"Scanpix" nuotr.

Inga NECELIENĖ

Kokia pradžia, tokia ir pabaiga – taip galima apibūdinti 2016 m. Europos futbolo čempionatą. Prieš mėnesį tikroms vyriškoms kovoms aikštėje dar nė neprasidėjus tai viename, tai kitame Prancūzijos mieste policijos pajėgoms teko malšinti gerokai įsismarkavusių futbolo chuliganų aistras, o liepos 10-ąją netrukus po nuskambėjusio finalinio teisėjo švilpuko daugiausiai darbo vėl turėjo tvarkos sergėtojai, nes savo rinktinės pasirodymu nepatenkinti prancūzai, rodėsi, įtūžį išlies ir ant šalies simbolio Eifelio bokšto.

101 minutę – tiek laiko (iki pat įvarčio 109-ąją min.) futbolą dievinančių portugalų širdys per finalines šių metų Senojo žemyno pirmenybes buvo pristojusios plakti. Pirmiausia žaliai ir raudonai apsitaisę sirgaliai, tiek gausiai susirinkę į Paryžiaus priemiesčio Sen Deni stadioną, tiek prilipę prie televizorių ekranų, pasijuto lyg amo netekę jau 8-ąją rungtynių minutę, kai po susidūrimo su prancūzu Dimitri Payet jų futbolo dievas Cristiano Ronaldo griuvo ant vejos ir rankomis susiėmė už kairiojo kelio.

Jo galima nemėgti dėl tikros ar tariamos arogancijos, kartais nevaldomų emocijų, bet ir aršiausi priešininkai žino – jis be reikalo ant vejos negulinėja.

Žinia, futbolininkams, ypač pietiečiams, efektingai griūti ir rangytis skausmo perkreiptu veidu, o po minutės kitos vėl visa jėga grumtis – jokia naujovė. Bet C.Ronaldo ne iš tokių. Jo galima nemėgti dėl tikros ar tariamos arogancijos, kartais nevaldomų emocijų, kai nesiseka, pernelyg verksmingų gestų ir kalbų, bet ir aršiausi priešininkai žino – jis be reikalo ant vejos negulinėja ir žaidimo laiko nestabdo.

Be lyderio

15 minučių vilties – tiek turėjo portugalai ir juos šiame neįprastame finale palaikiusieji, kol 23-iąją mačo minutę neslėpdamas ašarų vienas ryškiausių pastarojo meto pasaulio futbolininkų kapituliavo kovoje su skausmu ir gulėdamas neštuvuose paliko aikštę.

Kas nutiko po to, kai C.Ronaldo pakeitė Ricardo Quaresma? Buvusio Lietuvos futbolo rinktinės vyriausiojo trenerio Algimanto Liu­binsko pastebėjimu, iškrisdamas iš žaidimo C.Ronaldo sudavė didesnį smūgį prancūzams nei patiems portugalams. Nelikus priešininkų komandos lyderio, čempionato šeimininkai akivaizdžiai atsipalaidavo ir galutinai patikėjo savo pergale, apie kurią dar išvakarėse skalambijo kone visa vietos žiniasklaida.

Prancūzai turėjo ir aikštės, ir pozicinį pranašumą, bet portugalai visą laiką tvarkingai gynėsi ir šeimininkams jų gynybos nepavyko pramušti.

„Bet laimi tas, kuris geriau apsigina – ar kal­bėtume apie futbolą, ar apie krepšinį, ar apie kitą komandinę sporto šaką. Ne veltui sa­koma, kad žaidimų sporto šakos yra klaidų spor­tas: kurie jų mažiau padaro, tie ir laimi. Prancūzai turėjo ir aikštės, ir pozicinį pranašumą, bet portugalai visą laiką tvarkingai gynėsi ir šeimininkams jų gynybos nepavyko pramušti“, – sako A.Liubinskas.

Jis prisipažįsta tokių finalo dalyvių jokiu būdu nesitikėjęs. Kita vertus, nė vienas čempionatas nėra objektyvus, nes vienos komandos sukrinta į vieną, kitos – į kitą pusę. „Jeigu tai būtų ratų sistema iki galo, rezultatai būtų kitokie, o dabar turime Europos čempionato nugalėtojus, bet negalime sakyti, kad geriausius ar stipriausius Europoje. Juk laimėjo komanda, kuri su varžovais žaidė lygiomis ir tik po vienuolikos metrų baudinių ėjo toliau“, – atkreipia dėmesį buvęs mūsų šalies rinktinės treneris.

O dabartinis rinktinės treneris Edgaras Jankauskas primena, kad favoritėmis visada laikomos didžiosios futbolo šalys, todėl finalo nepasiekę vokiečiai, anglai, ispanai, italai, prieš pirmenybes minėti tarp galimų nugalėtojų, turėtų jausti nusivylimą. Prancūzai – ne išimtis.

Finalai dažniausiai nebūna labai gražūs, nes savo daro ir viso čempionato nuovargis – juk tai paskutinės pačios svarbiausios rungtynės.

„Bet pamatėme, kad ne visada laimi favoritai. Daug įtakos žaidimui turi ir kiti dalykai – kantrybė, gebėjimas iškęsti, sirgalių palaikymas. Finalai dažniausiai nebūna labai gražūs, nes savo daro ir viso čempionato nuovargis – juk tai paskutinės pačios svarbiausios rungtynės. Matėme, kad abi komandos finalą galėjo sužaisti ir geriau. Prancūzai sugebėjo susikurti progų, galbūt portugalams ir šiek tiek sėkmė šypsojosi. Atrodė, kad jie mažiau dominuoja aikštėje, daugiau ginasi, nei puola, neturi inicia­tyvos, bet ne tai svarbiausia – portugalai pasiekė įvartį ir šventė pergalę“, – esminį šio žai­dimo elementą primena buvęs futbolininkas E.Jankauskas.

Lėmė susitelkimas ir kantrybė

Į vieną labiausiai aptarinėtų šiųmečio finalo aspektų – sutelkė ar išgąsdino C.Ronaldo trauma komandos draugus – galimi du atsakymo variantai: būtų portugalai pralaimėję, be gailesčio būtų tvirtinama, kad ši rinktinė be savo lyderio yra niekas, bet po laimėto finalo tenka konstatuoti, jog įvyko kaip tik atvirkščiai.

„Į finalą patenkančios komandos nebūna sudarytos iš silpnų futbolininkų. Praradusi ly­derį rinktinė netenka šiek tiek pajėgumo, bet šiuo atveju, manau, aikštėje likę žaidėjai la­biau atsipalaidavo, jiems nebūtinai reikėjo žaisti per vieną žmogų, jo vieno akimis ieškoti. Kita vertus, ir priešininkai sutriko, nes iki Ro­naldo traumos puikiai žinojo, kas yra portugalų lyderis, kam reikia skirti daugiausiai dėmesio“, – atkreipia dėmesį E.Jankauskas.

Reikia pripažinti, kad iki traumos dažniau kalbėta apie gana arogantišką C.Ronaldo elgesį už aikštės ribų nei apie gražų jo žaidimą. Taip, jis pelnė tris įvarčius, bet dažniau vartų prieigose negavęs gero perdavimo nervingai gestikuliavo, nei telkė komandą ir padėjo jai.

