Baltijos šalys skiriasi nuo kitų ES šalių, ketinančių įsivesti eurą, nes jų valiutos jau 20 metų yra susietos su euru. Tad nors formaliai euro mes neturime, tačiau euro aplinka tiesiogiai veikia mūsų ekonomiką.

Dabar yra kelios galimybės. Pirmoji – kuo greičiau įsivesti eurą, kaip padarė Estija. Antroji – laikinai likti pereinamojoje stadijoje ir neskubėti, suvokiant, kad eurą įsivesti anksčiau ar vėliau bus neišvengiama netgi pagal mūsų įsipareigojimus ES. Trečioji alternatyva – “atrišti” valiutą nuo euro ir leisti jai laisvai svyruoti.

Mano manymu, pastaroji alternatyva Lietuvai ir Latvijai yra pražūtinga ir turėtų labai liūdnų padarinių. Geriausia išeitis – pasekti Estijos pavyzdžiu, nes euras bet kuriuo atveju sustiprės, juo labiau kad euro zonos branduolys, kurį sudaro Vokietija ir Prancūzija, jau dabar yra labai stiprus.

Patys įsitikinsime, kad euro įvedimas Estijai padės sustiprinti savo ekonomiką, pritraukti naujų investicijų, sukurti naujų darbo vietų. Šiuo atveju aš pats tikrai esu euro fanas.

Jei kalbėsime apie Lenkiją, jos padėtis kitokia. Ši šalis yra labai didelė ekonomika ir jai galbūt naudinga turėti su niekuo nesusietą valiutą ir manipuliuoti jos kursu, siekiant, tarkime, padidinti eksportą.

2011 m. greičiausiai atgausime sunkmečio gilumoje išbarstytus suartėjimo su euru taškus, tačiau ir pati euro zona per krizę atskleidė savo silpnąsias puses.

Ar euro zona vis dar tas pats geidžiamas išrinktųjų klubas, kurio durys Lietuvai prieš pat nosį buvo užtrenktos 2006 m. vasarą? Krizė visiškai apnuogino euro zonos problemas: bendros valiutos erdvė buvo kuriama užmerkiant akis į milžiniškus jos narių skirtumus, tikintis, kad bendri pinigai padės išlyginti tuos nelygumus. Pastaruosius kelerius metus naujoms narėms skrupulingai taikyti Mastrichto kriterijų reikalavimai, – juk Lietuva nepriimta dėl viena dešimtąja po kablelio viršyto infliacijos rodiklio. Tačiau prieš dvylika metų Europa buvo ne tokia priekabi pinigų sąjungos narių vertintoja, tad dėsninga, kad dabar euro zoną ir smukdo Graikija ar Italija, niekada nė nepriartėjusios prie Mastrichto kriterijaus neturėti didesnės nei 60 proc. nuo BVP valstybės skolos. Strategijos, tinkančios net ir sunkmečiu nedaug suvargusiai Vokietijai, visiškai netinka ties bankroto riba balansuojančioms euro zonos “silpnosioms grandims”. Todėl tolesnis euro svyravimas 2011 m. – neišvengiama realybė.
Kad ir kaip toliau klostytųsi euro zonos peripetijos, pačios Lietuvos kritika šiai pinigų sąjungai būtų panaši į lapės iš pasakėčios pastabas dėl neva pernelyg rūgščių vynuogių, kurių ji paprasčiausiai negali pasiekti. Euras – Lietuvos siekis, nuo kurio per pastaruosius dvejus metus labai smarkiai nutolome. Tačiau jau šiemet Lietuvos atitikimo Mastrichto kriterijus rodikliai turėtų pagerėti, o tolesnis progresas euro zonos slenkstį įveikiamą mums turėtų padaryti kaip tik 2013 m. vasarą – kai pagal dabartinius ketinimus bus vertinamas Lietuvos pasirengimas pereiti prie bendros Europos valiutos nuo 2014 m.

Stabilumo šiemet dar nebus

Euras – viena iš daugelio pasaulio valiutų, kurių kursų svyravimas priklauso nuo ekonomikos pokyčių, tiksliau – nuo naujienų apie tuos pokyčius. Štai pernai metų pradžioje pasaulis vis dar buvo apimtas susirūpinimo dėl Dubajaus skolų burbulo sprogimo, ir doleris tekainavo 2,38 Lt. Vėliau blogųjų naujienų koncentracija driokstelėjo Europoje – palūžo prasiskolinusi Graikija, taigi už dolerį jau buvo galima gauti 2,89 Lt. Tada JAV centrinio banko vadovas Benas Bernanke užsiminė, kad spausdins dolerius, ir šios valiutos kursas vėl smuktelėjo iki 2,44 Lt. Lapkritį atėjo blogų naujienų iš Airijos eilė, tad vėl pradėjo pigti euras ir brangti JAV doleris.
Kaip visada metų pradžioje, pasaulio verslo žiniasklaida ir vis didesnį svorį įgyjantys tinklaraščiai plyšta nuo prognozių, kas laukia labai skirtingo ekonominio pajėgumo šalis vienijančios euro zonos. Vyrauja nuomonė, kad esminių pokyčių euro zonoje nesulauksime – reikalai bus labai panašūs į 2010 m. balaganą. Nė viena šiai pinigų sąjungai priklausanti valstybė bankrutuoti neturėtų – tai yra nebus atidėtas nė vienas palūkanų mokėjimas ar obligacijų išpirkimas, o kartu, nepaisant prognozuojamo kai kurių valstybių skolų restruktūrizavimo, nebus sumažinta nominali obligacijų vertė.
Beje, būtent valstybių platinamų vertybinių popierių rinka praėjusiais metais parodė, kad narystė euro zonoje savaime negarantuoja jos narėms privilegijų ir nepelnyto prestižo. Pavyzdžiui, dar metų pradžioje jau tada rizikingesne už Lietuvą laikyta Graikija savo obligacijų emisiją išplatino už mažesnes palūkanas, nei tai pasisekė padaryti Lietuvos Vyriausybei. Tačiau jau rudenį investuotojams patikimesnė atrodė Lietuva, ir mes pasiskolinome geresnėmis sąlygomis.

