Geresnius nei anksčiau rodiklius skelbiančios Pietų Europos valstybės dar neišsprendė visų ekonominių iššūkių, tačiau tai neturėtų gąsdinti eurą įsivesti ketinančios Lietuvos.

Jau kelerius metus itin nykiame pietinių Europos šalių ekonomikos horizonte praėjusią savaitę sužibo seniai laukta šviesa. Europos Sąjungos paskelbtoje statistikoje konstatuota, kad recesiją išgyvenančioje Graikijoje 2013 m. surinktas perteklinis biudžetas, nors tikėtasi tik nulinio balanso, Portugalijai pavyko atkurti investuotojų pasitikėjimą finansų rinkose sėkmingai išplatinant dešimties metų obligacijas, o euro zonos šalių biudžetų deficito vidurkis sumažėjo nuo 3,7 proc. iki simboliškai reikšmingų 3 proc. Blogų žinių nukamuoti politikai suskubo teigti, esą krizė – jau praeityje.
“Ši diena žymi Graikijos ekonomikos pokyčius, kurių pasiekėme dėl didžiulio žmonių pasiaukojimo. Po truputį išeiname iš krizės ir kuriame naują Graikiją”, – džiaugėsi šios šalies premjeras Antonis Samaras.
Ekspertų pozicija šiek tiek kritiškesnė: palankios žinios nuteikia optimistiškai, tačiau nereikia pamiršti, kad daugelis kitų rodiklių tebėra prasti.
“Biudžeto deficitą pavyko sumažinti ir kitose šalyse, be to, kaip rodo Graikijos pavyzdys, rinkos vėl pradėjo pirkti net ir šios šalies vyriausybės obligacijas, tačiau kalbėti apie išėjimą iš krizės dar anksti. Tuo labiau kad valstybių skolos tebėra labai didelės. Kad tai pasikeistų, būtinas ekonomikos augimas, kuris kol kas labai menkas”, – “Veidui” aiškino Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) direktorius prof. Ramūnas Vilpišauskas.
Nepaisant fakto, kad Europos pietuose ekonomikos stabilumas tebėra trapus, į euro zoną kitąmet veikiausiai įstosiančiai Lietuvai didesnio nerimo tai kol kas neturėtų kelti.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 192014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.
Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2014-m

Romantiškai nusiteikusiam keliautojui kiekvienas apsilankymas pilyje palieka neišdildomų įspūdžių – juk čia kaip niekur kitur gali pajusti visus prabėgusius šimtmečius.

Norint pasprukti nuo kasdienybės rutinos ir prisirinkti išskirtinių įspūdžių visai nebūtina trenktis į egzotiškas šalis kur nors pasaulio pakraščiuose – tereikia žinoti, kur stūkso įspūdingiausios Europos pilys, apsuptos dramatiško gamtovaizdžio, ir nepamirštamos atostogos – garantuotos.

Automobiliu ir dviračiu
Vienas įspūdingiausių šių eilučių autorės atradimų yra vaizdingas, stačių Alpių kalnų apsuptas Italijos Aostos slėnis, kuriame pabirę mažučiai, viduramžius menantys miestukai su gausybe vynuogynų terasų, o šiek tiek aukščiau, ant didesnių uolų ar kalno šlaite, stūkso rūsčios pilys. Jų viduramžiais pristatyta nemažai, nes slėnyje susitelkusioms kunigaikštystėms vien kalnų apsisaugoti nuo užpuolikų nepakako.
Iki šių dienų slėnyje yra išlikę maždaug šimtas didesnių ar mažesnių pilių ir dar kelių dešimčių pilių griuvėsiai. Net ir skubėdamas Aostos greitkeliu akies krašteliu spėji užfiksuoti abipus šmėkštelint tai pilį, tai bokštą, tai fortą. Tačiau susiruošus aplankyti daugiau nei vieną pilį, verčiau rinktis šalia vinguriuojantį senąjį kelią, iš kurio paprasčiau pasukti dominančių objektų link.
Verta iš arčiau pasižiūrėti į ~Montmayer~ ir ~Ussel~ pilių bokštus, stūksančius ant uolų. Paklaidžioti puošniomis XVI amžiaus Vereso ar puošniosios Isonjė pilies menėmis ir atkreipti dėmesį į autentiškus dekoro elementus, kurie simbolizuoja viduramžišką prabangą. Įdomi ir vynuogynų apsupta ~Chaterlard~ pilis. O štai XIII a. Feniso pilis rūsčiais kvadratiniais bokštais, apjuosta dvigubos gynybinės dantytos sienos, garsėja kerinčiomis milžiniškomis menėmis su židiniais, kuriuose telpa net iki dešimties žmonių, – tokią pilį dažnai galima pamatyti filmuose apie viduramžių riterius. Įdomu, kad neseniai rastos ir viduramžių laikų interjerą bei vidinį kiemą puošiančios freskos, vaizduojančios senuosius pilies šeimininkus ir šventuosius.
Visai kitokia yra XVI a. Sarė pilis, kurią Italijos karalius Viktoras Emanuelis II pavertė ištaigingais medžioklės namais. Iš buvusios prabangos dar ir šiandien šis bei tas išliko, pavyzdžiui, neblogas muziejus, kambariai, apstatyti autentiškais XIX a. baldais, o ypač įdomi yra medžiotojų salė, kurios sienos ir lubos dekoruotos sumedžiotų gyvūnų ragais.
Aostos slėnyje verta nepraleisti ir įdomesnių griuvėsių. Pavyzdžiui, Monte Rosos miestelyje išlikę puikūs XI a. ~Graines~ pilies griuvėsiai.
Beje, užkopus ant dažnos pilies bokšto, stabtelint prie patrankoms įrengtų šaudymo angų ar šiaip žvalgantis kiemuose bei apžvalgos aikštelėse, atsiveria puikūs vaizdai ne tik į miestus ar kalnus, bet ir į kitas penkias–septynias pilis. Na, ir ekskursijos kaina nesikandžioja – bilietas tekainuoja kelis eurus, taikomos nuolaidos vaikams ir pensininkams.
Tiesa, vienam klajoti po pilį niekas neleis: 15–30 minučių teks palaukti, kol atsilaisvins gidas ir susirinks grupelė žmonių. Na, o jei grupelė nesusidarys, gidas pavedžios ir vienišą smalsuolį. Svarbu žinoti, kad angliškai kalbančių gidų bus retai, nes į ekskursijas daugiausia susirenka italų turistai, tačiau gidas iš paskutiniųjų stengsis ir nesuprantantiems itališkai bent gestais nurodyti vieną ar kitą objektą, esantį menėje. Ten dažniausiai būna jų aprašai ir anglų kalba.
Ekskursijoje pasirūpinama ir vaikais: kiekvienas pagal savo amžių gauna knygelę su užduotimis, kurias atlieka ekskursijos metu. Tarkim, vaikui iki penkerių metų pasiūloma surasti objektą, jį nuspalvinti, aprašyti, perpiešti, suskaičiuoti. Beje, itališkai kalbantis gidas kažkokiu stebuklingu būdu puikiai susikalbėjo su keturmečiu lietuviuku.
Aostos slėniui vertėtų skirti bent porą ar trejetą dienų, nes, be pilių, čia įdomu pasivaikščioti ir Aostos mieste, kuris didžiuojasi romėnų laikus menančiais griuvėsiais, ar apsilankyti garsiojoje Didžiojoje Sen Bernaro perėjoje, kur ant nuostabaus grožio ežero kranto stovi X a. vienuolių pastatyti užeigos namai ir kur vis dar dresuojami senbernarų veislės šunys. Na, o panorusiems romantikos, siūlytume apsistoti Kurmajero ar dar mažesnio miestelio viešbučio kambaryje su vaizdu į Monblaną. Tiesa, slidininkų pamėgtose gyvenvietėse nakvynė net ir vasarą nepigi.
Na, o pasidairius po Alpių slėnį pats laikas pasigrožėti visai kitokiu kraštovaizdžiu, pavyzdžiui, Pjemonto. Tik čia jau ne automobiliu reikėtų važiuoti, o išsinuomoti motociklą, dviratį ar čiupti šiaurietiškas lazdas ir, užsimetus kuprinę ant pečių, patraukti ~Barolo~, ~Barbaresco~ ir ~Moscato d‘Asti~ vyno keliais. Šio vyno gerbėjams tiesiog būtina užsukti į to paties pavadinimo miestukus ir į visus kitus, pasitaikančius pakeliui. Čia tvyro pati tikriausia idilė: kiek akys aprėpia, visur driekiasi vynuogynai ir neaukšti kalnai, ant jų pūpso viduramžiški ochros ar gelsvos spalvos miestukai, o virš jų stūkso pilių sienos ir bokštai. Užsikorus tenai galima suskaičiuoti dar daugiau nei Aostos slėnyje iš vynuogynų kyšančių pilių. Į vieną jų užkopę suskaičiavome 10–12 ūkuose paskendusių bokštų.
Pjemonto, kaip įdomios turistinės vietovės, kažkodėl išsamiai neaprašo, o dažniausiai net nepamini nė vienas populiarus angliškas Italijos gidas. Informacijos daugiausiai galima rasti tik vokiškuose „Baedeker“ Šiaurės Italijos arba Pjemonto giduose. Čia dviračiais ir pėstute daugiausia keliauja vokiečiai, austrai ar šveicarai.
Nusprendus apsistoti kokiame nors prie pilies prigludusiame viešbutyje, už nakvynę reikėtų mokėti daugiau nei 350 Lt, o kaimo turizmo sodyboje galima apsistoti ir už 150 Lt. Jei lankysitės Pjemonte, nepamirškite pasimėgauti įvairiausių rūšių vynuogių vynu bei vietiniu skanėstu – lazdynų riešutais akacijų meduje.
Beje, dažnoje pilyje yra vyno parduotuvė, kurioje galima nusipirkti ar paragauti vyno.

