Scanpix

Praėjusią savaitę iš Strasbūre dirbančio Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) pasiekė nemaloni žinia – nuspręsta, kad Lietuva su okupacija kovojusių partizanų naikinimą nepagrįstai pripažino genocidu, o buvęs sovietų NKGB karininkas Vytautas Vasiliauskas Lietuvoje nuteistas pasiremiant teisinėmis nuostatomis, kurios 1953-iaisiais negaliojo nei vidaus, nei tarptautinėje teisėje. Todėl taip buvo pažeista Europos žmogaus teisių konvencija.

Dovaidas PABIRŽIS

„Tai tikrai labai sudėtinga ir nemaloni diskusija. Nemalonu, kad formalumai nuvertina kančios lygį, bet tarptautinė teisė turi savo formalias taisykles, prie kurių reikia prisitaikyti“, – sako Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės ir ES teisės instituto profesorius Justinas Žilinskas.

Ką galima laikyti genocidu?

Buvęs sovietų enkavedistas nuteistas už tai, kad 1953-iųjų kovą, veikdamas su Šakių rajono MGB skyriaus vadais, Jankūnų kaime esančioje sodyboje dalyvavo suimant Lietuvos partizaną Joną Būrininką, kuris vėliau buvo nuteistas 25 metams laisvės atėmimo ir išsiųstas į lagerį.

Šių metų vasarį Aukščiausiasis Teismas (AT) priėmė galutinį ir neskundžiamą nutarimą, kad V.Vasiliauskas yra kaltas dėl genocido, ir nuteisė jį ketveriems metams laisvės atėmimo, dėl senyvo amžiaus ir ligos nuo bausmės jį atleidžiant.

AT galutinį sprendimą priėmė po pernai pateikto Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimo dėl genocido sąvokos. Į KT 2011-aisiais kreipėsi 34 Seimo nariai, suabejoję, ar genocido sąvokos praplėtimas socialinių ir politinių grupių terminu atitinka tarptautinę teisę.

KT išaiškino, kad sovietų trėmimus ir represijas, vykstant partizaniniam karui, Lietuvos teismai gali prilyginti genocidui, įrodžius, kad šiais nusikaltimais buvo siekiama sunaikinti reikšmingą lietuvių tautos dalį. KT pabrėžė, kad sovietų represijos prieš Lietuvos gyventojus nebuvo atsitiktinės ir chaotiškos, jomis siekta sunaikinti Lietuvos pilietinės tautos pagrindą, buvusią Lietuvos valstybės socialinę ir politinę struktūrą.

Kaip aiškino KT teisėjas Dainius Žalimas, teismai turi įvertinti, ar partizanų naikinimas kėlė grėsmę visiškai ar iš dalies sunaikinti lietuvių tautą: „Teismai turi įvertinti, ar jų bylose Lietuvos partizanai nesudarė tokios reikšmingos nacionalinės lietuvių tautos grupės, kad jų veiksmai galėtų būti laikomi genocidu ta prasme, kad tai reikšmingos grupės dalies sunaikinimas.“

Pasak D.Žalimo, daugiau kaip 20 valstybių baudžia už politinės grupės naikinimą taip, kaip ir už genocidą, todėl, įvertindamas ir istorines aplinkybes, KT manė, kad Lietuva taip pat turėjo tokią teisę.

Taigi KT iš esmės nurodė, kad jei konkreti politinė grupė, pavyzdžiui, rezistencijos kovų dalyviai, priešinęsi Lietuvos gyventojų trėmimui, yra svarbi tautos išlikimui, tuomet tos grupės naikinimą galima laikyti visos tautinės grupės genocidu. Bet ir šis aiškinimas, pasak teisininko J.Žilinsko, turi rimtų problemų, nes vis tiek reikia įrodyti tautinės grupės naikinimo faktą, o tai, kaip rodo EŽTT sprendimas, padaryti sudėtinga.

Lenkijos teisininką Rafalį Lemkiną žodį „genocidas“ 1944-aisiais pirmą kartą pavartoti paskatino du siaubingi nusikaltimai, neturintys atskiro pavadinimo: tai, ką Adolfo Hitlerio naciai padarė žydams, ir tai, ką Osmanų imperija padarė armėnams. Šiandien genocido sąvoka pasitelkiama apibūdinant ir įvairius kitus žiaurius nusikaltimus, taip siekiant atkreipti didesnį pasaulio bendruomenės dėmesį.

Istoriniai ir atminties karai šiandien pasaulyje yra ne mažiau nuožmūs nei realieji. Šių metų balandį, nenorėdamas pabloginti santykių su Turkija, JAV prezidentas Barackas Obama nepavartojo žodžio „genocidas“, apibūdindamas Osmanų Turkijos įvykdytas masines armėnų žudynes. Tačiau jos NATO sąjungininkėje Prancūzijoje už armėnų genocido neigimą jau keletą metų yra numatyta baudžiamoji atsakomybė.

Nesuskaičiuojamą daugybę iečių sulaužė ir bosniai bei serbai, vieni kovodami, o kiti priešindamiesi, kad genocidu būtų pripažintos serbų įvykdytos bosnių žudynės 1995-aisiais Srebrenicoje. Tai nepalengvino kančių 10 tūkst. ten nužudytų aukų artimiesiems.

J.Žilinskas sako, jog genocido sąvokos, kuri yra suprantama kaip pats didžiausias nusikaltimas, preziumuojantis pačią di­džiausią atsakomybę, svoris lemia, kad kai tik norima užaštrinti vieną ar kitą nusikaltimą, visada pasirenkama ši sąvoka. Todėl tai iš esmės labai politizuotas klausimas, o genocido sąvokos vartojimas dažnai yra kur kas platesnis, nei nurodo tarptautinė teisė.

