Vokietija ėmė rimtai svarstyti federacinės Europos projektą, kuris galbūt galėtų galutinai įveikti euro zonos skolų krizę, tačiau pakeistų pagrindinius iki šiol Europoje galiojusius valstybių suverenumo principus.

„Bendros valiutos projektas yra raktas į federacinę Europą“, – yra sakęs buvęs Jungtinės Karalystės premjeras Johnas Majoras, kurio tuometinė idėja šiuo metu ima pildytis pažodžiui.
Europos lyderiai, regis, vis didesniu greičiu juda ambicingo ir prieštaringai vertinamo federalinės euro zonos plano link. Ateinančios kelios savaitės šiuo klausimu gali būti lemiamos, nes jos lemiamos gali tapti ir bendrai euro zonos valiutai – eurui.
Kad ši valiuta būtų išsaugota, Prancūzijos vyriausybė ir Europos Komisija išreiškė stiprią paramą naujai euro zonos bankų sąjungai, o tai iš esmės reiškia federalinės euro zonos sukūrimą. Na, o turint omenyje tai, kad ir visos kitos ES šalys įpareigotos įsivesti eurą, vos tik atitiks keliamus reikalavimus, galima sakyti, kad Vokietijos kanclerė Angela Merkel prabilo apie Europos federacijos projektą.
Planuojama, kad į vieną „katilą“ būtų sujungtos visos nacionalinės skolos ir turimi bankų įsipareigojimai. Mainais už tai euro zonos vyriausybės atiduotų savo biudžeto ir fiskalinės politikos suverenitetą centrinei euro zonos institucijai.
Mainais už išsaugotą eurą Berlynas reikalauja labai didelių kompromisų: sujungti euro zonos šalis į politinę sąjungą, pavedant visus svarbiausius sprendimus Briuseliui ir Europos Teisingumo Teismui.

Gludinamos detalės
„Įtakingasis ketvertas“ – Europos Vadovų Tarybos pirmininkas, Europos Komisijos pirmininkas, Europos centrinio banko vadovas ir 17 Europos finansų ministrų birželio pabaigoje vyksiančiame susitikime rengiasi pateikti galutines tokio euro zonos fiskalinės sąjungos plano detales.
„Negalite reikalauti euroobligacijų, bet kartu nesiruošti kitam Europos integracijos žingsniui, – aiškina Vokietijos kanclerė. – Kitaip mes nesustiprinsime valiutos ir niekas iš šalies mums nebeskolins jokių pinigų.“
O štai naujasis Prancūzijos finansų ministras Pierre’as Moscovici tikina, kad tik federalinė euro zona ir naujos taisyklės leistų turimus gelbėjimo fondus panaudoti tiesiogiai griūvantiems bankams, nes pagal dabar galiojančias taisykles fondų lėšos gali būti skiriamos tik pagalbos besikreipiančioms vyriausybėms, o šios tada jau savo nuožiūra gautus pinigus gali naudoti bankų gelbėjimui.
Per savo pirmąjį vizitą į Briuselį P.Moscovici paragino keisti šias taisykles, nes tai dabar esąs esminis klausimas. Be to, jo nuomone, tokia fiskalinė sąjunga būtų labai naudinga ir gyventojams, mat euro zonos bankų sąjunga pati prisiimtų atsakomybę už žlungančius bankus, kartu tai užtikrintų indėlininkų santaupų saugumą visose 17-oje eurą įsivedusių šalių.

Kritikai bijo Europos žlugimo
Tokie planai sulaukia ir nemažai kritikos. Pavyzdžiui, Vokietijos planams kurti federacinę sąjungą priešinasi vienas euro kūrėjų Joschka Fischeris, buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras. Jis įspėja, kad jo šalis rizikuoja sunaikinti ne tik save, bet ir Europą, ir taip nutiktų jau trečią kartą per šimtmetį. Jo nuomone, A.Merkel turi vos kelis mėnesius ateiti į protą ir išgelbėti Europą nuo savo pražūtingo plano. „Vokietija jau du kartus sugriovė Europą XX amžiuje. Būtų tragiška ir ironiška, jei susivienijusi Vokietija, šįkart taikiomis priemonėmis ir su geriausiais ketinimais, vėl paverstų Europą griuvėsiais“, – rašo J.Fischeris viešame laiške Vokietijos kanclerei.
Federacinės Europos idėja, kurios link stumia merdintys pietinių valstybių, ypač Ispanijos, bankai, nepatenkintas ir vienas jos „kaltininkų“ – Ispanijos ministras pirmininkas Mariano Rajoy. Jis tikisi išvengti visuotinio euro zonos gelbėjimo projekto, nes tai gresia itin griežtais reikalavimais ir suvereniteto praradimu. Jo pusėje – ir Europos finansinių reikalų komisaras Olli Rehnas, atsargiai užsimindamas, kad iš pradžių galbūt pakaktų tiesioginės Ispanijos bankų rekapitalizacijos.
Na, o didžiausio Ispanijos banko „Santander“ vadovas Emilio Botinas ragina rasti trečią kelią tarp dabar galiojančių taisyklių, numatančių, kad bankai gelbėjami ne tiesiogiai, o tik per vyriausybes, ir ketinimo sujungti visus euro zonos bankus į vieną, priverčiant juos prisiimti atsakomybę už visus tolesnius finansinius sprendimus ir neužkraunant šio galvos skausmo valstybėms. Šis bankininkas siūlo padaryti Ispanijos bankams išimtį ir suteikti jiems tiesioginę ES fondų paramą.
Tačiau padaryti išimtį Ispanijai ir dėl jos pakeisti fondų lėšų skyrimo tvarką apeinant vyriausybes ir paremiant bankus tiesiogiai – labai rizikinga, nes tokios pačios tvarkos greičiausiai bemat užsimanytų ir Airijos bei Portugalijos bankai. O trys išimtys iš vienos taisyklės reiškia, kad taisyklė iš esmės nebegalioja.
Juolab kad ir bankų prašomos sumos yra įspūdingos. Analitikų vertinimu, Ispanijos bankams šiuo metu stinga 100 mlrd. eurų, o Portugalijos vyriausybė jau yra pareiškusi, kad trims šalies bankams – „Millenium“, BPI ir valstybei priklausančiam „Caixa Geral de Depositos“ reikalinga 5,8 mlrd. eurų finansinė injekcija.

Š.m. birželį Europos Komisija (EK) paskelbė Europos skaitmeninės darbotvarkės įgyvendinimo 2011 m. ataskaitą, kurioje apžvelgiami ir vertinami valstybių narių pasiekimai informacinės visuomenės srityje.
EK duomenimis, Lietuva ir toliau yra viena pirmaujančių šalių Europoje pagal fiksuoto plačiajuosčio ryšio infrastruktūros rodiklius. Fiksuotojo plačiajuosčio ryšio linijų, kuriomis teikiama 10 Mb/s ir didesnės spartos interneto prieiga, dalis Lietuvoje 2011 m. sudarė 51,7 proc. visų interneto prieigos linijų (2010 m. jų buvo 41,9 proc.) ir buvo didesnė už ES vidurkį (48,4 proc.). Pagal 30 Mb/s ir didesnės spartos ryšio linijų dalį Lietuva yra antroji valstybė ES (Lietuvoje tokių linijų – 40 proc., ES vidurkis – 8,5 proc.), pagal sparčiausių – 100 Mb/s ir didesnės spartos  linijų dalį – ketvirtoji ES (Lietuvoje tokių linijų dalis – 9,4 proc. ES vidurkis – 1,3 proc.).
Kita vertus, fiksuotojo plačiajuosčio ryšio skverbtis (t.y. 100 gyventojų tenkantis plačiajuosčio ryšio linijų skaičius), parodanti infrastruktūros teikiamų galimybių panaudojimą, vis dar yra žemesnė nei ES vidurkis: Lietuvoje ji siekia 22,6 proc., ES vidurkis – 27,7 proc. Tačiau Lietuva užėmė trečią vietą Europoje pagal skverbties augimo tempą.
2011 m. pabaigos duomenimis, plačiajuosčiu ryšiu Lietuvoje naudojosi 57,2 proc. namų ūkių (ES vidurkis – 67,3 proc.) ir 87 proc. verslo įmonių (ES vidurkis – 86,5 proc.).
Judriojo plačiajuosčio ryšio skvarba Lietuvoje 2011 m. siekė 29,6 proc. (ES vidurkis – 43,1 proc.), ir šis rodiklis per praėjusius metus augo ypatingai sparčiai. Per mobilųjį telefoną internetu naudojasi 4,2 proc. gyventojų (ES – 11,8 proc. gyventojų).
Lietuvoje 2011 m. internetu nors kartą per savaitę ar dažniau naudojosi 61 proc. gyventojų (ES vidurkis – 67,5 proc.), tačiau net trečdalis gyventojų nėra nė karto naudojęsi internetu (ES – 24,3 proc.). Lietuviai dažniau, nei daugumos kitų ES valstybių gyventojai, internete skaito arba atsisiunčia laikraščius ar žurnalus (48,7 proc. gyventojų, ES – 30,7 proc.), žaidžia, žiūri, klauso arba siunčiasi žaidimus, nuotraukas, filmus ar muziką (34,5 proc. gyventojų, ES – 25,3 proc.), talpina internete savo pačių sukurtą turinį (25,3 proc. gyventojų, ES – 20,5 proc.), internetu ieško darbo ar siunčia įsidarbinimui reikalingą informaciją (15,1 proc. gyventojų, ES – 14,8 proc.), mokosi internetu organizuojamuose kursuose (8,1 proc. gyventojų, ES – 4 proc.). Tačiau lietuviai mažiau linkę internetu bendrauti su viešojo sektoriaus institucijomis: per paskutinius 3 mėn. tai darė 18,6 proc. gyventojų (ES – 29,1 proc.); per pastaruosius 12 mėn. – 30 proc. gyventojų (ES – 41 proc.).
Internetu prekes arba paslaugas 2011 m. užsakinėjo tik 16,2 proc. gyventojų (ES vidurkis – 42,7 proc.), tačiau šis rodiklis per metus labai sparčiai išaugo (beveik 6 proc. punktais). Tyrimo duomenimis, tik nedidelė Lietuvos gyventojų dalis internetu parduoda prekes ar paslaugas (pvz. per virtualius aukcionus) arba perka interneto turinį (t.y. turinį ar programinę įrangą, kurie pristatomi arba atnaujinami internetu) – tai daro tik apie 3 proc. gyventojų.
Tuo tarpu Lietuvos verslo įmonės yra aktyvios informacinės visuomenės paslaugų vartotojos ir teikėjos. 2011 m. 27 proc. Lietuvos įmonių pirko prekes ar paslaugas internetu, 21 proc. pardavė prekes ar paslaugas internetu (ES atitinkami rodikliai – 19,1 proc. ir 13 proc.). Nors šalies verslo įmonės mažai naudoja IRT savo vidinių verslo procesų integravimui (tai daro tik 23 proc. įmonių, mažiausiai ES, kurios vidurkis – 39,4 proc.), tačiau Lietuva užima antrą vietą ES pagal verslo įmonių, kurios siunčia ir gauna elektronines sąskaitas, dalį (Lietuvos rodiklis – 51,8 proc. įmonių, ES vidurkis – 30,8 proc.), trečią vietą – pagal įmonių, kurios naudoja RFID technologijas, dalį (Lietuvos rodiklis – 7,3 proc. įmonių, ES vidurkis – 3,5 proc. įmonių), taip pat verslo įmonės gerokai aktyviau dalinasi elektronine informacija tiekimo grandinėje (Lietuvoje – 33,5 proc., ES vidurkis – 17,9 proc.).
Didelė dalis verslo įmonių bendrauja su viešojo sektoriaus institucijomis internetu – pagal šį rodiklį Lietuva užima trečiąją vietą ES (2011 m. Lietuvos rodiklis – 98 proc., ES vidurkis – 84 proc.).
Lietuvos gyventojų skaitmeniniai įgūdžiai vertinami nevienareikšmiškai. Pagal gyventojų, kurie turi vidutinius ir aukštus kompiuterinio raštingumo gebėjimus, Lietuva atsilieka nuo kitų ES valstybių: Lietuvoje tokius įgūdžius turi 49,4 proc. gyventojų, ES vidurkis – 52,5 proc. gyventojų. Tuo tarpu pagal gyventojų, turinčių vidutinius ir aukštus interneto naudojimo įgūdžius, Lietuva užima 10 vietą tarp ES šalių: Lietuvos rodiklis – 53,1 proc. ES vidurkis – 42,6 proc.
Lietuva pirmauja Europoje pagal 16-24 proc. amžiaus jaunuolių, kurie įgijo skaitmeninio raštingumo įgūdžius formaliojo švietimo institucijose (mokyklose, kolegijose, universitetuose ar kt.), dalį – Lietuvoje šis rodiklis siekia 96,7 proc., ES vidurkis – 71,8 proc.
Tačiau lietuviai yra gana savikritiški, kaip darbuotojai vertindami savo turimus IRT įgūdžius – 28,5 proc. dirbančiųjų mano, kad šiuo metu turimi jų skaitmeninio raštingumo įgūdžiai nėra pakankami, kad per artimiausius vienerius metus jie galėtų pakeisti darbą.

