BFL

Ispanijos vyrų krepšinio rinktinė įrodė, kad neveltui buvo vadinama Europos čempionato favorite. Sergio Scariolo auklėtiniai sekmadienį finale, sausakimšoje Kauno „Žalgirio“ arenoje 98:85 (25:20, 25:21, 25:21, 23:23) pranoko Prancūzijos krepšininkus bei apgynė prieš dvejus metus Lenkijoje iškovotą titulą.

Naudingiausiu 2011 metų Europos čempionato žaidėju pripažintas Ispanijos rinktinės gynėjas Juanas Carlosas Navarro, kuris pusfinalyje pelnė 35 taškus, o finale įmetė 27 taškus ir savo taikliais metimais vedė varžovus į neviltį.

Į simbolinį penketuką pateko Prancūzijos rinktinės įžaidėjas Tony Parkeris, Makedonijos komandos vedlys Bo McCalebbas, ispanų snaiperis Juanas Carlosas Navarro, Rusijos rinktinės puolėjas Andrejus Kirilenko ir čempionų aukštaūgis Pau Gasolis.

Euro zonos šalys pateko į aklavietę. Tačiau kaip iš jos ištrūkti, vienos nuomonės nėra: nesutaria nei politikai, nei verslininkai, nei ekonomistai, nors laiko sprendimui rasti lieka vis mažiau.

Praėjusią savaitę bendra euro zonos valstybių skola siekė 9 trln. JAV dolerių – tai grynoji skola be jokių palūkanų, kurias taip pat didžiulėmis sumomis kas mėnesį moka visos euro zonos šalys.
Be to, euro zonoje beliko tik kelios šalys, dar nepažeidžiančios Mastrichto sutarties, kurioje nurodyta, kad valstybės skola negali viršyti 60 proc. BVP. Dalies euro zonos šalių, tokių kaip Graikija, valstybės skola šį limitą viršija daugiau nei dvigubai. Tas pats pasakytina ir apie biudžeto deficitą – sunku rasti euro zonos šalį, kurios biudžeto deficitas neviršytų 3 proc. BVP. Tad politikai dieną naktį suka galvą, ką dabar daryti ir kaip iš šios skolų karuselės ištrūkti.
Pasiūlymų esama pačių įvairiausių, bet panacėjos šiuo metu, regis, nėra. Vieni politikai ragina griežtai taupyti ir pamažu kapstytis iš skolų. Kiti sako, kad tai utopija: esą tokiai Graikija toliau nesiskolinant per artimiausius 10 metų pavyktų nebent padengti palūkanas už gautus kreditus. Tad kitos išeities nėra – būtina pumpuoti pinigus į rinką, dar daugiau skolintis ir skolinti, didinti pensijas ir atlyginimus, nes tik tai esą skatins vartojimą, leis ekonomikai sparčiau plėtotis, o ilgainiui padės atsikratyti dabar turimos skolų naštos, kuri labiausiai euro zonoje slegia jau minėtą Graikiją, taip pat Portugaliją, Italiją, Ispaniją. Ir visos jos iš susiklosčiusios padėties mato skirtingas išeitis.

Imasi skirtingų veiksmų
Praėjusį antradienį Ispanijos vyriausybė ir opozicija susitarė keisti Konstituciją, į ją įtraukiant viešojo sektoriaus skolinimosi limitą, ir taip pamėginti sumažinti jau 9,2 proc. BVP siekiantį biudžeto deficitą.
Tokių priemonių šalies valdžia nutarė imtis po Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy raginimų visoms euro zonos valstybėms iki 2012 m. konstituciškai apriboti skolinimosi apimtį. Esą būtent tai padėtų apsisaugoti nuo euro zonos skolų krizės plitimo.
Vokietija ir Prancūzija, taip pat ir Europos centrinis bankas (ECB), iš labiausiai prasiskolinusių valstybių reikalauja ir kitų priemonių, pavyzdžiui, imtis itin griežto taupymo. Šiam spaudimui jau pakluso Italija, nors valdžia tikėjosi, kad taupymo pavyks išvengti iki 2013 m. rinkimų.
Tačiau kitais klausimais turtingesnės valstybės su labiausiai prasiskolinusiomis sunkiai randa bendrą kalbą. Tarkime, ECB paskelbė, kad supirkinės Italijos ir Ispanijos obligacijas, nors Vokietija tam ir nepritaria. Be to, Ispanija praėjusią savaitę surengė jau antrą šiemet viešą skolos aukcioną. Pardavinėdama valstybės skolą, Ispanija pasiūlė gerokai sumažintas palūkanų normas (1,4 proc., nors liepą jos siekė 2 proc.), ir per kelias dienas pardavė trumpalaikių obligacijų, vertų 3 mlrd. eurų.
Idėjai prekiauti savo skola pritaria ir dalis graikų bei portugalų. Tačiau nė viena šalis nežino, ar tokios priemonės tikrai padės išsikapstyti, ar tik trumpam palengvins skolos naštą.
Politikų pozicija šiuo atveju labiausiai priklauso nuo to, kokiai šaliai – silpnesnei ar stipresnei jie atstovauja, ir kokių politinių pažiūrų – kairiųjų ar dešiniųjų jie patys laikosi. Na, o ką apie galimybes euro zonai išbristi iš skolų mano politiškai neangažuoti, įtakingi visuomenės veikėjai, verslininkai, ekonomistai?

