BFL

Dovaidas PABIRŽIS

Septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio viduryje amerikiečiai sukūrė terminą „britų invazija“. Ne dėl to, kad ilgamečiai sąjungininkai staiga būtų pradėję kelti grėsmę valstybės saugumui, – į JAV rinką veržėsi ir ją sėkmingai užkariavo britų rokenrolo grupės: „The Beatles“, „The Rolling Stones“, „The Who“, „The Animals“ ir daugelis kitų.

Panašią populiariosios muzikos invaziją ne pirmą dešimtmetį visame pasaulyje vykdo ir Švedija, kurios muzikos eksportas siekia daugiau nei šimtą milijonų eurų ir pasaulyje atsilieka tik nuo JAV ir Didžiosios Britanijos. Atrodo, kad ši invazija pasiekė ir Lietuvą.

Bent jau tokį įspūdį buvo galima susidaryti žiūrint nacionalinę Lietuvos atranką į „Eurovizijos“ dainų konkursą, kuris šiemet vyks Stokholme. Mūsų šaliai šįkart atstovaus Donatas Montvydas, kurio kūrinį „I‘ve Been Waiting for This Night“ parašė švedai Jonas Thanderis ir Beatrice Robertsson.

Nacionalinės atrankos finale dalyvavo šeši atlikėjai, penkiems iš jų dainas parašė užsieniečiai, trims – švedų kūrėjai. Iš viso atrankoje varžėsi apie dešimt kūrinių, parašytų šioje šalyje.

Tenka pripažinti, kad Lietuvos autoriai šiandien yra susikoncentravę ties televizijomis, ties greitais darbais bei pinigais ir apie ateitį nėra daug galvojama.

„Labai gaila, bet tenka pripažinti, kad Lietuvos autoriai šiandien yra susikoncentravę ties televizijomis, ties greitais darbais bei pinigais ir apie ateitį nėra daug galvojama. Kadangi Švedijoje šis dalykas susiformavęs jau seniai ir ten yra kompozitorių ir dainų kūrėjų nuo A iki Z, konkurencija didelė, todėl visiškai natūralu, kad jie siūlo savo dainas visoms šalims. Ne paslaptis, kad švedų kompozitoriai kuria įvairias bendrijas, kurios yra aktyvios ir aiškiai orientuojasi į kūrinio pardavimą. Be to, vykdomos švietimo programos, teikiamas valstybės dėmesys. Tai labai geras pavyzdys, kai valstybei nereikėjo statyti kažkokių gamyklų, nereikėjo išgauti naftos, o uždirbti iš šou verslo ir muzikos eksporto. Mums belieka nuleisti nosį matant, kad jų produkcija yra geresnė ir kokybiškesnė“, – sako D.Montvydo prodiuseris Martynas Tyla.

Šiemet pasikeitus „Eurovizijos“ atrankos konkurso taisyklėms, buvo skelbiami atskiri kūrinių ir atlikėjų konkursai – atrankoje galėjo dalyvauti ir dainininkai, neturintys savo dainos. Pagrindinis kūrinių srautas čia atėjo iš užsienio, o aktyviausi kompozitorių atrankoje buvo švedai.

Dainas atiduoda nemokamai

Atranką laimėjęs D.Montvydas su švedų prodiuseriais ir dainų autoriais pradėjo dirbti  gerokai prieš ją – kūrinys galėjo dalyvauti jau pernykštėje atrankoje ir visų pirma buvo rašomas atlikėjo albumui. Tik vėliau nuspręsta su juo dirbti kur kas ilgiau ir mėginti laimę „Eurovizijoje“. Pasak M.Tylos, bendradarbiavimo nauda abipusė: atlikėjas gavo kokybišką produktą, o švedai – daugiau galimybių sėkmingai „išnešti“ savo dainą į pasaulį.

Dalyvaujanti konkurse daina jau savaime uždirba pinigus, net ir nelaimėdama, nes autoriai ir fonogramos gamintojai už kiekvieną jos skambėjimą gauna pajamų.

Švedų kūrėjai savo dainas paprastai atlikėjams atiduoda nemokamai, tikėdamiesi, kad jų sėkmės atveju kūrinys išgarsės ir uždirbs pelno. „Dalyvaujanti konkurse daina jau savaime uždirba pinigus, net ir nelaimėdama, nes autoriai ir fonogramos gamintojai už kiekvieną jos skambėjimą gauna pajamų. Kompozitoriai LRT atsiuntė dainų demo versijas, paskui bendradarbiavo su atlikėjais, kurie jas atsirinko: derino harmonijas, tvarkė pagal atlikėjų poreikis. Jiems tos dainos nieko nekainavo“, – aiškina muzikos vadybininkas Lauras Lučiūnas.

Jo teigimu, lietuvių kompozitorių bėda ir yra ta, kad jie tikisi labai greito atlygio. Vis dėlto „Eurovizijos“ atrankoje dalyvavęs kūrinys turi labai daug šansų tapti populiarus – šiemet konkursą Lietuvoje stebėjo net 1,3 mln. televizijos žiūrovų, tad beveik neabejotinai net ir į finalą neprasibrovę atlikėjai įtrauks šiuos kūrinius į savo repertuarą, dainuos koncertuose, televizijos projektuose ir kitur. O už tai autoriai kiekvieną kartą gaus pajamų.

Lietuvių kompozitorių bėda ir yra ta, kad jie tikisi labai greito atlygio.

Be to, sėkmė „Eurovizijoje“ dainų kūrėjams pelno gausybę naujų darbo pasiūlymų ir  itin pakelia jų kainą. M.Tylos žiniomis, pernai metų nugalėtojo Manso Zemerlowo dainos „Heroes“ kompozitoriaus kūrinys iki pergalės konkurse kainuodavo nuo 300 iki 800 eurų. Po sėkmės konkurse kaina išaugo iki 10 tūkst. eurų. Prestižinių švedų kūrėjų, kurių paslaugomis naudojasi žymiausi pasaulio atlikėjai, dainų kainos su įrašymu gali siekti ir 250 tūkst. eurų.

Stabdo lietuvių perspektyvą?

Kompozitoriaus, dainų autoriaus Laimono Žiulpos manymu, „Eurovizija“ vien pagal pavadinimą visų pirma yra dainų, o ne atlikėjų konkursas, todėl jam nelabai suprantama, kaip kitos šalies dainos autorius gali atstovauti Lietuvai.

Ar labai džiaugsimės D.Montvydui užėmus aukštą vietą, ar galėsime sakyti, kad konkurse puikiai pasirodė lietuviška daina, kuri nėra lietuviška?

„Jei autoriai iš užsienio negalėtų dalyvauti, galbūt pirmaisiais keleriais metais po to atranka be švedų ir kitų šalių kompozitorių pasirodytų silpnesnė. Bet žiūrint į ilgalaikę perspektyvą, jei norime ugdyti ir skatinti savo kūrėjus, taisykles tikrai vertėtų keisti. Priklauso, ko mes norime – ar momentinio rezultato, ar žiūrėjimo į priekį. Ar labai džiaugsimės D.Montvydui užėmus aukštą vietą, ar galėsime sakyti, kad konkurse puikiai pasirodė lietuviška daina, kuri nėra lietuviška?“ – retoriškai klausia dainų autorius.

Beje, visi atlikėjai, norintys atstovauti Lietuvai „Eurovizijos“ konkurse Stokholme, turėjo būti Lietuvos piliečiai ir kaimyninių šalių atstovams durys buvo uždarytos. Vienintelė išimtis padaryta daug metų šalyje gyvenančiai ir už Lietuvos piliečio ištekėjusiai Ericai Jennings.

L.Žiulpa sako, kad mūsų autorius siūlyti dainas „Eurovizijos“ atrankai atbaidė ir pernykštė patirtis, kai reikėjo paleisti kūrinį „į nežinią“ ir jį galėjo atlikti bet kas ir bet kaip. Jo teigimu, paprastai lietuvių autoriai bendradarbiauja su atlikėju visuose kūrybos lygiuose ir jiems svarbu, kaip kūrinys bus pateiktas, koks bus pasirodymas. Šiemet įsigaliojus pakoreguotoms taisyklėms, susidomėjimas konkursu ateityje turėtų grįžti.

Savų kompozitorių trūksta

Muzikos agentūros „M.P.3“ direktorius, Lietuvos muzikos verslo asociacijos vadovas Vaidas Stackevičius pastebi, kad Lietuvoje apskritai trūksta kompozitorių, be to, egzistuoja savotiškas autorių kompleksas: jei jau parašiau dainą, tai būtinai pats turiu lipti į sceną ir ją sudainuoti.

„Turime tikrai puikių autorių, kurie galėtų gyventi iš dainų rašymo, nebūtina dainuoti patiems. Atsirastų viso to pradžia, savotiška mokykla ir tradicija. Šiandien praktiškai jos nėra. Autorius galvoja ne tik apie kūrinį, bet ir kaip jį reikės atlikti, net jei atlikimui dažnai trūksta gebėjimų, duomenų ar charizmos. Neįprasta praktika ir siūlyti dainas kitiems atlikėjams, jeigu jie atsisako – eiti pas kitus ir pan. Tai trūkstamas lietuviškos muzikos industrijos gabalėlis, ir čia tikrai yra galimybių reikštis bei nepaimtų pinigų“, – teigia V.Stackevičius.

Pašnekovas prisimena pavyzdį, kai viešėdama Lietuvoje garsi vokiečių roko grupė „Scorpions“ susižavėjo vienu juos „apšildžiusios“ grupės „Rebelheart“ kūriniu ir svarstė jį įsigyti savo koncertams, tačiau lietuviai nesutiko, nors ir galėjo daug iš to užsidirbti.

V.Stackevičiui antrina ir L.Žiulpa, kurio aiškinimu, tik vienas kitas atlikėjas gali dainuoti vien savo kūrinius. Pasaulinėje populiariosios kultūros praktikoje šiandien geriausiai veikia mechanizmas, kai kūrybos procesui vadovauja profesionalai, bet į jį įtraukiamas ir atlikėjas, jam paliekama tam tikros saviraiškos erdvės, kad jis nebūtų vien tik svetimos žinutės įgarsintojas.

Vis dėlto galimybė, kad švedų dainų kūrėjai ir prodiuseriai galėtų žengti į Lietuvos rinką toliau nei vien „Eurovizijos“ konkursas, t.y. užpildytų savo produkcija radijo ir televizijos eterį, aktyviai užsiimtų įrašų leidyba, yra nedidelė.

L.Žiulpos manymu, toks scenarijus menkai tikėtinas, nes jie paprasčiausiai negaus norimos grąžos – Lietuvos rinka yra pernelyg susispaudusi ir maža. O iki šiol gana silpna „Eurovizijos“ atranka juos pirmiausia domina kaip tramplinas į platesnes Europos erdves.

Lyderiai nuo grupės „Abba“ laikų

Kokios švedų muzikos industrijos sėkmės priežastys? V.Stackevičius įsitikinęs – ji yra viena labiausiai išplėtotų pasaulyje, švedų prodiuseriai geba sukurti visais lygiais gerą produktą, o įrašus ten daro garsiausi pasaulio atlikėjai. Šiuo metu bene pats geriausias pasaulio prodiuseris yra švedas Maksas Martinas, nuo 1999-ųjų parašęs 21 kūrinį, kurie tapo populiariausiais JAV. Pagal šį pasiekimą jis atsilieka tik nuo legendinių bitlų Paulo McCartney ir Johno Lennono.

„Nelabai didelė valstybė Švedija aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje turėjo vieną populiariausių pasaulyje grupių „Abba“, kurios apyvarta prilygo automobilių koncernams. Tai davė toną visai plejadai kitų atlikėjų, iš jos išaugo tokios grupės, kaip „Roxette“ ar „Ace of Base“, kurios sėmėsi įkvėpimo iš „Abba“. Vyriausybės dėmesys šiai industrijai irgi buvo didelis, pagal verslo sritis, kurios generuoja daugiausiai pajamų ekonomikai, į dešimtuką dažnai patenka populiarioji muzika. Šiandien švedų kūrėjai turi gerą įvaizdį ir tarsi atsineša tam tikrą kokybės ženklą“, – aiškina V.Stackevičius.

„Abba“ vadybininkas Stikkanas Ander­sonas dirbo su daugeliu vėlesnių populiariausių švedų atlikėjų ir padėjo jiems išgarsėti.

Legendinė grupė sukūrė itin lengvą, net šiek tiek vaikišką muziką primenantį stilių su šviesiomis, nesudėtingomis melodijomis ir orientacija į atlikėjo vokalą. Tai ganėtinai skyrėsi nuo tuo metu madingos Europos ir Amerikos populiariosios muzikos. Šis stilius, kartais vadinamas „europop“, populiarus iki šių dienų.

