Scanpix nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS

Specialiai „Veidui“ iš Briuselio

Briuselis yra viena iš tų retų vietų Vakarų Europoje, kur šalia senamiesčio, prie centrinės miesto geležinkelio stoties galima atrasti Stalingrado prospektą ir tokiu pat vardu vadinamą rajoną. Šiandien praeivius čia, kaip ir bene kiekvienoje metro stotyje, greta valstybinių ar tarptautinių įstaigų, pasitinka automatais ginkluoti kareiviai. Ne tam, kad saugotų keistą Belgijos istorinę atmintį, bet apgintų nuo realių XXI a. grėsmių – praėjus daugiau kaip dviem mėnesiams po islamistų išpuolių Paryžiuje, teroro aktų pavojaus lygis Belgijoje, kaip ir didelėje dalyje Vakarų Europos, išlieka aukštas.

„Jaučiuosi saugus kiekvienoje Eu­ro­pos vietoje“, – žurnalistams Briu­se­lyje skubėjo pareikšti Europolo di­rek­torius Robas Wainwrightas. Tačiau čia pat pridėjo – terorizmo pavojus Europoje šian­­­dien yra didžiausias per dešimtmetį, todėl nederėtų labai nustebti, jei teroristinis išpuolis bus surengtas bet kurioje Senojo žemyno vietoje.

R.Wainwrightas perspėjo, kad „Islamo valstybė“ (IS) išsiugdė gebėjimą rengti tarptautinio masto išpuolius ir yra užsibrėžusi toliau sėti smurtą Europoje. Jie įgijo naujų kovinės tak­tikos gebėjimų, leidžiančių vykdyti didelio masto teroro atakų kampaniją pasaulinėje arenoje, ypatingą dėmesį skiriant Europai.

„Reikia dirbtinai nekurti baimių, bet supažindinti žmones su tikrove: net jei policija veiks kaip tik įmanoma efektyviausiai, ji negalės už­kardyti kiekvieno incidento. Toks dabar yra realistinis scenarijus“, – pridėjo Europos Są­jungos kovos su terorizmu koordinatoriaus Gilles‘io de Kerchove‘o patarėjas Guentheris Sablattnigas.

Pasak jo, į tokią padėtį atvedė milžiniškos nekontroliuojamos teritorijos, kurios priklausė šiandien žlugusioms ar iš dalies žlugusioms valstybėms, sunitų ir šiitų priešprieša, radikalių islamizmo pakraipų – vahabizmo ir salafizmo plitimas, sunykusios ir veiksmingai po Arabų pavasario nefunkcionuojančios regiono valstybių slaptosios ir saugumo tarnybos, vis lengviau teroristams prieinamos aukštosios technologijos ir ginkluotė.

Europos kovos su terorizmu centras

Svarbiausias Europos Sąjungos atsakas į per­nykščius teroro išpuolius Paryžiuje, dėl ku­rių atsakomybę prisiėmė IS, – Europos kovos su terorizmu centro įsteigimas. Nauja institucija sieks užtikrinti efektyvų informacijos pasikeitimą tarp Bendrijos narių: jau sukurta duome­nų bazė, kurioje dedama informacija apie po­tencialius teroristus. Šiandien joje – 3,7 tūkst. įtariamųjų, tačiau R.Wainwrightas pripažįsta, kad jau netrukus veiksmingai ją plėtojant sąrašas turėtų pailgėti.

Europos kovos su terorizmu centras, įsikūręs Hagoje, parems ir svarbiausius nacionalinius teroristinių aktų tyrimus, tai jau yra daroma dėl Paryžiaus atvejo, taip pat mėgins atsekti teroristų finansinius išteklius, pinigų srautus ir nelegalių ginklų prekybą. Per trumpą centro veiklos laiką jau susekta apie 1,6 tūkst. įtartinų finansinių operacijų. Ketinama veiksmingai grumtis su propaganda ir naujų kovotojų verbavimu socialiniuose tinkluose – bendradarbiaujama su „Facebook“ ir kitais šios srities lyderiais tam, kad teroristų skelbiamas turinys būtų bemat pašalintas.