Nuomonės išsiskiria

“Graikija ir Portugalija privalo atsisakyti euro ir pasitraukti iš Europos Sąjungos”, – drastišką išeitį siūlo vienas garsiausių JAV milijardierių George’as Sorosas. Jo manymu, tik tai gali leisti kitoms euro zonos šalims išgyventi skolų krizę, nes priešingu atveju laukia uždaras ratas: gelbėdamos vienas šalis iš skolų, į jas dar giliau klimps kitos.
Tačiau ar Graikijos ir Portugalijos išmetimas iš laivo padėtų jam nenuskęsti? G.Soroso manymu, galimybių dar yra, bet tam reikia imtis kraštutinių priemonių. Jis aiškina, kad visoms euro zonos valstybėms atėjo laikas pripažinti būtinybę išleisti euroobligacijų, net jei Vokietija tam griežtai priešinasi. Jis siūlo ir priemonių Vokietijos nepasitenkinimui sušvelninti: Vokietijai, kaip stipriausiai žemyno ekonomikai, galėtų būti patikėta atsakomybė nustatyti euroobligacijų leidimo taisykles.
Ar tai tikrai suveiktų? Galbūt ne, galbūt eurui tikrai artėja galas, nors pats G.Sorosas esą dar nesiryžtų lažintis, statydamas už bendros Europos valiutos žlugimą. Eurui gali pasitarnauti netgi Kinija, nes, garsiojo investuotojo nuomone, šiai supervalstybei nepaprastai svarbu, kad pasaulyje išliktų dolerio alternatyva, tad ji esą padarys viską, kad euras būtų išsaugotas.
Kitas žymus amerikiečių ekonomistas Nourielis Roubini, dažnai vadinamas Ponu Nūriuoju, G.Soroso žodžiams iš esmės irgi neprieštarauja ir, nors euro ateitį piešia juodomis spalvomis, tačiau negaili patarimų, kaip Europos šalims palengvinti skolų naštą. Pradėti, jo nuomone, reikia būtent nuo Graikijos, o galutinis tikslas – integruoti Europos fiskalinę politiką.
“Geriau jau pripažinti Graikijos nemokumą ir pertvarkyti ją slegiančią skolų naštą, negu toliau pumpuoti į šios šalies biudžetą papildomas lėšas, nes šis srautas anksčiau ar vėliau išseks dėl kitose euro zonos šalyse kylančio politinio nepasitenkinimo”, – neabejoja N.Roubini.
Jo teigimu, šiuo metu tėra likę nedaug Graikijos skolos restruktūrizavimo alternatyvų. Visiškas Graikijos skolų padengimas ES ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF) lėšomis šiuo metu jau esą sunkiai įsivaizduojamas, nes ES “pinigų maišas” Vokietija tam jokiu būdu nepritartų.
Taigi ekonomistas siūlo nedelsiant skelbti Graikijos viešosios skolos restruktūrizavimą. Tai esą galima pasiekti taikant tris anksčiau jau išbandytas priemones, kurių esmė – senas skolas pakeisti naujomis. Tai yra nustatyti analogišką nominalui naujų skolų vertę, ilgą išpirkimo laikotarpį (20–30 metų) bei palūkanas, kurios būtų gerokai mažesnės už dabartines.
N.Roubini teigimu, didžiausią palengvėjimą Graikijai šiuo metu suteiktų vėlesnis obligacijų išpirkimo terminas, nes “vienas euras skolos, kurį reikia grąžinti po 30 metų, yra gerokai pigesnis, negu euras skolos, kurį reikia grąžinti jau po metų”.
Ekonomistas neabejoja, kad ES šiuo metu dar gali sau leisti patirti tokį laikiną sukrėtimą, kaip neigiama kredito vertinimo agentūrų reakcija į Graikijos skolos restruktūrizavimą bei šios šalies paskelbimas nemokia. Tai esą truktų vos keletą savaičių, kol būtų baigtas senų skolų keitimo naujomis procesas, ir vėl grįžtų pasitikėjimas Graikijos finansiniu stabilumu.
Be to, Italiją ir Ispaniją, dvi naujausias euro zonos “paliegėles”, N.Roubini nuomone, kuo skubiau preventyviai sustiprinti turėtų euroobligacijų išleidimas, o tai būtų “dar vienas žingsnis Europos fiskalinės integracijos link”.
“Galiausiai euro zonai reikia politikos, kuri išjudintų ekonomikos augimą jos periferijoje. Nesant augimo, bet koks taupymo planas ar reforma tik sukels visuomenėje neramumų ir iškels politinio pasipriešinimo pavojų, taip ir neužtikrinęs skolos tvarumo. Kad atgaivintų augimą, ECB turi liautis kelti palūkanų normas”, – ragina N.Roubini, taip pat siūlydamas mažinti euro vertę ir taip padidinti euro zonos periferijos konkurencingumą.
Pastarieji siūlymai – bene prieštaringiausi, nes neatitinka didžiųjų ES valstybių narių, visų pirma Vokietijos, interesų saugoti jau anksčiau iš sąstingio pajudėjusią ekonomiką nuo perkaitimo.
Kad tai gali privesti prie perkaitimo, suvokia ir N.Roubini, bet tikina nesant kitos išeities. “Dabar euro zonos naudojamos priemonės sukuria disbalansą: bandymas atidėlioti sprendimus ir švaistyti “gerus” pinigus kartu su “blogais” nieko gero neduos. Arba euro zona pajudės augimo bei konkurencingumo link, arba jai teks patirti nereguliuojamus bankrotus, bankų sektoriaus krizes ir galiausiai pinigų sąjungos žlugimą”, – tikina JAV ekonomistas.
O štai pasak praėjusią savaitę atsistatydinusio “Apple” vadovo Steve’o Jobso, didžiausia problema yra ta, kad Europos šalys nepripažįsta patekusios į rimčiausią iki šiol situaciją. “Jei jos suvoktų, kad tai aklavietė, turėtų persvarstyti savo strategiją, ir sprendimą tikrai rastų”, – teigia S.Jobsas.

Žlugs ar nežlugs?

Taigi kokia ateitis pranašaujama eurui bei Europos rinkoms ir ar skolos jas pražudys, ar bus spėta rasti išeitį? Nuomonės čia ir vėl išsiskiria. Štai žymus ekonomistas, Volstrito analitikas dr. Michaelas Hudsonas teigia, kad skolos – išpūstas baimės burbulas. Esą skola nėra jokia problema, nes juk visada galima spausdinti pinigus deficitui padengti. Jo teigimu, paniką dėl skolos kelia tik bankų lobistai, siekiantys sumažinti finansinio reguliavimo naštą. M.Hudsonas ragina nepamiršti politinės ekonomikos pionieriaus Adamo Smitho minties, kad nė viena valstybė negali atiduoti skolos, nes ekonomika paremta tikėjimu, jog investuotojai nesugalvos atsiimti pinigų vienu metu.
Tačiau yra ir juodesnių scenarijų, nei piešia M.Hudsonas. Minėti bankų lobistai praėjusią savaitę buvo bejėgiai prieš gandus, kad žlugimas kelia grėsmę keliems didiesiems Europos bankams – “Royal Bank of Scotland”, “BNP Paribas”, “Deutsche Bank” bei “Intesa Sanpaolo”. Baimė, kad šie ir kiti bankai nebegalės mokėti savo obligacijų įmokų, smarkiai pakėlė nuo šios grėsmės draudžiančių vertybinių popierių kainas. Tad dabar norint apdrausti 10 mln. Lt vertės obligacijas tektų pakloti 343,54 tūkst. Lt, o tokia kaina rodo, kad bankų ateitimi išties rimtai abejojama.
“Manome, kad rugsėjį arba spalį Europos rinkos laukia šokas, kuris bus blogesnis nei bet kas, ką matėme anksčiau”, – teigia Londono banko atstovai, atmetantys bet kokį optimistiškesnį scenarijų.

„Goodyear Dunlop” atlikta apklausa atskleidė, kaip skiriasi Europos vairuotojų įpročiai kelyje. Skirtingų šalių vairuotojai nevienodai suvokia kelionės saugumą ir, nors numano apie saugumą lemiančius veiksnius, ne visi automobilininkai vienodai jų paiso.

Dauguma europiečių pripažino alkoholį stipriausiu rizikos veiksniu kelyje, tačiau tai ne visus sustabdo. Pavyzdžiui, net pusė apklausoje dalyvavusių Belgijos vairuotojų prisipažino linkę vairuoti automobilį po kelių taurių alkoholio. Apklausa parodė, kad rizikuoti labiausiai mėgsta vokiečiai: jie pirmauja pagal pomėgį spausti akseleratoriaus pedalą iki dugno ir pralėkti geltoną šviesoforo signalą.

Apklausa apie vairuotojų žinias ir požiūrį į eismo saugumą – tai bendrovės „Goodyear” saugaus eismo kampanijos dalis. „Kokybiškos padangos yra viena iš būtinų priemonių, reikalingų aplenkti pavojus keliuose, – sakė „Goodyear Dunlop“ pardavimų vadovas Baltijos šalyse Elmantas Latkauskas. – Tačiau svarbu nepamiršti, kad eismo saugumui labai daug įtakos turi ir vairuotojų žinios ir elgesys. Todėl „Goodyear“ nuolat atlieka tyrimus apie tai, kaip būtų galima pagerinti saugumą keliuose, ir organizuoja šviečiamąsias kampanijas, kurių metu primena vairuotojams svarbiausias saugumo taisykles.“

Kaip labiausiai pavojų saugiai kelionei keliantį veiksnį 90 procentų visų apklaustų Europos vairuotojų nurodė vairavimą pavartojus alkoholio. Beveik tokios pat svarbos (82 proc.) vairuotojams atrodo ir tinkamų padangų transporto priemonei parinkimas ir jų nuodugni priežiūra. 77 procentai dideliu rizikos veiksniu saugiai kelionei nurodė vairavimą pavargus. Nemažai apklaustųjų įvertina automobilio įrangos svarbą: tinkamai veikiantys priekinio stiklo valytuvai (67 proc.), oro sąlygas atitinkančios padangos (64 proc.). Paklusimas greičio limitui svarbiu saugumo veiksniu atrodo kiek daugiau nei pusei (59 proc.) apklaustųjų.