Kompozitorius L.Žiulpa švedų sėkmei paaiškinti pateikia krepšinio analogiją: tarpukariu du išeivijos lietuviai atvažiavo iš JAV ir išmokė lietuvius žaisti krepšinį, atsirado sistema, metodika. Lygiai taip švedai, turėdami savo tradicijas, muzikos mokyklą, įdirbį, geba aprūpinti visą pasaulį kokybiška popmuzikos produkcija.

„Įsivaizduokite, kas būtų Lietuvoje su krepšiniu, jei nebūtų sporto mokyklų, metodikos, jaunimo komandų, trenerių štabo. Vaikai Lietuvoje ugdomi nuo mažens. Mums kažkada atvežė metodiką, taigi iki šiol mes labai gražiai ir žaidžiame krepšinį. Galbūt kažkada atsiras panaši metodika, kaip kurti populiariąją muziką“, – svarsto kompozitorius.

Jo teigimu, švedai sugeba labai sėkmingai dirbti komandoje. Lietuvoje, kur finansiniai ištekliai paprastai būna mažesni, kompozitorius atlieka kelių žmonių darbą: ne tik sukuria melodiją, bet ir parengia aranžuotę, vėliau dirba kaip garso technikas ir režisierius. Dėl laiko ir išteklių stokos nė vienoje srityje neįstengiama padaryti labai gerai. O švedai dirba kaip komanda, su vienu kūriniu – penki ar šeši žmonės. Kiekvienas įsigilina, išmano konkrečią sritį ir dirba greitai, todėl kūrinių bent jau „Eurovizijos“ konkursui, kuris šioje šalyje be galo populiarus, užtenka pusei Europos.

Vis dėlto, L.Žiulpos manymu, švedų dainos labai dažnai yra profesionaliai „sukonstruotos“, o ne sukurtos ir į jas nėra įdėta labai daug širdies.

Anglų kalbos žinios ir

valstybės parama

Švedų muzikos eksportas savo piką pasiekė 1990–2003 m. laikotarpiu, bet vėliau, kaip ir visa muzikos industrija, pradėjo šiek tiek trauktis. Vis dėlto švedai iki šiol pagal šį rodiklį išlaikė trečią vietą pasaulyje. Atsivertus populiariausių JAV ar Didžiojoje Britanijoje kūrinių dešimtuką, iki pusės jų ir šiandien dažnai būna parašyta arba prodiusuota švedų.

Šiandien šios šalies muzika sėkmingai žengia ir į kitas sritis, pavyzdžiui, Švedijoje sukurta itin populiari muzikos klausymosi platforma „Spotify“.

Kita švedų populiariosios muzikos sėkmės priežastis yra puikios gyventojų anglų kalbos žinios. ES duomenimis, apie 90 proc. švedų moka angliškai – tai yra aukščiausias rodiklis Bendrijoje tarp valstybių, kuriose ši kalba nėra gimtoji.

Pasak V.Stackevičiaus, švedų popmuzikos kūriniai yra savotiškai įdomūs, nes švedai kūrinius rašo anglų kalba, kuri nėra jų gimtoji. Todėl tie kūriniai suprantami ir kitiems žmonėms, kurie net gerai nekalba angliškai.

„Šiemet švedų „Eurovizijos“ atranką laimėjo atlikėjas Frans su daina „If I Were Sorry“. Išgirdęs dainą pirmą kartą, po to jau galėjau praktiškai padainuoti ją visą, taip viskas ten aišku ir paprasta. Rimuojami žodžiai „sorry“, „glory“, „story“, o kūrinys baigiasi sprendimu, kad atsiprašymo vis dėlto nebus. Vertinant populiariosios muzikos standartais, per tris minutes viskas puikiai ištransliuota, niekam nelieka jokių klausimų. Manau, kad bent penketuke švedai šiemet vėl turėtų būti, o nenustebčiau, jei „Eurovizija“ Švedijoje liktų ir dar vienus metus“, – sako Lietuvos muzikos verslo asociacijos vadovas.

Ekonomistai taip pat pastebi švedų gebėjimą greitai priimti naujausias madas bei idėjas ir sėkmingai jas pritaikyti versle. Bene sėkmingiausios švedų bendrovės – drabužių tinklas „H&M“ ir nebrangių baldų bei namų apyvokos daiktų parduotuvių tinklas „Ikea“ – nėra ypatingos švedų inovacijos, tačiau tapo labai garsiais prekių ženklais. Lygiai kaip švedai neišrado internetinių muzikos platformų, bet būtent „Spotify“ dabar užkariauja pasaulį.

Ne mažiau svarbi ir valstybės parama muzikos sektoriui. Kasmet Švedijoje apie 1,5 mln. eurų skiriama popmuzikos atlikėjams ir grupėms, dar 3 mln. – koncertų salėms, beveik 30 mln. – regioninėms muzikos grupėms. Pavyzdžiui, šiandien itin garsus elektroninės muzikos kolektyvas „The Knife“ du kartus gavo kelių tūkstančių eurų vertės valstybinę stipendiją, kuri padėjo finansuoti grupės koncertinį turą JAV ir debiutinio albumo leidybą. Šiandien „The Knife“ vardas žinomas visame pasaulyje.

Maždaug 30 proc. švedų vaikų lanko valstybės finansuojamas popamokines muzikos programas. Vienas žymiausių šios programos alumnų – jau minėtas M.Martinas, kuris šią patirtį vėliau ne kartą įvardijo kaip savo sėkmės istorijos pagrindą.

Kaip pastebi muzikos vadybininkas L.Lu­čiūnas, nuo savo kaimynų neatsilikti mėgina ir suomiai. Prieš maždaug dvidešimtmetį Ūkio ministerija pradėjo įgyvendinti muzikos eksporto skatinimo programą, organizavo įvairias parodas, įkūrė eksporto biurą. Po 16 metų intensyvaus darbo šalyje labai populiaraus metalo ir gotikinio roko eksportas pagal valstybei teikiamas pajamas aplenkė naftos bendrovę „Neste“.

Ne viskas matuojama

pasiekimais „Eurovizijoje“

Ko šiandien trūksta lietuvių kūrėjams ir muzikantams? M.Tylos manymu, norint pasiekti panašų lygį, lietuviams visų pirma reikėtų kur kas daugiau investuoti, kurti Švietimo ir Ūkio ministerijų programas, nes valstybei turėtų būti akivaizdu, kad tai perspektyvi verslo šaka, kurią verta stiprinti.

Muzikos verslo asociacijos vadovas V.Stac­kevičius siūlo mažiau kreipti dėmesio į gerokai išpūstą „Eurovizijos“ konkursą, kuris, kad ir kaip būtų, visų pirma yra televizijos šou, ir pažvelgti į kitas muzikos sritis, kuriose Lietuva regioniniu mastu tikrai neatrodo prastai.

Lietuvoje rengiami muzikos apdovanojimai M.A.M.A. pritraukia 10 tūkst. žiūrovų. Tokio masto renginio nėra nei kitose Baltijos šalyse, nei Lenkijoje, Baltarusijoje ar Ukrainoje. Taip pat šalyje atgaivinta kitose šalyse nunykusi tradicija teikti auksinio ir sidabrinio albumo bei singlo apdovanojimus. Be to, atlikėjas Marijus Adomaitis (Ten Walls) neseniai pademonstravo, kad iš mūsų regiono galima patekti ir į Didžiosios Britanijos populiariausių dainų dešimtuką (daina „Walking With Elephants“ ten pasiekė šeštą vietą). „Tai gerokai didesnis laimėjimas nei pergalė „Eurovizijos“ dainų konkurse“, – įsitikinęs V.Stackevičius.

O Jungtinės Karalystės festivalis „The Great Escape“, dar vadinamas „naujosios muzikos Kanais“, šiemet paskelbė, kad pagrindiniais savo partneriais pasirinko Lietuvos ir Latvijos muzikos atstovus – iš viso jame pasirodys septyni kolektyvai ir atlikėjai. Galbūt jau netrukus išvysime ir atitinkamą lietuvių muzikos invaziją?

Scanpix

Kultūra ir politika.  Ar „Eurovizijos“ žiuri nariai iš Lietuvos ignoravo europiečių simpatijas pelniusią Poliną Gagariną vien tam, kad demonstratyviai neskirtų balsų Rusijai? Riba tarp kultūros ir politikos mūsų šalyje neaiški. Lietuvos žiniasklaidoje esama rusofobiškų nuotaikų, netrūksta iracionalumo vertinant Rusijos piliečius.

Austrijos „Wiener Stadthalle“ scenoje rusė Polina Gagarina su žemę siekiančia balta suknele jausmingai dainuoja apie taiką, išgijimą, svajones. Ranką ji glaudžia prie širdies. Už jos lengvučio balto apdaro, kuris atrodo akytas dėl prožektorių šviesos, boluoja pritariančios figūros. Tyriausių žmogiškųjų vertybių nuoširdumą įtvirtina ilgaplaukis būgnininkas – jis prisimerkęs, nes įsijautė į tokią sielovadą.

2015 m. „Eurovizijos“ finale nereikėjo įjungti švilpimą ir panašias publikos emocijas slopinančios aparatūrą, kuria dainų konkurso organizatoriai pasirūpino po praėjusių metų rusaičių dvynių Tolmačiovų nušvilpimo. Jos irgi dainavo apie šviesą tamsoje, kuri skirta lyg ir meilės objektui, lyg ir Krymui. Polina iš pradžių bijojo, kad ir šiemet publika ims baubti. Šįkart atlikėjos fone iškyla pasaulio vaizdas, ir perstumdytų Rusijos sienų tenai nematyti. Daina baigiasi, Polina darkart rėkte išrėkia frazę apie „milijonus balsų“, kurie tarsi palaiko šviesius dainos simbolius. Publika ploja, prestižinę teatro mokyklą baigusi aktorė keliskart sukūkčioja: „Spasibo“ – ačiū.

P.Gagarina išties gavo tuos „milijonus balsų“, apie kuriuos dainavo. Kaip sako televizijos projektų žiuri nariai – atlikėja „įtikino“. Už Rusijos atstovę „Eurovizijos“ dainų konkurso finale teigiamai nebalsavo tik trys šalys iš 41-os. Nė vieno balo Polinai neskyrė Lietuva. Kita šalis – San Marinas, pagal gyventojų skaičių prilygstantis Kaišiadorių rajono savivaldybei. Trečioji – Rusija, nes už savo dalyvę balsuoti negali.

Ar Lietuva ignoravo Europą įtikinusio Rusijos pasirodymo profesionalumą vien tam, kad demonstratyviai prieš visą Europą neskirtų jai balsų? Ar paneigiame šalies kultūrą, nes manome, kad net ir devintas vanduo nuo kisieliaus yra blogis, jeigu kilo iš Rusijos?

Vertinimo komisijos narių nuomonė ne tokia primityvi. „Asmeniškai aš svarsčiau, koks Rusijos pasirodymas dabartiniame kontekste, kad ir politiniame, man padarytų įspūdį. O tai galėjo būti būtent jaudinantis, gilus rusų meninės kultūros motyvas, daina. Kažkas, kaip mes klasikine prasme įsivaizduojame šios kultūros klodus. Bet šis pasirodymas visai ne tas atvejis. Rusijos pasirodymas „Eurovizijos“ finale buvo visiška ir absoliuti komercija. Ir emocinė, ir muzikinė, ir politinė – kokia tik nori komercija. Apie rusų kultūrą nekalbame, nes čia jos nebuvo nė kvapo“, – kategoriškai nukerta „Liepaičių“ choro vadovė Jolita Vaitkevičienė, įvertinusi stiprų atlikėjos vokalą ir Rusijos pasirodymui skyrusi 13 vietą – gerokai aukštesnę nei kai kurie lietuviškos komisijos nariai.

2009-aisiais pasikeitus balsavimo sąlygoms, pusę šaliai skiriamų balsų lemia iš profesionalų sudaryta nacionalinė komisija. Žiūrovų balsai telefonu duoda kitą pusę galutinių balų. Rusijos kosmoso didvyrio Jurijaus Gagarino pavardė P.Gagarinai visiškos sėkmės negarantavo, ji liko antroje vietoje. Pergalę iš panosės nuskynė kitas herojus – Švedijos atstovas Mansas Zemerlowas ir jo daina „Heroes“. Daugiausiai žiūrovų simpatijų pelnė Italijos atstovai, kurie profesionalams padarė mažesnį įspūdį.

Lietuvoje telefoniniai balsai ir profesionalų nuomonės smarkiai išsiskyrė. Žiūrovai Rusijos atstovei skyrė trečią vietą, komisija – dvidešimtą. Du iš penkių komisijos narių – muzikos vadybininkas Lauras Lučiūnas ir žurnalistė, tekstų autorė Jurga Čekatauskaitė Rusijai skyrė paskutinę vietą – 26-ą iš 26-ių galimų.

