Mokslo rodikliais Lietuva gerokai atsilieka nuo Vakarų, bet žvelgiant į visumą pagal savo aukštojo mokslo lygį Europoje esame tarp vidutiniokių.

Ada Jonušė, 25 metų Europos Parlamento nario Leonido Donskio padėjėja Briuselyje, stažavusis Jungtinėse Tautose ir pernai tapusi pirmosios JT simuliacinės konferencijos Lietuvoje projekto vadove, pamatus savo karjerai padėjo keliose šalyse: vieną semestrą studijavo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, bakalauro diplomą įgijo Berlyno Laisvajame universitete, o magistro studijas baigė Marburgo (Vokietija) ir Kenterberio (Didžioji Britanija) universitetuose.
Tarp studijų Lietuvoje ir Vakarų Europoje Ada pastebi daug skirtumų.
„Manau, didžiausias skirtumas yra tas, kad tiek Vokietijoje, tiek Anglijoje yra daugiau ugdomas kritiškas ir analitiškas studento mąstymas. Kiek atsimenu savo pirmo kurso egzaminus Lietuvoje, nors jie, žinoma, gal ir nėra reprezentatyvūs, ten svarbiausia buvo kuo tiksliau atkartoti dėstytojo žodžius ar atmintinai išmokti knygos paragrafus, – sako A.Jonušė. – Užsienyje kreipiamas didesnis dėmesys, kaip studentas mąsto, kaip geba įsisavinti informaciją ir ją panaudoti, be to, studijuojančiam suteikiama daugiau laisvės rinktis – pavyzdžiui, per egzaminą gali pasirinkti vieną iš trijų temų ir parašyti apie tai esė. Tiek Vokietijoje, tiek Didžiojoje Britanijoje kiekvieną semestrą aš galėjau pati sudaryti tvarkaraštį ir pasirinkti norimus studijuoti dalykus, nuspręsti, kada mokausi daugiau, o kada – mažiau. Kad Lietuvoje būtų daug tokių pasirinkimo galimybių, nelabai esu girdėjusi, čia kaip mokykloje gauni tvarkaraštį mokslo metų pradžioje ir dažniausiai nieko keisti jau nebegali.“
A.Jonušė taip pat susidarė nuomonę, kad užsienyje dažniau atnaujinamos studijų programos, o iš Lietuvoje studijuojančių giminaičių ar draugų jai yra tekę girdėti nusiskundimų, kad studijų programos, vadovėliai – pasenę, kad dėstytojas padalija studentams medžiagą vos ne iš sovietinių laikų. „Bet manau, kad Lietuvoje yra ir labai kokybiškai dėstomų dalykų – gamtos mokslų, fizikos, IT, medicinos studijos Europos kontekste tikrai nėra prastos. Lietuvoje, ypač humanitariniuose ir socialiniuose moksluose, yra labai gerų dėstytojų ir gabių studentų“, – priduria Vokietijoje ir Anglijoje studijavusi A.Jonušė.
Taigi kaip Lietuvos aukštasis mokslas šiandien atrodo Europos kontekste, kur esame stiprūs, o kur atsiliekame?

Tarp ES narių – penkti šešti nuo galo?

„Thomson Reuters“ Europos universitetų reitinge – 400 Europos alma matter sąraše – yra vienas Estijos, du Lenkijos universitetai, bet nėra nė vieno Lietuvos universiteto, nors pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių gyventojų skaičių 25-34 metų amžiaus grupėje Lietuva pernai buvo antra visoje ES (49 proc.). Iš ES narių į universitetų reitingą patenka septyniolika, o už borto lieka dešimt valstybių, tarp kurių daugiausiai arba labai mažos, arba pačios skurdžiausios ES šalys. Reitingai visada sulaukia daug kritikos ir nepasitenkinimo, o daugiausiai būtent iš mažų šalių, ypač – neanglakalbių, nes kaip bebūtų, reikia pripažinti, kad jų galimybės konkuruoti dėl aukštesnių pozicijų tokiuose reitinguose (o tuo labiau pagal Nobelio laureatų skaičių ir panašius kriterijus) yra itin menkos.
Vis dėlto ar tikrai mūsų universitetai tokie prasti, jei europiniuose reitinguose jų nėra net tarp 400 geriausiųjų? „Tarptautiniai tyrimai ir parametrai pačiais įvairiausiais pjūviais rodo, kad mes pagal aukštojo mokslo lygį esame tarp Europos vidutiniokų, – teigia buvęs švietimo ir mokslo ministras, Seimo narys Gintaras Steponavičius. – Atsižvelgiant į padarytus sprendimus, manau, ilgainiui tikrai turėsime vieną ar du Lietuvos universitetus aukštesnėse europinių reitingų pozicijose. Tai priklauso ne tik nuo politikų, bet daugiausiai nuo pačių universitetų ambicijų ir pastangų užtikrinti kuo aukštesnę pasaulinio lygio veiklą bei studijų kokybę. Investicijos į mokslo slėnius, laboratorijas, įrangą irgi kuria prielaidas ateityje turėti aukštesnį mokslinės veiklos lygį.“
Pasak dr. Ainiaus Lašo, Oksfordo universiteto Politikos ir tarptautinių santykių katedros vyriausiojo mokslinio bendradarbio, tai, kad į reitingą nepatenka net mūsų mokslo pažiba Vilniaus universitetas, dar nereiškia, kad Lietuvos universitetai europiniu lygiu yra labai prasti, bet parodo, kad neturime aukšto lygio mokslininkų, kurių pasiekimai būtų ryškūs tarptautiniu lygiu, kritinės masės.
Iš tiesų Lietuva, kaip yra pripažinusi ir Europos Komisija, ir kitos institucijos, norėdama stiprinti savo universitetus pirmiausia turi pasitempti būtent mokslo srityje. Su tuo sutikdamas A.Lašas mano, kad Lietuva pagal aukštojo mokslo lygį tarp ES šalių yra kokioje penktoje šeštoje vietoje nuo galo: Oksfordo universitete pagal ES finansuojamą projektą dirbančio mokslininko požiūriu, rumunai ir bulgarai nuo mūsų atsilieka, latviai ar slovakai atrodo panašiai, o estai ir lenkai – lenkia.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-12-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Europoje pusė visų vidurines mokyklas baigusių jaunuolių jau turi įgiję specialybę, nes mokytis profesijos reiškia ne tik didesnius šansus įsidarbinti, bet ir solidų atlyginimą.

Lietuva patenka tarp trijų ES šalių, kuriose profesinis ugdymas – pats nepopuliariausias: mūsų šalyje profesinio mokymo įstaigose mokosi dvigubai mažesnė visų mokinių dalis nei kitose ES valstybėse.
Visoje ES kasmet vidutiniškai 10,9 mln. jaunuolių vidurinį mokslą baigia bendrojo lavinimo, o 10,8 mln. – profesinio mokymo įstaigose. Kitaip tariant, profesinį mokymą ES pasirenka pusė visų vidurinį išsilavinimą įgyjančių moksleivių, o Lietuvoje – vos ketvirtadalis.
Problema, pasak specialistų, yra ne tik (ir ne tiek) profesinio mokymo kokybė, bet ir tokio mokslo įvaizdis: Lietuvoje mokytis profesinėje mokykloje, “profkėje”, daugeliui jaunuolių atrodo menkas prestižas. Prie to, beje, prisideda ir tėvai: jie nuo mažens vaikus gąsdina: jei nesimokysi dešimtukais – atsidursi “profkėje”. Taigi iš kartos į kartą formuojamas stereotipas, esą profesines mokyklas renkasi tik negabūs jaunuoliai.
Paradoksas, tačiau daugelyje kitų ES šalių profesinis ugdymas yra ir vertinamas, ir net skatinamas, mat garantuoja tiek gerą darbą, tiek orų uždarbį. Štai kodėl Austrijoje, Čekijoje ir Slovakijoje įgyti vidurinį išsilavinimą kartu su profesine kvalifikacija siekia daugiau nei 70 proc. visų mokinių, Vokietijoje ir Slovėnijoje – per 60 proc., o daugumoje kitų ES šalių – daugiau nei pusė.
Žinoma, šių skaičių skirtumas priklauso ne vien nuo jaunuolių ir jų tėvų sąmoningumo, bet ir nuo kiekvienoje valstybėje veikiančios švietimo sistemos. Pavyzdžiui, vienose šalyse profesinis ugdymas yra bendrojo lavinimo dalis (vadinamoji integruota sistema) – moksleiviai Norvegijoje, Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje baigia vidurinę mokyklą, kartu įgydami ir pasirinktą profesiją. Kitose šalyse – Lietuvoje, Vokietijoje, Danijoje, Ispanijoje ir kt. – profesinio mokymo ir bendrojo lavinimo sistemos yra atskirtos.
Kuri sistema geresnė, vienos nuomonės nėra. Tačiau išskirti valstybes, kurios yra akivaizdžios profesinio rengimo lyderės Europoje, nesudėtinga.

