Konkurencingumas. Europos pramonės konkurencingumas jau keletą metų atsidūręs ES institucijų dėmesio centre. Tai laikoma vienu svarbiausių stiprios Europos ekonomikos garantų. Apie pažangią pramonę ir inovacijų svarbą „Veidas“ kalbasi su prof. Stevenu Dhondtu.

VEIDAS: Kas yra tos inovacijos darbo vietoje ir kam jos reikalingos?

S.D.: Žmonės dirba kompanijose, kuriose veikia samdomojo darbo santykiai, kitaip tariant, esi darbuotojas ir turi viršininką, ateini į darbą, vadovas sako, ką turi padaryti, ir tu tai darai. Štai tokia yra bendra darbo santykių mintis. Gal prieš daug metų tai būtų veikę, tačiau realybėje tai reiškia, kad tokiu atveju visos inovacijos turi ateiti iš vadovo, o jei jis ar ji tinkamos idėjos neturi – sėdėsi ir lauksi.

Toks darbo modelis buvo svarbus ilgą laiką, bet dabartinėje visuomenėje su daug darbo vietų „baltoms apykaklėms“ ir šitiek pokyčių darbo aplinkoje yra geriau, kad į darbą ateinantis žmogus kartu atsineštų idėjų. Kompanijos sėkmė priklauso nuo to, kokiu lygiu darbdavys ir darbuotojas dirbs kartu kurdami įvairias inovacijas darbovietėje.

Inovacijos darbovietėje yra įtrauktos į didžiausio Europos iššūkio dėl ekonominio konkurencingumo sprendimų rinkinį. Negalime konkuruoti mažais atlyginimais, nors per pastarąjį dešimtmetį maži atlyginimai tapo gana svarbūs ir tikrai daugybėje šalių žmonės turi dirbti gaudami mažus atlyginimus. Vis dėlto, jeigu norime konkuruoti su Kinija ar Indija, inovacijos būtinos, jos yra pats svarbiausias lygiavertę konkurenciją įgalinantis elementas. Inovacijos gali būti įvairios: keičiant produktus, gerinant gamybos procesus, viską pritaikant kaip įmanoma greičiau prie to, ko nori klientas. Norint to pasiekti, kompanijoje geriau turėti penkiolika apie tokius dalykus mąstančių žmonių, negu vieną vadovą. Paprasčiausiai vienas žmogus negali visko aprėpti.

Europos Komisija taip pat teigia, kad jei norime greitai keistis, prisitaikyti prie aplinkos, reikia turėti kuo daugiau žmonių, siekiančių teigiamų pokyčių, bandančių prisitaikyti prie ekonominės situacijos.

VEIDAS: Sakote, jog Europos konkurencingumui gyvybiškai būtina pažangi pramonė, tačiau sunku įsivaizduoti, kad tokioje standartizuotų, siaurų darbų srityje darbuotojai turėtų daug erdvės kūrybiškumui ir iniciatyvumui rodyti.

S.D.: Jei kalbame ne apie įprastą, o apie pažangią pramonę (angl. ~advanced manufacturing~), kokios ir siekia Europos Komisija, erdvės tam yra daug. Pažangioje pramonėje netrūksta daug integruotų technologijų, daug kompiuterių darbo, daug gamybos procesų, kurie turi būti atnaujinami kone kasdien. Pavyzdžiui, pernai lankiausi vienoje Nyderlandų kompanijoje, pavadintoje „Prodrive Technologies“. Pažiūrėjęs į šią įmonę iš pradžių pamatysi tik biuro pastatą, bet įėjęs į ją, į šį biuro pastatą, kiekviename jo aukšte rasi skirtingas nedideles gamyklas, kurias kontroliuoja, jose dirba inžinieriai. Aišku, tai buvo vadinamoji švari aplinka ir kiekvienas darbuotojas nešiojo specialius kostiumus. Ši įmonė gamina įvairiausius labai sudėtingus elektroninius prietaisus. Nors ji buvo sukurta maždaug prieš dešimtmetį, kiekvienais metais jai pavykdavo padidinti savo gaminamos produkcijos kiekį. Kad gebėtų tai padaryti, įmonės darbuotojai privalo kurti inovacijas kone kasdien.