Nepaisant to, kad vairuotojai pripažįsta riziką vairuojant išgėrus, trečdalis (31 proc.) apklaustųjų europiečių sėda už vairo po kelių alaus bokalų ar vyno taurių. Pagal apklausos rezultatus, taip elgiasi beveik pusė Belgijos vairuotojų: 49 proc. pasisakė sėdantys už vairo po keleto taurių. Mažiau tokia praktika užsiima italų (38 proc.), ispanų (38 proc.) ar prancūzų (36 proc.) vairuotojai. Didžiojoje Britanijoje ar Vokietijoje po kelių taurių pripažino vairuojantys tik penktadalis vairuotojų (atitinkamai 20 ir 23 proc.). Apklausa parodė, kad Lenkijos vairuotojai išgėrę beveik nevairuoja: tik 9 procentai pasisakė sėdantys už vairo įkaušę.

Apklausos dalyvių pasiteiravus apie mėginimus „spausti iki dugno” – važiuoti didžiausiu įmanomu automobilio greičiu, nuo kitų šalių rezultatų gerokai atsiplėšė Vokietijos vairuotojai. Net 63 procentai pasisakė išbandantys maksimalų automobilio greitį. Už jų liko Lenkijos vairuotojai, kurių, teigiančių, jog kartais spaudžia akseleratoriaus pedalą iki dugno, atsirado mažiau nei pusė: 44 procentai. Automobilio greičio galimybes mažiau linkę bandyti kitų šalių vairuotojai: 37 proc. Italijoje, 35 proc. Ispanijoje, kitur – apie trečdalį. Vidutiniškai Europoje akseleratoriaus už ūsų tampyti nebijo 37 proc. apklaustų vairuotojų.

Vokietijos vairuotojai pasižymėjo ir kaip labiausiai linkę priimti geltoną šviesoforo signalą kaip užuominą ne stabdyti, o priešingai – paskubėti. Net 82 proc. apklaustų vokiečių vairuotojų pasisakė, kad pamatę geltoną šviesą verčiau paspaus greičio pedalą nei pristabdys automobilį. Tą patį prisipažino didžioji dalis vairuotojų ispanų (78 proc. ) ir trys ketvirtadaliai (75 proc.) apklaustųjų lenkų. Po jų seka italų vairuotojai (71 proc.) ir belgai (70 proc.) su Jungtinės Karalystės vairuotojais (68 proc.). Iš viso, pamatę geltoną šviesoforo šviesą, akseleratorių spaudžia dauguma: vidutiniškai 73 procentai apklaustų Europos šalių vairuotojų.

Tyrimo metu šių metų gegužę buvo apklausti 3500 vairuotojų iš Belgijos, Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos, Lenkijos, Italijos ir Jungtinės Karalystės.

"Veido" archyvas

Pokario Europos socialinės valstybės modelis sukūrė perteklinį vartojimą ir iš mokesčių mokėtojų pinigų gyvenančio visuomenės sluoksnio nesuvokimą, kokia yra tikroji pinigų kaina ir kaip jie sunkiai uždirbami.

Graikija, Portugalija, Airija savo nacionalinėje politikoje kopijavo ekonomiškai ir technologiškai pajėgių Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos bei Skandinavijos valstybių socialinius modelius, ir tai jas privedė prie bankroto.

Panašiu keliu žengia ir Lietuva, savo politiniame ir ekonominiame gyvenime bandydama atkartoti senosios Europos socialinio modelio kūrimą, bet neturinti tam nei finansinių galimybių, nei administracinio ar politinio intelekto.

Didelė dalis senosios Europos intelektualų jau nebeabejoja, kad netrukus išauš ta diena, kai politikai turės pripažinti, jog susikaupusios valstybių skolos negali būti sumokėtos, o po Antrojo pasaulinio karo sukurti socialinės gerovės valstybių modeliai žlugo.

Politikai tą dieną bando nukelti vis toliau ir toliau. Ar toli ta “paskutinio teismo” diena? Prognozės įvairios. Apie papildomos finansinės pagalbos būtinybę pranešė Graikija, Airija, Portugalija. Šių valstybių skolos dar leidžia kurti gelbėjimo planus. Yra pagrindo manyti, kad į nesėkmių sąrašą paklius Ispanija, o vėliau ir Italija. Ir tada liepto galas.

Prašomos paramos ar garantijų pinigų sumos pasieks tokią ribą (keli trilijonai eurų), kad joks sėkmingesnių ir atsakingesnių valstybių politikas nebeišdrįs kišti rankos į mokesčių mokėtojų kišenę tam, kad gelbėtų į beviltišką padėtį patekusias valstybes.

Ta diena gali ateiti anksčiau, nei tikimasi. Liepos 4 d. Vokietijos konstitucinis teismas nagrinės bylą dėl vokiečių mokesčių mokėtojų pinigų naudojimo Graikijos pagalbai. Taigi dar vasarą gali būti padėtas taškas. Pasitraukus ES finansų lokomotyvui Vokietijai, gelbėjimo planai žlugs.

Vokietijos vyriausybė turi savo planą. Čia raginama priversti privačius investuotojus, kurie daug metų pelnėsi iš spekuliacijų obligacijomis, dalyvauti Graikijos gelbėjimo plane, kuriam reikia vėl mažiausiai 120 mlrd. JAV dolerių. Pagal Vokietijos planą dabar išpirkti obligacijas investuotojai turėtų nukelti šį reikalavimą septyneriems metams.

Europos centrinis bankas, jau turintis milijardus eurų Graikijos vyriausybės obligacijų, tam prieštarauja, nes bijo, kad tai sumenkins visų investuotojų kreditų reitingus ir sukels privatiems investuotojams bankroto grėsmę. To nenori ir Prancūzija, kurios didieji bankai “Societe Generale”, “BNP Paribas” yra dideli Graikijos obligacijų savininkai.

Graikijos obligacijų užkratas yra pasiekęs ir Vokietijos bankus, bet daug mažesniu mastu. Nors vokiečiai taip pat norėtų, kad jų paramos Graikijai lėšomis pirmiausia būtų išperkamos Vokietijos bankų turimos obligacijos. Taigi Europa gelbėjimo planais pirmiausia bando rasti kelią, kaip pačiai nenudardėti į finansų bedugnę.

Iš kur atsirado tie trilijonai eurų skolų? Tais pinigais daug dešimtmečių buvo finansuojamas Europos socialinis modelis. Politika, virtusi socialine gerove, ekonomiškai stipriose ir technologiškai pažangiose valstybėse buvo patraukli visiems. Bet ne visiems pagal kišenę ir sugebėjimus.

Tai šiandien jau ne pagal kišenę ir Vokietijai, Prancūzijai, Didžiajai Britanijai ar Skandinavijos valstybėms. Dėl globalizacijos proceso senosios Europos darbo vietos, ilgai finansavusios dosnų Europos socialinį modelį, “emigravo” į Rytus. Šiandien Rytuose, o ne Europoje, kuriamos naujos technologijos ir gaminamos masinio vartojimo prekės, kurias vartoja visas pasaulis.