Europos skaitmeninės darbotvarkės rezultatų suvestinę galite rasti internete adresu:
http://ec.europa.eu/information_society/digital-agenda/scoreboard/docs/2012/Scoreboard%20-%20Progress%20Report.pdf
Lietuvos apžvalgą galite rasti internete adresu:
http://ec.europa.eu/information_society/digital-agenda/scoreboard/countries/lt/index_en.htm

Praėjusią savaitę lankiausi uždaromoje Ignalinos atominėje elektrinėje. Vizitas į šį objektą buvo neatsitiktinis – liepos viduryje čia lankysis Europos Parlamento Biudžeto kontrolės komiteto delegacija, kurios dalyviai savo akimis turės progą įvertinti elektrinės uždarymo darbų eigą ir pajausti viso Lietuvos vykdomo projekto mastą.

Nuo to, kokį įspūdį susidarys Europos politikai, iš dalies priklausys ir tai, kokio ES verdikto galėsime tikėtis dėl šio projekto finansavimo lygio.
Lankydamasis Ignalinos atominėje elektrinėje negali išlikti abejingas: maždaug 1000 ha teritorijoje stūkso dešimtys masyvių pastatų, o į akis krenta šio objekto sudėtingumas: netgi uždarytoje elektrinėje nuolat dirba apie 2500 darbuotojų, specialios saugumo procedūros ir nuolatinis tikrinimas dėl užterštumo radiacija, nematyti įrenginiai, kurių vieni čia vietoje virsta metalo laužo krūva, o kiti dar tik statomi, kad pasitarnautų uždarant šį sovietų palikimą.
Negalima ignoruoti ir šio objekto įtakos regiono ekonomikai, juk Ignalinos elektrinėje dirbo absoliuti dauguma Visagino miesto gyventojų. Šio miesto socialinė-ekonominė būklė tiesiogiai priklausoma nuo Ignalinos faktoriaus, o elektrinės uždarymo projektai apima ir miesto bei jo regiono ekonominį perorientavimą. Ne veltui, Lietuvos stojimo į ES sutartyje buvo įvardinta, kad IAE uždarymas gali būti nepakeliama našta mūsų valstybei.
Vaikštant po uždaromą atominę elektrinę,  daug kartų persirengiant specialiais rūbais ir nuolat kertant vidinius apsaugos pultus, supranti, kad Ignalinos atominės elektrinės uždarymo problema, nėra vien finansinio pobūdžio, nors, žinoma, šis klausimas taip pat labai opus. Vis tik pagrindinis šio klausimo vardiklis yra saugumas. Vadinkime jį radiacijos sauga ar nacionaliniu saugumu ir abiem atvejais būsime teisūs. Kalba eina apie vienintelio tokio pasaulyje branduolinės energetikos objekto uždarymą, kuriam reikalingi milžiniški resursai ir patirtis, kurios neturi niekas pasaulyje, nes dar niekam neteko ir turbūt neteks uždarinėti tokio tipo atominių reaktorių.
Šis faktas buvo pripažintas ir Europos Parlamente, kada praėjusių metų balandį balsuojant buvo patvirtintas pranešimas, kad patirties, kaip uždaryti tokio masto objektą tiesiog neegzistuoja, todėl ir šio proceso finansavimui negali būti nustatytos „lubos“. Taigi, oficialiai pripažįstama, kad vykdydami šį projektą, mes galime kliautis tik savo žiniomis ir patirtimi.
Turbūt nedaugelis žino ne tik Europos Sąjungos institucijose, tačiau ir Lietuvoje, kad Sovietų sąjungą šį objektą statė ne mūsų respublikos, o visos sąjungos reikmėms karo atveju aprūpinti Šiaurės rytinius Rusijos rajonus. Ignalinos atominė elektrinė buvo projektuojama, kaip strateginis objektas, kuris vienintelis pasaulyje  galėjo veikti net ir tada, kai keičiamos branduolinio kuro kasetes. Nenutrūkstamos elektros energijos generatorius pagal projektą turėjo susidėti iš 4 branduolinių reaktorių. Laimei tik 2 iš jų buvo spėta pilnai pastatyti, nes antraip šiandien turėtume vykdyti dar sudėtingesnį elektrinės demontavimo projektą.
Dėl šios priežasties, skirtingai nuo slovakų ir bulgarų, kurie taip pat turi senų atominių elektrinių uždarymo problemą, Lietuvos atvejis yra kur kas sudėtingesnis technologiškai, natūralu, dėl to ir brangesnis bei pareikalausiantis daugiau laiko jį uždarant.
Laiko faktorius, beje, taip pat  ne paskutinis šioje istorijoje. Mes negalime branduolinio objekto uždarymo vykdyti neribotą laiką, nes rizikuotume sukurti dar vieną Černobylį Europos centre. Rizikuotume ne vien savo tautos ateities kartomis, o ir viso regiono branduolinius saugumu.
Tiesa, šiandien Ignalinos uždarymo klausimas ES krypsta Lietuvai nepalankia kryptimi. Šiuo metu rengiamas EP pranešimas yra gana kritiškas mūsų atžvilgiu, o atviros kritikos iš EP narių lūpų netrūksta ir viešojoje erdvėje. Europos politikai kvestionuoja, kur dingo IAE uždarymui jau skirti pinigai, tačiau iš Ignalinos vadovo mes sužinome, kad maždaug pusė šių pinigų išleista uždarymui reikalingų pastatų ir įrengimų bei pakaitinių elektros energijos pajėgumų statyboms, o kiti pinigai bus išmokėti subrangovams tada, kada suplanuoti darbai bus pilnai priduoti eksplotacijai.
Europos Sąjungos institucijose spekuliuojama, kad esą objekto uždarymo darbai yra pasistūmėję į priekį taip menkai, kad mes nors ir šiandien galėtume  atnaujinti branduolinių reaktorių darbą. Tačiau lankydamiesi atominėje elektrinėje, mes vėlgi sužinome, kad tokių galimybių nėra. Iš pirmojo reaktoriaus jau iškeltos visos 1661 branduolinio kuro kasetės, antrajame dar likę 1278 elementai. Po iškrovimo šie radioaktyvūs elementai privalės mažiausiai 5 metus būti specialiuose baseinuose, kol atauš. Kuro kasečių iš nebeveikiančių reaktorių būtų galima iškelti ir daugiau, tačiau dar nėra baigtos statybos objektų, kuriuose šie elementai galėtų saugiai laikomi. Dar viena priežastis, kodėl elektrinės darbo atnaujinti nebepavyktų yra tai, kad  vienintelis fabrikas Rusijoje gaminęs specialiai Ignalinos reaktoriui pritaikytas kuro kasetes taip pat jau yra uždarytas. Todėl kaltinimai Lietuvai, kad mes spekuliuojame atominės elektrinės darbo atnaujinimu yra neteisingi. Mes niekada neketinome ir neketiname atnaujinti uždarytos jėgainės darbo.
Pagaliau, kai išgirstame Europos pareigūnų siūlymus Ignalinos dekonstravimo darbus atlikti struktūrinių fondų ir netgi žemės ūkiui skiriamų lėšų sąskaita, išlaikyti šaltus nervus darosi sunku. Akivaizdu, kad struktūrinių fondų panaudojimas šiam tikslui ne tik iškreiptų pačią šių fondų idėją, bet Lietuvos ekonominei ir socialinei perspektyvai taptu „akmeniu po kaklu“ ir ilgiems dešimtmečiams užprogramuotų mūsų atsilikimą ne tik nuo senųjų ES valstybių, bet ir nuo bendros praeities naujųjų ES šalių. Atsakant į tokias replikas, būtina prisiminti Lietuvos stojimo į ES sutarties 4 priedą, kuriame ES pripažino, jog mūsų šaliai šio objekto uždarymas būtų nepakeliama našta, todėl Sąjunga turi užtikrinti adekvatų finansavimą.
Situacija išties sudėtinga, nes Europos Komisija IAE uždarymui mums siūlo papildomai skirti 230 mln. eurų, kada realus lėšų poreikis demontavimo darbams atlikti yra apie 1,5 mlrd. eurų. Ir nors mūsų argumentai gana svarūs, ar pavyks įtikti ES pareigūnus, kad planuojamo finansavimo negalima laikyti pakankamu, lieka neaišku.  Aišku viena, jog tai yra laikas, kada Lietuvos pusė turi dėti visas pastangas ir išnaudoti visas turimas galimybes, kad pavyktų įtikinti ES institucijų atstovus apie mūsų sprendžiamos problemos mastą ir jos sudėtingumą. Šiandien yra itin svarbus ir Lietuvos atstovų kalbėjimas vienu balsu, nes iki šiol iš pačių lietuvių politikų dažniau skambėjo abejonės mūsų galimybėmis išsiderėti palankiasnes IAE uždarymo finansavimo sąlygas, nei tvirti argumentai ir ryžtas.
Ignalinos atominė elektrinė niekada nebuvo Lietuvos projektas, tai buvo strateginis Sovietų sąjungos objektas, kurį paveldėjome mes kartu su  Europos Sąjunga, todėl būtų nesąžininga, jeigu šią problemą spręsti turėtume daugiausia Lietuvos nacionalinio biudžeto lėšomis. Nei Lietuva, nei kita panašaus dydžio valstybė negalėtų skirti tokių sumų infrastruktūros objekto demontavimui. Juolab tokiu ekonominiu laikotarpiu, kada turime spręsti krizės padarinius ir vos pajėgiame suvaldyti biudžeto deficitą. Pagaliau, Ignalinos atominė elektrinė nėra vien finansinis klausimas, nes pernelyg uždelstas jos demontavimas gali pradėti kelti radiacinio užterštumo grėsmę ne vien Lietuvai, o visam aplinkiniam regionui.

