Europos Sąjungos narės atsitokėjo ir pripažino patekusios į aklavietę, iš kurios pasitraukti galima tik sugalvojus naujas žaidimo taisykles. Tad šiemet ES laukia drastiški pokyčiai, kuriuos savo kailiu pajusime ir mes.

Jau kovo mėnesį gali būti sukurta seniai aptarinėjama “dviejų greičių” Europos Sąjunga: dalis ES narių pasiryžusios sudaryti naują, daug griežtesnę ir mažiau savarankiškumo numatančią sutartį. Kitos ketina rinktis daugiau laisvės ir judėti “savu dažniu”. Abiem atvejais tokios ES, kokia gyvavo dar pernai, nebebus.

Mat toji Sąjunga, kurios tikslas kadaise buvo suvienyti skirtingas valstybes ir sukurti aukščiausio lygio ekonominę ir politinę bendriją, tapo jei ne pasauliniu pajuokos objektu, tai bent jau galvos skausmu pačioms ES narėms. Prie bedugnės krašto atsidūrė dar neseniai prestižinė bendra jos valiuta euras. Susvyravo kadaise pavyzdinė bankų sistema. Europą palieka anksčiau čia strimgalviais plūdę investuotojai. Galiausiai beveik visos ES šalys šiurkščiai pažeidinėja savo pačių susikurtas taisykles: viršija visus įmanomus skolų ir biudžeto deficito limitus, o kai kurioms valstybėms gresia visiškas nemokumas.

Euro nutarta nemarinti

Į tokią absurdišką padėtį patekę ES šalių politikai pernai buvo prigalvoję įvairiausių būdų, kaip išplaukti apysausiems. Iš pradžių mėnesių mėnesiais postringauta apie paramos fondus, stebuklingai veikiančius biudžetų apkarpymus ar mokesčių didinimą. Vėliau dramatizmo vis daugėjo, pavyzdžiui, už euro zonos ar ES borto buvo siūloma išmesti tokias nepatogias varguoles, kaip Graikija ar Portugalija, ir apsivalius iš vidaus toliau ilgai bei laimingai gyventi, nekreipiant dėmesio į tų varguolių tolesnį likimą. Vėliau susivokta, kad didžiųjų ES šalių bankai yra “sumerkę” didžiules sumas į šių merdinčių valstybių obligacijas, tad brutaliai jų atsikratyti ne tik ne paprasta, bet ir labai rizikinga.

Atsirado tikinčių, kad tokiu atveju trauktis iš euro zonos verta stipriausios ekonomikos šalims – Vokietijai ar Prancūzijai. Abiejų valstybių finansininkai net suskaičiavo, kiek kainuotų sugrįžti prie markės ar franko, ir konstatavo, kad tai gali būti net naudingiau, nei vis brangiau mokėti už naujas paskolas beviltiškaisiais eurais.

Tačiau tiek Vokietija, tiek Prancūzija puikiai suvokia, kad turėti bendrą valiutą pasaulio rinkoje yra labai naudinga, o grįžimas prie nacionalinių valiutų pakirstų ir eksportą, ir pramonę, tad ilgainiui jos prarastų konkurencingumą. Tad Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, jau vadinami tiesiog “Merkozy”, ryžosi Europos Sąjungą suimti į nagą ir įvesti savas, joms naudingiausias taisykles.

Gruodžio viduryje po ilgų derybų jiems pavyko įtikinti didžiąją dalį ES narių, kad kitos ar bent jau geresnės išeities nėra, ir pasiūlė keisti iki šiol galiojusią palyginti griežtą Lisabonos sutartį nauju susitarimu, įteisinsiančiu tikrą diktatą.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

BBC apklaustų ekonomistų nuomone, recesija į Europą sugrįš kitais metais. Penktadalis apklaustųjų mano, kad euro zona, kokia ji yra dabar – turinti 17 narių, nebeegzistuos, tuo tarpu dauguma mano, kad galimybė, jog euro zona subyrės, sudaro 30-40 proc.

Atlikta apklausa parodė, kad, daugumos ekonomistų nuomone, Didžiosios Britanijos palūkanų norma išliks ties 0,5 proc. riba visus ateinančius metus.

Apklausoje dalyvavo 34 Didžiosios Britanijos ir Europos ekonomistai, reguliariai patarinėjantys Anglijos centriniam bankui.

Iš 27 atsakiusiųjų į klausimą dėl recesijos 25 prognozavo, kad kitais metais Europa jos neišvengs.

Pastaraisiais mėnesiais augimas Europoje sulėtėjo, nes euro zonos skolų krizė privertė vyriausybes riboti išlaidas ir susilpnino pasitikėjimą pasaulio finansų rinkose.

Euro zonos ekonomika liepos-rugsėjo mėnesiais ūgtelėjo 0,2 proc., tuo tarpu bendras ES 27 ekonomikų augimas siekė 0,3 proc.

Politikai mėgina įvairiais būdais įveikti krizę; vienas iš tokių būdų – sustiprinti ryšius tarp ES narių, tačiau rinkos dar nėra įsitikinusios, ar priimtų priemonių pakaks krizei įveikti.

Ekonomistai įsitikinę, kad kuo ilgiau rinkas drebins skolų krizė, tuo didesnė tikimybė, kad Europa vėl nugrims į recesiją.

2012-aisiais Europoje išgyventi galimybę turi tik patys stipriausi ir mažiausiai vyriausybių skolų prisipirkę bankai. Visų kitų greičiausiai laukia liūdnas galas.

Pasaulinė reitingų agentūra “Standard&Poor’s” sumažino 37 pasaulio bankų reitingus. Tarp šių bankų atsidūrė ne tik tokie gerai žinomi bei stambūs Amerikos bankai, kaip “Bank of America”, “Citigroup” ar “Goldman Sachs”, bet ir daugybė Europos bankų. Pavyzdžiui, “Standard&Poor’s” nurėžė reitingus Didžiosios Britanijos bankams “Royal Bank of Scotland” ir HSBC, taip pat Šveicarijos UBS ir kitiems.
“Standard&Poor’s” pėdomis ketina pasekti ir kita reitingų agentūra “Moody’s”, paskelbusi, jog ketina sumažinti 87 Europos bankų reitingus. Agentūros taikinyje – daugiausia Ispanijos, Italijos, Austrijos, Prancūzijos bankai. Tarkime, reitingų sumažinimas gresia net 21 Ispanijos bankui, 17-ai bankų Italijoje, devyniems Austrijos ir aštuoniems Prancūzijos bankams, įskaitant tokius stambius Prancūzijos bankus, kaip “Paribas”, “Societe Generale”, Prancūzijos bankas ir Prancūzijos žemės ūkio kreditų bankas.
“Moody’s” analitikai aiškina, kad didžiausia šių bankų bėda – išpirktos valstybių skolos. Pavyzdžiui, Italijos ir Prancūzijos bankai tokių pavojingų skolų yra nupirkę už daugiau nei 100 mlrd. eurų, o iš viso Europos bankai vyriausybių obligacijoms šiuo metu yra išleidę apie devynis trilijonus eurų.
Iš esmės tai reiškia, kad Europos bankai balansuoja ties itin pavojinga riba, kai bet kurios euro zonos valstybės kolapsas reikštų ir neišvengiamą bankų griūtį.
Ir nors šiuo metu labiausiai rizikuoja Ispanijos bei Italijos bankai, ne ką mažesnis pavojus gresia ir Vengrijos, Rumunijos bei kai kurių Pietryčių Europos šalių bankams, kurių obligacijų vertė viršija 110 proc. tų šalių BVP.
Dar garsiau pavojaus varpai skamba Austrijoje, Belgijoje, Šveicarijoje. Štai Šveicarijos nacionalinis bankas neseniai įpareigojo du didžiausius šalies bankus UBS ir “Credit Suisse” reikšmingai sumažinti turimų obligacijų kiekį. Teigiama, kad šie bankai pastaruoju metu elgiasi itin neapdairiai ir neatsakingai, o jų turimų obligacijų vertė viršija 500 proc. Šveicarijos BVP.

Bankams – nauji reikalavimai

Naujus nurodymus bankams sugalvojo ne tik šveicarai. Prieš kelias savaites susitikę Europos Sąjungos finansų ministrai nutarė pareikalauti, kad euro zonos bankai per ateinančius devynis mėnesius savo įstatinį kapitalą padidintų 108 mlrd. eurų, skirtų galimiems kitų metų nuostoliams padengti.
Tačiau jei tikėsime ekspertų skaičiavimais, ši suma – juokinga, palyginti su bankams gresiančiais praradimais. Nepriklausomi analitikai skaičiuoja, kad euro zonos bankų nuostoliai dėl šalių nemokumo sieks 275 mlrd. eurų, o Tarptautinio valiutos fondo skaičiavimais, bankų nuostoliai kitais metais gali būti dar didesni – bankų sąskaita 2012-aisiais gali būti nurašyta vyriausybių skolų, vertų 300 mlrd. eurų. Beje, didžiausios šių nurašymų kaltininkės – Belgija, Graikija, Airija, Italija, Portugalija ir Ispanija, kurių beviltiškos skolos euro zonos bankams pridarys 278 mlrd. eurų nuostolių.
Na, o labiausiai dėl to nukentės Vokietijos ir Prancūzijos bankai, nes jie yra supirkę per 70 proc. visų nebegrąžinamų vyriausybių skolų.