Geriausias profesinis parengimas – Vokietijoje

Vokietija visą krizės laikotarpį buvo minima kaip itin mažo nedarbo šalis – bedarbių procentas čia per tą laiką nė sykio neviršijo 5,6 proc. Dar įspūdingesni jaunimo nedarbo rodikliai, vos 2–3 proc. viršijantys bendrą šalies nedarbo rodiklį, kai, tarkim, Prancūzijoje ar Ispanijoje jaunimo nedarbas už bendrą nedarbą didesnis daugiau nei du kartus.
Ekspertai sutartinai aiškina, kad tai visai ne atsitiktinumas. Jų nuomone, pagrindinė priežastis, kodėl Vokietijoje taip mažai žmonių neranda nuolatinio darbo, yra puikus profesinis parengimas ir jaunimo entuziazmas mokytis profesinėse mokyklose.
“Vokietijos profesinio rengimo sistemą, kurios pradžia galima laikyti 1969-uosius metus, yra tarsi “auksinis standartas” visoms kitoms ES valstybėms”, – teigia “Financial Times” bendradarbis Berlyne Gerritas Wiesmannas. Tačiau pažymima ir tai, kad paraidžiui nukopijuoti šį modelį – ne taip jau paprasta.
“Kadangi švietimas Vokietijoje yra labai decentralizuotas, o mokykla gali priimti individualius sprendimus, profesinio mokymo sistema yra nepaprastai lanksti ir sugeba labai greitai reaguoti į besikeičiančius pramonės poreikius”, – vieną iš svarbių profesinio rengimo Vokietijoje privalumų nurodo Tarptautinės darbo organizacijos Ženevoje Užimtumo tendencijų padalinio vadovas Ekkehardas Ernstas.
“Ji greitesnė ir artimesnė darbo rinkai nei kitos mokymo sistemos labiau centralizuotose šalyse, kur pagrindiniu smuiku groja ir viską iš viršaus nuleidžia darbo ministerija”, – apie Vokietijos specifiką profesinio rengimo srityje kalba ekspertas.
Vokietijos atveju viskas veikia priešingai: pirmiausia verslo kompanijos išdėsto savo lūkesčius ir poreikius vietos prekybos ir amatų rūmams, šie savo ruožtu idėjas perduoda į nacionalinius sprendimus priimančių organų rankas. “Lanksti mokymo sistema yra labai paprasta idėja, bet, kita vertus, ją nėra lengva nukopijuoti dėl sudėtingo organizavimo ir administravimo”, – sako E.Ernstas.
Štai kodėl taip vadinama Vokietijos pameistrystės sistema, dar vadinama “Duales Ausbildungssystem” (liet. dviguba mokymo sistema), kuri suderina ne tik mokymąsi iš vadovėlių, bet ir praktinę patirtį, sužavėjo daugelio šalių specialistus, o ją pamėginti pritaikyti ryžtasi JAV, Indijoje ir kitose šalyse. Tačiau niekur kitur ji nesuveikė taip efektyviai, kaip gimtojoje šalyje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-12-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Teks kurti Europą iš karto dviejose zonose – savo valstybėje, dėl galimybės būti ES dėmesio centre pamirštant politines rūmų intrigas, ir pačioje ES erdvėje, jai tampant neįvardyta, bet realia federacija.

Šie metai Lietuvai ypatingi visų pirma tuo, kad jie perlaužia ir nugali liūdną istorinį Lietuvos ciklą – XX amžiuje Lietuva neegzistavo ilgiau nei 22 metus. 2013-ieji, laimei, užbaigia ir atmeta šį ciklą – Lietuva pradeda 23-iuosius savo nepriklausomybės metus. Nūdienos Lietuva nepalyginti giliau integruota į Europą bei tarptautinę Vakarų pasaulio saugumo ir gynybos sistemą (Pirmoji Respublika iki Antrojo pasaulinio karo buvo integruota į Europos prekybos, bet tik ne į jos saugumo sistemą); be to, ji turi visus demokratinės valstybės kredencialus, kurių neturėjo ikikarinė Lietuva.
O antroji priežastis, dėl kurios 2013-uosius galima laikyti ypatingais metais, – tai Lietuvos pirmininkavimas ES Taryboje. Šalies politiniam ir kultūriniam elitui teks pamiršti rūmų intrigas mūsų valstybės istorinio šanso būti ES dėmesio centre vardan. Sunkiai gimstanti europinė mūsų politinė klasė ir su ja glaudžiau susijusi kultūros elito dalis iki šiol vis dar kovoja aršias politinės įtakos ir socialinio prestižo kovas siekdama iškilesnių vaidmenų švietimo ir kultūros politikoje (arba tiesiog įtakos valstybės institucijose), tačiau šįkart reikės tai bent jau laikinai atidėti į šalį ir pasistengti tinkamai pristatyti Lietuvą kaip solidžią Europos valstybę.
Kad ir kaip būtų, nesu skeptikas dėl mūsų galimybių susitelkti šalies labui: per dvidešimt dvejus savo nepriklausomo gyvenimo Europoje metus įgijome tarptautinės patirties ir turime solidų diplomatų korpusą – jis jaučia ES realijas ir moka Lietuvos užsienio politikos prioritetus įterpti į ES darbotvarkę. Jau ir dabar matome Lietuvos ambasadose dirbančių kultūros atašė pastangas atverti tuos Lietuvos istorijos puslapius, kuriuos Vakarų Europos šalys žino gan menkai ir fragmentiškai. Pakanka paminėti LDK daugiakultūrį paveldą, kuris Lietuvą leidžia traktuoti kaip ankstyvą ES prototipą – decentralizuotą daugiatautę ir daugiakalbę valstybę, kuri XVII amžiuje kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo tokių centralizuotų Vakarų monarchijų, kaip Prancūzija ir Anglija.
Šita mūsų istorija anksčiau ar vėliau privalo koreguoti tas klišes, kurių pilna Vakarų Europos knygose ir politinėse nuomonėse apie Lietuvą, kaip esą mažą, provincialią, užsispyrusią, rusofobinę ir antisemitinę šalį, kuriai daugelis ES gyvenimo aspektų yra ganėtinai svetimi ir kuri, kaip ir kitos buvusios Sovietų Sąjungos satelitės bei dalys, į ES stojo tik tam, kad pabėgtų nuo Rusijos įtakos, o ne dėl Europos demokratinės politikos, liberalių vertybių ir laisvės erdvės. Kad ir kokios būtų mūsų klaidos, mentaliniai trombai ir politikos defektai, tokia nuomonė apie Lietuvą ir kitas Baltijos šalis vis dėlto yra iki absurdo suprimityvinta.
2013-aisiais ES tebesitęs neaiškumo ir dvilypumo situacija. Faktas, kad pats Silvio Berlusconi jau maldauja profesorių Mario Monti toliau vadovauti technokratinei Italijos vyriausybei ir žada be kovos užleisti jam premjero postą, rodo, kaip į antrą planą ES traukiasi reali ir įprastinė politinė kova tarp dešinės ir kairės. Mes matome visiškai naujas realijas: krizės suvaldymas ir ekonomika tampa vieninteliu ES politikos turiniu. Euro krizė Graikijoje ir jos išsiplėtimas į Ispaniją bei Portugaliją jau tampa mūsų visų egzistencine problema. Jei prie šio problemiško trio prisidės situacijos nesuvaldanti ketvirtoji ES ekonomika, tai yra Italija, padėtis taps kritinė.
Todėl prieš mus veriasi lemtingų sprendimų metas ir erdvė – ES privalo tapti neįvardyta, bet realia federacija, nes kitaip ji nesuvaldys ekonomikos krizės. Fiskalinė sąjunga be politinės sąjungos yra fikcija. Šitą suprato visi, kurie neprarado realybės pojūčio. Kita vertus, nusiuntus pernelyg atviras ir supaprastintas žinias valstybėms, kurios nėra patenkintos Briuselio įtakos didėjimu, įtampa tarp Europos Komisijos ir valstybių narių vyriausybių dar labiau padidėtų – ypač dėl migracijos ir sienų atvirumo.
Greičiausiai todėl bus atsargiai laviruojama tarp nacionalinės ir europinės politikos jautrumo zonų. Tai kels papildomus uždavinius bei nelengvus reikalavimus ir nacionaliniams, ir europiniams politikams. Tad teks kurti Europą dviejose zonose – savo valstybėje ir pačioje ES erdvėje. Nes jau dabar aišku, kad vienos iš šių dimensijų sumenkinimas mūsų niekur neveda. Lietuvai ir ES bus kaip deguonis būtini politikai ir viešos figūros, kurios nebijotų būti tarp Scilės ir Charibdės ir kalbėtų su savo bei visos Europos piliečiais XXI amžiaus kalba – neatitrūkdami nuo kasdienybės ir sykiu siūlydami didelę ir įkvepiančią viziją.
2013 metais nuobodu tikrai nebus.

