"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Sausio pirmąją savo plotu mažiausia ES valstybė narė Malta perėmė pirmininkavimą Europos Vadovų Tarybai, o populiariai sakant – visai Bendrijai, kurios šiemet laukia bene didžiausi iššūkiai jos istorijoje. Mažajai pirmininkei pirmąjį 2017-ųjų pusmetį teks laviruoti tarp milžiniškų išbandymų, laukiančių Bendrijos. Nauja Europos prieglobsčio sistema, kova su terorizmu, santykiai su Rusija, „Brexit“ proceso pradžia, rinkimai Nyderlanduose – tik dalis įvykių, kurie neabejotinai vienaip ar kitaip paveiks Europą ir visus čia gyvenančius žmones.

Vienas daugiausiai šiuo metu diskusijų keliančių klausimų – kaip ateityje pabėgėliai galėtų būti paskirstyti Bendrijos šalyse. Atsakymo į šį klausimą Europos Sąjunga ieško jau daugiau nei metus. Visą tą laiką ji stengiasi suvaldyti didžiausią nuo Antrojo pasaulinio karo laikų migrantų antplūdį – į Bendriją atvyko daugiau kaip 1 mln. žmonių, bėgančių nuo karo bei skurdo Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje.

Europos Vadovų Taryba praėjusių metų gruodį tvirtindama 2017 m. Bendrijos biudžetą pareiškė, kad kovai su migracijos krize ir saugumui 2017 m. numatyta 6 mlrd. eurų – 11,3 proc. daugiau negu 2016 m. Tikimasi, kad šiomis lėšomis bus siekiama padėti valstybėms narėms perkelti pabėgėlius, įrengti migrantų priėmimo centrus, integruoti turinčiuosius teisę pasilikti Europoje ir išsiųsti tuos, kurie tokios teisės neturi. Planuojama reformuoti Europos prieglobsčio paramos biurą – jis turėtų tapti svarbia europine agentūra su sustiprintais įgaliojimais prieglobsčio srityje.

Tačiau visiems šiems sumanymams reikia politinio sutarimo, o jo paieškos taps nemenku iššūkiu tarpininko vaidmenį gavusiai Maltai.

Teks suderinti pozicijas ir dėl naujų teisėkūros iniciatyvų, kuriomis siekiama efektyvesnio, pažangiomis technologijomis pagrįsto ES išorės sienų valdymo bei didesnio ES vidaus saugumo užtikrinimo. Tarp numatomų naujovių – trečiųjų šalių piliečių atvykimą ir išvykimą fiksuojanti sistema bei trečiųjų šalių, kurioms taikomas bevizis režimas, piliečių kelionės leidimų sistema.

Maltos premjeras Josephas Muscatas tikisi pademonstruoti, kad jo šalis labai lanksti, besiorientuojanti į paslaugas ir sėkmingai besitvarkanti. „Valstybės dydis nėra kliūtis, veikiau – kaip tik pranašumas“, – likus keletui dienų iki pirmininkavimo pabrėžė premjeras, išreikšdamas viltį, kad Valetai galbūt pavyks suvienyti aižėjančią ES.

Jau kitą mėnesį Maltos sostinėje vyks neformalus viršūnių susitikimas, per kurį daugiausiai dėmesio bus skiriama imigrantų krizei.

Graikija ir Italija, sulaukiančios daugiausiai pabėgėlių, prašo palengvinti naštą ir tinkamai paskirstyti atvykstančius žmones į kitas ES šalis. Beje, Malta kai kurioms valstybėms gali tapti puikiu pavyzdžiu.

Pernai ir pati Malta priėmė 1700 prieglobsčio prašytojų, o nuo 2012-ųjų jų skaičius šioje mažytėje šalyje jau pasiekė daugiau kaip 20 tūkst. Tačiau tik trečdalis pabėgėlių pasiliko Maltoje – daugelis buvo išsiųsti į Italiją. Iki 2016 m. sausio Malta apgyvendindavo atvykėlius uždarose stovyklose. Ši praktika nuolat sulaukdavo tarptautinės bendruomenės kritikos, todėl padedant ES buvo pastatyti atviri migrantų priėmimo centrai.

„Brexit“ ir „Nexit“

Kovas Bendrijai žada būti dar karštesnis. Po vasarį laukiančio pasirengimo neformaliame susitikime Maltoje kovą Romoje Europos šalių lyderiai turi priimti deklaraciją dėl ES ateities. O čia pat – dar ir „Brexit“. Mat vėliausiai kovo pabaigoje Didžiojoje Britanijoje prasidės pasitraukimo iš ES procesas, kuris, daugelio analitikų vertinimu, yra neišvengiamas ir negrįžtamas.

Įdomu tai, kad nors Europos vienybė Maltai turėtų rūpėti labiausiai, pernelyg stiprios meilės Didžiajai Britanijai ši šalis nejunta, o Maltos premjeras nedviprasmiškai yra užsiminęs, kad besitraukianti Didžioji Britanija Europai yra tokia pat našta, kokia finansų krizės laikotarpiu buvo skolose skendusi Graikija.

Kad ir kokios būtų asmeninės simpatijos ar antipatijos, J.Muscatas turės organizuoti derybas dėl Didžiosios Britanijos pasitraukimo, ir tai atlikti profesionaliai bei ramiai, nors būtent Maltoje, apklausų duomenimis, yra daugiausiai „Brexit“ palaikančių piliečių. Ir tikrai ne todėl, kad Malta abejoja Europos Sąjungos ateitimi. Priešingai, šioje šalyje itin stiprus tikėjimas, kad Europa be Didžiosios Britanijos gali tapti stipresnė.

Belieka tikėtis, kad maltiečiai teisūs, o Didžioji Britanija paskui save nenusitemps ir Olandijos. Toks scenarijus visiškai tikėtinas, nes kovo 15 d. Nyderlanduose numatomi visuotiniai rinkimai, galintys nulemti šios šalies likimą Bendrijoje. Lemtingi jie todėl, kad šalyje, kuri ilgai buvo laikoma viena kertinių euro zonos ramsčių, dideles galimybes laimėti turi radikalios politinės jėgos, pasisakančios už Nyderlandų pasitraukimą iš euro zonos („Nexit“).

Nežinia, kaip rinkimai Nyderlanduose ir prasidėję „Brexit“ formalumai paveiks Europos gyventojų nuotaikas, tačiau tai sužinosime balandį, kai prezidentą rinks prancūzai. Kraštutinių pažiūrų Marine Le Pen pergalė šiuose rinkimuose Maltos viltis suvienyti aižėjančią Europą gali gerokai apsunkinti, nes ši politikė yra viena radikaliausių antieuropietiškų veikėjų visoje Europoje, o tikėtis, kad tapusi prezidente ji imsis nuosaikesnės politikos, vargu ar galima.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2017-m

"Scanpix" nuotr.

Arūnas BRAZAUSKAS

Gunnaras Heinsohnnas, dabartinėje Lenkijoje 1943 m. gimęs vokiečių mokslininkas skandinaviška pavarde, žinomas kaip demografinis aliarmistas. Brėmeno universiteto profesoriaus straipsnyje, pasirodžiusiame 2016-aisiais, „su pirštų pagalba“ bandoma paaiškinti, kokioje civilizacinėje duobėje atsidūrė Europa.

Žvelgiant į maždaug 7,3 milijardo Žemės gyventojų, aktyviai dirbantieji (tokių yra apie 2,8 mlrd.) susideda iš dviejų grupių: 1,7 mlrd. Rytų Azijos žmonių (Kinija, Taivanas, Pietų Korėja, Vietnamas) konkuruoja su 1,1 mlrd. Europos, Šiaurės Amerikos, Australijos, Izraelio piliečių (460 mln. iš jų gyvena anglosaksų valstybėse). Pirmieji (azijiečiai) jau dabar savo kompetencija lenkia antruosius (kultūriškai tai europiečiai). Tarptautiniai tyrimai (pvz., PISA 2012 m.) rodo, kad geriausi 20 proc. azijiečių moksleivių vidutiniškai pelnė po 560 balų, o jų bendraamžiai europiečiai – vos 520 balų. O juk visi rungtynių dalyviai po 2008-ųjų gyveno ekonominės krizės sąlygomis.

Minėti 2,8 mlrd. dirbančiųjų sukuria 75 proc. pasaulinio bendrojo vidaus produkto (BVP), tai sudaro 55 ir 77 trilijonus dolerių. Likusieji 4,5 mlrd. žmonių sminga į vis gilesnę ekonominę prarają. Indija, Pakistanas ir Bangladešas (buvusi Britų Indija) 1980 m. gamino tiek pat kiek Kinija, o dabar jų BVP sudaro penktadalį kinų produkcijos. Iš 170 tūkst. išradimų, kuriuos 2015 m. užregistravo JAV patentų tarnyba, tik 3,2 proc. padarė tų atsilikusiųjų 4,5 mlrd. atstovai (iš to du trečdalius patentų pelnė indai).

Produktyvieji viršutiniai 2,8 mlrd. – santykinai vyresni, tačiau gana kompetentingi (ypač Europoje), žemiau esantys 4,5 mlrd. – jauni, tačiau prastai išlavinti. Minėtas PISA tyrimas parodė, kad trys geriausi moksleiviai iš arabų šalių surinko po 380 balų – tai Lotynų Amerikos atstovams prilygstantis blogas rezultatas. Afrikos, Artimųjų Rytų, Centrinės ir Pietų Azijos, Lotynų Amerikos blokas grimzta vis giliau į pelkę dar ir todėl, kad „galvų medžiotojai“ gabiausius tų šalių atstovus pervilioja į sparčiai besivystančias šalis.

Talentingi žmonės daug rečiau perviliojami į Rytų Azijos šalis. Pavyzdžiui, Kinija nepatraukli europiečiams dėl kalbos ir demokratijos suvaržymų. Tačiau būtent besivystančiuose Azijos taškuose santykinai daugiausiai migrantų – tai Honkongas (39 proc. atvykėlių), Singapūras (43 proc.), Makao (59 proc.). Migracijoje šiais atvejais dalyvauja daugiausia Rytų Azijos gyventojai.

Nykstantys europiečiai

O senojoje gerojoje Vokietijoje maždaug trečdalis piliečių nesugeba taisyklingai skaityti ir rašyti. Todėl europiečiai nuolatos medžioja talentus. JAV maždaug pusė vaikų sunkiai sprendžia matematikos uždavinius. Ten atsirado „žemutinė klasė“, siekianti apie 70 mln. žmonių, iš kurių pusė mažiausiai pusmetį gyvena likusių mokesčių mokėtojų sąskaita. Tie mūsų amžininkai Silicio slėnyje ar Volstrite jaučiasi ne savo vietoje, kaip, tarkime, neandertaliečiai skaičiavimo centre. Vokietijoje pusę visų nesėkmių per baigiamuosius egzaminus patiria imigrantų vaikai, nors tesudaro 35 proc. visų abiturientų.

Žmones iš tų vargstančių 4,5 mlrd. vis labiau vilioja Europos socialinės garantijos, kokių nėra Rytų Azijoje ar daug mažesniu mastu yra JAV. Apskritai anglosaksų šalys linkusios teikti mažiau garantijų ir seka Rytų Azijos pavyzdžiu – ne itin dosniai remia nekvalifikuotas mases. Panašios ribojimo tendencijos atsirado Skandinavijoje, kurią lengva atitverti nuo migracijos sausuma, pavyzdžiui, uždarius Vokietijos ir Danijos sieną. Tai skamba netikėtai, nes dar 2015-aisiais Švedija, kurioje daug senyvo amžiaus žmonių, buvo bene dosniausia atvykėliams.

Didžiuma Rytų Europos nuo Estijos iki Vengrijos šiuo metu yra laisva nuo šariato, islamo teisės, pagal kurią bendruomenių viduje neretai tvarkosi atvykėliai iš musulmoniškų kraštų, o plotai tarp Portugalijos ir Oderio yra pagrindinė „talpykla“, į kurią spraudžiasi jaunimas, bandantis pabėgti iš skurdo zonos, apimančios 4,5 mlrd. žmonių (2050 m. tos zonos gyventojų padaugės iki 6,5 mlrd.). Vokietija su 60 mln. vyresnio amžiaus žmonių ir 20 mln. migrantų yra geidžiamiausia atvykėlių vieta.

Europa apsupties žiede

Didžiausią demografinį spaudimą Vakarų Europai šiuo metu daro 52 valstybės, kuriose iš viso yra 1,4 mlrd. gyventojų. Toms valstybėms būdingas akį rėžiantis santykis tarp jaunimo ir pagyvenusių žmonių. Vienam tūkstančiui 55–59 metų vyrų, netrukus išeisiančių į pensiją, tenka nuo 3 iki 7 tūkst. 15–19 metų jaunuolių, kuriems nėra jokių darbo vietų. Vokietijoje toks santykis visai kitoks: 1 tūkst. priešpensinio amžiaus vyrų tenka 660 jaunuolių.

Daugumoje iš tų 52 valstybių prievarta tampa nuolatiniu gyvenimo veiksniu. Jaunimas verbuojamas į pilietiniuose karuose kovojančias kariuomenes. Potencialūs ekonominiai migrantai atsiduria karo veiksmų zonose – tai papildomas argumentas prašant pabėgėlio statuso Europoje. Dėl šios priežasties senimo ir jaunimo santykį dar galima vadinti karo indeksu.

Manoma, kad iki 2050 m. tas 52 valstybių blokas sumažės iki 42 valstybių. Tačiau gyventojų ten padaugės nuo 1,4 mlrd. iki 2 mlrd. 1950 m. Afrikoje į pietus nuo Sacharos gyveno 180 mln. žmonių, 2015-aisiais – 1 mlrd., 2050 m. jų bus 2,2 mlrd. (tiek žmonių pasaulyje gyveno 1930 m.). Pusė visų pasaulio naujagimių atsiras į pietus nuo Sacharos (1950 m. ten gimdavo tik 9 proc.).

Jau 2009 m. 38 proc. tos zonos gyventojų norėjo emigruoti, dabar tokių yra apie 40 proc. Apskritai į Europą šiuo metu norėtų persikelti 400 mln. žmonių, iki 2050 m. šis skaičius gali siekti 850 mln. Jeigu tai įvyktų, Europa rasiniu požiūriu taptų panaši į Braziliją, tik vyrautų ne katalikybė, o islamas. Jeigu tas fantastiškas tautų kraustymasis įvyktų, Afrikoje vis tiek gyventų 350 mln. žmonių daugiau nei dabar – be jokios vilties emigruoti.

Į 52 valstybių zoną įeina kai kurios arabų valstybės. Arabų skaičius padidėjo nuo 70 mln. 1950 m. iki 380 mln. šiuo metu. 2050 m. jų bus 620 mln. 2009 m., dar iki karo Sirijoje ir naftos kainų kritimo, ketino emigruoti 23 proc. arabų. Optimistiškai manant, kad dabar emigruoti norėtų apie 30 proc. arabų, tai sudarytų 120 mln. žmonių, o 2050 m. jų skaičius padidėtų iki 200 mln.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2017-m

Šmėkla klaidžioja po Europą – veltėdžiavimo šmėkla. Ne vienoje šalyje sklando idėjos apie garantuotas pajamas, kurias žmogus gauna tiesiog už tai, kad gyvuoja. Senovėje būta pagalvės mokesčio, dabar svarstoma apie pagalvės pajamas. Ar tu dirbi, ar nedirbi, tau vis tiek kažkiek priklauso – ir gauni.

