Siekis vietoj lito Lietuvoje įsivesti eurą nėra “savitikslis tikslas”, sako prezidentė Dalia Grybauskaitė. “Euras nėra tikslas. Tai – tik labai naudinga priemonė ilgalaikiam ekonominiam tvarumui užtikrinti, bet nėra savitikslis tikslas. Svarbiausia, kad politikai elgtųsi atsakingai, nes euras sumažina politinio populizmo galimybę fiskalinėje politikoje”, – interviu Žinių radijui antradienį pareiškė D.Grybauskaitė.

Pasak jos, Lietuvai dabar svarbiausia stabilizuoti finansinę padėtį bei ekonomiką mėginti “kuo greičiau pastatyti ant augimo bazės”.

“Eurą, manyčiau, Lietuva anksčiau ar vėliau įsives, bet nemėginkime spekuliuoti dėl datų”, – teigė šalies vadovė.

Pirmoji iš Baltijos šalių eurą 2011 metais įsives Estija. Lietuva nesėkmingai prie bendros ES valiutos mėgino pereiti nuo 2007 metų, bet ji neįvykdė infliacijos Mastrichto kriterijaus.

Šalis, siekianti įsivesti eurą, turi atitikti vadinamuosius Mastrichto kriterijus: kainų stabilumo, valdžios sektoriaus deficito, valdžios sektoriaus skolos, ilgalaikių palūkanų normų, o šalies nacionalinė valiuta ne trumpiau kaip dvejus metus privalo dalyvauti valiutų kurso mechanizme.

Europos Sąjungos valiuta euras yra stipri, patikima valiuta ir bus siekiama ją tokią išlaikyti, Vilniuje trečiadienį pareiškė Europos Komisijos (EK) pirmininkas Jose Manuelis Barroso (Žozė Manuelis Barozas).

“Euras yra labai stabili ir stipri valiuta. Tai yra antroji pasaulio valiuta ir dabartinis euro kursas yra aukščiau nei tada, kai jis buvo sukurtas”, – po trečiadienį ryte Vilniuje vykusio susitikimo su prezidente Dalia Grybauskaite žurnalistams sakė J.M.Barroso.

Euro kursas pastaruoju metu smuko – tai lėmė susirūpinimas, kad skolų slegiamos euro zonos šalys, visų pirma Graikija, nepajėgs vykdyti įsipareigojimų. Europos Komisijos vadovo nuomone, svarbu parodyti pasiryžimą eurą išlaikyti stiprų.

“Svarbu parodyti mūsų pasiryžimą padaryti viską, kas būtina, kad išlaikytume eurą kaip stiprią ir patikimą valiutą, kokia ji dabar ir yra”, – sakė J.M.Barroso.

Jis kalbėjo, jog nepaisant sunkumų, Lietuvai ir Europai pavyks susidoroti su ekonomikos sunkumais.

“Ekonominis laikotarpis sunkus, biudžeto karpymai niekada nebuvo lengvi, bet aš esu užtikrintas Lietuvos ateitimi, reformos daromos tinkama kryptimi, o Europa rodo savo solidarumą su Lietuva”, – kalbėjo J.M.Barroso.

Lietuvos Vyriausybė tikisi eurą įsivesti 2014 metais.

Jis padėkojo prezidentei D.Grybauskaitei už paramą Europos Komisijos pristatytai strategijai “Europa 2020-aisiais” ir pridūrė, jog struktūrinės reformos yra būtinos.

Dalis pasaulio investuotojų šiemet skubėjo atsikratyti investicijų į eurą, kuris, pasak kai kurių ekspertų, nepateisino atsargų valiutos statuso. Pasak ekspertų, euro smukimą pastaruoju metu skatino didelis nedarbo lygis euro zonoje, balandį pakilęs aukščiausiai per dvylika metų.

Europos Komisijos vadovas Jose Manuelis Barroso (Žozė Manuelis Barozu) antradienį kritikavo Vokietijos vyriausybę dėl nepakankamų pastangų remiant krizės žlugdomą eurą.

