Rima JANUŽYTĖ

Europos Parlamente prieš savaitę priimta rezoliucija, kuria raginama ES lygiu pažaboti nesąžiningą prekybą maisto produktais ir panaikinti Europoje tvyrantį „tiekėjų baimės faktorių“.

Mokėjimų atidėjimas, apribojimai pa­tekti į rinką, vienašališkas sutarties są­lygų pakeitimas ar nepagrįstas jų nutraukimas, atsisakymas sudaryti sutartį raštu, spaudimas sumažinti kainas, reikalavimas besąlygiškai atsiimti neparduotas prekes, mokesčių rinkimas už fiktyvias paslaugas. Europos Parlamente taip kalbama ne apie ko­kią Afrikos šalį, o apie Vokietiją, Prancūziją, Lenkiją, Lietuvą. Apie visą Europą.

Nors ES turi taisykles, kuriomis siekiama kovoti su nesąžininga verslo praktika vartotojų atžvilgiu, nėra jokių ES teisės aktų, kurie pažabotų tokią praktiką tarp maisto tiekimo grandinės verslo subjektų.

Taigi Europos parlamentarai neįprastai vieningai, turint omenyje, kokį juto prekybos tinklų lobizmą, sako, kad laikas įsikišti į prekybininkų ir tiekėjų santykius, kurie ne vienoje Europos valstybėje, taip pat ir Lietuvoje, gerokai primena „Sopranų“ serialą. Žinoma, tikrų lavonų nėra, tačiau numarintų maisto produktų tiekėjų ir gamintojų  – ne vienas ir ne dešimt.

Štai konkretus pavyzdys, tik be konkrečių pavadinimų. Viena Lietuvos firmelė – pavadinkime ją „Trys meškučiai“ – kepė pyragus, tortus, pyragaičius. Kepė labai skanius, kokybiškus ir ne dienomis, o valandomis auginosi klientų būrį. Darbuotojams buvo mokami vis didesni atlyginimai, o produkcijai keliami aukš­­čiausi kokybės reikalavimai. Firmos vadovai slapta didžiavosi, kad kada nors jie bus didžiausi ir geriausi visoje šalyje. O pas­kui, ką gali žinoti, gal ir Europoje.

Vienas iš lietuviško mėsos verslo pasitraukęs vadybininkas prekybos centrų santykius su tiekėjais vadina žaidimu į vienus vartus.

Kol vieną dieną „Trims meškučiams“ pavyko – su jais sutartį pasirašė vienas iš trijų di­džiausių Lietuvos prekybos tinklų. Sąlygos buvo tokios: „Trys meškučiai“ susimoka už kiekvieno naujo produkto įvedimą vadinamąjį lentynos mokestį. Du tūkstančius litų (dar buvo litai) už „Napoleoną“, du tūkstančius – už pyragėlį su aguonomis ir taip toliau. Savo produkcija privaloma nuolat aprūpinti dešimt didžiausių tinklo parduotuvių. Jei nesugebi laiku pristatyti reikalingo kiekio – baudos. Jei pristatyto kiekio neišperka – sugedusią produkciją atsiimi, o tinklui – jokio nuostolio. Per metus įsipareigoji tinklui „sugeneruoti“ pusės milijono litų apyvartą, be to, skirti dešimttūkstantinį biudžetą savo produkcijos reklamai,  joje būtinai paminint ir didįjį tinklą. Kitaip sakant, finansuoti tinklo reklamą. Kartą per metus – grandiozinė akcija „Trijų meškučių“ sąskaita. Pavyzdžiui, tortą prekybcentry perki – kelionę į Afriką laimi.

Jau viskas? Oi, ne, dar liko svarbiausia. Tink­lo atsiskaitymas už „Trijų meškučių“ produk­ciją – su 60 dienų atidėjimu. „Toks yra stan­dartas, su visais taip atsiskaitom“, – paaiškina tinklo direktorius ir suraito parašą ant mirties nuosprendžio geriesiems pyragų kepėjams.

Ir tikrai, kol atėjo pirmojo atsiskaitymo diena, „Trys meškučiai“ jau buvo prasiskolinę bankams, savo tiekėjams ir nesumokėję atlyginimų darbuotojams. Dar keli mėnesiai, ir „Trys meškučiai“ bankrutavo.

Ši istorija nėra nauja. Tačiau tokios kartojasi nuolat. Vienas iš lietuviško mėsos verslo pasitraukęs vadybininkas prekybos centrų santykius su tiekėjais vadina žaidimu į vienus vartus. Prekybininkai sako, kad jiems reikia dviejų tūkstančių kilogramų šonkauliukų. „O jei neišpirks per tris dienas?“ – klausia vadybininkas. „Tada dėkit į šonkaulius daugiau vaistukų, kad ilgiau galiotų“, – pamoko parduotuvės vedėjas. Jei ir su vaistukais neišperka – atsiimi pašvinkusius kauliukus ir utilizuoji. Ir vėl veži du tūkstančius kilogramų naujų.

Visi prekybos centrai pastatyti iš tiekėjų pinigų. O jei bankrutuotų koks tinklas, valstybei tai būtų blogiau negu banko bankrotas, nes kartu tinklas nusitemptų tūkstančius bendrovių.

„Kai pasirašai sutartį su tinklu, pirmus du mėnesius, iki pirmojo atsiskaitymo, iš savo lėšų moki už viską – už, tarkim, dešros gamybą, jos supakavimą, lipduką, atvežimą. O prekybos centras iš pinigų, gautų už tos dešros realizaciją, statosi naujas parduotuves. Visi prekybos centrai pastatyti iš tiekėjų pinigų. O jei bankrutuotų koks tinklas, valstybei tai būtų blogiau negu banko bankrotas, nes kartu tinklas nusitemptų tūkstančius bendrovių“, – aiškina buvęs vadybininkas.

Ir dar – apie kainas. Kalafiorų, bananų, alaus. Naujoji Lenkijos valdžia didžiuosius prekybos centrus nutarė pažaboti nelaukdama Europos direktyvų ir įvedė didiesiems naują pajamų mokestį. Valdančiosios „Teisės ir teisingumo“ partijos atstovas, Ministrų tarybos narys Beatos Szydło vyriausybėje ir Nuo­latinio komiteto pirmininkas Henrykas Kowalczykas dar pernai lapkričio viduryje už­tikrino, kad prekių kainos parduotuvėse įvedus naująjį mokestį nekils. Atseit tinklai ne­drįs mokesčių naštos perkelti pirkėjams, o su tiekėjais jau vis tiek pasirašytos sutartys. Ta­čiau didieji Lenkijos tinklai dar labiau už­smaugė tiekėjus, šiek tiek nuskriaudė pirkėjus, ir naujas mokestis jų pelningumo rodiklių niekaip nepaveikė.

Lietuviai kaip pirko lenkiškus kalafiorus, taip tebeperka. Dar atvažiuoja vokiečiai, tik į kitus pasienio miestelius. Net italai atsibeldžia.

