Giedre Gečiauskienė

Į Lietuvą ateinant pavasariui, gerėjančias nuotaikas demonstruoja ir verslo aplinka. Šiandien Lietuvos statistikos departamento paskelbti kovo mėnesio verslo tendencijų ir lūkesčių tyrimo duomenys rodo, kad nuotaika gerėja visuose tiriamuose sektoriuose. Kovo mėnesio ekonominių vertinimų rodiklis pakilo iki -1 nuo -5, užfiksuotų vasarį.

Giedrė Gečiauskienė, „Danske Bank“ Finansų rinkų departamento direktorė

Tyrimas atliekamas apklausiant įmonių vadovus ir vertinant jų nuomonę dėl pokyčių verslo aplinkoje bei ateities lūkesčius. Kovo mėnesio duomenys rodo, kad visų vertinamų verslo sričių – pramonės, statybos, mažmeninės prekybos ir paslaugų sektorių – pasitikėjimo rodiklis šį mėnesį išaugo. Pramonės sektoriaus vadovai palankiai vertina artimiausių mėnesių užsakymų perspektyvas, tuo tarpu statybos sektoriaus įmonių vadovai, netgi bendrai palankiau vertindami verslo aplinką, nei praeitą mėnesį, toliau demonstruoja susirūpinimą dėl būsimų užsakymų apimčių.

Palyginti su praėjusių metų to paties laikotarpio rodikliais, pramonės ir statybos sektoriuose pasitikėjimo indeksai yra žemesni.

Vertinant tyrimą, akivaizdu, kad jo rezultatus išties veikia sezoniniai veiksniai. Akivaizdus sezoniškumas stebimas visų tiriamų sektorių nuotaikų kitime, ir būtent jis kiek paslepia ilgesnio termino tendencijas. O jos nėra tokios puikios, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Palyginti su praėjusių metų to paties laikotarpio rodikliais, pramonės ir statybos sektoriuose pasitikėjimo indeksai yra žemesni. Paslaugų ir mažmeninės prekybos sektoriuose, kurie yra iš esmės vidaus paklausos atspindys, stebimas nuoseklesnis nuotaikų kilimas. Išties, tyrimo rezultatai turbūt dėsningi ir juos gana paprasta interpretuoti.

Pagrindinės šalies eksporto rinkos – Europos šalys ir Rusija – toliau išgyvena ekonominius sunkumus. Net jei Lietuvos gamintojai palyginti sėkmingai tvarkėsi su sankcijų Rusijai pasekmėmis, Europos ekonominė raida šiame procese Lietuvai nepadėjo ir vis dar nepadeda. Padėti visaip bando, regis, paskutinis likęs galintis kažką pakeisti – Europos centrinis bankas, kuris prieš mėnesį iki niekad nematytų neigiamų žemumų sumažino euro palūkanas ir ketina jas ten laikyti tol, kol bus pastebėta teigimų ženklų ekonomikos raidoje. Iš euro zonos verslo sektoriaus nuotaikų atrodo, kad tai nenutiks labai greitai.

Vakar buvo paskelbti euro zonos šalių verslo aplinkos indikatoriai, kurie, skirtingai nuo Lietuvos rodiklių, pavasario euro zonos šalių verslo sektoriui nežada. Ekonomikos lūkesčių arba pasitikėjimo rodiklis kovo mėnesį nukrito nuo 103,8 iki 103 ir nuvylė pokyčių neprognozavusius rinkų dalyvius. Vartotojų pasitikėjimo rodiklis pokyčių nerodo, bet vėlgi skirtingai nuo Lietuvos, prasčiausią dinamiką kovo mėnesį demonstravo būtent paslaugų sektorius, kur pasitikėjimo rodiklis krito labiausiai – nuo 10,6 iki 9,6. Pramonės įmonių pasitikėjimo rodiklis vos pakilo.

Euro zona šiemet išgyveno išties nekokią metų pradžią – nuo akcijų rinkų griūties iki migrantų krizės.

Verta pastebėti, kad bendras euro zonos ekonomikos lūkesčių rodiklis, 2015 metais demonstravęs palyginti stabilią spartaus augimo tendenciją, šiemet smarkiai krenta – nuo metų pradžios verslo sektoriaus nuotaikos yra subjurusios iki praėjusių metų pradžios lygmens. Euro zona šiemet išgyveno išties nekokią metų pradžią – nuo akcijų rinkų griūties iki migrantų krizės. Regis, daug stimulų susivienijo kartindami verslo sektoriaus nuotaikas. Būtent šie aspektai veikiausiai ir atsispindi šiandienos Lietuvos verslo nuotaikų tyrime.

Džiugina tai, kad Lietuvos vartotojai, skirtingai nei euro zonos gyventojai, kur kas smagiau pasitinka pavasarį. Euro zonos vartotojams veikiausiai nuotaiką gadinanti migrantų krizė ir kiti politiniai neramumai Lietuvos vartotojams nerūpi tiek smarkiai. O tokių ekonominių veiksnių kaip minimalios algos, vidutinio darbo užmokesčio augimo, nedarbo traukimosi tendencijos jiems leidžia būti nusiteikusiems palankiai ir prisidėti prie svarbiausio ekonomikos komponento, vidaus paklausos, auginimo.

BFL / V.Skaraičio nuotr.

Ar žinote, kur buvo nukaldinta pirmoji oficiali euro moneta? Kas užsimanė 500 eurų banktono? Kurią spalvą paniekino euro kūrėjai? Kurioje euro zonos šalyje nėra 1 bei 2 centų monetų?

Eglė Digrytė, euroblogas.lt

Lietuva jau metus gyvena su euro banknotais ir monetomis. Daugelis gyventojų bendrąją ES valiutą rečiau ar dažniau čiupinėdavo ir iki tol, todėl spėjo taip priprasti, kad į daugelį detalių nebekreipia dėmesio.

Idėja apie vieningą valiutą Europoje ėmė sklandyti jau 8-ajame dešimtmetyje, bet monetarinę sąjungą, kuri tapo didžiausia pinigų reforma nuo romėnų imperijos laikų, sukūrė tik 1992 metais pasirašyta Mastrichto sutartis. Formaliai euras pradėtas naudoti 1999-ųjų sausį, tačiau bemaž trejus metus jis buvo tik virtualus ir paprasti gyventojai vargiai juto skirtumą: vokiečiai toliau mokėjo markėmis, belgai – frankais, o portugalai – eskudais. Banknotai ir monetos europiečių rankose atsidūrė tik atėjus 2002 metams.

Eurą iš pradžių įsivedė 11 valstybių: Airija, Austrija, Belgija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija ir Vokietija. To paties norėjusi Graikija neatitiko kriterijų. Prie pinigų sąjungos ji prisijungė vėliau, bet suspėjo įšokti į traukinį ir fiziškai eurai joje pradėjo cirkuliuoti tuo pačiu metu, kaip minėtose šalyse.

Kosovas ir Juodkalnija eurą įsivedė vienašališkai, todėl euro zonai formaliai nepriklauso.

Dabar euro zonai priklauso ir Estija, Kipras, Latvija, Lietuva, Malta, Slovakija bei Slovėnija. Tačiau ši valiuta cirkuliuoja didesnėje teritorijoje. Pagal susitarimus su ES, euras yra oficiali valiuta nykštukinėse valstybėse Andoroje (vietoj ispaniškų pesetų ir prancūziškų frankų), Monake (vietoj frankų), San Marine ir Vatikane (vietoj itališkų lirų), jos kaldina savas monetas. Kosovas ir Juodkalnija eurą įsivedė vienašališkai, todėl euro zonai formaliai nepriklauso.

Kitos ES narės yra įsipareigojusios įsivesti eurą, kai tik atitiks kriterijus. Vienintelės Jungtinė Karalystė ir Danija neprivalo to daryti. Kroną tebeturinti Švedija taip pat turėtų prisijungti prie euro zonos – kai tam referendume pritars gyventojai. Iki šiol tokio palaiminimo gauti nepavyko. 2003 metais referendume 56 proc. rinkėjų pasisakė prieš eurą ir tik 42 proc. balsavo „už‟.

