Kada tapsime bent Europos vidutiniokais, kas trukdo mūsų sėkmei ir ar verta keisti pasirinktą ne patį sparčiausią žengimo iš postsocializmo kelią?
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesoriaus, dažniausiai tarptautiniuose filosofijos leidiniuose cituojamo Lietuvos filosofo ir sociologo, lyginamosios istorinės sociologijos veikalų autoriaus dr. Zenono Norkaus įžvalgos, skaičiavimai, prognozės.

VEIDAS: Kaip lakoniškai apibūdintumėte šiandieninę Lietuvos valstybę Europos šalių kontekste? Ar tikrai esame vėluojanti Estija ar Slovėnija (gal jau ir Latvija?), gebanti lygintis tik su ES autsaiderėmis?
Z.N.: Pati lakoniškiausia yra skaičių kalba, o tarp visų skaičių iškalbingiausiu laikomas bendrojo vidaus produkto (BVP) rodiklis, atsižvelgiant į kainų lygio skirtumus (skaičiuojant perkamosios galios paritetą; PGP). Tą dalyką norėčiau pabrėžti, nes pagal lito kursą perskaičiavęs savo atlyginimą ir palyginęs jį su švedo ar vokiečio atlyginimu dažnas tautietis nebenori būti lietuviu.
Pasaulio banko duomenimis, 2012 m. vidutinis lietuvis buvo vos ne keturis kartus „biednesnis“ už vidutinį švedą. Tai reiškia, kad Lietuvos bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui buvo 14,2 tūkst., o Švedijos – 55,2 tūkst. JAV dolerių. Bet skaičiuojant pagal PGP tas atotrūkis nesiekia nė dviejų kartų (atitinkamai 23,5 tūkst. ir 43,2 tūkst. dolerių). Lietuvos BVP vienam gyventojui jau dabar sudaro 70 proc. Europos Sąjungos vidurkio (atsižvelgiant į kainų lygio skirtumus). Taip skaičiuojant lenkiame ne tik Bulgariją, Rumuniją, Kroatiją, Latviją, bet netgi Lenkiją ir Vengriją (!).
Kaip šią vasarą sužinojo Lietuvos publika, pralenkėme ir Estiją (!). Tik kažin ar šiuo laimėjimu verta labai džiaugtis – taip, matyt, atsitiko todėl, kad Estijoje įsivedus eurą kainų lygis kilo sparčiau negu Lietuvoje. Dėl kainų lygio skirtumo Lietuva 2012 m. lenkė Estiją BVP vienam gyventojui reikšme skaičiuojant pagal PGP (atitinkamai 23,5 tūkst. ir 23,1 tūkst. dolerių), bet atsiliko skaičiuojant pagal valiutos kursą (atitinkamai 14,2 tūkst. ir 16,4 tūkst. dolerių).
Jei kalbame apie ilgalaikę perspektyvą, manau, po kokių 20–30 metų pasieksime ES vidurkį, nes tam ir skirta ES sanglaudos politika bei struktūriniai fondai. Ar galime (ir kaip) kada nors tapti daugiau negu vidutiniokais – apie tai jau atskira kalba.
VEIDAS: Estija, Slovėnija už mus sparčiau transformavosi iš postsocialistinio į kapitalistinės valstybės modelį. Ar ir mes turėjome, o gal tebeturime pokyčių modelio alternatyvą?
Z.N.: Alternatyvų nemažai turėjome pirmaisiais kapitalistinės revoliucijos metais (ypač 1990–1992 m.). Pradėjome nuo privatizacijos (jau 1991 m.), baigėme stabiliu litu (1994 m.). Estai darė atvirkščiai – pradėjo įsivesdami prie Vokietijos markės pririštą kroną (jau 1992 m. birželį), o stambesnėms įmonėms ieškojo strateginių investuotojų užsienyje. Lietuvoje nebuvo ekonomiškai racionali ir dekolektyvizacija.
Dabar jau reiškiasi vadinamasis istorinis inertiškumas ar priklausomybė nuo kelio, kai raidos modelį pakeisti sunku. Tam reikėtų naujos revoliucijos, o revoliucijos yra rizikingos ir brangiai kainuoja. Gal paaiškinsiu vaizdžiai. Įsivaizduokite, pasiklydote girioje, norite iki sutemų išeiti į pamiškę. Brendate tiesiai ir prieinate miško kelią. Kaip greičiau juo išeiti į pamiškę (negi ir toliau brisite tiesiai)? Eiti į vieną ar kitą pusę? Čia Lietuvos situacija 1990–1991 m. Eidama pasirinkta kryptimi, prieinate kelio ženklą ir suprantate, kad pasirinkusi priešingą kryptį iš miško būtumėte išėjusi anksčiau. Čia jau panašu į situaciją, nuo „posūkio“ praėjus 20 metų. Ar grįšite atgal?
Jei kalbėsime be metaforų, 1990–1992 m. pasirinkusi šiek tiek kitokią kryptį (ar modelį), Lietuva į Europos vidutiniokes gal būtų išėjusi (skaičiuojant nuo 2013 m.) jau po kokių 15–20, o ne po 20–30 metų, kiek, spėju, dabar dar reikia. Kai jau tiek nuėję gal ir ne pačiu geriausiu keliu sugalvotume jį keisti, gali atsitikti taip, kad iki to vidurkio reikėtų eiti 30–50 metų.
VEIDAS: Savo tyrimuose Lietuvą lygindami su Slovėnija, pirmenybę teikėte šios valstybės pasirinktam socialinio kapitalizmo, o ne mūsų – neoliberalaus kapitalizmo modeliui. Tačiau Slovėnija dabar išgyvena didžiausią per pastaruosius porą dešimtmečių ekonominį nuokrytį.
Z.N.: Jokia kapitalistinė ekonomika negali išvengti pakilimų ir nuosmukių, o skirtumai tarp kapitalizmo modelių svarbūs tik aiškinant recesijų gylį, atsigavimo greitį bei krizės sąnaudų paskirstymą – kieno sąskaita ji įveikiama. Pavyzdžiui, skolininkų ar skolintojų? Samdytojų ar samdomų darbininkų? Kapitalizmo modelio, kuris „apdraustų“ nuo recesijų, nėra, o jeigu kas nors tokį ir išrastų (tai būtų toks pat stebuklas, kaip ir amžinasis variklis), kažin ar jis būtų pritaikomas mažoje atviroje ekonomikoje.
Sulaukė savo valandos ir Slovėnija, kurios BVP 2012 m. susitraukė 2,3 proc., o šiemet numatomas dar 2 proc. sumažėjimas (“Eurostato” duomenys). Tai mažiau, palyginti su tuo, ką 2009 m. išgyveno Estija ir Lietuva (BVP sumažėjo apie 15 proc.). Tuo metu Slovėniją nuo krizės smūgių (kapitalo bėgimo ir prieš nacionalinę valiutą nukreiptų spekuliacinių atakų) apsaugojo jau 2007 m. įsivestas euras. Tačiau, matyt, prisijungimas prie euro zonos jos ūkiui turėjo panašių padarinių, kaip ir dar anksčiau į ją įstojusioms Pietų Europos šalims. Pasekmė – dabartinė Slovėnijos bankininkystės sektoriaus ir viešojo sektoriaus įsiskolinimų krizė. Optimistiškai slovėnus galėtų nuteikti tas faktas, kad jų valstybės skola (54 proc. metinės BVP apimties 2012 m.) nėra daug didesnė už Lietuvos skolą (40,8 proc.).
Lietuvai ieškoti kelio į socialinį kapitalizmą per vėlu. Bet teigčiau, kad pralaimėtojų nuošimtį buvo galima sumažinti vykdant racionalesnę politiką, reformų politiką 1990–1992 m. revoliucijos metais. Tada ir „Veidas“ dabar turėtų daugiau skaitytojų, o per rinkimus būtų mažiau „protesto balsų“.