O Lenkijos maisto produktų gamintojai nebeišmano, kaip dar susispausti, kad tik įtilptų į tinklo nustatytus kainų rėmus. Iš dalies dėl smaugimo mažinti kainas – ir keliams barstyti skirta druska maisto produktuose, ir kitos „gė­rybės“.

Visi džiūgauja, kad į Lietuvą atėjo „Lidl“, kad padidės prekybos tinklų konkurencija ir sumažės prekių kainos lentynose. Tačiau konkurencija didėja ne tarp tinklų, o tarp tiekėjų. Ir kaina sumažės ne lentynose, o kažkur sąskaitose-faktūrose. Tinklai tikrai pasistengs, kad jų pelnas liktų toks, koks buvęs.

„Duokit kainą. Duokit kainą“, – pagrindiniai prekybos tinklų žodžiai maisto produktų tiekėjams, o šie, pasak Europos parlamentarų, vadovaujasi ne sveiku protu, o baimės faktoriumi.

Antai „Lidl“ galima nusipirkti alaus už 30 centų. „Puiki kaina. Ir jūs dabar mums tokio pagaminkit“, – net neabejoju, kad šiomis dieno­mis būtent taip kalba kurio nors tinklo vadovai su kuriuo nors aludariu ir grasina parsivežti pigaus gėralo iš Lenkijos, jei lietuviai aikštysis ir kažką vapės apie kokybę.

„Duokit kainą. Duokit kainą“, – pagrindiniai prekybos tinklų žodžiai maisto produktų tiekėjams, o šie, pasak Europos parlamentarų, vadovaujasi ne sveiku protu, o baimės faktoriumi. Ir duoda kainą.

Taigi ūkininkai ir smulkieji verslininkai ne­retai būna priversti dirbti nuostolingai dėl nesėkmingų derybų su prekybos centrais, ku­rie verčia taikyti nuolaidas ar nukainoti produktus, kitaip sakant, nustatyti mažesnes nei gamybos sąnaudos kainas.

„Iki šiol veikusios iniciatyvos nėra veiksmingos, todėl siūlome imtis papildomų veiksmų ir pagerinti tiekėjų ir prekybos centrų santykius, neleisti dominuoti baimės faktoriui. Visų maisto tiekimo grandinės dalyvių teisės turi būti lygios“, – apibendrina Lenkijos europarlamentaras Edwardas Czesakas.

"Scanpix" nuotr.

Aušra LĖKA

„Veidui“ iš Strasbūro

„Lufthansos“ autobusas Vokietijos ir Prancūzijos sieną pervažiuoja neprižadindamas snaudžiančių ankstyvo reiso keleivių, nors pagal Europos Vadovų Tarybos vadovo Donaldo Tusko pranašystę jau turėjo kapsėti paskutinės Šengeno zonos egzistavimo valandos.

Daug keleivių autobuse Frankfurto oro uostas–Strasbūras, kaip ir apskritai žmonių Strasbūro gatvėse, kavinukėse ar tramvajuje – eurobiurokratai, politikai, žurnalistai, vertėjai. Kartą per mėnesį keturias dienas, kai čia į Europos Parlamento (EP) sesiją persikrausto keli tūkstančiai Briuselio politikų ir eurobiurokratų, vos apie 276 tūkst. gyventojų Strasbūras pateisina Europos sostinės titulą.

Tiesa, ne vieną dešimtmetį tęsiasi diskusijos, kad taip švaistomi mokesčių mokėtojų pinigai ir teršiama gamta. 2007 m. atliekant tyrimą suskaičiuota, kad per metus EP „keliaujantis karavanas“ išmeta apie 20 tūkst. tonų CO2, tai prilygsta 13 tūkst. skrydžių iš Niujorko į Londoną ir atgal. O 48 darbo dienos Strasbūre, tyrimo duomenimis, atsieidavo apie 200 mln. eurų, bet dabar prie to dar reikia pripliusuoti trijų naujų ES narių Bulgarijos, Rumunijos bei Kroatijos išlaidas ir nuo to laiko išaugusias kainas.

Bet Strasbūras EP sesijomis tik džiaugiasi: viešbučių kainos pakyla iki kosminių aukštumų, brangius restoranus užplūsta ne už asmeninius pinigus besivaišinantys svečiai. Atvykėlių srautai, jei jie prognozuojami ir mokūs, – didelė paspirtis miestui.

Tačiau šįsyk į jame vykusią EP sesiją rinktasi kalbėti apie kitokius – nei prognozuojamo kiekio, nei mokius atvykėlius. Europa niekaip nesugeba pabėgti nuo vis aštrėjančios pabėgėlių krizės.

Desperacija be rezultato

„Tarp sausio 20-osios, kai D.Tuskas pareiškė, kad ES turi ne daugiau nei du mėnesius sutarti, kaip spręsti pabėgėlių problemą, ir kovo 7-osios, kai įvyko taip lauktas ES ir Turkijos susitikimas, nenutiko nieko daugiau už susitarimo projekto pateikimą. Tačiau dėl nieko nėra galutinai sutarta. Diskusijos buvo labai nelengvos, ir nepasakyčiau, kad projektas idealus“, – Europos Par­la­mento Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijos pirmininko pavaduotojas Petras Auštrevičius nė iš tolo netrykšta optimizmu.

ES Tarybai pirmininkaujančių Nyderlandų gynybos ministrei Jeanine Hennis-Plasschaert pristačius europarlamentarams ES ir Turkijos susitikimo diskusijas (būtų dar ankstyva sakyti – rezultatus), klausimų kol kas daugiau nei atsakymų.

P.Auštrevičiaus nuomone, sudėtingiausia projekto dalis – jo įgyvendinimas, ir ne vien iš finansinės, bet ir politinės pusės. Net žinant, kad Vokietija, tiksliau, jos kanclerė Angela Merkel, kartu su ES Tarybai pirmininkaujančiais Nyder­landais yra šio projekto autoriai, sunku įsivaizduoti, kad A.Merkel Krikščionių demokratų sąjunga pritartų Turkijos beviziam režimui jau iki šio birželio pabaigos ir derybų dėl narystės ES paspartinimui. Juolab po nesėkme A.Merkel par­tijai pasibaigusių sekmadienį vykusių regioninių rinkimų trijose Vokietijos žemėse.

Taigi ES ir Turkijos susitarimo projektas sunkiai įgyvendinamas, nors būtent Vokietija yra viena desperatiškiausiai išeities iš pabėgėlių krizės ieškančių valstybių, nes čia jų nusėda arti 90 proc. ir šalis nebemato galimybės, kad taip gali tęstis. A.Merkel, anksčiau jau padariusi klaidą pakviesdama pabėgėlius ir nepasakydama jiems jokių sąlygų, dabar, pasak P.Auštrevičiaus, gali padaryti dar vieną, kuri gali jai kainuoti politinę karjerą Vokietijoje, jei tokie susitarimai būtų įgyvendinti.

Turkijai bevizis režimas visų pirma reikalingas tam, kad R.T.Erdoganas galėtų pademonstruoti, jog yra įtakingas politikas, galintis priversti ES nusileisti.

