Scanpix nuotr.

EK siūlymus ES vadovai aptars per viršūnių susitikimą kovo 9–10 d. ir kokią nors ES viziją pateiks kovo 25 d. Romoje, kur vėl visi susirinks paminėti ES pirmtakės, Europos Ekonominės Erdvės (EEE), įkūrimo 60-mečio.

Pirmasis scenarijus inercinis – „vieno greičio“ ES. Išsaugoma dabartinė sprendimų tvarka, kai susitaria 27 valstybės. Galima šiek tiek didesnė integracija karinės ir užsienio politikos srityse. Tačiau narėms grąžinama visiška sienų kontrolė. Tokioje Europoje sprendimų greitis priklausytų nuo lėčiausiai veikiančios grandies.

Antrasis scenarijus: ES institucijos susitelkia vien į bendrosios rinkos palaikymą – nieko išskyrus ją. Suverenitetas „repatrijuojamas“ šalims narėms – įskaitant gynybos ir migracijos klausimus. EK teigimu, tokiu atveju negalimas visiškai laisvas darbo jėgos ir paslaugų judėjimas. Kitas eurokomisarų pastebėjimas: sprendimų priėmimas ES gali supaprastėti, tačiau sumažės galimybių veikti kolektyviai.

Trečiuoju scenarijumi siūloma sukurti „skirtingų greičių Europą“ – ES narės galėtų grupuotis pagal skirtingus integracijos siekius. ES narės visos bendrai siektų palaikyti tik bendrąją rinką. Kitos narės grupuojasi pagal integraciją, pavyzdžiui, gynybos, saugumo, mokesčių, socialinės politikos srityse.

Tikėtina, kad sparčiau integruosis tos šalys, kurios kažkada sudarė branduolį: Vokietija, Prancūzija, Italija, Beniliukso šalys. Už „skirtingų greičių Europą“ pasisako Vokietijos kanclerė Angela Merkel.

Ketvirtasis scenarijus numato mažiau sričių, kuriose vyks glaudesnė integracija. Tai galėtų būti saugumas, gynyba, prekyba, mokslas ir inovacijos. ES narės turėtų susitarti, kokios tai būtų sritys.

Penktuoju scenarijumi siūloma visoms 27 narėms gilinti integraciją, plėsti euro zoną ir ES institucijoms perleisti vis daugiau suverenių valstybių galių. ES išties taptų valstybiniu dariniu. Faktiškai tai kelias į ES federacijos – Jungtinių Europos Valstijų kūrimą, nors šis terminas nevartojamas.

Pagal šį scenarijų ES taip pat bus įgaliota kalbėti visos Europos vardu prekybos ir vidaus politikos klausimais, be to, jai teks vadovauti kovai su klimato kaita ir spręsti humanitarinius klausimus.

EK pirmininko Jeano Claude‘o Jun-kerio teigimu, ES pertvarkyti skirtus sprendimus turėtų priimti nacionalinės vyriausybės ir parlamentai. Jis sakė besitikintis, kad ES šalių lyderiai apsvarstys EK pasiūlytus scenarijus ir pirmąsias išvadas padarys iki šių metų pabaigos, o galutinį sprendimą dėl tolesnės veiksmų eigos priims iki Europos Parlamento rinkimų 2019 m. birželį.

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Sausio pirmąją savo plotu mažiausia ES valstybė narė Malta perėmė pirmininkavimą Europos Vadovų Tarybai, o populiariai sakant – visai Bendrijai, kurios šiemet laukia bene didžiausi iššūkiai jos istorijoje. Mažajai pirmininkei pirmąjį 2017-ųjų pusmetį teks laviruoti tarp milžiniškų išbandymų, laukiančių Bendrijos. Nauja Europos prieglobsčio sistema, kova su terorizmu, santykiai su Rusija, „Brexit“ proceso pradžia, rinkimai Nyderlanduose – tik dalis įvykių, kurie neabejotinai vienaip ar kitaip paveiks Europą ir visus čia gyvenančius žmones.

Vienas daugiausiai šiuo metu diskusijų keliančių klausimų – kaip ateityje pabėgėliai galėtų būti paskirstyti Bendrijos šalyse. Atsakymo į šį klausimą Europos Sąjunga ieško jau daugiau nei metus. Visą tą laiką ji stengiasi suvaldyti didžiausią nuo Antrojo pasaulinio karo laikų migrantų antplūdį – į Bendriją atvyko daugiau kaip 1 mln. žmonių, bėgančių nuo karo bei skurdo Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje.

Europos Vadovų Taryba praėjusių metų gruodį tvirtindama 2017 m. Bendrijos biudžetą pareiškė, kad kovai su migracijos krize ir saugumui 2017 m. numatyta 6 mlrd. eurų – 11,3 proc. daugiau negu 2016 m. Tikimasi, kad šiomis lėšomis bus siekiama padėti valstybėms narėms perkelti pabėgėlius, įrengti migrantų priėmimo centrus, integruoti turinčiuosius teisę pasilikti Europoje ir išsiųsti tuos, kurie tokios teisės neturi. Planuojama reformuoti Europos prieglobsčio paramos biurą – jis turėtų tapti svarbia europine agentūra su sustiprintais įgaliojimais prieglobsčio srityje.

Tačiau visiems šiems sumanymams reikia politinio sutarimo, o jo paieškos taps nemenku iššūkiu tarpininko vaidmenį gavusiai Maltai.

Teks suderinti pozicijas ir dėl naujų teisėkūros iniciatyvų, kuriomis siekiama efektyvesnio, pažangiomis technologijomis pagrįsto ES išorės sienų valdymo bei didesnio ES vidaus saugumo užtikrinimo. Tarp numatomų naujovių – trečiųjų šalių piliečių atvykimą ir išvykimą fiksuojanti sistema bei trečiųjų šalių, kurioms taikomas bevizis režimas, piliečių kelionės leidimų sistema.

Maltos premjeras Josephas Muscatas tikisi pademonstruoti, kad jo šalis labai lanksti, besiorientuojanti į paslaugas ir sėkmingai besitvarkanti. „Valstybės dydis nėra kliūtis, veikiau – kaip tik pranašumas“, – likus keletui dienų iki pirmininkavimo pabrėžė premjeras, išreikšdamas viltį, kad Valetai galbūt pavyks suvienyti aižėjančią ES.

Jau kitą mėnesį Maltos sostinėje vyks neformalus viršūnių susitikimas, per kurį daugiausiai dėmesio bus skiriama imigrantų krizei.

Graikija ir Italija, sulaukiančios daugiausiai pabėgėlių, prašo palengvinti naštą ir tinkamai paskirstyti atvykstančius žmones į kitas ES šalis. Beje, Malta kai kurioms valstybėms gali tapti puikiu pavyzdžiu.

Pernai ir pati Malta priėmė 1700 prieglobsčio prašytojų, o nuo 2012-ųjų jų skaičius šioje mažytėje šalyje jau pasiekė daugiau kaip 20 tūkst. Tačiau tik trečdalis pabėgėlių pasiliko Maltoje – daugelis buvo išsiųsti į Italiją. Iki 2016 m. sausio Malta apgyvendindavo atvykėlius uždarose stovyklose. Ši praktika nuolat sulaukdavo tarptautinės bendruomenės kritikos, todėl padedant ES buvo pastatyti atviri migrantų priėmimo centrai.

„Brexit“ ir „Nexit“

Kovas Bendrijai žada būti dar karštesnis. Po vasarį laukiančio pasirengimo neformaliame susitikime Maltoje kovą Romoje Europos šalių lyderiai turi priimti deklaraciją dėl ES ateities. O čia pat – dar ir „Brexit“. Mat vėliausiai kovo pabaigoje Didžiojoje Britanijoje prasidės pasitraukimo iš ES procesas, kuris, daugelio analitikų vertinimu, yra neišvengiamas ir negrįžtamas.

Įdomu tai, kad nors Europos vienybė Maltai turėtų rūpėti labiausiai, pernelyg stiprios meilės Didžiajai Britanijai ši šalis nejunta, o Maltos premjeras nedviprasmiškai yra užsiminęs, kad besitraukianti Didžioji Britanija Europai yra tokia pat našta, kokia finansų krizės laikotarpiu buvo skolose skendusi Graikija.

Kad ir kokios būtų asmeninės simpatijos ar antipatijos, J.Muscatas turės organizuoti derybas dėl Didžiosios Britanijos pasitraukimo, ir tai atlikti profesionaliai bei ramiai, nors būtent Maltoje, apklausų duomenimis, yra daugiausiai „Brexit“ palaikančių piliečių. Ir tikrai ne todėl, kad Malta abejoja Europos Sąjungos ateitimi. Priešingai, šioje šalyje itin stiprus tikėjimas, kad Europa be Didžiosios Britanijos gali tapti stipresnė.

Belieka tikėtis, kad maltiečiai teisūs, o Didžioji Britanija paskui save nenusitemps ir Olandijos. Toks scenarijus visiškai tikėtinas, nes kovo 15 d. Nyderlanduose numatomi visuotiniai rinkimai, galintys nulemti šios šalies likimą Bendrijoje. Lemtingi jie todėl, kad šalyje, kuri ilgai buvo laikoma viena kertinių euro zonos ramsčių, dideles galimybes laimėti turi radikalios politinės jėgos, pasisakančios už Nyderlandų pasitraukimą iš euro zonos („Nexit“).

Nežinia, kaip rinkimai Nyderlanduose ir prasidėję „Brexit“ formalumai paveiks Europos gyventojų nuotaikas, tačiau tai sužinosime balandį, kai prezidentą rinks prancūzai. Kraštutinių pažiūrų Marine Le Pen pergalė šiuose rinkimuose Maltos viltis suvienyti aižėjančią Europą gali gerokai apsunkinti, nes ši politikė yra viena radikaliausių antieuropietiškų veikėjų visoje Europoje, o tikėtis, kad tapusi prezidente ji imsis nuosaikesnės politikos, vargu ar galima.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2017-m

Audra PLEPYTĖ,

URM Europos Sąjungos departamento direktorė

Abejonės dėl Europos Sąjungos svarbos prieš kelerius metus buvo tik kai kurių akademikų teoriniai pašnekėjimai. Pastaruoju metu ES ir liberalios demokratijos principai tapo madingu skeptikų taikiniu. Euroskeptikas dažnai žaidžia žmonių emocijomis, baksnodamas į pasirinktas problemas ir spekuliuodamas prognozėmis apie Europos Sąjungos griūtį. Šįkart pabūkime emocingi kaip euroskeptikai ir pasvarstykime, kodėl Europos Sąjunga yra toks mums svarbus projektas. Atlikime mintinį eksperimentą, kas atsitiktų, jeigu išsipildytų euroskeptiko svajonė ir rytoj atsibustume be Europos Sąjungos.

Sienos Europoje ir „Erasmus“ pabaiga

Visų pirma atsisveikinkime su įprastais patogumais – grįžta sienos tarp Europos valstybių. Skrendate su draugais atostogauti į Graikiją ar Kiprą? Prieš jus bus ilgoka eilutė Atėnų, Kretos ar Nikosijos oro uoste. Tai – geriausias scenarijus, nes gali tekti prieš kelionę apsilankyti ambasadoje Vilniuje ar net siųsti dokumentus vizai į kitą šalį gauti.

Gal esate linkęs užsukti į Suvalkus pigesnių maisto produktų, aplankyti Mozūrų žemę ar pasimėgauti Latvijos paplūdimiais? Veikiausiai teks pamiršti šias keliones ar bent jas kruopščiai planuoti: per ilgos eilės pasienyje, per daug apribojimų.

Šiais „laisvės laikais“ net nesusimąstome, kaip dažnai kertame sieną. Lankome draugus Berlyne, džiaugiamės mažais tarptautinių skambučių įkainiais, muitais neapmokestinta vokiška buitine technika, galimybe dirbti kitoje šalyje, net pamiršdami, ko vertas tūkstančius darbo vietų sukuriantis neribojamas eksportas į ES šalis. Šie dalykai mums tapo tokie įprasti, kad net nesiejame jų su mūsų naryste Europos Sąjungoje.

Tikrą „nokautą“ išgyventų Lietuvos studentai. Juk „Erasmus“ studentų mainai yra labiausiai visą Europos jaunimą vienijantis naratyvas. „O kur tu buvai Erasmuse?“ – klausimas, padedantis pralaužti ledus praktiškai bet kokiame pokalbyje, kuriame dalyvauja Europos jaunimas. „Erasmus“ yra vienas sėkmingiausių ES projektų, kurio pabaiga esmingai apribotų perspektyvą išbandyti, patirti, sutikti ir tapti Europos draugais.

Neegzistuojant Europos Sąjungai, pasibaigtų ekonominiai, kultūriniai, švietimo ir daugelio kitų sričių srautai visame žemyne. Tai, ko mums pavydi visas pasaulis, tiesiog išnyktų. Mūsų anekdotų arsenale nebeliktų šmaikštaus pastebėjimo, kad galite nuo Lietuvos iki Portugalijos nuvažiuoti pamiršę namie pasą.

Europos standartas

Kritikai sakys, kad ne ekonomika ir patogus gyvenimas yra reikšmingiausi dalykai. Daug svarbiau turėti aiškias vertybes, būti sąžiningam, skaidriam ir atsakingam. Bet pamąstykime apie pagal „eurostandartą“ (nemėgstu ir niekad nevartoju šio žodžio, tačiau šiame kontekste jis yra taikliausiais) suremontuotus sovietinius daugiabučius, nes sąvoka „eurostandartas“ galioja ne tik 30 kv. m plotui Justiniškėse, bet ir visai mūsų valstybei.

Standartas – tai norma, pavyzdys, kurį reikia atitikti. Nuo 1990-ųjų ES normos ir vertybės buvo mūsų siekiamybė, pagal juos vertinome savo pažangą. Lietuvoje politikos „europinis standartas“ vis dar egzistuoja. Juk nenorime likti paskutiniai – varžomės su kitais savo kaimynais, kas daugiau pinigų iš šešėlio ištrauks, kas labiau su korupcija kovoja, kieno šalyje žiniasklaida labiau nepriklausoma. Standartai apima praktiškai visas sritis – norime verslo skaidrumo ir švarios aplinkos.

Europos vertybės tapo mūsų kasdienio gyvenimo dalimi ir siekiamybe. Kas dieną daromės ambicingesni ir norintys geresnių, aukštesnių standartų visose srityse, lygiuodamiesi į geriau gyvenančias, o ne su didesniais sunkumais susiduriančias šalis.

Europos Sąjunga kaip saugumo garantas

Netgi atmetus ekonominius nuostolius ir manant, kad europietiškos vertybės yra neva nelietuviškos, lieka kita sritis, dėl kurios niekas nesiginčija, – Lietuvos saugumas. Ar Lietuva be Europos Sąjungos galės jaustis tokia pat saugi? Ar abejodami ES nerizikuojame mūsų šalies nepriklausomybe? Prisiminkime istoriją: ES buvo sukurta siekiant užkirsti kelius karams ir šalių susipriešinimui. Būtent bendradarbiavimas įvairiais klausimais sujungė ES bei jų piliečius ir dabar net negalime įsivaizduoti karinio konflikto tarp ES šalių. Atvirkščiai – tikimasi nekvestionuojamos paramos grėsmės iš išorės atveju.