Nuėjo lengviausiu keliu

Plačiau nei įprasta tarptautinėje teisėje genocido sąvoka vartojama ir Lietuvoje. J.Žilinsko nuomone, vos prasidėjus byloms prieš asmenis, kurie pokariu vykdė represijas prieš Lietuvos gyventojus, paaiškėjo, kad įrodyti, jog Sovietų Sąjunga naikino lietuvius kaip tautinę grupę, yra gana sudėtinga, nes pagrindinis dėmesys tada buvo kreipiamas į „klasinį elementą“ ir tai, kas jam yra priskirtina ir kas ne.

Matydami šią problemą, įstatymų leidėjai nuėjo lengviausiu keliu – į tradicinę genocido sąvoką, apibrėžiamą kaip veiksmai, kuriais ketinama visiškai ar dalinai išnaikinti tautinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, įtraukė ir socialinę bei politinę grupę.

Problema ta, kad pastarąjį kartą taip genocido sąvoka buvo išplėsta 1946-aisiais Jungtinių Tautų (JT) Generalinės Asamblėjos priimtoje rezoliucijoje, kuri buvo tarsi įvadas, rengiant 1948 m. Konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį. Tačiau šioje konvencijoje politinė grupė nebuvo išskirta – tam priešinosi daugelis valstybių, o ypač įnirtingai – Sovietų Sąjunga. Tokia nuostata tarptautinėje teisėje išliko iki šiol.

„Politinės ir socialinės grupės įtraukimas į genocido sąvoką labai palengvino Lietuvos teismų darbą, nes bet kokį faktą, kai buvo naikinami Lietuvos piliečiai, buvo galima iš esmės laikyti genocidu. Bet tai anksčiau ar vėliau turėjo sukelti problemų tarptautinėje teisėje, ir dabar galiausiai tai ir įvyko“, – aiškina J.Žilinskas.

Sprendimas buvo nulemtas iš anksto?

Lietuvai nepalankų sprendimą priėmęs Strasbūro teismas nurodė pasigedęs istorinių ir faktinių duomenų, kaip Lietuvos partizanai atstovavo lietuvių tautai. Teismas esą nebuvo įtikintas, kad V.Vasiliauskas, net su advokato pagalba, 1953-iaisiais būtų galėjęs numatyti, jog Lietuvos partizanų žudymas gali būti prilygintas lietuvių genocidui. Teismas nurodė, kad Lietuva V.Vasiliauskui turi sumokėti 10 tūkst. eurų turtinės žalos atlyginimo ir padengti bylinėjimosi išlaidas.

EŽTT Didžioji kolegija sprendimą priėmė vos vieno balso persvara, 9 balsais prieš 8. Pasipiktinimą Lietuvoje sukėlė ir faktas, kad kaip trečioji šalis EŽTT dalyvavo Rusija, pateikusi savo rašytines pastabas, kurios buvo įtrauktos į teismo sprendimą.

J.Žilinsko teigimu, nors šis pralaimėjimas yra nemalonus, tai galima traktuoti tik kaip pralaimėtą mūšį, o ne karą. Kadangi šis sprendimas priimtas vos vieno balso persvara, tai rodo, kad aiškaus konsensuso nėra ir jei atsirastų kita panaši byla, o tokios galimybės tikrai realios, sprendimų ratas ir diskusijos vėl galėtų tęstis, teismui būtų galima pateikti daugiau istorinės medžiagos.

Tačiau, teisininko teigimu, tai turėtų būti ir rimtas postūmis mūsų teismų sistemai nustoti kiekvienu įmanomu atveju implikuoti genocidą, tiriant nusikaltimus, kurie pagal tarptautinę teisę traktuojami kaip karo nusikaltimai ar nusikaltimai žmoniškumui. Pirmaisiais metais po nepriklausomybės atkūrimo genocidu buvo pripažįstami kone visi tokio pobūdžio nusikaltimai – trėmimai, žudynės, kova su partizanais. „Tai būtina išdėlioti į skirtingas lentynas. Manau, kad tai turėtų būti geras postūmis mūsų teisinei sistemai“,  – tvirtina J.Žilinskas.

Apie tai, kad šis Strasbūro teismo sprendimas netiesiogiai yra nulemtas Lietuvos teisėsaugos ir įstatymų leidėjų nekompetencijos, kalbėjo ir kiti politikai.

Pasak Vytauto Landsbergio, mūsų teismai taiko platesnį genocido apibrėžimą, nei numato Stalino laikais suformuluota JT koncepcija, todėl atsargumas būtų reikalavęs kaltinimuose pabrėžti ne tik genocidą, bet ir karo nusikaltimus.

Seimo konservatorius Arvydas Anušauskas pabrėžė, kad tiriant tokio pobūdžio nusikaltimus teisėtavarka nesugeba naudotis istorikų medžiaga, bylose trūksta faktinių įrodymų, todėl pasipiktinimą Strasbūro teismo sprendimu pirmiausia turėtume adresuoti sau.

Galiausiai juk niekas iš esmės neneigia fakto, kad enkavedistas padarė nusikaltimą, o ginčo esmė tėra kategorija, kuriai šis nusikaltimas yra priskirtas. Tačiau ar jis pateks į vieną, ar į kitą kategoriją, nuo to bendras Lietuvos istorijos vertinimas nepasikeis, kaip lengviau netaps ir nusikaltimų aukoms bei jų artimiesiems.

Nuvertėję žodžiai

Kaip 2008-aisiais rašė filosofas Leonidas Donskis, šiandien gyvename ne tik pinigų, bet ir sąvokų bei vertybių infliacijos laikotarpiu – visuomenėje nuvertėjo ne tik žmogaus duota priesaika, garbės žodis ar parašytas rekomendacinis laiškas, bet ir sąvokos, vartojamos unikaliai žmonijos patirčiai nusakyti. Tokia galima pavadinti ir genocido sąvoką, kurią aiškiai apibrėžia JT dokumentai ir tarptautinė teisė.

Pasak L.Donskio, nemenkinant sovietinio teroro ir komunizmo įvykdytų nusikaltimų Baltijos šalyse, būtina pripažinti, kad gyventojai čia turėjo galimybę pereiti į okupanto pusę, o genocidas yra naikinimas be jokios atrankos, kada niekas nei teoriškai, nei praktiškai negali išgelbėti žudomojo. „Būkime sąžiningi ir garbingai pripažinkime faktą, kad tikro genocido mes vis dėlto nepatyrėme“, – teigė L.Donskis.