Du scenarijai

Siaubą bankams kelia ne vien vyriausybių skolų nurašymai. Kaip teigia Didžiosios Britanijos analitinis savaitraštis “The Economist”, belieka džiaugtis, kad prie bankų durų eilėse nelaukia milijonai indėlininkų, skubančių, kaip Latvijoje ar Lietuvoje, atsiimti iš bankų savo jiems paskolintų pinigų. Tačiau tuo pat metu milijardai eurų nepastebimai iškeliauja iš Europos bankinės sistemos vertybinių popierių pavidalu, nes investuotojai paniškai traukiasi iš Europos į kitas pasaulio rinkas. Skaičiuojama, kad vien JAV fondai iš Europos rinkos atsiėmė 42 proc. čia cirkuliavusių pinigų, o Europos bankams išduodamų paskolų apimtys JAV nuo gegužės mėnesio smuko net 69 proc.
Dėl to Europos bankai priversti tiesiog pusvelčiui platinti akcijas, kad bent kažkaip prasimanytų grynųjų pinigų. Pavyzdžiui, “Citigroup” skaičiavimais, trečiąjį šių metų ketvirtį Europos bankai savo obligacijas platino vidutiniškai vos už 15 proc. pernykštės tokių pačių akcijų vertės.
Geriausia, kas dėl visos šios situacijos gali nutikti kitais metais, analitikų nuomone, yra likvidumo, arba kreditų, krizė, kuri reiškia, jog bankai tiesiog pristigs pinigų paskoloms ir kažkuriam laikui nustos jas dalyti verslininkams.
Blogiausias variantas – dėl to įvyksianti virtinė bankų bankrotų. Beje, didžiausia likvidumo problema šiuo metu yra Centrinėje ir Rytų Europoje, nors tos pačios problemos kamuoja visos Europos bankus.
Ima sklisti gandai ir apie galimą rimtą bankų likvidumo krizę Rusijoje, kuri neabejotinai turėtų didžiulę įtaką ne tik nuo Rusijos labiausiai priklausomoms Baltijos šalims bei Lenkijai, bet ir visoms Europos finansų institucijoms.
Beje, Latvijoje bei Lietuvoje ir be šios priežasties jau bankrutavo po vieną banką, o Lenkijos ši liūdna perspektyva dar tik laukia. Mat visai neseniai, lapkričio viduryje, “Moody’s” pakeitė Lenkijos skolinimosi reitingą iš stabiliausio į neigiamą. Tiesa, kol kas ne dėl tiksinčios Rusijos bombos, o dėl to, kad kitais metais laukiama Lenkijos ekonomikos augimo sulėtėjimo: šiemet Lenkijos ekonomika augs 4,1 proc., o kitais metais – 3,1 proc.
Vis dėlto Lenkijos nacionalinio banko vadovas Marekas Belka tikina, kad padėtis Lenkijoje tebėra labai gera, nes šalies bankų kapitalizacija yra nepriekaištinga, o grėsmė šaliai kitais metais gali kilti tik dėl to, jog bankams bus kur kas sunkiau skolintis iš kolegų euro zonos šalyse. Tai labai rizikinga, nes kitais metais daugiau nei pusei visų Lenkijos skolų sueina grąžinimo terminas, tad turimas skolas teks rekapitalizuoti, tai yra skolintis pinigų joms padengti, be to, veikiausiai kur kas brangiau nei įprastai.
Lenkijai gresia dar ir paskolų krizė, nes daugiau nei penktadalis visų šios šalies bankų paskolų fiziniams ir juridiniams asmenims išduota šiuo metu labai nestabilia valiuta – Šveicarijos frankais (tokios paskolos sudaro 21,3 proc. viso išduotų paskolų portfelio).

Stabiliausi – Skandinavijos bankai?

Nors Latvijoje praėjusią savaitę kilo panika dėl skandinaviško “Swedbank” veiklos, ekspertai ramina, kad ji visiškai nepagrįsta. Yra netgi priešingai: esą kitų šalių bankams gresiančių negandų greičiausiai išvengs tik skandinavų valdomos finansų institucijos. Šiuo atveju ne išimtis ir Latvijoje bei Lietuvoje veikiančios jų antrinės bendrovės. Kodėl?
Pirmiausia Skandinavijos šalių kitais metais laukia ekonomikos pagyvėjimas. Be to, beveik visos Skandinavijos šalys kitais metais tikisi smarkiai sumažinti vyriausybių skolas. Pavyzdžiui, Švedijos vyriausybės skola turėtų nukristi iki 36,3 proc. BVP ir būti dar mažesnė nei iki 2008-ųjų krizės, kai siekė 40,2 proc. BVP.
Danijos vyriausybės skola sumenks iki 44,1 proc. ir bus dvigubai mažesnė nei Europos Sąjungos šalių vidurkis. Na, o Norvegija iš naftos gaunamų pajamų yra sukaupusi netgi 530 mlrd. JAV dolerių taupymo fondą, tad jos valstybės skola, šiek tiek viršijanti 100 mlrd. dolerių, šiuo atveju nekelia jokių rūpesčių.
Svarbiausia tai, kad itin geri metai žadami visiems Skandinavijos bankams. “Nordea”, “Handelsbanken”, SEB ir “Swedbank” jau skaičiuoja būsimą pelną, tikėdamiesi, kad jis net dvigubai viršys šiemet uždirbtas solidžias sumas.
Tiesa, vienintelė išimtis, kai kalbama apie nuo Skandinavijos priklausomų bankų ateitį, yra Estija. Nors ši šalis vis dar tebelaikoma visos euro zonos pavyzdžiu, o 90 proc. šalies bankų yra antriniai Skandinavijos bankai, tačiau Estija, kaip euro zonos valstybė, yra kur kas labiau pažeidžiama dėl euro zonos valstybių skolos krizės nei jos “Baltijos sesės”. Tad Estijos centrinis bankas vyriausybę paragino kitų metų biudžetą planuoti remiantis ne “standartiniu”, o “kriziniu” scenarijumi ir neatmesti galimybės, kad šalies bankų sektoriaus laukia itin įtempti 2012-ieji.
Užtat tarp gerųjų pavyzdžių yra dar keletas pavyzdingų valstybių. Pavyzdžiui, itin teigiamai vertinama Čekijos bei Slovakijos bankų padėtis, mat jie yra nusipirkę itin mažai vyriausybių obligacijų, o jų vertė tokia nedidelė, kad net skolų nurašymai šių bankų nepriverstų bankrutuoti.
Apibendrinant galima teigti, kad 2012 m. daugiausiai šansų išgyventi turi tie bankai, kurių valdytojai nesusigundė greitu uždarbiu rizikingai skolinant pinigus jau ir taip itin prasiskolinusioms vyriausybėms arba kurių užnugaryje – stabilus investuotojų pasitikėjimas.

Gruodžio mėnesį visur išplinta kalėdinė nuotaika, visuose Europos miestuose padaugėja renginių, tad padidėja trumpesnių, bet turiningesnių pažintinių kelionių paklausa.

Gyvenimo tempas vis greitėja, darbo krūvis auga, streso nemąžta, o atostogų kiekvienam vidutiniam Lietuvos gyventojui nedaugėja – kaip buvo 28 dienos, taip ir tebėra. Todėl vis daugiau žmonių siekia kuo kokybiškiau pailsėti per savaitgalius, ir ypač per ilguosius. Vasarą poilsio galimybių pasirinkimas didžiulis, o štai rudenį ir žiemą – skurdesnis.
Žinoma, galima rinktis Druskininkų ar Birštono sanatorijas – ten per dvi tris dienas nuvargęs žmogus atgauna jėgas, pailsi, kitaip tariant, vėl būna pastatomas ant kojų. Galima vykti ir į mūsų pajūrį, kad vėjas išpūstų blogas mintis bei nuovargį, tačiau gruodį, tamsųjį metą, norisi ne tik atsigauti, pailsėti, bet ir šventinę nuotaiką pajusti.
Tam, pasirodo, esama daugybės galimybių. Ir nebūtinai brangių. Kartais pailsėti, daug pamatyti, gerų įspūdžių per porą dienų patirti galima ir už 200–400 Lt.
Štai Viktorija Šimkuvienė jau gyvena kelionės į Vokietiją, Brėmeną, nuotaikomis. Apie tai, kad vos per savaitgalį galima patirti neišdildomų kalėdinių įspūdžių, ko dažnai pasigendama Lietuvoje, ji išgirdo iš tokios kelionės skonį jau pajutusių draugų. Kartu su kelionių agentūros konsultante moteris sudarė lankytinų objektų sąrašą. Agentūra spręs ir kitus su buitimi susijusius klausimus: skrydžio, apgyvendinimo, automobilio nuomos. Šimkų šeima šįkart į kelionę leisis su ketverių metų sūnumi, nes šventinėmis nuotaikomis gyvenančioje Vokietijoje ir jam bus ką veikti. Keliautojai suskaičiavo, kad kiekvienam žmogui kelionė kainuos po 500 Lt.

Pirmauja Vokietija ir Čekija

Skirtingi kelionių organizatoriai tvirtina, kad šiemet tarp savaitgaliais lankytinų šalių pirmauja Vokietija, Airija ir Čekija. Su pigių skrydžių bendrovėmis iš Lietuvos patogu nuskristi į Frankfurtą, Brėmeną ir Berlyną. Autobusais dažniausiai vykstama į Krokuvą, Prahą, Vieną. Vis dar neblėsta Paryžiaus populiarumas, ypač dabar, kai Eiffelio bokštas mini 120 metų jubiliejų ir pasipuošė ypatingu apšvietimu. Beje, nuvykus į Paryžių kelionių organizatoriai dar siūlo aplankyti Vyno muziejų arba nueiti į miuziklą ar operos spektaklį.
Pasak agentūros „Guliverio kelionės“ direktoriaus Algio Brazionio, savaitgalio keliones renkasi toli gražu ne vien jaunimas. Nemažai vyksta ir garbaus amžiaus žmonių, tarp jų – senelių, keliaujančių kartu su anūkais. Mėgstamiausi jų maršrutai – Praha, Viena, Talinas. Lygiai taip pat noriai lietuviai renkasi ir trijų keturių dienų keliones laivais iš Talino arba Rygos į Stokholmą.
Pasak mūsų pašnekovės V.Šimkuvienės, per dvi dienas galima susidaryti įspūdį apie miestą, bet prieš tai reikia tiksliai susiplanuoti lankytinas vietas, dominančius muziejus ir renginius. „Štai aš pernai trumpam buvau nuskridusi į Romą. Per kelias dienas tiek pamačiau ir šis miestas man taip patiko, kad ateityje planuoju ilgesnę kelionę po Italiją“, – savo planais dalijasi ponia Viktorija.

Į patikusią šalį – po kelis kartus

Žinoma, kiekvienas keliautojas skaičiuoja, kur jis daugiau pamatys, patirs ar gaus daugiau paslaugų už tam tikrą numatytą pinigų sumą. Tarkime, jei trims dienoms ir dviem naktims turi 800–1000 Lt, gal verčiau nuvažiuoti į Druskininkų sanatoriją, kur būsi maitinamas, masažuojamas, lepinamas įvairiomis procedūromis visas 60 valandų. Bet dažnai ir į Druskininkus neprivažinėsi, todėl kartais norisi komfortą iškeisti į nuotykius ir patraukti, tarkime, į Prahą ar Vieną.
Kaip tik taip elgiasi kita mūsų pašnekovė Ernesta Rimkevičiūtė: pasilepinti grožio bei sveikatinimo procedūromis ir pailsėti ji vyksta į Druskininkus ar Birštoną, o trumpų kelionių į užsienį metu laiką mėgsta leisti lankydamasi po įvairias žymias vietas. Moteris savaitgalio kelionėmis pasimėgauja net keturis penkis kartus per metus. Į patikusią šalį Ernesta sugrįžta po kelis kartus. Štai ką tik ji parvyko iš Austrijos, kurioje lankėse jau trečiąkart. Dviejų nakvynių kelionė Austrijoje jai atsiėjo apie 1000 Lt. Visai neseniai keliautoja grįžo iš Latvijos, o netrukus patrauks į Estiją, nes nusprendė į šią šalį pažvelgti iš naujo.
Pasak kelionių agentūrų atstovų, rinkdamiesi, kur keliauti savaitgalį, žmonės įvertina, kiek truks pati kelionė. Todėl dažniausiai apsistojama ties artimosiomis šalimis, kad liktų kuo daugiau laiko miestams išžvalgyti. Lietuvoje veiklą pradėjus pigių skrydžių bendrovėms, populiariausia į konkretų miestą skristi lėktuvu. Tiesa, norint stipriai sutaupyti, tokią kelionę geriausia užsisakyti prieš tris–penkis mėnesius, tačiau įgudę keliautojai mielai naudojasi ir paskutinės minutės pasiūlymais, taip vėlgi gerokai sutaupydami.

