E. Labanausko nuotr.

Evaldas Labanauskas, specialiai „Veidui“ iš Graikijos

20 minučių autobusu nuo Kavalos – mažas miestelis, jo pakraštyje esantis jaukus kempingas, restoranas – visai ant jūros kranto su vaizdu į iš vandens iškilusią Taso salą, horizonte dreifuojančius laivus. Beveik rojus žemėje, bet ne visiems.

„Visko čia pakanka – ir maisto, ir kit­ko, o kaip čia gražu. Bet mūsų protas niekada neatsipalaiduoja, ne­si­il­­si. Mes pavargome. Norime pagaliau rasti nuo­­­­latinius namus, planuoti ateitį. Savo vaikų atei­tį“, – vėliau kalbėjo Maha, viena iš 24 pabėgėlių, gyvenančių šiame kempinge.

„Neturime pinigų, bet turime didelę širdį“

Kempingo savininkė – tamsiaplaukė graikė vardu Maria. Iš pirmo žvilgsnio šis kempingas niekuo neišsiskiria iš kitų kempingų: nedideli poilsio nameliai, keli nameliai ant ratų, vaikų bei sporto aikštelės ir vietos palapinėms. Vė­liau pastebi, kad viename kampe esančios pa­la­pinės vienodos. jos visai nepanašios į turistines, nes didelės ir atrodo sunkios. Priėjęs ar­čiau pro pravirą įėjimą pamatai dvi lovas, o gal greičiau gultus. Palapinės „prieškambaryje“ – šventojo paveikslas, aplink – mažesnės šventųjų nuotraukos, žvakės.

Mes neturime pinigų, bet turime didelę šir­dį.

„Jie visi krikščionys iš Šiaurės Irako. Čia gy­vena jau tris mėnesius“, – pasakoja Maria. Ji viena iš graikų, sutikusių priglausti pabėgėlius. Jos kempinge jau tris mėnesius gyvena 24 pabėgėliai, aštuoni iš jų – vaikai, o vienas kū­dikis gimė čia. Taigi dabar jo gimtinė – Grai­­kija.

Užduodu tradicinį klausimą: kodėl? Maria šypsosi: „Mes esame skurdi šalis, turime labai labai daug problemų, bet Graikijoje jūs rasite… kaip tas žodis angliškai“, – nubėga į restorano virtuvę paklausti kitų, bet suprantu, kad tas žodis – „svetingumas“.

„Mes neturime pinigų, bet turime didelę šir­dį“, – plačiu rankų mostu parodo ji.

„Bet juk jau prasideda turistų sezonas. Ką da­rysite?“ – bandau kvailai provokuoti aš.

„Nieko. Kempingas veikia, vietos visiems už­­­teks. Pas mus atvyksta svečių iš visos Eu­ro­pos“, – vėlgi šypsodamasi atsako Maria.

„Valstybė ar kažkas kitas jums moka?“ – klausinėju toliau.

„Ne, niekas nemoka, – sako Maria. – Atveža tik maisto iš šalia esančios „valstybinės“ stovyk­los.“

Vėliau pabėgėliai pasakojo, kad atvežamas mais­tas – tai makaronai, kitą dieną būna ryžiai, tre­­čią – vėl makaronai, ketvirtą – vėl ryžiai, ir taip diena po dienos, savaitė po savaitės… Jei ne vietiniai graikai, kurie atveža vaisių, daržovių ir kitų produktų, būtų labai nekas.

Irako krikščionys / E.Labanausko nuotr.

Randas visam gyvenimui primins ISIS

Pajudu į vienodų palapinių „sektorių“. Vaik­š­­­­­­tinėjantys vyrai, moterys, žaidžiantys vaikai nekreipia didelio dėmesio. Prieinu, pasisvei­kinu ir prisistatau. Čia pat sėdintys ir tarpu­savyje besikalbantys vyrai sujunda – pasiūlo pri­sėsti šešėlyje. Tuomet pastebiu, kad, priešingai nei kiti pabėgėliai, jie visi – net maži vaikai – ant kaklo nešioja kryželius.

Vyras vardu Remunas parodo čiur­­ną – ten randas. „Kalašnikov“… ISIS“, – sa­ko jis.

Vyrai šypsosi, bet nelabai supranta angliškai. Pa­siunčia jaunesnį paieškoti, kas iš jų grupės ge­riau kalba. Kol ateina „vertėja“, kalbamės ges­tais. Jie žino ir kelis žodžius angliškai. Iš­si­­aiškiname, kad jie iš Mosulo. 2014 m. birželį šį Ira­ko miestą užėmė „Islamo valstybė“ (ISIS, ar­ba „Daesh“). Naujausios žinios iš Mo­sulo: „Daesh“ sudegino gyvas 19 moterų, ku­rios atsisa­kė užsiimti seksu su islamistų kovotojais.

Apie tai perskaitau jau grįžęs iš Graikijos. Ten, kempinge, vyras vardu Remunas parodo čiur­­ną – ten randas. „Kalašnikov“… ISIS“, – sa­ko jis.

Pabėgėlių stovyklose irgi nėra vietos

Ateina Remuno žmona Maha, daug geriau kal­banti angliškai. Pasak jos, visi čia esantys – ne tik krikščionys, kilę iš Mosulo, dabartinės ISIS sostinės Irake, bet ir giminaičiai. Į Graikiją ke­liavo dviem grupėmis: vieni iš Turkijos Chijo sa­lą pasiekė vasario 25 d., kiti – vasario 29 d. Ta­da – į žemyninę Graikiją ir norėjo traukti šiau­rėn, bet nespėjo – sienos jau buvo uždarytos.

„Atvykome čia tikėdamiesi, kad sienos bus vis dar atviros ir mes galėsime vykti per Ma­ke­do­niją ir Serbiją į Vokietiją, – pasakojo Maha. – Vie­ni įs­­trigo Atėnuose, kita grupė – aš, mano vyras, jo broliai su žmonomis ir mama – Ka­va­lo­je. Policija mus pervežė į vietos pabėgėlių stovyklą.“

Mes pabėgome nuo ISIS, nes nenorėjo­me perimti kitos religijos, o čia, Graikijoje, krikš­­čioniškoje šalyje, jie mus vertė tai daryti.

Tuomet atsidūrė pabėgėlių stovyklose, bet ten ramybės nerado. „Ten susidūrėme su proble­momis. Musulmonai klausė, kodėl mes ne­tam­pame musulmonais, reikalavo pakeisti religi­ją. Bet mes pabėgome nuo ISIS, nes nenorėjo­me perimti kitos religijos, o čia, Graikijoje, krikš­­čioniškoje šalyje, jie mus vertė tai daryti. Jie skriaudė mūsų vaikus, atiminėjo kryželius. Tai buvo labai didelė problema. Mes apie tai pra­nešėme policijai ir jie atvežė mus pas Ma­rią“, – ant kelių supdama sūnelį pasakojo Ma­ha.

Aplink sustoję vyrai įdėmiai klausėsi, taip pat bandydami patys kažką pasakyti, kad moteris išverstų.

Vėliau jiems pavyko susisiekti su kita grupe giminaičių ir šie taip pat buvo atvežti į kempingą.

„Dabar mes paprašėme prieglobsčio. Taip pat jau buvome pokalbyje ir laukiame šalių at­sa­kymo. Pirmuoju variantu pasirinkome Vo­kie­­tiją, Olandiją ir Prancūziją, nes ten turime gi­­minaičių. Jau pusantro mėnesio laukiame at­sa­­kymo, kol kokia nors šalis patvirtins, kad mus pri­­ima“, – pasakojo Maha.

Beje, man prisistačius ir paminėjus Lietuvos var­dą, iš veido išraiškos ir kilusios diskusijos su­pratau, kad ši šalis nelabai jiems žinoma.

Pasak Mahos, Mosule krikščionių neliko, o ir pačiame Irake nedaug jų likę. Tiesa, jos uošvis į Europą nevyko – nuo „Daesh“ pasislėpė kur­dų kontroliuojamoje teritorijoje.

Gatvėse krikš­čionims buvo labai pavojinga. „Daesh“ per­­­šovė mano vyrą.

„ISIS žudo krikščionis. Prieš metus krikščionims buvo išduoti atskiri pasai, dauguma jų bu­vo priversti nutraukti mokslus. Aš pati labai sun­­kiai baigiau mokslus – slapstydamasi ateida­­vau į universitetą ir greitai pasiėmusi mokymo­si medžiagą bėgdavau atgal namo. Gatvėse krikš­čionims buvo labai pavojinga. „Daesh“ per­­­šovė mano vyrą“, – apie gyvenimą Irake pa­sakojo Maha.

Mosulo krikščionys išsibarstė po aplinkines vals­tybes. Jie glaudžiasi Jordanijoje, Libane, Tur­kijoje. Kai kurie pasiekė Europą. Dalis prie­globsčio prašosi Australijoje, Kanadoje ir lau­kia.

„Labai sunku galvoti apie savo namus. Gali būti, kad jų jau nebėra – jie sunaikinti, – kalbėjo Maha. – „Daesh“ mūsų bažnyčias pavertė mečetėmis.“

Vis dėlto ir Graikijoje nėra lengva. Maha ke­­lis kartus pakartojo, kad nežinia, baimė dėl ateities neduoda niekam nei ramiai gyventi, nei ra­miai miegoti.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Evaldas Labanauskas, specialiai „Veidui“ iš Briuselio, Belgija

„Dramblys kambaryje“ – tai angliška metafora, iliustruojanti problemą, apie kurią niekas nenori kalbėti. Pasak Lietuvos nuolatinės atstovės Europos Sąjungoje dr. Jovitos Neliupšienės, britų referendumas dėl išstojimo iš ES – dabar yra tas dramblys, kartu su kitais iššūkiais verčiantis ieškoti atsakymo į klausimą, kaip ES gali išbristi iš sunkios idėjinės krizės. Ir ar apskritai gali?

– Kokia dabar yra ambasadorės prie ES darbotvarkė? Tiksliau, kokius pagrindinius klausimus šiuo metu sprendžia ES diplomatai?

– Darbotvarkė labai įvairi, bet viskas – apie Europą ir apie Lietuvą. Nors proceso ir turinio subtilybes nėra lengva paaiškinti žmogui, kasdien nesusiduriančiam su Europos institucijomis.

ES nuolat augo. Ne tik daugėjo šalių narių, bet ir keitėsi procedūros, plėtėsi klausimų ratas. Veikia 28 valstybės, t.y. kartais net labai skirtingos 28 teisinės sistemos, todėl priimti sprendimus ne visada taip lengva ir tai užtrunka. Mes turime suderinti ne vienos valstybės ir ne vienos institucijos interesus.

Nuo praėjusios vasaros pagrindinis klausimas – migracija, kuri visą laiką dominuoja darbotvarkėje ir visuose formatuose. Šis klausimas aptariamas nuo vidaus reikalų ministrų iki užsienio reikalų ar net finansų ministrų susitikimų. Tai krizė, kurią reikia su­valdyti. Tai klausimas, kuris nedings vien dėl to, kad jis sudėtingas, o kartais net kontroversiškas.

„Dramblys kambaryje“ – tai „Bre­xit“, arba Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES referendumas. Šis faktorius iš tiesų daro įtaką daugeliui sprendimų.

Graikija ką tik buvo darbotvarkėje. Viena dalis klausimų išsisprendė, likę bus sprendžiami rudenį (euro zonos finansų mi­nistrai gegužės 24–25 d. sutarė su Graikija atverti 10,3 mlrd. eurų finansinės pagalbos pa­ketą ir pradėti mažinti skolos naštą Atėnams – E.L.).

Jei kalbėsime apie klausimus, kurie mums yra arčiau širdies, pavyzdžiui, (gegužės 24 d.) ES šalių ambasadoriai diskutavo apie Gruzijos bevizį režimą. Tai buvo vienas iš procedūrinių elementų, bet visus tuos procedūrinius žingsnius būtina nueiti.

Na ir, žinoma, sprendžiant šiuos klausimus visą laiką yra „dramblys kambaryje“ – tai „Bre­xit“, arba Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES referendumas (birželio 23 d. – E.L.). Šis faktorius iš tiesų daro įtaką daugeliui sprendimų.

– Ar ES turi planą B, jei vis dėlto britai balsuos prieš ES ir už savo šalies išstojimą iš Sąjungos?

– Ne, nei ES šalys, nei ES institucijos šiuo metu nesvarsto jokio plano B. Mes visi sutarėme, kad štai yra susitarimas, greičiau pasiūlymas iš ES pusės Didžiajai Britanijai ir jis galios tik tokiu atveju, jei Jungtinė Karalystė nuspręs pasilikti (britų ministras pirmininkas Davidas Ca­me­ronas vasario mėnesį susiderėjo su Briuseliu dėl to, kad Didžiajai Britanijai būtų suteiktas „specialus statusas“ ES – E.L.). Apie jokį kitą planą niekas negalvoja ir niekas nešneka. Bet nuo to klausimo negalima atsiriboti.

– O kokios nuojautos dėl „Brexit“ vyrauja Briuselio koridoriuose?

– Dabar Britanijoje pradėjo veikti tylusis periodas, kai vyriausybės nariai, diplomatai ir pareigūnai turės apribojimų, ką kalbėti ir kaip kalbėti įvairiais ES klausimais.

Briuselis, manyčiau, viską stebi šiek tiek iš ša­lies. Apklausų Britanijoje rezultatai – šiandien tik­­riausiai skaitomiausia literatūra Briuselyje ir, tikiu, visose ES sostinėse. Toks dalykas kaip bai­mė (nors nežinau, ar tai tinkamas žodis, gal greičiau – nerimas) – egzistuoja. Britų sprendimas turi labai didelę įtaką ES ateičiai.

Mums reikia Didžiosios Britanijos ES, mums reikia tvirtos ir patikimos ES, mums reikia integruotos ES.

Mes, Lietuva, vertiname Jungtinės Kara­lystės buvimą ES per saugumo prizmę. Mums labai svarbu ES stabilumas, jos patikimumas, jos gilumas. Mes ES vertiname ne tik kaip ekonominę organizaciją, bet ir kaip saugumo organizaciją, kuri mums duoda ekonominį stabilumą ir kartu tam tikrą kietąjį saugumą. Buvimas ES integraciniame branduolyje yra ir mūsų saugumo garantas.

Panašiai mąstančių šalių yra ir daugiau. Tai kelia tiek ekonominių, tiek teisinių klausimų, bet pats sudėtingiausias klausimas – idėjinis ar galbūt filosofinis: ar tai nėra didelė ES idėjos krizė, jeigu šalys pradeda svarstyti apie išstojimą iš ES?

Mums reikia Didžiosios Britanijos ES, mums reikia tvirtos ir patikimos ES, mums reikia integruotos ES. Europos Sąjungos krypties klausimas visada buvo, supaprastinant, klausimas apie gilesnę ar platesnę Europą.

Trumpuoju laikotarpiu atsakymas gana pa­prastas: Lietuva ir, beje, dauguma ES šalių gali sutikti su tuo, kad kai kurios šalys turi išimčių, kai kurios šalys turi galimybę vienos ar kitos nuostatos netaikyti arba taikyti kažkokias specifines nuostatas.

Gerokai sudėtingesnis, esmės klausimas, kurį mes turime išspręsti, – kaip padaryti tokią ES, kokią visi nori matyti, kokią ją nori matyti skirtingos šalys narės, šių šalių piliečiai.

Mes esa­me Pažadėtoji žemė, ir žmonėms iš išorės at­rodo, kad čia, pas mus, labai gera gyventi. Bū­dami viduje galbūt kartais to neįvertiname.

ES garsėjo savo minkštąja galia. ES visada buvo ir išlieka didžiulis traukos centras. Net ir migraciją galime vertinti per šią prizmę: mes esa­me Pažadėtoji žemė, ir žmonėms iš išorės at­rodo, kad čia, pas mus, labai gera gyventi. Bū­dami viduje galbūt kartais to neįvertiname, priimame tai kaip duotybę. Tad mums būtina atsakyti į šį idėjinį klausimą: ką dar galime padaryti, kad ta tikra Europos idėja būtų gyvybinga, kad Europa tikėtume mes, o ne tik kiti?

– Sukurti tokią ES, kokią visi nori matyti, – tai sudėtingas iššūkis, kaip ir padaryti visus laimingus. Vis dėlto gal čia būtų kalba apie prieš keletą metų minėtą dviejų greičių Europos idėją, kai kalbėta apie kelių lygių integraciją, tarkim, Vokietija ir Prancūzija būtų gilesnės, britai ar skandinavai – lėtesnės integracijos pavyzdys? Ar ši idėja dar gyva?

– Manau, kad tuomet, kai kalbėjome apie dviejų greičių Europą, galvoje turėjome daugelio greičių Europą. Todėl, kad niekada nebuvo to­kios griežtos perskyros.

Valstybių, esančių euro zonoje, integracija yra gilesnė. Taip pat esama šalių, kurios neprisijungė prie vidaus ir teisingumo reikalų, ir šalių, kurios neprisijungė prie Šengeno, bet prisijungė prie vidaus ir teisingumo reikalų. Kai kurios valstybės pasakė, kad nenori būti euro zonos narės, bet kai kurių stojimo sutartyse įrašyta, kad jos bus euro zonos narės. Kai kurios valstybės į šį klausimą atsako, kad jei žmonės nu­spręs, mes norėsime integruotis giliau. ES egzistuoja tokie skirtingi požiūriai.

Ar tikrai negali būti plėtros? Ar tikrai negali būti integracijos gilinimo? Tikriausiai gali, tačiau tai reikia daryti gana atsargiai.

Apibendrindama sakyčiau, kad atsakymas slypi pačioje ES sąrangoje ir sprendimų priėmime: mums reikia gero požiūrių į integracijos procesą įvairovės balanso, tačiau kartu nepavirsti arbatėlės klubu. Kita šio balanso pusė turi būti nuosekli gilesnė integracija, tačiau šokti nuogam į dilgėles irgi nebus geras rezultatas – integracija neturi išgąsdinti neskubančiųjų. Apgalvotas ir, kaip visada ES, kompromisu pa­grįstas sprendimas padėjo išeiti iš bet kokios krizės, padės ir šį kartą.

– Tad gal galima būtų konstatuoti, kad šiame etape tiek gilesnė integracija, tiek ES plėtra turėtų būti įšaldyta ar net jau yra šaldoma?

– Daugelyje Europos šalių stiprėja euroskepticizmas. Užtenka žvilgtelėti į rinkimų ar referendumų rezultatus kai kuriose ES šalyse.

Klausimas – kur link Europa eina. Kiekviena nauja iniciatyva turėtų būti vertinama labai at­sargiai ir atsakingai.

Ar tikrai negali būti plėtros? Ar tikrai negali būti integracijos gilinimo? Tikriausiai gali, tačiau tai reikia daryti gana atsargiai. Pa­sižiūrėkime, kas vyksta toje pačioje euro zonoje: tarkim, bankų sąjungos kūrimas nėra baigtas, mums dar reikės susitarti dėl visų indėlių draudimo schemos, o tai yra integracijos gilinimas.

Tad pasakyti, kad viskas įšaldyta ir nebebus tos gilesnės integracijos, irgi negalime. Apie plė­trą šiuo metu galbūt nepopuliaru kalbėti, bet pats plėtros procesas, ypač su kaimynais – Bal­kanų šalimis, vyksta. Ar reikia skubėti? Viskas priklauso nuo šalių narių ir šalių kandidačių pasirengimo.

– Grįžkime prie minėto idėjinio-filosofinio ES klausimo. Kiek naujųjų Rytų ir Vidurio Europos narių prisijungimas prie ES galėjo paveikti dabartinę idėjinę ES krizę? Turiu omeny situaciją Vengrijoje, Lenkijoje, kurios tampa dideliu Briuselio galvos skausmu.

– Aišku, kad Europa išsiplėtė ir pasikeitė. Mes atnešėme savo kultūrą, mes atnešėme savo patirtį ir savo darbo praktiką. O ir mums reikėjo daug kur prisitaikyti, nes atėjome į jau egzistuojančią organizaciją. Jau ne pavieniui, bet visoms 27-ioms, o vėliau ir 28-ioms teko spręsti klausimus, susijusius išskirtinai su mūsų regionu. Pavyzdžiui, Lietuva buvo viena aktyviausių šalių, keliančių energetinio saugumo klausimus. Energetinės sąjungos rėmėjos, pasirodo, yra ne vien tik Baltijos šalys ar Višegrado valstybės. Tai ir Ispanija, ir Portugalija. Kai mums pavyksta įtraukti į darbotvarkę tokį klausimą, išryškėja, kad yra ir daugiau šalių, linkusių prisidėti.

Noriu pasakyti, kad netgi skepticizmas dėl vienokių ar kitokių sprendimų mechanizmų nebūtinai susijęs su naujosiomis ES šalimis.

Kita vertus, jei, tarkim, sprendžiamas šiuo metu jautriausias migracijos klausimas, tai atsargumo Vidurio Europoje esama daug. Bet jei pažiūrėsime į rezultatus balsavimo, kuris pernai vyko dėl solidarumo mechanizmo, kai reikėjo sutarti, kad savanoriškai prisidedama prie migracijos krizės sprendimo, viena iš susilaikiusių šalių buvo Suomija. Noriu pasakyti, kad netgi skepticizmas dėl vienokių ar kitokių sprendimų mechanizmų nebūtinai susijęs su naujosiomis ES šalimis.

Nesutinku, kad ES problemų šaltinis yra Vidurio Europos valstybės. Klausimai, kuriuos pastaruoju metu sprendėme, tai patvirtina: minėtas dramblys kambaryje – tai britų referendumas. Galimas Graikijos pasitraukimas iš euro zonos – irgi kalbama apie ES senbuvę valstybę. Galiausiai ką tik įvykę Austrijos prezidento rinkimai, kai nugalėtojas tik keliais tūkstančiais balsų atsiplėšė nuo didžiausio euroskeptiko, rodo, kad iššūkiai ES kyla ne iš naujųjų narių.

O štai apklausos Lietuvoje rodo, kad mes esame didžiausi eurooptimistai.

– Bet mes nenorime prisiimti įsipareigojimų tuo pačiu migracijos klausimu arba, tarkim, duoti pinigų graikams, kad šie išsikapanotų iš krizės.

– Tačiau prisijungėme prie visų solidarumo mechanizmų. Pabėgėlius po truputį perkeliame. Taip, ši sistema iki galo neveikia, bet problemos slypi kitur. Ši sistema turi būti tobulinama eigoje. ES dar nebuvo susidūrusi su tokia krize. Gruodžio mėnesį į Europą per vieną dieną atvykdavo 7 tūkst. žmonių. Šiuo metu – 40 žmonių per dieną. Tai didžiulis skirtumas, o ir pastangos buvo milžiniškos: susitarimas su Turkija, derybos su gausybe Afrikos ir Ar­ti­mųjų Rytų šalių, iš kurių atvyksta migrantai, o svarbiausia – Balkanų kelio uždarymas.

Šiuo metu Lietuva yra vertinama kaip konstruktyvi sprendimų dalyvė. Mes pakankamai gerai įvykdome visus įsipareigojimus, esame labai pažangūs.

Jei kalbėsime apie Graikiją, mes esame euro zonos šalis ir mokame pinigus į savotišką draudimo fondą, kuris naudojamas esant krizinei situacijai. Šį kartą Lietuvai nereikėjo prisiimti jokių papildomų įsipareigojimų. Mes nebuvome tie, kurie parodomai sakytų, kad neprisidėsime, tačiau juk negalime užmerkti akių prieš taisyklių nesilaikymą.

Visuomenės pasvarstymai ir visuomenės diskusija yra sveika, iš to susiformuoja politiniai sprendimai. Bet šiuo metu Lietuva yra vertinama kaip konstruktyvi sprendimų dalyvė. Mes pakankamai gerai įvykdome visus įsipareigojimus, esame labai pažangūs įgyvendindami struk­tūrinės politikos projektus. Mes esame tie, kurie stengiasi aktyviai dalyvauti visuose mechanizmuose, bet kartais mūsų pajėgumai būna per maži. Prie Afrikos ar Sirijos pagalbos fondo prisidedame tik tiek, kiek galime, simboliškai.

– Ar galima sakyti, kad susitarimas su Turkija ir kiti veiksmai jau išsprendė pabėgėlių krizę? Ar tai laikinos priemonės?