Euro zonos narėmis tapusių šalių valiutos nebuvo konvertuotos vienu ypu. Likus pusvalandžiui iki 1999 metų, centriniai bankai nustatė atitinkamų valiutų santykį su JAV doleriu. Šie rodmenys buvo naudojami paskaičiuoti ekiu (European Currency Unit, Ecu) – valiutų krepšelio ir virtualios valiutos, kuri tapo euru, – vertę. Tik tuomet nacionalinės valiutos buvo paverstos eurais.

Naująja valiuta reikėjo aprūpinti 291 mln. žmonių. Iš pradžių buvo atspausdinta 12,5 mlrd. banknotų ir nukaldinta 76 mlrd. monetų. Vien pastarosios svėrė 300 tonų, bankai skundėsi stokojantys vietos joms saugoti.

Nyderlandų vyriausybė prognozavo, kad 250 vienos tonos sunkvežimių turės atlikti 8 tūkst. kelionių, kad išvežiotų 1,5 mlrd. monetų.

Daugelį monetų gyventojai gavo parduotuvėse. Pinigų išvežiojimas buvo tikras logistinis košmaras. Didžiausias galvosūkis buvo, kaip bankus ir parduotuves aprūpinti pakankamu kiekiu naujų pinigų. Nyderlandų vyriausybė prognozavo, kad 250 vienos tonos sunkvežimių turės atlikti 8 tūkst. kelionių, kad išvežiotų 1,5 mlrd. monetų. Vokietijoje teko pristatyti net 20 mlrd. monetų. „Deutsche Bank‟ paskaičiavo, kad jo kasininkai, keisdami pinigus privatiems klientams, iš viso praleis 2 tūkst. mėnesių, ir tai tik jei žmogus apsilankys vos vieną kartą.

Pirmoji oficiali euro moneta buvo nukalta 1998 metų gegužę Bordo mieste Prancūzijoje.

Rūpesčių kėlė ir pats monetų kalimas. Pastebėjus dizaino trūkumų, kai kuriose šalyse šį procesą net teko sustabdyti. Pirmoji oficiali euro moneta buvo nukalta 1998 metų gegužę Bordo mieste Prancūzijoje. Ši šalis buvo viena aktyviausių banknotų ir monetų vartotojų – XXI amžiaus pradžioje keturi iš penkių atsiskaitymų buvo atliekami grynaisiais, todėl norėjo pradėti visą grandiozinį procesą. Bet kiek pasiankstino, mat pirmojo monetų dizaino buvo atsisakyta. Prancūzams teko sulydyti pirmuosius devynis milijonus 10 centų monetų ir taip pavėjui paleisti keletą šimtų tūkstančių. Vokietija irgi neišvengė problemų – 12 žvaigždžių, puošiančių monetų briaunas, buvo pasuktos neteisingai.

Kaip atrodys euro banknotai, paaiškėjo dar 1996-ųjų gruodį. Dizaino konkursą laimėjo austrų menininkas Robertas Kalina, pasiūlęs ant banknotų pristatyti įvairių laikotarpių ir stilių Europos architektūrą, taip išvengiant ginčų dėl nacionalinių didvyrių ir pasiekimų.  Pinigų priekinę pusę papuošė langai ir vartai, simbolizuojantys atvirumo bei bendradarbiavimo dvasią, antrąją – tiltai, simbolizuojantys tautų tarpusavio bei Europos ir pasaulio bendradarbiavimą. Jie buvo R.Kalinos išgalvoti ir stilizuoti, o ne konkrečių statinių atvaizdai. Ant 5 eurų banknoto vaizduojama ankstyviausia architektūra, o ant 500 eurų banknoto – šiuolaikinė.

Europos aklųjų sąjunga skundėsi, kad aštuonios euro monetos viena nuo kitos menkai tesiskyrė.

Kur kas didesni ginčai virė dėlmonetų dizaino. Tik 1997-ųjų birželį nuspręsta pasirinkti sukurtąjį belgų menininko Luco Luycx. Vienas iš diskusijų objektų – iš kokių metalų kaldinti monetas. Švedija atkreipė dėmesį, kad iki 20 proc. moterų kamuoja alergija nikeliui, ir reikalavo jį pakeisti vadinamuoju šiaurės auksu. Bet paaiškėjo, kad tokiu atveju 7 mln. žemyne veikiančių užkandžių bei gėrimų pardavimo automatų ir dar daugiau parkomatų neatskirs 20 ir 50 centų monetų. Kitas klausimas – monetų forma ir dydis. Europos aklųjų sąjunga skundėsi, kad aštuonios euro monetos viena nuo kitos menkai tesiskyrė. Buvo pasiūlyta devyniakampė 20 centų moneta, bet vokiečiai užginčijo – esą ji tik „varys iš proto‟ automatus.

Galiausiai nuspręsta euro monetas kaldinti aukso, sidabro ir vario spalvų. Lietuviškos 1 ir 2 eurų dvispalvės monetos kaldinamos iš spalvotųjų metalų lydinių, 10, 20 ir 50 euro centų monetos – iš vadinamojo šiaurės aukso metalų lydinio, 1, 2 ir 5 euro centų monetos – iš variu dengto plieno. Priešingai nei banknotus, monetas šalys kaldinasi pačios, todėl leista naudoti savitą, nacionalinį dizainą. Monarchijos įamžino savo karalius ir karalienes, kai kurios šalys monetas papuošė nacionaliniais simboliais, Vokietija – ereliu, Graikija – pelėda, Suomija – liūtu, kuris buvo kaldinamas ant kai kurių markių. Dėl šių skirtumų monetų dydis truputį skiriasi, priklausomai nuo „tautybės‟.

Bent 2 centų monetą akliesiems ir silpnaregiams atskirti nuo 1 ir 5 centų nesunku – jos briauna turi horizontalų griovelį.

Eurai spausdinami skirtingų spalvų: 5 eurų banknotas yra pilkas, 10 – raudonas, 20 – mėlynas, 50 – oranžinis, 100 – žalias, 200 – geltonas, 500 – violetinis. Nėra tik rudo banknoto.

Vokietija turėjo net 1000 markių banknotą, kurio vertė buvo lygi kaip tik maždaug 500 eurų, todėl nuspręsta spausdinti ir tokio nominalo banknotus.

Turbūt retas įsivaizduoja, kaip atrodo didžiausio nominalo – 500 eurų – banknotas, nekalbant apie tai, kad vargiai yra jį čiupinėjęs. Nors daug kur vargiai reikia vertingesnių nei 100 eurų banknotų, kai kuriose šalyse buvo ypač populiaru naudoti grynuosius. Vokietija turėjo net 1000 markių banknotą, kurio vertė buvo lygi kaip tik maždaug 500 eurų, todėl nuspręsta spausdinti ir tokio nominalo banknotus. Tai lemia dar vieną nepatogumą, mat kuo didesnio nominalo banknotai, tuo jie didesni, kad būtų lengviau atskirti.

Savų tradicijų laikosi ir suomiai – jie nenaudoja mažiausio nominalo – 1 ir 2 centų – monetų, kaip ir cirkuliuojant markei. Kainos ir toliau apvalinamos 5 centų tikslumu. Tiesa, nedidelis smulkiausių monetų kiekis buvo nukaldintas – numizmatų reikmėms, o rinkoje jų vertė gali pasiekti net 10 eurų.

O štai Italijoje mažiausio nominalo banknotas buvo 1000 lirų (maždaug 50 euro centų vertės). Kadangi su euru pradėta naudoti nemažai monetų, 2001-ųjų gruodį daugelisitalų vieni kitiems dovanojo pinigines su kišenėle metaliniams pinigams.

