„Deutsche Bank“, pati didžiausia Vokietijos finansų institucija, paskelbus 2011 metų rezultatus, tapo pačiu didžiausiu banku visoje Europoje pagal turimus aktyvus.

Vokiečių bankas aplenkė iki šiol pirmavusį prancūzų „BNP Paribas“. Apie tai pranešė agentūra „Bloomberg“.

Iš viso per praėjusius metus „Deutsche Bank“ išaugino savo aktyvus 14 proc. iki 2,16 trilijonų eurų. Dauguma kitų europietiškų bankų buvo priversti mažinti savo aktyvus dėl užsitęsusios eurozonos krizės. „Bloomberg“ duomenimis, „Deutsche Bank“ pavyko didinti savo aktyvus net 2008 metais, kai euro krizė buvo pasiekusi epogėjų. Iš viso per 2009 m. „Deutsche Bank“ aktyvus išaugino net 44 proc.

„BNP Paribas“, kuris 2010 metais buvo didžiausiu Europos banku pagal turimus aktyvus, 2011 m. tuo pasigirti negalėjo – jo aktyvai sumažėjo 1,7 proc. iki 1,97 trilijonų eurų – patį mažiausią po 2007 m. „BNP Paribas“ pernai užėmė tik trečią vietą, o antrąją poziciją išsikovojo britų bankas HSBC, pernai aktyvus išauginęs 4 proc.

Palyginimui: pats stambiausias JAV bankas „JP Morgan Chase & Co.” 2011 metais savo aktyvus padidino 7 proc. iki 2,27 trilijono JAV dolerių (1,7 trln. eurų). Kitas stambus amerikiečių bankas „Bank of America“ savo aktyvus pernai sumažino 6 proc. iki 2,13 trln. dolerių.

Yra didelė tikimybė, kad ateis laikas, kai politinio ir ekonominio bendradarbiavimo Europoje sumažės iki kritiškai žemo lygio ir šalys pradės veikti tik pagal savus interesus.

Europos centrinis bankas (ECB) vasario pabaigoje įliejo pusę trilijono naujai išspausdintų eurų į Europos bankų sistemą, taip keleriems metams atidėdamas Europos skolų krizę. Atrodo, kad pigių pinigų ir vėl gavo tie, kurie normaliomis sąlygomis jų negautų, ir pinigai bus naudojami tam, kam normaliomis sąlygomis jų niekas nenaudotų. Šie centrinio banko veiksmai išgelbėjo Italiją ir Ispaniją nuo nekontroliuojamo bankroto, bet neišsprendė pagrindinių euro zonos problemų, todėl džiaugtis skolų krizės pabaiga dar ankstoka.
Europos periferijos bankai, trejiems metams pasiskolinę pinigų iš centrinio banko, didžiąją jų dalį investuos į savo vyriausybių obligacijas. Vyriausybės dalį joms paskolintų pinigų panaudos tų pačių bankų kapitalui didinti. Taigi Europos centriniam bankui po kelerių (nebūtinai trejų) metų pradėjus atitraukinėti dabar paskolintus pinigus iš bankų sistemos, komerciniai bankai pradės pardavinėti periferinių Europos šalių obligacijas, taip ir vėl iškeldami šių obligacijų pajamingumą į tokį lygį, kai vyriausybėms taps per brangu skolintis. Būsime sugrįžę į tą pačią situaciją, kurioje buvome pastarąjį lapkritį, prieš ECB įvykdant pirmą ilgalaikių tarpbankinių paskolų aukcioną.
Tiesa, viso to būtų galima išvengti. Jei per ateinančius metus Pietų Europos vyriausybės griežtomis taupymo priemonėmis ir konkurencingumą skatinančiomis reformomis sugebėtų stipriai pagerinti savo reputaciją finansų rinkose, tuomet bambagyslė, jungianti Europos periferijos bankų sistemą ir vyriausybių finansus, būtų nukirpta, o Mario Draghi taptų monetariniu didvyriu.
Bet periferinės šalys nesugebės tapti Europos fiskalinio konservatyvumo pirmūnėmis, nes nuolatiniai biudžeto perviršiai joms reikštų labai mažą BVP augimą ar net smukimą, o šis ekonomikos mažėjimas reikštų dar didesnį taupymo priemonių poreikį. Taigi ekonomikos atsidurtų uždarame rate ir pirminis taupymo priemonių tikslas (mažesnė nacionalinė skola) nebūtų pasiektas.
Šio scenarijaus ženklų matyti jau dabar. Ispanija, nesugebėjusi įgyvendinti užsibrėžto 2011 m. biudžeto deficito tikslo, paskelbė, kad deficitas 2012 m. bus 5,8 proc. BVP vietoje anksčiau siektų 4,4 proc. Italijos ekonomika du paskutinius 2011 m. ketvirčius smuko, o Portugalija, ko gero, dar šiemet paprašys papildomo pagalbos paketo iš ES. Visai euro zonai šiemet prognozuojamas –0,1 proc. ekonomikos susitraukimas.
Mėginimai artėti prie fiskalinės sąjungos ir drauge taupyti taip pat neatrodo perspektyvūs. Kovo pradžioje pasirašytas fiskalinio stabilumo paktas primena pagiringo vyruko pažadus daugiau niekada nebegerti. Tam, kad fiskalinio stabilumo taisyklės veiktų, jos turi būti vienodos visiems ir turėti automatinius baudų mechanizmus, nepaliekančius teisės politikams taikyti išimčių.
Dabartinis paktas toks nėra, mat Europos Teisingumo Teismo sprendimas skirti baudą išlaidaujančiai šaliai nebūtų teisiškai viršesnis už tos šalies nacionalinio parlamento sprendimus. Taigi mechanizmas nebūtų automatinis. Maža to, pačios Europos Sąjungos senbuvės neseniai vėl pritaikė dvejopus standartus. Ispanijai, kuri kaip minėta auksčiau, pablogino savo biudžeto deficito perspektyvą, tebuvo pagrūmota pirštu. O štai savo deficitą vienkartinėmis priemonėmis 2011 m. susimažinusi Vengrija sulaukė konkrečių sankcijų – įšaldytas dalies šaliai skirtų struktūrinių fondų paramos lėšų išmokėjimas. Fiskaline simetrija čia nekvepia.
Kad ir kaip ten būtų, euro zonos šalys vis dar mėgina taupyti. Tačiau Europos pietinių šalių lyderiai anksčiau ar vėliau supras, kad ilga ir varginanti vidinė devalvacija politiškai yra nepalyginti sunkesnė, nei paprasčiausias išėjimas iš valiutų sąjungos. O kur dar Graikijoje įvykęs valstybės skolų nurašymo precedentas… Todėl išcentrinės jėgos vis stipriau veiks euro zoną.
Taigi situacija išliks sudėtinga ir yra didelė tikimybė, kad ateis laikas, kai politinio bei ekonominio bendradarbiavimo Europoje sumažės iki kritiškai žemo lygio ir šalys pradės veikti tik pagal savus interesus. Todėl artimiausiu metu šalims, tarp jų ir Lietuvai, bus ypač svarbu atrodyti „gražiai asmeniškai“. Mums tai reiškia racionalų biudžeto planavimą ir protingą jo lėšų panaudojimą, daug didesnį užsienio investicijų lygį, mažesnes kliūtis verslui, jokių paskolų iš Tarptautinio valiutos fondo ir t.t.
Tie dalykai nėra naujiena, bet esant dabartinei situacijai jie yra ir išliks ypač svarbūs. Šiuo metu labai svarbu nepasiduoti gerų naujienų euforijai. Europos skolų problemos dar tikrai primins apie save. Ir ne kartą.