Ekonomika dažniausiai vertinama skaičiais, o ne jausmais. Tačiau geriausiai suprasti, ką tie skaičiai reiškia, galima tik suvokus, kuo gyvena krizės ištiktų šalių žmonės.

50 proc. “Bloomberg” apklaustų analitikų įsitikinę, kad Graikija šiemet išstos arba bus išmesta iš euro zonos. Tuo neabejoja ir “The Economist” ekspertai, ir, regis, patys graikai. Prieš keletą metų būta tik retorinių pasvarstymų, kas būtų, jei Graikija paliktų euro zoną, o dabar klausimas keliamas jau visiškai kitaip: kaip techniškai įgyvendinti jos pasitraukimą iš euro zonos ir kokių šalis patirtų ekonominių tokio pasitraukimo padarinių. Tačiau dar svarbiau, kaip tuos padarinius pajustų šalies gyventojai, kurie jau dabar slegiami tiek didžiulio nedarbo, tiek mažėjančių atlyginimų bei pensijų.
Lygiai taip pat nesiliauja kalbos ir apie Portugalijos, Ispanijos, Italijos ar Airijos ekonominę padėtį, šios šalys reguliariai koneveikiamos už netinkamą elgesį su pinigais, joms grasinama įvairiomis sankcijomis ir baudomis, tačiau ir vėl labai dažnai pamirštami paprasti tų šalių žmonės: keliamas klausimas, kaip dar labiau sudrausminti tų šalių politikus, bet retai svarstoma, kaip dar vienus metus išgyvens tų šalių piliečiai.
Todėl “Veidas” nusprendė pasiteirauti, kaip ekonominę padėtį, politikų sprendimus ir savo pačių gyvenimą vertina Graikijos, Portugalijos, Italijos gyventojai. Jie sutiko atskleisti, kaip krizė paveikė kiekvieno iš jų, taip pat jų artimųjų gyvenimą, pasidalyti mintimis, kokias jie mato savo šalies ateities perspektyvas.
Žinoma, tai neblogai atskleidžia ir gyventojų apklausos. Pavyzdžiui, pajamų sumažėjimą per pastaruosius dvejus metus asmeniškai pajuto 74 proc. graikų, 72 proc. portugalų, 65 proc. ispanų ir 65 proc. italų.
Kad šalies ekonominė padėtis artimiausiu metu ne gerės, o dar labiau blogės, įsitikinę 98 proc. graikų, 80 proc. portugalų, 52 proc. italų. Pagaliau, kad šalyje įvyks didesnis ar mažesnis perversmas, ekonomikos griūtis ar bent valdžios pokytis, neabejoja po 84 proc. graikų ir portugalų ir 71 proc. ispanų.
Tačiau kaip šiose apklausose atsiskleidžiančios mintys ir nuotaikos apibūdinamos pačių žmonių lūpomis?
Visi “Veido” kalbinti pašnekovai sutartinai tvirtina, kad gyventojų nuotaikos pasiekusios pavojingą ribą: aistros kunkuliuoja, neapykanta valdžiai yra didžiulė, pasipiktinimas Europos Sąjungos reguliuotojais – sunkiai nusakomas žodžiais. Juk žmogui, kuris neteko darbo ir negali susirasti naujo ar kurio pajamos sumažėjo dviem trečdaliais, o mokesčiai padidėjo daugiau nei dvigubai, nė motais kaltųjų paieška ar politikų aiškinimai, kad diržus susiveržti teks dar labiau ir tai tęsis neapibrėžtą laiką.
Juk Graikijoje nedarbas šiuo metu siekia 21,7 proc., Ispanijoje – 24,1 proc., Portugalijoje – 15 proc., ir šių skaičių niekaip neužglaisto faktas, kad Ispanijai 2012-aisiais galbūt pavyks įgyvendinti biudžeto deficito rodikliui keliamus reikalavimus, o Portugalijai šiemet gal pasiseks išvengti Graikijos likimo ir prašyti dalinio skolų nurašymo.
Taigi ko tikisi, kuo gyvena ir kaip savo šalies ekonominę padėtį vertina Graikijos, Portugalijos ir Italijos gyventojai?

Graikija, Atėnai
Reklamos fotografas ir dizaineris George’as Pasias

Situacija Graikijoje darosi nepakeliama, ir tai aš jaučiu asmeniškai. Priklausau vidurinei klasei ir jaučiu labai realią grėsmę, kad tuoj nebeišgalėsiu apmokėti net mėnesio sąskaitų, turint omenyje, kad privalau išlaikyti dvi savo dukras, studijuojančias universitete. Mano pajamos, palyginti su prieškriziniu laikotarpiu, sumažėjo dviem trečdaliais, o sąskaitos per dvejus metus išaugo 60 proc. Tai pajutau ne tik aš – Graikijoje visi atlyginimai ir pensijos sumažėjo maždaug per pusę. Pastaruosius dvejus metus jaučiamės taip, tarsi būtume lifte, kuriuo iš terasos ant daugiaaukščio namo stogo į rūsį nusileidžiama maždaug per dvi sekundes.
Bet ne vien ekonominė padėtis kelia didžiulį stresą. Graikijoje stulbinamai padidėjo nusikalstamumas, o Atėnuose naktį dabar pavojinga net išeiti į gatvę. Čia siautėja banditai ne tik iš Rusijos, Albanijos ar Pakistano, bet ir vietiniai, kuriems pablogėjusi ekonominė padėtis leido pasijusti nevaldomiems.
Visa tai dar labiau kaitina visuomenės aistras. Anksčiau būčiau sakęs, kad nuotaikos revoliucinės, o dabar manau, kad ore tvyro tikro socialinio sprogimo nuojauta. Žmonės balansuoja ties savo galimybių riba, jų kantrybė visiškai išsekusi. Ir jei niekas nesikeis ir padėtis tik blogės, neabejoju, kad tas sprogimas tikrai įvyks, o padarinių net nesiimčiau prognozuoti – jie nenuspėjami.
Žinoma, egzistuoja ir politinių būdų dabar susiklosčiusiai situacijai išspręsti. Mano nuomone, Graikijos padėtis į gera pasikeistų tuo atveju, jei per kitus parlamento rinkimus būtų išrinktos radikalios kairiosios jėgos. Manau, tik taip mes galime turėti bent šiokios tokios įtakos ES sprendimams.
Beje, nenorėčiau, kad Graikijai tektų pasitraukti iš euro zonos, bet jei padėtis ir toliau tik blogės ir žmonėms nebus suteikta jokios vilties, pasitraukimas, ko gero, bus geriausia išeitis.

Portugalija, Lisabona
IT specialistas Ricardo Salta

Krizę Portugalijoje pajuto kone kiekviena šeima. Praradus darbą vėl įsidarbinti beveik nėra galimybių – visi arba tik desperatiškai ieško pajamų šaltinio ir geriausiu atveju gyvena iš pašalpų, arba dirba pagal trumpalaikius kontraktus, kaip laisvai samdomi specialistai, be socialinių garantijų. Pats nesiskundžiu – turiu idėjų, neseniai sukūriau populiarią interneto svetainę, gaunu pajamų iš įvairių IT projektų, bet visos šios pajamos nėra stabilios, ir kol Portugalijos ekonominė padėtis nepasitaisys, kitaip ir nebus.
Blogiau yra vyresnės kartos žmonėms, kurie nėra tokie lankstūs ir kurie visą gyvenimą dirbo pagal profesiją, o dabar didžiulė jų dalis neteko darbo. Pavyzdžiui, taip nutiko ir mano tėvų šeimoje: mano tėvas gydytojas neseniai prarado darbą, nes buvo mažinamas gydytojų etatų skaičius, ir nemanau, kad artimiausiu metu susiras kitą. Tai itin kebli situacija, nes tėvų pajamos labai smarkiai sumažėjo – jie svarsto galimybę parduoti namą, iki minimumo apribojo savo išlaidas. Taip gyvena daugybė portugalų, ką jau kalbėti apie pensininkus, kurie iš viso neįsivaizduoju, kaip suduria galą su galu.
Žinoma, ne vieną gelbėja turizmas – ir toliau populiarios kaimo turizmo sodybos, nesiskundžia kelionių, poilsio organizatoriai, viešbučių savininkai. Tačiau miestuose padėtis itin įtempta, nepasitenkinimas valdžia pasiekęs maksimalų lygį. Manau, kad kylantis gyventojų pasipiktinimas anksčiau ar vėliau baigsis revoliucija.
Beje, portugalai pasižymi labai dideliu įsitraukimu į politinį gyvenimą. Nepažįstu nė vieno žmogaus, kuriam nerūpėtų politika. Visi turi savo įsivaizdavimą, ką ir kaip reikia keisti, viešojoje erdvėje nesiliauja diskusijos bei ginčai, ir, mano manymu, tai labai sveikintina: kad ir kokia supuvusi būtų šalies politika, bent jau visuomenė yra sveika ir mąstanti. Tikiuosi, kad daugumos protas įveiks mažumos stagnaciją ir Portugalijoje įvyks tikras perversmas.

