Vėl atėjo tas metų laikas, kai kinomanai suka galvas dėliodami ir perdėliodami norimų pamatyti filmų sąrašą. Tryliktoji „Scanorama“ prasidėjo.

Vaiva SAPETKAITĖ

Lapkričio 5–15 dienomis Vilniuje, 12–22 die­nomis Kaune, 13–19 dienomis Klai­pė­­doje, 19–22 dienomis Šiauliuose vyks tra­­dicinis Europos kino forumas „Scanorama“, pa­siūlysiantis per 100 filmų ir pakviesiantis su­sipažinti su įdomiausiais šiuolaikiniais Europos kino kūrėjais.

Norint nepasimesti „Scanoramos“ reper­tua­­re, reikia atlikti nemenkus namų darbus, nes rinktis tikrai yra iš ko. „Scanorama“, kuri bu­vo pradėta rengti kaip Šiaurės šalių kino fo­­rumas, ir šiemet pasiūlys daug Skandinavijos re­­žisierių kūrinių, taip pat daug dėmesio skirs Pran­cūzijos kinui ir, žinoma, nepamirš vietinių režisierių.

Istorijos verpetuose

„Scanoramos“ programos koordinatorė Mo­nika Gimbutaitė tarp vertingiausių tryliktojo kino forumo filmų pirmiausia mini šių metų Kanų kino festivalyje „Auksine palmės šakele“ apdovanotą Prancūzijos režisieriaus Jacques‘o Au­diard‘o filmą „Dypanas“. Tai yra septintas kū­­­rėjo ilgametražis vaidybinis filmas. J.Au­diard‘as atkreipė į save dėmesį jau pirmuoju savo filmu „Žiūrėk į krentančius žmones“, o tarp­tautinį kino pasaulio pripažinimą užsitarnavo po antrosios juostos „Kuklus didvyris“ (1996 m.).

Šį kartą sudėtingą istoriją pasakojantis filmas paremtas iš pilietinio karo draskomos ša­lies priverstų bėgti šrilankiečių istorija. Pra­lai­mėjusių tamilų pusėje kovojęs Dypanas (akt. Antonythasanas Jesuthasanas), jauna tamilų mo­teris ir devynmetė mergaitė atsiduria pabėgė­lių stovykloje. Jie nepažįsta vienas kito, ta­čiau norėdami gauti prieglobstį Prancūzijoje ir susikurti saugesnį gyvenimą apsimeta šeima.

Iš pradžių viskas klostosi gerai: Dypanas ran­da darbą statybose, jo tariama žmona prade­­da rūpintis sergančiu vyru, dukra ima lankyti mokyklą ir tarp jų po truputį mezgasi ryšys, ta­čiau netrukus idilę supurto atsivijusios senojo gyvenimo bėdos.

Kitas ryškus režisierius – vengras László Ne­me­sas. Nors „Sauliaus sūnus“ yra pirmasis L.Ne­­­­­meso ilgametražis vaidybinis filmas, jis su­laukė daugybės kino kritikų pagyrų ir gavo Kanų festivalio Didįjį komisijos prizą, taip pat FIPRESCI ir Francois Chalais apdovanojimus bei „Vulcain“ įvertinimą už geriausią garso re­žisūrą. Vengrija šį filmą teikia „Oskarams“.

Tiesa, „Sauliaus sūnus“ – iš tų filmų apie ho­­­­­lokaustą, kuriuos žiūrėti nelengva. Ven­gri­jos žydas, Aušvico koncentracijos stovyklos ka­linys Saulius Ausländeris (akt. Géza Röhrigas) priklauso specialiai komandai, kurios užduotis yra deginti nužudytų žmonių kūnus. Vieną die­ną lavonų krūvoje jis pamato mažą berniuką, kurį įtiki esant savo sūnų, ir nuo šios akimirkos vietoje, kur mirtis nieko nebereiškia, vieninteliu jo tikslu tampa tinkamai palaidoti savo sū­nų. Sukilusių koncentracijos stovyklos kalinių minioje jis desperatiškai bando surasti rabiną, kad šis atliktų laidojimo apeigas.

„Sauliaus sūnus“ prikausto ne tik savo istorija, bet ir išskirtiniu vizualumu (operatorius Má­tyásas Erdély).

Jausmų metamorfozės

Tiems, kuriems labiau imponuoja kasdienės dramos, rekomenduotini tokie filmai, kaip „Ma­­no karalius“ (rež. MaĪwenn le Besco) ir „45 metai“ (rež.  Andrew Haighas).

Garsios aktorės ir režisierės M.le Besco su­kurtas „Mano karalius“ buvo atrinktas į Kanų ki­no festivalio konkursinę programą, be to, ja­me išsiskiria Emmanuelle Berco vaidyba, už kurią aktorė pelnė Kanų festivalio geriausios ak­torės apdovanojimą.

„Mano karalius“ pasakoja lyg ir įprastą, bet ne paprastą dviejų žmonių santykių istoriją nuo pirmojo susitikimo ir įsimylėjimo iki skausmingo išsiskyrimo. Toni (akt. E.Berco) reabilitacijos centre gydoma po slidinėjant patirtos traumos. Turėdama daug laisvo laiko, ji vis dažniau prisiminimais grįžta į praeitį ir permąsto savo santykius su buvusiu mylimuoju Džordžu (akt. Vin­centas Casselis). Tarp jų viskas prasidėjo taip, kaip prasideda visos naujos meilės istorijos, – susižavėjimas, aistra. Ir viskas baigėsi taip, kaip dažniausiai baigiasi visi santykiai. Pradžios ir pabaigos taškai aiškūs, tačiau gyvenimo alchemija – tarp jų.