Nepakriko, griežtai laikėsi sudaryto žaidybinio plano ir galiausiai už tai buvo  apdovanoti. Prancūzai turėjo progų, bet jų neišnaudojo.

E.Jankausko tikinimu, kažin ar Portugalijos komandos lyderio emocionalumas duoda daugiau naudos komandai, ar labiau jai kenkia. „Man asmeniškai priimtinesnė tokia kaip Velso rinktinės vedlio Garnetho Bale‘o lyderystė komandoje. Net po nesėkmingo perdavimo Bale‘as padrąsina komandos draugą, paploja ar parodo kitokį teigiamą gestą, o Ro­naldo dažniausiai demonstruoja nepasitenkinimą“, – lygina buvęs futbolininkas.

Kalbėdamas apie pirmąkart Europos čempionais tapusių portugalų sėkmę A.Liu­bins­kas pamini ekipos trenerį Fernando San­tosą. Į lemiamą kovą mesdamas tuos, kurie štur­mui buvo pasirengę, rinktinės strategas parodė du dalykus: gerą nuojautą ir tai, kad išties pažįsta savo žaidėjus. „Nepakriko, griežtai laikėsi sudaryto žaidybinio plano ir galiausiai už tai buvo  apdovanoti. Prancūzai turėjo progų, bet jų neišnaudojo. Fortūna nebuvo nė vienoje pusėje, bet galiausiai nusišypsojo tiems, kurie turėjo daugiau kantrybės šį čempionatą laimėti“, – apibendrina A.Liubinskas.

Ko pritrūko prancūzams?

Iki šiol visus Prancūzijoje rengtus futbolo čempionatus pavykdavo laimėti šeimininkams. Ko šįkart pritrūko? Tikrai nepadėjo dar prieš finalą jiems kabinami aukso medaliai. Kita vertus, juk pusfinalyje įveikta ne bet ko­kia, o pasaulio čempionų vokiečių rinktinė. Tik ar nebus prancūzams finale kojos pakišusi vo­kiečio Bastiano Schweinsteigerio ranka?

Rei­kia paminėti ir prancūzų vartininką, kuris už praleistą smū­gį turėtų prisiimti dalį kaltės, nes buvo smūgiuota gana iš toli, o jis buvo šiek tiek pametęs vartus ir tokio šūvio nesitikėjo.

„Pusfinalio mačas tarp Prancūzijos ir Vo­kietijos rinktinių gal buvo panašesnis į finalą, bet jame prancūzams pasisekė, taigi jie čia for­tūnos palankumą pajuto. Pamaniau, jog šia­­me čempionate viskas vyksta atvirkščiai, to­dėl dar prieš finalą sakiau, kad prancūzams ir toliau taip sektis neturėtų, nors kaip ko­manda jie gal ir buvo geresni. Apie pralaimėjusią rink­­tinę sakyti, kad ji buvo geresnė, nelabai iš­eina, bet vieną kartą sėkmė nuo prancūzų ga­lėjo nusisukti. Taip ir įvyko. Aišku, aš ma­niau, kad tai bus Ronaldo benefisas, jis nu­lems finalo baigtį, bet nulėmė Ederis. Rei­kia paminėti ir prancūzų vartininką, kuris už praleistą smū­gį turėtų prisiimti dalį kaltės, nes buvo smūgiuota gana iš toli, o jis buvo šiek tiek pametęs vartus ir tokio šūvio nesitikėjo“, – finalo pa­stebėjimais dalijasi A.Liubinskas.

Nors Prancūzijos žaidėjų garsiuose klubuose yra daugiau nei portugalų, iš paskirų futbolininkų komandą sulipdyti – ne dienos darbas, taigi gausus žaidėjų pasirinkimas lemia ne viską.

„Po kelių neišnaudotų progų prancūzų emo­cinis nusiteikimas ėmė garuoti. Virpstas, šalia virpsto – rodėsi, kamuolys niekaip neįskrieja ten, kur turėtų. O tokie dalykai futbolininkus labai veikia. Plius žaidė namie, išvakarėse visa Prancūzijos spauda ūžė, kad jie jau čempionai. Tai irgi slėgė“, – neabejoja E.Jan­kauskas.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Inga NECELIENĖ

Vieni į stadionus – su nacionalinėmis vėliavomis ir patriotinėmis dainomis, kiti – su peiliais ir dantų apsaugomis. Masinėmis riaušėmis Europos futbolo čempionato startą nustelbę futbolo chuliganai – ne ką mažesnė grėsmė nei sutartos rungtynės, tik pirmąją futbolą juodinančią dėmę teisėtvarkos pareigūnams paprasčiau suvaldyti nei antrąją. Kodėl ne visada pavyksta?

Kol visa Jungtinė Karalystė iškilmingai šventė karalienės Elizabeth II 90 metų gimtadienį, jį dar išvakarėse pradėjo švęsti, tik savaip, į Marselį stebėti pirmųjų B grupės rungtynių tarp Anglijos ir Rusijos rinktinių atvykę futbolo sirgaliai. Tiksliau, ir tikrieji sirgaliai, ir tiesiog chuliganai, kuriems rezultatas švieslentėje ne toks svarbus, kaip noras kumščiais įrodyti, kurios tautos atstovai stipresni ir viršesni.

Futbolo fanai sezono metu būna susiskaldę, išsibarstę po klubus, bet kai žaidžia nacionalinė rinktinė, juos visus suvienija patriotiškumas. Tai ypač pasakytina apie rusus.

Taigi patys aršiausieji čempionatui dar net neprasidėjus „šventimo“ pradžią vainikavo tarpusavyje talžydamiesi ant Marselio grindinio, o kitą dieną po lygiosiomis pasibaigusių rungtynių su nauju įkarščiu ėmė aiškintis santykius čia pat „Stade Velodrome“ stadione. Rytojaus dieną muštynės „sustiprino“ ukrainiečių ir vokiečių tarpusavio santykius.

Mažiau ir daugiau kaltų nėra

Jau ketvirtą dešimtmetį Vilniaus „Žalgirį“, o vėliau ir nacionalinę futbolo rinktinę ištikimai palaikantis dabar jau 47-erių sporto žurnalistas Ingvaras Butautas, garsiosios sostinės futbolo fanų grupės „Pietų IV“ lyderis, prisimena rusų aistruolius dar nuo SSRS čempionatų laikų, kai šie buvo vieni pagrindinių lietuvių priešininkų. „Futbolo fanai sezono metu būna susiskaldę, išsibarstę po klubus, bet kai žaidžia nacionalinė rinktinė, juos visus suvienija patriotiškumas. Tai ypač pasakytina apie rusus“, – sako I.Butautas.