Daugeliui lietuvių buvo nelengva atsisveikinti su nacionaline valiuta, nors ji po Nepriklausomybės atkūrimo cirkuliavo vos daugiau nei 21 metus. Graikams turėjo būti dar sunkiau – jų drachma atsirado dar Senovės Graikijoje. Sidabrinės monetos cirkuliavo jau Aleksandro Didžiojo laikais.

Bendroji ES valiuta turi ne tik oficialią santrumpą – EUR, bet ir specialų simbolį – €, panašiai kaip JAV doleris ($) ar Jungtinės Karalystės svaras sterlingų (£).

Kasdienėje kalboje kai kurių šalių gyventojai euro centus mėgsta vadinti savaip: Graikijoje – leptó (daugiskaitoje –leptá, Λεπτά), italai – centesimo. Prancūzai dažnai tebevartoja centime (taip buvo vadinami smulkesni už frankus pinigai), o ispanai – céntimo.

Ministras pirmininkas Andrius Kubilius teigia neįžvelgiantis pagerėjimo euro zonos ekonomikose požymių. Premjero teigimu, šiuo metu priimami sprendimai kol kas neleidžia teigti, kad padėtis euro zonoje, o kartu ir nuo eksporto priklausančioje Lietuvos ekonomikoje, pagerės.

“Tos žinios, kurios ateina iš euro zonos, nesuteikia pagrindo labiau optimistiškai žiūrėti į 2012 metus”, – kalbėjo A. Kubilius.

Tokią prognozę Vyriausybės vadovas išsakė, komentuodamas tarptautinių agentūrų sprendimą devynioms euro zonos valstybėms sumažinti skolinimosi reitingus.

“Tai (reitingų sumažinimas.- ELTA) rodo, kad tarptautinės rinkos dar nėra įtikintos euro zonos ir Europos Sąjungos (ES) priimtais sprendimais, kad tie sprendimai išspręs visas euro zonos problemas. Problemos yra nemenkos, užsitęsusios, jau galima skaičiuoti antrus metus, kai kalbame apie tas pačias problemas. Akivaizdus dalykas, kad toks reitingų agentūrų įvertinimas reiškia, kad toms šalims skolintis teks brangiau skolintis. Tai gali paveikti tų šalių ekonomikos vystymąsi. Mes, būdami atvira ir labai į eksporto rinkas orientuota ekonomika, be abejo, dėl tų šalių galimai patiriamų ekonominių problemų taip pat galime patirti papildomų išbandymų ir sunkumų”, – po Vyriausybės pasitarimo sakė A. Kubilius.

Pasiektas bendras susitarimas dėl finansinės drausmės griežtinimo rodo vieningą Europos Sąjungos (ES) politinę valią prisiimti atsakomybę už Europos ekonominę ateitį ir ryžtą nedelsiant spręsti euro zonos skolų krizės problemas. Lietuvos vadovės Dalios Grybauskaitės vertinimu, tai labai reikšmingas žingsnis į priekį, kurio jau seniai reikėjo.

Belgijos sostinėje susirinkę ES valstybių vadovai ankstyvą penktadienio rytą sutarė dėl griežtos finansinės disciplinos ir taupymo priemonių, būtinų euro zonos skolų krizei įveikti. Apie tai praneša ELTA.

“Džiaugiuosi, kad absoliuti ES valstybių dauguma supranta, kokioje sudėtingoje padėtyje atsidūrė Europos ekonomika, ir žengė labai svarbų žingsnį stiprinant fiskalinę, ekonominę drausmę ir atsakingą elgesį su finansais”, – sakė Lietuvos vadovė.

Tolesnėse ES vadovų diskusijose siūloma, jog šis susitarimas būtų taikomas septyniolikai euro zonos valstybių, prie kurių galėtų prisijungti ir likusios ES narės, siekiančios vykdyti atsakingą ekonominę ir fiskalinę politiką.

Prezidentės teigimu, tai reiškia, jog Europa vienijasi ir dar glaudžiau bendradarbiaus ekonominės politikos koordinavimo klausimais.

Pasak Lietuvos vadovės, atsakingu finansų valdymu pasižyminčios Baltijos ir Šiaurės valstybės palaiko ES Vadovų Tarybos sprendimus. Šie sprendimai buvo neišvengiami, juos reikėjo priimti jau anksčiau, neleidžiant ES skolų krizei gilėti.

Ispanija tapo jau penktąja euro zonos šalimi, atsikračiusia valdančiosios kairuoliškos partijos ir šalies vairą atidavusia į opozicijoje tūnojusių dešiniųjų politikų rankas.

Pervargę nuo 21,5 proc. siekiančio nedarbo ir miglotų šalies ekonomikos perspektyvų, ispanai pastaruosiuose rinkimuose balsavo už opozicinę konservatorių partiją. Sekdami Portugalijos, Airijos, Graikijos bei Italijos pavyzdžiu, Ispanijos rinkėjai nusprendė, kad vienintelė galimybė išsikapstyti iš skolų krizės – tai patikėti šalies likimą kitai politinei jėgai.
Taigi per regioninius rinkimus net 37,5 proc. balsų ispanai atidavė 56 metų opozicijos lyderiui Marianui Rajoy ir jo vadovaujamai konservatorių Liaudies partijai, neregėjusiai valdžios pastaruosius aštuonerius metus, o dabar jau be baimės laukiančiai kitų metų nacionalinių parlamento rinkimų, kuriuose dabartinio premjero socialisto Jose Luiso Rodriguezo Zapatero partija bei jo įpėdinis Alfredo Perezas Rubalcaba beveik nebeturi jokių šansų laimėti. Juo labiau kad socialistai valdžios neteko dviejuose svarbiausiuose savo bastionuose – Barselonoje ir Sevilijoje.
Tokie rinkimų rezultatai – akivaizdus ispanų balsas “prieš”, nes rinkimus laimėjęs konservatorių lyderis prieš balsavimą dorai net nepaaiškino, kaip jis rengiasi kovoti su nedarbu ar valstybės skola, kad galėtume sakyti, jog ispanai susiviliojo kokiais nors politiko pažadais. “Darysiu viską, ko iš manęs pageidaus ispanai”, – aiškina M.Rajoy, žadėdamas permainų, bet nepasakydamas, kokių konkrečiai.
Tiesa, vykstant rinkimų kampanijai jis užsiminė, jog mažins mokesčius verslui, kad paskatintų darbdavius į darbą priimti daugiau žmonių, ir pažadėjo laikytis Europos Sąjungos Ispanijai iškeltų reikalavimų dėl biudžeto deficito mažinimo, nors, ekonomistų vertinimu, dabartinis vos juntamas ekonomikos augimas vargu ar leis įgyvendinti ambicingą planą šiemet deficitą sumažinti 3,2 proc., iki 6 proc.
Beje, ispanai jau spėjo įsitikinti, kad M.Rajoy pergalė ekonomiką gali paveikti netgi dar blogiau. Štai praėjusią savaitę skolinimasis Ispanijai pabrango dvigubai, palyginti su spalio mėnesiu, nes už 2,98 mlrd. eurų vertės trijų ir šešių mėnesių trukmės obligacijas teko pakloti 5,11 proc. palūkanų, kai spalį jos tesiekė 2,29 proc.