Kovo pradžioje pasirašytas fiskalinio stabilumo paktas primena pagiringo vyruko pažadus daugiau niekada nebegerti.

BFL

Europos Komisija ketina pažaboti šešėlinės bankininkystės rinkos augimą, baimindamasi, kad taip sparčiai augdama ji sukels rimtą pavojų Europos finansiniam stabilumui, praneša Euroactiv.

Lietuva ir kitos Baltijos šalys yra energetinė sala Europos Sąjungoje, kuri dujas gauna iš vieno monopolinėmis sąlygomis veikiančio tiekėjo.

Jeigu Rusija ir Baltarusija įgyvendins savo branduolinės energetikos planus Lietuvos pasienyje, ne tik Baltijos šalių, bet  ir visos ES energetinė priklausomybė didės, nes būsime spaudžiami ne tik dujų, bet ir elektros tiekimo sutarčių.
Šį disbalansą gali ženkliai keisti Lietuvoje planuojama statyti Visagino atominė elektrinė. Žvelgiant iš bendros ES energetikos politikos pusės, VAE projektas turi didelę reikšmę ne vien Baltijos šalių apsirūpinimui elektros energija, bet ir visos ES energetinio stabilumo ir saugumo užtikrinimui bei vieningos ir nepriklausomos ES energetikos rinkos sukūrimui.
Be teigiamų šio projekto aspektų yra ir grėsmių, kurios gali stipriai aptemdyti Baltijos šalių ekonominę perspektyvą. Atominės elektrinės statybos yra labai brangios, todėl jas vykdyti tokiom mažom valstybėm kaip Lietuva, Latvija ir Estija yra nepaprastai sunku. Akivaizdu, kad projekto finansavimui dideles sumas reikės skolintis tarptautinėje rinkoje arba privačiam investuotojui suteikti valstybės garantijas, kas taip pat laikoma valstybės skolos dalimi.
Gali atsitikti taip, kad įgyvendinant atominės elektrinės projektą, Lietuvos valstybės skola perkops 60 proc. BVP ir taip bus pažeista ką tik pasirašyta europinė finansinės drausmės sutartis. Taip be didėjančios finansinės naštos dėl palūkanų mokėjimo, mums grėstų ir ES sankcijos – konkrečiai baudos dėl per didelės valstybės skolos.
Nepamirškime, kad be naujosios AE statybos, mums dar reikia uždaryti ir senąją sovietinę Ignalinos atominę elektrinę. Kaip matyti iš ES pozicijos, šią problemą, pagal juos, turėtume spręsti taip pat nacionalinio biudžeto, o ne ES paramos sąskaita. Taigi, vien branduolinės energetikos projektai, gali ženkliai padidinti mūsų valstybės skolą.
Atsižvelgiant į šiuos argumentus, tai yra į visos ES interesą išlaikyti energetinį balansą su kaimynais, ir ekonominę perspektyvą tempdančiais veiksnius, Baltijos šalys, mano manymu,  turėtų sulaukti europinės pagalbos vystant šį projektą. Todėl praėjusią savaitę, remdamasis šiais argumentais, su oficialiu paklausimu kreipiausi į Europos Komisiją, prašydamas išimtine tvarka  išnagrinėti Visagino atominės elektrinės  statybos dalinio  finansavimo galimybę.
Taip pat manau, kad šioje situacijoje reikalingos visų valstybės institucijų pastangos įtikinti Europos Komisiją šio projekto naudingumu visai Europos Sąjungai ir būtinybe prisidėti prie atominės elektrinės Lietuvoje statybų dalinio finansavimo.

Europos Sąjungai nepavyksta išsiieškoti milijardų nesąžiningai panaudotų eurų, iki šiol nėra patikimų duomenų, kurie bent jau padėtų nustatyti sukčiavimo mastą, o kai kurios valstybės narės labai nenoriai teikia informaciją apie išaiškintus nesąžiningus lėšų panaudojimo atvejus, – tokius nerimą keliančius faktus išsiaiškinau rengdamas pranešimą Europos Parlamente apie kovą su sukčiavimu Europos Sąjungoje.
Sklaidant Europos Komisijos ataskaitas, tapo aišku, kad jau 1989 m. buvo konstatuojama, jog trūksta patikimų duomenų apie nesąžiningą lėšų panaudojimą, paradoksalu, tačiau praėjus daugiau nei dvidešimt metų, esu priverstas konstatuoti tą patį.
Pristatant pranešimą už biudžeto kontrolę atsakingame EP komitete, europinės kovos su sukčiavimu tarnybos OLAF generalinis direktorius G. Kessler reiškė pritarimą ir palaikymą išsakytoms mintims, kad nesugebėjimas susirinkti duomenų iš atskirų valstybių narių, neleidžia atsakingoms institucijoms ir tarnyboms veikti efektingai.
Nors  kovos su sukčiavimu tarnyba buvo įsteigta jau 1999 m., tačiau iki šiol jos veikimas konkrečių valstybių narių atžvilgiu yra labai ribotas, todėl tarnybos veikla pati savaime daro tik nedidelę įtaką, kad pinigai iš ES fondų ir biudžeto būtų panaudojami sąžiningai ir nepažeidinėjant galiojančių taisyklių.
Ši problema, mano manymu, nėra vien „nesugebėjimo sužiūrėti“, kas dedasi atskirose valstybėse narėse, problema, tai yra ir atsakomybės problema. Kai atsakomybė už nesąžiningą lėšų panaudojimą tenka tik atskiroms valstybėms narėms, jos nėra suinteresuotos apie tai informuoti, nes pranešusios apie didelį pažeidimų mastą būtų kritikuojamos ir netgi rizikuotų prarasti ES paramos lėšas.
Tokia situacija negali tęstis, nes Europos Sąjungai toliau plečiantis, „sužiūrėti, kas dedasi“ bus vis sunkiau, todėl, esant dabartinėms kovos su sukčiavimu spragoms, laukti geresnių rezultatų būtų naivu.
Savo pranešime raginu Europos Komisiją prisiimti atsakomybę dėl nesąžiningai panaudotų lėšų susigrąžinimo iš valstybių narių ir imtis lyderystės, nustatant vienodus pranešimų apie sukčiavimo ir pažeidimų atvejus metodus bei taisykles. Ši institucija turi būti atsakinga už tai, kad Europos Sąjungos mokesčių mokėtojų pinigai būtų naudojami maksimaliai sąžiningai ir maksimaliai efektyviai.
Atrodytų trūksta tiek nedaug – tik taisyklių bei duomenų teikimo metodų suvienodinimo ES mastu, tačiau to nesugebama padaryti dešimtmečiais! Šį faktą galima interpretuoti plačiau. Tai rodo, kad galbūt ir Europos Komisijos galios ir atsakomybė turėtų būti peržiūrėtos.
Tačiau vilties, kad einame teisingu keliu, teikia tokie sprendimai, kaip ką tik Lietuvos pasirašyta finansinės drausmės sutartis, kuri ne tik leis bet ir įpareigos užtikrinti reikiamą drausmę ir atsakomybę naudojant atskiros valstybės, o tuo pačiu ir visos Europos Sąjungos mokesčių mokėtojų pinigus.