Bandant įvertinti, koks šiandien yra Lietuvos valstybės efektyvumas, palyginti su Azijos valstybėmis, galima pateikti tokį pavyzdį. “Samsung” korporacija, kuri šiandien gamina moderniųjų technologijų prietaisus ir jais prekiauja visame pasaulyje, technologiškai valdo visą savo gamybos procesą. T.y. geba sukurti viską, pradedant nuo puslaidininkinių medžiagų, iš jų pagamintų elektronikos elementų, jų pagrindu pagamintų televizorių, mobiliųjų telefonų, juose naudojamos sudėtingos modernios programinės įrangos ir baigiant rytdienos technologijomis, kuriant talpųjį akumuliatorių būsimam elektromobiliui.

“Samsung” korporacijoje dirba 200 tūkst. žmonių. Jų per metus sukurta produkcija vertinama 140 mlrd. dolerių. Lietuvoje gyvena 3 mln. gyventojų. Mūsų metinis BVP pernai buvo šiek tiek didesnis nei 30 mlrd. dolerių. Reikės ypatingų pastangų, norint bent kiek sumažinti šį skirtumą.

Ar valstybė, kuri nesugeba baigti statyti Valdovų rūmų, neįstengia išspręsti medicinos atliekų deginimo problemos, kelerius metus negali pradėti statyti gamtinių dujų importo terminalo, vis dar tebeturi vieną didžiausių skaičių pasaulyje tūkstančiui gyventojų policininkų, medikų ir mokytojų, turi teisę kurti ambicingus planus statyti atominę elektrinę, dar nežinodama, kokiomis lėšomis bus uždaryta senoji?

Šiuo požiūriu Andriaus Kubiliaus Vyriausybė sprendžia iš principo neišsprendžiamą problemą: kaip išmaitinti nuolat brangstantį ir didėjantį viešąjį sektorių visai kitu tempu didėjančiu šalies biudžetu.

Vakarų pasaulis iš savo padėties mato išeičių. Pirma, viešasis sektorius turi išmokti veikti efektyviai – su mažiau lėšų atlikti daugiau ir kokybiškesnių paslaugų pirmiausia sveikatos apsaugos ir švietimo srityje, antra, verta persvarstyti, kiek šalies piliečių gali būti remiami mokesčių pinigais. Ar turime remti visus tuos, kuriems neatsakingi mūsų politikai per 21 nepriklausomos valstybės metus prikūrė nerealių lūkesčių, ar tik tuos, kuriais tikrai privalome pasirūpinti? Dar XIX a. Otto von Bismarcko sugalvota socialinė parama vargšams visoje Europoje tapo išmokomis net ir viduriniam sluoksniui. Europos intelektualai formuluoja būtiną tranzito procesą iš didelio viešojo sektoriaus į mažą, bet efektyvų viešąjį sektorių ir iš mažos visuomenės į didelę visuomenę.

Jei Lietuvos valstybės funkcionavimo efektyvumo klausimas nebus išspręstas, nėra jokios galimybės sustabdyti masinę emigraciją, išvengti bankroto dėl augančios valstybės skolos ir išlaikyti piliečių lojalumą savo valstybei. Talentas ir kapitalas šiandien yra pačios mobiliausios sąvokos. Dėl jų konkuruoja visas pasaulis. Lietuva šiandien šią konkurencinę kovą pralaimi.

BFL

Minėdami 60 milijonų gyvybių nusinešusio Antrojo pasaulinio karo pabaigą ir pagerbdami jo aukas, privalome galvoti apie karo konfliktų tebekrečiamus kraštus ir galimybes taikai užtikrinti, teigia Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

“Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos praėjo daugiau nei šeši dešimtmečiai, tačiau pasaulis taip ir netapo taikus. Ką tik grįžau iš Pietų Kaukazo, kur užsitęsę konfliktai atneša daug skausmo ir netekčių. Šiandien, kai visa Europa mini 66-ąsias Antrojo pasaulinio karo pabaigos metines, dar kartą raginu ir kviečiu visas pasaulio šalis ieškoti taikių sprendimų ir santarvės”, – šalies vadovę cituoja Prezidentės spaudos tarnyba.

Pagerbdami Antrojo pasaulinio karo aukas Prezidentės D. Grybauskaitės vardu Panerių memoriale Vilniuje Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai padėjo vainikus prie Fašizmo aukų memorialo, paminklo Lietuvos vietinės rinktinės kariams bei prie kryžiaus lietuviams, okupantų nužudytiems 1941 m., Žydų genocido memorialo ir paminklo Lenkijos armijos krajovos ir civiliams piliečiams atminti.

"Veido" archyvas

Pabėgėliai iš Šiaurės Afrikos Italijos pasienyje gauna naujus keliauti leidžiančius dokumentus

Italija ir Prancūzija siūlo keisti Šengeno erdvės taisykles ir leisti šalims saugotis nelegalių imigrantų iš Afrikos bei Azijos.

Balandžio 17 dieną Prancūzijos pasieniečiai Nicoje sulaikė visus iš Italijos Ventimilijos miesto atriedančius keleivinius traukinius. Kai kurie jų po kruopštaus keleivių patikrinimo buvo praleisti, keletas – nukreipti atgal į Italiją. Prancūzijos pareigūnai paaiškino, kad taip bandoma užkirsti kelią nelegaliai imigracijai, mat į Italiją iš neramumų apimtų Afrikos bei Azijos šalių plūsta pabėgėliai. Vėliau jie patraukia į kitas šalis, dažniausiai į kaimyninę Prancūziją.

Šis traukinių patikrinimo reidas sukėlė nemažą sąmyšį: pasipiktino ir turistai iš kitų šalių, ir italai, vykstantys į Prancūziją, ir patys prancūzai, kuriuos kaip nusikaltėlius po kelis kartus tikrino jų tautiečiai muitininkai.

Tai sukėlė ir tarptautinį skandalą, mat incidentas Nicoje – pirmas atvejis, kai viena Šengeno erdvei priklausanti šalis neįsileidžia keleivinio transporto iš kitos Šengeno šalies. Paryžius net kaltinamas pažeidęs Šengeno sutartį.

Kartu šis įvykis privertė visų ES šalių politikus susimąstyti, ar nederėtų keisti Šengeno taisyklių, mat nelegalių imigrantų problema kasdien didėja, o priemonių jų srautui Šengeno teritorijoje sulaikyti iš esmės nėra. Juk anksčiau Italija pajėgdavo savo pajėgomis kontroliuoti imigrantų srautus, o dabar visos “barikados” sugriautos ir Italijos politikai tik skėsčioja rankomis.

Pavyzdžiui, šiuo metu į mažytę Italijos Lampedūzos salą plūsta tūkstančiai tunisiečių. Nors Tunisas su Roma pasirašė sutartį, kad ir pats saugos sieną, neišleis pabėgėlių, be to, nesiderėdamas įsileis repatrijuotus piliečius, vis dėlto daugeliu atvejų tunisiečiams pavyksta prasmukti, o vėliau jie iš esmės nestabdomi keliauja, kur panorėję. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie Libijos, Alžyro ar Egipto gyventojus, kurie pastaraisiais mėnesiais masiškai traukia ieškoti saugesnio ir sotesnio gyvenimo Europoje.

"Veido" archyvas

Italijos pabėgėlių stovyklose vien iš Tuniso atvykusių imigrantų yra jau 25 tūkst.

Iš viso šiemet į Italiją vien iš Šiaurės Afrikos atvyko jau per 25 tūkst. nelegalių imigrantų. Tad balandžio pabaigoje šios problemos aptarti Romoje susitiko Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy ir Italijos premjeras Silvio Berlusconi. Abu vadovai priėjo prie išvados, kad reikalinga nauja Europos sienų sutartis, kuri ypatingais atvejais leistų šalims steigti vidaus sienų kontrolės punktus.