NATO ir JAV išlieka kertinis Lietuvos gynybos pagrindas. Bet kas tarnaus tarptautiniame NATO batalione Lietuvoje? Jam vadovaus Vokietija, taip pat prisidės ir tokios šalys kaip Belgija, Nyderlandai, Liuksemburgas, Prancūzija. Visos jos – ES steigėjos, suinteresuotos europietiško projekto sėkme. Demokratijos ir laisvos visuomenės idealų saugojimas yra ypač didelę reikšmę turinti motyvacija ne tik amerikiečių, bet ir visos Europos kariams bei sprendimų priėmėjams. Įsiveržimas į euro zonos valstybę (tarkime, Lietuvą) būtų tiesioginis ekonominis smūgis visoms ES šalims. Plėsdami savo ryšius su ES didiname ir savo saugumą. Jeigu rytoj atsibustume be Europos Sąjungos, tai didelė tikimybė, kad nebeturėtume sienos su kaimynais iš Rytų.

Europos Sąjunga nėra duotybė

Ekonominė ir politinė saviizoliacija ir netgi egzistencinė grėsmė valstybei būtų pagrindiniai Lietuvos pasitraukimo iš Europos Sąjungos padariniai. Ar tokios Lietuvos nori euroskeptikai? Veikiausiai ne. Nesakome, kad ES nesusiduria su problemomis. Daugelis priekaištaujame jai dėl per didelės biurokratijos ar reglamentavimo. Bet geriau galvokime apie ES tobulinimą, kaip ji geriau galėtų atliepti šalių ir jų piliečių lūkesčius, nes alternatyvos šiuo metu nėra. Izoliuotis? Šlietis prie Rusijos ir Baltarusijos? Nereikia būti naiviems, kad šiandienos globaliame pasaulyje vieni patys galėsime išlikti saugūs, užtikrinti gerovę mūsų žmonėms ar apginti verslo interesus.

Per daugiau nei 10 narystės ES metų Lietuvoje įvykusius pokyčius traktuojame kaip savaime suprantamus. Jeigu rytoj nebeliktų Europos Sąjungos, staigūs pokyčiai prasidėtų labai greitai. Įvertinkime tai, ką svarbaus turime, ir padarykime viską, ką galime, kad tai išsaugotume dėl savęs ir Lietuvos Europoje.

BFL nuotr.

Kalbėti apie Europos Sąjungos (ir plačiau – Europos) krizę yra madinga. Senąjį žemyną yra apnikusios kelios rimtos krizės, kurios gali tapti Europos saulėlydžio priežastimi.

Viktoras DENISENKO

Viena vertus, ES sunkiai sekasi spręsti pabėgėlių krizę, dėl kurios stiprėja paprastų ES gyventojų nepasitenkinimas. Kita vertus, Europa išgyvena ir geopolitinio nestabilumo laikotarpį, aštrinamą agresyvių Rusijos veiksmų prieš Ukrainą ir Maskvos polinkio į konfrontaciją su Vakarais. Svarbu ir tai, jog Europos Sąjunga dar nėra galutinai atsipeikėjusi po globalios ekonominės krizės, apnuoginusios Pietų Europos valstybių problemas. Visų minėtų procesų fone galvą kelia populistinės ir nacionalistinės jėgos, kurios tikisi anksčiau ar vėliau ateiti į valdžią. Taip pat būtina paminėti, kad, panašu, tai ne vien europinė, bet ir platesnė – globali – dabartinio politinio ciklo problema.

Bendros pasaulinės krizės atspindžiu yra prezidento rinkimai JAV. Respublikonų kandidatas Donaldas Trumpas atspindi tą patį kraštutinį populizmą ir nacionalistinio užsisklendimo bei uždarumo polinkį, kuris vis labiau stiprėja ir Europoje.

Bendros pasaulinės krizės atspindžiu, pavyzdžiui, yra prezidento rinkimai JAV. Respublikonų kandidatas Donaldas Trumpas (dėl kurio iškėlimo nepatenkinti ir dalis šios partijos atstovų) atspindi tą patį kraštutinį populizmą ir nacionalistinio užsisklendimo bei uždarumo – tik, suprantama, su amerikietiška specifika – polinkį, kuris vis labiau stiprėja ir Europoje. D.Trumpas formuoja savo priešrinkiminę retoriką pasitelkdamas bauginančius stereotipus, nevengdamas meluoti, kad sukurtų jam tinkamus (pavyzdžiui, galima prisiminti jo pareiškimą, kad nusikaltimų skaičius JAV nuolat didėja, nors oficialūs statistiniai duomenys liudija priešingą tendenciją.

Ir pačiose JAV, ir kitur pasaulyje tikimasi, kad per šiuos šalies prezidento rinkimus nugalės sveikas protas, t. y. kad vieta Baltuosiuose rūmuose atiteks Hillary Clinton. Būtent ji šioje rinkiminėje kampanijoje simbolizuoja tą sveiką protą. Palyginti su D.Trumpu, H.Clinton atrodo gana nuobodžiai, bet kartu tai yra sveikos, nuspėjamos, turinčios aiškius vertybinius pamatus politikos nuobodumas.

Tačiau neįmanoma numoti ranka ir pareikšti, jog D.Trumpas yra politinė anomalija. Nereikia pamiršti, kad jis laimėjo vidinius Respublikonų partijos rinkimus (primaries), kurie ir atvėrė jam kelią į rinkiminės kovos finalą. Tai rodo, jog D.Trumpo tipo politika turi nemenką palaikymą tiek Respublikonų partijoje, tiek ir JAV visuomenėje. Pažymima, kad būtų neteisinga teigti, jog D. Trumpas yra tik kvailų ar neapsišvietusių rinkėjų kandidatas, nors iš dalies tai atitinka tikrovę. Bet tam tikrą palaikymą D.Trumpas turi ir kituose socialiniuose sluoksniuose. Tenka pripažinti, kad D.Trumpo tipo politika ir retorika šiandien turi paklausą.

Su panašia situacija susiduriame ir šiapus Atlanto. D.Trumpo tipo politikų netrūksta ir Europoje. Tiesa, ilgą laiką jie buvo vadinamosios marginalios politikos atstovai, esantys tikrosios politikos pakraštyje.

D.Trumpo tipo politikų netrūksta ir Europoje. Tiesa, ilgą laiką jie buvo vadinamosios marginalios politikos atstovai, esantys tikrosios politikos pakraštyje.

Tačiau visos straipsnio pradžioje paminėtos krizės atveria jiems kelią ir suteikia vilties užimti rimtesnę vietą politiniame olimpe. Ir tikrai: apie didėjantį kraštutinių jėgų populiarumą Europos Sąjungoje kalbama ne pirmus metus.

Galima pažiūrėti į statistinius duomenis, rodančius nacionalistinių ar kitaip radikalizuotų politinių jėgų populiarėjimą Vakarų Europoje. BBC pateikiami duomenys atskleidžia, kad nacionalistinių jėgų, pasisakančių už uždarumo politiką, pozicijos stiprėja. Jos išeina iš šešėlio į pagrindinę politinę areną. Didžiausią palaikymą tokios jėgos turi Austrijoje (Laisvės partija gavo rinkimuose 35 proc. balsų), Danijoje (Danų liaudies partija gavo 21 proc. balsų), Suomijoje (partija „Suomiai“ surinko 18 proc. balsų) bei ES nepriklausančioje Šveicarijoje (Šveicarijos liaudies partijos rezultatas – 29 proc. balsų). Prancūzijoje Marinos Le Pen Nacionalinis frontas per paskutinius rinkimus surinko 14 proc. balsų.

Šis virusas veikia ne tik Vakarų Europą, bet ir rytinę Europos Sąjungos dalį. Nesutarimai tarp Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano, atstovaujančio partijai „Fidesz“, ir Briuselio eurobiurokratų nėra jokia naujiena, o nacionalistinė partija „Jobbik“ turi šioje valstybėje 21 proc. rinkėjų palaikymą. Vengrija smarkiai kritikuojama už valdžios autoritarinius polinkius, tai akivaizdžiai kertasi su pamatinėmis ES vertybėmis. Šiuo metu panašių problemų atsiranda ir Lenkijoje, kur praeitais metais valdžioje įsitvirtino partijos „Įstatymas ir teisingumas“ atstovai. Jie jau pademonstravo polinkį į stipresnę visuomenės kontrolę bei griežtesnį valdymo stilių. Naujausia Lenkijos valdančiųjų iniciatyva visiškai uždrausti šalyje abortus pašiurpino daugelį žmonių ir buvo įvertinta kaip pasikėsinimas į moters apsisprendimo laisvę.

Vis dėlto radikaliausių (ir pavojingiausių) pokyčių susivienijusios Europos politiniame horizonte gali įvykti kitąmet. 2017 metais svarbūs rinkimai laukia tiek Vokietijos, tiek Prancūzijos: kitąmet vokiečiai rinks parlamentą, o prancūzai – šalies vadovą.

Vokietijoje niekas negarantuoja Angelos Merkel ir jos Krikščionių demokratų partijos pergalės. Šiandien kanclerė, be jokių abejonių, yra viena įtakingiausių politikių Europos Sąjungoje.

Vokietijoje niekas negarantuoja Angelos Merkel ir jos Krikščionių demokratų partijos pergalės. Šiandien kanclerė, be jokių abejonių, yra viena įtakingiausių politikių Europos Sąjungoje.

Būtent ji išlieka savotišku europinio solidarumo garantu, tačiau kartu daug kas Europoje ir apsidžiaugtų, jeigu A. Merkel paliktų dabartinį postą. Vokietija yra kaltinama dominavimu ES ir net savotišku diktatu. Be to, pačioje Vokietijoje pastebimas gana stiprus nepasitenkinimas „europiniu solidarumu“, pirmiausia pasireiškiančiu per tai, kad Berlynas yra gana svetingas pabėgėliams (ir aktyviai ragina kitus parodyti panašų svetingumą). A.Merkel populiarumas blėsta, pastaruoju metu pasitikėjimas ja ir jos politikos populiarumas nuolat mažėja.

Būtina paminėti, kad pabėgėlių tema apskritai suteikia daug laisvės radikaliosioms politinėms jėgoms, kurių retorika grindžiama neapykanta „kitiems“ („svetimiems“). Tos jėgos nepraleidžia progos išnaudoti pabėgėlių klausimo įelektrintą viešąją sferą.

2017 metais rinkimai laukia ir Prancūzijos: šalis rinks prezidentą. Prognozuojama, kad į šį postą gali grįžti Nicolas Sarkozy. Rugpjūčio pabaigoje jis paskelbė, jog nusprendė mesti iššūkį dabartiniam šalies vadovui François Hollande‘ui, kuris sieks būti perrinktas antrai kadencijai.

Kalbant apie N.Sarkozy, būtina prisiminti jo praeitos kadencijos žygdarbius. Tuomet, būdamas Prancūzijos prezidentu, jis prisiėmė taikdario misiją, stabdant 2008 metų rugpjūtį karinį Gruzijos ir Rusijos konfliktą Pietų Osetijos teritorijoje. Daugelis tikriausiai dar atsimena garsųjį Medvedevo–Sarkozy planą, kurio Rusija taip ir neįgyvendino ir kurį iš esmės pažeidė praėjus kelioms savaitėms po pasirašymo, kai pripažino Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę. Vakarų pasaulis (ir pati Prancūzija) faktiškai į tai nesureagavo, ir taip, šio straipsnio autoriaus manymu, atvėrė kelią tragiškiems 2014 metų įvykiams (Krymo užgrobimas, separatistinio konflikto Rytų Ukrainoje kurstymas). Maskvai nebuvo nubrėžta „raudonoji linija“, kurios nevalia peržengti. Didelė politinė ir asmeninė atsakomybė dėl to tenka ir N. Sarkozy.

Čia esama ir daugiau pavojų. Pavyzdžiui, N.Sarkozy neslepia tam tikrų simpatijų Vladimirui Putinui. Šių metų vasaros pradžioje jis svečiavosi Sankt Peterburge vykusiame ekonomikos forume ir susitiko su Rusijos vadovu. Savo pasisakymuoseper šį vizitą N. Sarkozy kalbėjo apie sankcijų Rusijai panaikinimą ir kritikavo JAV politiką. Jam grįžus į valdžią tai gali tapti naujos prancūziškos politinės darbotvarkės dalimi. Pirmiausia būtų siekiama grįžti prie „normalių ir konstruktyvių“ santykių su Kremliumi (tikėtina, paaukojant tam tikslui Ukrainą). Ko gero, tai taptų dar vienu skausmingu išbandymu europiniam solidarumui.

Nepamirškime ir to, jog Prancūzijoje stiprėja ir M. Le Pen partija. Ši politinė jėga yra ne tik euroskeptiška, svajojanti apie galimą „Frexitą“ (Prancūzijos pasitraukimą iš ES), bet ir simpatizuojanti dabartiniam Rusijos režimui. Verta priminti, kad ši partija buvo šelpiama Rusijos pinigais ir tikisi gauti dar daugiau tokios paramos.

Atsižvelgiant į visa tai susivienijusiai Europai gresia gana niūri ateitis. Kas belieka tokioje situacijoje?

Reikia tikėtis, jog blogiausios prognozės vis dėlto neišsipildys (ar bent dalis iš jų taip ir liks tik prognozėmis). ES yra sudėtingas organizmas, kuriame, nepaisant visų aprašytų tendencijų, vis dar dominuoja liberaliosios demokratijos vertybės. Radikaliųjų jėgų populiarumas didėja, tačiau jis dar nėra pasiekęs lemiamo taško. Žinoma, tolesnis šių jėgų populiarumas ar nepopuliarumas tiesiogiai priklausys nuo to, kaip Europos Sąjunga sugebės susitvarkyti su aktualiais iššūkiais (pirmiausia – su pabėgėlių krize).

Nemanyčiau, kad Europos Sąjunga yra lengvai paskandinamas laivas, tačiau pastarųjų metų įvykiai jį iš tikrųjų smarkiai apgadino. Sunku tiksliai pasakyti, kiek realūs yra ES šansai „paskęsti“ (t. y. subyrėti). Bet kuriuo, net ir blogiausiu, atveju šis procesas užtruks ne vienus metus. Kitaip sakant, net paties prasčiausio scenarijaus atveju Europos Sąjunga turės laiko išsigelbėti. Be to, nėra abejonių, kad susivienijusios Europos politiniame elite atsiras nemažai žmonių, kurie stengsis padėti ES ir išsaugoti šį unikalų geopolitinį projektą. Tad pesimistiniai ir optimistiniai pamąstymai šiuo atveju yra lygiaverčiai.

Pirmą kartą šis straipsnis publikuotas portale geopolitika.lt

Geopolitika.lt

L.Viksnio/BFL nuotr.

Rasa VAITKEVIČIENĖ

Tarptautinių tyrimų rezultatai rodo, jog sėkmingesni tie 15-mečiai, kuriems tėvai skaitė knygas vaikystėje, ypač – pirmaisiais mokymosi metais pradinėje mokykloje. Be to, geresni rezultatai tų vaikų, su kuriais tėvai kasdien kalbasi apie mokymąsi, domisi, ką vaikas veikė per dieną, ar kai tėvai pasakoja vaikams įvairias istorijas, diskutuoja politiniais ir socialiniais klausimais.

Jei namuose yra meno kūrinių, pavyzdžiui, paveikslų, klasikinės literatūros ir poezijos knygų, žodynų – tokiomis sąlygomis augančių vaikų pasiekimai statistiškai reikšmingai geresni, nei vaikų, kurie namuose neturi savo bibliotekos.

„Žmogų ugdo pati turtinga kultūrinė aplinka, visas jo sociumas: tarkime, vaikas dažnai mato savo tėvus skaitančius, diskutuojančius apie tai, ką jie perskaitė. Fragmentuotas skaitymas, kai tik peržiūrime naujienų antraštes kompiuteryje, mąstymo nelavina. Romanų, poezijos, mokslinės literatūros, kitų ilgų didelės apimties tekstų nuoseklus skaitymas skatina vadinamąjį „linijinį” mąstymą: jį išlavinę mokiniai pasiekia žymiai geresnių rezultatų, nei skaitantys fragmentuotai“, – sako Švietimo ir mokslo ministerijos Strateginių programų skyriaus vedėjo pavaduotoja, tarptautinių mokinių pasiekimų tyrimų Lietuvoje koordinatorė dr. Rita Dukynaitė.