Kaspars Filips Dobrovolskis nuotr.

„Samsung Electronics Baltics“ yra pirmoji įmonė Baltijos šalyse, kuri laimėjo prestižinį „Top Employers Institute” sertifikatą „2014 metų Europos Top darbdavys” ir taip pelnė tarptautinį pripažinimą dėl aukštų standartų laikymosi žmogiškųjų išteklių ir darbo aplinkos srityse.

„Mūsų atliktas išsamus tyrimas patvirtina, kad „Samsung Electronics Baltics“ yra viena iš įmonių, prisidedančių prie darbo sąlygų gerinimo visame pasaulyje. Tai bendrovė, kuri rūpinasi savo darbuotojais, ir gavusi „2014 metų Europos Top darbdavys” sertifikatą pelnytai laikoma viena geriausių darbdavių pasaulyje“, pabrėžė „Top Employers Institute” tarptautinių projektų direktorius Johannas Labuschagne. Įmonės buvo vertinamos penkiose kategorijose, tokiose, kaip atlygis už darbą, papildoma nauda ir darbo sąlygos, tobulėjimo galimybės, karjeros galimybės ir organizacinė kultūra. „Samsung Electronics Baltics“ išsiskyrė socialinėmis garantijomis, atlygio sistema ir socialinės atsakomybės projektais.
Įmonės rodiklius palyginus su kitų Europos kompanijų, „Samsung Electronics Baltics“ moka didesnius atlyginimus savo srities profesionalams. Vidutiniškai Europoje kasmetinių premijų dydis siekia 15–18 % atlyginimo, o šioje įmonėje jis siekia net iki 50 %. Be to, pagalvota ir apie pagalbinius darbuotojus bei neseniai pradėjusius karjerą – jų metinės premijos gali siekti net iki 20 % atlyginimo, kai vidutiniškai Europoje ir atsižvelgiant į pirmaujančių įmonių praktiką jos sudaro 8–10 %.
Palankiai vertinamas įmonės požiūris į socialines garantijas. Įmonė rūpinasi visų darbuotojų socialinėmis garantijomis, nepriklausomai nuo užimamų pareigų ar darbo stažo, nes ir pusę metų dirbantis asistentas, ir 10 metų įmonėje dirbantis vadovas privalo rūpintis savo sveikata ir jaustis saugūs, jei ištiktų nenumatytos negandos.
„Institutas aukštai įvertino ir mūsų dalyvavimą socialinės atsakomybės ugdymo, paramos ir finansavimo projektuose Baltijos šalyse. Parama Baltijos SOS vaikų kaimams, įkvepiantis bėgimas „Hope Relay“, mokytojų skaitmeninio raštingumo programa „Samsung mokykla ateičiai“ yra tik keletas iš pastaruoju metu įmonės vykdytų socialinės atsakomybės ugdymo projektų, – pasakojo Liene Stokenberga, „Samsung Electronics Baltics“ HR vadovė. – Be to, didžiuojamės darbuotojais ir jų šeimomis, su entuziazmu ir džiaugsmu dalyvavusiomis bėgime, skirtame rinkti lėšas SOS vaikų kaimams, ir pasidalijusiomis savo žiniomis bei technologiniais įgūdžiais su regioninių mokyklų auklėtiniais ir mokytojais.“
„Top Employers Institute” – Nyderlanduose įsikūrusi kompanija, kuri nuo 1991 metų skiria nominacijas geriausiems darbdaviams pasaulyje. Šį sertifikatą gali gauti tik organizacijos, kurios demonstruoja aukščiausius standartus, rūpindamosi darbuotojais, toliaregišką požiūrį į žmogiškųjų išteklių valdymą, taip pat nuolat stengiasi gerinti darbo aplinkos sąlygas ir skatina darbuotojus tobulėti.
„2014 metų Europos Top darbdavys” ir „2014 metų Latvijos Top darbdavys“ sertifikatai galios nuo 2014 metų kovo mėnesio iki 2015 metų kovo mėnesio. Šį įvertinimą „Samsung“ atstovybės gavo dvylikoje Europos šalių: Belgijoje, Portugalijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Rumunijoje ir Jungtinėje Karalystėje.

Miesto stiliaus centras „Europa“ į 2014-uosius įžengė ne tik su 12 proc. išaugusia nuomininkų apyvarta, bet ir su naujienomis. Vos prieš porą savaičių šiame centre įsikūrė sveikesnio maisto restoranas „Takeway“, parduotuvėje „Premium“ pradėta prekiauti žymaus mados ženklo „EscadaSport“ drabužiais, o sausio pabaigoje naujose patalpose duris atvers didžiausias sostinėje grožio salonas „Figaro“.

„Mūsų centro lankytojai turi ypatingą skonį, tad, atsižvelgdami į jų poreikius, nuolat stengiamės pritraukti išskirtinės kokybės prekių ženklų, – sako miesto stiliaus centro „Europa“ vadovė Gintarė Žemaitė. – Pernai padidėjusios nuomininkų apyvartos rodo, jog tokie mūsų strateginiai sprendimai pasiteisino.“

2013 m. miesto stiliaus centro „Europa“ nuomininkų apyvartos vidutiniškai augo 12 proc., kai 2012 m. – 7 proc. Ryškiausias apyvartos augimas – 21 proc. – pastebimas drabužių sektoriuje, kuris „Europoje“ išsiskiria prabangiomis ir kokybiškomis prekėmis. Per metus centro išnuomotumas nepakito – liko beveik 100 proc. Pernai „Europoje“ apsilankė 4,1 mln. pirkėjų. Taip pat buvo pasirašytos kelios strategiškai svarbos sutartys, pagal kurias šiais metais planuojami kelių išskirtinių parduotuvių atidarymai.

Pasak G. Žemaitės, viena didžiausių šių metų naujienų mados mylėtojams – pradėta prekyba „EscadaSport“ drabužiais: „Tai yra vienas iš mados prekės ženklų, labai mėgstamų lietuvių moterų. Šie drabužiai yra labai universalūs: tą pačią palaidinę, pritaikius aksesuarus, galima dėvėti ir darbe, ir einant į teatrą. Be to, tai yra puikus kainos ir kokybės santykis.“

Kita džiuginanti naujiena – grožio salono „Figaro“ persikėlimas į naujas, daug erdvesnes patalpas. „Klientų poreikiai pasufleravo naują urbanistinį salono dizainą bei paslaugų asortimentą. Šalia klasikinių paslaugų skubantiems miestiečiams siūlysime pasidaryti greitą makiažą ar šukuoseną. Turintys daugiau laiko ir pageidaujantys atsipalaiduoti nuo kasdienio šurmulio, tai galės padaryti mūsų salono uždarose erdvėse, kur bus atliekami masažai, – sako būsimo salono vadovė Irena Polujanskienė. – Įgyvendinome ir naujos formos grožio koncepciją – BIO saloną, atspindintį inovatyvų požiūrį ne tik į kūno priežiūrą, bet ir rūpestį kliento bei meistro sveikata.“ Didžiausias grožio salonas netrukus atvers duris prekybos centro „Europa“ 3-iame aukšte.