“Swedbank Markets” tarnybos vadovas Lietuvoje Tomas Andrejauskas įsitikinęs, kad didelių kataklizmų 2011 m. euras nepatirs. “Tie, kas pranašauja euro žlugimą, kalba nesąmones. Euras – patikima valiuta, euro zonos vyriausybės sprendžia savo problemas, niekas euro nespausdina į kairę ir į dešinę – skirtingai nei JAV dolerio”, – aiškina analitikas.
Anot jo, Europoje priimami sprendimai yra kur kas nuoseklesni nei JAV politika. “Europos centrinis bankas (ECB) neleis skatinti infliacijos – jei tokia grėsmė šiemet kils, jis pradės didinti palūkanas”, – prognozuoja banko analitikas.
Iš tiesų ECB prezidentas Jeanas Claude’as Trichetas jau praeitų metų pabaigoje pasiuntė aiškią žinią, kad šiemet bus galima laukti euro palūkanų didėjimo. Vokietijos kanclerė Angela Merkel taip pat kalba apie nedrausmingą finansų politiką daugybę metų vykdžiusių silpnųjų euro zonos narių gelbėjimo pabaigą. Tačiau vargu ar šie perspėjimai bus įgyvendinti: tos pačios Vokietijos bankai vien Airijoje yra paskolinę daugiau nei 200 mlrd. JAV dolerių. O ką visai Europos finansų sistemai reikštų Ispanijos, kurios nekilnojamojo turto rinkoje jau dabar kabo per pusantro milijono neparduotų butų, sprogimas, patirti nenorėtų niekas.

Lietuva išmoko taupyti

Žiūrint į euro zoną šiuo metu kamuojančias problemas kyla klausimas, ar ši valiuta vis dar turi būti geidžiamiausias jos dar neturinčių ES naujokių tikslas. Eurą jau įsivedusioje Estijoje tokios diskusijos vyko praėjusių metų pabaigoje, tačiau – ne itin smarkios ir tik nepriklausomų analitikų, ekonomistų lygiu. “Iš esmės visi supranta ir sutaria, kad narystė euro zonoje Estijai reikalinga”, – sako Estijos “Swedbank” vyriausioji analitikė Maris Lauri. Ji pabrėžia, kad racionaliai savo finansus tvarkyti mokanti ir taupyti sugebanti Estija jau iš karto stoja tarp stipriųjų euro zonoje, o narystė joje dar labiau sustiprins šalies ekonomiką. “Visų pirma tai – išaugusio prestižo, kurio pasekmė –  didesnės užsienio investicijos, auganti užsienio prekyba – reikalas”, – pabrėžia bankininkė.
Jokio finansinių atsargų rezervo ekonominio augimo metais nesugebėjusi sukaupti Lietuva per krizę, skirtingai nei Estija, prie euro ne priartėjo, o nutolo, – kol kas nesugebame tinkamai subalansuoti biudžeto, o didelį kritimą patyrusios Lietuvos Vyriausybei užsienio rinkos sunkmečiu skolino tik už labai aukštas palūkanas.
Tačiau per šiuos ir kitus metus turėtumėm vėl pasivyti Mastrichto kriterijų karteles ir jau 2013 m. vasarą, kai bus vertinamas Lietuvos pasirengimas stoti į euro zoną, sulaukti pakvietimo.
“Valdžios sektoriaus skola turėtų stabilizuotis ties 45 proc. nuo BVP riba; biudžeto deficitas šiemet sieks apie 6 proc., o 2012 m. jau pasieksime reikalingą 3 proc. ribą; vertybinių popierių palūkanos ir toliau mažės – juk mažėja mūsų rizika ir gerėja vertinimai”, – optimistiškai pačią artimiausią ateitį vertina T.Andrejauskas.
Tiesa, Lietuva, kol dar ne euro zonos narė, galėjo pasinaudoti galimybe, atsižvelgdama į ekonominį ciklą, keisti lito vertę – 15 proc. valiutos nuvertinimą ar pabranginimą leidžia net griežtieji Mastrichto kriterijai. Šiaip ar taip, Norvegijos investicijų bendrovės “Terra Markets” Vilniaus filialo vadovo pavaduotojo Aurelijaus Burdos nuomone, nesmarki lito devalvacija gal ir būtų buvusi naudinga pačioje krizės pradžioje, kai tokiu būdu buvo galima mėginti atpiginti mūsų gamybą ir paskatinti eksportą. Tačiau didesnės naudos ekonomikai ir šalies įvaizdžiui bei stabilumui davė griežta taupymo politika.
Nuolatiniam stabiliam lito kursui pritaria ir investicinio banko “GILD Bankers” partneris Šarūnas Skyrius. “Ruoštis krizei reikėjo prieš jai prasidedant – sukaupti rezervą. Kadangi to nebuvome padarę, tik stabilumas ir nuoseklus taupymas padėjo lipti iš dugno”, – mano jis.
Dėl taupumo Lietuva turi galimybių jau artimiausiais metais priartėti prie kriterijų įsivesti eurą, pabrėžia ekspertai.

Lentelė
Euras Lietuvai: už ir prieš
+
Prekybos masto euro zonoje didėjimas (nelieka išlaidų dėl valiutos keitimo, išnyksta neapibrėžtumas dėl galimo lito kurso svyravimo)
Palūkanų lygio sumažėjimas
Kainų skaidrumas (finansinė integracija į euro zoną, didesnė konkurencija tarp gamintojų ir prekybininkų)
–
Galimybės keisti valiutos kursą praradimas
Nedidelė Lietuvos ir stipriausių euro zonos valstybių verslo ciklų koreliacija (bendra pinigų politika lems vienodas palūkanų normas, kurios tuo metu gali būti palankios stipresnėms ekonomikoms, bet būti žalingos silpnesnei Lietuvai)
Gyvenimo su nedidelėmis palūkanomis pavojai (lemtų greitą, bet nestabilų Lietuvos ekonomikos augimą).
Šaltinis: ekonomisto Raimondo Kuodžio puslapis www.ekonomika.org

Lentelė
Euro ir JAV dolerio santykio svyravimas per 10 metų

Santykis 0,8 0,9 1 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6

Metai 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010
Šaltinis: Europos centrinis bankas

Lentelė
Lietuvos konvergencijos rodikliai (proc.)
Rodiklis 2006 m. vasara* (Lietuva / ES kriterijus) 2010 m. vasara (Lietuva / ES kriterijus)
Infliacija 2,7 / 2,6 2 / 1
Valdžios sektoriaus deficitas 0,5 / 3 8,9 / 3
Valdžios sektoriaus skola 18,7 / 60 29,3 / 60
Ilgalaikė palūkanų norma 3,7 / 5,9 12,1 / 6
* Tada Lietuva 0,1 proc. viršijo infliacijos rodiklį ir nepriimta į euro zoną.
Šaltinis: Lietuvos bankas

Įkirtos:

Šarūnas Skyrius, investicijų bankininkas: “Lito kurso kaitaliojimas duotų daugiau žalos nei naudos.”