VEIDAS: Estijos pažangos spartumą, kaip ir daugelis ekspertų, aiškinate ir Suomijos artumu, ir protestantizmu, ir geresne ūkio būkle šaliai atgavus nepriklausomybę. Vis dėlto ar šie veiksniai tebedaro tokią didžiulę įtaką ir šiandien, nuo nepriklausomybės atkūrimo einant trečiam dešimtmečiui, ar tik tebesrebiame nepriklausomybės pagrindų silpnumo padarinius?
Z.N.: Manau, kad kapitalistinės revoliucijos laikų klaidos Lietuvai „kainavo“ dvejus–ketverius metus, palyginti su Estijos pažanga. Šiuo metu svarbiausias jos pranašumas – Suomijos kaimynystė, dėl kurios Estija pamažu darosi tiesiog „Pietų Suomija“. Tik taip galiu paaiškinti labai nedidelius emigracijos iš Estijos rodiklius. Estas, dirbantis Suomijoje, gali leisti aplankyti savo šeimą kas savaitgalį, o Norvegijoje ar Didžiojoje Britanijoje uždarbiaujantis lietuvis – tik per didžiąsias šventes arba pasiėmęs atostogas. Prakutęs jis galiausiai išsiveža ir šeimą.
VEIDAS: Iš kur tas lietuviškas pesimizmas: Baltijos šalių visuomenės 20-ies nepriklausomybės metų tyrime sociologams lietuviai skundėsi dabar gyveną blogiau nei prieš 20 metų, o estai geriau vertino savo šiandieną? Beje, ar tas pesimizmas stabdo pažangą, o gal savikritiškumas padės susikaupti spurtui?
Z.N.: Galima spėti, kad dėl savo protestantiškos, o todėl labiau individualistinės kultūros estai labiau toleruoja nelygybę. Liaudiškai sakant – mažiau pavydi tiems, kuriems labiau sekasi, ir mažiau linkę dėl savo nesėkmių kaltinti kitus, o ne save. Tačiau tai tik hipotezė. 2006–2009 m. VU Filosofijos fakulteto Sociologijos katedra, vadovaujant profesoriui Arūnui Poviliūnui, dalyvavo tarptautiniame tyrime EUREQUAL, kuriame buvo lyginamas ir skirtingų pokomunistinių šalių gyventojų požiūris į socialinę nelygybę. Paaiškėjo, kad estai ją toleruoja labiau negu lietuviai, tačiau kartu jų požiūris nesiskiria nuo lenkų ir slovakų, kurie, kaip ir mes, katalikai. Taigi atsakymo į klausimą, kodėl estai didesni optimistai, nėra.
Pesimizmas pagal apibrėžimą yra toks pasaulėvaizdis, kai, kad ir ką darytum, aplinkybės vis tiek bus prieš tave, todėl pasekmės bus pačios blogiausios. Taigi iš visų alternatyvų reikia rinktis tą, kurią pasirinkęs mažiausiai nukentėtum ir blogiausiu atveju. Pažangos, tuo labiau spurto, nebūna be rizikos, o su pesimizmu ji nesuderinama. Tad pesimizmas tikrai stabdo pažangą.
VEIDAS: Jei, priešingai nei estų protestantiška, mūsų katalikiška prigimtis verčia laukti popiežiaus globos ir nurodymų, kodėl turime tiek mažai iškilių visuomenės lyderių, autoritetingų politikų? Valstybei vadovauti jau po poros nepriklausomybės metų patikėjome buvusiems kompartijos lyderiams, laisvės šaukliai – visuomenės vieni nemėgstamiausių veikėjų, o gana didelė dalis Lietuvos visuomenės kas rinkimai metasi prie kontroversiškų, net su teisėsauga reikalų turinčių asmenų?
Z.N.: Sėkmingą Lietuvos kompartijos transformaciją į respektabilią Socialdemokratų partiją lėmė „tautinio komunizmo“ fenomenas Lietuvoje, kurio dar užuomazgas Estijoje 1949 m. užgniaužė „pats“ Josifas Stalinas, o Latvijoje 1959 m. likvidavo Nikita Chruščiovas.
1990 m. kovo 11-oji – ne vieno Sąjūdžio, bet nacionalkomunistinės LKP politinės partnerystės (drauge ir konkurencijos) vaisius. Kai 1992 m. Lietuvos ūkis pradėjo sparčiai trauktis, už ką tų metų rudenį dar galėjo balsuoti darbo vietų netenkantys darbininkai, į kitą Lietuvos kraštą atsikėlę ir prie suskilusios geldos likę trihektarininkai?
Reformos suteikė galimybių jaunesniems, išsilavinusiems žmonėms, kuriems buvo ne vėlu pradėti gyvenimą iš naujo, tačiau daugybei jau pagyvenusių žmonių tos reformos gyvenimą sulaužė negrįžtamai. Labai maža dalis tų, kuriems 1940–1949 m. „socialistiniai pertvarkymai“ sugriovė gyvenimą, tapo naujos santvarkos draugais, net jeigu grįžę iš Sibiro jie sugebėjo prasigyventi, pasistatyti namus ir t.t. Tad kodėl žmonės, kurių gyvenimą sugriovė kapitalistinė revoliucija, turėtų kitaip žiūrėti į savo menamus skriaudėjus?