Privalome koreguoti klišes apie Lietuvą, kaip esą provincialią, rusofobinę ir antisemitinę šalį, kuri į ES stojo tik tam, kad pabėgtų nuo Rusijos įtakos, o ne dėl Europos vertybių.

Tarp Lietuvos europarlamentarų išskirtiniu vangumu Briuselyje ir Strasbūre išsiskiria tie politikai, kurie šį postą, regis, užėmė tik dėl fantastiško atlyginimo, o daugiausiai energijos skiria ne Lietuvos interesų atstovavimui Europoje, o gyrimuisi prieš Lietuvos rinkėjus su šūkiais “Mes žinome kaip”.

Praėjusią savaitę Strasbūre vyko plenarinė Europos Parlamento sesija, tačiau joje posėdžiavo nebe dvylika, o vienuolika Lietuvos interesus Europos Parlamente atstovauti turinčių europarlamentatų. Joje nebuvo Viktoro Uspaskicho, kuris lapkričio 13 dieną atsisakė europarlamentaro mandato ir kurio vietą užims mažai kam girdėta Darbo partijos narė Justina Vitkauskaitė.
Čia derėtų priminti, kad V.Uspaskichas europarlamentaru tapo 2009 m. birželį, taigi teoriškai juo išdirbo beveik 3,5 metų. Prieš Europos Parlamento rinkimus jis buvo prisižadėjęs ne ką mažiau nei prieš šiųmečius Seimo rinkimus. Pažadai buvo ypač keisti, kartais net nesuvokiami, pavyzdžiui: siūlysime priemones, padedančias įgyvendinti konkurencingą ES ekonomiką; prisidėsime prie ES finansų sistemos reformos stiprinant bankų priežiūrą; sieksime daugiau gauti ES ūkio išlyginimo lėšų Lietuvai; kovosime su vaikų skurdu remiant vienišus tėvus ir daugiavaikes šeimas; sieksime, kad verslo orientacija būtų nukreipta į saugias, sveikas darbo sąlygas; remsime darbo ir laisvalaikio derinimą; remsime pastangas per mokymąsi visą gyvenimą skatinti kūrybiškumą, ir taip toliau ir panašiai. Regis, šią programą V.Uspaskichas su bendrais kūrė neturėdamas supratimo į kur kandidatuoja.
Tačiau Viktoras Uspaskichas – vienas iš 12 Lietuvos interesus Europos Parlamente atstovauti turinčių europarlamentarų – Vilniuje tuo metu sveikino naująjį šalies premjerą Algirdą Butkevičių ir dėl Europos reikalų sau galvos, kaip įprasta, nekvaršino.
Po jo vadovaujamai darbo partijai neblogai susiklosčiusių rinkimų V.Uspaskichas netgi ciniškai pareiškė, kad jei gautų sočią vietelę Vyriausybėje (pageidautina – premjerministro), EP mandato jis lengva ranka visai atsisakytų.
Atsainus V.Uspaskicho požiūris į šalies gyventojų jam patikėtą postą Europos parlamente – jokia naujiena.
Užtenka pažvelgti į jo aktyvumo EP statistiką ir pamatysime, kiek rimtai jis žiūri į savo darbą atstovaudamas šalies interesus Briuselyje ir Strasbūre.
Pavyzdžiui, nuo 2009-ųjų liepos iki šiol V.Uspaskichas nėra parengęs nė vieno pranešimo, ką jau kalbėti apie rezoliucijas – pagrindinį EP „produktą” – dokumentus, dėl kurių balsuoja visas Europos Parlamentas plenarinėse sesijose. Beje, kai kurios rezoliucijos turi netgi įstatymo galią, todėl Lietuvos europarlamentarų dalyvavimas jas rengiant yra ypatingai pageidaujamas ir vertinamas.
Lyginant su kitais Lietuvos atstovais, prasčiausiai atrodo būtent Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas, vienintelis iš visų europarlamentarų nesugebėjęs parengti nė vienos rezoliucijos.
Niekas jam nepatikėjo parengti ir nuomonės – tai dokumentas,kurį rengti reikalingas kitų euro parlamentarų pritarimas, mat juo formuluojama viso komiteto pozicija. Paprastai kalbant, nuomonė – tai kurio nors EP komiteto pozicija klausimu, kuris nėra tiesioginė šio komiteto kompetencija. Tačiau ji rengiama, kai komiteto nuomonės šiuo klausimu atsiklausia kitas – pagrindinis – EP komitetas, rengiantis pranešimą ta pačia tema. Nuomonę rengia komiteto paskirtas EP narys, paprastai – tai vieno ar dviejų puslapių apimties dokumentas, dėl kurio balsuojama tokią nuomonę rengiančiame komitete, o vėliau – ir pagrindiniame komitete.
Tačiau labiausiai V.Uspaskichas iš kitų ne tik Lietuvos, bet ir visų šalių europarlamentarų išsiskiria savo pasisakymais EP plenarinėse sesijose.
Būtų juokinga, jei nebūtų graudu, kad per 3,5 m. EP plenarinėje sesijoje jis kalbėjo tik kartą – 2010 m. rugsėjo 7 d. – ir tą vienintelį kartą – dėl savo paties imuniteto.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Per pastarąją krizę svarbiausia politike Europoje tapo Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Tačiau jos gyvenimas nepavydėtinas: kiekvieną dieną ji susiduria su didžiuliais iššūkiais, ir svarbiausia, kad problemų ne mažėja, o daugėja.