O grįždamas prie Prancūzijoje vykstančių futbolo pirmenybių startą aptemdžiusių riaušių, pateikia naujų detalių. „Kiek pavyko sužinoti ne iš žiniasklaidos, o iš Marselio muštynes mačiusių liudininkų, ten daug žibalo į ugnį įpylė ir pagrindinius neramumus kėlė vietiniai kitataučiai Marselio gyventojai – daugiausia atvykėliai iš Šiaurės Afrikos, bet viskas buvo nurašyta futbolo chuliganams. Organizuota Rusijos chuliganų grupuotė (ją sudarė apie 200 gerai treniruotų rusų), iš anksto turėjusi tikslą susimušti su anglais ir visiškai išvedusi iš rikiuotės prancūzų saugumo pajėgas, norėjo įrodyti, kad stereotipas, esą anglai – aršiausi futbolo chuliganai, jau gerą dvidešimtmetį nėra tiesa“, – atkreipia dėmesį pašnekovas.

Kaip parodė ankstesni Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje vykę futbolo čempionatai, futbolo chuliganų siautėjimą galima suvaldyti.

Kita vertus, I.Butauto tikinimu, tik Prancūzijoje panašius išpuolius ir buvo galima suplanuoti. Pasižiūrėkime į skaičius – prieš šį chuliganų siautėjimą panašaus masto, aistruolių žūčių pareikalavusi futbolo fiesta taip pat vyko Prancūzijoje, kurioje 1998 m. buvo surengtas pasaulio futbolo čempionatas. Vadinasi, saugumo pajėgos ne viską atlieka iki galo, kažkur esama spragų. „Kaip parodė ankstesni Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje vykę futbolo čempionatai, futbolo chuliganų siautėjimą galima suvaldyti – ten buvo nepalyginti ramiau“, – patikina „Pietų IV“ lyderis.

Gaila žmonių, kurie atvažiuoja į gražią futbolo šventę, o susiduria su tokiais visiškais begalviais.

Ilgametis Lietuvos rinktinės žaidėjas Deividas Šemberas, 17 sezonų žaidęs įvairiuose Rusijos klubuose, sako, kad futbolo chuliganų muštynės prasilenkia su sporto vertybėmis ir nepuošia jokios sporto šakos, bet vienašališkai teisti vienų ar kitų chuliganų nesiima. Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad prieš tai kelis čempionatus pavyko sėkmingiau tvarkytis, o prancūzai, matyt, kažką pražiūrėjo arba pernelyg susitelkė vien į teroristinius išpuolius. „Be to, paaštrėjo politinė situacija. Gaila žmonių, kurie atvažiuoja į gražią futbolo šventę, o susiduria su tokiais visiškais begalviais. Jie gadina šventę ir griauna futbolo, kaip sporto šakos, identitetą“, – konstatuoja buvęs futbolininkas.

Pro didinamąjį stiklą

Kodėl čempionato startas nepavyko prancūzams, prieš pirmenybes noriai vardijusiems, kokios gausios pajėgos rūpinsis dalyvių ir sirgalių saugumu? Juk po pernai Paryžių sudrebinusių teroristinių išpuolių saugumas buvo viena dažniausiai aptarinėjamų temų. 77 tūkst. policininkų ir žandarmerijos narių, 13 tūkst. privačių saugos darbuotojų, dar tūkstantis savanorių – iš viso per 90 tūkst. saugumo užtikrinimo pajėgų, kaip parodė jau pati pirmoji futbolo šventės diena, per maža gerai organizuotiems riaušių kėlėjams numalšinti.

Tai organizuotos grupuotės, kurias galima pavadinti nusikalstamomis. Nei futbolininkų žaidimas, nei rezultatas joms jokios įtakos sprendžiant, kelti muštynes ar ne, neturi.

„Šiuo metu mūsų šalyje vyrauja rusofobija. Jeigu kažkur įsipainioja rusai, į tai žiūrima labai negatyviai. Bet noriu pabrėžti, kad ir rusai, ir anglai yra labai aistringi futbolo fanai, neatskirčiau vienų nuo kitų ir negalėčiau pasakyti, kad vieni geresni, o kiti blogesni. Tai dviejų šalių chuliganų grupuotės, kurios atvažiuoja ne futbolo žiūrėti ir savo komandos palaikyti, o turėdamos kitą tikslą – kelti riaušes, kartais privedančias iki tragiškų pasekmių. Tai organizuotos grupuotės, kurias galima pavadinti nusikalstamomis. Nei futbolininkų žaidimas, nei rezultatas joms jokios įtakos sprendžiant, kelti muštynes ar ne, neturi“, – pabrėžia D.Šemberas.

Anglija – ir paties futbolo, ir ano amžiaus septintajame dešimtmetyje ėmusių burtis futbolo chuliganų tėvynė. Jiems, kaip pradininkams, pirmiausia ir prilipo aršiausių fanų etiketė. Nors pastaraisiais dešimtmečiais atsiranda už juos kur kas smarkesnių, pirmauti šiose varžytuvėse – šventas vyriškas reikalas.

Su futbolo chuliganais sunkiai sekasi tvarkytis ne tik tiems patiems rusams ar anglams, bet ir lenkams, serbams, kroatams, turkams – daugybė šalių turi tokių sirgalių organizacijų, kurioms pirmoje vietoje ne sportas, o priešininkų komandos ar šalies tokie pat radikaliai nusiteikę, konfliktiški, į čempionatus, rungtynes spręsti savo reikalų besirenkantys chuliganai.

„Juos sunku atpažinti – identifikuojami tik tie, kurie prisidirba, jų sparčiai daugėja, o judėjimas, bent jau Europos Sąjungoje, laisvas, todėl visiškai jiems uždrausti patekti į stadionus sudėtinga“, – sako D.Šemberas.

Jeigu valdžia norės, Rusijoje jokių neramumų nekils, nes diktatūrinei šaliai su tokiais reikalais tvarkytis kur kas lengviau.

Kodėl tokio didelio atgarsio sulaukė Marselio grindinį krauju nudažę anglų ir rusų sirgalių mūšiai? Visų pirma tai buvo čempionato startas, kai bet kokios žinios graibstomos ir transliuojamos. Antra, po poros metų Rusija rengs pasaulio futbolo čempionatą ir turės priimti 32 nacionalines rinktines bei juos lydėsiančius sirgalius. O kokią žinią būsimojo pasaulio futbolo čempionato šeimininkė Rusija siunčia futbolo bendruomenei, sporto ministro ir Valstybės Dūmos atstovo lūpomis paskelbdama, kad tikrų vyrų muštynės – nieko blogo, šaunuoliai vaikinai, tai ne futbolo fanų, o Prancūzijos saugumo tarnybų bėda.

Mykolo Romerio universiteto Psichologijos katedros profesorė Rita Žukauskienė apgailestauja, jog ne visi suvokia, kad toks elgesys – didžiulė bėda, o valdžios žmonės, šitaip kalbėdami, tik skatina smurtą.

Paklaustas, ar verta į šias riaušes žiūrėti pro didinamąjį stiklą ir manyti, kad per Rusijoje vyksiančias pasaulio pirmenybes panašių neramumų nebus išvengta, I.Butautas atsako, kad kaip tik priešingai – jeigu valdžia norės, Rusijoje jokių neramumų nekils, nes diktatūrinei šaliai su tokiais reikalais tvarkytis kur kas lengviau. „Ten veikia didžiulis represinis aparatas, pajėgus susitvarkyti su „ultromis“ ar chuliganais“, – pabrėžia aistringas futbolo sirgalius.