Arūnas BRAZAUSKAS

Idėja iškelta, dėl jos netgi balsuojama. Pernai birželį Šveicarijoje referendumu buvo klausiama, ar skirti kiekvienam šalies piliečiui 2250 eurų per mėnesį, nepaisant to, ar jis dirba, ar yra bedarbis, ir po 580 frankus – kiekvienam vaikui iki 18 metų. Šveicarai pasiūlymą atmetė.

Užtat Suomijoje nuo 2017-ųjų pradžios prasidėjo bandymas. Burtais atrinkti bedarbiai, kurie iš valstybės gaus garantuotas minimalias pajamas be jokių konkrečių įsipareigojimų. Apie du tūkstančius žmonių gaus maždaug po 560 eurų per mėnesį. Iš jų nebus reikalaujama įrodyti, kad jie aktyviai ieško darbo. Taip norima ištirti, ar šie žmonės suras darbą greičiau nei tie, kurie gauna įprastas pašalpas.

Panašus mažesnio masto bandymas vyksta Nyderlanduose. Utrechto mieste ir jo apylinkėse (iš viso 19-oje savivaldybių) 250 piliečių kas mėnesį be jokių įsipareigojimų gaus po 900 eurų.

Tokių bandymų tikslas – ištirti socialinę elgseną ir supaprastinti socialinę rūpybą. Formalumai susitraukia iki minimumo. Garantuota išmoka vietoj įvairiausių pašalpų. Patvirtinai tapatybę – gavai pinigų.

Šveicarai, tikėkimės, tam kartui atmetė idėją ne dėl to, jog valstybė nesudurtų galų ar jai trūktų vadybinių išteklių, kad tokia sistema veiktų (valdininkų išties reikia mažiau). Nepritarimo motyvas – šveicarai vis dar tiki, kad kas nedirba, tas nevalgo. Užtat Irane, kur gyventojų skaičius artėja prie 80 mln., garantuotos pajamos įvestos 2010 m. Jomis pakeistos visokios socialinės išmokos.

Ar dar nepamiršome formulės – iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius? Prie žodžio „poreikiai“ prirašykime „minimalūs“ – perskaitysime tai, kas norėta visuotiniu mastu įgyvendinti Šveicarijoje ir daug mažesniais mastais jau įgyvendinama Suomijoje, Nyderlanduose, Akvitanijos regione Prancūzijoje, bandoma Indijoje, bandyta netgi Namibijoje (apie garantuotų pajamų geografiją galima sužinoti įvedus į naršyklę žodžius „basic income around the world”).

Minėta formulė yra Sovietų Sąjungoje nepastatytos komunistinės visuomenės principas. Pirmajame šio rašinio sakinyje „veltėdžiavimą“ pakeitę „komunizmu“, atkursime „Komunistų partijos manifesto“ pradžią. Kaip žinote, manifestą parašė Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas.

Garantuotų minimalių pajamų, arba pagalvės pajamų, idėja itin sena. Būta visuomenių, kurios taip ir tvarkėsi, pavyzdžiui, senovės inkai. Tačiau nereikia toli ieškoti. Didžiuma senovės Romos piliečių neturėjo nei turto, nei darbo. Kodėl jie nedirbo? Tebuvo ribotas „garbingų“ darbo vietų skaičius karyboje, valstybės tarnyboje, žemės ūkyje (tam reikėjo turėti žemės). Veltėdžiai piliečiai gaudavo nemokamą būstą, duonos iš valstybės aruodų, veltui lankydavo pramogų renginius. Jų šūkis – „Duonos ir žaidimų!“, o „negarbingus“ darbus dirbo vergai.

Didžiuma Romos gyventojų glaudėsi daugiabučiuose, labai panašiuose į tai, ką sovietmečiu vadino „chruščiovkėmis“. Tik Romos namus gal derėtų vadinti „neronkėmis“ pagal imperatorių Neroną, kuris po Romos gaisro nustatė tokių daugiabučių statybos standartus. Ten gyvenę laisvi, bet skurdūs piliečiai tetiko vaikams gimdyti – būsimiems legionieriams gausinti. Todėl buvo vadinami proletarais pagal žodį „proles“ – palikuoniai.

Vienas JAV profesorius „The New York Times“ išspausdintame straipsnyje rašė, kad pagalvės pajamos būtinos, nes tradicinė sąsaja tarp darbo ir pajamų sunaikinta. Johnas Pomfretas tai rašė 1964 m., kada gremėzdiški robotai tebuvo žaislai. Po pusės amžiaus robotai naikina darbo vietas kaip prieš kelis šimtus metų Anglijoje avys „valgė“ žmones (taip kalbėta apie pelningos avininkystės plėtrą).

Matyt, artimiausių dešimtmečių perspektyva tokia: robotai pinga ir ima konkuruoti su pigiomis darbo rankomis besivystančiose šalyse. Homo sapiens rūšies gyvūnai vis sunkiau randa nuolatinį darbą. Užtat niekas netrukdo jiems daugintis – ypač tuose kraštuose, kur visuomet stigo darbo vietų, podraug ir pajamų.

Rima JANUŽYTĖ

Europa rado laikiną išeitį: apsitverti storomis sienomis, per kurias negirdėti, kas vyksta išorėje, ir apsimesti, kad taip išsprendė imigrantų krizę. Europa su pabėgėlių miniomis susiduria toli gražu ne pirmą kartą, greičiausiai – ir ne paskutinį. Tačiau šį sykį labiau nei bet kada išryškėjo Europos nesugebėjimas susitelkti, o susipriešinimas ir ksenofobija iš pašnekesių gatvėje persikėlė į didžiosios politikos lygmenį.

Ar tokia Europa išgyvens, o jei taip – ar išsaugos savo vertybių stuburą, „Veidui“ prognozuoja migracijos ekspertas, Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas dr. Karolis Žibas.

– Europai migrantai nėra naujas reiškinys – pabėgėlių antplūdžio būta po Balkanų konflikto, kai keli šimtai tūkstančių pabėgėlių iš Balkanų atvyko į Šiaurės šalis. Po Antrojo pasaulinio karo Europai reikėjo rasti būdą išspręsti vadinamųjų dipukų problemą, kai 7–8 mln. emigrantų Vokietijos pabėgėlių stovyklose laukė, kada pasaulio šalys taps solidarios ir juos paskirstys. Dabar lygiai taip pat sirų pabėgėliai gyvena Graikijos stovyklose.

– Visa tai nėra nauja. Panaši ir migrantų logistika, emigracijos industrija. Skirtumas tas, kad dabar labai didelis politinis susiskaldymas. Ir jis ryškėja ne tik nacionaliniu, bet, deja, ir europiniu lygmeniu tarp skirtingų regionų ir skirtingų šalių narių. Taigi turime vadinamąjį dvigubą susiskaldymą, kuriam esant ne tik daugėja ksenofobijos, bet ir matomas radikaliųjų dešiniųjų partijų pakilimas.

Per pastaruosius aštuonetą metų ES populiacija padidėjo 11 mln., iš jų maždaug pora milijonų – dėl natūralaus gyventojų prieaugio, o dar 9 mln. – dėl imigracijos iš trečiųjų šalių.

Tai parodė pastarieji rinkimai Austrijoje, prieš keletą metų – rinkimai Švedijoje. Net tradiciškai socialdemokratinėse šalyse, kairiųjų vertybių valstybėse populiarėja radikalių, ekstremalių antiimigracinių partijų politinė darbotvarkė. Tai vienas skiriamųjų dabartinės migracijos bruožų.

– Vengiate žodžio „krizė“. Ar problemą įžvelgiate tik dėl Europos solidarumo, ar vis dėlto krizinis yra ir migracijos mastas?

– Žodžius „migracijos krizė“ arba „pabėgėlių krizė“ mums reikėtų vartoti atsargiau. Turime savęs paklausti, ar tai, kas vyksta šiuo metu, apskritai yra migracijos krizė. Per pastaruosius aštuonetą metų ES populiacija padidėjo 11 mln., iš jų maždaug pora milijonų – dėl natūralaus gyventojų prieaugio, o dar 9 mln. – dėl imigracijos iš trečiųjų šalių. Taigi, kaip matome, pastaraisiais metais ES priėmė milijonus migrantų ir jokios bėdos dėl to nematė, bet staiga ES iškilo problema dėl kelių šimtų tūkstančių migrantų pasidalijimo.

Lietuva nėra išskirtinė – visame Rytų Europos regione vyksta tam tikros lenktynės, kas sukurs nepalankesnę erdvę pabėgėliams.

Matyt, todėl reikėtų sakyti, kad tai ne migracijos, o politinė krizė arba tam tikra vertybinė krizė, rodanti, jog ES, kaip politinis darinys, bendros nuomonės neturėjo ir, ko gero, artimiausiu metu neturės. Ypač atsižvelgiant į tai, kokį solidarumą, o tiksliau – selektyvų solidarumą stengiasi parodyti Rytų ir Vidurio Europos valstybės narės, pradedant Vengrija, baigiant Lenkija ir Slovakija, kurios teigia, kad priims tik krikščionis pabėgėlius, tačiau nepriims pabėgėlių musulmonų.

Tai tik vienas pavyzdys, o tokių dešiniosios migracijos politikos pavyzdžių yra labai daug.

– Kaip solidarumo kontekste įvertintumėte Lietuvą?

– Lietuva – irgi dešiniosios migracijos politikos pavyzdys. Juk per pusę sumažindama išmokas ji sukuria visiškai nepalankią aplinką pabėgėliams ir padaro Lietuvą jiems nepatrauklią. Bet Lietuva nėra išskirtinė – visame Rytų Europos regione vyksta tam tikros lenktynės, kas sukurs nepalankesnę erdvę pabėgėliams.

Kai taip atsitinka, sunku tikėtis, kad pabėgėlių programa, arba pabėgėlių relokacijos programa, gali veikti. Trumpalaikėje perspektyvoje problemą galbūt išspręsime, tačiau galiausiai pabėgėliai atsidurs tose šalyse, kuriose jie nori atsidurti šiandien, – Vokietijoje, Šiaurės šalyse.

– Ar būtent dėl šių nuogąstavimų minėtose šalyse stiprėja dešiniosios partijos?

– Radikalūs dešinieji Europos šalyse iškyla todėl, kad visuomenės pritarimas migracijos politikai ir priešiškumas prieglobsčio klausimams didėja. Lietuvos visuomenė lygiai taip pat kuo toliau, tuo mažiau linkusi pritarti šiems procesams.

Vakarų Europoje, Skandinavijoje žmonės reaguoja į imigraciją, o mūsų regione – į stereotipus.

Tačiau yra dar vienas labai svarbus dalykas. Vakarų Europos ir Šiaurės Europos šalyse visuomenės nuostatos, politinis diskursas, viešasis diskursas labiau formuojasi dėl tiesioginės patirties, o Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijoje – dėl viešajame diskurse vyraujančių stereotipų. Kitaip sakant, galima teigti, kad Vakarų Europoje, Skandinavijoje žmonės reaguoja į imigraciją, o mūsų regione – į stereotipus. Išankstines nuostatas dar labiau stiprina tokie įvykiai kaip „Charlie Hebdo“ ar Briuselio atakos.

Mūsų tyrimai taip pat rodo, kad šie įvykiai jau padarė didžiulę neigiamą įtaką visuomenės nuostatoms.

– Vis dėlto problemą kažkaip reikia spręsti. Tai ką Europai arba atskiroms šalims daryti?

– Tokios šalys kaip Vokietija, Norvegija, Belgija, Olandija ar ta pati Švedija negali vienos prisiimti visos atsakomybės dėl per ketvirtį amžiaus vykstančių krizių. Jei grįšime į istoriją ir pasižiūrėsime, kas išsprendė po Balkanų konflikto prasidėjusią imigracijos krizę, pamatysime, kad tai buvo Šiaurės šalys. Taigi tam tikros šalys individualiai sprendė europinę problemą. Tikėtis, kad tos pačios šalys vėl bus tokios guminės ar sugebės ilgalaikėje perspektyvoje vienos tai sutvarkyti – neįmanoma.

Jei visos šalys iš tikrųjų būtų solidarios – tokios solidarios, kokia buvo Švedija Balkanų krizės laikotarpiu, manyčiau, kad apie dabartinę imigracijos krizę nekalbėtume.

Dabartinė švedų ar vokiečių, norvegų, danų reakcija yra savalaikė ir natūrali, ypač matant, kad kai kurios kitos šalys, tarp jų ir Lietuva, problemų iš viso nenori spręsti. Juk kai problemą sprendžia tik kelios šalys, socialinė sistema fiziškai negali pakelti tokių iššūkių, o ir investicijos būna daug didesnės.

Kitaip tariant, jei visos šalys iš tikrųjų būtų solidarios – tokios solidarios, kokia buvo Švedija Balkanų krizės laikotarpiu, manyčiau, kad apie dabartinę imigracijos krizę nekalbėtume. Deja, tokių šalių kaip Švedija jau nebeliko.

– Kai kurios apskritai nori pasitraukti „iš žaidimo“. Bet juk dėl to kalti ne vien pabėgėliai?

– Tos nuostatos, kurios dabar kyla Šiaurės šalyse, nėra susijusios vien su pabėgėliais. Mes turime suvokti, kad Europa tapo labai intensyviai migruojančiu žemynu. Kartu su pabėgėliais ir darbo migrantais iš trečiųjų šalių Didžioji Britanija, Švedija, Norvegija susiduria ir su masiniu ES piliečių mobilumu: iš rytinės dalies į vakarinę ar šiaurinę dalį. Dėl to tose šalyse mes matome kompleksinę migracijos struktūrą, priešingai negu Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, kur susikuriame migracijos krizę be migrantų ir pabėgėlių krizę be pabėgėlių.

Kitose šalyse tai yra reakcija ne tik į prieglobsčio politiką, bet ir apskritai į Europos Sąjungos mobilumą.

Šiame kontekste iškyla ir vadinamojo „Brexit“ klausimas, kuris susijęs ne tik su pabėgėliais, bet ir su rytų europiečių migracija į Didžiąją Britaniją. Nes kai kurios ES šalys, ne tik Lietuva, bet ir Lenkija, Bulgarija, Rumunija ir kitos, yra labai mobilios. Tad perkelti visą svorį tik ant pabėgėlių būtų neteisinga.

– Kaip manote, ar nepradės keistis dabar Europoje vyraujančios vertybės, tokios kaip mobilumas, darbo jėgos judėjimas? Gal po dešimties ar penkiolikos metų požiūris, kad europiečiai turėtų laisvai judėti, bus nepopuliarus, vyraus konservatyvus, uždaras gyvenimo būdas?

– Manyčiau, to įvykti neturėtų vien dėl to, kad Europa mato, kokios naudos davė sienų nebuvimas, laisvas prekių ir asmenų judėjimas, galimybė keliauti. Tačiau nerimą kelia tai, kad po truputį vėl statomos sienos. Matome, kaip kyla Europos Sąjungos išorės sienos, bet kartu atsiranda pasų kontrolė tarp tokių šalių, kaip Danija ir Švedija.

Europos sienų saugumo stiprinimas ir nusigręžimas nuo žmogaus teisių kažkada gali atsisukti prieš pačią Europą.

Tik laikas parodys, ar tokia pasų kontrolė tarp Europos šalių bus institucionalizuota, ar tai bus tik trumpalaikis politinis sprendimas. Manyčiau, kad Šengenas turėtų išlikti stiprėjančių ES išorės sienų sąskaita. Kitaip sakant, visiškai „išskliaudžiamas“ žmogaus teisių klausimas, bet taip bandoma išsaugoti Šengeno erdvę ir laisvą judėjimą ES viduje.