Pamiršo senas nuodėmes
Kitas aspektas – kad ispanai visai pamiršo, kam išties turi “dėkoti” už finansų krizę. Mat 1996–2004 m. Ispanijos vyriausybei vadovavo konservatorius Jose Maria Aznaras, kurio politika sukėlė nekilnojamojo turto burbulą ir įklampino šalį į skolas. Priminsime, kad tuo metu vyriausybė įteisino nekilnojamojo turto statybą priemiesčiuose ir visokeriopai skatino gyventojus imti paskolas bei įsigyti nuosavo nekilnojamojo turto.
Vėliau ispanams dėl to teko labai gailėtis: jau 2004-aisiais paaiškėjo, kad didelė dalis gyventojų negali bankams mokėti lengva ranka gautų paskolų įmokų. Tad konservatoriai sulaukė skaudaus pralaimėjimo rinkimuose ir beveik dešimtmečiui užleido vietą socialistams. Tačiau ir šie nepateisino vilčių. Dabartinis premjeras J.L.R.Zapatero ilgai neigė nekilnojamojo turto burbulą ir ėmėsi beatodairiško skolinimosi, kad tik ispanai kuo ilgiau nepajustų krizės požymių ir nenukreiptų į jį savo nepasitenkinimo.
Tačiau visąlaik dangstyti nesėkmių nepavyko, tad premjerui teko imtis drastiškų taupymo priemonių, o tai užtraukė dar didesnę tautiečių nemalonę nei melas. Ispanai ant premjero ir visų socialistų labiausiai pyksta už tai, kad šie sumažino atlyginimus, apkrovė mokesčiais prekybinius susivienijimus, pasiūlė įstatymų, palengvinančių ir supaprastinančių darbuotojų atleidimą iš darbo.
Rezultatas akivaizdus – dabar visą šią košę užviręs premjeras nuleidęs galvą kiūtina iš politinės arenos ir užleidžia vietą didžiausiam savo priešininkui – visai taip pat, kaip Italijos premjeras Silvio Berlusconi užleido vietą dešiniąsias idėjas propaguojančiam Mario Monti, Graikijos premjeras George’as Papandreou apsikeitė vietomis su konservatoriumi Lucu Papademu, o Portugalijoje socialistas premjeras Jose Socratesas birželį savo kėdę užleido naujajam vyriausybės vadovui iš dešiniųjų stovyklos Pedro Passosui Coelhui.

Rima Janužytė

BOX:
Ispanijos ekonomika
Nedarbas    21,5 proc.
Biudžeto deficitas    9,2 proc.
Skolinimosi palūkanos    5,11 proc.
Šaltinis: Eurostatas, Ispanijos darbo birža

Padėtis euro zonos šalyse primena griūvančių domino kaladėlių efektą. Sustabdyti šį procesą dar galima, bet tam reikia valstybes arba dar labiau tarpusavyje susieti, arba, priešingai, sukurti dviejų, o gal ir trijų greičių Europą.

Graikija vadinama visų euro zonos šalių problemų pradininke ir skelbiama, kad čia prasidėjusios bėdos lyg domino efektas paveikė kitų euro zonos šalių finansus. Tačiau visai ne dėl to, kad Graikijos skolos yra neregėtai didelės. Netgi priešingai. Visame euro zonos valstybių skolų katile Graikijos skola sudaro vos 4 proc. ir yra tikras mažmožis, palyginti su tuo, kiek prisiskolinusios kitos valstybės. Pavyzdžiui, Italijos skola sudaro 23 proc., Ispanijos – 9 proc. visos euro zonos skolos.
Tad svarbiausia – visai ne skolos dydis, o šalių tarpusavio ryšiai. „Euro zona – lyg didelė šeima, kurioje susirgus vienam šeimos nariui virusą pasigauna ir kiti“, – lygina Vokietijos finansų analitikas Wolfgangas Munchau. Ir visai nesvarbu, kad vienų šeimos narių imunitetas stipresnis, o kiti nuolat persišaldo.
Tokias jo metaforas vaizdžiai iliustruoja realybė: štai dabar juodajame euro zonos sąraše gali atsidurti ne tik po didinamuoju stiklu esančios Ispanija, Portugalija ar jau minėta Italija, bet ir visiškai ramiai iki šiol Graikijos dramą stebėjusi Austrija.
Priminsime, kad didžiausi šios šalies bankai liepos mėnesį be jokio vargo išlaikė vadinamąjį bankų testą ir netgi gerokai pranoko visų lūkesčius. Tačiau vėliau yla ėmė lįsti iš maišo. Spalio 10-ąją Austrijos bankas „Erste Bank“ pranešė suklydęs ir vasarą vertintojams pateikęs neteisingus duomenis. Jis buvo nurodęs, kad neturi jokių sąsajų su Austrijos vyriausybės skola. Dabar paaiškėjo, kad šis bankas yra garantavęs net 2,8 mlrd. eurų vyriausybės skolos ir dėl to jau yra patyręs 460 mln. eurų nuostolių, o iš viso trečiąjį šių metų ketvirtį bankas prarado 1,49 mlrd. eurų.
Praėjus vos keturioms dienoms po šių nemalonių žinių, prabilo ir kitas bankas OVAG. Jo atstovai paskelbė, kad banko metiniai nuostoliai sieks tarp 900 mln. ir 1,05 mlrd. eurų, – tai priklausys nuo to, kokia padėtis bus euro zonos akcijų rinkoje.
Tad dabar jau ir Austrija yra atsidūrusi didžiųjų tarptautinių reitingų agentūrų akiratyje, ir visai nesvarbu, kad šalis buvo laikoma viena labiausiai klestinčių euro zonoje, o tiksliau – trečia stipriausia euro zonos valstybe. Tiesiog ji irgi užsikrėtė bloguoju virusu, nuo kurio skiepas kol kas neišrastas.
O taip nutiko todėl, kad Austriją labai stipriai paveikė problemos kaimyninėse Vengrijoje ir Rumunijoje, mat Austrijos bankai buvo pagrindiniai šių šalių nekilnojamojo turto burbulo finansuotojai.
Lygiai taip pat Graikijos skolos paveikė, regis, atsparią Belgijos ekonomiką. Mat paaiškėjo, kad Belgijos bankai į Graikijos vyriausybės obligacijas yra sumerkę milijardus. Pavyzdžiui, neseniai antrą kartą Belgijos, Prancūzijos ir Liuksemburgo vyriausybių lėšomis buvo gelbėjamas bankas „Dexia“, kuris Graikijos obligacijų prisipirko už 48 mlrd. eurų.
Vien Belgijai minėto banko gelbėjimas šį sykį atsiėjo 4 mlrd. eurų, bet nežinia, kiek jų dar prireiks, mat „Dexia“ turi ir 17,5 mlrd. eurų vertės Italijos, Ispanijos bei Portugalijos skolos popierių, tad užtenka sušlubuoti bent vienos iš šių valstybių finansams, ir Belgijai vėl teks krapštyti pinigus.
Visa tai puikiai iliustruoja, kaip Europos šalių finansai yra susiję tarpusavyje ir kaip negandos vienoje valstybėje bemat atsiliepia kitai.
Čia dar galima paminėti ir Prancūziją, kurios komerciniai bankai ilgą laiką maitinosi Graikijos mokamomis palūkanomis už nupirktas šios šalies skolas, tačiau dabar visa tai Prancūzijai karčiai atsirūgsta, nes kone pusei bankų sektoriaus Prancūzijoje gresia labai rimti nemalonumai.
O jei nemalonumai ištiks juos, tada verks ir Vokietijos bankai, mat aiškėja, kad šios šalies bankų sektoriuje irgi ne viskas auksas, kas auksu žiba. Pasirodo, šalies bankai iš prancūzų yra perpirkę nemažai graikiškų skolų ir dabar dreba, kad tik neprarastų milijardų, kuriuos tikėjosi užsidirbti.