Europoje karaliauja kalėdinės mugės

Nuo lapkričio pabaigos iki Kalėdų daugumoje didžiųjų Europos miestų šurmuliuoja kalėdinės mugės, garsėjančios savo autentiškumu, romantiška atmosfera, kokybiškomis rankų darbo prekėmis, pramogomis, skirtomis suaugusiems ir vaikams. Jų metu vyksta klasikinės muzikos koncertai koncertų salėse ir įvairūs koncertai su artistų pasirodymais gatvėse bei aikštėse. Visuotinai pripažinta, kad kalėdinės mugės pačios gražiausios Vokietijoje, nedaug atsilieka ir Liuksemburgo, Vienos ar Prahos mugės. „Pastaruoju metu žmonės ypač skaičiuoja pinigus, todėl renkasi pamatyti panašiai tą patį, ką ir Skandinavijoje, bet sumokėti pigiau“, – klientų pasirinkimą keliauti į Vokietiją pagrindžia kelionių agentūros „Pasaulio kelionės“ atstovė Alina Kleinauskaitė.
Kai kalbama apie šeimas ir vaikus, A.Kleinauskaitės nuomone, pačios turiningiausios savaitgalio kelionės su vaikais rengiamos į Prahą, kur vaikams numatyta įvairių programų, atrakcijų, pasakų herojų pasirodymų. Tiesa, nuvykti į Čekiją šiek tiek brangiau nei į Vokietiją, nes į Čekiją neskraidina pigių oro linijų bendrovės. Todėl skrydis į Prahą gali kainuoti 600–800 Lt, o į Brėmeną nuskristi galima ir už šimtą litų. Dar brangiau skristi į Skandinavijos šalis, todėl trumpas turistines keliones į šias valstybes renkasi palyginti mažai lietuvių.

Atsirado naujų pramogų

Na, o kur galima nuvykti ir per tris paras pamatyti tiek, kiek poilsinių kelionių mėgėjai nepamato ir per tris savaites? Kelionių agentūros „Švitė“ vadovė Aušra Vėbrienė rekomenduoja Islandiją. Jos žodžiais, ten per trumpą laiką galima išvysti labai daug neregėtų dalykų bei reiškinių ir patirti dar neišbandytų potyrių, tarkime, pasilepinti „žydrosiomis“ versmėmis. Tiesa, tokia kelionė nėra pigi, ji atsieis apie 1500 Lt.
Beje, dviem trims dienoms galima vykti net į Honkongą. Kai kam patinka kalėdinė prekyba šiame mieste, kai kam – pats miestas ir jo šurmulys, o trečius traukia užsienio turistams siūlomos paslaugos.
Šeimoms prieš Kalėdas ypač rekomenduojama vykti į Švedijos Dalarnos Kalėdų miestelį. Jame ir vaikai, ir suaugusieji patiria neįtikėtinų nuotykių ir grįžta puikios nuotaikos, nes ten parko lankytojai patys gali kepti, važinėtis elnių traukiamomis rogėmis, žaisti su nykštukais, vaikščioti į trolių namelius, žvalgytis, kaip jie gyvena ir ką valgo. Kalėdų miestelyje verda tikras gyvenimas – troliai slepiasi medžiuose, paslapčiomis iš spanguolių krūmelių dairosi elfai, vakarais Žiemos karalius su karaliene atvyksta pažiūrėti įspūdingo fejerverkų. Beje, šis parkas lietuvių turistams dar mažai žinomas.
Itin įdomią savaitgalio kelionę galima susiorganizuoti ir į Pietų Vokietiją. Iš Miuncheno oro uosto vykstama į Garmišo-Partenkircheno kurortą, kuriame nuo aukščiausios Alpių viršukalnės atsiveria Šveicarijos, Italijos, Austrijos tolumos. Tai klasikinis kalnų kurortas su turtingomis Alpių kalnų vietovių tradicijomis, kuriame saugoma gamta, kultūra ir teikiamos kokybiškos paslaugos. Organizuojamos kelionės po Bavarijos pilis, galima lankytis baseinuose, pirtyse, linksmintis išskirtiniuose Bavarijos restoranuose.

Populiariausios savaitgalio kelionės (2 nakvynės/Lt)

Kaina iki 500 Lt

Punskas–Seinai–Vygriai    89
Stokholmas    255
Jaunpilis–Kuldyga–Ventspilis    289
Senosios Lietuvos pilys Baltarusijoje–Minskas 319
Talinas–Ryga    329
Liublinas–Zamoscis–Chelmas    359
Berlynas, Tropikų salų parkas    399
Varšuva–Krokuva–Velička–Čenstakava    419
Talinas–Saremos sala–Ryga–Rundalė    429
Gdanskas–Sopotas–Marienburgas–Griunvaldas    439
Zakopanė–Krokuva    459

Kaina nuo 500 iki 1000 Lt

Slovakijos Tatrai–Krokuva    529
Budapeštas–Dunojaus vingis    539
Čekijos kalnai–Praha    549
Praha–Viena–Budapeštas    557
Pietų Čekija–Viena    559
Praha–Viena    559
Austrija–Slovakija    609
Praha–Karlovi Varai    627
Potsdamas–Berlynas–Drezdenas    629
Drezdenas–Meisenas–Saksonijos Šveicarija    719
Švedija, Dalarnos parkas    865

Kaina per tūkstantį litų

Islandija    1500
Paryžius    1650
Honkongas    2475

Šaltinis: „Guliverio kelionės“, „Švitė“, „Pasaulio kelionės“

2011 m. Europos kino apdovanojimų verdiktus stipriausiai lėmė nuspėjamas ir populistinis balsavimas, o Akademijos narių dauguma neatsispyrė norui pagerbti garsesnius autoritetus.

Po ketverius metus trukusių gastrolių per kitus miestus Europos kino akademijos apdovanojimų ceremonija sugrįžo namo į Berlyną. Į 24-ą kartą vykstančią europietiško kino šventę įdomaus architektūrinio dizaino koncertų salėje „Tempodrom“ susirinko Europos kino elitas, kurį papildė įtakingi Vokietijos politikai, Europos Parlamento nariai ir aistrigiausiai kiną mėgstantys kultūros ministrai iš Austrijos, Estijos, Gruzijos bei Kosovo.
Ceremonijoje draugiškai triumfavo Danijos ir Didžiosios Britanijos kūrėjai. Renginio vedėja Anke Engelke pastebėjo, kad Kopenhagoje tą vakarą ištuštėjo gatvės, nes dauguma Danijos kino pramonės atstovų atvyko į Berlyną. Apdovanojimą už gyvenimo nuopelnus atsiėmęs anglų režisierius Stephenas Frearsas sėkmingai pasirodžiusius kolegas šmaikščiai apšaukė „prakeiktais danais“ ir stebėjosi, kaip tokia maža šalis sugeba išleisti tiek daug vertingų filmų ir gauna gamybai pakankamai pinigų.
Po Akademijos narių balsavimo Danijai ir Didžiajai Britanijai atiteko po lygiai statulėlių (po penkias), bet galutinę britų pergalę lėmė kino teatruose geriausią europietišką filmą nepriklausomai išrinkę ir „Karaliaus kalbai“ atsidėkoję žiūrovai.

Visi ruošėsi pasaulio pabaigai

Niekas nenustebo, kai pagrindinis apdovanojimas už geriausią 2011 m. Europos filmą atiteko psichologinei apokaliptinei dramai „Melancholija“, kuri turėjo daugiausiai nominacijų (net aštuonias) ir nusipelnė dar dviejų statulėlių už geriausią operatoriaus darbą (Manuelis Alberto Claro) bei meninį apipavidalinimą (dizainerė Jette Lehmann). Ceremonijos organizatoriai ir Akademijos vadovai viešai tikino, kad galutinių rezultatų nežino net prezidentas Wimas Wendersas, bet kažkodėl „Melancholijos“ temos labiausiai vyravo spalvingame šou, kurį A.Engelke pradėjo pasipuošusi nuotakos suknele, imituodama sulėtintą vaikščiojimą (kaip filmo prologe) ir stebėdama svečius per išlankstytą metalinę Europos apdovanojimo figūrą.
Kai šeši vokiečių aktoriai finale išėjo į sceną atplėšti vokų, tai beveik visi nujautė, kas taps laimingiausiu nugalėtoju. „Melancholijos“ laimėjimas turėjo stipriai nudžiuginti Lietuvos platintojus, nes Larso von Triero filmas tą patį savaitgalį debiutavo Lietuvos kino teatruose, o pirmų dienų startas nebuvo sėkmingas. Vos 25 tūkst. Lt pajamos, įskaitant Europos šalių kino forumo „Scanorama“ parduotus bilietus, yra pernelyg kuklus rezultatas. Reikia tikėtis, kad geriausio Europos filmo titulas paskatins mūsų žiūrovus neignoruoti vertingo, gražaus ir prasmingo kūrinio apie neišvengiamą pasaulio pabaigą.
Pats L.von Trieras liko namie, patingėdamas atvažiuoti į Berlyną, bet atsiuntė savo žmoną Bente Froge, kuri pirmą kartą atsidūrė dėmesio centre ir atrodė tuo itin patenkinta. „Jis liko namie prižiūrėti vaikų ir gaminti maisto. Dabar atėjo mano laikas pasirodyti viešumoje. Būti Larso žmona nuostabu, nes jis yra absoliučiai kitoks žmogus, negu bandoma vaizduoti spaudoje. Jis turi keistų asmeninių charakterio savybių ir patiria nuotaikos svyravimų, bet mes nugyvenome kartu beveik 20 metų be jokių barnių. Norėčiau pasinaudoti proga ir paneigti prirašytas nesąmones, kad Larsas mėgsta kankinti moteris. Jis yra mylintis, nuoširdus ir mielas vyras. Visus savo filmus pirmiausia jis patikrino ir išbandė, rodydamas man. Aš esu didžiausia jo kritikė“, – pasakojo B.Froge.

