R.Naujokaitės nuotr.

Rūta Naujokaitė, euroblogas.lt

Buvusi viršininkė vieno susirinkimo metu mums besiskundžiant, kaip sunku dirbti, išrėžė, jog privalome džiaugtis neturėdami plauti tualetų Anglijoje, o dirbdami biure Vilniuje. Keistas požiūris, kuris nebūtų populiarus nei Danijoje, nei Britanijoje. Čia niekam nėra gėda dirbti net ir prasčiausius darbus. Dažnas tai mato kaip pirmąjį laiptelį, vedantį į šviesesnę ateitį. O tų laiptelių daug. Reikia įveikti kalbos barjerą, paprasčiausiai susigaudyti, kaip naudotis viešuoju transportu.

Vos tik atvykęs į naują šalį žmogus turi iš naujo išmokti funkcionuoti kaip visavertis visuomenės narys. Teks ne kartą apsikvailinti ir prašyti aplinkinių pagalbos, tad jei bijai būti palaikytas nesusipratėliu, nekelk kojos iš tėvynės.

Šiame tinklaraščio Euroblogas.lt straipsnyje plačiau nagrinėsime, ką reiškia būti emigrantu ir ko reikia, norint įsitvirtinti kitose Europos Sąjungos šalyse. Tiksliau, Jungtinėje Karalystėje ir Danijoje, kurias aš pati jau vadinu antrosiomis tėvynėmis.

Bakalauro studijas baigiau Jungtinės Karalystės Bradfordo universitete, o šiuo metu ruošiuosi pradėti antros pakopos studijas Danijos Olborgo universitete.

Savo patarimais tekste taip pat dalijasi žmogiškųjų išteklių specialistas Anglijoje Tomas Ramoška ir Danijoje studijuojantis bei dirbantis Andrius Burokas.

Kalbėsime apie studentų gyvenimą ir darbą užsienyje, o taip pat apie specialistams iš trečiųjų šalių suteikiamą Europos Sąjungos Mėlynąją kortelę.

Studentui įsidarbinti Jungtinėje Karalystėje paprasta

Jungtinės Karalystės įdarbinimo agentūroje „Neon“ dirbantis Tomas Ramoška sako, jog studentams galimybių įsidarbinti apstu. Norintys gali bandyti dirbti kavinėje, bare, restorane – tokių darbų ypač daug. Geriausia tiesiog eiti per barus, restoranus. Ten bent dešimt minučių pasikalbėti su vadybininku, paklausti, ar turi darbo vietų, kokios darbo sąlygos. Taip pat daug studentų dirba laisvai samdomais vertėjais teisme ar kitose viešosiose įstaigose.

Tomas Ramoška / Asmeninio archyvo nuotr.

Aš pati, studijuodama Didžiojoje Britanijoje, lengvai radau darbą panešiojusi savo darbo aprašymą po skirtingas kavines. Tiesa, studentai neieško idealių darbo sąlygų, aukščiausių atlyginimų ar maksimalaus skaičiaus darbo valandų per mėnesį kaip kiti atvykėliai.

Specialistų alga siekia ir 80 tūkst. svarų per metus

Kitokia situacija su norinčiais susirasti darbą specialistais, kurie atvyksta į šalį tikėdamiesi daug geresnių sąlygų nei namie. Pasak Tomo, specialistams geros anglų kalbos žinios yra būtinos. Programuotojams čia pilna galimybių – geras informacinių technologijų specialistas Londone uždirba 45-80 tūkst. svarų per metus. Atlyginimai svyruoja priklausomai nuo darbuotojo patirties.

„Brexit“ referendumas – panika, trukusi savaitę

Tomo teigimu, Britanijos pasitraukimo iš Europos Sąjungos − „Brexit“ − referendumo rezultatai sukrėtė visuomenę. Tačiau po kelių savaičių viskas grįžo į senas vėžias, jokie drastiški įstatymų pakeitimai dar nebuvo įgyvendinti.

„Turėjau kelis kandidatus iš Vokietijos, kurie per mane dėl kontraktų derėjosi su būsimais darbdaviais Didžiojoje Britanijoje, o išvydę referendumo rezultatus atsisakė tęsti procesą“, − prasitaria tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovas.

Referendumas trumpam pakeitė visų požiūrį į galimybes dirbti šioje šalyje. Pasak Tomo, dabar viskas grįžo į senas vėžes, darbuotojai iš visos Europos vėl aktyviai kandidatuoja į darbus Jungtinėje Karalystėje.

Užburtas biurokratijos ratas

Įsidarbinti Danijoje ir Jungtinėje Karalystėje padeda patarimai įvairiausiuose interneto socialinių tinklų forumuose. Čia galima surasti įvairiausių nurodymų, kaip pradėti gyvenimą svečioje šalyje.

Bene svarbiausias dalykas Britanijoje ir Danijoje yra banko sąskaita, kuri yra būtina, norint, jog darbdavys sumokėtų atlyginimą. Deja, sunku ją atsidaryti neturint gyvenamosios vietos ir darbo kontrakto.

Tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovas Andrius Burokas, studijuojantis ir dirbantis Danijoje, sako, jog važiuojant į svečią šalį svarbiausia ten turėti pažįstamų žmonių, kurie padės lengviau suvokti taisykles ir greitai susitvarkyti dokumentus. „Tai gali būti draugas, draugo draugas, draugo sesė ar tiesiog geraširdis žmogus, surastas per interneto forumus“, − teigia pašnekovas.

Andrius Burokas / Asmeninio archyvo nuotr.

Andrius pasakoja, kaip pusantro mėnesio stengėsi įgyti gyventojo registracijos numerį (daniškai − CPR), bet negalėjo, nes nepakako vien dokumentų, jog netrukus pradės studijuoti. Po ilgų kreipimųsi į Tarptautinių piliečių centrą, viena iš darbuotojų prasitarė, jog jis turėtų bandyti susirasti darbą ir tada tikrai bus sutvarkyti dokumentai šiuo pagrindu.

Jeigu važiuoji į Daniją, niekada nepalik visko paskutinei minutei.

Keisčiausia, jog nė vienas darbuotojas prieš tai taip ir nepaaiškino kitų būdų šiai registracijai gauti, o tiesiog atsakydavo, jog negali jo įregistruoti kaip studento, nes mokslo metai dar neprasidėjo. Pagrindiniai kriterijai šiai registracijai gauti yra darbas, studijos, verslas, šeima Danijoje arba įrodymas, jog galėsi čia save išlaikyti.

Privalu perskaityti šiuos kriterijus prieš kreipiantis į institucijas, kitaip teks skaudžiai nusivilti biurokratijos funkcionalumu.

Danija − svajonių šalis

„Atvažiavau į Daniją pusantro mėnesio prieš mokslų pradžią, bet deja, net to buvo per mažai. Nors ir labai stengiausi, gyvenamosios vietos registracijos kaip studentas negavau. Kita vertus, pavyko susirasti darbą. Viršininkui užpildžius formą, šis statusas man buvo sutektas. Jeigu važiuoji į Daniją, niekada nepalik visko paskutinei minutei. Susirasti būstą ir darbą prireiks tikrai daugiau nei dviejų savaičių. Čia yra kitokia sistema ir biurokratija.“

Įsidarbinti Danijoje studentui yra ypač svarbu. Atitinkant tam tikras sąlygas galima prašyti ir papildomos pagalbos iš valstybės − SU. Tokiu atveju, su šia pašalpa atlyginimas beveik pasidvigubina.

Gyvenimas svetimoje šalyje − didelis finansinis iššūkis

Pasak Andriaus, išvažiuodami gyventi ir dirbti į svetimą šalį privalote žinoti, kiek pinigų prireiks pirmiems mėnesiams. Pavyzdžiui, Danijoje užstatas už nuomojamą būstą dažnai siekia trijų mėnesių nuomą.

„Žinau ne vieną pavyzdį, kai atvykusiems žmonėms, gavus būstą, bet pirmaisiais mėnesiais nesusiradus darbo, teko susikrauti daiktus ir grįžti atgal į Lietuvą“, − sako Andrius Burokas.

Svarbiausia turėti planą

„Sunkumų bus visur, bet jeigu yra noro, bus ir būdas. Svarbiausia tikėti savimi ir tada tavimi patikės kiti“, − prasitaria Andrius. Šiuo metu vaikinas džiaugiasi savo sprendimu studijuoti Danijoje, nors ir neslepia turėjęs įdėti daug pastangų, jog čia įsitvirtintų.

Tomas Ramoška taip pat pabrėžia, jog darbą susirado dėl savo atkaklumo. Po skambučių į skirtingas įdarbinimo agentūras ir trijų pakopų atrankos jis jau beveik dvejus metus dirba mėgstamą darbą.

Abiejų vaikinų pateikti pavyzdžiai rodo, jog norint, galima susikurti gyvenimą svečioje šalyje. Svarbiausia turėti aiškų planą ir nebijoti prašyti pagalbos iš aplinkinių.

Mėlynoji kortelė specialistams iš trečiųjų šalių

Neseniai Europos Komisija pristatė ES Mėlynosios kortelės reformos planą, kuris leistų aukštos kvalifikacijos darbuotojams lengviau įsidarbinti Europos Sąjungos šalyse.

Ši kortelė šiek tiek panaši į Žaliąją kortą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ji supaprastina darbuotojų iš trečiųjų šalių įdarbinimą. Darbuotojas privalo turėti aukštą kvalifikaciją, bent vienerių metų kontraktą su Europos Sąjungoje registruota kompanija. Jam turi būti mokamas bent pusantro karto didesnis nei vidutinis šalies atlyginimas (Lietuvoje – du kartus didesnis nei vidutinis, t.y. apie 1500 eurų „ant popieriaus).

Europos Sąjungos piliečiams, vertėtų pasitempti, nes ateityje konkurencija dėl gerai apmokamų darbų tik didės.

Specialistas privalo įrodyti, jog legaliai gali dirbti šios specializacijos darbą ES šalyje. Taip pat privalu turėti sveikatos draudimą sau ir šeimos nariams vykstantiems kartu. Atitinkantis visus šiuos reikalavimus darbuotojas su savo būsimu darbdaviu paduoda paraišką šiai kortelei gauti.

Ne visos ES šalys naudoja šią sistemą − Danija, Jungtinė Karalystė ir Airija nepriklauso šiai sistemai. Jos turi atskiras taisykles, kurios nustato trečiųjų šalių imigracijos srautus.

Mėlynoji kortelė − tai dar vienas būdas spręsti didėjančius ekonominių migrantų ir pabėgėlių srautus. Pritraukti trūkstamą profesionalią darbo jėgą į Europos Sąjungą. Mums, Europos Sąjungos piliečiams, vertėtų pasitempti, nes ateityje konkurencija dėl gerai apmokamų darbų tik didės. Šiuo metu turime daugiau privalumų galėdami laisvai keliauti ir dirbti visose ES šalyse.

Tomo ir Andriaus patarimai rodo, jog viskas įmanoma, svarbu turėti tikslų planą ir atkakliai jo siekti, o galimybių visose ES šalyse apstu.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje euroblogas.lt 2016 m. rugpjūčio 4 d.

Žilvinas Danys / Asmeninio archyvo nuotr.

Ispanas drobiniais drabužiais su linų vainiku ant galvos dalyvauja religinėse apeigose baltų šventavietėje. Tai ne spektaklio scena, o tik viena iš daugelio tikrų baltiškų švenčių akimirkų, kurias ne pirmus metus organizuoja menininkas Žilvinas Danys. Jo rūpesčiu daugybė užsieniečių vis daugiau sužino apie Lietuvą ir senąją lietuvių kultūrą.

Virginija Pupeikytė-Dzhumerova, euroblogas.lt

Baltiškos pasaulėžiūros europietis įkvėpimo semiasi ne tik sodyboje Šiaurės Rytų Lietuvoje, bet ir stiprios energetikos vietose visoje Europoje. Tinklaraštis  Euroblogas.lt su menininku kalbasi apie lietuvišką tapatybę, panašėjančią Europą ir jaunų menininkų galimybes joje.

– Žilvinai, tavo darbų internetinėje galerijoje gausu instaliacijų ir kitų meno kūrinių fotografijų iš įvairių baltiškų švenčių. Pats rašai, kad tave labiausiai įkvepia senosios Europos kultūros. Kurios?

– Mane įkvepia panteistinės pasaulėžiūros kultūros (žvelgiančios į gamtą kaip į dievybės įsikūnijimą, − red. past.). Jų daug, bet labiausiai išskirčiau keltus Šiaurės Ispanijoje ir iberus Pietų Ispanijoje.

– Vienas tavo projektų „Geografinės plotmės“ analizuoja Pietvakarių Ispanijos ir Šiaurės Rytų Lietuvos gamtą. Kodėl būtent Ispanija tave įkvėpė? Kaip ten atsidūrei?