Bėga investuotojai

Kitas pavyzdys – Italija. Jau kuris laikas prognozuojama, kad šios šalies ekonomikai gresia labai rimti nemalonumai. Tačiau tai reiškia ir naujas problemas visai tarpusavyje susaistytai euro zonai.
Štai dėl ko praėjusią savaitę naujasis Italijos premjeras Mario Monti nuskubėjo susitikti su Vokietijos kanclere Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentu Nicolas Sarkozy. Mat imta jau visai rimtai nuogąstauti, kad jei Italiją ištiks finansinė katastrofa, eurui jau be jokių perdėjimų gresia žlugimas. Sąsajos aiškios: praėjusią savaitę Italijos skolinimosi palūkanos perkopė 7 proc.
Netrukus investuotojai nusprendė, kad ir Ispanija nedaug patikimesnė, tad praėjusį trečiadienį Ispanija tarptautinėse rinkose pasiskolino 3,6 mlrd. eurų ir už juos turės mokėti 6,975 proc. palūkanų. O tai didžiausios palūkanos per pastaruosius 15 metų, bemaž nesiskiriančios nuo tų, kurias turės mokėti Italija. Priminsime, kad tarptautinė vadybos konsultavimo įmonė „Mc Kinsey“ naujausioje savo analizėje Ispaniją įvardijo netgi kaip pačią silpniausią euro zonos valstybę.
Į smarkiai pakilusias minėtų šalių skolinimosi palūkanas bei analitikų išvadas sureagavo ir kiti tarptautiniai skolintojai, tad praėjusią savaitę jie vienas po kito ėmė apskritai trauktis iš Europos. „New York Times“ analitikas Nelsonas Schwartzas pabrėžia, kad Didžiosios Britanijos „The Royal Bank of Scotland“ bei Olandijos pensijų fondai pastarosiomis dienomis aktyviai pardavinėja Europos suverenias skolas, nes tiesiog nebeturi kaip kitaip prasimanyti pinigų.
Portalo Businessinsider.com analitikai mano, kad šiuo metu Europos bankuose vykstančios tarpbankinio skolinimosi problemos yra itin aštrios ir tokios pat rimtos kaip 2007–2008 m. buvo JAV, kai šios šalies problemos gan greitai tapo viso pasaulio problemomis. Tik dabar kryptis priešinga, ir pasaulį gali sukrėsti krizė, prasidėjusi Europoje.
Mat nuo Europos yra priklausoma ne tik JAV, bet ir kitų pasaulio šalių ekonomika. Pavyzdžiui, visai neseniai apie 1 mlrd. JAV dolerių vertės Italijos skolos nurašė Japonijos bendrovė „Kokusai Asset Management“, o tokių kaip ši bendrovė yra tūkstančiai. „Bent vieną Europos šalį ištikusi krizė per naktį gali sužlugdyti šimtus įmonių tiek Europoje, tiek visame pasaulyje“, – niūriomis prognozėmis dalijasi JAV analitikas Henry Blodgetas.

Sujungti ar atskirti?
Taigi kyla klausimas, kaip šį domino efektą sustabdyti. Didieji protai šiuo metu mato kelias išeitis. Viena galimybė – pritarti naujausiam Europos Komisijos vadovo Jose Manuelio Barroso siūlymui visiškai unifikuoti euro zonos gelbėjimą ir įvesti vadinamąsias euro obligacijas. Kitaip tariant, visas euro zonos valstybių skolas „sumesti“ į bendrą katilą ir bendrai su jomis tvarkytis.
Priminsime, kad kaip tik praėjusią savaitę EK šiuo klausimu pradėjo konsultacijas su euro zonos šalių lyderiais, nes dar reikia susitarti, ar visos 17 euro zonos valstybių galės naudotis bendromis obligacijomis, dar vadinamomis stabilumo obligacijomis.
Kita galimybė, kuri gali padėti euro zonai išsikapanoti, – tai Vokietijos kanclerės A.Merkel siūlymas atriboti labiausiai sergančių euro zonos valstybių ekonomiką nuo sveikesniųjų. Kitaip sakant, ji siūlo nebesivarginti dėl Graikijos ir įgyvendinti dviejų greičių Europos planą.
Savo siūlymų turi ir Tarptautinis valiutos fondas. Prabilęs apie nebekontroliuojamą domino efektą, TVF pristatė naują prevencinę likvidumo skolinimosi liniją, sukurtą tam, kad padėtų išsaugoti sveikus ekonomikos pagrindus toms valstybėms, kurioms reikia patenkinti trumpalaikius finansavimo poreikius. Ši skolinimosi linija pakeitė anksčiau naudotą prevencinę paskolų liniją ir skiriasi nuo jos tuo, kad skirta spręsti ne ilgalaikiams nesklandumams, o problemoms, kurias reikia įveikti tuojau pat, kad jos nespėtų neigiamai paveikti kitų šalių ekonomikos.
DNB ekonomistas Rimantas Rudzkis, kaip ir TVF atstovai, neabejoja, kad vienintelė likusi išeitis Europai gali būti toks „greitų“ pinigų spausdinimas. Tiesa, ši priemonė, kaip ir visos kitos, tiesiogiai atsilieps ne tik euro zonos narėms, bet ir kitoms Europos valstybėms, neaplenkiant ir Lietuvos. „Įjungus pinigų spausdinimo mašiną, smarkiai padidėtų infliacija, nuvertėtų euras, būtų stipriai suveržti diržai visose ES šalyse, o Lietuvai tai atsilieptų sumažėjusiu vartojimu ir susitraukusiu eksportu“, – apibendrina R.Rudzkis.

Kokią dalį euro zonos skolų sudaro atskirų valstybių skolų portfeliai (proc.)

Italija    23
Ispanija    9
Graikija    4
Airija    2
Portugalija    1,9
Kitos šalys    60,1
Šaltinis: EBPO

Trys siūlomi būdai, kurie padėtų sustabdyti euro zonos krizių domino efektą
EK: sujungti visas euro zonos šalių skolas į vieną ir mažinti jas centralizuotai, išleidžiant bendras euro obligacijas.
Vokietija: atskirti silpnas valstybes nuo stipriųjų ir pradėti įgyvendinti „dviejų greičių“ euro zonos planą.
TVF: įjungti pinigų spausdinimo mašiną.

Įtampa euro zonoje artėja prie kulminacijos. Čia mums ypač svarbu, ar galimos griūties atveju skandinavų bankai sugebės mus apsaugoti.

Šiuo metu Austrijos, Vokietijos ir kitų Vakarų Europos šalių studentai gali lankyti paskaitas, kuriose mokoma, kaip reikėtų elgtis, jei vieną dieną paaiškėtų, kad bankomatai neveikia, o bankų kortelėmis parduotuvėse ar kavinėse atsiskaityti nėra galimybių. Nes kuo toliau, tuo daugiau ženklų, kad taip gali atsitikti ir realybėje. Pasak JAV milijardierius George’o Soroso, „ši krizė turi potencialą būti daug blogesnė nei „Lehman Brothers“ krizė”.
Žinoma, nesinori gąsdinti, nes nuo gąsdinimų visi ir taip pavargę, tačiau ekonomistų, tvirtininančių, kad niūrūs laikai ar net krachas vis arčiau, choras vis didėja. Graikijoje visuotiniai protestai nesiliauja, šioje šalyje įsivyrauja chaosas, o tai reiškia, kad atomozaga artėja, ir Europos galingiesiems teks priimti lemiamus sprendimus. O visi jie vienas už kitą blogesni. Ir svarbiausia, kad Graikija skęstančiųjų laivelyje ne vienintelė. Ties bedugne balansuoja tiek Airija, tiek Portugalija, tiek Italija, tiek Ispanija, tiek jau ir Belgija. Iš esmės ėmus kristi vienai valstybei, gali prasidėti grandininė domino reakcija, kurios jau niekas nebesustabdys. Kartu tai gali būti paskutinioji ir eurui.
Nobelio premijos laureatas ekonomistas Miltonas Friedmanas vienas pirmųjų dar euro zonos priešaušryje išpranašavo ir jos žlugimą teigdamas, kad „euras – didelių problemų šaltinis, o ne pagalba. Tikėtina, jog artimiausiais metais euro zona žlugs. Skirtingos nacionalinės politikos lems vis didėjančią įtampą pinigų sąjungos viduje, todėl kai kurios šalys galiausiai bandys ją pašalinti, susigrąžindamos savo nacionalines valiutas“.
Pasaulinę krizę išpranašavęs JAV ekonomistas Nourielis Roubini patvirtina minėto ekonomikos guru žodžius. Graikija nebepajėgia apmokėti skolų, Portugalija ir Airija neseniai išvydo, kaip jų obligacijoms priskirtas „šiukšlių“ statusas, Ispanija vos gaivaliojasi, stipriai reikalai šlyja ir Italijoje.
Pavojaus varpais neseniai skambino ir buvęs JAV Federalinio iždo banko vadovas Alanas Greenspanas, teigdamas, kad euras žlunga, ir tai gali turėti neigiamos įtakos JAV įmonių pajamoms ir jų akcijų kursui, nes Europos rinkai tenka maždaug penktadalis JAV eksporto.
Šiuo metu tiek investuotojai, tiek politikai svarsto įvairius scenrijus, nuo „driokstelėjimo“ trilijonais, siekiant užkaišyti lėšų trūkumą Pietų Europoje, iki Graikijos bankroto ir reikšmingos dalies skolų nurašymo.
ES daro viską, kad įtampa atslūgtų, bet ji nė kiek nemąžta, priešingai, kas savaitę vis didėja. “Manau, kad ir toliau bus einama dalinių sprendimų link, nes stebuklingų receptų šiuo atveju nėra“, – teigia VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas.
Čia kyla klausimas, kaip viskas rutuliotųsi Lietuvoje, jos bankuose ir žmonių sąskaituose, jei Pietų Europoje prasidėtų griūtis. Ir žinant, kad Vokietijos, Prancūzijos ir kitų stipriųjų ES šalių bankai į ne pagal pajamas gyvenusias šalis yra sumerkę milijardus eurų. Su tokiais klausimais, taip pat su prašymu patarti Lietuvos gyventojams, kaip ir kur dabar geriausia laikyti savo pinigus, “Veidas” kreipėsi į Lietuvos banko valdybos pirmininką, finansų ministrę, verslininką ir ekonomistą.