Netgi atsitiktinis vėlavimas ir pamokų praleidinėjimas statistiškai turi didžiulės reikšmės mokymosi rezultatams.

Tyrimai išryškino dar vieną labai svarbų dalyką: netgi atsitiktinis vėlavimas ir pamokų praleidinėjimas statistiškai turi didžiulės reikšmės mokymosi rezultatams.Štai nė karto nepavėlavęs mokinys surenka 487 taškus, o pavėlavęs vos 5 kartus per paskutines dvi savaites iki tyrimo – 441. O tai – beveik visų mokslo metų įdirbis.

Skaitymas: ugdo, moko, lavina, netgi gydo

„Kuo glaudžiau tėvai susiję su vaiko ugdymu, tuo labiau jie gali paveikti vaiko pasiekimus, jo raidą, psichinę sveikatą, socialinius santykius ir ateities perspektyvą. Tačiau prisiimti mokytojo vaidmenį ne visada reikėtų, o ir ne kiekvienas gali“, – pastebi Mykolo Romerio universiteto profesorė, edukologė Valdonė Indrašienė.

Tyrimai rodo, kad skaitymas yra veiksmingas būdas, padedantis spręsti netgi vaiko emocinius, psichologinius sunkumus, formuojant teigiamas charakterio savybes bei kitus įgūdžius, būtinus sėkmingam asmeniniam, profesiniam ir visuomeniniam gyvenimui. Tam ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje taikomas biblioterapijos – gydomojo skaitymo metodas.

Pasak profesorės, norint paskatinti vaikus skaityti, pirmiausia reikėtų rasti, kas jiems įdomu, ką jie mėgsta skaityti, o jei nelabai mėgsta – ieškoti, kuo jis apskritai domisi, ir paskatinti skaityti apie konkrečius daiktus ar reiškinius, susijusius su asmeniniais pomėgiais. Svarbu skirti laiko mėgstamiems kūriniams aptarti – verta kalbėtis ne tik apie tai, kas patiko ar nepatiko, bet ir kas ypatinga kūrinyje, kuo jis siejasi su vaiko gyvenimu, pomėgiais, kodėl jį verta arba neverta skaityti.

Romanų, poezijos, mokslinės literatūros, kitų ilgų tekstų skaitymas skatina vadinamąjį „linijinį“ mąstymą: jį išlavinę mokiniai pasiekia žymiai geresnių rezultatų, nei skaitantys fragmentuotai

Galima išmėginti „skaitymo su numatymu“ strategiją, kuri yra paremta  atvirų  klausimų, skatinančių  skaitytojo  mąstymą  ir  kūrybiškumą,  formulavimu. Ši strategija taikoma skaitant drauge su vaiku. Pasirenkamas pasakojamojo pobūdžio tekstas, kuris skaitomas ne visas ištisai, bet su pertraukomis, darant pauzes po tam tikrų teksto dalių, jas aptariant ir numatant tolesnę pasakojimo eigą. Tekstas skaitomas dalimis, keliant atvirus, mąstymą skatinančius klausimus, o pauzių metu vaikai įtraukiami į ką tik perskaitytos dalies apmąstymą.

Užduodant klausimus labai svarbu skirti vaikui pakankamai laiko į juos atsakyti.

Tėvams reikia skaityti patiems ir dalytis skaitymu bendrai šeimoje, demonstruojant, kad skaitymas ir jiems teikia vertingos patirties.

Skaitymas niekada negali būti bausmė!

„Kai skundžiamasi, kad vaikas neturi matematinių, gamtamokslinių gebėjimų, tikėtina, kad priežastis kita – prasti skaitymo ir rašymo gebėjimai. O šie įgūdžiai gali nulemti vėlesnius vaiko ir suaugusiojo pasiekimus“, – pabrėžė Švietimo ir mokslo ministerijos Bendrojo ugdymo departamento direktorė Žydronė Žukauskaitė.

Ką daryti tėveliams, kad padėtų savo atžalai?

• Paaiškinkite savo vaikui, kodėl svarbu skaityti. Svarbus yra linijinis skaitymas – skaitymas iš kairės į dešinę ir kiekvieną eilutę, nes šis procesas skatina žmogų mąstyti.

• Asmeniniu pavyzdžiu. Senolių išmintis teigia, kad ko nedarė Jonas, to niekada nedarys Jonelis.

• Rodykite pagarbą knygai: nuplautos rankos, tinkamoje ir švarioje vietoje padėta knyga. Pažiūrėkite, kas šeimoje „altorius“ – televizorius, kompiuteris, knyga ar kita? Ar Jūsų namuose yra knygų, ar apskritai yra skaitoma?

• Bent valandai namuose išjunkite televizorių, kuris apkrauna smegenis nereikalinga informacija, mums to net nejaučiant.

• Gerų namų taisyklėse labai tiktų kasdienė šeimos skaitymo valanda: kasdien kartu su vaiku tuo pačiu laiku skaitykite. Pradėkite nuo penkiolikos minučių – taip neišgąsdinsite savo atžalos. Pati išbandžiau su savo trylikamete dukra – jau skaito šeštą knygą per šią vasarą!

• Aptarkite su vaiku, ką perskaitė: paprašykite papasakoti (stiprinami kalbėjimo įgūdžiai), užduokite klausimų, kurie skatintų lyginti, argumentuoti, interpretuoti (skatinsite mąstyti).

• Perskaitykite vaiko mėgstamą knygą: taip ne tik turėsite apie ką kalbėtis su vaiku, bet ir labiau jį pažinsite.

• Leiskite vaikui skaityti tai, ką mėgsta, bet nepamirškite  ugdyti skonį. Jūsų patarėjas galėtų būti vaiko darželio auklėtoja, klasės mokytoja, lietuvių kalbos mokytoja, bet jei esate labai aktyvus tėtis ir mama, rekomenduojamų knygų sąrašą rasite patys įvedę į paieškos lauką „Lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo bendroji programa“ ir „Lietuvių kalbos pradinio ugdymo bendroji programa“.

• Apdovanokite vaiką už skaitymą: pagirkite už perskaitytą knygą, už rodomas pastangas, ypač kitiems girdint – jis to nusipelnė, nes linijinis skaitymas yra sunkus darbas. Ledų porcija, mėgstamas saldumynas, pasivaikščiojimas, filmo, pastatyto pagal perskaitytą knygą, žiūrėjimas kartu ir kiti dalykai, kuriuos mėgsta Jūsų vaikas. Tačiau labai svarbu – skaitymas negali būti bausmė! Skaitymas negali būti Jūsų pykčio priepuolio bausmė vaikui.

• Visa tai darykite nuolatos ir tik tada, kai esate gerai nusiteikęs.

• Nėščios mamos ir besilaukiantys kūdikių tėčiai, šeimos, auginančios kūdikius – ši žinutė jums. Mokslininkai teigia, kad nuo maždaug septinto nėštumo mėnesio jau reikia skaityti garsiai: paskatinsite savo būsimąją atžalą mąstyti.

• Tapkite aktyviais mokyklos bendruomenės tėvais ir paskatinkite mokyklas, kurias lanko Jūsų vaikai, tapti skaitančiomis mokyklomis. Kartu formuokime skaitančios ir mąstančios visuomenės kultūrą.

• Inicijuokite mokyklos taryboje pasitarimą – ko imsimės, kad mūsų mokykla taptų skaitanti (mąstanti) mokykla. Burkitės po kelis, jei vienam nedrąsu, siūlykite klasės vadovui, klasės mokytojui, auklėtojui, mokyklos administracijai.

• Klasės tėvų susirinkimai, popietės, vakaronės, išvykos – puiki galimybė tikslingai ugdyti skaitymo įgūdžius, kartu – ir mąstymo.

• Nebūtinai skaitome tik grožinę literatūrą, moksliniai, publicistiniai straipsniai, žinynai, enciklopedijos – tinka viskas, kas skatina „smegenų vingius“ dirbti.

• Susitikimai su rašytojais, rašytojų muziejų lankymas, knygų inscenizacijos, naktiniai skaitymai – visa tai tik maža dalis, ką gali tėveliai, kad skatintų savo vaikus tapti skaitančiais.

ES

"Scanpix" nuotr.

Pirmą kartą Europos Sąjungos istorijoje Europos Komisijos (EK) vykdomas tyrimas dėl teisės viršenybės principo laikymosi vienoje iš Bendrijos narių – Lenkijoje įgauna pagreitį. EK pateikė valstybę kritikuojantį raportą ir neįžvelgė pažangos sprendžiant susidariusią padėtį.

Tyrimą EK pradėjo po partijos „Teisė ir teisingumas“ suformuotos naujos valdančiosios daugumos įvykdytų Konstitucinio tribunolo ir viešosios žiniasklaidos reglamentavimo reformų. EK sunerimo, kad tai prieštarauja teisinės valstybės principams. Pagrindinis konfliktas kilo tuomet, kai naujoji vyriausybė paskyrė daugiau Konstitucinio tribunolo teisėjų, nei turėjo, – penkis vietoj dviejų. „Teisė ir teisingumas“ nepripažino buvusios vyriausybės kadencijos pabaigoje paskubomis paskirtų trijų teisėjų.

EK nesiekia ir nenori įsitraukti į politinius ginčus Lenkijoje. Politiniai reikalai yra Lenkijos politikų reikalas, mūsų reikalas – užtikrinti teisės viršenybę.

Konstitucinis tribunolas nurodė, kad vyriausybė privalo palikti anksčiau paskirtus tris teisėjus, tačiau premjerės Beatos Szydlo vadovaujamas ministrų kabinetas atsisako tai įgyvendinti. Be to, naujoji vyriausybė pakeitė teis­mo veiklos tvarką ir gerokai sulėtino sprendimų priėmimo procesą, todėl teismo darbas iš esmės yra paralyžiuotas, o politinė šalies valdžia ir jos sprendimai nėra prižiūrimi. EK nerimą sukėlė ir tai, kad įsigaliojus visuomeninio transliuotojo įstatymo pataisoms vyriausybė gali skirti viešosios žiniasklaidos priemonių vadovus ir stebėtojų tarybų narius.

EK pateikta nuomonė dėl padėties Lenkijoje yra konfidenciali ir birželio pradžioje buvo nusiųsta tiesiai šios šalies vyriausybei. „Nepaisant visų mūsų pastangų, iki šiol nesugebėjome rasti sprendimo dėl pagrindinių klausimų, – spaudos konferencijoje sakė EK viceprezidentas Fransas Timmermanas. – EK nesiekia ir nenori įsitraukti į politinius ginčus Lenkijoje. Politiniai reikalai yra Lenkijos politikų reikalas, mūsų reikalas – užtikrinti teisės viršenybę.“

Manoma, kad EK davė Varšuvai dvi savaites atsakyti į raportą. Jeigu EK netenkins Lenkijos pateikti atsakymai, ji gali pradėti antrąją šios procedūros dalį – rekomendacijų valstybei suformulavimą. Jeigu progresas bei susitarimas ir tada nebus pa­siektas, EK gali pradėti trečiąjį procedūros etapą, kuris numato ES sutarties 7 straipsnio taikymą – nuobaudas. Lenkijai gali būti sustabdyta parama iš struktūrinių fondų arba atimta teisė balsuoti ES Taryboje. Šis straipsnis Bendrijos istorijoje dar niekada nebuvo pritaikytas.

Tačiau svarstymų tai daryti ES istorijoje jau buvo. 1999-aisiais Austrijoje rinkimus netikėtai laimėjo populistinė Laisvės partija ir kartu su Liaudies partija suformavo valdančiąją daugumą, o premjeru netgi pretendavo tapti skandalingasis partijos lyderis Joergas Haideris. Diplomatinė krizė buvo užglaistyta tik po kelių mėnesių, kai J.Haideris savanoriškai pasitraukė iš partijos lyderio pozicijos, nors valdančiojoje koalicijoje partija išliko iki 2002-ųjų.

Prie 7-ojo straipsnio taikymo grįžta ir svarstant padėtį Vengrijoje, kur valdančioji partija „Fidesz“ taip pat dažnai kaltinama balansavimu ties demokratinių principų riba. Būtent reaguodama į padėtį Vengrijoje 2014-aisiais EK galutinai įteisino teisės viršenybės apsaugos sistemą su minėtais trimis etapais.

Šalyje netgi prasidėjo diskusijos dėl Lenkijos ateities Bendrijoje. Neseniai paskelbta apklausa parodė, kad 40 proc. lenkų svarstytų išstojimą iš Europos Sąjungos.

Tuo metu Varšuva abejoja dėl tokio Europos Komisijos vykdomo tyrimo teisėtumo. Partijos „Teisė ir teisingumas“ pirmininkas Jaroslawas Kaczynskis sako, kad taip rodoma nepagarba Lenkijai, – ši procedūra nėra numatyta Bendrijos sutartyse, sukurta biurokratų, o ne politikų ir bet kada gali būti užginčyta Europos Teisingumo Teisme. Panašias pozicijas išreiškė ir Lenkijos premjerė B.Szydlo bei šalies užsienio reikalų ministras Witoldas Waszczykowskis. Šalyje netgi prasidėjo diskusijos dėl Lenkijos ateities Bendrijoje. Neseniai paskelbta apklausa parodė, kad 40 proc. lenkų svarstytų išstojimą iš Europos Sąjungos.

Vis dėlto galimybė, kad Lenkija iš tiesų bus nubausta, nėra didelė, nes bet koks tokio pobūdžio sprendimas turi būti priimamas vienbalsiai ES Vadovų Taryboje. O paramos ir užtarimo Lenkija jau sulaukė: Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas pareiškė, kad vetuos bet kokius bandymus bausti Lenkiją.

Scanpix nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Nėra kito kelio, tik tolesnė integracija į Europos Sąjungą mažinant šalių narių skirtumus, gerinant gyvenimo kokybę. Nesutinku su besiskaldančios Europos apibrėžimu. Mūsų tikslas – dar energingiau ją stiprinti”, – ankstyvą rytą telefonu iš Briuselio tikino už sveikatą ir maisto saugą atsakingas Europos Komisijos komisaras Vytenis Povilas Andriukaitis.

– Spauda mirga nuo antraščių, prognozuojančių Europai liūdnus laikus. Kaip manote, ar iš tiesų sulauksim ES šalių narių išsivaikščiojimo?

– Reikėtų labai aiškiai pasakyti, kad antraštėmis apie ES skaldymąsi norima daryti įtaką visuomenės nuomonei. Štai dabar Europos Parlamente yra dvi frakcijos, viena atstovauja Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijai, antroji – Nacionalinio fronto suburta, siekianti sugriauti ES. Ji ir siunčia įvairaus turinio žinutes, dėl kurių užvirė visa ši košė. Tai sunkina integracijos darbą, bet kito kelio tiesiog nėra. Tik ji prisideda prie ES šalių narių skirtumų mažinimo, gyvenimo kokybės gerinimo Vidurio ir Rytų Europos šalyse, padeda prisivyti pirmaujančias valstybes.

Su besiskaldančios Europos idėja aš nesutinku: ją gali siuntinėti nacionalistai, tačiau sudėtingų klausimų akivaizdoje nacionalistinės tendencijos nepadeda priimti rimtų sprendimų.