Vadinamoji migracijos krizė atsirado ne Europoje, o Europos sienų saugumo stiprinimas ir nusigręžimas nuo žmogaus teisių kažkada gali atsisukti prieš pačią Europą. Į saugumo klausimą reikia kreipti labai didelį dėmesį, tačiau reikia nepamiršti, kokiu būdu krizės buvo suvaldytos. O suvaldytos jos buvo dėl solidarumo ir dėl to, kad žmogaus teisės nedingo iš politinės darbotvarkės.

Atrodo, kad dabar žmogaus teisės iš politinės darbotvarkės dingsta ir atsiranda seniai mūsų suprastas procesas, kuris vadinasi migracijos proceso ir migracijos politikos „saugumizavimas“.

Žinoma, negalime tikėtis, kad Europoje įvyks tas pats, kas Amerikoje, nes ES vis dėlto sudaro 28 šalys su skirtinga kultūra ir net skirtingu požiūriu į tos kultūros išlaikymą, tačiau stiprėjanti ES išorės sienų kontrolė ir užsimerkimas prieš baisius nusikaltimus „anapus tvoros“ rodo, kad Europoje nėra solidarumo.

– Solidarumo artimiausiu metu kažin ar bus daugiau. Ar tai reiškia, kad sienos ir toliau storės?

– Atrodo, kad taip. Beje, sienų storis susijęs ne tik su politine migracijos darbotvarke, bet ir su skandalinga, bent jau žiūrint iš žmogaus teisių perspektyvos, pastarųjų mėnesių ES sutartimi su Turkija. Nelegalūs migrantai grąžinami legalių migrantų sąskaita arba už jų grąžinimą turkai gauna pinigų, už kuriuos stato sieną tarp Turkijos ir Sirijos.

Žinoma, sienų storėjimą matome ne tik Turkijoje, bet ir visoje rytinėje Europos pusėje – Rumunijoje, Bulgarijoje, Serbijoje. Svarbiausias klausimas – kieno sąskaita Europos Sąjunga užsibarikaduoja.

– Taigi – kieno?

– Daugelis migracijos ekspertų vartoja sąvoką „Fortess of Europe“ (Europos tvirtovė). Atrodo, kad ta Europos tvirtovė pastaruoju metu labai sutvirtėjo. Bet Europos tvirtovė reiškia tai, kad imigracija iš trečiųjų šalių įgauna visiškai kitą politinį diskursą.

Europos demografijos problemą sprendžia būtent migracija, ir mes to nebeišvengsime, norime to ar ne.

Kita vertus, jei pažvelgsime į artimiausius Europos Komisijos darbotvarkės klausimus, pamatysime, kad ten minimas bevizis režimas su Turkija ir Ukraina. Tai kitas paradoksas: uždarome sienas pabėgėliams, tačiau lygia greta liberalizuojame vizų režimą Ukrainai ir galbūt Turkijai.

Taigi Europos Sąjunga nebėra vien tik ekonominis darinys – tai ir migracijos projektas. Visus procesus, kurie vyko ES – tiek Šengeno erdvė, tiek Berlyno sienos griūtis – lydėjo migracija. Taigi ES tampa migracijos projektu.

Europos politikai suvokia, kad Europos demografijos problemą sprendžia būtent migracija, ir mes to nebeišvengsime, norime to ar ne. Tik klausimas, kaip ES „pasukinėja“ savo migracijos politiką, vienus kanalus pridarydama, kitus – atidarydama. Visa tai susiję su ES demografiniu nuosmukiu.

– Imigrantų antplūdis išsprendžia vienas problemas, sukurdamas kitų. Pavyzdžiui, į Europą atvykstančiose musulmonų šeimose moterys paprastai nedirba, vaikų turi daug. Jiems reikalingas gydymas, darželiai, mokyklos – tai didelė našta pabėgėlius priimančioms valstybėms. Bent tokia nuomonė vyrauja viešojoje erdvėje.

– Demografų tyrimai rodo kitokį vaizdą. Jungtinės Tautos teigia, kad atvykusioje musulmonų šeimoje gimstamumas dažniausiai būna didesnis nei priimančioje šalyje. Tačiau su trečia ketvirta karta, didėjant švietimui, perimant priimančios visuomenės kultūrines nuostatas, musulmonų gimstamumas sumažėja ir beveik susilygina su europiniais vidurkiais.

Nuo pradinių klasių turi būti akcentuojama, kad migracija nėra kažkoks fenomenas, tai tiesiog modernios visuomenės nuolatinė būklė.

Lygiai taip pat galima paneigti ir kitus stereotipus. Jeigu Europa priimtų visus keturis milijonus pabėgėlių ir jeigu visi tie keturi milijonai būtų musulmonai, tai musulmonų populiacija Europoje padidėtų nuo 5 iki 5,7 proc.

Lygiai tas pats – ir dėl moterų darbo arba nedarbo. Natūralu, kad kultūra skiriasi, tačiau kartu su socialine integracija keičiasi ir kultūrinės nuostatos.

– Taigi kalbate apie migracijos krizę be migrantų, kurios esmė – išankstinis nusistatymas. Ar Lietuvoje tai „pagydoma“?

– Mums pirmiausia reikia išspręsti migrantų krizę, atsiradusią visuomenės pasąmonėje. Tikros migrantų krizės Lietuvoje nebuvo, nėra ir, reikia manyti, nebus. Svarbiausia – švietimas. Reikia mokyti švietimo sistemos darbuotojus, politikus, taip pat – plačiąją visuomenę. Darželiuose, mokyklose turi būti skiepijamas įvairovės supratimas. Nuo pradinių klasių turi būti akcentuojama, kad migracija nėra kažkoks fenomenas, tai tiesiog modernios visuomenės nuolatinė būklė.

Arūnas BRAZAUSKAS

Lietuvos vieta lyg ir besiskirstančioje ES – tokia tema pasiūlyta „Veido“ autoriams, rengusiems straipsnius šio numerio kasmetiniam „Krypčių“ projektui.

Atsakymų ir nuomonių pririnkta apsčiai – skaitytojas viską ras tarp viršelių. Dr. Karolis Žibas, dirbantis Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų institute, priminė, kad per pastaruosius aštuonetą metų ES populiacija padidėjo 11 mln., iš jų maždaug pora milijonų – dėl natūralaus gyventojų prieaugio, o dar 9 mln. – dėl imigracijos iš trečiųjų šalių. ES be rimtų politinių sukrėtimų priėmė milijonus migrantų, bet staiga kilo problema dėl kelių šimtų tūkstančių pabėgėlių pasidalijimo. Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje kilo migracijos krizė be migrantų.

Komentuojant tą pabėgėlių krizę be pabėgėlių vertėtų atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje iš pradžių masines akcijas rengė bene tamsiausios euroskeptikų (tiksliau, euroneišmanėlių) pajėgos. Tiesa, jos buvo mikroskopinės. Kaip ir reikėjo tikėtis, pabėgėlių stabdymo lozungą perėmė solidesnės politinės jėgos, geriau praprususios tiek Lietuvos teisės, tiek ES sąrangos klausimais.

Euroentuziazmo krizė Lietuvoje teliūskuoja be rimtų konfliktų su ES, kaip ir ta pabėgėlių krizė kol kas apsieina be pabėgėlių.

Didis žinojimas – didi ir neviltis. Reikalas tas, kad per pastaruosius 15 metų migrantų skaičius pasaulyje padidėjo 41 proc. ir pasiekė 244 mln. žmonių. Vaizdžiai kalbant, pusė Europos kasmet palieka namus ir ieško laimės svetur. Nekintant kitoms aplinkybėms, gausėjant Žemės gyventojų iki 9,7 milijardo 2050 m., gausės ir migrantų – tikėtina, kad tais metais jų bus apie 320 mln.

Tai, kad euroneišmanėlius Lietuvoje keičia garsiau kalbantys išmanieji, neatšaukia vis ryškėjančios naujos takoskyros: kairiųjų ir dešiniųjų priešpriešą keičia konfrontacija tarp jėgų, kurios pasisako už vieningos Europos projektą ir tam priešinasi.

Euroentuziazmo krizė Lietuvoje teliūskuoja be rimtų konfliktų su ES, kaip ir ta pabėgėlių krizė kol kas apsieina be pabėgėlių. Nors ES teikia paramą – iki 2020 m. nuo narystės Sąjungoje pradžios Lietuva bus gavusi 14 mlrd. eurų (žinoma, jei nebus force majeure), tačiau tai kažkodėl negerina piliečių savijautos.

„Veido“ autorius Dovaidas Pabiržis pastebi, kad Lietuvoje ir 1990-aisiais, ir 2012-aisiais patenkintų savo gyvenimu žmonių, Eurobarometro duomenimis, buvo tiek pat – mažiau nei pusė. Tik prasidėjus karui Ukrainoje pasitenkinimas gyvenimu staiga ėmė kilti ir 2015-ųjų pradžioje pasiekė 74 proc. Sukrėtimai netolimoje Rytų kaimynystėje mobilizavo, sutelkė visuomenę ir leido šiek tiek realistiškiau vertinti savo būvį. Būtent tai, o ne į įvairias sritis investuoti ES milijardai atliko reikšmingesnį vaidmenį.

Politologas dr. Liutauras Gudžinskas „Veidui“ aiškino, jog tyrimai rodo, kad ES struktūrinė parama skatina korupciją. Čekijos, Vengrijos ir Slovakijos pavyzdžiai parodė, kad vidutiniškai apie 1,2 proc. BVP dydžio struktūrinė parama galėjo būti panaudota neskaidriai, – tai prilygsta maždaug trečdaliui visos paramos, kurią šios šalys gavo. Veikiausiai ir Lietuvoje situacija panaši.

Žinios apie ES paramos grobstymą – gera proga įterpti eiliniam lietuviui atgrasią mintį, kad būtina stiprinti kontrolę, gal net padidinti ES tarnautojų būrį. Protesto šūksnius galima trumpam nutildyti statistika: visos ES institucijos Briuselyje ir Strasbūre samdo apie 40 tūkst. tarnautojų, o vien Londono mieste dirbančiųjų įvairiose Didžiosios Britanijos valstybinėse įstaigose bei miesto savivaldybėje yra arti 80 tūkst.

Gal Vokietijoje 2016-ųjų naujametei nakčiai prilips „Kelno nakties“ pavadinimas. Sutrikusi miesto ir Vokietijos valdžia iš pradžių bandė apipurkšti neigimo dezodorantais žinias apie masinius antpuolius prieš moteris. Taip bijoma kalbėti apie problemą, kurios mastas pranoksta šįkart be aukų pasibaigusį incidentą.

Kodėl žiniasklaida delsė apie tai pranešti, kodėl kai kuriuose oficialiuose komen­taruose kaltė versta aukoms, o ne užpuolikams – svarsto ne vien šurmuliuojantys vokiečiai, bet visų demokratinių šalių žiniasklaida.

Dabar jau neabejojama, kad tai būta suplanuoto antpuolio, o ne vien spontaniško vyriškos energijos proveržio, kurį sustiprino alkoholis ir narkotikai. Naujųjų metų naktį moterys užpultos Austrijoje, Šveicarijoje – tiesa, tai būta pavienių atvejų, bet visiems būdinga viena: smurtininkai yra pabėgėliai iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų.

Europa nei politiškai, nei kariniu požiūriu nepasirengusi svetimšalių antplūdžiui. Visa ligšiolinė politika grindžiama nuostata, kad į ES atvyksta nuo karo ir skurdo bėgantys žmonės, kuriuos integravusi senutė Europa turės vienokios ar kitokios naudos, – kaip kažkada išlošė Vokietija, priėmusi milijonus pigių darbininkų iš Turkijos.

Politiniam elitui ir biurokratijai būdinga inercija – tuose sluoksniuose sunkiai kalasi mintis, kad pabėgėlių krizė yra ir priešiška karinė operacija. Bet juk esama valstybių, kurios hibridinį karą įtraukė į karines doktrinas gerokai prieš 2014 m. pavasarį, kai ši sąvoka vėl imta linksniuoti. Nuoroda į kokius nors Kinijos ar Rusijos strategus iškart keltų įtarimą, kad ieškoma konkrečių pabėgėlių krizės režisierių. Bet svarbu perprasti veikimo būdą ir užkirsti kelią priešininko veiksmams, o ne bejėgiškai baksnoti pirštu į tikrą ar tariamą užsakovą.

Panaši kaip Kelne masinė ataka Suomijos sostinės metro buvo sužlugdyta, nes policija iš socialinių tinklų sužinojo, kokios staigmenos rengiamos Naujųjų metų proga.

Kada tūkstantis jaunų pabėgėlių vyrų susirenka vienoje vietoje – tai nėra atsitiktinumas. Toks Helsinkio policininkų vertinimas pagrįstas ne intuicija, bet sekimu. Pernai Suomija priėmė per 32 tūkst. pabėgėlių, o anksčiau tokių būdavo maždaug trys tūkstančiai per metus. Kartu pagausėjo seksualinio priekabiavimo. Pasak Suomijos policijos pareigūnų, nesaugūs tapo parkai – vietos, kuriose moterys anksčiau vaikščiodavo visiškai ramiai.

Europa nebuvo materialiai pasirengusi iškart vienu metu priimti tiek imigrantų – pernai jų plūstelėjo apie milijoną. Oficialių duomenų, apimančių visus 2015-uosius, dar nėra, bet žinoma, kad per vienus metus iki liepos ES registruota apie 755 tūkst. paraiškų suteikti prieglobstį.

Kiek tarp jų teroristų – klausimas specialiosioms tarnyboms. Tačiau nereikia būti teroristu, kad kiltų noras dalyvauti „Kelno naktyje“ bet kur Europoje. Lietuvių kalbinė vaizduotė pažėrė angliško žodžio „flashmob“ vertinių: spiečius, žaibinė mobilizacija, sąlėkis, šokalynė, staigminė (staigi minia). Žaibinei mobilizacijai nereikia tikslių instrukcijų. Pakanka paskleisti žinią: renkamės sutartoje vietoje – glamžysime europietes.

Nemirtina teroro akcija – toks „Kelno nakties“ apibūdinimas atitinka hibridinio karo realijas. Galima tokio teroro eskalacija – nuo paplekšnojimų pereinama prie dūrių smeigtukais, šakutėmis. Nenuostabu, kad po tokių akcijų kamuolį perima prieš imigrantų antplūdį protestuojanti Vokietijos organizacija PEGIDA, kurios vadovas ir aktyvistai neslepia prorusiškos orientacijos.

Neišmanymas, ką toliau daryti, – viena iš priežasčių, kodėl „Kelno naktį“ iškart bandyta apipurkšti politiškai korektišku odekolonu (Kelno vandeniu, prancūziškai  „Eau de Cologne“).

Scanpix

Trečiasis makabriškas nuotykių filmas apie mirtinus žaidimus vardan išlikimo žaidžiančius vaikus prasideda 12-osios apygardos sunaikinimu, o pagrindinė filmo herojė Ketnė Everdin netenka savo namų ir prieglobstį randa karingai nusiteikusioje 13-ojoje apygardoje. 2015-ųjų gruodžio 16-osios rytą Skonės provincijoje Švedijos pietuose padegama dar viena prieglauda, kurioje turėjo įsikurti pabėgėliai.

Rima JANUŽYTĖ

Pernai išpuolių prieš Švedijoje įsikūrusias ar dar tik kuriamas migrantų prieglaudas buvo 52, o nuo 2011 m. – 97.

Bado žaidynes kaip pramogą susigalvoję ir žemiausio luomo vaikus juose svetimomis rankomis žudantys turčiai iš šiurpaus fantastinio pasaulio, kurį režisuoja austras Francis Lawrence’as, padegėjams skanduoja „šimtas“.