Analogišką sprendimą, kad Rusijos daina nusipelnė paskutinės vietos, priėmė tik dar vienas komisijos narys iš Gruzijos. Iš viso – trys nariai iš keliasdešimties šalių komisijų, kurias sudaro po penkis narius. Dvidešimtmetis San Marino komisijos narys Rusiją nuleido į 25 vietą, nors ši valstybė neturi su Rusija nesuvestų sąskaitų.

Organizatorių sumanymu, profesionalų komisija turi vertinti profesionaliuosius aspektus ir pasiekti lygsvarą tarp subjektyvių žiūrovų simpatijų ir profesionalaus vertinimo. Žinoma, net ir profesionalų vertinimas yra subjektyvus, bet profesionalams „Eurovizijos“ organizatoriai nubrėžia gaires. Nacionalinės komisijos narių prašoma įvertinti vokalą, dainos kompoziciją ir originalumą, pasirodymą scenoje ir, žinoma, bendrą įspūdį. Šie atskaitos taškai, atrodytų, turėtų neleisti vyrauti politinėms nuostatoms, bet būna visaip. Kaip sako profesionalai, vertinant pasirodymą negalima sureikšminti vien vokalo.

Iš tiesų nuo 1956 m. organizuojamas Europos dainų konkursas nebent pirmaisiais savo gyvavimo metais buvo vien tik muzikinis. Kuo toliau, tuo labiau simpatijas ir antipatijas lemdavo politiniai motyvai, o balsai, skiriami dainai, prilygo balsavimui už šalis – artimas, kaimynines, priešes ir t.t.

Tikroji politika prasidėjo jau po „Eurovizijos“ rezultatų paskelbimo. Kitą dieną  internete išplito Rusijos eurovizinė daina, kurios originalų klipą pakeitė nesurežisuoti realybės vaizdai iš Ukrainos. Rusijos tankų vikšrai, degantys daugiabučiai, siaubo perkreipti Mariupolio gyventojų veidai nebuvo tokie tyri kaip P.Gagarinos akys ar perregima suknelė.

Tokia reakcija į Rusijos siunčiamą žinią apie taiką ir naują pradžią yra anokia naujiena pačiai Rusijai. 2008 m. „Euroviziją“ laimėjo Rusijos atstovas Dima Bilanas. Praslinkus vasarai po jo pergalės Rusija įsiveržė į Gruziją. Vėliau Gruzija svarstė ir persigalvojo dėl dalyvavimo 2009 m. Maskvoje vykusioje „Eurovizijoje“. Galiausiai Gruzija pristatė savo eurovizinę dainą „We Don’t Wanna Put In“ (pagal turinį jos pavadinimas būtų „Mes nenorime Putino“), pašiepiančią Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Bet Europos transliuotojų sąjunga (EBU) kūrinį diskvalifikavo: konkurso sąlygos numato, kad „?urovizijoje“ negali būti politinio ar panašaus pobūdžio žodžių. Tad Gruzija tąkart nepasirodė, o šiemet į „Euroviziją“, suprantama, neatvyko Ukraina, kuri 2004-aisiais su Ruslanos daina „Wild Dances“ laimėjo šį konkursą.

Lietuva šiemet daugiausiai balsų skyrė Latvijos atstovei Aminatai, dešimt balsų gavo 2015 m. „Eurovizijos“ nugalėtojas – M.Zelmerlowas, aštuonis balsus Lietuva atidavė Estijos atstovams. Kaip sako žemiausią vietą Rusijai skyręs komisijos pirmininkas L.Lučiūnas, Lietuva šiemet pademonstravo puikų muzikinį skonį, daugiausiai balų skirdama Latvijai. Ir politiškai korektiška paremti „broliukus“, ir skoninga muzikiniu požiūriu.

Latvija ir Estija Rusijai skyrė atitinkamai 12 ir 10 balsų, tad Lietuva išsišoko. Skaičiuojant balsus iš Vilniaus paaiškėjo, kad iš Baltijos šalių Rusijos pasirodymas nepavergė tik Lietuvos. Ši smulkmena nepaliko abejingų viešojoje erdvėje.

Žiniasklaidoje pasipylė žiūrovų komentarai, kad jie, balsavę už gerą Rusijos dainą ir pakėlę ją į trečią vietą, jaučiasi apgauti. Gali būti, kad Lietuvoje siekiant išlaikyti „lygsvarą“ bent jau Rusijos pasirodymo atžvilgiu nutiko atvirkščiai, nei tikisi „Eurovizijos“ organizatoriai. Žiūrovai laikėsi politinių nuostatų arba principingai jas metė šalin, bet komisija nuo konteksto atsiriboti negalėjo.

Dėl politikos pergalės žiniasklaidoje apgailestavo ir dainininkė Rosita Čivilytė. Ji skyrė Rusijos atstovei aukščiausią iš komisijos narių 10 vietą, nes vertino muziką ir dainą.

13 vietą Rusijai paskyrusi „Liepaičių“ choro vadovė sako, kad iš keturių profesionalų įvertinti prašomų kriterijų stipriausias buvo P.Gagarinos vokalas. J.Vaitkevičienė pasakoja pasirodymą iš pradžių mintyse, o vėliau popieriuje vertinusi brėždama kreivę tarp „taip“ ir „ne“. Pasirodo, tikrai buvo už ką rašyti „taip“, nes Rusijos daina nebuvo blogiausia. „Daina buvo efektinga savo muzikine forma, emocija. Vokalas stiprus ir nekeliantis abejonių“, – aiškina J.Vaitkevičienė.

Nepaisant muzikinių kriterijų, vokalo duomenų, „Liepaičių“ vadovė primena, kad vertinant profesionaliuosius aspektus neįmanoma atsiriboti nuo bendro kūrinio, jo atlikimo, pasirodymo įspūdžio. Šis pasirodymas, pasak jos, yra puikiai supakuotas produktas, tačiau žmogiškoji ir prasminė jo emocija visiškai neįtikina.

„Bendrą įspūdį sudaro viskas: ir šou elementai, ir siunčiama žinia, ir daug kitų dalykų. Tad man buvo nemalonu žvelgti į tokią atidirbtą kaukę. Pati emocija, susigraudinimas dainos pabaigoje yra gerai išdirbta klišė. Todėl man kyla mintis, kad tai gerų specialistų puikiai supakuotas produktas, bet aš juo patikėti negaliu, – komentuoja J.Vaitkevičienė. – Kai žmogus kaskart lieja gražias ašaras, tai jau verčia suabejoti. Rumuno žinia niekuo neypatingoje dainoje apie laimės ieškoti ir duonos uždirbti išėjusius tėvus, vaiko laiškas mane sujaudino kur kas labiau nei gražios rusaitės šauksmas pasauliui, kad nutiesus naujus tiltus viskas bus gerai. Tarsi bus gerai tada, kai pasakys Rusija. Ir dar tas pasaulio vaizdas jai už nugaros. Ne.“

Paklausta apie Rusijos atstovės pasirodymą ir muzikalumą, palyginti su kitais finalo dalyviais, J.Vaitkevičienė tikina, kad daina tikrai nebuvo pati prasčiausia. Bet, tarkim, nėra kaip jos palyginti su nugalėtojo, nes Švedijos atstovo pasirodymas geresnis visais požiūriais.

Vis dėlto dviem Lietuvos komisijos nariams atrodė, kad Rusija nusipelnė prasčiausios vietos. Žemiausią vietą jos dainai skyręs muzikos vadybininkas L.Lučiūnas taip pat neabejoja, kad narių nuomonės subjektyvios, jų matematiškai lygiai atspindėti negali visi keturi vertinti kriterijai. Komisijos pirmininkas savo asmeninį pasirinkimą paaiškina paprastai – dirbtinė daina ir neįtikinanti vaidyba. „Man nepatinka, kai daina ne dainuojama, bet vaidinama. Manau, tai buvo toks atvejis. Ispanijos atstovė irgi bandė tą daryti, bet jai nepavyko taip gerai, kaip P.Gagarinai“, – apie režisūrinį dainos atlikimą svarsto L.Lučiūnas.

Jo teigimu, Rusija pasirinko Europai siųsti būtent tokią žinią, tad, natūralu, turi būti pasirengusi priimti ir įvairias komisijų narių nuomones. „Kiekviena šalis sprendžia, kaip išmano, ir kai kuriuos komisijos narius suvaidinta daina paperka, kai kuriuos – priešingai“, – priduria L.Lučiūnas.

Rusijoje, kitaip nei Lietuvoje, žiūrovai eurovizinės dainos nerenka. Rusijai atstovausiančią dainą per vidinę atranką išrinko valstybinis nacionalinis transliuotojas „Pervyj kanal“.

L.Lučiūnas sako, kad Rusija, užuot pasiuntusi į Vieną angliškai sugebančius dainuoti atlikėjus, pavyzdžiui, „Tesla Boy“ ar kitus artistus, kurių pasirodymai, kaip paaiškėjo Rusijos TV projekte „Balsas“, galėtų atitikti pasaulinius standartus, pasirinko pigiausią variantą. Esą Rusijoje įprasta parinkti dainininką, parašyti jam dainą, kuriai palaikymą turėtų garantuoti ir plati diaspora. Tačiau toks šalies pasirinkimas nebūtinai sutaps su profesionalų komisijų narių nuomonėmis.

„Manau, kad kiekvienas esame subjektyvus ir turime vienokių ar kitokių simpatijų. Nesvarbu, ar kalbame apie dainas, ar apie šalis. Mano galva, Rusija pasirinko primityvų, pigų kelią“, – komentuoja L.Lučiūnas.

Alternatyvios muzikos gerbėjas sako turintis priekaištų ne tik Rusijai. Didžiausius balus jis skyrė Latvijos ir Gruzijos dainoms, bet priekaištų turėtų ir joms, ir laimėtojo dainai, kuri primena Švedijos didžėjaus Avicii formatą ir tos pačios Švedijos išpopuliarintą stilių, kuriuo šį kartą tos šalies atstovui puikiai pavyko pasinaudoti.„Saldainių masėje buvo ir anyžinių“, – vaizdingai palygina pašnekovas.

Jau kitą dieną po „Eurovizijos“ paskelbus balsavimo rezultatus, Lietuvos nacionalinės komisijos nariai žiniasklaidos buvo paprašyti pasiaiškinti, kodėl tokius balsus skyrė Rusijai. Juos toks ažiotažas nustebino, nes nuomonių skirtumų pasitaikė balsuojant ir už kitas šalis, pavyzdžiui, Italiją. Juolab kad šių metų „Eurovizijoje“ buvo kur kas didesnių įvykių už Rusijos dalyvavimą. Pirmą kartą ne kaip viešnia konkurse dalyvavo ir gerai pasirodė Australija, konkurso transliaciją stebėjo Kinija, žiūrimumo reitingai pakilo ir Lietuvoje. Nereikia niekam atsiskaitinėti: Rusija atsiuntė dainą, tekstą, atlikėją, bet nieko baisaus, jei pasirodymas nepatiko.

„Ažiotažas per didelis. Manęs klausia, kodėl neskyriau balsų Rusijai, bet nesulaukiau nė vieno prancūzo ar ispano skambučio su klausimu, kodėl balso nedaviau jiems. Tos dainos man buvo vienodai blogos. Bet Rytų kaimynai išsiuntė prastą dainą ir ėmė jaudintis. Jei, mano nuomone, daina yra prasta, aš nebijau tos nuomonės pasakyti. Mums nereikia niekam teisintis. Laikas atsikratyti komplekso: visada turėti poną virš galvos ir jam aiškintis. Ką padarysi, kad ponas nepatenkintas“, – apibendrina L.Lučiūnas.

Gali būti, kad P.Gagarina Lietuvos ilgai nepamirš – ne vien teigiamu požiūriu. Galėtume paklausti: ar prastas Rusijos vertinimas yra ženklas, kad dėl pablogėjusių dvišalių santykių, nuolatos eskaluojamos įtampos lietuviai po truputį ima atmesti viską, kas rusiška, taip pat ir kultūrą?

Nereikia pamiršti, kad kultūra dažnai tampa vadinamosios minkštosios galios ar net šiurkščios propagandos įrankiu. Dėl patrauklių kultūros dalykų palankiau vertiname ir pačią valstybę, jos politinius sprendimus. Rytų Europos studijų centro l.e.p. direktorius, politologas dr. Laurynas Kasčiūnas įsitikinęs, kad Rusijoje politika ir kultūra yra glaudžiai susijusios. Kai Kremliui patogu ir naudinga, nevengiama manipuliuoti kultūra, panaudoti to kaip politinio įrankio. „Kai kalbama apie Rusiją, kultūros joje negalima vertinti tik kaip kultūros. Tai ypač gerai matoma pažiūrėjus į pagrindines Rusijos politikos koncepcijas. Kultūra čia visada atlieka labai svarbų vaidmenį. Rusišką politiką ir kultūrą matau tame pačiame rinkinyje“, – pabrėžia politologas.