„Turkija – labai svarbi partnerė, bet su ja reikia partneriauti prisilaikant aiškesnių sąlygų. Ji turi atsižvelgti, kad ES laikosi aiškių demokratijos ir politikos kriterijų ir jų nemažins. O tai, kad Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdo­ganas susitikimo su ES išvakarėse uždarė pagrindinį opozicijos laikraštį, – atviras akibrokštas ES. Tačiau apie tai informacijoje apie ES ir Turkijos susitikimą paminėta vienu punktu – kad apsikeista nuomonėmis apie laisvo žodžio ir saviraiškos laisvę Turkijoje. Tikiuosi, kad iki kovo 17–18 d. Europos Vadovų Tarybos pirminės susitarimo sąlygos bus patikslintos, aiškiai pasakant, ką reikia padaryti pačiai Turkijai. Reikia su ja bendradarbiauti sprendžiant pabėgėlių problemą, bet ES vartų raktas turi likti ES rankose“, – pabrėžia P.Auštrevičius.

Jo manymu, Turkijai bevizis režimas visų pirma reikalingas tam, kad R.T.Erdoganas galėtų pademonstruoti, jog yra įtakingas politikas, galintis priversti ES nusileisti. Tačiau europarlamentarai nepritaria turkų geidžiamam politiniam turgui: pabėgėlių klausimo sprendimas – mainais į paspartintas derybas dėl Turkijos narystės ES ir vizų panaikinimas iki šio birželio pabaigos.

Bet dalis europarlamentarų, atrodo, nepritaria viskam, įskaitant ir ES egzistavimą. „Svarstydamas pabėgėlių klausimus EP pasirodė toks, koks yra. Koks ketvirtadalis EP – aiškiai radikalizuotos grupės, pasirengusios išardyti ES, ir jų pasisakymai atspindi tas pozicijas. Jie išgyvena pakilimą – bet kokia krizė jiems yra kalbėjimo platforma. Politinio chuliganizmo apraiškos EP pastovios ir dažniausiai – iš tos pačios grupės asmenų. Jų žodynas gerokai aštresnis nei panašių Lietuvos veikėjų – nesiskaitoma su žodžiais, atvirai įžeidinėjamos ir niekinamos kitos valstybės“, – konstatuoja P.Auštrevičius.

Iki kumščių neprieita, bet graikas europarlamentaras už komentarus apie kaimynus turkus net išprašytas iš EP posėdžių salės. O iš vakaro kiek rafinuotesnio, bet irgi karšto dušo iš grupės europarlamentarų sulaukė Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras Filippo Grandi. Klausimas, o kiekgi kainuoja jo ir jo aparato išlaikymas, ir gal tai atsakymas, kur gauti lėšų pabėgėlių problemai spręsti, sulaukė audringų plojimų.

Su kovo 8-ąja, pabėgėlės

Vis dėlto tikrai suglumino, kad JT pabėgėlių reikalų komisaras EP sakė proginę kalbą… kovo 8-osios proga. EP laukė Tarptautinės moters dienos (kad ir kaip vertintume jos esmę), kad su­rengtų moterų pabėgėlių situacijos svarstymą.

F.Grandi pasakojo konkrečias istorijas, kaip moterys, net mergaitės verčiamos kūnu mokėti už kelionę į Europą. Anksčiau vos ne trys ketvirtadaliai pabėgėlių buvo vyrai ir tik vienas iš dešimties neturėjo aštuoniolikos, o dabar apie 55–60 proc. pabėgėlių srauto sudaro moterys ir vaikai. Gali būti, kad vyrai atvyko pirmi, o paskui juos dabar jau vyksta moterys ir vaikai.

Svarstydamas pabėgėlių klausimus EP pasirodė toks, koks yra. Koks ketvirtadalis EP – aiškiai radikalizuotos grupės, pasirengusios išardyti ES.

EP pranešėja šiuo klausimu Jungtinės Ka­ra­lystės europarlamentarė Mary Honeyball iš So­cialistų ir demokratų frakcijos apgailestavo, kad moterys bėga nuo karo ir prievartos savo gimtinėje, bet kelionėje susiduria su kontrabandininkų, prekeivių žmonėmis, net kitų pabėgėlių smurtavimu. Moterys iš baimės patirti seksualinį išnaudojimą ištisas naktis nesudeda bluosto, nes pabėgėlių priėmimo vietose joms nėra nei atskirų patalpų miegoti ar nusiprausti, nei atskirų tualetų.

Atsiranda ir nauja pabėgėlių kategorija – vaikai, gimę kelyje. O per tūkstantį vaikų, atvykusių į Europą, kažkur išnyko. Nusikaltėliai veikia, kaip ir veikė, tik narkotikų ir ginklų kontrabandos trasoje per Vakarų Balkanus vienas prekes pakeitė kitomis – žmonėmis.

Ar EP priimta rezoliucija bent kiek paskatins pagerinti moterų pabėgėlių situaciją? Norėtųsi tikėtis, kad prie šio klausimo bus grįžta anksčiau nei kitą kovo 8-ąją.

Beje, Tarptautinės moters dienos proga EP daug kalbėta ne tik apie moterų pabėgėlių, bet ir apie visų moterų nelygiavertę padėtį praktiškai visose srityse, išskyrus tą vienintelę, į kurią vyrai pretenduoti negali. Gerai, kad besiskundžiant viso pasaulio neteisybėmis moterų atžvilgiu apsidairyta ir aplink: EP per visą istoriją nuo pat 1958 m. vadovavo vos dvi moterys.

Vis dėlto nuskambėjęs retorinis klausimas, kodėl net pačios moterys, taip pat ir europarlamentarės, nebalsuoja už kitas moteris, buvo labai vietoje. Tikra lyderystė, nepaisant lyties, svarbiau, nei būtų kokios kvotos, o juo labiau tuštokos kalbos kartą per metus, kovo 8-ąją.

Ir mums reikia rengtis valandai X

Po keturių dienų diskusijų europarlamentarai klestelėjo į verslo klasės krėslus lėktuvuose, nuo automobilių užsikišo išvažiavimai iš Strasbūro. Šiandien narplioti pabėgėlių rebuso jau susirinko Europos Vadovų Taryba. Kovo pabaigoje tą patį darys Jungtinių Tautų organizuojama konferencija Ženevoje ir t.t., ir pan. Kol ieškoma išeities iš didžiausio po Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių ir migrantų antplūdžio, JT Vyriausiojo pabėgėlių komisaro biuro duomenimis, šiemet iki kovo pradžios per Viduržemio jūrą Europą pasiekė apie 132 tūkst. migrantų, daugiau nei 400 žuvo bandydami perplaukti jūrą.