– Vis dėlto neatrodo, kad britai juokautų: pakaks referendume balsų persvaros, ir sudie Europai…

– Jungtinė Karalystė yra ir liks išskirtinė. Ji ir stojo į ES su įvairiausiomis finansinėmis išlygomis, susigrąžinimais savo įnašo ir pan. Tačiau jos atstovai visada palaikė vieningos Europos idėją. Jiems patiems naudingiau būtų bendra rinka, bet britų konservatoriai dešimtmetį maitino visuomenę abejotinais pareiškimais ir kritika. Jų pastangos reformuoti Europą juokingos, nes apima nedidelę dalį jų problemų. Britų atvejis panašėja į pavyzdį tų šalių, kurios vis bando stoti, bet niekaip neįstoja (pvz., Norvegija).

Net ir pasitraukdama iš ES Jungtinė Karalystė liktų asocijuota sutartimis, tik tiek, kad nebedalyvautų priimant sprendimus, kaip ir Norvegija, Šveicarija.

Didžioji Britanija negali egzistuoti be asocijuotos sutarties su Rytų Europos Sąjunga, kaip ir negali nutraukti rinkos santykių, prekybos sutarčių ir daugelio kitų dalykų. Tai utopija, tačiau britams patiems teks spręsti. Asmeniškai aš manau, kad visa tai – išpūstas reikalas. Net ir pasitraukdama iš ES Jungtinė Karalystė liktų asocijuota sutartimis, tik tiek, kad nebedalyvautų priimant sprendimus, kaip ir Norvegija, Šveicarija. O likusios ES narės toliau ir energingiau stiprins šią sąjungą.

– O jei britų pavyzdžiu nuspręstų pasekti ir daugiau ES šalių?

– Nenoriu kalbėti apie jokius nenumatytus pokyčius – bus tik numatyti! Visame pasaulyje netrūksta veikėjų, norinčių ES projekto griūties. Visiems jiems atsakau: ES gavo Nobelio taikos premiją, taigi esame pasauliniai lyderiai! 28 valstybių sostinėse turėtų kaboti šios premijos simbolika.

Nors Lietuvoje ir kurstomos Rytų politikos fobijos, Vladimiro Putino režimas nėra amžinas.

Net Amerikos žemynams nepavyko sukurti nieko panašaus, todėl visos šios skeptikų kalbos – niekai. Visada bus radikalų ir nacionalistų, kurstančių įvairias fobijas, turinčių potraukį prie jėgos kulto, diktato, bet jie praloš. Nors Lietuvoje ir kurstomos Rytų politikos fobijos, Vladimiro Putino režimas nėra amžinas. Šie procesai judės, o mes ir toliau kursime Europą be dalomųjų ir skiriamųjų linijų. Lietuva turi tvirtą perspektyvą.

– Kokius pokyčius sveikatos sektoriuje lėmė Lietuvos narystė ES? Kokių permainų sveikatos apsaugos sistemoje galime tikėtis artimiausiu metu?

– Netrukus visoje ES kursime retų ligų cen­trus, tai leis užtikrinti daug kokybiškesnį gydymą. Šiuo metu Lietuvoje tai neįmanoma: nėra nei klinicistų, nei klinikinės patirties, nei klinikinių tyrimų. Tačiau integravęsi į bendrą referencijos tinklų sistemą turėsime retų ligų cen­trą su dar keturiomis ar penkiomis Vidurio Europos valstybėmis. Tokie centrai sudarys tinklą, kuris taps didžiuliu postūmiu mokslui, gydymui, tyrimams. Įsivaizduokite, kiek galimybių atsivers.

Lietuva pasienyje turi puikių ligoninių, tai kodėl tuo nepasinaudoti latviams, kuriems iki Rygos šiandien tenka važiuoti 80 km?

ES šalių narių infrastruktūra nevienoda, taigi susidaro paradoksali situacija: Ispanijos pasienyje pakankamai daug ligoninių, o Portugalijos teritorijoje 100 km spinduliu gerų centrų nėra. Tai kodėl portugalams nepasinaudoti kasdieniu gydymusi Ispanijos gydymo įstaigose? Tą patį galėtume pritaikyti ir kitoms šalims kaimynėms: Bulgarijai ir Rumunijai, Slovakijai ir Čekijai, taip pat – Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Lietuva pasienyje turi puikių ligoninių, tai kodėl tuo nepasinaudoti latviams, kuriems iki Rygos šiandien tenka važiuoti 80 km?

Taip pat visuomenei būtina nuolat priminti, kad sveikata nėra vien tik sveikatos ministro rankose.

– Kaip Lietuvai pavyksta panaudoti ES lėšas?

– Kadangi žinau visų 28 ES šalių padėtį, galiu lyginti ir matyti, kad Lietuva priklauso prie tų šalių, kurios ES lėšas panaudoja gana efektyviai. Laikyčiau mūsų šalį geru pavyzdžiu. Lietuvos pastangos davė rezultatų – sukurti funkcionuojantys klasteriai. Galima sakyti, dėl jų mažėja mirštamumas nuo ūmių insultų ir infarktų, vis dar džiaugiamės ir mažiausiu naujagimių mirtingumu ES.

– Į ką dar siūlytumėte atkreipti dėmesį Lietuvos sveikatos srities politikams?

– Kaip komisaras, negaliu nurodyti Lietuvai, bet kaip Lietuvos pilietis ir buvęs sveikatos apsaugos ministras, pakankamai gerai išmanantis šį sektorių, manau, kad lėšos iš struktūrinių ES fondų turėtų būti naudojamos elek­troninių paslaugų teikimui užtikrinti, sveikatos sistemos paslaugų prieinamumui gerinti. Pirminė ir antrinė sveikatos priežiūra turėtų būti sujungtos į bendrą sistemą. Taip pat kviesčiau pasinaudoti Europos fondo strateginėmis investicijomis. Lietuva galėtų pasekti Airijos pavyzdžiu: ten pirminei sveikatos priežiūrai sukurta platforma leido sustiprinti integruotų modelių kūrimą savivaldybėse. Socialiniai ir medicinos darbuotojai, psichologai dirbdami drauge kompleksines paslaugas gali teikti ir pacientų namuose.

Lietuva galėtų pasekti Airijos pavyzdžiu: ten pirminei sveikatos priežiūrai sukurta platforma leido sustiprinti integruotų modelių kūrimą savivaldybėse.

Medicinos infrastruktūra dažniausiai finansuojama iš struktūrinių fondų, bet pritraukti lėšų galima ir pasinaudojant Airijos patirtimi – pasitelkiant privačius investuotojus: taip iki 2020 m. būtų galima turėti ne tik struktūrinių fondų asignavimus, bet ir papildomų lėšų, pritrauktų per Europos investicijų banką.

– Medikai ir slaugytojai Lietuvoje uždirba vis dar labai mažai, palyginti su kitų ES valstybių sostinėmis. Kokia priežastis neleidžia esamos situacijos keisti?

– Lietuvoje nemėgstame solidarizuotis, ignoruojame galimybę sukurti bendrą galimybę. Norime turėti atskiras pinigines, tik va bendra nacionalinė šalies piniginė per maža. Tačiau situacija nesikeis, jei patys prie jos neprisidėsime. Mūsų medikai tebedirba už menkus atlyginimus, nes nenorime prisidėti prie bendros pinginės, tad lieka mokėti iš kišenės papildomai. Tai kur logika? Siūlyčiau nesitaikstyti su tokiu prastu piniginės turiniu ir jį padidinti. Pakaktų lėšų perskirstymo, ir jau turėtume papildomą milijardą eurų į biudžetą.

Šiandien šalyje skirtumas tarp turtingesnių piliečių ir „biedniokų“ be galo didelis. Pagal šį skirtumą Lietuva pirmauja ES.

Bet tai ne Europos Komisijos, o visų Lietuvos rinkėjų reikalas. Formuojant šalies mokesčių politiką reikėtų atsižvelgti į tai, kokią dalį savo pajamų gyventojai skiria maistui. Ji neturėtų sudaryti didžiosios pajamų dalies, kad dar liktų sveikatai, mokslui ir pan. Perskirstę lėšas turėtume iš ko sustiprinti sveikatos, švietimo, kultūros sektorius, sumažintume skurdą, šiek tiek gerėtų skurstančiųjų padėtis. Šiandien šalyje skirtumas tarp turtingesnių piliečių ir „biedniokų“ be galo didelis. Pagal šį skirtumą Lietuva pirmauja ES.

– Matyt, dėl valstybės skurdo galvą naujam gyvenimui kelia ir tokios ligos, kaip tuberkuliozė?

– Tuberkuliozė – socialinė liga, atgyjanti, kai valstybės piniginėje nebėra pakankamai lėšų. Laikas kalbėti apie didesnį jų perskirstymą. Tokiu pat keliu nori sukti ir dešinioji Amerika, priešingu atveju 36 mln. žmonių neturės sveikatos apsaugos, tačiau tai nepriimtina demokratams. Taigi neturėtume pamiršti, kad sveikata – bendras reikalas, labai svarbus visos valstybės išteklius, ir į jį negalima žiūrėti pro pirštus.

– O kaip siūlote spręsti mažesniuose Lietuvos miestuose medikų laukiančių, bet vis rečiau jų  sulaukiančių pacientų problemą?

– Ne viskas taip juoda, kaip piešiate. Štai, pavyzdžiui, Radviliškyje situacija – ne pati prasčiausia: yra poliklinika, ligoninė, iki Šiaulių vos 17 km, bet jei gyvenate Dysnoje ar Nemunėlio Radviliškyje – sutinku, medikai toli. Ką daryti? Dabartinę situaciją galima keisti suteikiant studentams galimybę mokytis už valstybės biudžeto lėšas. Pasirašius susitarimą, kad studijuojantieji, įgiję reikiamą kvalifikaciją, atsižvelgs į visuomenės poreikį ir kelerius metus atidirbs paskirtoje ligoninėje.

Kodėl Vyriausybė negali parengti kontraktinių susitarimų? Atrodytų, sąžininga: jei studijuodamas naudojaisi viešaisiais finansais, baigęs studijas trejus ar ketverius metus padirbėsi Nemunėlio Radviliškyje. Dėl to atsirastų daugiau aiškumo, nepanorusiems dirbti pagal paskyrimą tektų susimokėti pinigų sumą, kuri buvo skirta valstybės. Tačiau šiandien už viešuosius finansus mokslus baigę medikai lieka kurti visuomenės poreikiams ir renkasi darbą didmiestyje. Taigi baigiau mokslus, ir čiau, bambino.

– Septynioliktasis Lietuvos sveikatos apsaugos ministras Juras Požela kritikuojamas dėl jaunystės (34 m.), nesamos patirties, autoriteto trūkumo… Jūsų vertinimu, ar pakanka ministrui vien ambicijų daryti reformas sveikatos sektoriuje?

– Yra sričių, kuriose būtina turėti bazinių žinių, nepakanka vien politinio lojalumo,  priešingu atveju žmogus, atsidūręs toje kėdėje, negalės priimti strateginių sprendimų. Ne todėl, kad nenorėtų, – jis tiesiog neturi reikiamos kompetencijos.

BFL

Per 10-metį ES gavome papildomus šešerius gyvenimo metus – tiek per tą laiką pailgėjo mūsų vidutinė gyvenimo trukmė. Nauji keliai, geresnė vandens kokybė, kokybiškesnės medicinos paslaugos – pokyčių daug ir už juos ačiū ES milijardams. Mažiausiai pasikeitė tai, ko taip paprastai nenusipirksi, – vertybės.

Aušra LĖKA

„Pabėgėlių problema Europoje parodė, kad daugelis pokyčių Vidurio ir Rytų Europoje, taip pat ir Lietuvoje, tik paviršiniai. Tai tarsi nauja Berlyno siena. Vienoje pusėje – pasitikėjimas, kitoje – svarbiausias tu pats ir tau artimi žmonės, o visi kiti, ar būtų užsieniečiai, ar gėjai, yra blogis. Nepasitikima kitoniškais, trūksta tolerancijos. Tai uždaros, klientelistinės visuomenės požymiai. Atvirumo – tik daigai, nors jų ir vis daugiau. O tai susiję ir su kūrybiškumu, vaizduote, be ko neįmanomas inovatyvumas ir pažanga. Gerovės šuolis akivaizdus, bet daugumos struktūrinių, ilgalaikę pažangą lemiančių rodiklių, pavyzdžiui, inovacijų, valdymo, demokratijos kokybės, pokyčių beveik nėra arba jie labai maži“, – Lietuvos 10-mečio pokyčius sveria ESTEP (konsultacinės įmonės, besispecializuojančios ES finansinės paramos ir kitų ES galimybių srityje) partneris ir vadovas dr. Klaudijus Maniokas.

Buvęs Lietuvos derybų dėl narystės ES vyriausiojo derybininko pavaduotojas ir Europos komiteto prie Vyriausybės generalinio direktoriaus pavaduotojas prisipažįsta, kad ir jo paties lūkesčiai buvo kur kas didesni: „Transformacija neįvyko, nors labai tikėjausi, kad įvyks, kad bus iš esmės pasistūmėta gerovės valstybės link, pradėtos iš esmės spręsti socialinės problemos.“

K.Maniokas kartu su grupe bendraautorių, pasitelkę pagrindinius makroekonominius bei makrosocialinius ir specialius sintetinius rodiklius, plačiame kontekste išanalizavo, kiek Lietuva pasistūmėjo europėjimo kryptimi tiek materialiuoju, tiek vertybiniu aspektu. Tyrimų išvados ir įžvalgos – ką tik išleistoje knygoje „Pirmasis Lietuvos dešimtmetis Europos Sąjungoje: transformacija ar imitacija“.

Gyvenome ne tik iš ES pinigų, bet ir iš idėjų

Lūkesčiai siekiant peržengti aukštą ES slenkstį buvo tokie didžiuliai, lyg per naktį savaime būtų įmanoma virsti pasiturinčia vakarietiška valstybe. Ir iš tiesų pagal gyvenimo kokybės standartų priartėjimą prie ES vidurkio tarp 2004–2007 m. į ES įstojusių šalių esame lyderiai – BVP gyventojui pakilo net 23 procentiniais punktais, 2013 m. šiuo rodikliu pirmą kartą aplenkėme savo amžiną konkurentę Estiją.

Tiesa, vis dar tesiekiame tik tris ketvirtadalius ES vidutinės gerovės lygio. Daugumoje įvairių tarptautinių indeksų ir rodiklių Lietuvos vieta irgi ne ką tepakito, bet tik todėl, kad ir kitos šalys nestovėjo vietoje.

Bet Lietuvos ekonominė pažanga nenuneigiama net atmetus statistinį efektą: į ES įstojus Rumunijai ir Bulgarijai bei sumažėjus BVP Pietų Europoje krito ES vidurkis, be to, Lietuvoje šiam rodikliui įtakos neišvengiamai turėjo rekordiškai mažėjantis gyventojų skaičius – 2004–2013 m. emigravo per 440 tūkst. žmonių, arba beveik 13 proc. gyventojų, mažėjo gimstamumas.

Pažangą daugiausia lėmė ES. Lengviausia suskaičiuoti materialinį ES indėlį: per 10-metį ES investavo į Lietuvą 16,2 mlrd. eurų, ES struktūrinių fondų parama sudarė 54 proc. visų kapitalo investicijų, o ekonominės krizės metais – net 80 proc.