Jo teigimu, „Eurovizijos“ konkurso kontekste svarbiausia ne pati Rusijos atstovės daina, o tai, į ką būtų galėjusi išvirsti Rusijos pergalė, politinė, ideologinė tokios pergalės potekstė. „Akcentuočiau ne pasirodymą, o kokie naratyvai apie pergalę būtų kuriami: būtų pasiųsti tam tikri signalai Rusijos visuomenei, pavyzdžiui, apie europiečių pripažįstamą rusų kultūrinę viršenybę; taip pat žinios ir mums: „pažiūrėkite, kaip, nepaisant Vakarų sankcijų Rusijai, esame palankiai priimami“, „mūsų vis tiek nesužlugdysite“, – sako ekspertas.

Filosofas ir kultūros teoretikas prof. Gintautas Mažeikis kultūros ir politikos sąsajos Rusijoje klausimu yra nuosaikesnis. Pasak jo, ne paslaptis, kad Kremlius norėtų, kad ypač populiarioji kultūra eitų koja kojon su jo siekiais ir pasitarnautų vykdomai politikai, bet, kita vertus, negalima nurašyti Rusijos meno ir akademinio pasaulio intelektualų. „Čia esama daug oponentų, kurie priešinasi Kremliaus vizijai. Sakyčiau, tai yra ta terpė, kuri suburia daugiausiai balsų prieš prezidentą V.Putiną. Žinoma, veikiausiai didžioji dalis Rusijos menininkų, atlikėjų yra nusiteikę konformistiškai dėl Kremliaus politikos, o kai kurie net aktyviai ją palaiko. Būtent juos Lietuvoje daugiausia ir girdime“, – svarsto G.Mažeikis.

Aiškiai reikia pasakyti ir kitą dalyką: prie Kremliaus kurso prisitaikantiesiems gyvenimas yra lengvesnis. Antraip menininkas gali negauti valstybinio finansavimo, jam bus sunkiau dalyvauti įvairiose atrankose, knygos ar kiti darbai apskritai gali niekada neišvysti dienos šviesos. G.Mažeikis apie įvairius cenzūrinius suvaržymus žino iš pačių Rusijos intelektualų ir kūrėjų, kurie išvažiuoja į Ukrainą, Baltijos šalis ar kur kitur – tokių yra gana daug. „Žinoma, pataikaujant šansai gauti paramą yra didesni“, – neabejoja filosofas.

Tai gerai iliustruoja ir Rusijos atstovės P.Gagarinos pavyzdys. Ši atlikėja, europiečiams dainavusi apie taiką, žmonių vienybę ir toleranciją, yra sukūrusi dainą ir bendram Rusijos, Ukrainos filmui „Mūšis dėl Sevastopolio“, pasakojančiam apie raudonosios armijos 25-ojoje pėstininkų divizijose tarnavusią ukrainiečių snaiperę Liudmilą Pavličenko. Dėl to, ar tai propagandinis įrankis, ar tiesiog biografinė drama, daug diskutuota ir Lietuvoje.

Kaip žinome, Rusija labai prisirišusi prie Sovietų Sąjungos laikmečio, ten idealizuojamas Antrasis pasaulinis karas, rusų vadinamas Didžiuoju tėvynės karu, – rusų visuomenė tam labai imli. Juolab kad juostą stengtasi užbaigti būtent iki gegužės 9 dienos, kada Rusija minėjo pergalės prieš nacistinę Vokietiją septyniasdešimtmetį.

Vieną kartą (po to, kai 1942 m. buvo sužeista), L.Pavličenko propagandos tikslais keliavo po JAV, Kanadą, Jungtinę Karalystę (netgi tapo pirmąja Sovietų Sąjungos piliete, kurią priėmė Amerikos prezidentas), tad kodėl negalėtų panašiai pasitarnauti ir antrą kartą – šįkart kaip filmo herojė? Po Krymo aneksijos Sevastopolis ukrainiečiams yra susijęs su nacionaliniu pažeminimu. Ukrainoje filmas vadinamas ne „Mūšis dėl Sevastopolio“, o „Nepalaužiamoji“.

Kad Rusija nevengia panaudoti propagandai vienos populiariausių medijų, pabrėžia ir L.Kasčiūnas: „Bandoma kurti visokius filmus, kurie dažnai dar būna supakuojami į vakarietišką saldainio popierėlį, nors parodoma rusiška istorijos interpretacija, pavyzdžiui, menkinanti Vakarų vaidmenį Antrajame pasauliniame kare.“

Beje, reikėtų pabrėžti, kad šiuo metu rusams peršamas Sovietų Sąjungos įvaizdis iš esmės skiriasi nuo to, kurį kritikuojame mes, ir to, kurį pateikia sovietologai. Vakaruose tai vadinama kūrybiniu arba ideologiniu revizionizmu. Kremlius perdaro Sovietų Sąjungos vaizdą, pasitelkdamas kūrybines industrijas, ir paverčia jį iš ideologinio fenomeno vaizdiniu. Vadinasi, jis užgožia buvusią ideologiją ir yra pateikiamas kaip labai patrauklus kūrinys.

Žinoma, globaliame pasaulyje esant lengvai informacijos sklaidai, tai ne visada lengva, būtent todėl Rusija netgi turi ambicijų susikurti atskirą internetą. Nežinia, ar planas bus įgyvendintas, bet tam tikra prasme tai jau pavyko dėl Rusijoje plačiai taikomos interneto cenzūros. Galima apskųsti ne tik interneto puslapius, bet ir atskiras dideles kompanijas (netgi „Facebook“ ar „Twitter“). Joms grasinama: jeigu nesielgs „tinkamai“ – sulauks sankcijų.

Kaip, žinodami tokius dalykus, į rusišką kultūrą apskritai reaguoja lietuviai?

„Manau, kad Lietuvos žiniasklaidoje gana ryškios rusofobinės nuotaikos ir netrūksta iracionalumo vertinant Rusijos piliečius. Apskritai nesugebama atskirti demokratinės Rusijos sąjūdžio nuo Kremliaus ar tiesiog paprastų šalies gyventojų. Dažnai viskas suplakama į vieną krūvą. Nesutikčiau su tvirtinančiais, kad šalies intelektualai, siekiantys demokratijos Rusijoje, neturi galimybių. Dažniausiai žiūrima į Maskvą, bet pamirštama plačioji Rusijos diaspora, kurioje kaip tik dominuoja arba yra ryški Rusijos opozicinė mintis. Vadinamoji „Bolotnaja opozicija“ masiškai emigruoja pirmiausia į Baltijos šalis ir Suomiją. Sakyčiau, jos įtaka bent tų šalių elitui gana didelė. Galbūt to nėra matoma oficialiojoje Maskvoje, rinkimų metu, tačiau ryškiau pastebima Sankt Peterburge, Kaliningrado srityje ir politinės emigracijos lauke (taip pat ir Lietuvoje). Kitas dalykas, kad pasireiškia vadinamasis buitinis nacionalizmas, buitinė rusofobija. Anksčiau labiau dominavo sovietinių laikų nostalgija“, – pastebi G.Mažeikis.

Kad politika ir kultūra nevaikšto po vieną, parodė ir tai, jog pernai Lietuvos rusų dramos teatro aktoriai atsisakė važiuoti į Sankt Peterburge vykusį teatrų festivalį „Baltijskij dom“, kuriame tradiciškai dalyvaudavo. Šio teatro vadovas režisierius Jonas Vaitkus atvirame laiške rašė, kad atsisakymo dalyvauti priežastis – festivalio „Baltijskij dom“ direktoriaus Sergejaus Šubo parašas Rusijos kultūros ministerijos išplatintame laiške, kuriame išreiškiama parama Rusijos prezidento V.Putino politikai dėl Ukrainos ir Krymo.

Kaip pasakoja šio teatro aktorius Aleksandras Špilevojus, teatro aktorių kolektyvas didelis (apie penkiasdešimt žmonių), todėl beveik neįmanoma, kad visi vienbalsiai pritartų bet kokiam sprendimui. Be abejonės, po susirinkimo, surengto dėl šio klausimo, liko ir nepatenkintų tokiu sprendimu, abejojančių, ar reikia painioti kūrybinį darbą su politika, tačiau dauguma vis dėlto pritarė siūlymui atsisakyti vykti į „Baltijskij dom“ festivalį.

„Manyčiau, tas atsisakymas teatrui buvo gana didelis praradimas. Tradiciškai kiekvienais metais į Sankt Peterburgą veždavome parodyti geriausiai parengtą to sezono spektaklį, todėl natūralu, kad aktoriams kilo šioks toks nusivylimas. Kitas blogas dalykas – kad tai paskatino virtinę kitų dalykų. Turėjome keliauti į šį festivalį, – tam mūsų aktoriams buvo parengtos vizos, – o po to gastroliuoti kituose miestuose, bet kadangi nevažiavome į „Baltijskij dom“, automatiškai anuliavo mūsų vizas, ir negalėjome surengti kitų suplanuotų pasirodymų. Aišku, tai ne katastrofa, bet buvo gana nemalonu“, – prisimena aktorius.

Jo tikinimu, teatre tikrai nėra prorusiškų nuotaikų, ir Rusijos agresijos nepalaikymo tendencijos aiškios. Nors tokie klausimai nėra dažnai eskaluojami, galima sakyti, kad teatre labiau jaučiamos proukrainietiškos nuotaikos. Tai puikiai matyti iš to, kaip palaikoma kolektyvui priklausanti ukrainietė aktorė Jevgenija Gladij, kurios šeima gyvena Ukrainos sostinėje, kaip domimasi, ar jos šeimai nieko nenutiko.

Paklaustas, ar pablogėję Rusijos ir Lietuvos santykiai kaip nors paveikė į spektaklius ateinančią auditoriją, A.Špilevojus sako to nepajutęs. Pasak jo, problema yra ta, kad Lietuvos rusų dramos teatras dar nėra „užsiauginęs“ didesnės lietuvių auditorijos. „Tai vienas mūsų siekiamų tikslų – kol kas mūsų auditoriją sudaro daugiausia rusai. Galbūt tai pristabdė tokią galimybę“, – svarsto aktorius.

Vis dėlto intelektualų sluoksnį tokios nuotaikos paprastai aplenkia ir jie sugeba kritiškai mąstyti apie Rusiją, neatmesdami jos kultūros. Dr. Pavelas Lavrinecas, Vilniaus universiteto docentas, Rusų filologijos katedros vedėjas, sako, jog paaštrėję dvišaliai santykiai nekeičia to, kad studentai taip pat noriai domisi rusų literatūra ir suvokia, jog kiekvienas išsilavinęs žmogus turi žinoti ir apie Fiodorą Dostojevskį, ir apie Levą Tolstojų, apie šiuolaikinę rusų literatūrą. Tokio populiariosios kultūros įvykio, kaip „Eurovizija“, ir su juo susijusių aspektų jis siūlo per daug neišpūsti, nors ir sutinka, kad saviems interesams įgyvendinti labiausiai tinka priemonės, sutraukiančios didžiausias auditorijas. Be to, ne paslaptis, kad tokie žmonės yra kokybiškai žemesnė auditorija negu geros literatūros skaitytojai, rimtų filmų žiūrovai ar dailės gerbėjai, todėl natūralu, kad būtent pirmieji dažniau bus pasirenkami taikiniais.

„Masės yra labiau paveikiamos propagandos, tokie žmonės paprasčiausiai nėra įpratę kritiškai vertinti pasisakymų, analizuoti naujienų. Dažniausiai kaip naujiena pateikiama, taip ją ir priima“, – prideda P.Lavrinecas.

Kaip „Veidui“ patvirtino viešosios įstaigos „Vasaros teatro festivalis“ direktorius Edgaras Briedys, tarptautinis Rimo Tumino vardo teatro festivalis Druskininkuose „Vasara“, nepaisant paaštrėjusios politinės situacijos, liepos ir rugpjūčio mėnesiais vėl bus rengiamas. Jame, be lietuvių teatrų, savo spektaklius žada rodyti svečiai iš Latvijos, Gruzijos ir Rusijos.

Gabrielė Tuminaitė-Radvinauskienė, viename ankstesnių „Vasaros“ festivalių pelniusi pagrindinį konkursinį prizą, skiriamą iš lietuvių ir rusų teatralų sudarytos komisijos, užsimena, kad tokio festivalio pageidauja jį remiantys kurorto sanatorijų ir SPA centrų savininkai. „Nors teigiama, jog turistų iš Rusijos Druskininkuose sumažėjo, tai juk nereiškia, kad jų vietą užima amerikiečiai. O nepasitikėti kitų šalių menininkais – tas pats, kas ligoninėse nepasikliauti kitataučiais chirurgais. Argi ligoniui labai svarbi jį operuojančio daktaro tautybė?“ – klausia pašnekovė ir priduria, kad vasarą Druskininkuose arba Neringoje sutikusi poilsiaujančius pažįstamus rusų aktorius tikrai nežada jų šalintis ar bėgti į priešingą gatvės pusę „dėl politinių sumetimų“.