Švedijos žiniasklaida su siaubu narsto gruodį Jungtinių Tautų paskelbtas prognozes, kad 2030-aisiais Švedija bus tapusi trečiojo pasaulio šalimi: pagal JT gerovės indeksą (angl. Human De­velopement Index, HDI) Švedija iš 15-tos nukrisianti į 45 vietą pasaulyje, o pagal gyvenimo lygį ją lenks net Libija. JT neaiškina, kodėl.

Švedai neabejoja, kad taip nutiks dėl atvirų durų politikos, kai per mėnesį Švediją pasiekia vidutiniškai po 9 tūkst. pabėgėlių. Šioje šalyje didesnio visuomenės susidomėjimo, panašaus į Lietuvoje kilusį dėl pirmosios irakiečių šeimos, sulaukia tik laimingasis, tapęs 50-tūkstantuoju, 100-tūkstantuoju, dabar jau ir 200-tūkstantuoju, o kitais metais, prognozuojama, 360-tūkstantuoju.

Štai taip, balansuodami ties nerealumo riba, prasideda 2016-ieji. Darosi keblu susigaudyti, kur baigiasi pramanai, o kur prasideda tikrovė. „Google“ pasiteiravus, kas pasaulio laukia 2016-aisiais, pirmiausia siūloma pasiskaityti Vangos pranašystes. Jei neįtikina jos perspėjimas, kad 2016-aisiais Europoje neliks nė gyvos dvasios, „YouTube“ galima pasižiūrėti, ką Europai yra numatę DAESH kovotojai. Jei kūnu dar ir dabar nebėgioja skruzdėlytės – sveikiname, jūs patekote į kitą žaidimo lygį ir galite ramiai laukti 2017-ųjų.

Sveiko proto, ramybės ir analitinio mąstymo 2016-aisiais prireiks labiausiai, nes pasaulis primins japonų rašytojo Haruki Murakami 1Q84-uosius, kuriuos jis vadina „pačia suvokimo šiaure, nes dar šiauriau tėra tik visiškas chaosas“.

Europa aižėja

Europoje chaoso bus daug, pradedant ore tvyrančia naujų teroristinių atakų baime ir šimtais tūkstančių naujakurių, neišvengiamai sujauksiančių senstelėjusios Europos gyvenimo ritmą, baigiant jos pačios aižėjimu ir trupėjimu.

„Europa niekada nebebus vieninga. Ir jei apskritai išgyvens, ji bus visiškai kitokia. Centrine ašimi taps nacionalinės vyriausybės, o laisvoji prekybos zona neišvengs augančio protekcionizmo“, – artimiausią dešimtmetį prognozuoja „Stratfor“ analitikai, o šių permainų pradžią stebėsime jau 2016-aisiais.

Laisvosios prekybos zona šiemet nepaprastai išsiplečia: prie jos nuo sausio prisijungia Ukraina. Tačiau analitikai perspėja, kad tai pakeis pačią laisvosios prekybos zonos esmę, nes čia, kaip ir kitose srityse, gali atsirasti keli greičiai. Vakarų Europos šalyse jau dabar svarstoma, kaip jų ekonomiką gali paveikti pigios ukrainietiškos prekės. Ir žada jų visaip privengti.

Drauge tikimasi, kad Ukrainoje ims kurtis paslaugų centrai – tokie kaip mūsų „Barclays“ technologijų centras ar daugybė kitų Vilniuje veikiančių skambučių centrų, kuriuose dirbantys lietuviai operatoriai aptarnauja klientus iš kitų ES šalių. Gali būti, kad Lietuva šioje srityje pralaimės Ukrainai: ten yra daug puikių, užsienio kalbas mokančių specialistų, galinčių dirbti už dar mažesnę algą, nei jų kolegoms mokamos Lietuvoje.

Ukrainoje į Europą žvelgiama su didele viltimi, nes nuo sausio jai užsiveria plačioji Rusijos rinka, o premjeras Arsenijus Jaceniukas skaičiuoja, kad tai Ukrainai per metus pridarys maždaug 600 mln. JAV dolerių nuostolių. Jis tikisi, kad atsigriebti padės Europa, nors nujaučia, kad po šios rinkos platybes važinėsis siauruku, o ne greituoju traukiniu.

Ukraina Europos trūkinėjimui per siūles bus svarbi ir dėl ES valstybių tarpusavio nesutarimo, kaip toliau elgtis su Rusija. Nors ką tik sutarta pratęsti sankcijas, į jų taikymą kai kurios šalys ir toliau žvelgs lanksčiai.

Nesant bendro sutarimo šiuo ir daugeliu kitų klausimų, atsiras bent keturios Europos: Rytų, Vakarų, Skandinavijos ir Didžiosios Britanijos.

Visas šias Europas pagal naują kurpalių dar bandys persiūti ir lyg ant mielių augantys nacionalistų judėjimai. Prie jų dera priskirti ne tik aiškiai save kaip nacionalistus apibrėžiantį Prancūzijos nacionalinį frontą su Marine le Pen, save jau matančia prezidente, bet ir Didžiosios Britanijos premjero Davido Camerono idėjas dėl pasitraukimo iš ES.

Sumaištį ir susipriešinimą jos kelia ne tik ES, bet ir pačioje Didžiojoje Britanijoje. Šiuo klausimu toriai ginčijasi su leiboristais, džentelmenai iš Sičio – su priemiesčių gyventojais, Lordų rūmai – su Bendruomenių rūmais.

Parlamente mėginamos net įvairios gudrybės. Antai Lordų rūmai siekia, kad garsiajame referendume galėtų balsuoti ir 16-mečiai bei 17-mečiai, nes šie yra labiau proeuropietiški ir aktyviai palaiko pasilikimą. Tokiam sumanymui iš paskutiniųjų priešinasi toriai ir jų dominuojami Bendruomenių rūmai, palaikantys euroskeptikų stovyklą.

Paradoksas, bet jie palaikė Škotijos sumanymą jos pačios referendume leisti balsuoti jaunuoliams, nes šie pasisakė už likimą Jungtinės Karalystės sudėtyje. O dabar jie labai pyksta, jei Didžiosios Britanijos noras atsiskirti nuo ES lyginamas su škotų noru trauktis iš Karalystės.

Jiems neatrodo, kad tai panašu į baskų ar katalonų svajonę pasitraukti iš Ispanijos sudėties, nes tai – „visai kas kita“. Esą Didžioji Britanija ir šiaip nėra grynakraujė europietė, juolab kad tik kas šeštas britas save laiko Europos piliečiu. O štai baskai, katalonai, škotai – jau kita padermė, jie yra savo valstybių kūno dalis.

Vis dėlto galima neabejoti, kad jeigu Didžioji Britanija referendume balsuotų už pasitraukimą iš ES, žemyne prasidėtų griūtis. O jeigu balsuotų už pasilikimą, laimėtų tą patį, ką po referendumo laimėjo škotai, – dar daugiau autonomijos ir pinigų.

Nauja „omnibuso“ kryptis

Neramumai Artimuosiuose Rytuose koreguoja ir JAV politiką. Ir ne tik užsienio, bet ir vidaus. Viena vertus, DAESH, pabėgėliai, karinių veiksmų planas yra svarbiausios artėjančių rinkimų temos, o tai, kaip jos gvildenamos skirtingų kandidatų, lems jų sėkmę arba nesėkmę prezidento rinkimuose. Analitikai, priklausomai nuo pažiūrų, pergalę prognozuoja vis kitam veikėjui, tačiau patikėti, kad Baltiesiems rūmams vadovaus žodyno subtilumu nepasižymintis respublikonas Donaldas Trumpas, būtų labai sunku.

Greičiausiai JAV turės naują prezidentą demokratą, tad Baracko Obamos įdirbis formuojant tai, ką kritikai vadina autsaiderės žaidimu, o šalininkai – racionalia politika, nenueis veltui.

Tiesa, artėjant rinkimams šiek tiek surespublikonėjo net ir B.Obama. Tai matyti iš naujojo gruodžio 18 d. priimto 2016 m. biudžeto išlaidų paketo, dar vadinamo „omnibusu“. Šiuo kompromisiniu 1,1 trln. dolerių paketu dėl federalinės vyriausybės finansavimo iki rugsėjo labiau nei paprastai atsižvelgiama į respublikonų prioritetus: griežtinami reikalavimai Amerikos vizų išdavimui, taip pat intensyvinamos kai kurios Amerikos kibernetinio saugumo pastangos.

Šis paketas didina ir gynybos išlaidas, nes tai, pasak respublikonų, yra kritiškai svarbu padidėjus neramumams Arti­muosiuose Rytuose ir terorizmo grėsmei.

Žinoma, demokratų ranka čia irgi stipriai juntama. Naujas teisės aktų paketas numato mokesčių lengvatas ir kreditus verslui bei milijonams amerikiečių, o šio projekto vertė – daugiau negu 620 mlrd. dolerių, tad jis, kaip perspėja kritikai, gerokai padidins šalies įsiskolinimą.

Kinija ir Post-Kinija

Na, o kol JAV skola didėja, Kinija skaičiuoja pelną. O prie to nemažai prisidės ir naujasis JAV „omnibusas“. Ir štai kodėl. Visų pirma nuo 2016 m. JAV panaikinamas ilgai galiojęs draudimas eksportuoti naftą. Pasaulio mastu tai reiškia, kad naftos kainos toliau kris, nes atsiras didesnė naftos pasiūla. O Kinija skuba tai išnaudoti ir jau derasi dėl naftos pirkimo sąlygų (neseniai prabilta ir apie dujų pirkimo sutartis). Tai reiškia, kad Rusija bus priversta mažinti bent jau Kinijai parduodamų energijos išteklių kainą, o Kinijai tai reiškia papildomus sutaupytus milijardus.

Bet tai dar ne viskas. JAV įstatymų leidėjai pritarė kai kurioms seniai strigusioms Tarptautinio valiutos fondo (TVF) reformoms, nuo 2016 m. suteiksiančioms didesnę įtaką kylančioms rinkos galiūnėms – tarp jų pirmiausia Kinijai.

Kinijos sėkmės istorija TVF prasidėjo dar anksčiau: TVF nuo spalio oficialiai leido Kinijos juaniui įstoti į svarbiausių pasaulio valiutų klubą – juanis papildė TVF specialių skolinimosi teisių krepšelį (angl. Special drawing right, SDR), kuriame yra JAV doleris, euras, Didžiosios Britanijos svaras sterlingų ir Japonijos jena. Ir ne šiaip papildė krepšelį, o tapo trečia svarbiausia krepšelio dalimi, šiek tiek sumažindamas jame JAV dolerio ir gerokai – euro dalį.

Juanis dabar sudarys 10,92 proc. krepšelio dalies, 41,73 proc. liks JAV doleriui (buvo 41,9 proc.), 30,93 proc. – eurui (buvo 37,4 proc.), 8,33 proc. – Japonijos jenai (buvo 9,4 proc.), o 8,09 proc. – svarui (buvo 11,3 proc.). Kinijai tai ne tik garbės ir pripažinimo reikalas, bet ir atrištos rankos dirbtinai nebereguliuoti savo valiutos kurso.

„Kinija užbaigė vieną ciklą ir pradeda kitą. Ji nebebus sparčiai auganti mažų atlyginimų valstybė. Jos laukia gerokai lėtesnis, tačiau kokybiškesnis augimas“, – žada ekonomistai. Ir priduria, kad tokiais naujais varikliukais jau 2016 m. gali tapti visas būrys ekonomikų, apie kurias net nesame daug girdėję. Tokias valstybes analitikai vadina „Post-Kinija 16“. Dauguma jų yra Pietryčių Azijoje, Lotynų Amerikoje, kai kurios – Afrikoje.

Visų kartu jų gyventojų skaičius siekia 1,15 mlrd., ir prognozuojama, kad ilgainiui jos taps svarbiausiomis tekstilės, avalynės, mobiliųjų telefonų gamintojomis pasaulyje, visiems laikams išstumdamos iš šių pozicijų Kiniją ir nustumdamos ją į didesnės pridėtinės vertės produkcijos lygmenį.

Kitaip sakant, 2016-aisiais Kinija taps gimnaziste, o pradinukų mokyklos dailės ir darbelių pamokoje išvysime bent 16 naujų mokinukių. Šios globalios rinkos naujokės nepasižymi nei stabilia politine sistema, nei aukštu pragyvenimo lygiu, tačiau analitikai joms žada šviesią ateitį, kuri prasideda būtent dabar.

Subtili kova su DAESH

Na, o kol vienuose pasaulio regionuose sužimba naujos žvaigždelės, kituose bejėgiškai kapojamos galvos devyngalviams.

Sirijoje, Irake, dabar ir Libijoje įsigalinti „Islamo valstybė“, arba ISIS, arba DAESH, 2016-aisiais bus bene didžiausias iššūkis visai mūsų planetai. Tačiau kovos su radikaliais islamistais scenarijuje 2016-ieji ypatingų naujovių nežada žvelgiant nei iš Europos, nei iš JAV perspektyvų. Gal išskyrus vieną – minkštąją priemonę, kurią galima pavadinti pastangomis nukenksminti teroristus finansiškai.

Gruodžio pabaigoje tam skirtas ir Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos susitikimas, kuriame aiškintasi, ką gali ir ko negali Vakarai. Akivaizdu, kad užsukti pinigų čiaupą nebus paprasta, nes ISIS, priešingai nei „Al Qaeda“, veikia tik Sirijoje ir Irake, tad pinigai nemigruoja, nekerta kitų valstybių sienų ir gaunami iš vietoje esančių išteklių, daugiausia naftos.

Tiesa, galima pasistengti, kad tos naftos niekas nepirktų, tačiau tam reikėtų, jog prisipažintų pirkėjai. O šie mušasi į krūtinę ir reikalauja įrodymų. Tų įrodymų, kaip pati aiškina, turi Rusija, bet savo kortų ji neskuba atskleisti, juolab kad galutinai sužlugdytų ir taip labai įtemptus santykius su kai kuriomis Artimųjų Rytų valstybėmis, balansuojančius ties konflikto ir bendradarbiavimo riba.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius teigia, kad kai kuriais atvejais tų santykių eigą lemia net ne Rusija, o kita pusė. Pavyzdžiui, Turkija renkasi, ar konkuruoti su Rusija, ar bendradarbiauti.

2016 m. ji išlaikys pusiausvyrą ir išsaugos pakenčiamus santykius tiek su Rusija, tiek su NATO. Juolab kad Turkijos ryšys su NATO nėra taip lengvai sutraukomas, mat Ankara nepaprastai jautri nestabilumui Artimuosiuose Rytuose. „Turint tokius kaimynus kaip Sirija, kurioje siaučia pilietinis karas ir įsitvirtina „Islamo valstybė“, Turkijai patogiau priklausyti NATO, nei nepriklausyti“, – teigia E.Račius.

Na, o stabilumo Artimuosiuose Rytuose bent jau šiemet neturėtų atsirasti gerokai daugiau. Tiesa, sausį prasideda derybos tarp Sirijos diktatoriaus Basharo al Assado vyriausybės ir opozicijos, be to, pirmą kartą JT Saugumo Taryboje sutarta dėl taikos plano. Pagal jį 2016 m. greičiausiai bus sudaryta pereinamoji vyriausybė, o iki 2017 m. vidurio įvyks rinkimai, kuriuose, visai tikėtina, bus leista dalyvauti ir B.al Assadui.