Tiesą sakant, niekada gyvenime nebuvau matęs tiek daug robotų vienoje vietoje. Būtent tokia ir yra pažangi pramonė, būtent tokios ir turės būti pramonės įmonės, jei norime atremti tarptautinę konkurenciją. Vadinasi, turima galvoje ne tai, kad gamybos linijose dirbs daug „mėlynų apykaklių“ darbuotojų. Taip negalėtume konkuruoti su tomis valstybėmis, kurios moka mažiau negu mūsų minimalios algos. Tai nėra Europos ateitis.

Ne paslaptis, kad Europos ekonomikai ypač svarbus sektorius per pastaruosius šimtą metų stipriai smuko. Europos Sąjungos valstybėse vidutiniškai tik apie 14 proc. darbuotojų dirba įvairiose pramonės šakose. Tai nedidelis skaičius. Nurodoma, kad netolimoje ateityje šis rodiklis turėtų pasiekti 20 proc. Vis dėlto būdas, kaip galime to pasiekti, nėra senųjų gamybos linijų grąžinimas ir kliovimasis sena praktika, kai darbuotojai daro tai, ką pasako viršininkas. Būtina kurti naujo tipo pramonės įmones, kuriose darbdaviai ir darbuotojai gliaudžiai bendradarbiauja tobulindami darbo procesus.

Europoje turime gerų pavyzdžių – kad ir Vokietiją. Joje apie 20 proc. šalies darbuotojų dirba įvairiose pramonės šakose. Beje, šioje valstybėje robotų skaičius irgi didžiausias Europoje. Švedijoje taip pat daug darbuotojų, apie 16–17 proc., dirba pramonėje, o robotų skaičius yra antras pagal dydį tarp ES valstybių.

Europos Komisijos logika tokia, kad norėdami kurti pažangią pramonę raskime, ką kompanijose įmanoma padaryti geriau. Vienas sprendimų – minėtos inovacijos darbo vietose.

VEIDAS: Vienoje paskaitoje pabrėžėte, kad įmonės pažangai labai svarbu darbuotojus skatinti rizikuoti.

S.D.: Kaip sakiau, praeityje vienintelis rizikuojantis būdavo bosas. Jis ar ji turėdavo rasti rinkas, plėtoti idėjas, rizikuoti savo pinigais. Dabar suprasta, kad geriau riziką padalyti tarp visų kompanijos darbuotojų. Tarkime, jei prašau pasiūlyti idėją, kad būtų pagerintas žurnalas, būtų puiku, jog su idėjomis ateitų kuo daugiau žmonių. Taigi darbuotojai (aišku, ne finansiškai) turi prisiimti atsakomybę dėl bendro darbo sėkmės. Įmonės, kurios sudaro palankias sąlygas darbuotojams daugiau rizikuoti,  paprastai verčiasi geriau.

Galime paimti tokį pavyzdį: yra tokia interneto naršyklė „Opera“, sukurta Norvegijoje. Su ja dirbusi komanda stengėsi labiau prisitaikyti prie vartotojų norų, patobulinti naršyklės veikimą. Vienas darbuotojas turėjo mintį, kaip jį pagerinti, bet manė, kad jei nueis ir paklaus vadovo, ar galima tai daryti, šis suras dešimt priežasčių, kodėl negalima. Taigi jis individualiai ėmė tobulinti sprendimą ir kai jį jau turėjo, nuėjo pas vadovą. Jis ėmėsi iniciatyvos ir jo variantas veikė geriau už ankstesnę versiją, todėl tai visiškai pakeitė šią interneto naršyklę. Tai geras pavyzdys, kad ne visada reikia atsiklausti viršininko, jeigu kyla kokia nors inovatyvi mintis, ir pirma pats gali išbandyti, kaip tai veikia. Aišku, kartais tam prireikia papildomo darbo. Svarbu, kad kompanija tam sudarytų palankias sąlygas.

Tarkime, korporacija „Google“ apie 20 proc. laiko nesako, ką konkrečiai turėtų daryti jos darbuotojai, ir leidžia plėtoti naujas idėjas. Kaip matome, ji yra viena inovatyviausių pasaulyje. Įtraukti darbuotojus, leisti dirbti prie naujų jiems patinkančių idėjų – būtent tai padeda kompanijoms augti ir keistis.

Savo atliktame tyrime išmatavome, kiek naujų darbo vietų sukuria rizikuoti nebijantys, iniciatyvūs, versliai galvojantys žmonės. Pasirodo, jei toks žmonių elgesys kompanijose skatinamas, kiekvienas jų prisideda prie keturių penkių naujų darbo vietų sukūrimo kasmet. Toks elgesys labai padeda mažinti nedarbą.