– Dalis jų tikrai yra laikinos, tarkime, vidinių sienų uždarymas pratęsiamas ilgiausiai šešiems mėnesiams. Lietuva visada rėmė požiūrį, kad svarbiausia užtikrinti išorinių ES sienų kontrolę. Tai nereiškia, kad ES ar kokia šalis narė turėtų atsisakyti įsipareigojimų rūpintis pabėgėliais. Bet turi būti labai aiškūs sprendimo būdai, kaip užtikrinti, kad tie, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, kurie tikrai yra pabėgėliai, tą ap­saugą gautų. Kita vertus, tie, kurie ieško ge­res­nio gyvenimo ir nesąžiningai bando pasinaudoti susidariusia situacija, turi būti grąžinti.

Taigi tos priemonės, vadinamasis solidarumo mechanizmas, sienų kontrolė ir susitarimas su Turkija duoda rezultatų. Kaip minėjau, tai įrodo ir skaičiai.

Ar tai yra laikinas sprendimas? Iš dalies tikriausiai taip. Visi sako, kad tai globalizacijos pasekmė ir globalus reiškinys. Žmonės paprasčiausia juda, o kariniai konfliktai tai skatina dar labiau. Tai reiškia, kad žmonių judėjimas neišnyks ir mums reikia tų sprendimų, kurie prisidėtų prie ES saugumo, viešosios tvarkos, o svarbiausia – užtikrintų, kad nebūtų aukų.

Gal­būt kalba būtų ne apie tūkstančius pabėgėlių, o apie kelis šimtus „žaliųjų žmogeliukų“. Žinoma, reikia tikėtis, kad to neprireiks.

Ką pavyko įgyvendinti labai greitai – tai Eu­ropos sienų apsaugos sistema: galimybė mo­bilizuoti pasieniečius ir kitus pareigūnus, kai reikia pagalbos kuriai nors šaliai. Dabar susiduriame su iššūkiais prie pietinių sienų, bet tą me­chanizmą galima panaudoti, kai iššūkių rasis prie kitų sienų. Numatyta, kad jis gali būti pa­naudotas ir esant hibridiniams veiksmams. Gal­būt kalba būtų ne apie tūkstančius pabėgėlių, o apie kelis šimtus „žaliųjų žmogeliukų“. Žinoma, reikia tikėtis, kad to neprireiks.

Taip pat kalbant apie pabėgėlius teigiama, kad reikia tobulinti dabar egzistuojančią Dub­li­no sistemą, nustatančią prieglobsčio ES politiką. Kol kas ES sutarimo dėl tokių didelių permainų nėra, tačiau stengiamasi gerinti vidinį institucijų bendradarbiavimą, šalių narių susišnekėjimą.

– Tai yra ne nuleidžiant iš viršaus, o skatinant iš apačios?

– Taip. Mes žinojome, kad ne viskas veikia iki galo. Pavyzdžiui, 2013 m. Lietuva ruošėsi pirmininkavimui ir vienas iš mūsų prioritetų buvo susijęs su sienų apsauga. Aš manau, kad ir tuo metu, ir dabar tai yra didelė problema. Mes turime daug ES duomenų bazių, bet tos bazės ne visada „susišneka“. Tik šiais metais Europos Komisija pateikė siūlymą, kaip padaryti, kad šias duomenų bazes sujungtume. Šiose duomenų bazėse – ir migrantai, kurie pasiprašė prieglobsčio. Taigi atsiranda galimybė patikrinti, ar žmogus tikrai yra pabėgėlis, o gal jis turi labai blogų ketinimų. Tai nacionalinio saugumo klausimai.

– Dar viena ES darbotvarkės tema – transatlantinė prekybos sutartis su JAV. Kaip vyksta derybos? Ar bus pasiektas susitarimas iki JAV prezidento Baracko Obamos kadencijos pabaigos? Kokios pagrindinės kliūtys? Ir kokios naudos turėtų Lietuva?

– Politinės valios pasiekti susitarimą yra tiek vienoje, tiek kitoje Atlanto pusėje. Reikia turėti omeny, kad derybos dėl prekybos sutarčių yra Europos Komisijos kompetencija ir ji derasi, o šalys narės išreiškia savo pageidavimus ir interesus.

Derybų greitis yra labai svarbu. Kartu tai labai svarbus susitarimas politiniu požiūriu, nes kalbasi du didžiausi ekonominiai blokai. Jau užbaigta prekybos sutartis su Kanada. Tad turėsime tikrą transatlantinę laisvosios prekybos zoną.

Siūlymai, kuriuos Europos Komisija yra gavusi iš JAV, pavyzdžiui, viešųjų pirkimų srityje, nėra tokie ambicingi, kokių mes tikėtumės.

Tačiau kalbant apie greitį ir politinę svarbą nereikia užmiršti kokybės. Svarbu, kad susitarimas būtų visa apimantis, kad nebūtų kalbama vien tik apie tradicinių muitų šalinimą. Todėl lieka tokie klausimai, kaip galimybė dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, finansinių, jūrinių ir aviacijos paslaugų, mobilumo sritys – t.y. sritys, kurios tikrai yra jautrios ir dažnai valstybių labai saugomos.

Lietuvai labai svarbu, kad į susitarimą patektų ir energetikos sritis dėl galimybės importuoti iš JAV suskystintas gamtines dujas.

Skepticizmo dėl šios sutarties Europoje esa­ma. Tai natūralu, kai kalbama apie platų prekybos susitarimą. Tačiau parengta ne viena studija, įrodanti šios susitarimo naudą. Vienoje iš jų sakoma, kad dėl transatlantinės sutarties Lie­tuvos BVP išaugs pusantro procento, o vartojimo kainos nukris iki beveik vieno procento. Lietuvos eksportas į JAV padidės 17 proc.

Tai tikrai pakankamai daug. Ar viskas taip ir bus? Priklauso nuo verslo gebėjimo pasinaudoti atsiveriančiomis galimybėmis.

– Tad ar galima tikėtis, kad susitarimas bus pasiektas jau šiais metais?

– Kol kas siūlymai, kuriuos Europos Komisija yra gavusi iš JAV, pavyzdžiui, viešųjų pirkimų srityje, nėra tokie ambicingi, kokių mes tikėtumės. Yra ir kitų sričių, kuriose norėtume didesnių ambicijų. Negalime iškeisti kokybės į greitį. Manau, svarbu, kad susitarimas būtų kokybiškas.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

E. Labanausko nuotr.

Evaldas LABANAUSKAS

Specialiai „Veidui“ iš Kavalos, Graikija

Taksi pakylame į kalną, nuo kurio atsiveria vaizdas į saulės užlietą įlanką ir pačią Kavalą. Prie vartų pasitinka šeimininkė. „Tai Rula, – sako Evgenia, vietinių iniciatyvos padėti pabėgėliams narė. – Ją pabėgėliai vadina mama Rula.“

Besišypsanti energinga moteris atveria mums vartelius. Mažą kiemelį nuo kaitrios Graikijos saulės saugo virš galvos išsiraitęs vynmedis, o visur aplink žydi gėlės – net paprasti baldai išmarginti įvairiaspalviais gėlių raštais.

Kiemelyje – trys vyrai ir keli bėgiojantys vaikai. Vyresnysis iš vyrų – Rulos sutuoktinis – rim­­­tas, ramus ir susimąstęs graikas. Du kiti – gerokai jaunesni. Tai Huseinas ir Muhamedas. Kaip vėliau išsiaiškinsime, vienas iš Irako, kitas – iš Sirijos. Abu besišypsantys, paslaugūs ir drau­giški.

Rula / E.Labanausko nuotr.

Lakstantys tamsiaplaukiai vaikučiai – irgi pa­bė­gėliai. Jiems nuo dvejų iki penkerių metų. Vie­nas jų dar net nėra matęs savo tėvo. Vėliau sužinau, kad šiandien šiuose namuose – šventė. Dve­jų metų berniukas, kurį vietiniai praminė Ta­li­ba­nu, nes vaikiškai neduoda niekam ramybės, šiandien pasimatys su tėvu. Jo mama, kitos pabėgėlės moterys namo viduje ruošia šventinę vakarienę.

Šios šeimos istorija – išskirtinė man, bet, galima sakyti, tradicinė pabėgėliams. Iš pradžių Siriją paliko vyras, ieškodamas saugesnio ir geresnio užutėkio savo šeimai. Jis pasiekė Vokietiją. Tik tuomet į kelionę leidosi ir kiti šeimos nariai, bet Balkanų koridorius užsivėrė ir šeima įstrigo Graikijoje. Vis dėlto pagaliau šiandien šeima susijungs.

Rula su pabėgėlėmis / E.Labanausko nuotr.

Netrukus esu pakviečiamas į Rulos namų vidų. Tai išskirtinai šilti (ne dėl to, kad lauke + 28 laipsniai) ir jaukūs namai. Iš viso čia prieglobstį rado 16 pabėgėlių. Tiesa, prieš tai čia jų buvo gerokai per 20, o netrukus turėjo dar padaugėti. Kaip vėliau ne kartą kartojo šeimininkė: „Mano namai atviri visiems.“

Pati Rula nelabai kalba angliškai. Sunkiai šia bendra kalba bendrauja ir dauguma pabėgėlių. Jie taip pat nemoka graikiškai, o Rula – arabiškai. Bet ar tai būtina? „Žmogiškumui nereikia suprasti kalbos“, – vėliau pasakė Fotis, Rulos sūnėnas, kuris vertėjavo ir vienintelis iš esančiųjų kalbėjo ir angliškai, ir graikiškai.

Rula su jos namuose gimusiais pabėgėliais / E.Labanausko nuotr.

Jis pats su pabėgėliais dirba nuo praėjusių metų, kai iki tol nematyta banga prieglobsčio ieškančių žmonių užplūdo Graikijos salas, po to keltais atvyko į žemyninėje dalyje esančią Kavalą. Jis, jo teta ir kiti bendraminčiai tiekė maistą pabėgėliams, padėdavo susiorientuoti ar nulydėdavo iki vietos, kur teikiama medicininė pagalba.

„Įsitraukiau praėjusių metų rugsėjo pabaigoje. Tuomet į mūsų namus pabėgėliai atvykdavo tik šiek tiek pailsėti, nusiprausti, užkąsti karšto maisto. Vieną dvi dienas pabūdavo ir keliaudavo toliau. Dauguma – į Vokietiją. Taip viskas klostėsi, iki kol šių metų pavasarį nebuvo uždarytos sienos“, – savo istoriją pasakoja Rula.

Muhamedas (kairėje), Huseinas (dešinėje) / E.Labanausko nuotr.

Beje, frazė „dirbti su pabėgėliais“ – nelabai tikusi. Bent jau taip man teigė Maria, kita graikė, kuri yra viena iš savanorių, padedančių pabėgėliams. Kai paklausiau, nuo kada ji ir Evgenia dirba su pabėgėliais, ji iš pradžių nelabai suprato klausimo, o po to atsakė: „Mes ne dirbame, mes padedame.“

Neatrodo, kad ir Rula bei jos šeima „dirbtų su pabėgėliais“. Jie padeda, o greičiau priima juos į savo šeimą.

„Truputį sunkoka, kai du kūdikiai, – neslėpdama savo šiltos šypsenos prasitaria Rula.

Tai vienintelis „nusiskundimas“, bet moteris tuoj pat nuskuba į kambarį, ir abiejose jos rankose – du mažyliai. Jie abu – pabėgėliai, bet gimė čia, Graikijoje, galima sakyti, Rulos namuose. „Mano šeima – labai labai didelė“, – sako ji.

E.Labanausko nuotr.

Rulos svetingumo nepamiršo ir anksčiau jos na­muose trumpą atokvėpį radę pabėgėliai. „Iki šiol bendraujame, vieni kitiems siunčiame nuotraukas, pasakojame, kaip sekasi ir t.t. Su visais, ne­svarbu iš kur jie kilę – iš Sirijos, Afganistano, Ira­ko ar Palestinos, palaikome ryšį“, – pasakoja Rula.

Dabar jų namuose žmonės apsistoja ilgiau. Laukia, kol pagaliau gaus „nukreipimą“, tiksliau – dokumentus, kurie nurodo, kad juos sutiko priimti viena ar kita Europos Sąjungos šalis.

Vienas tokių laukiančiųjų – jau minėtas 20-metis Huseinas iš Šiaurės Irako, kur dabar karaliauja „Islamo valstybė“ (ISIS, arba „Daesh“). Jis vienas prieš pusantrų metų paliko Iraką. Apie metus išbuvo Turkijoje: dirbo, taupė pinigus ir net bandė mokytis, bet nepavyko.

E.Labanausko nuotr.

„Turkai išnaudoja pabėgėlius. Jie moka dvigubai mažiau nei turkams vien dėl to, kad esi irakietis ar siras. Mano darbas Turkijoje – šešios dienos per savaitę, 12 darbo valandų, dar kelionė iki darbo ir atgal. Nebuvo laiko kada mokytis, teko atsisakyti šios minties“, – pasakoja Huseinas, beje, puikiai kalbantis angliškai ir vertėjaujantis pabėgėliams stovyklose.

Jis jau kelios savaitės gyvena pas Rulą. Prieš tai glaudėsi prie Kavalos esančioje pabėgėlių stovykloje po atviru dangumi. Graikijoje – jau trys mėnesiai, tiek laiko nebuvo susisiekęs ir su artimaisiais, likusiais Irake.

Huseinas (dešinėje) ir Muhamedas / E.Labanausko nuotr.

Kaip ir dauguma pabėgėlių, Huseinas iš Turkijos Izmiro pasiekė Lesbo salą. Tada keltu – Kavalą, bet ES ir Turkijai sutarus bei užvėrus sienas įstrigo čia. Svajojo patekti į Vokietiją. Dabar užpildė dokumentus dėl persikėlimo į Prancūziją ar Belgiją.

„Vilties neprarandu. Nesijaučiu kaip spąstuose. Manau, kad mes, pabėgėliai, atsidūrėme kažkokiame žaidime. Turkai naudojasi mumis, kad gautų pinigų iš ES“, – nervingai sukdamas cigarečių pakelį rankose sako jis.

Šalia Huseino sėdi Muhamedas. Jis irgi maždaug 20 metų amžiaus. Graikiją Mu­hamedas su sesers šeima pasiekė prieš tris mėnesius. Kelionė iš Pietų Sirijos, kur gyveno, truko pusę metų. Kai prasidėjo karas, teko mesti mokyklą ir pradėjo dirbti parduotuvėje, kad padėtų šeimai išgyventi. Dalis jo šeimos laikiną prieglobstį rado Libane.

E.Labanausko nuotr.

Kur pats norėtų persikelti gyventi? „Į bet kurią šalį, kurioje iki gyvenimo pabaigos galėčiau gyventi saugiai“, – per vertėjaujantį Huseiną atsako Muhamedas.

Kodėl nepasitraukė į Libaną? Nepaklausiau. Neuždaviau ir kitų klausimų: kodėl negynei savo tėvynės? Ar pats nesi iš ISIS?.. Neuždaviau tokių klausimų, kuriuos per tūkstančius kilometrų prie televizorių ekranų ar interneto komentaruose mėgsta uždavinėti „gudruoliai“. Nėra tai paprasta, kai sėdi priešais ir žvelgi į akis žmonėms, kuriems nepasisekė gimti Lietuvoje, kur nevyksta karas, kurie rizikuodami gyvybe keliavo į nežinomą svajonių kraštą, o galiausiai sužinojo, kad niekas jų ten nelaukia. Žmonėms, kurie atsidūrė nežinomybėje ir vienintelis jų užsiėmimas – laukti.

Uždaviau klausimą Rulai: kodėl ji tai daro? Kodėl padeda pabėgėliams?

„Noriu padėti žmonėms, nebūtinai pabėgėliams. Tai gali būti ir siras, ir graikas. Kai padedi kitiems, padarai kažką gero – tai duoda jėgų. Aš iš to pasisemiu energijos“, – šypsodamasi atsakė mama Rula.

E.Labanausko nuotr.

E. Labanausko nuotr.

Evaldas LABANAUSKAS

Specialiai „Veidui“ iš Graikijos

„Gėda šveicarams, kurie sutiko sumokėti baudą, užuot priėmę žmones. Jiems tikrai turėtų būti gėda“, – emocingai kalbėjo Fotis, graikas, padedantis pabėgėliams. Tokios nuotaikos dėl pabėgėlių vyrauja Graikijoje, kurioje šiuo metu yra įstrigę apie 44 tūkst. pabėgėlių.

Kavala – nedidelis miestas Šiaurės rytų Grai­­kijoje, Egėjo jūros pakrantėje. Į miestą nuo kalno žiūri senosios pilies sienos, aplink – baltų namų su raudonais stogais skruzdėlynas. Dar viena miesto įžymybė – akvedukas, kurio pamatus, tikėtina, mūrijo romėnai.

Graikai patys ne kartą yra buvę pabėgėliais ir žino, kaip tai būna sunku.

Pagal gyventojų skaičių Kavala prilygsta mū­­­siškiam Alytui, o ir susiduria su panašiomis problemomis – nelengva ekonominė situacija, gy­ventojų mažėja. Vietiniai skundžiasi, kad vi­są turistų grietinėlę nugriebia pietinė Graikija ir salos. Alytiškiai tikriausiai irgi pavydi Pa­lan­gai ar Druskininkams. Taigi Kavala – niekuo per daug neišsiskiriantis gražus Graikijos miestas.

Vis dėlto išskirtinis jis tapo praėjusiais me­tais.

Atsidūrė pabėgėlių maršruto centre

„Pirmoji pabėgėlių banga iki Kavalos atsirito praėjusią vasarą, – pasakojo vietos žurnalistas Anastasios Markoulidis. – Pagrindinis jų maršrutas buvo Izmiras (Turkija)–Graikijos salos–Pirėjo arba Kavalos uostai. Tuomet autobusais į Idomenio, pasienyje su FYROM (Ma­kedonijos Respublika – E.L.), apylinkes.“

Netrukus vietos gyventojai ėmėsi organizuoti pagalbą pabėgėliams: siūlė atsigerti, už-kąs­ti, dalijo drabužius, teikė medicininę pa­galbą.

„Mes pradėjome veikti praėjusių metų rugpjūtį, kai pirmieji pabėgėliai pradėjo atvykti į Ka­valą ir iš čia traukdavo į Skopję (Ma­ke­do­nijos Respublika). Iš pradžių siūlėme pačių bū­tiniausių dalykų – vandens, sulčių, duonos, su­muš­tinių, – prisimena Efi Loiza, viena iš Ka­va­los savanorių, iki šiol aktyviai padedančių pa­bė­gėliams. – Jiems einant ir einant suvokėme, kad šiems žmonėms reikia daugiau pagalbos – drabužių, kojinių ir t.t. Mes suradome vietą ir pradėjome rinkti iš Kavalos gyventojų viską, ką jie galėjo paaukoti. Žmonės labai siūlėsi padėti.“

Efi Loiza, viena iš Ka­va­los savanorių / E.Labanausko nuotr.

Skirstyti pabėgėlių į „tikruosius“ ir „netikruosius“ niekas nebandė, nors, kaip pabrėžia A.Mar­­koulidis, sirai sudarė daugių daugiausia 40 proc. atvykėlių srauto. Kiti buvo iš Af­ga­nis­tano, Pa­kis­tano, Bangladešo ar net Vakarų Sa­cha­ros.

O nepasitaikė vietinių pasipriešinimo, iš­puo­lių prieš pabėgėlius? „Pati situacija – tiek po­litinė, tiek ekonominė – Graikijoje tuomet bu­vo sudėtinga. Todėl dalis graikų baiminosi, kad užplūdę musulmonai sunaikins graikišką gyvenimo būdą. Jie manė, kad pabėgėliai – tai tar­si musulmonų, norinčių paversti Graikiją is­lamo valstybe, Trojos arklys“, – pasakojo žurna­listas.

Pabėgėlių stovykla prie Kavalos / Savanorių nuotr.

Graikai tai patyrė

Vis dėlto tokių nebuvo dauguma. Didžioji dalis graikų padėjo ir tebepadeda pabėgėliams. Daugelis vėliau sutiktų pabėgėlių irgi negailėjo gerų žodžių graikams.

„Graikai patys ne kartą yra buvę pabėgėliais ir žino, kaip tai būna sunku. Paskutinė graikų pabėgėlių banga – 1922 m., po karo su Turkija. Tuo­met 1,3 mln. graikų buvo išvaryta iš Tur­kijos į Graikiją. Kavalos regione – labai daug to meto pabėgėlių palikuonių. Ir nors gyvi tik keli tų įvykių liudininkai, tačiau ta istorinė atmintis gyva“, – paaiškino A.Markoulidis.

Iki šiol žmonės aukoja ir padeda viskuo, kuo gali. Tai labai didelė parama.

Apie pusšimtį kilometrų nuo Kavalos esančiame Ksantės mieste net stovi paminklas pa­bė­gė­liams, primenantis apie tuometį pabėgėlių kelią.

Pagalbos pabėgėliams nuotaikos gajos ir kituose regionuose.

„Esu labai sujaudinta dėl to, kaip graikai puo­lė padėti pabėgėliams. Įvyko didžiulė mo­bilizacija. Mes turime du sandėlius Sa­lo­ni­kuo­se, jie pilni žmonių paaukotų daiktų – drabužių, maisto, žaislų ir t.t. Iki šiol žmonės aukoja ir padeda viskuo, kuo gali. Tai labai didelė parama“, – pasakojo Valbona Hystuna, pagalbos nepilnamečiams pabėgėliams organizacijos ARSIS atstovė.

Valbona Hystuna, iš pagalbos nepilnamečiams pabėgėliams organizacijos ARSIS / E.Labanausko nuotr.

Salonikai – antras pagal dydį Graikijos miestas. Salonikų apylinkėse – viena didžiausių pabėgėlių stovyklų koncentracijų, nes žmonės buvo pervežti nuo Makedonijos sienos, kai gegužės pabaigoje ten buvo panaikintos savarankiškai įsteigtos pabėgėlių stovyklos.

„Žinoma, buvo ir kitokių reakcijų, kurias stebėjome per televizorių, socialiniuose tinkluose, – pridūrė moteris, jau daugiau nei de­šimt­metį dirbanti su nepilnamečiais pabėgėliais, kuri pati į Graikiją prieš 21 metus atvyko kaip pabėgėlė iš Albanijos. – Bet dauguma graikų priėmė pabėgėlius. Manau, tam pasitarnavo ir tai, kad dabar Graikijos valdžioje yra kairiosios jėgos.“

Šiuo metu Graikijos valdžioje – eurobiurokratų nelabai mėgstama kairioji „Syriza“, kurios mažoji partnerė – konservatyvi dešinioji partija „Nepriklausomi graikai“. Pasak žurnalisto ir žmogaus teisių aktyvisto iš Ksantės Yiannio Sidiropoulo, būtent „Syrizos“ dominavimas ir leidžia išvengti priešiškų nuotaikų ar net riaušių pabėgėlių atžvilgiu. „Ši vyriausybė sugebėjo pačioje pradžioje kažkaip sukelti graikų atjautą pabėgėliams, mobilizuoti pagalbą jiems“, – teigia Y.Sidiropoulos.

44 tūkst. žmonių

Vis dėlto sakyti, kad Graikijoje nėra sunkumų dėl pabėgėlių arba šie čia jaučiasi puikiai, būtų per drąsu. Makedonijai sausio pabaigoje uždarius sieną, ES ir Turkijai pasiekus susitarimą dėl nereguliuojamos migracijos sustabdymo, dešimtys tūkstančių žmonių įstrigo Graikijoje. Didelė jų dalis – moterys ir vaikai.

„Graikijos vyriausybę ši įstrigusių pabėgėlių problema užklupo netikėtai, nors kad taip įvyks, kalbėjo dalis ekspertų ir žurnalistų, tarp jų ir aš. Mes sakėme, kad vieną dieną sienos užsivers, taigi ar turime planą tokiam atvejui? Kur mes priglausime pabėgėlius? Bet niekas neturėjo jokio plano“, – kritikavo A.Mar­koulidis.

Paminklas pabėgėgliams Ksantės mieste / E.Labanausko nuotr.

Dar vasaros pabaigoje daugelis įžvalgių apžvalgininkų stebėjosi, kad daugumą migrantų tuomet sudarė jauni vyrai. Kaip paaiškėjo vėliau bendraujant su pabėgėliais, didelė dalis dabar įstrigusiųjų Graikijoje sekė paskui savo vyrus, brolius, kurie prieš pusmetį sėkmingai pasiekė Vokietiją. Kai kurios moterys patraukė būdamos paskutinius mėnesius nėščios ir pagimdė jau Graikijoje. Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros (UNHCR) birželio pradžios duomenimis, šiuo metu Graikijoje stovyklose yra apie 44 tūkst. žmonių.