„ES bet kurioje srityje nuolat susiduria su nebaigtos integracijos rezultatais: ekonominės krizės metais – dėl nebaigtos euro zonos integracijos, dabar, esant pabėgėlių krizei, – dėl to, kad neturime bendrų priemonių Šengeno zonai apginti, bendrų struktūrų, galinčių saugoti ES išorinę sieną. Nacionalinių valstybių Europos Sąjungos laikai baigėsi. Jei norime, kad mums, kaip ES, atstovautų viena ar kelios valstybės, galime tai tęsti, bet tai visai neperspektyvu. Net pačios didžiausios ES valstybės tos naštos pavieniui nepakelia. Kelias į geriau veikiančią ES – per gilesnę integraciją“, – išeities raktą siūlo eu­roparlamentaras P.Auštrevičius.

Žinoma, reikia siekti, kad pabėgėliai liktų Tur­­kijoje, Jordanijoje, Libane, Egipte, Libijoje: ten kurti saugias zonas, mokėti jiems didesnes išmokas, kad jie ten galėtų išgyventi, kol jų tėvynėje baigsis karas, ir desperatiškai nesiveržtų į Eu­ropą. O kartu reikia spręsti karinio konflikto Sirijoje problemą, juolab kad jis gali persimesti ir į kaimynines valstybes.

Bet net jei į regioną grįš taika, ar daug šansų, kad šešiaženkliai būriai pabėgėlių, pasiekusių Europą per kelerius karo Sirijoje metus, norės grįžti į tėvynę?

„Pabėgėlio statusas ES turi būti su atitinkamomis išlygomis: priimame laikinai, o nuolat – tik tuos asmenis, kurie dėl tam tikrų aplinkybių savo šalyje gali būti persekiojami. Europa sukasi nuo pabėgėlių: vis labiau griežtėja socialinės pa­ramos jiems sąlygos, naujai atvykusiems įsitvirtinti Europoje tampa vis sunkiau tiek ekonomiškai, tiek kultūriškai. Auga radikalios partijos, ku­rių šūkis – išmesti visus, kurie nėra gimę toje vals­tybėje. Visa tai gali veikti ketinančiųjų bėgti į Eu­ropą psichologinį nusiteikimą“, – vardija P.Auštrevičius.

O Lietuvai, europarlamentaro įsitikinimu, reikia būti ES branduolyje, kelti iniciatyvas, atsakingai kalbėti, rengtis pasidalyti tam tikrais resursais ir tikėtis sulaukti daugiau solidarumo, kai mums to reikės. „Niekada nežinome, kada mums gali to prireikti. Juk yra ir tokia galimybė: bendradarbiaudami su turkais uždarome Tur­kijos ir Grai­kijos sieną, ir per kur tada veršis katilo, pilno potencialių migrantų, garas? Pirmas va­riantas – per Pietus. Bet kitas variantas – per Šiaurę ir Ry­tus. Ir kur mes, Lietuva, čia atsirandame? Dau­gelis valstybių net negalvoja, kad jas kirs migrantų srautai. Kad tai visai negresia mums, aš nepasakyčiau. Rusijos karinis dalyvavimas veiksmuose Sirijoje daugeliu atvejų nulemtas ir noro daryti įtaką tiems srautams“, – sako P.Auš­tre­vičius.

Tad jis ragina Lietuvą visų pirma demons­truoti pakankamą pasirengimą priimti sprendimus ir kantriai tai daryti. Antra, būti solidaresnę padedant pasieniečiais tuose rajonuose, kur jų labai reikia. Trečia, turime įgyvendinti savo pa­bėgėlių priėmimo kvotą. Ir ketvirta, turime gerai pagalvoti apie savo rytinę sieną, jos patikimumą ir mūsų pačių pasirengimą valandai X, jei kiltų toks iššūkis.

Ar valstybės tarnyba – prestižinė darbovietė? Vienareikšmiškai sunku pasakyti, tačiau jei galėtų rinktis, kokioje įstaigoje ar institucijoje dirbti, dauguma respondentų rinktųsi Europos Parlamentą. Gandai apie ten ant medžių augančius pinigus ar plaukiančias pieno upes, arba, tiksliau, gerus atlyginimus ir įvairias privilegijas, matyt, Lietuvoje labai gajūs.
Kaip rodo “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” atliktos Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų apklausos rezultatai, 55,6 proc. respondentų mano, kad valstybės tarnyba nėra prestižinė darbo vieta. Visiškai kitokios nuomonės – 40,8 proc. apklaustųjų. 3,6 proc. neturėjo nuomonės šiuo klausimu.
Į atvirą klausimą (t.y. nepateikiant atsakymų variantų), kurioje institucijoje / įstaigoje jūs norėtumėte ar rekomenduotumėte dirbti, 20,4 proc. apklausos dalyvių atsakė, kad Europos Parlamente. 15,4 proc. respondentų įvardijo Seimą, 11,2 proc. – kurią nors iš ministerijų ir t.t. Įdomu, kad beveik kas dešimtas apklaustasis atsakė: “Bet kurioje.” T.y. respondentai paminėjo, kad bet kurioje valstybinėje įstaigoje dirbti norėtų ar rekomenduotų.

Ar manote, kad valstybės tarnyba yra prestižinė darbo vieta? (proc.)
Ne    55,6
Taip    40,8
Nežinau / neturiu nuomonės    3,6

Kurioje institucijoje / įstaigoje jūs norėtumėte ar rekomenduotumėte dirbti? (proc.)
Europos Parlamente    20,4
Seime    15,4
Ministerijoje    11,2
Bet kurioje    9,8
“Sodroje”    8,4
Savivaldybėje    6,2
Mokesčių inspekcijoje    5,0
Seniūnijoje    4,2
Ambasadoje    3,8
Kitoje    15,6
Šaltinis: “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2014 m. birželio 25–27 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į “Veidą” būtina.

BFL

Baltarusijos parlamentas apgailestauja, kad susitikimas Europos Parlamente pagal “Rytų partnerystės” programą vyko be Baltarusijos delegacijos.

“Šio renginio dalyviai akivaizdžiai nepaisė visų šalių-partnerių lygaus dalyvavimo joje principo. Tokiu būdu sudaryta “Rytų partnerystės” parlamentinė asamblėja faktiškai virsta politinio spaudimo įrankiu, o tai neatitinka pareikštų bedradarbiavimo principų, įtvirtintų Prahos deklaracijoje”, – sakoma išplatintame Baltarusijos parlamentarų pareiškime.

Todėl, pažymima dokumente, “Baltarusijos Respublikos Nacionalinis Susirinkimas nemano privaląs atsižvelgti arba priimti domėn jos poziciją”.

Drauge, “Nacionalinis Susirinkimas tebėra atviras dialogui su Europos Parlamentu, jeigu jis bus konstruktyvus ir pagrįstas tarpusavio pagarba ir tikros partnerystės pagrindais”, – sakoma pareiškime.

"Veido" archyvas

Europarlamentarų posėdžiai vyksta trijose skirtingose šalyse ir kainuoja milijonus eurų per metus

Lietuvai Europos Parlamente nuo 2009-ųjų atstovauja 12 parlamentarų, kas mėnesį gaunančių beveik po 100 tūkst Lt į rankas. Tačiau Lietuvos gyventojai apie jų veiklą ir laimėjimus žino labai nedaug.