Daugiausia teko transporto sričiai (26,5 proc.), aplinkos apsaugai ir energetikos infrastruktūrai (24,9 proc.), mokslo plėtrai (23 proc.), sveikatos ir socialinės apsaugos infrastruktūrai (15 proc.). Rekonstruoti keliai, geležinkeliai, nuotekų valymo ir kiti vandentvarkos įrenginiai, atnaujintos elektros jungtys, renovuotos šildymo sistemos, įspūdinga internetinio ryšio plėtra, rekonstruotos mokyklos, ligoninės ir kitos socialinės apsaugos institucijos. ES ir privačiam verslui padėjo prisitaikyti prie išaugusios konkurencijos, pavyzdžiui, net 40 proc. visų Lietuvos įmonių, įdiegusių technologines inovacijas 2008-2010 m., tai padarė su ES parama.

Didžiausius pokyčius Lietuvoje per pastarąjį 10-metį lėmė būtent ES institucijos – taip mano net 73 proc. politinio elito (2014 m. apklausa), daug mažesnę įtaką padarė Prezidentė Dalia Grybauskaitė (48,6 proc.), Lietuvos vykdomosios valdžios institucijų vadovai (47,3 proc.), Prezidentas Valdas Adamkus (43,2 proc.), verslas (41,9 proc.), o mažiausiai prie pokyčių prisidėjo profesinės sąjungos.

Kad ir kaip apmaudu, ES milijardai ryžtą daryti pažangias reformas pakeitė įvairių interesų grupių kova dėl jų paskirstymo, paskatino kurti į verslo organizacijas panašias partijas, turinčias vienintelį tikslą – pasipelnyti iš ES fondų.

„Prieš stojant į ES ilgas prisiderinimas prie ES standartų viešosios politikos darbotvarkei suteikė turinį. Tapus ES nare netrukus to nebeliko. Bet neatsirado ir iniciatyvos. Didelė dalis 10-mečio ES iniciatyvų susiję su naryste ES“, – apgailestauja dar vienas minėtos knygos bendraautoris Darius Žeruolis, ESTEP partneris, buvęs Vyriausybės kanclerio pavaduotojas ES reikalams.

Mokslininkai suregistravo 40 svarbiausių 2004–2012 m. politinių iniciatyvų, ir tik apie 10 jų buvo nesusijusios su ES. Dauguma kitų 10-mečio viešosios politikos iniciatyvų – elektros jungčių projektai su Švedija ir Lenkija, paslaugų direktyvos įgyvendinimas, „Rail Baltica“ projektas – buvo tiesiogiai ar netiesiogiai susijusios su ES.

K.Maniokas apgailestauja: Lietuvai trūksta savarankiškos, originalios iniciatyvos, politinės lyderystės. Čia ES padarė meškos paslaugą, nes leido savarankišką iniciatyvą pakeisti išorine. Apskritai mažiausiai pažangos pasiekta tose viešosios politikos srityse, kuriose politikos formavimo ir įgyvendinimo kompetencija priklauso nacionalinėms vyriausybėms, – tai sveikatos apsauga, švietimas ir socialinė apsauga.

Tiesa, vienas geriausių Lietuvos rodiklių – švietimo srities: 51,3 proc. 30–34 metų asmenų turi aukštąjį išsilavinimą (čia Lietuvą lenkia tik Airija ir Liuksemburgas), o 2004 m. tokių tebuvo 31,1 proc. Tačiau kokybiniai rodikliai kur kas prastesni nei kiekybiniai: PISA tyrimų duomenimis, Lietuvos mokinių skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų pasiekimai yra mažesni nei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių.

„Patys stumti savęs į priekį, t.y. formuluoti tinkamų viešosios politikos prioritetų, nemokame. Per tuos 10 metų buvo galimybių sutvarkyti daugelį dalykų, ypač gerovės srityse, bet to neatsitiko. Transformacijos neįvyko, bet negali ir sakyti, kad tik imituojame europėjimą“, – vertina K.Maniokas.

Jo manymu, tikrai nėra taip, kad tik statome Potiomkino kaimus su padažyta žole, kaip XVIII a. Rusijos didikas Grigorijus Potiomkinas, norėdamas sužavėti imperatorę Jekateriną II, kai jos kelionės maršrute įkūrė butaforinių kaimų, pastatė muliažų, o prie jų – išsipusčiusių baudžiauninkų, kurie linksmai sveikino pravažiuojančią imperatorę.

Nors, kaip pripažįsta tyrėjai, pertvarkų imitacijos esama nemažai, o olandai, vokiečiai, prancūzai į visą Vidurio ir Rytų Europą žiūri kaip į Potiomkino kaimą – kad čia mažai realių pokyčių, bet daug pseudorealybės. Bet K.Maniokas nemano, kad Lietuva – ištisas Potiomkino kaimas su jo prižiūrėtojų tinklu, nors to esama.

Pavyzdžiui, tokią pseudorealybę dabar gina profsąjungos, bandydamos išlaikyti neveikiantį Darbo kodeksą. „Joms naudinga vaizduoti, kad Lietuvoje plačiausios garantijos Europoje ir jie jas gina. Bet per krizę privačiose verslo įmonėse atleista trečdalis, kai kur – pusė darbuotojų, ir jokios garantijos nesuveikė“, – primena K.Maniokas.

Atotrūkį tarp deklaracijų ir realybės rodo ir nesurenkami mokesčiai. Arba, pavyzdžiui, valstybės valdyme giriamasi moderniu strateginiu planavimu, poveikio vertinimu, tačiau, nors tai formaliai įdiegta, daugeliu atvejų turi mažai ką bendra su tuo, kaip turi būti iš tikrųjų. Tyrėjai konstatuoja, kad dviguba tikrovė ženkli ir žemės ūkio, kaimo plėtros politikoje (pavyzdžiui, veterinarijos ir maisto saugos, darbų saugos, sveikatos darbe reikalavimai daug kur tiesiog popieriniai, apsiribojantys parašų surinkimu) ar švietimo sektoriuje.

Pasitenkinimą gyvenimu padidino išorės pavojai

Net 42 proc. lietuvių 2004 m. narystę ES visų pirma ir tapatino su ekonomine gerove (po 10-mečio tokių liko 18 proc.), bet ne visus ji pasiekė vienodai – socialinės nelygybės mastai Lietuvoje per pastaruosius 10 metų nepasikeitė.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorės dr. Ainės Ramonaitės bei kitų tyrėjų apklausos duomenimis, tik 2 proc. respondentų mano, kad jų statusas, palyginti su 1990 m., pakilo per tris ar daugiau pozicijų pagal 10 balų skalę, daugiau nei ketvirtadaliui atrodo, kad tiek nukrito, mažėja save priskiriančiųjų viduriniam sluoksniui.

Nepaisant ekonomikos augimo, tiek 1990, tiek 2012 m. Lietuvoje patenkintų gyvenimu buvo 44 proc. Toks pesimizmas neadekvatus realybei. Vertinimus galėjo iškreipti ir itin dideli visuomenės lūkesčiai dėl narystės ES, ir politinės korupcijos tendencijos. Tai prisidėjo ir prie didelių emigracijos mastų, ir prie taip per 10-metį ir nesumažėjusio nepasitikėjimo Lietuvos institucijomis, menkėjančio rinkiminio aktyvumo (skirtumas tarp rinkėjų aktyvumo per parlamento rinkimus 1990 ir 2012 m. yra didžiausias ES).

Tačiau nuo 2012 m. rudens Lietuvos gyventojų pasitenkinimas gyvenimu staiga pradėjo didėti: nuo labiausiai pesimistiškai nusiteikusios visuomenės ES per kelerius metus šoktelėjome iki vidurkio ir net aukščiau: 2014 m. patenkinti gyvenimu buvo 69 proc., o 2015 m. pradžioje – jau net 74 proc. gyventojų.

„Patenkintų gyvenimu per kelerius metus padaugėjo 25 procentiniais punktais. Gal keičiantis geopolitinei situacijai žmonės suprato, kad pas mus ne taip jau blogai ir kiek daug ką turime prarasti. Išorės grėsmė atliko mobilizacijos vaidmenį. Mūsų visuomenei trūksta pasitikėjimo, užuot laimingai gyvenus, auginus vaikus, vis dar reikia mobilizacijos, vėliavos. Kai stojome į ES, NATO, tokią vėliavą turėjome, o kai įstojome – neradome, kas vienytų, mobilizuotų. Tai ribotos visuomenės bruožas“, – atkreipia dėmesį D.Žeruolis.

Apklausos rodo ne tik pokyčių vertinimo neadekvatumą, bet ir didžiulį atotrūkį tarp elito ir visuomenės nuomonių. O elito ir visuomenės nuomonių sutapimas bei pasitikėjimas vieni kitais – vienas pagrindinių demokratijos konsolidacijos veiksnių.

Didžioji dalis apklausto politinio elito (63,6 proc.) buvo labai arba daugmaž patenkinti demokratijos veikimu Lietuvoje, o visoje visuomenėje tokių – vos 39 proc. Skiriasi ir pasitikėjimas žmonėmis, valdžios institucijomis. Nors kartais viešoji nuomonė neatitinka objektyvių rezultatų. Žmonės nuo sovietinės okupacijos metų nutarę, kad viskas, kas susiję su valdžia, yra blogai, ir savo nuomonę grindžia tokiais stereotipais, bet ne objektyviais pavyzdžiais.

O gal politinei klasei gyvenimas atrodo gražesnis, nes ji labiausiai ir pasinaudojo ES finansinėmis injekcijomis, dalį jų nusavindama, – administracinės korupcijos mastai beveik nesikeičia? Pasak K.Manioko, nepaisant blogųjų pavyzdžių, tikrai negalima sakyti, kad ES struktūrinė parama pasiekė tik saujelę: ES pinigų buvo paberta plačiai, kad visi gautų bent po trupinį, pajustų ES naudą, – tokia buvo pagrindinė politinė logika. Nusivylimo šaknys gilesnės. Beje, ir tuo nusivylimu nesame kokie išskirtiniai – to yra visose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, o lietuviai smarkiai optimistiškesni, pavyzdžiui, palyginti su visiškai nusivylusiais vengrais.

Antra vertus, K.Manioko nuomone, per daug peikti savo politinės klasės negalime, nes ji nėra kažkuo labai blogesnė nei visuomenė: turime, ko esame verti, kai kuriuo požiūriu netgi geriau, nei nusipelnėme, pavyzdžiui, elito nuomonė daug pozityvesnė, labiau nukreipta į pokyčius, į modernumą.

Be to, tai ne tik politinės klasės, bet ir visuomenės, rinkėjų problema. Tyrimai rodo, kad tik nedidelei daliai mūsų rinkėjų rūpi programinės nuostatos, jie politiką supranta kaip klientelistinę (kai stengiamasi patenkinti tik tam tikros grupės žmonių, „klientų“ interesus), ir didelė dalis partijų tuo ir grindžia savo veiklą – jos ateina į valdžią užvaldyti tam tikrų valstybės išteklių ir padalyti jų savo klientams postų ar kitu pavidalu.

„Kai rinkėjus mobilizuoja asmenybės, klientelistiniai tikslai, sunku tikėtis, kad politikai kels nepopulistines iniciatyvas, ypač prieš rinkimus. Tad prieš rinkimus ir siūlo, pavyzdžiui, progresinius mokesčius. Nuoseklių, programiškai apmąstytų idėjų nedaug, nes politikams neracionalu jas kelti. Bet ir tokių atsiranda. Auga jaunesnė rinkėjų karta, ir ji labiau balsuos už programas, atsiras daugiau iniciatyvos“, – tikisi K.Maniokas.

O klientelistiniai santykiai vyrauja ne tik Lietuvoje – absoliučioje daugumoje pasaulio valstybių. Tik kokios 20–30 valstybių perėjo į programinį politikos pagrindą. Tos valstybės yra pačios pažangiausios.

Akivaizdu, kad ES nepalietė giluminių dalykų: visuomenės ir elito santykio, socialinio kapitalo – pasitikėjimo kitais žmonėmis, valstybės institucijomis, gebėjimo kolektyviai veikti (tai matyti nuo namų renovacijos iki valstybės valdymo). Nors  pagal gyvenimo kokybės rodiklius esame vis panašesni į senąsias ES šalis, pagal vertybes vis dar esame arčiau ten, kur buvome. „Vertybinės orientacijos pagal daugelį ašių – kaip Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos“, – konstatuoja K.Maniokas.

Giluminiams struktūriniams dalykams pakeisti reikia laiko. Reikia ir investicijų. Bet, kaip pabrėžia K.Maniokas, investicijomis į infrastruktūrą čia nieko nepadarysi – reikia investuoti į kolektyvinį veiksmą, į bendruomenes, remti kultūrinę veiklą, bendrus renginius. Pavyzdžiui, įsitraukusiųjų į nevyriausybinių organizacijų veiklą 1990 m. buvo 22 proc. (Europos vertybių tyrimas), o 2012 m. – tik 12 proc. (Pilietinės galios indeksas). Nors šių organizacijų per pastaruosius 20 metų daugėjo, pusė jų nebuvo funkcionuojančios. Tai rodo vis dar žemą socialinio kapitalo lygį ir menką pasitikėjimą kitais.

Vadinamųjų minkštųjų investicijų reikia daugiau nei dabar. Taip, ten daugiau pavojų išplauti pinigus, tad reikia daugiau protingo administravimo. Bet, K.Manioko teigimu, jei visuomenėje nėra pasitikėjimo, nebus ir inovatyvumo – visa tai labai susiję dalykai.

Ne lyderiai, bet geriau už vidurkį

Vis dėlto vertindamas, kaip Lietuvos pažanga atrodo kitų šalių, kartu su ja prieš 10-metį ir vėliau įstojusių į ES, kontekste, K.Maniokas Lietuvą mato aukščiau vidurio kartu su Slovakija, Lenkija, Latvija: „Lietuva – be akivaizdaus atkritimo kaip Vengrija, bet ir be aiškios pažangos, judėjimo į priekį kaip Estija. Tarp mūsų nėra milžiniško atotrūkio, bet Estijoje geresnių užuomazgų gerokai daugiau nei pas mus.“

Pagal ekonominės konvergencijos rodiklius tarp mūsų ir estų atotrūkio nėra, bet struktūriniuose dalykuose jie gerokai pažengę į priekį, ypač inovacijų, kūrybiškumo, valdymo kokybės požiūriu. „Estija jau pasidarė pagrindą šuoliui ateityje. Mes kol kas tokio pagrindo neturime“, – konstatuoja K.Maniokas. Tai reiškia, kad dėl ilgalaikių reformų atidėliojimo ir vykstančių demografinių pokyčių (emigracijos ir dirbančių gyventojų dalies visuomenėje mažėjimo) Lietuvoje po kito dešimtmečio ekonominė konvergencija gali sulėtėti ir galime tapti stagnuojančia ES periferija.

D.Žeruolis mini ir tokį faktą: pavyzdžiui, pagal tokį socialinio kapitalo indikatorių kaip laisvalaikis – kiek žmonių lanko kiną, teatrą, skaito knygas, kiek patys dalyvauja tokioje veikloje – estai labai arti šios srities lyderių skandinavų. O mes toli nuo jų, čia mus lenkia ir latviai.

Bet mes tikrai ne prie atsiliekančiųjų. Štai Vengrija, prieš 10-metį buvusi tarp pirmaujančiųjų, dabar visiškai „atkrito“. Prie autsaiderių – ir 2007 m. į ES įstojusios Bulgarija, tik šiek tiek už ją geriau atrodanti Rumunija.

Yra Lietuvoje ir dinamikos centrų versle, inovacijų srityje, ir lyderystės užuomazgų partijose. Kad ir vėluodami, tapome Šengeno zonos nariais, įsivedėme eurą, realizuojame energetinių jungčių projektus. Lietuvos mobiliojo ryšio rinka – viena konkurencingiausių ES, Lietuva už šias paslaugas moka mažiausiai ES, o tai rodo aukštą konkurencijos lygį rinkoje. Kažkam sugebame susitelkti.