Vargina ir įtampa, ir gyvatės

„Daugumoje pabėgėlių stovyklų sąlygos yra baisios, labai baisios. Žinoma, kai kuriose stovyklose padėtis šiek tiek geresnė. Bet daugumoje – sąlygos išties labai blogos. Ypač naujose stovyklose, kurios atsirado panaikinus stovyk­las Idomenyje. Jos buvo pastatytos per 24–48 valandas. Ten nėra tinkamų higienos, sanitarijos sąlygų – keli tualetai, dušai, kuriais naudojasi labai daug žmonių. Palapinės – vidury laukų, jokio šešėlio. Maistas – irgi ne per geriausias. Stovyklomis rūpinasi armija. Ka­riškiai daro viską, ką gali, bet labai daug ko trūksta“, – pasakojo V.Hystuna, kuri, kaip ir jos kolegos, kiekvieną dieną lankosi pabėgėlių stovyklose Salonikų apylinkėse ir kitur.

Pabėgėlių stovykla prie Kavalos / E.Labanausko nuotr.

5 km nuo Kavalos esanti pabėgėlių stovykla – vienas tokių pavyzdžių. Iš pradžių pabėgėliai buvo perkelti į vietos ekspozicijų centrą. Dabar jie tai atsimena kaip rojų. Svarbiausia – tuomet buvo stogas virš galvos.

„Užsivėrus sienoms dauguma dabar Ka­va­loje esančių pabėgėlių sugrįžo iš Idomenį, kur pabėgėlių stovyklose buvo gerokai blogesnė padėtis. Kavala tapo labai populiaria vieta, kol jie galėjo glaustis parodų centre“, – pasakojo žurnalistas A.Markoulidis.

Stovykloje taip pat yra du ar trys vaikai be tėvų, vienišų moterų su mažais vaikais.

Tačiau netrukus pabėgėliai buvo perkelti į ki­tą vietą – pramoniniame rajone esančioje ply­­­nėje, kurioje anksčiau buvo regiono šiukšlynas, kariškiai įkūrė pabėgėlių palapinių miestelį. Da­bar ten maždaug 250 žmonių, 110 iš jų – vaikai.

„Žmonėms neleidžiama ten patekti – stovyklą kontroliuoja policija ir kariškiai. Pa­bė­gėliai skundžiasi, kad tenka valgyti vieną ir tą patį. Daug pabėgėlių turi sveikatos problemų. Stovykloje taip pat yra du ar trys vaikai be tėvų, vienišų moterų su mažais vaikais“, – teigė teisininkė iš Kavalos Evgenia Panasta­siou, irgi ak­tyviai padedanti pabėgėliams.

Kavalos savanoriai, padedantys pabėgėliams (iš dešinės į kairę): Evgenia, Chryssanthi, Nikolos / E.Labanausko nuotr.

Ali, pabėgėlis iš Sirijos Alepo miesto, pasakojo, kad didžiausias jų galvos skausmas – gausybė gyvačių ir kitų parazitų (apsilankęs stovykloje pats asmeniškai susidūriau su keliomis gyvatėmis – bėgau, kiek kojos neša). Ali taip pat skundėsi policininkų elgesiu, esą jie šiurkštūs ir agresyvūs.

Pareigūnai atkerta, kad pabėgėliai – irgi ne angelai.

Teko apsilankyti pabėgėlių teisme: įvyko muštynės tarp kelių irakiečių ir sirų, policija įsikišo ir net panaudojo ginklą – iššovė į orą, kad apramintų aistras. Kodėl kilo konfliktas – sunku pasakyti, bet dabar abi pusės jau susitaikė. Vis dėlto teismo procedūra įsisuko, ir tai nieko gero nežada jo dalyviams.

Pasak vienos pareigūnės, pabėgėliai atsineša su savimi religinius ir nacionalinius konfliktus iš tėvynės: sirai prieš irakiečius, šiitai prieš sunitus ir atvirkščiai, o dar tarp pabėgėlių – kurdai, krikščionys. Pastarieji, padedami savanorių, sugebėjo palikti Kavalos stovyklą ir dabar gyvena atskirai.

Per artėjančius graikiškos vasaros karščius palapinėse gyventi bus ypač sunku.

Kitas dalykas – dažnai pabėgėliai labai įtariai žiūri į valdžios pareigūnus. Agresiją, konfliktus skatina ir didelė įtampa, kurią išgyvena visi pabėgėliai, laukiantys sprendimo dėl ateities, ir gyvenimas mažoje erdvėję su nepažįstamais žmonėmis.

„Ten gyvenant neįmanoma išvengti konfliktų“, – pasakojo Sirin, atvykusi iš Sirijos. Mer­ginai pasisekė – ji kartu su tėvu persikėlė gy­venti į pabėgėlių rėmėjų išnuomotą butą pačioje Kavaloje.

Nenuostabu, kad esant tokioms sąlygoms savanoriai ne tik tiekia papildomo maisto, drabužių ir kitų būtinų daiktų pabėgėliams, bet ir siekia, kad šie būtų perkelti į geresnę vietą. Kad bent jau būtų stogas virš galvos. Per artėjančius graikiškos vasaros karščius palapinėse gyventi bus ypač sunku. Kavalos savanoriai oficialiai kreipėsi į vietos valdžią šiuo klausimu ir jau ieš­ko nenaudojamo visuomeninio pastato, kurį būtų galima pritaikyti pabėgėliams apgyvendinti.

Vaikai nori mokytis

Improvizuota mokykla pabėgėlių stovykloje/ V.Hystunos nuotr.

Kita didelė problema pabėgėlių stovyklose – nepilnamečiai. „Dauguma jų pasimetė ar neteko tėvų keliaudami į Europą. Kiti keliavo su kaimynais, šeimos draugais, su kuriais dabar nenori likti. Didelė dalis, kuriems yra nuo 14 iki 19 metų, patys vieni keliavo į Europą. Tarp jų – sirai, irakiečiai, aganistaniečiai, marokiečiai, egiptiečiai, taip pat kilę iš Bangladešo, Etio­pijos ar Somalio“, – teigė V.Hystuna iš ARSIS.

Su pieštuku ir užrašų knygute rankose jie kiekvieną rytą laukia šių pamokų, užuot žaidę, tarkim, futbolą.

ARSIS visoje Graikijoje turi šešias prieglaudas: trys iš jų – be suaugusiųjų priežiūros esantiems nepilnamečiams; viena – nepilnamečiams, kurie tapo žmonų kontrabandos ir iš­nau­dojimo aukomis; dvi prieglaudos – šeimoms. Kiekvienoje prieglaudoje – nuo 20 iki 30 vietų. Kai kuriose stovyklose ARSIS taip pat įkūrė vadinamąsias saugias zonas vaikams. Taip pat organizuojamos neformalios mokyklos – vaikai mokomi vokiečių, graikų kalbos. Į šią veiklą įtraukiami ir kiti pabėgėliai, kurie tėvynėje buvo mokytojai.

„Bandome organizuoti tokias klases, kad tik palaikytume vaikų norą mokytis, lankyti mo­kyk­lą, – pasakojo V.Hystuna. – Ir mes esa­me net nustebę, kad vaikai taip veržiasi į tokias mo­kyklas. Su pieštuku ir užrašų knygute rankose jie kiekvieną rytą laukia šių pamokų, užuot žaidę, tarkim, futbolą.“

Laikinas atoslūgis?

Ar ES ir Turkijos susitarimas sustabdė pa­bė­gėlių krizę? Laikinai – galbūt, toks buvo dau­gelio kalbintų žmonių atsakymas.

„Neabejotina, kad pabėgėlių sumažėjo. Tu­riu kolegų salose, kurie sako, kad nebėra reikalo ten būti, nes žmonių nebeatvyksta. Tačiau dabar per televiziją matau, kaip žmonės bando pasiekti, pavyzdžiui, Italiją. Dabar pabėgėliams beveik neįmanoma keliauti ankstesniu maršrutu per Graikiją. Bet tai nesustabdys migracijos, nes ji vyksta dėl labai rimtų priežasčių ir žmonės nuolat bandys, ieškodami naujų būdų pa­da­ryti savo gyvenimą saugesnį“, – neabejoja V.Hystuna.

Pabėgėliai / E.Labanausko nuotr.

Paskutinis pabėgėlių keltas iš salų į Kavalą atvyko balandį, bet garantuoti, kad netrukus pabėgėlių jūra vėl nesubanguos, niekas negali.

„Pabėgėlių krizė tikrai nesibaigė – dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Visų pirma, kol vyks karas, tol bus pabėgėlių. Kitas dalykas – Tur­ki­joje yra trys milijonai pabėgėlių, kurie tikriausiai nori vykti į Europą. Ir Turkija naudojasi tais žmonėmis, kad išsiderėtų bevizį režimą su ES bei kitų nuolaidų“, – argumentavo savanorė iš Kavalos E.Panastasiou.

Laukite tęsinio.

Jeigu norite padėti savanoriams, kurie siekia perkelti prie Kavalos esančią pabėgėlių stovyklą į gyvenimui tinkamesnę vietą, galite palaikyti jų prašymą ČIA

Armen Sargsjanas / D.A.Dent nuotr.

Evaldas LABANAUSKAS

Šiomis dienomis armėnai pagal seną krikščionišką tradiciją mini savo žuvusiuosius per balandžio pradžioje netikėtai įsiplieskusį karą. Daugiau nei 90 sūnų, vyrų ar tėvų negrįžo ir į azerbaidžaniečių šeimas. Praėjo šiek tiek daugiau kaip mėnuo nuo vadinamojo Keturių dienų karo. Už ką padėjo galvas maždaug du šimtai žmonių iki šiol „įšaldytu“ laikytame Kalnų Karabacho konflikte, kuris tik akimirkai patraukė pasaulio dėmesį ir tuoj pat buvo pamirštas, nors bet kada gali atsinaujinti su nauja jėga?

Apie tai – „Veido“ interviu su Kaukazo ekspertu, žinomu Ar­mė­nijos žurnalistu iš Armėnijos medijų iniciatyvų centro Armenu Sarg­sjanu, kuris pats ne kartą lankėsi Kalnų Ka­ra­ba­che tiek prieš Keturių dienų karą, tiek per jį ir po to. Pasak pašnekovo, šis smurto protrūkis sugriovė bet kokias viltis, kad jau daugiau nei dvi dešimtis metų rusenančiame konflikte bus pasiekta taika.

Už tai atsakomybę turi prisiimti ne tik tiesiogiai viena į kitą ginklus nutaikiusios pusės, bet ir nuolat „labai sunerimusi“, bet nieko nedaranti tarptautinė bendrija, savo egoistinių interesų paisančios didžiosios šalys. Tarp jų svarbiausia – abi puses ginkluojanti ir „valdomu konfliktu“ suinteresuota Rusija.

– Informacija apie Keturių dienų karą ir padėtį Kalnų Karabache – gan prieštaringa. Kaip šį konfliktą mato Armėnijos pusė? Kas įvyko pirmosiomis balandžio dienomis šiame Kaukazo regione? Ir kokios to pasekmės?

– Pasak oficialios Armėnijos pozicijos, tai buvo Azerbaidžano agresija prieš Kalnų Karabacho Respubliką, (tarptautinės bendrijos nepripažinta – red. past.). Kalbant paprasčiau, balandžio 2 d. Azerbaidžano armija pradėjo Kalnų Karabacho puolimą dviem kryptimis – šiaurės ir pietryčių. Per pirmą dieną azerbaidžaniečių kariuomenė perėmė kelių pozicijų ir Tališo kaimo, esančio fronto linijoje, kontrolę. Keturi civiliai jo gyventojai buvo žiauriai kankinami, paskui nužudyti: nukirstos galvos, nupjautos ausys. Dvylikametis berniukas žuvo per artilerijos ataką.

Vien per šias keturias dienas oficialiai paskelbta, kad žuvo 90 armėnų ir 93 azerabaidžaniečių kariai.

Tai šokiravo Armėnijos visuomenę, nes nuo 1994 m., kai buvo sutarta dėl paliaubų, tai buvo pirma reali karo grėsmė. Kalnų Karabacho pajėgos bandė sustabdyti azerbaidžaniečių blickrygą, kaip tai pavadino pati Azerbaidžano žiniasklaida. Galiausiai armėnai sugebėjo susigrąžinti daugumą pozicijų, tarp jų ir Tališo kaimą.

Abi kariaujančios pusės naudojo sunkiąją ginkluotę – tankus ir artilerijos sistemas. Azerbaidžano pusė naudojo sraigtasparnius, vieną jų numušė aštuoniolikmetis armėnų karys. Vien per šias keturias dienas oficialiai paskelbta, kad žuvo 90 armėnų ir 93 azerbaidžaniečių kariai.

– Kiekvieną kartą, kai įsiliepsnoja konfliktas, ypač jei jis netikėtas, ekspertai pradeda klausti, kam jis naudingas. Ką laimėjo ar galėjo tikėtis laimėti Azerbaidžano vyriausybė, o gal konflikto atsinaujinimu galėjo būti suinteresuota Armėnijos valdžia?

– Pasižiūrėję į konflikto istoriją matome tris suinteresuotas puses: Kalnų Karabacho gyventojai nori nepriklausomybės ir neįsivaizduoja saugaus gyvenimo Azerbaidžano sudėtyje; Azerbaidžanas Kalnų Karabachą laiko savo dalimi, o Armėnija visada stengėsi padėti etniniams Kalnų Karabacho armėnams. Būtų nuostabu, jei egzistuotų tik šios suinteresuotos pusės, nes jų pozicijas galima būtų derinti, tačiau veikia ir kiti interesai, todėl sutarimo nematyti. Pietų Kaukazas matomas kaip didžių interesų sankirta, kalbant geopolitiniais terminais. Labai daug šalių – nuo Kinijos iki JAV turi čia savo interesų. Vis dėlto aktyviausia žaidėja yra Rusija – Armėnijos strateginė partnerė ir pagrindinė ginklų tiekėja Azerbaidžanui. Skamba šiek tiek keistai, ar ne?

Pranešta, kad Rusija sustabdė Keturių dienų karą jos premjero ir užsienio reikalų ministro pastangomis. Jie tuo metu lankėsi Armėnijoje bei Azerbaidžane ir, žinoma, gavo dozę kritikos iš abiejų pusių.

Visi šie interesai susipynė Kalnų Karabache, krito ant 150 tūkst. vietos gyventojų, o jie tik nori gyventi taikiai. Bet ar taika atitinka kitų pusių interesus?

Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) sukurta Minsko grupė, kurioje veikia JAV, Prancūzija ir Rusija, yra atsakinga už derybas dėl Kalnų Karabacho ateities. Ši grupė bando derinti JAV ir NATO, ES ir Rytų partnerystės, Rusijos ir Eurazijos Sąjungos interesus. Dar pridėkime Iraną ir, žinoma, Turkiją, kurios priešiškumas Armėnijai tęsiasi jau šimtmetį, o su Azerbaidžanu sieja artimi ryšiai. Visi šie interesai susipynė Kalnų Karabache, krito ant 150 tūkst. vietos gyventojų, o jie tik nori gyventi taikiai. Bet ar taika atitinka kitų pusių interesus?

– Kaip prognozuotumėte Kalnų Karabacho konflikto eigą? Teigiama, kad Keturių dienų karas galėjo būti tik repeticija – ginklų, taktikos išbandymas.

– Konfliktas tęsiasi ir tęsis. Kiekvieną dieną pa­sienyje žūsta kariai ir civiliai. Po paliaubų paskelbimo ten aktyviai veikia snaiperiai. Ar­mė­nija pasiūlė ESBO stebėti snaiperių veiklą ir pa­reikalauti, kad abi pusės patrauktų juos iš pasienio, bet Azerbaidžanas nesutiko.

Buvo panaudoti modernūs tankai T-90, raketinės sistemos TOS-1, BM-30 „Smerch“, LAR-160, dronai „Kamikaze“, artilerijos sistemos ATMOS-200 ir daug kitos naujausios ginkluotės.

Be to, Azerbaidžano vadovas Ilhamas Ali­je­vas aiškiai pagrasino, kad jei armėnų kariai nenori mirti, jie turi palikti savo pozicijas. Kalnų Ka­rabacho valdžia savo ruožtu bando išlaikyti pasienio liniją, kuri nubrėžta pagal jų Konstituciją. Šis dokumentas remiasi visuotinai pripažintu tarptautinės teisės principu, kad kiekviena tauta turi teisę apsispręsti dėl savo ateities. Taigi tai konfliktas, peraugantis į karą, kurio liudininkai esame mes visi.

– Iš pranešimų matome, kad Azerbaidžanas per Keturių dienų karą naudojo labai modernią ir sudėtingą ginkluotę. Ar ši taktika pasiteisino kalnuotoje ir sunkiai prieinamoje vietovėje?

– Šio karo metu buvo panaudota visa moderni Izraelio ir Rusijos gamybos ginkluotė. Ne­sle­pia­ma, kad Rusija, Turkija ir Izraelis yra pagrindiniai ginklų tiekėjai Azerbaidžanui. Buvo panaudoti modernūs tankai T-90, raketinės sistemos TOS-1, BM-30 „Smerch“, LAR-160, dronai „Kamikaze“, artilerijos sistemos ATMOS-200 ir daug kitos naujausios ginkluotės.

Armėnijos prezidentas pranešė, kad mes naudojame praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio tankus. Tai labai supykdė mūsų visuomenę. „Jei mūsų oligarchai važinėja 2016 m. automobiliais, tuomet ar normalu, kad mūsų tankai yra pra­ėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio?“ – klau­sė žmonės.

"Scanpix" nuotr.

Bet kokiu atveju pranešama, kad Rusija, Iz­rae­lis ir Turkija toliau tieks ginklus Azer­bai­džanui. Armėnija taip pat tęs savo armijos modernizaciją. Pagrindiniai mūsų tiekėjai yra ta pati Rusija, Urugvajus ir Kinija.

Vis dėlto skirtumas tarp gynybos biudžetų yra milžiniškas: prieš metus Azerbaidžano finansų ministerija pareiškė, kad nepaisant smunkančių naftos kainų išlaidos gynybai didės ketvirtadaliu ir sieks 4,8 mlrd. JAV dolerių. Visas Armėnijos biudžetas yra 3,2 mlrd. dolerių, o gynybai skiriama 430 mln. dolerių.

Jei kalbėsime apie taktiką kalnų regione, šį kartą tai nebuvo pėstininkų su lengva ginkluote karas. Rusų raketinė sistema „Smerch“ gali pa­siekti taikinius už 90 km ir tiesiogine žodžio prasme išdeginti 67 hektarų teritoriją. Tai tik vienas pavyzdys. Panaudota dešimtys „Kamikaze“ dronų. Vienas jų atakavo autobusą, žuvo aštuoni žmonės. Taigi taktika pakito.

– Grįžkime prie „nematomų“ žaidėjų šiame konflikte. Ko siekia Rusija, tiek būdama strategine Armėnijos partnere, tiek tiekdama ginklus Azerbaidžanui? Kaip vertinama mintis dislokuoti Rusijos taikdarius konflikto vietoje?

– Aš pridėčiau dar vieną klausimą: ar Rusija nori ilgalaikės taikos Kaukaze? Nėra abejonių, kad Rusija nori dislokuoti čia savo karinius dalinius. Todėl manau, Rusijai yra geriau „valdomas konfliktas“, nei išspręstas konfliktas. Ar būtų priimtinas karinių pajėgų buvimas regione, kuriame vyrauja taika?

Rusijos taikdariai neturės jokio mandato šioje situacijoje, nes tai ne situacija, tai yra karas.

Šiuo metu Armėnijoje yra Rusijos pasienio kariuomenė, nes baiminamasi Turkijos agresijos. Kitos priežasties nėra. Neseniai Armėnijos preziden­tas Seržas Sargsijanas naujienų tarnybai „Bloomberg“ aiškiai pareiškė, kad taikdariai yra tie, kurie palaiko taiką vykstant deryboms: „Ar matėte kažką panašaus: tarkim, mes deramės – jie kariauja?“ – retoriškai klausė prezidentas. Prieš tai jis pareiškė didelį nerimą dėl rusiškų gink­lų, kurie „žudo Armėnijos karius“, tiekimo.

Aš sakyčiau, kad Rusijos taikdariai neturės jokio mandato šioje situacijoje, nes tai ne situacija, tai yra karas. Šis karas bus sustabdytas, kai bus pasiektas kompromisas. Jei bus rastas sprendimas, tuomet nereikės rusų taikdarių, užteks tarptautinių garantijų. Bet tai vėlgi derybų klausimas.

– Kaip konfliktas Kalnų Karabache veikia padėtį visame Kaukaze?

– Turkija dar kartą parodė savo atsidavimą Azerbaidžanui, kaimyninė Gruzija pasiskelbė esanti neutrali, Iranas išreiškė norą padėti derybose, Rusija pademonstravo savo dvejopus standartus, o Azerbaidžanas – kad bet kada pasirengęs pulti, Kalnų Karabacho gyventojai – kad greičiau mirs, bet negrįš į Azerbaidžano sudėtį, Armėnija – kad visada rems armėnus Karabache.

Kas dar? ES ir ESBO išleido pranešimus – tradicinė praktika, kuri nieko nekeičia, nes jie visada išreiškia „didelį susirūpinimą“.

Didžiausias pokytis – ginklų kokybė ir kiekybė. Jie geresni žudymui, įsiveržimui ir šnipinėjimui.

"Scanpix" nuotr.

– Kaip Keturių dienų karas paveikė Kalnų Karabacho ir Armėnijos visuomenę? Kaip tai atsiliepė šalies ekonominei ir politinei situacijai?

– Visų pirma – šokas dėl 90 žuvusių ir 125 sužeistų. Taip pat mes pajutome visą karo žiaurumą. Matėme nukirsdintus žmones. Matėme, kaip Armėnijos kario Kyaramo Sloyano (jazidų tautybės – juos persekioja „Islamo valstybė“) galva buvo nunešta į Azerbaidžano kaimus ir vietiniai fotografavosi su ja, vėliau platino nuotraukas socialiniuose tinkluose. Tarptautinis Raudonasis Kryžius pranešė, kad visi nužudytieji prieš mirtį buvo kankinami. Tai labai panašu į tai, ką daro „Islamo valstybė“. Mes niekada iki šiol nejautėme, kad radikalizmas yra taip arti mūsų.

Žmonės rodo į brangius valdžios pareigūnų rūmus ir klausia, kiek tankų už juos buvo galima nupirkti.

Vėliau pajutome nacionalinę vienybę, ir tai buvo netikėta, turint omeny paplitusios korupcijos ir skurdo kontekstą. Kariai, kurie gyvena skurdžiai, atliko žygdarbius tiesiogine to žodžio prasme. Jie sugebėjo sustabdyti „blickrygą“, turėdami tik pėstininkų ginklų. Jie pašaudavo sraigtasparnius, tankus ir dronus neturėdami reikiamos ginkluotės. Tai irgi buvo tam tikras šokas – juk teigta, kad ši karta niekam tikusi, bet, pasirodo, jos atstovai gali pasipriešinti specialiosioms pajėgoms ir moderniai ginkluotei.

Trečia, atsivėrė korupcijos žaizda. Kad korupcija yra didelė problema, žinoma jau seniai, bet pasipiktinimas ja dabar labai sustiprėjo. Žmonės rodo į brangius valdžios pareigūnų rūmus ir klausia, kiek tankų už juos buvo galima nupirkti. Žmonės pradėjo skelbti aukštų pareigūnų žmonų pajamas ir lyginti jas su dronų ir kitos ginkluotės kainomis (beje, dronų kaina mažesnė).

Kalnų Karabache korupcija nėra taip įsigalėjusi. Ten, manyčiau, yra daugiau demokratijos nei Armėnijoje ar Azerbaidžane.

Šis Keturių dienų karas suteikė antrąjį kvėpavimą kovai su korupcija. Be to, „Panamos dokumentų“ skandalas kilo pačiu laiku ir privertė atsistatydinti kai kuriuos pareigūnus. Linksma, kad vienas atsistatydinusių pareigūnų pareiškė, esą negali susitaikyti su faktu, jog jo vardas minimas kartu su Alijevo vardu. Jis net neužsiminė, kad turėjo monopolinį verslą ir slėpė milijonus „ofšoruose“.

Prezidentas taip pat atleido kelis aukštus Gynybos ministerijos pareigūnus. Kai kurie jų buvo atsakingi už armijos aprūpinimą.