– Į Ispaniją pirmą kartą nuvažiavau studijuoti 2013 metais. Tai buvo toks globalus susipažinimas su šalimi, susižavėjau architektūra, pietietišku gyvenimo būdu. O antrą kartą važiavau ten jau su konkrečiu kūrybiniu tikslu trims su puse mėnesio, gyvenau tokioje mažytėje rezidencijoje Valensijoje ir ieškojau projektui tinkamų vietų.

Jei tik norit kažką veikti, lietuviai labai motyvuoti žmonės ir iškart sutinka prisidėti. Ispanai sutinka ir lietuvius vadina šiauriečiais su pietietišku charakteriu.

Kol kas iberų pusiasalis mane įkvėpė labiausiai. Ispanija, Portugalija, Viduržemio jūra, Atlanto vandenynas, kalnai, žmonės… Ispanijoje gyvenau beveik metus, o Portugalijoje praleidau penkis mėnesius (abu kartus Žilvinas ten vyko pagal ERASMUS mainų programą, – red. past.). Per tą laiką gerai išmokau ispanų kalbą, turiu nemažai draugų ispanų, pas kuriuos galiu nuvažiuoti, jie atvažiuoja čia. Aš jų netgi klausiu, ar jaučiat, kaip šiltai lietuviai jus priima? Atvažiuojat ir kiek galimybių jums čia atsiveria. Jei tik norit kažką veikti, lietuviai labai motyvuoti žmonės ir iškart sutinka prisidėti. Ispanai sutinka ir lietuvius vadina šiauriečiais su pietietišku charakteriu. Aš irgi galvoju, kad yra kažkoks ryšys tarp lietuvių ir Pietų kraštų.

– Prie padidėjusios žmonių migracijos turbūt labiausiai prisidėjo įvairios mobilumo programos. Ar tau kaip menininkui teko jomis naudotis?

– Taip. Mano nuomone, mobilumą skatinančios programos jaunimui yra vienas geriausių Europos Sąjungoje sukurtų dalykų. Gauti stipendiją, išvažiuoti, patirti, pažinti kitą kultūrą, kitą šalį. Pavyzdžiui, su Jordi (ispanų menininkas Jordi Navaro Navarrete, − red. past.) susipažinome man gyvenant Ispanijoje, tada suorganizavau jam „mobilumą“ atvykti į Lietuvą. Atvyko, išplėtė pažinčių ratą. Po to dar ne kartą sugrįžo į Lietuvą pagyventi ilgesniam laikui. Gyveno Klaipėdoje ir Rygoje, surengė parodą „Baltiški ženklai“, su lietuviais dirbo Juodkrantėje prie skulptūrų.

– Man regis, būtent jis užfiksuotas vienoje nuotraukų dėvintis šviesius drobinius drabužius, linų vainiką ir dalyvaujantis religinėse apeigose.

– Taip (šypsosi). Tai yra vienas pagrindinių mano, kaip menininko, veiklos siekių – su baltų kultūra supažindinti užsieniečius. Kalendorinėse šventėse, kurias organizuoju, visą laiką dalyvauja užsieniečiai, paskaitos vyksta anglų kalba arba yra verčiamos.

Aš kaip tik atvirkščiai, labai gražiai papasakoju apie mūsų kultūrą, baltiškus jos aspektus, šventes, piliakalnius, ežerus.

Pastebiu, kad kiti žmonės, nuvažiavę į didesnę valstybę, kuklinasi, vengia pasakoti apie Lietuvą. O aš kaip tik atvirkščiai, labai gražiai papasakoju apie mūsų kultūrą, baltiškus jos aspektus, šventes, piliakalnius, ežerus. Baltų kultūra man patinka, nes yra laisva interpretacijai. Menas, kūryba man yra galimybė grįžti į santykį su žeme ir tuo pačiu vėl kurti, aktualizuoti baltišką tapatybę.

– Kaip atradai savo santykį su ja?

– Esu miesto vaikas, užaugau ant asfalto. Bet vaikystėje nemažai laiko praleisdavau Kirkiliškio vienkiemyje, sodyboje Šiaurės Rytų Lietuvoje. Ten tiesiog nuostabi gamta. Būtent ta vieta ir išaugino manyje norą ir siekį pažinti jos kultūrą.

Pirmiausia ateina santykis su gamta, per jį pradedi ieškoti istorinės praeities. O per istorinę praeitį atsiveria tautosaka, kalba, mitologija, kalendorinės šventės, kurios būdingos tik šitai teritorijai, juk žiema ir vasara viską sudėliodavo. Atsirado bendraminčių, su kuriais pradėjome daryti bendrus renginius ir puoselėti baltišką tapatybę.

– Ar tų bendraminčių ir švenčių dalyvių daug?

– Jaunimo, prisiimančio baltišką tapatybę, tikrai yra daug. Tik jis gal nėra taip lengvai atrandamas, kaip kita publika. Į barą nuėjęs gal ir nesutiksi, nes tie žmonės dažniau renkasi sveiką gyvenseną arba ne taip dažnai vaikšto į populiariausias pasilinksminimų vietas.

– Sakyk, ar dėl savo veiklos nesusilauki kritikos? Juk, kad ir kaip bebūtų, oficialiai esame krikščioniškas kraštas.

– Nesame mes tikras krikščioniškas kraštas. Krikščionys esame tiek pat, kiek ir baltai, o baltiška pasaulėžiūra yra lygiavertė krikščionių kultūrai. Tapatybę pasirenkame patys. Šiandien Lietuvoje yra daugybė žmonių, savo pasaulėžiūrą tapatinančių būtent su baltų kultūra, kurios laisvė atsiveria per dalyvavimą šokių stovyklose, ugnies skulptūrų simpoziumuose, archeologinėse ekspedicijose, žygeivių žygiuose, baltiškos kultūros seminaruose. Tai tik atrodo kaip tam tikras laiko praleidimo būdas, bet iš tikrųjų atspindi baltišką pasaulėžiūrą. Ji yra įsišaknijusi giliau nei įsivaizduojame.

– Kaip manai, galbūt būtent baltiška kultūra turėtų tapti lietuviško „brandingo“ dalimi pristatant šalį užsienyje?

– Užsienio žiniasklaidoje apskritai trūksta informacijos apie mus. Būna paminėta, kad Lietuva – stiprių tradicijų šalis, tačiau kas slypi už to? Trūksta detalizavimo. Juk kiekvienas žmogus, atvažiavęs į naują šalį, nori patirti autentiką. Jam neįdomu matyti tai, ką jis ras ir savo šalyje.

Sutikęs bičiulę suomę, klausiau jos, ką prieš atvykstant pavyko sužinoti apie Lietuvą? Beveik nieko, labai minimaliai. O pats ne per seniausiai lankiausi Islandijoje. Jų kalba apskritai beveik nėra jokios informacijos apie lietuvių kultūrą.

– Ką veikei Islandijoje?

– Tai buvo vienas projekto „Klausinėjantys menai“ etapų. Veiklas organizavo Utenos meno centras, finansavo Islandija, Lichtenšteinas bei Norvegija pagal Europos ekonominės erdvės finansinį mechanizmą, Lietuva ir Utenos rajono savivaldybė. Puikus projektas, puikiai suvadybintas. Dideli pinigų srautai, labai didelės galimybės menininkams realizuoti save, savo kūrinius, keliauti. Aš buvau savaitę, o kai kurie menininkai ten praleido ir mėnesį.

Asmeninio archyvo nuotr.

Vienas etapas buvo susijęs su etnokultūra, kitas su miestų viešosiomis erdvėmis, o trečias su žydų kultūra ir jos aktualizavimu. Aš buvau etnokultūros etape, Leliūnuose įsteigiau trumpalaikę platformą, kurioje vyko paskaitos, mokymai, kūrybinės dirbtuvės, su vietine bendruomene ant piliakalnio surengėme baltišką Mildos ir Medeinos šventę.

– Skamba išties patraukliai. O sakyk, ar pats rengi paraiškas struktūriniams Europos fondams?

– Kol kas ne. Iš tikrųjų šiandien Europos Sąjungoje yra sudarytos labai geros galimybės stažuotėms ir studijų mobilumui. Bet fondai kultūrinei veiklai yra per sudėtingi, kad jais galėtų pasinaudoti daugiau žmonių. Yra keistų reikalavimų, kurie tikrai ne visada reikalingi. Kaip, pavyzdžiui, ispanas, atvažiavęs į mano baltišką projektą, jausis europiečiu? Kaip atsiskleis europinė dimensija?

Man ES yra individų sąjunga, kiekviena tauta yra individas tarp individų.

To klausimo variacijų yra trys, atsakymui pagrįsti reikalaujama daugiausia teksto. Šitoje vietoje bandoma viską kažkaip dirbtinai suvienodinti, kad visi, pildydami tą paraišką, bandytume pritempinėti prie idėjos, kad mes visi čia tokie panašūs, tolerantiški, demokratiški. Man ES yra individų sąjunga, kiekviena tauta yra individas tarp individų. Savo projektais stengiuosi parodyti to individo išskirtinumą.

– Ties kokiu projektu dirbi dabar?

– Kuriu pilnametražį filmą apie pietų amerikietį iš Kolumbijos, kuris atvyksta į Lietuvą. Veiksmas vyksta XXI amžiuje. Pietietis ima regėti baltiškos kultūros vizijas ir ženklus, po to ima sutikti juos realybėje. Šios vizijos sukelia jo norą išsiaiškinti regėjimų prasmę ir atvykti į Lietuvą. Regėjimuose jį vedžioja tam tikros baltiškos dievybės-personifikacijos, o pati kelionė vyksta per tris baltiškas dimensijas – požemį, žemę ir dangų.

Vėliau pagrindinis veikėjas šiuos personažus atpažįsta realiame gyvenime, kurių beieškodamas galiausiai atvyksta į baltišką bendruomenę, švenčiančią Saulės šventę. Šiuo filmu noriu pasakyti, kad norint įeiti į kontaktą su tauta, reikia pirmiausia pažinti jos kultūrą, kalbą, papročius, tradicijas.

– Kas visa tai finansuoja? Kokioje stadijoje šis filmas, kada galima tikėtis premjeros?

– (Šypsosi). Į kultūrinius fondus kol kas dėl šio projekto nesikreipiau. Lietuvoje pinigų gauti paprasčiau didelio biudžeto filmams, o šis toks nėra. Nėra jis ir komercinis. Pagrindinį vaidmenį atlieka mano draugas, kolumbiečių aktorius Hugo Caicedo. Muzika rūpinasi bičiulis Gediminas Žilys. Turiu didelę bendraminčių komandą, man sekasi viską gerai organizuoti. Jau turime 20 minučių filmo, o premjera, manau, įvyks kitą žiemą.

Krokuva / Asmeninio archyvo nuotr.

Gyvendamas Berlyne daugiau kaip 7 metus, išbandžiau kone dešimtis skirtingų būdų, kaip sugrįžti į gimtinę. Kadangi į Lietuvą grįžtu bent 3-4 kartus per metus, vis svajoju susirasti tą idealų maršrutą. Buvo metų, kai tiesioginis susisiekimas lėktuvais ir autobusais buvo itin prastas, todėl pradėjau eksperimentuoti. Būtent iš šių daugiamečių eksperimentų ir gimė žemiau aprašomas maršrutas. Jis nėra nei tiesiausias, nei trumpiausias. Visgi išlieka santykinai pigus, o visi bilietai gali būti nupirkti vos ne tą pačią dieną.

Dmitrijus Kulikas, euroblogas.lt

Bet įspūdžiai iš šios kelionės – neįkainojami. Jaučiuosi lyg filme: štai aš prie senosios karališkosios pilies, dabar stebiu stirnas, besileidžiančias nuo didingų kalnų, ilsiuosi prie žydrojo Dunojaus, o šalia braška socialistinius laikus menantis tramvajus, valgau tikrąjį „Sacher“ tortą prie Vienos operos ir mąstau apie gyvenimą atokiose Prahos senamiesčio gatvėse.

1 diena. Pasisveikinimas su Vaveliu

Daugelis sutiktų, kad didžiausia „kliūtis“ vykstant antžeminiu transportu į Vakarų Europą yra beribės Lenkijos kelių platybės. Nori ar nenori, visgi reikės sugaišti jose vieną pilną dieną. Mane kelionė skersai Lenkiją – iš rytų į vakarus – veikia itin depresyviai, todėl nusprendžiau išbandyti pietų kryptį. Tai ne tik padėjo sutaupyti laiko per iki skausmo pažįstamą vidurinės Lenkijos kraštovaizdį ir spalvotų daugiabučių miestelius, bet atvėrė akis į daugybę naujų maršrutų, iš kurių pristatysiu vieną greičiausių, bet tuo pačiu įdomesnių.

7.00–12.40 val.  Vilnius – Varšuva. Tai ilgiausia atkarpa per visą keturių dienų kelionę. Bet kadangi nuo praeitų metų šiuo maršrutu kursuoja ypač patogus autobusas, viena maloniausių. Paprastai negaliu miegoti autobusuose, bet šiame ankstyvą rytą miegu kaip kūdikis. Vairuotojai nemokamai dalija mineralinį vandenį, taip pat galite pasivaišinti kava ar arbata. Veikia bevielis internetas. Išlipęs Centrinėje stotyje turiu apie valandą užkąsti ir susirasti platformą, iš kurios išvyksta traukinys į Krokuvą.