Miesto stiliaus centras „Europa“, valdomas vienos didžiausių nekilnojamojo turto investicijų valdytojų Šiaurės ir Baltijos šalių regione „BPT AssetManagement A/S“, duris atvėrė 2004 m. Šiuo metu 21 tūkst. kv. m centre veikia daugiau nei 80 aprangos, avalynės, namų interjero ir stilingų aksesuarų parduotuvių. Taip pat – 8 kavinės ir restoranai.

Daugiausiai šansų laimėti 2014 m. Europos Parlamento rinkimus turi Lietuvos socialdemokratų partija: socdemai gali tikėtis 4–5, o kitos partijos – po 1–2 mandatus.

2014 m. gegužės 25 d. Lietuva vėl rinks savo atstovus į Europos Parlamentą (EP) penkerių metų kadencijai. Partijų konkurencija dėl vietų EP šiuose rinkimuose bus dar didesnė, mat Lietuvai skirtų mandatų skaičius mažėja nuo 12 iki 11 iš 751. Dar viena naujovė – pirmą kartą savo kandidatus EP rinkimuose galės kelti ne tik partijos, bet ir visuomeniniai rinkimų komitetai, kurie taip pat privalės surinkti ne mažiau kaip 10 tūkst. rinkėjų parašų.
Tiesa, vargu aš ši naujovė įžiebs šiuose EP rinkimuose didesnę intrigą: kol kas abejojama, ar tarp kandidatų atsiras stiprių visuomenininkų, pajėgių konkuruoti su didelę patirtį dalyvaujant rinkimuose sukaupusiomis politinėmis partijomis, o jei tokių ir atsiras, tai daugiau nei vieno mandato naujajame EP jie vis tiek negali tikėtis. Tačiau politologas Vytautas Dumbliauskas mano, kad ateityje ryškių visuomenės atstovų EP rinkimų kampanijose būtinai pamatysime, nes nusivylimas politinėmis partijomis Lietuvoje plinta vis labiau, o tai reiškia, jog rinkėjams reikia alternatyvų.
Pergalė šiuose EP rinkimuose prognozuojama socialdemokratams, kurie greičiausiai padidins savo mandatų Parlamente skaičių nuo dabartinę kadenciją turimų trijų iki keturių penkių. Tą leidžia prognozuoti aukšti Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) reitingai, o ir partijos kandidatų sąrašas EP rinkimuose gana solidus: į Briuselį trokšta dauguma socialdemokratų ministrų, didžiulis būrys Seimo narių, keli viceministrai ir merai.
Politologai prognozuoja, kad socdemai gali pelnyti dvigubai daugiau mandatų nei bet kuri kita rinkimuose dalyvausianti partija. 2009 m. EP rinkimuose daugiausiai – 26,86 proc. rinkėjų balsų surinkusi Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), 2009 m. gavusi keturis mandatus, šiuose rinkimuose veikiausiai turės tenkinsis perpus mažiau mandatų, o didelės sėkmės atveju iškovotų tris. Ne daugiau nei vieną du mandatus pelnys ir Darbo partija, „Tvarka ir teisingumas“, Liberalų sąjūdis bei Lietuvos lenkų rinkimų akcija.

Rinkėjai dar nesupranta EP svarbos

Praeityje iš tiesų silpno ir neįtakingo EP sprendimai šiandien įgyja vis didesnę galią kasdieniame europiečių gyvenime. Ypač Parlamento įtaka sustiprėjo po 2009 m. Lisabonos sutarties įsigaliojimo, nors per metų metus susiformavęs šleifas, kad ši institucija mažai ką lemia ir gali, ją tebelydi iki šiol. Todėl ir rinkėjų aktyvumas EP rinkimuose toks mažas ir pastaraisiais metais vis mažėja: pirmuosiuose tiesiogiai renkamo EP rinkimuose 1979 m. balsavo 63 proc., o 2009 m. rinkimuose – jau tik 43,4 proc. balso teisę turinčių ES rinkėjų.
Rinkėjų aktyvumą stipriai didina kelios šalys, kuriose balsavimas EP yra privalomas, – tik todėl Liuksemburge bei Belgijoje rinkėjų aktyvumas siekia net 90 proc. Tai dirbtinai pakelia rinkimų aktyvumo rodiklius. O štai kitur rinkėjai demonstruoja aiškų abejingumą, todėl ES vadovai vis dažniau kelia klausimą, ar esant tokiam mažam rinkėjų aktyvumui apskritai užtikrinamas demokratinis rinkimų teisėtumas.
Regis, tikrą žiovulį EP rinkimai kelia ir lietuviams: 2009 m. Lietuva pagal rinkėjų aktyvumą buvo antra nuo galo visoje ES – prie urnų susirinko vos 20,98 proc. balso teisę turinčių rinkėjų. Jei ir šįkart, kaip 2009 m., EP rinkimai nesutaps su prezidento rinkimų antruoju turu, rinkėjų aktyvumas vėl bus ypač mažas.
„Gaila, kad rinkėjai dar nelabai suvokia rinkimų reikšmingumo, – ne tik todėl, kad EP įgauna vis daugiau galių ir kartu su Europos Taryba bei Europos Komisija dalyvauja beveik visų ES direktyvų ir sprendimų priėmimo procese. Šiemet rinkėjai balsuodami pirmą kartą nuspręs, kokiu kursu plauks „Europos laivas“ – socialdemokratiniu, konservatyviuoju, liberaliu, žaliuoju… Juk pirmą kartą tos europinės partijos, kuri laimės rinkimus, kandidatas taps pirmuoju pretendentu į EK pirmininko postą“, – pabrėžia antrą kadenciją EP dirbantis socialdemokratas Justas Vincas Paleckis, šįkart nusprendęs jau nebekandidatuoti.
EP Informacijos biuro Lietuvoje atstovas Robertas Pogorelis papildo, kad tai ir yra svarbiausia šių metų rinkimų naujovė: pagal Lisabonos sutartį siūlydamos EP tvirtinti naujojo EK pirmininko kandidatūrą valstybės pirmąkart privalės atsižvelgti į EP rinkimų rezultatus. „Jei naujojo EP daugumą sudarys kairiųjų partijų atstovai, tikėtina, kad naujasis EK pirmininkas bus kairysis, jei dešiniųjų – dešinysis. Europos politinės partijos, dalyvaujančios EP rinkimų kampanijoje, jau imasi iš anksto iškelti ir paskelbti savo kandidatus į EK pirmininkus. Tokia naujovė renkant EK pirmininką turėtų suteikti šiems rinkimams daugiau europinės intrigos“, – mano R.Pogorelis.
Taigi ES deda daug pastangų, kad EP įgytų vis didesnį svorį, nes bent jau kol kas tipiškas europietis nežino nei savo šalies atstovų EP, nei ką ši institucija apskritai veikia, dėl to ir balsuoti nemato reikalo.
Pastarąjį kartą Parlamentas ypač aiškiai pademonstravo savo sustiprėjusias galias 2013 m. lapkritį, kai Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu buvo siekiama susitarimo dėl daugiametės ES finansinės perspektyvos. Tai buvo pirmas kartas, kai dėl viso ES biudžeto kartu sprendė ES Taryba ir EP, ir pirmas kartas, kai europarlamentarai Tarybos siūlytam biudžetui iš pradžių nepritarė, kol galiausiai susitarimas vis dėlto buvo pasiektas.
Ieškant pavyzdžių, kaip EP sprendimai veikia visų europiečių kasdienį gyvenimą, galima paminėti atpigusius tarptinklinio ryšio tarifus ES – už tai pirmiausia turime dėkoti EP. Be to, būtent EP sprendimai lems, kaip ES šalyse ateityje bus ženklinamos maisto prekių pakuotės ar kokias cigaretes rūkys europiečiai. Tad akivaizdu, kad EP reikšmė šiandien pernelyg nuvertinama.
„Paklausti, kur yra Europa, vieni atsako, kad „Briuselyje“, kiti – „čia“. Tad kaip toli nuo jų yra EP, pirmiausia priklauso nuo pačių gyventojų požiūrio ir supratimo, – teigia TS-LKD atstovaujanti europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė. – Anksčiau EP neturėjo tokio svorio, negalėjo blokuoti tam tikrų klausimų ir nebuvo lygiavertis partneris, o dabar jis toks yra.“

Pagaliau apsispręsta dėl Europos Parlamento (EP) rinkimų datos – jie vyks 2014 m. gegužės 25 dieną.