AFP

Sankcijos priesaiką sulaužiusiems asmenims turi būti adekvačios jų nusižengimui, sako premjeras Andrius Kubilius.

“Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs tik, kad draudimas kandidatuoti bet kokiuose parlamento rinkimuose visą laiką būtų neadekvatus. Šiuo atžvilgiu, manau, (šio termino – BNS) sutrumpinimas taip pat turėtų būti adekvatus”, – pirmadienį žurnalistams sakė A. Kubilius.

Plačiau komentuoti “tvarkiečių” siūlymą iš Seimo rinkimų įstatymo išvis išbraukti nuostatą, kad parlamentaru negali būti priesaiką sulaužęs asmuo, Vyriausybės vadovas atsisakė.

“Nesiimu dabar vertinti kokių nors pasiūlymų, tik noriu priminti, kad kalbame apie priesaikos sulaužymą, konstatuotą ir Konstitucinio Teismo, ir Seimo”, – teigė jis.

A. Kubilius teigė dar negavęs darbo grupės, turinčios pateikti siūlymus kaip įvykti Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) nutarimą dėl R. Pakso, išvadų.

R. Paksas pirmadienį pranešė, kad norėtų dalyvauti 2012 metų Semo rinkimuose.

Konstitucinis Teismas 2004 metais tuojau po apkaltos paskelbė nutarimą, kuriuo konstatuota, kad asmuo, kuris apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš pareigų ar jam buvo panaikintas Seimo nario mandatas, niekada negali eiti tokių Konstitucijoje nurodytų pareigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu. Tuo remdamasis Seimas papildė Seimo rinkimų įstatymą.

R. Paksas nustatytus apribojimus apskundė EŽTT, šis konstatavo, kad 2004 metais įstatyme įtvirtintas nuolatinis ir neatšaukiamas draudimas yra neproporcingas.

EŽTT paskelbus savo sprendimą, premjeras sudarė darbo grupę, kuri iki antradienio turi pateikti Vyriausybei siūlymus, kaip minėtą teismo sprendimą įgyvendinti.

Strasbūro teismas sprendimą paskelbė praėjus daugiau nei šešeriems metams po apkaltos, kai R.Paksas buvo pašalintas iš prezidento posto, o Seimas įstatymu apribojo galimybę jam būti renkamam į Seimą.

Pernai Konstitucinis Teismas ir Seimas sulaužius priesaiką pripažino ir parlamentarą Liną Karalių. Per apkaltą jis neteko Seimo nario mandato.

pinigai-monettos

Vyriausybė trečiadienį pritarė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) siūlomiems Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimams, kuriais siekiama supaprastinti ir kartu sukonkretinti mokesčių mokėjimą dirbantiems pagal autorines sutartis.

Siekiama, kad socialinio draudimo įmokos autoriams būtų skaičiuojamos analogiškai kaip ir tiems, kurie gauna pajamas iš sporto ar atlikėjo veiklos.

Pasak socialinės apsaugos ir darbo ministro Donato Jankausko, siūloma numatyti, kad socialinio draudimo įmokas autoriai mokėtų nuo viso dydžio autorinio atlygio tokiu atveju, jei jie gauna pajamas iš to paties darbdavio (draudėjo), su kuriuo susijęs darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais. Tokiu būdu darbdavys (draudėjas) galės būti užtikrintas, ar autoriui atlygio išmokėjimo dieną teisingai priskaičiuoja socialinio draudimo įmokas, taip pat bus išspręsta pagrindinė problema draudėjams, kurie nedisponuoja visa informacija apie apdraustąjį (pavyzdžiui, nežino, ar darbuotojas turi kitą darbdavį ir pan.).

Šiuo metu autorinį atlyginimą gaunantis žmogus, priklausomai, nuo to, ar jis turi darbo santykius ar ne, skirtingai moka įmokas. Žmogus, gaunantis autorinį atlyginimą ir darbo pajamas iš bet kurio darbdavio, draudžiamas visų rūšių socialiniu draudimu, t.y. ligos ir motinystės, pensijų, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, nedarbo ir sveikatos draudimu, ir šios įmokos (31 proc. draudėjo ir 9 proc. apdraustojo) mokamos nuo visos autorinio atlyginimo sumos.

Tuo tarpu kai dirbama tik pagal autorinį atlyginimą ir neturima jokio darbdavio, autorinius atlyginimus gaunantys žmonės, moka įmokas (29,7 proc. draudėjo ir 9 proc. apdraustojo) tik nuo pusės autorinio atlyginimo sumos ir yra draudžiami trijų rūšių socialiniu draudimu: pensijų socialiniu draudimu, ligos ir motinystės socialiniu draudimu bei sveikatos draudimu.

Su Lietuva tarptautiniame teisme Strasbūre bandantis bylinėtis Europos Parlamento narys, pašalintas prezidentas Rolandas Paksas ir pats gali būti dar anksčiau pažeidęs Lietuvos piliečių teises.

Europos žmogaus teisių teismas pradėjo nagrinėti trijų buvusių mūsų šalies teismų pirmininkų skundą. Lietuvos Vyriausybei pateikti klausimai dėl galimo Palmiros Linkevičienės, Dariaus Japerto ir Arvydo Gudo nekaltumo prezumpcijos pažeidimo, rašo “Lietuvos rytas”.

Buvę Biržų, Panevėžio ir Lazdijų apylinkių teismų pirmininkai skundžiasi, kad jų nekaltumo prezumpciją galėjo pažeisti buvęs šalies vadovas R.Paksas, taip pat tuomečiai Aukščiausiojo teismo pirmininkas Vytautas Greičius, Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas ir Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius Mečys Laurinkus.

Ekspertų teigimu, šioje byloje pagrindiniu teismo tyrimo objektu, ko gero, taps R.Pakso nuomonė, paskelbta treji metai iki buvusių teismų pirmininkų teismo nuosprendžio.