Lietuviai Europos Parlamente darbuojasi jau antrą kadenciją. Panagrinėjus jų darbo statistiką matyti, kad Zigmantas Balčytis yra vienas dažniausiai per plenarinius posėdžius pasisakančių Europos Parlamento narių, o Laima Andrikienė su kitų šalių parlamentarais varžosi parengtų rezoliucijų skaičiumi. Ji kartu su kitais dviem Kovo 11-osios Akto signatarais Vytautu Landsbergiu bei Justu Vincu Paleckiu, dirbančiais Europos Parlamente antrą kadenciją, ne tik Lietuvoje vertinami už aktyvumą ir iniciatyvas.

Tačiau didžiosios dalies kitų Lietuvai Europos Parlamente atstovaujančių politikų veiklą sunku įžiūrėti, nes jie per metus net pasisako tik kartą ar du. Tarkime, tokie tyleniai kaip Viktoras Uspaskichas ar Valdemaras Tomaševskis, matyt, ir patys dorai nežino, ką Europarlamente veikia, nebent skandalingai padiskutuoja tautinių mažumų klausimais ar sukelia kitų EP narių susierzinimą iš Lietuvos ataidinčiais skandalais.

Pavyzdžiui, V.Uspaskichas atvirai teigia: “Europos Parlamente gali ir nedirbti – beveik niekas nepastebės. Matyt, nuo mūsų ne tiek ir priklauso, nes jei tik vaikštai ir būni, klausaisi, nieko nesakai, didelių pretenzijų ir nėra.”

Po tokių žodžių nuostabos nekelia tai, kad per visą šios kadencijos laikotarpį V.Uspaskichas nesugebėjo parengti nė vienos rezoliucijos, o jo, kaip europarlamentaro, interneto svetainėje naujienų iš Lietuvos kur kas daugiau nei iš Europos Parlamento. Pagerinti pasyvumo rekordus tikriausiai bando ir V.Tomaševksis, kuris šiemet Europos Parlamente dar nepasisakė nė sykio.

Tiesa, kadenciją Europarlamente jau baigęs Eugenijus Gentvilas teigia, kad ne pasisakymais ir ne rezoliucijomis parlamentarų veiklą matuoti reikia. Tiksliau, pamatuoti to apskritai neįmanoma: jo manymu, kiekvieno europarlamentaro nauda Lietuvai sunkiai apčiuopiama, nors ja abejoti esą nereikėtų.

Kad europarlamentarų nauda mūsų šaliai yra slidus reikalas, neabejoja ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos narys Rytis Juozapavičius. Jis įsitikinęs, kad mūsų europarlamentarai, kaip ir dauguma Lietuvos bei kitų demokratinių šalių bendruomenės lyderių, puikiai suvokia negalintys pasiūlyti rinkėjams apčiuopiamų savo veiklos rezultatų, ir tai visiškai normalu.

Vis dėlto rinkėjai norėtų žinoti, ką jų deleguoti politikai veikia, kokius klausimus kelia, apie ką kalba plenariniuose posėdžiuose ir kokios naudos duoda savo šaliai.

Žinoma, galima pasitelkti šiuolaikines priemones, pavyzdžiui, tapti europarlamentarų sekėjais socialiniame tinkle “Facebook”, kuriame asmeninius puslapius turi 9 iš 12 Lietuvos parlamentarų. Galima ieškoti jų pranešimų internete ar spaudoje. Tačiau “Veido” užsakymu atlikta gyventojų apklausa parodė, kad dauguma – net 56,2 proc. gyventojų teigia turintys mažai informacijos apie mūsų europarlamentarų veiklą ir laimėjimus. O ketvirtadalio apklaustųjų nei europarlamentarai, nei jų darbas apskritai nedomina.

Dar galima paminėti, kad 13 proc. apklaustųjų nežino, kuris europarlamentaras geriausiai atstovauja jų interesams, o 15 proc. tvirtina, kad tiems interesams tinkamai neatstovauja nė vienas.

Kita vertus, galbūt europarlamentarams toji visuomenės nuomonė nelabai ir rūpi, juk jie gauna didžiules algas, daug keliauja, įdomiai gyvena, sulaukia kažkiek pagarbos.

Milijardai – vėjais?

Priminsime, kad nuo 2009-ųjų Europos Parlamento narių algos yra padidėjusios, ir dabar kiekvienas europarlamentaras gauna po daugiau kaip 27 tūkst. Lt algą, neatskaičius mokesčių. Be to, kas mėnesį jiems skiriama dar po beveik 68 tūkst. Lt biurui išlaikyti, jų padėjėjų ir patarėjų algoms ir kitoms kanceliarinėms išlaidoms. Nuo kovo europarlamentarai nusprendė šias biuro išlaidas dar pasididinti 5 tūkst. Lt, tad bendra kiekvieno europarlamentaro per mėnesį gaunama suma pasiekė 100 tūkst. Lt.

Beje, tai iš esmės dvigubai didesnė bendra gaunama suma nei ankstesnių kadencijų laikotarpiu, kai vienas europarlamentaras gaudavo iki 50 tūkst. Lt.

Skirtumas tik tas, kad nuo 2009-ųjų algos europarlamentarams mokamos nebe iš nacionalinio biudžeto. Pasak Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotojo Juliaus Sabatausko, algų mokėjimas iš ES biudžeto Lietuvai kasmet leis sutaupyti apie 0,5 mln. Lt.

Šios didelės europarlamentarų gaunamos pinigų sumos europiečiams nuolat bado akis, ir ne tik jos, bet ir nemenkos privilegijos. Pavyzdžiui, nepaisant sunkmečio, nuo 2009-ųjų EP nariams net ir ES teritorijoje leidžiama skraidyti verslo klase, nors iki šiol tokia privilegija ES parlamentarai galėjo naudotis tik keliaudami už ES ribų.

“Taip elgtis esant finansų ir ekonominei krizei įžūlu”, – Vokietijos laikraščiui “Die Welt” teigia Vokietijos parlamentaras Karlas Heinzas Dake, kurio manymu, EP nariai galėtų rodyti kur kas daugiau kuklumo.

Apskritai Europos Parlamentas yra brangi našta visai Europos Sąjungai. Nors tai kalbama jau daugiau nei dešimtmetį, niekas iš esmės nesikeičia, priešingai – našta dar didėja.

Ypač daug diskusijų kelia Europarlamento išsibarstymas per tris skirtingas šalis – Belgiją, Prancūziją ir Liuksemburgą. Dar 2007 m. buvo atliktas tyrimas, kurį užsakė tuometinė britų europarlamentarė Caroline Lucas. Jis atskleidė tikrąją kelionių tarp Strasbūro ir Briuselio finansinę bei aplinkosauginę kainą. Paaiškėjo, kad 48 darbo dienos Strasbūre ir visas “keliaujantis karavanas”, kaip dažnai vadinamas Europos Parlamento važinėjimas tarp dviejų pagrindinių darbo vietų, Sąjungos biudžetui atsieina apie 200 mln. eurų, į kuriuos nebuvo įtrauktos 2007 m. įstojusių Bulgarijos ir Rumunijos parlamentarų išlaidos bei pakilusios kainos.