Italijos komunistai plakatuose palygino ją su Adolfu Hitleriu, graikai ją vadina kietaširde kankintoja ar net vergvalde, eurokratai pravardžiuoja „Frau Ne“, o vienas populiarus Didžiosios Britanijos leidinys tėškė, kad ji yra pati pavojingiausia Europos lyderė. Vienų ji peikiama už tai, kad pernelyg atlaidžiai žiūri į vyriausybes, nesugebančias imtis griežtos taupymo politikos, kurios griebtis verčia finansų krizė, kiti ją kritikuoja būtent todėl, kad, jų nuomone, priemonės, kurių griebtasi siekiant spręsti euro krizę, kaip tik buvusios per griežtos.
Taip, nesuklydote spėdami, kad kalba sukasi apie Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, kuri euro zonos krizės metu iškilo kaip neabejotinai svarbiausia Europos politikė. Tačiau jos gyvenimas nepavydėtinas: kiekvieną dieną ji susiduria su didžiuliais iššūkiais. Ir svarbiausia, kad problemų ne mažėja, o daugėja – pradedant jau minėta euro zonos krize, tęsiant Vokietijos ir Prancūzijos santykiais ir baigiant kitąmet vyksiančiais Vokietijos parlamento rinkimais, kai dabartinei kanclerei iššūkį mes socialdemokratas Peeras Steinbruckas.

Europos ateitis – Vokietijos rankose?

Šiandien didžiausi pasaulio protai diskutuoja jau ne vien apie euro, bet apie sisteminę Europos krizę ir ieško atsakymų į klausimą, ar ES pastaruoju metu susiduria tik su tam tikromis techninėmis problemomis, sutrikdžiusiomis iki tol sklandžiai veikusio mechanizmo veiklą, ar problemos šaknys vis dėlto gilesnės. Trumpai tariant, jei pritarsime pirmajam argumentui, veikiausiai sutiksime, kad siekiant žengti iš dabartinės krizės užteks vien tam tikrų institucinių permainų, naujų mechanizmų įvedimo ar jau esamų sutvirtinimo. Jei tarsime, kad vien techninių konfigūracijų nepakaks, turėsime pripažinti antrojo argumento autorių teiginį, kad ES susiduria ir su vadinamąja dvasine krize, reiškiančia solidarumo tarp valstybių sumažėjimą, bendros tapatybės stoką, aiškios vizijos trūkumą, lemiantį netikrumą dėl ateities.
Štai prancūzų filosofas Andre Glucksmannas interviu Vokietijos leidiniui „Der Spiegel“ tvirtina, kad ES šiuo metu paprasčiausiai trūksta valios. „Sokratas teigė, kad niekas valingai nedaro blogų dalykų. Aš tai interpretuoju teigdamas, kad blogi dalykai nutinka tuomet, kai valia darosi silpna. Man neatrodo, kad siekis rasti sprendimus ir kelius iš dabartinės finansų krizės yra antžmogiška užduotis, – svarsto filosofas. – Iš tiesų Europai žengti iš krizės trukdo globalinės perspektyvos stoka.”
Kartu A.Glucksmannas Europos lyderiams primena istoriko Arnoldo J.Toynbee mintį, kad kultūrų raida priklauso nuo to, kaip jos sugeba reaguoti į kylančius iššūkius. Jo teigimu, šiandien kyla pagrįsta abejonė, ar Europa tinkamai priima jai kylančius iššūkius. „Jei jie tuos iššūkius priima, tai kodėl veikia taip nevieningai? Dydžio klausimas globalizacijos eroje pasidarė absoliuti būtinybė. A.Merkel, be abejonės, jaučia, kad Vokietijos likimas spręsis Europos kieme. Būtent todėl ji po tam tikrų dvejonių pasirinko solidarumą, nors, tiesa, ir nuosaikų. Tačiau ji taip pat leidžia Vokietijai, Prancūzijai, Italijai ir Ispanijai likti susiskaldžiusioms krizės metu. Jei mūsų valstybės liks susiskaldžiusios veikiamos rinkos jėgų, jos išnyks tiek kiekviena atskirai, tiek visos kartu“, – niūrią perspektyvą piešia įtakingas prancūzų mąstytojas.
Jo teigimu, Europa turi būti vieninga, siekdama įveikti šiandien jai kylančius iššūkius ir pavojus – biurokratinę-vergovinę Kiniją, radikalų islamizmą ir savo buvusias teritorijas atgauti užsimaniusią Vladimiro Putino Rusiją.
Lenkijos filosofas Jaroslawas Makowskis dienraštyje „Gazeta Wyborcza“ vertina dar radikaliau. Pasak jo, dabartinė Europos politinė klasė primena „vartotojų kooperatyvą“, nesukūrusį nieko ir tik besinaudojantį vaisiais, kuriuos už juos užaugino kiti, šiuo atveju – pamatą ES pakloję politikai, tokie kaip Konradas Adenaueris, Robertas Schumanas ir Alcide‘as de Gasperis. Jo teigimu, Europą gali išgelbėti tik nauja politinė klasė, turinti savo viziją ir galinti priimti svarbius sprendimus. Tačiau Europą gelbėti reikia jau šiandien, nelaukiant naujosios kartos. Ir visų žvilgsniai kone sutartinai krypsta į Vokietijos kanclerę A.Merkel.
„Vokietija ir A.Merkel laiko Europos likimą savo rankose“, – skelbia BBC apžvalgininkas Chrisas Morisas. „Vokietijos galios aš bijau daug mažiau nei šios šalies neveiklumo“, – tikina Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis, aiškiai deklaruodamas, kad Vokietija turi ryžtingai veikti ir prisiimti atsakomybę už Europos likimą. Milijardierius filantropas George‘as Sorosas dar kategoriškesnis: jo nuomone, Vokietija turi rinktis – arba ji imasi lyderės vaidmens, arba apskritai net traukiasi iš euro zonos.
„Aš buvau aistringas Europos Sąjungos, kaip atviros visuomenės įsikūnijimo, šalininkas. Tai savanoriška lygių valstybių, dėl bendro gėrio paaukojusių dalį savo suvereniteto, asociacija. Tačiau euro krizė dabar keičia Europos Sąjungą į kažką fundamentaliai skirtingo. Šalys narės yra padalytos į dvi klases – kreditorius ir skolininkus. Kreditoriai, ypač Vokietija, užima vadovaujamą poziciją“, – pabrėžia G.Sorosas.
Jis kritikuoja Vokietiją ir A.Merkel dėl to, ką pats įvardija kaip „minimalių pastangų politiką“. Pasak milijardieriaus, Vokietijos pastangos išlaikyti eurą – minimalios, o tai reiškia, kad trumpalaikėje perspektyvoje ši valiuta išliks, tačiau ilgalaikė perspektyva lieka neaiški. Visa tai kelia grėsmę, kad euro žlugimo atveju žlugtų ir pati ES, o tarp valstybių narių būtų pasėta ilgalaikio nepasitikėjimo sėkla.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prieš savaitę vykusios Europos Vadovų Tarybos išvados patvirtina Europos Sąjungos ryžtą įveikti ekonomines ir finansines problemas, pasiekti  ekonomikos augimą, užkirsti kelią įsiskolinimų didėjimui bei spręsti užimtumo problemą ypač akcentuojant jaunų žmonių įsidarbinimo galimybes.
Ekonomikos augimui skatinti per ateinančius trejus metus numatoma suformuoti per 120 mlrd. eurų finansinių priemonių paketą. Padidinus Europos Investicijų Banko pajėgumus, į ES ekonomiką bus pritraukta dar po 60  milijardų per metus – iš viso 180 mlrd. eurų vertės investicijų.
Europos Vadovų Tarybos išvadose pabrėžiama, kad ekonomikos augimui skatinti reikia geriau panaudoti 55 mlrd. struktūrinių fondų lėšas. Šiam tikslui pasiekti Europos Komisija yra pasirengusi padėti valstybėms narėms perskirstyti struktūrinių fondų lėšas, siekiant jas nukreipti į ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą.
Dar vienas galimai svarbus ateityje Europos Sąjungos finansinis instrumentas yra europinės obligacijos skirtos konkretiems projektams finansuoti. Šiuo metu yra skirta 100 mln. eurų bandomajam etapui ir dar 130 mln. eurų ketinama skirti ateinančiais metais. Iš viso vien pradiniame etape per šias obligacijas ketinama  pritraukti per 4,5 mlrd. eurų.
Europos Vadovų Tarybos išvadų dokumente didelis dėmesys skiriamas užimtumui ir socialinei apsaugai, ypač akcentuojant jaunimo užimtumo problemos sprendimą. Taryba tikisi, kad artimiausiu metu bus parengtas jaunimo užimtumo srities dokumentų rinkinys, kuriame bus įtrauktos ir iniciatyvos dėl jaunimo garantijų ir stažuočių kokybės. Dar iki šių  metų pabaigos ketinama sukurti jaunimo garantijų schemą, kuri bus finansuojama iš Europos socialinio fondo. Pagal šią programą, jei jaunas žmogus netekęs darbo ar pabaigęs studijas 4 mėnesius negalės susirasti darbo, jam fondas turės surasti stažuotę arba įsidarbinimo galimybę.
Kuriant labiau integruotą Europos finansinę sistemą iki 2013 m. sausio 1 d. ketinama susitarti dėl bendro bankų priežiūros mechanizmo. Pagal šį mechanizmą Europos Centrinis Bankas galės vykdyti tiesioginę valstybių narių bankų priežiūrą. Ši dar viena gilesnės Europos integracijos iniciatyva atsirado kaip atsakas į skolų krizę, kurioje atsidūrė kai kurios valstybės narės ir jų bankai.
Svarbi žinia, Lietuvai, yra tai, kad bankų priežiūros mechanizmas, taip pat kitos priemonės, kuriomis ketinama stiprinti ekonominę ir pinigų sąjungą, bus prieinamos ne vien euro zonos šalims.
Šios ir kitos europinės iniciatyvos, kurioms buvo pritarta Europos Vadovų Taryboje, rodo aiškią kryptį, kuria ketina eiti Europa, kad išspręstų sudėtingas dabartines problemas, sukurtų sąlygas tvariam ekonomikos  augimui ir užkirstų kelia didelių ekonominių ir finansinių krizių susidarymui ateityje. Priemonių planas, kurį ketinama įgyvendinti artimiausiu metu turėtų būti teigiamas signalas investuotojams, kad Europos Sąjungos ekonomika ketina pasiekti augimą. Taip pat sveikintinas yra Europos Sąjungos nusiteikimas aktyviai įsitraukti į socialinių ir užimtumo problemų sprendimą, dėl ko gyventojai ir ypač jaunimas turėtų didesnes galimybes  įsidarbinti.