Italija, Roma
Žurnalistas Alessio Jacona
Nemanau, kad oficialiai pateikiami skaičiai taip jau nieko nereiškia – iš dalies jie visai neblogai atskleidžia visuomenės nuotaikas. Kaip žurnalistas, galiu pasakyti, kad kuo ekonominiai rodikliai blogesni, tuo mano pašnekovų nuotaika prastesnė, o nepasitenkinimas valdžia didesnis. Deja, tikroji padėtis Italijoje netgi blogesnė, nei skelbia oficialioji statistika, ir žmonės tai nujaučia. Pavyzdžiui, neseniai “Demos-Coop” institutas, tiriantis visuomenės nuotaikų svyravimus, pranešė, kad daugiau nei 50 proc. italų save priskiria jau net ne vidutinei, o žemesnei ir žemiausiai visuomenės klasei. Tai labai iškalbingi skaičiai. Prieš krizę taip manė tik 20 proc. italų, tad nuotaikų ir jausmų pokytis akivaizdus.
Tą patį pastebiu ir kalbėdamasis su savo pašnekovais: daugelis jų jaučiasi gyvenantys net ne sunkmečio, o labai didelės krizės sąlygomis. Ir vėlgi tai patvirtina apklausos. Pavyzdžiui, “Nextplora” apklausa atskleidė, kad net 71 proc. italų mano, jog šalies ekonominė padėtis yra ne bloga, o tragiška. Na, o kai kalbama apie Italijos ekonomikos perspektyvas, pesimistų yra dvigubai daugiau nei optimistų (pastarųjų – vos 24 proc.).
Nežinau, prie kurių priskirti save: matyt, irgi prie pesimistų, nes nematau valdžios veiksmų, kurie leistų tikėtis ženklaus situacijos pagerėjimo. Kas Italijai dabar padėtų? Mano įsitikinimu, svarbiausia – tai skaitmeninė ekonomika, paremta inovacijomis. Tai leistų reformuoti viešąjį sektorių, sutaupytų milijardus, be to, inovacijos pasklistų po visus sektorius. Ir dar, žinoma, labai reikia sėkmės. Pageidautina – kuo greičiau.

„Raudonėjantis“ Europos politinis žemėlapis rodo žmonių norą gyventi iliuzinėje tikrovėje, kurią reikia finansuoti, ir lengviausia tai padaryti pagaminant papildomai eurų.

Jei dar prieš gerus metus kas būtų pasakęs, kad oficialiosiose institucijose Briuselyje, Atėnuose ir Frankfurte bus kuriami išėjimo iš euro zonos planai, būtų buvęs palydėtas pasipiktinimo replikomis. Šie planai, suprantama, nėra vieši ir net pati informacija apie jų egzistavimą greičiausiai būtų paneigta, tačiau norintys įsivaizduoti, kaip gali atrodyti išėjimas iš euro zonos, internete gali rasti bent aštuonis viešus planus, kuriuos pasiūlė pasaulio ekonomistai, norėdami gauti lordo Simono Wolfsono paskirtą 250 tūkst. svarų prizą už sklandžiausią išėjimo scenarijų.
Reitingų agentūra „Fitch“ išdėstė penkis euro zonos scenarijus, iš kurių trys yra apie euro zonos irimą. Didžiosios tarptautinės kompanijos savo finansines strategijas taip pat pildo „kas, jei euro zona pradės byrėti“ alternatyvomis. Europos investicijų bankas paskolų sutartyse su Graikijos įmonėmis numatė ir galimybę atsiskaityti kita valiuta nei euras.
Vargiai įmanoma įsivaizduoti, jog euro zonos pietinės valstybės taip greitai, giliai ir efektyviai reformuos savąsias ekonomikas, kad išnyks jų bankroto grėsmė. Greičiausiai dar daug metų bus stengiamasi jas ramstyti pinigais iš jau nuolatiniu tapusio Europos stabilumo mechanizmo ar per pigias Europos centrinio banko paskolas. Šiuo atveju euras silpnės, ES konkurencingumas mažės – juk milžiniški ištekliai skiriami ne reformoms, o išsrėbti praėjusios puotos nuostoliams. Arba neapsikentus bus imamasi chirurgijos ir iš euro klubo pašalintos nedrausmingosios valstybės – iš pradžių kuri nors viena, o kitos arba reformuosis, arba, sužavėtos galimybės pasigaminti pinigų, pačios nuskubės iš paskos.
Euro architektai tikrai suprato, kad netekusios galimybės spausdinti pinigus valstybės ims intensyviai skolintis. Juolab kad euras perėmė stabiliosios Vokietijos markės savybes (o Europos centrinis bankas – ir dalį Vokietijos centrinio banko personalo), ir tai gana ilgą laiką leido už mažas palūkanas skolintis visoms euro zonos narėms, tarsi jos būtų efektyvios ir patikimos kaip Vokietija.

Senos priemonės nesuveikė – ar veiks naujos?

Kad valstybės gali prasiskolinti ir kad tai sukels grėsmę eurui, nuo pat pradžių buvo taip aišku, jog eurui įsivesti buvo nustatyti Mastrichto kriterijai, kurių pirmieji du yra būtent ribojantys valstybių skolinimąsi. Konkrečiai jie skamba taip: valdžios sektoriaus deficitas negali sudaryti daugiau kaip 3 proc. BVP arba jis turi sparčiai ir nuosekliai artėti prie šio lygio; valdžios sektoriaus skola turi būti ne didesnė kaip 60 proc. BVP arba ji turi sparčiai ir nuosekliai mažėti.
Jei šalys nesilaikytų šių sutartinių įsipareigojimų, turi būti taikoma perteklinio biudžeto deficito procedūra, įtvirtinta ES sutartyje. Europos stabilumo ir augimo paktas taip pat koncentruojasi į euro zonos valstybių biudžetų politiką, tačiau reguliavimų gausa nesutrukdė kai kurioms valstybėms sistemingai nepaisyti sutartų rodiklių. Portugalija, Graikija, Ispanija ir net Italija taip prasiskolino, kad be kitų euro zonos valstybių ir be Europos centrinio banko pagalbos nebegali išmokėti skolos arba ją restruktūrizuoti (kitaip tariant, pasiskolinti naujai senoms skoloms sumokėti).
Dabar euro zonos valstybės siekia priimti naują fiskalinės drausmės sutartį – dar vieną mėginimą suvaldyti euro zonos valstybių skolas. Net jei visos ES šalys (išskyrus Jungtinę Karalystę ir Čekiją, kurios prie sutarties neprisijungė jau per pirmąjį etapą) ratifikuotų šią sutartį, pagrindinis klausimas lieka, kas suteikia pagrindo manyti, kad ši sutartis veiks, jei neveikė kitos analogiškų tikslų siekiančios sutartys.

Precedento neturintys ECB sprendimai

Taigi euras yra atsidūręs pabudusio ugnikalnio viršūnėje. Prasiskolinusios šalys mielai paaukotų euro stabilumą, joms labai patiktų, kad Europos centrinis bankas (ECB) tiesiog padengtų jų skolas, tiesiogiai ar per sofistikuotus instrumentus. Skolos juk eurais, ECB juos leidžia, gamina – štai kur lengviausias sprendimas. Toks skolų monetizavimas reikštų euro infliaciją, jo vertės kritimą. Tie, kurie turi eurų savo sąskaitose ar piniginėse, patys to nenorėdami ir nežinodami apmokėtų išlaidautojų skolas.
Europos centrinis bankas priešinasi tokiems ketinimams, tačiau jau padarė ir labai didelių nuolaidų. Ko vertas vien privalomųjų atsargų normos sumažinimas nuo 2 iki 1 proc. nuo šių metų sausio 18 d. Privalomųjų atsargų norma buvo sumažinta pirmą kartą per visą ECB istoriją nuo pat euro įvedimo 1999 m. Privalomųjų atsargų normos sumažinimas padidina komercinių bankų likvidumą, jų disponuojamas lėšas, tačiau tai veikia kaip pinigų kiekio dauginimo priemonė. Vien dėl privalomųjų atsargų normos sumažinimo bankai gavo galimybę disponuoti 103 mlrd. eurų suma.
Tačiau tai tik pinigų dauginimo pradžia. Komerciniai bankai, rezervuodami tik simbolinę indėlio dalį atsiskaitomosiose sąskaitose, toliau daugina pinigus per pinigų multiplikatorių (šis rodiklis parodo, kiek kartų padaugėja pinigų kiekis, palyginti su pinigų baze). Štai pinigų junginio M1 (grynieji pinigai apyvartoje ir vienos dienos indėliai) multiplikatorius svyruoja apie keturis. Pinigų kiekis M1 nuo euro įvedimo buvo padidintas beveik apie 2,7 karto nuo arti dviejų iki beveik penkių trilijonų eurų 2011 m. pabaigoje.
ECB nuo praėjusių metų gruodžio iki šių metų kovo bankų balansus papildė vienu trilijonu naujų eurų. Tik laiko klausimas, kada šie pinigai iš pasyvios būklės bankų balansuose bus paversti aktyviais kreditais, sukeldami infliacijos bangą.
Tačiau net ir tokios milžiniškos injekcijos pakako investuotojų ramybei nupirkti tik keturiems mėnesiams. Neapibrėžtumą sustiprina ir buvę bei artėjantys rinkimai Prancūzijoje, Graikijoje, kitąmet – Vokietijoje. Politikai desperatiškai ieško pinigų, nespėjus pastatyti 800 mlrd. eurų „ugniasienės“ per Europos fiskalinio stabilumo fondą ir Europos stabilumo mechanizmą, politikai jau kuria „augimo planą“ ir galvoja apie papildomus 200 mlrd. eurų investicijų, pritrauktų iš privataus sektoriaus panaudojant ESM lėšas.