Tačiau, kaip pabrėžė G.Sablattnigas, nors kaltinimų dėl įvykdytų teroro aktų šešėlis dažnai krinta ant Briuselio ir Europos Sąjungos, atsakomybę dėl jų užkardymo ir reagavimo pirmiausia turėtų prisiimti nacionalinės institucijos, tiesiogiai atsakingos už visuomenės saugumą, taip pat išorinių Šengeno sienų apsaugą.

Tokios situacijos tikrai nepakeis ir naujasis Kovos su terorizmu centras ar Europolas, kurių tikslai apibūdinami žodžiais koordinuoti, paremti, dalytis, bet tarp jų tikrai nėra reaguoti ar vykdyti operacijas.

Vis dėlto tobulėti yra kur ir informacijos dalybos srityje. „Charlie Hebdo“ redakcijos puolime Paryžiuje dalyvavęs tunisietis 2011-ai­siais prašė prieglobsčio Rumunijoje, bet jis jam nebuvo suteiktas, nes tikrinant biografiją nu­statyta, kad asmuo gali būti pavojingas. Te­ro­ristas buvo deportuotas į tėvynę, jam uždrausta atvykti į Rumuniją iki pat 2016-ųjų liepos. Šalies teisėsauga tikino, kad šie duomenys buvo įkelti į europinę duomenų bazę, tačiau tai nesutrukdė ekstremistui atvykti į Prancūziją ir prisidėti prie kruvinų išpuolių.

Grįžtantys IS kovotojai ir nauji radikalai

Kaip bene pagrindinę grėsmę Europos saugumui Europos Sąjungos kovos su terorizmu koordinatoriaus patarėjas G.Sablattnigas iš­skyrė sugrįžtančius IS kovotojus. Toks procesas itin suintensyvėtų teroristinei valstybei sužlugus. Tačiau Bendrija ruošiasi ir kitokiems scenarijams bei svarsto galimus tokių įvykių padarinius. Vienas jų – IS lyderių pasitraukimas į Libiją. Tokiu būdu teroristų spiečius dar labiau priartėtų prie Europos.

Tarp kitų pavojų išskiriama ir IS bei „Al Qaedos“ tarpusavio kova, kurios laukas gali persikelti į Europą ar netoli jos.

R.Wainwrightas pabrėžė, kad šiandien „Is­lamo valstybės“ valdomoje teritorijoje Irake ir Sirijoje yra apie 5 tūkst. kovotojų iš Europos. IS patiriant vis didesnį spaudimą ir vieną ne­sėkmę po kitos, didžiausią saugumo tarnybų susirūpinimą kelia galimas jų grįžimas į Eu­ropą. Šis faktas, kaip ir galimybė, kad teroristų galėjo įsimaišyti tarp nenutrūkstamų pabėgėlių srautų iš Sirijos, privertė kai kurias valstybes laikinai sugrąžinti pasienio kontrolę.

Tačiau R.Wainwrightas atkreipė dėmesį, kad laisvo žmonių judėjimo Šengeno erdvėje apribojimas saugumo Europoje nepadidins. Pasak jo, Šengeno zonos funkcionavimas kaip tik skatina policijos ir saugumo struktūras Eu­ro­poje bendradarbiauti – ši sutartis ne tik reglamentuoja laisvą asmenų judėjimą, bet ir pa­skatino ir tebeskatina konkrečias tarpvalstybinio bendradarbiavimo saugumo srityje iniciatyvas bei yra daugelio saugumą reglamentuojančių protokolų Europoje pagrindas. Todėl šią sutartį būtina išsaugoti.

5 tūkst. kovotojų – apytikslis skaičius, tačiau niekas negali pasakyti, kiek užverbuotų ekstremistų ar radikalizmui prijaučiančių asmenų yra Europoje. Kad ir Briuselio Stalingrade ar liūdnos reputacijos Molenbeko rajone, kuriame gyvena gausi musulmonų bendruomenė ir tik dalis šių žmonių mėgina ar jau yra kaip visaverčiai piliečiai įsilieję į vietos visuomenę.

Asmeninė ir ideologinė indoktrinacija

Kaip teigia per tūkstantį radikalizmo atvejų ištyrusi prancūzų antropologė Dounia Bouzar, jaunus žmones į radikalų ir islamistų grupes dažniausiai stumia noras save įprasminti ir ne­gebėjimas to padaryti visuomenėje priimtinais būdais. Tuo pasinaudoja teroristų verbuotojai. Pasak mokslininkės, jie pasitelkia du metodus – asmeninę ir ideologinę indoktrinaciją, kurią pasitelkus žmogus izoliuojamas nuo jam įprastos socialinės aplinkos ir susitapatina su nauja grupe bei jos tikslais.