Galų gale net ir geopolitinė įtampa gali suvaidinti teigiamą vaidmenį telkiant visuomenę. Pavyzdžiui, prie Estijos ar Latvijos pažangos prisidėjo ir tai, kad jų visuomenėms teko spręsti etninio išlikimo klausimus ir jos labiau susitelkė.

Yra Lietuvoje ir negatyvių tendencijų, visų pirma tai gyventojų mažėjimas, akivaizdus regioninis netolygumas. Pasak K.Manioko, negalima nusiraminti, kad viskas neatgręžiamai pajudėję: vieni kiti rinkimai su vyraujančiu klientelizmu, dar daugiau bandymų užgrobti valstybę, ir turėtume kitokį vaizdelį. Vis dėlto, jo matymu, nors Lietuvoje radikalaus proveržio neįvyko, bet esama nemažai galimybių nuosekliai judėti į priekį.

„Nieko neprarasta, jei tik atsirastų daugiau lyderystės, noro, gebėjimų, pilietinės visuomenės postūmio. Gyvenimas atveria daug galimybių, turime daug gerų pagrindų, bet reikia susikoncentruoti į visuomenės kokybę, sutelktumą, reikia labiau pasitikėti žmonėmis, būti atviresniems, pasitikėti savimi. ES čia labai daug neduos, juk ir pati dabar turi daug šios srities problemų. Reikia judėti į priekį remiantis vidiniais gebėjimais, daugiau investuoti į kolektyvinio veiksmo problemų sprendimą, bendruomeninius tinklus, jų aktyvinimą“, – neabejoja K.Maniokas. Galų gale reikia, kad rinkėjai balsuotų už programas, o ne patronus ir mecenatus.

Tad kaip patys knygos apie pirmąjį Lietuvos 10-metį ES autoriai atsako į savo pačių užduotą klausimą: ar tai buvo transformacija, ar imitacija?

„Nei viena, nei kita. Stojant į ES transformacijos lūkestis buvo didžiulis, bet ji tikrai neįvyko. Vis dėlto pokyčių per 10-metį rodikliai rodo, kad judėjimas į priekį nepaneigiamas – tai atsakas pesimistams ir kritikams, sakantiems, kad viskas tik blogiau. Deja, giluminių visuomenės pokyčių dar nedaug“, – mokslininkų tyrimų išvadas apibendrina K.Maniokas.

Scanpix

Finansai. Kaip bankrutuoti daugybę kartų iš eilės, prasiskolinti pusei amžiaus į priekį ir vis tiek neiškristi iš ratų, į kuriuos pats kaišioji pagalius, atsakyti gali tik tai savo kailiu patyrusi Graikija.

Prieš porą savaičių vienas neprisistatęs Europos Komisijos pareigūnas regioniniam Vokietijos verslo laikraščiui „Handelsblatt“ prasitarė manantis, jog tikėtis, kad Graikija iki gegužės 12 d. sukrapštys 750 mln. eurų, kuriuos iki šios datos privalo sumokėti Tarptautiniam valiutos fondui (TVF), yra visiškas absurdas. Na, nebent Europos centrinis bankas leistų pasiskolinti iš skubiosios pagalbos rezervo (paprastai sakant, paimti „greitąjį kreditą“), o tai savaime būtų dar absurdiškesnis dalykas.

Šie žodžiai išsipildė su kaupu. Jau po kelių dienų Graikijos premjeras Alexis Tsipras parašė konfidencialų, tačiau netrukus pagarsintą laišką TVF vadovei Christine Lagarde, kuriame prisipažino, kad Graikija pinigų įmokai tikrai neturi. Savo ruožtu Graikijos finansų ministras Yanis Varoufakis (beje, irgi raštu) pareiškė, kad tolesni šalies skolų mokėjimai atrodo neįgyvendinami, todėl arba Graikijos skolos grąžinimas Europos centriniam bankui (ECB) turėtų būti atidėtas, arba turi būti leista pasinaudoti trumpalaikiu kreditu (angl. T-bill).

Atidėliojimų grafomanai iš Graikijos nesulaukė, tačiau skubiosios pagalbos rezervo langelyje gavo šiek tiek grynųjų: Graikija būtent iš minėto rezervo paėmė 650 mln. eurų, o likusią sumos dalį surinko, iš kur tik galėjo, ir sumokėjo įmoką likus dienai iki galutinio termino.

Tačiau užgesinus vieną degantį mokėjimą jau reikia pradėti galvoti, ką daryti su tolesniais. Juk pagal numatytą skolų grąžinimo grafiką vien per birželį Graikija turi grąžinti dar 1,5 mlrd. eurų Tarptautiniam valiutos fondui, o liepą ir rugpjūtį – 3 mlrd. eurų Europos centriniam bankui.

Tačiau kas esant šiai situacijai yra blogasis veikėjas, o kas – auka? „Financial Times“ apžvalgininkas Peteris Spiegelis šią operaciją pavadino antiortodoksine transakcija – juk TVF paskolino Graikijai pinigų tam, kad ši atsiskaitytų su TVF, ir įklampino dar giliau.

Graikijos politikai žvelgia dar toliau į praeitį ir tvirtina, kad pragaištingiausias sprendimas buvo prisijungti prie euro. Esą įstoti į šią nelemtą sąjungą gali, o pasitraukti iš jos be katastrofiškų padarinių – ne.

Vis dėlto tokios užkietėjusios bankrotų meistrės, kaip Graikija, reikia gerai paieškoti ne tik euro zonoje, bet ir visame pasaulyje. Vien per pastaruosius du dešimtmečius Graikija buvo bankrutavusi net keturis kartus. O pirmasis valstybės bankroto atvejis dabartinėje Graikijos teritorijoje užfiksuotas dar IV a. pr. Kr. Tad kyla natūralus klausimas, ar tai ji daro piktybiškai ir sąmoningai, ar iš nemokėjimo tvarkytis su pinigais.

Faktai – išties dviprasmiški. Stodama į euro zoną Graikija klastojo finansinius rodiklius, paskui į kairę ir dešinę švaistė ES fondų lėšas, o priartėjusi prie bankroto pakraščio sulaukdavo arba skolų nurašymo, arba finansinės paramos. Šiandien Graikijoje tik ir kalbama, kad būtina išsiderėti naujas, dar geresnes skolų grąžinimo sąlygas, o kreditoriai neatmeta galimybės pratęsti skolų grąžinimo terminą net iki 2050-ųjų. Be to, priešingai nei paprastam mirtingajam, kuriam klimpstant vis giliau į skolas kreditoriai skolintų su vis didesnėmis palūkanomis, Graikijai šiandien pavyksta būti mažiausias palūkanas mokančia valstybe visoje euro zonoje.

Graikija kartais primena klasės dvejetukininką, kuris mokytojų vis ištempiamas už ausų į aukštesnę klasę, tačiau dėkingas dėl to nesijaučia, o namų darbų neruošia ne dėl to, kad nieko nemoka, o dėl to, kad pritingi ir žino, jog „praslys“.

Tačiau Graikijoje lygiai taip pat švaistomos ne tik europinės, bet ir valstybės lėšos. Pavyzdžiui, dėl išpūstų sąskaitų ligoninėse bei padirbtų kompensuojamųjų vaistų receptų valstybė kasmet praranda milijardus eurų, tačiau nesugeba susidoroti net su šia palyginti nedidele smulkmena. Visa Europa šaiposi iš Graikijos, per neapsižiūrėjimą kartais mokančios pensijas net mirusiesiems, bet neatsiskaitančios su gyvaisiais. Nesiima Graikija ir būtinų reformų, nors ją kone jėga tai daryti verčia kreditoriai.

Tiesa, Graikija prieš kelias dienas savo kreditoriams nusiuntė naujausius pasiūlymus (tai ji daro reguliariai jau penkerius metus), siekdama išsaugoti bent viltį susitarti dėl naujos 7,2 mlrd. eurų siekiančios finansinės pagalbos.

Šios priemonės apims nuodugnų Graikijos pridėtinės vertės mokesčio peržiūrėjimą. Tikėtina, kad vietoj dabartinių trijų skirtingo dydžio PVM liks tiks du. Didysis PVM mokestis gali svyruoti tarp 18 ir 20 proc., o mažasis – tarp 8 ir 9 proc.

Tačiau TVF perspėja, kad, nepaisant gerų norų, Graikijos valdžia atšaukia net anksčiau jau pradėtas įgyvendinti reformas. Pavyzdžiui, Graikijos vyriausybė, be kita ko, svarsto palikti nepaliestą vadinamąjį solidarumo mokestį už pajamas, viršijančias 30 tūkst. eurų, ir nemažinti mokesčio 30 proc., kaip buvo padariusi buvusi šalies vyriausybė.

Be to, vyriausybė siekia grąžinti kolektyvines darbo sutartis ir nenori patenkinti institucijų reikalavimų sušvelninti apribojimus dėl masinio atleidimo iš darbo.

„Labiausiai kreditoriams nerimą kelia tai, kad Graikijos kairiųjų pažiūrų vyriausybė teigia neketinanti laužyti savo priešrinkiminių pažadų nutraukti griežto taupymo programą, nors tokie planai ir supriešino šalį su tarptautiniais jos kreditoriais“, – teigia Prancūzijos finansų ministras Michelis Sapinas, laikomas vienu svarbiausių Graikijos užtarėjų derybose su kreditoriais.

Na, o šios derybos turi būti baigtos iki birželio pabaigos. Tada ir paaiškės, ar Graikijos vangumas įgyvendinant reformas yra suderinamas su šalies išsikeltu tikslu geruoju ar bloguoju (nurašant arba atsiskaitant) atsikratyti finansinio inkaro. Juolab kad tam, jog būtų laiku grąžintos šalies skolos, pagal TVF fondo skaičiavimus, reikėtų, kad Graikijos ekonomika kasmet paaugtų maždaug 3 proc., o biudžeto perviršis kiekvienais metais būtų ne mažesnis kaip 4 proc. BVP.

Visa tai yra iš fantastikos srities ir neatrodo panašu į realią galimybę. Žiūrint iš kitos pusės, Graikija mėgsta mokslinę fantastiką. Norėdama prasimanyti pinigų, ji imasi kūrybiškų, kartais tiesiog neįtikėtinų sumanymų.

Pavyzdžiui, šalies vyriausybė pirmą kartą istorijoje paprašė visų Graikijos ambasadų ir konsulatų į Graikijos mokesčių inspekcijos sąskaitą pervesti bet kokias nepanaudotas lėšas. Dabar Graikija pareiškė parduodanti didžiausią Pirėjo jūrų uostą. Tiesa, priešingai nei prieš kelerius metus, kai nustebino sprendimu išparduoti salas,šį sykį Graikija pardavinėja ne Pirėjo miestą, o tik valstybinę jūrų uosto įmonę. Ir ne užsienio turtuoliams, o Graikijos įmonėms, tad visa tai galima pavadinti tiesiog privatizacija.

Užtat nežinia, kaip pavadinti Graikijos pastangas „melžti“ Vokietiją mojuojant nacizmo korta. „Veidas“ jau rašė apie tai, kad Graikija pareiškė turinti pagrindo iš Vokietijos reikalauti 278,7 mlrd. eurų reparacijos dėl žalos, padarytos per Antrąjį pasaulinį karą. Naujieji reikalavimai gerokai viršijo bet kokius ankstesnius skaičiavimus, mat prieš keletą metų Graikija buvo užsimojusi iš Vokietijos išsireikalauti 160 mlrd. eurų kompensaciją.

Beje, net Vokietijai naujoji Graikijos susigalvota suma nėra menkniekis: 278,7 mlrd. eurų yra maždaug dešimtadalis metinio Vokietijos BVP. Juolab kad Vokietija dar 1960-aisiais Graikijos vyriausybei sumokėjo 115 mln. markių reparaciją, be to, atskirai išmokėjo kompensacijas nukentėjusiems asmenims ir jų šeimoms.

O Graikijai naujoji suma būtų tiesiog kosminė, nes leistų padengti beveik 90 proc. skolos, šiuo metu siekiančios 315 mlrd. eurų.

Kad toks reikalavimas yra ne kas kita, kaip įžūlumas, mano net dalis graikų. Apklausų duomenimis, jo nepalaiko apie 20 proc. šalies gyventojų. Tačiau jiems Graikijos valdžia yra parengusi „priešnuodį“. Pastarosiomis dienomis net Vokietiją jau pasiekė žinios apie tai, kad Atėnų metro keleiviams per vagonuose esančius ekranus rodomas 50 sekundžių filmas su archyvine Antrojo pasaulinio karo medžiaga ir nacių žiaurumo Graikijoje įrodymais.

Graikijos gynybos ministras Kyriakas Zilakas šią propagandą vadina kampanija siekiant išsaugoti istorinę Graikijos žmonių atmintį, tačiau tarptautiniai ekspertai tai vadina purvinais graikų žaidimais ir manipuliacijomis.

Panašių įvertinimų sulaukia ir Graikijos premjero flirtas su Rusija. Mat Rusija Graikijai žada esą iki 5 mlrd. eurų sieksiančią finansinę injekciją, kaip išankstinį apmokėjimą už dujų tranzitą dujotiekio „Turkijos srautas“ statybos projekte.

Beje, šį „Turkijos srauto“ statybos projektą, dideliam ES nepasitenkinimui, dar balandžio pradžioje patvirtino Graikijos, Serbijos, Makedonijos, Vengrijos ir Turkijos užsienio reikalų ministerijų vadovai.

Tačiau toks viešai paskelbtas ir kol kas neįgyvendintas sandoris, galintis gerokai palengvinti Graikijos skolų naštą, gali būti tik Atėnų bei Maskvos mėginimas daryti spaudimą Europos Sąjungai, o galiausiai atsisukti prieš Graikiją, pastaruoju metu ėmusią žaisti vis nešvaresnius žaidimus ir kaišioti pagalius į vežimo, kuriame pati –  bent jau kol kas – tebesėdi, ratus.

Rima Janužytė

Transformacija. Europos Sąjunga ateinantį dešimtmetį turės rasti naują kelią, išvesiantį iš finansinės ir institucinės krizės.

Europos sąjunga šiandien atsidūrusi kryžkelėje. Kaip toje pasakoje: ,,Į dešinę suksi – žirgo neteksi, į kairę suksi – galvą pamesi, tiesiai josi – daug vargo patirsi.“ Iš tiesų ES tuo pačiu taku, nieko nekeisdama, ,,joti“ nebegali: šią instituciją kritikuoja vis daugiau Senojo žemyno gyventojų, jau ne vienus metus braška ES finansai, Bendrijos narės vis sunkiau randa bendrą kalbą ir vis dažniau dėl asmeninės naudos aukoja bendrus interesus.

Analitikai sutinka, kad vienu didžiausių ES iššūkiu tampa būtent kertinė jos vertybė – vienybė. Nors ES savo vienybę vis dar atkakliai pabrėžia, tačiau tai panašu į mėginimą apgauti save. Užtenka pažvelgti, kaip Europai sekėsi (ir tebesiseka) įveikti finansų krizę ir priimti bendrus sprendimus. Arba kaip valstybės laikosi susitarimo taikyti ekonomines sankcijas Rusijai, o Kipras mainais už investicijas turtingiems rusams mielai suteikia net pilietybę. „ES vienybė skęsta materialinėse vertybėse“, – konstatuoja Šiaulių universiteto docentas prof. Arūnas Gumuliauskas, primindamas, kad nesusikalbėjimo būta visais laikais, o štai vienybė Europoje visuomet buvo labai trapi. Ne veltui prieš pat Antrąjį pasaulinį karą vienas Didžiosios Britanijos žurnalas apie šalies politikų sulaužytą sutartį su Prancūzija parašė iškalbingą sakinį: britai neturi ilgalaikių draugų, jie turi tik ilgalaikius interesus.