Ugnikalnį užgesinti gali tik reformos

Plėšomasi dėl pinigų, ieškoma stimulų, o juk laiką būtina išnaudoti reformoms, ir būtent jos turėtų tapti atsigavimo bei augimo pagrindu. Akivaizdu, kad „gerovės valstybės“ nebegali pavežti žadėtos gerovės. Nelankstus darbo santykių reglamentavimas ir nepamatuotos garantijos dirbantiesiems lemia didelį nedarbą, pavyzdžiui, Prancūzijoje daugėja šeimų, kurių kelios kartos (seneliai, tėvai, vaikai) niekada nėra dirbusios ir gyvena tik iš pašalpų. Didžiausias nedarbas Ispanijoje (22,9 proc.), Graikijoje (19,2 proc.), trečia yra Lietuva (15,3 proc.), ir tai iškalbinga nuoroda, kad reikia keisti darbo santykių reglamentavimą.
Gerovę gali sukurti tik aktyvus verslas, tad būtina reikšmingai palengvinti galimybes juo užsiimti ir jį plėtoti. Šios srities išvadavimas nuo bereikalingų suvaržymų nieko nekainuoja, tad galėtų tapti masiniu reiškiniu ne tik „apsikiaulinusiose“ (PIIGS) šalyse, bet ir visoje ES. Toną galėtų užduoti pats Briuselis, suspenduodamas naujų reguliavimų kūrimą, kol nebus peržiūrėti ir panaikinti gausūs esami.
Tiksinti bomba visose valstybėse yra einamosiomis įmokomis ir išmokomis paremta valstybinio socialinio draudimo (pensijų) sistema. Šalyse praėjo pensinio amžiaus vėlinimo banga, Lietuvoje pensinis amžius taip pat padidintas iki 65 metų, tačiau toks sprendimas laikinai permeta sistemos nuostolių naštą ant dirbančiųjų pečių, bet ilgainiui ylos ir vėl ims lįsti iš maišo.
Esama sistema veiktų esant visiškam užimtumui, dideliam gimstamumui. Tačiau koks paradoksas: pati perskirstymo sistema mažina ir užimtumo, ir gimstamumo paskatas. Reikia pakeisti pačią sistemą, kad ištrūktum iš šio užburto rato, tačiau tai nepaprasta – reikia ir laiko, ir lėšų prisiimtiems įsipareigojimams įvykdyti. Tai paaiškina, kodėl politikai kiek tik pajėgs, tiek stengsis, kad socialinio draudimo reforma būtų ne per jų kadenciją.
Sveikatos apsaugai išleidžiama vis daugiau biudžeto pinigų, ir paleidus vadeles galima būtų išleisti visą biudžetą ar net BVP. Vadelėmis turėtų tapti didesnis sistemos paslaugos teikimo ir finansavimo privatizavimas, nes tik taip galima pasiekti, kad žmogui būtų suteikta ir reikalinga paslauga, ir laiku. Tačiau nė viena ES valstybė negali pasidalyti pavyzdiniu sveikatos sistemos modeliu ir reta kuri imasi nors mažų žingsnelių sistemai pertvarkyti.
Socialinė parama – dar viena jautri sritis, kurioje nepakaks tik elementarių taupymo priemonių, kai sumažinama pati paramos suma. Čia būtini pokyčiai, keičiantys žmogaus motyvaciją nuo „gauti“ prie „dirbti“, ir tada atsiras tam besipriešinančių, kurie geriau degins svetimas parduotuves ar net savo kūną, nei pakeis įprastą gyvenimo būdą.
Tai, kad šalys socialinei gerovei finansuoti skolinasi milijardines sumas, byloja tik viena – ne vienus metus gyventą gyvenimą ne pagal kišenę. Jam pakeisti reikia politikų valios, susitelkimo, laiko ir lėšų, tačiau net ir šiems esant reikės „susitarti su masėmis“, įtikinti žmones, o tai yra sunkiausia užduotis.

Lietuvos pasirinkimai

„Raudonėjantis“ Europos politinis žemėlapis rodo žmonių norą gyventi iliuzinėje tikrovėje, kurią reikia finansuoti, ir lengviausia tai padaryti pagaminant papildomai eurų. Štai ant tokio ugnikalnio yra padėtas euras, ir Lietuva deklaruoja jo siekianti 2014 m.
Euro įsivedimas, žinoma, visiškai eliminuotų grėsmę, kad Lietuvos politikai panorėtų atsisieti nuo euro, imti spausdinti litus ir jais dengti, pavyzdžiui, „Sodros“ deficitą. Tačiau euro zona pati išgyvena tokias turbulencijas, kad darosi sunku atskirti, kur čia vilkas, o kur – meška. Todėl atrodo, kad patogiausias dabar ne euro įsivedimas, bet jo siekimo procesas, nes tada mes gauname euro pranašumus ir išlaikome saugų atstumą, jei euro zona neišlaikys išbandymo.

Rūta Vainienė
Lietuvos laisvosios rinkos instituto specialioji ekspertė

Sekmadienį, minint Motinos dieną, tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis” renginių maratonas sukosi ne įprastoje aplinkoje – teatro scenoje, bet mados ir stiliaus centro „Europa” erdvėje.

Čia savo pasirodymus surengė lietuvių menininkų grupė „Žuvies akis“ bei vokiečių šokio kūrėjai „Silke Z./resistdance“, taip pat buvo rodomas Berlyno šokio agentūros filmas „Berlin gogos“.

„Šis neeilinis renginys mūsų centro erdvėje leido organizatoriams parodyti, kad menas yra šalia mūsų, kad jis gali būti kiekvieno mūsų kasdienybės dalis, – sako mados ir stiliaus centro „Europa” vadovė Gintarė Urnevičienė. – Įvykę spektakliai buvo tikra šventė visai šeimai, o ypač – mamoms”. G. Urnevičienės teigimu, ateityje tokių netradicinių meno bei kultūros renginių centro erdvėse bus ir daugiau, siekiant priartinti meną prie lankytojų.

Festivalio lankytojams dvi netikėtas šiuolaikinio šokio improvizacijas padovanojo vokiečių trupės „Silke Z./resistdance“ šokėjai. Tris kartus parodytas choreografų Ingos Kuznecovos ir Petro Lisausko bei klaipėdiečių menininkų grupės „Žuvies akis“ spektaklis „Ir viskas klojos kuo puikiausiai“ kvietė per šokį pažvelgti į poros santykius, bandymus išvengti konfliktų, išgirsti ir suprasti vienas kitą. Filme „Berlin gogos” šokis buvo pristatomas kaip prekė, pritaikyta pagal kiekvieno skonį.

„Džiaugiamės, kad renginyje apsilankė tiek žmonių, – sako „Naujojo Baltijos šokio“ vadovas Audronis Imbrasas. – Seniai siekėme ištrūkti iš įprastų teatrinių erdvių ir pristatyti profesionalų šokio meną platesniam žmonių ratui. Toks pasisekimas tik skatina ateityje organizuoti daugiau meno renginių netradicinėje aplinkoje”.

Šiuolaikinis šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis” šiemet vyksta jau 16-ą kartą. Tai yra didžiausias tokio pobūdžio renginys Baltijos šalyse. Nuo 1997 m. festivalio rengėjai šalies publikai jau pristatė trupes iš visų Šiaurės ir Baltijos šalių, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Ispanijos, Belgijos, Izraelio, Kanados, Slovėnijos, Serbijos, Rusijos, Baltarusijos, Kazachstano, Lenkijos, Šveicarijos, Graikijos, ir Senegalo.

Naujoji Europos fiskalinė sutartis įsigalios dar tik po metų, bet vien sprendimas ją ratifikuoti jau spėjo padaryti gerą darbą: euro krizė lyg ir suvaldyta, o ekonominės ES prognozės, nors ir iš lėto, ima gerėti. Kitas žingsnis, kurio iš politikų laukia Europos verslas, – tai drastiškos ir drąsios reformos.
Apie tai, kaip dabartinę verslo aplinką ir fiskalines naujoves vertina verslo atstovai, kalbamės su balandžio pabaigoje Lietuvoje viešėjusiu Europos pramonės konfederacijos BUSINESSEUROPE generaliniu direktoriumi Philippe’u de Bucku.