EP rinkimų reikšmė kas kartą vis didesnė, nes nuolat didėja šios institucijos vaidmuo ES sprendimų priėmimo procese. Su kiekviena nauja ES sutartimi EP įgauna vis daugiau galių. Viena naujausių tokio pobūdžio iniciatyvų – siūlymas suteikti išimtinę galimybę europietiškų politinių partijų šeimoms teikti Europos Komisijos pirmininko kandidatūrą. Tai padidintų europietiškų politinių partijų matomumą Europos visuomenėje ir, turint galvoje, kad šių partijų frakcijos yra EP, didintų ir pastarosios institucijos galias. Kita vertus, bandymus plėsti EP galias dažnai papildo ir Vakarų demokratijai gana netikėti siūlymai riboti galimybes EP rinkimuose dalyvauti tokioms partijoms, kurios nepritaria vieningos Europos idėjai.
Net nenagrinėjant šių „netolerantiškos tolerancijos“ apraiškų atitikties pamatiniams demokratijos principams, pastebima akivaizdi tendencija, kad įvairių Europos vienybės stiprinimo iniciatyvų kontekste populiarėja tolimai dešinei atstovaujančios politinės jėgos, ginančios nacionalinę valstybių sistemą, kaip atstovaujamosios demokratijos lopšį, ir kartu atmetančios supranacionalinės demokratijos bei ES, kaip supervalstybės, idėjas. Jų teigimu, suteikti daugiau galių viršvalstybinėms ES institucijoms nereikėtų, nes nesant vieningos Europos politinės bendruomenės, kuriai reikėtų atstovauti, EP ir kitos ES institucijos yra linkusios plėsti savo galias ten, kur joms nepriklauso.
Apklausų duomenimis, charizmatiškosios Marine Le Pen vadovaujamas Nacionalinis frontas šiuo metu yra populiariausia politinė jėga socialistų valdymo kankinamoje Prancūzijoje. Nacionalinis frontas plečia partnerystės ryšius su Austrijos laisvės partija, kuri ką tik vykusiuose parlamento rinkimuose užėmė trečią vietą, o EP rinkimuose jiems prognozuojama lyderės pozicija.
Jungtinėje Karalystėje dėl pirmosios vietos varžysis konservatoriai ir Nigelo Farage‘o Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partija, atvirai pasisakanti už Londono pasitraukimą iš ES. Akivaizdu, kad nė vienas iš šių scenarijų britų rinkimuose nebus palankus vieningos (federacinės) Europos projektui.
Prisiminkime dar Švedijos demokratus, „Tikruosius suomius“, Italijos euroskeptikus ar Danijos liaudies partiją ir netgi vos rinkimų barjero Vokietijoje neįveikusią prieš euro zoną nusiteikusią „Alternatyvą Vokietijai“ – visos šios organizacijos turi geras galimybes patekti į EP. Nors mažai tikėtina, kad visos šios politinės jėgos susijungs į kokį nors „Tautų Europos“ aljansą, bet viešieji debatai tolesnės Europos integracijos klausimais taps daug įvairiapusiškesni. Liberalūs politikos apžvalgininkai ir vėl ras progą prabilti apie „radikalėjančią Europą“, bet ar pavyks jiems rasti paaiškinimą, kokios priežastys tai lemia?
Konservatyvus britų mąstytojas Rogeris Scrutonas pastebi, kad politiniam procesui Europoje buvo suteikta kryptis, kaip priešstata nacionalinių valstybių sistemai. „Tačiau tai nebuvo kryptis, kurią pasirinko Europos žmonės. Priešingai, daroma viskas, kad europiečiai neturėtų galimybės rinktis, nes tokiai galimybei atsiradus jie atmeta iš „viršaus“ primestą planą“, – teigia R.Scrutonas.
Šiuo atveju tereikia prisiminti referendumų dėl Europos Konstitucijos baigtį Prancūzijoje ir Nyderlanduose bei nuolat dėl ES sutarčių perbalsuoti priverstą Airiją. Konservatyvusis britų mąstytojas žeria dar daugiau kritikos: „ES politinis procesas krypsta link centralizacijos, hierarchinės kontrolės, neišrinktų biurokratų bei teisėjų diktatūros, nacionalinių parlamentų priimtų įstatymų atmetimo, konstitucinių sutarčių, sukurtų jų nederinant su piliečiais.“ Tai leidžia daryti išvadą, kad balsavimas už antisistemines tolimos dešinės politines partijas – tai savotiškas protestas prieš primestas žaidimo taisykles.
Kiti autoriai, aiškindami tolimos dešinės politinių jėgų populiarėjimą, pabrėžia, kad šiandien Vakarų Europos valstybes valdantis politinis elitas neranda atsakymų į klausimą, kaip įgyvendinti daugiakultūrės visuomenės modelį ir kaip suderinti ekonominį imigracijos poreikį ir socialines bei kultūrines šio proceso pasekmes.
Pastebima tendencija, kad už kraštutinės dešinės politines partijas Vakarų Europoje ima balsuoti vis daugiau darbininkų klasės atstovų, ypač tuose regionuose, kuriuose imigracijos veiksnys itin reikšmingas. Jų atsitraukimą nuo tradiciškai jų interesams turinčių atstovauti socialistų galima aiškinti tuo, kad daugiakultūriškumą propaguojančios kairiosios politinės jėgos niekaip negali paaiškinti didėjančio nedarbo, nusikalstamumo ir imigracijos santykio. O tolimos dešinės politinės partijos turi labai konkretų aiškinimą: uždaros imigrantų bendruomenės net neplanuoja integruotis į Europos visuomenes, stengdamosi čia tik pasinaudoti Vakarų Europos gerovės valstybių teikiamomis galimybėmis. Tai daug kam atrodo įtikinamiau nei kalbos apie daugiakultūrės visuomenės iliuziją.
Kai kurie kiti akademikai pabrėžia, kad parama tolimos dešinės politinėms jėgoms – tarsi atsakas į šiandienines moralinio reliatyvizmo tendencijas Vakarų Europoje: bendruomeninių ryšių trūkinėjimą, kultūrinį libertarizmą, kuris silpnina Vakarų Europos visuomenių moralinius orientyrus. Todėl balsavimas už tradicines vertybes remiančias tolimos dešinės politines partijas – didelėje Vakarų Europos valstybių visuomenės dalyje glūdinčio vertybinės kontrrevoliucijos poreikio įrodymas (geriausias pavyzdys – milijoniniai mitingai Prancūzijoje prieš vienalyčių santuokų įteisinimą).
Šiuos aiškinimus papildo ir dar vienas aspektas – tradicinių dešiniųjų politinių jėgų idėjų kaita ir jų visiškas nesugebėjimas atliepti visuomenėje besiformuojančių naujų kultūrinių ir socialinių lūžių. Kitaip tariant, tolimos dešinės judėjimai šiandien kalba apie problemas ir jų sprendimo būdus, apie kuriuos kalbėti turėtų senosios dešinės (ar centro dešinės) konservatorių ar krikščionių demokratų partijos. Juk kitaip nei ekonomikoje, socialinėje ir kultūrinėje srityje sprendžiant tokius reikalus, kaip šeimos samprata, gyvybės apsauga ar imigracija, tradicinės centro dešinės (kaip dabar yra įprasta sakyti) politinės partijos nesugebėjo suformuluoti aiškios pozicijos dėl tolesnio visuomenės raidos modelio ir taip pasidavė moralinio reliatyvizmo bei daugiakultūriškumo viršenybei.
Būtent šie principai šiandien yra neoliberalų ir naujosios kairės vertybinis pamatas. Akivaizdu, kad kultūrinėje srityje tradicinės politinės dešinės jau nebėra, o jų apleistas vertybes ima ginti vadinamosios kraštutinės dešinės politinės partijos. Ir kol Vakarų Europos konservatoriai ir krikščionys demokratai nesugrįš prie savo vertybinių šaknų, tol tolimos dešinės politinio judėjimo plėtra ir gyvybingumas bus garantuotas.