“Pastaraisiais metais tik nedaugelis Vokietijos politikų paaiškino visuomenei, kiek svarbus Vokietijai yra euras”, – sakė J.M.Barroso laikraščiui “Frankfurter Allgemeine Zeitung”.

“Vokietija daug prisidėjo prie euro sukūrimo. Manau, jog daugiau Vokietijos politikų galėtų apie tai kalbėti”, – sakė jis.

Dauguma vokiečių pasisako prieš 110 mlrd. eurų finansinę pagalbą Graikijai bei 750 mlrd. eurų paramą kitoms sunkumų slegiamoms euro zonos šalims.

Kanclerė Angela Merkel taip pat sulaukė kritikos dėl to, kad ilgai delsė priimti sprendimą dėl pagalbos Atėnams ir tokiu būdu tik paaštrino krizę.

“Mūsų sprendimo priėmimo procesas užsitęsė per ilgai. Finansų rinkos matė per daug prieštaraujančių ženklų”, – pareiškė J.M.Barroso.

Kalbėdamas apie Vokietijos siekį pakeisti Europos Sąjungos Stabilumo ir augimo paktą, jis sakė, jog Komisija “neteiks jokių pasiūlymų dėl pakto pakeitimų”.

“Būtų naivu manyti, kad mes galime pakeisti paktą tik tose srityse, kurios svarbios Vokietijai. Žinoma, vėliau Didžioji Britanija ir kitos šalys taip pat pareikštų savo pageidavimus”, – pareiškė Komisijos vadovas.

Lietuva vis dar mano galinti įsivesti eurą 2014-2015 metais, interviu Europos naujienų portalui “EurActiv” pareiškė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Anot jos, “viskas priklausys nuo to, kaip mes tvarkysimės”, taip pat nuo padėties užsienyje.

“Tai, kas nutinka už mūsų (Baltijos – BNS) šalių ribų, darys tiesioginį poveikį mūsų ekonomikai, nes esame labai atviri ir labai liberalūs, bet neapsaugoti”, – pareiškė D.Grybauskaitė.

“Kiekvienos iš Baltijos šalių padėtis skiriasi. Mums labai didelė problema yra deficitas, tačiau jis labai priklauso nuo atsigavimo. Kiekviena iš Baltijos valstybių sudaro maždaug 1 proc. Europos Sąjungos (ES) bendrojo vidaus produkto (BVP). Iš tikrųjų mes nieko neįtakojame. Mes niekam nesukelsime pavojaus. Mes galime būti geri ar blogi pavyzdžiai, tačiau tik elgesio, o ne ekonominės įtakos atžvilgiu”, – teigė Lietuvos valstybės vadovė.

Paprašyta pakomentuoti Estijos planus įstoti į euro zoną ir Vokietijos kanclerės Angelos Merkel savaitgalio pareiškimą apie būtinybę panaikinti atotrūkį tarp stipriausių ir silpniausių Europos ūkių, D.Grybauskaitė pareiškė tikinti, kad A.Merkel tai pareiškė, neturėdama omenyje Estijos.

Pasak Lietuvos valstybės vadovės, “ji (A.Merkel – BNS) apskritai yra teisi, kad skirtumai tarp valstybių narių tebėra milžiniški. Tačiau yra struktūriniai fondai, kurie skirti šalims, ypač toms, kurios elgiasi atsakingai, pasivyti labiau išsivysčiusias nares. Šiuo atžvilgiu Estija yra geriausia mokinė”.

“Prieš krizę jų biudžetas buvo teigiamas. Po krizės jų deficitas nebuvo didesnis nei 2-3 procentai. Politinis elitas visada elgėsi atsakingai, niekada nebuvo klastojama statistika, rūpintasi, kad lėšos būtų naudojamos taupiai, žmonės palaikė visas per krizę priimtas ribojamąsias priemones… taigi šiuo atžvilgiu Estiją galima laikyti geriausiu valstybės narės, kuri sugebėjo per krizę atitikti visus Mastrichto kriterijus, pavyzdžiu”, – pareiškė D.Grybauskaitė.