VEIDAS: Tokias praktikas skatinate per EUWIN profesionalų tinklą. Kaip tai veikia ir kokių rezultatų tikimasi?

S.D.: „EU win“ (angl. „ES laimi“) visada yra geriau nei „EU lost“ (angl. „ES pralaimi“). EUWIN buvo pradėtas 2013 m. Tai yra profesionalų iš aštuonių valstybių bendradarbiavimas, kuriant tinklą visoje Europoje, kad būtų dalijamasi idėjomis ir informacija, kaip šios praktikos galėtų būti diegiamos ir veikti įvairiose verslo įmonėse. Kaip minėjau, EUWIN stengiasi kurti tinklus. Taigi neturime biudžeto, kad imtume keisti atskiras įmones, veikiau norime surinkti žmones iš šių įmonių, kad jie bendrautų su kitų kompanijų darbuotojais. Tai gali vykti skirtingais būdais, tarkime, tiesiogiai, kai vienas žmogus sėdi prieš kitą, ar rengiant konferencijas. Jei prie vieno stalo susėda dviejų kompanijų vadybininkai ir viena iš jų yra geras inovacijų darbovietėje pavyzdys, jos atstovas gali daug ką paaiškinti kitos įmonės atstovui, kaip kas veikia praktikoje. Per pastaruosius trejus metus surinkome daugiau nei 5 tūkst. žmonių, kurie keitėsi idėjomis, kaip taikyti šiuos modelius.

Kitas kelias – stengiamės rasti įvairiausių pavyzdžių, kaip veikia inovacijos darbovietėje, renkame apie tai išmanančių žmonių kontaktus (su kuriais galima susisiekti), kuriame savo žinių banką ir visu tuo dalijamės internete.

VEIDAS: Kokios šalys žengia tokių inovacijų darbovietėse avangarde?

S.D.: Tai įmanoma visur, bet išskirčiau Suomiją, Švediją, Daniją ir Nyderlandus. Beje, pažiūrėję į Europą matysime, kad šalims, kuriose darbuotojų įsitraukimas yra labiau skatinamas, geriau sekasi diegti inovacijas ir pasiekti geresnių ekonominių rezultatų.

VEIDAS: Ar lietuviams rūpi inovacijos darbovietėse?

S.D.: Balandį dalyvavau konferencijoje Lietuvoje ir daug įvairiose Lietuvos įmonėse dirbančių žmonių buvo tikrai susidomėję šiais dalykais. Tik būkime tikslūs: toks dalykas, kaip inovacijos darbovietėse, nėra nauja, tačiau kartais gerai išskirti tam tikras priemones, metodus, kuriuos apsimoka naudoti. Visi pavyzdžiai rodo, kad jei sugebi labiau įtraukti žmones į įmonės veiklą, tai duoda nemažai naudos.

VEIDAS: Ar yra kokios nors statistikos, rodančios, kokios ekonominės naudos duoda į darbą labiau įsitraukę darbuotojai?

S.D.: Tai išmatuoti labai sudėtinga. Pats geriausias rezultatas, kurį esu matęs, kai sukūrus tam palankias sąlygas per dvidešimt penkias savaites apyvarta išaugo apie 20 proc. Vis dėlto taip įvyko kontroliuojamo eksperimento sąlygomis. Aišku, rezultatas labai priklauso nuo pradinės kompanijos padėties, nes jei jau tavo darbuotojai ir taip įsitraukę, įtraukęs juos dar labiau itin didelio pokyčio nepastebėsi.

Šis kontroliuojamas eksperimentas buvo atliktas Indijoje, tokiose kompanijose, kuriose tradiciškai vadovai sakydavo, kad su šiais darbuotojais nieko gero negalima nuveikti, nes jie yra per kvaili, čia tik jie galvoja ir panašiai. Pasirinktos kompanijos pakeitė darbo praktiką ir stengėsi labiau įtraukti savo darbuotojus. Po dvidešimt penkių savaičių pamatyta, kad jų apyvarta ir pelnas stipriai išaugo. Čia nebuvo jokio technologinio pokyčio, įrenginiai ir vadovai išliko tie patys.

VEIDAS: Pagal statistiką net apie 50 proc. darbuotojų Europos Sąjungos šalyse nėra pakankamai įsitraukę į savo darbus. Kaip tai galima pakeisti?