Žinomi finansų specialistai, verslininkai, ekonomistai pateikia savo komentarus, prognozes apie svarbiausias permainas pasaulio ekonomikoje ir patarimus, kaip žmonėms planuotis savo ateitį:
1. Neramumai pietinėse ES valstybėse, ypač – Graikijos bankų sistemos griūtis, verčia susimąstyti, kaip tai paveiks eurą ir kaip tai atsilieps Skandinavijos bankams ir nuo jų priklausomiems Lietuvos bankams?
2. Kaip manote, ar mūsų šaliai ir gyventojams derėtų ruoštis antrajai ekonomikos krizės bangai?
3. Jūsų nuomone, kur ir kaip žmonėms geriausia laikyti santaupas dabar ir netolimoje ateityje?

Finansų ministrė Ingrida Šimonytė:

1. Skandinavijos bankai, valdantys antrinius bankus Baltijos šalyse, yra gana stiprūs, todėl tiesioginių grėsmių neįžvelgčiau. Reikia pabrėžti, kad tradiciškai minėtų bankų antrinių bankų Lietuvoje kapitalo pakankamumo rodikliai viršijo minimalius reikalavimus, o tai leidžia lengviau atlaikyti išorės šokus. Tačiau netiesioginis neramumų poveikis, žinoma, yra – per išaugusį nepasitikėjimą skolinimosi sąlygos pablogėjo, sumažėjo skolinimo ir skolinimosi mastas. Euro zonos problemų ilgalaikis sprendimas glūdi suvokiant, kad reikalavimų, keliamų valiutų sąjungai, reikia laikytis rimtai. O trumpojo laikotarpio sprendimus, kurie būtini „gaisrui gesinti“, turi surasti pati euro zona.
2. Yra įvairių nuomonių, ar tai – antroji banga, ar tebesitęsianti pirmoji. Lietuvos ekonomikoje nebėra tokių „burbulų“, kokie buvo iki „Lehmans“ krizės, todėl dabartiniai neramumai tarptautinėse rinkose ir pasaulio ekonomikos klupčiojimai tokio masto svyravimų, kokius matėme 2009-aisiais, nebesukels. Tačiau tai reiškia, kad ir perdėtam optimizmui vietos nėra. Manau, kad ir įmonės, ir gyventojai, pasimokę iš praėjusios krizės, nepradėjo lipti ant to paties grėblio, vos išvydę pirmus pozityvius ženklus. Taigi prisitaikyti prie nuosaikesnio atsigavimo nebus taip sudėtinga. Viešieji finansai taip pat atrodo gerokai labiau subalansuoti, nei 2008-ųjų pabaigoje, kai grėsė keliolika procentų BVP siekiantis deficitas.
3. Bendri patarimai paprastai būna mažiausiai tinkami, nes kiekvieno situacija kuo nors skirtinga. Taigi tokių patarimų dalyti nerizikuosiu.

Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas

1. Centriniai bankai, ES ir kitos tarptautinės institucijos ieško vis naujų būdų išvengti „užkrato“ plitimo. Tikimasi, kad jie duos rezultatų. Dabartinėje situacijoje tik į vieną kumštį sutelkta jėga gali duoti rimtą atkirtį rinkose tvyrančiai įtampai ir netikrumui. Baimės sparčiai plinta į realiąją ekonomiką, todėl neigiamai veikia ir verslo bei vartotojų lūkesčius. Suprastėjęs bendras investicinis fonas mažina paskatas ūkio plėtrai. Jei ūkį apimtų sąstingis, savaime suprantama, tai negalėtų nepaveikti bankų sektoriaus. Tačiau bent jau kol kas tiesioginis neigiamas efektas dėl, pavyzdžiui, Graikijos bėdų, būtų nedidelis. Mat Lietuvoje veikiantys vietos ir užsienio kapitalo bankai į šią valstybę investavę nedaug.
2. Nori taikos – ruoškis karui. Mano vertinimu, šalis pradeda mokytis iš brangiai kainavusių klaidų. Daugėja supratimo, kad reikia gyventi pagal pajamas, o ne skolon. Be to, būsimiems sukrėtimams imama ruoštis iš anksto. Kalbu ir apie pasikeitusį gyventojų požiūrį į svaiginimąsi paskolomis, ir apie sveikintinas pastangas pagaliau sutvarkyti įsisenėjusias šalies finansų skyles. Tiesa, toms pastangoms grėsmę gali kelti rinkimų metams būdingi sveikos nuovokos užtemimai.
3. Pirma – santaupas reikėtų patikėti tik teisėtiems ir galiojančias licencijas turintiems rinkos dalyviams. Antra – „lošti“ pavojinga. Todėl rekomenduočiau atsakingai investuoti ir įvertinti žadamą uždarbį bei prisiimamą riziką ir pasverti, ar tikrai verta dėl žadamų didesnių palūkanų rizikuoti investuojant į įmantrų finansinį produktą, kuris nėra apdraustas valstybės. Priminsiu, kad Lietuvoje apdrausti tik indėliai iki 100 tūkst. eurų (345,2 tūkst. Lt).

Verslininkas, „Vičiūnų“ įmonių grupės vadovas Visvaldas Matijošaitis:

1. Lietuvoje vyraujantys skandinaviško kapitalo bankai plėtrą vykdė lokaliau Baltijos regione. Nors irgi buvo bandymų investuoti Rusijoje, bet šie bankai suspėjo pasitraukti dar prieš pirmosios krizės bangą. Prognozuoti, kad euro zona subyrės net nepasiekus šios plėtros pabaigos, per greita. Mano nuomone, šiandien Lietuva išlošia, kad vis dar turi savo valiutą. Manau, kad euro zona bus dirbtinai palaikoma didžiųjų ES valstybių. Priešingu atveju – Tarybų Sąjunga su rubliu ir tai būtų ilgiau pragyvenusi.
2. Negalime sau leisti išlaidauti kaip iki krizės. Privalome pasverti, ar uždirbame tiek, kad galėtume grąžinti skolą. Kai kurių gyventojų ir bendrovių gyvenimo būdas gyventi skolon, neturint galimybės ją grąžinti, buvo ydingas. O krizei ruoštis visada reikia, tada galbūt ji ir neateis. Mūsų įmonės taip pat yra pasiskolinusios. Bet nuolat analizuojame, ar sugebėsime išlaikyti stabilius pinigų srautus. Pasaulinės krizės grėsmės nuojautos yra visoje Europoje. Taupo ir lietuviai, ir vakariečiai.
3. Santaupas laikyčiau bankuose ir, kad būtų garantuočiau, skaidyčiau indėlius: pinigus patikėčiau skirtingiems bankams ir laikyčiau skirtingomis valiutomis. Lito niekas nedevalvuos ir jis niekur nedings. O investuoti susilaikyčiau, nes žmonės neturi patirties tiek, kad galėtų patys reguliuoti investavimo procesą.