Kitaip sakant, 2016-ieji bus skirti mums iš atminties ištrinti, dėl ko prasidėjo Sirijos karas, ką siekė nuversti JAV ir jų sąjungininkės, o ką palaikė ir rėmė finansiškai, nors dabar vadina ginkluota radikalia opozicija.

Tačiau užsimiršimas ir mažesnės blogybės pasirinkimas anaiptol nereiškia, kad Sirijoje 2016 m. baigsis kruvinas konfliktas, iki šiol jau nusinešęs 250 tūkst. gyvybių, o daugiau nei 4 mln. žmonių pavertęs benamiais. „Niekas nesako, kad laukia tiesus ir lengvas kelias. Kelias sudėtingas. Jis ir toliau toks bus“, – nieko stulbinamai gero nežada JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry.

Pabėgėliai iš Artimųjų Rytų ir toliau plūs į Europą, kurį laiką ir į JAV – kol nebus priimtas dabar svarstomas moratoriumas dėl Sirijos pabėgėlių priėmimo. Europoje nuo jų bus tveriamasi tvoromis, barikadomis, jie patys bus persekiojami, jų prieglaudos – deginamos. Pabėgėlių, besigelbėjančių nuo karo ir teroristų skerdynių, vaikai bus vadinami sunkia ir vis sunkėjančia finansine našta, tuštinančia ES valstybių biudžetus ir gadinančia paskutines nervines ląsteles nacionalistams.

2016-aisiais girdėsime pažadų į Europą visai nebeįsileisti kitataučių, į pageidaujamus ir nepageidaujamus skirstomų ne pagal jiems gresiantį pavojų, o pagal religiją, išsilavinimą, o gal net intelekto koeficientą ar fizinę jėgą. Galbūt atsiras naujos pagal „Bado žaidynių“ scenarijų steigiamos apygardos, kuriose gyvens visuomenės atstumtieji. Nors visi kalbės, kaip svarbu juos integruoti, jiems bus duodama ne meškerių, o tik žuvų nuo kitų stalo.

2016-ieji bado žaidynių metai daug kam nebus nei geri, nei ramūs, nei sotūs, nors filmuose viskas visada baigiasi gerai.

Scanpix

XXI amžiuje Viduržemio jūroje žuvo daugiau nei 22 tūkst. išsvajotąją Europą mėginusių pasiekti pabėgėlių. Pastaroji tragedija, kai nuskendo 800 iš Libijos į Europą plaukusių migrantų, dar kartą atkreipė europiečių dėmesį į šios vis didėjančios problemos mastą. Tačiau Lietuvos indėlis sprendžiant šią visos Europos problemą išlieka labai kuklus.

Iš Šiaurės Afrikos į Europą per Viduržemio jūrą keliaujantys migrantai pastaruoju metu dažniausiai išplaukia iš pilietinių neramumų kamuojamos Libijos. Tarp kitų populiariausių migrantų maršrutų – ir kelionė iš Egipto, Maroko arba saugesnis, bet kur kas ilgesnis sausumos kelias per Turkiją ir Balkanų valstybes.

Į pavojingiausią gyvenimo kelionę išsiruošę migrantai paprastai sugrūdami į mažas ir perkrautas gumines valtis su nedaug degalų, be kapitono ar įgulos. Kartas jie suvaromi į sukežusius žvejybinius laivelius su įgula, kuri vėliau taip pat apsimeta pabėgėliais.

Tarp Libijos ir piečiausių Italijos salų – keli šimtai kilometrų, ir ši kelionė trunka mažiau nei dieną. Tačiau toli gražu ne visi laiveliai yra bent minimaliai parengti pasiekti kelionės tikslą. Vos nutolę nuo Libijos krantų ir pradėję dreifuoti, šie laivai dažnai tiesiog siunčia pavojaus signalą, tikintis, kad juos paims praplaukiantys prekybiniai laivai, žvejai arba Italijos ar Maltos pakrantės apsaugos tarnybos laivai. Didžioji dalis migrantų, išplaukiančių iš Libijos, pasiekia Italijos krantus – paprastai mažą Lampedūzos salą. Graikija ir Malta – taip pat populiarus kelionės tikslas.

Tarptautinė ir jūrinė teisė sako, kad laivų kapitonams būtina pagelbėti bet kokį nelaimės signalą vandenyje pasiuntusiems žmonėms. Pagal jūrinę teisę jie negali ignoruoti jokio pagalbos signalo. Tačiau realybėje jie dažnai susiduria su problemomis „iškraudami“ niekam nereikalingą žmogiškąjį krovinį, kurį ką tik išgelbėjo jūroje. Atsiranda nesuderinamumas tarp tarptautinės ir nacionalinės teisės – ką gi iš tiesų daryti su jūroje plūduriavusiais ir į krantą pristatytais migrantais. Be to, laivų kapitonams dažnai iškyla dilema, nes jų pirminis tikslas yra vykdyti komercinius užsakymus ir kaip galima greičiau iš taško A nuvykti į tašką B. Pasitaiko atvejų, kai jiems už migrantų gelbėjimą tenka atsakyti teisme.

Itin rizikingą ir pavojingą kelionę paprastai renkasi žmonės iš pilietinių konfliktų, karų ir skurdo kamuojamų valstybių. Dauguma Europoje geresnio gyvenimo pasirengusių ieškoti migrantų yra jauni vyrai. Daugiausiai migrantų ir pabėgėlių į Europą atvyksta iš „Afrikos rago“ valstybių (Eritrėjos, Somalio, Etiopijos), Vakarų Afrikos šalių (Senegalo, Gambijos). Nuo 2013-ųjų į Europą masiškai pradėjo plūsti ir pabėgėliai iš kariaujančios Sirijos. UNHCR (Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra) duomenimis, pernai iš šios šalies atvyko 31 proc. visų Europos migrantų, pabėgėliai iš Eritrėjos sudarė 18 proc.

UNHCR skaičiuoja, kad kelionė iš Libijos į Italiją kainuoja nuo 200 iki 1 tūkst. JAV dolerių, o jei vykstama iš „Afrikos rago“, visos kelionės įkainis gali siekti iki 6 tūkst. dolerių. Kai kurioms vietinėms bendruomenėms, gyvenančioms prie svarbiausių migrantų kelių, jų klajonės jau tapo pagrindiniu uždarbio ir pragyvenimo šaltiniu.

Vien Italijos krantus šiemet jau pasiekė daugiau nei 26 tūkst. migrantų, o tokios kelionės Libijoje šiuo metu laukia dar nuo pusės iki milijono migrantų. Panašus jų skaičius buvo ir pirmaisiais 2014-ųjų mėnesiais, tačiau per pirmąją 2014 m. pusę žuvo 96 žmonės, o šiemet jau skaičiuojama daugiau 1,7 tūkst. žūčių. Baiminamasi, kad dėl šiltuoju metų laiku geresnių oro sąlygų migrantų srautai ir nelaimių skaičius netrukus dar labiau išaugs.

Nelaimingų atsitikimų gausėjimą nesunku paaiškinti. 2013-ųjų spalį, po to, kai šalia Lampedūzos salos apvirto migrantų laivas ir žuvo trys su puse šimto žmonių, Italija pradėjo karinę pakrančių apsaugos operaciją „Mare Nostrum“, per kurią Italijos laivai intensyviai patruliavo netoli Libijos krantų, tarptautiniuose vandenyse perimdavo migrantų laivelius ir padėdavo jiems pasiekti išsvajotąją Europą. Skaičiuojama, kad per operacijos vykdymo metus iki 2014-ųjų spalio iš viso taip buvo paimta ir į krantą nugabenta 140 tūkst. žmonių.

Operaciją finansiškai rėmė Europos Komisija, bet netrukus paaiškėjo, kad jos kaina – 9 mln. eurų per mėnesį – yra nepakeliama ne geriausius finansinius laikus išgyvenančiai Italijai. Be to, ji buvo kritikuojama už tai, kad skatina į žemyną atvykti dar daugiau migrantų. Operaciją „Mare Nostrum“ pakeitė Europos Sąjungos sienų agentūros „Frontex“ vykdoma operacija „Triton“, kuriai skirta tris kartus mažiau lėšų. „Triton“ operacijos pajėgos – du stebėjimo lėktuvai, du sraigtasparniai, trys laivai ir septynios gelbėjimo komandos patruliuoja ir stebi ne tarptautinius vandenis, bet tik 30 jūrmylių (56 km) pločio Italijos pakrantės ruožą. Daugelis į jūros dugną nugarmėjusių laivelių šios ribos taip ir nepasiekia.

Nutraukdama „Mare Nostrum“, Italija pabrėžė negalinti viena prisiimti atsakomybės dėl šios visą Europą liečiančios problemos. „Visada sakėme, kad nutrauksime „Mare Nostrum“ programą, kai tik Europa prisidės prie šios problemos sprendimo ir įneš savo indėlį. Dabar jaučiama, kad Europa savo dalį pridėjo“, – sakė Italijos vidaus reikalų ministras Angelino Alfano.

„Frontex“ atstovai greičiausiai suvokė, kad naujosios programos galimybės užkirsti kelią tragedijoms yra gerokai menkesnės. Tačiau tuomet argumentuota, kad „Mare Nostrum“ nutraukimas pavers kelionę per Viduržemio jūrą kur kas pavojingesne ir atbaidys migrantus nuo šios rizikos. Tačiau akivaizdu, kad taip neatsitiko, – politikos pokytis tiesiog reikšmingai padidino mirčių skaičių.

Po pastarosios tragedijos ES lyderiai sutarė trigubai padidinti finansavimą Bendrijos paieškų ir gelbėjimo misijai Viduržemio jūroje. Pasak Europos Vadovų Tarybos pirmininko Donaldo Tusko, tai sustiprins „Triton“ operatyvinius pajėgumus. Tačiau misijos mandatas nepasikeis – operacijos ir toliau bus vykdomos tik prie Europos krantų.

Prieš pabėgėlių krizei skirtą viršūnių susitikimą D.Tuskas paragino visų šalių lyderius prisidėti prie problemos sprendimo. „ES valstybės, be kita ko, turi būti pasirengusios dėl bendros gerovės paaukoti kai kuriuos nacionalinius interesus“, – sakė jis. Į šį prašymą atsiliepė ir Lietuva, į Viduržemio jūrą porai mėnesių siųsianti paieškos ir gelbėjimo sraigtasparnį su įgula.

ES lyderiai susitikime taip pat tarėsi dėl sprendimo imtis karinių priemonių žmonių kontrabandininkų atžvilgiu. Po susitikimo ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini buvo įpareigota pasiūlyti veiksmų, siekiant sunaikinti kontrabandininkų laivus, dar prieš jiems išplaukiant į atvirą jūrą. O Prancūzija atskirai pareiškė, kad sieks JT rezoliucijos, kuri leistų tokius laivus naikinti.

Europos lyderiai sutarė tik dėl priemonių, kaip kovoti su reiškinio pasekmėmis, bet ne priežastimis. Tačiau nesutarta dėl konkrečių veiksmų sprendžiant klausimą, ką daryti su migrantais, pasiekusiais Europos krantus.

Europos Sąjungos Dublino reglamentas sako, kad pirmoji Europos valstybė, kurią pasiekia migrantas, privalo prisiimti atsakomybę už jį. Natūralu, kad dėl to labiausiai kenčia ne pačius geriausius laikus ir taip išgyvenančios Pietų Europos valstybės, paprastai tampančios pirmąją migrantų kelionės stotele.

Bendra migracijos politika ES praktiškai neegzistuoja ir Briuselis turi itin mažai galimybių daryti jai įtaką – tai yra 28 skirtingos nacionalinės teisės sistemos, sukurtos remiantis konkrečios šalies tradicijomis, istorine ir kasdienine patirtimi. Pavyzdžiui, dideli atvykėlių į Didžiąją Britaniją ir Prancūziją srautai daugiausia yra kolonijinės šių valstybių praeities rezultatas. O Vokietijoje migracijos politika susiformavo dar „ekonominio stebuklo“ metu praėjusio tūkstantmečio septintajame dešimtmetyje, kai į šalį beveik nevaržomai plūdo darbo ir geresnio gyvenimo ieškantys darbininkai, daugiausia iš Turkijos.

Pokomunistinės Rytų ir Vidurio Europos valstybių visuomenės nėra įpratusios prie didelių migrantų srautų, be to, ir pačios dažnai yra darbo jėgos donorės Vakarų Europai. Didžioji Britanija ar Prancūzija dar palyginti neseniai buvo imperijos su gausybe užjūrio teritorijų, o Baltijos šalys dažnai linkusios save traktuoti kaip pokolonijines valstybes, kurioms pavyko išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos imperinio jungo. Latvijoje ir Estijoje esama demografinė padėtis taip pat suvokiama kaip okupacijos palikimas, o tai lemia ir susiformavusią įstatymų bazę.

Todėl, pavyzdžiui, pilietybės politika Latvijoje – viena griežčiausių pasaulyje. Iki šiol čia daugiau nei 12 proc. šalies gyventojų, daugiausia sovietmečiu atvykę rusakalbiai, turi vadinamąjį nepiliečio statusą, kuris sunkiai suvokiamas ir dažnai kritikuojamas Vakarų Europoje. Vargu ar galima tikėtis, kad tokios skirtingos valstybės staiga sutars dėl migracijos, pilietybės ar prieglobsčio politikos. Ar juo labiau – esant tokiai situacijai sutiks įsileisti ir priimti tolimus atvykėlius iš trečiojo pasaulio šalių.

Be to, būtina pabrėžti, kad iš Afrikos ar Azijos šalių atvykę migrantai netrokšta apsigyventi pokomunistinėse valstybėse. Pavyzdžiui, Vokietijoje vien šiemet prieglobsčio prašys per 300 tūkst. žmonių, pernai jų buvo per 200 tūkst. O štai Estijoje pernai sulaukta 155 prašymų,  Latvijoje – 375, Lietuvoje – 440. Daugiausiai – iš Rytų Europos valstybių: Gruzijos, Ukrainos. Visose ES valstybėse pernai prieglobsčio prašytojų iš viso buvo 627 tūkst. Jei skaičiuosime proporcingai gyventojų skaičiui, dažniausiai prieglobsčio prašoma Švedijoje – 8,4 žmogaus tūkstančiui gyventojų.

Itin skiriasi ir ES valstybių narių prieglobsčio suteikimo politika. Vienos šalys tai daro gana lengva ranka, kitos – kaip įmanydamos riboja bet kokias tokio pobūdžio galimybes. Pavyzdžiui, pernai Švedijoje iš beveik 40 tūkst. priimtų sprendimų neigiami tebuvo vos maždaug kas ketvirtas. O po kelionės per Balkanų valstybes pabėgėlių iš Sirijos dažnai pasiekiama Vengrija iš penkių su puse tūkstančio prašymų patenkino vos maždaug kas dešimtą.

Didelė problema ir tai, kad nors daugelis prieglobsčio prašymų Europoje ir yra atmetama, tik mažiau nei 40 proc. migrantų iš Europos deportuojama atgal į valstybes, iš kurių jie atvyko.

Pasiekę Europą, migrantai ir pabėgėliai paprastai patenka į perpildytas pabėgėlių stovyklas ar sulaikymo centrus. Kitur jie tiesiog atsiduria gatvėje ir verčiasi kaip išmano. Pavyzdžiui, atvykėliams atplaukus į Lampedūzos salą paprastai pradedamas teisinis procesas, siekiant išsiaiškinti, ar jie yra nelegalūs migrantai. Jei nusprendžiama taip, jų laukia apie 5 tūkst. eurų bauda. O jeigu pavyksta įrodyti, kad jie atvyko dėl karo ar politinio persekiojimo, jiems suteikiami laikini dokumentai, su kuriais jie paprastai mėgina keliauti toliau – į Vokietiją, Šveicariją ar Skandinavijos valstybes.