Europarlamentaras R.Paksas šiuo metu ir pats teisiasi su Lietuva tame pat Europos žmogaus teisių teisme. Balandžio 28-ąją septyniolika Strasbūro teisėjų viešame posėdyje turėtų nagrinėti R.Pakso skundą, kuriame pašalintas prezidentas teigia, kad Lietuva pažeidė jo teises neleisdama dalyvauti rinkimuose.

“Teismų sistema tokiems teisėjams netaps užuovėja ir jų atžvilgiu prezidentas elgsis kategoriškai”, – tokį tekstą 2003 metų liepos 24-ąją perdavė tuomečio šalies vadovo spaudos tarnyba.

Tą dieną R.Paksas pasirašė dekretą, kuriuo atleido visus tris į korupcijos skandalą įsipainiojusius asmenis iš teismų pirmininkų pareigų už teisėjo vardo žeminimą.

Tuo metu ką tik buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, įtariant šiuos teisėjus piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi. Teisininkams buvo pareikšti įtarimai galimai talkininkavus kontrabandininkams teismuose sprendžiant dėl jų suėmimo.

Teisėjai buvo įtariami padėję cigarečių kontrabandos karaliumi tituluojamam Viliui Karaliui, kuris vėliau tapo A.Gudo žentu.

Generalinio prokuroro pavaduotojas netrukus kreipėsi į tuometį šalies prezidentą, prašydamas sutikimo patraukti įtariamuosius baudžiamojon atsakomybėn ir sustabdyti jų teisėjų įgaliojimus.

Jau kitą dieną šalies dienraščiuose Aukščiausiojo teismo pirmininkas V.Greičius viešai pareiškė nuomonę dėl teisėjų bendradarbiavimo su kontrabandininkais.

Strasbūro teismui pateiktoje byloje nurodytos devynios aukštų Lietuvos pareigūnų citatos iš laikraščių, žurnalų ir interneto tinklalapių.

Buvę teisėjai buvo pripažinti kaltais dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi tik 2006-ųjų liepą. Iš jų atimta teisė dirbti teisėsaugos, teisėtvarkos ir teisminėse institucijose nuo vienų metų 3 mėnesių iki ketverių metų. Po to visi trys teisininkai atskirai kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą.

Kiekvienas jų savo pareiškime skundėsi ir dėl kitų žmogaus teisių konvencijos pažeidimų: teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, saviraiškos laisvės, teisės į laisvę ir saugumą, privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, taip pat teigė patyrę diskriminavimą.

Strasbūro teismas sujungė visas tris bylas į vieną ir nutarė nagrinėti jų nekaltumo prezumpcijos pažeidimus.

P.Linkevičienę ginantis advokatas Kęstutis Čilinskas stebėjosi, kad visos trys buvusių teisėjų bylos Europos žmogaus teisių teisme sujungtos į vieną. Teisininkas aiškino, kad tarp visų trijų pareiškėjų yra labai didelis skirtumas, jie visi pateikė skirtingus argumentus dėl pažeistų teisių.

K.Čilinsko teigimu, prieš septynerius metus P.Linkevičienė patyrė psichologinę traumą, ji iki šiol išgyvena iki širdies gelmių. Moteriai buvo nustatytas neįgalumas, ji niekur nedirba. Advokatas tvirtino pradėjęs ginti savo klientę tik paprašytas teisininkų bendruomenės – esą P.Linkevičienė garsėjusi kaip itin sąžininga pareigūnė.

Šiai teisėjai tikrai buvo skambinta ir prašyta padėti kontrabandininkams, bet bylos dėl šių asmenų paleidimo ji net nenagrinėjusi. Šiuo metu P.Linkevičienė skaičiuoja savo patirtą žalą, kurią Strasbūro teismas priteistų atlyginti.

Anot žmogaus teisių konsultanto Dovydo Vitkausko, šioje byloje pagrindiniu Europos žmogaus teisių teismo tyrimo objektu greičiausiai taps išankstinė tuomečio Lietuvos prezidento nuomonė.

“Europos žmogaus teisių teismas itin kritiškai vertina bet kokius viešus pareigūnų pareiškimus apie įtariamąjį ar teisiamąjį tos šalies spaudoje ar per televiziją. Nekaltumo prezumpcija pažeidžiama tada, kai nagrinėjant baudžiamąją bylą valstybės pareigūnas dar iki teismo nuosprendžio padaro nedviprasmišką pareiškimą apie įtariamojo ar teisiamojo kaltę”, – sako jis.

Anot D.Vitkausko, pareiga susilaikyti nuo tokių komentarų taikoma ne tik teisėjams, bet ir visiems valstybės atstovams.

“Kartais Strasbūro teisėjai gali šiek tiek atlaidžiau pažiūrėti į aštresnius pareiškimus ir gilintis į jų kontekstą, jei tai būtina bylą nagrinėjant teisme. Tarkime, kai prokurorui reikia pagrįsti kaltinimus proceso metu. Kita vertus, nekaltumo prezumpcija nepažeidžiama, jei kilus rimtiems įtarimams dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo yra atleidžiamas iš darbo, ypač jei jis dirba teisingumo ar teisėsaugos institucijose”, – tikina jis.

Pasak konsultanto, svarbu tai, ar tuose sprendimuose atleisti iš darbo ar juos vėliau aiškinusiuose valstybės pareigūnų pareiškimuose nebuvo vienareikšmių teiginių dėl kaltės, kurie vėliau būtų galėję neigiamai paveikti bylų prieš pareiškėjus nagrinėjimą.

D.Vitkausko teigimu, skundai dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo lietuviškose bylose nėra labai dažni – iki šiol nustatytas tik vienas pažeidimas buvusio Seimo nario Audriaus Butkevičiaus byloje 2002 metais.

Į “Veido” klausimus atsako Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėja Danutė Jočienė.

Kokiomis naujovėmis gyvena Europos Žmogaus Teisių Teismas?