Kad užsidirbtų po 400 eurų, septyni milijonai vokiečių sutinka sunkiai dirbti 40 valandų per savaitę, o tiek pat ispanų, portugalų ar graikų – nebent užsiregistruoti darbo biržoje.

Šiuo metu Vokietijoje yra maždaug septyni milijonai gyventojų, dirbančių po 40 valandų per savaitę ir už tai gaunančių ne daugiau kaip 400 eurų per mėnesį. Neretai jų darbas neatitinka kompetencijos, be to, iki darbo tenka tolokai važiuoti. Bet jau geriau taip, negu sėdėti koja ant kojos ir tikėtis, kad tokią pat sumą jiems bedarbio pašalpos forma išmokės valstybė.
Supratimas, kad nemokamų pietų nebūna, o ir mokamų niekas neatneš ant padėkliuko, vokiečiams nesvetimas nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai nedarbo ir skolų kamuojama sugriauta valstybė tarsi sfinksas pakilo iš pelenų ir per trumpą laiką, net mokėdama kitoms šalims didžiules reparacijas (jas Vokietija išmokės tik 2020-aisiais), sugebėjo tapti turtingiausia Europos valstybe.
Toks požiūris įsismelkęs ne tik į vokiečių sąmonę – jis nuolat, o ypač pastarąjį dešimtmetį, atsikartoja ir Vokietijos vykdomoje socialinėje politikoje, kurios turbūt nė dienos neiškęstų išmokomis sotūs būti pripratę graikai, ispanai ar portugalai.
“Bedarbių Vokietijoje dabar maždaug milijonu mažiau nei prieš dešimtmetį – vietoje penkių milijonų liko keturi”, – skaičiuoja buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras socialdemokratas Gerhardas Schroederis, prisimindamas prieš dešimtmetį pradėtą nedarbo mažinimo programą, populiariai vadinamą “Hartz IV”, kurią 2002 m. rugpjūtį pasiūlė tuometis kancleris ir vienas bendrovės “Volkswagen” vadovų Peteris Hartzas.
Vokietijos nedarbo mažinimo planas buvo paprastas: nustota remti ilgalaikius bedarbius, o socialinės išmokos buvo mokamos ne ilgiau kaip metus, išskyrus žmones, vyresnius nei penkiasdešimties, kuriems pašalpos buvo mokamos 15 mėnesių, ir vyresnius nei 58 metų darbo netekusius piliečius, bedarbio pašalpą galėjusius gauti dvejus metus.
Naujoji tvarka taip pat nebeleido bedarbiams išsisukinėti nuo darbo pasiūlymų. Pagal planą “Hartz IV” bedarbiai buvo verčiami priimti darbo pasiūlymus, net jei šie neatitiko jų lūkesčių tiek kvalifikacijos, tiek geografiniu požiūriu – atsisakius darbo, valstybės išmokos buvo automatiškai nutraukiamos.
G.Schroederis įsitikinęs, kad šios veiksmingos reformos vaisius vis dar teberaško dabartinė kanclerė Angela Merkel, galinti pasigirti, jog Vokietijoje nedarbas yra vienas mažiausių visoje Europoje. Tačiau ir be G.Schroederio reformų vokiečiai, ko gero, nebūtų sugebėję nusiristi iki tokios padėties, į kokią dabar yra patekusios visai kitokia darbo kultūra bei socialine politika pasižyminčios pietinės Europos šalys. (…)

Ką daryti su ilgalaikiais bedarbiais?