Dar sudėtingesnė padėtis Graikijoje. Čia migrantai ir pabėgėliai patenka į perpildytas ir vargingas stovyklas, kurias nuolat kritikuoja žmogaus teisių gynėjai, o Europos žmogaus teisių teismas yra priėmęs sprendimą, kad Graikijos prieglobsčio politika – neadekvati ir žeminanti. Dėl šio sprendimo daugelis ES valstybių nustojo deportuoti pabėgėlius atgal į Graikiją, nors tokią galimybę suteikia Dublino reglamentas. Situacija dar pablogėjo prasidėjus karui Sirijoje. Kairiųjų partijos „Syriza“ vadovaujama vyriausybė neseniai nusprendė problemą išspręsti paprastai ir aiškiai – tiesiog paleisti 3,5 tūkst. Atėnų pabėgėlių stovyklos gyventojų tiesiai į gatvę. Teigiama, kad tai dar vienas būdas skolų kamuojamai šaliai spausti Briuselį.

Ar artimiausiu metu situacija gali keistis? Akivaizdu, kad migrantų noras pasiekti demokratišką ir turtingą Europą tikrai nemažės. Kaip „Veidui“ yra sakęs Vytauto Didžiojo universiteto Regionistikos katedros vedėjas prof. Egdūnas Račius, per artimiausius 5–10 metų Vidurio Rytų gyventojų poreikis judėti į Europą neabejotinai dar labiau padidės pirmiausia dėl demografinio spaudimo, nes teritorijoje, kurioje yra labai mažai išteklių, o ypač gėlo vandens, sparčiai daugėja gyventojų. Tai lems, kad regione neišvengiamai aštrės atskirų valstybių nesutarimai dėl išteklių. Be to, emigracijos mastams įtakos turi ir nepavykęs regiono demokratizacijos procesas, todėl tikėtinos ir naujos reakcijos prieš išlikusias diktatūras, pilietiniai maištai. Kaip rodo Sirijos ar Libijos pavyzdys, tai paprastai pastebimai didina migracijos srautus. Tokia padėtis, profesorius nuomone, sukels ne tik socialinių, bet ir politinių iššūkių, nes jau dabar kai kuriose valstybėse stiprėja radikalios dešiniosios partijos.

Ką Europa gali padaryti, kad šis, atrodo, neišvengiamas procesas bent jau nebūtų toks pražūtingas? Jau dabar nuogąstaujama, kad sprendimas kovoti su nelegalių migrantų plukdymu užsiimančiais kontrabandininkais ir naikinti jų laivus gali sukelti dar daugiau nestabilumo ir neramumų Libijoje, be to, paskatinti naudoti dar mažesnius ir kelionėms jūra absoliučiai netinkamus laivus.

Italijos ministras pirmininkas Matteo Renzi siūlo Šiaurės Afrikos šalyse, bendradarbiaujant su Jungtinėmis Tautomis, sukurti prieglobsčio prašymo centrus, kad migrantams nereikėtų leistis į labai rizikingą kelionę per jūrą, o patekus į Europą apsigyventi perpildytuose pabėgėlių centruose ir laukti deportacijos atgal. Taip pat siūloma sukurti bendrą galimybės atvykti į Europą sistemą, kuri būti panaši į JAV žaliąją kortą.

Tačiau labiau už viską pasitarnautų taikos ir stabilumo užtikrinimas Libijoje, kuri dar visai neseniai buvo viena labiausiai pasiturinčių Afrikos valstybių, Sirijoje bei kitose problemiškiausiose valstybėse, iš kurių į Europą pastaraisiais metais masiškai plūsta pabėgėliai. Deja, tai kol kas atrodo kaip labiau utopinė nei reali galimybė.

Lietuvos indėlis sprendžiant šią visos Europos problemą labai kuklus. Ar galėtų ir ar turėtų jis būti didesnis? Kai Paryžiuje, rasių ir tautų katile, pasijunti lyg ir nebe Europoje, suvoki, kad tai šios šalies ilgametės kolonijinės politikos palikimas. Patys vokiečiai pripažįsta, kad turkiškėjanti Vokietija – tai kaina, kurią vokiečiai moka už norą jų valstybei turtėti pasinaudojant pigia darbo jėga iš Turkijos, naiviai tikintis, kad kai vokiečiams jos nebereikės, ji grįš atgal, iš kur atvažiavusi, o ne vis gausės. Lietuva tokių „skolų“ neturi, tad gal ir mažiau turėtų jaustis atsakinga už į ES plūstančius pabėgėlius iš kitų šalių.

Antra vertus –  aksioma: multikultūriškumas ir atvirumas valstybėms ne tik kelia rūpesčių, bet ir smarkiai prisideda prie jų BVP kūrimo. O Lietuva – labai uždara valstybė, kuri net kentėdama dėl demografinių problemų ir puikiai žinodama, kad kiekvienais metais jos vis labiau temps šalį žemyn, vis tiek bando kiek įmanoma priešintis kitataučių, o ypač kitarasių kurdinimuisi Lietuvoje. Juo labiau pabėgėlių, nes dažniausiai tai skurdūs ir nedidelio išsilavinimo asmenys, bėgantys nuo karų ir persekiojimo savo šalyje.

Na, teisybės dėlei ir į Europą plūstantiems pabėgėliams Lietuva nėra svajonių šalis. Daugeliui jų tai tik tranzito stotelė pakeliui į kur kas sotesnę Vokietiją ar atviromis rankomis pabėgėlius priimančią Švediją.

Mūsų valstybė pagal pabėgėlių patenkintų prašymų skaičių proporciškai gyventojų kiekiui – viena kukliausių bėdos ištiktų žmonių recipientų visoje ES. Nuo 1997 m., kai Lietuva, ratifikavusi Ženevos konvenciją, įsipareigojo teikti prieglobstį užsieniečiams, kurie paliko savo kilmės šalį dėl karo, persekiojimo ar šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų, pabėgėlio statusą ji tesuteikė vos 202 asmenims, o  papildomą apsaugą (ji metams suteikiama asmeniui, kuris neatitinka pabėgėlio apibrėžimo, tačiau negali grįžti į tėvynę dėl pagrįstos grėsmės) – 3,8 tūkst. žmonių. O per šį laikotarpį prieglobsčio mūsų šalyje prašėsi per 7,5 tūkstančio, maždaug penki šeši šimtai kasmet. Daugiausiai, bet vis tiek labai mažam skaičiui ieškančiųjų prieglobsčio Lietuvoje suteiktas pabėgėlio statusas pernai – 24-iems (paprastai būdavo po keliolika asmenų). Vieniems metams priimama maždaug 110–120 žmonių, pernai rekordiškai daug – 153. Bet nors prieglobsčio prašytojų pastaruosius kelerius metus daugėja, antplūdžiu to tikrai nepavadinsi.

Lietuvos teisinė bazė garantuoja apgyvendinimą visiems prieglobsčio prašytojams – tiek atvykusiems teisėtai, tiek neteisėtai. Jiems teikiamos materialinės, socialinės, medicininės ir kitos paslaugos, mokama finansinė pašalpa. Tarptautinės institucijos, žinia, prisideda prie pabėgėlių išlaikymo. Lietuvoje prieglobsčio prašytojus priima du centrai. Užsieniečių registracijos centras Pabradėje, kur atvykėliai gyvena jų prašymo nagrinėjimo metu, vidutiniškai porą mėnesių, per metus laikinais namais pabūna maždaug penkiems šešiems šimtams asmenų. O Pabėgėlių priėmimo centre Rukloje įkurdinami prieglobstį jau gavę asmenys ir nepilnamečiai prieglobsčio prašytojai, Lietuvoje atsidūrę nelydimi šeimos narių.

Kitose šalyse, pavyzdžiui, Švedijoje, pabėgėliai įkurdinami jaukiuose bendrabučiuose, o pas mus jų lietuviškoji biografija prasideda Užsieniečių registracijos centro sulaikymo patalpose. Žmogaus teisių gynėjai ne kartą kritikavo, kad nors šio centro sulaikymo patalpos nėra įvardijamos kaip kalėjimas, sulaikymo sąlygos ir sulaikomo asmens laisvės ribojimas prilygsta žmogaus laisvės ribojimui sulaikant jį kalėjime.

Beje, Užsieniečių registracijos centras – Valstybės sienos apsaugos tarnybai pavaldi įstaiga, nors tokios įstaigos kitose ES šalyse priklauso socialinės apsaugos institucijoms. Tai tik rodo mūsų požiūrį: kitur šie žmonės laikomi nukentėjusiais nuo karų ar persekiojimo, kuriems reikia socialinės paramos, o Lietuvoje – visų pirma valstybės sienos pažeidėjais.

Pasak Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisės programų vadovės Jūratės Guzevičiūtės, Vakarų valstybėms sunkiai suprantama Lietuvos pozicija sulaikyti prieglobsčio prašytojus: „Mes į juos žiūrime kaip į grėsmę tiek mūsų nacionaliniam saugumui, tiek mūsų vertybėms, kultūriniam savitumui, tradicijoms, valstybės identitetui. Kartais atrodo, kad net egzistuoja valstybės institucijų praktika lyg ir nubausti tuos žmones, nes jie neturi tikslo pasilikti Lietuvoje: imama kaltinti, kad jie nėra tikri prieglobsčio prašytojai, tiesiog nori pasinaudoti Lietuva kaip tranzito valstybe, tad imama tiems žmonėms taikyti sulaikymo sankcijas. Pabėgėliai iš tiesų dažniausiai nori pasiekti Vokietiją, Austriją, kitas Vakarų ar Skandinavijos šalis, kurios atvykėliams draugiškesnės. Atvykę į Lietuvą jie labai greitai pastebi, kad nesame ta šalis, kuri pasitinka juos draugiškai, atvirai, kuri siekia juos integruoti ir padaryti savo visuomenės dalimi. Jie nenori čia pasilikti.“

Ne ką svetingiau sutinkame net tuos, kuriems leidžiama Lietuvoje pasilikti. Netinkama vieta pabėgėlių integracijai J.Guzevičiūtė vadina ir Pabėgėlių priėmimo punktą Rukloje. Tai maža, nutolusi nuo miestų vietovė, kurioje nėra jokio sąlyčio su aktyvesniu gyvenimu, tad pabėgėliai jaučiasi izoliuoti. Maža to, įstaiga įkurdinta šalia karinės bazės, kuri daugeliui pabėgėlių gali priminti neigiamą jų patirtį savo kilmės šalyje.

Beje, keista, bet daugiausiai prieglobsčio prašytojų į Lietuvą atvyksta iš Gruzijos, lyg tai būtų pati baisiausia vieta Žemėje. Gruzijos piliečiai sudaro beveik trečdalį prieglobsčio prašytojų, pernai sudarė ketvirtadalį, bet vis tiek daugiausiai, palyginti su kitomis šalimis. Pagal etnines grupes beveik ketvirtadalis prieglobsčio Lietuvoje prašytojų – gruzinai, apie 12 proc. – čečėnų, apie 8 proc. – afganų, dabar daugėja besiprašančių į Lietuvą ukrainiečių, sirų.

Tiesa, gruzinams Lietuvoje prieglobstis retai suteikiamas. Laikantis ES nusistatytų taisyklių ir Lietuvos prisiimtų įsipareigojimų, į šalį atvykus prieglobsčio ieškančiam žmogui jo prašymas turi būti svarstomas, bet jei tam nėra pagrindo, žmogus grąžinamas atgal į savo šalį.

Vienos ES šalys uždaresnės, kitų prieglobsčio politika daug atviresnė. Bet, kaip pabrėžia J.Guzevičiūtė, jei teigiame, kad esame demokratinė šalis, gerbianti žmogaus teises, mums svarbu, jog mūsų valstybė visų žmonių, ne tik mūsų piliečių, atžvilgiu vadovautųsi teisės aktais ir laikytųsi numatytų procedūrų. Priešingu atveju atsiranda galimybių pareigūnams piktnaudžiauti priimant sprendimus. Žmogaus teisių stebėjimo institutas savo ataskaitose pabrėžia, kad prieglobsčio prašytojams Lietuvoje nėra tinkamai užtikrinamos tokios teisės, kaip teisė turėti gynėją, naudotis nemokamomis vertėjo paslaugomis, nemokamai gauti būtinąją medicinos pagalbą ar socialines paslaugas, pasitaiko pabėgėlių menkinimo atvejų, Užsieniečių registracijos centras yra atsisakęs iš sulaikytų asmenų priimti prieglobsčio prašymus ir pradėti įstatyme numatytas procedūras.

Pabėgėlius priimančių Lietuvos įstaigų uždarumas net tampa valstybės politika. Prieš porą metų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos viršininkas Gintaras Bagužis buvo pareiškęs: „Apskritai reikia apsispręsti, kokių valstybių asmenys yra tinkami Lietuvai, ar mes esame visiems atviri.“

J.Guzevičiūtė sako norinti tikėti, kad toks komentaras buvo didelis nesusipratimas: jei esame demokratinė valstybė su savo prisiimtais tarptautiniais įsipareigojimais, negalime diskriminuoti žmonių ir vieniems suteikti prieglobstį, kitiems ne pagal tai, kokią religiją jie išpažįsta ar kokios rasės ir kilmės šalies jie yra. Toks žmonių profiliavimas – labai šiurkštus žmogaus teisių pažeidimas. Ekspertė apgailestauja, kad, palyginti su Vakarų, Skandinavijos šalimi,s pas mus apskritai nėra požiūrio, kad sprendimus reikia priimti per pagarbos prieglobsčio prašytojui prizmę, – pas mus žiūrima tik per valstybės saugumo, valstybės sienos apsaugos prizmę.

Beje, Vyriausybė yra patvirtinusi Ekstremalių situacijų valdymo planą, kuriame masinis užsieniečių antplūdis įvardytas kaip viena iš grėsmių. Įvykis fiksuojamas, jeigu atvyksta bent penkiolikos žmonių grupė.

Taip, pabėgėliai  kelia daug socialinių, ekonominių, kultūrinių bei politinių problemų. Todėl tarptautinė bendruomenė stengiasi reguliuoti jų srautus: šalinti nevaldomo kraustymosi priežastis, grąžinti pabėgėlius į jų gyvenamas šalis, išskyrus tuos atvejus, kai ten gresia susidorojimas. Taip, didžiausia galima pasaulio bendruomenės pagalba – ne priimti plūstančius pabėgėlių srautus, bet padėti  nepriteklių ir konfliktų krečiamoms šalims spręsti šias problemas šalies viduje.

Štai Lietuvoje daugėja prieglobsčio prašytojų iš Ukrainos. Nuo pernai tokių buvo arti šimto, maždaug keturioms dešimtims vienus metus leista gyventi Lietuvoje. Bet ir jaučiant didelę simpatiją bei palaikymą Ukrainai – ar išeitis priiminėti Lietuvai pabėgėlius kad ir iš okupuoto Krymo ar Rytų Ukrainos, žinant, kaip šiai valstybei reikia laisvės siekiančių žmonių, nes niekas kitas, tik jie patys, gali ten sukurti demokratinę valstybę?

Antra vertus, verta turėti omeny ir tą faktą, kad Lietuvoje gyventojų senka, o dauguma prieglobsčio mūsų šalyje prašytojų – darbingiausio amžiaus žmonės: apie 80 proc. jų yra vyrai, iš kurių beveik 70 proc. – 18–34 metų. Tad ar kelių šimtų pabėgėlių, žinoma, perėjusių nustatytas procedūras, priėmimas Lietuvoje tikrai keltų pavojų mūsų nacionaliniam saugumui ir identitetui? Gal tai galėtų būti papildoma darbo jėga jos imančioje stokoti mūsų valstybėje?