Didžiausios dvi naujovės – Rusijos Federacija pagaliau ratifikavo Konvencijos 14 Protokolą, priimtą dar 2004 m., kuris įsigalioja nuo 2010 m. birželio 1 d., pakeisdamas Konvencijos mechanizmą ir pertvarkydamas Teismo veiklą. Antra, 2010 m. vasario 18-19 d. Interlakene (Šveicarija) įvykusi 47 valstybių – Europos Tarybos narių ir Konvencijos dalyvių aukščiausiojo lygio konferencija priėmė Deklaraciją ir Veiksmų planą dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo ateities.

Koks buvo Interlakene įvykusios konferencijos pagrindinis tikslas?

Tikslas – nustatyti gaires Europos Žmogaus Teisių Teismo veiklai ateityje ir aiškiai parodyti valstybėms – Europos žmogaus teisių konvencijos dalyvėms, kad Teismas nebegali funkcionuoti tokiu pavidalu, koks yra šiandien, ir kad būtinos principinės reformos pačiam Teismui ir jo efektyvumui išlaikyti. Šią mintį iliustruoja vien tas statistinis faktas, kad 2009 m. pabaigoje Teisme net apie 120 000 pareiškimų laukė teisminio nagrinėjimo (palyginimui, 2008 m. pabaigoje – 97 300), kurie dėl didelio skaičiaus tiek nagrinėjamų, tiek naujai pateikiamų pareiškimų kaupiasi metai iš metų.

2009 m. Teisme buvo išnagrinėta iš viso 35 460 skundų (atitinkamai 2008 m. – 32 044), tačiau vien per 2009 m. Teismui buvo pateikta virš 57 000 naujų pareiškimų. Tai reiškia, kad naujai pateikiamų per atitinkamus metus bylų skaičius smarkiai viršija išnagrinėjamų bylų skaičių, nekalbant apie Teisme metų metais gulinčias bylas.
Dar daugiau, 2009 m. 33 065 pareiškimai (t.y. apie 93 %) buvo paskelbti nepriimtinais arba išbraukti iš bylų sąrašo pagal Konvencijos 34, 35 ar 37 straipsnių nuostatas, o tai aiškiai įrodo, kad asmenys dažnai kreipiasi į Teismą nepagrįstai, nežinodami nei Konvencijoje ginamų teisių, nei Teismo darbo specifikos.

2009 m. prieš Lietuvą buvo paduotas 261 naujas pareiškimas (atitinkamai 2008 m. – 255). Palyginimui, praeitais metais buvo paduoti 326 nauji pareiškimai prieš Latviją, 204 pareiškimai prieš Estiją. Pastebėtina, kad 2009 m. 331 pareiškimas prieš Lietuvą buvo paskelbtas nepriimtinu (atitinkamai 2008 m. – 217). Palyginimui, 481 pareiškimas prieš Latviją buvo paskelbtas nepriimtinu (atitinkamai 2008 m. – 147), ir 170 pareiškimų prieš Estiją buvo nepriimtini (atitinkamai 2008 m. – 179). Tai rodo, kad asmenų, besikreipiančių į Strasbūrą, žinių lygis apie šio Teismo veiklą yra gana ribotas ir dažnai kreipiamasi nepagrįstai, pavyzdžiui, prašant panaikinti nacionalinių teismų priimtus sprendimus, atnaujinti procesą bylose, skundžiantis neteisingais nacionalinių teismų priimtais sprendimais, bet nemotyvuojant skundų ir pan.

2009 m. Teismas iš viso priėmė galutinius sprendimus dėl 2 395 pareiškimų (palyginimui, 2008 m. – dėl 1881 pareiškimų). Nors Teismo produktyvumas 2009 m. išaugo net 15 procentų, lyginant su 2008 m., bylų skaičius Teisme sparčiai didėja. Tokia padėtis skatina imtis visų įmanomų priemonių Teismo efektyvumui išlaikyti. Šie klausimai ir buvo svarstomi Interlakene, o idėjos dėl Teismo veiklos pertvarkos atsispindi priimtoje Deklaracijoje bei Veiksmų plane dėl Teismo ateities.

Kokios pagrindinės idėjos, išdėstytos 2010 m. vasario mėn. Interlakene priimtoje Deklaracijoje bei Veiksmų plane dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo ateities?

Kaip minėta, konferencijos tikslas – Teismo reformavimo, užtikrinsiančio efektyvesnę jo veiklą, ir galbūt net pačio Teismo išlikimą, gairės. Deklaracija pabrėžia tarptautinės individualios peticijos teisės reikšmę žmogaus teisių gynybai bei primena Konvencijos sistemos subsidiarumo principą, pabrėžia dialogo tarp Teismo ir valstybių būtinybę, skatina sumažinti aiškiai nepriimtinų bylų skaičių, skleidžiant informaciją apie Teismo veiklos ir ginamų teisių specifiką, būtinybę kuo efektyviau įgyvendinti Teismo priimtus sprendimus nacionalinėje teisėje ir pan. Šiems tikslams pasiekti valstybių patvirtintame Veiksmų plane aptarta būtinybė sukurti papildomą naują mechanizmą pareiškimų priimtinumui nagrinėti (filtravimo mechanizmas), be jau numatyto 14 Protokole 1 teisėjo teismo, didelis dėmesys skirtas geresniam Konvencijos įgyvendinimui ir taikymui nacionaliniame lygmenyje, pasikartojančiose bylose valstybės kviečiamos sudarinėti taikius susitarimus, o Teismas – dažniau vartoti vadinamąją pilotinių bylų procedūrą, kuri reiškia, kad nustačius sisteminę problemą tam tikroje valstybėje (pvz., proceso ilgumo problema, nacionalinių teismų sprendimų nevykdymo problema ir pan.) valstybė įpareigojama pati išspręsti vidaus teisės problemą. Valstybės taip pat įpareigojamos imtis visų priemonių tinkamai vykdyti Teismo priimtus sprendimus, o Teismas pakviestas pertvarkyti savo vidaus darbo metodus bei užtikrinti jurisprudencijos vienodą aiškinimą ir taikymą visų valstybių atžvilgiu, suteikiant jam reikalingą administracinę autonomiją nuo Europos Tarybos.