Kiekvienoje valstybėje nedarbo klausimas tarp tų, kurie įpranta gyventi iš pašalpų, sprendžiamas skirtingais būdais, tad negalima sakyti, kad ispanai ar portugalai, nuolat ilginantys pašalpų mokėjimo terminus, neturi iš ko imti gero pavyzdžio. Tarkim, Prancūzijoje, kurioje nedarbo lygis stabilus jau keletą metų, ilgalaikiai bedarbiai tikrai negali svajoti apie 65 proc. atlygio siekiančias išmokas. Prancūzijoje egzistuoja dviejų rūšių išmokos ilgalaikiams bedarbiams. ASS (Allocation de Solidarité Spécifique) – tai vadinamoji solidarumo išmoka, mokama 352 tūkst. prancūzų. Ji siekia 469 eurus per mėnesį, o į ją pretenduoti nebegalima, vos pajamos vienam šeimos nariui pasiekia 625,2 euro per mėnesį.
Kita išmokų rūšis – RSA (Revenu de Solidarité Active), tai 474,9 euro per mėnesį, kuriuos gauti gali tik tie asmenys, kurie per pastaruosius dešimt metų dirbo mažiau nei penkerius metus. Ši išmoka taip pat nebemokama, vos vieno šeimos nario pajamos pasiekia tam tikrą ribą, šiuo atveju – 712 eurų.
Italijoje ilgalaikiams bedarbiams jokios išmokos apskritai nemokamos: darbo netekęs žmogus paramą gali gauti aštuonis mėnesius (arba dvylika, jei jam daugiau nei 50 metų), ir tai – tik su sąlyga, kad per pastaruosius dvejus metus bent 52 savaites mokėjo mokesčius.
Didžiojoje Britanijoje nėra net sąvokos “ilgalaikis bedarbis”, nes čia daina su bedarbiais labai trumpa: 182 dienas asmuo gauna po 67 svarus sterlingų (85 eurus) per savaitę.
Austrijoje bedarbio pašalpa, prilygstanti 55 proc. turėto atlygio, mokama vos penkis mėnesius. Netgi Vengrijoje bedarbio pašalpa mokama tik tris mėnesius, ir tik tuo atveju, jei asmuo dirbo visus trejus pastaruosius metus.
Vienintelės dvi šalys, kurioms neprikiši didelio nedarbo ir kurios iš tiesų lepina bedarbius, yra Belgija ir Olandija. Pastarojoje nedarbas neviršija 5 proc., o bedarbio pašalpa mokama net 38 mėnesius. Na, o Belgijoje apribojimų gauti pašalpą iš viso nėra – darbo neturintis žmogus nuolat gauna valstybės pašalpą. Net ir tas, kuris per visą gyvenimą nėra išdirbęs nė vienos dienos. Bet ir tokiu atveju Belgijoje nedarbas neviršija 10 proc. ir didėti neturėtų. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-37) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vokietijos kanclerė A.Merkel antrus metus iš eilės ir penktą kartą istorijoje paskelbta įtakingiausia moterimi. Tą pačią dieną prasidėjo ir jos kampanija su šūkiu “Aš noriu Europos”.

Garsusis Mario Puzo romanas “Krikštatėvis” knygų lentynose nebe vienišas – bestselerio vardą galima garantuoti ir sąmokslo teorijų bei pagiežos pilnai knygai “Krikštamotė”, kurią ką tik parašė viena aršiausių Angelos Merkel kritikių – buvusi Helmuto Kohlio patarėja Gertrud Hohler. Čia gero žodžio apie A.Merkel nerasi: kanclerė vadinama arogantiška, skrupulų ir vertybių neturinčia ir vien savo kailiu besirūpinančia cinike. Tačiau vien knygos pavadinimo pasirinkimas apie šią “geležinę frau” šį tą sako.

Situacija be alternatyvų
Ne veltui žurnalas “Forbes” A.Merkel be didelių apmąstymų jau antrus metus iš eilės ir penktą kartą istorijoje skelbia įtakingiausia planetos moterimi, argumentuodamas tuo, kad ji taria lemiamą žodį sprendžiant ir Vokietijos, ir visos Europos reikalus.
Pirmuoju atveju “The Economist” ją vadina vilku tarp Vokietijos politikų ėriukų, o jos vadovavimo stilių vadina autoritariniu. Juk Vokietijos krikdemai gali iki paryčių tartis, ką daryti, pavyzdžiui, ar mažinti mokesčius nedaug uždirbantiems, bet aštuntą ryto jiems paskambina A.Merkel ir ramiu balsu praneša, kad sprendimas jau priimtas, tereikia rasti būdą apeiti parlamento opoziciją.
Europos mastu – irgi tas pats. G.Hohler savo knygoje atkreipia dėmesį, kad sprendžiant globalius klausimus A.Merkel sugeba save pateikti kaip paskutinį šiaudą, už kurio griebiamasi, kai nėra jokios kitos išeities, ir taip metų metais išlaiko savo Europos viršininkės statusą.
“Euro krizė A.Merkel yra puikus įrankis. Tarptautiniuose forumuose ji neprataria nė žodžio, versdama spėlioti, kas sukasi jos galvoje, ir tik kai kiti ES lyderiai ima panikuoti nesulaukdami kanclerės pozicijos, ji ją pristato taip, tarsi ši būtų vienintelė įmanoma galimybė”, – rašo G.Hohler. Ir priduria, kad mėgstamiausia A.Merkel situacija yra neapibrėžtumas ir nežinia, o esant tokiai situacijai jos dažniausiai vartojama frazė neatsitiktinai yra jos pačios sugalvotas angliškas naujadaras “alternativeless” – “be alternatyvų”.

Sprendimai – spalį
“Krikštamotę” literatūriniu ir politologiniu požiūriu galima vertinti prieštaringai, bet G.Hohler žodžiuose tiesos tikrai yra. Jei ne Graikijos valstybės skola, kuri, banko “BNP Paribas” skaičiavimu, iki metų pabaigos pasieks 335 mlrd. eurų, A.Merkel vaidmuo Europoje nebūtų toks reikšmingas. Kadangi Vokietija yra pagrindinė Graikijos donorė, o Vokietija tikrai neatiduos tiek kraujo, kad imtų alpti, A.Merkel laikosi pozicijos daugiau šiai Pietų Europos varguolei nebenuolaidžiauti jokiais klausimais: neatidėti reformų terminų, nebenurašyti skolų ir greičiausiai nebesuteikti trečiojo paramos paketo. Ar šiuo atveju gali būti ir avis sveika, ir vilkas sotus?
Graikijos padėtis primena aklavietę, nes kreditoriams – ES ir Tarptautiniam valiutos fondui šalis yra įsipareigojusi iki 2014 m. atleisti 150 tūkst. valstybės tarnautojų, peržiūrėti minimalius atlyginimus ir supaprastinti darbuotojų atleidimo mechanizmą privačiame sektoriuje. Taip pat sumažinti pridėtinės vertės mokestį aptarnavimo srityje nuo 23 iki 13 proc. Derėtis dėl tokių sąlygų Graikija neturi galimybių – su šiomis sąlygomis ji sutiko mainais už paramą. Vienintelė galimybė – derėtis dėl termino, kurį naujoji Graikijos koalicinė vyriausybė rinkėjams yra pažadėjusi atitolinti iki 2016 m. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” Nr. 35, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vilniuje atidarytas šviežių sumuštinių restoranas „Park”, veikiantis „atviros virtuvės“ principu – žmonės čia gali stebėti, kaip jiems gaminami užsakytieji sumuštiniai. Mados ir stiliaus centre „Europa“ įsikūręs restoranas siūlo skanauti šviežius sumuštinius pusryčiams, pietums ar pavakarei.

„Gaminame sočius ir maistingus sumuštinius, kurie savo maistine verte atitinka pietų patiekalą, – sako restorano „Park” vadovas Arnas Grigaliūnas. – Klientas, savo akimis matydamas, kaip gaminamas sumuštinis, gali būti tikras, jog jį suvalgęs jausis taip, kaip po visavertės pietų porcijos“. A. Grigaliūnas pastebi, kad sumuštinio kokybė, kaip ir bet kurio kito patiekalo, priklauso nuo jam gaminti naudojamų produktų maistingumo ir šviežumo. „Siūlome sumuštinius neštis tiek į savo biurą, tiek valgyti mūsų restorane, net ir dalykinių pietų metu“, – pabrėžia „Park“ vadovas. Restorane taip pat šviežiai gaminamos sriubos bei salotos.