Be to, per metus kelionių, į kurias leidžiasi apie 2000 EP tarnautojų ir vertėjų, apie 1000 padėjėjų ir 736 europarlamentarai, taip pat dar lobistai, Europos Komisijos ir Tarybos atstovai, bei 15 sunkvežimių, vežančių kelis tūkstančius parlamentarų ir tarnautojų darbo dėžių, išmetama apie 20 tūkst. tonų anglies dvideginio. Ką jau kalbėti apie tai, kad naujajam pastatui Strasbūre įsigyti ES išleido 450 mln. eurų.

Beje, tomis kelionėmis nesidžiaugia nė patys parlamentarai. Europos Parlamento narių apklausa atskleidė, kad absoliuti dauguma – net 89 proc. EP narių pritartų sprendimui dėl vienos Europos Parlamento darbo vietos, o 81 proc. norėtų vienintele darbo vieta matyti Briuselį, o ne Strasbūrą.

Faktai ir skaičiai apie Europos Parlamentą

• Europos Parlamentas – vienintelė pasaulyje esanti asamblėja, išmėtyta devyniuose pagrindiniuose pastatuose trijų skirtingų šalių miestuose – Liuksemburge, Strasbūre ir Briuselyje.

• Visi 736 Europos Parlamento nariai turi raštines Strasbūre ir Briuselyje. Sekretoriato darbuotojai turi raštines Liuksemburge ar Briuselyje ir dalijasi raštinėmis Strasbūre.

• Šiuo metu Liuksemburge yra 20 proc. viso bendro Europos Parlamento pastatų ir 2 tūkst. raštinių. Briuselyje yra 3 tūkst., o Strasbūre – 2200 raštinių.

• Tokio geografinio išsimėtymo kaina sudaro 15 proc. viso EP biudžeto. Brangiausiai kainuoja posėdžiai Strasbūre, trunkantys 48 dienas per metus ir atsiriekiantys 13 proc. viso EP biudžeto.

• Prieš ES plėtrą 2004 m. iš Briuselio į Strasbūrą ir atgal į Briuselį (488 km į vieną pusę) vieną savaitę kas mėnesį keliaudavo 3 tūkst. žmonių. Prisijungus naujoms valstybėms narėms, keliaujančiųjų padaugėjo iki 10 tūkst.

• Jei EP dirbtų vienoje vietoje, būtų sutaupyta 200 mln. eurų.

Visi europarlamentarai iš Lietuvos įtikinėja, kad dirba labai aktyviai ir iš širdies, tačiau jų nuveikti darbai liudija, kad bent trečdalis jų sėdi ne savo rogėse.

Šios kadencijos Europos Parlemento nariai dirba jau pusantrų metų. Per tiek laiko išryškėjo tiek jų savybės, tiek darbštumas, tiek laimėjimai.

Tiesa, darbas Europos Parlamente turi savo specifiką. Pagrindiniai Europos Parlamento (EP) darbo produktai yra šios institucijos priimti dokumentai – pranešimai ir rezoliucijos. Svarbiausieji yra tie, kurie turi ES įstatymo galią. EP pranešimas – tai kelių dešimčių, o kartais – net kelių šimtų puslapių dokumentas, kuris rengiamas pusę metų, ne kartą svarstomas EP komitetuose, politinėse grupėse, dėl jo balsuojama komitetuose, o priimamas jis viso Europos Parlamento plenarinės sesijos metu. Rezoliucijos įvairiais užsienio politikos klausimais – pagrindinis instrumentas, kuriuo naudojasi Europos Parlamentas, dalyvaudamas formuojant ir vykdant ES užsienio ir saugumo politiką.

Parlamento narys, kuriam suteikiama teisė rengti pranešimą, tampa svarbiausiu europarlamentaru toje srityje, atsakingu už teksto turinį, kitų parlamentarų pateiktų pataisų analizę ir apibendrinimą, skirtingų frakcijų pozicijų suderinimą. Pranešimas svarbus tuo, kad jo pagrindu EP priima rezoliuciją, kuri turi įtakos ES politikos vienoje ar kitoje srityje formavimui. Iki šiol iš Lietuvos europarlamentarų pranešimą yra parengusi tik Laima Andrikienė. Šis pranešimas – 2009 metų metinė ataskaita dėl žmogaus teisių padėties pasaulyje ir Europos Sąjungos politikos šioje srityje – buvo priimtas EP plenarinėje sesijoje 2010-ųjų gruodį.

O vadinamosios nuomonės yra konkretaus komiteto pozicija klausimu, kuris nėra tiesioginė šio komiteto kompetencija, tačiau komiteto nuomonės atsiklausia kitas – pagrindinis – EP komitetas, rengiantis pranešimą ta pačia tema. Nuomonę taip pat rengia EP narys, tačiau tai dažniausiai vieno dviejų puslapių dokumentas. Nuomones yra parengę keturi Lietuvos europarlamentarai: Zigmantas Balčytis, Algirdas Saudargas, L.Andrikienė ir Viktoras Uspaskichas.

Kiti europarlamentarų darbai – kalbos, klausimai Europos Komisijai ar ES Tarybai – yra savarankiški europarlamentarų darbai, jų jiems nereikia su niekuo derinti, tai yra pačių europarlamentarų iniciatyva vykdoma veikla, jai nereikia nei politinės grupės, nei komiteto, nei viso Europos Parlamento pritarimo.

Visų Lietuvos europarlamentarų darbo Europos Parlamente apibendrintas vertinimas pateikiamas lentelėje. Labiausiai stebina ne lyderių pavardės, o milžiniškas atotrūkis tarp sąrašo lyderių ir autsaiderių, kai skirtumas siekia kelias dešimtis kartų. Iš rezultatų matyti, kad mažiausiai Europos Parlamente iki šiol reiškėsi europarlamentarai Valdemaras Tomaševskis, Algirdas Saudargas ir Rolandas Paksas. Jų darbas – sunkiausiai pastebimas.

Gyventojų vertinimai – kitokie

Kita vertus, Europos Parlamento narių veiklą galima vertinti ir pagal kitokius kriterijus. Ir tada vaizdas kiek pasikeičia. Tarkime, pagal prenešimus, rezoliucijas, kalbas ir deklaracijas Vytautas Landsbergis sąraše tarp visų europarlamentarų iš Lietuvos – ketvirtas nuo galo, tačiau iš sociologinių apklausų aiškėja, kad Lietuvos gyventojams atrodo, jog jis geriausiai eina jam patikėtas pareigas iš visų Lietuvos europarlamentarų (praėjusių metų “Prime consulting” ir “Spinter tyrimų” apklausos). Arba L.Andrikienė: žvelgiant į Europos Parlamento statistiką, dirba lyg ir nemažai, tačiau apklausiamieji gyventojai to, regis, nelabai žino, nes šią politikę tarp geriausiai einančiųjų patikėtas pareigas priskyrė vos 0,2 proc. respondentų.