Vakarų Europos valstybes valdantis politinis elitas neranda atsakymų į klausimą, kaip įgyvendinti daugiakultūrės visuomenės modelį.

Ketvirtadienį 18.30 val. Vilnius pirmąkart minės Europos literatūros naktį: tuo metu aštuoniose miesto kultūrinėse erdvėse – Vilniaus universiteto bibliotekoje, jaukiose Senamiesčio kavinėse, meno galerijose ir net miesto požemiuose bus pradėti literatūriniai skaitymai. Knygų ištraukos bus skaitomos po penkiolika minučių kas pusvalandį, kad visi norintieji galėtų lengvai atrasti erdves ir pasiklausyti kitų kūrinių. Tekstus skaitys žurnalistai Mindaugas Nastaravičius ir Rytis Zemkauskas, profesorius Kęstutis Nastopka, aktorės Nelė Savičenko ir Dalia Michelevičiūtė, eseistas Rolandas Rastauskas, kino režisierius Gytis Lukšas bei dainininkė Alina Orlova.

Rugsėjo 4 dieną Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė pradės dar vieną žygį, kurį stebės visa šalis. Pasaulio krepšinio ekspertų nuomone, mūsų komanda yra pajėgi laimėti Europos čempionato medalius ir galbūt po 10 metų pertraukos vėl tapti čempione.

Šių metų Europos vyrų krepšinio čempionatas vyks Slovėnijoje. Visų Lietuvos gyventojų akys kryps į Jesenices, kur mūsų nacionalinė komanda žais turnyro B grupės rungtynes su Serbijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Juodkalnijos, Makedonijos bei Latvijos rinktinėmis. A grupės ekipos kovos Slovėnijos sostinėje Liublianoje, C grupės – Celėje, o D grupės – Koperyje.

FIBA strategams – proga pagalvoti

Šių metų Europos čempionato šeimininkai neriasi iš kailio, kad kuo geriau išreklamuotų turnyrą. Slovėnų pastangų neįmanoma nepastebėti: „EuroBasket 2013“ burtų traukimo ceremonija surengta įspūdingame Postoinos urve, visų šalių krepšinio gerbėjai kviesti internetu kartu atlikti Europos čempionato himną, parodomosios krepšinio rungtynės surengtos net jūroje ant milžiniško plausto. Deja, turnyro šeimininkų pastangos norimų vaisių neduoda, nes jas užgožia vis nauji pranešimai apie Europos čempionate nedalyvausiančias žvaigždes.
Tai chroniška bėda, kurią Senojo žemyno krepšiniui vadovaujanti organizacija „FIBA Europe“ turėtų spręsti kuo greičiau. Akis bado faktas, kad kiekvienas iš karto po olimpinių žaidynių vykstantis Europos čempionatas susiduria su ta pačia problema: ryškiausios pasaulio krepšinio žvaigždės renkasi ne žaidimą rinktinėje, o poilsį. Visai kitaip būna tais metais, kai Europos čempionatuose kovojama dėl kelialapių į olimpines žaidynes.
Kartu tai yra ir rimtas signalas pasaulinei FIBA dar kartą gerai pagalvoti apie jos stumiamą krepšinio čempionatų sistemos reformą. FIBA planuoja, kad nuo 2017 m. Europos čempionatai vyks kas ketverius metus, ir būtent poolimpiniais metais. Po šio čempionato būtų vienų metų pertrauka, tuomet komandos susirinktų į pasaulio čempionatą ir jame išsidalytų kelialapius į olimpines žaidynes. Akivaizdu, kad Europos čempionatai būtų pasmerkti vykti be ryškiausių žvaigždžių, nes Senojo žemyno pirmenybėse jie negalėtų pelnyti net kelialapių į planetos pirmenybes, kaip yra dabar.

Favoritų nuostoliai – didžiausi

Šiais metais įvairiose rinktinėse atsisakiusių žaisti krepšininkų sąrašas ypač ilgas, dėl to nuostolių patyrė beveik visos stipriausios komandos.
Įspūdingiausi nuostoliai – Europos čempionės titulą ginančioje Ispanijos rinktinėje. Jai nepadės ilgamečiai lyderiai Pau Gasolis ir Juanas Carlosas Navarro, pailsėti taip pat nusprendė rinktinės senbuvis Felipe Reyesas.
Kita bėda ispanus ištiko netikėtai. Buvo galima nuspėti, kad anksčiau ar vėliau prisidėti prie komandos atsisakys natūralizuotas ispanas Serge’as Ibaka. Šiemet taip ir atsitiko. Pagal ispanų planus, jo vietą turėjo užimti Juodkalnijoje gimęs, tačiau įvairaus amžiaus jaunųjų krepšininkų čempionatuose Ispanijos rinktines į priekį vedęs Nikola Mirotičius. Tačiau kylanti Europos krepšinio žvaigždė pakeisti S.Ibaką sutiko tik tuo atveju, jei ateityje turės garantuotą vienintelio natūralizuoto žaidėjo vietą (krepšinio rinktinėse leidžiama turėti tik vieną tokį žaidėją). Ispanijos krepšinio federacija atsisakė suteikti tokią garantiją, ir N.Mirotičius nusprendė kol kas nesusieti savo ateities su Ispanijos rinktine. Jaunasis talentas turi teisę užsivilkti gimtosios Juodkalnijos komandos marškinėlius. Tiesa, to daryti jis taip pat neskuba – šiais metais nežais ir istorinės tėvynės rinktinėje.
Tokios netektys nesumenkino ispanų ambicijų. Europos čempionai nusiteikę apginti 2009 ir 2011 m. iškovotus titulus.
„Niekas iš mūsų nėra pasakęs, kad į Slovėniją vykstame ne aukso medalių, – pareiškė Ispanijos rinktinės įžaidėjas Ricky Rubio. – Mūsų komanda vis dar labai aukšto lygio. Gal nesame laikomi tokiais tvirtais favoritais, kaip ankstesniais metais, tačiau vis tiek esame tarp pretendentų į medalius. Kodėl gi ne auksinius? Mes vykstame nugalėti.“
Labai reikšmingi ir prancūzų nuostoliai. Vidurio puolėjai Joakimas Noah ir Ronny Turiafas šią komandą paverstų neabejotina Europos čempionato favorite, tačiau jų Slovėnijoje nebus. Prancūzijos rinktinę šiemet ant savo pečių turėtų tempti šalies krepšinio legendomis tampatys Tony Parkeris, Nicolas Batumas ir Borisas Diaw.
Taip pat nemaloniai žaidėjų netektys smogė italams. Vieni potencialių Europos čempionato favoritų turi iš anksto susitaikyti su menkais tikslais, nes be traumas patyrusių Danilo Gallinari ir Andrea Bargnani komandos galimybės tampa labai miglotos. Vienintelis komandoje likęs aukščiausio lygio žaidėjas Marco Belinelli italų iki prizininkų pakylos tikriausiai nenuves.
Na, o labiausiai nukentėjusia komanda galima vadinti Didžiosios Britanijos rinktinę. Pernykščių olimpinių žaidynių šeimininkai Europos čempionate turės verstis be visų geriausių savo žaidėjų – Beno Gordono, Luolo Dengo, Popso Mensah-Bonsu ir Joelio Freelando. Tokie nuostoliai stiprius turnyro vidutiniokus negailestingai nubloškė į visiškų autsaiderių gretas.
Tarp visų Europos čempionate atsisakiusių žaisti krepšininkų šiemet labiausiai išsiskyrė šeimininkų įžaidėjas Beno Udrihas. Su Niujorko „Knicks“ neseniai kontraktą sudaręs krepšininkas žadėjo atvykti į nacionalinės komandos treniruočių stovyklą, tačiau pakeitė nuomonę ir apie tai Slovėnijos krepšinio federacijos vadovus teikėsi informuoti tik trumpąja žinute. Taip B.Udrihas gimtinėje tapo viena labiausiai nemėgstamų asmenybių.

Dėl nesitaisančių ekonomikos rodiklių ir piliečių nepasitenkinimo Europos valstybėse griežto taupymo retoriką keičia skatinimo siekis.

