot jos, šis žingsnis galimas tik tolimoje ateityje.

Rinkos neigiamai reagavo į spaudos konferenciją. Kai kurie investuotojai teigė, kad tikėjosi svarbesnių pranešimų.

Antradienį Prancūzijos ir Vokietijos vadovai išdėstė planus sukurti pirmąją “tikrąją Europos ekonominę vyriausybę”, kuriai vadovautų vienas paskirtas vadovas.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel  ir Prancūzijos prezidentas Nikolia Sarkozi apie tokius planus pranešė po dviejų valandų skubaus susitikimo. Jie, be to, paragino sugriežtinti apribojimus valstybių narių biudžetų deficitams. N. Sarkozi taip pat užsitikrino A. Merkel paramą naujam mokesčiui už visas tarptautines finansines operacijas.

N. Sarkozi pabrėžė, kad svarbiausia yra planas “sukurti tikrą Europos ekonominę vyriausybę”, o A. Merkel tikino, kad norint apsaugoti eurą “reikia labiau suderinti finansinę ir ekonominę politikas”.

“Mes atgausime prarastą pasitikėjimą. Būtent todėl mes sieksime pagerinti bendradarbiavimo kokybę euro zonoje”, – pažymėjo A. Merkel. Europos ekonominės vyriausybės vadovu turėtų tapti dabartinis Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Hermanas van Rompėjus.

"Veido" archyvas

Eurą kamuoja ir slegia vis naujos skolų krizės, kurioms spręsti šiandien prireiktų apie trilijono eurų. Bet net ir tokios sumos gali nebepadėti. Vis daugiau ekspertų prognozuoja, kad eurui gresia žlugimas.

Prieš savaitę įtakingiausi Europos savaitraščiai it susitarę antraštėse skelbė, kad eurui – galas. Regis, šį kartą tai nebėra tik žodžių žaismas, siekiant patraukti skaitytojo akį, – euras iš tiesų atsidūrė ant prarajos slenksčio. Juk tuzinas euro zonos valstybių yra prasiskolinusios tiek, kad ši skola viršija  maksimalią leistiną Mastrichto sutartyje numatytą 60 proc. BVP ribą. Kai kurios šią ribą viršija net dvigubai. Penkios euro zonos narės jau priėjo liepto galą ir pripažįsta, kad be išorinės pagalbos nebesusidoros su skolomis, o bendra joms gelbėti reikalinga suma šiandien siekia tris trilijonus eurų.

Politikai savo ruožtu pastaruosius 14 mėnesių neveikia nieko daugiau, tik vieną po kito tvirtina naujus gelbėjimo planus ir milijardais seikėja eurus į skolas įklimpusioms varguolėms. Dėl to euro zonos šalys stumiamos į vis didesnę bėdą, nes akivaizdu, kad Graikija, Portugalija ar Ispanija joms paskolintų pinigų neturės kaip grąžinti.

Graikijos bėdos – visų bėdos

Taigi Graikija jau vadinama europietiškuoju “Lehman Brothers” – JAV banku, kurio griūtis sukėlė pasaulinę finansų krizę. “Graikijos krizės reikšmė Europos ekonomikai – analogiška. Galima neabejoti, kad bėdos persikels iš vienos silpnos euro zonos šalies į kitą ir galiausiai apims visas bendrą valiutą turinčias šalis”, – įsitikinusi JAV ekonomistė Eleanor Hall.

Kaip iš tiesų veikia ši krizės plitimo schema?

Krizei įsibėgėjus vienoje euro zonos šalyje, investuotojai skuba parduoti ir kitų šalių vyriausybinius popierius, tad jų vertė staigiai krinta, o rizikos koeficientas šoka į viršų.

Tokiu atveju šios šalys kliautis begali tik naujomis paskolomis, už kurias tenka mokėti vis didesnes palūkanas, – taip dar labiau apsunkinami skolų slegiami biudžetai.

Pavyzdžiui, “Forbes” analitikas Robertas Lenzneris skaičiuoja, kad Graikijos vertybinių popierių draudimo išlaidos pakilo iki 2,1 mln. JAV dol. už kiekvieną 10 mln. JAV dol. Ispanijoje 10 mln. vertės vertybinių popierių draudimo išlaidos per metus irgi siekia rekordinius 300 tūkst. JAV dol., Italijoje ši suma viršija 180 tūkst. dol.