Pasak Lietuvos prezidentės, “mano šalis ne visada elgėsi atsakingai. Ne visada. Estija šiuo atžvilgiu yra geras pavyzdys kiekvienam”.

Euro zonoje per vieną naktį įkurtas antikrizinis fondas, prie kurio prisidėti per daug nesvarstydamos sutiko net JAV. Ar tai reiškia, kad Europoje bręsta nauja pasaulinė krizė, ar kad jos kaip tik bus išvengta?

Po 2,5 tūkst. eurų – tiek kiekvienam euro zonos gyventojui kainuos naujas ekonomikos gelbėjimo fondas, kurį po 14 valandų trukusių naktinių derybų sutarė steigti Europos Komisija, euro zonos šalys ir Tarptautinis valiutos fondas.

Dėl tokio fondo sudarymo esama pačių įvairiausių vertinimų ir nuotaikų – pradedant džiaugsmo šūksniais, esą tai vienas drąsiausių ir labiausiai pagarbos vertų Europos sprendimų gelbstint eurą ir įrodant Bendrijos solidarumą su bėdos ištiktomis savo narėmis, ir baigiant skeptišku murmėjimu, kad šis fondas duos daugiau žalos nei naudos. Pastarąją savaitę retsykiais nuskamba net grėsmingos sąmokslo teorijos, neva fondas strimgalviais įsteigtas neatsitiktinai: užkulisiuose kalbama, esą tuoj tuoj Europą ištiks milžiniška nauja krizė, kuriai rengiamasi iš anksto, o nuo visuomenės slepiama tiesa, kad nekiltų panikos.

Pirmųjų, palaikančiųjų, argumentas tvirtas: fondas išvaduos nuo gresiančios euro zonos krizės, jei pagalbos netikėtai prireiktų Portugalijai, Ispanijai, Airijai ar kuriai kitai šaliai. Pinigus tereikės iš vienos sąskaitos pervesti į kitą.

Vilniuje praėjusią savaitę viešėjęs Europos žmonių partijos (angl. EPP) prezidentas Wilfriedas Martensas aiškina, kad sprendimas steigti gelbėjimo fondą – labai koncentruota ir pamatuota priemonė, padėsianti iš duobės išlipti tiek euro zonai, tiek visai Bendrijai.

Tuo tarpu skeptikai ar net kritikai aiškina, esą tai trumparegiškas požiūris, nenaudingas niekam, net eurui. Jie pirštu rodo į praėjusios savaitės skaičius, liudijančius, kad nors į fondo atsiradimą itin teigiamai sureagavo euro zonos akcijų rinkos, kurių vertė šoktelėjo net 11–12 proc., tačiau euro vertė kilstelėjo vos 0,1 proc.

“Pavojus eurui išlieka labai didelis, o fondo įkūrimas nesuteikė jokio stabilumo. Kad euro zonos rinka stabilizuotųsi, euras turėtų kainuoti bent 1,34 JAV dolerio”, – tikina “Barclays” analitikas Jordanas Kotickas.
Jam antrina Barselonoje dirbantis ekonomistas Edwardas Hugh, fondą vadinantis pleistru ant neužgijusios žaizdos. “Tai tik laiko klausimas, kada pleistras nusilups ir iš žaizdos vėl ims tekėti kraujas”, – dėsto specialistas.

Kas duos pinigų?

Vienas svarbiausių klausimų, į kurį vis dar nėra aiškaus atsakymo, – iš kur bus paimti tie 750 mlrd. eurų. Fondo steigėjai aiškina, esą 500 mlrd. eurų skirs Europos Sąjunga: 440 mlrd. eurų sudarys paskolų garantijos, dar 60 milijardų Europos Sąjunga skirs grynaisiais (daugiausiai – 16 euro zonos valstybių), o likę 250 milijardų fondą pasieks iš TVF sąskaitos.

Tačiau kyla klausimas, iš kur fondo rėmėjai gaus tiek pinigų? Juk TVF sąskaitoje šiuo metu tėra 268 mlrd. JAV dolerių, o euro zonos šalys pačios skendi skolose.