Stadionas – ir politiniams klausimams spręsti

Lietuvoje vykęs kol kas didžiausias komandinio sporto renginys – 2011 m. Europos krepšinio čempionatas su futbolo pirmenybėmis sunkiai palyginamas visų pirma dėl renginio masto. Viena yra suvaldyti 15 tūkst. aistruolių, telpančių į didžiausią Lietuvoje „Žalgirio“ areną, ir visai kas kita – pilnutėlį per 80 tūkst. žiūrovų vietų turintį Paryžiaus „Stade de France“ stadioną.

Policijos departamento prie VRM Viešosios policijos valdybos Ekstremalių situacijų ir patrulių skyriaus viršininkas Dainius Daukantas dėl nesuvaldytų riaušių šiuo metu Prancūzijoje dirbančių kolegų neskuba teisti. Pasak jo, nėra abejonių, kad prancūzai ruošėsi neramumams, bet ne viskas vien nuo policijos priklauso. Reikia ir pačių renginio organizatorių pastangų bei noro, juk matėme priešiškai nusiteikusių sirgalių, kurie sėdėjo vieni šalia kitų – tokiu atveju konfliktas sunkiai išvengiamas. „Ne paslaptis, kad kartais organizatoriai užmerkia akis į kai kuriuos dalykus. Kad ir kaip ten būtų, per tokius renginius finansinė sėkmė taip pat yra svarbus veiksnys“, – sako D.Daukantas.

Ar įmanoma užtikrinti, kad šalia nesusėstų agresyviai nusiteikę tie patys anglas ir rusas, o ką jau kalbėti apie dar konfliktiškesnę kombinaciją – rusas ir lenkas arba rusas ir ukrainietis? Prekiauti tik vardiniais bilietais? Betgi juos galima perparduoti.

Kita vertus, tie, kurie atvyksta kelti riaušių, yra gerai organizuoti, jiems iš įvairių pašalių susirinkti į krūvą tereikia ženklo. Todėl kartais saugumo tarnyboms belieka būti tinkamai pasirengusioms reaguoti.

Kad futbolo sirgaliai – tam tikru požiūriu išskirtiniai, rodo ir 1985 m. priimta Europos konvencija dėl brutalaus žiūrovų elgesio per sporto varžybas ir ypač per futbolo rungtynes.

„Anksčiau kalbant apie nederamą sirgalių elgesį buvo šnekama tik apie futbolą. Daugumoje Europos šalių buvo įkurti nacionaliniai futbolo informacijos centrai, kokį turime ir Lietuvoje, bet pamažu jie ėmė plėstis, keistis ne tik susijusia su problemiškais futbolo sirgaliais, bet apskritai visokia sporto informacija, ir nors pavadinime liko žodis „futbolas“, dirbama su visomis sporto šakomis. Bet būtų sunku nesutikti, kad futbolo sirgaliai – vieni aršiausių“, – sako D.Daukantas.

Kodėl kaip mūšio laukas pasirinktas futbolas, atsakymų galima išgirsti įvairių. Vienas primityviausių aiškinimų – tai pats populiariausias, nesudėtingas nei žaisti, nei jį suprasti komandinis žaidimas, visame pasaulyje turintis milijonus gerbėjų ir sekėjų. Be to, ne kiekviena sporto šaka galėtų pasigirti tokiomis talpiomis sporto arenomis – kad į rungtynes susirenka dešimtys tūkstančių aistruolių, jau seniai įprasta, bet kai kuriuose stadionuose jų sutelpa ir per 100 tūkst. Minios, bendrumo jausmas nesvetimas žmonijai, o atvykęs į stadioną pasižiūrėti, kaip žaidžia tavo gimtojo miesto ar šalies komanda, neabejotinai tokį pajusi.

Tik kodėl kai kurie fanai į futbolininkų mūšį žiūri lyg į tikrą karą?

„Į šiuos čempionatus suvažiuoja daugybė žmonių iš įvairių šalių – įvairios kultūros, tikėjimo, įsitikinimų. Bandos jausmas tam tikrų žmonių elgseną veikia labai stipriai. Dar futbole daug reiškia politika. Juk girdėjome, ką skanduoja ukrainiečiai. Kur kitur, jei ne daugiatūkstantiniame stadione miniai spręsti jautrius politinius klausimus“, – sako D.Dau­kantas.

Ar kaltas tik alkoholis?

Reaguodama į kruvinus fanų susirėmimus Prancūzijos vyriausybė uždraudė vartoti alkoholį ir juo prekiauti šalia stadionų. Šios šalies vidaus reikalų ministras Bernard‘as Cazeneuve‘as pridūrė, kad šis draudimas galios viešosiose erdvėse, baruose ir parduotuvėse, turinčiose licencijas parduoti alkoholinius gėrimus išsinešti, uždrausta barams ir kavinėms savo lauko terasose pateikti gėrimus lankytojams tokioje taroje, kuri gali būti panaudota kaip svaidomasis ginklas.

„Alkoholis toli gražu nėra vienintelė ir, mano nuomone, ne pagrindinė smurto per sporto varžybas priežastis. Yra žmonių, kuriems vaizdas aikštelėje ar stadione visiškai neįdomus. Galima taip toli nežiūrėti – tarp dviejų Lietuvos miestų krepšinio komandų irgi esama tokių sirgalių, kurie net nesidomi žaidimu, nes 90 proc. rungtynių laiko praleidžia nugara į aikštę strakaliodami, diriguodami. Kai tokių žmonių paklausi, kodėl jie jaučia priešiškumą kitai komandai, jos sirgaliams, ką šie jiems tokio blogo padarė, atsakymo nebūna jokio – nei protingo, nei kvailo. Tiesiog iš kažkur įsikalę ar jiems kas nors įkalę, kad yra tokia tradicija, reikia būti priešiškiems – ir viskas“, – sako su panašaus raugo sirgaliais ne sykį susidūręs D.Daukantas.

I.Butautas priduria, kad rimtoms, organizuotoms ir treniruotoms chuliganų grupėms alkoholio draudimas – joks sutramdymas. Juk šie žmonės atvyksta turėdami tikslą susimušti ir jo tikslingai siekia. „Dažniausiai susirėmimai vyksta tarp vienodos padermės žmonių, tai yra tarp tokių pat, tik skirtingo futbolo klubo ar kitos šalies futbolo chuliganų. Aišku, kai kerta mišką ir skiedros lekia, gal kliūva ir kitiems, nebūtinai tik chuliganams, bet šiaip jų tikslas vienas – muštynėse įrodyti savo jėgą“, – paaiškina I.Butautas, sovietmečiu nemažai matęs buvusios SSRS futbolo chuliganų, o iš dabartinių, su kuriais teko ir tenka lietuviams susidurti, kaip vienus aršiausių išskiriantis lenkus.

Bene didžiausią pastarojo meto antilietuvišką išpuolį taip pat patyrėme iš lenkų sirgalių. 2013 m. per Poznanėje vykusias UEFA Europos lygos atrankos rungtynes tarp šio miesto „Lech“ komandos ir Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkų stadione buvo išskleistas milžiniškas užrašas lenkų kalba, sulaukęs ir abiejų šalių, ir UEFA dėmesio. „Lietuvių chame, klaupkis prieš lenkų poną!“ – tokią žinutę tąkart mums perdavė stadione buvę lenkai.