13.55–16.10 val. Varšuva – Krokuva. Jeigu panašus traukinys važiuotų iš Varšuvos į Berlyną, galbūt net nebūčiau ieškojęs kitų alternatyvų. Traukinys tarp dabartinės ir buvusios Lenkijos sostinės prilygsta moderniausiems Vakarų Europos traukiniams. Laikas jame tikrai neprailgsta. Ir vėl „netikėtai“ skelbiama apie atvykimą. Krokuvos centrinėje stotyje palieku daiktus bagažo saugykloje ir išeinu į miestą. Trys valandos – optimalus laikas pasivaikščioti po Senamiestį, nueiti prie Vavelio ir suvalgyti „hipsterišką“ burgerį Kazimieže.

Dmitrijus Kulikas / Asmeninio archyvo nuotr.

19.20–21.20 val. Krokuva – Zakopanė. Renkuosi regioninį autobusą, nes vykstantis iš Varšuvos gali vėluoti. Truputį mažiau komforto, bet neblogai. Panašiomis sąlygomis dar prieš dešimt metų 17 valandų autobusu važiuodavau iš Vilniaus į Berlyną. Atvykęs į Zakopanę pradedu giliai kvėpuoti, grynas kalnų oras svaigina. Paprastai rezervuoju kambarį viename iš dviejų didelių socialistinius laikus menančių pensionų, kurie įsikūrę vos porą šimtų metrų nuo stoties. Kambarys dviem kainuoja apie 20 eurų, vienam tiek pat. Į kainą įskaičiuoti netikėtinai skanūs pusryčiai.

Nors ir vėlyvas vakaras, bet jėgų dar užtenka išeiti į Krupówki – Zakopanės „Basanavičiaus“ gatvę, kur gausu įvairiausių parduotuvių ir restoranų. Lyginant Tatrus su Lietuvos pajūriu, Zakopanė būtų Palanga, o kitoje kalnų pusėje − Slovakijoje – išsibarsčiusi Tatrų Neringa – miestas Vysoké Tatry. Ten keliausiu rytoj.

2 diena. Kylam aukštai

9.15–10.30 val. Zakopanė–Tatranská Lomnica. Koks nebūtų viliojantis naktinis gyvenimas Zakopanėje, geriau praleisti vakarą ramiai, nes ryte laukia vaizdingiausias maršrutas visos kelionės metu. Tvarkingas retro autobusas iš socialistinių laikų, o aplink tik didingi kalnai. Tęsiant palyginimą su Neringa, Tatranská Lomnica būtų Tatrų Juodkrantė – idiliškas miestelis aukščiausių viršukalnių papėdėje. Apsistoju viename iš XIX a. pensionų (20-25 eurų asmeniui), esančių tarp autobusų stoties ir keltuvo į Lomnicos viršūnę – 2634 metrų viršukalnės.

Jaučiuosi lyg Weso Anderso filme „Viešbutis „Grand Budapest“. Virš mano pensiono didingai kyla viešbutis „Didžioji Praha“, kuris neabejotinai inspiravo amerikiečių režisierių. Palieku daiktus, greitai pavalgau viename iš nuostabių ir santykinai pigių restoranėlių ir – į kalnus.

Dėmesio! Jei jūs nesate patyręs kalnų keliautojas, įvertinkite orus. Jei smarkiai apsiniaukę ar lyja, geriau nuvažiuokite į Tatrų Nidą – Štrbské Pleso, kur galėsite pasivaikščioti aplink didžiausią kalnų ežerą. Bet jei orai nors kiek kelia optimizmo, likite Lomnicoje. Net esant nedideliems krituliams, jūs galite pakilti su keltuvu į Skalnaté pleso (1754 m, taip pat galite pėsčiomis, nors ši atkarpa nėra pati vaizdingiausia), kur atsidursite prie pačių aukščiausių Tatrų viršukalnių.

Kylant i Svitovką / Asmeninio archyvo nuotr.

Jei orai geri ir norite dar daugiau nepakartojami įspūdžių, eikite maršrutu link Svištovka viršukalnės (2034 m). Nusileisti galite kaip atėję (su ar be keltuvo) arba iš kitos kalnų pusės – link Zelené pleso, įspūdingo ežero viršukalnių apsuptyje. Prie ežero visą parą veikia „chata“, kur galėsite skaniai ir sočiai pavalgyti ir, kaip vietiniai kalnų keliautojai, atsigerti „tatransky čaj“ – kalnų arbatos su 50-70 proc. alkoholio turinčia trauktine. Grįšite per nuostabų slėnį iš kitos Lomnicos pusės – viešbučio „Didžioji Praha“ pusės.

3 diena. Skirtingi pasauliai abipus Dunojaus

6.40–12.05 val. Tatranská Lomnica – Bratislava. Kalnų nuotykiai ar grynas oras padaro savo. Būdamas „pelėda“, kalnuose pabundu labai anksti. Specialistai jums paaiškins, kodėl taip yra. Bet faktas yra faktas. Ypač Tatruose, kur, kaip teigiama, yra ypatingas „šampaninis“ oras (skirtingai nuo Alpių, Tatruose iki pat viršukalnių pilna augalijos). Todėl drąsiai galima išvykti anksčiau, jėgų bus tikrai. Iš geležinkelio stoties išvyksta vietinis traukinukas į Studený potok, iš ten jau laukia toks pats į Popradą. Dar šį rudenį kelionė iš Poprado į Bratislavą truko vos kelias valandas, dabar – dėl bėgių remonto − 4 val. 40 min.

Bet jei keliauti, tai keliauti. Siūlyčiau susirasti viešbutį ar hostelį tarp geležinkelio stoties ir Obchodná gatvės (10-20 eurų asmeniui), palikti daiktus, skaniai pavalgyti ir traukti bent kelioms valandoms į Vieną, sugalvojus kokį nors konkretų tikslą. Pavyzdžiui, paskutinį kartą aš taip dariau norėdamas apsilankyti Andy Warholo parodoje Albertinos muziejuje.

14.38–15.43 val. // 20.16–21.22 val. Bratislava − Viena – Bratislava. Labai mėgstu trumpas koncentruotas išvykas į didmiesčius, nes laiko rėmai verčia mąstyti kūrybiškai. Paprastai tos kelios valandos palieka kur kas gilesnių įspūdžių negu kelios dienos betikslio vaikščiojimo. O ką jūs nuveiktumėte per 4 valandas Vienoje?

Bratislava / Asmeninio archyvo nuotr.

Vėlyvą vakarą reikia būti tik Bratislavoje, kur, kaip bebūtų keista, naktinis gyvenimas yra daug intensyvesnis ir įdomesnis nei Vienoje. Pradėkite nuo Židovska gatvės, kur galėsite atsipalaiduoti viename iš barų. Po to pakilkite į Pilies kalną, iš kur atsiveria nuostabus vaizdas į miestą. Grįžkite, vėl atsipalaiduokite ir leiskitės į Senamiestį. Naktį Bratislava yra gražiausia.

4 diena. Atrask savąją Prahą

10.10–14.10 val. Bratislava – Praha. Po gana intensyvios ir ilgos vakarykštės dienos norisi ilgiau išsimiegoti. Įsėdus į traukinį „Hungaria“, kurio vagone-restorane tiesiog privalote paragauti vengriškos kiaušinienės, bent jau man atsiranda apgaulingas jausmas – galbūt grįžtama į kalnus? Deja… Nors ir, švelniai tariant, Praha nėra blogiausia alternatyva, nerimą kelia „milijonai“ turistų, kurie tiesiog paralyžuoja Senamiestį. Pernešęs lagaminą į autobusų stoties bagažo skyrių, aš paprastai bandau susirasti prieglobstį Naujamiestyje, parke Petrino kalvoje ar atokesnėse gatvelėse prie Prahos pilies. Kitokia − manoji 4 valandų − Praha apjungia modernų „hipsterišką“ ritmą, didelio parko ramybę ir turistų beveik nesužlugdytą viduramžio dvasią.

18.00– 22.55 val. Autobusas į Berlyną yra beveik toks pat patogus kaip iš Vilniaus į Varšuvą. Dar vienas pliusas – prie kiekvienos sėdynės įmontuoti ekranai su daugybe filmų. Pasidėję daiktus apie vidurnaktį galite būti bet kuriame iš Berlyno „party“ rajonų. Spėjote laiku, viskas tik prasideda.

"Scanpix" nuotr.

Mama man sakė, kad Stambule bus daug šviežių figų, arbūzų, melionų ir kalnai prisirpusių granatų. Draugai sakė, kad Stambule bus šilta dar tada, kai jie Lietuvoje pradės vyniotis šalikus. Draugės sakė pasistengti neparsivežti naujo sužadėtinio į namus, o „Wikipedia“ man melavo, kad Stambule gyvena 14 mln. žmonių. „Neoficialiais duomenimis, 20 milijonų“, – man sakė vietiniai.

Ūla Jasiulevičiūtė, euroblogas.lt

Supratau, kad važiuoju į miestą, kuriame sutalpinčiau maždaug 7 Lietuvas. Visiems tai sakiau ir visi juokėsi, o aš šypsojau sau galvodama: bet juk miela ta Lietuva.

Daug nesitikėjau ar bent jau apsimečiau, kad nesitikiu, nes per savo kuklius 21 gyvenimo metus supratau, kad dažnai geriau nieko nesitikėti, o tiesiog stoti prieš faktą ir priimti realybę tokią, kokia ji iš tiesų yra. Tokiu būdu išvengiu vieno kito nusivylimo.

Taip nusiteikusi aš ir nusileidau Stambulo Ataturko oro uoste. Buvo vėlu, tamsu, o aš nežinojau, ko tikėtis milžiniškame oro uoste, kur Wi-Fi tinklas buvo didelė prabanga. Susiradau oro uosto kavinę, kurios iškaba iš tolo šaukė „Free Wi-Fi“, o tai reiškia, kad tau tereikia nusipirkti ką nors už 10 lirų (1 euras − 3,27 liros) ir tuomet, nieko nelaukdamas gauni popierėlį su super slaptu interneto kodu.

Stambulas nėra Turkija. Stambulas yra miestas, kokio nėra niekur kitur.

Viskas baigėsi laimingai, nes šiaip ne taip susisiekusi su savo būsimuoju buto draugu Dogucanu (tarti Doudžanu), iškrapštau jį vėlų vakarą iš mažos Stambulo gatvės ir priprašau, kad pasiimtų mane iš oro uosto. Važiuoju metro. Važiuoti metro niekada nemėgau. Matyt dėl to, kad nepripratusi prie tamsių požeminių urvų, −  per mažai vietos, per daug purvini ir nučiupinėti turėklai, −  bet vis tiek važiuoju ir tyliai nekantrauju. Kalbu su Dogucanu, pirmu žmogumi, kurį sutikau Stambule, savo laužyta, pradedančiojo erasmusiečio anglų kalba ir jaučiuosi laiminga, nes rugpjūčio 31 dieną prasidėjo didžiausias mano gyvenime iššūkis, kokį kada nors esu turėjusi.

Stambulas – atskira respublika

Kai kalbame apie Paryžių, nebūtinai turime omenyje visą likusią Prancūziją ir visus tos gražios šalies miestukus. Paryžius apipintas daugybe legendų, istorijų ir net neabejoju, kad dauguma keliautojų, kurie sakosi esą buvę Prancūzijoje, yra tepabuvoję Paryžiuje ir niekur už apvalios miesto formos ribų.

Manau, kad panašiai galėčiau apibūdinti ir Stambulą. Stambulas nėra Turkija. Stambulas yra miestas, kokio nėra niekur kitur. Jei turėčiau teisę ir garbę, skirčiau Stambului autonomiją ir suteikčiau miesto− karaliaus titulą, pergyvenusio dviejų visiškai skirtingų imperijų epochas, mačiusio daugybę karų, gaisrų, valdovų žlugimų ir iškilimų, niokojimų, griovimų, užkariavimų, atstatymų, aukso ir nevilties amžių.

Stambulas tvarkingas ir tuo pat metu chaotiškas. Stambulas glaudžia architektūrinius ir istorinius paminklus, 35 universitetus, kasdienes maldas, priemiesčių vargą.

Ant dviejų žemynų, tarp septynių kalvų išsidėstęs miestas priglaudžia visus: nuo skurdžiausio karo pabėgėlio ir paprasto gatvėje riestainius pardavinėjančio vyrioko iki įspūdingų vilų Bosforo pakrantėje ar didžiausios šiuolaikinio meno parodos moderniausiame šiuolaikinio meno centre. Stambulas tvarkingas ir tuo pat metu chaotiškas. Stambulas glaudžia ryškiausius architektūrinius ir istorinius paminklus, 35 universitetus, kasdienes maldas, priemiesčių vargą ir daugybę kartų atstatyto senamiesčio judesį. Stambulas visiems.