Kokias naujoves į Konvencijos mechanizmo sistemą įneš Konvencijos 14 Protokolas, kuris įsigalios nuo 2010 m. birželio 1 d.?

Pirma, tai 1 teisėjo sudėties Teismas (t.y., vienas teisėjas), kuris turės teisę paskelbti skundą nepriimtinu arba išbraukti jį iš Teismo bylų sąrašo. Toks teisėjo nutarimas bus galutinis. Iki šiol nepriimtinumo sprendimas byloje buvo paskelbiamas Trijų teisėjų komitete. Reikia pabrėžti, kad pagal naująją procedūrą, teisėjas, išrinktas nuo tam tikros valstybės, nebedalyvaus nagrinėjant pareiškimų, pateiktų prieš tą valstybę, priimtinumo klausimą, jei tokį klausimą spręs 1 teisėjo sudėties teismas. Tai reiškia, kad aš nebedalyvausiu prieš Lietuvą pateiktų, bet nepriimtinų pareiškimų svarstyme, kurias nagrinės kitas 1 teisėjas, mano kolega iš kurios nors kitos valstybės. Tuo siekiama garantuoti Teismo nešališkumą.

Antra, 3 teisėjų komitetai, kurie iki šiol sprendė tik pareiškimų priimtinumo klausimą, nuo 2010 m. birželio 1 d. bus įgalioti ir priimti sprendimą dėl bylos esmės, jeigu Teismo praktika dėl byloje nagrinėjamo klausimo yra aiškiai suformuota. Tai būtų nesudėtingos bylos, mano nuomone, tai galėtų būti proceso ilgumo ar nacionalinių teismų sprendimų neįvykdymo klausimai pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, asmens laisvės apribojimo teisėtumo klausimai pagal Konvencijos 5 straipsnį ir pan.

Trečia, 14 Protokolas papildo Konvencijos 35 straipsnyje numatytus pareiškimų nepriimtinumo kriterijus dar vienu – didelės/žymios žalos – kriterijumi. Tais atvejais, kai pareiškėjas bus nepatyręs didelės/žymios žalos, Teismas galės paskelbti pareiškimą nepriimtinu, jei tas klausimas jau buvo nagrinėtas valstybės teisme. Reikia pabrėžti ir tai, kad vienas teisėjas, spręsiantis pareiškimo priimtinumo klausimą, negalės remtis naujuoju žymios žalos kriterijumi pirmuosius du metus nuo 14 Protokolo įsigaliojimo pradžios, kol nusistovės Teismo praktika šiuo klausimu.

Ketvirta, numatyta Europos Sąjungos galimybė prisijungti prie Konvencijos sistemos, kuri iki šiol buvo atvira tik valstybėms. Tai kartu kelia ir itin aktualų klausimą, ar toks Europos Sąjungos prisijungimas prie Konvencijos dar labiau nepadidins pareiškimų Strasbūro Teismui srautą.

Ar Konvencijos 14 Protokole numatytų priemonių pakanka Teismo efektyvumui garantuoti?

Tikrai nepakanka. Konvencijos 14 protokolas yra tik pradinis įrankis Teismo mechanizmo pertvarkai, kuris neišspręs visų Teismo veiklos sunkumų. Todėl jau Interlakeno Deklaracijoje ir Veiksmų plane aiškiai pabrėžta, kad turi būti įvestas papildomas, dar vienas pareiškimų filtravimo mechanizmas (be jau numatyto 1 teisėjo sudėties teismo), kuris leistų Teismui kuo greičiau atmesti nepriimtinus pareiškimus, kurių vis dar yra absoliuti dauguma Teisme. Inicijuotas klausimas dėl 7 teisėjų kolegijų sumažinimo iki 5 teisėjų sudėties, taip pat dėl Konvencijos teksto keitimo procedūros supaprastinimo, o tai leistų greičiau įvest ir pritaikyt naujoves. Ministrų Komitetas įpareigotas įgyvendinti Deklaracijos nuostatas bei atlikti atitinkamą analizę dėl naujų reikiamų priemonių įvedimo. Reikia paminėti ir tai, kad yra ir gana diskutuotinų pasiūlymų, kaip pavyzdžiui, įvesti privalomą advokato dalyvavimą bylose, nustatyti žyminį mokestį pareiškimams pateikti, atsisakyti teisinės pagalbos, kurią šiuo metu teikia Teismas ir pan., kurie kol kas ir lieka tik diskusijų objektu.

Tiek Europoje, tiek Lietuvoje didžiulį atgarsį sukėlė Lautsi v. Italy byla (Nr. 30814/06). Kaip Jūs vertintumėt Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. priimtą sprendimą šioje byloje?

Visų pirma, reikia konstatuoti, kad ši byla Italijos Vyriausybės prašymu pagal Konvencijos 43 straipsnį buvo perduota Teismo Didžiosios kolegijos, kurią sudaro 17 teisėjų, nagrinėjimui, kaip kelianti sudėtingus Konvencijos ir jos protokolų aiškinimo ar taikymo klausimas arba susijusi su rimta visuotinės svarbos problema. Todėl minėtas sprendimas neturi teisinės reikšmės, šioje byloje Didžioji kolegija turės galimybę įvertinti ne tik Italijos, bet ir kitų valstybių Konvencijos dalyvių reakciją ir priimti argumentuotai pagrįstą teisinį sprendimą.