„Painioti meną su politika – neprofesionalu. Kultūrinių įtakų baimes Lietuvoje kursto kultūrininkais apsimetantys neprofesionalai. Pirmajame „Vasaros“ festivalyje buvo padaryta klaida, rusakalbiams spektakliams nepateikus lietuviško vertimo, bet ji viešai pripažinta, dėl jos atsiprašyta ir jos daugiau nežadama kartoti“, – pabrėžia režisieriaus R.Tumino dukra.

Žymus Klaipėdos menininkas Anatolijus Klemencovas, daug metų kūręs masiškiausio Lietuvoje kasmetinio renginio – Jūros šventės dekoratyvinius akcentus, taip pat teigia, kad valstybių politinių nuostatų nederėtų tiesmukai perkelti į kultūros sritį. Tiesa, pati rusų kultūros sąvoka Lietuvoje dažnai suprantama groteskiškai, sutapatinant ją vien su rusiškais „bumčikais“.

„Esu etninis rusas, bet man neatrodo, kad, tarkim, Filipo Kirkorovo spygavimai arenose tikrai atstovauja rusų kultūrai. Kas kita – Maskvos Didžiojo teatro ar Sankt Peterburgo Marijos teatro artistų pasirodymai. Bet netgi dirigentui Valerijui Gergijevui Lietuvos žiniasklaida nepamiršdavo prikišti jo politinių pasisakymų prezidento V.Putino atžvilgiu“, – primena A.Klemencovas, svarstantis, kad menininkas, kaip ir bet kuris kitas žmogus, turi teisę savo nuožiūra vertinti politinius įvykius ir tai neturėtų būti pretekstas nepelnytai menkinti ar didinti jo profesinių laimėjimų. Nes pirmapradė kultūros paskirtis – griauti įvairių tautų žmones skiriančias sienas, o ne pabrėžti jau egzistuojančias arba tuo labiau ręsti naujas.

Ar menininkas pastebėjo, kad politinė situacija būtų kaip nors paveikusi dviejų kaimyninių Klaipėdos ir Karaliaučiaus miestų kultūrininkų santykius? „Kadangi mano draugai – menininkai, kaip ir anksčiau bendraujame tolerantiškai, ypatingų pokyčių nesu pastebėjęs. Tiesa, girdėjau, kad kolegoms iš Rusijos ryškų įspūdį padarė anksčiau jų besąlygiškai garbinto režisieriaus Eimunto Nekrošiaus išpažintis apie besikeičiantį požiūrį į rusų kultūrą. Jie nesuprato, kodėl taip įvyko“, – prisimena Karaliaučiuje lankęsis klaipėdietis.

Neseniai „Boriso Godunovo“ premjerą Vilniuje pristatęs E.Nekrošius rusų liaudį pavaizdavo įkalintą aukštuose primityvaus kampuoto silueto mediniuose veltiniuose. Nuteikti tokią liaudį palaikyti naują apsišaukėlį carą – vienas juokas…

„Pastaruoju metu mano požiūris labai smarkiai keičiasi. Ir nieko negali sau padaryt. Keičiasi nuomonės ir apie rusų teatrą, ir apie rusų kiną, visą rusų kultūrą. Nors aš pats galbūt nenorėčiau, bet jausmas pradeda priešintis. Tai sunku paaiškinti. Pradedi laikytis distancijos. Nuo to, ką anksčiau aklai, vienareikšmiškai aukštino ne tik Lietuva, bet ir Baltijos bei kitos šalys. Rusų kultūrą aukštinome net nužemindami savo kultūrą. Žiūrėdavom į rusų kultūrą iš liokajaus, iš mažesniųjų pozicijos“, – pripažino režisierius E.Nekrošius.

Rusų folkloro ansamblio „Arinuška“ vadovė Irena Zacharova nesistebi „Eurovizijos“ pasirodymų vertinimo skirtumais Lietuvoje. Jos ir kolektyvo narių, kurių dauguma kilę iš mišrių, pusiau lietuviškų šeimų, nuomone, nedidelės komisijos nariai tiesiog pabijojo objektyviai vertinti P.Gagarinos pasirodymą, nes suprato, kad jo pripažinimas galėtų neigiamai atsiliepti pačių tolesnėje karjeroje. Tarkim, tuomet, jei kiltų klausimas dėl valstybinės paramos privačiai mokyklai, knygų arba įrašų leidybai.

Teiginį, jog rusų mažumos kultūrinei veiklai remti lėšų Lietuvoje belieka vis mažiau, I.Zacharova iliustruoja faktu, kad penkiolika metų gyvavusiai tarptautinei programai „Kultūrų dialogas“, rengiančiai ir kalėdinės muzikos festivalius, šiemet lėšų Kultūros taryba nebesurado. Tiesa, kol kas valstybine parama dar gali džiaugtis dešimtą kartą šį lapkritį organizuojamas slavų muzikos festivalis „Pokrovskije kolokola“.

„Jei paraiškoje būtume nurodę, kad jame viešės vien lenkų ir ukrainiečių kolektyvai, tikriausiai būtume sulaukę dosnesnės paramos, – spėja festivalio organizatorė. – Tačiau nenorėjome spekuliuoti ir dėl politinių tendencijų nutraukti ryšių su niekuo dėtais rusų folklorininkais, su kuriais draugiški ryšiai mus sieja daugelį metų. Turime draugų ir Ukrainoje, nuolat susirašome, pasitikriname, ar jie sveiki gyvi. Apskritai kuo dažniau kalbėtų mūzos, tuo rečiau šaudytų patrankos.“

„Arinuška“ stengiasi Lietuvoje išlaikyti ir propaguoti senąją, su sentikių tradicijomis siejamą rusų muzikinę kultūrą. Tačiau kartais, mėgindami prisitaikyti prie publikos skonio, folklorininkai kartu su lietuvių atlikėjais dalyvauja rusiškų romansų programose. Tarkim, pernai „Arinuška“ dalyvavo Gyčio Paškevičiaus inicijuotame rusiškų romansų programos koncertiniame ture.

„Vilniuje, Klaipėdoje pasirodymai praėjo sėkmingai, o štai Gyčio gimtuosiuose Šiauliuose publika, susirinkusi į rusų romansų koncertą, solistui pradėjo šaukti: „Dainuok lietuviškai!“ Tada G.Paškevičius nutraukė dainą ir paskatino to pageidaujančius savo nuomonę išreikšti viešai, nuo scenos. Tačiau norinčių neatsirado“, – prisimena I.Zacharova.

Ji tvirtina žinanti atvejų, kai Lietuvoje veikiančių muzikos mokyklų vadovai, vengdami galimų nemalonumų, neišleisdavo savo mokinių į garsaus smuikininko Vladimiro Spivakovo fondo Rusijoje organizuojamus meistriškumo kursus, nors garsių atlikėjų rengiamos pamokos jauniems muzikantams neturi nieko bendra su karinėmis jaunimo stovyklomis. Tiesa, ne visus jaunuolius administratorių draudimai įstengia sulaikyti.

Prieš porą mėnesių Vilniuje, „Compensa“ salėje, kartu su savo vadovaujamu kameriniu orkestru „Maskvos virtuozai“ jubiliejinį pasirodymą surengęs V.Spivakovas Lietuvoje žiniasklaidos buvo išvadintas Krymo aneksijos rėmėju, nes jo pavardė figūravo tarp pasirašiusiųjų garsųjį kultūros veikėjų pareiškimą, remiantį V.Putino politiką. Nepaisant to, klausytojų jubiliejiniame muzikanto koncerte Vilniuje susirinko daugiau kaip pusantro tūkstančio.

„Lietuviai greiti smerkti, tačiau nė nemėgina domėtis, kokiomis aplinkybėmis parašai po propagandiniu pareiškimu Rusijoje buvo renkami, ar tikrai visi jį pasirašę asmenys yra nuoširdūs V.Putino rėmėjai, ar tiesiog pasidavė valdžios šantažui. Apskritai tiek Vilniuje, tiek Maskvoje valdžios atstovai menininkus teprisimena tuomet, kai prireikia jų autoriteto abejotinoms politinėms iniciatyvoms palaikyti. Nebūtų tokių  iniciatyvų, neatsirastų ir menininkų „pilkųjų sąrašų“, – svarsto I.Zacharova, apgailestaudama, kad rimtų, „nepopsinių“ Rusijos atlikėjų pasirodymų Lietuvoje matysime vis rečiau.

Gabija Sabaliauskaitė, Renata Baltrušaitytė, Vaiva Sapetkaitė

„Nekalta“ operetė

Birželio 11 d., Rusijos dienos proga, Klaipėdos žvejų rūmuose vyks Kaliningrado artistų operetės spektaklis „Sevastopolio valsas“. Viačeslavo Leonidovo režisuota operetė pristatoma kaip Antrojo pasaulinio karo meilės istorija. (Sevastopolis – Rusijos aneksuoto Krymo uostamiestis.) Renginį organizuojanti Klaipėdos rusų bendrija LADA pripažįsta, kad tokį reginį Klaipėdai pasiūlė Rusija. Bilietai į operetę kainuoja 8–11 eurų.

Informacinio karo ekspertas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Nerijus Maliukevičius abejoja, kad operetė Klaipėdoje yra atsitiktinumas. Pasak jo, „rusiško pasaulio“ legenda apie Sevastopolį teigia to pasaulio vertę, perša Rusijos Krymo ideologiją (pusiasalis – istorinė Rusijos dalis, aplaistyta rusų krauju) ir puikiai tinka rodyti Rusijos dienos proga: birželio 12-oji minima kaip diena, kai 1990 m. Rusija paskelbė deklaraciją apie valstybės suverenumą.

„Manau, kad tokia operete tikslingai siekiama rezonanso, – komentuoja N.Maliukevičius. – Turime suprasti, kad politiniai ir kūrybiniai pojūčiai auditorijose paaštrėję. Kai vyksta agresija, į kūrybą, dainas apie taiką negalima reaguoti neutraliai. Komunikacijos požiūriu siuntėjas supranta, kokias emocijas gali sukelti auditorijai. O Sevastopolio mitas „rusiško pasaulio“ kontekste yra iliustratyvus. Tai dalis politikos, dalis kūrybos.“

Ekspertas paaiškina, kad tokia jau Kremliaus politika – ieškoti „rusiško pasaulio“ salelių ne tik Klaipėdoje. „Svarbiausia mums patiems neužaštrinti konflikto. Esminis Kremliaus politikos tikslas – remiantis tėvynainių politika, „rusiško pasaulio“ koncepcija, skaldyti visuomenes. Mūsų iššūkis yra integruoti tautines bendrijas, pasakyti, kad tai yra ne Vladimiro Putino tėvynainiai, o mūsų. Tai aliarmo skambutis mums patiems, kad pagaliau aktyviai dirbtume su tautinėmis bendrijomis“, – apie Rusijos darbotvarkės sujaukimą integruojant taurines mažumas į visuomenę kalba politologas.

Nuo gegužės 1 d. Lietuvos kino teatruose rodytas ir filmas, atkuriantis Antrojo pasaulinio karo istoriją, – „Mūšis dėl Sevastopolio“. Ukrainos ir Rusijos filmas buvo pradėtas kurti dar iki karinio konflikto tarp Rusijos ir Ukrainos.

Scanpix

Jubiliejus. Šiais metais į Austrijos sostinės „Wiener Stadhalle“ areną susirinko per 16 tūkst. muzikos gerbėjų ir profesionalų. „Eurovizijos“ dainų konkursas pripažįstamas vienu populiariausių ir masiškiausių ne sporto renginių. Kai pasaulyje tiek daug politinės, ekonominės įtampos, iš jubiliejinio – 60-ojo konkurso pirmiausia tikimasi žinios, kad pasaulį vienija tos pačios žmogiškosios vertybės, kad ir koks jis būtų skirtingas.

„Eurovizijos“ idėja gimė ir virto kūnu sudėtingu laikotarpiu. Apsigydžiusi Antrojo pasaulinio karo žaizdas, Europa privalėjo kuo greičiau atsigauti. Atsirado Europos valstybių vienijimosi tendencija, išsiplėtė bendradarbiavimo sritys. Penktajame dešimtmetyje ypač padidėjęs tarptautinių santykių poreikis sustiprino Europos regiono poziciją pasaulinėje arenoje. 1950-aisiais sukurtas ir bendras Europos radijo ir televizijos tinklas – „The European Broadcasting Union“ (Europos transliuotojų sąjunga, EBU), kuris stipriai prisidėjo prie šiandieninio „Eurovizijos“ konkurso atsiradimo. Kai 1955 m. Monake vyko EBU komiteto posėdis, pirmoji idėja apie tarptautinį dainų konkursą gimė generaliniam Šveicarijos televizijos komiteto pirmininkui Marceliui Bezenconui. Mintis, kad renginys bus transliuojamas vienu metu visose šalyse, atrodė labai įdomi, ambicinga, bet sunkiai įgyvendinama.