Kiek europiečių balsavimą lemia „Oskarai“
Gruodžio 3 d. apdovanotų kino kūrėjų sąrašas skatina daryti išvadą, kad Europos kino akademijoje surinkto 2500 narių būrio dauguma balsavo pernelyg populistiškai ir vengė labiau intriguojančių ar europietiškam kinui naudingesnių sprendimų. Svarbiausia, jog paskelbtame verdikte beveik nematyti bendros strategijos, o susidaro įspūdis, kad ir čia balsuojama euroviziniu bandos principu už savus arba kaimynus. Akivaizdu, kad šiemet susivienijusios Skandinavijos šalys neleido nugalėti objektyviai geresniems ir pasirūpino, jog ryškiai sužibėtų Danija. Bet esant tokiai situacijai vis tiek darosi liūdna ir nesuvokiama, kodėl liko nepastebėtas ir nieko nelaimėjo Aki Kaurismaki mažas šedevras „Havras“, kuriam bet koks prizas pagelbėtų konkuruoti užsienio šalių repertuaruose.
Mažų mažiausiai keista šių metų nominacijose matyti biografinę istorinę dramą „Karaliaus kalba“, juk Tomo Hooperio filmas triumfo kelią pradėjo dar 2010 m. Susanne Bier režisuota drama „Geresniame gyvenime“ tarptautiniuose festivaliuose aktyviausiai reiškėsi irgi 2010 m. Abu šie filmai gavo „Oskaro“ premijas būtent už 2010 metus, o pernelyg ilgai užsimiegojusi Europa juos kažkodėl pastebėjo gerokai vėliau.
Taip išryškėja paradoksas: jeigu jau amerikiečiai nepagailėjo „Oskarų“, tai ir mes turime grąžinti skolas. Tokie sutapimai skatina manyti, kad kandidatų sąrašą nominacijoms atrenkantys Europos kino akademijos ekspertai laiku nepamato visų vertingiausių filmų arba nesugeba deramai įvertinti jų kokybės, kol pirštu nepabaksnoja auksiniai „Oskarai“.
Dar keisčiau ir netikėčiau geriausio debiuto titulas atiteko belgiškai dramai „Deguonis“, kuri ramiai keliavo per tarptautinius kino festivalius nuo 2010 m. rudens ir ilgokai nepadarė įspūdžio Akademijos skautams. Dabar Berlyne „Karaliaus kalba“, „Geresniame gyvenime“ ir „Deguonis“ susirinko savotiškas ir bereikšmes skolos premijas, nes šie filmai jau seniai niekur neberodomi.
Panašiai galima komentuoti ir geriausių aktorių nominacijas. Tarkime, šiemet Venecijoje kritikus ir žiūrovus užbūręs anglas Gary Oldmanas tikrai tiesiog privalėjo būti nominuotas Europos kino apdovanojimui už neprilygstamai galingą vaidmenį trileryje „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“, bet tikriausiai susigrąžins skolą tik po metų, kai švedo Thomo Alfredsono filmas jau bus seniai baigęs žygį per kino teatrus.
Tiesa, Akademija strategiškai teisingai ir išmintingai apdovanojo Tildą Swinton už virtuozišką pasirodymą dramoje „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“ . Žinoma, būtų daug įdomiau, jeigu Berlyne būtų laimėjusi rusų aktorė Nadežda Markina, fenomenaliai valdanti režisieriaus Andrejaus Zviagincevo dramoje „Jelena“. Bet anglų aktorei Europos kino karalienės titulas šiandien reikalingesnis, nes T.Swinton nuožmiai kovoja dėl vietos „Oskaro“ nominacijos penketuke su Meryl Streep, Michelle Williams, Glenn Close, Charlize Theron ir Viola Davis.

Autoritetai laimi lengviau

Sakykite, ką norite, bet maestro Terry Gilliamo nominavimas geriausio trumpametražio filmo kategorijoje kartu su diplominius darbus pristačiusiais studentais, festivaliuose pasižymėjusiais jaunais debiutantais ir mažiau populiariais režisieriais yra nesąžiningas. Juolab T.Gilliamas nėra tikras europietis, o juo tapo tik neseniai atsisakęs JAV pilietybės. Nereikėjo būti dideliam ekspertui, kad nuspėtum išradingojo trumpuko „Pilnavertė šeimyna“ galutinę pergalę, nes daugumą akademikų masino galimybė pagerbti eksperimentuoti nevengiantį garsųjį režisierių.
Šis filmas jau atrinktas ir pakviestas į „Kino pavasarį“, tad Lietuvos žiūrovai turės gerą progą įvertinti naują T.Gilliamo žaidimą. „Dabar sakau, kad iki šiol kūriau didelius ir aukštus filmus, bet dirbti su mažais filmais taip pat smagu. Iš manęs buvo reikalaujama būtinai filmuoti Neapolyje ir nieko nenužudyti finale, o toliau turėjau absoliučią laisvę ir galėjau realizuoti beprotiškiausias savo idėjas, tad pasijutau lyg „Monti Paitono“ laikais“, – džiaugiasi T.Gilliamas.
Europos kino akademijos prezidento W.Wenderso laimėjimas geriausio dokumentinio filmo nominacijoje buvo dar lengviau nuspėjamas. Iš tiesų „Pina 3D“ yra neeilinis ir puikus filmas, bet rusų režisieriaus Viktoro Kosakovskio 10 metų brandintas, fantastišku grožiu stebinantis, sudėtingumu užburiantis, amžinai aktualus epas „Tegyvuoja antipodai!“ atrodė objektyviai stipresnis ir geresnis. Bet kam užtektų drąsos pasakyti „ne“ savo charizmatiškajam ir autoritetingam vadovui, nors visur ir teigiama, kad balsuojama slaptai?

Kitąmet – į Maltą

Jubiliejinė 25-oji Europos kino apdovanojimų ceremonija vyks saulėtoje Maltoje. Teisę organizuoti prestižinį renginį išsikovojęs Maltos kino biuras sąmojingai pasižadėjo, kad visus svečius gruodžio pradžioje nudžiugins 25 laipsnių šiluma.

Edvinas Pukšta
Išdalyti 2011 metų Europos kino apdovanojimai

Geriausias filmas, geriausias operatoriaus darbas, geriausias dizainas
Larso von Triero drama „Melancholija“
Geriausias aktorius
Colinas Firthas už vaidmenį filme „Karaliaus kalba“
Geriausia aktorė
Tilda Swinton už vaidmenį filme „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“
Geriausia režisūra
Susanne Bier ir jos filmas „Geresniame pasaulyje“
Geriausia dokumentika
Wimas Wendersas ir jo filmas „Pina 3D“
Geriausi scenaristai
Broliai iš Belgijos Jeanas Pierre’as ir Lucas Dardenne’ai už filmą „Berniukas su dviračiu“

Na ką – pradedame skaičiuoti paskutinę savaitę iki dabartinės Europos Sąjungos galo? Ne, čia ne juokai – pačiu aukščiausiu lygiu, Europos Komisijos ekonomikos ir pinigų reikalų komisaro Olli Rehno lūpomis, buvo pažadėta, kad šios savaitės pabaigoje arba bus pateiktas euro zonos gelbėjimo planas, arba…

Kas bus po to, niekas tiksliai nesugeba pasakyti, bet visi sutinka – euro zonos žlugimas bus ir Europos Sąjungos žlugimas. Gal ne iš karto, gal laipsniškai, gal iš pradžių mėginant desperatiškomis priemonėmis palaikyti bent dalies dabartinės ES narių sąjungą, bet – žlugimas.
O kas būtų po to, kai Europos Sąjunga žlugtų? Vėlgi niekas nežino, bet visi sutaria, kad nieko gera – per pastarąjį tūkstantmetį kiekvieno ligšiolinio vieningos Europos projekto žlugimas reikšdavo suirutę, karus, barbarų antplūdžius. Taip buvo žlugus Romos imperijai, taip buvo žlugus Karolio Didžiojo Vakarų Romos imperijai, taip buvo yrant Šventajai vokiečių tautos Romos imperijai. Po Napoleono karų Europoje susiklosčiusio „Imperatorių koncerto“ išsiderinimas atvedė į Pirmąjį pasaulinį karą ir žemyninės Europos imperijų žlugimą.
Bet reikėjo dar ir Antrojo pasaulinio, sugriovusio paskutinę, Britanijos imperiją, kad ant Habsburgų imperijos griuvėsių užgimusios Paneuropos idėjos įsiviešpatautų Europos politikų galvose. Ir dabar ką – praėjus vos penkiasdešimčiai metų, pasiekus istorinę plėtrą, kai prie vieningosios Europos prisidėjo netgi toliausi Vakarų imperijos pakraščiai, o prie durų krebžda Rytų Romos imperiją paveldėję turkų Osmanų palikuonys, viskas turi žlugti?
Žinia, visko gali būti. Europos, kaip ir visos žmonijos, istorija niekada nepasižymėjo racionalumu. Kas dabar patikės, kad daugiausiai storų ir protingų knygų apie karo tarp didžiųjų Europos valstybių negalimumą buvo prirašyta Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse? Ir argumentai buvo tokie protingi, tokie įtikinantys. O kiek įvairiausių ilgalaikės taikos projektų buvo prigimdyta artėjant Antrajam pasauliniam, kurio Europoje niekas nenorėjo, nes nujautė, kuo viskas gali baigtis! Bet nutiko, kaip nutiko, ir būtent todėl Europos Sąjunga buvo kuriama su šūkiu: niekados daugiau karų tarp savų! Tiesa, tas „tarp savų“ vėliau, Europoje įsiviešpataujant socializmui ir konformizmui, kažkur dingo, lygiai kaip ir krikščionių kryžius iš pirminio ES vėliavos projekto.
Bet Europos istorinės atminties tai nepakeitė, tad ne veltui Vokietijos kanclerė Angela Merkel, agituodama saviškius parlamentarus skirti daugiau pinigų euro zonai gelbėti, atvirai grasino karu, tiesiai siedama bendrą Europos valiutą su vieninga Europa, o pastarąją – su taika Europoje. Kita vertus, vien bauginimais toli nevažiuosi, tad A.Merkel, norėdama įtikinti vokiečius, kad šie dar labiau susiveržtų diržus visos Europos labui, turi parodyti jiems, kad ir Vokietija iš to kažką gauna. Pirmiausia – įrodyti, kad ateityje jokie graikai, portugalai, italai ar ispanai neparazituos darbštaus ir taupaus vokiečio sąskaita.
Vokietijoje jau seniai kalbama, kad visi, norintys gauti iš ES biudžeto, kurį gausiausiai pildo vokiečiai, paramą, turi išmokti gyventi taip pat taupiai kaip vokiečiai. Jau šiandien didžiausi ES skolininkai, tokie kaip Airija, neoficialiai turi siųsti savo biudžeto projektą tvirtinti ne į Briuselį, bet į Berlyną. Vokiečiams atrodo savaime suprantama, kad lygiai taip pat turėtų elgtis ir graikai, ir ispanai, ir visi kiti. O jeigu sutartų biudžetinių apribojimų nebūtų laikomasi, neklusnios ES narės be ilgų kalbų būtų baudžiamos. Iš esmės kalbama apie naują Europos Sąjungos valdymo formą – su centrine paneuropine vyriausybe ir nebe simbolinių, o tikrų galių turinčiu Europos Parlamentu.
Konkrečiai kalbama apie Europos Sąjungos virtimą Jungtinėmis Europos Valstybėmis. Naujo tipo sąjungą praėjusią savaitę propagavęs šiuo metu ES pirmininkaujančios Lenkijos užsienio reikalų ministras Radekas Sikorskis savo kalboje Berlyne tiesiai rėmėsi Jungtinių Amerikos Valstijų pavyzdžiais. Nušvilptas nebuvo, nors daugumai Europos elito vien Amerikos paminėjimas kelia alergiją. Tiesa, gausiai cituojamas irgi nebuvo, nes visi suprato, kad ne Lenkija, o Vokietija ir Prancūzija dabar sprendžia, kaip atrodys būsimoji Europos Sąjunga.
Jeigu viskas vyks pagal Berlyno ir Paryžiaus planą, šiandien iš A.Merkel ir Nikolas Sarkozy lūpų turėtume sužinoti, ką konkrečiai šiuodu turėjo galvoje, praėjusią savaitę unisonu pareikšdami, kad „reikia pasirašyti naują Europos Sąjungos sutartį“. Pabrėžtina, kad jų pareiškimas planuojamas likus vos savaitei iki to lemiamo ES viršūnių susitikimo, kuriame, kaip teigiama, bus arba išgelbėtas euras ir Europa, arba viskas žlugs. Ir nors bendri naujosios ES bruožai daugiau ar mažiau žinomi jei ne visų, tai bent euro zonos šalių vadovams, pats faktas, kad žaidimo taisykles siūlo tik du iš 27-ių, yra iškalbingas.
Jeigu naujoji Europos Sąjunga gims, tai nebebus 27 lygiateisių narių sąjunga netgi formaliai. Bus tie, kurie vadovauja, ir tie, kuriems vadovaujama. Tarp kurių bus Lietuva, kaip ir dauguma naujųjų ES narių, nesunku nuspėti. Guostis galėsime nebent tuo, kad pagal finansinę drausmę suskirstytoje Europoje mūsų vieta bus gerokai aukščiau Graikijos.