Tiesa, dėl kai kurių europarlamentarų veiklos: tiek formalus atliktų darbų skaičius, tiek gyventojų nuomonė sutampa – prasčiausiai sekasi V.Tomaševskiui, J.Imbrasui ir A.Saudargui.

Ar esate vienas (-a) iš 45 mln. europiečių, praeitą žiemą pasiskiepijusių nuo vadinamojo „kiaulių gripo“ viruso? „Laimei, daug triukšmo sukėlęs virusas neatnešė žadėtos žalos, tačiau iškėlė daugelį opių klausimų“, – tokiais žodžiais H1N1 pandemijos įvertinimui skirtą seminarą pradėjo Europos Parlamento (EP) Aplinkos ir visuomenės sveikatos komiteto pirmininkas Jo Leinen.

Pasaulio sveikatos organizacijai (PSO) paskelbus apie H1N1 pandemiją, per visą pasaulį nuvilnijo nerimo, skiepijimosi ir vakcinos kaupimo banga., rašoma Europos Parlamento svetainėje.

Spalio 5 d. surengtose diskusijose dalyvavę Europos vaistų agentūros (EMA) ir Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro (ECDC) atstovai patikino susirinkusius, jog vertindami tuometinę padėtį visi moksliniai komitetai veikė visiškai nepriklausomai.

Europarlamentarai išreiškė abejonių dėl bandymų suvaldyti pandemiją efektyvumo. „Kas buvo pirmiau – vakcina ar virusas?“ – klausė Alojz Peterle (Europos liaudies partija, Slovėnija).

„Šitiek pinigų skirta vakcinoms, kurios nebuvo panaudotos. Ar nesusiduriame su skaidrumo problema? Kaip susigrąžinti iššvaistytą pasitikėjimą?“ – piktinosi Marisa Matias (Vieningieji kairieji/Šiaurės šalių žalieji kairieji, Portugalija).

ES Tarybai 2009-ųjų antroje pusėje pirmininkavusios Švedijos atstovė Anita Janelm pabrėžė, jog viso pasaulio ekspertams pripažinus pavojų, verčiau buvo persistengti, nei sėdėti sudėjus rankas.

Buvusi ECDC direktorė, šiuo metu PSO dirbanti Zsuzsanna Jakab patikino, jog tuo metu turėta labai nedaug informacijos ir ruoštasi blogiausiam scenarijui. Anot jos, ateityje kylant vidutinio lygio pandemijos vertėtų numatyti atsitraukimo mechanizmą.

Komisijos Sveikatos ir vartotojų reikalų generalinio direktorato vadovė Paola Testori Coggi pritaria nuomonei, jog visuomenės informavimo kampanija buvo vykdoma prastai. Nebuvo aiškus net paties viruso pavadinimas – vieni jį vadino kiaulių, kiti – meksikietišku gripu.

Pranešėja H1N1 klausimu Michèle Rivasi (Žalieji/Europos laisvasis aljansas, Prancūzija) pabrėžia, jog europiniai pirkimai apsaugos aukštų vakcinų kainų įkaitėmis tapusias valstybes. G. Willmott nuomone, iš bendro pirkimo labiausiai išloštų mažosios ES narės.

Europos Parlamento (EP) nariai antradienį pasmerkė Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy (Nikola Sarkozi) sprendimą deportuoti valstybės svetingumu piktnaudžiavusius romus, tačiau Europos Komisija (EK) į šį ginčą nesikišo.

Įvairioms politinėms kryptims atstovaujantys Europos parlamentarai pasisakė prieš N.Sarkozy rugpjūtį priimtą sprendimą likviduoti neteisėtas čigonų stovyklas ir grąžinti iš Rytų Europos kilusius romus į Rumuniją ir Bulgariją.

Nors kai kurie deputatai šią politiką laiko “nepriimtina”, Europos Sąjungos (ES) teisingumo, pagrindinių teisių ir piliečių laisvių komisarė Viviane Reding (Vivjana Reding) pareiškė, kad ją tenkina Prancūzijos pateiktas šio žingsnio pagrindimas.

“Dėl pastarosiomis savaitėmis vykusio labai intensyvaus dialogo tarp Europos Komisijos ir Prancūzijos valdžios įžvelgiu svarbią pažangą, – sakė ji. – Prancūzija neketina nukreipti veiksmų prieš romų bendruomenę”.

Briuselyje vienas EK atstovas sakė, kad Komisija laikysis atokiai nuo bet kokių ginčų su Prancūzija dėl šio klausimo.

++Pirmadienį susitikę Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso (Žozė Manuelis Barozu) ir N.Sarkozy susitarė, kad “abiem pusės nesuinteresuoti vystyti ginčą šiuo klausimu”, nurodė EK atstovas Olivier Bailly (Olivjė Beli).

Abu lyderiai taip pat pritarė, kad “svarbu stiprinti bendradarbiavimą ir konstruktyvų dialogą” dėl šio svarbaus klausimo, kuris “turėtų būti sprendžiamas vienodai rimtai”.

Atsižvelgdama į šį susitarimą EK antradienį įkūrė darbinę grupę romų reikalams, kuri įvertins, kaip naudojamos jau anksčiau romų integracijai skirtos ES lėšos.

“Pinigai yra prieinami, (tačiau) pinigai nenaudojami problemai spręsti, – pabrėžė V.Reding. – Kodėl? Galbūt mūsų šalyse narėse nelabai populiaru naudoti Europos pinigus investuojant į romų bendruomenę? Tikiuosi, kad klystu”.

Tačiau kai kurie Europos Parlamento nariai atrėžė, kad EK tiesiog netinkamai atlieka savo darbą..

Austrijos socialistas Hannesas Swoboda (Hanesas Svoboda) ir Rumunijos liberalė Renate Weber (Renatė Vėber) pareiškė, kad Europos Komisijos pozicija “nepriimtina” bei perspėjo, jog dėl tokio požiūrio kai kurios kitos šalys, tokios kaip Italija ir Vengrija, gali pasekti Paryžiaus pavyzdžiu ir deportuoti čigonus.

“Komisija neigia tikrovę; ji neprisiima atsakomybės”, sakė EP Žaliųjų frakcijos narė prancūzė Helene Flautre (Helen Flotr).

Liberalų, socialistų, žaliųjų ir komunistų frakcijos pateikė rezoliucijų projektus, kuriuose smerkiamas Prancūzijos sprendimas deportuoti romus, dėl kurių Europos Parlamentas balsuos ketvirtadienį.

Prancūzija rugpjūtį išprovokavo tarptautinius debatus, nusprendusi išardyti neteisėtas čigonų stovyklas po vieno incidento.

Prancūzijoje gimę romai buvo perkeliami gyventi kitur, tačiau šimtai atvykėlių iš Rytų Europos, negalinčių įrodyti, jog turi pakankamai lėšų integruotis į visuomenę, buvo parskraidinti į Rumuniją ir Bulgariją.

Prancūzijos valstybės sekretorius Europos Sąjungos reikalams Pierre’as Lellouche’as (Pjeras Leliušas), kuris ketvirtadienį atvyks su vizitu į Rumuniją, teigė, kad jo vyriausybei Europos Parlamente išsakyta kritika yra “perdėta ir neteisinga”.