“Mes abu tikime, kad išskirtinėmis aplinkybėmis Šengeno sutarčiai gali būti taikomos išimtys”, – aiškina S.Berlusconi. N.Sarkozy dar griežtesnis: esą jei norima, kad Šengeno sutartis iš viso nebūtų panaikinta, yra tik viena galimybė – imtis kardinalios šios sutarties reformos.

Priminsime, kad pirmą kartą Šengeno sutartis pasirašyta 1985-aisiais. Anuomet tai buvo svarbus žingsnis siekiant didesnės Europos integracijos, nes leido 25 šalių teritorijoje nevaržomai keliauti 400 mln. europiečių. Tačiau dabar Europos integracijai prireikė priešingo dalyko – apriboti nevaržomas keliones. Kitaip tariant, afrikiečiai privertė europiečius peržvelgti liberaliąsias teises.

Manoma, kad Šengeno sutartis bus peržiūrėta dar šiemet, ir jos pokyčiai bus įvardijami kaip galimybė atkurti vidaus sienų patikros punktus, jei kiltų nenumatytų sunkumų saugant bendras Šengeno erdvės išorines sienas. Priminsime, kad šiuo metu sutartyje išimtys steigti kontrolės postus numatytos tik tuo atveju, jei kurioje nors ES šalyje kyla didžiulė grėsmė viešajai tvarkai arba saugumui.

Per rinkimus triumfuoja radikalai

Tokias permainas visoje ES iš esmės diktuoja dešiniųjų pažiūrų politinės jėgos. Tiek Prancūzijoje, tiek Italijoje, tiek Vokietijoje, tiek Skandinavijos šalyse jos reikalauja iš vyriausybių kuo griežtesnės imigracijos politikos, kuo daugiau suvaržymų imigrantams ir kuo mažiau galimybių imigrantams atvykti ir apsistoti Vakarų šalyse.

Panašios nuotaikos vis gajesnės ir kitose ES šalyse. Tad nenuostabu, kad radikaliai nusiteikę dešinieji politikai vis dažniau laimi rinkėjų balsus. Pagrindinis jų teiginys yra tas, kad ES stinga bendros imigracijos politikos, o dabartinė privedė prie to, jog imigrantai esą sparčiai kolonizuoja Europą.

Pavyzdžiui, Suomijoje balandį vykusiuose parlamento rinkimuose radikali nacionalistų ir euroskeptikų partija “Tikrieji suomiai” laimėjo penktadalį rinkėjų balsų ir gavo 39 vietas 200 vietų parlamente, kartu tapdama trečia įtakingiausia šalies partija po socialdemokratų bei centro dešiniosios koalicijos.

Jie į rinkimus ėjo su antiimigraciniais šūkiais ir papirko suomius pažadais griežtinti atvykimo į Suomiją tvarką. Esą imigrantai griauna Suomiją ir naikina suomių kultūrą, tad būtina siekti, kad svetimtaučių šalyje liktų kuo mažiau. Suomijos politikos mokslų profesorius Janas Sundbergas aiškina, kad šios partijos ideologija yra socialdemokratinės gerovės siekimas nacionalistinėmis ir ksenofobinėmis priemonėmis.

Na, o Prancūzijoje vis populiaresnė tampa itin radikali ultradešinioji partija, vadovaujama Marine Le Pen. Beje, kovo mėnesį vykusiuose vietos rinkimuose ši partija sutriuškino prezidento N.Sarkozy partiją UMP, nors ir ši nepasižymi itin tolerantiškomis bei liberaliomis nuostatomis imigrantų atžvilgiu.

Savo ruožtu Nyderlanduose radikali dešinioji Laisvės partija parlamente turi 24 vietas, tokie pat Švedijos demokratai užsitikrino 24 vietas, Danijos liaudies partija iškovojo 25 parlamentarų krėslus.

Danijos liaudies partija nėra politiškai itin įtakinga, tačiau analitikai pabrėžia, kad partijos skelbiamos ksenofobinės idėjos išplito į kitas partijas ir dabar iš esmės kone visi Danijos politikai yra savotiški radikalai.

Suvaržymų kitatikių atžvilgiu daugėja

Taigi visų šalių radikalai, nepaisant jų turimos įtakos, reikalauja, kad imigracija būtų stabdoma, o atvykėlių (ypač jei jie atvyko iš islamiškų šalių) laisvės kuo labiau suvaržomos.

Pavyzdžiui, praėjusį mėnesį Prancūzijos parlamento žemieji rūmai patvirtino įstatymo projektą, draudžiantį musulmonų moterims viešai dėvėti visą veidą dengiančius gobtuvus. Ir tai toli gražu ne vienintelis musulmonus ribojantis sprendimas Europoje pastaraisiais metais, jei prisimintume Šveicarijoje įsigaliojusį draudimą prie mečečių statyti naujus minaretus ar dėvėti musulmoniškus drabužius Nyderlandų mokyklose.

Tačiau svarbiausia, kad dešiniųjų jėgų reikalavimų vis daugėja, jų spaudimas vyriausybėms stiprėja, o kartu gausėja juos palaikančių europiečių.

Beje, dešinieji spaudžia ne vien savo vyriausybes, bet ir ES sienų tarnybą “Frontex”. Iki šiol “Frontex” vaidmuo buvo labiau patariamasis, tačiau radikaliai nusiteikę politikai siekia, kad ši tarnyba imtųsi ir naujos funkcijos – apsaugos nuo imigrantų bei jų migracijos ES viduje kontrolės.

“Frontex” turėtų išplėsti savo veiklą, tapti sienų apsaugos koordinacijos centru, be to, būtina atidaryti “Frontex” padalinį prie Viduržemio pakrančių”, – siūlo prancūzai bei italai.

Europos Komisijos atstovas Olivier Bailly į tai atsako paprastai – visos šios priemonės, pradedant kontrolės postais, baigiant “Forex” padaliniais išilgai Viduržemio jūros pakrantės, yra kritinės priemonės, bet jų bus imtasi, jei kitos išeities nebus ir jei dabartinės Šengeno taisyklės iš tiesų taps našta Šengeno narėms.

Musulmonų suvaržymai Europoje

• 2004 m. Prancūzijoje musulmonų galvos apdangalai uždrausti valstybinėse mokyklose.

• 2008 m. veido dangalus dėvėti uždrausta Nyderlandų vidurinėse ir aukštosiose mokyklose.

• 2009 m. Prancūzijoje su musulmonų drabužiais uždrausta maudytis baseinuose.

• 2009 m. Šveicarijos gyventojai per referendumą pasisakė už draudimą statyti prie šalies mečečių naujus minaretus.

• 2010 m. Belgijoje musulmonėms viešose vietose uždrausta dėvėti veidą dengiantį nikabą.

• 2011 m. Dėvėti nikabą uždrausta viešose Prancūzijos vietose.

europa_grup viesbutis

Artėjant Europos vyrų krepšinio čempionatui, viešbučių tinklui “Europa Group” tenka trauktis iš senųjų patalpų, nes čia duris netrukus atvers kitas viešbutis, o “Europa Group” uostamiestyje skubiai ieško naujos vietos, penktadienį rašo dienraštis “Verslo žinios”.

Vietoj buvusio “Europa Royal Klaipėda Hotel” nuo gegužės vidurio pradės veikti naujas viešbutis, jo operatore taps pačių pastato savininkų įmonė. Čia jau suplanuoti remonto darbai.