Vadinasi, euro zonos šalys bus priverstos pardavinėti obligacijas, o TVF teks remti JAV mokesčių mokėtojams. Užsimenama ir apie tai, kad pinigų mašiną įjungs JAV rezervų fondas, kuris, padidinęs JAV dolerių kiekį rinkoje, esą nušaus iš karto du zuikius: šiek tiek devalvuos dolerį, taip padėdamas sustiprėti eurui, ir kartu turės pinigų Tarptautiniam valiutos fondui finansuoti.

Čia ir pasigirsta sąmokslininkų balsai. Esą jei net JAV įsikiša gelbėdamos euro zoną, vadinasi, padėtis iš tiesų labai rimta. “Sunku patikėti, kad vien dėl Graikijos JAV imtųsi tokių veiksmų. Akivaizdu, kad problemos kur kas rimtesnės, ir, matyt, grėsmė kyla viso pasaulio rinkoms”, – mano Vokietijos koncerno “Bosch” valdybos narys Franzas Fehrenbachas, kurį stebina ne tik JAV įsitraukimas, bet ir tai, kaip skubiai priimtas sprendimas.

O grėsmingų signalų kas savaitę vis daugėja. Australijos premjeras Kevinas Ruddas praėjusią savaitę atkreipė dėmesį į tai, kad Graikijos krizė sukrėtė ne tik Europos, bet ir Azijos akcijų rinkas, ir net Volstritą, o Japonijai į rinką per savaitę teko pripumpuoti papildomus 20 mlrd. JAV dolerių. Tuo tarpu euras, nepaisant euro zonos šalių pastangų, tebėra nuvertėjęs labiausiai per pastaruosius 14 mėnesių.

“Taigi nors fondas buvo įkurtas tam, kad nuramintų rinkas, jo atsiradimas sukėlė dar didesnį nerimą ir blogą nuojautą”, – apibendrina JAV analitikė Kathy Lien.

Europos Komisija pritaria Estijos stojimui į Europos pinigų sąjungą (euro zoną). Pasak Lietuvos premjero Andriaus Kubiliaus, tai tinkamas Estijos pastangų įvertinimas ir geras signalas visam mūsų regionui.

“Estijos sėkmė dar kartą patvirtina, kad kryptinga ir atsakinga politika duoda teigiamus rezultatus. Esu tikras, kad šis kaimynų įvertinimas sustiprins Lietuvos ryžtą siekti užsibrėžtų tikslų. Noriu pažymėti, kad euras – nėra tikslas savaime. Lietuvai siekis tapti euro klubo nare yra efektyvi priemonė užtikrinti finansinę tvarką, drausmę, neišlaidavimą bei gyvenimą pagal turimus išteklius”, – sakė A. Kubilius.

Ministras pirmininkas sveikina Estiją su šia Baltijos kaimynų sėkme ir tikisi, kad ir Europos Taryba pritars Europos Komisijos sprendimui.

Jau nuo praėjusių metų gruodžio JAV dolerio ir kitų valiutų atžvilgiu pingantis euras – bloga žinia litą su europine valiuta susiejusiai Lietuvai. Dėl užsienio valiutų santykio kitimo pas mus brangsta viskas, nes visų pirma brangsta energijos ištekliai, kurių pagrindinė tiekėja mums yra “dolerinė” Rusija.

Naftos perdirbimo koncerno “Orlen Lietuva” atstovas Jacekas Komaras neturi kuo paguosti: savo produkcijos kainą lenkų valdoma gamykla nustato kasdien, remdamasi JAV dolerio ir euro santykiu. “Taigi, be brangstančios naftos žaliavos, degalų brangimą dar lemia ir valiutų kurso svyravimas”, – aiškina jis.
“Danske Bank” analitikė Violeta Klyvienė antrina, kad brangsta ir kiti iš Rusijos perkami energijos ištekliai, taip pat ir tie, kurie lemia šildymo kainą.

Be to, pingantis euras ir kartu litas – tai didesnė mėnesio įmoka tiems, kurie pasiėmę paskolas doleriais ar Šveicarijos frankais, tiesa, tokių žmonių Lietuvoje palyginti nedaug (JAV doleriais ir kitomis valiutomis Lietuvoje išduota 3,2 proc. visų paskolų).