Filme nepagražintai narpliojami visi meilės etapai ir metamorfozės. Parodoma, kaip gražus jausmas gali peraugti į pyktį ir savęs ardymą.

Psichologiškai stipri santykių drama yra ir britų režisieriaus Andrew Haigho „45 metai“. Šis filmas buvo atrinktas į Berlyno kino festivalio konkursinę programą. Pagrindiniai jo aktoriai Charlotte Rampling ir Thomas Courtenay pelnė „Sidabrinius lokius“ už geriausią vaidybą. Jis taip pat įvertintas Michaelo Powello ap­dovanojimu kaip geriausias britų filmas, o C.Rampling vaidyba įvertinta prizu už geriausią aktorės darbą britų filme. „Mano karalius“ pristatytas ir Europos kino apdovanojimams.

Kritikų ir žiūrovų simpatijas filmas pelnė poros, po kelių dienų švęsiančios 45-ąją vestuvių sukaktį, istorija. Daugybę metų trunkanti Džefo ir Keitės meilė tarsi idiliška. Net po tiek drauge praleistų metų jie myli ir gerbia vienas kitą, nuoširdžiai juokiasi kartu, o vidury nakties šoka svetainėje.

Atrodo, kad po tiek kartu praleistų metų var­giai kas begalėtų išjudinti santuoką, tačiau tai padaro vieną dieną gautas laiškas. Žinia apie rastą prieš penkiasdešimt metų Alpių kalnuose dingusios buvusios mylimosios kūną su­krečia Džefą ir, nepaisant pastangų, pora ne­besugeba grįžti į savo gyvenimą. Ar užtenka pusės am­žiaus senumo prisiminimo, kad viskas, kas taip kruopščiai kurta 45 metus, imtų byrėti?

Lietuviškas skonis

„Scanorama“ pradžiugins dviem Lietuvos režisierių premjeromis: Jokūbo Viliaus Tūro juosta „Apie Joną“ ir Akvilės Gelažiūtės „De­mi­nas: dvi tvirtovės“.

„Apie Joną“ – dokumentinis filmas apie tea­­t­ro režisierių Joną Vaitkų ir jo kūrybos kryžiaus kelius. „Deminas: dvi tvirtovės“ šmaikščiai pasakoja apie pradedančiųjų menininkų kūrybines kančias.

Konkursinėje festivalio programoje „Nau­jasis Baltijos kinas“ bus galima pamatyti dar penkis jaunųjų kūrėjų trumpametražius filmus: Vytauto Katkaus ir Marijos Kavtaradzės darbą „Iglu“, Andriaus Šarapovo „Pokalbius“, Domo Petronio „Poliarinį vakarėlį“, Austėjos Ur­bai­tės „Tiltus“ ir Živilės Mičiulytės „Žaną“.

„Naujojo Baltijos kino“ programoje varžysis 15 jaunųjų Baltijos šalių kūrėjų darbų.

Senieji meistrai

Retrospektyvinėmis programomis bus pa­gerbti du Europos režisieriai – Didžiosios Bri­ta­nijos kino legenda Derekas Jarmanas ir ne­suvaldomasis naujosios čekų kino bangos atsto­vas Janas Němecas.

D.Jarmanas buvo ne tik režisierius ir scenaristas, bet ir tapytojas, rašytojas, žmogaus teisių aktyvistas. Tai tikras kino chuliganas, nenuilstantis eksperimentuotojas. Jo vizitinė kortelė – priešinimasis komerciniam kinui ir nuolatinis nustatytų ribų laužymas. Šįmet pristatomi septyni jo filmai, iš kurių įdomiausi turėtų būti „Karavadžas“ ir „Mėlyna“.

Pirmasis filmas pasakoja apie italų baroko meistrą Michelangelo Merisi da Caravaggio, ku­ris, kaip ir D.Jarmanas, buvo spalvingas ir ne­rimastingas kūrėjas.

„Mėlyna“ yra paskutinis D.Jarmano filmas. Jis pasižymi konceptualumu, pastangomis už­čiuopti gyvenimo ir kūrybos prasmę. Kai buvo kuriamas šis filmas, D.Jarmanui, kuriam buvo diagnozuotas AIDS, gyventi buvo likę vos keli mėnesiai. Jo sveikata šlyja, regėjimas silpsta, tačiau jis siekia užbaigti šį filmą, kuris turi tapti tarsi režisieriaus testamentu.

J.Němecas kurdamas Čekoslovakijoje garsėjo kaip komunizmo kritikas. Jam galiausiai leis­ta suprasti, kad ilgiau Čekoslovakijoje jis nė­ra pa­geidaujamas. Režisieriui išvykus iš ša­lies, jo karjera nutrūko, todėl Europoje jis bu­vo primirštas.

Retrospektyvoje bus rodomi trys J.Němeco filmai – debiutinis ilgametražis „Nakties deimantai“, pasakojantis apie du jaunuolius, pa­bėgusius iš į koncentracijos stovyklą juos vežusio traukinio, „Meilės kankiniai“, kuriame aiškinamasi, ką žmogui reiškia meilė, ir „Atas­kaita apie vakarėlį“.

„Ataskaita apie vakarėlį“ kažkada buvo su­kėlusi didelį triukšmą. Šis filmas yra politinė ale­gorija, kurioje bandoma gvildenti, kas ką val­do: ar žmogus politiką, ar politika – žmogų.