S.D.: Įsitraukimas reiškia iniciatyvumą, drąsą rizikuoti. Jei pateiki viziją, kur tavo kompanija eina, ko jai reikia, paprašai žmonių apie tai galvoti, bandai juos įtraukti, kad jie bandytų pagerinti procesus. Kompanijos, kurios sugeba labiau įtraukti savo darbuotojus, yra tos, kurios išliks ateityje. Žinoma, darbuotojų įsitraukimo lygis priklauso ir nuo sektoriaus, ir nuo konkrečių situacijų. Vis dėlto mums svarbus dalykas yra tas, kad tokių žmonių skaičių kompanijose galima keisti. Jei vadovas apie tai negalvojo, jam metas apie tai susimąstyti. Labiau įsitraukę darbuotojai skirs daugiau laiko, prieis prie geresnių idėjų.

Aišku, vadybininkas turi galvoti, kaip tinkamai panaudoti didesnį darbuotojų įsitraukimą. Jei nieko su tuo nedarysi, darbuotojai taip pasielgs tik kartą, ir tiek to įsitraukimo. Viso to išmokti nėra lengva, todėl netrūksta klaidų tai diegiant organizacijose. Be to, kad idėjos būtų įgyvendintos, į tai reikia investuoti, pavyzdžiui, į apmokymus.

VEIDAS: Kokių  klaidų daroma dažniausiai?

S.D.: Ateini su savo idėja pas vadovą ir pasakai, kad tam tau reikia tam tikrų apmokymų, o jau kitą dieną vadovas klausia, ką spėjai dėl to nuveikti. Juk tam reikia laiko. Tada pabandai kažką daryti, o tau sako, kad tai atlikta blogai. Kai rodai negatyvų grįžtamąjį ryšį žmonėms, vėliau neklausk jų naujų idėjų.

Taip pat blogas požiūris, kai duodant vietos eksperimentuoti tikimasi atgauti už tai išleistus kompanijos pinigus. Iš dešimties idėjų gal tik viena pelnys pinigų, bet gal kitų devynių reikia, kad atsirastų ta dešimtoji, kuri virs pinigais. Jei tiems devyniems žmonėms, kurių idėjos neuždirbo, pasakysi, kad jie blogai atliko savo darbą, nužudysi iniciatyvumą.

VEIDAS: Kaip manote, kokie įgūdžiai patys svarbiausi XXI a. darbdaviams ir darbuotojams?

S.D.: Svarbiausi XXI a. įgūdžiai yra plati tema. Galiu pasakyti, kad neįmanoma išskirti, kuris iš jų geriausias. Daug žmonių sako, kad labai svarbu tinkama komunikacija, kiti mano, kad darbuotojams labiau reikia mokėti programuoti „C++“ programavimo kalba ar dar kažko panašaus. Kurį nors įgūdį išskirti sudėtinga ir dėl to, kad jie glaudžiai susiję su sektoriumi, kuriame dirba tam tikra kompanija. Juk jame tikrai reikia tam tikrų darbo įgūdžių, tam tikrų žinių ir tam tikrų požiūrių.

Greitai kintant situacijai reikia gebėjimo imtis iniciatyvos, galvoti apie tai, kas vyksta, kur einama, kurti naujas idėjas. Taip, daug žmonių sako, kad dabartinėje darbo rinkoje būtini matematiniai įgūdžiai, kad turi būti neblogas programuotojas, bet jei esi virėjas, nėra prasmės būti geru programuotoju.

Pavyzdžiui, Prancūzijoje mažuose miesteliuose ir kaimeliuose yra bent po vieną puikią kepyklą, bet tokios kepyklos turi nuolatos konkuruoti su didžiulėmis parduotuvėmis. Mažosios kepyklos nerimavo, kad negali varžytis su tokiais milžinais, todėl praėjusių metų pabaigoje buvo suorganizuotas renginys ir pasitelkta organizacija „Anact“ (tai nacionalinė agentūra darbo sąlygoms organizacijose gerinti). Visoje Prancūzijoje yra apie 7 tūkst. tokių kepyklų ir „Anact“ padėjo joms sugalvoti, kaip dirbti dar geriau. Paaiškėjo, jog kepyklos turi daug idėjų, ką galima patobulinti, tarkime, kaip klientams gražiau pateikti tortus, kaip organizuoti darbą parduotuvėse, kad žmonės būtų greičiau ir geriau aptarnauti, ir kita.