Ekonomikos profesorius, habilituotas daktaras Jonas Čičinskas:

1. Su Graikijos ir kitų skęstančių valstybių bankais ir skolomis labiau susisaistę Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos, Italijos bankai. Pasitvirtinus blogajam scenarijui, būtent jie gali patirti daugiausiai nuostolių. Šiuo metu vykstantys pilietiniai neramumai nedaro tiesioginio poveikio finansams ir bankams, o pirmiausia destabilizuoja politinę padėtį valstybėse. Jų vyriausybės darosi mažiau patikimos, ir kai kreipiasi paramos į tarptautinę bendruomenę, joms toji parama vis sunkiau suteikiama. Šiandien euro zona patiria didelių sunkumų. Graikijai, matyt, teks skolintis daugiau, nei dabar skolina ES ir TVF. Gali būti, kad už paskolinimo sąlygas ši šalis bus dar labiau suriesta į ožio ragą. Tiesa, iki lapkričio graikai dar turi kuo dengti savo įsipareigojimus. Šią savaitę padangė prašviesės, bet dėl ateities neramu.
2. Jau antrus ar trečius metus taupome, neišlaidaujame, langų nedaužome, nes suprantame, kad tai neturi jokios prasmės. Mūsų ekonomika kybo ant išorės rinkų. Jei Rusijoje bus viskas gerai, Latvijos ekonomika augs, Vokietijos – nenusmuks, veikiausiai ženklių sukrėtimų nepatirsime. Jau metus tvyro gana rami situacija ir tai padeda ekonomikai išsilaikyti paviršiuje, o visa kita priklauso nuo išorės konjunktūros.
3. Investuoti patarčiau nebent tiems, kas turi didesnes pinigų sumas. Santaupas siūlyčiau laikyti bankuose, kur indėliai garantuoti. Kadangi ir šiemet valstybė skolinsis iš gyventojų, patarčiau pirkti Lietuvos vertybinius popierius, kurių palūkanos paprastai būna didesnės nei terminuotų indėlių.

JAV milijardierius ir filantropas G.Sorosas: „Jei nebus pasirūpinta euru, ši valiuta žlugs, o kartu ir visa ES.“

Vokietijos kanclerė A.Merkel: „Jei norime, kad euras ir toliau išliktų stipri valiuta, regionas turi elgtis kaip viena valstybė.”

JAV ekonomistas N.Roubini: „Į Graikiją pumpuojamų lėšų srautas anksčiau ar vėliau išseks dėl kitose euro zonos šalyse kylančio politinio nepasitenkinimo.”

Britų ekonomistas Andrew Lilico: „Euro zonos skilimas ves prie ES žlugimo, nes būtent jai tenka visos galimo katastofiško scenarijaus išlaidos.“

Lietuva vis dar mano galinti įsivesti eurą 2014-2015 metais, interviu Europos naujienų portalui “EurActiv” pareiškė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Anot jos, “viskas priklausys nuo to, kaip mes tvarkysimės”, taip pat nuo padėties užsienyje.

“Tai, kas nutinka už mūsų (Baltijos – BNS) šalių ribų, darys tiesioginį poveikį mūsų ekonomikai, nes esame labai atviri ir labai liberalūs, bet neapsaugoti”, – pareiškė D.Grybauskaitė.

“Kiekvienos iš Baltijos šalių padėtis skiriasi. Mums labai didelė problema yra deficitas, tačiau jis labai priklauso nuo atsigavimo. Kiekviena iš Baltijos valstybių sudaro maždaug 1 proc. Europos Sąjungos (ES) bendrojo vidaus produkto (BVP). Iš tikrųjų mes nieko neįtakojame. Mes niekam nesukelsime pavojaus. Mes galime būti geri ar blogi pavyzdžiai, tačiau tik elgesio, o ne ekonominės įtakos atžvilgiu”, – teigė Lietuvos valstybės vadovė.

Paprašyta pakomentuoti Estijos planus įstoti į euro zoną ir Vokietijos kanclerės Angelos Merkel savaitgalio pareiškimą apie būtinybę panaikinti atotrūkį tarp stipriausių ir silpniausių Europos ūkių, D.Grybauskaitė pareiškė tikinti, kad A.Merkel tai pareiškė, neturėdama omenyje Estijos.

Pasak Lietuvos valstybės vadovės, “ji (A.Merkel – BNS) apskritai yra teisi, kad skirtumai tarp valstybių narių tebėra milžiniški. Tačiau yra struktūriniai fondai, kurie skirti šalims, ypač toms, kurios elgiasi atsakingai, pasivyti labiau išsivysčiusias nares. Šiuo atžvilgiu Estija yra geriausia mokinė”.

“Prieš krizę jų biudžetas buvo teigiamas. Po krizės jų deficitas nebuvo didesnis nei 2-3 procentai. Politinis elitas visada elgėsi atsakingai, niekada nebuvo klastojama statistika, rūpintasi, kad lėšos būtų naudojamos taupiai, žmonės palaikė visas per krizę priimtas ribojamąsias priemones… taigi šiuo atžvilgiu Estiją galima laikyti geriausiu valstybės narės, kuri sugebėjo per krizę atitikti visus Mastrichto kriterijus, pavyzdžiu”, – pareiškė D.Grybauskaitė.

Pasak Lietuvos prezidentės, “mano šalis ne visada elgėsi atsakingai. Ne visada. Estija šiuo atžvilgiu yra geras pavyzdys kiekvienam”.

Euro zonoje per vieną naktį įkurtas antikrizinis fondas, prie kurio prisidėti per daug nesvarstydamos sutiko net JAV. Ar tai reiškia, kad Europoje bręsta nauja pasaulinė krizė, ar kad jos kaip tik bus išvengta?

Po 2,5 tūkst. eurų – tiek kiekvienam euro zonos gyventojui kainuos naujas ekonomikos gelbėjimo fondas, kurį po 14 valandų trukusių naktinių derybų sutarė steigti Europos Komisija, euro zonos šalys ir Tarptautinis valiutos fondas.

Dėl tokio fondo sudarymo esama pačių įvairiausių vertinimų ir nuotaikų – pradedant džiaugsmo šūksniais, esą tai vienas drąsiausių ir labiausiai pagarbos vertų Europos sprendimų gelbstint eurą ir įrodant Bendrijos solidarumą su bėdos ištiktomis savo narėmis, ir baigiant skeptišku murmėjimu, kad šis fondas duos daugiau žalos nei naudos. Pastarąją savaitę retsykiais nuskamba net grėsmingos sąmokslo teorijos, neva fondas strimgalviais įsteigtas neatsitiktinai: užkulisiuose kalbama, esą tuoj tuoj Europą ištiks milžiniška nauja krizė, kuriai rengiamasi iš anksto, o nuo visuomenės slepiama tiesa, kad nekiltų panikos.

Pirmųjų, palaikančiųjų, argumentas tvirtas: fondas išvaduos nuo gresiančios euro zonos krizės, jei pagalbos netikėtai prireiktų Portugalijai, Ispanijai, Airijai ar kuriai kitai šaliai. Pinigus tereikės iš vienos sąskaitos pervesti į kitą.

Vilniuje praėjusią savaitę viešėjęs Europos žmonių partijos (angl. EPP) prezidentas Wilfriedas Martensas aiškina, kad sprendimas steigti gelbėjimo fondą – labai koncentruota ir pamatuota priemonė, padėsianti iš duobės išlipti tiek euro zonai, tiek visai Bendrijai.