Kas rytą studijuoti plaukdavau į kitą žemyną

Ir vis dėlto pirmos dienos pasiplaukiojimas keltu man visiškai sumaišė galvą. Pats pirmas įspūdis įplaukiant iš įlankos giliau į patį Bosforo sąsiaurį man įstrigo galvoje kaip įspūdingiausias atsiminimas. Dabar jau beveik antrą mėnesį būdama namie, Lietuvoje, prisimenu, kad pirmaisiais mėnesiais Stambule pamiršau viską. Viską, ką turėjau, nes norėjau visa savo esybe įsijausti į gyvenimą kitame mieste ir kitoje aplinkoje.

Bet grįžkim prie kelto. Gyvenau Kadikoy rajone azijinėje Stambulo dalyje, todėl kiekvieną dieną norėdama nusigauti į savo universitetą, turėdavau plaukti keltu į Europos žemyne esančią Stambulo dalį. Kelionės trukmė buvo apie 20 minučių įskaitant visus prisišvartavimo darbus. Todėl galėjau skaičiuoti, kad per 20 minučių spėdavau pabuvoti dviejuose žemynuose. Nors žmonės tie patys, kalba ta pati, turbūt nenustebinsiu pasakydama, kad ir jausmas labai panašus būnant skirtinguose žemynuose, tačiau pats faktas, kad studijuoji Europoje, tačiau gyveni Azijoje yra sudedamoji miesto žavesio dalis ir smagi neapsiplunksnavusių „Erasmus+“ studentų pokalbių tema.

Baimė

Rugpjūčio 19 dieną, kai aš jau buvau beveik susikrovusi visus lagaminus pusei metų gyvenimo Stambule ir kai teliko nubraukti nemažai ašarų atsisveikinant su draugais, artimaisiais ir mylimaisiais, išgirdau naujieną apie Stambulo centre vykusį susišaudymą ir kelis sprogimus. Skrydžio neatšaukiau, norų nepakeičiau, tačiau naujienas pradėjau sekti dar atidžiau. Taip pat sulaukiau vis daugiau susirūpinusių aplinkinių klausimų „na, ir kaipgi tu ten dabar gyvensi“, „ar nebaisu?“ ir taip toliau.

Gavau iš užsienio universiteto raminamąjį laišką, kuriame buvo rašoma, jog padėtis kontroliuojama ir mieste yra visiškai saugu. Universitetas pats užtikrina labai didelę apsaugą, o svarbiausia yra tiesiog nesilankyti žmonių perpildytose vietose. Vėliau sužinojau, kad tuo metu nemažai studentų atsisakė vykti į šalį dėl besitęsiančių neramumų.

Tikrai karštas turkų kraujas privertė įvairiausio plauko ir gymio erasmusiečius kuriam laikui pamiršti apie bet kokį „Erasmus Welcoming Party“.

Tik atvykus, rugsėjo 6 dieną, šalies pietryčiuose buvo nužudyta 15 Turkijos karininkų. Iškart po atakų Kurdistano darbininkų partija prisiėmė atsakomybę už žuvusius karininkus, o tai iššaukė didžiules protesto bangas ne tik Stambule, bet visoje Turkijoje. Įsisenėjusi neapykanta tarp dviejų tautų išsiliejo į gatves ir tikrai karštas turkų kraujas privertė įvairiausio plauko ir gymio erasmusiečius kuriam laikui pamiršti apie bet kokį „Erasmus Welcoming Party“.

Teko tuo metu būti Bešiktaš rajono parke ir stebėti, kaip raudona vyrų jūra šūkiais, dainomis, svarbesnių žmonių monologais ir mašinų signalizavimais išreiškia savo liūdesį dėl esančios padėties, pasipiktinimą dėl kurdų elgesio, užuojautą žuvusių karininkų artimiesiems ir visai turkų tautai, praradusiai 15 brangių sūnų. „Kenčiantys yra nemirtingi, o mūsų žemė nedaloma“, – iki užkimimo šaukė protestuotojai.

Nesumeluočiau pasakydama, kad turkų tauta vieninga ir, kita vertus, netgi krypstanti į švelnią kraštutinio nacionalizmo pusę. Niekur kitur nesu mačiusi tiek raudonų Turkijos vėliavų – iškabintų balkonuose, terasose, ant langų, mažyčių vėliavėlių mašinose, keltuose, viešajame transporte, yra netgi tokių vyrukų, kurie apsikabinėję įvairiausio dydžio Turkijos vėliavomis pardavinėja jas gatvėje − tiesą sakant, man iš šono atrodė, kad jiems tas biznis labai puikiai sekasi.

Stambulas tuo metu raudojo dėl žuvusių, galbūt netgi šiek tiek nurimo ir iš šoko trumpam stabtelėjo.

Spalio 10 dieną Ankaroje buvo susprogdintos dvi bombos, nusinešusios 102 žmonių gyvybes ir palikusios apie 400 sužeistųjų. Pirmą kartą teko pabuvoti šalyje, kurią ištiko neįsivaizduojama nelaimė. Stambulas tuo metu raudojo dėl žuvusių, galbūt netgi šiek tiek nurimo ir iš šoko trumpam stabtelėjo. Stambulas, kuris niekada nesustoja, atrodo, tomis dienomis liūdniau grojo kasdienes maldas, o iškabinti televizoriai kelte pirmą kartą buvo įjungti visu garsu, kad gyventojai galėtų sekti naujienas. Po šalį pasklido daugybė gandų, paskalų ir svarstymų apie teroro išpuolio kaltininkus. Ir dar kartą Stambulas ir kiti Turkijos miestai neišvengė triukšmingų masių gatvėse ir skveruose.

Gruodžio 1 dieną metro stotelėje nugriaudėjo sprogimas. Lietuviškos žiniasklaidos priemonės netruko prablti apie dar vieną teroro išpuolį, tačiau oficialiai tai tebuvo techninė problema. Įsivaizduoju, kad mano artimieji turėjo šiek tiek pasinervinti dėl mano saugumo Stambule, nes neramumai, išpuoliai, neaiški politinė šalies padėtis lydėjo visus mano viešnagės mėnesius. Kadangi mano sesuo šiuo metu gyvena ne ką saugesniame mieste – Paryžiuje, kartą tėtis neištvėręs parašė: na ir miestus išsirinkot, dukrytės.

Universitetas ant Bosforo kranto

Ir vis dėlto esminis „Erasmus+“ programos tikslas yra studijos užsienio universitete, tačiau juk visi mes žinom, kad studijos dažniausiai studentui tikrai nebūna pirmoje vietoje svečiuojantis. Aš taip pat maniau, kad pavyks išvengti ilgesnio sėdėjimo prie knygų, tačiau taip neatsitiko. Neatsitiko ne todėl, kad aš buvau priversta rengti projektus ir lankyti paskaitas. Taip atsitiko todėl, kad mano studijų kokybė buvo itin aukšta, o to visiškai nesitikėjau. Pasaulio reitinguose „Bahcesehir“ universitetas nebuvo įvertintas kaip vienas geriausių, o ir Turkijos reitinguose jis tėra 64 vietoje. Tačiau eilinį kartą įsitikinau, kad reitingai nepasako visko apie universitetą.

Tik atvykusi sužinojau, kad universitetas yra privatus, todėl sąlygos mokymuisi buvo sudarytos pačios geriausios. Tik imk ir mokykis. Nuolatiniai studentai mokėdavo didelius pinigus, kad galėtų ten studijuoti, o aš turėjau progą nemokamai sužinoti, kas yra tas „privatus mokslas“. Na ir galiu patvirtinti, kad mokslas tikrai nėra blogas.

Privati, jachta, plukdanti studentus nuo vieno fakulteto iki kito, galimybė stebėti Stambulo panoramą nuo stogo terasos, geriausia technika, auditorijos ir labai aukšto lygio dėstytojai.

Pagrindinis ir Komunikacijos fakultetai įkurti ant Bosforo kranto. Privati, maža, tačiau labai nestabili jachta, plukdanti studentus nuo vieno fakulteto iki kito, įvairios poilsio zonos, galimybė stebėti Stambulo panoramą nuo stogo terasos, geriausia technika, kompiuteriai, auditorijos ir tikrai labai aukšto lygio dėstytojai. Dažniausiai būdavau Komunikacijos fakultete, kuris apima ir menų studijas (fotografija, kinas, grafinis dizainas ir t.t.). Turėjom galimybę pasiskolinti puikią fotografavimo techniką, naudotis raudonuoju kambariuku rankiniam nuotraukų ryškinimui, naudotis gerais kompiuteriais ir juose įmontuotomis programomis – sąlygos buvo geresnės nei kada galėjau įsivaizduoti.

Mėgau absoliučiai visas paskaitas ir stengdavausi nepraleisti nė vienos, nepaisant to, kad teko keltis daug anksčiau nei galvojau. Prieš atvykdama maniau, kad gyvensiu lyg atostogų metu. Tiesą pasakius, aš ir gyvenau lyg atostogaudama, nes anksčiau universitetas asocijavosi su pilkuma ir šiokiu tokiu nuoboduliu, o Stambule tai buvo kiekvienos dienos labiausiai laukiama veikla.

Anksčiau universitetas asocijavosi su pilkuma ir šiokiu tokiu nuoboduliu, o Stambule tai buvo kiekvienos dienos labiausiai laukiama veikla.

Dėstytojų kompetencija, profesionalumas ir gebėjimas sudominti buvo esminis dalykas dėl ko norėjosi lankytis universitete ir tikrai ne dėl to, kad galėtum paplaukioti privačia universiteto jachta, nors neneigsiu, visai malonu buvo turėti privilegiją plaukioti palei krantinę kone su asmeniniu kapitonu. Kaip supratau, plaukioti su ta nestabilia valtele mėgo tikrai ne visi studentai. Net ir pats tvirčiausias studenčiokas, neturėjęs jūrligės patirties, turėtų suabejoti savo jėgomis, kai laivelis milžiniškų keltų taškomas į šalis bando nusigauti iki savo uosto.

Apie pergales ir vėliavas

Kaip tikra lietuvė per Europos krepšinio čempionato pusfinalį pasipuošiau Lietuvos valstybine vėliava ir iškeliavau į barą žiūrėti Lietuvos−Serbijos rungtynių. Prisikalbinau pora draugų, kuriems iš tiesų tas krepšinis nelabai rūpi, tačiau norėdami būti gerais draugais jie visgi sutiko bent vieną vakarą futbolą išmainyti į krepšinį. Ir tikrai nenustebau, kai žaidimo pabaigoje tie patys draugai šokinėjo iš džiaugsmo, kai lietuviai nugalėjo.

Ir vėlgi, krepšinį žiūrėjau europinėje Stambulo dalyje, o į namus grįžti reikėjo kažkur į kitą Bosforo krantą. Atsisveikinusi su draugais nuėjau į uostą, įsėdau į keltą, o tuo metu buvo šilta. Muzika ausyse, pergalės džiaugsmas širdy ir visai pamiršau, kad ant mano pečių vis dar kabo lietuviška trispalvė: geltona, žalia, raudona.

Prieš išeidama iš namų pasigyriau kambariokui savo patriotiškumu ir parodžiau vėliavą, kurią būtinai užsirišiu bare. Jis nusijuokė ir pasakė, kad ji atrodo beveik taip pat kaip Kurdistano vėliava. Nedelsiant susiieškojau informacijos internete ir radau tiktai versiją su raudona, balta, žalia spalvomis bei geltona žvaigžde vidury. Tada nusijuokiau ir pasakiau, jog baigtų šnekėti nesąmones, nes vėliavos nepanašios nė trupučio. „Nu, žiūrėkis“, – išlydėjo jis mane tokiais žodžiais.

Taigi štai, plaukiu kelte sau laiminga ir prisišvartavus, o visiems žmonėms beveik išlipus, prie manęs priėjo vaikinas su mergina. „O tu žinai, kokią čia vėliavą nešioji?“, – klausia jie. „Na taip. Tai yra Lietuvos vėliava, o ją nešioju, nes prieš gerą pusvalandį laimėjom Europos krepšinio čempionato pusfinalį“, – atsakiau aš ir po truputį supratau, kur link kreipiama kalba, kai mintyse toptelėjo dar šviežias mano ir kambarioko pokalbis. Tuomet pasukome ta pačia kryptimi namo ir jie man papasakojo, kad lietuvių ir kurdų trispalvės yra identiškų spalvų ir kad labai didelio pavojaus nėra, tačiau patartina viešai šios vėliavos nenešioti, nes maža kas.

Grįžusi namo dar kartą internete pasižiūrėjau Kurdistano vėliavos spalvas ir pasirodo, kad jie turi daugiau nei vieną vėliavą, o antroji, kaip ir sakė mane užkalbinę turkai, yra identiškų spalvų, tik sudėliotų skirtinga seka.

Po šio įvykio išvadas pasidariau ir savo patriotizmą kuriam laikui sutalpinau į jau ir taip pilną širdį, o vėliavą teko pasikabinti kambaryje.