Aurelijus Burda, investicijų analitikas: “Griežta pastarųjų metų Lietuvos taupymo politika priartino mus prie euro.”

Tomas Andrejauskas, banko analitikas: “2011 m. pagerinsime visus  Mastrichto kriterijų atitikimo rodiklius.”

Maris Lauri, Estijos ekonomistė: “Narystė euro zonoje Estijai – ne tiek ekonominė būtinybė, kiek prestižo ir stabilumo garantas.”

Estija, pirmoji iš trijų rytų Baltijos šalių, šeštadienį tapo 17-ąja Europos Sąjungos nare (ES), perėjusia prie bendros ES valiutos – euro.

Šis mažos Baltijos šalies, 1991 metais tapusios nepriklausoma, sprendimas atsisakyti kronos ir įvesti eurą buvo paskutinis žingsnis per du dešimtmečius pastangų integruoti savo ūkį į Europą. Estija yra ir pirmoji iš buvusios Sovietų Sąjungos respublikų įsiliejanti į bendrosios ES valiutos klubą.

Estijos ministras pirmininkas Andrus Ansipas pirmasis 1,3 milijono gyventojų turinčioje šalyje paėmęs euro banknotų pluoštą iš specialaus bankomato, įrengto Talino centre prie operos ir baleto teatro, kad žmonės po vidurnakčio galėtų keisti kronas į eurus.

A.Ansipo pavyzdžiu netruks pasekė ir ES susisiekimo komisaras Siimas Kallasas (Symas Kalasas), Lietuvos ministras pirmininkas Andrius Kubilius ir Latvijos ministras pirmininkas Valdis Dombrovskis.

Šie keturi vyrai pamojavo šviežiais euro banknotais maždaug penkių tūkstančių miniai, kuri, šaltą naktį danguje mirguliuojant fejerverkams, sutiko Naujuosius 2011 Metus ir naują erą Estijai.

“Euras yra pirmiausias ir svarbiausias mūsų saugumo garantas, – pareiškė A.Ansipas. – Mes dabar esame visaverčiai antrojo didžiausio pasaulyje finansinio regiono nariai su visomis iš to sekančiomis priedermėmis”.

“Euras – geras dalykas. Pasaulis dabar tikriausiai laikys mus išsivysčiusia šalimi”, – sakė 21 metų studentas Erikas Villemsonas (Erikas Vilemsonas).

Mažytės Estijos, kurios bendrasis vidaus produktas tesiekia 19 mlrd. JAV dolerių, prisijungimas prie euro zonos, kurios BVP – 12,5 trilijonų dolerių, laikomas palankia simboline žinia pernai didelių sukrėtimų vargintai valiutų unijai, kurios dvi narės (Graikija ir Airija) buvo priverstos prašyti tarptautinių finansinio gelbėjimo paketo, kad išvengtų bankroto.

Estija veikiausiai išliks paskutinė nauja euro zonos narė kelerius ateinančius metus, nes kitos potencialiai eurą galinčios įsivesti Rytų Europos šalys arba baiminasi tapti priklausomos nuo populiarumą praradusios valiutos, arba neatitinka kriterijų, keliamų jų biudžetų deficito ir infliacijos rodikliams.

Likus kelioms valandoms iki valiutos pakeitimo Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso (Žosė Manuelis Barozu) pasveikino Estiją įstojus į euro zoną, sakydamas, kad naujoji valiuta suteiks teigiamą postūmį šalies ekonomikai ir taps svarbia žinia visoms ES narėms.

“Tai stiprus signalas, jog euras suteikia Europos Sąjungos narėms patrauklumo ir stabilumo”, – J.M.Barroso penktadienį sakė Briuselyje.

Pagal ekonomikos išsivystymą pajėgiausios euro zonos šalys Vokietija ir Prancūzija savo naujametiniuose pranešimuose taip pat gyrė bendrą valiutą, kuriai pastarieji metai buvo prasčiausi per 12 metų euro istoriją.

“Mieli tėvynainiai, netikėkite tais, kurie mums siūlo atsisakyti euro, – Prancūzijos prezidentas Nicholas Sarkozy (Nikola Sarkozi) sakė per televiziją transliuotame kreipimesi į tautą. – Prancūzijos izoliacija būtų beprotybė. Euro galas reikštų Europos galą.”

Kreipdamasi į Vokietijos žmones šalies kanclerė Angela Merkel paragino stiprinti eurą, kuris šiuo metu yra pagrindinė valiuta 330 mln. Bendrijos gyventojų.

“Svarbu ne vien mūsų pinigai – euras kur kas daugiau nei valiuta, – pabrėžė ji. – Euras yra mūsų klestėjimo pagrindas.”

Estijos vadovai ir daugelis ekonomistų įsitikinę, kad šalies ekonomikai, kuri 2009 metais patyrė triuškinamą 14 proc. nuosmukį, euro įvedimas bus naudingas, nors šalyje dar reikia įgyvendinti skausmingų reformų, kad pragyvenimo lygis susilygintų su Vakarų Europos šalių standartais.

“Euras neabejotinai sustiprins Estijos prekybą”, – A.Ansipas penktadienį sakė žurnalistams, pridūręs, kad 70 proc. jo šalies prekybos sudaro ryšiai su ES šalimis.

Tačiau apklausų rezultatai rodo, jog daugiau nei trečdalis Estijos gyventojų nusistatę prieš valiutos pakeitimą.

“Manau, kad tai blogai mūsų ekonomikai. Kainos didėjo ir toliau augs”, – sakė 20 metų Kaire Raitme (Kairė Raitmė), pardavinėjanti kepintus migdolus Talino senamiestyje.

Estija bus viena iš neturtingiausių euro zonos šalių. Šis faktas kelia nerimą daugeliui šalies žmonių, kurie baiminasi, kad jiems teks skirti dalį savo skurdžių išteklių pagalbai kitoms valiutų unijos narėms, kurios nesilaikė fiskalinės drausmės.