Kaip ką tik minėjau, rinkos reformos Lietuvoje buvo vykdomos taip, kad atsirado labai daug absoliučių pralaimėtojų. Latvijoje ir Estijoje dauguma jų liko be pilietybės teisių, todėl „klajojantys“ protesto balsai netapo tokiu politinio nestabilumo veiksniu, kokiu jie pasidarė Lietuvoje. Jeigu savo reformas būtume vykdę slovėniškai, tikriausiai turėtume mažiau pralaimėtojų ir stabilesnę politinę sistemą.
Po 1996 m., kai LDDP triuškinamai pralaimėjo Seimo rinkimus, pralaimėtojų protesto balsus kaip kokią estafetę perimdavo viena po kitos iškylančios populistinės partijos. Tiesa, dėl demografinių priežasčių „kietasis“ šių partijų elektorato branduolys pamažu tirpsta. Tačiau tą nykimą kompensuoja nauji veiksniai.
O dėl „laisvės šauklių“, tai visos revoliucijos suryja savo vaikus, tad Arvydo Juozaičio, Vytauto Radžvilo, netgi „paties“ Vytauto Landsbergio ir daugelio kitų Sąjūdžio veikėjų likimas daug geresnis, palyginti su Dantono, Robespjero, Bucharino ar Trockio lemtimi.
Apie teisėsaugą Lietuvoje yra susidariusi nuomonė, kad ji, „kai reikia“, tarnauja politikai. Todėl bylos ir nuosprendžiai nebūtinai sužlugdo politikus – kartais būna atvirkščiai, nes kankinio aureolė yra politiko puošmena.
VEIDAS: Kiek didesnei Lietuvos sėkmei trukdo istorinės klišės: finansinės ir moralinės sąskaitos Rusijos atžvilgiu, komplikuoti santykiai su lenkais, galų gale kompleksai, kad mūsų protėviai girdė arklius Baltijos ir Juodojoje jūrose, o dabar tesame nedidelė ES periferijos valstybė?
Z.N.: LDK didybės prisiminimais galima paaiškinti Valdo Adamkaus prezidentavimo laikų užmojus tapti JAV demokratijos eksporto į Rytus politikos pagrindine baze, gal net pačią Rusiją išvaduoti nuo prezidento Vladimiro Putino, kaip kadaise lietuviai vos neišvadavo rusų nuo totorių. Tačiau ar tai ne per didelė misija šaliai, kuri nebaigė demokratizacijos savo viduje? Turiu omenyje Valdemaro Tomaševskio aplinkos diktatūrą Vilnijoje, kur maždaug tokia pati tvarka, kaip ir kaimyninėje Baltarusijoje.
Apmaudu, kad, mano vertinimu, autoritarinį V.Tomaševskio režimą remia Lietuvos sąjungininkė Lenkija, užmiršusi gražų lenkišką šūkį – „už mūsų ir jūsų laisvę“. Tik demokratizavusi Vilniją, Lietuva įgis moralinę teisę prisidėti prie Baltarusijos ir Rusijos demokratizacijos.
Moralinę sąskaitą už sovietinę okupaciją Lietuvai tikriausiai „apmokės“ jau poputininės Rusijos demokratinė vyriausybė. Kol Lietuva lieka viena, reikalaudama taip pat ir ekonominės okupacijos žalos atlyginimo, sulaukti „ekonominių reparacijų“ nerealu, o už tą vienišumą reikia mokėti nemenką ekonominę kainą.
Didelės Lietuvos pramonės dalies produkcijos tarptautinis konkurencingumas labai priklauso nuo iš Rusijos perkamų žaliavų ir energijos išteklių kainų. Permokėjimas už juos ir didelės šilumos kainos tikrai nepadeda didesnei Lietuvos ūkinei sėkmei. Kažkur skaičiau, kad vienas estas pasiūlė kaip kompensaciją už okupaciją perduoti jo šaliai 50 metų valdyti (okupuoti) vieną Sibiro sritį…
VEIDAS: Esate sakęs, kad mūsų naujosios kartos emigrantai gal taps žydiškais lietuviais – kaip žydų diaspora prisidės prie savo valstybės sėkmės. Bet istorikas Algimantas Kasparavičius mano, kad „Globalios Lietuvos“ ir kitos valstybinės programos nieko neduos, o lietuviai svetur, kaip ir LDK laikais, ištirps kitose tautose.
Z.N.: Taip sakiau norėdamas atkreipti dėmesį, kad socialiniai reiškiniai, kuriuos viešoji nuomonė linkusi vertinti vienareikšmiškai neigiamai, gali turėti ir teigiamų pasekmių, išryškėjančių ilgalaikėje perspektyvoje ar susiklosčius ypatingoms aplinkybėms.
Jeigu XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje iš Lietuvos nebūtų buvę tokios didelės emigracijos, kažin ar 1919–1920 m. būtų pavykę įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę. Jeigu ne gausios lietuvių emigrantų JAV politinės akcijos ir dosni finansinė parama Lietuvos vyriausybės delegacijai Paryžiuje bei jos viešiesiems ryšiams (paprasčiau sakant, užsakomiesiems straipsniams Vakarų spaudoje), vargu ar to meto pasaulio galinguosius, braižiusius Rytų Europos politinį žemėlapį, būtų pavykę įtikinti, kad Lietuva nėra tik tam tikrais savitais etnolingvistiniais bruožais išsiskiriantis Lenkijos regionas, o laikinoji Lietuvos vyriausybė – tik sauja karą pralaimėjusios Vokietijos statytinių ir kolaborantų. Būtent tai taikos derybų užkulisiuose įrodinėjo lenkai.