Investuotojai iš krizės apimtos euro zonos traukasi lyg iš skęstančio laivo, o šių šalių politikai nebeišlenda iš posėdžių salių ieškodami nebeegzistuojančio būdo išgelbėti eurą. Tad Vokietija ir kitos šalys jau pradeda skaičiuoti, kiek joms kainuos euro žlugimas.

Euro obligacijos? Atrodo, lyg Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy net nežinotų tokio termino. Dar yra naujasis Italijos premjeras Mario Monti. Klausi jo, ką manąs apie euro obligacijas, bet ir šis tik pečiais gūžteli – leidžia suprasti, esą niekada nėra apie tokias girdėjęs. Pagaliau – puikioji oratorė Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Ši ponia terminą puikiai žino, bet irgi nė už ką jo nevartoja, nors euro obligacijos greičiausiai yra vienintelė likusi priemonė išgelbėti eurą.
Tad įsivaizduokite šią trijulę pietaujančią prie vieno stalo ir kalbančią apie euro likimą, bet apsimetančią, kad nė vienas nežino stebuklingojo burtažodžio.
Maždaug taip ir atrodė praėjusią savaitę vykęs trijų galingųjų euro zonos valstybių lyderių susitikimas Strasbūre, kuris labiausiai priminė euro pakasynas ir ne vieną analitiką privertė susimąstyti, kad iš tiesų bendroji euro zonos valiuta jau yra žlugusi, tik garsiai apie tai vis dar neprabylama. Štai kodėl ir priemonių jai išgelbėti – tokių kaip euro obligacijos – supervalstybių lyderiams nebėra prasmės net svarstyti.
Štai pietus kaip įprasta sutrukdžiusiems žurnalistams A.Merkel į klausimą apie euro obligacijų išleidimą tam, kad euro zonos skolos būtų gelbėjamos centralizuotai, šluostydamasi lūpas servetėle burbtelėjo tik tai, kad savo nuomonės (o ji anksčiau buvo vienareikšmiškai skeptiška) nepakeitė. Šmaikštuolis N.Sarkozy, prieš atsakydamas į tą patį klausimą, kaip įprasta puolė pasakoti anekdotų (šį kartą, beje, apie hipochondrikus) ir nukreipęs dėmesį nuo klausimo esmės pareiškė, jog “bus rastas bendras sutarimas”.
Kad į taiką ir harmoniją euro zonoje nė nepanašu, patvirtino ir M.Monti, nuleidęs klausimą apie euro obligacijas negirdomis ir vietoj šio termino panaudojęs kitą – “stabilumo obligacijos”.
Taigi euro zonos lyderiai prie pietų stalo praėjusią savaitę elgėsi tarsi trys tos pačios ligoninės gydytojai, skirtingai įsivaizduojantys mirtino ligonio gaivinimą ir tik dėl ligoninės reputacijos nepuolantys draskyti vienas kitam akių.
“Akivaizdu, kad euro zonoje tvyro didžiulė įtampa. Tačiau skirtingas vizijas turintys euro zonos lyderiai sugeba tvardytis, ir atrodo, jog visi jie supranta, kad pyktis nebėra prasmės – euro dienos suskaičiuotos”, – skelbia Vokietijos savaitraštis “Der Spiegel”. Šio vieno įtakingiausių Vokietijos leidinių analitikai pripažįsta, kad visi ženklai liudija apie jau įvykusią faktinę euro mirtį ir jos išvengti galima tik per stebuklą, kuris tebėra Vokietijos rankose.

Vokietija – viena prieš visus

Vienintelė išeitis eurui ir euro zonos valstybėms – išleisti jau minėtas ir visų nekenčiamas euro obligacijas, kitaip tariant, leisti Europos centriniam bankui (ECB) sumokėti už vyriausybių skolas, nes jis ne tik turi pakankamai lėšų, bet ir esant reikalui gali prispausdinti daugiau kupiūrų.
Bet su tuo nieku gyvu nesutinka Vokietija. Ji aiškina, kad ECB – nepriklausoma institucija, kurios negalima versti gelbėti vyriausybių prieš jos pačios valią.
Šiuo atveju A.Merkel primena tą vienišą karį, stovintį plyname kovos lauke, ir jei kol kas pietauti su ja vis dar sėda ir N.Sarkozy, ir N.Monti, tai greitai Vokietijos kanclerė užkandžiaus viena.
Buvęs Prancūzijos prezidento Francois Mitterrand’o patarėjas Jacques Attali dabartinę Vokietijos poziciją prilygina net Antrajam pasauliniam karui. “Po dviejų pasaulinių karų Europą savižudybei ir vėl pasmerkia toji pati Vokietija”, – dramatiškai kalba politikas, kurio nuomone, jei Vokietija nepakeis nuomonės, Europos laukia visiška katastrofa. Juk akivaizdu, kad jokios kitos priemonės iki šiol nepadėjo, nors euro zona su krize kovoja jau daugiau nei metus.
“Pirmasis Graikijos gelbėjimo planas pasirodė per menkas, tad šaliai buvo suteikta pakartotinė parama, kurios irgi nepakako. Vėliau buvo padidintas Europos stabilumo fondas, bet ir jis iki šiol pilnai nefunkcionuoja, o vietoj to Italijos ir Ispanijos obligacijas supirkinėja ECB. Euro zonos situacija – beviltiška”, – teigia J.Attali.

Pirmieji ėmė rengtis verslininkai

Vis dėlto Vokietija nusileisti neketina, tad gali būti, kad jau pirmą kitų metų ketvirtį euro nebeliks. Na, o pirmieji euro žlugimo šaukliai yra ne prabilti bijantys ir panikos kelti nenorintys politikai, o 17-oje krizės purtomų euro zonos valstybių veikiančios tarptautinės kompanijos, kurių vadovai ima rengtis pačiam blogiausiam scenarijui. Automobilių gamintojai, energetikos kompanijos, vartojimo prekių ir kitos tarptautinės bendrovės mėgina sumažinti riziką, nukreipdamos lėšų rezervus į saugias investicijas ir atidžiai kontroliuodamos nebūtinas išlaidas. Štai Vokietijos inžinerijos milžinė “Siemens” įsteigė net savo banką, kad galėtų laikyti indėlius saugiu laikomame Europos centriniame banke.
“Pradėjome svarstyti, kaip galėtų atrodyti žlugimas. Jei šalys pradėtų trauktis iš euro zonos, susidurtume su masine devalvacija, kuri labai pabrangintų importuojamas prekes”, – dėsto ir investicinės kompanijos “Diageo Europe” prezidentas Andrew Morganas.
Kitas kompanijų rūpestis – išsiaiškinti, kaip euro žlugimas atsilieptų tarptautiniams komerciniams susitarimams ir paskolų sutartims. “Vis dar sunku galvoti apie tai, kas sunkiai įsivaizduojama, juolab numatyti konkrečias detales, tačiau bet kuris racionalus žaidėjas turi apsvarstyti tokią galimybę”, – sako Jeanas Pisani-Ferry, Briuselyje įsikūrusio ekonominės ir politinės analizės Bruegelio instituto vadovas.
Štai dėl ko tą galimybę kompanijos taip įnirtingai svarsto. Kai kurie Prancūzijoje, Italijoje ir Ispanijoje dirbantys tarptautinių kompanijų vadovai sako jau turį parengtus planus, kaip veikti smarkių finansinių ir ekonominių sukrėtimų atveju.

Laukia visuotinis bankrotas?

Nors garsiai nekalba, bet euro žlugimui rengtis pradeda ir vyriausybės. Deja, joms tai kur kas liūdnesnė perspektyva nei lanksčioms įmonėms. Bet ir tuo atveju pabrėžiama, esą pigiau bus eurą išbraukti iš egzistuojančių valiutų sąrašo, nei dirbtinai palaikyti jo gyvybę.
“Pasekmės Europai ir visam pasauliui bus dramatiškos. Valstybės bankrutuos, iš naujo reikės gelbėti griūvančius bankus, o ekonomiką apims metų metus besitęsianti recesija”, – niūrią ateitį prognozuoja “Der Spiegel” analitikai. Tačiau kartu jie pripažįsta, kad tai – geriausia,  gal ir vienintelė, išeitis.
Pavyzdžiui, Vokietijoje skaičiuojama, kas būtų, jei šalis grįžtų prie markės, ir kas – jei toliau cirkuliuotų eurai. Šalies Finansų ministerija mano, kad naujai įvestos Vokietijos markės vertė būtų net 25 proc. didesnė už dabartinę euro vertę, o tai – tikra katastrofa nuo eksporto priklausomai Vokietijai. Iš viso šalies nuostoliai per trumpą laiką pasiektų nuo 250 mlrd. iki 340 mlrd. eurų, arba 10–14 proc. Vokietijos BVP.
Tačiau pasilikus prie euro žala valstybei būtų dar didesnė, nes tektų itin brangiai skolintis (procentai gali išaugti iki dviženklių skaičių) tam, kad būtų administruojama valstybės skola.
Beje, manoma, kad tikroji euro mirtis prasidės pirmą 2012 m. ketvirtį, kai labiausiai skolų kamuojamos euro zonos valstybės turės, bet nebegalės sugraibyti sunkiai įsivaizduojamų sumų skoloms padengti. Vien Italijai teks refinansuoti 110 mlrd. eurų senų skolų, kurių terminas sueina kitų metų pradžioje.
O pinigų, žinoma, niekas neskolins. Apie kokius nors naujus rinkos investuotojus galima pamiršti – jų neįtikins net ką tik pasikeitusi valdžia Italijoje, Graikijoje ar Ispanijoje.
Net patyrę bankininkai, kurie viešai skelbia raminančias naujienas, privačiuose pokalbiuose pripažįsta, kad euras tuoj tuoj žlugs. “Be to, iš euro zonos traukiasi ne tik bankininkai, bet ir draudimo kompanijos, pensijų fondai ir net privatūs investiciniai fondai. Visi jie baiminasi visuotinio bankroto”, – pabrėžia “Morgan Stanley” ekonomistas Joachimas Felsas.
Beje, “Deutsche Bank” vadovas Josefas Ackermannas teigia, kad euras numarino pats save tą dieną, kai buvo nuspręsta nurašyti Graikijos skolas. “Yra nemažai Azijos ir Amerikos kompanijų, kurios mąsto paprastai: jei euro zonoje įprasta nurašyti nemokios valstybės skolas, kas gali garantuoti, kad ir kiti įsipareigojimai privatiems investuotojams nebus nubraukti”, – niūrią ir gėdingą euro pabaigą apibendrina bankininkas.