Tačiau yra ir kelios geros žinios: dėl euro nuosmukio brangsta Kinijoje ir Indijoje pagamintos prekės, dėl to mažėja jų konkurencingumas Europoje, taigi ir Lietuvoje, gaminamos produkcijos atžvilgiu.

Aukso amžius dabar ir tiems, kurie daug parduoda Rusijoje. “Dabar mus pasiekia tik geros naujienos”, – džiaugiasi 30 proc. savo produkcijos į Rusiją eksportuojančios bendrovės “Pieno žvaigždės” vykdomasis direktorius Linas Sasnauskas. Dėl stiprėjančio dolerio didėja rusų perkamoji galia, tad kyla paklausa, o gautos užsienio valiutos vertė namuose didesnė.

Kuo skiriamės nuo Graikijos? Ne tik tuo, kad Lietuvoje daug prastesni orai, daug mažiau giedrų ir šiltų dienų. Pirmiausia skiriamės tuo, kad nesame euro zonos dalis ir, matyt, dar ilgai nebūsime. Andriaus Kubiliaus Vyriausybės planas per trejus metus patekti į euro zoną Graikijos įvykių fone, švelniai tariant, neatrodo realus. Dabar senosios Europos valstybės bus gerokai atsargesnės, priimdamos naujus narius į euro zoną. Graikijos pavyzdys parodė, kad neatsakinga populistinė politika, nepaisant ekonomikos pakilimų ir nuosmukių, visuomet lemia deficitinį valstybės biudžetą.

Ar Lietuva per 20 metų po nepriklausomybės atkūrimo turėjo nedeficitinį biudžetą? Pasirodo, visi jie buvo deficitiniai, nepaisant milijardinės ES paramos ir smarkaus ekonomikos perkaitimo. Politikai taip suvokia savo misiją – savo tuštiems pažadams ne tik naudoti Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus, bet dar ir skolintis. Būtinas viešojo sektoriaus efektyvinimo reformas nukelti į tolimą ateitį, kad tik nereikėtų priimti nepopuliarių sprendimų.

Kokias pasekmes tokia politika sukėlė Graikijoje? Šalis de facto jau yra bankrutavusi. Graikija daug metų nesiryžo atlikti savo viešojo sektoriaus reformų. Politikai maitino savo rinkėjus populistiniais sprendimais ir vengė reformų. Dabar šias reformas teks atlikti greitai. Piliečiams skaudės. Bus padidinti mokesčiai, sumažintos pensijos ir atlyginimai, sumažės nemokamų sveikatos apsaugos ar švietimo paslaugų.

O ar Lietuva, kaip ir Graikija, nesiskolina tam, kad padengtų savo senas skolas? Ar Lietuva taip pat nevilkina būtinų reformų, ar politikai kasdien piliečiams nekuria nepagrįstų lūkesčių?

Šalys donorės Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija yra pasižadėjusios padėti Graikijai išspręsti jos finansines problemas, nepalikti jos finansinių spekuliantų gniaužtuose. Bet šiose šalyse tokius sprendimus turi priimti parlamentai. Juos sudarančios politinės partijos pradeda diskusiją, ar nevertėtų Graikiją pašalinti iš euro zonos.

Akivaizdu, kad ateityje patekti į euro zoną galės tik tos šalys, kurios ne tik atitinka formalius Mastrichto kriterijus (juos atitiko ir Graikija), bet tos, kurių ekonomika reformuota, o valstybės finansai sutvarkyti grindžiant juos ne paskolomis, bet tinkamai subalansuotu biudžetu.

Kas gali ištikti priimant greitus ir skausmingus sprendimus, pajutome savo kailiu. Lietuvą jau ištiko Graikijos likimas. A.Kubiliaus naktinis mokesčių pakėlimas yra tik vienpusė ir nepakankama priemonė. Jokių rimtų reformų neatlikta. Viešasis sektorius gyventi pagal šalies ekonominį pajėgumą taip ir nepradėjo. Valstybės skola didėja, įklimpome į ilgalaikę krizę, ekonomikos depresiją, nedarbo augimą.