Portugalijos finansų ministras Vitoras Gasparas, tituluojamas diržų veržimosi politikos architektu, liepos pradžioje paskelbė apie atsistatydinimą teigdamas, kad nebejaučia visuomenės palaikymo. Paskutiniu lašu, perpildžiusiu politiko kantrybės taurę, tapo praeivio spjūvis į veidą jam ir žmonai vienoje maisto prekių parduotuvėje. Netrukus sparčiai kylantį nerimą finansų rinkose dar labiau paskatino dėl politinių peripetijų atsistatydinimo pareiškimą parašęs dar ir užsienio reikalų ministras Pedro Portasas.
Tai įplieskė politinę krizę ekonominių nepriteklių kamuojamoje šalyje ir sukėlė realią grėsmę centro dešiniųjų valdančiajai koalicijai, įsipareigojusiai iki 2014 m. vidurio vykdyti griežtą taupymo politiką. To priežastis – prieš dvejus metus Europos Sąjungos ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF) suteikta 78 mlrd. eurų paskola, recesijos laikotarpiu išgelbėjusi šalies ekonomiką nuo griūties, tačiau privertusi valdžią nuosekliai priimti skaudžius bei visuomenėje nepopuliarius sprendimus.
Po ilgų nerimo dienų koalicija išsilaikė, leisdama rinkos dalyviams lengviau atsikvėpti. Nepaisant to, ekonominių rodiklių blogėjimas, visuomenės nepasitenkinimas ir iš to kylantis politinis nestabilumas verčia abejoti, ar Europos pasirinktas griežto taupymo būdas gali būti efektyvus sunkumams pietinėse žemyno valstybėse įveikti.

Didžiausia problema – nedarbas

Kone kiekvieną mėnesį dešimtyse Portugalijos miestų vyksta masiniai protestai, raginantys politikus atsisakyti griežto taupymo politikos. Ypač daug kritikos strėlių tenka vadinamajai „troikai“ – Europos Komisijos, Europos centrinio banko ir TVF atstovams, kurie prižiūri Portugalijoje priimamų sprendimų suderinamumą su milijardinės gelbėjimo paskolos sąlygomis. Jų esmė – mažinti biudžeto deficitą karpant išlaidas ir didinant mokesčius.
„Dėl valdžios vykdomos taupymo ir diržų veržimosi politikos daug žmonių neteko darbo, o jaunimas pasmerkiamas nedarbui nuo pat pirmos dienos, kai baigia mokslus, – liūdnai konstatuoja devyniolikmetis studentas Simao. – Esu suglumęs ir tikrai nematau jokios ateities perspektyvos. Nelieka nieko kito, kaip tik galvoti apie emigraciją.“
Jam antrina į ketvirtą dešimtį netrukus įkopsiantis Pedro Barroso, darbo nerandantis jau trečius metus, nors studijavo itin perspektyvia laikytą interneto dizainerio specialybę: „Situacija blogėja kiekvieną savaitę. Nepasitikime valdžia ir tikrai nesijaučiame motyvuoti dėl to, ką jau teko patirti. Bet kuriuo atveju kol kas tenka pasikliauti šeimos narių ir draugų pagalba.“
Itin skausmingai pastarąją krizę išgyveno smulkios įmonėlės, įdarbinančios iki dešimties žmonių ir sudarančios net 94 proc. visų Portugalijos įmonių. Skaičiuojama, kad 2012–2013 m. dėl finansinių nepriteklių galėjo būti uždaryta 39 tūkst. kavinių ir restoranų.
„Portugalijoje smulkių nuosavų verslų, tokių kaip vaistinės, elektronikos parduotuvės ar kavinės, yra daug daugiau nei Lietuvoje. Jų veikimo modelis paprastai panašus: nedidelio pastato pirmame aukšte įsikuria šeimos verslas, o antrame aukšte gyvena patys šeimininkai. Taigi nemažai jų užsidarinėjo tiesiog mano akyse, o žmonės niršo ant valdžios“, – pasakoja iš Portugalijos grįžęs studentas Antanas Urbonas.
Čia svarbu žinoti, kad vyriausybė „troikos“ reikalavimus vykdė kryptingai: apkarpė socialines išmokas, sumažino viešojo sektoriaus darbuotojų, liberalizavo darbo santykius. Tačiau statistiniai rodikliai nedžiugina: „Eurostato“ duomenimis, Portugalijos skola nuo 2003 m. padvigubėjo ir dabar siekia 123 proc. BVP, o bedarbių skaičius pastaraisiais mėnesiais pasiekė rekordinę 17,7 proc. ribą.
Jaunimo iki 25 metų statistika dar grėsmingesnė – darbo neturi kone kas antras asmuo (42 proc.), nors 2012–2013 m. šiai problemai spręsti ir skirta 344 mln. eurų. Prognozės taip pat nėra įkvepiančios: „Reuters“ atlikta 40 ekonomistų apklausa parodė, kad ženklesnio nedarbo rodiklių mažėjimo neverta tikėtis iki pat 2015 m.

Griežtos priemonės rezultatų nedavė

Tokie niūrūs rodikliai iš esmės atskleidžia bendras Europos ekonominės raidos tendencijas. Euro zonoje bedarbių gegužės mėnesį padaugėjo iki 12,2 proc., o tai reiškia, kad septyniolikoje valstybių dabar yra 19,3 mln. žmonių, neturinčių darbo, – panašiai tiek, kiek gyvena Austrijoje ir Švedijoje kartu sudėjus. Bendra šių valstybių skola pirmąjį 2013 m. ketvirtį padidėjo 150 mlrd. eurų ir šiuo metu siekia 8,75 trilijono eurų, arba 92,2 proc. viso euro zonos BVP. Pabrėžtina, kad net penkių šalių – Airijos, Graikijos, Italijos, Belgijos ir Portugalijos skolos viršija šių ekonomikų dydį.
„Globalios ekonomikos padėtis išlieka kupina iššūkių, nes augimas yra per lėtas ir per mažai tvarus, o nedarbas – per didelis“, – pripažįsta TVF vadovė Christine Lagarde.
Tokių ekonominių rodiklių įtaka buvo akivaizdi praėjusią savaitę vykusiame galingiausių valstybių dvidešimtuko G20, atstovaujančio 90 proc. pasaulio ekonomikos ir dviem trečdaliams populiacijos, susitikime Maskvoje. Beje, Rusijos sostinėje viešėjo ir Lietuvos finansų ministras Rimantas Šadžius, pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu atstovaujantis Bendrijos interesams.

Šiuo metu labai svarbu įtikinti pačius europiečius ir investuotojus, kad Europos integracija tęsis.