Teigiama, kad būsimame viešbutyje dalis kambarių jau rezervuota vasarai ir Europos vyrų krepšinio čempionatui. Anot viešbučio darbuotojų, apie 80 proc. jų bus palikta dirbti naujajame viešbutyje.

Dešimt viešbučių valdanti lietuviško kapitalo “Europa Group” visiškai pasitraukti iš Klaipėdos, kurioje esą viešbučiai turi darbo tik pusę metų, neketina.

Šiuo metu, anot “Europa Group” generalinio direktoriaus Romualdo Barausko, vedamos derybos su vienu uostamiesčio viešbučiu.

R. Barauskas, sako, kad pasitraukimo iš 10 metų nuomotų patalpų priežastis – nuomotoja nekilnojamojo turto ir investicijų valdymo įmonė “Kieta” nutraukė sutartį. Pagrindinė priežastis – nesutarimai dėl pastato nuomos kainos.

“Kieta” bendraturtis Arūnas Kuraitis atsisakė komentuoti sutarties nutraukimo priežastis.

“Europa Group” viešbučių tinklui priklausantis 50 kambarių su dviem konferencijų kambariais viešbutis “Europa Royal Klaipėda Hotel” šalia Teatro aikštės išsinuomotose patalpose veikė beveik 10 metų.

Nuo Skandinavijos iki Viduržemio jūros kraštutinių dešiniųjų politinės partijos sulaukia vis daugiau rinkėjų simpatijų. Kyla klausimas, kodėl kultūringi ir politiškai išprusę europiečiai renkasi ekstremistus, kokios šių politinės vertybės yra patrauklios ir kokių pavojų jie gali kelti visai Europai bei Lietuvai.

Kraštutinės dešinės politiniai šūkiai sparčiai plinta visoje Europoje ir žavi vis daugiau rinkėjų. Esama tiek naujų, tiek senų šio reiškinio priežasčių. Priešiškumą imigrantams padidino islamistų terorizmas, politikos susvetimėjimas susijęs ir su senųjų Europos valstybių piliečių nepasitenkinimu per greita ES ir euro zonos plėtra, taip pat brangiai kainuoja euro gelbėjimas, kurį lėmė savo viešųjų finansų nesugebančios tvarkytis valstybės, senieji europiečiai nenoriai susitaiko ir su laisvu darbo jėgos judėjimu. Šiuo nepasitenkinimu ir naudojasi dažniausiai populistinę poziciją užimantys kraštutiniai dešinieji.

Ar galima tvirtinti, kad ksenofobija, netolerancija ir rasizmas skirtingų ES valstybių kraštutinių dešiniųjų partijų ideologijose užima vyraujančią padėtį ir šios politinės partijos Europai kelia tik pavojų? Iš tiesų galima daug kuo kaltinti Europos kraštutines dešiniąsias partijas, ir tai pagrįsti jų populistiniais šūkiais bei rinkėjų balsus medžiojančiais pažadais. Bet būtų neteisinga ir trumparegiška neįžvelgti šių partijų veikloje bandymų rasti būdą, kaip išlaikyti Europos krikščioniškąją tapatybę, tradicinę šeimą, kaip visuomenės pagrindą, taip pat darbštumą ir atsakomybės jausmą už Europoje vykstančius procesus. Šių vertybių nenorintys atsisakyti europiečiai ieško, su kuo susitapatinti politiškai, ir nerasdami to tarp tradicinių politinių partijų atsiduria kraštutinių dešiniųjų pusėje.

Tradicinė politika Europoje moka didelę kainą ir vis labiau praranda rinkėjų pasitikėjimą. Tradicinės politinės partijos su siaubu stebi, kaip kraštutiniai dešinieji gauna vis daugiau vietų savivaldybėse ir nacionaliniuose parlamentuose.

Nors tradicinė politika išbandė visus politinės kovos su kraštutiniais dešiniaisiais metodus – nuo jų visiško ignoravimo iki kraštutinių dešiniųjų retorikos perėmimo, šie politinės kovos metodai nebuvo sėkmingi, ir kraštutiniai dešinieji toliau stiprina savo pozicijas Europos politiniame žemėlapyje. Beje, šiuo metu Europos dešiniosios partijos pradeda kurti solidarumo judėjimus, siekdamos didesnės įtakos Europos Parlamente ir bendrame Europos intelektualiniame gyvenime.

Didžiausią šoką Europai sukėlė spartus Marine Le Pen, Prancūzijos nacionalinio fronto vadovės, kilimas. Gali atsitikti taip, kad po metų Prancūzijos prezidento poste atsidurs kraštutinių dešiniųjų kandidatas. Naujausios apklausos rodo, kad ja rinkėjai pasitiki labiau nei dabartiniu prezidentu Nicolas Sarkozy ar socialistų lyderiu, su kuriais Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų vadovė susirungs prezidento rinkimuose jau 2012 m.

Prieš visiškai atveriant Austrijos ir Vokietijos darbo rinką, Austrijos ir Vokietijos spaudoje pasirodė samprotavimų, kad jei šių šalių darbdaviai pradės atleidinėti vietinius darbuotojus ir į jų vietą bus priimami už mažesnį atlyginimą sutinkantys dirbti Balkanų šalių piliečiai, lietuviai ar lenkai, tai neišvengiamai sukels visuomenės pasipiktinimą.

Nepaisant to, kad laisvo darbo jėgos judėjimo idėja yra Europos ekonomikos konkurencijos didinimo globaliame pasaulyje pagrindas, dėl didėjančio Vakarų Europos gyventojų nedarbo gali rimtai sudrebėti Vakarų valstybių politinis gyvenimas. Priminsime, kad kraštutiniai dešinieji pasisako už imigracijos ribojimą, todėl neatrodo keista, kad juos palaikančiųjų gretos gausėja.

Šiuo metu Vokietijos vyriausybė baiminasi, kad jų šalyje netrukus sustiprės politinė partija, kuri reikalauja grąžinti Vokietijos markę ir taip apsisaugoti nuo silpnųjų euro zonos valstybių, nuolat reikalaujančių didelių paskolų, bet niekaip nesugebančių pertvarkyti viešųjų finansų pagal savo ekonomikos galimybes.

Neteisinga kovos su kraštutinės dešinės populizmu taktika

Vadinamojo cordon sanitaire sudarymas aplink ekstremalius dešiniuosius laukiamų rezultatų nedavė. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto surengtoje konferencijoje dalyvavęs europarlamentaras Leonidas Donskis skaitė pranešimą apie šliaužiantį dešiniojo ekstremizmo pavojų Europoje ir išdidžiai pasakojo, kaip jį ir jo kolegas Europos Parlamente ignoruoja M.Le Pen. Bet solidusis leidinys “The Economist” siūlo tradiciniams politikams nedaryti klaidų ir nesirinkti jau nepasiteisinusių kovos su kraštutine dešiniąja politika būdų.

Rekomenduojamas populistų sustabdymo būdas – ne juos ignoruoti, izoliuoti ar perimti jų retoriką, bet pateikti rimtų argumentų prieš jų populistines idėjas. Jau aišku, kad kraštutinių dešiniųjų nepavyks sutriuškinti vien tik juos ignoruojant ar išvadinant įvairiais užgauliais epitetais. Jų pusėje vis daugiau rinkėjų.

Nors Europos klasikinės partijos jau išbandė ir kitą būdą: dešiniuosius ekstremistus, gavusius pakankamą skaičių rinkėjų balsų, įtraukti į vyriausybę –  suteikti jiems atsakomybę bei būtinybę dalyvauti priimant realius sprendimus ir šitaip išmušti iš po kojų populistinę retoriką. Šis kelias, pasirodo, taip pat problemiškas. Jį puikiai iliustruoja lietuviškas pavyzdys. Tarkim, Lietuvoje norimo balsų skaičiaus nesurinkęs Viktoras Uspaskichas toliau užsiima populizmu ir skundžiasi, kad rimtiems sprendimams priimti jiems trūksta lemiamos balsų persvaros.