Jau kone antri metai Vakarų Europoje netyla diskusijos dėl viešųjų finansų ateities, vis dažniau sukrėsdamos ir finansų rinkas bei priversdamos akcijų indeksų vertes smarkiai svyruoti. Graikijos skola praėjusiais metais išsipūtė iki 143 proc. BVP, ir šalis jau kurį laiką stovi ties bankroto riba. Galingųjų ES valstybių vadovai visomis išgalėmis stengiasi, kad Graikijos ir kitų regiono skolininkių problemos nevirstų nauju užkratu, galinčiu sukelti dar vieną finansų sistemos krizę. Kodėl ir kaip galėtų nukentėti Lietuvos ūkis? Kokios mūsų šalies sąsajos ir kodėl mums svarbu, ar euro zona išlaikys finansinį stabilumą?
Šiemet euro zonos ekonomika nebeišlaikė 2010 m. pagreičio ir dar stiprų I ketvirčio augimą pakeitė prastesni vėlesni skaičiai. Prognozuojama, kad po 2009 m. 4,2 proc. BVP nuosmukio šiemet euro zona dar augs panašiu tempu kaip ir 2010 m., tai yra 1,7 proc., tačiau ekonomikos santykinė stiprybė – jau praeitis, ir 2012 m. ūkis gali kilstelėti tik 1 proc.
Ekonomistai nuogąstauja ne tik dėl ateinančių kelerių metų, bet ir dėl ilgėliau užtruksiančio itin lėto plėtros laikotarpio. Šiandien vyriausybių galimybės dar paskatinti ekonomiką yra ribotos, ir vertinant ilgalaikio ekonominio tvarumo požiūriu netgi būtų žalingos. Skolos jau ir taip išsipūtusios, biudžetų deficitas viršija Mastrichto kriterijaus reikšmę, tad ilgalaikė fiskalinės drausmės strategija tiesiog būtina ekonominiams disbalansams eliminuoti. Kitaip nebus padėta pagrindo ilgalaikei ir tvariai ūkio plėtrai.
Pagrindinis Lietuvos ekonomikos atsigavimo šaltinis po ekonominės krizės buvo užsienio prekyba, nes vidaus paklausa tiesiog nebuvo pajėgi pati sau pagelbėti. Gresianti euro zonos stagnacija brėžia ne itin šviesias perspektyvas ne tik mūsų, bet ir daugelio VRE šalių ekonominiam augimui. Lietuvos, kaip ir regiono kaimynių, ekonomika yra maža ir atvira. Tai reiškia, kad reikšmingą dalį bendrojo vidaus produkto sudaro užsienio prekyba: Lietuvoje eksportas sudaro 70 proc., o eksportas kartu su importu – beveik 150 proc. BVP. Į ES šalis keliauja 60 proc. viso mūsų eksporto ir per pastaruosius keturis ketvirčius jo apimtys išaugo apie 20 proc. Eksportas – vienintelis BVP komponentas, ne tik grįžęs, bet ir 10 proc. pralenkęs savo prieškrizinį lygį. Jis ir buvo ta svarbi jėga, lėmusi Lietuvos ūkio atsigavimą pastaraisiais metais. Tad kalbos apie galimą dar vieną ekonomikos sunkmetį gali būti naujas iššūkis mūsų ūkiui 2012 m.
Kitas poveikio mechanizmas – tarptautinės finansų rinkos. Ties bankroto riba balansuojančios Graikijos vyriausybės skolos vertybinių popierių kainos smukusios iki sunkiai suvokiamo lygio. Šiandien už Graikijos dvejų metų vyriausybės obligacijas rinkos reikalauja maždaug 80 proc. metinės grąžos, kai normaliu atveju palūkanų norma galėtų siekti apie 2–3 proc. Didelių palūkanų norima ir už Portugalijos vyriausybės obligacijas, o atitinkamų Ispanijos ir Italijos vyriausybės vertybinių popierių kainos laikosi ties adekvatesniais lygiais veikiausiai ne be Europos centrinio banko papildomų intervencijų finansų rinkoje. Tvyrant tokioms nuotaikoms, vargu ar Lietuvos vyriausybei būtų lengva skolintis lėšų tarptautiniuose vandenyse, o toks potencialus poreikis išlieka, nes mūsų šalies biudžeto įplaukos vis dar atsilieka nuo pajamų ir trūkumą reikia kažkuo padengti.
Sudėkime dvi aplinkybes: lėtesnis ekonomikos augimas, galintis lemti mažesnes, nei planuota, biudžeto įplaukas, bei didesnis skolinamų lėšų poreikis ir išaugęs nepasitikėjimas rinkose, ir turime situaciją, primenančią 2009-uosius. Žinoma, turint omenyje šiandienos ekonomikos būklę, 2009 m. scenarijus atrodo pernelyg drastiškas. Kalbame ne apie naują ekonomikos nuosmukį, o tik apie augimo sulėtėjimą. Tad, tikėtina, nepamatysime tokio BVP kritimo kaip 2009-aisiais, tačiau esama nemažai rizikos, kad plėtra gali likti gana „plokščia“.
Spalio 26 d. buvo nuspręsta nurašyti 50 proc. Graikijos skolos ir išplėsti Europos finansinio stabilumo priemonių paketo dydį iki 1 trln. eurų. Tai turėtų bent jau kuriam laikui grąžinti pasitikėjimą į finansų rinkas, tačiau tai, kad bankų sistemai gali prireikti apie 106 mlrd. eurų papildomo kapitalo, nežada ramios ateities. Rinkos greičiausiai liks dirglios ir įnoringos, tad šiuo metu tikrai nėra palankus laikas skolintis lėšų net ir tokioms santykinai mažiau įsiskolinusioms šalims, kaip Lietuva, tad griežtesnė biudžeto politika būtų itin sveikintina.

Scanpix

Bendrovės ,,DataCenter“ apibendrintais duomenimis, šiais metais per III ketvirčius Lietuvoje registruoti 9993 nauji asmeninės ir 1314 komercinės paskirties lengvieji automobiliai.

Toks rezultatas, ko gero, galėtų būti lyginamas su kokio nors vieno Vokietijos didmiesčio statistika, tačiau procentine išraiška mūsiškė rinka atrodo auga tarsi ant mielių: lyginant su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu naujų automobilių prekybos apimtys padidėjo 87,5 proc., o komercinės paskirties automobilių registravimas išaugo net 155,6 proc.

,,Šie skaičiai ir fiksuoti prieškriziniais metais (2008 m. buvo registruota 21514 asmeninės paskirties automobilių, o per 9 mėn. – 17765) rodo, kad 2011 m. rinka vis dar atsilieka bene 1,8 karto. Tad kalbėti apie problemas būtuoju laiku, kaip kad vis dažniau pasigirsta viešoje erdvėje, gerokai per anksti. Ypač nesantūru tokias žinias transliuoti politikams, nes valstybė prie tos rinkos augimo niekuo neprisidėjo. Greičiau priešingai – nors vidutinis Lietuvos lengvųjų automobilių parko (visus esančius oficialiame registre) amžius pasiekė 17,2 m., susisiekimo ministro sudarytos tarpinstitucinės darbo grupės, parengusios automobilių parko atnaujinimo strategijos metmenis, pasiūlytos priemonės šiais metais nuskendo į dugną tarsi akmuo“, – komentuodamas 9 mėnesių naujų automobilių rinkos rezultatus sakė Lietuvos autoverslininkų asociacijos prezidentas Petras Ignotas.

Vertinant naujų lengvųjų automobilių registravimą per tris ketvirčius pagal savininkų tipus naujų tendencijų nėra. Daugiausia automobilių nupirko juridiniai asmenys – 9341 vnt. arba 84,3 proc., fiziniai asmenys – 1737 arba 15,7 proc. Išskirtinis pokytis stebimas rugsėjo mėnesį, kai juridiniai asmenys registravo 668 vnt. arba 51,3 proc. ir fiziniai asmenys – 633 vnt. arba 48,7 proc. Tokio pasikeitimo išdava galėtų būti ta, kad ūkio subjektai reaguoja į nestabilią padėtį rinkose ir stabdo automobilių pirkimus.

Lietuvos naujų lengvųjų automobilių rinkoje, remiantis formaliąja statistika, pagal markes lyderiauja „Volkswagen“ (1738 vnt. arba 15,4 proc.), „Nissan“ (1354 vnt. arba 12 proc.), „Peugeot“ (1024 vnt. arba 9,1 proc.), „Toyota“ (883 vnt. arba 7,8 proc.) ir „Škoda“ (733 vnt. arba 6,5 proc.).

Populiariausi naujų lengvųjų asmeninės paskirties automobilių modeliai pirmąjį pusmetį yra „Nissan Qashqai“ (674 vnt.), „Nissan Juke“ (453 vnt.), „Peugeot 3008“ (385 vnt.), „Volkswagen Golf“ (352 vnt.), „Fiat 500“ (327 vnt.). Lengvųjų komercinių automobilių rinkoje populiarumą dalinasi „Renault Master“ (110 vnt.), „Toyota Hilux“ (106 vnt.), „Fiat Doblo“ (101 vnt.), „Volkswagen Caddy“ (96 vnt.), „Fiat Ducato“ (61 vnt.).