„Esu įsitikinęs, kad euras įpareigos mus sukurti naujus ekonominės politikos instrumentus. Politiškai neįmanoma to padaryti dabar, tačiau vieną dieną įvyks krizė ir nauji instrumentai bus sukurti“, – tokią įžvalgą ir prognozę tuometis Europos Komisijos prezidentas Romano Prodi išsakė 2001 m.
Krizė prasidėjo mažiau nei po dešimtmečio, 2010-ųjų pradžioje, kai Graikija, o vėliau ir kelios kitos euro zonos valstybės prarado investuotojų pasitikėjimą, ir jų gelbėjimas tapo tarptautinių institucijų atsakomybe bei galvos skausmu.
Europos ekonominės ir pinigų sąjungos kūrėjai suprato, kad ji nėra tobula ir sėkmingam jos funkcionavimui trūksta kai kurių kertinių akmenų. Kokie gi tie kertiniai akmenys, arba instrumentai, apie kuriuos kalbėjo R.Prodi, ir kodėl jų negalėjo atsirasti prieš sukuriant pinigų sąjungą?
Euro zonos ekonominė politika pagrįsta trimis fundamentaliais principais – individualia šalių atsakomybe už bankų veiklos priežiūrą, individualia atsakomybe už valstybių skolas bei apribota Europos centrinio banko (ECB) galimybe skolinti euro zonos valstybėms. Ekonomikos teorija sako, kad negalima suderinti visų šių trijų principų, tuo pačiu metu dalijantis bendra valiuta ir vykdant bendrą monetarinę politiką.
Tačiau šią trilemą galima išspręsti sukuriant trūkstamas institucijas – fiskalinę sąjungą, bankų sąjungą bei „paskutinės vilties skolintoją“, suteikiantį finansinę pagalbą valstybėms ir jų finansinėms institucijoms. Europa nemažai pasistūmėjo šiuo keliu – jau ratifikuota fiskalinės drausmės sutartis, įpareigojanti valstybes subalansuoti biudžetus. Taip pat pradėjo veikti Europos stabilumo mechanizmas, kuris, priešingai nei ECB, gali skolinti vyriausybėms. Be to, prasidėjo ir diskusijos apie bankų sąjungos kūrimą.
Reikia pripažinti, kad pinigų sąjunga – bendra Europos valiuta – turėjo būti paskutinis, o ne vienas pirmųjų ekonominės Europos integracijos žingsnių. Tačiau kiti žingsniai – fiskalinė ir finansinė sąjunga – sulaukia daug mažiau visuomenės ir politikų pritarimo, todėl yra daug sunkiau įgyvendinami. Arba, kitaip sakant, apskritai įgyvendinami tik tada, kai Europa patiria krizę ir kitų išeičių nebelieka. Deja, valstybėms net dabar sunku pakilti virš siaurų nacionalinių interesų ir suvokti ilgalaikę integracijos naudą.
Šių institucijų – pinigų sąjungos pamatų – kūrimas užtruks dar ilgai ir susidurs su įvairiausiais trukdžiais. Todėl trumpuoju laikotarpiu Europos politikai turi priimti ir kitų sprendimų, galinčių atkurti gyventojų bei investuotojų pasitikėjimą, padėti sumažinti nedarbą ir ištraukti euro zoną iš recesijos. Deja, šiuo klausimu bendros vizijos taip pat nėra – vyksta arši diskusija tarp raginančiųjų „taupyti“ (subalansuoti valstybių finansus) ir „skatinti ekonomiką“ (padidinti valstybių išlaidas).
Kita vertus, ši diskusija iš esmės yra beprasmė. Akivaizdu, kad ilguoju laikotarpiu valstybės turės subalansuoti savo finansus. Tai padaryti jos jau įsipareigojo pasirašydamos fiskalinės drausmės sutartį. Išlieka klausimas, kaip paskatinti investicijas ir sumažinti nedarbą trumpuoju laikotarpiu. Per greitas biudžeto deficito mažinimo procesas, kaip parodė daugelio ES šalių patirtis, lėmė dar didesnį ekonomikos susitraukimą, mažesnes biudžeto pajamas ir dar didesnį poreikį mažinti biudžeto išlaidas. Kitaip sakant, problemos sprendimo priemonės paaštrino pačią problemą.
Tačiau ne išeitis ir tolesnis valstybių išlaidų didinimas – tai būtų tik trumpalaikis problemos atidėjimas ateičiai, ir tik su sąlyga, kad kažkas pietinėms Europos valstybėms paskolintų pinigų, kuriuos būtų galima nukreipti į investicijas. Investuotojų pasitikėjimą galima atgauti pradedant įgyvendinti ryžtingas struktūrines reformas: didinti darbo santykių lankstumą, toliau mažinti prekybos tarp šalių barjerus, atsisakyti perteklinio, kartais visiškai absurdiško reguliavimo. Kaip tokio absurdiško reguliavimo pavyzdį galima paminėti vieną Europos Komisijos svarstytą direktyvą, įpareigojančią restoranus alyvuogių aliejų tiekti vienkartinio naudojimo taroje (tariamai dėl higieninių priežasčių, tačiau latentinis motyvas turbūt susijęs su alyvuogių aliejaus gamintojų poreikiais).
Pagaliau svarbiausia gyventojus ir investuotojus įtikinti, kad Europos integracija tęsis. Daugeliui europiečių šiandien Europos integracija kelia daug abejonių, nuolat didėja skepticizmas euro ir Europos atžvilgiu. Dauguma Europos gyventojų mano, kad euras ir aukščiau nacionalinių interesų iškeltos institucijos bei jų sprendimai jiems jokios naudos nebeduoda. Šį skepticizmą neatsakingai kursto labiausiai pažeistų valstybių politikai, teigdami, kad būtent tarptautiniai gelbėjimo fondai verčia juos mažinti išlaidas ir taupyti, – kitais žodžiais, skriausti šalies gyventojus.
Tačiau jie nutyli, kad kelis dešimtmečius iki krizės metai po metų jų išlaidos viršijo pajamas, pažadai atitrūko nuo realybės, o norai – nuo galimybių. Nutyli jie ir tai, kad be Vokietijos ir tarptautinių institucijų finansinės pagalbos jų valstybės ir finansinės institucijos jau būtų bankrutavusios, gyventojų santaupos nuvertėjusios arba prarastos, nedarbas dar labiau išaugęs, o šalies ekonominis potencialas sumažėjęs. Šis veidmainiavimas veda prie žalingo ir labai pavojingo visuomenių supriešinimo. Graikijos arba Kipro gatvėse ar net žiniasklaidoje neretai galima pamatyti karikatūrų, pašiepiančių Vokietijos kanclerę, jos portretą „papuošiant“ Hitlerio ūsais ar svastikomis.
Galima ilgai vardyti, kiek finansinės naudos visiems Europos gyventojams sukūrė daug glaudesnis ekonominis bendradarbiavimas. Pamatinės Europos laisvės – nevaržomas prekių, paslaugų, kapitalo ir žmonių judėjimas – pakeitė ekonominius santykius ir padidino visos Europos konkurencingumą. Mažiau prekybos ir bendradarbiavimo barjerų, geresnės įsidarbinimo galimybės, mažesnės prekybos sąnaudos, stabilesni valiutų kursai – visai tai sukūrė labai daug finansinės naudos kiekvienam Europos gyventojui. Tačiau apie tai dažnai nesusimąstoma, kaip ir nuolat kvėpuojant deguonimi nesusimąstoma apie jo svarbą.
Tačiau didžiausia Europos integracijos nauda yra ne finansinė. Reikšmingiausia ES sukūrimo pasekmė yra tai, kad Europoje jau beveik 70 metų trunka taika. Istorijoje dar niekada – niekada – nebuvo tokio ilgo laikotarpio, kai nė viena Europos valstybė nekariauja su kita. Tai turėtų būti stipriausias argumentas ir motyvas, galintis paskatinti nešaržuoti ir nešiepti kaimynų bei net skeptiškiausiai nusiteikusius Europos politikus nepaslysti ir toliau eiti integracijos keliu.

Didžiausia Europos integracijos nauda yra ne finansinė. Reikšmingiausia ES sukūrimo pasekmė yra tai, kad Europoje jau beveik 70 metų trunka taika.

Europa nusekė amerikiečių pėdomis: besaikis vartojimas, naujų daiktų metimas tiesiai į konteinerį ir dėl to augantys kalnai šiukšlių tapo Senojo žemyno kultūros (tiksliau, nekultūros) dalimi.

Norvegijoje sezoniniam darbui šiukšlių vežėjais įsidarbinę lietuviai Vaidotas ir Tadas stebisi: buitinių atliekų konteineriuose pasitaiko ne tik visiškai naujų drabužių, batų ar kitų net neišpakuotų daiktų, bet ir visiškai naujos elektronikos ar buitinės technikos. “Galima rasti ir išmestų planšetinių kompiuterių, nuo kurių net nenuplėšta apsauginė ekrano plėvelė”, – pasakoja vienas šį ne patį prestižiškiausią darbą dirbančių jaunuolių. Jis prisipažįsta neretai tarp šiukšlių rastus daiktus parduodantis internetu ir per mėnesį užsidirbantis antrą atlyginimą.
Statistika tokį gerai gyvenančių norvegų požiūrį į nereikalingus, kad ir visiškai naujus, daiktus tik patvirtina. Pasirodo, išmetamos elektronikos atliekų kiekvienam Norvegijos gyventojui tenka apie 32 kg, o tai – absoliutus rekordas visoje Europoje. Švedijoje vienas gyventojas per metus išmeta 16 kg elektronikos, Šveicarijoje – 17 kg, Danijoje – 13 kg, o štai Lietuvoje – vos 3 kg.

