Visi europarlamentarai iš Lietuvos įtikinėja, kad dirba labai aktyviai ir iš širdies, tačiau jų nuveikti darbai liudija, kad bent trečdalis jų sėdi ne savo rogėse.

Šios kadencijos Europos Parlemento nariai dirba jau pusantrų metų. Per tiek laiko išryškėjo tiek jų savybės, tiek darbštumas, tiek laimėjimai.

Tiesa, darbas Europos Parlamente turi savo specifiką. Pagrindiniai Europos Parlamento (EP) darbo produktai yra šios institucijos priimti dokumentai – pranešimai ir rezoliucijos. Svarbiausieji yra tie, kurie turi ES įstatymo galią. EP pranešimas – tai kelių dešimčių, o kartais – net kelių šimtų puslapių dokumentas, kuris rengiamas pusę metų, ne kartą svarstomas EP komitetuose, politinėse grupėse, dėl jo balsuojama komitetuose, o priimamas jis viso Europos Parlamento plenarinės sesijos metu. Rezoliucijos įvairiais užsienio politikos klausimais – pagrindinis instrumentas, kuriuo naudojasi Europos Parlamentas, dalyvaudamas formuojant ir vykdant ES užsienio ir saugumo politiką.

Parlamento narys, kuriam suteikiama teisė rengti pranešimą, tampa svarbiausiu europarlamentaru toje srityje, atsakingu už teksto turinį, kitų parlamentarų pateiktų pataisų analizę ir apibendrinimą, skirtingų frakcijų pozicijų suderinimą. Pranešimas svarbus tuo, kad jo pagrindu EP priima rezoliuciją, kuri turi įtakos ES politikos vienoje ar kitoje srityje formavimui. Iki šiol iš Lietuvos europarlamentarų pranešimą yra parengusi tik Laima Andrikienė. Šis pranešimas – 2009 metų metinė ataskaita dėl žmogaus teisių padėties pasaulyje ir Europos Sąjungos politikos šioje srityje – buvo priimtas EP plenarinėje sesijoje 2010-ųjų gruodį.

O vadinamosios nuomonės yra konkretaus komiteto pozicija klausimu, kuris nėra tiesioginė šio komiteto kompetencija, tačiau komiteto nuomonės atsiklausia kitas – pagrindinis – EP komitetas, rengiantis pranešimą ta pačia tema. Nuomonę taip pat rengia EP narys, tačiau tai dažniausiai vieno dviejų puslapių dokumentas. Nuomones yra parengę keturi Lietuvos europarlamentarai: Zigmantas Balčytis, Algirdas Saudargas, L.Andrikienė ir Viktoras Uspaskichas.

Kiti europarlamentarų darbai – kalbos, klausimai Europos Komisijai ar ES Tarybai – yra savarankiški europarlamentarų darbai, jų jiems nereikia su niekuo derinti, tai yra pačių europarlamentarų iniciatyva vykdoma veikla, jai nereikia nei politinės grupės, nei komiteto, nei viso Europos Parlamento pritarimo.

Visų Lietuvos europarlamentarų darbo Europos Parlamente apibendrintas vertinimas pateikiamas lentelėje. Labiausiai stebina ne lyderių pavardės, o milžiniškas atotrūkis tarp sąrašo lyderių ir autsaiderių, kai skirtumas siekia kelias dešimtis kartų. Iš rezultatų matyti, kad mažiausiai Europos Parlamente iki šiol reiškėsi europarlamentarai Valdemaras Tomaševskis, Algirdas Saudargas ir Rolandas Paksas. Jų darbas – sunkiausiai pastebimas.

Gyventojų vertinimai – kitokie

Kita vertus, Europos Parlamento narių veiklą galima vertinti ir pagal kitokius kriterijus. Ir tada vaizdas kiek pasikeičia. Tarkime, pagal prenešimus, rezoliucijas, kalbas ir deklaracijas Vytautas Landsbergis sąraše tarp visų europarlamentarų iš Lietuvos – ketvirtas nuo galo, tačiau iš sociologinių apklausų aiškėja, kad Lietuvos gyventojams atrodo, jog jis geriausiai eina jam patikėtas pareigas iš visų Lietuvos europarlamentarų (praėjusių metų “Prime consulting” ir “Spinter tyrimų” apklausos). Arba L.Andrikienė: žvelgiant į Europos Parlamento statistiką, dirba lyg ir nemažai, tačiau apklausiamieji gyventojai to, regis, nelabai žino, nes šią politikę tarp geriausiai einančiųjų patikėtas pareigas priskyrė vos 0,2 proc. respondentų.

Tiesa, dėl kai kurių europarlamentarų veiklos: tiek formalus atliktų darbų skaičius, tiek gyventojų nuomonė sutampa – prasčiausiai sekasi V.Tomaševskiui, J.Imbrasui ir A.Saudargui.

Europarlamentaras Justas Paleckis teigia, jog jį šokiravo sūnaus, prieštaringai vertinamo veikėjo Algirdo Paleckio pareiškimai apie Sausio 13-osios įvykius.

“Visada buvau už požiūrį į praeities ir dabarties įvykius atviromis akimis, už diskusijas be jokių “tabu”. Ir vis dėlto pastaraisiais metais vis daugėjo mano sūnaus Algirdo pareiškimų, kurie mane stebino, o kai kurie – ir šokiravo. Prie tokių priskirčiau ir pasakymą, kad 1991-jų sausio 13-osios naktį “savi šaudė į savus”, – pareiškė J.Paleckis.

Antradienį išplatintame politiko pareiškime teigiama, kad, nors ir pripažįsta “kiekvieno teisę eiti savuoju keliu”, jis kelerius metus su sūnumi vis labiau nesusikalba.

“Bet tas kelias, mano galva, turėtų būti grįstas ne tik socialinio teisingumo paieškomis, bet ir atsiribojimu nuo pigaus populizmo, troškimo netinkamomis priemonėmis pritraukti dėmesį. Ir dar – išvadomis iš skaudžių Lietuvos istorijos puslapių”, – cituojamas J.Paleckis.

Europarlamentaro nuomone, apie Sausio 13-osios įvykius, “dabar turi kuo atviriau, detaliau, objektyviau kalbėti liudininkai, o ne kitos kartos žmonės, remdamiesi kitų pasakojimais”.

“Juo labiau – skleisdami ideologiškai nuspalvintas versijas”, – sako politikas.

Antradienį dėl A.Paleckio pasisakymų Sausio 13-osios aukų artimųjų atsiprašė jo brolis Lietuvos radijo ir televizijos generalinio direktoriaus pavaduotojas, Lietuvos televizijos vadovas Rimvydas Paleckis.

Socialistinio liaudies fronto lyderis A.Paleckis pareiškė, kad prieš 20 metų sausio 13-ąją sovietinės kariuomenės daliniams mėginant nuversti Lietuvos valdžią, “saviškiai šaudė į savus”. Dėl šių pasisakymų pradėtas ikiteisminis tyrimas.

1991-ųjų sausio 13-ąją sovietų kariuomenei ir specialiesiems daliniams užimant Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, žuvo 14, nukentėjo daugiau kaip 1000 beginklių žmonių. Kariškiai tada neišdrįso pulti Aukščiausiosios Tarybos, kuri 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbė apie atkurtą Lietuvos nepriklausomybę.