Didieji sporto renginiai nėra vienkartiniai ar vienadieniai – jie vyksta nuolat, todėl jiems nuolat ir rengiamasi. Analizuojama, kokie sirgaliai atvažiuoja, kiek jų bus, į kur atvyks, kur apsistos ir t.t. Pareigūnai pradeda dirbti daug anksčiau, nes svarbiausia – tokiems renginiams tinkamai pasirengti, o vėliau, jau renginio metu, būna sunku prilaižyti to, ko neprivalgei.

„Nežinau, kaip dirba prancūzai, bet Lietuvos pareigūnai pastaruoju metu geriau už mane žino, kiek ir kokių futbolo fanų atvažiuos, kur jie apsistos ir panašiai“, – juokiasi aistringas futbolo sirgalius I.Butautas.

Pasak Policijos departamento Viešosios policijos valdybos Ekstremalių situacijų ir patrulių skyriaus viršininko D.Daukanto, policija keičiasi duomenimis, iš kitų šalių kolegų semiasi patirties, ieško problemų sprendimo būdų ir priežasčių, dėl ko jų kyla.

Mūsų policija didesnių bėdų dėl agresyvaus futbolo sirgalių elgesio nepatyrė. Išskyrus pirmąjį susidūrimą su radikaliai nusiteikusiais lenkų aistruoliais, kai tribūnose lūžo kėdės. „Po pirmo karto pasimokėme. Ir patiems aršiausiems sirgaliams reikia pasiųsti žinutę, kad jūs čia atvažiavę nedarysite ko užsigeidę. Dabartinės kylančios bėdos banalios, darbinio pobūdžio: kažką sulaužė, nusišlapino viešoje vietoje, bet tai pavieniai netinkami veiksmai. Bendrąja prasme grėsmės saugumui nei neseniai lankęsi anglai, nei anksčiau viešėjusios gausesnės futbolo fanų delegacijos nekėlė. Ne paslaptis, kad ir tie patys anglai, ir, tarkime, škotai pas mus atvyksta linksmai praleisti laiko, išgerti, nes alkoholis, jų šalių kainomis vertinant, Lietuvoje kainuoja nedaug. Bet jie nevažiuoja iš anksto nusiteikę eiti, laužyti, daužyti“, – tvirtina D.Daukantas.

Ar Prancūzijos saugumo pajėgos futbolo chuliganams jau pasiuntė pakankamai aiškių žinučių nedaužyti, nelaužyti ir nežudyti?

Minios elgesys – užkrečiamas

Mykolo Romerio universiteto Psichologijos katedros profesorės Ritos Žukauskienės komentaras

Masių, arba minios, psichologija – galinga jėga. Jeigu eis didžiulis būrys žmonių ir vienas iš jų mes akmenį, tikėtina, kad ir kiti pasielgs lygiai taip pat. Kita vertus, kai žmonės yra minioje, jie visi tarsi pasidalija atsakomybe. Visi muša – ir aš mušu, vadinasi, jeigu visi daro – niekas nekaltas. Su minia susiliejęs žmogus nesijaučia atsakingas už savo veiksmus.

Į futbolo ar kitokio sporto varžybas susirinkę žmonės turi panašių vertybių, būna panašiai nusiteikę emociškai, nes kartu išgyvena palaikomos komandos sėkmę arba nesėkmę. Tai juos suvienija. Ir kai vienoje minioje eina panašiai nusiteikusi didžiulė masė žmonių, jų nuotaikos ir emocijos lengvai persiduoda vienų kitiems, visi jaučiasi tos pačios minios dalimi.

Po varžybų, kartu patirtų emocijų padidėja adrenalino kiekis kraujyje, o adrenalinas siejamas ir su agresyvumu, hiperaktyvumu. Visiems kunkuliuoja panašios emocijos, kurios gali vienaip ar kitaip prasiveržti. Jeigu komanda pralaimėjo, nebuvo patenkinti daugumos lūkesčiai, todėl emocijos gali prasiveržti agresija. Jeigu minioje neatsiranda provokatorių, skatinančių ir kitus netinkamai elgtis, emocijos gali neprasiveržti, bet jeigu atsiranda tokių, kurie labai intensyviai ir aršiai jas rodo, protrūkis beveik garantuotas.

Suvaldyti įsiaudrinusią minią sunku, o gal net neįmanoma. Šį darbą reikia atlikti iš anksto – išskaidyti minią, atskirti priešiškai nusiteikusių komandų sirgalius, nes jeigu visi bus krūvoje, ją vėliau bus įmanoma suvaldyti jau tik ašarinėmis dujomis.

Inga NECELIENĖ

Vien už patekimą į Europos futbolo čempionatą – maždaug 8 mln. eurų. Plius papildomai už kiekvienas sužaistas rungtynes – apie 1,5 mln. eurų už pergalę, šiek tiek mažiau už lygiąsias ir netgi kažkiek už pralaimėtą mačą. Tokias sumas Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentui Edvinui Eimontui atskleidė kolega iš Rumunijos – šalies, kurios futbolininkai žais šių metų finaliniame UEFA Senojo žemyno čempionate. Galima palyginti: pernai per visas įmanomas programas iš valstybės mūsų šalies futbolas gavo nei daug, nei mažai – 130 tūkst. eurų.

– Nacionalinei rinktinei nepatekus į finalinius futbolo pirmenybių etapus, ko šalis ir jos Futbolo federacija netenka?

– Pirmiausia netenka nemažai pinigų. Kai 2004 m. į finalinį Europos čempionato etapą pateko latviai, Europos futbolo federacijų asociacijos (UEFA) biudžetai buvo mažesni, bet jie už dalyvavimą tose pirmenybėse sukaupė pinigų rezervą, iš kurio gyveno, gerino infrastruktūrą dešimt metų.

Kodėl mums nepasvajojus apie tai, kad ir mes galėtume būti viena tokių čempionatą priimančių šalių?

Futbolas, kaip ir visas europietiškai organizuojamas sportas, pasižymi solidarumo principu – iš turnyrų, pirmenybių gaunami pinigai gali būti išdalijami finalininkams, bet gali būti padalijami ir tų šalių, kurių rinktinės nepatenka į pirmenybes, futbolo federacijoms. Pagal specialią UEFA programą pinigai, sukaupti per Europos čempionatus, vėliau visus ketverius metus skirstomi federacijoms, kad šios pasigerintų infrastruktūrą, investuotų į mokymus ir t.t.

Bet ne tik piniginis aspektas svarbus. Jeigu mūsų šalies rinktinė patektų į čempionatą, tų metų birželio ir liepos mėnesiais Lietuva būtų pamišusi dėl futbolo. Manau, per šį laikotarpį didelių pokyčių sulauktų ne tik mūsų futbolas – ir rėmėjų ar partnerių, ir infrastruktūros, ir investicijų požiūriu, bet ir visa šalies ekonomika.