Prancūzijos prezidentas N.Sarkozy per prezidento rinkimus net buvo perėmęs ekstremistų šūkius, įsitraukęs į antiislamišką retoriką, taip bandydamas išplėsti tradicinių dešiniųjų politinės erdvės lauką ir kartu susiaurinti kraštutinių dešiniųjų veiklos galimybes. Bet toks veikimas labai pavojingas, nes įteisina ekstremistų retoriką, ir rinkėjai nebesupranta, kuo skiriasi N.Sarkozy nuo M.Le Pen.

Tad “The Economist” siūlo, užuot demonizavus Graikiją, aiškinti rinkėjams euro išlaikymo ir stiprinimo privalumus Europos ateičiai, ne užsiimti antiislamizmu, bet aiškinti apie mažumų integracijos į Vakarų valstybių visuomenes būtinumą.

Kita vertus, vargu ar siūlymai traktuoti ultradešiniuosius Europos politikus kaip rimtus politinius oponentus padės tradiciniams politikams atgauti prarastas pozicijas. Tikėtina, kad stiprėjant jų pozicijoms teks susitaikyti su didesniu balsų skaičiaus praradimu. Nacionaliniuose parlamentuose įsitvirtinus ultradešiniesiems, teks pamiršti apie tolesnę ES plėtrą, gali kilti grėsmė ir eurui, kaip bendrai ES valiutai, imigracija bus stabdoma drastiškomis priemonėmis, islamo išpažinėjams gali tekti greitai ir visiškai integruotis, išmokstant vietines kalbas ir laikantis vietinių papročių. Vienas tokių procesų realių žingsnių yra gegužės mėnesį Prancūzijoje įsigaliosiantis įstatymas, drausiantis musulmonėms viešose vietose dėvėti burkas.

Lietuvos kraštutiniai dešinieji dar embriono stadijos

Praėjusį mėnesį ir Lietuvoje užderėjo ketinančiųjų greitai įsteigti kraštutinių dešiniųjų politines partijas. Prieš dvi savaites radikaliais nacionalistiniais pareiškimais garsėjantis Mindaugas Murza paskelbė steigiąs naują politinę partiją – Lietuvių tautos sąjungą. Jis, kaip ir kiti Europos ekstremalūs dešinieji, nesikuklina: per artimiausius Seimo rinkimus planuoja iškovoti vietą savo frakcijai, o per 15 metų perimti šalies valdymą. Partiją ketinama įregistruoti dar iki šių metų pabaigos.

Tiesa, ligi šiol šiaulietis M.Murza, savo dalyvavimu “puošiantis” paties įvairiausio žanro renginius, anksčiau save vadindavęs neįregistruotos politinės partijos – Vieningojo lietuvių nacionaldarbininkų sąjūdžio lyderiu, jokio rimtesnio visuomenės dėmesio nesulaukė. Jo partijos nacistinę simboliką primenanti vėliava ir žavėjimasis Adolfu Hitleriu Lietuvos visuomenei didelių simpatijų nekelia. Nuolatiniai retoriniai išpuoliai prieš žydus ar homoseksualus daug šalininkų surinkti taip pat nepadėjo.

Balsas.lt interneto svetainėje savo veiklą vystantys Ričardo Čekučio kovo 11 d. žygio Vilniaus gatvėmis su šūkiu “Lietuva – lietuviams” dalyviai taip pat kuria savo politinę partiją – Lietuvių tautininkų sąjūdį. Partijos kūrėjų iniciatyvinės grupės deklaracijoje nieko ypač šokiruojančio nėra. Lietuvybės puoselėjimas etninėse Lietuvos žemėse ir šeimos, grįstos vyro ir moters santuokos pagrindu, stiprinimas isteriją sukelia tik Lietuvos kraštutiniams kairiesiems “Naujosios kairės’95″ ultraradikalų grupuotei ir keliems isteriškai savo intelektualinės nišos ieškantiems viešojo gyvenimo dalyviams.

Kodėl Lietuvos kraštutiniai dešinieji, priešingai nei jų bendraminčiai senojoje Europoje, nėra populiarūs? Tai lemia kelios priežastys. Pirma, Lietuva nepatiria jokių realių problemų dėl imigrantų ar jų integracijos į šalies gyvenimą. Net ir pabėgėlių centras finansuojamas Europos Sąjungos piliečių lėšomis, o patys pabėgėliai, pasitaikius pirmai progai, sprunka iš Lietuvos į turtingesnes ir geresnio klimato ES valstybes. Jokio tiesioginio susidūrimo su islamo kultūra ar religiniais fundamentalistais lietuviai nepatiria ir nėra jokios rizikos, kad bent artimiausiu metu tai galėtų nutikti. Antra, Lietuva yra ES skurdžiųjų vasltybių sąraše ir ES išmokos daug kartų viršija įmokas į ES biudžetą, tad nėra pagrindo jaudintis dėl kitų valstybių rėmimo.

Tad apibendrinant galima teigti, kad nors šiuo metu Lietuvos kraštutiniai dešinieji turi mažiau sekėjų nei Lietuvos bitininkai ar sliekų augintojai, tai netruks ilgai, ir tikėtina, kad ši politinė niša artimiausiu metu bus užpildyta.

Kas yra kraštutiniai dešinieji?

Kraštutinei dešiniajai politikai būdinga ksenofobija, autoritarizmas, rasizmas ir natyvizmas. Šios pakraipos partijoms būdingos ir kai kurios nacizmo, fašizmo bei ultranacionalistinės idėjos. Kraštutiniai dešinieji arba ekstremistai atmeta bet kokią socialinės lygybės idėją.

Europoje yra bent septynios atominės elektrinės, kurios nuo valstybių sostinių yra nutolusios mažiau nei 100 kilometrų.

Tokius duomenis surinko BNS, šalyje augant susirūpinimui dėl Baltarusijos planų statyti atominę jėgainę vos 50 kilometrų nuo Vilniaus.

Istorija rodo, kad kaimyninių šalių spaudimas yra suveikęs bent vienu atveju – spaudžiant Danijos visuomenei ir politikams, Švedija 2005 metais visiškai uždarė Barsabeko (Barsebaeck) atominę elektrinę, kuri buvo pastatyta 22 kilometrai nuo Kopenhagos.

Panašiu atstumu nuo Liuksemburgo stovi dabar veikianti Prancūzijos Katenom (Cattenom) atominė elektrinė.

Vos 38 kilometrų nuo Zagrebo veikia Slovėnijos Krsko atominė elektrinė.

Arčiau nei 100 kilometrų nuo Briuselio stovi Olandijos Borselio (Borssele) jėgainė ir šiuo metu sustabdyta Prancūzijos Šoz (Chooz) elektrinė.

Maždaug 99 kilometrai nuo Vienos yra čekų Dukovany elektrinė, o Slovakijos Mochovce jėgainė nuo Budapešto nutolusi 96 kilometrus.

Lietuvos pareigūnai sako prieštaraujantys Baltarusijos planams statyti atominę elektrinę Astrave. Oficialusis Vilnius sako, kad nėra tinkamai atliktas planuojamos jėgainės poveikio aplinkai vertinimas.

Tarptautiniuose dokumentuose nėra atskirai reglamentuojamas leidžiamas atstumas nuo atominės elektrinės iki sostinės, bet Tarptautinės atominės energijos agentūros gidas numato, kad prieš patvirtinant aikštelę, turi būti pademonstruota, kad avarinė parengtis, įskaitant efektyvią evakuaciją, yra galima.