Trumpai tariant: mes liūdime ir mes didžiuojamės, bet kartu esame pikti.

Kalnų Karabache korupcija nėra taip įsigalėjusi. Ten, manyčiau, yra daugiau demokratijos nei Armėnijoje ar Azerbaidžane. Aš pastebėjau ramybę Kalnų Karabache. Nauja karta, kuri negyveno sovietiniame Azerbaidžane, yra laisva ir pasitiki savimi, o vyresnė karta, kuri jau pergyveno karą, mąsto panašiai.

– Visus konfliktus lydi propagandos, informacijos suvaržymo šešėlis. Ar Armėnijos vyriausybė darė kokį spaudimą žiniasklaidai, kaip ši turėtų informuoti visuomenę? Kitaip tariant, ar žmonės turėjo galimybę gauti objektyvią informaciją?

– Greičiau buvo informacijos trūkumas, nei propaganda. Beje, tie dalykai panašūs. Mes turėjome būti kritiški. Kilus karui visi bandėme prisiskambinti kareiviams – draugams ar giminaičiams, esantiems fronte. Tai sukėlė grėsmę, nes abie­jų pusių žvalgyba seka telefonų skambučius. Be to, buvo atvejų, kai informacija pasklido so­cialiniuose tinkluose. Todėl vyriausybė išplatino pareiškimą, įspėjantį apie tokių skambučių grėsmę.

Tad vienintelis informacijos šaltinis – tik valdžia. Mes nežinojome apie dingusius, žuvusius karius ir civilius. Taigi dalis informacijos buvo slepiama.

Vis dėlto šią informacijos blokadą armėnų žurnalistams pavyko pralaužti. Kalnų Ka­ra­ba­chas neuždarė užsienio žurnalistams įvažiavimo į jo kontroliuojamas teritorijas. BBC, „Al Jazeera“ ir kitos tarptautinės žiniasklaidos kompanijos siuntė savo korespondentus į konflikto vietą.

Taigi propagandinio spaudimo nebuvo, o trū­ko informacijos, bet kai žurnalistai atsidūrė konflikto vietoje, pavyko pasiekti balansą.

– Jūsų patirtis nušviečiant šį konfliktą – didelė. Rengėte reportažus, kalbinote abi konflikto puses – tiek azerbaidžaniečius, tiek armėnus. Ar po šio Keturių dienų karo matote taikaus konflikto sprendimo perspektyvų?

– Dabar, kai atsakinėju į jūsų klausimus, armėnų miestas Kalnų Karabache Martakertas yra apšaudomas. Žuvo keli kariai. Žinau, kad armėnų armija taip pat apšaudo Azerbaidžano miestus ir žūsta civiliai.

Armėnijos prezidentas pareiškė, kad laukia labai konkretaus tarptautinės bendruomenės, turint omeny ES, ESBO ar Rusiją, pareiškimo. Paaiškinsiu: tai reiškia, kad Armėnija nori tarptautinio tyrimo, kuris išaiškintų, kas pradėjo karą. Tai mums svarbu, nes Azerbaidžanas užpuolė Kal­nų Karabachą, bet tarptautinė bendruomenė ragina mus visus išlikti ramius. Tai siutina tiek politikus, tiek žmones. Helsinkio susitarimo dėl Kalnų Karabacho trys pagrindiniai punktai yra tokie: nepradėti karo ar grasinti panaudoti karinę jėgą; spręsti klausimą vadovaujantis valstybių teritorinio integralumo principu; spręsti klausimą vadovaujantis tautų apsisprendimo laisvės principu.

Abi visuomenės turi gebėjimų ieškoti idėjų ir pasėti karo arba taikos sėklą. Labai gaila, bet mes nesame pasiruošę taikai.

Visi trys punktai buvo pažeisti. Kai aš susitiksiu su savo kolegomis iš Azerbaidžano, mes kalbėsimės apie kartų skirtumus. Mes esame karo, kuris baigėsi prieš 22 metus, karta. Mums lengva kalbėtis ir diskutuoti. Dar lengviau tai būtų daryti naujajai kartai, tiems, kurie gimė po karo ir dabar yra 22 metų amžiaus. Bet jie vėlgi tapo kito karo, kitų žudynių liudininkais, ir visas per tuos metus sukurtas įdirbis buvo sunaikintas per keturias dienas.

Mes galime ruoštis karui arba taikai. Abu variantai įmanomi. Abi visuomenės turi gebėjimų ieškoti idėjų ir pasėti karo arba taikos sėklą. Labai gaila, bet mes nesame pasiruošę taikai. Tai mano asmeninė nuomonė, asmens, kuris jau ilgą laiką dirba žurnalistu šiame konflikte.

Jei nesame pasiruošę taikai, kita galimybė – karas. Taigi dabar taikos idėja nužudyta ir subombarduota, kaip mūsų visų – tiek armėnų, tiek azerbaidžaniečių – kaimai ir miestai.

"Scanpix" nuotr.

– Vis dėlto gal galime baigti interviu šiek tiek pozityvesne gaida? Armėnai visada garsėjo kaip turintys puikų humoro jausmą, optimistai. Ar žmonės dar juokauja gatvėse?

– Tikriausiai minėjau, kad po kiekvieno susirėmimo ESBO Minsko grupė ar kokia kita tarptautinė organizacija išplatina pranešimą, kuriame ragina Armėniją ir Azerbaidžaną laikytis paliaubų ir siekti taikos. Šie pareiškimai – visada vienodi, todėl niekam neįdomūs. Taigi keli armėnų programuotojai sukūrė programėlę, kuri ESBO pareigūnams „palengvina“ darbą: iš žodžių „mes“, „taika“, „baigti“, „politinis“, „nedelsiant“, „dialogas“, „problemos“, „Armėnija“, „Ka­ra­ba­chas“, „Azerbaidžanas“, „ragina“ ši programa nuo­lat formuoja skirtingus sakinius, tačiau sakinių esmė nesikeičia – tik naudojami sinonimai, keičiamos žodžių vietos sakiniuose. Tai ironiškas požiūris į tarptautinės bendruomenės neveiklumą, nesugebėjimą apsaugoti žmonių gyvybės.

Dar viena linksma istorija – kaip 2,5 mln. dolerių kainuojantį azerbaidžaniečių droną pašovė piemuo. Jis paaiškino: „Pamačiau virš savęs droną ir nusprendžiau, kad jis yra azerbaidžaniečių. Nusiėmiau nuo peties savo medžioklinį šautu­vą ir pašoviau.“ Socialiniuose tinkluose kilo „pa­sipiktinimo“ banga – esą piemuo visiškai neišprusęs, nes nesuprato, kad šiems dronams numušti būtina speciali ginkluotė, visas procesas, o ne vien tik senas medžioklinis šautuvas.

Tai ironiškas požiūris į tarptautinės bendruomenės neveiklumą, nesugebėjimą apsaugoti žmonių gyvybės.

Taigi žmonės nenustoja juokauti net ir tokiu sunkiu metu. Iš dalies tai galima paaiškinti žmonių pasididžiavimu Armėnijos armija ir ypač kariais. 18–19 metų amžiaus besišypsantys vaikinai nuotraukose padarė tai, kas, atrodytų, neįmanoma, – sustabdė gerai parengtą agresiją. Daug žmonių bandė atvykti ir padėti jiems. Daug žmonių vežė į Kalnų Karabachą maisto, cigarečių ir drabužių. Net keletą kartų Kalnų Karabacho valdžia pranešė, kad visko užtenka, bet tai nesustabdė žmonių. Pats savo akimis mačiau sunkvežimius, lengvuosius automobilius, prikrautus daiktų bei maisto, vykstančius prie fronto linijos.

Kalnų Karabacho premjeras paskelbė, kad agresijos nuostoliai siekia 400 mln. armėniškų dramų (730 tūkst. eurų), bet per dvi dienas buvo suaukota tris kartus didesnė suma – 1,4 mlrd. dramų (300 mln. eurų).

***

Azerbaidžanietiška perspektyva: Rusija – didžioji Kalnų Karabacho problema

Į klausimus atsako žurnalistas, daugelį metų nušviečiantis Kalnų Karabacho konfliktą, azerbaidžanietis Kenanas Aliyevas.

– Ar matote galimybę taikiai išspręsti Kalnų Karabacho konfliktą netolimoje ateityje?

– Visada yra taikos galimybė. Paprasčiausiai nėra politinio noro visose konflikto pusėse. Bet kokia taika reikalaus didelių kompromisų. Taip sprendžiami visi konfliktai. Kalnų Karabacho konfliktas tęsiasi daugiau nei du dešimtmečius ir buvo išnaudotas didžiųjų kaimynų, nes jie mato tame galimybes įsikišti į nepriklausomų šalių vidaus reikalus.

– Turite omeny Turkiją, Rusiją…

– Šiuo atveju sakyčiau – Rusiją. Tai mano asmeninė nuomonė. Bet tai, ką matėme po vadinamojo Keturių dienų karo, patvirtina mano spėjimus. Juk Rusija netruko prisistatyti kaip taikdarė. Jei priimsite Rusiją kaip taikdarę, tuomet jums tikrai labai reikės sėkmės siekiant taikos. Aš bandau pasakyti, kad Kalnų Karabachas – tai didelė problema, ji gali būti išspręsta, bet tam reikia stipresnių tarptautinių pastangų bei stipresnio visų konfliktuojančių pusių politinio noro.

– Ar matote žingsnių šia linkme?

– Esu vis mažesnis optimistas. Šį konfliktą nušviečiu jau beveik 15 metų, buvau beveik visuose miestuose, kuriuose vyko derybos dėl taikos. Kiekvieną kartą, kai šalys pasistūmėja taikaus susitarimo link, kažkas nutinka.

Jei priimsite Rusiją kaip taikdarę, tuomet jums tikrai labai reikės sėkmės siekiant taikos.

Azerbaidžanas reikalauja, kad jo okupuotos teritorijos būtų grąžintos ir Karabachas liktų Azerbaidžano sudėtyje. Šią Azerbaidžano teisę pripažįsta ir tarptautinė bendruomenė. Armėnijos pusė reikalauja nepriklausomybės. Ir šioje vietoje derybos įstrigo.

Dabar šis įšalęs konfliktas gali virsti aktyviu konfliktu. Viena priežasčių – Rusija, kuri parduoda ginklus abiem konflikto pusėms ir pelnosi iš šio konflikto. Gaila, bet realybė tokia.

Vis dėlto tikiu, kad vieną dieną bus taika, nes šios tautos taikiai sugyveno praeityje. Žvilgtelėję į Kaukazą matome tris konfliktus: Karabachas, Abchazija ir Osetija – visur Maskvos vaidmuo, rusų taikdariai. Tai ir yra didžioji pro­blema.

***

Konflikto ištakos siekia Pirmąjį pasaulinį karą

• Po Pirmojo pasaulinio karo žlugus Rusijos ir Otomanų imperijoms Kaukaze prasidėjo nacionaliniai judėjimai ir Kalnų Karabachas tapo krikščionių armėnų ir musulmonų turkų bei kitų tautybių konflikto židiniu.
• Sovietų Sąjunga netrukus perėmė regiono kontrolę ir įkūrė Kalnų Karabacho autonominę sritį sovietinės Azerbaidžano respublikos sudėtyje, nors daugumą gyventojų sudarė armėnai. Kalnų Karabachas tapo nesantaikos tarp dviejų sovietinių respublikų – Armėnijos ir Azerbaidžano židiniu.
• Devintajame dešimtmetyje, kai Michailas Gorbačiovas pradėjo įgyvendinti reformas ir atpalaidavo kontrolę, armėnų nacionalistai ėmėsi veiksmų Kalnų Karabacho statusui pakeisti. Po SSRS žlugimo 1991 m. Kalnų Karabachas paskelbė nepriklausomybę.
• Ką tik nepriklausomas tapęs Azerbaidžanas bandė jėga užkirsti tam kelią, bet su Armėnijos pagalba Kalnų Karabachas atsilaikė ir net perėmė aplinkinių sričių kontrolę.
• Skaičiuojama, kad apie 750 tūkst. azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais, 300 tūkst. armėnų turėjo palikti Azerbaidžaną. Karas nusinešė 20–30 tūkst. gyvybių.
• Tarptautinė bendrija pripažįsta Kalnų Karabachą Azerbaidžano dalimi, bet Baku jo nekontroliuoja. Armėnija po Keturių dienų karo susiruošė pripažinti Kalnų Karabacho nepriklausomybę.

Kenanas Aliyevas / G.Karpavičiūtės nuotr.

Evaldas LABANAUSKAS

„Rusijos žiniasklaida, būtent Dmitrijus Kiseliovas, net keletą kartų savo laidose paminėjo mus kaip grėsmę Rusijos nacionaliniam saugumui“, – teigia naujojo medijos projekto „Dabartinis laikas“ („Nastojaščeje vremja“ arba „Current Time“) vykdomasis redaktorius Kenanas Aliyevas.

Jau netrukus Lietuvos rusakalbiams ir vi­siems kitiems, kurie supranta rusiškai, tu­rėtų būti pasiūlytas naujas televizijos kanalas. Kuo jis skirsis nuo kitų? Vienas jo vadovų K.Aliyevas interviu „Veidui“ teigia, kad tai ne­bus propagandos ar antipropagandos kanalas. „Mūsų tikslas – duoti žmonėms didesnį pasirinkimą. Internetas ir kitos naujosios technologijos suteikia šią galimybę“, – sako jis.

– Kiek žinau, televizija „Dabartinis laikas“ yra gan neseniai gyvuojantis projektas. Gal galėtumėte plačiau apie jį papasakoti?

– „Dabartinis laikas“ – tai medijos projektas. Tai ir televizija, ir socialinė medija, ir palydovinė televizija. Projektas pradėtas 2014 m. spalį kaip kiekvienos dienos 30 minučių trukmės informacinė laida. Iki šiol ši laida egzistuoja ir ją galima matyti per mūsų partnerius, tarp jų ir Lietuvoje (LRT, LNK). Taip pat mūsų laidą galima matyti Latvijoje, Gruzijoje, Moldovoje, Ukrainoje ir Vidurinėje Azijoje.

– Tai laida rusų kalba?

–  Taip, rusų kalba. Kol kas tai buvo kasdieninė laida, bet mes planuojame plėstis ir tapti tikru televizijos kanalu, kuris bus transliuojamas Lie­tuvoje. Mes įžvelgiame galimybių. Jau dabar projektas sėkmingas, sulaukia auditorijos dėmesio ir, mūsų manymu, tai svarbus informacijos šaltinis, ypač šalyse, kurios ribojasi su Rusija.

– Bet ne pačioje Rusijoje?

–  Žinoma, ir pačioje Rusijoje. Rusijoje mus galima matyti per socialinę mediją arba internetą. Kitas žingsnis – mes pradedame palydovinės televizijos veiklą Rusijoje. Transliacijos vyks kiekvieną dieną, 24 valandas. Tai bus tarptautinių naujienų kanalas rusų kalba, skirtas rusakalbių auditorijai. Transliacijos prasidės jau šią vasarą. Todėl mes jau ieškome partnerių Lie­tuvoje, kurie įtrauktų mūsų televiziją į ka­belinių televizijų paketą.

Mes necenzūruojame naujienų, nekuriame propagandos, nemeluojame savo auditorijai – mes atskleidžiame tiesą.

Žinoma, Lietuvoje ši auditorija nėra didelė, bet ji mums svarbi. Mes norime jai teikti subalansuotą, objektyvią ir profesionalią informaciją bei naujienas. Žinau, kad šioje rinkoje jau veikia daug žaidėjų, bet mes tikime, kad rasime savo nišą.

– Tai bus naujienų kanalas?

–  Taip, tai bus naujienų kanalas, bet kartu bus rodomi dokumentiniai filmai, kultūros, kelionių ir net realybės šou laidos. Taip pat norėtumėme kurti specialią laidą Baltijos valstybėms.

Siekiame, kad mūsų laidos būtų naudingos žmonėms tiek informacijos, tiek pramoginiu po­žiūriu. Mūsų žurnalistai labai kvalifikuoti. Daug jų yra iš Rusijos, Ukrainos ir t.t. Mes turime didelį žurnalistų tinklą ir šiais talentais naudosimės kurdami aukštos kokybės produkciją.

– Kokio dydžio dabar jūsų redakcija?

–  Nepakankamai didelė. Bet kokiu atveju mūsų gretos augs. Naujoje medijos eroje mes esame ne tik televizija, mes – ir socialinė medija.

Nors rinka labai konkurencinga – daug naujienų ir žiniasklaidos organizacijų, trans­liuo­jan­čių rusų kalba, vis dėlto manome, kad turime nišą: mes necenzūruojame naujienų, nekuriame propagandos, nemeluojame savo auditorijai – mes atskleidžiame tiesą.

Pavyzdžiui, kalbėdami apie Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją ir agresiją Rytų Ukrainoje mes bandome išklausyti abi puses, kad žmonės ga­lėtų susidaryti aiškų paveikslą, kas vyksta. Kal­bėdami apie Baltijos valstybes mes nagrinėjame tokias temas, kaip saugumas, energetinis saugumas, gynyba ir politiniai klausimai, iššūkiai, su kuriais susiduria šios šalys.

Manau, kad žmonės, kurie ieško tiesos, objektyvios informacijos, visada ją suras, ir bū­tent todėl matome nišą.

Baltijos šalyse yra daug žmonių, turinčių is­torinių ryšių su Rusija, ir tai svarbi auditorija. Žinau, jog vietos televizijos daro viską, kad pasiektų šią auditorijos dalį. Mūsų vaidmuo – pateikti tarptautinę įvykių perspektyvą rusų kalba: kas vyksta Ukrainoje, Sirijoje ar JAV rin­kimuose? Tai svarbūs įvykiai, ir manau, kad žmonės turi teisę matyti juos iš skirtingų perspektyvų.

– Vis dėlto jūsų medijos projekto pagrindas – televizija?

–  Taip, bet kartu ir internetas bei socialinė medija. Mūsų duomenimis, per savaitę pasie­kiame 2 mln. žmonių Rusijoje. O Rusijos rinka yra labai ribojama. Rusijos televizijos lengvai pasiekiamos čia, bet Rusijoje transliuoti labai sunku. Manau, kad žmonės, kurie ieško tiesos, objektyvios informacijos, visada ją suras, ir bū­tent todėl matome nišą.

– Ar tikrai žmonės nori žinoti tiesą? Juk dažnai tiesa nėra labai maloni.

–  Negalime teisti auditorijos. Žmonės turi skir­tingų vilčių, vieni naujienas gauna per pramogas, kiti – per rimtus kanalus. Žmonėms reikia suteikti pasirinkimo galimybę. Jie patys nu­spręs, ką nori žiūrėti, skaityti ar ko klausytis. Mūsų tikslas – duoti žmonėms didesnį pasirinkimą. Internetas ir kitos naujosios technologijos suteikia šią galimybę.

Be to, reikia turėti omenyje faktą, kad pa­saulyje yra 300 mln. kalbančiųjų rusiškai.

– Kiek korespondentų biurų turite?

–  Tai bendras projektas su „Europos laisvės ra­diju/Laisvės radiju“ ir „Amerikos balsu“. Mū­sų pagrindiniai biurai yra Prahoje ir Va­šingtone. Žurnalistai dirba visame pasaulyje, turime 19 biurų.

– Tai yra jūs naudojatės jau turima „Europos laisvės radijo/Laisvės radijo“ ir „Amerikos balso“ infrastruktūra?

– Taip, tai jungtinis projektas. Kartu mes la­bai skaidrūs dėl mūsų finansavimo. Mus finansuoja JAV Kongresas.

– Jei ne paslaptis, koks jūsų biudžetas?

–  Jūs jį galite surasti svetainėje bbg.gov. Ten pateikiami visų šių struktūrų biudžetai. Savo ruožtu pasakyčiau, kad tai tikrai nėra pakankamai didelis biudžetas.

Medija, ypač televizija, kainuoja nemažai. Vis dėlto turime užtektinai pinigų, kad vykdytume veiklą.

– Neįsižeiskite, bet turiu paklausti: ar galime lyginti jūsų medijos projektą su „Russia Today“, „Al Jazeera“ ar „Sputnik“ žiniasklaidos organizacijomis?

–  Nemanau. Visų pirma mes nepozicionuojame savęs kaip propagandos ar antipropagandos kanalo. Nepaisant to, kad Rusijos žiniasklaida, būtent Dmitrijus Kiseliovas, net keletą kartų savo laidose paminėjo mus kaip grėsmę Rusijos nacionaliniam saugumui.

Mes nepozicionuojame savęs kaip propagandos ar antipropagandos kanalo.

Jeigu tiesos sakymas yra grėsmė nacionaliniam saugumui, tai jau jų problema. Mes ne­ma­nome, kad esame grėsmė. Mes esame profe­sionalūs žurnalistai. Mūsų komandoje yra žmonių, kurie dirbo „Dožd“, „Laisvės radijuje“; žmonių, kurie atėjo iš Ukrainos televizinės rinkos. Tai profesionalūs žurnalistai. Jie prisidėjo prie mūsų tikrai ne kurti propagandos. Jie mato, kad mes esame profesionalai.

Galite pasirinkti bet kokį mūsų straipsnį arba reportažą ir patikrinti, ar jis objektyvus, subalansuotas, teisingas ir profesionalus, ar ne.

Aš tikiu, kad niekas neturi tiesos monopolio. Mūsų tikslas – nušviesti svarbius įvykius, ren­ginius profesionaliai ir objektyviai. Ir jei tai neatitinka Kremliaus strategijos, t.y. neleisti, kad žmonės žinotų daugiau, kas vyksta už Ru­si­jos ribų ir jos viduje, tai nėra propaganda. Tai tik­ras naujienų nušvietimas, taip, kaip daro be­veik visas pasaulis.

"Scanpix" nuotr.

– Vis dėlto jūsų „taikinyje“ – ne tik Rusija, bet ir kitos posovietinės šalys?

–  Būtent. Lietuva – laiminga šalis, nes turi tikrai nepriklausomą žiniasklaidą. Bet jei pažvelgsime į buvusios Sovietų Sąjungos žemėlapį – labai daug šalių iki šiol kovoja, kad turėtų laisvą žiniasklaidą. Dauguma šalių vertinamos kaip pusiau laisvos.

Jokia technologija, jokia socialinė žiniasklaida neatstos žurnalistikos, nes žurnalistų vaidmuo – paaiškinti, kas vyksta ir ko­dėl tai vyksta.

Mūsų vaidmuo – užpildyti šią spragą, suteikti žmonėms informacijos, kurios jie negali gauti savo šalyje. Tai ilgas procesas. Tarkim, „Laisvės radijas“ veikia jau 65 metus, tarnaudamas savo auditorijai. Dabar mes esame naujame etape – tai naujųjų technologijų era.

– O kaip jūs įsivaizduojate pačios žurnalistikos ateitį šioje naujųjų technologijų eroje?

–  Manau, kad jokia technologija, jokia socialinė žiniasklaida neatstos žurnalistikos, nes žurnalistų vaidmuo – paaiškinti, kas vyksta ir ko­dėl tai vyksta.

Taip, tai iššūkių metas žurnalistikai, nes da­bar labai daug informacijos ir dažnai sunku ją patikrinti, o tuo kartais bando pasinaudoti valdžia.

Mes nuolat diskutuojame, kaip pritraukti daugiau auditorijos. Mes privalome prisitaikyti prie naujos realybės.

– Kokį vaidmenį čia vaidina socialinė medija?

–  Mes turime būti ten, kur yra auditorija. Ne­ga­lima to ignoruoti. Jei „The New York Ti­mes“ dabar pirma paleidžia svarbias naujienas per savo „Facebook“ paskyrą, tam yra priežastis. Jie bando pasiekti auditoriją.

Mes turime būti ten, kur yra auditorija.

Tačiau kartu mes niekada negalime pamiršti tikslumo. Greitis negali pakeisti tikslumo. Nes jei kartą suklysite, neteksite pasitikėjimo. Mums svarbu pasitikėjimas, todėl mes stengiamės būti objektyvūs ir profesionalūs kiek įmanoma. Ar mes darome klaidų? Taip, mes darome klaidų ir nesigėdijame jų pripažinti.

– Kaip „Dabartiniam laikui“ sekasi socialinėje medijoje?

–  Mes vis dar naujas vardas, bet įsitraukimo skai­čiai yra daug geresni nei turimų sekėjų skaičius. O įsitraukimas yra svarbiausia. Galbūt da­bar skaičiai kuklūs, bet jie didėja kiekvieną dieną.