Ir tai dar ne viskas. Portugalijos ir Airijos vertybiniai popieriai pardavinėjami jau su 11 proc. metinėmis palūkanomis, bet ir už tokią kainą investuotojai jų nenori pirkti. “Jei tokiomis aplinkybėmis statote už tai, kad Airija ar Portugalija nebankrutuos, o euras nežlugs, jūsų pasirinkimas – labai savotiškas. Tačiau jūsų valia – tai juk lažybos”, – ironizuoja Vokietijos savaitraščio “Der Spiegel” analitikai.

Jie neabejoja, kad euro zona iš monetarinės sąjungos pamažu tampa pinigų perpardavinėjimo organizacija – tuo, ko labiausiai baiminosi euro sumanytojai. Dar labiau jie nesitikėjo, kad euras, turėjęs suvienyti Europą, ją kaip tik sukiršins ir suskaldys.

Kunkuliuoja aistros

Pykčio ir nepasitikėjimo euro zonoje kasdien vis daugiau. Prasiskolinusiose šalyse minios protestuotojų piktinasi vyriausybių tvirtinamais išlaidų mažinimo projektais. Kredituojančiose valstybėse žmonės priešinasi planams skirti paramą skolininkėms. Graikai piktinasi vokiečiais, vokiečiai – graikais. Taip pat ir portugalais, ispanais, italais.

Organizacijos “Nusivylę piliečiai” nariai renkasi į gatves Madride, “Tikrieji suomiai” stiprina pozicijas Suomijos parlamente.

Apie kokį nors sutarimą ir politinę taiką Europoje galima tik pasvajoti, nes konfrontacija auga su kiekviena diena.
Per 60 proc. vokiečių nepritaria pagalbos Graikijai planui. Lygiai tiek pat Graikijos piliečių priešinasi vyriausybės ketinimams vėl mažinti išlaidas ar privatizuoti valstybės turtą.

Kai prieš savaitę Graikijos premjero George’o Papandreou limuzinas buvo apmėtytas apelsinais, o vyriausybės pastatas – akmenimis, policija panaudojo net ašarines dujas, kad tautos išrinktuosius apsaugotų nuo tos pačios tautos. “Vagys, išdavikai! Kur padėjote mūsų pinigus?” – šaukia įsiutę graikai, negalintys suprasti, kodėl vyriausybė priversta vėl skolintis maždaug 6,5 mlrd. eurų, nors ką tik gavo didžiulę ES ir TVF paramą, už kurią reikia atiduoti duoklę – mažinti darbo vietų skaičių, karpyti atlyginimus ir pensijas.

“Viskas dėl euro. Norime savo valiutos!” – skanduoja ir ispanai, ir portugalai, ir net vokiečiai, nes euroskeptikai jau būriuojasi net ir senosiose Europos šalyse – Vokietijoje, Prancūzijoje.

“Euras, kuris buvo sukurtas tam, kad suvienytų Europą, tapo griaunančia jėga”, – konstatuoja “Forbes” analitikas Robertas Lenzneris.

Blogiausia, pasak jo, yra tai, kad vienintelė išeitis – sugriauti euro zoną, atsisakyti bendros Europos valiutos, iškęsti dėl to kilusį chaosą ir pradėti viską iš naujo. Juk JAV ekonomistas Miltonas Friedmanas dar 2000-aisiais prognozavo, kad euras neišgyvens net pirmos didesnės krizės, o vėliau nustatė net terminą – nuo 5 iki 15 metų, kol euro nebeliks.
Tačiau euro žlugimo kaip įmanydami išvengti mėgina tiek politikai, tiek verslininkai.

“Politikai desperatiškai bijo pasekmių, jei euras žlugtų, tad bet kokia kaina bando apgauti laiką ir vis tikisi, kad situacija pati susitvarkys. Piniginės sąjungos išlikimu suinteresuoti ir verslininkai, kurie kitu atveju patirtų didžiulių nuostolių”, – teigia “Der Spiegel” espertai.

Įdomu tai, kad prieš savaitę eurą palaikančią žiniasklaidos kampaniją Vokietijoje pradėjo stambių Vokietijos korporacijų “ThyssenKrupp”, “Siemens”, “Daimler” vadovai. Jie tvirtina, kad kenčiančioms euro zonos valstybėms būtina padėti finansiškai, nes puikiai supranta, jog euro žlugimas skaudžiai atsilieps jų verslui.

Euro žlugimas būtų pragaištingas ir Europos centriniam bankui. Juk nuo metų pradžios ECB išleido per 75 mlrd. eurų, už juos pirko krizių ištiktų euro zonos šalių vyriausybinius popierius, iš jų apie 40 mlrd. eurų sumokėta vien Graikijai.