Lietuviai įdomybių ir egzotikos įprato ieškoti tolimiausiuose ir atokiausiuose pasaulio kraštuose, tačiau nemažai keistenybių, vertų keliautojų dėmesio, yra ir Europos šalyse. Juolab kad nuo kai kurių skiria tik kelios valandos skrydžio lėktuvu.

Europa įdomi savo istorija, miestais, išsaugojusiais prabėgusių amžių statinius, įspūdingomis pilimis ir dvarais, tačiau joje yra gerokai daugiau dalykų, kuriuos verta pamatyti smalsiam keliautojui. Pavyzdžiui, šiaurėje norisi pasigrožėti pašvaistėmis ir beveik visą parą trunkančia diena ar naktimi, pietuose – tropiniais sodais, nuostabaus grožio pakrantėmis, o kur dar Alpių, Siera Nevados, Tatrų ar Karpatų kalnai. Yra ir daugiau objektų, keliančių nuostabą net ir patyrusiams keliautojams.

Milžinų pasaulyje

Mėgstantiems jūros šėlsmą ir kalnų didybę vertėtų pasukti į Airiją. Turistinės Airijos vizitinė kortelė yra sodriai žalia laukų spalva, gotikinių vienuolynų griaučiai bei akmeninėmis tvoromis padalyti laukai, bet ne mažesnį įspūdį padarys ir Mohero uolos, Barenas ar Milžinų kelias.
Banguotos, apie 200 m aukščio Mohero uolos Klero grafystės pakrante driekiasi apie 7–8 km. Palei pat kraštą įrengtas pėsčiųjų takas, o užsižiopsojusius keliautojos saugo turėklai. Žingsniuojant takeliu akį traukia fantastiniai uolų siluetai, tarp kurių galima atpažinti ir sėdinčią moterį. Viena legenda pasakoja, kad tai suakmenėjusi ragana, kuri skandindavo laivus, o kita – esą mergina, nesulaukusi nuskendusio mylimojo, suakmenėjo iš ilgesio.
Nenuostabu, kad tokia ypatinga vieta apipinta daugybe legendų ir pasakojimų. Stovint ant galingos, vingiuotos pakrantės sienos, į kurią rūstus vėjas gena putotas Atlanto bangas, kartais sublizgančias nuo retų saulės spindulių, užgniaužia kvapą nuo tobulos gamtos didybės ir vaizdo, verto genialiausio dailininko teptuko ar poeto romantiko eilių.
Iki soties pasimėgavus rūsčia gamta, galima pasukti link Bareno. Čia nustebina dar rūstesnis vaizdas – akmeninė suskeldėjusi žemė ir vandenyno bangų purslai, ištykštantys į kelių metrų aukštį. Šį keistą peizažą suformavo paskutinis slenkantis ledynas, o Bareno terasos, kur ne kur pasidabinusios skurdžiais augalais, kyla iki pat Sliv Elvos kalno viršūnės.
Mohero uolas ir Bareną galima apžiūrėti tą pačią dieną, o štai norint pamatyti Milžinų kelią jau reikia skirti daugiau laiko. Pamatęs unikalų gamtinį darinį nenorom prisimeni legendas apie milžiną, kuris išgrindė kelią per jūrą iki pat Škotijoje esančios Stafos salos, kad joje gyvenančiai mylimajai nereikėtų bristi per jūrą. Kelias atrodo išgrįstas taisyklingomis šešiakampėmis bazaltinėmis kolonomis ir driekiasi į jūrą daugiau nei 140 m. Tyrinėtojai suskaičiuoja apie 40 tūkst. stulpų, kurie yra gamtinių kataklizmų, vykusių prieš milijonus metų, palikimas. Beje, netoliese yra ir kitų įdomių uolų: galima pasiklausyti vėjo, grojančio Vargonų uola, pabandyti įsivaizduoti, kas galėjo sėdėti milžiniškame Išsipildymo soste.
Norėtųsi į Stafos salą briste nubristi, bet kadangi mes nesame milžinai, tai reikėtų nepraleisti progos joje apsilankyti keliaujant po Škotiją. Į salą plaukiama laiveliu, bilietas kainuoja apie 80 eurų, ir net esant ramiam vėjui supa gana stipriai, tačiau nemaža kaina ir net jūros liga greitai užsimiršta pamačius įspūdingą vaizdą – legendomis apipintą 69 m ilgio ir tokio paties aukščio prie įėjimo Fingalo olą, suformuotą iš bazaltinių kolonų. Atrodo, pati gamta pastatė katedrą ar tobulą koncertų salę ūžaujantiems vėjams ar legendiniams milžinams. Ne veltui ši ola įkvėpė dar visai jauną kompozitorių Felixą Mendelssohną sukurti „Hebridų uvertiūrą“, kuriai lipte prilipo Fingalo olos pavadinimas. Tobulu gamtos kūriniu grožėjosi romantizmo kūrėjai Johnas Keatsas bei Walteris Scottas.
Rūsčios gamtos, taip pamėgtos romantikų, Škotijoje ieškoti netenka – pasukus bet kur į kalnus akį džiugina violetiniai viržių žiedai, prigesintos žalios, rudos spalvos ir kalnų viršūnės, o kur dar kriokliai, kurie ilgiau pabuvus kalnuose tampa tiesiog įprastu, jau nieko nestebinančiu vaizdu. Tačiau nuplaukęs į Arano salą stabteli iš netikėtumo – nosį pakutena kvapai, kurie labiau dera Viduržemio regiono paatogrąžių sodams, o vėjas šiaušia vešlius palmių lapus. Tokį pat nuostabą keliantį parką galima rasti ir prie Culzeano pilies. Pasirodo, šiltosios Golfo srovės veikiamos žiemos čia būna labai švelnios, tad gali klestėti egzotiški augalai.
Norintieji keliauti į Skandinaviją nenusivils pasirinkę Norvegiją ir į maršrutą įtraukę Nordkapą, šiauriausią Europos tašką, Trolio Liežuvį, uolą virš tarpeklio, ar Briksdalio ledyną. „Jei šeimos važiuoja į Norvegiją, tai aš joms rekomenduočiau važiuoti į vakarinę dalį, link fiordų. Ten yra garsusis Sognės fiordas, vienas ilgiausių pasaulyje, ir Lyso fiordas, virš kurio pakibusi garsioji Preikestoleno (Sakyklos) uola. Tai pasaulinio lygio objektai“, – pataria geografas ir keliautojas Rytas Šalna.
Pasak R.Šalnos, pasaulinio lygio objektai yra Alpės, ypač vaizdingi kalnų ir ledynų vaizdai Austrijoje ir Šveicarijoje. Šveicarijoje yra garsusis Jungfraujoch – aukščiausiai iš vienos vietos pakylantis geležinkelis. Viršutinė aikštelė yra 3,5 km aukštyje. „Pakilus į tokį aukštį galima patirti ir išretėjusio oro poveikį, ir kalnų zonų kaitą, matyti įspūdingas panoramas, pastovėti ant ledyno. Europoje ne tiek daug vietų, kur tai galima patirti“, – pasakoja keliautojas.