VEIDAS: Jūsų žiniomis, kaip naujoji fiskalinė sutartis spėjo paveikti Europos verslo atmosferą? Ar valstybių fiskalinė drausmė skatins verslo plėtrą, ar kaip tik taps iššūkiu?
Ph.B.: Pirmieji stabilumo ženklai pasirodė dar metų pradžioje. Nors ir iš lėto, taip pat didėja bendras pasitikėjimas ekonomika. Vyriausybių pasirašyta sutartis įrodė, kad valstybės vieningai siekia fiskalinės drausmės, ir tai labai sveikintina. Tačiau vien tik naujojo pakto nepakaks, nes būtinos radikalios, drąsios reformos: tik tada Europa išliks konkurencinga, o euras – stabilus.
Kita vertus, dabar matomi stabilumo ženklai nėra vien tik minėto pakto nuopelnas. Finansų rinkos stabilizavosi dar ir dėl to, kad buvo pasiektas susitarimas su privačiu sektoriumi dėl Graikijos skolos, kartu pasitarnavo ir Europos centrinio banko sprendimas bankams suteikti vidutinės trukmės finansinių išteklių. Pagaliau kai kurios ES šalys ėmėsi griežtų fiskalinių ir struktūrinių priemonių.
VEIDAS: Tačiau tų šalių gyventojai fiskalinės drausmės idėjos nelinkę palaikyti?
Ph.B.: Tai tiesa, gyventojai nepalaiko fiskalinės konsolidacijos, ir tai galima suprasti. Tačiau tai būtina ir, ko gero, pagrindinė priemonė, norint susigrąžinti investuotojų pasitikėjimą. Svarbiausia – kad ši konsolidacija būtų nukreipta į ekonomikos augimą, o tai padaryti galima radikaliai sumažinus nereikalingas išlaidas, išsaugant visas svarbiausias investicijas, o ne didinant mokesčius.
VEIDAS: Paminėjote reformas. Kurios iš jų, jūsų vertinimu, pačios svarbiausios?
Ph.B.: Svarbiausias dalykas valstybėms yra sureguliuoti viešąsias išlaidas, įskaitant viešojo sektoriaus efektyvumo didinimą.
Žinoma, svarbios ir tos reformos, kurios susijusios su darbo rinka, mat būtina spręsti nedarbo problemą.
VEIDAS: O kokias reformas pirmiausia įgyvendinti patartumėte Lietuvai?
Ph.B.: Jei kalbėsime apie Lietuvą, negalėčiau patarti kažko kito, nei pataria Lietuvos pramonininkų konfederacija: konsoliduoti viešąsias išlaidas, investuoti į tyrimus, plėtrą ir inovacijas, reformuoti darbo rinką ir išmokų sistemą, reformuoti mokesčių sistemą ir sukurti stabilią mokesčių politiką, taip pat sukurti įmonėms prieigą prie finansavimo, stiprinti verslo aplinką ir skatinti verslumą.
VEIDAS: Ar manote, kad centralizuota ES fiskalinė politika žemyne skatina verslumą? Ir ar tai nepavers tokių šalių kaip Lietuva tam tikra ES periferija?
Ph.B.: Verslo atstovai palaiko idėją, kad biudžeto deficitas neturėtų viršyti 1 proc. BVP. Tačiau nepritaria jokiems naujiems ES mastu taikomiems mokesčiams, įskaitant ir finansinių transakcijų mokestį.
Atsakydamas į antrą klausimo dalį noriu pabrėžti, kad investuotojai dairosi visomis kryptimis, ir svarbiausia, kad kiekviena ES narė siektų tų investuotojus pritraukti.

Liko dvi savaitės iki „Naujosios dramos akcijos“ pradžios. Jei nespėjote anksčiau jos aplankyti – susiruoškite: tai gali būti paskutinė proga.

Dažniausiai abejonių dėl festivalių tęstinumo prasmės jų rengėjams kyla tuomet, kai renginio biudžetas tampa gėdingai mažas. Teatrologas Audronis Liuga, „Naujosios dramos akcijos“ (NDA) sumanytojas, tvirtina, kad šis atvejis – kitoks: NDA šįmet skirta 90 tūkst. Lt, arba 40 tūkst. Lt daugiau nei pernai. Vis dėlto šis, keturioliktasis, NDA festivalis gali užverti jo istoriją, mat Nacionalinio dramos teatro meno vadovu tapęs teatrologas A.Liuga ketina daugiau laiko skirti šio teatro repertuaro planavimui ir nacionalinės dramaturgijos festivaliui „Versmė“.
„Pateiksiu programą naujam tęstinio finansavimo konkursui, bet neverksiu, jei pasirodys, kad tai nebereikalinga. Gal vietoj šio festivalio atsiras kitas renginys“, – svarsto NDA iniciatorius.

Svajonės ir kompromisai

Atsisveikinti su žiūrovais ketinama pakelta galva. Tiesa, didžiausios pastarųjų metų svajonės – atvežti į Lietuvą Krzysztofo Warlikowskio spektaklį „(A)pollonia“ – NDA vadovui taip ir nepavyko įgyvendinti, mat vienas toks projektas pareikalautų mažiausiai visam festivaliui skiriamo biudžeto. „Manau, kad šis kūrinys – tai vertingiausia, kas Europos teatre buvo sukurta per pastaruosius dešimt metų“, – vertina A.Liuga.
Kadangi nėra pagrindo tikėtis, kad artimiausiu metu teatro festivaliai Lietuvoje smarkiai praturtėtų, o ir erdvių, galinčių kokybiškai priimti tokio mastelio reginį, stokojame, galiausiai nuspręsta rinktis kompromisą: parodyti lietuviams bent jau K.Warlikowskio spektaklio vaizdo įrašą. Jį Vilniuje pristatys su šiuo lenkų režisieriumi bendradarbiaujantis dramaturgas Piotras Gruszczynskis. Matysime ir dokumentinį filmą, įamžinusį šio K.Warlikowskio spektaklio gimimo akimirkas.
Beveik penkias valandas trunkanti “(A)pollonia” – pagal tikrą holokausto metų istoriją sukurtas spektaklis. Mergina, vardu Apolonija, gelbėja žydus, tačiau yra susekama. Jos tėvas galėtų išgelbėti dukterį nuo mirties, tačiau atsisako prisiimti svetimą kaltę. Spektaklio pavadinimas suponuoja nuorodą ir į Lenkijos, kaip valstybės, užimtą poziciją holokausto problemos atžvilgiu.

Pripažinti festivalio atradimai

Šių metų NDA programoje pristatomi prieš dešimtmetį festivalyje dalyvavę kūrėjai: tai latvis Alvis Hermanis, vengras Arpadas Schillingas, norvegas Amundas Sjolie Sveenas. Tuomet jie tebuvo daug žadantys jauni režisieriai, pradedantys savo tarptautinę karjerą. „Įdomu bus pamatyti ir palyginti, kokias vertybes, pozicijas jie gina šiandien“, – pabrėžia A.Liuga.
A.Hermanio vadovaujamas Naujasis Rygos teatras NDA festivalyje rodo spektaklį „Sonia“, sukurtą Tatjanos Tolstajos novelės motyvais ir pelniusį daugybę apdovanojimų. Jis įkūnija vieną pagrindinių A.Hermanio kūrybos credo: „Jei žiūrovas šypsosi, nors tuo pat metu jo akyse ašaros, vadinasi, teatras palietė patį jautriausią dalyką šiame pasaulyje – žmogaus sielą.“
Norvego A.S.Sveeno spektaklis „Norvegijos kelias“ – tai paskaita ir kartu provokacija, vaizduojanti politikus, bandančius kurti tobulą šalies kultūros įvaizdį. Norvegija – turtingiausia pasaulio valstybė, bet ar naftos verslo pinigai gali nulemti jos menininkų kūrybos aukštumas?
Ne kartą festivalyje su savuoju „Kretakor“ teatru viešėjęs vengras A.Schillingas pristatys naujausią projektą – „Krizės trilogiją“, vaizduojančią trijų vienos šeimos narių (vaiko, tėvo ir motinos) istorijas. Matysime dvi trilogijos dalis – filmą „JP.CO.DE“ apie maištingai nusiteikusį paauglį Balašą ir spektaklį „Dvasininkė“, pasakojantį apie jo motiną – garsią aktorę Lillą Gát. Ji išvyksta iš Budapešto ir imasi dramos mokytojos pareigų atokiame kaime, tačiau pastangos dirbti naujoviškai baigiasi katastrofa…
Spektaklis, kuriame šalia profesionalių aktorių vaidina dvidešimt vengrų paauglių iš Rumunijos, Vengrijoje sukėlė aštrias diskusijas apie šiuolaikinio menininko atsakomybę visuomenei ir jos naująją kartą.

„Naujosios dramos akcijos ’12“ svečių programa
Gegužės 15 d. 18 val. Menų spaustuvėje – „Norvegijos kelias“. Projekto autorius A.S.Sveenas (Norvegija). Spektaklis-paskaita anglų kalba
Gegužės 15 d. 20 val. Menų spaustuvėje – „Sonia“. Režisierius A.Hermanis (Latvija). Spektaklis rusų kalba su lietuviškais subtitrais
Gegužės 18 d. 18 val. Nacionaliniame dramos teatre – „JP.CO.DE“. Režisierius Peteris Francsikai (Vengrija). Filmas vengrų kalba su angliškais subtitrais
Gegužės 18 d. 20 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Dvasininkė“. Režisierius A.Schillingas (Vengrija). Spektaklis vengrų kalba su lietuviškais subtitrais
Gegužės 21 d. 17 val. Menų spaustuvėje – „(A)pollonia“. Režisierius K.Warlikowskis (Lenkija). Spektaklio lenkų kalba vaizdo įrašas su lietuviškais subtitrais
Gegužės 21 d. 22 val. Menų spaustuvėje – „K.Warlikowski, arba aukojimosi palikimas“. Režisierė Manuelle Blanc (Prancūzija). Dokumentinis filmas lenkų kalba su angliškais subtitrais

Rytoj, tai yra gegužės pirmąją, sukaks jau aštuoneri metai, kai Lietuva yra Europos Sąjungos narė. Per tiek laiko dauguma šalies gyventojų jau pajuto tiek šios organizacijos teikiamus pranašumus, tiek trūkumus.

Kaip paaiškėjo iš „Veido“ užsakymu tyrimų bendrovės „Prime consulting“ atliktos naujausios sociologinės apklausos, daugiau nei pusė respondentų, vertindami Lietuvos narystę ES, mato daug pliusų, bet nemažai ir minusų. O besąlygiškai besidžiaugiančiųjų – kiek daugiau nei ketvirtadalis. Jokio džiaugsmo Lietuvos narystė ES nekelia 18,4 proc. apklaustųjų.
Pasiteiravus, ko respondentams asmeniškai trūksta, kad jie jaustųsi tikrais europiečiais, dažniausiai buvo minimi šie trys atsakymai: šalyje turėtų būti didesnis bendras gyvenimo lygis, mažėti skurdas; reikėtų daugiau pinigų; turėtų mažėti korupcija, biurokratija, gerėti valstybės valdymo kontrolė.
O šiandien tikrais europiečiais jaučiasi dar tik 7 proc. apklaustų šalies gyventojų.

Gegužės 1 d. sukanka aštuoneri metai, kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare. Ar jūs džiaugiatės Lietuvos naryste ES? (proc.)

Ir taip, ir ne, nes matau ir pliusų, ir nemažai minusų    52,8
Taip, džiaugiuosi    28,8
Ne, nesidžiaugiu    18,4

Ko jums asmeniškai trūksta, kad jaustumėtės tikru europiečiu? (proc.)