Be išeivijos atsiųstų ir atsivežtų dolerių tarpukariu nebūtume turėję tokio tvirto lito, kokiu ligi šiol didžiuojamės. Taigi negalima atmesti, kad ir naujoji lietuvių emigracija kada nors suvaidins lemiamą vaidmenį, Lietuvai veržiantis į aukščiausią (matuojant ekonominiu ir technologiniu lygiu) pasaulio lygą.
Tiesa, lygiavimasis į žydus yra problemiškas dėl to, kad ir jų išskirtinis atsparumas asimiliacijai, ir pasiekimai yra savigyna nuo antisemitizmo. Antilietuvizmo, kiek žinau, lietuvių imigracijos šalyse nėra, tad emigrantai vėliausiai trečioje kartoje asimiliuosis.
Asimiliacijos tempus lėtins ne tiek valstybinės programos, kiek iš esmės pasikeitusios lengvesnės susisiekimo sąlygos bei šiuolaikinės ryšio priemonės. Tai dėl jų galimas stabilios „atotolio šeimos“ fenomenas, kurį intensyviai tiria mano kolegės VU Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros prof. Irenos Juozeliūnienės suburta tyrėjų grupė (kaip pasirodo, vaikus galima auklėti ir per skaipą).
VEIDAS: Lygindamiesi su Europa, dažniausiai turime omeny didžiuosius miestus. O kaip vertinate padėtį provincijoje? Ar dažnai aplankote savo gimtąjį Grinių kaimą, Kelmę? Gal, kaip pasigirsta siūlymų, į provinciją nebeverta investuoti ir taip negausių valstybės bei ES finansinių išteklių?
Z.N.: Keletą kartų per metus ten pasitaiko apsilankyti. Taip, provincija tuštėja ir sensta. Tačiau yra ir stiprių ūkininkų, kurie nenuleidžia rankų. Tarp jų – ir du pusbroliai iš mamos pusės, gyvenantys Maironių apylinkėse, dirbantys po daugiau nei 100 ha žemės ir užauginę gausias šeimas.
Kažkokių ypatingų investicijų į infrastruktūrą nepastebėjau, neskaičiuojant atskirų Kelmės rajoną kertančios Rygos–Tilžės magistralės naujai rekonstruotų ruožų. Nemačiau gimtajame rajone netgi naujai išasfaltuotų žvyrkelių, kurių gausu ežeringesniuose Rytų Lietuvos ir Dzūkijos regionuose.
2008–2012 m. Kelmės vienmandatės rinkimų apygardos rinkėjams Seime atstovavo mano kraštietis, gerai žinomas konservatorių šulas Kęstutis Masiulis. Per pastaruosius rinkimus jam į Seimą pavyko patekti tik per partijos sąrašą. Kelmės vienmandatėje apygardoje jis surinko 11 proc. rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų, likdamas tik penktas. Po to žiniasklaidoje pasipylė K.Masiulio straipsniai prieš žvyrkelių asfaltavimą ir kitas investicijas į provincijų infrastruktūrą. Kelmiškiai klausia: ar čia jiems politinis kerštas už „neteisingą“ balsavimą?
Jeigu rimčiau, nutraukus infrastruktūros modernizavimą provincija tikrai mirs. Jį tęsiant, didės provincijos patrauklumas agropramoninėms investicijoms, ji liks pakenčiama vieta gyventi ir dirbti. Ar mes norime, kad Lietuvos provincija būtų panaši į rusišką, ar į skandinavišką bei vokišką?
VEIDAS: Kaip apibendrindamas įvardytumėte mūsų valstybės raidos, atkūrus nepriklausomybę, politinę ir pilietinę diagnozę? Kokios jūsų artimiausių dešimtmečių prognozės? Ko reikia, kad būtume konkurencinga, moderni, ekonomiškai stipri valstybė?
Z.N.: Matuojant pasaulio masteliais, Lietuva yra vidutinio išsivystymo lygio šalis su veikiančia demokratija. Matuojant Europos masteliais – žemesnio negu vidutinio išsivystymo lygio šalis. Kad taptume tikrais vidutiniokais, pakanka tiesiog nesiblaškant judėti pirmyn tuo pačiu keliu, kokiu ėjome ligi šiol. Bent jau per antrąjį pokomunistinės raidos dešimtmetį mūsų raidos tempai buvo spartesni už labiausiai išsivysčiusių šalių ūkio augimo tempus. Jeigu taip bus ir toliau, tai atstumas, skiriantis nuo vidurkio, po truputį mažės, ir jau po 20–30 metų tapsime tikrais vidutiniokais.
Kad pasiektume daugiau, reikia kokybinio šuolio. Gal vis dėlto „išganymas“ ateis iš vis tos pačios emigracijos? Negaliu pasiūlyti jo recepto, tačiau galiu nurodyti simptomus, pagal kuriuos galima atpažinti, kad jau „kylame ir skrendame“: taip bus tada, kai į Lietuvą paplūs imigrantų srautas, savimi užpildydamas taip pat ir ištuštėjusią Lietuvos provinciją.