Kaip į kitą planetą

Na, o norintiems dar atšiauresnių ir egzotiškesnių vaizdų verta patraukti į Islandijos salą. Čia nuolat kas nors vyksta – trykšta geizeriai, burbuliuoja purvo duobės, rūksta tai vienas, tai kitas ugnikalnis, žioji kraterių kiaurymės, garma kriokliai, stebina ledo laukai ar spindintys pastelinių spalvų ledkalniai ir juodi bei raudoni lavos tyrai.
Verta pasigrožėti galingu Vatnajokudlio ledynu, kuriame, mokslininkų manymu, yra tiek vandens, kiek visos Europos ledynuose. O kaip aplenkti Haukadaluro slėnį, kuriame trykšta ne tik Strokuro ir Didžiojo geizerio srovės, bet ir 50 mažesių geizerių. Tiesa, jau ne vieną tūkstantmetį skaičiuojančiu Didžiuoju geizeriu gali ir netekti pasigrožėti, jis išsiveržia tik retkarčiais, o štai Stokuras džiugina smalsuolius kas 10 minučių.
Beje, visoje Islandijoje geizerių ir kunkuliuojančių purvo vonių, siera rūkstančių fumarolių suskaičiuojama daugiau nei 3 tūkst. Įdomu, jei tik yra galimybė, bent iš tolo pasižiūrėti į gimstančią Tursėjos salą ar rūkstančius ugnikalnius. Na, o egzotiškų potyrių ieškotojai, norintys pasijusti Mėnulyje ar kokioje nežinomoje planetoje, traukia į akmenuotą centrinę Islandiją.
Keliautojams, norintiems pasigėrėti ugnikalniais, bet bijantiems atšiauraus Islandijos klimato, nosies nukabinti nevertėtų – juk galima saulėtekį sutikti ant Teidės ugnikalnio Kanarų salose arba pasigrožėti kibirkščiuojančiu Strombolio ar dundančiu Etnos ugnikalniu Sicilijoje. Žingsniuojantiems link tolumoje dunksančio Etnos ugnikalnio pakeliui galima įsitikinti jo galybe, žvelgiant į lavos laukus ir juose stovinčius namus milžiniškų akmenų išmuštomis skylėmis stoguose ir sienose. Pasakojama, kad žmonės, norėdami išvengti turtui ar net gyvybei grasinančių lavos srautų, melsdavosi, aukodavo pašventintos šv. Agotos duonos, ir esą lava pakeisdavusi kryptį.
„Įspūdingi ir tie kalnai, kurie nesispjaudo ugnimi. Kad tuo įsitikintum, tereikia užsukti į nuostabų Elbės slėnį netoli Drezdeno“, – teigia vilnietė Rasa. Laikas, vėjas, lietus ir saulė išskaptavo iš galingų uolų pačius fantastiškiausius pavidalus. Atrodo, čia senovės architektai nuolat sėmėsi idėjų, kaip sukurti ir dabar mus džiuginančių pilių bokštus, šventyklų kupolus ar gotikines smailes.
„Savo akimis negalėjau patikėti, kai gidas parodė šiuolaikinių dangoraižių panoramą. Vėliau teko skaityti, kad ši panorama panaši į Manhatano vaizdą. O kur dar keistos uolos, primenančios garvežį, sustingusius žmonių siluetus, karališkos pilies griuvėsius“, – pasakoja keliautoja.
Dažnai po kalnus keliaujanti Asta teigia, kad grožiu Elbės slėniui prilygsta tik milžiniški akmeniniai grybai. Tokį įspūdį kelia didžiuliai moreniniai stulpai, karūnuoti nemažu akmeniu. Liaudyje ši gamtos išdaiga vadinama įvairiai – velnio pirštais, suakmenėjusiais elfais, skrybėlėtomis damomis. Moreninius stulpus galima apžiūrėti Italijoje, Pietų Tirolyje, Prancūzijos Alpėse ir Serbijoje.
Pasak Astos, ji įsimylėjusi ir didingąsias Dolomitines Alpes, užburiančias spalvų kaita. Dieną kalnai būna blyškių šviesių atspalvių – pilki, rusvi, balsvi, gelsvi, o vakare leidžiantis saulei sušvinta rausvomis, raudonomis ar oranžinėmis spalvomis.
Stebinančių savo unikalumu vietų Europoje nemažai: čia yra urvų su stalaktitais bei stalagmitais ir sustingusių ledo labirintų juose, antras pagal dydį pasaulio kanjonas Kroatijoje, Samarijos tarpeklis Kretoje ar Verdeno Prancūzijoje, vadinamoji Almerijos dykuma Ispanijoje ir daugybė kitų, kurių visų ir neišvardysi.