– Dar po ketverių metų, 2020-aisiais, Europos čempionatas vyks nebe vienoje valstybėje, o trylikoje skirtingų šalių ir miestų.

– Manau, ateityje įsitvirtins kitoks didžiųjų sporto renginių organizavimo pobūdis, nebus stengiamasi visko sukelti į vieną šalį. Visą infrastruktūrą pasistatyti vienai šaliai labai brangu, o jeigu valstybė mažesnė, ją vėliau tinkamai išnaudoti ir išlaikyti sudėtinga. Todėl linkstama prie infrastruktūros išskaidymo po skirtingas šalis ir miestus. Dėl tokio sprendimo kyla kitokių organizacinių sunkumų – logistikos, teisinių bazių suderinamumo, migracijos politikos, žiūrovų srautų išskirstymo ir t.t., bet, manau, prie to bus einama.

Kodėl mums nepasvajojus apie tai, kad ir mes galėtume būti viena tokių čempionatą priimančių šalių? Kaip pavyzdys galėtų būti ta pati Rumunija, kurios sostinėje Bukarešte 2020 m. vyks vienas aštuntfinalio etapų. Juk etapui surengti užtenka vieno gero stadiono. Jeigu Lietuva pasistato stadioną, ne mažesnį kaip 30 tūkst. žiūrovų vietų, gali pretenduoti į tokias varžybas.

– Artėja atranka į 2018 m. pasaulio futbolo čempionatą. Grupėje vėl teks žaisti su anglais, po ilgesnės pertraukos – su škotais. Tai pirmo ryškumo futbolo rinktinės, paskui kurias negailėdami pinigų lėktuvais traukia jų futbolo sirgaliai. Pinigai patys atvyksta, tik ar sugebėsime juos pasiimti?

Labai apytiksliais skaičiavimais, pritaikius naudos analizės metodą, šios dvejos rungtynės, į kurias atvyktų tiek sirgalių iš užsienio, Kaunui duotų apie 8 mln. eurų.

– Jau dabar esame gavę užklausų – ir anglai, ir škotai prašo apie 5 tūkst. bilietų. Kalbamės dėl nacionalinio stadiono, bet jį suspėti pastatyti – jokių vilčių. Šnekamės ir su Kauno miesto meru bei savivaldybe. Kaune yra galimybė suspėti rekonstruoti S.Dariaus ir S.Girėno stadioną taip, kad jame galėtų žaisti nacionalinė rinktinė. Bet reikia išspręsti kelis probleminius klausimus – sutvarkyti žaidėjams skirtas patalpas ir žiniasklaidai, VIP asmenims numatytas atskiras zonas. Kauno stadionas laiko ir pinigų atžvilgiu šiuo metu būtų pats racionaliausias projektas. Labai apytiksliais skaičiavimais, pritaikius naudos analizės metodą, šios dvejos rungtynės, į kurias atvyktų tiek sirgalių iš užsienio, Kaunui duotų apie 8 mln. eurų. Tai iškart atpirktų miesto investicijas į stadioną. Kauniečiai dar pamena, kaip prieš gerą dešimtmetį po S.Dariaus ir S.Girėno stadione vykusių atrankos rungtynių jų mieste siautėjo škotai – tada kai kuriuose baruose net alus baigėsi.

– Stereotipinis futbolo sirgaliaus paveikslas yra maždaug toks: tai pusamžis vyras, su linksmybėms ir alkoholiui išlaidauti nevengiančia bendraamžių kompanija vykstantis paskui savo šalies komandą. Ar šis stereotipas kinta?

– Tokių sirgalių yra, bet tai tik vienas iš keturių skirtingų futbolo aistruolių tipų. Kaip rodo prieš šį Europos čempionatą UEFA atlikta bilietų pirkėjų apklausa, 26–45 metų futbolo sirgaliai pagal amžiaus grupes pasiskirsto labai panašiai: į Prancūziją ketina vykti 14 proc. 26–30 metų, 16 proc. 31–35 metų ir po 15 proc. 36–40 bei 41–45 metų futbolo gerbėjų. Į stadionus traukia ne tik vadinamieji „hard-core“ – fanų fanai, bet ir tie, kurie supranta bei mėgsta futbolą, jiems patinka būti minioje ir pasijusti minios dalimi arba stadioną renkasi dėl ten patiriamų emocijų. Nors dabar rungtynių emocijų ir televizija, ir įvairūs socialiniai tinklai perteikia nepalyginti daugiau, vis tiek tik atėjęs į stadioną gali gauti išskirtinį jų turinį, kokio jokie feisbukai ar jūtūbai neperteiks.

Sportas su turizmu tarpusavyje stipriai susiję ir ribos tarp šių sričių sparčiai nyksta.

Pastebima nauja tendencija. Ir UEFA, ir kitos sporto organizacijos, ir netgi ypač savo teises saugantis Tarptautinis olimpinis komitetas sutinka dalytis tam tikru nemokamai rodomu turiniu, netekti dalies pajamų, bet tai traktuoti ne kaip praradimą, o kaip papildomą vertę – vaizdus aplipdyti dalyvių, sirgalių emocijomis ir šitaip skatinti tuos, kurie sporto varžybas žiūri namie, kitąsyk pačius atvykti į sporto aikštyną ar stadioną. Tai skatina įsitraukti, o įsitraukimas – galingas įrankis.

Europos Sąjungos užsakyta studija apie sportą ir jo įtaką, indėlį į darbo rinką parodė, kad sportas – vienas turizmo skatinimo būdų, tik ne visi tai išnaudoja. Sportas su turizmu tarpusavyje stipriai susiję ir ribos tarp šių sričių sparčiai nyksta. Greitai kinta ne tik geopolitinė, politinė, ekonominė padėtis, bet ir žmonės ima kitaip poilsiauti, kitaip įsivaizduoti savo poilsį. Reikia į tai reaguoti. Sporto strategiją mes turime, tik kitas klausimas, kodėl ji neįgyvendinama. Matyt, turime ir turizmo strategiją, bet apie šių sričių samplaiką negirdėti, nors pastaruoju metu tai ypač glaudžiai susiję dalykai.

– Futbolas jau senokai peržengė tik žaidimo ribas. Kada buvo suvokta, kad tai didžiulė verslo mašina, kuri pastaruoju metu, regis, įsukta maksimaliu pajėgumu?

– Tai ypač akivaizdu žiūrint į klubus. Rinktinėse šiek tiek kitaip, jose vis dar juntama emocinė sąsaja su šalimi, su savo vėliava ir herbu, tautiniu identitetu.

Sporto verslo modelis paprastas: nusiperki transliacijų teises ir turi gauti tiek pajamų, kad padengtum jų įsigijimo išlaidas ir dar uždirbtum. 650 mln. dolerių – pernai už tiek buvo parduotas vienas JAV organizuotas bokso mačas.

Futbole, kaip ir visame sporte, komercija prasidėjo tada, kai sporte atsirado pinigų – praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį, kai televizorius tapo nebe prabangos, o kasdiene kiekvienų namų preke. Pamažu kilo didesni reikalavimai rodomam turiniui, televizijoms prisireikė sporto – ir ratas įsisuko. Vėliau rodomas nemokamas transliacijas ėmė keisti mokamos, žmonės suprato, kad nori mokėti už kokybiškesnį sporto turinį, taigi atsirado, kas tokį turinį parduoda.