Simptomas, kad jau „kylame ir skrendame“, – į Lietuvą paplūdęs imigrantų srautas.

Tik demokratizavusi Vilniją, Lietuva įgis moralinę teisę prisidėti prie Baltarusijos ir Rusijos demokratizacijos.

Jeigu būtume savo reformas vykdę slovėniškai, tikriausiai turėtume mažiau pralaimėtojų ir stabilesnę politinę sistemą.

Ukraina artėja prie neišvengiamo pasirinkimo: arba likti eurointegraciniame kelyje ir mėginti lapkritį Vilniuje pasirašyti Asociacijos sutartį, arba pasukti politinę vairalazdę stiprėjančios Eurazijos sąjungos link.

Įtakingas Jungtinių Valstijų užsienio politikos formuotojas, buvęs prezidento Jimmy Carterio patarėjas Zbigniewas Brzezinskis yra išsakęs tokį vertinimą: „Rusija bus imperija arba demokratija, tačiau ne abu kartu. Be Ukrainos Rusija nebus imperija, tačiau subordinavusi šią valstybę automatiškai taps imperija.“
Šie žodžiai buvo ištarti prieš maždaug du dešimtmečius, bet aktualumo anaiptol neprarado ir šiandien. Geopolitinė Ukrainos svarba išlieka milžiniška: ji ir toliau yra savas problemas sprendžianti „pilkoji“ zona tarp eurointegracinę kryptį aiškiai pasirinkusios Rytų Europos ir iki šių dienų Rusijos įtakos zonoje išlikusios kitos posovietinės erdvės dalies. Todėl jei Kijevas aiškiai nuspręstų gilinti integraciją ir pasukti Europos Sąjungos siūlomu vakarietiškos demokratijos keliu, imperialistinės Rusijos ambicijos regione patirtų didžiulį smūgį. JAV diplomato Davido Kramerio teigimu, toks brolių slavų pasirinkimas išjudintų ir visą Maskvos valdžios vertikalę.
Naujausias Rusijos tokių padarinių prevencijos įrankis – Eurazijos sąjunga, kurioje šiuo metu vykstantys procesai tiesiogiai lemia Vilniuje lapkričio mėnesį rengiamą ES ir Rytų partnerystės šalių vadovų susitikimą.