Euro įvedimas buvo paminėtas koncertais po atviru dangumi, spaudžiant šaltukui; garbingiems svečiams iš užsienio buvo surengtas koncertas nacionalinės operos rūmuose, kuriuose skambėjo JAV kompozitoriaus George’o Gershwino (Džordžo Geršvino) muzika.

Estijos finansų ministerija paskelbė, kad bankai ir informacinės sistemos paruoštos valiutos keitimui, bankomatai buvo pripildyti naujų euro banknotų.

Kai kurių bankų ir pašto skyriai veiks savaitgalį, kad žmonėms būtų lengviau prisitaikyti prie šios permainos, tačiau policija ragino piliečius nesinešioti didelių grynųjų pinigų sumų, kad netaptų plėšikų taikiniais.

Estija tapo trečiąja eurą įsivedusia Rytų Europos šalimi po Slovėnijos ir Slovakijos. Septynios kitos šio regiono šalys (Lenkija, Rumunija, Vengrija, Čekija, Bulgarija, Lietuva ir Latvija) taip pat turės ilgainiui įsivesti bendrą ES valiutą pagal narystės sutartį, tačiau šio žingsnio galutinis terminas nėra nustatytas.

Estijos kaimynių Latvijos ir Lietuvos vyriausybės taip pat yra entuziastingos euro šalininkės, ir tikėtina, kad abi šios šalys taps naujomis euro zonos narėmis 2014 metais.

Estija, pirmoji iš trijų rytų Baltijos šalių, šeštadienį tapo 17-ąja Europos Sąjungos nare, perėjusia prie bendros ES valiutos – euro.

Šis mažos Baltijos šalies, 1991 metais tapusios nepriklausoma, sprendimas atsisakyti kronos ir įvesti eurą buvo paskutinis žingsnis per du dešimtmečius pastangų integruoti savo ūkį į Europą. Estija yra ir pirmoji iš buvusios Europos Sąjungos respublikų įsiliejanti į bendrosios ES valiutos klubą.

Estijos ministras pirmininkas Andrus Ansipas pirmasis 1,3 milijono gyventojų turinčioje šalyje paėmęs euro banknotų pluoštą iš specialaus bankomato, įrengto Talino centre prie operos ir baleto teatro, kad žmonės po vidurnakčio galėtų keisti kronas į eurus.

A.Ansipo pavyzdžiu netruks pasekė ir ES susisiekimo komisaras Siimas Kallasas (Symas Kalasas), Lietuvos ministras pirmininkas Andrius Kubilius ir Latvijos ministras pirmininkas Valdis Dombrovskis.

Šie keturi vyrai pamojavo šviežiais euro banknotais maždaug penkių tūkstančių miniai, kuri, šaltą naktį danguje mirguliuojant fejerverkams, sutiko Naujuosius 2011 Metus ir naują erą Estijai.

“Euras yra pirmiausias ir svarbiausias mūsų saugumo garantas, – pareiškė A.Ansipas. – Mes dabar esame visaverčiai antrojo didžiausio pasaulyje finansinio regiono nariai su visomis iš to sekančiomis priedermėmis”.

“Euras – geras dalykas. Pasaulis dabar tikriausiai laikys mus išsivysčiusia šalimi”, – sakė 21 metų studentas Erikas Villemsonas (Erikas Vilemsonas).

Mažytės Estijos, kurios bendrasis vidaus produktas tesiekia 19 mlrd. JAV dolerių, prisijungimas prie euro zonos, kurios BVP – 12,5 trilijonų dolerių, laikomas palankia simboline žinia pernai didelių sukrėtimų vargintai valiutų unijai, kurios dvi narės (Graikija ir Airija) buvo priverstos prašyti tarptautinių finansinio gelbėjimo paketo, kad išvengtų bankroto.

Estija veikiausiai išliks paskutinė nauja euro zonos narė kelerius ateinančius metus, nes kitos potencialiai eurą galinčios įsivesti Rytų Europos šalys arba baiminasi tapti priklausomos nuo populiarumą praradusios valiutos, arba neatitinka kriterijų, keliamų jų biudžetų deficito ir infliacijos rodikliams.

Likus kelioms valandoms iki valiutos pakeitimo Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso (Žosė Manuelis Barozu) pasveikino Estiją įstojus į euro zoną, sakydamas, kad naujoji valiuta suteiks teigiamą postūmį šalies ekonomikai ir taps svarbia žinia visoms ES narėms.

“Tai stiprus signalas, jog euras suteikia Europos Sąjungos narėms patrauklumo ir stabilumo”, – J.M.Barroso penktadienį sakė Briuselyje.

Pagal ekonomikos išsivystymą pajėgiausios euro zonos šalys Vokietija ir Prancūzija savo naujametiniuose pranešimuose taip pat gyrė bendrą valiutą, kuriai pastarieji metai buvo prasčiausi per 12 metų euro istoriją.

“Mieli tėvynainiai, netikėkite tais, kurie mums siūlo atsisakyti euro, – Prancūzijos prezidentas Nicholas Sarkozy (Nikola Sarkozi) sakė per televiziją transliuotame kreipimesi į tautą. – Prancūzijos izoliacija būtų beprotybė. Euro galas reikštų Europos galą.”

Kreipdamasi į Vokietijos žmones šalies kanclerė Angela Merkel paragino stiprinti eurą, kuris šiuo metu yra pagrindinė valiuta 330 mln. Bendrijos gyventojų.

“Svarbu ne vien mūsų pinigai – euras kur kas daugiau nei valiuta, – pabrėžė ji. – Euras yra mūsų klestėjimo pagrindas.”

Estijos vadovai ir daugelis ekonomistų įsitikinę, kad šalies ekonomikai, kuri 2009 metais patyrė triuškinamą 14 proc. nuosmukį, euro įvedimas bus naudingas, nors šalyje dar reikia įgyvendinti skausmingų reformų, kad pragyvenimo lygis susilygintų su Vakarų Europos šalių standartais.

“Euras neabejotinai sustiprins Estijos prekybą”, – A.Ansipas penktadienį sakė žurnalistams, pridūręs, kad 70 proc. jo šalies prekybos sudaro ryšiai su ES šalimis.

Tačiau apklausų rezultatai rodo, jog daugiau nei trečdalis Estijos gyventojų nusistatę prieš valiutos pakeitimą.