Dabartinis sporto verslo modelis paprastas: nusiperki transliacijų teises ir turi gauti tiek pajamų, kad padengtum jų įsigijimo išlaidas ir dar uždirbtum. 650 mln. dolerių – pernai už tiek buvo parduotas vienas JAV organizuotas bokso mačas. Taigi žmonės už tam tikrą turinį sutinka mokėti daug.

– Sportininkai tarsi aplipdyti ne tik kameromis, kurios fiksuoja menkiausią krustelėjimą, emociją, bet ir įvairiais iš jų uždirbančiais žmonėmis – pradedant vadybininkais ir baigiant rinkodaros, reklamos specialistais. Geriausiems futbolininkams mokamos sumos kartais atrodo nesuvokiamos. Ar vieną dieną šis burbulas nesprogs?

– Tai yra futbolo problema, ypač klubinio. UEFA nuo 2004 m. įvedė klubų licencijavimą, vadinamąjį finansinį „Fair Play“ kriterijų, kurio laikydamiesi klubai negali išleisti daugiau, negu uždirba. Taip siekiama apsisaugoti nuo turtuolių, kuriems nesvarbus joks ilgalaikis klubo tvarumas, jie traukia iš kišenės pinigus, deda juos ant stalo ir sako: pinigai man nesvarbu, perkam geriausius žaidėjus, nes svarbiausia – laimėti. Bet šitaip elgiantis nustoja veikti sveikas futbolo klubo verslo modelis, bilietų, marškinėlių pardavimo rezultatai tampa nebesvarbūs. Dėl to šį reiškinį imta vadinti finansiniu dopingu.

Ar ilgai šis finansinis „Fair Play“ Europoje veiks – klausimas. Esu amerikietiško finansinio sporto reguliavimo šalininkas. Ten įvestos vadinamosios atlyginimo lubos ir grindys, dėl to žaidėjų algoms negalima išleisti daugiau nei, tarkime, 65 proc. klubo biudžeto, bet ir ne mažiau nei 55 proc. Tai lyg apynasris, kad klubai neprisipirktų žaidėjų, kuriems vėliau neišgalėtų mokėti.

Dėl to pinigų kiekis sporte, ypač futbole, nuolat didėja, bet išlaidų spiralė kyla dar greičiau, o dauguma klubų veikia nuostolingai.

Bet sporte tradiciniai verslo modeliai neveikia. Sporto klubo sėkmė vertinama pagal pergales, pagal galutinę turnyrinę lentelę, o ne pagal tai, ar sezono pabaigoje klubo balanse dega žalia, ar raudona lemputė. Štai čia ir yra esminis verslo ir sporto lūžio taškas: jeigu yra galimybė įsigyti geresnį žaidėją, kuris galbūt padės pasiekti aukštesnį sportinį rezultatą, dažniausiai priimamas sprendimas tokį žaidėją įsigyti. Dėl to pinigų kiekis sporte, ypač futbole, nuolat didėja, bet išlaidų spiralė kyla dar greičiau, o dauguma klubų veikia nuostolingai.

– Kas yra futbolo klubas jį remiantiems verslo magnatams – žaisliukas?

– Ne veltui juokaujama, kad futbolas – tai sportas, kai milijardieriai žiūri, kaip žaidžia milijonieriai. Galbūt kai jau viską turi, tada perki futbolo klubą. Ypač dabar Azijos verslininkai įniko pirkti Anglijos klubus. Bet yra kita įdomi strategija, kaip per sportą investuojama į šalies reklamą. Paimkime tokią valstybę kaip Kataras, kurio strategija – per sportą, dar konkrečiau – per futbolą, pristatyti savo šalį ir padaryti ją žinomą, nes, anot katariečių, nafta vieną dieną baigsis. Prie to prisideda ilgalaikis klubo „Barcelona“ rėmimas, nuolatinė sporto infrastruktūros plėtra, pelnyta teisė rengti pasaulio futbolo čempionatą – iš nežinomos šalies Kataras pasaulio akyse tapo sporto valstybe, susikūrė savo prekės ženklą.

Lietuva irgi turi sporto strategiją, tik mes jos neįgyvendiname. Galbūt laikas ją išsitraukti iš stalčiaus ir peržiūrėti?

"Scanpix" nuotr.

Dovaidas Pabiržis

Prieš kiekvieną tokio rango turnyrą verda diskusijos apie tai, kurios rinktinės yra favoritai ir galimi lyderiai, kas gali nustebinti ir netikėtai iššauti, o kam net nėra galimybių peržengti grupės etapą. Šiemet, Europos čempionato komandų skaičiui išaugus iki 24, spėlioti kaip niekada sunku. Viena netikėta pergalė jau gali garantuoti kelialapį į aštuntfinalį, nes keturios iš šešių trečią vietą savo grupėje užėmusių komandų tęs dalyvavimą čempionate – tam įgyvendinti gali užtekti ir trijų taškų. Šiemet vienu etapu ilgesnėse atkrintamosiose varžybose netikėtumų netrūksta niekada, o rungtynių baigtį gali lemti ir baudinių loterija.

Nepaisant to, pagrindinių turnyro favoritų sąraše – pažįstamos tradicinės valstybės. Lažybų bendrovės prognozuoja, kad daugiausiai šansų nugalėti čempionate turi šeimininkė Prancūzija, pasaulio čempionė Vokietija bei Europos čempionės titulą ginsianti Ispanija.

Vokiečiai neturi ryškaus puolėjo. Išėjus M.Klose’i, jiems tenka spręsti šią dilemą, tačiau varžybų patirties iš jų neatimsi.

Tačiau nė viena iš šių komandų nėra idealios formos. Prancūzams negalės padėti suspenduotas Karimas Benzema, o traumos gerokai praretino rinktinės gynėjų grandį. Vokiečiai išgyvena kartų kaitą – šiemet rinktinėje nebežais ilgamečiai jos simboliai Miroslavas Klose ir Philippas Lahmas, o kai kurie jų lyderiai kol kas nėra pačios geriausios formos.

„Vokiečiai neturi ryškaus puolėjo. Išėjus M.Klose’i, jiems tenka spręsti šią dilemą, tačiau varžybų patirties iš jų neatimsi. Bet jie turi Thomą Mullerį, kuris akiai nėra labai patrauklus žaidėjas, bet moka mušti įvarčius. Atskiro paminėjimo vertas ir jų vartininkas Manuelis Neueris“, – sako buvęs Lietuvos vyrų rinktinės vyr. treneris Algimantas Liubinskas.

Ispanų klubams sezonas buvo neįtikėtinai sėkmingas: ispaniškas derbis sužaistas Čempionų lygos finale, trys iš keturių pusfinalio dalyvių Europos lygoje taip pat buvo iš Ispanijos. Tačiau šiųmetė rinktinė neturi aiškių puolimo lyderių. Pasak futbolo komentatoriaus Nerijaus Kesmino, 2014 m. pasaulio čempionate ispanai „pramiegojo“ kartų kaitą, mėgino žaisti sena sudėtimi, tačiau šiandien iš tų, kurie tempė tris čempionatus iš eilės laimėjusią kartą, neliko beveik nieko.