Eurazijos sąjunga – nauja integracijos kokybė Rytuose

Praėjusią savaitę Kazachstano sostinėje vyko aukščiausiosios Eurazijos ekonominės tarybos lyderių posėdis, kuriame pagal pirminį planą turėjo dalyvauti Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano lyderiai. Tačiau likus mažiau nei savaitei padėtis iš esmės pasikeitė: prie šio trejeto prisidėjo Kirgizijos prezidentas Almazbekas Atambajevas ir Ukrainos vadovas Viktoras Janukovičius.
Suvažiavime siekta nubrėžti konkrečias gaires, reikalingas Eurazijos ekonominei sąjungai kurti ir naujoms narėms priimti. Rusijos ir Kazachstano lyderiai viešai deklaravo ryžtą per kelerius metus pasiekti tokį integracijos lygį, kokio link Europa keliavo keturis dešimtmečius.
Nevengta ryžtingų pareiškimų: Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas pabrėžė, kad reikės įveikti egzistuojančius barjerus ir, žvelgiant į trumpalaikę perspektyvą, priimti ekonomiškai nepalankius ir nepopuliarius sprendimus tam, kad galiausiai būtų pasiektas geresnis rezultatas. Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas, kuriam ir priklauso 1994 m. išsakytos Eurazijos sąjungos idėjos autorystė, buvo ne mažiau ambicingas: „Integracija, kuri turi būti naudinga visoms narėms, leis pasiekti tai, ko šalys negali po vieną, ir sukurti kažką naujo.“
Anot Vakarų apžvalgininkų, toks įvykių posūkis yra geriausias indikatorius, kad Eurazijos sąjunga nėra tik dar vienas butaforinis integracijos projektas. Akivaizdu, kad 2011 m. įkurta sąjunga stengiasi nebekartoti Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) klaidų, tokių kaip nuolatinis išlygų šalims narėms taikymas ir bendro pobūdžio tikslas. Tuo metu NVS greičiau buvo suirusios SSRS tvarkingo išsiskaidymo, o ne naujos ekonominės ir politinės integracijos projektas.
Tiesa, kaip „Veidui“ sakė VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Tomas Janeliūnas, naująjį projektą įgyvendinti nebus lengva: „Eurazijos sąjunga iš tikrųjų siūlo naują integracijos kokybę ir savotišką alternatyvą ES, bet bandoma labai sparčiai įgyvendinti tai, ką kryptingai dirbdama Europa pasiekė per labai ilgą laiką. Akivaizdu, kad vien ambicingų politikų susitarimų nepakaks: dokumentai turi veikti praktiškai, o naujoms taisyklėms įdiegti prireiks nemažai laiko.“

Ukrainos dilema

Eurazijos sąjungos efektyvumą užtikrina viršesnė už nacionalines Eurazijos ekonominė komisija (EEK), sukurta pagal ES Komisijos modelį. Šiai komisijai, kuriai vadovauja ilgametis Rusijos prekybos ministras Viktoras Christenka, valstybės narės patikėjo kompetenciją prekybos politikos, muitų, išorinių tarifų, netarifinių barjerų, prekybos apsaugos, techninių standartų srityse. Kaip pabrėžiama Rytų Europos studijų centro atliktoje studijoje, dar iki 2015 m. EEK svertai gali apimti energetikos politiką, viešuosius pirkimus, paslaugų prekybą, konkurenciją, investicijas.
EEK vadovų susitikime Astanoje priimti du su tuo susiję esminiai sprendimai: dar sykį patvirtinta didelė integracijos sparta susitarus, kad ekonominė sąjunga taps tikrove jau nuo 2015 m. sausio, parašus ant atitinkamų dokumentų suraitant kitų metų gegužę, be to, pasirašytas memorandumas su Ukraina, pagal kurį šiai valstybei suteiktas EEK stebėtojos statusas.
Rusijos prezidento patarėjas Sergejus Glazjevas šį Ukrainos žingsnį pavadino esminiu ir lemiančiu “sugrįžimą į internacionalinį Eurazijos kūrimo kelią, kurio buvo atsisakyta po oranžinės revoliucijos”. Anot jo, stebėtojos statusas suteikiamas tik toms valstybėms, kurios yra apsisprendusios stoti į sąjungą. Tokį požiūrį netikėtai vainikavo Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, į neišjungtą mikrofoną juokais tarstelėjęs: „V.Janukovičius pas mus turbūt nebeužsuks.“
Ukrainiečiams teko raminti aistras. Prezidentas V.Janukovičius suskubo skambinti Europos Komisijos vadovui Jose Manueliui Barroso ir patikinti, kad naujasis stebėtojos statusas nesikerta su Ukrainos strategine eurointegracine kryptimi ir nėra kliūtis tolesnėms deryboms dėl Asociacijos sutarties pasirašymo. Ir pridūrė kartu su visomis valdžios struktūromis darąs viską, kad šios derybos baigtųsi sutarties pasirašymu Vilniuje.
T.Janeliūno teigimu, vertinti, ką iš tikrųjų reiškia naujasis Ukrainos statusas, kol kas sudėtinga, nes apie praktines šios sąjungos implikacijas žinoma pernelyg mažai. Vis dėlto atrodo, kad Kijevui vis sunkiau sekasi sėdėti ant dviejų kėdžių ir mėginti suderinti iš esmės nesuderinamas Rytų ir Vakarų integracijos kryptis. Iš tiesų Rytų partnerystės šalims, tokioms kaip Ukraina, galiausiai teks pasirinkti tarp ES ir Eurazijos reguliavimo erdvės, nes net ignoruojant politinius argumentus išorinės prekybos režimų bei netarifinių reguliacijų skirtumai ekonominę dimensiją iš esmės paverčia nesuderinama. Todėl, pasak VU TSPMI docento, suvažiavimas Vilniuje ir sprendimas dėl Asociacijos sutarties gali tapti lūžiniu, nulemsiančiu tolesnę politinių įvykių raidą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Amerika atsisako toliau plėtoti NATO priešraketinį skydą Europoje ir perkelia raketas į Aliaską, kur jos turės ginti Japoniją ir vakarinę JAV pakrantę.