Tuo tarpu skeptikai ar net kritikai aiškina, esą tai trumparegiškas požiūris, nenaudingas niekam, net eurui. Jie pirštu rodo į praėjusios savaitės skaičius, liudijančius, kad nors į fondo atsiradimą itin teigiamai sureagavo euro zonos akcijų rinkos, kurių vertė šoktelėjo net 11–12 proc., tačiau euro vertė kilstelėjo vos 0,1 proc.

“Pavojus eurui išlieka labai didelis, o fondo įkūrimas nesuteikė jokio stabilumo. Kad euro zonos rinka stabilizuotųsi, euras turėtų kainuoti bent 1,34 JAV dolerio”, – tikina “Barclays” analitikas Jordanas Kotickas.
Jam antrina Barselonoje dirbantis ekonomistas Edwardas Hugh, fondą vadinantis pleistru ant neužgijusios žaizdos. “Tai tik laiko klausimas, kada pleistras nusilups ir iš žaizdos vėl ims tekėti kraujas”, – dėsto specialistas.

Kas duos pinigų?

Vienas svarbiausių klausimų, į kurį vis dar nėra aiškaus atsakymo, – iš kur bus paimti tie 750 mlrd. eurų. Fondo steigėjai aiškina, esą 500 mlrd. eurų skirs Europos Sąjunga: 440 mlrd. eurų sudarys paskolų garantijos, dar 60 milijardų Europos Sąjunga skirs grynaisiais (daugiausiai – 16 euro zonos valstybių), o likę 250 milijardų fondą pasieks iš TVF sąskaitos.

Tačiau kyla klausimas, iš kur fondo rėmėjai gaus tiek pinigų? Juk TVF sąskaitoje šiuo metu tėra 268 mlrd. JAV dolerių, o euro zonos šalys pačios skendi skolose.

Vadinasi, euro zonos šalys bus priverstos pardavinėti obligacijas, o TVF teks remti JAV mokesčių mokėtojams. Užsimenama ir apie tai, kad pinigų mašiną įjungs JAV rezervų fondas, kuris, padidinęs JAV dolerių kiekį rinkoje, esą nušaus iš karto du zuikius: šiek tiek devalvuos dolerį, taip padėdamas sustiprėti eurui, ir kartu turės pinigų Tarptautiniam valiutos fondui finansuoti.

Čia ir pasigirsta sąmokslininkų balsai. Esą jei net JAV įsikiša gelbėdamos euro zoną, vadinasi, padėtis iš tiesų labai rimta. “Sunku patikėti, kad vien dėl Graikijos JAV imtųsi tokių veiksmų. Akivaizdu, kad problemos kur kas rimtesnės, ir, matyt, grėsmė kyla viso pasaulio rinkoms”, – mano Vokietijos koncerno “Bosch” valdybos narys Franzas Fehrenbachas, kurį stebina ne tik JAV įsitraukimas, bet ir tai, kaip skubiai priimtas sprendimas.

O grėsmingų signalų kas savaitę vis daugėja. Australijos premjeras Kevinas Ruddas praėjusią savaitę atkreipė dėmesį į tai, kad Graikijos krizė sukrėtė ne tik Europos, bet ir Azijos akcijų rinkas, ir net Volstritą, o Japonijai į rinką per savaitę teko pripumpuoti papildomus 20 mlrd. JAV dolerių. Tuo tarpu euras, nepaisant euro zonos šalių pastangų, tebėra nuvertėjęs labiausiai per pastaruosius 14 mėnesių.

“Taigi nors fondas buvo įkurtas tam, kad nuramintų rinkas, jo atsiradimas sukėlė dar didesnį nerimą ir blogą nuojautą”, – apibendrina JAV analitikė Kathy Lien.

Europos Komisija pritaria Estijos stojimui į Europos pinigų sąjungą (euro zoną). Pasak Lietuvos premjero Andriaus Kubiliaus, tai tinkamas Estijos pastangų įvertinimas ir geras signalas visam mūsų regionui.

“Estijos sėkmė dar kartą patvirtina, kad kryptinga ir atsakinga politika duoda teigiamus rezultatus. Esu tikras, kad šis kaimynų įvertinimas sustiprins Lietuvos ryžtą siekti užsibrėžtų tikslų. Noriu pažymėti, kad euras – nėra tikslas savaime. Lietuvai siekis tapti euro klubo nare yra efektyvi priemonė užtikrinti finansinę tvarką, drausmę, neišlaidavimą bei gyvenimą pagal turimus išteklius”, – sakė A. Kubilius.

Ministras pirmininkas sveikina Estiją su šia Baltijos kaimynų sėkme ir tikisi, kad ir Europos Taryba pritars Europos Komisijos sprendimui.

Brangstanti nafta ir krentantis euro kursas – dvigubas vėzdas, keliantis degalų kainas Lietuvoje į naujas aukštumas. Pasaulio rinkos pagerėjimo artimiausiu metu nežada – naftos paklausą augina Azija ir atgyjanti JAV ekonomika, o eurą tebesmukdo Graikijos bėdos ir ekonominė stagnacija.

“Nordea Markets” vyriausiasis vadybininkas Jaroslavas Suchodolskis teigė, kad pagrindinė žaliavos brangimo priežastis yra pasaulio makroekonominė padėtis, trečiadienį rašo “Verslo žinios”.

“Visas pasaulis šiemet laikosi neblogai ir svarstymus apie galimą dvigubą nuosmukį Azijoje, ypač Kinijoje, jau pakeitė perkaitimo grėsmė. Ekonomikai augant, visi rodikliai rodo, kad laipsniškai nafta ir toliau brangs, – teigė J.Suchodolskis.

Pasak dienraščio, nuo šių metų pradžios “Brent” rūšies nafta Londone pabrango 7 proc. iki 86,3 dolerių už barelį, tuo pat metu euro kursas dolerio atžvilgiu žemyn smigo 7,2 proc. Todėl eurais perskaičiuota naftos kaina nuo metų pradžios yra išaugusi daugiau nei 15 proc. iki 64,85 eurų už barelį, o nuo 2009-ųjų pradžios euro zona, ir Lietuva, kurios valiuta susieta su euru, naftą perka 40 proc. brangiau. Tokios brangios naftos euro zonoje nebūta pastaruosius 18 mėnesių.

“Atsigaunant pasaulio ekonomikai, nenustebčiau, jei naftos kaina šiemet perliptų 100 dolerių už barelį ribą. Tai yra psichologinė riba, tačiau ją peržengus išaugtų spekuliantų lūkesčiai, kad vėl grįšime prie rekordų ties 150 dolerių už barelį, kur buvome prieš finansų krizę”, – įspėjo J.Suchodolskis.

Pastarosiomis dienomis Lietuvos degalinėse benzino ir dyzelino pabrangimą iki rekordinių aukštumų, pasak bendrovės “Orlen Lietuva” atstovo spaudai Jaceko Komaro, lėmė naftos kaina, dolerio kursas bei mokesčiai.

“Daugiausia tokias degalų kainas lemia trys priežastys – naftos kaina, nuo kurios priklauso apie 90 proc. perdirbimo sąnaudų, taip pat dolerio kursas euro atžvilgiu. Kurso pokytis 1 centu Lietuvoje iškart atsiliepia keliais centais. O trečia priežastis – mokesčiai. Nuo 55 proc. iki 63 proc. didmeninėje rinkoje sumokamos degalų kainos atitenka biudžetui”, – tikino J.Komaras.

“Orlen Lietuva” deklaruoja degalų kainą Lietuvoje apskaičiuojanti taikydama formulę pagal pasaulines degalų kainas, kurios kas dieną nustatomos trijuose uostuose (Amsterdame, Roterdame ir Antverpene), tačiau rinkos dalyviai vertina, kad šioje formulėje įtraukta ir “monopolininko marža” – tą atspindi faktas, kad “Lukoil” degalų tanklaiviu sugebėjo parsigabenti pigiau.