Graikijos skola viršija 300 mlrd. eurų, o Lietuvos – 30 mlrd. Lt. Bet ar Lietuvos padėtis geresnė? Vienintelis ir pagrindinis Lietuvos ekonomikos resursas – piliečiai. Bet šiandien darbo neturi 350 tūkst. Lietuvos piliečių. O kiek šimtų tūkstančių jau emigravo ar yra susiruošę tai greitai padaryti? Tad ar bus kam tuos 30 mlrd. Lt uždirbti?

Graikijos spauda pranašauja šaliai, kuri šiuo metu derasi dėl Europos Sąjungos (ES) ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF) pagalbos, “skausmingą gelbėjimą mainais už griežtą taupymą”. Vyriausybei teks mažinti darbo užmokestį viešajame sektoriuje ir atleisti dalį šio sektoriaus darbuotojų, rašo dienraštis “Kathimerini”.

Visi laikraščiai komentuoja Vokietijos parlamentarų pareiškimą, kad Graikijos skolos krizei sureguliuoti per trejus metus reikės 120 mlrd. eurų pagalbos.

Pasak “Kathimerini”, viešojo sektoriaus darbuotojai neteks metinės premijos, kuri lygi dviejų mėnesių darbo užmokesčiui. Be to, viešajame sektoriuje bus imtasi papildomų atleidimų.

Centro kairiųjų laikraštis “To Vima” prognozuoja, kad bus įšaldytas darbo užmokestis privačiajame sektoriuje, o pridėtinės vertės mokesčio tarifas bus padidintas nuo 21 proc. iki 23 procentų.

ES pagaliau apsisprendė: finansinių sunkumų užkluptai Graikijai jokių pinigų niekas neduos. Jei labai reikia, Tarptautinis valiutos fondas (TVF) kitų euro zonos valstybių pritarimu suteiks Graikijai 20–22 mlrd. eurų kreditą.

"Veido" archyvas

Vokietijos kanclerė Angela Merkel, Europos centrinio banko prezidentas Jeanas Claude’as Trichet, Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy ir Liuksemburgo premjeras Jeanas Claude’as Junckeris dėl to tiesiog džiūgauja. Didžiuodamiesi visi keturi aiškina, kad toks sprendimas tik dar kartą įrodo ES vienybę ir solidarumą, demonstruoja paramą sušlubavusiai euro zonos narei, o ilguoju laikotarpiu tai be galo svarbu ir paties euro stabilumui. Vis dėlto toks kadrilis daugeliui kelia visai kitokias mintis. O ir tą pačią tikrovę ragina vertinti kardinaliai priešingai.

Graikijos našta

Vokietijos laikraštis “Handelsblatt” konstatuoja, kad Vokietija atsuko nugarą Graikijai ir pasmerkė eurą lėtai mirčiai: “Dabar Graikija priversta iki žemės lenktis TVF ir šio fondo iškeltoms sąlygoms, kurios šiai valstybei yra pražūtingos. Vokietija dar kartą pademonstravo, kad tol, kol sekasi, sekasi visoms euro zonos narėms, bet vos kurią ištinka bėda, visos kitos apsimeta nieko nematančios ir negirdinčios”.

Tai, ką iš euro zonos “gavo” Graikija – ne kas kita, kaip pasmerkimas lėtai mirčiai. Tuo įsitikinę daugelis analitikų, pabrėžiančių, kad šiandien Graikijai gal ir pasisekė: ji gaus priėjimą prie pinigų, kurio nebūtų gavusi, jei nebūtų užtarusios kitos euro zonos valstybės.

Antra vertus, Graikijai užkraunama dar didesnių palūkanų ir dar didesnės valstybės skolos našta. Juk visus pinigus, kuriuos gaus, Graikija bus priversta naudoti biudžeto deficitui mažinti ir skoloms atidavinėti.