Ir pabaigos žodis

Visos margaspalvės žuvėdros, kirai, gatvių prekeiviai, šaukiantys „simit“ ir pardavinėjantys unikalius riestainius su sezamo sėklomis, mažų stiklinių puodelių barškėjimai ir nuolatiniai arbatos siurbčiojimai, kauliukų ridenimas ir „Tavlos“ žaidimas lauke, gatvės šokiai, neišvažiuojami keliai, vėjuotas Bosforas ir kalnuotos pakrantės, turistinės vietos ir minaretų periodiškas šauksmas, virtinės kvapų einant gatve, kasdienis kėlimasis keltu ir įkyrių pardavėjų įkyrūs siūlymai kažką nusipirkti, gražios turkiškos kalbos klegesys, Mustafos Kemalio, turkų tėvo, portretai ant kiekvienos arkos ir kiekviename lange, įvairiausio plauko katės, tingiai gulinėjančios ir šunys, besiglaudžiantys po šildomomis restoranų lempomis, brangus alkoholis ir nė kvapo kiaulienos, tamsiaakiai turkai ir smagi nemiegančių gatvių rutina – absoliučiai viskas, ką patyriau ir pamačiau, po truputį pradeda gulti į mano atminties stalčių, kaip trumpas vakar dienos sapnas.

Taip. Pabandyti buvo verta.

"Scanpix" nuotr.

Kai 2005 m. rudenį mūsų, po kelionės išvargusių studentų, kompanijai teko skubiai keltis ir lipti iš autobuso vidury nakties, kiekvienas griežtesnis žodis ar veiksmas atrodė baisiau nei keliskart sudėtingesni patikrinimai kitose šalyse. Juk mes kertame Skandinavijos vidinę sieną! Čia juk turėtų būti tas pats, kaip nueiti iš svetainės į virtuvę… Jeigu pasieniečiai „užėmė“ autobusą ir jį tikrina, tai turi būti kažkas labai rimta.

Daiva Repčenkaitė, euroblogas.lt

Tamsoje nesupratome, kurioje garsiojo tilto, jungiančio Švediją ir Daniją, pusėje esame. Pasieniečiai visus keleivius nusivedė į nedidelę patalpą su palei sienas išdėliotais suolais ir liepė laukti. Patikrinę dokumentus, atsivedė šunį ir keturis vyrus išsivedė iškratyti. Tokioje neaiškioje situacijoje mūsų ketvertą ėmė imti „gynybinis“ juokas, bet nusikvatoti labai bijojome.

„Greičiausiai pasieniečiai gavo pranešimą apie galimai gabenamus narkotikus, bet mes atrodome taip kvailai, kad jie nutars, jog šios, jei ką ir turėjo, tai jau suvartojo“, − juokais guodėmės. Nieko įtartino neradę, pasieniečiai leido autobusui toliau važiuoti. Tačiau toks priminimas, kad pasienio kontrolė gyva ir bet kada pasirengusi sugrįžti, daugiau niekada nebeleido užmiršti – sienos tebeegzistuoja net ir Skandinavijoje.

Vien per lapkričio mėnesį Švedijoje kas savaitę prieglobsčio pasiprašė apie 10 tūkst. asmenų – dauguma jų atvyko per Daniją.

Šiemet iškart po Naujųjų metų nusirito laikino pasienio patikrų grąžinimo banga. Švedija ėmė tikrinti atvykstančius iš Danijos, netrukus Danija puolė tikrinti vykstančius iš Vokietijos. Taip pirmą kartą per pusę amžiaus Švedija ir Danija sugrąžino pasienio patikrinimus. Prieš pusantrų metų Norvegija jau buvo laikinai panaikinusi leidimą keliauti be dokumentų dėl galimai iškilusios terorizmo grėsmės. Keliautojai autobusais, traukiniais ar keltais privalo parodyti kelionės dokumentus – tokia tvarka negalioja tik važiuojantiems automobiliu.

Taip įvyko Švedijai sunerimus, kad jai tenka nepakeliamas darbas išnagrinėti tūkstančius prieglobsčio bylų, niekaip nenuslopstant prieglobsčio prašytojų srautui. Pranešama, kad vien per lapkričio mėnesį Švedijoje kas savaitę prieglobsčio pasiprašė apie 10 tūkst. asmenų – dauguma jų atvyko per Daniją. Dar daugiau, keturi iš penkių neturėjo jokių tapatybės dokumentų. Be to, užsiregistravę tūkstančiai žmonių „pradingdavo“ iš valstybės institucijų akiračio. Tokia procedūra vis dar palieka galimybę prieglobsčio pasiprašyti pasienyje, bet tokiu būdu pareiškėjas turi mažiau pasirinkimo, kada ir kaip tai padaryti. Kai kurie prieglobsčio prašytojai per Švediją keliauja į Norvegiją – dabar ir ši šalis žada grąžinti juos į Švediją.

Ekspertams įspėjant, kad, sugriežtinus kontrolę, migrantai ims rinktis pavojingesnius būdus patekti į Švediją (sunkvežimiais ar valtimis), Danijos valdžios rūpestis – kaip pasiekti, kad ši šalis būtų kuo nepatrauklesnė prašytis prieglobsčio.

Be pagarsėjusių straipsnių Libano laikraščiuose, įspėjančių apie būsimus vargus, dabar Danijos valdžia leidžia atimti iš pabėgėlių vertingus daiktus. Pagal Šiaurės šalių susitarimą, nelegaliai į per vieną Skandinavijos šalį į kitą įvažiavusius nepiliečius pirmoji šalis gali grąžinti tai, iš kurios jie atvyko. Švedija ilgą laiką buvo atviriausia prieglobsčio prašytojams iš konfliktinių zonų.

Galimybė pamiršti apie sienas yra tapusi svarbia šiuolaikinės pasitikėjimą itin akcentuojančios skandinavų kultūros dalimi, kuria gyventojai didžiuojasi.

Per Antrąjį pasaulinį karą neutrali šalis tapo prieglobsčiu iš kitų Europos šalių, taip pat ir okupuotos Danijos, bėgusiems žydams, nepaisant kai kur prasiveržusio visuomenės pasipriešinimo. Vėliau Švedija suteikė prieglobstį pabėgėliams iš Balkanų ir kitų teritorijų. Danija ir Norvegija dėl populistinių partijų įtakos sudaro pabėgėliams papildomų sunkumų, o štai vandenyno atskirtoje Islandijoje gyventojai nutarė nepaisyti valdžios nenoro priimti pabėgėlius ir patys ėmė siūlyti jiems savo namus.

Šio žingsnio simbolinė reikšmė daug didesnė nei nedidelis nepatogumas pasienyje parodyti dokumentą. Galimybė visame panašiomis kalbomis šnekančiame regione jaustis kaip namie, keliauti „kaip stovi“ ir pamiršti apie sienas yra tapusi svarbia šiuolaikinės pasitikėjimą itin akcentuojančios skandinavų kultūros dalimi, kuria gyventojai didžiuojasi.

Kaip pranešė „Deutsche Welle“, skandinavai naujus patikrinimus, nestebinančius kituose regionuose patirties turinčių keliautojų, vadina „naująja geležine uždanga“ ar „Berlyno siena“. Šiaurės šalių ekspertai pabrėžia, kad Skandinavija yra regionas plačiausia šio žodžio prasme – šalių gyventojai, net ir „skaldydami“ anekdotus vieni apie kitus, linkę jaustis kaip namie visame regione, įvairiais tikslais keliauti po kitas regiono šalis – ten studijuoti, dirbti atostogauti ar… išgerti, naudodamiesi skirtingais prekybą alkoholiu reguliuojančiais įstatymais.

Niekur tai nėra taip akivaizdu kaip pasienio miesteliuose, tokiuose kaip Suomijos Haparanda-Tornio. Šis miestelis vos už keliasdešimties kilometrų nuo poliaračio garsėjo kaip kontrabandos sostinė, kurioje susitikdavo prekybininkai iš ribotus santykius palaikiusių šalių. Miestelis buvo svarbus šnipams ir revoliucionieriams. Haparandos geležinkelio stotis primena Lenino vizitą pakeliui į Rusiją, o miesto viešbutis, pasakojama, per Šaltąjį karą buvo narkotikų prekybos tarp Rytų ir Vakarų punktas. Tačiau kuo labiau nyko sienos, tuo mažiau šis miestelis masino šešėlinės ekonomikos veikėjus.

Dabar tik nenaudojami pastatai primena, kur stovėjusi muitinė. Dvimiesčio laikraščiai leidžiami ir suomių, ir švedų kalbomis, daugelis gyventojų jas abi moka ir vienoje kišenėje laiko eurus, kitoje – Švedijos kronas.

Jei laikinos kontrolės priemonės taps ilgalaikėmis, poveikis Skandinavijai bus daug platesnis nei nuotaikos migracijos ir prieglobsčio klausimais.

Dar iki Šengeno sutarties, šeštame dešimtmetyje, Skandinavijos šalys sudarė Šiaurės pasų sąjungą, į kurią įeina ir Europos ekonominės erdvės narės Norvegija ir Islandija, taip pat Farerų salos, kurios nepriklauso Šengeno erdvei. Susitarimas leidžia skandinavams keliauti regione be dokumentų ir apsigyventi bet kurioje iš šių šalių, kitus skandinavus traktuojant kaip vietinius.

Transporto įmonės ar paslaugų teikėjai tebeturi teisę tikrinti dokumentus, bet tai daugiau susiję su paslaugos teikimu nei kelionėmis. Ir svarstant priemones, kaip sumažinti dokumentų neturinčių prieglobsčio prašytojų srautą, Švedija pirmiausiai kreipėsi į transporto įmones, reikalaudama tikrinti savo klientus, ir tik joms nesusitvarkant ėmėsi keisti pasienio politiką.

Jei laikinos kontrolės priemonės taps ilgalaikėmis, poveikis Skandinavijai bus daug platesnis nei nuotaikos migracijos ir prieglobsčio klausimais. Juk Šiaurės pasų sąjungos tikslas, visų pirma, buvo sukurti žmonių sąjungą. Öresundo regioną vadindavo Skandinavijos Silicio slėniu dėl Kopenhagoje, Malmėje ir Lunde susitelkusių universitetų ir verslų. Pasienio gyventojai savo neatimama teise laikė galimybę greitai ir ramiai kirsti sienas, dirbti, leisti vaikus į mokyklas kitoje regiono šalyje. Savivaldybės taip pat nerimauja: juk šitiek lėšų ir laiko investuota sienas kertančiai infrastruktūrai sukurti.

Sukelti nepatogumai, kurie trukdo skandinavams gyventi pagal susiformavusius įpročius, gali įvairiais būdais pakreipti jų nuotaikas. Gyventojams apribojimai gali pasirodyti pertekliniai, jie gali priešintis tokioms priemonėms kaip tik dėl to, kad laisvas judėjimas yra jų gyvenimo būdo dalis, o ir anksčiau vykę tiksliniai patikrinimai reiškia, kad įtariamas kažkoks nusikaltimas. Bet gyventojų susierzinimas gali pakrypti ir kita linkme, jei jie ims kaltinti migrantus, kad šie esą suardė įprastą besienę Skandinavijos idilę.

E.Digrytės nuotr.

Nuo pirmadienio pradėti naudoti taromatai tik Lietuvoje yra naujiena. Vokietijoje jie jau seniai tapo neatskiriama bent didesnių parduotuvių dalimi ir niekada nestovi be darbo. Žmonės butelius į juos tempia ir po vieną, ir maišais ar dėžėmis – juk smagu gauti eurą kitą, atrodytų, už nieką. Kas pamena, kad anksčiau patys tuos eurus buvo sumokėję kaip užstatą už tarą…

Eglė Digrytė, euroblogas.lt

Rikiuojasi eilės

Pirmas dalykas, kurį išmokau persikėlusi į Vokietiją, – rūšiuoti atliekas. Šiukšlės namie užima kone pusę virtuvės. Į didžiulius geltonus maišus, kuriais nemokamai ir neribotai aprūpina savivaldybė, metame plastiką ir metalą, į drabužių parduotuvėje gautą popierinį maišą ar kokią dėžę – popierių. Vienas kibiras po kriaukle – organinėms atliekoms, kurias išnešame bent porą kartų per savaitę, kitas – perdirbti netinkančiam šlamštui, kurio maišas prisipildo tik per mėnesį.

Vokiečiai mėgsta vienu ypu atitempti vieną, du, tris… ir daugiau maišų plastikinių ar keletą dėžių stiklinių butelių.

Lyg to negana, koridoriuje dažnai išsirikiuoja keletas stiklainių ir butelių. Vieni keliauja į konteinerius, skirtus žaliam, baltam ar rudam stiklui, kiti grįžta į parduotuvę. Tokia sistema nuo šio vasario pradeda veikti ir Lietuvoje. Nors kol kas ir mašinų tarai surinkti (taromatų) pavadinimas, ir visas procesas lietuviams turbūt skamba neįprastai bei gremėzdiškai, viskas vyksta kur kas paprasčiau nei grąžinant butelius pagal ligšiolinę tvarką.