Besaikis vartojimas – nauja europiečių liga

Ilgai manyta, kad didžiausi vartotojai pasaulyje yra amerikiečiai. Tai nuolat patvirtindavo ir JAV gyventojų vartojimo išlaidos, ir atliekų kiekis, kuris dar prieš dešimt metų beveik du kartus viršijo šiuos skaičius Europoje. Dabar padėtis ir anapus Atlanto, ir Senajame žemyne labai panaši, o kai kurios turtingos Europos valstybės jau net lenkia Ameriką.
Tiesa, vartojimo išlaidų didėjimą statistika dažnai užmaskuoja. Pavyzdžiui, Norvegijoje asmeninio vartojimo išlaidos per pastarąjį dešimtmetį nė karto neviršijo 50 proc. bendrojo šalies produkto, o per pastaruosius penkerius metus netgi mažėjo. Tačiau tai nereiškia, kad norvegai mažiau perka, – tokia proporcija susidaro dėl itin sparčiai augančio Norvegijos BVP.
Užtat atliekų šioje šalyje daugėja nuolat. Pavyzdžiui, 2007 m. visos Norvegijos namų ūkių buitinės atliekos sudarė apie 2,2 mln. tonų per metus, o panašiai tiek gyventojų turinčioje Danijoje šis skaičius siekė apie 3,3 mln. tonų.
Pernai visų Norvegijos namų ūkių atliekos sudarė jau apie 4,5 mln. tonų – maždaug milijonu tonų atliekų daugiau nei Danijoje. Be to, namų ūkių atliekos Norvegijoje per dešimtmetį išaugo 41 proc. – daugiausiai Europoje. Pirmauja Norvegija ir pagal tai, kokią dalį visoje atliekų masėje sudaro namų ūkių atliekos, – 21 proc.
“Tačiau demonizuoti vienos kurios valstybės nederėtų – vis daugiau vartoja ir atliekų išmeta visos Europos šalys. Manytina, kad artėjame prie stadijos, kai ir Senajame žemyne vartojimą pradėsime vadinti besaikiu”, – konstatuoja Didžiosios Britanijos aplinkos, maisto ir kaimo reikalų departamento analitikai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nesąžiningi politikai, godūs bankininkai, piktnaudžiaujantys verslininkai – kiekvienoje nuo skolų krizės nukentėjusioje valstybėje galima surasti konkrečius už valstybės finansų kolapsą atsakingus asmenis.

Kiprui šiomis dienomis tenka mokėti didžiulę kainą už į jokias ribas nebetilpusį savo bankų sektorių. Žinoma, salą galima užjausti: tapti visiškai priklausoma nuo finansinių paslaugų ji apsisprendė iš dalies dėl to, kad nelabai ką kita galėjo sugalvoti. Juk iš esmės visas žaliavas jai tenka importuoti. Tačiau vis tiek tai ne pasiteisinimas politikams, sumaniusiems šalies finansus paversti azartiniu lošimu.
“Konkretūs Kipro politikai pridarė tiek klaidų, kad norint jas išvardyti tektų skaityti visą litaniją”, – sako Jeilio universiteto analitikė iš Kipro Eirini Karamouzi, pirmiausia atkreipdama dėmesį į tai, kad jau prieš dvejus metus buvo aišku, jog Kipro laukia finansinis krachas, bet nebuvo imtasi jokių priemonių jam išvengti ar bent sušvelninti.
Mokslininkė primena, kad jau 2011 m. Kipras buvo eliminuotas iš dalyvavimo tarptautiniuose sandoriuose, grindžiant tai pernelyg dideliu neapdraustų indėlių mastu ir neaiškiais Kipro bankų saitais su Rusija. “Ir taip nutiko ne dėl to, kuo dabar teisinasi Kipro politikai, aiškindami, kad salą krizė ištiko dėl Graikijos fiasko, – esą Kipro bankai, dalyvavę “finansinio rojaus” palaikymo programoje, visas į salą suplaukiančias lėšas investavo į Graikijos akcijas, ir tai pražudė visą šalį. Tačiau kaltinti Graikiją dėl Kipro nelaimių yra taip pat komiška, kaip ir girdėti atvirkščius kaltinimus iš graikų, kurie aiškina, jog nukentėjo dėl to, kad jų akcijas pirko nepatikimi investuotojai, tarp jų – Kipro bankai”, – aiškina E.Karamouzi.
Iš tiesų pagrindas ateities krizei buvo paklotas prieš du dešimtmečius, kai buvo nuspręsta, kad Kipre indėliai nebus apmokestinami. Tačiau didžiausią atsakomybę dėl tokios padėties turi prisiimti politikai, suteikę neribotą savarankiškumą bankams, lošusiems iš visų Kipro gyventojų pinigų, o galiausiai – ir šių dienų politikai, kurie, suprasdami, kas salos laukia, nepajudino nė piršto. “Manau, kad vis dėlto dabartinis prezidentas, komunistas ir darbo liaudies gynėjas, Dimitris Christofias turėtų prisiimti didžiausią atsakomybę. Jis atėjo į valdžią tuomet, kai jau buvo aišku, kad Kipro finansų sektorius kabo ant plauko, tad jis neturi jokio pasiteisinimo”, – antrina kitas analitikas, dr. Vassilias Paipaisas iš Edinburgo universiteto.
Labiausiai jį piktina, kad netgi gavęs pasiūlymų iš Europos centrinio banko ir kitų užsienio kreditorių dabartinis prezidentas užėmė poziciją “mums nieko nereikia” ir iš Kipro atėmė paskutinę galimybę išvengti finansų kracho.
Priminsime, kad 2011 m. buvo siūloma rekapitalizuoti Kipro bankus per Europos stabilumo mechanizmą ir pamažu sumažinti Rusijos pinigų kiekį, cirkuliuojantį Kipro sąskaitose. Šis pasiūlymas buvo skambiai atmestas, kaip ir pernykštis euro zonos siūlymas suteikti Kiprui paramą panašiomis sąlygomis kaip ir Graikijai.
“Visiškai aišku, kad „neoliberalusis“ kovos su krize metodas yra žlugdantis. Tai akivaizdžiai rodo Graikijos pavyzdys. Aš niekada nesutiksiu priimti paskolos, kuri įpareigotų šalį augant infliacijai išparduoti pelningas įmones ir atsisakyti didinti atlyginimus”, – tuomet sakė D.Christofias, kuris prieš savaitę pripažino, kad be kreditorių pagalbos neapsieis, nors kreditavimo sąlygos bus dar griežtesnės, nei siūlytos anksčiau.

Dėl visko kalti bankai?

Vis dėlto D.Christofias net ir dabar nelinkęs prisiimti bent kruopelės atsakomybės. Būdamas užkietėjęs kairysis, jis pučia vis tą pačią dūdą – kad dėl visko kalti “prakeikti kapitalistai”, tai yra Kipro bankininkai. Čia, be jokios abejonės, irgi yra tiesos, nes gavę visišką laisvę veikti kaip tinkami, jie iš tiesų rinkosi rizikingiausias investicijas, kad tik kuo daugiau uždirbtų.
Didžiausių sunkumų prislėgto ir dabar jau į gerąjį ir blogąjį bankus išskaidyto “Laiki” banko buvęs vadovas Takis Phidias visame Kipre vadinamas didžiausiu vagimi ir nedorėliu, kurio godumas ir sukčiavimas pražudė tūkstančių žmonių indėlius.
Jis pats, savaime suprantama, kaltę neigia ir tikina veikęs pagal jam suteiktus įgaliojimus. “Rizikuoti nebuvo draudžiama, tad mes ir rizikavome. Tikėjomės gero pelno, tačiau tai verslas, ir niekas negali būti tikras, kad pasiseks”, – dabar minioms, rėkiančioms “Vagis, vagis!”, aiškina vienas nekenčiamiausių ir vienas turtingiausių kipriečių T.Phidias.
Beje, bankai “dėl visko” kaltinami ir kitose nuo krizės labiausiai nukentėjusiose šalyse. Pavyzdžiui, jau minėtoje Graikijoje bankininkai laikomi neabejotina krizės priežastimi, mat savo finansinį verslą jie plėtojo skolindamiesi. “Bankai prasiskolino tiek, kad investuotojams nerimą ėmė kelti ne šalies makroekonominiai rodikliai, o skolos dydis: pradėta suvokti, kad Graikija niekada nesugebės atsiskaityti. Tuomet viskas ėmė suktis lyg karuselėje: sunerimę kreditoriai ėmė didinti skolinimosi palūkanas, dėl to skolos dar labiau pūtėsi”, – aiškina knygų apie ekonomiką autorius iš Londono Danielis Ben-Ami.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.