Netrukus mes būsim prieinami Lietuvoje 24/7.

Vien Lietuvoje, kur mūsų laidą rodo du te­levizijos kanalai, savaitės auditorija siekia 13 proc. Tai labai geri skaičiai, ypač turint omeny, kad Lietuva nėra rusakalbė šalis. Tai reiškia, kad ne tik rusakalbiai, bet ir lietuviškai kalbantys žmonės mus žiūri. Netrukus mes būsim prieinami Lietuvoje 24/7.

– Ar turite biurą Baltijos valstybėse?

– Ne, mes naudojamės laisvai samdomų žurnalis­tų paslaugomis. Galbūt kada nors atidarysime čia biurą. Dabar mums svarbiausia rasti kuo daugiau partnerių, kuriems mūsų turinys – visiškai nemokamas.

Kenanas Aliyevas

• Gimė Azerbaidžane. Studijavo žurnalistiką Baku ir Vašingtone.
• Nuo 1994 m. „Europos laisvės radijo/Laisvės radijo“ rusų kalba bendradarbis.
• Vėliau dirbo Vašingtone „Amerikos balse“ ir bendradarbiavo su BBC.
• 2003 m. laimėjo „Amerikos balso“ aukso medalį už profesinius pasiekimus.
• Taip pat vertėjavo, dėstė Kaukazo istoriją, politiką ir religiją JAV valstybės departamento Užsienio tarnybos institute.
• 2004 m. grįžo į Prahą, į „Europos laisvės radiją/Laisvės radiją“.
• Iki 2015 m. vadovavo „Europos laisvės radijo/Laisvės radijo“ Azerbaidžano tarnybai.
• Šiuo metu yra projekto „Dabartinis laikas“ vykdomasis redaktorius.
• Moka azerbaidžaniečių, anglų, rusų, čekų ir turkų kalbas.

"UUS Donald Cook" nuotr.

Evaldas LABANAUSKAS

Didžiausią pavojų Baltijos jūroje kelia ne avantiūristai Rusijos lakūnai, o labai suvaržyta erdvė. JAV nelinkusios pamiršti šio regiono ir į vasarą vykstančias NATO karinių jūrų pajėgų pratybas BALTOPS atsiųs dar daugiau pajėgų, sako Klaipėdoje viešėjusio eskadrinio minininko „USS Donald Cook“ kapitonas Charlesas Hamptonas.

Ką reiškia būti 154 metrų ilgio, naujausios ginkluotės prikimšto laivo, turinčio maždaug 300 asmenų įgulą, kapitonu? „Tai svajonė“, – pripažįsta kapitonas Ch.Hamp­­tonas, iškart pridurdamas, kad tai ne darbas vietos ūkinių prekių parduotuvėje.

Praėjusiais me­tais jose dalyvavo mažiausiai du JAV kariniai lai­­v­ai. Kiek žinau, šią vasarą suplanuota daugiau.

Suprantama, „USS Donald Cook“ Baltijos jūroje pasitiko ne tik svetingi NATO sąjungininkų uostai, bet ir Rusijos karinė aviacija, pralėkdama per keletą metrų nuo laivo. Ar kilo pavojus laivui? Ką jūs tokiu atveju darytumėte? Ka­pitonui Ch.Hamptonui tai buvo ne pirmas su­­si­dūrimas su pavojingai manevruojančiais rusų lėk­tuvais. Prieš dvejus metus laivą taip pat „sveiki­no“ Rusijos aviacija Juodojoje jūroje. Patirtis, nuolatiniai mokymai, pasak Ch.Hamptono, įgalina kiekvieną JAV karinio laivo kapitoną žinoti, kada panaudoti mirtiną jėgą, o kada – ne.

„Klaipėda – nuostabus europietiškas uostas. Mūsų jūreiviai čia puikiai praleido kelias dienas, apžiūrėjome miestą, jo įžymybes. Mes net dalyvavome alaus ture ir ragavome lietuviškų patiekalų. Noriu pasakyti, kad jūsų virtuvė nuostabi“, – pokalbį telefonu su „Veidu“ kapitonas pradėjo nuo pagyrų Lietuvai, o ir vėliau negailėjo gerų žodžių Lietuvos kariniam jūrų laivynui bei kitoms kariuomenės rūšims.

– Ar galite papasakoti mūsų skaitytojams apie jūsų atvykimo į Klaipėdą tikslus?

– Tai reguliarus, suplanuotas vizitas pagal  6-osios JAV karinės flotilės veiklos programą. Sa­vo apsilankymu mes dar kartą patvirtiname Jung­­tinių Valstijų įsipareigojimus NATO – ap­lan­kome mūsų NATO partnerius ir draugus Bal­­tijos regione. Mes dirbame su NATO part­ne­riais. Esame suplanavę pratybas, kurių tikslas – didinti veiksmų koordinaciją tarp karinio jūrų laivyno ir karinių oro pajėgų.

– 2014 m., tuoj po Krymo aneksijos, jūs atlikote panašią misiją Juodojoje jūroje. Kokie buvo tos operacijos tikslai ir ar juos pavyko įgyvendinti?

– 2014 m. mes dalyvavome taip pat reguliarioje misijoje tarptautiniuose vandenyse ir aplankėme savo sąjungininkus bei NATO partnerius Juo­­dojoje jūroje. Konkrečiai – lankėmės Ru­munijoje ir Bulgarijoje. To vizito metu taip pat surengėme bendras pratybas Juodojoje jūroje tiek su Bulgarijos, tiek su Rumunijos kariniu jū­rų laivynu. Tai buvo ypač sėkmingos trys savaitės Juodojoje jūroje.

– Kiek truks jūsų misija Baltijos jūroje?

– Baltijos jūroje būsime dar kelias savaites. Bet konkrečios darbotvarkės pasakyti negaliu dėl prie­žasčių, susijusių su saugumo klausimais.

– Kokių panašumų pastebite tarp dabartinio pasiplaukiojimo Baltijos jūra ir 2014-ųjų misijos Juodojoje jūroje?

– Kiekviena galimybė dirbti su savo NATO są­jungininkais yra labai teigiama. Tai didžiulė pa­tir­tis, nes mes mokomės vieni iš kiti. Pa­gi­li­na­me ži­nias ir sustipriname veiksmų koordinavimą. Kaip ir Juodojoje jūroje, taip ir čia, Bal­tijos jū­ro­je, misija – sėkminga. Taigi daug pa­našumų.

– Kaip vertinate Rusijos reakciją?

– Taip, Rusija reagavo į mūsų apsilankymą Juo­dojoje jūroje. Kaip dabar, po dvejų metų, žinote, tuomet lėktuvai irgi praskrido virš laivo. Mūsų laivas vėlgi buvo tarptautiniuose vandenyse. Lėktuvai veikė mūsų erdvėje, tačiau tai buvo pavojaus nekeliantis kontaktas.

– Kokios yra laivo ginkluotės panaudojimo taisyklės? Kaip nusprendžiate, ar laivui kyla rimta grėsmė? Kitaip tariant, kokioms sąlygoms esant panaudotumėte mirtiną jėgą?

– Nuspręsti, kada panaudoti mirtiną jėgą, – visada iššūkis vadui. Bet tam mes esame pa­reng­ti. Kiekvieno laivo kapitonas turi teisę į sa­vigyną. Kai išeiname į jūrą, mes ir visi jūreiviai laive esame pasirengę ginklu apginti laivą.

– Kiek kartų teko patirti tokią įtemptą situaciją?

– Aš nežinau tikslaus skaičiaus, bet Jungtinių Valstijų karinis jūrų laivynas vykdo operacijas vietose, kur kapitonai turi priimti tokius sprendimus. Nuolatinės treniruotės ir patirtis garantuoja, kad mes esame pasirengę šiuos sprendimus priimti.

– Kaip vertintumėte Baltijos šalių karinius laivynus? Kokį vaidmenį Lietuvos karinis laivynas atlieka NATO saugumo sistemoje ir kokias jo silpnybes įžvelgtumėte?

– Man tik kelis kartus teko dalyvauti bendrose NATO operacijose. Be to, tai vyko Vi­dur­že­mio jūroje ir šiaurinėje Atlanto vandenyno dalyje. Vis dėlto žinau, kad Lietuvos karinis jūrų laivynas užsitarnavo puikią ir labai garsią reputaciją išminavimo operacijose. Kaip mi­nėjau savo pareiškime, Lietuvos karinio laivyno gebėjimai sumažinti minų kiekį Baltijos jūroje yra labai ge­rai žinomi. Taip pat puikią reputaciją, JAV vyriausybės nuomone, turi Lie­tuvos specialiosios pajėgos, tas pat pasakytina ir apie JAV specialiųjų pajėgų požiūrį.

– Kokie yra didžiausi NATO karinio laivyno iššūkiai Baltijos jūroje?

– Baltijos jūra yra strategiškai svarbi tiek kariniu, tiek ekonominiu požiūriu. Tačiau tai labai suspausta erdvė, priešingai nei, tarkim, Ra­mu­sis vandenynas ar net Viduržemio jūra. Labai daug šalių ribojasi su Baltijos jūra ir visos turi panašių interesų.

Kiekvieną kartą, kai susiduriame su tokia su­spausta erdve, kaip Baltijos jūra, tai išties yra iš­šūkis.

Santykinai maža erdvė, kurioje turi manevruoti laivai ir lėktuvai, yra didžiausias iššūkis Baltijos jūroje. Kitaip nei Viduržemio jūroje ar At­lanto vandenyne, kur šimtai mylių atvirų van­­denų, Baltijos jūroje erdvė suspausta ir įvykiai vystosi gerokai greičiau.

– Ar įmanoma apginti Klaipėdos uostą ir už­tik­­rinti saugų jūros tiltą sąjungininkams konflikto atveju?

– Tai priklauso nuo pajėgų struktūros bei nuo tin­kamų pajėgų buvimo tinkamoje vietoje ir tin­­kamu laiku. Į šį klausimą, manau, geriau at­sa­kytų laivyno vadovybė.

– Tęsiant šią temą, ar galima sakyti, kad vienas iš jūsų misijos tikslų yra patikrinti galimybę įveikti Rusijos pranašumą – vadinamąjį A2/AD (anti-access and area denial) faktorių?

– Kiekvieną kartą, kai susiduriame su tokia su­spausta erdve, kaip Baltijos jūra, tai išties yra iš­šūkis. Taip pat patekimas ir išvykimas į ar iš Bal­ti­jos jūros – tik vienas, per Danijos salas. Ta­čiau ma­­nau, kad NATO šalių nuo Baltijos jūros pa­krantės ir toliau į Vakarus pajėgumai leidžia kalbėti apie galimybes panaikinti A2/AD faktorių.

– Ar galime tikėtis didesnio JAV karinio jūrų lai­vyno Baltijos jūroje?

– Manau, kad tokios reguliarios suplanuotos mi­­sijos tęsis. Mūsų laivynas dislokuotas Is­pa­ni­jo­je ir atplaukti iš Ispanijos į Baltijos jūrą trun­­ka tik penkias dienas.

Mes dalyvaujame kiekvienose BALTOPS pra­­­tybose, vykstančiose vasarą. Praėjusiais me­tais jose dalyvavo mažiausiai du JAV kariniai lai­­v­ai. Kiek žinau, šią vasarą suplanuota daugiau. Mūsų buvimas Baltijos jūroje yra ne tik sveikintinas, bet ir tęsis toliau.

– Ką reiškia būti JAV karinio jūrų laivyno kapitonu? Ar tai buvo jūsų svajonė?

– Taip, tikrai – svajonė. Kartu tai 20 metų sunkaus darbo ir atsidavimo rezultatas. Vadovauti šiai komandai – tikra privilegija ir garbė. Kartu – ir milžiniška atsakomybė, bet aš tuo džiaugiuosi. Ir jūs esate teisus – tai mano svajonė.

– Ar jūsų darbe daug streso?

– Tai tikrai ne darbas vietos ūkinių prekių parduotuvėje.

Kapitonas Ch.Hamptonas

Kilęs iš nedidelio Teksaso valstijos miesto Korpus Kristi, esančio Atlanto vandenyno pakrantėje.

Turi pedagogikos ir vadybos magistro bei karinių strateginių studijų magistro laipsnius.

1997 m. tapo jaunesniuoju leitenantu.

Tarnavo fregatoje „USS Ford“, eskadriniuose minininkuose „USS Howard“ ir „USS Winston S.Churchill“. Nuo 2013-ųjų balandžio vadovauja „USS Donald Cook“.

Galėjo numušti

Rusijos šturmo lėktuvai Su-24 ne vieną kartą praskrido labai arti „USS Donald Cook“, kai šis tarptautiniuose vandenyse buvo pakeliui į Klaipėdą. Vienas iš lėktuvų praskrido ypač arti – už 9 metrų nuo laivo.

Tačiau lėktuvai atrodė neginkluoti, taip pat neįjungė kovinio radaro, todėl „USS Donald Cook“ į tas provokacijas neatsakė, tik nesėkmingai mėgino susisiekti su rusų pilotais per radiją.

Vėliau kapitonas Ch.Hamptonas pareiškė: „Tai, kas vyko pakeliui į Lietuvą, mūsų negąsdino. Tačiau visi manevrai vykdyti nesaugiai. Taikos metu tai yra nesuderinama su jokiomis profesinėmis normomis, neatitinka jokių tarptautinių standartų.“

JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry pabrėžė, kad pagal karinių veiksmų taisykles tie lėktuvai „galėjo būti numušti“.

Rusijos pusė tradiciškai viską neigia – net ir tai, kas aiškiai užfiksuota vaizdo įraše. Pasak Rusijos gynybos ministerijos, šturmo lėktuvai Su-24, „aptikę laivą vizualinio matomumo zonoje… pasuko nuo jo, laikydamiesi visų saugumo priemonių“.

„Tai yra jėgos demonstravimas. Jie siunčia žinią, kad „mes nesame silpni, su mumis skaitykitės“, – incidentą Baltijos jūroje BNS komentavo saugumo politikos ekspertas Ignas Stankovičius.

„Jeigu politinė įtampa būtų labai didelė ir karinio konflikto galimybė reali, tai tokie praskridimai gali išprovokuoti. Taip pat priklauso nuo to, kokio pobūdžio būna tie praskridimai. Iš esmės tai yra agresyvu“, – pridūrė ekspertas.

JAV ambasados nuotr.

Evaldas LABANAUSKAS

Visų akys nukrypusios į JAV prezidento rinkimus, tačiau kas ir kodėl ten vyksta, kaip viskas klostysis toliau – net patys amerikiečiai nelabai suvokia. Jangstauno valstijos universiteto politikos profesorius dr. Paulas Sracicius (nuotr.), duodamas interviu „Veidui“, pripažįsta, kad tokių rinkimų jis dar nematė. Jų pabaigą gal ir būtų galima prognozuoti, tačiau rinkimų sudėtingumas palieka labai daug „bet“.

– Pradėkime pokalbį nuo JAV prezidento rinkimų sistemos. Daugeliui neamerikiečių ji atrodo ypač sudėtinga: pirminis balsavimas, partijų susirinkimai, delegatai, superdelegatai, konvencijos. Ar įmanoma paprastai paaiškinti šią sistemą?

– Iki septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio Amerikos sistema buvo panašesnė, tarkim, į Europos partijų sistemas, kai partija ar partijos suvažiavimas spręsdavo, kas bus jos kandidatas į prezidentus. Tiesa, vykdavo pirminiai rinkimai, kuriuos organizuodavo partija, bet tai buvo tik vadinamasis grožio konkursas. Žmonės realiai nerinko partijos kandidato, jie tik parodydavo partijai, kas jiems patinka. Tikrąjį partijos kandidatą paskirdavo partija, ir nebūtinai atsižvelgdama į „grožio konkurso“ rezultatus.

1968 m. Demokratų partijos kandidatu į prezidentus tapo Hubertas H.Humphrey, net nedalyvavęs pirminiuose rinkimuose. Tai labai nuvylė daugelį jaunų demokratų rėmėjų, kurie palaikė pirminiuose rinkimuose nugalėjusį kandidatą. Nusivylimas peraugo į audringus gatvių protestus. Jie jautėsi išduoti partijos.

Todėl Demokratų partija pirmoji pradėjo atverti rinkimų procesą platesnei visuomenei, kad juose dalyvautų kuo daugiau žmonių. Iš čia ir kilo pirminiai rinkimai, kai balsuojant išrenkami delegatai, kurie įsipareigoja nuvykę į nacionalinę partijos konvenciją balsuoti už tą kandidatą.

Demokratų partija nusprendė rengti nacionalinius rinkimus kandidatui į prezidentus išrinkti. Netrukus šiuo pavyzdžiu pasekė ir Respublikonų partija. Tad partijos pirminiai rinkimai tapo labai svarbūs.

Amerikos rinkimų sistema evoliucionavo, ir partijos vadovybė neteko galių. Ji dabar negali kontroliuoti beveik nieko.

Tai paaiškina ir mūsų partijų susirinkimų („Caucuses“) sistemą, kuri yra tikrai sudėtinga ir net daugelis amerikiečių jos nesupranta. Partijų susirinkimai buvo labai svarbūs iki pirminių partijos rinkimų įtvirtinimo, kai partijos skyriai regionuose atrinkdavo atstovus, kurie atstovautų jiems nacionalinės partijos konvencijos metu. Partijos nariai susirinkdavo, kad atrinktų atstovus, kurie dalyvaus didesniame partijos susirinkime. Dabar tai išsivystė į partijos skyrių kandidatų kovai dėl partijos kandidato į prezidentus vardo atrinkimo mechanizmą, ir tokia sistema tikrai netinkama šiam darbui, nes nėra tinkamo atstovavimo.

Taigi Amerikos rinkimų sistema evoliucionavo, ir partijos vadovybė neteko galių. Ji dabar negali kontroliuoti beveik nieko.

– Matome šio reiškinio šalutinį poveikį – milijardieriaus Donaldo Trumpo iškilimą. Po­pulizmas ar melavimas – nieko naujo Lietuvos politikoje, bet JAV turi tvirtas demokratijos tradicijas…

– D.Trumpas – labai netipiškas kandidatas. Jis neįtikėtinai gerai žinomas. D.Trumpas nuolat šmėžavo Amerikos televizijose daugiau nei 15 metų, o ir iki tol jis buvo įžymybė.

D.Trumpo realybės šou, kai jis rinkdavosi sau darbuotojus, buvo ypač populiarūs. Jis 15 metų vaidino (nes realybės šou žmonės vaidina) vadovą, kuris vadovauja didelei korporacijai, kuris yra galingas, pasitikintis savimi. Jo populiariausias posakis: „Tu atleistas!“ Taip jis susikūrė labai stipraus lyderio įvaizdį.

Būtent to dabar ir ieško jo gerbėjai: stipraus lyderio. Jie mano, kad jis tinkamas būti JAV prezidentu.

Kita priežastis – jausmas, kad mes nebesame viena šalis, kad yra dvi Amerikos. Tai elito šalis. Galingo elito, kuris valdo šalį savo naudai. Kitų žmonių padėtis – kitokia. Jų pajamos nedidėja, jie nerimauja dėl savo darbo vietos, savo saugumo. Ši šalis į elitą žiūri kaip į priešą. Jie trokšta savo lyderio, kuris kovotų su elitu.

Ironiška, kad D.Trumpas, kuris yra labai turtingas ir priklauso elitui, pasirenkamas lyderiu kovai su elitu. Labiausiai jį remia mažesnes pajamas turintys, žemesnio išsilavinimo amerikiečiai. Jie ieško kažko, kas juos išgelbėtų.

D.Trumpas / "Scanpix" nuotr.

– Ar JAV rinkimų istorijoje yra buvę panašių į D.Trumpą?

– Mes turėjome praeityje įvairių personažų. Bet nė vieno tokio kaip D.Trumpas. Šie rinkimai trikdo visus, ypač tokius kaip aš, politikos ekspertus. Niekas iš mūsų nesitikėjo, kad taip nutiks. Mes dar niekada nematėme tokio kandidato, kuris neturėtų jokios kvalifikacijos prezidento darbui.

Tiesa, buvo Ronaldas Reaganas, kuris irgi buvo įžymybė, filmų žvaigždė, bet jis nebuvo labai didelė kino žvaigždė. Jis taip pat nebuvo tokia įžymybė kaip D.Trumpas. Be to, prieš tapdamas prezidentu R.Reaganas buvo Kali­fornijos gubernatorius, taigi turėjo patirties.

Visai nesvarbu, kokiai partijai priklausai, – gali balsuoti tiek demokratų, tiek respublikonų pirminiuose rinkimuose.

Papildant atsakymą į klausimą apie JAV rinkimų sistemą dar reikia paminėti, kad egzistuoja ir atviri pirminiai rinkimai, kurie reiškia, kad balsuoti už vienos ar kitos partijos kandidatą gali ir priešingos partijos rėmėjas.

Pavyzdžiui, Ohajo valstijoje, kurioje aš gyvenu, vyksta atviri pirminiai rinkimai. Todėl visai nesvarbu, kokiai partijai priklausai, – gali balsuoti tiek demokratų, tiek respublikonų pirminiuose rinkimuose. Partijos negali apriboti, kas dalyvaus pirminiuose rinkimuose.

– Teko matyti jūsų paskaitą „TEDTalks“ formatu, kurioje jūs išaiškinate Ohajo svarbą JAV rinkimuose. Ar galima teigti, kad po kovo 15-osios pirminių rinkimų Ohajyje (interviu imtas kovo 7 d.) išaiškės galutinis tiek demokratų, tiek respublikonų kandidatas į JAV prezidentus?

– Priklauso nuo to, kaip viskas klostysis. Pirminiai rinkimai vyks ne tik Ohajyje, bet ir kitoje įtakingoje valstijoje – Floridoje. Tenka sugrįžti prie sudėtingos rinkimų sistemos. Partijos kuria skirtingas taisykles, partijų skyriai valstijose taip pat kuria skirtingas taisykles, o dar šiame žaidime dalyvauja ir kiekvienos valstijos įstatymų leidėjai.

Respublikonų partijos nacionalinės taisyklės skelbia, kad jei pirminiai rinkimai įvyksta vėliau, tuomet galima įtvirtinti principą „nugalėtojas pasiima viską“ (antroje, trečioje ir t.t. vietoje likusių konkurentų balsus). Taigi kovo 15 dieną tiek Ohajyje, tiek Floridoje galios taisyklė, kad nugalėtojas pasiima viską. Iki to laiko balsai buvo dalijami pagal proporcinę sistemą. Kovo 15-ąją kandidatai galės užsitikrinti labai daug delegatų balsų, kurie lems galutinį sprendimą dėl kandidato partijos konvencijos metu.

Florida ir Ohajas perėjo prie principo „nugalėtojas pasiima viską“ tik šiais metais, kad padėtų savo kandidatams kovoje dėl partijos kandidato į prezidentus. Floridoje tikėtasi, kad buvęs jos gubernatorius Jeffas Bushas taps pagrindiniu kandidatu partijos vidaus rinkimuose ir laimės visų 99 Floridos delegatų balsus. Bet jis jau pasitraukė iš kovos.

Ohajyje gubernatorius respublikonas Johnas Kasichas sugebėjo priversti vietos įstatymų leidėjus priimti įstatymą, kuris nustūmė rinkimus į kovo 15 dieną. Tuomet Ohajo respublikonų partija pakeitė taisykles ir įtvirtino „nugalėtojas pasiima viską“ principą. Tai turėjo padėti J.Kasichui tapti prezidentu, nes manyta, kad jis užsitikrins 66 delegatų partijos konvencijoje balsus.

Taigi visi pakeitė taisykles savo naudai. Tačiau dabar kyla pavojus, kad jei respublikonas Marcas Rubio pralaimės Floridoje D.Trumpui, šis gaus visų 99 delegatų balsus ir dar labiau atsiplėš nuo kitų respublikonų kandidatų. Taip pat dabar gali nutikti ir Ohajyje, kur apklausos rodo, kad D.Trumpas pirmauja. Jei šios prognozės pasitvirtins, D.Trumpas vienu ypu gaus 165 balsus, t.y. 50 proc. daugiau, nei turi dabar. Tuomet galima sakyti, kad viskas bus baigta ir jis taps oficialiu Respublikonų partijos kandidatu į JAV prezidentus.

Jei J.Kasichas laimi Ohajyje, kova tęsiasi, jei M.Rubio laimi Floridoje, kova tęsiasi. Jei jie abu laimi – vienas Ohajyje, kitas Floridoje, kova tęsiasi.