IMG_6342

VEIDAS: Pastaraisiais metais politinė diskusija dėl ES ateities Lietuvoje gana skurdi. Ar taip yra ir senojoje Europoje?
A.D.: Panašiai yra ir kitur. Daugelyje valstybių politinis intelektas labai plonas, daugumai politikų rūpi vienintelis klausimas, kaip pagerinti savo ekonominio gyvenimo kokybę. O mes kalbame apie aukštesnio lygio intelektualinę diskusiją, apie Europos ateitį, apie jos vietą pasaulyje. Juk mes atsakome už savo vaikus, ir jei šiandien nesukursime bei nepriimsime teisingų sprendimų, ateityje kentės mūsų vaikai ir anūkai. Todėl diskusijos lygis ir intensyvumas labai svarbus, nes atsakomybė labai didelė.
Beje, paprastai intelektualinė diskusija vyksta dinamiškiau, kai žmonės susiduria su didesniais ekonominio gyvenimo ar saugumo iššūkiais. Štai kodėl šiandien tokios diskusijos gyvesnės Vokietijoje nei Didžiojoje Britanijoje. Vokiečiai juk išgyveno Antrojo pasaulinio karo dramą ir turėjo galvoti, kaip gyventi toliau.
VEIDAS: Kokią ES ateitį mato federalistai, kuriems atstovaujate? Tarkime, kokį jūs siūlote ES valstybių skolų problemos sprendimą?
A.D.: Šiandien klaidingai skatinama žengti vieno ekonominio modelio – Vokietijos keliu. O mums reikia ES modelio, kuris tinkamai dalytų galią tarp skirtingų valstybių, skirtingų ES institucijų. Federalizmas yra demokratinis valdžios galių koordinavimas. Čia viena dalis negali dominuoti kitos atžvilgiu. Susitarti reikia demokratiškai, o šiandien Europoje matome daug Vokietijos ar Prancūzijos dominavimo. Iš tiesų Vokietijos griežtas fiskalinis modelis nepadės Europai demokratiškai elgtis tarpusavyje. Mums reikia žingsnio į priekį nuo fiskalinės disciplinos link fiskalinio solidarumo, solidarumo tarp mokesčių mokėtojų. Mes turime išleisti Europos obligacijas ir priimti nacionalinių valstybių skolas kaip bendrą ES skolą.
Priminsiu, kad daugelį problemų sukūrė godūs bankininkai. Bet šios problemos iš dalies jau turi sprendimą. Mums reikia finansinių transakcijų mokesčio, kuris žabotų godumą.
Labai svarbu, kad pastaraisiais mėnesiais Europoje vyksta daug permainų: Didžiojoje Britanijoje dirba koalicinė vyriausybė, Italijoje naujasis premjeras Mario Monti imasi rimtų reformų ir kovos su mafija. Nicolas Sarkozi netrukus teks įrodyti, kad žmonės juo dar pasitiki. Visa tai turės dramatišką poveikį ES. Šiuo metu Didžioji Britanija laikosi pozicijos, kad tolesnė integracija būtina, bet skirtingoms valstybėms ji gali vykti skirtingais tempais.
VEIDAS: Ar tai reiškia, kad turėsime dviejų greičių ES?
A.D.: Mes de facto jau turime dviejų greičių Europą. Juk yra euro zona, yra Šengeno zona, yra ir kitų reguliavimų, kurie galioja ne visoms ES narėms. To nereikia bijoti. Federalistinis modelis leidžia tokius sprendimus. Valstybės narės gali dalyvauti skirtingu laipsniu ir prisijungti prie daugumos, kai tam būna pasirengusios. Europos regionai yra skirtingi. Mums reikia naujo Konvento, kuris rengtų ES Konstituciją. Turime sau ir pasauliui rodyti kelią, kuriuo eisime. To nepadarę laiku, prarasime tempą.
Taigi mums reikia pokyčių. Visą dabartinį ES institucijų komufliažą reikia pakeisti nauja konstitucine tvarka, į kurią visi gali įdėti savo indėlį. Kitaip tariant, valdžia reikia dalytis. Beje, ir visos Lietuvos politinės jėgos galėtų dalyvauti bendrame Europos politiniame procese.
VEIDAS: O kaip federalistai įsivaizduoja ES politinę ateitį?
A.D.: Mes turime pakeisti Europos Parlamento rinkimų tvarką. Parlamentas turėtų įgauti didesnį legitimumą. Mums reikia nacionalines partijas pakeisti paneuropinėmis partijomis. Į jų sąrašus įtraukti kandidatai turėtų būti renkami visoje ES. Tai ribotų vietinių partijų egoizmą, verstų politikus mąstyti plačiau, matyti ne tik nacionalinį, bet ir europinį mastelį. Taip pat mums reikia ir realios ES vyriausybės, kuri galėtų veikti greitai ir efektyviai. Metas kalbėti ir apie bendras ES karines pajėgas bei kitas bendras institucijas, kurios dirbtų visos ES interesams. ES krizė parodė, kad norint žengti į priekį reikia didesnės integracijos ir susiklausymo.
VEIDAS: Tačiau Europa darosi tingi, neambicinga, jaunimas nenori mokytis. Netenkame to dinamizmo, kokio turėjome po Antrojo pasaulinio karo.
A.D.: Taip, tokia realybė. Todėl mums reikia pakeisti savo švietimo sistemą. Tai nereiškia, kad turime visoje Europoje mokytis iš vieno vadovėlio, bet Europos mastelis turi būti jaučiams. Juk visi esame susiję, turime bendrą interesą išsaugoti Europą. Turime jausti ne tik nacionalinius, bet ir globalius iššūkius. Turime plačiau ir intensyviau keistis studentais. Beje, Briuselyje matau daug šviesaus proto ir dinamiškų lietuvių.
VEIDAS: Jūsų nuomone, ar ES gali sugriūti?
A.D. Taip, tai įmanoma. Jei žlugs euras, žlugs ir Europos Sąjunga. Todėl mums labai reikia fiskalinio solidarumo. Jei jo nepasieksime, gali būti, kad Vokietija paliks euro zoną. Ji gali skaičiuoti, kas jai labiau apsimoka. O jei prasidės dezintegracija, ją bus sunku sustabdyti ir dar sunkiau bus grįžti prie vieningos ES kūrimo.
VEIDAS: Kas, Jūsų požiūriu, šiuo metu vyksta Vengrijoje?
A.D.: Pažįstu Viktorą Orbaną dar nuo tų laikų, kai jis buvo disidentas. Iš tiesų jis labai charizmatiškas lyderis, bet pasirinko populizmo, nacionalizmo kelią. Perėjimas iš komunizmo į liberalią demokratiją nevyksta tiesia linija, visada judama zigzagais. Manau, vengrams reikia laiko, ir jie supras tolesnės ES integracijos naudą bei svarbą.
VEIDAS: O koks Jūsų požiūris į visą Europą apimantį, besiplečiantį ir stiprėjantį ultradešiniųjų judėjimą?
A.D.: Visos ultradešiniųjų partijos Europoje skirtingos. Tarp jų nėra nieko bendro. Suomijoje tai nacionalistai, bet ne dešinieji, “Jobik” Vengrijoje radikaliai žiūri į praeitį, G.Wilderso partija Olandijoje kovoja prieš musulmonus, H.Ch.Strache šalininkai Austrijoje – dar kitokie. Aš nematau jų vienybės, taigi nematau ir problemos.

Scanpix

“Visuotinė 2008 metų ekonomikos krizė paliko gilių pėdsakų Europoje, jos padarinius mes šaliname iki šiol”, – sakė ji. Vis dėlto, anot A. Merkel, Europos valstybės jau 2011 metais parodė, jog yra pasirengusios išvien dirbti, kad rastų išeitį iš krizės.