Vertėtų prisiminti, kad to meto televizija nebuvo lengvai prieinama. Televizoriai kainavo kaip vieni prabangiausių įrenginių ir juos įsigyti išgalėjo tik labai pasiturintys gyventojai. Šiomis dienomis įprasta palydovinė televizija tuo metu dar neegzistavo, todėl vaizdas žiūrovus turėjo pasiekti sausumos mikrobangų tinklais. Būtent todėl dainų konkursas tapo ne tik tarptautinių transliavimo santykių skatinimu, bet ir technologiniu televizijos eksperimentu, kuris šviesos greičiu išsiveržė į priekį, sulaukė pasaulinio pripažinimo ir įgijo galios pasaulinių vertybių formavimo skalėje.

Pirmasis tarptautinis dainų konkursas vyko Šveicarijoje, praėjus metams po idėjos išplėtojimo. Konkursas vadinosi „Eurovizijos Grand Prix“, jame dalyvavo septynios šalys: Šveicarija, Olandija, Belgija, Vokietija, Prancūzija, Liuksemburgas ir Italija. Kiekviena dalyvė pristatė po dvi dainas. Jų atlikimą europiečiai girdėjo per radijo imtuvus, tik nedaugelis džiaugėsi galimybe transliaciją matyti per televiziją. 1956-aisiais pirmąjį dainų konkursą laimėjo renginio šeimininkė Šveicarija, kurios „Refrain“ dainą atliko šveicarė Lysa Assia.

Dėl itin mažo to meto televizijos paplitimo transliacijos įrašai liko neišsaugoti, išskyrus laimėtojos pakartotinį dainos atlikimą. Pirmoji transliacija truko valandą ir keturiasdešimt minučių. Įdomu tai, kad dainas galėjo atlikti tik solo atlikėjai, o jiems talkino 24 asmenų orkestras, vadovaujamas šveicaro Fernando Paggi. Renginys dvelkė neeiliniu prašmatnumu, todėl vakarines sukneles ir smokingus vilkėjo ne tik atlikėjai, bet ir žiūrovai.

Natūralu, kad kiekvienais metais „Eurovizija“ keitėsi ir augo. Tarptautinis dainų konkursas, vienijęs septynias dalyves, dabar po savo sparnu glaudžia per keturiasdešimt šalių, kurios varžosi siekdamos pergalės tarptautinėje scenoje. Konkursas išaugo iš mažučio Lugano (Šveicarija) „Teatro Kursaal“ iki gigantiškų industrinių kompleksų, tokių kaip „B&W Hallerne“ (Kopenhaga), galinčių priimti dešimtis tūkstančių žmonių. Tokiuose kompleksuose, apimančiuose milžiniškus pastatus, ištisas alėjas ir stadionus, dainų konkursas paverčiamas atskiru „Eurovizijos“ megamiestu.

Konkurso istorija tūkstančiais skaičiuoja dainininkus, šokėjus, autorius, prodiuserius, gerbėjus. Nuskambėjo šimtai kalbų, pasikeitė muzikos stiliai, atlikėjų išvaizda, garso technika ir galiausiai pati muzika. „Eurovizijos“ televizinis vaizdas perėjo iš juodai balto į spalvotą ir raiškųjį. Renginio evoliucija tokia intensyvi, kad jo autoriai kelia dar vieną klausimą: kodėl keliolika dešimtmečių besitęsiantis tarptautinis konkursas, kurį galima būtų pavadinti paprasčiausiu televizijos šou, išsilaikė taip ilgai ir nė neketina trauktis? Atsakymo ieško muzikos, istorijos specialistai ir analitikai.

Faktas yra tas, kad savotišką sąmyšį sukelia milijonai gerbėjų visame pasaulyje. Tai tarsi pasaulinis pamišimas. „Eurovizijos“ konkursas transliuojamas ne tik Europos valstybėse, bet ir Australijoje, Filipinuose, Indijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Japonijoje, Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje ir kitose. Solidaus amžiaus konkurso gerbėjai užaugo su klasikinėmis „Eurovizijos“ dainomis, o jaunimas vis labiau seka ir įsitraukia į tarptautinį šou, balsuodamas už mėgstamą dainą ar atlikėją. Pasaulinio masto renginys leidžia tiesiogiai įsitraukti ir dalyvauti, o tai labai svaru, norint išlaikyti žiūrovo dėmesį, jo emociją ir tiesioginio dalyvio, lemiant laimėtoją, vaidmenį.

Nepaisant to, milijonus suburianti „Eurovizija“ sulaukia ir skeptiškai nusiteikusių vertintojų: pasak jų, šis konkursas yra „tuščias“, nes dalyviams neatveria galimybių ir neatidaro sėkmės durų.

Istoriškai peržvelgus „Eurovizijos“ dainų konkurso gyvavimo tarpsnį ir jo laimėtojus akivaizdūs tampa tam tikri faktai. Pirmos vietos laimėjimas negarantuoja pasaulinės šlovės: per 60 metų trukusį „Eurovizijos“ laikotarpį tiek pat turėtų būti ir milžiniška sėkme besidžiaugiančių atlikėjų, tačiau taip nėra. Kita vertus, yra keletas atlikėjų, kurie išgarsėjo po dalyvavimo tarptautiniame konkurse, o jų muzikinė įtaka tokia reikšminga, kad įtraukiama į pasaulio muzikos istoriją.

Pavyzdžiui, 1970 m. konkurse Ispanijai atstovavo tuomet dar visai nežinomas ispanų dainininkas Julio Jose Iglesias de la Cueva. Vėliau jis tapo pasaulinio masto žvaigžde, pardavusia per 120 mln. įrašų kopijų. „Sony Music Entertainment“ duomenimis, Jose Iglesias yra vienas geriausių ir daugiausiai įrašų pardavusių pasaulinio masto atlikėjų.

1974 m. Braitone (Didžioji Britanija) tarptautinio dainų konkurso laimėtoja su daina „Waterloo“ tapo švedų grupė ABBA. Ji įvardijama kaip viena daugiausiai sėkmės sulaukusių „Eurovizijos“ nugalėtojų, sugebėjusių pasiekti pasaulinę šlovę ir pelnyti superžvaigždės statusą. Ši grupė 2010 m. buvo priimta į Rokenrolo šlovės alėją („Rock and Roll Hall of Fame“) – Čikagos (JAV) muziejų, skirtą svarbiausiems ir įtakingiausiems pasaulio prodiuseriams, atlikėjams, inžinieriams ir kitiems žmonėms, padariusiems itin svarią įtaką muzikos pramonei.

Celine Dion tapo viena garsiausių atlikėjų, kai 1988-aisiais laimėjo „Eurovizijos“ konkursą, vykusį Dubline (Airija). Tuo metu kanadiečių atlikėja atstovavo Šveicarijai, o dainą atliko prancūzų kalba. Dainos „Ne Partez Pas Sans Moi“ (liet. „Neišeik be manęs“) užimta pirmoji vieta tapo svarbiu C.Dion žingsniu į pasaulinės karjeros viršūnę. Atlikėjos balsas pavergė milijonus žiūrovų „Walt Disney“ filmo „Gražuolė ir pabaisa“ muzikiniame klipe, sentimentalioje baladėje „The Power Of Love“ (liet. „Meilės jėga“), kuri tapo filmo „Graži moteris“ „veidu“ ir sėkmingiausio filmų istorijoje „Titaniko“ dainoje „My heart will go on“ (liet. „Mano širdis gyvens toliau“). Milijonais parduodami albumai pavertė C.Dion pasauline žvaigžde, kurios vardas atspaustas Kanados ir Holivudo šlovės alėjose.

2009 m. Norvegijai atstovavusio ir „Eurovizijos“ konkursą laimėjusio Aleksaderio Rybako gyvenimas taip pat kupinas šlovės. Jaunatviško vaikinuko įvaizdis, smuikas ir lengvo stiliaus daina buvo būtent tai, ko tuo metu reikėjo dainų konkursui. Netrukus po „Eurovizijos“ jauną atlikėją pastebėjo pasaulinė filmų pramonės milžinė „Dreamworks“ – A.Rybako dainą „Into a fantasy“ („Į svajonę“) parinko filmo „Kaip prisijaukinti slibiną“ pabaigai, ir tai pelnė dainininkui milžinišką sėkmę.

Nors A.Rybako negalima prilyginti minėtiems muzikos dievams, jaunuolio pasirodymas ir pergalė konkurse traktuojama kaip sėkmingos karjeros ir stulbinančios šlovės pradžia. Šiandien vaikino su smuiku įvaizdį, įkūnytą A.Rybako, atpažįsta kone visas pasaulis.

Pastaruoju metu pastebima tendencija, kad tarptautinis „Eurovizijos“ konkursas keičiasi ne tik muzikiniu ir technologiniu požiūriu, bet ir pasaulinių žmonijos vertybių požiūriu. EBU atstovas Guillaume‘as Klossa teigia, kad dar niekada nebuvo tokio stipraus tarptautinio dainų konkurso poreikio, kaip šiandien. Jis pastebi, kad toks galingas televizijos šou, kuris geba suvienyti 600 mln. žmonių Europoje ir už jos ribų, yra supratingumo, įvairovės ir laisvės šventė.

O štai Brocko universiteto (Kanada) profesorė dr. Karen Fricker teigia, kad konkursas yra tarsi priemonė, leidžianti prisiliesti prie Europos kultūros ir kartu ją atverti plačiajam pasauliui: „Konkursas yra paradoksalus: jis skatina europietiškumo bendrumą, išdėliodamas skirtingas šalis vieną priešais kitą žaismingai konkurencijai.“

Skirtingų valstybių dalyviai atstovauja savo šalies muzikiniam profesionalumui, nors, iš kitos pusės, kartu reprezentuoja Europą apskritai pasauliniame kontekste.

Be muzikinio profesionalumo patikrinimo, „Eurovizija“ tampa erdve, suteikiančia galimybę pasiekti viešą dėmesį, gvildenant tam tikras problemas. Muzikoje iškyla svarbūs gyvenimo akcentai, dažniausiai turintys dvi medalio puses.

Europiečių gyvenimo platforma sudaryta iš skirtingų kultūrų, kalbų, nuostatų ir vertybių, bet visi šie bendrumai tėra menki skirtumai, „nes europiečiai turi daugiau bendrumo negu skirtumų“. Tokius žodžius išsakė praėjusių metų nugalėtoja, Kopenhagoje Austrijai atstovavusi barzdotoji atlikėja Conchita Wurst. Šios atlikėjos pergalė buvo apibūdinama kaip lytinių mažumų teisių gynyba viešojoje erdvėje ir tolerancijos išbandymas europiečiams.

Nors Conchitai negailėta kritikos, vis dėlto „Eurovizijos“ konkursas tapo ne tik puikiai atliktos dainos pergale, bet ir žmonių brandumo egzaminu. Pasak Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus Ban Ki-moono, 2014 m. „Eurovizijos“ nugalėtoja „laimėjimą dainų konkurse pavertė žmogaus teisių švietimo pergale“. JT vadovas pabrėžia, kad C.Wurst meta iššūkį, pasitelkdama savo talentą bei „Eurovizijos“ platformą ir bandydama perduoti žinią visam pasauliui.

Kitoks žmogus yra visiškai toks pat žmogus, turintis galimybę ir teisę dalyvauti konkurse, atstovauti savo šaliai, pasisakyti už tam tikras vertybes ar siekti Europos dėmesio. Tai įrodo ir šių metų konkurse dalyvaujančios Suomijos pankroko grupė „Pertti Kurikan Nimipaivat“ (PKN), sudaryta iš Dauno ir autizmo sindromais sergančių atlikėjų. Triukšminga tirada „Aina mun pitää“ (liet. „Aš visada privalau“) yra nukreipta prieš slegiančią kasdienybę ir pelnė itin šiltą televizijos žiūrovų palaikymą. Dar 2009 m. susikūrusios grupės dalyviai teigia norintys padrąsinti neįgaliuosius ir paraginti pasaulį prisidėti prie sutrikusio intelekto žmonių kūrybingumo skatinimo.

Bianca Nicholas serga cistine fibroze, sunkia paveldima liga, kuri labai neigiamai veikia jos organizmą, sukeldama diabetą ir kitas šalutines ligas. Šiais metais atlikėja kartu su grupe „Electro Velvet“ atstovauja Didžiajai Britanijai. Pasak 26-erių atlikėjos, ji siekia „padaryti kažką didelio, kad žmonės suprastų, jog liga manęs nelaiko“. Dainininkę motyvuoja idėja: žmogus gali „turėti“ ligą, bet liga negali „turėti“ žmogaus. Nutinka, kad užklumpa sunki liga ar ją atsineši gimdamas, bet tai nereiškia, kad turi su ja susitapatinti ir užsisklęsti nuo pasaulio. B.Nicholas skatina žmones rūpintis savimi ir, nepaisant fizinių trukdžių, ragina gyventi visavertį gyvenimą, siekiant įgyvendinti svajones ir realizuotis kaip asmenybei.