Naujajame restorane iš karto populiariausiu tapo sumuštinis „Panini“ su troškinta kiauliena, kuriam mėsa kasdien marinuojama obuolių sultyse su prieskoniais, o tada troškinama. Sumuštinio „Burgerio“ mėsos paplotėlis ruošiamas taip pat vietoje – mėsa sumalama, sumaišoma naudojant restorane pagamintą prieskonių mišinį. Taip užtikrinama, kad iškepta čia pat ant grilio mėsa išliks šviežia ir sultinga. Sumuštiniams naudojama duona kepama pagal užsakymą keliose kepyklose. A. Grigaliūno teigimu, restoranas tiekia ne tik kokybišką maistą, bet ir skiria didelį dėmesį gėrimams prie jo: kavą ruošia profesionalus barista, vyno meniu parinktas profesionalaus someljė.

Sumuštinių restorano „Park“ maistu galima mėgautis pirmajame mados ir stiliaus centro „Europa“ aukšte, naujai įrengtoje erdvėje, o šiltuoju metų laiku – ir lauko terasoje, esančioje „Europos“ aikštėje. Šiuo metu 21 tūkst. kv. m prekybos centre veikia daugiau nei 80 aprangos, avalynės, namų interjero ir stilingų aksesuarų parduotuvių. Taip pat – 8 kavinės ir restoranai.

Jei nebus stiprios, konkurencingos Europos, nebus ir stiprios Lietuvos.

Šiemet švenčiant atkurtos nepriklausomybės metines tenka svarstyti ir lyginti mūsų 22 metus kurtos valstybės ir tarpukariu 22 metus egzistavusios I Respublikos pasiekimus. Tai „Veidas“ ir darė, bandydamas lyginti sunkiai sulyginamus dalykus – I ir II Respublikos pasiekimus užsienio politikos, ekonomikos, mokslo, kultūros ir kitose srityse. Bet toks lyginimas mums patiems yra reikšmingas ir svarbus. Šiandienos Lietuvos elitas turi kritiškai įsivertinti savo su gebėjimus kurti valstybę ir vesti ją į ateitį teisingu keliu.
Tiek tarpukariu, tiek dabar valstybės vystymasis buvo dinamiškas. Ir tuomet per 22 metus lietuviai sukūrė valstybę iš valstybingumo, tautiškumo ir pilietiškumo pelenų. Toks pat darbas tenka ir II Lietuvos Respublikos žmonėms. I Respublikos laikotarpį dėl Antano Smetonos diktatūros vargiai galime laikyti demokratišku. Ir apskritai sunku šį laikotarpį vadinti Respublika. II Respublikos demokratijos kokybė yra nepalyginti aukštesnė, bet, kaip rodo šiandieninės Lietuvos gyventojų sociologinės apklausos, ir šiandien demokratijos kokybe nesame patenkinti. Tačiau iš pelenų kurdami savo valstybę ir lygindami ją su šimtus metų kurtomis Vakarų demokratijomis esame sau per daug reiklūs ir dažnai visiškai nepelnytai save sumenkiname. Iš nuolatinio savęs menkinimo dažnai kyla nepilnavertiškumo jausmas, užkertantis kelią ambicingiems planams.
Šis laikmetis lietuviams yra unikali galimybė savarankiškai kurti ir stiprinti savo valstybę.
Ar Lietuva subrendo savo intereso su vokimui ir didelių valstybę tvirtinančių pro jektų įgyvendinimui, parodys atominės elektrinės projektas, elektros jungtys į Švediją ir Lenkiją. Tik šie projektai parodys, ar tiek I Lietuvos Respublikos, tiek II Respublikos bandymas išsiveržti iš carinės Rusijos ir sovietų imperijos jau negrįžtamas, ir mūsų likimas yra Vakarai. Toks projektas sunkiai realizuojamas ir didelėje bei turtingoje valstybėje. Jei mes šiuos projektus sėkmingai realizuosime, įgausime didesnį pasitikėjimą savo jėgomis. Galėsime imtis dar rimtesnių projektų, atsiras žmonių, kurie imsis dar didesnių projektų, įrodančių, kad Lietuva pasaulio sėkmingųjų gretose gali būti pilnavertė.
Deja, tenka konstatuoti, kad Lietuvos elitas dažnai nepagrįstai linkęs prisiimti visą atsakomybę už valstybės likimą. Lie tuvos valstybės demokratijos kokybė būtų visai kito lygio, jei didieji projektai įgautų žmonių legitimumą. Jei žmonės dalyvautų priimant sprendimą statyti atominę elektrinę, atstatyti Valdovų rūmus. Piliečių tikėjimas, kad ir jie, o ne tik jų demokratiškai išrinkti atstovai, yra tikrieji valstybės kūrėjai, leistų pasiekti didesnį sutelktumą ir solidarumą, kuris toks svarbus tiek bendram pasitikėjimui savo valstybe ir institucijomis, tiek apsivertybė. Mūsų politikams vis dar sunku suvokti, kad visuomenė juos vertina ir toliau vertins pagal tai, kaip jie geba realizuoti piliečių teisėtus lūkesčius gyventi pa gal Vakarų demokratijos standartus. Mūsų elitas turi suvokti, kad, nesukūrus tokių galimybių Lietuvoje, norinčiųjų trauk tis į Vakarus srautas niekada neišseks.
Ne tik Lietuvos, bet ir viso Europos žemyno pagrindinė problema ta, kad mes pralaimime globalios ekonominės, technologinės ir intelektinės konkurencijos kovą JAV, Kinijai, Pietų Korėjai, Indijai ir sparčiai kylančioms Lotynų Amerikos valstybėms. Vien tik šiais metais pranešta apie bendrovių „Siemens“, „Scheider Electric“, „Philips“ padalinių uždarymą stambiausiuose Europos miestuose. Jos traukiasi ir globalios rinkos lyderiams užleidžia savo per daugelį me tų iškovotas pozicijas.
Jei nebus stiprios, konkurencingos Europos, nebus ir stiprios Lietuvos. Tai daugiau nei akivaizdu. Ekonominę konkurenciją teks atlaikyti, arba neteksime savo socialinio modelio ir kultūrinės tapatybės, kuriai finansuoti reikia lėšų. ES projektas dėl savo valdymo neefektyvumo, gremėzdiškumo baigia išsisemti. Tai įrodo pietinių ES valstybių viešųjų finansų piramidės, kurios daugelį dešimtmečių buvo ir tebėra finansuojamos skolintomis lėšomis.
Vakarų spaudoje vis dažniau pasigirsta raginimų kalbėti apie glaudesnę ES integraciją, būtiną bendram Europos konkurencingumo, inovatyvumo stiprinimui, prasideda diskusija apie federacinę Eu ro pą, kurios valdymo modelis būtų efektyvesnis ir suprantamesnis, palyginti su painiomis, jau išsisėmusiomis ir save, sprendžiant prasiskolinusių ES valstybių problemas, sukompromitavusiomis ES institucijomis. ■

Šiais metais mados mylėtojų Vilniuje laukia geros naujienos: planuojama, kad artimiausiu metu „Karen Millen“, „MaxMara“ mados grupei priklausančių „Marella“ bei „Penny Black“ prekių ženklų, vyrams kuriančių „Strelson“ drabužių bei išskirtinės „Coccinelle“ galanterijos bus galima įsigyti mados ir stiliaus centre „Europa“.

Prekybos centras šį rudenį žada pristatyti ir daugiau žymių prekės ženklų, kurių dalies iki šiol nebuvo galima įsigyti mūsų šalyje.

„Stebėdami, kaip keičiasi ir tobulėja mūsų lankytojų skonis, privalėjome augti ir mes. Šiais metais siekiame stiprėti kaip mados ir stiliaus centras, savo lankytojams siūlantis platų asortimentą prekių, kurių negalima įsigyti kitur, – sako prekybos centro „Europa“ vadovė Gintarė Urnevičienė. – Džiaugiamės, kad po ilgų derybų pavyko pritraukti mados industrijos žvaigždes “.