Parduotuvėje tereikia susirasti taromatą (vienur jie įrengti vos įėjus, prieš kasas, ar atskiroje patalpoje, kitur – jau greta prekių) ir sukišti į jį atsineštus butelius. Čia rūšiuoti nebereikia – į specialią skylę plastikiniai ir stikliniai buteliai gali keliauti bet kokia tvarka, tik vienas po kito.

Pasukiojusi butelį, mašina susiranda brūkšninį kodą, nuskaičiusi patikrina, ar gėrimas buvo pirktas Vokietijoje, o už butelį buvo sumokėtas užstatas, ir išspjauna čekį. Jį pateikus kasoje, galima arba atgauti užstatą, arba atitinkama suma mažiau sumokėti už pirkinius.

Vienintelė bėda – kartais reikia palūkėti eilėje. Nes vokiečiai mėgsta vienu ypu atitempti vieną, du, tris… ir daugiau maišų plastikinių ar keletą dėžių stiklinių butelių. Taip, jie išgeria daug alaus, bet ir mineralinį vandenį plempia litrais – dažnas perka pakuotėmis. Kadangi buteliai į taromatą keliauja po vieną, procesas yra lėtas ir nuobodus.

Užtat finansiškai atsiperkantis. Dėl vieno alaus butelio gal ir nesivargintum (kas tie 8 euro ct), bet jei turi gerą maišą kolos butelių (už kiekvieną sumokėta po 25 ct), palūkėti verta. Lietuvoje alaus ar giros butelius, net jei būdavau sumokėjusi užstatą, dažnai palikdavau prie konteinerio benamiams, užtat Vokietijoje stropiai renku ir juos, ir stiklainius nuo, pavyzdžiui, jogurto ar raugintų agurkėlių.

Šalyje kasmet prisikaupia 30 mln. tonų atliekų, tad jie tiesiog priversti rūšiuoti, jei nenori gyventi lyg Neapolyje.

Vokietija – turtinga šalis, bet čia irgi esama benamių ar šiaip bėdžių, kurie patikrina šiukšliadėžių turinį ar pereina parkelius ir surenka paliktus butelius. Tačiau tiek, kiek Lietuvoje, gatvėse paliktų butelių nematau. Akivaizdu, kad taromatai prie to prisideda. Švara, ekologija, efektyvesnis energijos panaudojimas ir resursų taupymas, jų nešvaistant buteliams rinkti bei rūšiuoti yra bene svarbiausios priežastys, kodėl ši sistema buvo sugalvota.

Nereikia stebėtis tokiu vokiečių racionalumu. Jų šalyje kasmet prisikaupia 30 mln. tonų atliekų, tad jie tiesiog priversti rūšiuoti, jei nenori gyventi lyg Neapolyje. Čia detaliai išaiškinta, kaip tai daryti.

Apgauti nepavyks

Būdama lietuvė, įžvelgiau verslo galimybę – priduoti butelius, už kuriuos užstato nemokėjau. Tiesa, su taromatais biznio neprasuksi – jie iš brūkšninių kodų viską puikiai supranta. Bet kai kuriose nedidelėse parduotuvėse butelius priima pardavėjai. Sukrauni visą lauknešėlį po nosimi, jie paskaičiuoja ir atiduoda pinigus. Sykį taip bandžiau „grąžinti‟ porą „Vytautų‟.

Atstovėjau eilėje, ištraukiau buteliukus iš kuprinės, sumurmėjau „Pfand‟ (vok. užstatas) ir jau rengiausi mesti juos į greta kasos pastatytą dėžę. Pardavėjas iškart užuodė klastą ir pasiteiravo, iš kur buteliai atkeliavo. Be didelio skandalo (nors juk bandžiau apgauti parduotuvę ir valstybę) pakratė galvą, tad teliko spūdinti lauk.

Tačiau pelno vis tiek galima sulaukti. Jau parašiusi šį tekstą užsukau į vieną prekybos centrą nufotografuoti taromatų ir atsitiktinai pastebėjau iš vieno kyšantį čekį (jis matyti ir nuotraukoje). Negalėjau jo palikti liūdėti taromate… Sprendimas buvo teisingas – čekyje radau įrašytą 8,75 euro sumą! Anksčiau yra buvę panašių atvejų, bet laimikis būdavo kuklesnis – 25 ct. O šį kartą ir apsipirkau, ir dar gavau iš pardavėjos saujelę monetų.

Už perdirbti skirtus butelius (pavyzdžiui, mineralinio vandens ar vyno), nepriklausomai nuo jų dydžio, Vokietijoje mokamas ir vėliau atgaunamas 25 ct užstatas. Kartais jų turinys kainuoja pigiau, tad grąžinti butelį tikrai apsimoka.

Paprasti alaus buteliai (tiek 0,33 l, tiek 0,5 l) įvertinti po 8 ct, o turintys specialų plastikinį kamštį su metalo laikikliu (Lietuvoje į tokius pilamas, pavyzdžiui, midus) – po 15 ct (kai kur užstatas gali siekti ir 25 ct ar 50 ct).

Už pakartotinai naudoti galimus stiklinius arba plastikinius indus (pavyzdžiui, stiklainius nuo jogurto arba sulčių, sidro butelius) mokamas 15 ct užstatas.

Bakalėjos pardavėjai įpareigoti priimti iš stiklo, plastiko, metalo ir pan. pagamintas pakuotes, už kurias buvo sumokėtas užstatas. Kad ši sistema veiktų sklandžiau, vokiečių prekybos ir gėrimų gamintojų atstovai prieš dešimtmetį įkūrė specialią bendrovę „DPG Deutsche Pfandsystem GmbH‟.

R.Razmaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Žodis „darbas“ kone geriausiai atspindi šiuo metu fotografiją Midlsekso universitete studijuojančios Ramintos Razmaitės kasdienybę. Mergina neslepia – studijuoti ir nedirbti Jungtinėje Karalystėje galėtų tik labai turtingų tėvų atžalos. „Londone taip jau yra – tik dirbi dirbi dirbi, kasdien tik universitetas−darbas−namai. Čia atvykus apie Lietuvą ir ten likusį nerūpestingą gyvenimą verčiau pamiršti, kitaip nieko gero nebus“, − tinklaraščiui Euroblogas.lt pasakoja Anglijoje rožinius akinius labai greitai nusimetusi dvidešimtmetė.

Virginija Pupeikytė-Dzhumerova, euroblogas.lt

– Raminta, į Jungtinę Karalystę prieš pusantrų metų atvykai studijuoti fotografijos. Kaip prasidėjo tavo gyvenimas ir studijos šioje šalyje?

– Skridau čia nusiteikusi labai pozityviai. Atrodė, susirasiu draugų, bus labai linksma, Londonas atrodė svajonių miestas. Bet ne, taip nebuvo (juokiasi, − aut. past.) Anglai, ypač mūsų kursas, nėra draugiški. Konkurencija didžiulė. 40 žmonių susiskirstę į grupes pagal tautas. Daugiausia bendrauju su lietuviais, mūsų čia dešimt. Atvažiavusi net pusantro mėnesio nieko neveikiau, negalėjau susirasti darbo. Darbo paieškas pradėjau tiesiog visur siųsdama CV. Skelbimų čia ganėtinai daug, bet įsidarbinti sunku, jei neturi Anglijoje įgytos patirties.

– Sakai, kad studijuodama nedirbai net pusantro mėnesio, nors tai nėra toks jau ilgas laiko tarpas. Kodėl vos atvažiavę studentai išsyk pradeda dirbti?

– Leisti sau nedirbti gali studentai tik iš tikrai labai turtingų šeimų. Kiek žinau, visi mano pažįstami Anglijoje studijuojantys lietuviai dirba. Londonas yra labai brangus miestas. Po pusantrų metų patirties galiu pasakyti, kad tėvai kas mėnesį turėtų studentui siųsti maždaug 600-700 eurų. Už šiuos pinigus susimokama kambario nuoma, nusiperkama pavalgyti, tačiau tik tiek. Jokių pramogų. Suprantu, kad vaiko, kilusio iš vidutinio sluoksnio, tėvams yra labai sunku. Jei abu tėvai gauna minimalius atlyginimus, iš viso apie 600 eurų, tai savo vaikui užsienyje padėti tiesiog neturi iš ko.

– Sakai, kad studentams Anglijoje dirbti būtina, tačiau ar tam sudarytos tinkamos sąlygos?

– Tikrai taip, ypač pirmaisiais metais. Dėstytojai vadinamuoju adaptaciniu laikotarpiu atvykėlių tikrai nespaudžia. Pirmame kurse visi lietuviai dirbo, dėstytojai apie tai žinojo. Baigiantis mokslo metams patarė kitąmet nesidarbinti, neva bus per sunku. Dabar, antrame kurse, paskaitų turime tris dienas per savaitę – antradienį, trečiadienį ir ketvirtadienį. Iš tikrųjų studijų krūvis didesnis, projektams skiriama mažiau laiko, tačiau nėra taip tragiška, kaip dėstytojai gąsdino. Be to, kai nori, tai sukiesi ir viską spėji.

Kristina Ragaliauskaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Saulėtoji Bulgarija gali būti patraukli ne tik atostogų, bet ir darbo vieta. Ketvirtus metus šioje šalyje gyvenanti Kristina Ragaliauskaitė atskleidžia, kad retesnes kalbas mokantys specialistai čia graibstyte graibstomi, o dėl nedidelių mokesčių į Bulgariją persikraustančios tarptautinės įmonės jiems moka itin gerus atlyginimus. Žurnalistė Justina Mikeliūnaitė tinklaraščiui Euroblogas.lt trečius metus tęsia kūrybinį darbą Lietuvos klientams iš savo namų Blagoevgrade, šalies pietvakariuose. Vis dėlto abi pašnekovės teigia, kad biurokratinės procedūros Bulgarijoje painios ir be vietinių pažįstamų pagalbos įsidarbinti būtų buvę sunku.

Virginija Pupeikytė-Dzhumerova, euroblogas.lt

Šiuo metu genetikos magistro studijas anglų kalba Sofijos universitete baiginėjanti Kristina – tikrų tikriausia darbo Bulgarijoje specialistė. Nuo 2013-ųjų sausio ji perėjo daugybę samdomo darbuotojo veiklos etapų ir žino kone visas su jais susijusias biurokratines procedūras. Su ja susitikome vadinamajame NAPe (Национална агенция за приходите, verčiant pažodžiui – Nacionalinė pajamų agentūra). Mergina bulgarų kalba kirilicos rašmenimis pildė deklaraciją ir mokėjimo prašymą privalomajam sveikatos draudimui susimokėti, šypsodamasi bendravo su čia dirbančiais specialistais, tačiau galiausiai išėjus į lauką prisipažino, kad biurokratinis aparatas Bulgarijoje stebėtinai painus, nepaslankus ir užsieniečiams kelia daug neigiamų emocijų. NAP – tik viena iš daugybės institucijų, kurias tenka aplankyti norint dirbti šioje šalyje.

Šypsausi ir stengiuosi bendrauti kuo maloniau, nes dažnai aptarnavimo kokybė ar laikas priklauso nuo čia dirbančiųjų nuotaikos.

„Bulgarijoje įsidarbinimo procedūra gana kebli. Nežinau, kiek ir kokių etapų besidarbindami Lietuvoje turi praeiti užsieniečiai, tačiau man čia buvo sudėtinga. Reikėjo pildyti krūvą įvairiausių dokumentų. Pirmiausia – gauti NAP numerį, kad darbdavys galėtų registruoti mane darbuotojų sistemoje. Prieš tai reikėjo į bulgarų kalbą išsiversti pasą… Gavus tą numerį, registruojamasi Migracijos tarnyboje, prašoma išduoti leidimą gyventi šalyje ir bulgarišką asmens dokumentą su asmens kodu. Be jo negali nei registruotis pas gydytoją, nei atsidaryti banko sąskaitos algai gauti, nei turėti bulgariškos telefono kortelės“, – atsidūsta Kristina ir teigia, kad be draugų, pažįstamų ir nuolat nuo veido nedingstančios šypsenos būtų buvę nepalyginamai sunkiau.

„Šypsausi ir stengiuosi bendrauti kuo maloniau, nes dažnai aptarnavimo kokybė ar laikas priklauso nuo čia dirbančiųjų nuotaikos. Jei žmogus ko nors nesupranta ar sunkiau susigaudo, valdininkai jį tiesiog aprėkia. O kai esi svetimšalis, nelabai gerai moki vietinę kalbą, apie čionykštės sistemos ypatybes daug ko nežinai, tai dažnai ir pasimeti“, – teigia per trejus metus bulgariškai jau gana gerai pramokusi lietuvė. Ir iš tikrųjų – ant prieš tai įmoką mokėjusio vyro šaukusi specialistė mandagią ir kukliai besišypsančią Kristiną aptarnavo maloniai ir greitai.

Kaip mergina apskritai atsidūrė Bulgarijoje, ką čia veikia ir kodėl privalomąjį sveikatos draudimą šiandien tenka mokėti pačiai?