Artimiausių kaimynų Latvijos ir Estijos rinkų tendencijos panašios į Lietuvos. Per šį laikotarpį Latvijoje registruota 8093 naujų asmeninės paskirties automobilių ir 1209 komercinės paskirties automobilių, augimas atitinkamai 82,2 ir 224,1 proc., Estijoje registruota 12723 (augimas 69,4 proc.) asmeninės paskirties bei 1820 (augimas 93,8 proc.) komercinės paskirties automobilių. Atitinkamai, Lietuvos autoverslininkų asociacijos skaičiavimu pagal ACEA duomenis, tūkstančiui gyventojų registruotų naujų asmeninės paskirties automobilių Lietuvoje teko 3, Latvijoje – 2,8, Estijoje – 8,5, Bulgarijoje – 1,9, Rumunijoje – 2,6, Vengrijoje – 3,4, Lenkijoje – 5,3, Graikijoje – 7, Slovakijoje – 9,2, Portugalijoje – 11,6, Čekijoje – 12,1, Ispanijoje – 13,6, Suomijoje – 18,7, Airijoje – 19,5, Slovėnijoje – 22,7, Italijoje – 22,7, Danijoje – 23, Švedijoje – 24,4, Didžiojoje Britanijoje– 25, Prancūzijoje – 25,7, Olandijoje – 27,5, Vokietijoje – 29,4, Austrijoje – 32,7, Belgijoje – 40,6, Liuksemburge – 78,9. Iš viso 2011 m. EU27 naujų asmeninės paskirties automobilių registruota 10,12 mln.

LAA nuomone, ženklūs procentiniai augimai Europoje šiais metais fiksuojami šalyse, kurios nuo finansinės krizės nukentėjo itin stipriai, nes jų palyginamoji bazė žema. Toks paaiškinimas tinka Lietuvai, Latvijai, Estijai, Bulgarijai, bet akivaizdu, kad bendra tendencija ES šalyse yra prasidedantis nuosmukis ( 9 mėn. – 1,1 proc.), o kai kurios pietinės Europos šalys, kaip Graikija (-35,7 proc.), Portugalija ( -23,5 proc.), Ispanija ( -20,7 proc.), Italija ( -11,3 proc.) šiuo laikotarpiu jau fiksuoja ryškų rinkos nuosmukį. Tai nėra labai optimistiškai nuteikiantys požymiai, daugelio šalių autoverslininkų asociacijos prognozuoja arba rinkos lėtėjimą arba net nuosmukį

Rytų Europos ekonomikos plėtra lėtės, tačiau ne taip smarkiai, kaip kai kuriose Vakarų Europos valstybėse, teigia SEB grupės analitikai šiandien Stokholme paskelbtoje Rytų Europos šalių ekonomikos apžvalgoje „Eastern European Outlook“.

Rytų Europos šalims papildomos stiprybės suteiks mažesnės nei išsivysčiusiose šalyse valstybės skolos.

Pasak SEB grupės analitikų, Rytų Europos šalių ekonomika po 2008-2009 m. finansų krizės jau pastebimai sustiprėjo ir atsigauna po gilaus nuosmukio. Vis dėlto 2012 m. apžvelgiamų šalių ekonomikos kilimą stabdys prastesnės pagrindinių eksporto rinkų perspektyvos. Tuo tarpu vidaus paklausa išliks santykinai stabili. Regiono valstybės skolos yra nedidelės, todėl poreikis taupyti ne toks stiprus kaip Vakarų Europoje. SEB grupės analitikų prognozėmis, Lenkijos, Latvijos ir Ukrainos fiskalinė politika išliks taupymo režime ir kitąmet. Tuo tarpu Rusijos, Estijos ir Lietuvos valstybės finansų politika gali tapti kiek laisvesnė ir palaikanti vidaus vartojimą ir investicijas.

SEB grupės ekonomistai prognozuoja infliacijos mažėjimą apžvelgiamose šalyse, silpstant energijos išteklių ir maisto produktų brangimui. Santūresnė infliacija gerins vartotojų padėtį, nors darbo rinkos situacija smarkiai nepasitaisys. „Didžiausią grėsmę Rytų Europos regiono plėtrai kelia būsimas eksporto atoslūgis, kuriam daugiausiai galimybių atsispirti turi Rusija, o mažiausiai – Estija,“ – pažymi SEB grupės analitikai.

„Lietuvos, Latvijos ir Estijos ekonomikos plėtra sėkmingai persikėlė iš eksporto į vidaus rinką. Palyginti su prieškriziniu laikotarpiu, eksporto konkurencingumas yra sustiprėjęs, o privataus sektoriaus įsiskolinimai sumažėję. Dėl šių priežasčių tikimės vidutiniškai spartaus ūkio augimo 2012-2013 metais,“ – teigė SEB banko Lietuvoje vyriausioji analitikė Vilija Tauraitė.

Rytų Europos šalių ekonomikos plėtros ir infliacijos prognozės

*SVKI – suderintas vartotojų kainų indeksas

Tokio pažeminimo koncernas „Gazprom“ dar nebuvo patyręs per visą savo egzistavimo laikotarpį. Europos Sąjungos antimonopolinės tarnybos kratos, vienu metu užgriuvusios dvi dešimtis „Gazpromo“ antrinių įmonių ar partnerių, parodė, kad Rusijos dujų monopolininko aukso amžius Europos Sąjungoje eina į pabaigą.
Tiesa, birželį „Gazpromas“ gavo netikėtą ir skausmingą smūgį iš Kinijos, kai Maskvoje apsilankęs prezidentas Hu Jintao atisakė pasirašyti trilijono JAV dolerių vertės kontraktą dėl dujotiekio „Altaj“ iš Vakarų Sibiro į Kiniją tiesimo, nes jo netenkino Rusijos užsiprašyta kaina, lygi tai, kokia „Gazpromas“ pardavinėja dujas Europai. Kinų požiūriu, dujų kaina turėtų būti maždaug trečdaliu mažesnė.
Vis dėlto kinų smūgis „Gazpromui“ buvo atliktas tipiška rytietiška maniera – tyliai, nepastebimai, su daug meilių šypsenų. Tai leido Kremliui apsimesti, kad nieko neįvyko, „derybos su Kinija vyksta pagal planą“, o Rusijos žiniasklaidoje ši tema apskritai nebuvo nušviesta.
Priešingai nei kinai, Europos Sąjungos antimonopolinė tarnyba smogė viešai, galima sakyti, demonstratyviai, kone Holivudo stiliumi. Trūko tik kaukių, automatų ir prieš televizijos kameras ant grindų suguldytų „Gazpromo“ atstovų Europoje. Tačiau šito nereikėjo, nes lig šiol kone neliečiamojo statusą Europoje turėjęs „Gazpromas“ ir taip buvo pakankamai šokiruotas, kad visą parą nesugebėtų padaryti aiškaus pareiškimo apie tai, kas įvyko.
Žinia, labiausiai netikėtai nutinka dalykai, kurių, sveikai mąstant, reikėjo laukti, bet kurių visi kažkodėl tikisi išvengti. Europos antimonopolinė tarnyba dujų koncernus pradėjo tikrinti dar 2007-aisiais, kai kurie jų, Vokietijos E.ON ir Prancūzijos “GDF Suez”, už rinkų pasidalijimą suplojo nei daug, nei mažai – 1,16 milijardo eurų baudą. Tad buvo akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau po visų europinių dujų koncernų ateis ir „Gazpromo“ antrinių įmonių bei partnerių eilė, juoba kad Rusijos monopolininkas tiekia Europai trečdalį dujų ir neslepia norų turėti būtent monopolininko statusą. Svarbiausia, daro tai įžūliai ir demonstratyviai, niekindamas ES teisės normas.
Negali būti, kad „Gazpromo“ vadovai nežinotų apie Europos Komisijos III energetikos direktyvą, reikalaujančią atskirti dujų pardavimą nuo dujų transportavimo vamzdynais, kuri turi būti įgyvendinta iki 2014 m. Taip pat jie negali nežinoti, kad didieji Europos dujų koncernai, tokie kaip ENI ar “GDF Suez”, rengdamiesi direktyvos įgyvendinimui, arba pardavinėja vamzdynus, arba suteikia teisę naudotis jais visiems dujų tiekėjams.
Nepaisant to, sausio mėnesį „Gazpromo“ valdybos pirmininkas Aleksejus Mileris dabar plačiai prisimintame interviu Vokietijos žurnale „Der Spiegel“ nurodė, kad dirbdamas Europoje koncernas vadovaujasi sava strategija: „Matome save kaip globalią energetinę, vertikaliai integruotą bendrovę, valdančią visą dujų verslo grandinę – nuo geologinės žvalgybos ir gavybos, per transportavimą, saugojimą, rinkodarą ir paskirstymą – iki galutinio tiekėjo. Mūsų tikslas – sukurti tokias grandines visuose žemynuose. Jų dalis yra E.ON, “Ruhrgas”, BASF ir italų partneriai, tokie, kaip ENI.“
Paprasčiau tariant, A.Mileris tiesiai šviesiai pasakė, kad jiems nusispjaut į ES teisės normas ir verslo principus, reikalaujančius maksimalios demonopolizacijos ir lygių konkurencijos galimybių užtikrinimo: „Gazpromas“ darys taip, kaip pats užsimanys. Ir visai galutinai A.Mileris pribloškė pareikšdamas, jog kažkas turėjo prastus ekonomikos mokytojus, jei mano, kad dujų kaina turinti priklausyti nuo prekės pasiūlos ir paklausos santykio, kaip bet kurioje laisvojoje rinkoje.
Sunku pasakyti, ko šiame A.Milerio atviravime būta daugiau – nuoširdaus nesupratimo, kaip tvarkosi Europa, ar grynai rusiško įsitikinimo, esą Europoje „viskas suimta, už viską sumokėta“, tad jos taisyklės „Gazpromui“ negalioja. Iš tiesų Rusija ilgą laiką buvo pratinama, kad Europoje jai galioja kitokios elgesio taisyklės, mat ji esąs „specialus atvejis“. O „Gazpromo“ pinigais sodriai patepti Europos politikai, tokie kaip buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis (nors, manoma, „Gazpromo“ milijardų žavesiui neatsispyrė ir italai, ir prancūzai, ir suomiai), to „specialaus atvejo“ statusą pratęs visiems laikams.
Tačiau to, ką Europa gali sau leisti būdama ekonominio klestėjimo viršūnėje, norėdama padėti atsistoti ant kojų ilgametei rimtai partnerei, kokia Europos sostinėse matoma Rusija, ji negali sau leisti ekonominės krizės akivaizdoje. Juoba kad Rusija, kaip teigia jos vadovas Vladimiras Putinas, jau „pakilo nuo kelių“. Jeigu taip, vadinasi, atėjo laikas žaisti pagal rimtų žaidėjų taisykles, kuriose niekam nedaroma jokių išimčių.
Apie tai, beje, Europos Komisija priminė ne tik „Gazpromui“ ir Rusijai. Po demonstratyvių antimonopolinės tarnybos reidų, vykusių praėjusį antradienį, ketvirtadienį Briuselyje būta daug mažiau žiniasklaidos dėmesio sulaukusio, bet ne mažiau svarbaus įvykio. Konferencijoje, skirtoje ES vidaus energetikos rinkai, energetikos komisaras Guentheris Oetingeris pranešė, kad Komisija pradeda oficialią teisinę procedūrą prieš tas valstybes nares, kurios ligi šiol savo nacionalinėje teisėje neįgyvendino Europos Komisjos III energetikos direktyvos reikalavimų. Tokių valstybių, pasak komisaro, septyniolika, ir nors jų sąrašo viešai paskelbta nebuvo, visi gerai supranta, apie ką kalba.
Europa „Gazpromo“ monopolizmą puola ne tik tiesiogiai, bet ir netiesiogiai, spausdama tas valstybes, kurios dėl labai šiltų santykių su „Gazpromu“ ar jo atstovais neskuba teisiškai atskirti prekybos dujomis nuo jų paskirstymo, taip sudarydamos prielaidas toliau pelnytis monopolininkui. Galime tik pasidžiaugti, kad Lietuva šiuo atveju atsidūrė tarp valstybių, kurios geriausiai perprato naujausius Europos politinius vėjus.