Tad daugelis analitikų sutinka, kad tokia, kokia yra dabar, Europos Sąjunga likti negali. Tai tarsi neužbaigtas politinis darinys, kurį A.Gumuliauskas lygina su namu be langų.

Tik vieni ekspertai mano, kad pokyčiai bus lėti ir vos pastebimi, kiti žada greitą ir dramatišką transformaciją. Bet kuriuo atveju judėjimo kryptys yra dvi: arba Sąjungos subyrėjimo, arba didesnės centralizacijos link. Greičiausiai nei vieno, nei kito kraštutinumo nebus pasiekta, tačiau arba į vieną, arba į kitą pusę svarstyklės pasvirs.

Ir nors Europoje yra labai daug federalistų, pasisakančių už centralizaciją, ES svarstyklės greičiausiai pakryps į priešingą, nei jie norėtų, pusę. Ir ne vien dėl to, kad

didesnė centralizacija tokioms valstybėms, kaip Vokietija, Didžioji Britanija ar Prancūzija, reikštų pernelyg branginamo suvereniteto paaukojimą.

Bene svarbiausia priežastis mažinti centralizaciją ir tolti nuo federalizmo idėjos yra stiprėjantis pačių europiečių nepasitenkinimas ES. Postūmį tokioms nuotaikoms suteikė ne kas kitas, o ekonomikos bei finansų krizė, kurios ištakos siekia dar 2007–2008 m., bet kuri ES ypač stipriai paveikė 2010-aisiais, kai Graikija, Airija ir kai kurios kitos šalys stipriai pajuto finansinės padėties suprastėjimą tiek dėl ekonominių skirtumų ar konkurencingumo trūkumo, tiek dėl bankų sistemos bėdų.

Taip jau yra, kad tol, kol ekonomika auga, visuomenė paprastai nekelia tokių klausimų, kokius girdime pastaraisiais metais, – tiek dėl migracijos, tiek dėl ES siūlomų ekonominių, struktūrinių reformų ar fiskalinės disciplinos priemonių.

Kaip pastebi VU TSPMI direktorius prof. Ramūnas Vilpišauskas, nuo pat Europos ekonominės bendrijos sukūrimo iki bendros valiutos įvedimo Europos integracija buvo elito reikalas, kuriuo rinkėjai pernelyg nesidomėdavo. ,,Sprendimus priimdavo politinis elitas, tardamasis su politiniu elitu ir verslo asociacijomis. Krizės metu situacija pastebimai ėmė keistis“, – teigia R.Vilpišauskas.

Ryškiausi tokio visuomenės pokyčio pavyzdžiai yra svarstymai apie galimą Graikijos išstojimą iš euro zonos, kurie tiesiogiai susiję su anksčiau Graikijos vykdyta politika naudojantis bendros valiutos privalumais pigiai skolinantis, bet neinvestuojant į reformas, kad Graikija būtų tokia pat konkurencinga, kaip, tarkime, Šiaurės Europos valstybės.

Kita vertus, turime ir kitą galimos dezintegracijos pavyzdį – Didžiąją Britaniją, kurioje jau ne dėl ekonominių priežasčių, bet dėl globalizacijos bei išaugusio imigrantų skaičiaus taip pat randasi vis daugiau euroskeptiškų nuotaikų.

Centralizacijos didėjimui ne į naudą ir išorinės grėsmės, kurios neabejotinai veikia pačios ES kaitą ir lemia tai, kiek dėmesio bei išteklių galima skirti ES šalims svarbiems ekonominiams bei socialiniams klausimams spręsti.

Žinoma, galima sakyti, kad išorinė grėsmė kaip tik turėtų veikti kaip mobilizuojanti jėga, tačiau euro zonos krizė parodė, jog yra net atvirkščiai. Paaiškėjo, kad net nesudėtingiems sprendimams trūksta visų ES narių sutarimo, kaip reikia reaguoti į euro zonos krizę ir ją spręsti.

O kur dar atskirų valstybių abejonės, kad vienam ar kitam sprendimui pritars jų piliečiai. Juolab kad Europoje daugėja ne vien pavienių nepasitenkinimo balsų, bet ir euroskeptiškų politinių partijų, kurios itin sėkmingai skinasi kelią į rinkimus ir, tapusios daugiau ar mažiau įtakingomis politinėmis jėgomis, tikrai neprisideda prie ES lipdymo. Čia svarbu paminėti, kad ir per ateinančius penkerius, dešimt, gal net penkiolika metų tokios partijos, kaip Prancūzijos „Nacionalinis frontas“, Didžiosios Britanijos nepriklausomybės partija, Švedijos demokratai, Ispanijos partija ,,Podemos“ arba joms panašūs politiniai dariniai, nuo scenos nenulips. Mat kol Europos Sąjunga primena dreifuojantį laivą, neišvengiamai atsiranda norinčiųjų imtis kapitono vaidmens ir keisti kursą.

Vis dėlto ,,Stratfor“ analitikai įsitikinę, kad vienas kursas visiems net ir negali įtikti, tad Europoje ateinantį dešimtmetį egzistuos mažiausiai du gravitacijos centrai, kurių viename – Vokietija ir Austrija, o kitame – Viduržemio jūros šalys.

Be to, analitikai dešimčiai metų į priekį žada nesibaigiančius mėginimus šiuos du branduolius lipdyti ir su tuo susijusias struktūrines bei ekonomines problemas. Ne mažiau svarbus bus ir mėginimas (tiesa, greičiausiai nesėkmingas) sumažinti priklausomybę nuo importo (įskaitant ir energijos išteklių).

Galima prognozuoti, kad Europai nesiseks rasti bendro vardiklio ir dėl požiūrio į išorinių jėgų keliamą grėsmę. Tokioms „paribio“ valstybėms, kaip Baltijos šalys ar Lenkija, bus sunku įsijausti į migrantų antplūdį patiriančių Italijos, Prancūzijos ar Didžiosios Britanijos situaciją. Pastarosios pro pirštus žiūrės į mūsų keliamą aliarmą dėl Rusijos. „Kas bus naudinga vienai ES pusei, kenks kitai“, – prognozuoja „Stratfor“ analitikai.

Stiprėjantis nacionalizmas sudarys sąlygas plėtotis protekcionistinei pinigų ir darbo rinkai. Silpnesnės šalys įves daugiau kapitalo ribojimų, o stipriosios suvaržys užsieniečių judėjimo laisvę, įskaitant, „Stratfor“ teigimu, ir kitų ES šalių piliečius.

Na, o ES ekonomikos prošvaistės – apskritai miglotos. Kaip rašo Vokietijos analitinis leidinys „Der Spiegel“, šiandien niekas nebekalba apie nekliudomo kapitalo judėjimo pranašumus. Dabartinė problema, išliksianti ir per ateinantį dešimtmetį, yra „sekuliari stagnacija“, kaip ją pavadino buvęs JAV iždo sekretorius Larry Summersas. JAV ekonomika nebeauga nė pusės tiek, kiek augo XX amžiaus paskutinįjį dešimtmetį. Japonija tapo Azijos ligoniu, o Europa skęsta recesijoje, kuri pradėjo stabdyti ir Vokietijos eksporto mašiną bei grasinti šios šalies gerovei.

Išties, jei pasitvirtins „Stratfor“ prognozė, esą netrukus prasidės ilgalaikis Vokietijos ekonomikos lėtėjimas, tai reikš ne tik menkesnes pajamas ir mažiau darbo vietų tūkstančiams europiečių. Mat tai gali sumažinti ir kol kas dominuojantį Vokietijos vaidmenį Europoje bei iš esmės sutrikdyti jėgų pusiausvyrą Senajame žemyne.

Užtat Lenkijai tai gali tapti kartą pasitaikančia galimybe. Nors ši mūsų kaimynė greičiausiai tikrai netaps centrine Europos figūra, tačiau gali gerokai padidinti savo įtaką, o kartu tapti ir savotiško antirusiško fronto Europoje ašimi. Beje, žadama, kad išloš ir šiame fronte atsidūrusi Rumunija, kuri, kaip ir Lenkija, mezga itin artimus ir naudingus ryšius su JAV.

Tad Europos šalių reitingai per dešimt metų gali gerokai pasikeisti, o tokios šalys kaip Rumunija gali šoktelėti aukštyn ir nustebinti ekonomine pažanga.

Beje, prognozuojama, kad ryšius su JAV toliau stiprins ir Baltijos bei Juodosios jūros šalys, o NATO įtakos zona gali nusidriekti iki pat Azerbaidžano ir Kaspijos jūros.

Kita vertus, kai kurie analitikai labai abejoja, kad JAV per ateinantį dešimtmetį įsitrauks į bent vienos Europos problemos sprendimą, o visą savo energiją nukreips į Kiniją. Tad nors kai kurios Europos šalys džiaugsis atradusios Ameriką, šiai Europa bus vis labiau prarastoji žemė. Ar dėl to Senasis žemynas patirs kokių nors sukrėtimų?

A.Gumuliauskas primena taikliai dabartį nušviečiančią antraštę, kad šiandien 500 milijonų europiečių prašo 350 milijonų amerikiečių apginti juos nuo 150 milijonų rusų. Ir nors ne gyventojų skaičius lemia vienos ar kitos valstybės arba regiono vietą globaliame žaidime, tačiau Europa ir neturėtų siekti tapti įtakingiausiu pasaulio žemynu. Pakaktų, jei per ateinantį dešimtmetį europiečių, taip pat ir tų iš „paribio“, gyvenimo standartai pakiltų, bet vertybės materialiniuose išskaičiavimuose vis tiek nepaskęstų. Ir kad tarp tų vertybių ir po dešimties metų gyvuotų liberalioji laisvės idėja, kurią numarinti, kaip perspėja VDU profesorius Egdūnas Račius, grasinasi patys europiečiai.

Rima Janužytė

Diplomatija. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuva kėlė sau ambicingus užsienio politikos tikslus, tačiau iki šiol labiausiai vis dar džiaugiamės tuo, kur esame ir ką pavyko padaryti 2004-aisiais, – naryste Europos Sąjungoje ir NATO.

Praėjus mažiau nei mėnesiui po oficialaus Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą ir NATO, po Rolando Pakso apkaltos laikinai prezidento pareigas tuomet ėjęs Artūras Paulauskas Vilniaus universitete išdėstė naujosios Lietuvos užsienio politikos viziją. Jos esmė – narystė tarptautinėse organizacijose ir geri santykiai su kaimynais. Tai jau įgyvendinta, tad buvo siūloma nauja, platesnė doktrina, pagal kurią Lietuva per narystę ES bei NATO ir aktyviai plėtojamus kaimyninius santykius turėtų tapti regiono lydere, o Vilnius – regiono sostine. Čia tęsiamos ir gims naujos politinės iniciatyvos, ES bus siūlomi konkretūs sprendimai, kaip žengti toliau į Rytus, skatinamas Kaliningrado srities, o per jį ir visos Rusijos atsivėrimas Europai, Baltarusijos demokratizacijos procesai ir kt.

„Buvome tik įstoję į ES bei NATO ir mums tuomet kažkaip aiškiau reikėjo apibrėžti nacionalinius tikslus, nacionalines idėjas. Kalbantis su Užsienio reikalų ministerija gimė poreikis oficialioje aplinkoje, Vilniaus universitete, dalyvaujant įvairių šalių ambasadoriams, išdėstyti savo užsienio politikos gaires. Prie to dokumento daugiausiai dirbo Užsienio reikalų ministerija, bet mes ir prieš, ir po to turėjome nemažai diskusijų. Buvo iškelta daug idėjų: ir regiono lyderystės, ir Rytų kaimynystės, ir kitos. Vienos buvo palaikomos jau vėlesnių prezidentų, o kai kurios visai atmestos“, – prisimena tuomet laikinai prezidento pareigas ėjęs A.Paulauskas.

2015-aisiais, praėjus beveik 11 metų nuo naujosios Lietuvos užsienio politikos gairių suformulavimo, galima prisiminti daugelį šalies užsienio politikos vingių: regiono lyderystę ir aktyvią Rytų kaimynystę keitė atsigręžimas į Skandinaviją, mėginimai normalizuoti bendradarbiavimą su Rusija, pašliję santykiai su kaimynine Lenkija bei bandymai juos taisyti ir daugelis kitų. Tačiau, kaip pastebi kolektyvinės monografijos „Ambicingas dešimtmetis. Lietuvos užsienio politika 2004–2014“ sudarytoja Vilniaus universiteto docentė Dovilė Jakniūnaitė, šį dešimtmetį baigėme panašiai, kaip ir pradėjome: suvokdami integracinių procesų svarbą ir mąstydami apie savo rytines kaimynes.

„2004-aisiais mes džiaugėmės, kad jau pagaliau esame ES ir NATO. Ir kai žiūrime į dabartį, nors kontekstas žinoma yra ne tas pats, vėl džiaugiamės, kad esame ten, kur turime būti, ir nerimaujame dėl tos pačios valstybės, kaip buvo ir anksčiau. Įdomu tai, kad jeigu paimtume pradžią ir pabaigą, atrodo, kad niekas nepasikeitė. Nors per šį dešimtmetį pakilimų, nuosmukių, įvairių variacijų iš tiesų būta“, – teigia politologė.

Prieš dešimtmetį išsikelti Lietuvos užsienio politikos tikslai – aktyvi regioninė politika Europos Rytų kaimynystėje, aktyvus veikimas ES bei NATO ir Lietuvos tarptautinis aktyvumas arba matomumas buvo kartojami per visą šį laiką.

Kiek šiems tikslams buvo lemta išsipildyti?

Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Antano Kulakausko teigimu, ambicija tapti vienu regiono likimą rimtai sprendžiančių centrų neišsipildė, o ir vargu ar galėjo išsipildyti, tačiau per šį laiką pavyko tapti pasaulyje girdimu balsu, ypač dabar, tęsiantis krizei Ukrainoje. Tačiau, kaip pabrėžia politologas, girdėjimas dar tikrai nereiškia, kad yra ir kažkokia ypatinga įtaka. Įvairiose tarptautinėse studijose apie Rytų Europą Lietuva minima retai ir tikrai negali būti lyginama su Lenkija, o jos balsu ir nuomone dažniausiai naudojasi radikalesnė Vakarų žiniasklaidos dalis, siūlanti ryžtingesnius karo Ukrainoje sprendimo būdus. Tačiau ši linija tikrai nėra dominuojanti, juo labiau ja nesivadovauja nei Prancūzija, nei Vokietija, nei JAV.

Pasak A.Kulakausko, negalima kritikuoti, kad buvo pasirinkta neteisinga Lietuvos, kaip regiono lyderės, taktika, tačiau greičiau reikėtų sakyti, kad tai yra Lietuvos, kaip regiono lyderės partnerės, vizija, prisišliejant prie Lenkijos, kuri iš tiesų išlieka nekvestionuojama regiono lyderė.

Niekas negali prognozuoti, ar išliks dabar egzistuojanti pasaulio ir Europos tvarka, tačiau beveik akivaizdu, kad tam tikras transformacijas bei naujus pavidalus ji tikrai įgaus, ir Lenkijoje, priešingai nei Lietuvoje, apie tai intensyviai svarstoma: parašyta dešimtys, jei ne šimtai, knygų, šiuo klausimu dirba įvairūs institutai ir kitos mokslinės įstaigos. Kas bus, jeigu neliks ES? Koks yra Lenkijos vaidmuo tokiame pasikeitusiame pasaulyje? Kokie išliks santykiai su kaimyninėmis ir didžiosiomis valstybėmis? Tokius ir panašius klausimus šiandien kelia Lenkijos analitikai.