Pirmarūšės ir antrarūšės

“Visa tai baigsis tuo, kad Vokietija viena pati sėdės prie euro zonos stalo, nukrauto tuščiomis lėkštėmis, arba dar blogiau – Graikija pagal savo papročius šias lėkštes išdaužys”, – antrina “Frankfurter Rundschau” analitikai.

Jie įsitikinę, kad jei po 40 metų ES gyvavimo ir dešimtmečio su bendra valiuta Vokietijos kanclerė vis tiek atsisuka į Tarptautinį valiutos fondą, tai yra ne kas kita., kaip ES principų išdavystė. “TVF yra JAV rankose. Kokia gėda Europai nesugebėti išsiversti be jų”, – kritikos negaili specialistai. Ir priduria, kad anksčiau kiekviena ES krizė jai priklausančias valstybes tik suartindavo, o šį sykį tarp jų atsiveria praraja.

“Financial Times” analitikai konstatuoja, jog euro zonos valstybės, nusprendusios neremti Graikijos, aiškiai parodo, kad silpnesnės ekonomikos šalys bus paprasčiausiai išmestos iš žaidimo. Tai primena anksčiau labai populiarią idėją apie dviejų greičių Europą, kai vienoje pusėje yra tokios šalys, kaip Vokietija, Prancūzija ar Suomija, o kitoje – Graikija, Portugalija ir kitos. Paprastai sakant – pirmarūšės ir antrarūšės valstybės.

Lygiai taip pat tai reiškia, kad ir Lietuvai, siekiančiai įsivesti eurą 2013 m., gali vis daugėti barjerų, dėl kurių ji negalės atsisėsti prie to paties stalo su stipriosiomis valstybėmis.

Euras išgyvena krizę. Pirmą nuo pat jo įvedimo. Baiminamasi, kad galbūt ir paskutinę. Jo vertė nepaliaujamai krinta, prekiaujant valiutomis euras tapo nepaklausiausiu piniginiu vienetu, o jį įsivedusiose šalyse tvyro įtampa.
Jei nieko nebus daroma, ir nebus daroma skubiai, euro gali nebelikti. Tokie gąsdinimai dabar girdimi kasdien. Tačiau mažai kas svarsto, o ką reikėtų daryti.

Prancūzijos finansų ministrė Christine Lagarde siūlo socialistinę išeitį: iš tų euro zonos šalių, kurios turi biudžeto perviršį, atiduoti toms, kurios kenčia nuo deficito. Vadina tai “balanso išlaikymu” ir kelia Vokietijos įniršį, o euro zonos “vargšės”, vadinamosios PIAGI šalys (angl. PIIGS) – Portugalija, Italija, Airija, Graikija, Ispanija, – trina rankomis tikėdamosi, kad gelbėjant eurą išgelbėtos bus ir jos.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel nepasiduoda: “Nesiruošiu apleisti tų pozicijų, kuriose Vokietija yra stipriausia”. Taip sakydama ji duoda suprasti, kad bendro katilo nebus, ir tegul nelaimėlės kapstosi kaip išmano.

Analitikai čia įžvelgia ne tokią naują, bet kaip niekada ryškią tendenciją – euro zona, užuot artėjusi prie seniai išsikelto tikslo tapti bendra ekonomika, irsta per siūles.

“Vienoje pusėje yra Vokietija ir Suomija – stiprios valstybės, turinčios perteklinius biudžetus. Kitoje – galo su galu nesuduriančios pietinės šalys. Praraja tarp jų didėja, ir atrodo, kad tos siūlės tuoj nebeatlaikys”, – mano Vokietijos savaitraščio “Der Spiegel” analitikai. Ir siūlo nieko nelaukiant imtis labai konkrečių veiksmų, kad euras vis dėlto būtų išgelbėtas.

eurai

Prispirtas bėdos euro gelbėjimo planą ką tik pasiūlė Europos Komisijos prezidentas Jose Manuelis Barroso. Šis planas net turi pavadinimą – “Europa 2020″. Analitikai sutinka, kad iš esmės jis nėra prastas, greičiau utopinis. Plane išdėstyti tikslai, kuriuos Europa (ne vien euro zona) privalo įgyvendinti per dešimt metų, kad euras vėl pakiltų į valiutų aukštumas.