„Pirmą kartą atvykau 2012 m. trijų mėnesių praktikai pagal ERASMUS programą, kai buvau bebaigianti biologijos studijas Vilniaus universitete. Sofijoje susipažinau su dabar jau sužadėtiniu Danieliumi. Po praktikos grįžau į Lietuvą baigti studijų ir svarstėme galimybes nuolat būti kartu“, – pasakoja Kristina.

Pirmajame mano darbe buvo reikalinga tik anglų kalba, o netrukus sulaukiau pasiūlymo dirbti vienam didžiausių pasaulio skambučių centrų „Convergys“ būtent dėl lietuvių kalbos.

Darbo Bulgarijoje paieškas ji pradėjo naudodamasi populiariausia šalies darbo skelbimų duomenų baze Jobs.bg:

„Aplikavau į pačias įvairiausias pozicijas, kur tik buvo reikalinga anglų kalba. Labai norėjau gauti darbą. Pasisekė tik po trijų mėnesių – buvau pakviesta dirbti viename skambučių centre Sofijoje. Jų čia daugybė. Įvairios tarptautinės kompanijos į Bulgariją keliasi dėl vienų mažiausių mokesčių Europoje. Čia ypač paklausūs informacinių technologijų specialistai bei žmonės, kalbantys pačiomis įvairiausiomis kalbomis. Sakyčiau, kad didžiausią paklausą turi kalbantieji olandų ir skandinavų kalbomis.“

Nuolat ieškomi mokantys italų, ispanų, vokiečių, turkų ir, žinoma, anglų kalbą. Atkreiptinas dėmesys, kad bulgarų kalba tarptautinėse kompanijose dažnai yra tik privalumas, bet ne būtinybė.

Mergina tikina, kad retesnes kalbas mokančių žmonių kompanijos ieško rūpestingai ir radusios tinkamą kandidatą siūlo ne tik labai gerą atlyginimą. „Pirmajame mano darbe buvo reikalinga tik anglų kalba, o netrukus sulaukiau pasiūlymo dirbti vienam didžiausių pasaulio skambučių centrų „Convergys“ būtent dėl lietuvių kalbos. Dirbti jiems sutikau iškart, tačiau tuo metu jau buvau susiplanavusi atostogas Ibisoje. Kompanijai buvau iš tikrųjų reikalinga ir manęs jie laukė, kol baigiau darbą pirmajame darbe ir pailsėjau, iš viso – pusantro mėnesio. (Apie darbo sutarties nutraukimą darbuotojas darbdaviui Bulgarijoje turi pranešti prieš mėnesį, – aut. past.)

Kita kolegė panašų darbą gavo gyvendama Lietuvoje. Įmonė ne tik apmokėjo jos lėktuvo bilietus, bet ir dešimt dienų gyvenimo viešbutyje atvykus bei būsto nuomos agentūros tarpininkavimo mokestį. Trumpai tariant, jei randi, kam tavęs ir tavo mokamos lietuvių ar kokios kitos kalbos tikrai reikia, gali įsidarbinti labai geromis sąlygomis“, – apie įsidarbinimo galimybes Bulgarijoje pasakoja Kristina. Skambučių centre Sofijoje ji dirbo kartu su lietuvėmis Rima ir Dolorita.

Darbo santykių nutrūkimas Bulgarijoje pažymėtas panašaus streso kiekiu kaip ir jų atsiradimas.

Jų ir dar 32 klientų aptarnavimo specialistų darbas įmonėje baigėsi projektą perkėlus į kitą šalį. Tačiau apie tai darbuotojai buvo įspėti, išmokėtos išmokos. Kristina teigia, kad viskas vyko sklandžiai, pagarbiai, įspėjimą apie atleidimą gavę darbuotojai galėjo konsultuotis su darbo teisės ir socialinių išmokų specialistais. Jų padedama mergina ir susidarė, kaip pati juokauja, „Išgyvenimo vadovą“: kur ir kada eiti, ko prašyti, ko reikalauti. Registracija Darbo biržoje ir kasmėnesinis lankymasis joje, prašymas gauti bedarbio pašalpą – darbo santykių nutrūkimas Bulgarijoje pažymėtas panašaus streso kiekiu kaip ir jų atsiradimas.

„Netekus darbo, Bulgarijoje skaičiuojamas paskutinių dvejų metų atlyginimo vidurkis ir priklausomai nuo darbo stažo mokama 60 proc. bedarbio pašalpa. Kadangi dar dirbdama pradėjau magistrantūros studijas, netekusi darbo neskubėjau ieškotis naujo, norėjau kiek atsipūsti, ramiai rašyti magistro darbą ir pasidžiaugti galimybe nedirbti, bet turėti pajamų. Netrukus studijos baigsis ir naujo darbo jau dairausi. Šis pusmetį trukęs savotiškų apmokamų atostogų periodas baigėsi, va ir sveikatos draudimą tenka pačiai mokėtis“, − atviravo Kristina. Privalomojo sveikatos draudimo mokestis Bulgarijoje yra 16,80 levo, maždaug 8,5 euro.

Įsidarbinti Bulgarijoje be bulgariškai kalbančių draugų ar pažįstamų būtų įmanoma, bet labai sunku.

Bulgarijos pietvakariuose, visai netoli sienos su Makedonija esančiame Blagoevgrade gyvenanti Justina naujo darbo nesidairo (nors, savaime aišku, vertingiems pasiūlymams yra atvira ir naujų projektų neatsisako!). Čia ji tęsia tai, ką geriausiai išmano ir kuo užsiėmė dar gyvendama Lietuvoje – kuria tekstus. Akivaizdu, kad galimybė dirbti kam, kada ir kur nori yra vienas didžiausių laisvai samdomo žurnalisto darbo privalumų. Juo jauna moteris pasinaudojo po keleto metų draugystės galiausiai nusprendusi apsigyventi mylimojo Ivano gimtinėje Blagoevgrade.

Justina Mikeliūnaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Tik atvykusi Justina tęsė darbą toje pačioje darbovietėje, žurnale „Aviacijos pasaulis“, tik kita forma – pagal nuotolinio darbo sutartį. Tai reiškia, kad dirbama Lietuvai, tačiau mokesčiai mokami tai valstybei, kur dirbantysis tuo metu gyvena. Ši darbo sutarties forma itin patogi, kai iš darbuotojo tikimasi savarankiškumo ir konkrečių sutartų rezultatų.

Vis dėlto dar prieš išvykdama iš Lietuvos 2013-ųjų rugsėjį Justina ėmė domėtis galimybėmis Bulgarijoje dirbti savarankiškai ir su tokio darbo administravimu susijusiais teisiniais aspektais.

„Tiesiog ėmiau ir parašiau laišką Lietuvos ambasadai Bulgarijoje, paaiškinau, ką norėčiau daryti ir paprašiau konsultacijos. Džiaugiuosi, kad sulaukiau atsakymų ir tikrai didelės pagalbos“, − pasakoja Justina. Nors nuo 2014 m. liepos 1 d. Lietuvos ambasados Bulgarijoje nebėra, čia gyvenantiems lietuviams įvairiais klausimais padeda Lietuvos garbės konsulas dr. Račo Ribarovas.

Žurnalisto, kaip laisvosios profesijos atstovo, oficialus darbo įforminimas Bulgarijoje Justinai kiek užtruko ir teko susidurti su šiokiu tokiu biurokratų siuntinėjimu iš vienos įstaigos į kitą. Labiausiai pravertė iš ambasados gauta informacija ir visur lydėję bulgariškai kalbantys artimieji:

„Niekur nėjau viena. Apskritai manau, kad įsidarbinti Bulgarijoje be bulgariškai kalbančių draugų ar pažįstamų būtų įmanoma, bet labai sunku. Visus dokumentus reikia pildyti bulgarų kalba, darbuotojai ne visur kalba angliškai. Galų gale, ir mano situacija daug kam buvo neįprasta – žurnalistė, gyvena Bulgarijoje, dirba namuose, bet sąskaitas siunčia klientams iš Lietuvos… Sostinėje Sofijoje didesnė panašių atvejų įvairovė, o Blagoevgrade žiūrėjo į mane kaip į kosmonautę. Galbūt specialistai manęs ko nors net nepaprašė, nes tiesiog nebuvo kompetentingi“, − pečiais gūžčioja Justina.

Vis dėlto neatrodo, kad praeitame biurokratiniame kelyje būtų trūkę dar ko nors. Iš pradžių moteriai reikėjo deklaruoti gyvenamosios vietos pakeitimą (išsiregistruoti iš Lietuvos), tuomet gauti raštišką buto, kuriame apsigyveno, savininkų sutikimą, užpildyti prašymą leidimui gyventi Bulgarijoje, prašymą dėl laisvosios profesijos statuso gavimo (tam reikėjo į bulgarų kalbą išversti žurnalistikos studijų diplomą), prašymą išduoti laisvosios profesijos statusą liudijančią „Bulstat“ kortelę, atsidaryti banko sąskaitą, įrodyti, kad joje turi tam tikrą sumą pinigų.

Justina kas mėnesį savarankiškai moka socialinį draudimą. Kasmet deklaruoja už praėjusius metus gautas pajamas, klientams sąskaitas išrašo dvejomis kalbomis. Žodžiu, popierizmo buvo ir yra iki šiol. Tačiau žurnalistė tvirtina, kad mintis kūrybine veikla užsiimti nelegaliai net nebuvo kilusi.

„Manau, kad žmonės, nemokantys mokesčių, pirmiausia kenkia kolegoms – juk gali pasiūlyti daug mažesnę kainą. Antra, jie kenkia patys sau, nes atsisako visų socialinių garantijų. Trečia, tokie žmonės neturėtų skųstis ar stebėtis, kad valstybėje blogi keliai ar aptriušę pastatai. Deja, bet Bulgarijoje toks požiūris gana dažnas“, − neslepia Justina.

Su vietine kultūra smalsi ir iššūkiams atvira žurnalistė iš visai arti susipažino įsidarbinusi nedidukėje picerijoje. Beveik keturis mėnesius trukusį padavėjos darbą Justina vadina išbandymu, eksperimentu, iššūkiu pačiai sau.

„Nuolat būnant ir dirbant namuose ėmė trūkti gyvo bendravimo. Norėjau geriau išmokti bulgarų kalbą, bendrauti su vietiniais žmonėmis, pasisemti idėjų. Pirmus du mėnesius jaučiausi puikiai, kasdien vis ko nors išmokdavau. Tačiau laikui bėgant atsirado rutina, picerijoje ėmė lankytis vis tie patys žmonės, išmokau visus tam darbui reikalingus žodžius, pasidarė nuobodu, taigi savąjį eksperimentą nutraukiau“, − sako tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovė.

Ji prisipažįsta, kad per tuos kelis mėnesius iš naujo įvertino laisvai samdomo specialisto darbo privalumus, galimybę planuotis laiką, suprato, kad tikrai nori ir gali užsiimti kūrybine veikla toliau. Apie Justinos nuotykius dirbant picerijoje ir gyvenimą Bulgarijoje galima paskaityti Kliukarkos dienoraštyje (bulgariškai клюкарка– pleputė, gandų nešiotoja).

"Scanpix" nuotr.

Vilioja plačios karjeros perspektyvos, patrauklus atlyginimas, socialinės garantijos, nuolatinis tobulėjimas ir daugiakultūrė aplinka, o intensyvus tempas, lėtas biurokratijos aparatas, bendravimas keliomis kalbomis (lietuvių tarp jų greičiausiai nebus) ir gyvenimas kitoje šalyje negąsdina?

Eglė Digrytė, euroblogas.lt

Darbas kurioje nors Europos Sąjungos institucijoje gali būti kaip tik tau. Jo link driekiasi netrumpas kelias, kurio pradžioje teks apsiginklavus matematikos žiniomis ir logika laimėti dvikovą su kompiuteriu. Tik tuomet atsiras proga pademonstruoti dalykinius gebėjimus.
Įvairiose ES struktūrose, iš kurių žinomiausios – Europos Komisija, Europos Parlamentas, Europos Sąjungos Taryba ir Teisingumo Teismas, dirba daugiau kaip 40 tūkst. žmonių, daugiausia – Briuselyje, taip pat – Liuksemburge ir kitose šalyse. Nors didžiuma turi neblogą atlyginimą ir socialines garantijas užtikrinančias sutartis iki gyvos galvos, darbuotojų kariauna nuolat keičiasi. Kas išeina į pensiją, kas atlaisvina kėdę dėl kitų priežasčių, dažnai prireikia specialistų tam tikroms užduotims atlikti.

Bet pakliūti į šį būrį ne taip paprasta, nors teorinę galimybę turi kiekvienas reikalavimus atitinkantis ES pilietis. Pirmiausia reikia atsidurti pretendentų rezerve – įveikti komplikuotą atranką ir bemaž tiek konkurentų, kiek sudaro visą ES institucijų personalą. Tuo užsiima Europos personalo atrankos tarnyba (European Personnel Selection Office, EPSO), įkurta po Bendrijos didžiosios plėtros, kai įstojo Lietuva ir dar 9 šalys. Tuomet pasirodė, kad institucijos atskirai nesusidoros su naujų darbuotojų antplūdžiu, tikėtasi, kad įsidarbinimo procedūros taps aiškesnės.