Pavyzdžiai rodo, kad „Eurovizijos“ konkursas evoliucionavo ne tik muzikiniu požiūriu: pakito žmonijos supratingumo lygis. Muzika tapo profesionaliu įrankiu perteikti idėjas ir viešai kalbėti milijoninei miniai. Prieštaringi dalykai, kritikos sulaukiančios temos ar šokiruojančios idėjos tarptautiniame dainų konkurse priimami laisvai ir nevaržomai, skatina atvirumą, ragina europietiškam pokalbiui ir kviečia pasaulį prisidėti prie diskusijos. Karo, diskriminacijos, ligų prevencijos, lytinės orientacijos ar apskritai kitoniškumo ir savitumo temos atvirai gvildenamos profesionalios muzikos platformoje ir sulaukia išskirtinio ne tik Europos, bet ir viso pasaulio dėmesio.

Jurgita Miciulevičiūtė-Smeu

Po atkaklių Lietuvos televizijos eteryje trukusių nacionalinės „Eurovizijos” konkurso atrankų apsispręsta, jog gegužę į Vienoje vyksiantį didžiausią dainų konkursą Lietuva deleguos Monikos Linkytės ir Vaido Baumilos duetą.

Ilgamečio šio konkurso komentatoriaus muzikologo Dariaus Užkuraičio teigimu, vertinant į šį konkursą iškopusius finalininkus, esamas pasirodymas, matyt, ir yra geriausias iš visų, kurie tik galėjo būti.

Nors pasirinkta daina ir pakankamai tradiciška (lyginant su praėjusių metų austrų nugalėtoja), pastaraisiais metais būtent tokio pobūdžio dainos (Maltos ir Šveicarijos pavyzdžiai) pelnydavo neblogas vietas. Muzikologo vertinimu, 2014-ųjų muzikine prasme derlingais metais nepavadinsi, Lietuvoje išaugo vos vienas kitas jaunas daigelis. „Taigi Monikos bei Vaido duetas yra geriausia, ką Lietuva šiai dienai turi“, – teigia D.Užkuraitis.

Paklaustas, ar jau galima prognozuoti, kokias pozicijas pavyks pelnyti lietuvių duetui tarptautiniame konkurse, ilgametis jo komentatorius mini, kad vertinti dar gana anksti.

„Gana daug „Eurovizijos” konkurse lemia tai, kokiu numeriu pasirodo kiekvienos šalies atlikėjas. Vienaip atrodome, kai prieš mus dainuoja lenkų atstovės, ir visai kitaip, kai po mūsų pasirodymo į sceną iškopia barzdota moteris”, – praėjusiųjų metų triuškinantį austrų atstovės Conchitos Wurst debiutą priminė pašnekovas.

D.Užkuraitis pasidžiaugė, kad Lietuvai šiame konkurse atstovaus gana optimistiška ir pozityvi daina. Primename, kad gegužę Vienoje vyksiančiame žiūrimiausiame dainų konkurse Lietuvos atlikėjai atliks Vytauto Bikaus ir Monikos Liubinaitės dainą „This Time“.

„Nors dainą ir atlikėjus jau turime, atsipalaiduoti negalime. Būtina pagalvoti apie jų aprangą, veiksmą scenoje ir prie to derančią scenografiją, priešingu atveju kažin ar į finalą išeisime. Kaip žinome, „Eurovizija“ – ne tik dainos, bet ir vaizdo konkursas”, – prisiminė „Eurovizijos” balsas.

Tuo metu V.Baumila „Veidui” patikino, kad sprendimų, kaip būtų galima patobulinti eurovizinį pasirodymą, jau žvalgomasi konsultuojantis su stilistais, muzikos vadybininkais ir choreografais: „Jei netikėtume pergale, į šį konkursą visai neitume. Žinoma, pasakyti, kad stilistiškai kardinaliai pasikeisime, dar negalime, bet stengsimės eurovizinio kūrinio nuotaiką papildyti režisūriniais sprendimais.“

Primename, kad pergalės nacionalinėje konkurso atrankoje dueto atlikėjai siekė ne vienerius metus: V.Baumila savo sėkmę mėgino antrą, o jo kolegė M.Linkytė – šeštąjį kartą.

REUTERS

Nors 25 metų homoseksualumo neslepiančio dainininko Thomo Neuwirtho kasdieniame gyvenime neišvysite pasidabinusio ilga suknia ir prie jos priderinta barzda, jo kuriamas personažas Conchita Wurst “Eurovizijos” scenoje šias priemones pasitelkė ir savo tikslą pasiekė.
Tarptautinėje bendruomenėje kilo tikra sumaištis: tolerantiškų šalių atstovai skyrė aukščiausius balus ir priėmė tai kaip pokštą, konservatyvesnių šalių gyventojai įžvelgė grėsmę, o dalis Europos liko sumišusi, nes tiesiog nežinojo, kaip reaguoti ir vertinti pasauliui pasiųstą austrų žinią. Tiesa ta, kad ir šiandien, nuo žiūrimiausio Europos dainų konkurso prabėgus daugiau nei savaitei, daliai visuomenės taip ir liko nesuprantama, ko gi siekė savo pasirodymu aukštakulnius avinti barzdotė C.Wurst.
Sakoma, meilėje, kare, norėtųsi pridėti – ir “Eurovzijoje”, visos priemonės pateisina tikslą: taigi šokiruoti, nustebinti, atkreipti dėmesį, sukelti pasitenkinimo ar pasipiktinimo bangą tiesiog būtina. Austras, sukūręs C.Wurst personažą, neabejoja, kad to pakanka siekiant prisidėti ir prie tolerancijos ugdymo, viešo diskurso ir neapykantos bei diskriminacijos mažinimo Europoje. Tiesa ta, kad pasaulis didesnis ir įvairesnis, nei įmanoma sutalpinti į moteriškos suknelės ar vyriškos barzdos įvaizdžius. Kuo anksčiau tai suvoksime ir priimsime, tuo daugiau laimėsime.
Tik kol kas per kraštus veržiasi provincialumas ir nepakantumas kitokiems nei mes (tą labai aiškiai savo pasisakymais viešojoje erdvėje pademonstravo ir Lietuvos atstovė “Eurovizijoje” Vilija Matačiūnaitė, ir kiti žinomi asmenys), o tai mažų mažiausiai keista turint omenyje, kad Lietuva skaičiuoja dešimtmetį kosmopolitiškoje Europos Sąjungoje.
Taigi ar pramokome tolerancijos, o gal iki jos dar ilgas kelias?

Nors ir pamažu, tolerancijos ribos plečiasi
Kodėl moteriškų standartų pritaikymas vyrui sukelia tokį šoką, kad dalis visuomenės nė nebesuvokia, kas toji Conchita. Tenka pripažinti, kad nesugebėjimas sutilpti į įprastas lyčių išvaizdos normas gali kur kas daugiau, nei mes įsivaizdavome: tai ne tik klaidina, bet ir praplečia gana siauras visuomenės suvokimo ribas. Vis dėlto kliautis vien tuo, kad nepašykštėjome Conchitai 10 balų nuo Lietuvos, vertinant mūsų tautiečių tolerancijos ribas, nebūtų sąžininga. Su tuo linkęs sutikti ir ne vienas “Veido” pašnekovas.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 202014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2014-m

Išmaniosios „Skynet“ televizijos kūrėjai kviečia nerti į „Eurovizijos“ sūkurį ir mėgautis HD raiška, o stabilią ir kokybišką transliaciją garantuoja greičiausias šviesolaidinis internetas Lietuvoje „Skynet“. Gegužės 14, 16 ir 18 dienomis šios televizijos žiūrovai turės ypatingą galimybę stebėti tiesiogines šio visame pasaulyje populiaraus dainų konkurso transliacijas raiškiuoju (HD) formatu.

58-asis „Eurovizijos“ dainų konkursas šiemet bus transliuojamas iš Švedijos Malmės miesto. Tokią dovaną miestui įteikė pernai konkurse triumfavusi atlikėja Loreen. Tiesioginę transliaciją raiškiuoju formatu visi išmaniosios „Skynet“ televizijos klientai galės stebėti HD transliacijų kanalu LRT HD (Nr. 52), tad pro akis neprasprūs nė viena smulkmena. Lietuvai „Eurovizijoje 2013“ atstovaus Andrius Pojavis su daina „Something“.

UAB „Penkių kontinentų komunikacijų centras“ diegiama išmanioji „Skynet“ televizija jau dabar siūlo kur kas daugiau nei bet kuri kita televizija: daugiau nei 90 TV kanalų, tarp kurių HD raiškos („Eurosport HD“, „Discovery HD“, „Duck TV HD“), internetą, „Facebook“, „Google Maps“, „YouTube“, „Flickr“, „Pikasa“ televizoriaus ekrane, virtualią vaizdo nuomą ir kino teatrą, galimybę įsirašyti laidas vėlesnei peržiūrai ir dar daugiau.

SCANPIX

„Eurovizijos“ finalą stebėjo, spėjama, apie 120 mln. televizijos žiūrovų. Į „Krištolinėje salėje“ Baku vykusį renginį bilietus įsigijo apie 20 tūkst. žmonių.

Finale ketvirtu numeriu pasirodė Donatas Montvydas su daina „Meilė yra akla“ („Love Is Blind“). Lietuvis iš 26 dalyvių užėmė 14 vietą.

Juodkalnija Lietuvai ir Donato atliekamai dainai skyrė 1 balą, Baltarusija – 8, Azerbaidžanas – 4, Malta – 4. Prancūzija – 3, Jungtinė Karalystė – 7, Bulgarija – 5, Nyderlandai – 1, Norvegija – 6, Estija – 3, Latvija – 4, Gruzija – 12, Rusija – 5, Airija – 7 balus.

Komisijai išrinkus 47 nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos pusfinalio dalyvius lažybų spėliojama, kuris Lietuvos atlikėjas pateks į konkurso finalą Azerbaidžano sostinėje Baku.

Interneto apklausos ir bukmekerių prognozės kol kas palankiausios menkai patyrusiam, tačiau unikaliu balsu išsiskiriančiame atlikėjui Beissoul ir jo dainai „Why“.

„Šiemet tarp patekusių į „Eurovizijos“ nacionalinės atrankos pusfinalius dominuoja nauji veidai. Apklausose šie jauni muzikantai šiuo metu lenkia geriau žinomus Lietuvos pramogų pasaulio atstovus ir iš visų jėgų stengiasi populiarinti savo kūrinius. Manome, kad šiemet į Baku vyks vienas iš šių ambicingų naujų scenos veidų“, – sakė interneto lažybų bendrovės „Unibet“ bukmekeris Anthony Cousins.

Ko gero daugiausiai dėmesio savo dainos populiarinimui skiria šešiolikmetė atlikėja iš Kauno Simona Milinytė. Mergina savo kūrinį pristatė SEL grupės koncerte, o asmenine viešųjų ryšių atstove paskyrė Lietuvos pramogų pasauliui puikiai pažįstamą Oksaną Pikul. „Eurovizijos“ atrankos pasirodymui S. Milinytei talkins „Lietuvos ryto“ krepšinio klubo šokėjos. Dėl šių priežasčių „Unibet“ bukmekeriai teikia 29 proc. tikimybę, kad šiai atlikėjai pavyks iškovoti teisę atstovauti Lietuvą tarptautiniame dainų konkurse.

Geresniu nei S. Milinytės koeficientu – 1:3 – vertinamos tik unikaliu balsu išsiskiriančio ir slapyvardžiu Beissoul prisistatančio atlikėjo galimybės prasimušti į „Eurovizijos“ finalą. Tikimybė, kad šis prieš maždaug pusę metų su klausytojais savo muzika pradėjęs dalintis atlikėjas atstovaus Lietuvą Europos dainų konkurse, yra didžiausia ir siekia 33 procentus.

Tiesa, jaunosioms scenos žvaigždėms dar teks pasigrumti ne tik su kitais mažiau žinomais atlikėjais, bet ir su patyrusiais bei garsiais Lietuvos pop atlikėjais kaip Donatas Montvydas (Donny Montell), Vaidas Baumila, Baiba Skurstene, Liepa ir Donata Virbilaitė. Pastaroji savo muzikinius įgūdžius tobulino Turkijoje ir į Lietuvą grįžo būtent dalyvauti „Eurovizijos“ atrankoje.