Taigi 75 proc. visų Europos gyventojų iki 64 m. amžiaus turėtų dirbti. 3 proc. ES BVP turėtų būti skirta mokslo tyrimams. ES turėtų bent jau išsikelti tikslus su klimato kaitos klausimu. 40 proc. jaunimo turėtų įgyti aukštąjį išsilavinimą. Skurstančiųjų Europoje turėtų sumažėti iki 20 mln.

“Jei visos valstybės pagal išgales įgyvendins joms patikėtas reformas ir 2020-aisiais turėsime tokią situaciją, galime būti ramūs”, – neabejoja J.M.Barroso. Šį reformų “pyragą” J.M.Barroso siūlo sulaužyti į gabalus ir padalyti kiekvienai valstybei pagal jos galimybes, bet taip, kad susumavus kiekvienos laimėjimus bendras rezultatas būtų toks, kokio siekia Europos Komisija.

Bet analitikai sako, kad šių priemonių nepakanka. “Plane nė neminimos tokios svarbios sritys, kaip atlyginimų politika ar biudžetai. Skirtingi atlyginimai tokį pat darbą dirbantiems specialistams skirtingose ES šalyse sukuria konkurenciją, kuri šiuo metu labai nenaudinga eurui”, – įspėja analitikė Anne Seith. Ji kartu su kitais ekspertais siūlo dvi kitas išeitis – planą B ir planą C.

Pirmasis tiesiogiai susijęs su senąja Mastrichto sutartimi, kurios reikalavimus privalo atitikti visos ES narėmis tampančios ir esančios šalys. Visi sutinka: jei visos valstybės iš tiesų atitiktų tuos kriterijus, nebūtų nei Graikijos krizės, nei baimės dėl euro likimo.

Deja, tikrovė kitokia: dauguma ES šalių pažeidžia vieną ar kitą Mastrichto kriterijų ir nė nesuka dėl to sau galvos. O kam sukti, jei negresia jokios nuobaudos?

Todėl ekonomistai (ne tik Vokietijos ar Prancūzijos, bet ir vis daugiau ES šalių) siūlo išeitį: sankcijos turi būti skiriamos automatiškai, vos tik kuri valstybė viršija biudžeto deficitą, nustatytą nedarbo lygį ar dar kurį kitą kriterijų.

Tačiau čia ekonomistai įžvelgia ir kitą pavojų. “Kur logika finansiškai bausti valstybes, kurios ir taip neturi pinigų?” – retoriškai klausia Miunchene įsikūrusio Maxo Plancko instituto profesorius Kai A.Konradas. Jis su kolegomis siūlo trečią išeitį – nemalonią, drąsią ir kontroversišką.

“Bankrotas, – trumpai atsako. – Kodėl keblumų turinčios privačios įmonės skuba skelbti bankrotą, kad galėtų atsikratyti nepakeliamų įsipareigojimų, o valstybės kažkodėl to padaryti negali? – samprotauja profesorius. – Kas atsitiktų, jeigu Graikija paskelbtų bankrotą? – klausia K.A.Konradas ir pats atsako: – Sutaupytų milijardus, nes įšaldytų atsiskaitymus su kreditoriais ir laisvesnėmis rankomis apsikuoptų savo ekonominį daržą”.

Tiesa, K.Konradas suvokia, kad įteisinti valstybių bankrotą būtų palanku pačioms valstybėms, bet verslo sektorius mėgintų tam visomis išgalėmis sutrukdyti.

“Verslininkui nėra geresnio partnerio už kurios nors šalies vyriausybę, nes ji niekada nebankrutuoja ir atsiskaito, dargi su palūkanomis. Tai daug mažiau rizikinga nei partnerystė su kitu verslininku”, – aiškina K.A.Konradas.

“Jei valstybės gali užsiimti tuo pačiu, kuo privatus verslas – prekiauti valiutomis, skolintis arba pačios skolinti, neteisinga, kad iš jų atimama teisė bankrutuoti”, – apibendrina profesorius, kurio idėja turi nemažą būrį šalininkų.