„IS verbuotojai puikiai supranta jaunų žmonių norą maištauti, keisti pasaulį, atrasti savo vaidmenį visuomenėje, todėl siekdami įtraukti žmones džihadistai apeliuoja į skirtingus emocinius troškimus ir lūkesčius. Tai yra džihadizmo ideologijos transformacija, kai atsiranda daugybė priežasčių tapti ekstremistu ir kiekviena jų parenkama konkrečiam žmogui, atsižvelgiant į jo psichologinį portretą ir emocinius poreikius. Jauni žmonės ieško atsakymų į eg­zistencinius klausimus, ir tai yra viena džihadizmo sėkmės paslapčių – radikalai sugeba su­derinti savo ideologiją su esminiais žmogaus poreikiais“, – aiškino mokslininkė.

Taikant asmeninę indoktrinaciją visų pir­ma stengiamasi kandidatą atriboti nuo šeimos ir artimųjų, taip pat malšinti jo gebėjimą individualiai ir kritiškai mąstyti. Ne mažiau svarbi šio proceso dalis – vienoda grupės narių apranga, įpročiai, elgsena. Pasak mokslininkės, dažnai užtenka vos poros savaičių, kad grupinė tapatybė pakeistų individualų asmens mąstymą. Tuomet staiga pasikeičia į radikalią grupę verbuojamų asmenų elgesys – nutraukiami santykiai su draugais, atsiribojama nuo mokyklos ar universiteto, pasikeičia laisvalaikio leidimo būdas, galiausiai nutrūksta ir santykiai su tėvais.

„Be abejo, ne visi nuo savo draugų ar šeimos atsiriboję žmogės yra potencialūs teroristai, bet neteko susidurti su nė vienu džihadistu, kuris sugebėtų palaikyti glaudžius ryšius su buvusia savo aplinka. Taip pat neteko susidurti su jaunais radikalais, kurie klausytų savo tėvų“, – sakė D.Bouzar.

Ideologinė indoktrinacija, antropologės teigimu, neatsiejama nuo pseudomokslinių argumentų ir sąmokslo teorijų, kuriomis siekiama pasėti nepasitikėjimą supančia aplinka, tuo pat metu pateikiant utopinės visuomenės modelį, kuriame nėra skurdo, korupcijos, socialinės nelygybės. Taip nebelieka galimybės tapatintis su savo valstybe ar savo gyvenamuoju rajonu. Norint padėti nutraukti ryšius su radikalais ir vėl grąžinti tokius žmones į visavertį gyvenimą, būtina šį procesą apsukti atgal – atkurti asmeninius ryšius, santykius su tėvais ir visuomene.

D.Bouzar teigimu, tai yra itin sudėtingas procesas, trunkantis ne vienus metus.

Seks visus lėktuvų keleivius

Vidinėms Vakarų Europos visuomenių integracijos problemoms spręsti reikia daug laiko ir sudėtingų struktūrinių pokyčių, o kai kuriuos praktinius terorizmo prevencijai skirtus sprendimus Bendrija pernai gruodį suskubo tvirtinti po kruvino teroro akto Paryžiuje. Būtent jis išjudino iki tol daugelį metų Briuselio ir Strasbūro koridoriuose įstrigusias direktyvas.

Netrukus po Paryžiaus atakos Europos Komisija priėmė kovos su terorizmu direktyvą, pagal kurią nusikalstama veikla pripažintos kelionės „terorizmo tikslais“ – nuo šiol bet koks vykimas į teroristų mokymus, tokių kelionių organizavimas ar finansinė parama iš karto laikoma nusikalstama veikla.

Į priemonių rinkinį įtraukta ir ginklų direktyva, apsunkinusi galimybes įsigyti ginklų ES teritorijoje: uždrausti kai kurie pusiau automatiniai ginklai, sugriežtintos ginklų įsigijimo internete taisyklės, taip pat deaktyvuotų ginklų bei įspėjamųjų ginklų prekyba. Daugiausia prieštaravimų reiškė muziejai, kuriems tapo sunku atnaujinti savo ginklų ekspozicijas.