Štai   Švedija – viena atviriausių šalių pabėgėliams iš viso pasaulio, bet neprarado identiteto, o tik tapo turtingesnė. Švedai per metus sulaukia apie 70 tūkst. pabėgėlių prieglobsčio prašymų, Lietuva – apie 500. Švedija – pirmoji ES valstybė, nutarusi suteikti galimybę Sirijos piliečiams, paprašiusiems prieglobsčio šioje šalyje, gauti nuolatinį leidimą joje gyventi. Tokį sprendimą Švedijos valdžia priėmė įvertinusi situaciją Sirijoje ir konfliktą, kuris ne tik nėra sprendžiamas, bet toliau gilėja. Šis ilgalaikis humanitarinis sprendimas – vienas pažangiausių prieglobsčio teisės taikymo pavyzdžių, kai suteikdama prieglobstį saugi valstybė sudaro realias sąlygas pabėgėliams pradėti kurti gyvenimą iš naujo. Tai tikrai efektyvesnė priemonė, nei eikvoti tarptautinių organizacijų milijonus pabėgėlių stovykloms, labiau primenančius uždarus getus, puikiai žinant, kad artimiausiu metu šie žmonės tikrai negalės grįžti į tėvynę.

O Lietuva prieš porą metų pagarsėjo atvirkštiniu nei švedai atveju: iš Sirijos bėgusi krikščionių šeima su trimis mažamečiais vaikais buvo išskirta: mama ir tėtis uždaryti, o vaikai išvežti į vaikų globos įstaigą, nes pabėgėliai neturėjo reikiamų dokumentų kirsti Lietuvos sieną, nors pagal tarptautines prieglobsčio teisės normas teisę siekti prieglobsčio saugioje šalyje turi kiekvienas žmogus, jei jo kilmės šalyje vyksta karas.

Bet Lietuva, deja, iškrinta iš demokratinių valstybių konteksto uždarumu ir tolerancijos stoka. Įvairių apklausų duomenimis, imigraciją palankiai vertina vos keliolika procentų Lietuvos gyventojų. Vokietijoje, Skandinavijos šalyse šis procentas siekia apie  40 proc., nors, teisybės dėlei, pastaruoju metu Europoje populiarėja prieš imigrantus nusiteikusios politinės jėgos.

Vis dėlto kartojant lietuvių mėgstamą posakį, kad norime gyventi kaip švedai, verta prisiminti, kad jie to pasiekė ir būdami atviresni nelaimės ištiktiems pasaulio gyventojams, kurie savo ruožtu prisideda prie Švedijos gerovės kūrimo.

Dovaidas Pabiržis, Aušra Lėka

Daugiausiai aukų nusinešusios migrantus ir pabėgėlius plukdžiusių laivų nelaimės Viduržemio jūroje

2003 m. birželį sudužo laivas, plaukiantis iš Tuniso į Europą. Rasta 50 žuvusiųjų kūnų, dar 160 dingo be žinios, 41 žmogus buvo išgelbėtas.

2003 m. spalį Sicilijos pakrantėje nuskendo bent 70 čia patekti bandžiusių imigrantų.

2008-ųjų gegužę kelionės į Italiją metu prie Sicilijos krantų žuvo 50 migrantų, iš kurių 47 mirė laive nuo išsekimo.

2011 m. gegužę nuskendo iš Libijos į Italiją plaukiantis laivas, kuris, kaip manoma, plukdė apie 600 migrantų. Dauguma jų paskelbti dingusiais.

2011 m. birželį 270 žmonių buvo paskelbti dingusiais, kai prie Tuniso krantų nuskendo laivas su 700 migrantų.

2012 m. liepą 54 žmonės žuvo, kai prakiuro motorinė guminė valtis, plukdanti migrantus iš Lampedūzos salos į Siciliją.

2012-ųjų gruodį bent 21 žmogus žuvo ir 6 paskelbti dingusiais, nuskendus laiveliui prie Graikijai priklausančios Lesbo salos.

2013 m. spalį 366 žmonės žuvo ir 155 išsigelbėjo, kai nuskendo migrantų laivas šalia Lampedūzos salos Italijoje. Ši tuomet pradėjo sėkmingą pakrančių apsaugos programą „Mare Nostrum“.

2014 m. sausis. 12 žmonių, iš jų 9 vaikai, nuskendo, kai prie Graikijos Farmakonio salos apvirto migrantus plukdanti valtis.

2014 m. vasarį bent 15 migrantų iš Afrikos žuvo, kai iš Maroko pakrantės bandė pasiekti Ispanijos anklavą Seutą. Policija į juos šaudė guminėmis kulkomis, bandydama priversti plaukti atgal į Maroką.

2014 m. rugsėjį apie 500 sirų, palestiniečių, egiptiečių ir sudaniečių nuskendo, kai jų valtis netoli Maltos buvo nustumta ir apversta kito prekiautojų žmonėmis laivo.

2014 m. rugsėjį laivas su Libijos vėliava pranešė apie 26 išgelbėtus žmones iš valties, gabenančios 250 migrantų. Kiti paskelbti dingusiais arba žuvusiais.

2015-ųjų vasarį 29 žmonės žuvo ir 300 paskelbti dingusiais po to, kai keturias migrantų valtis atviroje jūroje apsėmė vanduo.

2015 m. balandį netoli Libijos apvirto laivas, kuriame, kaip manoma, plaukė apie 550 žmonių. 144 išgelbėti, kiti paskelbti dingusiais.

2015-ųjų balandį išgyvenę vieno laivo, plaukusio iš Libijos į Italiją, keleiviai pasakojo apie 12 nuskendusių krikščionių, kuriuos už borto išmetė musulmonai, nes šie kilus pavojui atsisakė melstis Alachui.

2015 m. balandžio 19-ąją Viduržemio jūroje įvyko tragiškiausia nelaimė, iš viso nusinešusi apie 800 gyvybių. Iš Libijos plaukiantis perpildytas laivas apvirto ir nuskendo po susidūrimo su Portugalijos prekybiniu laivu. ES lyderiai po šios nelaimės nusprendė trigubai padidinti pakrančių apsaugos ir gelbėjimo operacijos „Triton“ finansavimą.

Geopolitika. Karas Ukrainoje pakeitė Europos ir Rusijos santykių suvokimą, tačiau tai iki šiol negalioja Serbijai, kuri vis dar negali pasirinkti tarp meilės broliškai rusų tautai ir nauda paremto požiūrio į Europos Sąjungą.

Pernai kovą Rusijai aneksavus Krymą, Vakarų lyderiai, tarp jų ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, išreiškė susirūpinimą dėl Vladimiro Putino siekio išplėsti savo įtaką ir Vakarų Balkanų regione. Pirmoji eilėje ir pati svarbiausia čia yra Serbija – ilgametė Rusijos bičiulė, susieta ne tik bendra religija, istorija, bet ir energetiniais bei kariniais saitais.

Serbija kartu su Bosnija ir Hercegovina, Makedonija, Baltarusija ir Pietų Kaukazo šalimis yra vienintelės Europos valstybės (neskaičiuojant kai kurių nykštukinių šalių), neprisidėjusios prie sankcijų Rusijai. Tiek Serbija, tiek Makedonija, oficialios kandidatės į ES, pareiškė, kad pirmiausia turi atsižvelgti į savo ekonominius interesus, o ne galvoti apie bendrus ES veiksmus.

„Ką Serbija turėtų daryti? Sakyti, kad vien dėl to, jog norime įstoti į ES, – atsiprašau, Rusija, mes daugiau nebe draugai? Koks mūsų nacionalinis interesas šitaip elgti? – sakė Serbijos užsienio reikalų ministras Ivica Dačičius. – Rusija ir Kinija yra vienintelis mūsų garantas, neleidžiantis Kosovui tapti Jungtinių Tautų nariu.“

Už plėtrą atsakingas ES komisaras Johannesas Hahnas primygtinai siūlė Serbijai apsigalvoti, esą pradėdama derybas dėl narystės Bendrijoje šalis teisiškai įsipareigojo derinti savo poziciją su ES net ir tokiais sudėtingais klausimais, kaip sankcijos Rusijai. Tačiau kol kas šie raginimai jokių pastebimų vaisių nedavė. Serbijos Respublika, vienas iš dviejų politinių Bosnijos ir Hercegovinos darinių, susikūrusių po pilietinio karo pabaigos, užkirto kelią prisidėti prie sankcijų ir šiai valstybei.

„Vienintelis dalykas, kurį aš myliu labiau už Rusiją, yra Serbija“, – vizito Rusijoje metu 2012-aisiais yra sakęs Serbijos prezidentas Tomislavas Nikoličius.

Ši meilė neišblėso ir Rusijai aneksavus Krymą bei toliau eskaluojant konfliktą Rytų Ukrainoje. Pernai spalį V.Putinui lankantis Belgrade, kur didžiausiu nuo komunizmo žlugimo laikų kariniu paradu buvo pažymėtos 70-osios Belgrado išvadavimo nuo nacių metinės, Europoje vis labiau izoliuojamas Rusijos prezidentas buvo apdovanotas aukščiausiu Serbijos apdovanojimu dėl jo „išskirtinio indėlio plėtojant ir stiprinant taikų bendradarbiavimą ir draugiškus santykius tarp Serbijos ir Rusijos“. Sostinės išvadavimo minėjimas ir karinis paradas buvo keturiomis dienomis paankstintas vien tam, kad sutaptų su V.Putino vizitu.

Šiandieninėje Serbijos politinėje konjunktūroje – absoliuti vienvaldystė. Prezidentas T.Nikoličius rinkimuose triumfavo 2012-aisiais, keliais procentais aplenkęs iki tol proeuropietišką šalies kelią simbolizavusį Borisą Tadičių. O parlamento rinkimuose pernai triumfavo T.Nikoličiaus įkurta dešinioji Serbijos pažangos partija, be kita ko, pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su „Vieningąja Rusija“. Rinkimuose ji laimėjo net 158 vietas iš 250-ies galimų, todėl turėjo galimybę sudaryti vyriausybę viena. Vis dėlto tam, kad reformose dalyvautų platesnis politinių partijų spektras, į koaliciją buvo pakviesta ir antroje vietoje likusi Serbijos socialistų partija.

Serbijos pažangos partija susibūrė 2008-aisiais, atskilusi nuo nacionalistinės Serbijos radikalų partijos, kuriai vadovavo už karo nusikaltimus buvusiai Jugoslavijai Tarptautiniame karo nusikaltimų tribunole teisiamas Vojislavas Šešeljis. Pagrindinė skyrybų priežastis – nesutapęs lyderių požiūris dėl šalies narystės ES.

Vyriausybės vairą po pastarųjų rinkimų perėmė Slobodano Miloševičiaus laikais Jugoslavijos informacijos ministerijai vadovavęs Aleksandras Vučičius. Oficialiai naujasis Serbijos politinis elitas nuolat deklaruoja norą siekti kaip įmanoma spartesnės integracijos į ES, tačiau kasdieninė politinė darbotvarkė dažnai liudija ką kita.

Prieš septynerius metus nepriklausomybę paskelbęs Kosovas užima išskirtinę vietą serbų tapatybėje ir istorijoje, todėl būtent šis klausimas tapo svarbiausias Serbijos politikoje. Apžvalgininkai pastebi, kad Serbijos politika dažniau būna paremta emocijomis, o ne racionaliais argumentais, – lengviausia elektoratą patraukti tiesiog paminėjus Kosovo svarbą ar istorinius serbų ryšius su Rusija, o ne pateikiant praktinių technokratiškų pasiūlymų, kaip galima gaivinti ne vieną dešimtmetį stagnuojančią šalies ekonomiką, pažaboti korupciją, kovoti su nusikalstamumu ar pan.

Šia situacija netruko pasinaudoti Rusija, 2008-aisiais paskelbusi gerbianti Serbijos teritorinį vientisumą ir niekada nepripažinsianti Kosovo nepriklausomybės. Tokia parama Serbijos visuomenėje atkūrė itin pozityvų Rusijos vertinimą – ji dar kartą tapo ne tik strategine partnere, bet ir „vienintele Serbijos gynėja“ ar „istorine drauge“.

Šį emocinį ir kultūrinį artumą tapo nesudėtinga perkelti ir į politinį lygmenį. Pavyzdžiui, 47 proc. serbų tiki, kad Rusija įneša didžiausią dalį į Serbijos ekonomiką, nors Rusijos įtaka ir geranoriškumas yra labiau mitas nei tikrovė: 2005–2012 m. laikotarpiu Rusija Serbijoje investavo per 600 mln. eurų, o tai sudarė maždaug 4,5 proc. visų užsienio investicijų. Maždaug trys ketvirtadaliai jų atkeliavo iš ES valstybių. Apie 60 proc. Serbijos eksportuojamų prekių keliauja į ES rinkas ir vos daugiau nei 7 proc. – į Rusiją. O ir geresnio gyvenimo ieškantys serbai Rusijos nesirenka savo emigracijos kryptimi: didžiausios serbų bendruomenės telkiasi Vakaruose – Austrijoje, Šveicarijoje ir Vokietijoje. Užsienyje gyvenančių tėvynainių perlaidos sudaro apie 15 proc. šalies BVP.

Ryžtinga Maskvos pozicija Kosovo klausimu turėjo ir savo kainą: tais pačiais metais Serbija itin palankiomis sąlygomis koncernui „Gazprom“ pardavė vienos pelningiausių ir svarbiausių įmonių šalyje – dujų kompanijos „Nis“ kontrolinį 51 proc. akcijų paketą. Rusija taip pat įgijo teisę visiškai kontroliuoti naftos perdirbimo sektorių (Pančevo ir Novi Sado gamyklas) ir tvirtas pozicijas pardavimo rinkoje: 2012 m. koncernas „Lukoil“ valdė net 82 proc. šalies benzino rinkos. „Gazpromas“ taip pat įgijo teisę kontroliuoti vienintelę šalies Banato Dvoro dujų saugyklą bei palankiomis sąlygomis vykdyti dujų ir naftos žvalgybą Serbijoje. Be kita ko, sutarta ir dėl dabar jau įstrigusio „South Stream“ dujotiekio projekto – maždaug viena trečioji jo dalis turėjo eiti per Serbijos teritoriją. Taip menama ekonominė Serbijos priklausomybė nuo Rusijos tapo realia energetine priklausomybe.

V.Putino  pastangos susigrąžinti didžiausią Vakarų Balkanų valstybę į savo įtakos zoną pastebimai sustiprėjo ES Tarybai paskelbus apie derybų dėl Serbijos narystės Bendrijoje pradžią. 2013-ųjų pradžioje Rusija suteikė Serbijai 800 mln. JAV dolerių paskolą šalies geležinkeliams modernizuoti, vėliau – dar 500 milijonų biudžeto skylėms užkamšyti. Tais pačiais metais abi šalys pasirašė bendradarbiavimo sutartį gynybos srityje. „Ši sutartis yra logiška mūsų bendradarbiavimo su Rusija tąsa, siekiant užtikrinti taiką pasaulyje bei sustiprinti pagarbą Serbijos kariuomenei, jos funkcionalumą ir veiksmingumą“, – po dokumento pasirašymo sakė Serbijos gynybos ministras Nebojša Rodič.