Kita vertus, tokio pobūdžio bylose reikėtų atskirti teisinius dalykus bei moralinius, religinius aspektus, kurių vertinimas, priklausomai nuo konteksto, gali būti skirtingas. Mano nuomone, šioje byloje Teismas vertino tik tai, ar vis tik turi būti taikomi tam tikri apribojimai katalikų bažnyčios religinių simbolių (o Nukryžiuotąjį Teismas pripažino būtent tokiu) kabinimui viešose vietose, būtent valstybinėse mokyklose, kuriose mokosi ir vaikai, priklausantys ir kitoms religinėms mažumoms, arba apskritai netikintys, ir kaip toks religinių simbolių viešas kabinimas įtakos Konvencijoje garantuojamą teisę į mokslą pagal jų tėvų religinius įsitikinus arba kaip bus apginta tam tikros mokinių dalies negatyvi teisė neišpažinti jokios religijos. Teismas pabrėžė, kad valstybės privalo garantuoti neutralumą, vykdydamos viešosios valdžios funkcijas, ypač švietimo srityje, ir tiesiog iškėlė klausimą, kaip tokių religinių simbolių iškabinimas valstybinėse mokyklose gali prisidėti prie pliuralizmo švietimo sistemoje vystymo, kuris yra esminis aspektas, siekiant išlaikyti demokratinę visuomenę pagal Konvencijos standartus. Mano nuomone, buvęs sprendimas atspindi Teismo praktiką, suformuotą Leyla Sahin prieš Turkiją (Nr. 44774/98, 2005 m. lapkričio 10 d. sprendimas) byloje, kad galvos apdangalų kaip religijos simbolio nešiojimo uždraudimas valstybinėse mokymo įstaigose nepažeidžia pareiškėjos religijos laisvės pagal Konvencijos 9 straipsnį. Tačiau kaip minėta, septynių teisėjų kolegijos vienbalsiai priimtas sprendimas nebeturi teisinės galios, todėl reikia laukti Teismo Didžiosios kolegijos sprendimo šioje byloje.

Kaip Konvencijoje garantuojamos religijos laisvės požiūriu galima vertinti Šveicarijos referendumo dėl draudimo statyti minaretus rezultatus?

Pirmiausia, šis klausimas ateityje gali būti pateiktas mūsų Teismo vertinimui, todėl apsiribosiu tik keliomis bendromis pastabomis: pirma, Konvencijos 9 straipsnis, įtvirtindamas minties, sąžinės ir religijos laisvę, neįpareigoja valstybių imtis tam tikrų pozityvių veiksmų šiai laisvei garantuoti; tai reiškia, valstybės nėra įpareigotos statyti bažnyčių, įrengti kitų tam tikslui skirtų vietų ir pan. Tiek Nolan prieš Rusiją byloje (Nr. 2512/04, 2009 m. vasario 12 d. sprendimas, § 61), tiek Kokkinakis prieš Graikiją byloje (Nr. 14307/88, 1993 m. gegužės 25 d. sprendimas, § 31, 36) Teismas pabrėžė, kad valstybė privalo netrukdyti ir nesikišti į religijos laisvės įgyvendinimą, siekiant garantuoti religinį pliuralizmą. Antra, net pagal Konvencijos 9 str. 2 dalį, valstybė turi teisę apriboti naudojimąsi šio straipsnio 1 dalyje numatytomis teisėmis, jei tai daroma pagal įstatymą, jei tai proporcinga siekiama teisėtam tikslui viešo intereso apsaugai ir jei tokios priemonės yra būtinos demokratinėje visuomenėje (žr. bylą Vergos v. Greece, Nr. 65501/01, 2004 m. birželio 24 d. sprendimas, § 26, 38-43, kur teritorijos planavimo sumetimais, ginant viešąjį interesą, buvo atsisakyta išduoti leidimą statyti maldos namus). Todėl viskas šiuo atveju priklauso nuo valstybės, kaip, kokiais argumentais remiantis ji tokį apribojimą pateisins.

2010 m. kovo 4 d. Teisme vyko viešas posėdis byloje Neftyanaya kompaniya YUKOS prieš Rusiją (Nr. 14902/04). Pirmą kartą viešojoje erdvėje ši byla skamba ne kaip žmogaus teisių gynimas (šiuo atveju teisė į teisingą teismą), o kaip bendrovės bankrotas ir milžiniškų nuostolių atlyginimo siekimas. Čia, matyt, yra ir tam tikra komunikavimo klaida, nes Lietuvoje ši byla skamba kaip Jukos nuostolių atlyginimo byla. Bent jau taip akcentuojama.

Jei bylą nagrinėja Europos Žmogaus Teisių Teismas, vadinasi, ši byla apima žmogaus teisių galimų pažeidimų pagal Konvenciją ir jos Protokolus atvejus. Pabrėžiu, kad 2009 m. sausio 29 dieną Teismas paskelbė pareiškimo dalį dėl Konvencijos 6 straipsnio (teisės į teismą) tariamo pažeidimo dėl įvairių trūkumų mokesčių už 2000 metus nustatymo procedūroje priimtinu, taip pat paskelbė priimtina pareiškimo dalį pagal Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnį (nuosavybės teisių apsauga), imant atskirai arba kartu su Konvencijos 1, 13, 14 ir 18 straipsniais, dėl mokesčių nustatymo procedūros už 2000-2003 metus ir vėlesnio jos įgyvendinimo, įskaitant OAO Yuganskneftegaz pardavimą. Teismas taip pat paskelbė priimtinais skundus pagal Konvencijos 7 straipsnį dėl to, kad 2000-2003 m. mokesčių nustatymo procedūra pareiškėjo atžvilgiu neturėjo tinkamo teisinio pagrindo, buvo savavališka ir sąlygojo dvigubą nubaudimą. Taigi gali būti daroma išvada, kad Teismas nagrinėja būtent Konvencijoje ir jos Protokoluose garantuojamų žmogaus teisių (teisės į teismą, nuosavybės teisių apsaugos ir kt.) tariamus pažeidimus. Drįsčiau teigti, kad šioje byloje svarbiausias klausimas yra susijęs su nuosavybės teisių garantijomis; pabrėžtina, kad pagal Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnį nuosavybės teisių apsauga nėra absoliuti; valstybė turi teisę kištis į nuosavybės teisių naudojimą bei jį reglamentuoti, svarbu, kad tai būtų daroma pagal įstatymą, būtų proporcinga siekiamam teisėtam tikslui viešo intereso apsaugos tikslais ir teisingai atlyginama už paimtą nuosavybę (žr. bylą Former King of Greece and Others v. Greece, Nr. 25701/94, 2000 m. lapkričio 23 d. sprendimas, § 79, 87, 89, 99). Taigi koks bus Teismo sprendimas, kalbėti ar spėlioti dar per anksti.