Pernai gruodį po trejų derybų metų ir derinimo Europos Parlamento pilietinių teisų komitetas pagaliau nusprendė pritarti keleivių duomenų įrašų direktyvai, kuriai įsigaliojus saugumo tarnybos penkerius metus kaups detalią informaciją apie visus Europos viduje, iš ar į žemyną skrendančius lėktuvų keleivius. Ši tvarka, kaip tikimasi, įsigalios nuo 2017-ųjų. Pirmoji ją greičiausiai įsidiegs Didžioji Britanija.

Ketinama rinkti detalius duomenis net 42 srityse – pradedant banko kortelių duomenimis ar namų adresu ir baigiant specialiais maisto patiekalų pageidavimais. Žmogaus teisių kritikai atkakliai priešinasi šiai sistemai, vadindami tai beprecedenčiu ir nereikalingu asmenų sekimu. Direktyvos iniciatoriai atšauna, kad tai padės užkirsti kelią teroro aktams ir identifikuoti teroristus. Detali informacija galės būti laikoma šešis mėnesius, po to ji bus užšifruota ir saugoma dar penkerius metus, neatskleidžiant asmens vardo. Tokia tvarka nuo 2011-ųjų jau galiojo skrydžiams į JAV, Kanadą ar Australiją.

Pernai gruodį iš esmės sutarta ir dėl tinklo bei informacijos saugumo direktyvos, kuri buvo pasiūlyta dar 2013-aisiais, susirūpinus Bendrijos kibernetiniu saugumu. Daugelis šalių narių ilgą laiką priešinosi jos įsigaliojimui dėl galimos žalos verslui. Galutinai dėl jos sutarti planuojama šių metų pavasarį.

Iš esmės ši direktyva nustatys naujus tinklo ir informacijos saugumo reikalavimus – energetikos, transporto, finansų, komunalinių ir kitų svarbių paslaugų bei interneto tiekėjams. Jie privalės pranešti apie incidentus specialioms saugumo grupėms, kurias turės įkurti kiekviena Bendrijos valstybė.

Pabėgėliai – ne teroristai

Padidėjusi terorizmo grėsmė ES sutapo su masine pabėgėlių banga, kuri užplūdo ir neabejotinai toliau plūs į Europą iš nesibaigiančių konfliktų draskomų Artimųjų Rytų. Ta­čiau ES saugumo politikos architektai nuolat akcentuoja – sieti teroro pavojų su pabėgėlių srautu yra klaidinga ir pavojinga, net jeigu tarp jų atsiras vienas, du, o gal ir dešimt potencialių užpuolikų.

Visų pirma tokia asociacija skatina ir stiprina dešinįjį radikalizmą, populistinių politikų sėkmę, ką G.Sablattnigas įvardija kaip ne mažiau pavojingą scenarijų už islamiškąjį ekstremizmą. Be to, toks sugretinimas skaldo bendruomenes ties klausimais, dėl kurių anksčiau pasisekdavo sutarti.

Estijos žurnalistas Europolo vadovo R.Wain­­wrighto Briuselyje atkakliai klausinėjo apie naujamečius įvykius Kelne. Ar tokie veiksmai, keliantys grėsmę įprastam europiečių gyvenimo būdui, normalumo ir kasdienybės suvokimui, negali būti prilyginami terorizmui? Vis dėlto šitaip išplėsti šio reiškinio ir pavojaus supratimą bei šia kryptimi orientuoti savo veiklą Europa dar nėra nusiteikusi.

Gento universiteto profesorius Rikas Coolsaetas dienraščiui „The Guardian“ metų pradžioje prognozavo, kad Europa artimiausiu metu įžengs į naują kasdienybę, kurioje padidėjusi terorizmo grėsmė jau nieko nebestebins ir negąsdins: „Vieną dieną šurmulys dėl IS išnyks, bet kol tai nutiks, greičiausiai bus daugiau grėsmių ir sumaišties, daugiau apieškotų namų ir suėmimų, kol valstybės supras ir prisitaikys prie šios grupuotės užmojų ir tikslų. Tai dalykas, prie kurio mes turėsime priprasti.“

Taigi gal ir Briuselio Stalingrado ar bet kurio kito Vakarų didmiesčio rajono gatves saugantys kariai taps natūralia pasikeitusios Europos saugumo realybės dalimi, į kurią vis mažiau atkreipsime dėmesį.