Tačiau ir šis variantas veiks D.Trumpo naudai. Nes jo priešininkai bendrai gal ir būtų galingi, bet jų balsai išsiskaidę ir jie skaldo nuosaikiuosius respublikonų šalininkus. Tai kompleksinis žaidimas. Mes po kovo 15-osios galime sužinoti labai daug arba galime toliau likti nežinioje.

H.Clinton / "Scanpix" nuotr.

– Jei teisingai suprantu, dar per anksti teigti, kuris politikas taps demokratų ir kuris respublikonų kandidatu į JAV prezidentus?

– Kai kalbame apie respublikonus – taip, kai kalbame apie demokratus, galime tiksliai prognozuoti, kad tai bus Hillary Clinton. Nebent kažkas pasikeis dėl elektroninių laiškų skandalo, kuris kilo, kai sužinota, kad ji naudojosi savo asmeniniu elektroniniu paštu atlikdama valstybės sekretorės darbą. Tyrimas dar vyksta, ir jei kažkas rimto iš to išplauks, tai gali pakeisti situaciją.

Tačiau dabar H.Clinton yra neabejotina kovos dėl demokratų kandidato į prezidentus nominacijos nugalėtoja. Ji jau turi gerokai daugiau delegatų balsų nei jos konkurentas Bernie Sandersas.

Be to, dar yra vadinamieji superdelegatai, apie kuriuos užsiminėte anksčiau. Tai PLEO („Party Leaders and Elected Oficials“) arba partijos lyderiai ir išrinkti pareigūnai. PLEO sistema – tai Demokratų partijos vadovybės bandymas susigrąžinti rinkimų kontrolę. PLEO sudaro partijos vadovai, Atstovų rūmų nariai, senatoriai. Jie automatiškai gauna teisę balsuoti partijos konvencijoje dėl kandidato į prezidentus. Jie vadinami superdelegatais, nes gali elgtis, kaip nori – balsuoti už bet kurį kandidatą, priešingai nei paprasti delegatai, kurie yra įpareigoti balsuoti už kandidatą, laimėjusį jų valstijoje per pirminius rinkimus.

Jei kalbėsime apie respublikonus, labai tikėtina, kad nominaciją gaus D.Trumpas.

Dabar dauguma jų teigia palaikysiantys H.Clinton. Bet tai tėra pažadas padaryti kažką liepą, kai vyks Demokratų partijos suvažiavimas. Iki to laiko gali daug kas pasikeisti. 2008-ųjų rinkimuose daug superdelegatų teigė balsuosiantys už H.Clinton, bet vėliau apsigalvojo ir balsavo už Baracką Obamą. Šis tapo Demokratų partijos kandidatu prezidento rinkimuose tik dėl superdelegatų paramos. B.Obama nelaimėjo daugumos delegatų balsų. H.Clinton irgi to nepasiekė, nes buvo daugiau kandidatų, kurie išsidalijo balsus. Galiausiai viską nulėmė superdelagatai, suteikdami B.Obamai daugumą (50 proc. +1 balsas).

Taigi tam tikra prasme istorija kartojasi. Superdelegatai balsuos už tą, kurį manys esant stipresnį susikauti su respublikonų kandidatu. 2008 m. Demokratų partijos vadovybė pasirinko B.Obamą. Dabar jie mano, kad tai H.Clinton. Todėl labai tikėtina, kad ji gaus demokratų nominaciją.

Jei kalbėsime apie respublikonus, labai tikėtina, kad nominaciją gaus D.Trumpas. Jei ne, tuomet mes stebėsime vadinamąjį brokerių suvažiavimą, kai Respublikonų partijos suvažiavimas prasidės nežinant, kas galėtų tapti partijos kandidatu.

– Kas tuomet?

– Milijono dolerių vertės klausimas. Niekas nežino atsakymo, nes jau ilgai tokio atvejo nebuvo (pastarąjį kartą – 1949 m.) Net neaišku, kokios būtų tokios konvencijos taisyklės.

Kaip minėjau, respublikonai turi nacionalines taisykles, kiekvienos valstijos respublikonai turi savas taisykles, kurios įpareigoja delegatus elgtis vienaip ar kitaip. Pavyzdžiui, vienos valstijos savo delegatus įpareigoja balsuoti už kandidatus, kurie laimėjo jų balsus, tik pirmojo rinkimų raundo metu. Tačiau antrajame raunde jie gali būti laisvi pasirinkti. Kitos valstijos įpareigoja delegatus ir antrajame raunde balsuoti už kandidatus, laimėjusius jų balsus. Dar kitos numato taisykles, kad kandidatai gali atiduoti savo delegatus kitiems kandidatams.

Dauguma amerikiečių neskiria socialistų nuo komunistų, ir praeityje kandidatą tai iškart būtų eliminavę.

Pavyzdžiui, Naujojo Džersio gubernatorius Chrisas Christie ar J.Bushas sugebėjo užsitikrinti tam tikrą delegatų skaičių ir šie vis dar priklauso jiems, nors jie ir pasitraukė iš rinkimų kovos. Kaip jie elgsis? Kaip jie leis pasielgti savo delegatams? Jei niekas negaus daugumos, galbūt M.Rubio, Tedas Cruzas ir J.Kasichas nukreips delegatus balsuoti, tarkim, už Mittą Romney – neutralų asmenį, kuris atsiras susiklosčius tokiai situacijai. Mes nežinome.

Tokios konvencijos vadinamos brokerių konvencijomis, nes brokeriai – tai tie, kurie sugeba susitarti ir sudaryti sandorius. Bet mes nebeturime brokerių, t.y. tokių lyderių, kurie suderėtų tam tikrą delegatų balsų skaičių. Todėl niekas nėra aišku.

B.Sanders / "Scanpix" nuotr.

– Koks prezidento B.Obamos vaidmuo šiuose rinkimuose? 2014-aisiais Demokratų partija pralaimėjo kadencijos vidurio rinkimus į Kongresą ir viena iš priežasčių buvo nurodyta ta, kad jie atsiribojo nuo B.Obamos ir atsisakė jo palaikymo.

– Yra didelis skirtumas tarp kadencijos vidurio rinkimų ir prezidento rinkimų – tai labai skirtingi rinkėjai. Kadencijos vidurio rinkimuose aktyvumas būna labai mažas. Bet respublikonai linkę eiti prie balsadėžių nepaisant nieko. Demokratai – ne visada. Jie labiau „atsipalaidavę“ rinkėjai. Tai reiškia, kad demokratai visada susiduria su problemomis kadencijos vidurio rinkimuose, nes jų rinkėjai nebalsuoja. Tai vienas iš 2014-ųjų demokratų pralaimėjimo paaiškinimų. Todėl pastaruoju metu respublikonams sekasi kadencijos vidurio, o demokratams – prezidento rinkimuose.

Tačiau šiemet egzistuoja tikimybė, kad tradiciniai demokratų rinkėjai balsuos už D.Trumpą. Ypač kai kalbama apie baltuosius, nedideles pajamas turinčius, žemo išsilavinimo rinkėjus, kurie anksčiau rėmė demokratų kandidatus.

Šiemet egzistuoja tikimybė, kad tradiciniai demokratų rinkėjai balsuos už D.Trumpą.

Jei grįžtume prie B.Obamos vaidmens šiuose rinkimuose – iki šiol jis neparėmė nė vieno demokratų kandidato. Galima įtarti, kad jis parems H.Clinton, kuri buvo jo valstybės sekretorė, nors ir konkurentė rinkimuose. Dauguma žmonių mano, kad ji turi daugiau galimybių laimėti prezidento postą nei B.Sandersas. Jis vadina save demokratu socialistu – galbūt tai įprasta Europoje, bet ne Jungtinėse Valstijose.

– Socialistas amerikiečiams skamba kaip komunistas?

– Taip, dauguma amerikiečių neskiria socialistų nuo komunistų, ir praeityje kandidatą tai iškart būtų eliminavę. Jei esi socialistas, vadinasi, nesi amerikietis. Todėl B.Sandersas, jei nebūtų užgožtas D.Trumpo, būtų tapęs tikra sensacija: amerikiečiai remia socialistą!

– Ypač jauni žmonės.

– Jauni žmonės labai džiaugiasi B.Sandersu. Jis jiems yra kandidatas revoliucionierius. Nėra neįprasta, kad jauni žmonės labai džiaugiasi kažkuo, kas nauja ir šviežia. Be to, jis žada nemokamą aukštąjį mokslą. Taigi egzistuoja tiesioginė nauda jaunimui remti B.Sandersą.

Tačiau įdomiausias klausimas: jei B.San­dersas netaps Demokratų partijos kandidatu, ar tie jauni žmonės, jo šalininkai, liks namie lapkričio mėnesį ir neis prie balsadėžių per visuotinius JAV prezidento rinkimus, nes bus nusivylę? Todėl manau, kad Demokratų partija turi būti labai atsargi, nes gali prarasti tuos balsus, o kai kuriuos net gali atiduoti D.Trumpui. Galite tikėti, galite ne, bet manoma, kad dalis B.Sanderso rinkėjų gali paremti D.Trumpą, nes jiems patinka netradiciniai kandidatai, o jie abu tokie ir yra.

Vis dėlto manau, kad B.Obama parems H.Clinton. Naujausi B.Obamos reitingai yra geri – per 50 proc. palaiko jo politiką. Taigi jis susigrąžina populiarumą. Viena iš priežasčių – rinkimų kovos, nuo kurių jis atitolęs ir atrodo aukščiau už jas.

Dalis B.Sanderso rinkėjų gali paremti D.Trumpą, nes jiems patinka netradiciniai kandidatai, o jie abu tokie ir yra.

Įdomu, ar jam pavyks mobilizuoti afroamerikiečius, tarkim, H.Clinton naudai, kaip jam pavyko tai padaryti 2008 ir 2012 m. Afroamerikiečiai – vieni lojaliausių demokratų rinkėjų, jie būtini demokratams, norint laimėti rinkimus. Pavyzdžiui, mano Ohajo valstijoje B.Obama 2012-ųjų prezidento rinkimus laimėjo tik dėl afroamerikiečių balsų. Ohajyje afroamerikiečiai sudaro 12 proc., bet jie sudarė 14 proc. balsavusiųjų rinkimuose. Iki tol afroamerikiečių aktyvumas buvo mažesnis nei baltųjų. 2012 m. balsavo daugiau afroamerikiečių nei baltųjų.

Žinoma, B.Obama yra pirmasis afroamerikietis JAV prezidentas, ir šiai bendruomenei buvo labai svarbu jį perrinkti. Kaip bus dabar – sunku pasakyti.

Galima įtarti, kad šį kartą dalis afroamerikiečių parems D.Trumpą. Jis populiaresnis tarp afroamerikiečių nei kiti respublikonų kandidatai, nors respublikonai nėra populiarūs tarp šio rinkėjų segmento. Ir net jei D.Trumpas pasiims tik dalį juodaodžių balsų, demokratams nugalėti bus labai sunku.

– O kaip dėl ispanakalbių? D.Trumpas žadėjo pastatyti sieną su Meksika, metė įvairių kaltinimų ispanakalbiams imigrantams. Ar tai atsiliepia jo populiarumui tarp gausiausiai augančio JAV rinkėjų segmento?

– Tai kelia paniką respublikonų stovykloje. Ispanakalbiai – greičiausiai auganti mažuma JAV, taigi jie labai svarbūs rinkėjai.

Istoriškai jie labiau rėmė demokratų kandidatus, tačiau 2004 m. George’as W.Bushas pasirodė puikiai ir laimėjo ne daugumą, bet maždaug trečdalį ispanakalbių rinkėjų balsų. Jei Respublikonų partija nori išlikti gyvybinga nacionaline partija, ji privalo gauti ispanakalbių balsų. Tai viena iš priežasčių, kodėl respublikonai taip bijo D.Trumpo. Partijos vadovybė mano, kad jis sunaikins partiją, nes ispanakalbiai nebalsuos už juos.

Vis dėlto labai sunku prognozuoti, kaip elgsis ispanakalbiai, nes nedaug jų balsuoja per respublikonų pirminius rinkimus. Taigi neaišku, kaip jie elgsis toliau. Kita vertus, kai kurios apklausos rodo, kad D.Trumpas ne taip jau blogai vertinamas tarp ispanakalbių, kaip galima manyti. Nepaisant to, ką pasakė, jis vis dar mėgaujasi įžymybės statuso ir savo elgesio privalumais, kurie peržengia ribas tarp rasių ir tautybių.

Beje, tai vienas iš D.Trumpo argumentų. Jis tikina, kad gali praplėsti respublikonų rinkėjų ratą. Tiesa, nuo jo nusisuka tradiciniai respublikonai, t.y. aukštesnysis vidurinis sluoksnis, verslininkai, kurie anksčiau galbūt rėmė Res­publikonų partiją, nes ši yra už mažesnius mokesčius.

– Ar galima įsivaizduoti, kas nutiks, jei D.Trumpas taps JAV prezidentu?

(Pašnekovas giliai atsidūsta.)

– Blogiausias ir geriausias scenarijus?

– Geriausiu atveju – jam pavyks sukurti abiejų partijų koaliciją, kuri leis jam įgyvendinti daugiau darbų, nei mes tikimės. Tai sustiprins JAV įvaizdį. Dabar galbūt atrodo, kad JAV vyriausybė nelabai veiksni dėl prezidento ir Kongreso kovų. Taigi galbūt jam pavyktų suvienyti žmones iš abiejų partijų (jis bent jau žada tai padaryti). Tai mus padarys dar stipresniais aljansų partneriais.

Blogiausias scenarijus – patirties neturėjimas ir nediplomatinė jo prigimtis. Tai labai pakenktų mūsų santykiams su sąjungininkais. Jie nebematytų JAV kaip nuspėjamo partnerio ir pradėtų gravituoti mūsų tarptautinių priešininkų – Kinijos, Rusijos link. Manau, kad to bijo labai daug žmonių.

Be to, mes visada į save žiūrėjome kaip į demokratijos modelį. Visada laikėmės idėjos dėl demokratijos plėtros pasaulyje. Tačiau šie pirminiai rinkimai, jų retorika, kandidatų elgesys – visa tai gadina Amerikos demokratijos įvaizdį. Tai viena iš grėsmių. Gali pasirodyti, kad sistema nelabai gerai veikia.

E. Labanausko nuotr.

Ką su jais daryti? Oficialiai teigiama, kad Jungtinėse Valstijose yra daugiau nei 11 mln. nelegalių imigrantų, tai yra 3,5 proc. visų Svajonių šalies gyventojų, arba beveik keturios Lietuvos.

„Laba diena, jūs esate JAV piliečiai?“ – mandagiai paklausė Nacionalinio saugumo departamento pareigūnas ties mobiliuoju patikros postu viename iš greitkelių Kalifornijos valstijos pietuose. „Ne“, – atsakėme. „Laimingo kelio“, – palinkėjo pareigūnas.

Prieš mus važiuojančio parūdijusio lengvojo sunkvežimio vairuotojui buvo nurodyta sustoti šalimais, detalesnei patikrai. Meksikietiškos išvaizdos vairuotojas ir tokios pat kilmės vyras šalia neramiai žvalgėsi, o mes tęsėme kelionę.

Tokių mobiliųjų ir nuolatinių Nacionalinio saugumo departamento patikros postų gausu netoli Meksikos ir JAV pasienio. Net vykstant iš Arizonos į Kaliforniją tenka pristabdyti automobilį valstijų pasienyje, kad pareigūnai galėtų žvilgtelėti tau į akis. Bet jei esi baltasis, tuomet dažniausiai neišgirsi net prašymo sustoti. Pareigūnas tik parodys, kad gali keliauti toliau. Bet jei atrodai kaip ispanakalbis…

„Jungtinėse Valstijose yra apie 10–11 mln. nelegalių imigrantų, dauguma jų kilę iš Meksikos“, – prasitarė JAV konsulas Meksikos Nogaleso mieste Christopheris Tealas, aiškindamas į amerikietišką Nogalesą atvykusių užsienio studentų grupei Meksikos ir JAV santykių ypatumus.

Nogalesas – miestas, perkirstas vadinamosios Didžiosios Amerikos sienos. Ši kai kur penkių metrų aukštį siekianti metalo ir betono konstrukcija eina nuo Ramiojo vandenyno ir tęsiasi šimtus kilometrų. Vienoje pusėje – Svajonių šalis, kitoje – narkotikų karteliai, korupcija, skurdas, dar pigūs kurortai, viešnamiai ar striptizo barai. Bent taip mano dauguma amerikiečių. Vis dėlto iš pirmo žvilgsnio didelių skirtumų tarp meksikietiško ir amerikietiško Nogaleso sunku įžvelgti.

Tai tikrai nėra geriausia vieta gyventi. Siena perkirstas miestas yra vienas didžiųjų transporto mazgų. Daugiau nei 90 proc. jo gyventojų – ispanakalbiai. Per Nogalesą juda nesustabdomas transporto ir žmonių srautas. Prie pasienio posto galima išvysti ir įsimylėjėlių porelę, burkuojačią per sienos grotas.

Nors vietos šerifas Tony Estrada ir gyrėsi, kad jau ketverius metus neteko tirti nužudymų, tačiau tai tikrai neatrodo pats saugiausias miestas. Beje, šerifas pripažino, kad nuo 1995 m. pavyko aptikti daugiau nei šimtą tunelių, iškastų po siena.

Ar didžioji siena geras būdas užkirsti kelią nelegaliai imigracijai ir kontrabandai?„Kai pradėjo statyti sieną, įsijungė karteliai, o iki tol žmonės patys bandydavo kirsti sieną“, – teigė šerifas.

Siena JAV ir Meksikos pasienyje pradėta statyti 2006 m. Ji neretai lyginama su Berlyno siena ir teigiama, kad viena jos mylia (apie 1,6 km) Amerikos mokesčių mokėtojams atsieina 6,5 mln. dolerių. Plius dar tūkstančiai pasienio patrulių, kamerų, judesio daviklių ir net bepiločiai lėktuvai.

Būdamas ispanakalbis, šerifas T.Estrada neslepia simpatijų imigrantams:

„Dauguma imigrantų darbštūs, sąžiningi žmonės, kurie tik ieško galimybių. Aš mėgstu sakyti, kad jeigu į butelį sudėčiau darbštumą, pasiryžimą, drąsą – viską, ką su savimi atsineša imigrantai, ir pardavinėčiau, būčiau pats turtingiausias žmogus pasaulyje.“

Gal todėl šerifas labai skeptiškai vertina Vašingtono bandymus vis daugiau išteklių skirti sienos kontrolei ir vis labiau persekioti nelegalius imigrantus. Vien prezidento Baracko Obamos kadencijos laikotarpiu buvo deportuota apie 2 mln. nelegalų. „Sistema neveikia, bet supraskite – aš nesu už nelegalią imigraciją, aš esu už tai, kas yra teisinga“, – baigė šerifas savo paskaitą užsienio studentams vienoje iš Nogaleso mokyklų.

„Kuo labiau Vašingtonas griežtina pasienio kontrolę, tuo geriau karteliams“, – per diskusiją Arizonos valstijos universiteto W.Cronkite’o žurnalistikos ir masinės komunikacijos mokykloje teigė pasienio su Meksika reikaluose besispecializuojantis žurnalistas Alfredo Corchado.

Su tokia pesimistine nuomone tikriausiai nesutiktų JAV nacionalinio saugumo departamento vadovas Jehas Johnsonas. Toje pat W.Cronkite mokykloje paskaitą „Pasienio saugumas XXI amžiuje“ skaitęs nacionalinio saugumo sekretorius pasigyrė, kad nuo 2000-ųjų iki 2014-ųjų sulaikomų nelegalų sumažėjo daugiau nei tris kartus – nuo 1,6 mln. iki 479 tūkst. Pasak J.Johnsono, tai daugiau nei 20 tūkst. jo vadovaujamų agentų ir Didžiosios Amerikos sienos nuopelnas. Iš viso JAV nacionalinio saugumo departamente dirba 250 tūkst. žmonių ir jų išlaikymas kasmet kainuoja 60 mlrd. dolerių.

Vis dėlto nacionalinio saugumo sekretorius pripažino, kad ekonominė krizė buvo dar viena rimta priežastis, kodėl nelegali imigracija sumažėjo.

„Po Rugsėjo 11-osios vyriausybė investavo milijardus dolerių į sienos apsaugą. Linksmiausia, kad 40 proc. neturinčiųjų dokumentų, tokių kaip aš, atvyko su viza, kuri baigėsi, ir jie pasiliko“, – kitoje viešoje paskaitoje Arizonos valstijos universitete sakė garsus žurnalistas, Pulitzerio premijos laureatas Jose Antonio Vargasas, kuris pats yra nelegalas, arba kaip jis labiau linkęs sakyti – asmuo be dokumentų.

J.A.Vargasas į JAV atvyko iš Filipinų būdamas dar vaikas ir tik sulaukęs paauglystės, kai nuėjo laikyti vairavimo egzamino, sužinojo, kad seneliai, kurie jį atsivežė, suklastojo dokumentus. Toliau buvo ilgi metai, kaip jis sako, slapstymosi, apgaudinėjimo, dokumentų klastojimo. Tik prieš keletą metų jis išdrįso prisipažinti, viešai aprašydamas visą savo nelegalaus gyvenimo istoriją dienraštyje „The New York Times“. Dabar jis vadovauja judėjimui už tokių pat kaip jis teises.

„Čia, Arizonoje, maždaug 7 proc. visų valstijos dirbančiųjų neturi dokumentų. Tai maždaug 180 tūkst. žmonių. Nuo 2005-ųjų Arizonos valstijoje dokumentų neturintys darbuotojai sumokėjo 375 mln. dolerių mokesčių. Jei visi jie būtų deportuoti, nesvarbu, prievarta ar savanoriškai, ši valstija netektų 50 mlrd. dolerių, darbo vietų sumažėtų 17 proc. Tai yra faktas, ir ne vienintelis, – rėžė J.A.Vargasas. – Faktas, kad tokie kaip aš, neturintys dokumentų, per pastarąjį dešimtmetį į socialinės apsaugos fondą sumokėjome beveik 100 mlrd. dolerių mokesčių.“

Iš viso nelegalių imigrantų, arba žmonių be dokumentų, JAV yra daugiau nei 11 mln. Jie sudaro 5,1 proc. visos JAV darbo jėgos, kai kuriose valstijose šis rodiklis siekia ir 9–10 proc. (Nevada, Kalifornija). „Mes esame šalis, kuri priklausoma nuo pigios darbo jėgos“, – apie savo naująją tėvynę sako J.A.Vargasas.

Tokia padėtis nesikeičia jau daug metų. Tiesa, prezidentas B.Obama dar praėjusių metų pabaigoje pranešė, kad imsis vienašališkų veiksmų ir be Kongreso pritarimo apsaugos milijonus nelegalių imigrantų nuo deportacijos. Pagal šį planą deportacijos išvengs daugiau nei penkerius metus JAV gyvenantys asmenys, turintys nepilnamečių vaikų, kurie yra JAV piliečiai ar turi žaliąją kortą. Taip pat dokumentų neturintys asmenys, kurie būdami vaikai atvyko į JAV nelegaliai ir iki šiol čia gyvena. Iš viso tai turėtų palengvinti padėtį pusei skaičiuojamų nelegalių imigrantų Jungtinėse Valstijose, tai yra penkiems šešiems milijonams žmonių.

„Mes sutelksime savo išteklius kovai su tikromis grėsmėmis mūsų saugumui. Tai nusikaltėliai, o ne šeimos. Tai kriminaliniai elementai, o ne vaikai. Tai gaujų nariai, o ne mamos, kurios sunkiai dirba, kad išmaitintų savo vaikus“, – sakė pristatydamas savo planą B.Obama.

Tai būtų didžiausias nelegalių imigrantų „įteisinimas“ nuo 1986 m., kai Kongresas suteikė žaliąsias kortas 2,7 mln. nelegalų. Tačiau dabar šis planas įstrigo teisme, nes 26 valstijos teigia, kad vienašališki B.Obamos veiksmai prieštarauja Konstitucijai.

Be to, įsibėgėja 2016-ųjų prezidento rinkimų kampanija, ir emigracija, kaip prognozuojama, bus viena aktualiausių temų. Mat ispanakalbiai sudaro daugiau nei 17 proc. JAV gyventojų, o tai didelė jėga per rinkimus. Pavyzdžiui, 70 proc. ispanakalbių balsavo už B.Obamą.