“Manau, kad tai blogai mūsų ekonomikai. Kainos didėjo ir toliau augs”, – sakė 20 metų Kaire Raitme (Kairė Raitmė), pardavinėjanti kepintus migdolus Talino senamiestyje.

Estija bus viena iš neturtingiausių euro zonos šalių. Šis faktas kelia nerimą daugeliui šalies žmonių, kurie baiminasi, kad jiems teks skirti dalį savo skurdžių išteklių pagalbai kitoms valiutų unijos narėms, kurios nesilaikė fiskalinės drausmės.

Euro įvedimas buvo paminėtas koncertais po atviru dangumi, spaudžiant šaltukui; garbingiems svečiams iš užsienio buvo surengtas koncertas nacionalinės operos rūmuose, kuriuose skambėjo JAV kompozitoriaus George’o Gershwino (Džordžo Geršvino) muzika.

Estijos finansų ministerija paskelbė, kad bankai ir informacinės sistemos paruoštos valiutos keitimui, bankomatai buvo pripildyti naujų euro banknotų.

Kai kurių bankų ir pašto skyriai veiks savaitgalį, kad žmonėms būtų lengviau prisitaikyti prie šios permainos, tačiau policija ragino piliečius nesinešioti didelių grynųjų pinigų sumų, kad netaptų plėšikų taikiniais.

Estija tapo trečiąja eurą įsivedusia Rytų Europos šalimi po Slovėnijos ir Slovakijos. Septynios kitos šio regiono šalys (Lenkija, Rumunija, Vengrija, Čekija, Bulgarija, Lietuva ir Latvija) taip pat turės ilgainiui įsivesti bendrą ES valiutą pagal narystės sutartį, tačiau šio žingsnio galutinis terminas nėra nustatytas.

Estijos kaimynių Latvijos ir Lietuvos vyriausybės taip pat yra entuziastingos euro šalininkės, ir tikėtina, kad abi šios šalys taps naujomis euro zonos narėmis 2014 metais.

Aukščiausiojo lygio susitikime dalyvaujantys Europos Sąjungos (ES) vadovai ketina nustatyti naujas priemones, kurios leistų apsaugoti euro zoną nuo sukrėtimų kylant krizėms, pvz., tokioms kaip Graikijoje ar Airijoje.

Viena iš pagrindinių euro zonos apsaugos priemonių, kaip teigiama, bus laikinasis euro zonos šalių gelbėjimo fondas. Novatoriškas laikinasis fondas – pirmasis nuo bendros valiutos sukūrimo 1999 metais – buvo suformuotas praėjusį pavasarį kilus krizei Graikijoje kaip finansinė atrama sunkumų slegiamoms euro zonos šalims. Šiuo metu fondas naudojamas siekiant padėti Airijai.

Europos finansų stabilumo fonde (EFSF), kurį finansuoja 16 euro zonos šalių (prie kurių nuo kitų metų prisijungs Estija) ir kurio galiojimo terminas baigsis 2013 metų vasarą, yra 440 mlrd. eurų. Dar 60 mlrd. eurų disponuoja Europos finansų stabilumo mechanizmas. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) turi pasiūlyti dar bent 250 mlrd. eurų. Dar 50 mlrd. eurų ne euro zonos šalims potencialiai gali būti skirta pagal ES “mokėjimų balanso” programą, kuri jau buvo panaudota Vengrijai, Latvijai ir Rumunijai paremti.

ES taip pat turėtų pritarti pasiūlymui sukurti nuolatinį gelbėjimo fondą, kuris pakeis įsteigtąjį gegužę, kai 2013 metais pasibaigs jo galiojimo terminas. Nuolatinis krizinis fondas sustiprintų rinkų pasitikėjimą, bet Vokietija, kurią šiuo klausimu palaiko Prancūzija, teigia, jog šiam fondui įkurti reikėtų patobulinti Lisabonos sutartį, kad būtų teisiškai numatyta finansinio solidarumo tarp euro zonos valstybių narių galimybė.

Jeigu valstybėms prireiktų finansinės pagalbos, nuostolius pirmą kartą gali tekti prisiimti privačiojo sektoriaus bankams ir investiciniams fondams, perkantiems vyriausybės leidžiamas obigacijas.

Taip pat ketinama pirmą kartą numatyti griežtesnę ekonominės politikos priežiūrą. Sankcijos taisyklių pažeidėjams, kurios šiuo metu taikomos tik valstybėms narėms, kurių deficitas viršija ES stabilumo ir augimo pakte nustatytą 3 proc. BVP ribą, bus taikomos visoms ekonominės politikos kryptims, kurios laikomos pavojingomis.

Jeigu šaliai gresia krizė nekilnojamojo turto sektoriuje, kaip, pavyzdžiui, neseniai įvyko Airijoje ar Ispanijoje, arba jos konkurencingumas sumažėtų, ta šalis, jei ji yra euro zonos narė, prieš skiriant sankcijas pirmiausia būtų paraginta laikytis tvarkos.

Be to, ES kiekvieną pavasarį nagrinės nacionalinių biudžetų projektus. Šia priemone siekiama užtikrinti, kad nacionalinėse fiskalinėse sistemose nebūtų pernelyg nukrypta nuo bendrųjų tikslų.

Taip pat numatoma, kad ES pirmą kartą bus suteikta galimybė imtis prevencinių veiksmų skolos ir deficito tikslų pažeidėjų atžvilgiu. Šie pažeidėjai bus priversti suformuoti specialiuosius indėlius dar prieš šaliai viršijant nustatytą apribojimą (pvz., jeigu staiga padidėtų deficitas). Po to šaliai būtų nurodyta per šešis mėnesius imtis taisomųjų veiksmų. Tarp kitų vertinamų sankcijų, be kita ko, yra Europos subsidijų mažinimas.

Sankcijos būtų skirtos šalims, kurių deficitas viršija 3 proc. BVP ir (arba) skola viršija 60 proc. BVP ir kurios nemažina deficito ar skolos pakankamai sparčiai. Pastaroji nuostata iki šiol nebuvo taikyta.

Slovakija turėtų atsisakyti euro ir sugrįžti prie kronos, kurią naudojo iki 2009 metų, jei euras ir toliau jaus spaudimą, pirmadienį pareiškė parlamento narys Richardas Sulikas (Ričardas Sulikas).

“Slovakijai laikas nustoti aklai pasitikėti euro zonos vadovais ir parengti planą B, kuris yra Slovakijos kronos susigrąžinimas”, – sakė jis.