Pretendentų į administratorius dar prašoma atsakyti, kaip jie elgtųsi tam tikrose situacijose.

EPSO direktoriaus patarėjos Agnės Martikonienės teigimu, tai yra vienintelis kelias tapti pareigūnu (vadinamuoju official), turinčiu neterminuotą darbo sutartį. Be nuolatinių darbuotojų, esama sutartininkų, laikinųjų ir pakaitinių darbuotojų,stažuotojų, naudojamasi į specialias duomenų bazes įtrauktų specialistų paslaugomis. Ieškant pastarųjų, kandidatai pirmiausiai filtruojami pagal kvalifikaciją, tačiau bendri konkursai pradedami nuo testo ir tik tuomet laukia dalykinių gebėjimų bei asmeninių savybių vertinimas.

Konkursai į laisvas darbo vietas skelbiami EPSO tinklalapyje. Ten pat reikia registruotis, nusprendus dalyvauti konkurse, pateikiama daugiau informacijos apie atranką.

Svarbu – ir teisingas atsakymas, ir greitis

Pirmas žingsnis karjeros ES link yra išlaikyti EPSO testą, po kurio atsijojama didžiuma pretendentų. Savo šalyje laikomas testas skirtas įvertinti tam tikrus įgūdžius – suvokti tekstą, skaičiuoti, atskleisti abstraktų mąstymą (angliškai – verbal, numerical and abstract reasoning). Pretendentų į administratorius dar prašoma atsakyti, kaip jie elgtųsi tam tikrose situacijose (pavyzdžiui, vadovui skyrus per nurodytą terminą sunkiai įgyvendinamą užduotį). Čia pateikiama testo pavyzdžių.

Anuomet taisykles labiau kalėme, o ne mokėmės jas taikyti gyvenimiškose situacijose, kokios laukia per atranką.

Prieš keletą metų teko jį išbandyti. Sunkiausia dalis buvo skaičiavimas – nors tereikėjo prisiminti matematikos pamokas, trikdė painūs klausimai. Tikrai nebuvo reikalo džiaugtis, kad keletą metų mus mokė geriausia mokyklos matematikė, – anuomet taisykles labiau kalėme, o ne mokėmės jas taikyti gyvenimiškose situacijose, kokios laukia per atranką.

Teksto suvokimo užduotis buvo ne mažiau sukta. Svarbiausia – nepaslysti ant savo apsiskaitymo. Mat jei tekste parašyta, kad „Lietuva yra didesnė už Latviją‟, atsakymuose pažymėti savaime suprantamą dalyką, kad „Lietuva yra didžiausia iš Baltijos valstybių‟, būtų klaida. Užtat abstraktaus mąstymo užduotys, reikalaujančios išvystytos logikos ir erdvinio mąstymo, buvo smagios. Jos iš pirmo žvilgsnio gali priminti vaikiškus galvosūkius – kelių geometrinių figūrų eilėje įžvelgti, kas jose keičiasi, ir parinkti kitą figūrą.

Didžiausias vargas buvo ne rasti teisingą atsakymą, nes uždaviniai tikrai įveikiami, bet suskubti tai padaryti per trumpą laiką. Į patalpą su kompiuteriais, kuriuose atliekamas testas, negalima įsinešti net savo rašiklio, nekalbant apie kalkuliatorių ar mobilųjį telefoną, tad telieka kliautis vien sumanumu ir žiniomis.

Testus „pakvailino‟, kad būtų norinčiųjų laikyti

Anksčiau slenkstis buvo dar aukštesnis – dešimtmečius per atranką tekdavo atsakinėti į klausimus apie ES istoriją, pavyzdžiui, paaiškinti Walterio Hallsteino rolę Bendrijos įkūrime. Kai norinčiųjų siekti karjeros Briuselyje, bet prieš tai – kalti tokią informaciją ėmė drastiškai mažėti (taip, kad net paraiškų skaičius nepasiekdavo laukiamo), buvo nuspręsta procesą supaprastinti – tiesiog „pakvailinti‟, kaip anuomet apibūdino britų dienraštis „The Telegraph‟. Būtent tuomet, prieš gerus penketą metų, su ES susijusius klausimus pakeitė bendrųjų gebėjimų ir žinių testai.

Štai keletas klausimų, kokie anksčiau būdavo pateikiami pretendentams, pavyzdžių:
1997 metų Eurostato duomenimis, ES pagamina daugiau nei 50 proc. tam tikro žemės ūkio produkto. Kurio?
a: Javų
b: Pieno
c: Mėsos
d: Vyno
(Teisingas atsakymas – d)

Kas buvo pirmasis Europos Ekonominės Bendrijos Komisijos pirmininkas?
a: Jeanas Monnet
b: Robertas Schumanas
c: Alcide’as de Gasperi
d: Walteris Hallsteinas
(Teisingas atsakymas – d)

Kuris yra vienas iš ES struktūrinių fondų?
a: Europos socialinis fondas
b: Europos vystymo fondas
c: LIFE
d: PHARE
(Teisingas atsakymas – a)

Kas buvo sujungta 1967 metais, taip sukuriant Europos bendrijas?
a: Europos Ekonominė Bendrija, Europos anglių ir plieno bendrija
b: Europos Ekonominė Bendrija, Europos anglių ir plieno bendrija, Europos atominės energetikos bendrija
c: Europos Ekonominė Bendrija, Europos atominės energetikos bendrija
d: Europos anglių ir plieno bendrija, Europos atominės energetikos bendrija
(Teisingas atsakymas – b)

Be pasiruošimo – šansų mažai

Oficialiai sakome: mes tikriname ne žinias, o kompetencijas, kurių neišmoksi. Sakome: ateikite ir būkite savimi.

Ar yra būdų ruoštis testui? Begalė – internete pilna užduočių pavyzdžių, prileista specialių knygų, net organizuojami kursai. Algebros per mėnesį gal ir neišmoksi, bet A. Martikonienė ragina nenuvertinti siūlomos pagalbos: „Čia ne egzaminas, bet jei su matematika pastarąjį kartą buvai susidūręs prieš 20 metų… Jei mėnesį paspręsi užduotis ir automatiškai suvoksi, kad 3/4 yra 75 proc., tas padės. Jei gyvenime nesi regėjęs abstraktaus mąstymo testų, susirasi knygutę, paspręsi ir būsi bent truputį apšilęs.‟

Įprastame darbo pokalbyje pretendentas gali pristatyti savo savybes, išdėstyti motyvaciją ir iškart sužavėti. EPSO atrankoje per pirmą etapą žmogaus niekas nemato – jis sėdi vienas prieš kompiuterį.

„Oficialiai sakome: mes tikriname ne žinias, o kompetencijas, kurių neišmoksi. Sakome: ateikite ir būkite savimi. Bet tai labiau tinka vertinimo centre – antrame etape. Kad į jį patektumėte, turite įveikti pirmąjį. Konkurencija žvėriška. Mano nuomone, nesiruošus įveikti pirmo etapo neįmanoma‟, – pažymėjo A. Martikonienė.

Užsiregistruoti kompiuteriu atliekamam testui – kur kas lengviau nei jį įveikti: reikia būti Bendrijos piliečiu, mokėti bent dvi oficialiąsias ES kalbas (taigi gimtąją ir kurią nors darbinę – anglų, prancūzų, vokiečių, šių prireikia antrame atrankos etape). Administratoriaus, kurio darbas yra stebėti ir apibendrinti procesus, ieškoti sprendimų, brėžti gaires, pareigybei reikia aukštojo mokslo diplomo, asistento (sekretoriaus, finansininko, kompiuterių specialisto, projektų vadovo) – ne. Pretendentams į lingvistus būtina mokėti bent tris kalbas.

Kiek išlaikiusiųjų testą pateks į kitą etapą, priklauso nuo poreikio papildyti rezervą. „Sakykime, ieškome 300 žmonių. Skaičiuojame, kad į vertinimo centrą reikia siųsti apie pustrečio karto daugiau. Tiek ir atrinksime po kompiuterinio testo‟, – aiškino pašnekovė.

Antrasis atrankos etapas vyksta vertinimo centruose Briuselyje (dažniausiai) arba Liuksemburge. Čia tikrinami dalykiniai ir socialiniai įgūdžiai, profesinės ir asmeninės kompetencijos. Laukia įvairios užduotys: pagal pateiktą medžiagą parengti dokumentą, studiją ar planą, žodžiu pristatyti problemą, darbas grupėse. Vertinimo komisija per pokalbį aiškinasi, kaip greitai pretendentas orientuojasi sudėtingose situacijose, reaguoja į profesinius ir kasdienius iššūkius, geba išreikšti mintis ne tik žinoma, bet ir nauja tema, bendrauja su nepažįstamais žmonėmis.

Privalumu gali tapti panaši patirtis, darbas tarptautinėje ir įvairiakultūrėje aplinkoje. Tačiau, kaip pabrėžė A. Martikonienė, pagrindiniai konkursai organizuojami tik pradinėms pozicijoms užimti, iš pretendentų reikalaujama ne patirties, o potencialo.

Jei idealas – Steve’as Jobsas, būsi nelaimingas

Puikus įvertinimas antrame etape darbo Briuselyje dar negarantuoja. EPSO tik atlieka atranką ir iš geriausiai pasirodžiusiųjų suformuoja rezervą, vadinamąjį talent pool, iš kurio galima būti pakviestam dirbti ES institucijose. Darbuotojų ieškanti institucija sąraše susiranda poreikius atitinkantį asmenį. Kandidatai taip pat gali imtis aktyvios darbo paieškos – siųsti užklausas dėl darbo galimybės į dominančius ES institucijų padalinius.

Reikia motyvacijos dirbti valstybės tarnyboje, susitaikyti, kad tai, ką nori padaryti, keičiasi labai lėtai arba visai nesikeičia.

Ar gali žmogus praeiti atranką, bet taip ir nepasistūmėti toliau už rezervą? „Teoriškai – taip. Nėra garantijos žmogui ne tik būti įdarbintam, bet net ir pakviestam į interviu, – pripažino A. Martikonienė. – Tačiau taip nutinka retai. Turi būti visai neįdomu įsidarbinti. Vis tik žmonės deda pastangas, kad apie juos sužinotų, užsiima asmeniniu lobizmu. Kita vertus, neracionalu gaminti žmones, kurie niekada nebus pakviesti. Juos atrenkame, kad kada nors būtų įdarbinti. Institucijos planuoja darbo vietas, atrenkame pagal jų poreikius. Jei matome, kad sąrašas nejuda, galime kreiptis į institucijas: tiek prašėte, kodėl tų žmonių neimate? Galime net neskelbti kito konkurso tai pareigybei, jei rezerve dar yra žmonių.‟

Kam verta pradėti šią ilgą kelionę, kurios vien atranka gali užtrukti ilgiau nei metus? „Patarčiau pasitikrinti savo motyvaciją, kad suprastum, ko ten – ne šiaip į ES, o apskritai į valdišką tarnybą – eini. Pakalbėti su žmogumi iš tokios tarnybos. Turi suprasti, ar lūkesčiai adekvatūs. Jei žmogaus idealas – Steve’as Jobsas, ten bus nelaimingas. Reikia motyvacijos dirbti valstybės tarnyboje, susitaikyti, kad tai, ką nori padaryti, keičiasi labai lėtai arba visai nesikeičia. Ar žmogus nori išvažiuoti iš namų, ar patinka multikultūrinė aplinka?‟ – vardijo pašnekovė.

EPSO atrankų per metus paprastai būna trys ciklai: pavasarį organizuojamas konkursas administratoriams, vasarą – vertėjams žodžiu ir raštu (kalbos parenkamos pagal poreikį), žiemą – asistentams. Specialistų ieškoma įvairiu metu. Didžiausias susidomėjimas – geriau apmokamomis administratorių pareigybėmis, tuomet į testą gali užsiregistruoti ir 40 tūkst. žmonių iš visų 28 valstybių. Lingvistų būrys būna mažesnis, mat jų vienu metu ieškoma, pavyzdžiui, tik šešioms iš 24 oficialių kalbų. Beje, lietuviai turi daugiausiai galimybių įsidarbinti būtent vertėjais.

Dar visai neseniai buvo kalbama, kad lietuviai vangiai siekia įsidarbinti ES institucijose. Tačiau statistika rodo kiek kitokią situaciją. Briuselyje galioja neoficiali kvotų – proporcingo geografinio atstovavimo (kad darbuotojų iš tam tikros šalies skaičius procentiškai atitiktų jos gyventojų skaičių) – taisyklė. Lietuviai sudaro vos 0,59 proc. Bendrijos gyventojų, bet 1,3 proc. Europos Komisijos darbuotojų. Lietuvių dirba visuose direktoratuose. Tiesa, kaip pabrėžė A. Martikonienė, svarbu ne kiek apskritai ES dirba tam tikros šalies atstovų, o kiek jų eina generalinių direktoratų ar bent skyrių vedėjų pareigas.