Galimas respublikonų kandidatas, Bushų klano atstovas Jebas Bushas pareiškė, kad, nepaisant teismo sprendimo, jis stabdys B.Obamos projektą, jei taps prezidentu. Jo požiūris atitinka daugelio respublikonų nuostatą, kad tokia visuotinė nelegalių migrantų amnestija yra pavyzdys ir kitiems atvykėliams nelegaliai kirsti sieną, klastoti dokumentus ir nesilaikyti JAV įstatymų. Kartu tai esą smūgis tiems, kurie sąžiningai laikosi taisyklių ir nesiima neteisėtų priemonių, norėdami gyventi JAV.

Kitoje pusėje atsidūrė galima demokratų kandidatė į prezidentus Hillary Clinton. Ji pareiškė, kad jei būtų prezidentė, imtųsi dar radikalesnių priemonių nelegalių imigrantų padėčiai gerinti.

„Associated Press“ ir GfK neseniai atliktos apklausos rodo, kad dauguma tiek Demokratų, tiek Respublikonų partijos šalininkų palaiko B.Obamos veiksmus ir mano, kad jie buvo neišvengiami. Apklausos duomenimis, 53 proc. respondentų remia galimybę nelegaliems imigrantams leisti siekti pilietybės. 59 proc. palaiko poziciją, kad asmenys, nelegaliai į JAV atvykę būdami vaikai, galėtų likti čia legaliai. 57 proc. apklausos dalyvių mano, kad tėvai, kurių vaikai turi JAV pilietybę, gali turėti galimybę teisėtai gyventi JAV. 49 proc. teigia, kad remtų kandidatą į prezidentus, kuris palaikys B.Obamos imigracijos politiką. Vis dėlto 47 proc. respondentų teigia, kad palaikytų tą, kuris žadėtų ją peržiūrėti.

„Net daugelis respublikonų teigia, kad balsuotų už kandidatą, kuris nori išlaikyti B.Obamos politiką“, – sakoma tyrimo išvadose.

Evaldas Labanauskas, JAV

E. Labanausko nuotr.

Evaldas LABANAUSKAS

Specialiai „Veidui“ iš Suvalkų „Kaufland“ ir „Lidl“

Prezidentė ragino Vasario 16-ąją švęsti linksmai ir išradingai, bet aš, o kaip vėliau paaiškėjo – ir daugybė kitų lietuvių, šventės dieną pajudėjome į dar 1920-aisiais mums pažadėtus (nors dėl žodžio „pažadėtus“ nesutiktų istorikas Česlovas Laurinavičius) Suvalkus. Aš ir tūkstančiai lietuvių vykome apsipirkti.

„Operacijos“ pradžia

Žygis iš Vilniaus, kaip rimtai karinei operacijai ir pridera, prasidėjo tamsiais paryčiais – kol dar priešas snūduriavo. Viskas klostėsi puikiai: jokių spūsčių, eismas neintensyvus, tad net kritulių kokteilis (nuostabus naujas orų pra­nešėjų terminas) netrikdė. Jau išaušus atsidūrėme prie Marijampolės. Įsukus į „Via Bal­ticą“ suintensyvėjęs eismas signalizavo, kad ne­same vieninteliai, Vasario 16-ąją išsirengę į Suvalkus vaduoti jų nuo kur kas pigesnių maisto produktų.

Pirma stotelė vos įvažiavus į Suvalkus – “Kaufland” prekybos centras. Automobi­lių aikštelėje vietos dar yra. Bet dauguma automobilių – su lietuviškais numeriais. Parduotuvėje jau susidariusios eilės, ypač prie mėsos. Akcinės kiaulienos po 9,99 zloto (2,3 euro) neliko prieš pat nosį.

Iš kur sužinojau apie ją? Pamačiau kitų lietuvių vežimėliuose, ir tikrai ne po vieną. Be to, žygio išvakarėse, kaip ir de­ra prieš karinę operaciją, atlikau žvalgybą. Įvedę „Google“ frazę „ar verta ap­sipirkti Lenkijoje“, gausite daug nuorodų į diskusijas, o svarbiausia – patarimų, kur ir ką pirkti. Svetainė suvalkai.lt siūlo ir visų pagrindinių parduotuvių, prekybos centrų svetainių nuorodas, kuriose net ir nieko nesuprasdami lenkiškai galite rasti akcijų kainininkų.

Jei jau kalbame apie žvalgybą, tą patį vakarą susidariau (gerai, meluoju – žmo­na sudarė) reikiamų prekių sąrašą (smulkiu šriftu surašytas A4 formato lapas), pa­tikrinom produktų kainas per lietuvišką „Barborą“ ir išsivertėm iš eurų į zlotus. Ryte sąrašą kartu su pasu (kad nepagalvotų pasienyje, jog esu pabėgėlis iš Sirijos) įsidėjau į kišenę prie širdies.

Vežimėliai – deficitas

Sugrįžkime į Suvalkų „Kauflandą“: žmonių daug, net labai daug. Šurmulys, lietuvių perkrauti krepšeliai verčia panikuoti. Juolab kad kainos zlotais tokios, jog lygini jas su kainomis prekių sąraše, ga­liausiai netikėdamas, kad atsidūrei to­ta­liame „Maximos“ akcijų rojuje, dar kar­­­tą perskaičiuoji mobiliojo telefono skai­­čiuotuvu, ir vis dar netikėdamas, kad čia pigiau nei Lietuvoje 20 proc., o kai kuriais atvejais – ir 50 proc., krauni prekes į vežimėlį.

Tik išsukus iš bet kurios parduotuvės pripuola lietuviai, klausdami, ar vežimėlis nerezervuotas, pa­lydi prie mašinos, laukia, kol susikrausi daiktus, ir čia pat griebia vežimėlį.

Atsikvepiame ir skubame prie kasų – gal lietuvių banga atslūgs, o lenkų prekybininkai pa­pildys lentynas ir mes sugrįšime ramiai apsipirkti vėliau. Tenka laukti apie 10 min., o kasininkės suvokia, kad šiandien ne jų diena, mat Lie­tuvoje – kažkokia šventė. Bet jos vis dar man­dagiai sveikinasi, nurodo, kaip atsiskaityti kortele, ir padėkoja už pirkinius.

Išeiname iš „Kaufland“ parduotuvės – laisvų vežimėlių jau nebėra. Vėliau supratau, kad tai – vienintelis deficitas Suvalkuose. Tik išsukus iš bet kurios parduotuvės pripuola lietuviai, klausdami, ar vežimėlis nerezervuotas, pa­lydi prie mašinos, laukia, kol susikrausi daiktus, ir čia pat griebia vežimėlį.

Skubame į už kelių sankryžų esantį Suvalkų „Lidl“ prekybos centrą. Automobilių aikštelėje – beveik visi automobiliai su lietuviškais numeriais.

Spėjame paimti paskutinius laisvus vežimėlius. Viduje – spūstis. Spūstys visur – prie arbatos, aliejaus, sūrio, mėsos. Visur skamba lietuvių kalba. Kai kurie prekes dedasi vis pažiūrėdami į popieriaus lapelį. Kaip ir aš. Kiti mobiliaisiais telefonais perskaičiuoja zlotus į eurus, po to dar į litus. Ir stebisi, kad viskas taip pigu. Kai kurios poros dėl pirkinių jau spėjo susipykti.

Litvinų įkaitai

Šurmulys, įtampa, stresas. Bet labiausiai gaila Suvalkų gyventojų, Vasario 16-ąją drįsusių užsukti į prie namų esančią parduotuvę kelių smulkmenų nusipirkti: milžiniškos eilės, ir jokių „przepraszam pa­­­­ni“. Lenkai tikrai galėjo pagalvoti, kad Lie­­tuva jau užgrobė Suvalkus.

Jei ir nepagalvojo, tai tikrai nepagailėjo „gerų“ žodžių litvinams. Lenkijoje bu­vo eilinis antradienis, o mažuosiuose Su­val­­kuose – „super“, „hyper“, „aiper“ ak­­ci­ja „Jamam“ su visomis pasekmėmis: spūs­timis ne tik parduotuvėse, bet ir gatvėse, „grybaujančiais“ vairuotojais ir paklaikusiais pirkėjais.

Manojo „Suvalkų antpuolio“ kolega ste­bėjo vieną lenkų porą, kuri iš pradžių bandė apsipirkti „Lidl“ parduotuvėje, bet supratusi, kad ne jų jėgoms prasiveržti pro perkrautų vežimėlių jūrą ir po to ma­žiausiai pusvalandį stovėti eilėje prie kasų, grįžo atgal į automobilį ir emocingai mosikavo rankomis, rodydami į lietuvių automobilius. Netrukus mes susitikome prie „Kauflando“, bet ten lenkai jau nė nedrįso įeiti.

Aš drįsau, bet viltys, kad lietuvių banga bus atslūgusi, dužo į šipulius. Lietuvių be­protiškai daug. Eilės – visur, prie kasų tenka laukti daugiau nei pusvalandį. Vėlgi – girdėti tik lietuvių kalba, na, dar kartais kas nors sušneka rusiškai. Tai buvo paskutinė mūsų stotelė Suvalkuose – į lietuvių dievinamą pieno ir mėsos bazę „Piko“ važiuoti nebesiryžome.

Tiesa, prieš tai dar apsilankėme parduotuvėje „Biedronka“ – ji nedidelė ir pa­­­sirinkimas joje daug mažesnis nei kitose, bet ten irgi tas pats lietuvių antplūdis. Bent jau bu­vo kuo kvėpuoti, eilėje laukti – tik 15 minučių.

Jums savo akimis reikėtų pamatyti, kad su­prastumėte tą masę lietuvių. Vaizdžiai kalbant, šeštadienį Suvalkuose buvo gal 20–30 tūkst. lietuvių, Vasario 16-ąją jų buvo apie 20 tūkstančių.

Laisvės diena Suvalkų parduotuvėse šokiravo ne tik mane, bet ir mano bendražygį. Jis iki tol kartą per porą mėnesių vykdavo vaduoti Suvalkų krautuves nuo prekių, bet tokio vaizdo dar nebuvo matęs. Pakeliui į Lietuvą dar užsukome į netoli sienos esančią mėsinę. Iš pradžių net nustebome – prie jos nebuvo nė vieno au­to­mobilio su lietuviškais numeriais, o pardavėjos nuobodžiavo.

Gal lietuviai nežino šio taško? Kur tau, jau po kelių minučių dauguma automobilių, stovinčių mėsinės kieme, buvo su lietuviškais re­gistracijos numeriais. Į mašinas, kurios privažiuoja prie pat mėsinės durų, kraunama ne po kilogramą ar du, o po pusę, dvi ar daugiau iš­mė­sinėtų kiaulių.

Mano žygio rezultatai: 200 eurų, paliktų Su­valkuose (kai kurių prekių sąrašą ir kainų palyginimą rasite lentelėje); 15 eurų – už dyzeliną (kelionės išlaidos padalytos į dvi dalis). Ka­­dangi mano žygis į Lenkiją buvo pirmas, tai ir prekių krepšelis toli gražu neprilygo tautiečių, atvykusių mikroautobusais, išlaidoms.

„Jums savo akimis reikėtų pamatyti, kad su­prastumėte tą masę lietuvių. Vaizdžiai kalbant, šeštadienį Suvalkuose buvo gal 20–30 tūkst. lietuvių, Vasario 16-ąją jų buvo apie 20 tūkstančių“, – jau vėliau telefonu pasakojo vienas apsipirkti į Lenkiją vežantis asmuo.

Pigiausia parduotuvė Europoje

Prekių vežimas iš Lenkijos davė pradžią le­gen­diniams Gariūnams Sovietų Sąjungos griūties išvakarėse ir pirmaisiais nepriklausomybės me­tais. O iš kur kitur, jei ne iš Lenkijos, Lie­tu­vą pasiekdavo tokie mano kartos skanėstai, kaip kramtomoji guma „Donald“ ar „Love is..“

2009-aisiais, krizės įkarštyje ir Lenkijai de­valvavus zlotą, kilo nauja vykimo apsipirkti į Len­kiją banga. Tuomet autobusai vos ne kasdien iš Vilniaus veždavo pirkėjus į Lenkiją.

Lenkija išlieka viena pigiausių „parduotuvių“ Europoje. Pasak Eurostato, iš 37 Europos valstybių Lenkiją pagal maisto ir nealkoholinių gėrimų pigumą jau kelerius metus lenkia tik Makedonija. Lietuva pagal šių prekių kainų lygio indeksą nuo kaimynės pakilusi 15 punktų. Alkoholio ir tabako, batų ir drabužių kainų skir­tumas nėra toks didelis.

Turiu per mažai laisvalaikio ir per daug alternatyvų, kad savaitgalius skirčiau ilgoms ir nuobodžioms kelionėms į Lenkijos prekybos tinklus.

Sausį  prekybos tinklas „Maxima“ atliko pa­kartotinį nepriklausomą populiariausių prekių kainų palyginimą 14-oje skirtingų Europos ša­lių. Lietuva tarp pigiausių Europos šalių užima trečią vietą, bet už Lietuvą pigiau yra Len­ki­joje. Mūsų kaimynė maisto produktų pigumu jau aplenkė ir Bulgariją.

241 dažniausiai gyventojų vartojamos prekės krepšelis Lietuvoje kainuoja 136 eurus, Len­kijoje – 119 eurų (plačiau – grafike „Euro­pos valstybių prekių krepšelių kainų palyginimas, vertinant 241 prekę“).

„Yra trys kainų skirtumų priežastys: PVM lengvata kai kuriems maisto produktams, pigus zlotas ir masto ekonomija“, – vardija banko „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.

Jis pats Lenkijoje sako neapsipirkinėjantis: „Turiu per mažai laisvalaikio ir per daug alternatyvų, kad savaitgalius skirčiau ilgoms ir nuobodžioms kelionėms į Lenkijos prekybos tinklus.“

Masto ekonomija – tai gaminio vieneto savikainos mažėjimas, atsirandantis didinant produkcijos kiekį, ilgo laiko gamybos sąnaudų sumažėjimas išaugus gamybos mastui. Pa­pras­tai tariant, Lenkija – didelė rinka (38,5 mln. gyventojų), todėl ir kainos mažesnės, ir pa­­­sirinkimas didesnis.

Antra priežastis – zlotas. Lenkijos zlotas lygus 0,23 euro (0,77 lito), o iki devalvacijos lito ir zloto santykis buvo apylygis.

Trečia priežastis – PVM lengvatos. Stan­dar­tinis PVM Lenkijoje yra net didesnis nei Lie­tu­voje – 23 proc. (Lietuvoje – 21 proc.). Tačiau lengvatinis 5 proc. PVM taikomas neperdirbtai mėsai ir knygoms, 8 proc. – daugeliui maisto produktų, turizmo paslaugoms, sveikatos prekėms, transporto paslaugoms, komunalinėms paslaugoms, trąšoms.

E.Labanausko nuotr.

Kova dėl PVM lengvatų

Būtent į PVM lengvatas taikosi ir Lietuvos politikai, kuriuos labai smarkiai palaiko vietos pieno, mėsos ir kiti su lenkais konkuruoti sunkiai sugebantys gamintojai. Apie PVM lengvatą mėsai ir kitoms maisto prekėms prabilta dar 2009-aisiais kilus apsipirkimo Lenkijoje bangai. Bet Seimo dauguma tam nepritarė.

2013 m. Prezidentė Dalia Grybauskaitė tei­gė, kad tokiomis lengvatomis suinteresuotas vie­nas iš valdančiosios koalicijos partnerių (tuo­mečio Darbo partijos lyderio Viktoro Us­paskicho šeima valdė mėsos perdirbimo įmonę „Krekenavos agrofirma“). Pernai šią idėją bandė stumti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos frakcijos seniūnė Rita Tamašunienė.

Vasario pradžioje (V.Uspaskichas jau buvo oficialiai pasitraukęs iš partijos veiklos) Seimo Darbo partijos frakcijos seniūnas Kęstutis Daukšys įregistravo pataisas, kuriomis siūloma būtiniausiems maisto produktams taikyti lengvatinį 5 proc. PVM tarifą.

Pasak šio siūlymo, lengvatinis 5 proc. PVM tarifas nuo 2017-ųjų sausio 1-osios būtų taikomas 12 maisto produktų: duonai, makaronams, kruopoms, pienui, kefyrui, sviestui, šviežiai mė­sai, šviežiai žuviai, aliejui, miltams, daržovėms ir vaisiams bei cukrui. Seimo narys neslėpė, kad viena pagrindinių pataisos priežasčių – atšaldyti lietuvių norą pirkti Lenkijoje.

„Šiuo metu lengvatinis PVM tarifas maisto produktams nėra taikomas, o didžioji dalis žmo­­nių pajamų išleidžiama maistui. Dėl didelių kainų ir nedidelių atlyginimų vis daugiau Lietuvos gyventojų vyksta apsipirkti į Lenkiją, dėl to kenčia valstybės biudžetas. Privalome į tai reaguoti ir imtis veiksmų, todėl siūlome su­mažinti būtiniausių maisto produktų PVM tarifą nuo 21 iki 5 proc.“, – argumentavo K.Dauk­šys ir pridūrė, kad taip didės vartojimas ir augs šalies ekonomika.

Kalbėdami apie lengvatinį PVM maisto produktams pirmiausia turime kalbėti apie alternatyvius biudžeto pajamų šaltinius: biudžeto pajamų praradimai būtų labai dideli, o jų tikrai nepavyktų kompensuoti šiek tiek iš­augusia mažmenine prekyba Lietuvoje.

Į lengvatinio PVM maistui šalininkų gretas įsi­traukė ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tar­nyba (VMVT). Jos vadovas Jonas Milius pa­teikia dar vieną rimtą argumentą – kontrabandą: „Praktiškai kiekvieną dieną pagauname kontrabandinę mėsą iš Lenkijos. Per pastaruosius dvejus metus išaiškinome daugiau kaip 20 nelegalių cechų. Mėsa gabenama dideliais kiekiais, ir aišku, kad vien policinėmis priemonėmis šio srauto nesustabdysime.“

Prekybininkai kartoja tą patį. „Jei nutiktų taip, kad pridėtinės vertės mokestis būtiniausioms prekėms būtų sumažintas iki 5 proc., ne­abejotinai prekės atpigtų ir mūsų klientams“, – tvirtina „Maxima LT“ Komunikacijos skyriaus vadovė Renata Saulytė.

Tuo metu ekonomistai atkreipia dėmesį į šalutinį PVM lengvatų poveikį. „Įvedus lengvatinį PVM kainų skirtumai sumažėtų, tačiau ne­būtinai išnyktų: zlotas išliks pigus, o dėl masto ekonomijos didelėje Lenkijos rinkoje gamintojai ir prekybininkai gali taikyti mažesnius antkainius. Tačiau kalbėdami apie lengvatinį PVM maisto produktams pirmiausia turime kalbėti apie alternatyvius biudžeto pajamų šaltinius: biudžeto pajamų praradimai būtų labai dideli, o jų tikrai nepavyktų kompensuoti šiek tiek iš­augusia mažmenine prekyba Lietuvoje“, – teigia „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas N.Ma­­čiulis.

Finansų ministerija skaičiuoja, kad taikant lengvatinį PVM šviežiai ir atšaldytai mėsai vals­­tybės biudžetas per metus netektų 58 mln. eu­rų pajamų. Alternatyva, pasak N.Mačiulio, ga­li būti – didinti bazinį PVM tarifą ir įvesti leng­vatas maisto produktams.

Pasak finansų ministro Rimanto Šadžiaus, PVM lengvatos kainų labai daug nesumažintų: „Tikėtis, kad sumažinus PVM tarifą tučtuojau atpigs atitinkamos prekės, yra naivu, nes jūs nuėję į parduotuvę pirkti mėsos, dešros, kiaušinių žiūrite ne į tai, kiek procentų sudaro PVM tarifas, o kiek tie kiaušiniai, mėsa, dešra ar duona jums kainuoja eurais, ir pagal tai renkatės, kur perkate. Patirtis rodo, kad sumažinus PVM skirtumą pasidalija gamintojai, tarpininkai ir prekybininkai.“

Jam pritarė ir premjeras Algirdas But­ke­vi­čius.

Problemos nėra?

Ekonomistas N.Mačiulis mano, kad važiavimas pirkti į Lenkiją nėra visuotinis reiškinys, tu­rintis reikšmingos įtakos Lietuvos ekonomikai.

Prekybininkai taip pat nepanikuoja. Tiesa, „Maxima LT“ pripažįsta, kad susidomėjimas kai­­mynine Lenkija pastaruoju metu didėja, ta­čiau esant didesnei konkurencijai visuomet pirmiausia laimi klientas, nes jis turi daugiau galimybių rinktis.

Artėja Kovo 11-oji, penktadienis. Ir vėl už Lietuvą, vyrai! Į Suvalkus!

„Pastaruoju metu galbūt atsirado daugiau žmonių, kurie ryžtasi važiuoti ne vieną šimtą ki­­lometrų į pasienio miestus, tačiau dalis jų apsipirkti kaimyninėje šalyje pabando iš smalsumo, kiti tam ryžtasi planuodami tik didesnius pirkinius. Neturime pagrindo manyti, kad mū­sų pirkėjai masiškai vyksta pirkti į Lenkijos par­duotuves. Priešingai – parduotuvių finansiniai rezultatai, didėjantis klientų srautas, au­ganti krepšelio vertė rodo, kad tiek asortimentu, apsipirkimo patogumu, tiek svarbiausių pro­­­duktų kaina konkuruojame sėkmingai“, – tei­gia „Maxima LT“ atstovė R.Saulytė.

N.Mačiulis mano, kad dabartinė važiavimo į Lenkiją banga atslūgs: „Didėjant atlyginimams ir gyventojų perkamajai galiai ši problema išsispręs savaime. Galimybė sutaupyti keliolika ar keliasdešimt eurų nebeatrodys patraukli alternatyva apsilankymui teatre ar savaitgalio kelionei į nacionalinį parką.“

Bet štai artėja Kovo 11-oji, penktadienis. Ir vėl už Lietuvą, vyrai! Į Suvalkus!

Lenkijos prekybininkai: lietuviai – geri klientai

Nedarbo diena Lietuvoje – tikras darbymetis Lenkijos prekybininkams. „Vasario 16-oji buvo išimtinai populiari apsipirkimo diena – mūsų parduotuvėje Suvalkuose tądien apsilankė dvigubai daugiau klientų negu kitomis „statistinėmis“ savaitės dienomis“, – teigia Michałas Sikora, „Tes­co Polska“ atstovas spaudai.

Pasak kito prekybos centrų tinklo „Biedronka“ atstovų, pasienyje su Lietuva esančios parduotuvės populiarios ir tarp lenkų, ir tarp lietuvių. Tačiau verslininkai tikina neatliekantys tikslios klientų analizės nacionaliniu pagrindu, nes klientų tautybė neturi jiems didesnės reikšmės. Tiesa, „Biedronka“ pabrėžia, kad labiausiai vertinami lenkiški pieno produktai – jogurtas, grietinė ir pan.

„Skaičiuojame, kad savaitgaliais – būtent tomis savaitės dienomis mūsų kaimynai dažniausiai lankosi mūsų parduotuvėse – netgi kas trečias ketvirtas klientas yra iš Lietuvos, – teigia „Tesco Polska“ atstovas M.Sikora. – Lietuviai perka mūsų parduotuvėje dažniausiai būtent šeštadieniais ir sekmadieniais, įsigydami didelius kiekius pirkinių, kurių jiems užtenka ilgesniam laikui.“

E.Labanausko nuotr.

Nauja vežėjų į Lenkiją banga

Į Lenkiją apsipirkti galima vykti iš visų Lietuvos kampelių, ir ne tik savo transportu. Internete įvedus „vežame į Lenkiją apsipirkti“ paaiškėja, kad ten galima vykti ir mikroautobusu, ir autobusu. Galbūt šis verslas dar nepasiekė krizės metų lygio, tačiau dabar jis vėl populiarus.

Paskambinus nurodytu telefonu pagal skelbimą, kuriame sakoma, kad 9 vietų mikroautobusu vežama į Suvalkus apsipirkti, atsiliepęs asmuo teigė, jog šią liniją paleido visai neseniai, iki tol užsiėmė pervežimais po visą Europą. Įmonė veža iš Žemaitijos, bet gali ir iš kitur paimti bei parvežti su prekėmis. Kelionė iš Šiaulių į Suvalkus ir atgal kainuoja 20 eurų. Paklaustas, kokiu dažnumu vežama, pašnekovas atsakė: „Pastaruoju metu kas antrą dieną. Anksti ryte išvažiuojam, o iš Lenkijos pajudame apie 18 val. Lietuvos laiku.“

Nenorėjęs prisistatyti („reklamos netrūksta“) vyras teigė, kad verslo perspektyvos – geros. „Kainų skirtumas didžiulis. Jei Lietuvoje nesikeis politika, tai mūsų vienų patenkinti poreikiui vykti apsipirkti į Lenkiją tikrai neužteks“, – sakė pašnekovas.