“Slovakijos prisijungimą prie euro zonos paskatino stabilios valiutos ir patikimų įstatymų pažadai”, – sakė jis ir pridūrė, jog šalis turėjo sunkiai dirbti, kad reformuotų ekonomiką ir atitiktų stojimo į euro zoną kriterijus.

“Šiandien, praėjus dvejiems metams, turiu pasakyti, kad tos pačios taisyklėms negalioja visiems, tai reiškia, kad jos šiuo metu išvis negalioja, o Europos Komisijos veiksmai toli gražu nėra atsakingi”, – sakė R.Sulikas.

Pasak jo, Europos Sąjungos paramos programa, kuria šiemet pasinaudojo Graikija ir Airija, buvo siekiama apsaugoti privačių bankų pelną.

Slovakija buvo vienintelė šalis nesutikusi su pagalba Graikijai.

Euro vertė vis krinta, o bet koks šoktelėjimas aukštyn jau laikomas tik techniniu nesusipratimu kelionėje į susinaikinimą.

Šių metų balandis: “Euras pinga dėl Graikijos skolų”. Birželis: “Euras atpigo dėl euro zonos problemų”. Liepa: “Euras pinga po Portugalijos reitingo smukimo”. Spalis: “Euro kursą dolerio atžvilgiu toliau smukdo nuogąstavimai dėl Airijos”.

Taigi tokios antraštės apie euro vertės kritimą kartojasi visus šiuos metus. Iš esmės 2010-ieji – blogiausi metai euro istorijoje. Nuo birželio ši valiuta kitų valiutų atžvilgiu jau prarado daugiau nei 10 proc. savo vertės, o ekspertai prognozuoja, kad tai dar ne pabaiga.

Štai praėjusią savaitę “Financial Times” analitikai paskelbė, kad net jei retsykiais euro vertė šokteli aukštyn, kaip nutiko praėjusios savaitės viduryje, tai viso labo tik techninis kurso svyravimas. Iš tiesų euras esąs pasmerktas toliau pigti, nes rinkų nerimas dėl euro zonos problemų niekur neišgaravo. Priešingai, investuotojai šiuo metu atidžiai seka kiekvieną žinią apie Portugaliją ir ypač apie Ispaniją. Mat pastarosios svoris bendram euro zonos BVP yra kur kas didesnis nei Graikijos ar Airijos. Tad jeigu kiltų Ispanijos krizė, eurui tai taptų didžiausiu išbandymu šiemet.

JAV analitikas Adnanas Akantas prognozuoja, kad euras šiemet dar labiau nuvertės ir jo kaina kris tol, kol finansinė parama bus reikalinga bent vienai euro zonos valstybei.

Jis aiškina, kad pirmiausia finansinė parama reiškia pinigų spausdinimą, taigi ir jų nuvertėjimą. “Jeigu Tarptautinis valiutos fondas, Europos centrinis bankas ar kuri kita institucija skolina Airijai keliasdešimt milijardų eurų, reikia suprasti, kad tie pinigai nelaikomi kur nors stalčiuje, padėti neva juodai dienai. Visi suprantame, kad tie pinigai – tik susitarimo reikalas ir realybe taps tada, kai bus nuspręsta įjungti kupiūrų spausdinimo aparatą”, – schemą aiškina analitikas.

Žinoma, toks jo požiūris atitinka amerikiečių suvokimą. Europoje požiūris – kiek kitoks, bet ir čia optimizmo nedaug.
Tarkime, Airijos analitikas Davidas Buikas pabrėžia, kad didžiausia finansinės paramos blogybė – kartu su parama pasiunčiamas neigiamas signalas investuotojams. Bet kokia menkiausia žinia apie tai, kad vienai ar kitai valstybei gali prireikti užsienio kreditorių paramos, skatina investuotojus imtis atsargumo: patraukti kapitalą į kitas rinkas, skeptiškai vertinti bėdoje atsidūrusios šalies bankus, kurie veikiausiai irgi gali turėti daug skolų, kurių neišpirks net ir keblioje padėtyje atsidūrusi vyriausybė.

Pasak šio analitiko, būtent tai ir yra priežastis, kodėl Graikijos, dabar Airijos, o vėliau – greičiausiai Portugalijos ar Ispanijos – gelbėjimas taip sumenkino ir toliau mažins euro vertę.

Ir nors Europos analitikai nelinkę garsiai skelbti, kad baiminasi visiško euro žlugimo, tačiau tas pats D.Buikas pripažįsta, kad bendros Europos valiutos idėja nefunkcionuoja taip, kaip buvo tikėta, ir euro koncepciją reikėtų dar kartą iš esmės apsvarstyti.

Euro zonos laukia pokyčiai?

Niūrioms nuotaikoms dėl euro likimo nesisklaidant, analitikai vėl grįžta prie idėjos apie dviejų greičių euro zoną.
Teigiama, kad Vokietijos ir Prancūzijos vyriausybės uždaruose kabinetuose vis rimčiau svarsto supereuro zonos sukūrimą, į ją įtraukiant Vokietiją, Prancūziją, Nyderlandus, Austriją ir Suomiją. Tuo tarpu visos kitos eurą įsivedusios šalys pagal naująjį planą pasiliktų “žemesnio lygio”.

Toks euro zonos padalijimas esą galėtų sustiprinti patį eurą, nes šalys, kurioms sekasi geriausiai, nebebūtų tapatinamos su visa euro zona, kurioje daug nelaimėlių, ir taip būtų atgautas užsienio rinkų pasitikėjimas.
Be to, supereuro zonos šalys atsiribotų nuo likusiųjų finansinio gelbėjimo ir paliktų jas kapstytis taip, kaip šios išmano.

“Financial Times” analitikė Gillian Tett įsitikinusi, kad tai neprastas sumanymas, nes, šiaipar taip, euro zonoje nėra jokio kolektyvinio darbo ir jokio kolektyvinio problemų sprendimo.

“Daug investuotojų, ypač JAV, jau seniai kalba apie tai, kad euro zonos šalys lyg ir gieda tą patį himną, bet jo žodžius skaito iš skirtingų lapų”, – euro zonos susiskaldymą vaizdžiai apibūdina analitikė.

Tad dviejų lygių euro zonos atsiradimas, jos vertinimu, padėtų pasigerinti reputaciją euro zonai, o tai reikštų ir euro sustiprėjimą, ko pasiekti kitomis priemonėmis gali nebepavykti.