Baiminasi ir privatūs Vokietijos bankai. Nuo 2010 m. pradžios jie nuosekliai bando atsikratyti Graikijos vertybinių popierių ir jų vertę jau susimažino nuo 34,8 mlrd. eurų iki 17,3 mlrd. eurų, bet ši suma, kartu ir rizika, vis tiek tebėra įspūdinga.

Beje, Vokietijos kanclerė Angela Merkel buvo sugalvojusi bankų taip lengvai nepaleisti ir su kitais euro zonos šalių vadovais mėgino susitarti dėl plano vyriausybių pinigais remti skolų kankinamas šalis tik jei prie šios paramos prisidėtų privatūs bankai. Tačiau praėjusią savaitę nusileido ir pritarė tam, kas neįmanoma – kad bankai prie paramos prisidėtų “savanoriškai”. Žinoma, taip nenutiks, tad visą finansinę naštą ir vėl vilks euro zonos šalių vyriausybės.

AFP

Europos centrinio banko (ECB) vadovas Žanas Klodas Trišė (Jean-Claude Trichet) atmetė būgštavimus, kad dėl besitęsiančios skolų krizės kai kuriose euro zonos šalyse bendrajai Europos valiutai iškilęs pavojus. “Euro krizės nėra”, – rašo jis savo straipsnyje Vokietijos laikraščiui “Bild am Sonntag”.

“Tai, ką mes šiuo metu stebime kai kuriose Europos šalyse, pirmiausiai yra valstybių biudžetų skolos krizė”, – teigiama straipsnyje.

Anot Ž. K. Trišė, kai kurios euro zonos šalys privalo keisti savo ekonominę ir finansų politiką, nes praeityje buvo padaryta klaidų. Reikalingos esminės reformos, kad būtų laikomasi ekonominių politinių taisyklių.

“Mes galime didžiuotis, kad mūsų valiuta yra stabili ir patikima”, – pabrėžia Ž. K. Trišė.

Sekmadienį ispanų laikraštyje “El Pais” paskelbtame interviu ECB vadovas, be to, pareiškė, kad absurdiška kalbėti, jog skolų kamuojama Graikija gali atsisakyti euro. Kartu jis patvirtino, kad ECB yra prieš Graikijos skolų restruktūrizavimą.

“Danske Bank” besivystančių rinkų vyriausiasis analitikas Larsas Christensenas sako, kad Lietuva galėtų įsivesti eurą jau 2014 metais. Jis prognozuoja, kad šalies ekonomika šiemet augs 4 proc.

“Manau, kad taip. Lietuva turėtų atitikti euro įvedimui keliamus valstybės skolos, viešųjų finansų deficito ir infliacijos reikalavimus. Tuo neabejoju. Tai realistiška. Ir manau, kad Vyriausybė teisingai elgiasi, siekdama šių tikslų. Bet, mano galva, nėra svarbu, ar euras bus 2014, 2012 ar 2020 metais. Manau, kad svarbu daryti teisingus dalykus. Noriu pabrėžti, mes neturime siekti sumažinti biudžeto deficito tam, kad įsivestume eurą”, – interviu LTV laidai “Panorama” sakė L.Christensenas.

Anto jo, Lietuva turi sumažinti deficitą, nes to nepadarius ji tiesiog bankrutuotų.

“Euro įvedimas – kilnus siekis. Bet mes darome tai ne dėl euro. Darome, nes tai tiesiog teisinga. Taigi, jei valdžia nori įsivesti eurą 2014 metais, ji neturi žaisti su 2012 m. biudžetu, net jei ir artėja rinkimai. Mes matome, kad rinkimų kampanija jau prasideda ir jei tai taps nevaldoma – apie eurą galime pamiršti”, – kalbėjo analitikas.

Jo manymu Finansų ministerijos prognozės, kad šiemet Lietuvos ekonomika augs beveik 6 proc., yra įmanomos, tačiau bankas nėra toks optimistiškas.

“Manome, kad augimas bus apie 4 proc. Vienas iš pagrindinių augimo variklių – eksportas. Lietuvos kaimynai atsigauna, Rusija stiprėja, Lenkija stiprėja, Švedija, Suomija, Vokietija – visos stiprėja. Bet mes vis dar matome silpną vidaus vartojimą ir investicijas, tad apie stipresnį atsigavimą turėtume kalbėti 2012-2013 metais, nes šiuo metu padėtis vidaus rinkoje gana silpna”, – kalbėjo L.Christensenas.