Be kita ko, Serbija tapo ir Rusijos įkurtos Kolektyvinės saugumo sutarties organizacijos, kuriai dar priklauso Baltarusija, Kazachstanas, Armėnija, Kirgizija ir Tadžikija, stebėtoja. Pernai lapkritį, jau liepsnojant karui Ukrainoje, abiejų valstybių kariai Serbijoje dalyvavo pirmose istorijoje bendrose karinėse pratybose, kurios sutapo su Rusijos ortodoksų bažnyčios patriarcho Kirilo vizitu.

Pasveikinti naujosios A.Vučičiaus vyriausybės ir užsitikrinti proeuropietiškos politikos į Belgradą po rinkimų pernai atvyko ES vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalų ir saugumo politikos klausimais Catherine Ashton ir tuometis ES plėtros komisaras Štefanas Fule. Tačiau jau netrukus raudonas kilimas buvo ištiestas ir Rusijos Valstybės Dūmos pirmininkui Sergejui Naryškinui, kuriam yra pritaikytos ES sankcijos ir draudžiama įvažiuoti į bet kurios Bendrijos narės teritoriją. Tačiau Serbijoje tai niekam nepasirodė kliūtis.

Rusija pastaruoju metu siekia sustiprinti savo įtaką žiniasklaidoje – serbiškai yra leidžiami rusiški laikraščiai, transliuojamos televizijos programos, veikia interneto portalai, registruojamos įvairios vadinamąją minkštąją Rusijos galią skleidžiančios nevyriausybinės organizacijos. Šiomis priemonėmis siekiama pateikti rusišką tarptautinės padėties vertinimo versiją, tendencingai nušviesti karą Ukrainoje ar siūlyti savąją istorinių įvykių – Jugoslavijos žlugimo, NATO bombardavimų, Balkanų karų interpretaciją. Be to, gerai pažįstamais metodais mėginama diskredituoti ES ir NATO, pabrėžiant svetimas europietiškas vertybes ar keliamą grėsmę pasaulio tvarkai.

Kitas Rusijos taikinys – Bosnijoje ir Hercegovinoje, Kosove ir Juodkalnijoje gyvenančios serbų tautinės mažumos. Išnaudodama jų siekį atplėšti savo gyvenamas teritorijas, nepasitenkinimą, Rusija destabilizuoja šių šalių politinį gyvenimą. Stipriausiai V.Putino įtaka juntama Serbijos Respublikoje – vienoje iš dviejų Bosnijos ir Hercegovinos politinių darinių. Respublikos prezidentas Miloradas Džodikas – dažnas svečias Maskvoje, o jo pozicija užkerta kelią itin neefektyvios politinės valstybės sistemos reformoms ir dar labiau eskaluoja nesantaiką tarp trijų šalies etninių grupių. Rusija nuolat siūlo M.Džodikui įvairią, taip pat ir finansinę pagalbą, siekiant ne tik decentralizuoti Bosniją ir Hercegoviną, bet ir sumažinti jos priklausomybę nuo Belgrado.

Panašiai elgiamasi ir Kosove, kur vietinė serbų mažuma yra vis labiau nusivylusi, jų manymu, per menkomis Serbijos pastangomis susigrąžinti prarastą teritoriją ar bent jau užtikrinti serbų teises. 20 tūkst. Kosovo serbų pasirašė peticiją su prašymu suteikti jiems Rusijos, o ne Serbijos pilietybę. Tokias nuotaikas puikiai išnaudoja Rusija, į regioną siųsdama įvairią humanitarinę pagalbą, pabrėžiant, kad serbai čia palikti be Belgrado paramos ir dėmesio.

Nenuostabu, kad pernai rugpjūtį po daugelio metų parama narystei ES Serbijoje nukrito žemiau 50 proc.: vos 46 proc. serbų tvirtino, kad referendume dėl narystės Bendrijoje balsuotų „taip“, daugiau nei pusė serbų Rusiją vertina teigiamai, per ketvirtadalį – „labai teigiamai“.

Ar gali tokia valstybė, kurioje draugiškiausiomis šalimis laikomos Rusija, Graikija ir Kinija, o priešiškiausiomis – JAV ir Vokietija, tapti ES nare? Ir kaip tokios valstybės narystė prisidėtų prie bendros europinės tapatybės kūrimo ar bendros ekonominės politikos veiksmingumo? Viena aišku: Europai susikoncentravus ties problemomis Ukrainoje ir Graikijoje, būtina neužmiršti ir jau ne kartą XX a. liūdnai apie save priminusio regiono.

Dovaidas Pabiržis

Venecija – svajonių miestas, pasidabinęs romantiškų legendų, sumišusių su nuodėme, šydu ir viliojantis minias keliautojų. Tačiau Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje ar Rusijoje yra ne vienas miestas, prilygstantis itališkajam šedevrui tiek architektūriniais sprendimais, tiek kanalų tinklu.

Daiva Urbienė

Vakare nerūpestingai sūpuojantis valtyje Venecijos didžiajame kanale ir stebint vis labiau tamsėjančią vakaro skraistę bei nuo jūros pusės atslenkančius audros debesis, kuriuos raižo grėsmingi žaibai, norisi savęs paklausi: kas tai – sapnas ar tikrovė? Tačiau lygiai tuos pačius žodžiu užduodi sau ir Gente, sėdėdamas mėnesienos nušviestoje kanalo krantinėje, ir žiemą temstant šliuoždamas slidėmis Amsterdamo kanalo viduriu, ir akimirksniui stabtelėjęs atsipūsti ant kurio nors Sankt Peterburgo tilto, ir leidęsis į ne vieną dieną trunkančią kelionę Midi kanalu per Prancūziją, ir išsiruošęs į dienos kelionę Brentos kanalu Italijoje.

Kilmingoji ir prašmatnioji Venecija

Prašmatnioji Venecija, pastatyta ant 10 tūkst. ąžuolinių ir guobinių polių 118-oje lagūnos salų, išraižyta apie 200 kanalų, kurių krantus jungia apie 400 tiltų, tapo kiekvieno mėgstančio keliauti žmogaus svajone čia pabūti nors kartą gyvenime. Turistai čia traukia būriais – vasarą, turizmo piko metu, per dieną Veneciją aplanko apie 50–60 tūkst. žmonių, ir šios keliautojų minios jau tapo miesto prakeiksmu, mat dėl padidėjusio kruizinių laivų ir kitokio vandens transporto judėjimo irsta smėlio pylimai, sūrėja lagūnos vanduo, o tai kenkia poliams ir pastatams, kurie ilgainiui gali griūti. Be to, lagūnos druskingumas per 70 metų jau beveik susilygino su Adrijos jūros, o dugnas pagilėjo bent metru. Tačiau net ekspertų įspėjimai per pusę sumažinti turistų minias kol kas nieko nekeičia, nors iš nevyriausybinių organizacijų pasigirsta siūlymų į miestą leisti tik daugiau pinigų galinčius čia palikti žmones. O kol visi siūlymai telieka kalbomis, turistų srautai į elegantiškąjį miestą tik didėja.

Venecijos istorija prasidėjo nuo pabėgėlių venetų, kurie, išnešę kailį nuo langobardų puldinėjimo, įsikūrė salose ir 421 m. įkūrė miestą, po beveik 300 metų išsirinko pirmą dožą, tačiau jis nebuvo vienvaldis. Miesto-valstybės reikalus sprendė, o ir visus pinigus valdė nedidelė žmonių grupė – dožas, 10 miesto tėvų ir 287 bajorų šeimos. Pinigų srautai į Veneciją sutekėdavo nemenki, mat šis miestas iki pat jūrinio kelio atradimo į Indiją buvo prekybos su Rytais centras, be to, XIII–XV a. Venecija sustiprėjo užgrobdama Genują, o daugelį miestų palenkdama savo galiai.

Taigi didikai nešykštėdami puoselėjo savo miestą: kilo vienas už kitą prabangesni ir puošnesni rūmai, išdabintos bažnyčios, radosi puikios aikštės ir gracingi tiltai. O jei ko pritrūkdavo, venecijiečiai nesikuklindavo – nusipirkdavo ar pasigrobdavo kitose šalyse

Štai miesto globėju tapo šv. Morkus, kurio palaikus pirkliai IX a. parsigabeno iš Aleksandrijos, pasak legendos, pasivogę. Dar ir šiandien šventojo palaikai ilsisi Šv. Morkaus bazilikoje prie Dožų rūmų.

Apskritai bazilika – savotiškas Venecijos simbolis: akys raibsta nuo puošmenų, auksinių, marmurinių detalių iš antikos laikų miestų, kol užkliūva už elegantiškų paauksuotų bronzinių žirgų statulų, parsigabentų iš Konstantinopolio (tiesa, ant fasado puikuojasi kopijos – originalus galima apžiūrėti bazilikos muziejuje). Na, o statinio šone įkomponuota skulptūrinė grupė „Tetrarchai“ parsigabenta iš Egipto.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

RIA Novosti

Nuo vasaros įšaldžiusi dujų tiekimą Ukrainai, artėjant žiemai Rusija pamažu priveria sklendę ir Europai. Ar greitai peršaltų mūsų žemynas, jei šis čiaupas būtų visai užsuktas?

Rima Janužytė

„Vienintelis būdas užtikrinti netrikdomą dujų tiekimą vartotojams Europoje – nereeksportuoti iš Rusijos įsigytų dujų Ukrainai“, – perspėja Rusijos energetikos ministras Aleksandras Novakas, paneigdamas naivius europiečių samprotavimus, esą jie galį su iš Rusijos įsigytomis dujomis daryti ką panorėję, pavyzdžiui, perparduoti jas be šio kuro likusiai Ukrainai.

Rusija aiškiai leidžia suprasti: galite mojuoti sutartimis, kiek tik širdis geidžia, bet jei šelpsite Ukrainą, šalsite patys. Ir jau kuris laikas Europos šalims geriausiu atveju tiekia tik minimalų ilgalaikėse sutartyse numatytą dujų kiekį. Apie tai, kad iš Rusijos pasiekia vis mažiau dujų, jau pranešė Lenkija, Slovakija, Austrija ir kitos ES valstybės. Ir jau pasigirsta perspėjimų, kad tai turės įtakos tų šalių ekonomikai.

Kaip išmatuoti Europos priklausomybę

Rusiškos dujos pigiausios iš šiuo metu prieinamų Europai. Nenuostabu, kad būtent jos naudojamos daugelio Europos valstybių centrinio šildymo sistemose, be to, jas perka ir daugelis stambiausių Europos pramonės įmonių. Skaičiuojama, kad iš viso Rusija Europai tiekia trečdalį visų šildymui, elektros gamybai ir pramonei reikalingų dujų. Jei paversime skaičiais, pernai Europa iš viso įsigijo 155 mlrd. kub. m rusiškų dujų.

Ir nors Europos Sąjunga nuolat kartoja, kad būtina mažinti priklausomybę nuo rusiškų dujų, tačiau puikiai supranta, kad ši nepriklausomybė – labai brangi. Ir kaip tik dėl to rusiškų ir iš kitų regionų perkamų dujų santykis Europoje daugelį metų beveik nekinta.

Tiesa, prieš trejetą metų rusiškų dujų pozicijas Europoje buvo gerokai sudrebinęs Kataras, kuris tiesiog „užtvindė“ Europos rinką nebrangiomis suskystintomis gamtinėmis dujomis. Europoje jos buvo parduodamos biržose tos dienos rinkos kainomis, ir tai buvo visiškai neparanku ilgalaikių sutarčių modelį taikančiam rusiškų dujų koncernui „Gazprom“.

2012 m. „Gazpromas“ dėl savo nelanksčios kainodaros Europoje buvo praradęs 10 proc. rinkos. Tačiau Kataras netrukus rado pirkėjų, galinčių mokėti daugiau, ir nusigręžė nuo Europos išsiveždamas tanklaivius su suskystintomis dujomis ir palikdamas europiečius toliau kankintis su „Gazpromu“.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Europos ekonomikai vėl parklupus, Europos centrinis bankas nutarė pumpuoti į rinką pinigus, skatinti skolinimąsi ir net supirkinėti rizikingas bankų paskolas.

Europos centrinio banko žingsnis kai kam atrodo desperatiškas ir nepamatuotai rizikingas. „Rezultatas – silpnesnis, nei tikėtasi“, – šiemet vis kartoja Europos centrinio banko (ECB) vadovas Mario Draghi po jau kelintą kartą sumažinamų euro zonos ekonomikos prognozių.

Birželį euro zonos šalims žadėjęs 1 proc. metinį augimą, rugsėjį ECB apsigalvojo ir šią prognozę apkarpė iki 0,9 proc. Kukliau atrodo ir kitų metų perspektyvos: vietoj 1,7 proc. augimo žadamas vos 1,6 proc. ūgtelėjimas.

Toks ekonomikos augimo sulėtėjimas, ekspertų vertinimu, gali rimtai pakenkti investicijoms, juolab kad žirklių sulaukė ir infliacijos prognozė: ji šiems metams apkarpyta nuo žadėto 0,7 iki 0,6 proc., nors idealiu atveju metinė infliacija euro zonos šalyse turėtų būti gerokai didesnė – apie 2 proc.

Tiesa, 2015-aisiais ji, manoma, prie šio idealo gali priartėti ir siekti apie 1,5 proc., bet tai vis tiek toli gražu ne tas rezultatas, kurio norėtųsi: ekspertai vienu balsu aiškina, kad euro zonoje kainos kyla per lėtai. Juk, pavyzdžiui, rugpjūtį infliacija euro zonoje apskritai tesiekė vos 0,3 proc. ir buvo mažiausia per pastaruosius penkerius metus. „New York Times“ analitikų teigimu, tokia menka infliacija gali pakenti darbo rinkai – dėl nekylančių kainų įmonės netenka potencialių pajamų, taigi mažėja ir jų darbo užmokesčio fondas. O juk niūri Europos darbo rinkos padėtis jau ir be to yra euro zonos valstybių galvos sopulys.

Europos „abenomika“

Niūriajai darbo rinkos situacijai prašviesėti, M.Draghi nuomone, be kita ko, trukdo ir Europos vyriausybių taikomos taupymo priemonės. Jau vien iš to galima suprasti, kad M.Draghi yra gana didelis taupymo skeptikas ir, savaime aišku, nuolat kaktomis susiremia su didžiausia Europoje taupymo propaguotoja Vokietijos kanclere Angela Merkel.

ECB vadovo taikomos ekonomikos gelbėjimo priemonės jam jau pelnė Europos Abės pravardę – atseit jo vadovaujama euro zonos ekonomika pamažu suka tuo keliu, kuriuo nuo 2012 m. judėjo antrai kadencijai perrinkto premjero Šinzo Abės traukiama Japonijos ekonomika. Trys tokios „abenomikos“ kertiniai akmenys – ekonomikos skatinimas, lengvatos ir struktūrinės reformos. O M.Draghi visa tai įvardija savais žodžiais, tikindamas, kad Europoje būtina skatinti vidaus paklausą, kurią turėtų padidinti pinigų politikos priemonės, finansinių sąlygų gerėjimas, fiskalinės konsolidacijos ir struktūrinių reformų progresas bei mažesnės energijos kainos.

Japonijoje tokia programa, kurią leidinys „The Economist“ apibendrina kaip refliaciją (pinigų pumpavimą į rinką), vyriausybių išlaidų didinimą ir ekonomikos augimo skatinimą, puikiai pasiteisino, bet kol kas nežinia, ar tas pats galios ir euro zonai. Juk dar neseniai didžiųjų Europos valstybių vadovai negailėjo kritikos išlaidūnėms – Ispanijai, Portugalijai ar Graikijai, o dabar, prie ECB vairo stojus Italijos bankininkui M.Draghi, raginama plačiau atverti pinigines.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 362014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-36-2014-m