„Unibet“ bukmekeriai mano, kad žymių vardų kovoje Vaidas Baumila pranoks Donatą Montvydą ir surinks daugiau komisijos bei žiūrovų simpatijų. Dar vienos žinomos atlikėjos – Latvės Baibos Skurstenes, siekiančios „Eurovizijoje“ atstovauti Lietuvą, galimybės vertinamos silpnai – tik 10 procentų.

Nacionalinės „Eurovizijos“ pusfinaliai per Lietuvos televiziją bus transliuojami vasario 4, 11, 18 bei 25 dienomis. Nacionalinės atrankos finalą bus galima stebėti kovo 3 d., 21.00 val.

Šiemet Lietuvos atstovai rungsis su atlikėjais iš 39 šalių. Finalinis „Eurovizijos“ dainų konkurso etapas vyks gegužės 22 ir 26 dienomis Azerbaidžano sostinėje Baku. Šiemet konkursas rengiamas jau 57 kartą.

Apie „Unibet”

Interneto lažybų bendrovė „Unibet“ įkurta 1997 m. ir yra listinguojama Nasdaq OMX vertybinių popierių biržoje Stokholme. „Unibet“ yra viena didžiausių Europoje privataus kapitalo lažybų operatorė ir teikia paslaugas unibet.com interneto svetainėje 27-iomis skirtingomis pasaulio kalbomis. Šiandien „Unibet“ turi daugiau nei 5,7 mln. klientų iš daugiau nei 100 valstybių. „Unibet“ yra Europos azartinių žaidimų ir lažybų asociacijos (angl. European Gaming and Betting Association), nuotolinių azartinių lošimų asociacijos (angl. Remote Gambling Association) nare, ir yra sertifikuota G4 (angl. Global Gaming Guidance Group). „Unibet“ yra prestižinio EGR Europos sporto lažybų operatoriaus apdovanojimo laimėtoja 2006, 2008 ir 2009 metais.

Lietuvoje „Unibet“ yra pagrindinė legendinio Vilniaus futbolo klubo „Žalgiris“ rėmėja, taip pat surinko paramos fondą Lietuvos ledo rituliui.

„Unibet“ siūlo pilną azartinių žaidimų produktų kompleksą – sporto lažybas, interneto lažybas, kazino, pokerį, momentines loterijas, bingo – pasiekiamą ir per interneto svetainę www.unibet.com, ir per mobilųjį telefoną.

„Unibet“ azartinių lošimų verslas yra prižiūrimas ir licencijuotas Jungtinėje Karalystėje, Maltoje ir Italijoje.

„Unibet“ kompanijoje dirba per 490 darbuotojų iš 39 skirtingų šalių.

AFP

Lietuvos atstovė “Eurovizijos” dainų konkurse Evelina Sašenko su balade “C’est ma vie” (“Tai mano gyvenimas”) užėmė 19 vietą, konkurso laurus pelnė Azerbaidžano duetas Ell/Nikki.

Ketvirtuoju numeriu finale pasirodžiusi E. Sašenko savo pasirodymo nuo pusfinalio nepakeitė ir į Europą, kaip ir antradienį, kreipėsi kurčnebylių kalba. Prieš Lietuvos atstovę į sceną lipo Danijos, po jos – Vengrijos atlikėjai. Kaip skelbiama oficialioje „Eurovizijos“ svetainėje, E. Sašenko pirmajame pusfinalyje užėmė penktąją vietą. Iki didžiojo finalo pabaigos, siekiant nedaryti įtakos žiūrovams, šie rezultatai nebuvo skelbiami.

56-ajame “Eurovizijos” dainų konkurse Lietuvai daugiausiai, po 12 balų, skyrė Lenkija, Gruzija, 10 – Airija, po 7 – Serbija ir Latvija, 6 – Jungtinė Karalystė, 3 – Norvegija, po 2 balus –Rusija, Kroatija, balo nepagailėjo Rumunija, Ispanija.

Tuo tarpu aukščiausią įvertinimą lietuviai, beje, kaip ir pernai, skyrė gruzinams. Tautiečių simpatijų sulaukė italai ir azerbaidžaniečiai. Lietuvių balsus iš Vilniaus Diuseldorfui perdavė televizijos ir radijo laidų vedėjas Giedrius Masalskis.

Konkurso nugalėtojai, Azerbaidžano atstovai, balsų sulaukė beveik iš visų valstybių ir į priekį įsiveržė su 221 tašku. Antrąją vietą užėmė Italija, trečiają – Švedija. Lyderiu laikytas prancūzas Amoris Vasilis (Amaury Vassili) buvo toli nuo dešimtuko.

Balsuoti buvo galima iš 43 šalių. Savo balsus atidavė ir specialios kiekvienoje šalyje sudarytos komisijos. Konkurso finale iš viso varžėsi 25 valstybės.

BFL

Dabartinė ekonomikos padėtis Europoje vargu ar teikia daug priežasčių džiūgauti, tačiau dešimtys milijonų žmonių Senajame žemyne ir visame pasaulyje šeštadienį galės pamiršti rūpesčius per ekstravagantišką popmuzikos fiestą – “Eurovizijos” dainų konkurso finalą.

Šis renginys dažnai vadinamas kičo švente, tačiau visuomet gausiai žiūrimas. “Eurovizijos” transliacijos išlieka populiarios ištisus dešimtmečius, nesvarbu, ar laikai būtų geri, ar prasti.

56-asis festivalis, vykstantis Vokietijos vakariniame mieste Diuseldorfe, taip pat ne išimtis.

“Jis nuostabus. Šis konkursas suvienija Europą ir šalis. Dėl to ir pasirinkau muziką, kad suvienyčiau žmones”, – sakė 27 metų Lee Ryanas (Li Rajanas) iš Didžiajai Britanijai šiemet atstovaujančios vaikinų grupės “Blue”, kurios sudėtis neseniai pasikeitė.

“Tai didelė šventė; didelė šventė kiekvienam Europoje – dainininkai puikūs, dainos gražios. “Eurovizija” yra unikali”, – 25 metų Ukrainos atstovas Mika Newtonas (Mika Niutonas), kuris tikisi savo šalies antrosios pergalės šiame konkurse, sakė naujienų agentūrai AFP.

“Eurovizijos” šou yra viena iš populiariausių ir viena iš seniausių televizijos laidų Europoje. Šiuo metu ji transliuojama ne vien Senajame žemyne, bet ir Australijoje, Kanadoje, Egipte, Honkonge, Indijoje, Jordanijoje, Pietų Korėjoje, Naujojoje Zelandijoje ir Jungtinėse Valstijose, nors šios šalys konkurse nedalyvauja.

Šiemet “Eurovizijoje” dalyvauja 43 šalių atlikėjai, iš kurių po dviejų pusfinalių į finalą pateko 25 atstovai.

Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija ir Italija finale dalyvauja automatiškai, tačiau ne dėl to, kad jų dainos visada geresnės (Britanija pernai liko paskutinė). Šios šalys tiesiog apmoka didžiąją konkurso išlaidų dalį.

Žiūrovai namuose ir kiekvienos šalies žiuri gali balsuoti, už labiausiai patikusią dainas skirdami 12, o mažiausio dėmesio sulaukusioms – nulį balų.

Rezultatai skelbiami prancūzų kalba, o laidos metu skambančios frazės “douze points” (12 balų) ir “nul points” (nulis balų) išplito ir šnekamojoje kalboje. 2008 metų konkurse skambėjusi Airijos daina, kurią atliko humoristinis atlikėjas – kalakutas Dastinas – vadinosi “Irelande Douze Pointe” (Airija – 12 balų).

“Eurovizijos” nugalėtojų, kurie šiemet bus paskelbti apie 1 val. Lietuvos laiku, šalis tampa šio šou organizatore kitais metais. Vokietijai ši garbė atiteko, kai pernai konkursą laimėjo jai atstovavusi dainininkė Lena.

Kai kada dėl šios tvarkos kyla problemų – 1998 metais laimėjus Izraelio transvestitui Danai International (Danai Internašenel), šios šalies žydų ultraortodoksų bendruomenė pasipiktino, kad 1999-ųjų “Eurovizija” vyks šventajame Jeruzalės mieste.

Europoje vartojama daug kalbų, tačiau dauguma “Eurovizijos” dainų atliekamos angliškai. Šekspyro kalba dainuojami kūriniai yra laimėję 22 kartus, prancūziškai – 14 kartų, o dainos olandų ir žydų kalbomis yra pelniusios laurus po tris kartus. Šiemet Norvegijos pristatomas “Eurovizijos” kūrinis iš dalies bus dainuojamas suahili kalba.

Šių metų favorite laikoma daina atliekama korsikiečių kalba, kuri “Eurovizijoje” skamba tik antrą kartą per šio konkurso istoriją. Prancūzijai atstovaujantis 21 metų tenoras Amaury Vassili (Amori Vasili) tikisi iškovoti pergalę savo šaliai pirmąkart per daugiau nei 30 metų.

“Ši kalba labai artima italų kalbai, – dainininkas aiškino AFP. – Ji tokia pat daininga. Ji taip pat turi romantišką atspalvį, kuris yra labai panašus į italų.”

Tačiau A.Vassili turi daug konkurentų iš kirų 24 šalių, kurie varžysis šeštadienį nuo 19 val. Grinvičo (22 val. Lietuvos) laiku.

Tarp stipriausių dalyvių dažnai minimi Airijai atstovaujanti ekstravagantiškomis šukuosenomis išsiskiriančių brolių dvynių grupė “Jedward” ir jų daina “Lipstick”.

Lažybų organizatoriai taip pat prognozuoja sėkmę duetui iš Azerbaidžano Ellui (Elui) ir Nikki (Niki), Britanijos “Blue” ir Estijos atstovei Getter Jaani (Geter Jani), kuri laimėjo televizijos dainų konkursą “Estijos talentai”.

Be to, stipria šių metų “Eurovizijos” dalyve laikoma ska stiliaus dainą atliekanti Moldavijos grupė “Zdob si Zbub”, kurios nariai dėvi smailiaviršūnes skrybėles, pramintas “kosminėmis antenomis”. Pretendentais į pergalę laikoma ir Islandijai atstovaujanti penkių narių grupė “Sjonni’s Friends” bei Italijos dainininkas Raphaelis Gualazzi (Rafaelis Gvalacis).

19-metė Vokietijos atstovė Lena yra pirmoji atlikėja, mėginsianti laimėti “Eurovizijoje” du kartus iš eilės, nors jos šių metų kūrinys “Taken by a Stranger” nėra toks įsimintinas kaip pernykštė daina “Satellite”.

“Visas šis renginys nėra rimtas. Žinote, jis džiaugsmingas. Manau, turime juo džiaugtis, – sakė Lena. – Galbūt visas likęs pasaulis galės jį žiūrėti ir surengti kažką panašaus į tai, ką darome mes – surengti “Worldvision”. Visos šalys tiesiog linksminasi.”

Scanpix

“Eurovizijos” dainų konkurso Diuseldorfe išvakarėse Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka jau pareiškė savo nuomonę: dėl to, kad baltarusių atlikėja Anastasija Vinikova nepateko į finalą, jis apkaltino neįvardytas jėgas, praneša agentūra AFP.

Anot A. Lukašenkos, jo šalies patekimas į finalą buvo “užgniaužtas “. Tai esą susiję su Vakarų politika Minsko atžvilgiu. “Taip, mes jiems nepatinkame, nes jie mato mumyse konkurentus”, – kalbėjo jis.

Prezidentas gyrė 19-metę studentę, kuri “sugiedojo Baltarusijos himną”. Jos daina “I love Belarus”, kurioje liaupsinamas Baltarusijos grožis, ketvirtadienį nepateko į finalą.

BFL

Lietuvos atstovė “Eurovizijos” dainų konkurse Evelina Sašenko su daina “C’est ma vie” (“Tai mano gyvenimas”) sėkmingai pasirodė pirmame konkurso pusfinalyje ir pateko į finalą.

Su E. Sašenko toliau dėl Europos metų dainos vardo varžysis taip pat į finalą patekę Serbijos, Graikijos, Azerbaidžano, Gruzijos, Šveicarijos, Vengrijos, Suomijos, Rusijos ir Islandijos atstovai.

Iš viso pirmame pusfinalyje dainavo 19 šalių atstovai. E. Sašenko pusfinalyje dainavo septyniolikta. Prieš Lietuvos atstovę į sceną išėjo Portugalijos, po jos – Azerbaidžano atlikėjai.

Antrasis pusfinalis vyks gegužės 12-ąją. Jame taip pat pasirodys 19 šalių atstovai.

56-ojo “Eurovizijos” dainų konkurso finalas Vokietijos mieste Diuseldorfe vyks gegužės 14 dieną.

Užsienio lažybų bendrovių prognozėmis, šiais metais Lietuva nėra laikoma visiška autsaidere – pagal tikimybę laimėti konkursą mūsų šalis dalijasi 37-42 vietas su Latvija, Islandija, Kroatija, Baltarusija ir Bulgarija bei lenkia Portugaliją ir San Mariną.