VFR kanclerė pažymėjo, jog daugeliu klausimų euro zonoje trūksta tik atitinkamų politinių struktūrų, kad valiutos sąjunga galėtų geriau funkcionuoti. “Bet mes pasirengę eiti toliau ir plėtoti integracijos projektą “Europa”, – pabrėžė A. Merkel.

Politikos ir verslo elito atstovai Davose svarsto, kaip kovoti su artėjančia ekonomikos recesija.

Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas Italijos dienraščiui „Corriere della Sera“ pareiškė, jog negalima palikti Europos vairo Paryžiui ir Berlynui.

Ketvirtadienį paskelbtame interviu jis akcentavo glaudesnio Lenkijos ir Italijos bendradarbiavimo reikšmę.

Paklaustas, ar, jo manymu, Prancūzijos ir Vokietijos ašis Europos Sąjungoje kelia grėsmę, D. Tuskas atsakė: „Jau aišku, kad Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy perėmė vairą. Bet tai neturi virsti pastoviu politiniu monopoliu. Negalima palikti Europos dviem sostinėms“.

„Nerekia kritikuoti Paryžiaus ir Berlyno aktyvumo – tai mes turime būti labiau matomi ir nepalikti jiems iniciatyvos. Tai ne varžybos. Vyriausybės turi atsisakyti logikos, kai siekiama sudaryti sąjungą savo interesams ginti. Tokia dvasia norime atnaujinti politinę integraciją“, – paaiškino Lenkijos premjeras.

Komentuodamas Lenkijos vaidmenį diskusijose dėl euro zonos krizės sureguliavimo, D. Tuskas sakė: „Mums rūpi, kad neatsirastų išskirtinių klubų. Naujojo fiskalinio pakto detalės dar nesuderintos, tikimės atviro formato, kuris leis suinteresuotoms prisijungti prie euro zonos šalims dalyvauti jai priklausančių valstybių susitikimuose – be teisės balsuoti dėl konkrečių dokumentų, bet su galimybe prisidėti prie permainų“.

Premjeras pridūrė, kad Lenkijos prisijungimas prie euro zonos yra „kelerių metų klausimas“.

Norėtumėte ištrūkti svetur vos už keliasdešimt litų? Europoje sparčiai populiarėja pigių skrydžių paieškos sistemos, skirtos turintiesiems plonesnę piniginę ir didelių užmojų.
„Skraidinkite mane bet kur“, – tai vieno naujausių spontaniškų skrydžių paieškos tinklalapio www.drungli.com šūkis. Keliautojų prašoma nurodyti miestą, iš kurio nori išvykti, ir datą, kada gali iškeliauti. Pagal šiuos duomenis paieškos sistema išrenka pigiausius siūlomus skrydžius. Paslauga sparčiai populiarėja tarp ispanų ir italų, norinčių už minimalią sumą pasidairyti po kitas pasaulio šalis, mat bilietai iš didžiausių Europos miestų – Romos, Londono, Madrido ar Stokholmo sausio–vasario mėnesiais beveik visomis dienomis svyruoja nuo 10 iki 20 eurų.
Vilniaus ir Kauno oro uostai taip pat įtraukti į galimų maršrutų sąrašą. Pavyzdžiui, vasario mėnesį skrydis iš Vilniaus ir Eindhoveną (Nyderlandai) kainuotų tik 39 Lt. Neradę bilieto norima kryptimi keliautojai gali užsisakyti pranešimą, kuris būtų atsiųstas bilietų kainai nukritus iki pageidaujamos sumos.
Kol kas didžiausias „Drungli“ trūkumas yra tai, kad skrydžiai siūlomi tik į vieną pusę. Todėl mėgstantys kruopščiau planuoti keliautojai pirmenybę teikia sparčiai populiarėjančiai skrydžių paieškos programai „Azuon“. Už maždaug 20 Lt trijų mėnesių mokestį klientai gali nurodyti kryptį, priimtiną kelionės trukmę ir periodą, kuriuo pageidaujama keliauti, grįžimo datą ir daugybę kitų parametrų. Šios programos statistika rodo, kad vidutinė kelionės tarp dviejų Europos miestų kaina neviršija 50–60 eurų.

Lietuvos gyventojų nuotaikos praėjusių metų pabaigoje vėl ėmė smarkiai prastėti ir pasiekė 2010 m. pabaigos dugną. Jas lemia ne tik nieko gero nežadanti Lietuvos ekonomika, bet ir Europos bei pasaulio įvykiai.

Praėjusių metų vasaros viduryje Lietuvos visuomenės nuomonės apklausų bendrovės pastebėjo, kad gyventojai ėmė optimistiškiau vertinti šalies ekonomiką. Tačiau vasaros pabaigoje prasidėjusios ir rudenį visiškai atsiskleidusios euro zonos bėdos netruko paveikti ir mūsų žmonių nuotaikų, kurios staiga ėmė ristis žemyn.
Tiesa, dar galima guostis, kad 2008 m. gruodžio dugnas, kai mūsų šalyje buvo užfiksuoti patys prasčiausi ekonominės padėties vertinimai, dar nepasiektas.
Rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų bendrovei „Baltijos tyrimai“ 2008 m. pabaigoje atlikus apklausą, tik trims procentams Lietuvos gyventojų atrodė, kad ekonominė padėtis pagerėjo. Dauguma – aštuoni iš dešimties apklaustųjų buvo įsitikinę, kad ji pablogėjo. Tokie patys vertinimai buvo ir 2009 m. pabaigoje. Padėtis pradėjo šiek tiek taisytis nuo 2010-ųjų vidurio. Jau 2010 m. lapkritį teigiamai šalies ekonomiką vertino 6 proc. gyventojų, kad ji nepasikeitė, sakė 31 proc. Vis dėlto šeši iš dešimties apklaustųjų teigė, kad padėtis pablogėjo.