Ambicijų nestokojantys korėjiečiai Kaune atidaro gamyklą, kurioje surinktais šviesos diodų (LED) šviestuvais ketina užkariauti Europos rinką.

Per penkerius metus investuotojai iš Pietų Korėjos Kaune žada investuoti iki 30 mln. eurų ir sukurti šimtą darbo vietų. Gamyklai išnuomotos patalpos buvusio “Dirbtinio pluošto” teritorijoje, penktadienį rašo dienraštis “Kauno diena”.

Pirmasis gatvės apšvietimo šviestuvas turėtų būti surinktas balandį, o vėliau ketinama surinkti iki 30 tūkst. lauko ir vidaus apšvietimo šviestuvų per metus.

Tiek šviestuvų Lietuvos rinkai nereikia, todėl projektą vykdanti bendrovė “LK Development” jau yra sudariusi sutartis su pirkėjais užsienyje.

Pirmiausia, Kaune rinktais šviestuvais planuojama aprūpinti kaimynines šalis, o vėliau Europos bei pasaulio šalis. Tačiau investuotojai Europą žada užkariauti ne produkcijos kiekiais, o kokybe. Bus dirbama su daugybe žinomų kompanijų. Viena tokių – “Samsung”. Lietuvoje pagaminti šviestuvai bus pažymėti prekės ženklu EELED.

“LK Development” direktorės pavaduotoja Rasa Inčerauskaitė sako, kad įmonė galės pradėti gaminti būtent tuos gaminius, kurie bus naujausios kartos.

Lietuva išties daug dirbo, kad pritrauktų verslininkų iš Pietų Korėjos. Prieš ketverius metus buvo sukurta Lietuvos ir Pietų Korėjos įmonių grupė “LK Group”. Gamyklą Kaune atidaranti “LK Development” – viena grupei priklausančių įmonių.

Šį mėnesį kita grupės įmonė “LK Green Energy” atidarė mažesnę šviesos diodų šviestuvų surinkimo gamyklą Tauragėje. Tokiomis Pietų Korėjos verslininkų investicijomis kitos kaimyninės šalys pasigirti negali.

Neatmetama galimybė, kad vėliau bendradarbiavimas su korėjiečiais šviestuvų surinkimu neapsiribos. Tie patys investuotojai yra užėmę nemažą informacinių technologijų rinkos dalį.

Investuotojai pasirinko Kauną dėl logistikos ir gamyklai tinkamų patalpų. Kaune yra oro uostas, o ir jūrų uostas arčiau nei nuo Vilniaus. Daugelis detalių bus atplukdomos laivais.

Europos Sąjungos (ES) šalių ministrai antradienį spręs, ar patenkinti Egipto prašymą įšaldyti nušalinto prezidento Hosni Mubarako (Hosnio Mubarako) bendražygių turtą, ir apsvarstys Prancūzijos pasiūlymus dėl investavimo tinklo arabų šalyse.

Kairas paprašė trijų didžiųjų Bendrijos narių – Prancūzijos, Vokietijos ir Didžiosios Britanijos – blokuoti artimiausių H.Mubarako bendražygių sąskaitas.

Antradienį šį klausimą spręs visų 27 ES šalių finansų ministrai, kurių susitikimas prasidės 9 val. Grinvičo (11 val. Lietuvos) laiku.

Ministrai pirmadienį susirinko į Briuselį dalyvauti dviejų dienų derybose dėl euro zonos skolų krizės.

Po pirmosios diskusijų dienos pirmadienį vakare buvo paskelbtas netikėtas pareiškimas, kad ministrai sutarė, jog būsimame nuolatiniame pagalbos su finansiniais sunkumais susiduriančioms euro zonos valstybėms fonde bus 500 mlrd. eurų.

Tai leido ministrams sutelkti dėmesį į problemas, išprovokuotas visuomenės sukilimų bangos, nusiritusios per arabų pasaulį.

Britanijos finansų ministras George`ase Osborne`as (Džordžas Osbornas) pasisakė už tai, kad visos 27 Bendrijos narės pasižadėtų įšaldyti artimiausių nušalinto autokratiško Egipto lyderio H.Mubarako bendražygių turtą.

Prancūzijos finansų ministrė Christine Lagarde (Kristin Lagard) savo ruožtu paragino sukurti naują investavimo tinklą su ūkio augimo problemomis susiduriančioje pietinėje Viduržemio jūros pakrantėje, kad būtų paskatintas perėjimas prie demokratijos.

Tuo tarpu Italija, nerimaujanti dėl sparčiai augančio prieglobsčio ieškotojų srauto, paprašė ES finansinės paramos, kad būtų galima imtis papildomų priemonių užtikrinti jos pakrančių apsaugą nuo nelegalių migrantų, kurių daugiausiai plūsta iš Tuniso, bangos.

Vienas aukšto rango diplomatas, pageidavęs neskelbti savo pavardės, sakė, kad norima užšaldyti “šešių ar septynių” egiptiečių sukauptą turtą, tačiau “tikrai ne H.Mubarako”.

Egipto lyderio pavardė “net nebuvo svarstyta”, pabrėžė diplomatas. Beje, vis dar netyla kalbos, kad penktadienį atsistatydinusio H.Mubarako sveikatai smarkiai pašlijo.

Dar penktadienį, praėjus kelioms valandoms po Egipto prezidento pasitraukimo, Šveicarijos vyriausybė nurodė įšaldyti visą turtą, priklausantį H.Mubarakui ir jo aplinkos žmonėms.

Pirmadienį aukštas JAV valstybės departamento pareigūnas patvirtino, kad naujoji Egipto vyriausybė taip pat paprašė Vašingtono įšaldyti H.Mubarako režimo pareigūnų, bet ne paties buvusio lyderio, turtą.

Vilniuje įsikūręs “Europos” prekybos centras šiemet žada atidaryti 6 naujas parduotuves, atnaujinti ir išplėsti 5 jau veikiančias ir labiau orientuosis į vidutinių ir aukštesnių pajamų klientus, rašo “Verslo žinios”.

“Orientuojamės į verslo klasės klientą – daug jų įsikūrę aplink mūsų prekybos centrą, tad norime prie jų poreikių priderinti ir savo asortimentą”, – teigė “Europos” prekybos centro vadovo pavaduotoja Gintarė Urnevičienė.

Centre duris atvers “Guess by Marciano”, “Grey&White”, “More&More” drabužių parduotuvės, trečiame aukšte bus įrengtas knygynas “Vaga” kartu su restoranu. Bus atidarytos atsinaujinusios interjero ir namų aksesuarų parduotuvės “Ornamentum”, “Dorado”, nauja technologijų parduotuvė “Sohos”, išsiplės avalynės parduotuvė “Danija”, pradės veikti didesnė savitarnos vaistinė, optikos salonas.

Planuojama, kad pokyčiai “Europos” prekybos centre taps akivaizdūs nuo kovo.

Vilniaus prekybos centre “Akropolis” šiemet taip pat bus naujų nuomininkų.

“Planuojame, kad Vilniaus “Akropolyje” šiemet bus daugiau negu 10 naujų nuomininkų, tarp jų ir keletas žinomų tarptautinių prekių ženklų. Kai kurie jų Lietuvoje dar neturi parduotuvių”, – teigė “Akropolis LT” Nuomos skyriaus vadovė Renata Jakubčionienė.

Kitame prekybos centre “Panorama” kovą duris atvers nauja “Lindex” drabužių parduotuvė.