Buvęs Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Gordonas Brownas (Gordonas Braunas) perspėjo dėl krizės, kuri kitų metų pradžioje laukia šalių, kuriose atsiskaitoma eurais.

Interviu BBC buvęs premjeras pareiškė, kad euro zona negalės išbristi iš finansinių problemų be daugiamilijardinių investicijų į savo bankus. Pasak G. Browno, dabartinis pavienių, su sunkumais susiduriančių Europos šalių gelbėjimas tik pratęsia nestabilią padėtį.

“Aš jaučiu, kad pirmaisiais 2011 metų mėnesiais mes turėsime didelę krizę euro zonoje”, – sakė jis BBC verslo žinių redaktoriui Robertui Pestonui.

Pasak jo, euro problema yra ne vien tik vyriausybių skolos. Europa taip pat turi spręsti struktūrinius klausimus ir didžiules savo bankų skolas, perspėjo jis.

G.Brownas nurodė, kad Europos bankai, tarp jų – ir Britanijos, turi didžiulių įsiskolinimų ir nepakankamai kapitalo, kad galėtų amortizoti nuostolius, todėl kyla pavojus bankų krizei visos Europos mastu.

Pasak jo, reikia struktūrinių reformų, kad euras imtų veikti kaip vieninga valiuta; tai nėra daroma ir net nesitariama.

G.Brownas tvirtina, kad Europos politikai turi “perimti iniciatyvą iš rinkų” ir parengti kompleksinį savo finansinių ir ekonominių sprendimą.

Jei euro problemos nebus išspręstos Europa bus pasmerkta “nereikalingam ir išvengiamam mažo augimo laikotarpiui su dideliu nedarbu ir blogėjančiu gyvenimo lygiu”, – sakė jis ir pridūrė, kad tai ištiks ir Jungtinę Karalystę, nes 60 proc. šalies prekybos vyksta su likusia Europos dalimi.

Estijos premjeras Andrusas Ansipas pastebi, kad šalies gyventojai nepakankamai remia euro valiutos įvedimą, todėl žiniasklaida turėtų daugiau užsiimti aiškinamąja veikla.

Remiantis atliktais tyrimais dėl bendros Europos valiutos įvedimo, lapkričio mėnesį už šalies prisijungimą prie euro zonos pasisakė 54 procentai estų, tuo tarpu spalio mėnesį nacionalinės valiutos keitimą į bendrą europinę remiančiųjų buvo dar penkiais procentais mažiau.

Kaip interviu radijui “Radio 4″ antradienį sakė premjeras, 54 procentų šalies gyventojų paramos neužtenka.

“Tai per mažai, per mažai!”, – sakė A.Ansipas paminėdamas Slovakijos pavyzdį, kur euro įvedimo metu šią valiutą palaikė 80 procentų šalies gyventojų.

Estijos vyriausybė ėmėsi plataus masto visuomenės informavimo kampanijos, kurios metu dalinami specialūs kronų vertimo į eurus skaičiuotuvai, palengvinantys kronos vertimą į eurą fiksuotu 15,646 kronų už eurą kursu.

Pasak premjero, kitos prie euro perėjusios šalys darė tą patį ir, kaip parodė praktika, tokie skaičiuotuvai pasiteisino.

Jeigu parduotuvėje, kur kainos nurodytos eurais ir kronomis, dar galima apsieiti be skaičiuotuvo, tai namuose jis padeda apskaičiuoti šeimos biudžetą ir palyginti šeimos išlaidas kronomis bei eurais.

“Reikia skaičiuoti savo pinigus”, – mokė premjeras

Lietuvos premjero Andriaus Kubiliaus deklaruojamas tikslas nuo 2014 metų prisijungti prie euro zonos yra ambicingas, tačiau įgyvendinamas, tvirtina Skandinavijos finansų grupės “Swedbank” analitikai.

“Swedbank” parengtoje naujausioje Lietuvos ekonomikos apžvalgoje teigiama, kad šalies Vyriausybės ketinimai kitąmet fiskalinį deficitą sumažinti iki 6 proc., o 2012 metais – iki 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) yra įgyvendinami, tačiau pareikalaus papildomų konsolidavimo priemonių.

Teigiama, kad Lietuvai reikės ieškoti galimybių ir dar labiau sumažinti išlaidas, ir padidinti biudžeto pajamas. Mokesčių didinimo arba naujų mokesčių įvedimo galimybės vertinamos skeptiškai, todėl daugiau dėmesio siūloma skirti efektyvesniam valstybės turto valdymui, darbo santykių liberalizavimui bei kovai su šešėline ekonomika ir kontrabanda.

Siekiant mažinti valstybės išlaidas, “Swedbank” analitikai rekomenduoja ieškoti galimybių mažinti valstybės išlaikomų įmonių ir institucijų darbuotojų skaičių, užtikrinant efektyvias viešąsias paslaugas.

Banko analitikų teigimu, 2011 metais vyksiantys savivaldos, o 2012 metais – Seimo rinkimai neturėtų pakeisti Vyriausybės nuostatų dėl viešųjų finansų stabilumo svarbos ir nepaskatins išlaidavimo.

Lietuvai nepavyko 2007 metais prisijungti prie euro zonos dėl Mastrichto sutarties kriterijus viršijusios infliacijos.

Pastaruoju metu vis dažiau skelbiama, kad euro zonos dienos suskaičiuotos. Šis nerimas ir skepticizmas yra grindžiami silpnu ir nevienodu tempu vykstančiu atsigavimu po ekonominės krizės. ES senbuviai išgyvena sunkmetį, o silpnas optimizmo užuomazgas naikina vis didėjančios struktūrinės problemos ir įtampa finansų rinkoje, kurią sukėlė nerimas dėl greitai augančių valstybių skolų.

Nemažai prie europesimizmo prisidėjo vadinamosios PIIGS šalys – Portugalija, Italija, Airija, Graikija ir Ispanija, kurioms pasaulio ekonomistai prognozuoja dešimtmečius truksiančios defliacijos ir ekonominės stagnacijos kokteilį. Stipresnių ES šalių narių, orientuotų į eksportą ir produktyvią gamybą, pastangos vargu ar galėtų kompensuoti susidariusį balastą. Todėl artimiausiais metais euro zonos padangėje prošvaisčių gali būti nedaug, o atotrūkis nuo kitų agresyviai augančių regionų dar labiau išryškėtų.