Daugiau nei metus Europoje tvyro didžiulis neapibrėžtumas: jau pusmetį visi tvirtina, kad Graikija yra bankrutavusi, bet formaliai ji dar lyg ir moki. Taip pat pusmetį ekonomistai įrodinėja, kad būsena “nei pakartas, nei paleistas” pražūtinga tiek pačiai Graikijai, tiek visai Europai, tačiau atomazgos vis nematyti. Kiek dar laiko tai tęsis?

Šią savaitę Europos centrinio banko (ECB), Europos Komisijos (EK) ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF) atstovai bandys pakartoti praėjusios savaitės kelionę į Graikiją ir dar kartą pasikalbėti apie tai, ką daryti su šios šalies finansais. Bandys, nes praėjusią savaitę prasidėjęs Graikijos skrydžių bendrovių darbuotojų streikas gali ir nesibaigti. Tačiau net jei jie važiuotų traukiniu, vargu ar prailgusi kelionė padėtų rasti sutarimą dėl to, ką daryti: gelbėti Graikijos, Italijos, Ispanijos, Portugalijos finansus ar verčiau prisiminti į šių šalių gatves išėjusius protestuoti žmones? O gal numoti ranka ir leisti tokioms šalims kaip Graikija galutinai nuskęsti, nesirūpinant nei jų skolomis, nei jų gyventojų baimėmis?
Politikai ir įvairiausi ekspertai šiomis temomis diskutuoja jau daugiau nei metus, vis pasiginčydami, kas svarbiau: bendri Europos finansai ar atskirų šalių piniginės, gyventojai ar bankai, taupymas ar išlaidavimas, griežtas bekompromisis požiūris į valstybių pažeidžiamas visiems galiojančias taisykles ar kaip tik – nusižengusios šalies palaikymas nelaimėje, nepaisant jos prasižengimų.
Būtent neapsisprendimas dėl prioritetų ir verčia Europą vadinti “pusiau nėščia” – tokia jis bus tol, kol nebus atsakyta į visus šiuos klausimus.

Vienoms – taupyti, kitoms – išlaidauti
Kaip ir JAV ar Didžioji Britanija, euro zonos šalys turi didžiulių, visas ribas peržengusių ir vyriausybių, ir privataus sektoriaus skolų. Didžiosios dalies jų jau niekada nepavyks grąžinti. Taigi svarbiausias klausimas – kiek skolų galima nurašyti ir kas padengs šiuos nurašymus.
Jei imtume visą euro zoną, tai bendra jos skola yra panašaus dydžio kaip ir JAV, tad aklavietė dar neprieita. Tačiau kai kurios atskiros euro zonos šalys į skolas įklimpusios tiesiog beviltiškai. Skirtingi ekonomistai jau neabejoja, kad anksčiau ar vėliau teks nurašyti mažiausiai pusę Graikijos skolų. Panašiai gali tekti elgtis ir su Portugalijos, Airijos, o gal net ir Ispanijos ar Italijos skolomis.
Bet kai blogosios paskolos nurašomos, kažkas turi už tai sumokėti. Didžioji našta šiuo atveju tektų tų pačių ar kitų euro zonos šalių bankams, ypač Europos centriniam bankui. Dėl to pastaruoju metu Europos bankų sistema ir yra tokia pažeidžiama: ja nepasitikima, nes laukiama didelės bėdos ar net kracho.
Bėda gali būti tokia rimta, kad Vokietijos valdžia pasirengusi gelbėti savo šalies bankus nuo galimos griūties, kaip tai jau yra dariusi Airija. Tačiau kitų šalių vyriausybėms tam gali pritrūkti lėšų. Taigi Vokietijai ir kitoms geriau besilaikančioms šalims gali tekti didesnė našta, stengiantis išsaugoti ne tik savo, bet ir kitų šalių bankinio sektoriaus stabilumą.
Tam reikės pinigų, vadinasi, teks apsispręsti – vėl skolintis ar dar labiau veržtis diržus. Vokiečiai, manydami, kad geresnis vis dėlto taupymo kelias, nusprendė rodyti taupumo pavyzdį: ši šalis išsikėlė tikslą iki 2013 m. panaikinti biudžeto deficitą, smarkiai apribodama išlaidas.
Įdomu, o kas būtų, jei lygiai taip pat diržus susiveržtų visos kitos euro zonos šalys? Eksperai neabejoja, kad tai labai lėtintų visos ES ekonomikos augimą. Taigi, kad lėtėjimas nebūtų toks skausmingas, ECB ketina mažinti palūkanų normą, kuri dabar siekia 1,5 proc., – tokiu atveju bent jau skolintis būtų šiek tiek pigiau.
Be to, Europos centrinis bankas neatmeta galimybės ir toliau supirkinėti Ispanijos bei Italijos skolas, taip pumpuodamas pinigus į finansų sistemą ir lengvindamas dalią labiausiai skolų prislėgtoms valstybėms.
Vis dėlto ne viskas taip paprasta. Vokietija tokiems ECB užmojams smarkiai prieštarauja. Ji siūlo kitą, galbūt pačią geriausią išeitį – pinigų vargingosioms šalims nedalyti. Esą ekonomikos skatinimas Graikijoje ar Portugalijoje vargu ar padės skatinti ekonomiką visoje euro zonoje. Tad skolintis reikia didžiosioms šalims, kurios tai vis dar pajėgia, ir tai daryti nedelsiant, o kitos tegul veržiasi diržus.
Kita vertus, kodėl Ispanija turėtų būti baudžiama taip pat, kaip skaičius klastojusi Graikija? Juolab kad iki finansų krizės Ispanijos vyriausybės skola buvo netgi mažesnė nei Vokietijos, tad tos šalies vyriausybė kelia pagrįstą klausimą: jei diržų veržimasis laikomas savotiška bausme, kodėl baudžiama niekuo neprasikaltusi Ispanija?
Dar vienas pavyzdys – Italija. Neaišku, prie kokių valstybių ją priskirti – prie tų, kurios turėtų skolintis, ar prie tų, kurioms dera veržtis diržus. Viena vertus, pagal BVP apimtį italų ekonomika – trečia euro zonoje, o jos dalis euro zonos BVP sudaro 12,6 proc. (graikų – 2 proc.). Kita vertus, Italijai tenka beveik ketvirtadalis visų skolinių euro zonos dalyvių įsipareigojimų. Šios valstybės skola viršija Graikijos skolą penkis kartus. TVF prognozuoja, kad šių metų pabaigoje Italijos skola išaugs net iki 1,9 trilijono eurų.
Apskritai šalies skolos šių metų pradžioje sudarė 118,1 proc. BVP ir pagal šį rodiklį Italiją lenkia tik Graikija, kurios skola siekia 144 proc. BVP.
Tad kiekvienos šalies padėtis skirtinga, ir, regis, jų niekaip neužtempsi ant to paties kurpalio.

Europa ar atskiros šalys?
Čia itin svarbus dar vienas klausimas: kas svarbiau – Europa, kaip visuma, ar atskirų jos šalių, tokių kaip Ispanija ar Italija, gerovė?
Maždaug 60 proc. vokiečių pasisako už Vokietijos, o ne kitų euro zonos šalių interesų paisymą. Jei taip mano didžiausios euro zonos šalies gyventojai, galima neabejoti, kad panašios nuotaikos yra ir Prancūzijoje ar Italijoje: kiekviena šalis vis labiau galvoja apie asmeninę, o ne apie bendrą Europos naudą.
Tad vokiečiai jau atvirai reikalauja, kad Graikija būtų išmesta už euro zonos borto, antraip vandenį iš skęstančio laivo reikės nepaliaujamai semti visoms. O štai Austrijos finansų ministrė Maria Fekter pareiškė, kad Graikijos bankrotas euro zonos partnerėms kainuotų mažiau nei parama. “Jei pasirodytų, kad remti Graikiją yra brangiau, nei leisti šaliai bankrutuoti, mes turėsime pagalvoti apie bankroto alternatyvą”, – teigia Austrijos finansų ministrė.
Tos pačios nuomonės laikosi ir Nyderlandai. Šios šalies atstovai praėjusią savaitę pareiškė, jog Europa turėtų apsvarstyti galimybę, kad vieną dieną Graikija arba kita skolos įsipareigojimų nevykdanti šalis gali būti pašalinta iš euro zonos.

Graikijai – lemiama savaitė
“Priemonių buvo daug ir įvairių, bet nė viena nesuveikė”, – konstatuoja Europos Komisijos prezidentas Jose Manuelis Barroso. Ir tikina, kad laukti nebėra ko, nes Europa tokia “pusiau nėščia” žengti į priekį nebegali.
Tačiau reikia atminti, kad norint priimti kokį nors euro zonos šalis liečiantį sprendimą balsuoti turi visos 17 vyriausybių. Tai reiškia nesibaigiančius ginčus, diskusijas ir be galo vilkinamą procesą.
Vis dėlto yra ir kita išeitis – tai ECB, TVF ir EK pajėgos. Jų misija – sužinoti, kaip Graikijoje buvo panaudota pirmoji gautos paramos dalis ir ar tai davė kokios nors apčiuopiamos naudos, tai yra ar biudžeto deficitas bent šiek tiek sumažėjo, ar pinigai buvo išleisti vėjais. Juk spalį Graikijai vėl bus išmokėta apie 8 mlrd. eurų paramos – ne tiek mažai atsižvelgiant į tai, kad ši suma prilygsta dešimtadaliui Graikijos biudžeto deficito.
Taigi, jei minėti inspektoriai nustatys, kad Graikijoje nėra jokio progreso, Europoje neabejotinai užvirs didžiulės aistros. Ir labai tikėtina, kad tai bus paskutinė savaitė, kai vis dar bus neaiškus Graikijos likimas. Jei šalyje nepradės streikuoti ir telefono ar interneto ryšio operatoriai, gali būti, kad jau trečiadienį Atėnuose auditą atliekantys ekspertai praneš, ar Graikija pasmerkta bankrotui.

Euro zonos šalių skolos ir biudžeto deficitas
Iki krizės (2008 m. rugpjūtis)    Po krizės (2011 m. rugpjūtis)
Italija
Ispanija
Portugalija
Graikija
Vokietija
Šaltinis: BBC
Praėjusią savaitę S&P reitingų agentūra sumažino Italijos skolinimosi reitingą, o Kinijos centrinis bankas pristabdė valiutų keitimosi mastus su Europos bankais, norėdamas sumažinti riziką Azijos rinkose.