Optimistiškiausia pernykštė vasara

Per pastarąjį laikotarpį patys optimistiškiausi vertinimai užfiksuoti pernai rugpjūtį, kai jau 12 proc. Lietuvos gyventojų manė, kad ekonominė padėtis gerėja, o kad ji blogėja, tvirtino mažiau nei pusė apklaustųjų. Rugsėjį viskas klostėsi maždaug tolygiai, bet nuo spalio ekonominės padėties vertinimas ėmė sparčiai blogėti. „Akivaizdu, kad žmonės sureagavo į bendrą padėtį euro zonoje ir spalį jau 49 proc. apklaustųjų tvirtino, jog ekonominė Lietuvos padėtis pablogėjo, o lapkričio pabaigoje, po „Snoro“ nacionalizavimo, taip manančiųjų buvo jau 57 proc. Taigi pirmąjį pusmetį atsiradusios viltys per porą mėnesių buvo tiesiog nubrauktos. Reikia turėti omenyje ir tai, kad į šiuos duomenis dar neįtrauktas laikmetis, kai buvo svarstomas šalies biudžetas, kuris vertinant ateityje irgi teigiamų emocijų nepridės“, – įsitkinęs „Baltijos tyrimų“ rinkodaros direktorius sociologas Romas Mačiūnas.
Pasak rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų bendrovės RAIT valdybos pirmininkės Ingos Nausėdienės, gyventojai žaibiškai sureaguoja į viešai skelbiamas žinias: „Žmonės nuolat girdi blogas žinias ir mano, kad ateityje nieko gero nebus. Tai lemia ir vartojimą. Jei sudaromas fonas, kad kils kainos, gresia nedarbas, gyventojai daugiau taupo, mažiau vartoja ir tai atsiliepia visai ekonominei situacijai. Pastebėta, kad po blogų žinių lavinos vartojimas sumažėja tepraėjus dviem trims mėnesiams.
Kaip paaiškėjo, ekonomine padėtimi Lietuvoje labiausiai nepatenkinti vyresni nei 30 metų žmonės, gyvenantys mažesniuose miestuose ar rajonų centruose, bedarbiai, pensininkai, namų šeimininkės, darbininkai bei tie, kurių atlyginimas nesiekia 2500 Lt per mėnesį.

Šeimos finansus linkę vertinti geriau

Vis dėlto sociologai pastebi, kad asmeniškai žmonės kol kas nepajuto didelio ekonominio pablogėjimo. Mat šeimos padėties vertinimas yra gerėlesnis nei valstybės. Iš „Baltijos tyrimų“ apklausos matyti, jog 2010-aisiais apie pablogėjusią šeimos finansinę padėtį kalbėjo 54 proc. apklaustųjų, 40 proc. teigė, kad ji nepasikeitė, o 5 proc. – kad pagerėjo. Pernai lapkritį, kad padėtis pablogėjo, manė 48 proc., kad nepasikeitė – 43 proc., o kad pagerėjo – 7 proc. gyventojų. Taigi pernai sumažėjo neigiamų ir padaugėjo teigiamų vertinimų.
Tiesa, ilgainiui žmonių, manančių, kad jų asmeninė ar šeimos materialinė padėtis per ateinančius tris mėnesius blogės, daugėja. Pernai spalį taip manė 31 proc., o lapkritį – 37 proc. apklaustųjų. Vis daugiau ir tokių gyventojų, kurie per ateinančius tris mėnesius ketina mažinti savo asmenines bei šeimos išlaidas ir vartojimą. 2011 m. spalį tokių buvo 29 proc., lakpritį – 35 proc.
„Kai įvertiname 2011-ųjų lapkričio įvykius tiek pasaulio ekonomikoje, tiek Lietuvos finansų rinkoje, nenuostabu, kad vartotojų nuotaikos prastėja. Galime tik pasidžiaugti, kad, palyginti su 2009 m. rudeniu, pernai rudenį Lietuvos vartotojų nuotaikos indeksas buvo aukštesnis“, – apklausų duomenis komentuoja I.Nausėdienė.
Tokioms nuotaikoms įtakos vis dar turi neblėstanti antrosios krizės bangos nuojauta. Per 2011 m. rugsėjį apklausų bendrovei „Spinter tyrimai“ atlikus apklausą paaiškėjo, kad dėl antrosios krizės bangos plūstelėjimo neabejoja apie 60 proc. apklaustųjų. Tuomet daugiau nei pusė respondentų buvo įsitikinę, kad antrasis sunkmetis stipriai supurtys Lietuvą.

Per artimiausius 12 mėnesių nieko gero nesitiki

Šiemet šeimų ekonominės padėties vertinimui teigiamos įtakos gali turėti pensijų grąžinimas į ankstesnį lygį, mat didžiausi pesimistai dažniausiai būna vyresnio amžiaus žmonės. Bet optimizmo dozę sumažins kylančios šilumos kainos.
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius dr. Vladas Gaidys pabrėžia, kad apskritai žmonių nuotaikos, remiantis Statistikos departamento gruodį atliktais tyrimais, nėra džiugios. Daugiau nei pusė, 54 proc., apklaustųjų mano, kad po 12 mėnesių ekonominė padėtis pablogės, o kiek daugiau nei trečdalis (33 proc.) – kad nepasikeis. Optimistas – tik kas dešimtas apklaustasis. 57 proc. gyventojų prognozuoja didėsiant nedarbą. Sutaupyti per šiuos metus planuoja 24 proc. apklaustųjų., o net 76 proc. jų įsitikinę, kad tai neįmanoma.
Pasak sociologo V.Gaidžio, geriausia padėtis žmonių ekonominio optimizmo požiūriu buvo 2007 m. gegužę, birželį ir liepą. Tuomet Lietuva gana gerai atrodė tarp visų ES valstybių. Vėliau vertinimai ėmė gana sparčiai prastėti. Duobė pasiekta 2009 m. sausį, kai prie Seimo kilo riaušės.

Lietuviai išlieka eurooptimistai

Atkreiptinas dėmesys, kad pernai gerokai sumenko daugumos ES valstybių narių gyventojų pasitikėjimas Europos Sąjunga. Vis dėlto Lietuva išsiskiria savo eurooptimizmu ir, „Eurobarometro“ duomenimis, užima trečią vietą pagal pasitikėjimą ES.
Pasak V.Gaidžio, europiečius glumina ne tik neramumai euro zonoje, bet ir Kinijos įtakos stiprėjimas. Anksčiau ši šalis asocijavosi su fabrikais, dūmais, bloga kokybe ar išnaudojimu, o dabar vis dažniau pamatome tokių išradimų, kurie Europoje šiuo metu neįmanomi, pavyzdžiui, ketinimus siųsti astronautus į mėnulį. Kitaip tariant, ši šalis tampa ne tik pagrindiniu pasaulio gamintoju, bet ir žinių, kūrybos centru. Europa šiuo požiūriu nėra dinamiška, netgi tingi.
Iš esmės euro zonos krizė sparčiai plėstis ėmė gana netikėtai ir tos plėtros pasekmes dar sunku suvokti. 2011-ųjų spalį atlikta Eurobarometro studija liudija, kad 74 proc. apklaustų Europos gyventojų mano, jog būtina nedelsiant imtis priemonių valstybių biudžetų deficitui ir skolai mažinti. Taip mano ir 62 proc. Lietuvos gyventojų. O štai tarp Švedijos, Vengrijos, Vokietijos, Belgijos, Kipro, Čekijos, Graikijos ir Slovėnijos gyventojų taip manančiųjų daugiau nei po 80 proc.

Sociologas dr. V.Gaidys: „Europiečius glumina ne tik neramumai euro zonoje, bet ir Kinijos įtakos stiprėjimas.“

Sociologė I.Nausėdienė: „Pastebėta, kad po blogų žinių lavinos vartojimas sumažėja tepraėjus 2–3 mėnesiams.“

Gyventojų nuomonė apie ekonominę padėtį Lietuvoje (2011 m. lapkritis, proc.)