Kaip vertintumėte nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymo naujausią redakciją, kurioje visgi įtvirtinama mūsų Konstitucijos nuostata dėl šeimos – kaip vyro ir moters sąjungos. Lietuvoje politikai, kurie yra entuziastingi šio įstatymo šalininkai, argumentuoja tuo, kad Lietuva turi konservatyviai traktuoti tam tikras žmogaus teises, pasisakyti už santuoką tik kaip vyro ir moters sąjungą.

Šis klausimas jau buvo aptariamas Europos Tarybos rėmuose, Lietuva buvo paraginta pervarstyti šio įstatymo nuostatas. Nuo 2010 m. kovo 1 d. įsigaliojusios redakcijos 4 str. 1 d. 16 punktas prie neigiamo pobūdžio informacijos priskiria informaciją, kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata.

Vertinant šias nuostatas, reikėtų pabrėžti, kad ir Europos žmogaus teisių konvencijos 12 straipsnis taip pat numato tradicinės santuokos sudarymo galimybę tarp pilnamečių vyro ir moters. Santuokos sudarymas reguliuojamas pagal valstybės įstatymus (žr. bylą Rees v. the United Kingdom, Nr. 9532/81, 1986 m. spalio 17 d. sprendimas, § 49-50). Tai reiškia, kad valstybė turi vadinamąją vertinimo laisvę (margin of appreciation) ir pati sprendžia, kaip reguliuoti santuokos sudarymo klausimus, ar pripažinti tos pačios lyties asmenų santuokas, ar ne. Valstybė negali būti įpareigota to padaryti. Kita vertus, manyčiau, kad minėtos Įstatymo nuostatos galėtų būti vertinamos kaip neprasilenkiančios su Konvencijos principais, nes net gi tam tikroje valstybėje pripažinus tos pačios lyties asmenų santuokos galimybę ar pripažįstant tokius santykius, nebūtina tokių santykių propaguoti ir juos skatinti rengiant radijo ar rodant televizijos laidas ir pan. Tai tiesiog turėtų, mano nuomone, likti tokių asmenų privataus gyvenimo sfera, jų pasirinkimo teisė, kurią gina Konvencijos 8 straipsnis. Aišku, gali kilti klausimas dėl tokių netradicinės orientacijos asmenų diskriminacijos Konvencijos 14 straipsnio prasme. Tačiau Konvencijos 14 straipsnis nėra savarankiškas straipsnis, jis taikomas kitos Konvencijos teisės kontekste (žr. bylą E.B. v. France, Nr. 43546/02, 2008 m. sausio 22 d. sprendimas, § 91-93), o kaip minėjau, Konvencijos 12 straipsnis gina tik tradicinę vyro ir moters santuoką, todėl pažeidimo negalima būtų argumentuoti, remiantis šiais dviem straipsniais. Dar daugiau, vargu, ar galima taip plačiai aiškinti Konvencijos 10 straipsnį (informacijos laisvė, įskaitant teisę gauti ir skleisti informaciją), kaip uždedantį teisinę pareigą valstybei užtikrinti informacijos apie netradicinės orientacijos asmenų santuokas ar jų santykius skleidimą televizijos, radijo kanalais ir kitomis masinės informacijos priemonėmis, būtinybę.

Kiek valstybė turėtų leisti tokios informacijos platinimą, atsakymas turėtų būti grindžiamas Konvencijos 10 straipsnio 2 dalimi, kuri numato taip pat ir atsakomybę tokios informacijos skleidėjams bei leidžia riboti informacijos skleidimą viešųjų interesų, moralės, kitų asmenų teisių ir pan. apsaugos tikslais (žr. Handyside v. the United Kingdom bylą, Nr. 5493/72, 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimas, § 47-50, 59, kur Teismas nenustatė Konvencijos 10 straipsnio pažeidimo, pabrėžęs, kad knygos lytinio auklėjimo klausimais konfiskavimas ir sunaikinimas buvo būtinas ir proporcingas moralės visuomenėje apsaugai). Aptariamo klausimo kontekste labai svarbi ir Müller and Others v. Switzerland byla (Nr. 10737/84, 1988 m. gegužės 24 d. sprendimas), kur Teismas taip pat nenustatė Konvencijos 10 straipsnio pažeidimo, pabrėžęs, kad piešinių, kuriuose itin brutaliai vaizduojamas homoseksualumas ir zoofilija, konfiskavimas bei dailininko nubaudimas yra pateisinamas visuomenės moralės apsaugos tikslais, nes tokio pobūdžio itin brutalūs kūriniai buvo viešai demonstruojami parodoje, nenustatant lankytojų amžiaus limito bei neinformuojant apie parodos turinį. Taigi gali būti daroma išvada, kad valstybės turi teisę riboti informacijos pagal 10 straipsnį skleidimą, kai tai būtina visuomenės bei jos moralės apsaugos interesais, svarbu tokį interesą ir priemonių proporcingumą tinkamai pagrįsti.
Aptariamas Įstatymas numato ir pozityvias nuostatas – tai informacijos, kuria skatinamas žmogaus orumą žeminantis elgesys, ribojimą, taip pat kuria iš žmogaus ar žmonių grupės tyčiojamasi arba žmogus ar žmonių grupė niekinami dėl tautybės, rasės, lyties, kilmės, neįgalumo, taip pat ir dėl seksualinės orientacijos, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar kitais pagrindais, ribojimą, kurios, mano nuomone, sudaro tam tikrą visų asmenų grupių interesų apsaugos balansą. Aišku, daug priklausys ir nuo šių Įstatymo nuostatų įgyvendinimo praktikoje, kur susidarančios situacijos gali būti įvairialypės.