Amerikiečiai išeina iš Europos. Šį nerimą keliantį faktą prieš savaitę patvirtino JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry, paskambinęs Lenkijos užsienio reikalų ministrui Radoslawui Sikorskiui ir pranešęs, kad ketvirtasis JAV priešraketinės gynybos Europoje etapas, kuris yra esminė NATO priešraketinės gynybos dalis ir numato mobiliųjų antiraketų “Standard SM-3 Block IIB” išskleidimą, atšaukiamas. Esą dėl prezidento Baracko Obamos administracijos priimto sprendimo mažinti gynybos išlaidas ir pastaruoju metu išaugusios Šiaurės Korėjos balistinių raketų grėsmės Vašingtonas NATO ir JAV rytų pakrantės priešraketinei gynybai skirtas lėšas skirs priešraketinės gynybos Aliaskoje ir Japonijoje stiprinimui.
JAV šiaurės vakaruose, Aliaskoje, “Fort Greely” bazėje, jau išskleistos 26 antiraketos. Dabar prie jų ketinama pridėti dar keturiolika (už milijardą dolerių), kurias prieš metus planuota nuo 2022 m. išskleisti Lenkijos rytuose įsikūrusioje Redzikovo karinėje bazėje, šiuo metu perduotoje amerikiečių žinion. Amerikiečių bazės su radarais ir raketomis Lenkijoje, taip pat Rumunijoje ir Turkijoje, kaip ir Viduržiemio jūroje plaukiojančios JAV bei Olandijos laivyno fregatos, ginkluotos radarais AEGIS ir antiraketomis “Standard SM-3 Block IA”, valdomos iš bendros vadavietės Ramšteino bazėje Vokietijoje, turėjo sudaryti bendrą europinės NATO ir JAV rytų pakrantės priešraketinį skydą. Kaip dar 2010-aisiais, po NATO viršūnių susitikimo Lisabonoje, kur buvo galutinai sutarta dėl JAV priešraketinio skydo išskleidimo virš visos Europos, sakė tuometis Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, „nors viešuose Aljanso dokumentuose grėsmės tiesiogiai neįvardijamos, bet vadinkime daiktus savo vardais: šiandien mums gresia Irano raketos“.
Apie Iraną, kaip pagrindinį ir didžiausią balistinių raketų keliamos grėsmės šaltinį, tebebuvo kalbama ir pernai. Tad kas per tą laiką pasikeitė, kad Vašingtonas staiga atsisakė plėtoti priešraketinę gynybą Europoje ir susitelkė Tolimuosiuose Rytuose, kur Šiaurės Korėja jau daugelį metų žvangina ginklais?

Ar iš tiesų grėsmės keičiasi?