Per pastarąjį dešimtmetį vidutinis euro zonos augimo tempas tesiekė 1 proc., o nedarbo lygis nenusileisdavo žemiau nei 8 proc. Atskirų valstybių rezultatai apžvelgiamu laikotarpiu yra dar prastesni. Pavyzdžiui, vidutinis Vokietijos ekonomikos augimo tempas sudarė apie 0,5 proc. (prieš įstojimą į bendrą ekonominę ir valiutos sąjungą šalis vidutiniškai augdavo po 2,5 proc. per metus), Italijos sukurtas bendrasis vidaus produktas pernai beveik nesiskyrė nuo 1999 m. rodiklio. Prancūzijos konkurencingumas, palyginti su Vokietija, įvairiais vertinimais, smuko apie 15–20 proc., kaip atskaitos tašką imant euro cirkuliacijos pradžią. Agresyvi Azijos rinkų plėtra gali dar labiau pabloginti euro zonos konkurencingumo pozicijas.

Prasiskolinusios ES šalys bus priverstos vykdyti griežtą į išlaidų mažinimą orientuotą politiką. Todėl tikėtis spartesnio vartojimo arba investicijų į pagrindinį kapitalą plėtros tempų artimiausiais metais nevertėtų. Perspektyva tapti atsilikėliais mažiausiai džiugina Vokietiją, kuri ir taip priversta apmokėti didžiąja dalį silpnesnių narių sąskaitų. Tačiau kantrybės dar vienam dešimtmečiui gali ir neužtekti.

Nenuostabu, kad šalia bendrų euro zonos augimo ir konkurencingumo didinimo strategijų verda aktyvios diskusijos apie atsiskyrimo nuo euro zonos pliusus ir minusus. Iš tiesų, Vokietijos pinigų nepriklausomybės atgavimas yra reali galimybė didžiausiai Europos ekonomikai skatinti ne kitų ES narių, o savo gyventojų gerovę. Nepriklausoma ekonominė ir monetarinė politika taip pat leistų gerokai padidinti vidaus vartojimą ir sumažinti nedarbo lygį, kuris per pastarąjį dešimtmetį ūgtelėjo apie 50 proc.

Kitas radikalūs pasiūlymas dėl euro zonos pertvarkos – atimti euro klubo narystės korteles iš prasižengusių šalių. Nors padaryti tai būtų nelengva, techniškai vis dėlto įmanoma. Šis žingsnis ne tik sustiprintų euro zonos pozicijas, bet ir pagerintų daugelio išėjusių šalių ekonominę padėtį.

Dar viena vizija – kurti kelių valiutų zoną. Šis pasiūlymas paremtas didžiuliais dabartinių euro zonos narių struktūriniais skirtumais. Užsienio prekybos struktūra, darbo rinkos lankstumo indikatoriai, realių efektyvių valiutų kursų kaita bei kiti statistiniai rodikliai rodo aiškų euro zonos skilimą į du pagrindinius blokus. Pirmąjį sudaro Vokietiją ir Austrija, o kitą – Belgija, Prancūzija, Nyderlandai. Toks pinigų sąjungos suskaidymas palengvintų ekonominę kooperaciją, leistų efektyviau siekti bendrų ekonominių tikslų ir didintų viso regiono potencialą.

Ir kraštutinis variantas – visų euro zonos narių nacionalinių valiutų atkūrimas. Šis scenarijus dažnai klaidingai sutapatinamas su Europos Sąjungos irimu. Bet ir dabar Ekonominė bendrija apima gerokai daugiau valstybių nei euro zona, ir nacionalinės valiutos egzistavimas joms netrukdo. Taigi Europos regiono gali laukti didžiuliai pokyčiai ekonominiame ir politiniame žemėlapyje.

Beveik pusė Lietuvos gyventojų ir toliau pritaria euro įvedimui, tačiau pritariančiųjų kuo greitesniam bendros Europos Sąjungos valiutos įvedimui gretos pastebimai sumažėjo, rodo BNS užsakymu rinkos tyrimų bendrovės RAIT atlikta apklausa.

Euro įvedimui Lietuvoje šiemet birželį pritarė 47,3 proc. apklaustųjų – kiek mažiau nei ankstesniais metais. 2006-ųjų kovą už euro įvedimą pasisakė 54 proc., 2007 metų kovą – 59 proc., o 2008-ųjų kovo mėnesį – 53 proc. gyventojų.

Už kuo greitesnį euro įvedimą šiemet pasisakė tik 14,6 proc. apklaustų gyventojų. 2008 metais jų buvo maždaug 23 proc., 2007 metais – net 32 proc., o 2006-aisiais – 31 procentai. RAIT teigimu, tokiam gyventojų nuomonės pasikeitimui įtakos turi debatai dėl euro ateities.

Kuo greitesniam euro įvedimui šiemet dažniau buvo linkę pritarti 35-44 metų asmenys.

21,4 proc. apklaustųjų teigė, kad pritaria euro įvedimui ne anksčiau kaip po penkerių metų, o 11,3 proc. – ne anksčiau kaip po dešimties metų. 2008 metais taip manančių gyventojų buvo atitinkamai 20 proc. ir 10 proc., 2007 metais – 18 proc. ir 9 proc., 2006 metais – 18 proc. ir 5 procentai.

Už euro įvedimą po penkerių metų dažniau pasisakė 25-34 metų asmenys su aukštuoju išsimokslinimu, gaunantys didžiausias pajamas ir gyvenantys mieste. Už euro įvedimą ne anksčiau kaip po dešimties metų dažniau pasisakė namų šeimininkės ir esantieji vaiko priežiūros atostogose.

Euro įvedimui nepritariančių gyventojų dalis išlieka stabili – šiemet taip tvirtino 42,9 proc. apklaustųjų. 2008 metais jų dalis buvo 41 proc., 2007-aisiais – 36 proc., 2006 metais – 42 procentai.

Euro įvedimui dažniau nepritaria 65-75 metų, pagrindinio išsimokslinimo, vidutinių pajamų (601-800 litų) apklaustieji bei pensininkai.

9,8 proc. apklaustųjų šiemet nepareiškė nuomonės dėl euro įvedimo.

RAIT birželio 4-15 dienomis apklausė 1024 nuolatinius Lietuvos gyventojus nuo 15 iki 74 metų.