„Nesakau, kad ispanai negalėtų laimėti šio čempionato, jie yra tarp realių pretendentų, bet manau, jog šįkart laimės ne jie. Vokiečiai – pagrindiniai favoritai, nes jie dabartiniai pasaulio čempionai, jie žino, kaip laimėti, jų čempionų komanda buvo gana jauna, o dabar visi labiau subrendę, labiau patyrę. Kita vertus, čempionatai, kurie baigiasi atkrintamosiomis varžybomis, visada yra loterija: gali pralaimėti ketvirtfinalyje kad ir Islandijai bei keliauti namo, nepaisant to, kad prieš tai laimėjai visas rungtynes“, – teigia futbolo ekspertas.

Bet kokiu atveju iš visų šių trijų rinktinių tikimasi bent jau pusfinalio.

Gausybę jaunų talentų savo komandos sudėtyje turinčios Belgijos galimybės būtų vertinamos dar geriau, tačiau jos gretas, ypač gynėjų liniją, gerokai praretino traumos.

Kiek prasčiau yra vertinamos anglų, belgų ir portugalų galimybės nugalėti, bet jie taip pat priskiriami bent jau prie savų grupių favoritų. Anglų sudėtis šiemet vadinama viena įdomiausių per keletą dešimtmečių, ypač dėl jaunų ir talentingų puolėjų bei vartininko Joe Harto, bet nerimą kelia komandos gynėjų grandis. Tačiau, kaip pabrėžia ekspertai, tai bent jau yra rinktinė, kurios nebūtinai pergalingas žaidimas bus malonus akiai.

Gausybę jaunų talentų savo komandos sudėtyje turinčios Belgijos galimybės būtų vertinamos dar geriau, tačiau jos gretas, ypač gynėjų liniją, gerokai praretino traumos: ekipai nepadės kapitonas Vincentas Kompany, taip pat Nicolas Lombaertas, Dedryckas Boyata ir Bjornas Engelsas. Daugelis belgų žaidėjų dar yra gana jauni, todėl jei šįkart ir nepasiseks užkariauti Europos, ši komanda bus neabejotinai stipri jėga ateityje.

O štai Portugalijos pasirodymas labai priklausys nuo komandos lyderio Cristiano Ronaldo sportinės formos, kuri pastaruoju metu šlubavo. Vis dėlto šios Europos futbolo pirmenybės 31-erių puolėjui gali būti paskutinės jo jėgų žydėjimo metais, todėl tikrai galima tikėtis įspūdingo Ch.Ronaldo čempionato.

Daug galimų „juodųjų arkliukų“

N.Kesminas daug tikisi iš pirmenybių debiutantės Velso komandos, kuri iki tol yra žaidusi tik pasaulio čempionate. Pasak jo, nors Velsui ir teko gana stipri grupė, su šiandieniniais lyderiais jie privalo žengti į kitą etapą, o ir ketvirtfinalis šiai komandai atrodo pasiekiamas. „Iš visų kitų, manau, didelių staigmenų nebus“, – sako futbolo komentatorius.

A.Liubinskas prie nenuspėjamų rinktinių priskiria ir kroatus. „Jie išeina toliau iš grupės, bet patekę į ketvirtfinalius ima žaisti nenuspėjamai. Jeigu susitvarkytų ir iššautų, nežinia, kur toliau nueitų. Prie sunkiai prognozuojamų pridėčiau austrus ir slovakus – gali iškristi jau po grupės rungtynių, bet gali žengti daug toliau“, – prognozuoja buvęs Lietuvos rinktinės treneris.

Lažybų kontoros minėtų komandų galimybes vertina vidutiniškai: jos tikrai turėtų įveikti grupės barjerą ir galbūt pasiekti ketvirtfinalį. Prie tokių komandų taip pat priskiriama, legendinio vartininko Gianluigi Buffono žodžiais tariant, ne pačius geriausius laikus išgyvenanti Italijos rinktinė, jau minėta Kroatija, kuriai koją gali pakišti komandinės dvasios ir autoritetingo trenerio stoka, ir atrankos cikle, po kurio pasauliniame reitinge pakilo iki nematytų aukštumų – 10 vietos, žibėjusi Austrija.

Dėmesį kaustys Šveicarijosir Albanijos futbolininkų dvikova – daugelis šių komandų žaidėjų rinkosi tarp galimybės atstovauti vienai arba kitai rinktinei.

Sėkmingai pasirodyti gali ir tik ką nulinėmis lygiosiomis su Lietuva sužaidusi Lenkija, kurios kelias čempionate labai priklausys nuo akivaizdaus lyderio puolėjo Roberto Le­wandowskio įvarčių, bei į gana lengvą grupę patekusi Šveicarija. Dėmesį kaustys šios rinktinės ir Albanijos futbolininkų dvikova – daugelis šių komandų žaidėjų rinkosi tarp galimybės atstovauti vienai arba kitai rinktinei.

Rusija, Čekija, Ukraina, Švedija – rinktinės, iš kurių šiame turnyre labai daug nesitikima, tačiau jas taip pat turėtume matyti bent jau aštuntfinalio etape. Beje, šis Europos čempionatas greičiausiai taps gulbės giesme charizmatiškam švedų lyderiui Zlatanui Ibrahimovičiui. Nuo jo solo pasirodymo labai priklausys ir Švedijos rinktinės kelio čempionate eiga.

Patekti į pirmenybes – jau pergalė

Kai kurioms 2016-ųjų Europos čempionato rinktinėms vien kelionė į Prancūziją ir buvimas Europos elite jau yra pergalė. Tai visų pirma Albanija, Šiaurės Airija, Islandija, Velsas ir Slovakija – valstybės, kurioms tokia sėkmė nusišypsojo pirmą kartą.

Šiaurės airiai, velsiečiai ir slovakai bent jau yra žaidę pasaulio čempionate, o Islandijos ir Albanijos rinktinėms tai apskritai pirmas rimtas turnyras istorijoje. Pastarosios šalies galimybės turnyre vertinamos prasčiausiai iš visų 24 dalyvių. Tarp čempionato dalyvių ji užima ir žemiausią vietą pasaulio reitinge – 42-ają. Net po 30 metų pertraukos į pagrindinį turnyrą pateko ir Vengrija.

Kiekvienas iškovotas taškas šioms rinktinėms jau taps laimėjimu.

Vis dėlto verta prisiminti, kad prieš 12 metų Portugalijoje vykusiame čempionate niekas net nepagalvojo, kad graikai A grupėje eliminuos Ispaniją ir Rusiją, vėliau ketvirtfinalyje įveiks Prancūziją, pusfinalyje – Čekiją, o finale – šeimininkus portugalus ir taps Europos čempionais. Išaugęs čempionato komandų skaičius konkurenciją dar labiau didina, todėl galima neabejoti, kad intriga Prancūzijoje išliks iki pat liepos 10-osios vakaro – Europos čempionato finalo.