Prezidento B.Obamos administracija teigia, kad Šiaurės Korėjos grėsmė didėja greičiau, nei planuota, o Irano grėsmės dar nėra. Nurodoma, kad Pchenjanas neseniai atliko branduolinio sprogmens bandymą, paleido balistinę raketą, šį kartą pakilusią aukščiau už ankstesnes, ir paskelbė nutraukiąs paliaubas su Pietų Korėjos Respublika. Kadangi Amerikai pinigų trūksta, nutarta susitelkti ties Aliaskos ir sąjungininkų Tolimuosiuose Rytuose gynyba.
Tiesa, saugumo problemų ekspertai gerai žino, kad Irano ir Šiaurės Korėjos balistinių raketų su branduoliniais koviniais užtaisais keliamos grėsmės lygiavertės. Todėl ir apsisaugojimo priemones nuo jų derėtų plėtoti tolygiai. Tad B.Obamos administracijos atstovų kalbos apie staiga padidėjusią grėsmę iš Šiaurės Korėjos skamba neįtikinamai, kaip ir Pchenjano pastangos tą grėsmę pavaizduoti. Priežasčių, kodėl Vašingtone atsisakyta plėtoti priešraketinį skydą Europoje, reikia ieškoti kitur. Paieškų kryptį nurodė tos pačios Vašingtono administracijos atstovai, pareikšdami, kad ketvirtojo Europos priešraketinės gynybos plėtros etapo atsisakymo nereikėtų sieti su kokiomis nors nuolaidomis Rusijai.
Visi gerai prisimename pernai kovo 26-ąją Seule vykusį B.Obamos ir tuomečio Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo pokalbį dėl priešraketinės gynybos. Jo metu JAV prezidentas prašė Kremliaus iki perrinkimo lapkričio mėnesį jo per daug nespausti, o jau po to B.Obama „galėsiąs būti labiau lankstesnis“ ir „išspręsti visus tuos priešraketinės gynybos klausimus“.
Po kelių mėnesių Rusija priminė B.Obamai duotą pažadą. Pernai rugpjūtį Rusijos vicepremjeras Dmitrijus Rogozinas išreiškė viltį, kad po perrinkimo prezidentas B.Obama bus lankstesnis ir atsižvelgs tiek į Rusijos, tiek į kitų šalių nuomonę dėl to, kokia turėtų būti NATO priešraketinės gynybos struktūra.
Šiemet vasarį tarsi netyčia buvo paviešinta JAV Kongresui pateikta Finansinės priežiūros tarnybos ataskaita, kurioje abejojama išlaidomis NATO priešraketinės gynybos skydui. Rusijos Dūmos deputatas Ilja Ponomariovas neslėpdamas pasitenkinimo pareiškė: „Lig šiol atrodė, kad Vašingtonui siekis uždengti Lenkiją ir kitas NATO nares iš Rytų Europos priešraketiniu skydu buvo svarbesnis už poreikį palaikyti gerus santykius su Rusija. Tačiau žinia apie Finansinės priežiūros tarnybos ataskaitą pasirodė labai laiku. Ji leidžia tikėtis, kad prezidento B.Obamos administracija peržiūrės savo prioritetus. Gali būti, Baltieji rūmai pagaliau suvoks, kad visiškai išskleista neefektyvi ir brangi priešraketinės gynybos sistema neverta sugadintų santykių su Maskva.“
Dabar žinome, kad B.Obama išlaikė Rusijai duotą žodį, ir visavertės priešraketinės gynybos Rytų Europoje nebus. Užtai dabar gali tikėtis atsakomosios dovanos iš prezidento Vladimiro Putino – po kurio laiko nudžiuginti amerikiečius, kad sutarė su Rusija dar sumažinti branduolinių galvučių kiekį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Viešbučių tinklas “Europa Group”, kuriam Baltijos šalyse šiuo metu priklauso devyni viešbučiai, šiemet į tinklą planuoja įtraukti bent 3 naujus viešbučius Latvijoje, Estijoje ir Rumunijoje.

“Metus planuojame baigti išplėtę tinklą mažiausiai trimis, o jei viskas susiklostys sėkmingai – penkiais viešbučiais”, – dienraščiui “Verslo žinios” sakė “Europa Group” generalinis direktorius Romualdas Barauskas.

Aiškiausia padėtis dėl Rumunijos, kurios sostinėje Bukarešte bendrovė dar bene prieš porą metų ketino atidaryti viešbutį, tačiau veiklos pradžią teko atidėti iki šių metų kovo. Bendrovės atstovai nurodo, kad investicijos į visą viešbučio Rumunijoje projektą iš viso sudarys apie 10 mln. eurų (34,5 mln. litų).

Į Latviją jau prieš keletą metų įžengęs ir plėtrą planuojantis “Europa Group” netrukus gali išsiplėsti ir į Estiją. Su vieno viešbučio savininkais jau deramasi, preliminariai galimybės bendradarbiauti aptariamos ir dar su poros viešbučių atstovais. Prie tinklo taip pat turėtų prisijungti ir daugiau Latvijos viešbučių.

“Planuojame, kad turėtų prisijungti 1 arba 2 viešbučiai Rygoje – vienas “City” ir vienas “Stay”. Vienas viešbutis yra veikiantis, kitas netrukus pradės veikti. Dabar su viešbučių savininkais deramės, gali būti, kad būsime valdytojai, gali būti, kad bus pasirašytos franšizės sutartys”, – sakė R.Barauskas.

Šiuo metu kaimyninėje Latvijoje veikia vienas prie “Europa Group” tinklo prisijungęs viešbutis, nes tinklui priklausęs “Europa City Riga” viešbutis pakeitė pavadinimą į “Days Hotel Riga VEF” ir buvo prijungtas prie tarptautinės “Wyndham Hotels Group” bendrovės tinklo.

Pasak R.Barauskas, su “Europa City Riga” savininkais dirbta pagal franšizės sutartį, ji buvo pasirašyta prieš penkerius metus ir turėjo tęstis dar penkmetį, tačiau latviai ją nutraukė. R.Barausko teigimu, pagal sutartį yra numatyta bauda, todėl dabar galvojama kaip elgtis.