Tuo tarpu Italijos policija paskelbė išardžiusi vieną romų taborą netoli Milano ir evakavusi jos gyventojus į “teisėtą” stovyklą. Panašių veiksmų taip pat planuojama imtis Romoje.

Lietuvos atstovė Europos Parlamente (EP) ir EP Žmogaus teisių pakomitečio vicepirmininkė Laima Andrikienė paskirta pagrindine EP pranešėja žmogaus teisių pasaulyje ir ES politikos šioje srityje klausimais.

Ji bus atsakinga už EP metinio pranešimo, kuris yra pagrindinis EP dokumentas žmogaus teisių apsaugos srityje, parengimą, pranešė EP Europos liaudies partijos frakcija.

“Europos Parlamento pranešime įvertinsime žmogaus teisių padėtį pasulyje ir ES veiksmus žmogaus teisių srityje nuo 2008 metų vidurio iki 2009 metų pabaigos. Tikiu, kad dokumentas taps reikšmingu EP indėliu kuriant naują ir efektyvesnę Europos Sąjungos strategiją žmogaus teisių, kaip vieno svarbiausių ES užsienio politikos įrankių, srityje”, – pranešime cituojama L.Andrikienė.

Pasak EP Žmogaus teisių pakomitečio pirmininkės Heidi Hautalos, ES peržiūri savo strategiją žmogaus teisių apsaugos srityje ir pradeda konsultacijas su ES institucijomis dėl naujos strategijos kūrimo. Prie to turėtų prisidėti ir metinė ataskaita.

L.Andrikienė EP Žmogaus teisių pakomitetyje dirba jau šešerius metus.

Trečiadienį Europos Parlamentas nusprendė skirti 50 mln. litų aštuonioms valstybėms – Lietuvai, Danijai, Estijai, Latvijai, Lenkijai, Suomijai, Švedijai ir Vokietijai – Baltijos jūros tyrimams.

Kaip teigiama pranešime, pinigai yra skirti pagerinti vienos labiausiai užterštų jūrų padėčiai pagerinti, nes valstybės vykdo Baltijos jūros mokslinių tyrimų ir plėtros programą BONUS, ir lėšos reikalingos šiai programai tęsti.

50 mln. litų bus skirta iš Europos Sąjungos (ES) biudžeto, tiek pat dar turės skirti pačios valstybės.

ES skirs 1,25 mln. eurų programos BONUS-169 parengiamajai stadijai 2010-2011 metų laikotarpiu ir 48,75 mln. eurų jos įgyvendinimui 2012-2016 metų laikotarpiu.

Pagrindinis programos aspektas bus aplinkosauga, tačiau jos lėšomis taip pat galės būti finansuojami susiję projektai tokiose srityse kaip žuvininkystė, žemės ūkis, infrastruktūra, energetika ar transportas.

Nors Baltijos jūros regione vykdoma daug mokslinių tyrimų, dauguma jų, pasak pranešimo, vis dar yra nekoordinuojami. Atsižvelgiant į ribotas mokslinių tyrimų galimybes valstybių, regionų ir vietos mastu, numatoma ES lygmeniu paskatinti mokslinius tyrimus, kurie padėtų veiksmingai gerinti Baltijos jūros regiono aplinką.

Dėl šio sprendimo pasiektas susitarimas su ES Taryba, taigi jis turėtų įsigalioti netrukus.

Lietuvos parlamentarai – konservatorius Mantas Adomėnas ir Krikščionių frakcijos narys Rokas Žilinskas – neįtikino Europos Parlamento (EP) narių teiginiais, jog Lietuva nepagrįstai kaltinama žmogaus teisių pažeidimais, tvirtina europarlamentaras Leonidas Donskis.

Šią savaitę diskusijoje žmogaus teisių klausimais Briuselyje dalyvavę Seimo nariai penktadienį žurnalistams aiškino norėję parodyti, kad iš tiesų Lietuvoje žmogaus teisių padėtis geresnė nei teigia Vakarų “lobistinės grupės”, kurių žodžius esą kartoja ir L.Donskis.

M.Adomėnas pareiškė nuliūdęs dėl to, kad L.Donskis žmogaus teisių padėtį Lietuvoje, pasak jo, prilygino Sovietų Sąjungai ir Iranui. Europarlamentaras savo ruožtu tokius pareiškimus pavadino “sąmoningu noru nesuprasti”.

“Aš tokių dalykų nesakiau. Aš sakiau, jog jei mes pradėsime priekaištauti Iranui, Turkijai, Kinijai, Rusijai, šios šalys atsakys, kad tai jų vidaus reikalas. O jei iš ES valstybių narių tokio pat atsakymo sulaukiama – kokioje padėtyje mes atsiduriame? Kodėl atakuojame Rusiją, Kiniją, jei tą patį atsakymą išgirstame čia?” – stebėjosi politikas.

“Abu žmonės gerai moka anglų kalbą, ypač M.Adomėnas – tai sąmoningas noras nesuprasti”, – sakė jis.

Pasak L.Donskio, Lietuvos parlamentarai savo argumentais nieko, išskyrus juoką, EP sukelti neįstengė.

“Neįtikino M.Adomėno argumentai, kad Lietuvoje puiki padėtis (žmogaus teisių atžvilgiu – BNS), nes nebuvo skundų – Irane ir Turkijoje taip pat nesiskundžia. (…) Skundas nereiškia, kad gera arba bloga padėtis”, – kalbėjo europarlamentaras.

“Juoką sukėlė ir pareiškimai apie tai, kad homoseksualų eitynės – nereikalinga provokacija, nes dar neatėjo laikas. Kyla klausimas, kada ateis laikas? Kada ateis laikas demokratijai, galbūt niekada?”, – retoriškai klausė L.Donskis.

Pats L.Donskis sakė žmogaus teisių padėties Lietuvoje nedramatizuojantis, bet atkreipiantis dėmesį į kai kuriuos Lietuvai “garbės nedarančius” dalykus, pavyzdžiui, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymą, dėl kurio reikėtų verčiau pripažinti klydus, o ne vykti įtikinti EP, jog jis nėra homofobiškas.

“EP, Jungtinės Tautos, žmogaus teisių organizacijos šį įstatymą vertina kaip homofobišką, ir joks Petras Gražulis ar M.Adomėnas neįrodys priešingai. (…) Man tai primena, kaip elgiasi Rusijos ambasados darbuotojai, kuriems duota užduotis įtikinti ir apginti tėvynės garbę. Mums nedaro garbės homofobiška isterija, kai 53 Seimo nariai prašo uždrausti homoseksualų eitynes, bet nė vienas šuo nesuloja po nacių šūkių”, – piktinosi L.Donskis.

EP grupė LGBT (Lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) teisėms situacija Lietuvoje susidomėjo, kai parlamentaras P.Gražulis ėmėsi žygių uždrausti gegužę planuojamas seksualinių mažumų eitynes Vilniuje.