Jis, be kita ko, pripažino, kad Skandinavijos bankai suvaidino vaidmenį, pučiant Lietuvos vidaus vartojimo burbulą. Dabar jie pernelyg sugriežtino skolinimo politiką, teigia bankininkas.

“Taip, klaidų buvo padaryta. Antra, akivaizdu, kad tos klaidos padarytos ir prasidėjus nuosmukiui. Galbūt tomis aplinkybėmis bankai paskolų sąlygas ir skolinimo politiką sugriežtino pernelyg smarkiai. Bankai daro klaidų, kaip ir bet kas kitas ir, manau, bankai tai turi pripažinti, jei dar to nepadarė”, – sakė “Danske Bank” analitikas.

Vyriausybė planuoja, kad kitąmet biudžeto deficitas atitiks Mastrichto kriterijų ir 2014 metais Lietuva galės įsivesti eurą.

Tai numatyta Vyriausybės 2012 metų veiklos projekte, kurį pirmadienį pasitarime svarstys ministrų kabinetas.

Be kita ko projekte teigiama, kad 2012-aisiais Vyriausybė sieks pažaboti nedarbą, išlaikyti finansinį stabilumą ir stabdyti valstybės skolos augimą, gerinti viešųjų paslaugų kokybę, panaikinti monopolijų diktatą energetikos srityje, mažinti energijos kainas, kovoti su korupcija valdžios sektoriuje, pertvarkyti socialinio draudimo ir pensijų sistemą.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė anksčiau yra sakiusi, kad Lietuva išlieka šalimi, kuri sieks euro įvedimo kaip stabilaus augimo garanto.

Šaliai siekiant įsivesti eurą, jos infliacija negali būti daugiau kaip 1,5 procentinio punkto didesnė už trijų Europos Sąjungos (ES) valstybių narių, kuriose kainos yra stabiliausios, infliacijos vidurkį, ir toks kainų stabilumas turi būti ilgalaikis.

Taip pat Valdžios sektoriaus deficitas negali sudaryti daugiau kaip 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) arba jis turi sparčiai ir nuosekliai artėti prie šio lygio, o valdžios sektoriaus skola turi būti ne didesnė kaip 60 proc. BVP arba ji turi sparčiai ir nuosekliai mažėti.

Lietuvai dėl per didelės infliacijos nepavyko įsivesti euro 2007 metų pradžioje. Nuo šių metų pradžios prie euro zonos prisijungė Estija.

Naujuoju Lietuvos banko (LB) valdybos pirmininku paskirtas Vitas Vasiliauskas norėtų, kad euras būtų įvestas kaip ir planuojama – 2014-aisiais.

“Tikrai labai norėčiau, kad taip įvyktų, – jeigu ne 2014-aisiais, tai bent per mano kadenciją. Bet, aišku, įsivesime tada, kai atitiksime sąlygas”, – teigia V.Vasiliauskas interviu dienraščiui “Kauno diena”.

Jo teigimu, didžiausia problema eurui – per didelis biudžeto deficitas. “Yra intencijų per artimiausius dvejus metus iki reikalaujamo lygio sumažinti deficitą. Jeigu tai bus įgyvendinta, tuomet gali iškilti ir per didelės infliacijos reikalai. Todėl jau dabar reikėtų žiūrėti, kokių priemonių Lietuva galėtų imtis, kad infliacija mums netaptų kliūtimi įsivesti eurą”, – kalbėjo V.Vasiliauskas.

V.Vasiliauskas mano, kad šalies bankų sistemoje pokyčiai būtini, bet jie turi būti ne revoliuciniai, o daromi žingsnis po žingsnio.

Pasak jo, bankų sektoriuje revoliucijos nelabai leistinos. “Tai būtų žiauriai neatsakingas žingsnis”, – sako V.Vasiliauskas.

Jis tvirtina, kad LB negali tiesiogiai reguliuoti komercinių bankų nustatant mokesčius už savo paslaugas -tai paslaugos teikėjo ir kliento susitarimo klausimas. “Tiesiogiai kištis, reguliuoti Lietuvos bankas turbūt negali. Konkurencija padeda tuos dalykus išspręsti. Bet, žinoma, Lietuvos bankas dirbs su asocijuotomis bankų struktūromis, kalbėsis su jais, atkreips dėmesį, jeigu iš tikrųjų kurioje nors vietoje bus netoleruotinų apraiškų”.