Šalyje turėtų būti didesnis bendras gyvenimo lygis, mažėti skurdas    43,8
Daugiau pinigų, geresnio būsto, naujesnio automobilio ir pan.    19,6
Turėtų mažėti korupcija, biurokratija, gerėti valstybės valdymo kontrolė    17,4
Malonesnio bendravimo tarp žmonių – Lietuvoje per daug niūrių veidų ir per mažai šypsenų    10,4
Aš jau dabar jaučiuosi tikru europiečiu    7
Nežinau / neturiu nuomonės    1,8

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2012 m. balandžio 10–11 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Prancūzijoje, Italijoje, Graikijoje, Portugalijoje ir daugelyje kitų Europos Sąjungos šalių viešojo sektoriaus išlaikymas suvalgo vis didesnę biudžeto dalį ir ima lenkti net visuomet viešosiomis paslaugomis garsėjusią Švediją.

Pastarąjį dešimtmetį viešojo sektoriaus finansavimas ES nuolat auga, ir visai ne Švedijos ar kitų Skandinavijos šalių sąskaita. Jas vejasi, o kartais net lenkia kitos ES valstybės, pakilimo laikotarpiu užsimojusios nukopijuoti švediškąjį gerovės valstybės modelį ir ėmusios leisti vis daugiau pinigų viešajam sektoriui. Deja, ekonomistai sutinka, kad tai, kas išleidžiama dabar, yra ženkliai per daug ir valstybės tampa savotiškomis savo pačių įkaitėmis. Pavyzdžiui, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros agentūros duomenimis, ES valstybių viešojo sektoriaus išlaidų vidurkis šiuo metu siekia 43 proc., o štai Prancūzijoje viešasis sektorius per metus kainuoja net 56 proc. BVP, Italijoje – 50 proc., Graikijoje ir Ispanijoje – apie 45 proc. Didelių išlaidų sritys – pavyzdžiui, sveikatos priežiūros, švietimo ir socialinės apsaugos paslaugų teikimas – tenka nacionaliniams biudžetams, o štai centralizuotos ES išlaidos viešajam sektoriui siekia vos 122,9 mlrd. eurų, arba apie 1 proc. ES BVP.
Iki krizės daugelis valstybių žavėjosi Švedijos modeliu ir bandė jį taikyti savo šalyse, nes manyta, kad viešųjų išlaidų didinimas savo ruožtu skatina ekonomikos augimą. Tačiau dabar, atėjus laikui už tai susimokėti kreditoriams, darosi akivaizdu, kad nukopijuoti ir savo šalyje pritaikyti švediškąjį gerovės modelį ne taip paprasta. Visų pirma, didesnės viešosios išlaidos gali būti finansuojamos tik iš mokesčių. Vadinasi, arba reikia apkarpyti išlaidas, arba didinti mokesčius. Ir ekonomikos, priklausomos nuo viešojo sektoriaus finansavimo, atsidūrė savotiškoje aklavietėje.
Kaip teigia ekonomikos guru vadinamas Nourielis Roubini, tiek valstybės, tiek jose veikiančios konkrečios įmonės sunkmečiu didesnį šoką patiria būtent gausiai viešąjį sektorių finansuojančiose šalyse. Mat čia įmonės tikisi išlaukti sunkmetį, o daugiausia kapitalo išlaidų skiria darbo išteklius taupančioms technologijoms, kas reiškia, kad darbo vietų kūrimas tampa labai ribotas. Taigi, vietoje to, kad skatintų ekonomikos augimą, didelės viešojo sektoriaus išlaidos iš esmės ima ją lėtinti.

Dėl ko protestuoja graikai

Taigi, vienaip sunkmetį išgyvena švedai ar britai, visai kitaip – graikai ar ispanai. Ir tai priklauso ne tik nuo valstybės ekonomikos modelio, bet ir nuo visuomenės mentaliteto, kuris irgi negali pasikeisti per vieną dieną. Štai kodėl švedai nestreikuoja, net jei mažinamos viešosios išlaidos (įskaitant ir socialines), o, tarkime, graikai nuolat stovinuoja ties parlamento rūmais su degančiomis vėliavomis ir pasirengę bet kurį politiką apmėtyti kiaušiniais, net jei Velykos jau praėjo.
Paaiškinti tai galima paanalizavus šių valstybių ekonomikos modelius ir jų nulemtą gyventojų mentalitetą. Savo ekonomikos modeliais kardinaliai skiriasi jau minėta Švedija, ją nesėkmingai kopijuoti mėginusi Prancūzija, Graikija ir, tarkime, liberaliomis idėjomis besivadovaujanti Didžioji Britanija, puikiai įkūnijanti liberalųjį valstybės modelį. Šio modelio valstybėse valdžios institucijos minimaliai kišasi į socialinę sferą. Valstybė čia globoja tik tuos socialinius gyventojų sluoksnius, kurie patys negali savimi pasirūpinti. Tokia socialinė pagalba yra minimali, skirstoma konkretiems adresatams ir griežtai kontroliuojama.
Kitas, visai priešingas variantas – vadinamosios redistribucinio (perskirstymo) modelio valstybės, tokios kaip Švedija.
Čia valdžia paprastai išsikelia labai ambicingus tikslus socialinės politikos srityje, siekiant išlyginti gyventojų galimybes gerovei pasiekti, taikant platų pajamų perskirstymą. Nors XX a. paskutinį dešimtmetį Švedija išgyveno didelę ekonominę recesiją ir kai kurios socialinės garantijos gyventojams ir šeimoms buvo apribotos, tai beveik nepalietė viešųjų paslaugų, kurios visą laiką buvo švediškosios gerovės pavyzdys.
Pavyzdžiui, Švedijoje socialinės išlaidos (t.y. lėšos, skiriamos socialinėms reikmėms, tokioms kaip sveikata, mokslas, pašalpos) ir prieš dešimtmetį, ir dabar svyruoja apie 30 proc. BVP. Didžiojoje Britanijoje – tas pats, jos mažesnės, bet stabilios. O štai Prancūzija, Ispanija, Graikija įpratino gyventojus prie vis didėjančio socialinių išlaidų kąsnio. Pavyzdžiui, Graikijoje socialinės išlaidos prieš 10 metų siekė apie 22 proc., dabar – apie 44 proc. Ir kai prabylama apie jų radikalų mažinimą, natūralu, kad kyla pasipiktinimas.
Štai kodėl nestreikuoja nei britai, nei švedai. Pirmieji susitaikė su sunkmečio reformomis, nes jos neprieštarauja jų įsivaizdavimui, kaip turi būti valdomas šalies ūkis Antrieji per daug nepajuto biudžeto apkarpymų, tad ir protestuoti nebuvo didelio reikalo. Užtat švediškąjį modelį pas save kopijuoti bandžiusios valstybės dabar kenčia ne tik nuo didžiulių skolų, bet ir nuo nesibaigiančių protestų.
ES statistikos agentūros “Eurostat” duomenimis, trečdalis Graikijos žmonių, nepaisant neva labai palankios socialinės politikos, gyvena žemiau skurdo ribos. Benamių nuo 2009 m. padaugėjo 25 proc. Be to, yra didelis visuomenės pasipriešinimas valstybės išlaidų karpymui mažinant socialinę paramą ir viešąsias paslaugas. Neseniai atlikta apklausa rodo, kad 95,7 proc. graikų mano, jog taupymo politika yra per žiauri.
Visa tai – dėl to, kad Švedija savo viešąjį sektorių užsiaugino nesiskolindama, o generuodama pajamas šalies viduje. O štai tos valstybės, kurios bandė viešąjį sektorių padidinti “į skolą”, dabar moka labai didelę kainą.

Teks sukti vokiškuoju pavyzdžiu

Ekonomistai Carmen Reinhart ir Kennethas Rogoffas, nagrinėdami 44 šalių duomenis, nustatė neigiamą priklausomybę tarp ekonomikos augimo ir valdžios sektoriaus skolos lygio. Tyrimas parodė, kad didelių skolų slegiamos šalys vystosi lėčiau nei valstybės, kuriose skolos ir BVP santykis mažesnis. Kaip teisingai prieš porą šimtmečių sakė Thomas Paine’as, valdžios skola turi būti matuojama ne milijonais arba milijardais, o mokesčiais, kuriuos reikės surinkti, siekiant ją grąžinti kreditoriams.
Dideli įsipareigojimai neigiamai veikia taupymo lygį, o fiskalinio konsolidavimo priemonės paprastai sumažina ir vartojimą, – juk valstybės skolas grąžina visi šalies gyventojai. Prasiskolinus viešajam sektoriui, vyriausybės yra privestos didinti mokesčius namų ūkiams ir verslui, tuo apkarpydamos jų galimybes. Ekonominiai modeliai rodo, kad blogiausią įtaką BVP daro su darbu susijusių mokesčių didinimas. Didesnis darbo pajamų apmokestinimas labiausiai nuskriaudžia vieną pragyvenimo šaltinį turinčius darbuotojus. Kita vertus, aukštesni mokesčiai kapitalui sumažina šalies patrauklumą steigti arba plėsti verslą ir gali neigiamai paveikti darbo vietų kūrimo procesą.
Mažesnė blogybė yra nekilnojamojo turto mokesčio arba pridėtinės vertės mokesčio tarifų didinimas. Tačiau besivystančiose valstybėse PVM didinti rizikinga, nes tai tiesiogiai pakerta skurdesnius gyventojus, kurių dalis kur kas didesnė nei turtingesnėse šalyse.
Paprastai sakant, esminis skirtumas tarp pastarosios ir kitų paminėtų šalių yra tai, kad naudos gyventojams iš tokių didelių išlaidų viešajam sektoriui – ne per daugiausiai. Mat nei Graikijai, nei Ispanijai, nei Italijai ar tai pačiai Prancūzijai, bandžiusioms imituoti švediškąjį modelį, nepavyko sukurti tokių pačių gerovės valstybių, nes jos, nors viešosioms reikmėms išlaidauja taip kaip Švedija, bet nesugeba generuoti pakankamai lėšų šioms reikmėms tenkinti. Rezultatas makabriškas: valstybės klimpsta į skolas tam, kad galėtų vis didesnę biudžeto dalį skirti viešajam sektoriui.
Dėl to, kad viešasis sektorius tapo svarbiausiu tikslu ir tuo pačiu priemone, gerovės valstybėmis tapti panorusios šalys vis labiau praranda konkurencingumą. Tokiose šalyse laipsniškai mažėja eksportas, auga nedarbas.
Šios valstybės deklaruoja, kad kiekvienas pilietis turi vienodą teisę į būtinas paslaugas nepriklausomai nuo finansinės situacijos. Tačiau jos nekelia klausimo, kokio lygio paslaugas jos išgali sau leisti ir ar tikrai išlaidos socialinėms reikmėms nėra išlaidavimas? Tokiose šalyse kaip Graikija, Ispanija ar ta pati Prancūzija, kur egzistuoja ne tik centrinė valdžia ir savivalda, bet dar ir atskira regioninė, bendruomenių ir kitokia valdžia, kurios tikslas – kuo geriau atstovauti visų gyventojų interesus, tūkstančiui gyventojų dabar tenka 90 ar dar daugiau viešojo sektoriaus darbuotojų.
Taigi, regis, kas Švedijos – Švedijai. Didžiosios Britanijos pavyzdys tokioms šalims kaip Graikija irgi sunkiai įsivaizduojamas – per daug skiriasi visuomenės mentalitetas, per daug sunku patikėti, kad valstybė beveik nesikiša ir nepalaiko “sunkią akimirką”. Tad, matyt, skaudžiai nudegusios per pastarąją krizę, euro zonos šalys turėtų pavyzdžiu imti laikyti Vokietiją.
Šioje valstybėje išlaikytas puikus balansas tarp ekonominio augimo ir viešojo sektoriaus finansavimo. Nedarbas Vokietijoje per dešimtmetį nėra buvęs didesnis nei 7 proc. Be to, jei tokių didelių ekonomikų kaip Ispanija ar Prancūzija eksportas pastaruoju metu mažėja, tai Vokietijos – ir vėl auga.