Kai paskambinome į kitą įmonę, atsiliepusi moteris papasakojo, kad į šį verslą įsitraukė tik lapkritį. Ažiotažo nėra, bet klientų esą užtenka. „Iš Vilniaus dažniausiai vykstama šeštadienį mikroautobusais. 5 val. ryto išvažiuojame ir apie 22 val. grįžtame. Kaina – 25 eurai. Mikroautobusą ne visą laiką užpildome. Dažniausiai žmonės vyksta po algų, bet yra ir nuolatinių klientų, kurie periodiškai kartą ar du per mėnesį su mumis vyksta apsipirkti“, – pasakojo moteris.

„700.lt-Kelionės veža“, kuri už 17 eurų siūlo pramoginę ir apsipirkimo kelionę autobusu į Suvalkus, direktorius Mantas Kalvelis sakė, kad didins kelionių skaičių: „Pernai organizavome tris pramoginius reisus į Lenkiją su apsipirkimu. 2016 m. numatyta, kad reisai bus dažnesni.“

Paklaustas, ar žmonės labiau linkę pramogauti, ar pirkti, M.Kalvelis neslėpė, kad

apsipirkimas tebėra kelionės akcentas, tačiau papildoma pramoga ar objektų lankymas sukuria tokią pridėtinę vertę, kokios keleiviai negali susikurti važiuodami apsipirkti savarankiškai.

E.Labanausko nuotr.

Lietuvos prekybos centrų komentarai

„Maxima“

Įvertinti Lenkijos įtaką šios šalies pasienyje veikiančių „Maxima“ parduotuvių rezultatams – sudėtinga. Tikslių skaičiavimų ar elgsenos tyrimų nesame darę. Pasienio miestuose nuolat vyksta pirkėjų migracija. Arčiau sienos gyvenantys lietuviai jau ne vieną dešimtmetį renkasi, kur apsipirkti: Lietuvoje ar važiuoti į kaimyninę Lenkiją, tad didelio pokyčio nematome. Pasienyje mūsų parduotuvės sėkmingai veikia, jų rezultatai nėra prasti. Tai rodo, kad jos jau ne vieną dešimtį metų sėkmingai konkuruoja su kaimyninės šalies parduotuvėmis. Nors dažniausiai į Lenkiją vykstama apsipirkti dėl mažų kainų, vis dėlto kaina didžiajai daliai lietuvių nėra ir niekada nebuvo vienintelis kriterijus renkantis, kur pirkti. Ne mažiau tautiečiams svarbu ir produkto kokybė, lietuviška kilmė, priimtinas skonis ir pan.

„Iki“

Į visus savo pirkėjus visoje Lietuvoje žiūrime vienodai – stengiamės jiems būti geriausia maisto prekių parduotuve. Savo veiklą orientuojame taip, kad kuo geriau patenkintume skir­tingus mūsų pirkėjų poreikius. Šiuo metu mū­sų prekybos tinkle vyksta tikrai daug akcijų.

„Norfa“

Jei kalbama apie mūsų parduotuves, esančias pasienyje, – padėtis labai priklauso nuo zloto kurso. Jei jis smunka, jaučiame, kad lietuviai važiuoja į Lenkiją. Jei atvirkščiai, tai net lenkai atvažiuoja pas mus apsipirkti. Viskas priklauso nuo kainos, o kainai labai smarkiai įtaką daro zloto kursas. Šiuo metu zloto kursas yra žemas, todėl daug žmonių važiuoja apsipirkti į Lenkiją, ir mes tai jaučiame. Mes taikome akcijas įvairioms prekėms, ir tai veikia.  Jei kalbėtume apie PVM lengvatas Lietuvoje – mokesčių mažinimas mums būtų parankus, nes tai paveiktų kainas ir jei jos būtų mažesnės, tai šiek tiek atšaldytų lietuvių norą apsipirkti Lenkijoje.

„Aibė“

Parduotuvėse, esančiose pasienyje, jaučiamas pirkėjų srauto mažėjimas. Vis dėlto stengiamės išlaikyti kiek įmanoma platesnę, nesumažintą pasiūlą, bet tai darosi vis sunkiau. Lenkijoje pirkėjai dažniausia perka tokius maisto produktus kaip: pienas, šviežia mėsa ir paukštiena, cukrus, miltai, kiaušiniai ir t.t. Taigi šių kategorijų  pardavimai mūsų pasienio parduotuvėse mažėja. Darome daugiau akcijų, viliojame papildomomis paslaugomis, bet konkuruoti kainomis su Lenkijos parduotuvėmis šiai dienai neįmanoma dėl zloto kurso, PVM skirtumų ir didesnės rinkos galimybių. Tikrai pritartume lengvatiniam PVM tarifui. Mes padarytume viską, kad taptume konkurencingi kainomis su kaimynais. Aišku, tai priklauso ir nuo kitos pusės – tiekėjų. Taip pat aišku, kad tai neišspręstų problemos 100 proc.

E.Labanausko nuotr.

Evaldas LABANAUSKAS

Pastarosiomis savaitėmis pasipylė itin daug naujienų, susijusių su saugumo padėtimi Europoje, ypač rytiniame NATO pasienyje. JAV kuria naują Europos saugumo struktūrą, kuri turėtų sutvirtinti NATO vienybę, užtikrinti Vakarų Europos įsitraukimą ir leisti perimti iniciatyvą į Aljanso rankas. Viso to tikslas – atgrasyti Rusiją nuo avantiūrų.

Pradėsiu nuo blogų naujienų ar, greičiau, grėsmingų įspėjimų. Sausio pabaigoje paviešinta JAV karinių pa­­jėgų vadovybės (EUCOM) grėsmių strategi­­ja, kurioje Rusija įvardijama kaip didžiausia grėsmė. Be kita ko, dokumente teigiama, kad šiai grės­­­­mei atremti nėra pasirengta, o besirotuojan­tys daliniai Bal­tijos valstybėse ir kitur NATO ry­tiniame flange turėtų būti pakeisti nuo­latiniais.

Vasario pradžioje gynybos ekspertai iš RAND korporacijos pranešė apie kon­flik­­to Bal­­tijos šalyse modeliavimo rezultatus. Šie ne­guodžia – NATO pažadai neįgyvendinami: Ru­sijos kariuome­­­nė užimtų Taliną ir Rygą per 34–60 valandų. Greitas Baltijos šalių okupavimas la­bai apribotų NATO veiksmus. T.y. kiltų klausimas dėl Tre­čiojo pasaulinio karo, kuriame ga­li būti panaudotas branduolinis ginklas. Kaip elgtųsi NATO sąjungininkai?

Baltijos šalys yra ne­ap­ginamos, jų priėmimas į NATO buvo klaida, o vos tik išvydę „nenugalimuosius“ Rusijos de­san­­tininkus Vakarų sąjungininkai bėgs į krūmus.

Į šį klausimą netruko atsakyti BBC, modeliuodama Didžiosios Britanijos vyriausybės veiks­mus, jei Latvijos rytuose pasikartotų Ry­tų Uk­rainos scenarijus. Dokumentiniame fil­me „Tre­čiasis pasaulinis karas: žvilgsnis iš va­da­vie­tės“ buvę tarptautinės politikos ir saugumo pa­rei­gūnai sprendžia, kaip elgtis Rusijos hibridinės agresijos prieš Latviją atveju.

Tai tikriausiai kiekvieno rytų europiečio koš­­ma­rų išsipildymas: Londono, o ir visos Va­ka­rų Eu­ropos reakcija lėta, nepasitikėjimas ag­re­siją pa­tyrusiu sąjungininku ir bandymas la­biau už­­jaus­ti bei suprasti Putiną, o ne latvius, ga­­liausiai – NATO skilimas ir atsisakymas atsaky­ti Rusijai bran­duoliniu ginklu į jos tokį patį elgesį.

Tiesa, Vašingtonas šiame filme išlieka tas, ku­ris laikosi įsipareigojimų Baltijos šalims, nors gal­­­būt britui ar vokiečiui filme rodomas „jankių“ el­­gesys atrodo beatodairiškai „kaubojiškas“ ir vedantis tiesiai į Trečiąjį pa­sau­linį ka­rą.

Taigi iš šių trijų paminėtų atvejų kaip ir aiškė­ja stereotipinės bei Kremliaus propagandos eks­ploatuojamos tiesos: Baltijos šalys yra ne­ap­ginamos, jų priėmimas į NATO buvo klaida, o vos tik išvydę „nenugalimuosius“ Rusijos de­san­­tininkus Vakarų sąjungininkai bėgs į krūmus.

B.Obamos ad­mi­­nis­tracija nenori sukurti saugumo dilemos, t.y. didindama Rusijos pasienyje pajėgas versti Mask­vą jaustis nesaugiai ir daryti tą patį.

Bet yra ir kita pusė: tiek EUCOM grėsmių įvar­dijimas ir RAND karo simuliacija, tiek BBC filmas siūlo komplikuotos situacijos (Bal­­tijos valstybių geopolitinė padėtis) sprendi­­mo būdus. Konkrečiausiai pasisakė RAND analitikai: už­tektų septynių brigadų, tarp kurių trys šarvuo­tos, ir juos palaikančių aviacijos bei artileri­jos pajėgų įkurdinimo, kad būtų užkirstas ke­­lias greitam Baltijos valstybių užėmimui. Tai kai­nuotų apie 2,7 mlrd. dolerių per metus.

Tą pačią dieną po RAND tyrimo paviešinimo JAV pranešė, kad planuoja skirti 3,4 mlrd. do­le­rių galingumams Europoje stiprinti. Tarsi Die­vui į ausį? Vis dėlto dažnas nusivylė, nes pa­aiš­kėjo, kad šis paketas skirtas Vakarų Eu­ropai.

Oficialus paaiškinimas – ten jau yra būtina in­frastruktūra, o ir susitarimai su Rusija kaip ir galioja. Tarp eilučių – Baracko Obamos ad­mi­­nis­tracija nenori sukurti saugumo dilemos, t.y. didindama Rusijos pasienyje pajėgas versti Mask­vą jaustis nesaugiai ir daryti tą patį. To­kios ginklavimosi varžybos netruktų peraugti į realaus karo scenarijus.

Kita vertus, ar patys amerikiečių karo strate­gai norėtų sukaupti dideles pajėgas kiaurai per­šaudomose Baltijos valstybėse? Blogiausiu at­veju šios dar ir atsidurtų spąstuose (vadinamo­jo Suvalkų koridoriaus galvos skausmas).

Geros žinios – ne tik iš Vašingtono. Pra­ėju­sią savaitę NATO ministrai sutarė, kad rytinėse NATO valstybėse, tarp jų ir Baltijos šalyse, nuo­­lat veiks besirotuojančios Aljanso narių jung­­­­tinės pajėgos. Kalbama apie šimtus ar tūks­­tantį kiekvienoje valstybėje.

Pirminė gy­­nybos linija – Rusijos kaimynystėje esančios vie­tos ir nedidelės, bet visų NATO šalių jungti­nės pajėgos, o už jų – „sunkioji kavalerija“.

Šiuo metu jau turime 150 amerikiečių ka­rių ir keliasdešimt sunkiosios šarvuotosios tech­ni­kos. Žinoma, tokios pajėgos mažai kuo ga­lės pa­­sipriešinti plataus masto Rusijos ata­kai, ta­čiau įvairių šalių karių dalyvavimas to­kiuo­se jun­giniuose ne tik sustiprins NATO ša­lių karių veiksmų koordi­navimą, bet ir mažins paties blo­ko politinio ski­limo tikimybę.

Kitaip sakant, į Rusijos sulaikymą bus įt­rauk­­­tos net ir Maskvos agresyviai politikai abe­­jingos Aljanso šalys. NATO vienybę ir greitą reakciją dar labiau su­stiprins sprendimas duo­ti NATO pajėgų va­dui lei­dimą be politinių dis­ku­sijų suteikti pa­gal­bą jungtiniams daliniams.

Praėjusią savaitę pranešta, kad Didžioji Bri­ta­nija siunčia penkis karinius laivus į Bal­ti­jos jūrą ir tobulina įgūdžius greitai permesti ka­­ri­nes pajėgas kovai ne su „Islamo valstybe“.

Taigi būtų tokia saugumo schema: pirminė gy­­nybos linija – Rusijos kaimynystėje esančios vie­tos ir nedidelės, bet visų NATO šalių jungti­nės pajėgos, o už jų – logistikos ir politinių dis­ku­­sijų nesuvaržyta „sunkioji kavalerija“ su ame­­­rikiečiais priešaky.

Jei tam bus pritarta per NATO viršūnių su­si­tikimą, Eu­ro­po­je bus suformuota visiškai nauja po šaltojo ka­ro saugumo architektūra, kurios tikslas – at­gra­syti Ru­siją nuo bet kokių avantiūrų ir sienų per­brai­žymo.

Koks, esant tokiai situacijai, būtų minėto BBC dokumentinio filmo scenarijus?

Sakykim, NATO ir Latvijos žvalgyba pražiop­­­­so rusišką maskuotę ir Daugpilyje Rytų Uk­­­­­­­­­rainos stiliumi kyla „spontaniški“ Latvijos ru­­sų protestai, kurių metu ginkluoti „žmogaus tei­­sių aktyvistai“ su Rusijos specialiųjų pajėgų eki­puote užima valstybines institucijas.

Vietoj diskusijų NATO šalių sostinėse, ar rei­­kėtų taikyti 5-ąjį Aljanso sutarties straipsnį, be­sirotuojančios NATO pajėgos kartu su Lat­vi­jos kariuomene, palaikomos šarvuotų dalinių, nesunkiai blokuoja Latvijos ir Rusijos pa­sie­nį ir taip atkerta separatistus nuo „humanita­rinės pa­galbos“ iš Rusijos.

Ypač gerai pasirodo italų Alpių šauliai, ku­rie tampa nacionalinėmis Italijos žvaigždėmis, o jų suimti „separatistai“ prisipažįsta esan­tys ne­­­­n­ugalimi Rusijos desantininkai, ku­rie, jų pa­čių žodžiais, pasiklydo grybaudami.

Kremliui belieka du variantai: atvirai pradėti konvencinį karą su NATO vals­­tybėmis ir netrukus sulaukti dar vieno su­triuškinimo arba atsitraukti.

Latviai nesunkiai sutriuškina be palaikymo likusius „sukilėlius“. Kol britai vis dar derina lai­ką, kada susirinkti vadavietėje, JAV vadovaujama sunkioji NATO kavalerija susitelkia ties potencialiais taikiniais: kartu su britų laivynu blokuojamas Kaliningradas, 14-oji Rusijos armijos Padniestrėje vadovybė neatlaikiusi įtampos užgeria, nelinksmos nuotaikos ir Ru­sijos pietinėje karinėje apygardoje.

Kremliui belieka du variantai: atvirai įsitraukti ir pradėti konvencinį karą su NATO vals­­tybėmis ir netrukus sulaukti dar vieno su­triuškinimo arba atsitraukti ir visą kaltę suversti „pasiklydusiems grybautojams“. Visa tai nu­tinka per tas pačias 34–60 valandų.

Paskutinis, septintasis metinis JAV prezidento Baracko Obamos kreipimasis į tautą „Apie padėtį Sąjungoje“ nesulaukė ypatingo dėmesio. Priežastis paprasta: kitaip nei ankstesniuose prane­ši­muose, kuriuose įvardijami konkretūs ateinančių metų prezidento planai, šį kartą tai buvo labiau bendras per septynerius metus nuveiktų darbų išvardijimas ir sunkiai apibrėžtos ateities gairės.

Pradėdamas kalbą B.Obama įspėjo, kad kal­bės ne apie kitus metus, penkerius ar de­šimt metų, o apie ateitį. Žinoma, jis už­si­­­minė ir apie tai, ką planuoja nuveikti per li­ku­sius kadencijos mėnesius: be kita ko, planuoja galutinai uždaryti Gvantanamo kalėjimą, t.y. įgy­­vendinti pažadą, kurį davė dar pirmosios rin­ki­mų kampanijos metu. B.Obama taip pat pa­mi­nėjo, kad imsis migracijos reformos, ginklų kon­trolės, nusikalstamumo, minimalaus at­ly­gi­nimo didinimo ir kitų temų. Vis dėlto kalba ne­bu­vo skirta trumpojo laikotarpio planams ap­žvelg­ti.

Tai buvo ateities gairių, atsižvelgiant į septynerių metų darbus, nubrėžimas. Galima su­prasti, jog B.Obama mano, kad jo valdymo lai­kotarpiu (jis beveik visą laiką kalbėjo ne pir­muoju asmeniu „aš padariau“, o „mes pa­da­rėme“) buvo padėtas pamatas, ant kurio tu­rėtų būti statoma JAV ateitis. Kalbėta temomis nuo ekonomikos iki užsienio politikos. Ži­no­ma, didžioji dalis kalbos buvo skirta JAV vi­daus iššūkiams ir pasiekimams.

Konkrečiau, B.Obama įvardijo keturias te­mas. Kalbant apie lygias galimybes naujojoje JAV ekonomikoje atkreiptas dėmesys į to­kias te­mas, kaip ekonomikos augimas, socialinė ap­­­­­­sauga, darbo vietų kūrimas, skurdo ma­ži­n­i­mas, mokslo prieinamumas.

Antrasis B.Obamos iššūkis – kaip panaudo­ti naujas technologijas. Šioje dalyje vyravo klima­to kaitos ir alternatyvių energijos šaltinių pa­­naudojimo temos. Paryžiaus susitarimas dėl kli­mato kaitos tapo puikiu perėjimu prie tre­čio­sios – užsienio politikos temos. Ket­vir­to­ji te­ma – demokratija, pilietiškumas, aktyvus žmo­nių dalyvavimas politikoje ir JAV išskirtinu­mas.

Ko gero, įdomiausia ne amerikiečiui yra tre­čioji tema (nors rekomenduočiau kiekvienam Lietuvos politikui, ir ne tik politikams, per­žiūrėti visos kalbos įrašą). B.Obama ją su­for­­mulavo taip: kaip apsaugoti Ameriką, ne­tampant pasaulio policininku.

Šis pasakymas puikiai iliustruoja visą dviejų kadencijų B.Obamos užsienio politiką, ku­rią kai kas vadina Obamos doktrina. Jos idėja – atsisakyti vienašališkumo tarptautinėje politikoje, mažiau kištis į kitų šalių problemas, t.y. vadovauti iš už nugaros.

Tiesa, daugelis ekspertų, ypač mąstančių de­šiniuoju smegenų pusrutuliu, išgirdę sąvoką „Oba­­mos doktrina“, yra pasiruošę sudraskyti opo­nentą. Pasak jų, nėra jokios Obamos doktrinos, yra tik nevykę idealistiniai bandymai, „ad hoc“ veiksmai ir „gaisrų gesinimas“. Ar­gu­men­tai paprasti: santykių su Rusija „perkro­vimo“ po­­­litika žlugo, jos rezultatas – Kry­mo okupacija, karas Rytų Ukrainoje, o tai tiesioginis iššūkis po šaltojo karo nusistovėjusiai Europos tvarkai.

Skubus amerikiečių pajėgų išvedimas iš Ira­­ko lėmė „Islamo valstybės“ (ISIS, arba „Daesh“) iš­ki­limą. Dabar panašus scenarijus ste­bimas Af­ga­nistane, kur mažėjant amerikiečių pajėgoms pro­­­­porcingai auga Talibano ir ki­tų islamistų įta­ka. Arabų pavasario palaikymas žodžiais, bet sten­giantis kuo mažiau įsitraukti, privedė prie vals­tybių, tokių kaip Li­bija ir Sirija, žlugimo, o Egipte diktatūra tik sustiprėjo.

B.Obamos nesugebėjimas reaguoti į jo paties nubrėžtos raudonos linijos peržengimą Sirijoje tik dar labiau pagilino pilietinį konflik­tą Sirijoje ir leido ten įžengti Rusijai, o JAV sąjungininkams Europoje užmetė ant pečių pa­bėgėlių naštą.

Apibendrinti kaltinimus B.Obamai galima teiginiu, kad iki tol gyvavusiai „Pax America­na“ tvarkai buvo suduotas smūgis. Žlugo B.Oba­­mos idėja, kad šiuolaikiniame pasaulyje galima apsieiti be pasaulio policininko arba su policininku, kurio vienintelis ginklas yra pa­rei­g­ūno pažymėjimas ir chuliganus jis bando ne bausti, o mandagiai perkalbėti.

Bet yra ir optimistinis B.Obamos pasaulis, kurį jis aprašė savo metinėje kalboje. Tai pa­sau­lis, kuriame drauge su kitomis šalimis galima sustabdyti Ebolos virusą, sutarti dėl klimato kaitos stabdymo, kartu veikti prieš ISIS, ben­­­dromis jėgomis taikiai nutraukti Irano branduolinę programą.

Pasak B.Obamos, tuo metu, kai vis mažiau JAV karių yra užsienio valstybėse, vis mažiau ame­­rikiečių grįžta namo karstuose, o ekonomi­ka siekia naujų aukštumų, kitos šalys, to­kios kaip Rusija, švaisto savo išteklius ir kraujuoja no­rė­da­mos išlaikyti periferijas. Be to, B.Oba­ma neigia teiginius apie JAV galios silpnėjimą ir siū­lo paklausti „Al Qaedos“ lyderio Osa­mos bin La­­deno (nukautas amerikiečių 2011 m.), kas bū­na tiems, kurie meta iššūkį Amerikai. Metinėje kalboje jis taip pat pabrėžė, kad Artimieji Rytai išgyvena transformaciją, kuri užtruks ilgai.

Kokie bus šie paskutiniai B.Obamos ka­den­cijos metai?

Tokie pat, paremti „vadovavimu iš už nugaros“. Sunku tikėtis, kad JAV imsis aktyvesnio vaid­­­mens pasaulyje, pasiųs pajėgas, tarkim, į Ira­ką ar Siriją kovoti su ISIS. Didžiąją energijos da­lį B.Obama skirs pradėtiems darbams už­baig­ti (Gvantanamo kalėjimo uždarymas) ir dar la­biau susikoncentruos į Amerikos vidaus reikalus.

Žinoma, visada išlieka „juodųjų gulbių“ – ne­­­­­numatytų įvykių tikimybė. Taip pat išliks grės­­­­­­­mė, kad vienas ar kitas tarptautinės sistemos chuliganas bandys mesti iššūkį pasaulio po­­­licininkui, kuris nenori būti policininku. Tie­sa, ekonomikos realijos turėtų apmalšinti tokių kaip V.Putinas bandymus tampyti liūtą už ūsų.

Kaip klostysis Lietuvos ir JAV santykiai?

B.Obamos pažintis su Lietuva tikrai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, nes Prezidentė D.Gry­baus­­kaitė šlapiu skuduru tėškė per tuomet puo­se­lėtą santykių su Rusija „perkrovimo“ po­litiką. Bu­vo sakoma, kad D.Grybauskaitė į Bal­tuosius rū­mus pateks nebent kaip turistė. Bet viskas pa­sikeitė, ir dabar santykiai, galima sakyti, puikūs.

Lietuvoje vyksta amerikiečių karių, karinės technikos rotacija, o svarbiausia – B.Obamos administracijos įsitikinimas, kad Rusija, atgrasyta nuo kitų avantiūrų savo kaimynystėje, stu­­­­­mia Lietuvą iš Baltųjų rūmų dėmesio centro. Beje, dėmesio centre Lietuva, kaip ir visa Ry­tų ir Vidurio Europa, pagal B.Obamos darbotvarkę niekada ir neturėjo atsidurti.

P.S. Anksčiau minėjau, kad kiekvienas Lie­tu­­vos politikas, ir ne tik politikai, turėtų peržiūrėti B.Obamos kalbą. Galima nesutikti su B.Oba­mos politika ir pasaulėžiūra, bet nepaste­­­bėti jo ora­toriaus talento neįmanoma. Toks įt­rau­kian­tis, šmaikštus, emocingas, įtikinantis, ge­bantis už­­burti ir prikaustyti visą dėmesį kalbėjimas – la­bai retas atvejis Lietuvos politikoje. n