Ieškantys išskirtinio stiliaus, kokybės bei elegancijos tiek kasdienai, tiek išskirtinėms progoms „Europoje“ ras vienintelę Lietuvoje „Karen Millen“ parduotuvę – šis prekės ženklas, garsėja kokybe, unikaliais audiniais bei moteriškumą akcentuojančiais drabužių modeliais. Mados viršūnėse dominuojanti mados grupė „MaxMara“ pasiūlys vardinius „Marella“ bei „Penny Black“ drabužius. Vasaros pabaigoje duris atvers vienintelis Lietuvoje išskirtinės galanterijos salonas „Coccinelle“. Nepamiršti liks ir vyrai, kurie galės džiaugtis tik „Europoje” įsikursiančia vyriškų drabužių parduotuve „Strelson”. Pasak G.Urnevičienės, rudenį planuojamas dar kelių pasaulinių mados ženklų pristatymas mados ir stiliaus centre „Europa“.

Pokyčius žada ir centro senbuviai: šiuo metu atnaujinamas „Aprangos“ drabužių salonas ir įrengiama parduotuvė „Aprangos galerija“, prekiausianti „Diesel“, „Desigual“, „Miss Sixty“, „Killah“, „Tommy Hilfiger Denim“ ir kt. prekių ženklų drabužiais.

Mados ir stiliaus centras „Europa“, valdomas vienos didžiausių nekilnojamojo turto investicijų valdytojų Šiaurės ir Baltijos šalių regione „BPT Asset Management A/S“, duris atvėrė 2004 m. Šiuo metu 21 tūkst. kv. m centre veikia daugiau nei 80 aprangos, avalynės, namų interjero ir stilingų aksesuarų parduotuvių. Taip pat – 9 kavinės ir restoranai.

Recesija Pietų Europoje vis gilėja, ypač Ispanijoje ir Italijoje, be to, ji persimetė į Kiprą. Prognozuojama, kad ekonominė veikla 2012 m. šiose trijose šalyse sumažės atitinkamai 2, 1,8 ir 1,3 proc.

Pastebėti ir pirmieji ženklai, jog lėtėja Indijos ekonomikos augimas, Argentinoje prastėja verslo klimatas, o tai kelia susirūpinimą dėl besivystančių rinkų. Vis dėlto gyvybinga Indonezijos vidaus rinka sugebės atlaikyti išorėje vykstančius sukrėtimus.
Dėl įmonių veiklą vis labiau apsunkinančių makroekonominių sąlygų verslo rizikos valdymo bendrovė „Coface“ š.m. liepos mėnesį rizikos vertinimus sumažino 6 šalims, įskaitant Ispaniją, Italiją, Kiprą ir Indiją, o 4 šalims nustatė geresnius vertinimus. Dėl prastėjančios ekonominės padėties Pietų Europoje bendrovė suteikė neigiamą perspektyvą Ispanijos ir Italijos A4 vertinimams. Kipro vertinimą dėl jo susirūpinimą sukėlusios situacijos sumažino nuo B iki C.
„Ispanijoje pirmąjį 2012 m. ketvirtį recesija buvo kur kas gilesnė – staigiai smuko pramonės ir paslaugų sektoriai, o gyvenamųjų būstų kainos nuo aukščiausio lygio 2007 m. gruodį yra nukritusios 30 proc. Nedarbo lygis tebekyla, o 2012 m. kovą peržengė 24 proc. Ispanijoje daugėja vėlavimų atsiskaityti ir įmonių bankrotų. Tai pasakytina ne tik apie statybos sektorių, bet ir apie žemės ūkio produktų, elektros prietaisų, cheminių medžiagų, nespecializuotos prekybos sektorius. Dėl lėto ekonomikos augimo neįmanoma sumažinti valstybės skolos, o antrinė skolos rinka išlieka labai įtempta“, – teigia „Coface Lietuva“ Pardavimų ir rinkodaros departamento direktorius Mantvydas Štareika.
Italijos BVP pirmąjį 2012 m. ketvirtį smuko 0,8 proc. – tai trečiasis iš eilės ketvirtis, pasižymintis neigiamais rezultatais. Pramoninės veiklos susitraukimas buvo spartesnis, ypač nukentėjo statybų sektorius, kuriame gamybos apimtis sumažėjo 15,1 proc. lyginant su praėjusiais metais. Nedarbas Italijoje balandį pasiekė rekordinį lygį – 10,2 proc. Reformos gali dar labiau padidinti visuomenės nusivylimą – esant tokioms aplinkybėms, valstybės skolos apimtis atrodo kaip grėsmė, o ekonominio perspektyvumo lygis išlieka smarkiai priklausomas nuo svyruojančių rinkos lūkesčių. „Coface“ pastebi, kad ženkliai pablogėjo Italijos įmonių atsiskaitymai, ypač metalurgijos, žemės ūkio produktų, statybos ir tekstilės sektoriuose.
Kipras tapo penktąja euro zonos šalimi, paprašiusia finansinės pagalbos iš Europos Sąjungos. Neapsaugotas nuo Graikijos rizikos, bankų sektorius didina sisteminę riziką: jų balansas septynis kartus viršija Kipro BVP. Privačios skolos lygis (2011 m. buvo 311 proc. BVP) yra aukščiausias Europoje, o įmonių skola sudaro 186 proc. BVP. Statybos sektorius ir toliau kenčia nuo sprogusio nekilnojamojo turto burbulo, o naftos chemijos produktų pramonei pakenkė elektros tiekimo sutrikimai.
„Coface“ suteikė neigiamą perspektyvą Indijos bendram šalies vertinimui (A3) ir verslo klimato vertinimui (A4). Indijos ekonomikos augimą stabdo silpnėjanti užsienio paklausa ir griežtesnė pinigų politika, vykdyta nuo 2010 m. kovo iki 2011 m. spalio. „Coface“ analitikai tikisi, kad šiemet BVP augs 6,5 proc. Pastarąjį ketvirtį augimas buvo silpniausias per devynerius metus, nes smarkiai susitraukė gamybos apimtis. Rupija, 2012 m. birželį nukritusi 23 proc., ir toliau patiria spaudimą dėl didelės vyriausybės skolos rizikos ir mažėjančių tiesioginių užsienio investicijų. Vykdyti ekonomikos skatinimo planą, nepaisant jos augimo sulėtėjimo, galimybių nepalieka besitęsiantys valiutos sukrėtimai, infliacijos baimė ir valstybės skolos lygis. Be to, po 2012 m. kovo rinkimų susilpnėjusios Kongreso partijos pozicijos lėmė lėtesnį struktūrinių reformų įgyvendinimą. Augimui neigiamą įtaką daro toks verslo klimatas, kai korupcijos lygis nemažėja, infrastruktūros vis dar nėra efektyvios, o smunkanti reguliavimo kokybė kelia nerimą užsienio investuotojams.
„Coface“ sumažino Argentinos verslo klimato vertinimą nuo B iki C dėl įvesto reguliavimo, suvaržančio valiutos keitimą, kuris sukels sunkumų gauti valiutos tiek importuojančioms, tiek eksportuojančioms įmonėms. Besikeičiantis reguliavimas ir didėjantis vyriausybės įsikišimas mažina namų ūkių ir verslo pasitikėjimą bei apsunkina ekonomikos augimą.
Indonezijos atveju „Coface“ suteikė teigiamą perspektyvą šalies (B) ir verslo klimato (C) rizikos vertinimams. Teigiami demografiniai veiksniai skatina vidaus rinką, o žaliavų eksportas į Kiniją leidžia išlaikyti esamą augimo pagreitį. Toliau mažėjanti vyriausybės skolos rizika, įvykdytos bankininkystės sektoriaus restruktūrizavimo reformos ir tebevykstanti kova su korupcija padidino šalies ekonominę jėgą ir gebėjimą išlikti prastėjančio globalaus ekonominio klimato sąlygomis.