Anot jo, LB su kitomis valdžios institucijomis gali savo priimamais teisės aktais sudaryti sąlygas plėtotis alternatyvioms finansų priemonėms, kurios padėtų sumažinti skandinavų kapitalo dominavimą Lietuvos bankų rinkoje “Turiu galvoje Lietuvos kapitalo fondus, įvairių paskolų vertybinius popierius ir kitokius dalykus, kurie skatintų verslą plėtotis ne tik iš bankų gaunamų paskolų, bet ir panaudojant kitas priemones”, – sakė naujasis LB vadovas.

Pagal šiandien galiojantį įstatymą LB valdybos pirmininko alga siekia 6 vidutinius bankų sektoriaus darbuotojų atlyginimų dydžius (dabar apie 27 tūkst. litų prieš mokesčius).

Pagal projektą, kuris šiuo metu svarstomas Seime, LB alga turėtų sumažėti iki 5 vidutinių bankų sektoriaus darbuotojų atlyginimų dydžių – maždaug iki 23 tūkst. litų.

Lietuva turėtų pasiekti išsikeltus tikslus dėl euro įvedimo 2014 metais, ketvirtadienį Vilniuje pareiškė Eurogrupei vadovaujantis Liuksemburgo ministras pirmininkas Jeanas-Claude’as Junckeras (Žanas Klodas Junkeras).

“Esu įsitikinęs, kad Lietuvai pavyks įgyvendinti tikslus, kuriuos Lietuva sau išsikėlė”, – per spaudos konferenciją sakė J.C.Junckeras.

Jis pabrėžė, kad sprendimas bus priimtas įvertinus, ar Lietuva atitinka kriterijus, bet pridūrė, kad šalis eina teisingu keliu. J.C.Junckero įsitikinimu, skolos krizė euro zonoje neturėtų pakeisti Lietuvos siekio turėti bendrą Europos valiutą.

Lietuvos Vyriausybė yra iškėlusi tikslą eurą įsivesti 2014 metais. Šią datą per bendrą spaudos konferenciją ketvirtadienį pakartojo premjeras Andrius Kubilius.

“Per pastaruosius dvejus metus turėjome įveikti didelius iššūkius, kad matytume labai aiškią perspektyvą 2012 metais turėti biudžeto deficitą mažesnį negu 3 procentai, kad 2014 metais galėtume prisidėti prie euro zonos”, – kalbėjo Lietuvos premjeras.

Ekspertai sako, kad Lietuva turės labai pasistengti, jog atitiktų vadinamuosius Mastrichto kriterijus eurui įvesti dėl biudžeto deficito ir infliacijos.

Euro zonos lyderiai, su nerimu žvelgiantys į atsinaujinusį obligacijų rinkos spaudimą, pirmadienį nusprendė beveik dvigubai padidinti faktinį būsimo skubios finansinės pagalbos fondo kreditingumą.

Nuolatiniame euro zonos gelbėjimo fonde, kuris pradės veikti nuo 2013 metų sausio 1 dienos, bus pradinė 500 mlrd. eurų suma, nurodė euro zonos valstybių finansų ministrus vienijančiai Eurogrupei vadovaujantis Liuksemburgo ministras pirmininkas Jeanas-Claude’as Junckeris (Žanas Klodas Junkeris).

“Manau, to pakaks”, – sakė jis po visų 27-ių Bendrijos šalių finansų ministrų derybų.

Europos stabilumo mechanizmas (European Stability Mechanism) pakeis esamą euro zonos šalių gelbėjimo fondą, iš kurio jau finansuota paskola Airijai. Laikiną fondą sudaro 440 mlrd. eurų, tačiau faktinis jo kreditingumas vertinamas tik maždaug 250 mlrd. eurų.

Esamą finansinės pagalbos nuo krizės nukentėjusioms šalims fondą taip pat sudaro Bendrijos numatyti 60 mlrd. eurų (Europos finansinės padėties stabilizavimo priemonė) ir 250 mlrd. Tarptautinio valiutos fondo lėšų.

Pusė milijardo eurų tai suma, kuri, mūsų nuomone, yra “pagrįsta”, sakė Prancūzijos finansų ministrė Christine Lagarde (Kristin Lagard), komentuodama priemones, kurios padėtų išvengti naujos skolų krizės.

Pirmadienio pareiškimas buvo paskelbtas gerokai prieš galutinį terminą užbaigti derybas dėl būsimo nuolatinio gelbėjimo fondo dydžio ir struktūros. Tai numatyta padaryti iki kovo 25 dienos.