– Jūsų vertinimu, ką Lietuva galėtų ir turėtų padaryti, kad tokiu atveju, kaip M.Golovatovo sulaikymas ir paleidimas Vienoje, Europa išgirstų mūsų balsą ir mūsų argumentus?
– Šiuo konkrečiu atveju Lietuvos balsas yra tikrai neblogai girdimas. Iš dalies ir todėl, kad pati Austrija šioje istorijoje pasielgė nederamai. Kai iškilo viešumon faktai, kad Lietuvai buvo duota tik 4 valandos papildomai informacijai apie kaltinimus M.Golovatovui pateikti, jog į reikalą akivaizdžiai kišosi Austrijos užsienio reikalų ministerija, tapo akivaizdu, kad šioje situacijoje austrai perdėtai skubėjo.
Manau, truputį padėjo ir tai, kad Lietuva apie reikalą kalbėjo gana santūriai, argumentuotai, be perdėtų emocijų ar patetikos. Kokį poveikį tai padarė Europos institucijoms, rodo vien faktas, kad Europos teisingumo komisarė Viviane Reding, pirma pasakiusi, kad M.Golovatovo paleidimo byla yra Vilniaus ir Vienos tarpusavio reikalas, po kelių dienų jau smerkė Austrijos institucijų sprendimą ir neigė, esą Europos Komisija parėmė Austriją prieš Lietuvą.

– Bet jeigu pažvelgsime, ką tomis dienomis rašė Europos žiniasklaida, tai tikrai įspūdis, jog neveikiantis ES narių teisinis bendradarbiavimas buvo įdomus vien Austrijos ir Lietuvos žiniasklaidai bei vieninteliam “The Economist”.
– Taip, plačioji Europos visuomenė apie tai išgirdo nedaug, netgi Vokietijoje rašyta negausiai. Bet ir negalima tikėtis, kad Europos Sąjungos žiniasklaida tam skirtų daug dėmesio. Užtai ES šalių Vyriausybės, Prokuratūros puikiai žino, kas įvyko. Apie tai juos informavo ir Lietuvos Vyriausybės atstovai, ir Seimo Užsienio reikalų komiteto atstovai savo kolegoms laiškus siuntinėjo, galiausiai ir europarlamentarai prisidėjo.
Dabar, manau, atėjo laikas nebe pareiškimams, o tyliai diplomatijai ir dvišalei Lietuvos ir Austrijos teisingumo ministerijų komisijai. Bet kartu svarbu būti pasirengus tokiam atvejui, kad Austrija, pavyzdžiui, nenorės padaryti bendro su Lietuva pareiškimo dėl tyrimo išvadų, nes jos bus skirtingos. Tuomet Lietuva vėl turės reikalauti iš Austrijos išaiškinimo ir reikia iš anksto apsispręsti, kaip tą reikėtų daryti, jeigu prireiks.

– O gal priežastis ta, kad Europa tiesiog mažai žino apie Sausio 13-osios žudynes?
– Tikrai, apie Sausio 13-ąją žinoma nedaug. Bet nepamirškime, kad jau 20 metų praėjo! Užaugo nauja karta, kuri apie tai žino labai nedaug ir kuriai tie įvykiai atrodo nepaprastai seni. Žmonės gyvena savo kasdieniais rūpesčiais. Pamenu, kai mano tėvai 1964-aisiais kalbėdavo apie Antrąjį pasaulinį karą, Lietuvos nepriklausomybės praradimą, man irgi niekaip galvoje netilpdavo: na, kaip gi galima šnekėti apie tokio senumo įvykius kaip apie aktualiją? Kartu nepamirškime, kad 1989–1991 m. įvykių Vidurio ir Rytų Europoje grandinėje Sausio 13-oji nebuvo pati svarbiausia data – buvo ir Berlyno sienos griūtis, ir “Aksominė revoliucija” Prahoje.