Tikriausiai niekas neabejoja, kad žmogaus teises privalu ginti tiek Europoje, tiek ir už jos ribų. Po kelių savaičių Europos Tarybai, kuri yra tarptautinė pagrindinių teisių priežiūros institucija, priklausančių 47 šalių vyriausybių bus paprašyta pritarti gyvybiškai svarbioms reformoms, kurias įgyvendinant būtų pradėta spręsti užsitęsusias problemas, aktualias 800 mln. žmonių.
Viena iš Europos žmogaus teisių konvencijos kūrėjų, šiuo metu Europos Tarybos Ministrų Komitetui pirmininkaujanti Jungtinė Karalystė tvirtai tiki šioje konvencijoje deklaruojamomis vertybėmis. Mes tiesiogiai matome, kaip ši konvencija, kuria vadovaujasi Europos Žmogaus Teisių Teismas, padėjo ir padeda įgyvendinti įstatymo viršenybės principą visoje Europoje ir taip keičia Europos gyventojų gyvenimą. Tie, kuriems kyla abejonių dėl jos svarbos, tegul prisimena pastarojo meto įvykius Libijoje ar Sirijoje. Akivaizdu, kad brutali jėga ir priespauda toli gražu nėra vien praeities reliktas, o pagrindinės žmogaus laisvės per amžius išlieka universalia vertybe.
Vis dėlto žmogaus teisių apsaugos srityje susiduriama su šių teisių įgyvendinimo sunkumais. Strasbūro teisme šiuo metu yra susikaupęs milžiniškas bylų skaičius – daugiau nei 150 tūkst. bylų, kurių nagrinėjimas vėluoja vidutiniškai penkerius metus. Tai rodo, kad šioje sistemoje sutriko pareigų pusiausvyra. Pageidaujama Žmogaus Teisių Teismo aprėptis yra pernelyg maža, o valstybės narės neatlieka savo darbo dalies.
Pats teismas stengiasi kuo skubiau atlikti bent dalį susikaupusių darbų, tačiau net jei ir pavyktų įgyvendinti numatytas reformas, būtina rasti sprendimą, ką daryti su kasmet susikaupiančiomis maždaug tūkstančiu bylų, kurių teismas nėra pajėgus suspėti išnagrinėti laiku.
Toks nuolat didėjantis bylų kiekis tikrai nėra nereikšmingas dalykas. Tai reiškia, kad ir toliau bus vėluojama nagrinėti svarbius ir skubius atvejus, pavyzdžiui, bylas, kuriose žmonės negalėjo įgyvendinti savo teisės į teisingą teismo procesą arba į žodžio laisvę. Ši problema virsta konvencijos vertybes puoselėjančios jurisdikcinės sistemos, kuri šiandien apima daugiau kaip 800 mln. žmonių, egzistencijos krize.
Geriausia išeitis iš susidariusios aklavietės – užtikrinti, kad visos šios sistemos dalys atliktų savo pareigas. Jeigu valstybės narės sąžiningai laikytųsi konvencijos nuostatų savo viduje, sumažėtų Žmogaus Teisių Teismo darbo krūvis. Todėl Jungtinė Karalystė siūlo, jog vyriausybės dėtų daugiau pastangų, kad šalys pačios įgyvendintų konvencijos principus: steigtų nacionalines žmogaus teisių institucijas, parengtų ir priimtų konvencijos vertybes puoselėjančius nacionalinius teisės aktus bei užtikrintų geresnį valstybės tarnautojų ir teisėjų mokymą apie žmogaus teises.
Valstybėms narėms prisiimant daugiau atsakomybės, Strasbūro teismas galėtų nesiimti tų bylų, kurių, jo nuomone, nebūtina nagrinėti tarptautiniu lygmeniu. Todėl mes siūlome į konvenciją įrašyti nuostatą, kad teismas gali atsisakyti nagrinėti bylas, kurias sąžiningai, vadovaudamiesi konvencijos principais, yra išnagrinėję nacionaliniai teismai. Tai neužkirstų kelio asmenims kreiptis dėl jų bylos nagrinėjimo Strasbūre. Strasbūro teismas ir toliau spręstų, kurios bylos gali būti nagrinėjamos, ir visos valstybės narės tebebūtų jam atskaitingos, tačiau teismas įgytų itin svarbų papildomą svertą, kuriuo galėtų vadovautis atsirinkdamas bylas, kuriose labiausiai pažeistos žmogaus teisės.
Šios sveiku protu pagrįstos reformos remiasi programomis, kurioms Izmire ir Interlakene pritarė visos 47 valstybės narės, ir paties teismo pradėtais darbais bei apima kitų valstybių narių pateiktus pasiūlymus. Kaip pirmininkaujanti šalis, Jungtinė Karalystė yra įsipareigojusi užtikrinti, kad būtų pasiektas konsensusas dėl reformų, kurias įvykdžius teismas galės greičiau įgyvendinti teisingumą. Reformų tikslas yra sudaryti teismui sąlygas sutelkti dėmesį į šiurkščiausių žmogaus teisių pažeidimų atvejus, kurių nagrinėjimo neapsunkintų niekad nemažėjantis susikaupusių bylų skaičius.
Mes aiškiai suvokiame, kokia nelengva užduotis mūsų laukia – pasiekti, kad šiems pasiūlymams pritartų 47 šalys. Tačiau įgyvendinus siūlomas reformas institucijos taptų šiuolaikiškos, dirbtų efektyviai ir daugiausiai dėmesio skirtų svarbiausiems atvejams. Todėl raginame visas vyriausybes pritarti šioms reformoms. Tuo užtikrinsime, kad žmogaus teisės būtų nepajudinama, lengvai įgyvendinama ir visų gerbiama vertybė.

Strasbūro teisme šiuo metu yra susikaupęs milžiniškas bylų skaičius – daugiau nei 150 tūkst. bylų, kurių nagrinėjimas vėluoja vidutiniškai penkerius metus.

Šią savaitę pasirodo antrasis mados ir stiliaus žurnalo „MAGic“ numeris. Pagrindinė numerio tema – įkvėpimas – pristatoma skirtingais aspektais: įžvalgomis žurnale dalinasi psichologai, verslininkai bei menininkai, įkvėpimas savaip interpretuojamas mados fotosesijose, kurtose kartu su žymiais žmonėmis bei Lietuvos nacionaline filharmonija. Žurnalą „MAGic“ leidžia mados ir stiliaus centras „Europa“.

„Antrojo leidinio numerio tema ne veltui pasirinktas įkvėpimas, – sako mados ir stiliaus centro „Europa“ vadovė Gintarė Urnevičienė. – Juk ką bedarytume – kurtume, dirbtume, rengtumės naujai dienai – visur ieškome įkvėpimo, kuris padėtų sėkmingai siekti savo tikslų.“

Žurnale „MAGic“ savo įkvėpimo paslaptimis su skaitytojais dalinasi įvairių sričių atstovai: dizainerė Eglė Žiemytė, Nacionalinės filharmonijos direktorė Rūta Prūsevičienė, psichoterapeutas Olegas Lapinas, „Sportland“ direktorius Vladas Korsakovas, „Vapiano“ restoranų Baltijos šalyse ir Suomijoje vadovas Gertas Kerde ir kitų, mados bei stiliaus centre „Europa“ įsikūrusių, parduotuvių vadovai. Žurnale įkvėpimas matomas keliais aspektais: nagrinėjami ir gražūs, mus įkvepiantys daiktai, ir specifinis muzikos skambesys, ir kvapai bei jų poveikis, ir visų taip mėgstamo kavos gėrimo paslaptys. Spalvingose foto sesijose žymūs Lietuvos žmonės – Jurga Lago, Rolandas Vilkončius, Petras Geniušas, Liudas Mikalauskas, Daiva Bakutienė ir kiti – atskleidžia, kas jiems yra įkvepianti bei elegantiška apranga.

Žurnalo kūrėjų teigimu, nemokamai platinamas „MAGic“ orientuojasi į smalsų, kūrybingą, išsilavinusį skaitytoją, kuriam svarbus jo įvaizdis. Pirmasis žurnalo numeris pasirodė 2011 m. lapkritį.

Mados ir stiliaus centras „Europa“, valdomas vienos didžiausių nekilnojamojo turto investicijų valdytojų Šiaurės ir Baltijos šalių regione „BPT Asset Management A/S“, duris atvėrė 2004 m. Šiuo metu 21 tūkst. kv. m centre veikia daugiau nei 80 aprangos, avalynės, namų interjero ir stilingų aksesuarų parduotuvių. Taip pat – 9 kavinės ir restoranai.