Šis projektas garantavo greitą sėkmę: mažosiose Prancūzijos kepyklose apyvarta išaugo apie 30 proc. Tam nereikėjo jokių technologijų, kompiuterinių įgūdžių – buvo pakeistas tik veiklos organizavimas. Šiuo atveju kepykloms tai buvo svarbiausi ateities įgūdžiai. Aišku, žurnalistams ar tyrėjams jie būtų kitokie.

Be to, nors yra daug žmonių, manančių, kad švietimo srityje reikia skirti daugiau dėmesio matematikos, inžinerijos ar į technologijas orientuotiems įgūdžiams, pats turiu tris vaikus ir žinau, kaip sunku jiems pasakyti, ką jie turėtų daryti ir ką jiems geriau mokytis. Jei visų mokyklų šalyje mokiniams pasakysi, kad dabar jiems reikia mokytis daugiau matematikos, nemanau, kad jie ims tai daryti.

VEIDAS: Nors inovatyvumą dažniausiai siejame su tyrimais ir plėtra, komunikacijos ir informacijos technologijomis, tai esą nėra visai teisinga. Esą jos atsakingos tik už maždaug ketvirtadalį kompanijų inovatyvumo. Kodėl?

S.D.: Technologijos reikalingos ir svarbios, bet kad būtum inovatyvus ir galėtum pristatyti rinkai naujus produktus, to nepakanka. Praeityje inovacijos sukosi apie mašinas, technologijas, ir jei pažiūrėtume į pinigų kiekį, kurio būtų reikėję tam, kad pateiktum inovatyvų produktą rinkai, didžiąją jų dalį būtų tekę investuoti į technologijas, kad būtų sukurtas konkurencinis pranašumas. Dabartiniais laikais logika visiškai pasikeitė: tau reikia daugiau pinigų rinkodarai, žmogiškųjų išteklių plėtrai, nuolatinių organizacinių inovacijų, negu lėšų pačioms technologijoms.

Jei nori turėti konkurencingą kompaniją ir tiesiog rengiesi prisipirkti pažangių įrenginių, niekada nesugebėsi varžytis rinkoje. Čia kaip su tomis kepyklomis:  norėdamos varžytis su didelėmis, jos turi pasiūlyti naujų produktų, sukurti kitokią vartotojo patirtį, priversti žmones ateiti būtent ten. Jokios technologijos čia nepadės.

Nepamirškime, kad yra labai įvairių tipų inovacijų, kurioms nereikia jokių technologijų. Sakykime, tai, kad į parduotuvę atėjusiam žmogui nereikėtų ilgai stovėti eilėje, yra svarbiau negu kompiuterinė įranga. Esame linkę manyti, kad inovacijos pirmiausia susijusios su mašinomis, robotais, tačiau galiausiai viskas atsiremia į santykius su klientais.

VEIDAS: Kaip manote, ar galiausiai Europa sugebės visavertiškai konkuruoti su JAV?

S.D.: Nematau, kodėl negalėtų. Pavyzdžiui, geriausi pasaulyje automobiliai vis dar gaminami Vokietijoje. JAV yra lyderės tik informacinių technologijų srityje, o kitur dažnai pirmauja Europos, taip pat ir Lietuvos kompanijos. Pavyzdžiui, pirmaujate lazerių technologijų srityje. Taip gali likti ir toliau, tik reikia suprasti, ar šios kompanijos pakankamai įtraukia savo darbuotojus, ir ne tik tyrimų bei plėtros departamentus.

Vaiva Sapetkaitė

Stevenas Dhondtas

Įtakingos olandų tyrimų organizacijos TNO vyresnysis mokslininkas, vizituojantis profesorius Leuveno universitete (Belgija). Jo pagrindiniai moksliniai interesai yra organizacijų ir darbo sociologiniai tyrimai. Savo darbuose nagrinėja organizacines problemas per individualių darbuotojų veiklą.

Šiuo metu S.Dhondtas koordinuoja dvi dideles tyrimų programas apie darbo organizacinius iššūkius, taip pat dalyvauja kelete Europos patariamųjų valdybų, Europos Sąjungos tyrimų projektuose. 2012 m. mokslininkas prisidėjo plėtojant keletą tarptautinių tinklų, kurie galiausiai privedė prie EUWIN tinklo projekto. Jo esmė – dalytis gerąja praktika dėl inovacijų darbo vietose ir taip prisidėti prie Europos įmonių konkurencingumo didinimo.

Šaltinis: Lietuvos pramonininkų konfederacija