O štai Lietuvoje apie tai net nesvarstoma, tam nėra nė reikiamų resursų. „Baziniu lygmeniu daugumos Lietuvos visuomenės mentalitetas vis dėlto yra kaip mažos valstybės gyventojų. Kartais kuriamas regioninės valstybės vaizdinys, tačiau čia kaip reklamoje, kurioje teigiama, kad troškulys yra niekas, o įvaizdis yra viskas. Tad tai ir yra įvaizdis, kuriuo pradedi tikėti, bet klausimas, kiek iš tiesų jis egzistuoja. Akivaizdu, kad realios galios – ekonominės, politinės, intelektualinės ir kitokios – yra per mažai. Ar ji atitinka Lietuvos turimas ambicijas? Akivaizdu, kad neatitinka. Tokį įvaizdį Lietuvoje daug kas palaiko, o realiai tuo besirūpinančių intelektualinių, politinių ir ekonominių jėgų nėra. Čia tik pakalbėjimas“, – konstatuoja A.Kulakauskas.

Tačiau, politologo teigimu, būtina pabrėžti, kad mažos ar didelės valstybės mentalitetas šimtu procentu ir nepriklauso vien nuo valstybės turimos galios, gyventojų skaičiaus arba teritorijos. O Lietuva turi seną valstybingumo tradiciją, nors jos šiandieninė valstybė, priešingai nei Lenkijos, natūraliai jos ir nepaveldėjo. ~De facto~ nuo šios tradicijos buvo atsiribota 1918-aisiais, nes kilo neišvengiamas konfliktas su jos pagrindine nešėja ir tęsėja Lenkija.

Bet užsienio politikos, o ir kitų sričių įvaizdžio politika, kaip sako A.Kulakauskas, Lietuvoje aiškiai prasilenkia su realybe. „Noras pasirodyti ateina iš ilgalaikės kultūrinės tradicijos. Pavyzdžiui, Lietuva – drąsi šalis. Ar mes esame kuo nors drąsesni už Estiją? Juk turėdami didesnį potencialą nepriklausomybės pradžioje mes nuo jų atsilikome“, – aiškina Vytauto Didžiojo universiteto profesorius.

D.Jakniūnaitė pabrėžia, jog vienas dešimtmečio siekių – įrodyti, kad mes išmanome Rytų Europos regioną, buvo pasiektas. Tiek iš ES, tiek iš NATO ateina suvokimas, kad šalies ekspertai, politikai ir tarnautojai, komentuodami šio regiono procesus, turi autoritetą, ir tai prideda Lietuvai matomumo tarptautinėje arenoje. Tą ypač įrodė sėkmingas pirmininkavimas ES Tarybai.

Kita vertus, mokslininkė kvestionuoja patį nuolatinį šalies matomumo didinimą, kuris paprastai vyksta per tarptautines organizacijas, kaip savaiminį tikslą. „Visuomet klausiu: ar suvokiama, kas iš to, kad mus žinos? Man atrodo, į šį klausimą nėra atsakyta. Norėtųsi, kad apie tai būtų susimąstoma, nes matomumas vien dėl matomumo gali virsti parodomuoju spektakliu. Pavyzdžiui, pirmininkavimas ESBO: lyg ir viskas buvo gerai, bet mes, kaip ir buvo galima spėti, iš esmės atlikome tik techninius darbus, nepaisant to, kad buvo įsivaizduojama, jog Lietuva kažkokią politiką pakeis. Galima įsitikinti, kad ją pakeisti nėra taip lengva“, – sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė.

Didžiausiu dešimtmečio nusivylimu ar neišnaudota galimybe galima laikyti santykių su Lenkija suprastėjimą. Prezidento Valdo Adamkaus kadencijos laikotarpiu jie buvo išskirtinai šilti, tačiau jau netrukus Lenkijos užsienio reikalų ministras pažadėjo į Lietuvą nekelti kojos, kol šalis nepradės spręsti tautinių mažumų klausimų. Kaip kolektyvinėje monografijoje „Ambicingas dešimtmetis. Lietuvos užsienio politika 2004–2014“ pastebi Galina Vaščenkaitė, Lietuvos ir Lenkijos santykiams galima pritaikyti didėjančių lūkesčių teoriją: bendradarbiavimui vis plečiantis ir intensyvėjant, mezgantis politiniams, kariniams, ekonominiams ir kultūriniams saitams buvo manoma, kad tai persikels ir į dvišalių santykių plotmę, tačiau taip neįvyko. Savo ruožtu tai nereiškia, kad intensyvus bendradarbiavimas šiose srityse nutrūko.

A.Kulakausko vertinimu, šio sąstingio priežasčių galima atrasti daug ir jokiu būdu negalima kaltinti vien Lietuvos ar vien Lenkijos, nes tam tikrą indėlį įneša abi pusės. O tai ateina iš nacionalizmo paveldo, tarpukario konfliktų, iki galo neišspręstų tautinių mažumų klausimų, nepasvertai žarstytų ir netesėtų pažadų.

„1994-aisiais, kai Algirdas Brazauskas ir Lechas Walęsa pasirašė draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis, vietoj atsiprašymo formuluotė buvo pakeista į „abipusį apgailestavimą“, bet, ko gero, nei viena, nei kita pusė paaiškinimo, ką gi iš tiesų reiškia „abipusiškai apgailestauti“, neturi“, – komentuoja politologas.

Užsienio politika, D.Jakniūnaitės žodžiais tariant, Lietuvoje išlieka visiškai elitarinė ir dažnai net nesvarstoma, ar į diskusijas apie jos procesus reikia įtraukti visuomenę. Kita vertus, tokia ji yra ir daugelyje kitų valstybių. Net sprendimai dėl stojimo į ES bei NATO buvo priimti beveik vien politinio elito – partijos pasirašė tokio pobūdžio susitarimą. O tik įstojus į šias organizacijas pamažu atėjo suvokimas, kad prisijungimas prie Bendrijos praktiškai reiškia įsitraukimą į Šengeno erdvę, ankstesnį ar vėlesnį euro įvedimą, ES direktyvų ir reglamentų vykdymą ir kt.

O kuris per dešimtmetį įvykusių skirtingų užsienio politikos vingių sulaukė didžiausio visuomenės dėmesio? Nors specialių tyrimų ir nėra atlikta, D.Jakniūnaitės manymu, daug kam įstrigo Lietuvos, kaip Šiaurės šalies ir Skandinavijos regiono, išsiskiriančio savo turtingumu, idėja. Juk tokia mintis skambėjo dar Atgimimo laikais, kai svajota apie greitai susikursiantį „švedišką socializmą“.

Pritaria tam ar ne, daugelis taip pat paminėtų ir aktyvų įsitraukimą į ES Rytų politikos formavimą bei sėkmingą pirmininkavimą ES Tarybai. O štai mažiausiai ilgą laiką buvo suvokiama energetikos projektų svarba – jų reikšmė išaugo iš karto po 2004-ųjų, tačiau visuomeniniu lygmeniu ji išryškėjo daug vėliau.

Nedaug lietuvius jaudina ir Baltarusijos demokratizacijos bei ateities perspektyvų klausimai.

„Rinkimus su užsienio politika labai retai kada laimėsi – svarbiausia elektoratui visuomet yra ekonomika, socialiniai klausimai ir pan. Užsienio politika valstybės lygmeniu – labai svarbus dalykas, bet dažniausiai tai lieka arba paliekama elitui. O žmonėms užsienio politika pasidaro įdomesnė tik tada, kai jau kyla rimtų krizių“, – aiškina D.Jakniūnaitė.

Mokslininkė pastebi, kad šia politikos sritimi ne itin rūpinasi ir politinės partijos – jos neugdo ir „nekuria“ daug žmonių, gerai išmanančių užsienio politika. Pavyzdžiui, tarp didžiausių partijų pabandę ieškoti žmonių, kurie galėtų sėkmingai eiti užsienio reikalų ministro pareigas, kandidatų šiuo metu atrastume tikrai nedaug. Todėl galima daryti išvadą, kad partijoms tai nėra labai svarbi sritis, apie kurią būtų intensyviai galvojama, nes rinkimų kampanijoje užsienio politikos reikšmė būna maža.

Kita vertus, užsienio politika netampa ir lengvai „parduodamu“ politinių derybų objektu. Jei pažvelgsime į pastarojo dešimtmetį Lietuvą valdžiusias koalicines Vyriausybes, matysime, kad užsienio reikalų ministro postas visuomet atitekdavo svarbiausiai, koaliciją formuojančiai partijai ir dėl jo nebūdavo intensyviai deramasi. Be to, ministro kandidatūra itin daug priklausydavo ir nuo prezidento nuomonės.

Ko galime pasimokyti iš šio banguoto Lietuvos užsienio politikos dešimtmečio? D.Jakniūnaitės manymu, viena pagrindinių pamokų yra suvokimas, kad Lietuvos galimybės manevruoti – labai ribotos. „Dažnai politologai komentuodami kritiškai pasisako, kad esame vieno klausimo valstybė ir reikia daryti kažką kitaip. Tačiau alternatyvos nedidelės: esame labai apriboti geografiškai bei savo dydžiu, ir iš tikrųjų tų pasirinkimų, ypač kai buvo nuspręsta, kad mūsų partneriai labai aiškūs, kad mūsų civilizacinė erdvė labai aiški, nelabai kas ir lieka. Taigi pagrindinė pamoka yra ta, kad labai sunku manevruoti“, – pabrėžia mokslininkė.

Todėl, pasak jos, įvairios kalbos apie santykių su Rusija „perkrovimą“, „atšildymą“, normalizavimą ar gerinimą dažniausiai telieka kalbomis, nes net ir JAV suprato, kad to padaryti tiesiog neįmanoma. Taigi, kad ir kiek įvairūs politikai ar partijos pabrėžtų esančios „už dialogą“, jų vykdoma užsienio politika išliks labai ribota, kol Rusija netaps kitokia.

Dovaidas Pabiržis

Svarbiausi Lietuvos užsienio politikos įvykiai 2004–2015 m.

2004 m. gegužė. Laikinai Lietuvos prezidento pareigas einantis Artūras Paulauskas pateikia naujosios Lietuvos užsienio politikos gaires, tarp kurių – regiono lyderystės, aktyvios Rytų kaimynystės, Baltarusijos demokratizacijos ir kitos ambicingos idėjos.

2004 m. lapkritis. Lietuva pirmoji ratifikuoja taip ir neįsigaliojusią Europos Sąjungos Konstituciją.

2004 m. lapkritis. Ukrainoje prasideda Oranžinė revoliucija, kurios įvykiuose aktyviai dalyvauja ir tuometis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.

2005 m. pavasaris. Lietuvoje intensyviai diskutuojama, ar šalies vadovas turi vykti į Maskvoje rengiamas pergalės prieš nacistinę Vokietiją iškilmes. Nusprendžiama į Maskvą nevykti.

2006 m. gegužė. Europos Komisija ir Europos centrinis bankas paskelbia, kad Lietuva neatitinka Mastrichto kriterijų ir nuo 2007-ųjų euras šalyje nebus įvestas.

2006 m. liepa. Derantis dėl naujo „Mažeikių naftos“ akcininko, Rusija sustabdo naftos tiekimą naftotiekiu „Družba“.

2006 m. lapkritis. Lenkija ir Lietuva blokuoja derybas dėl naujos ES ir Rusijos partnerystės bei bendradarbiavimo sutarties.

2006 m. gruodis. Pagrindiniu „Mažeikių naftos“ akcininku tampa Lenkijos koncernas „PKN Orlen“.

2007 m. gruodis. Lietuva prisijungia prie bevizės Šengeno erdvės.

2008 m. Lietuva blokuoja mandato ES ir Rusijos deryboms dėl naujos partnerystės sutarties patvirtinimą.

2009 m. Prezidente tapusi Dalia Grybauskaitė ragina laikytis pragmatiškų ir konstruktyvių santykių su Rusija. Taip pat suformuluojama Lietuvos, kaip Šiaurės šalies, idėja.

2009 m. rugsėjis. Lietuvoje vieši Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka, 2010 m. spalis. Į Minską darbo vizito išvyksta D.Grybauskaitė.

2010 m. pradžioje įvyksta du oficialūs susitikimai su tuomečiu Rusijos premjeru Vladimiru Putinu: vasarį – prezidentės D.Grybauskaitės, kovą – tuomečio premjero Andriaus Kubiliaus.

2010 m. balandis. Lenkijos prezidentui Lechui Kaczynskiui viešint Lietuvoje, Seimas nepriima asmenvardžių rašybos įstatymo. Netrukus po Smolensko aviakatastrofos abiejų šalių santykiai pastebimai atšąla.

2011 m. sausis. Lietuva pradeda pirmininkauti ESBO.

2011 liepa. Nepaisant Lietuvos protestų, Austrija po trumpo sulaikymo paleidžia 1991 m. sausio 13-osios naktį Vilniaus televizijos bokštą šturmavusio būrio „Alfa“ vadą Michailą Golovatovą, kaltinamą karo nusikaltimais.

2013 m. vasaris. Viešėdamas Varšuvoje, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius atsiprašo lenkų tautos už tai, kad Lietuvos politikams pritrūko valios priimti asmenvardžių rašybos įstatymą.

2013 liepa–gruodis. Lietuva sėkmingai pirmininkauja Europos Sąjungos Tarybai. Per šį laikotarpį priimta rekordiškai daug – 147 teisės aktai.

2013 m. gruodis. Per Vilniuje vykstantį Rytų partnerystės viršūnių susitikimą tuometis Ukrainos vadovas Viktoras Janukovyčius atsisako pasirašyti Asociacijos sutartį su Europos Sąjunga. Netrukus po to prasideda Euromaidano protestai, nuvedę prie prezidento nuvertimo.

2014 m. kovas. Rusija aneksuoja Krymą.

2015 m. sausis. Lietuva prisijungia prie euro zonos.

Tik 17 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad Europos Sąjungos finansinė parama Lietuvoje skiriama tam, kam jos labiausiai reikia ir kas duoda ar duos didžiausios naudos šaliai. Bent taip paaiškėjo po “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios sociologinės apklausos. Kone trečdalis respondentų mano, kad ES parama Lietuvoje skirstoma visiškai netinkamai, o daugiau nei pusė mato tiek gerų, tiek blogų pavyzdžių, tad nėra nei kategoriški ES paramos skirstymo kritikai, nei šalininkai.
Užtat iš atsakymo į kitą klausimą matyti, kad dauguma šalies gyventojų mato ir jaučia ES finansinės paramos naudą mūsų valstybei. Kone du trečdaliai apklaustųjų mano, kad gaudama ES paramą Lietuva vejasi išsivysčiusias šalis, tiesa, kiek daugiau nei trečdalio įsitikinimu, mes stovime vietoje ar net vis labiau atsiliekame.

Jūsų nuomone, ar Europos Sąjungos finansinė parama Lietuvoje skiriama tam, kam jos labiausiai reikia ir kas duos didžiausios naudos šaliai? (proc.)

Iš dalies    52
Ne    29,4
Taip    17
Nežinau / neturiu nuomonės    1,6

Jūsų vertinimu, ar gaudama ES paramą Lietuva vejasi išsivysčiusias šalis, ar vis labiau atsilieka? (proc.)

Vejasi    62,4
Stovi vietoje    30,8
Vis labiau atsilieka    5,8
Nežinau / neturiu nuomonės    1

Šaltinis: “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2012 m. liepos 30–31 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į “Veidą” būtina.