Pagerėjo 7
Nepasikeitė 33
Pablogėjo 57
Nežino, neatsakė 3

Gyventojų nuomonė apie savo šeimos ekonominę padėtį (2011 m. lapkritis, proc.)

Pagerėjo 7
Nepasikeitė 43
Pablogėjo 48
Nežino, neatsakė 2

Gyventojų nuomonė apie namų ūkio finansinės padėties pokyčius per artimiausius 12 mėn. (2011 m. gruodis, proc.)

Labai pagerės 0
Truputį pagerės 11
Išliks nepakitusi 51
Truputį pablogės 26
Labai pablogės 8

Gyventojų nuomonė apie šalies ekonominės padėties pokyčius per artimiausius 12 mėn. (2011 m. gruodis, proc.)
Labai pagerės 0
Truputį pagerės 10
Išliks nepakitusi 33
Truputį pablogės 38
Labai pablogės 16

Gyventojų nuomonė apie bedarbių skaičiaus pokyčius per artimiausius 12 mėn. (2011 m. gruodis, proc.)

Labai padidės 12
Truputį padidės 45
Išliks nepakitęs 31
Truputį sumažės 9
Labai sumažės 1

Gyventojų nuomonė apie galimybę sutaupyti per artimiausius 12 mėn. (2011 m. gruodis, proc.)

Labai tikėtina 1
Gana tikėtina 23
Gana netikėtina 37
Labai netikėtina 39

Kaip gyventojai vertina savo šalies ekonomiką (2011 m. gruodis, proc.)

Labai gerai Daugiau prastai Daugiau gerai Labai prastai
ES vidurkis 3 25 40 31
Estija 0 33 55 11
Latvija 1 8 56 35
Lenkija 2 32 50 13
Lietuva 0 12 63 24

Kaip gyventojai vertina savo asmeninio ūkio finansinę padėtį (2011 m. gruodis, proc.)

Labai gerai Daugiau prastai Daugiau gerai Labai prastai
ES vidurkis 7 54 27 9
Estija 4 60 31 4
Latvija 3 49 38 9
Lenkija 4 52 33 7
Lietuva 2 47 41 9

Ar gyventojai pasitiki ES (2011 m. gruodis, proc.)

Daugiau pasitiki Daugiau nepasitiki

ES vidurkis 34 55
Estija 51 39
Latvija 40 51
Lenkija 47 41
Lietuva 50 36

Mokslininkai žada, kad 2012-aisiais masiniai neramumai apims visą pasaulį, o protestai sudrebins net šalis, niekada neturėjusias “protestų kultūros”.

Naujuosius metus Vakarų šalių gyventojai pasitiko ne vien džiaugsmingais šūksniais ir šventiniais fejerverkais. Daugelyje šalių net ir naujametę naktį tęsėsi jau pernai prasidėję protestai, o jų organizatoriai žadėjo, kad šiais metais pasaulyje protestuos rekordinis skaičius pasaulio gyventojų.

Jau šį mėnesį JAV sostinėje Vašingtone planuojamas didžiausias istorijoje protestas, jame ketina dalyvauti milijonas amerikiečių. Baltųjų rūmų aikštę sausio 17-ąją planuojama paversti palapinių miestu, kuriame apsigyvens amerikiečiai iš Niujorko, Los Andželo, Ouklando ir daugybės kitų Amerikos miestų. Be to, judėjimo “Okupuok Volstritą” iniciatoriai tikina, kad pernai spalio 9 d. prasidėjęs, o gruodį dar didesnį pagreitį įgavęs judėjimas netrukus pasieks kulminaciją ir apims jau ne tik 82 valstybes kaip pernai, bet taps visos planetos gyventojų sukilimu prieš turtinę nelygybę.

Europą drebina euro krizė

Protestų banga žadama ir skolų nustekentoje Europoje, kurios gyventojų kantrybė galutinai gali trūkti, jei šiemet išsipildytų juodasis scenarijus – subyrėtų euro zona, prasidėtų bankų sektoriaus griūtis. Štai pernai gruodžio viduryje Didžiosios Britanijos ambasadų darbuotojai visame Senajame žemyne sulaukė savo šalies vyriausybės raginimų parengti atsarginius planus, kaip apsaugoti užsienio šalyse gyvenančius britus tuo atveju, jei žlugtų euras, o Europoje prasidėtų masinės riaušės. Ambasadoms išplatintame dokumente raginama numatyti veiksmų planą, jei visoje Europoje nebeveiktų bankomatai, kiltų socialiniai neramumai ir galimas smurto protrūkis.

Apie Europoje šiemet kilsiančią protestų bangą perspėja ir dėl čia dislokuotų amerikiečių karių nerimaujantys JAV pareigūnai. Ne taip seniai aukštas JAV karinių pajėgų generolas Martinas Dempsey pareiškė abejojąs, kad Europoje šiemet pavyks išlaikyti euro zonos stabilumą, ir perspėjo, jog tai gali turėti neprognozuojamų pasekmių Europoje dislokuotoms JAV karinėms pajėgoms, kurias sudaro daugiau nei 80 tūkst. karių ir 20 tūkst. civilių darbuotojų.

Ekonominio ir politinio nepasitenkinimo kokteilis protestams itin palankus ir Rusijoje, kurią praėjusių metų pabaigoje jau sudrebino didžiausi per pastaruosius dvidešimt metų kilę gyventojų maištai, išprovokuoti gruodį vykusių Dūmos rinkimų. Politologų nuomone, ne ką mažesnė protestų tikimybė bus ir kovą, kai šalyje vyks prezidento rinkimai.

“Galima neabejoti, kad Rusijoje prezidento rinkimus laimės Vladimiras Putinas ir kad didelė dalis gyventojų, protestavusių po pernai iškovotos “Vieningosios Rusijos” pergalės Dūmoje, vėl išeis į gatves”, – prognozuoja “The Moscow Times” analitikai. Pridurkime, kad Rusijoje brangs maistas, degalai, svyruos rublio kursas, o bankų sektoriui kils vis didesnė bankrotų grėsmė. Protestuoti rusus gali paskatinti ir masinis investuotojų traukimasis, reiškiantis ir neišvengiamą visos ekonomikos traukimąsi.

Protestai prognozuojami ir Artimuosiuose Rytuose, kitose Azijos, taip pat Afrikos šalyse – ypač ten, kur ką tik įvyko arba netrukus gali įvykti revoliucijos. Praėjusius metus protestais užbaigė, o šiuos pradėjo Sirija, Egiptas, Alžyras, Iranas ir kitos valstybės, kuriose protestuoti gyventojus skatina ir nepasitenkinimas diktatoriais arba juos pakeitusiais radikaliai nusiteikusiais politikos naujokais, ir kylančios maisto kainos bei didėjanti socialinė atskirtis.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.