Atmintis. Lietuva suvaidino didžiulį vaidmenį sužlugdant Sovietų Sąjungą, bet šis procesas nesibaigė 1991-aisiais.

„Dabartinis Rusijos elitas mato Sovietų Sąjungos žlugimą ne vien kaip didžiausią geopolitinę katastrofą, bet mano, kad tai nutiko nepaisant istorijos dėsnių. Esą tai atsitiktinumas, ir dabar jie bando sugrįžti į praeitį ir pataisyti, perrašyti Sovietų Sąjungos istoriją“, – „Veidui“ teigia Harvardo universiteto profesorius Serhijus Plochijus (Serhii Plokhii).

Jo knyga „The Last Empire: the Final Days of the Soviet Union“ („Paskutinė imperija: galutinės Sovietų Sąjungos dienos“), kurioje teigiama, kad Sovietų Sąjungą sugriovė ne JAV ar kas kitas, o tuometinių Rusijos ir Ukrainos sovietinių respublikų nesugebėjimas susitarti dėl ateities, sukėlė didžiulį Vakarų susidomėjimą.

„Jaudinanti ataskaita apie ekstremalią akimirką: „Paskutinė imperija“ yra privalomų perskaityti knygų sąraše dėl savo aktualumo dabartinės krizės kontekste“, – taip knygą apibūdino „The Wall Street Journal“.

„Kaip istorikas, esu šokiruotas, kiek nedaug pasaulis pasikeitė per tą laiką – neišmoko 1938–1939 m. pamokų“, – prisipažįsta pats S.Plochijus.

VEIDAS: Lietuva švenčia nepriklausomybės atkurimo 25-metį. Viena vertus, tai pasididžiavimo vertas laimėjimas, kita vertus, iki šiol istorikams, ir ne tik, kyla daug klausimų, į kuriuos dažnai atsakoma stereotipiškai ar net pasitelkiant įvairias sąmokslo teorijas. Jūs atlikote didžiulį tyrimą, kurio išdava – knyga „Paskutinė imperija“. Kas, jūsų požiūriu, buvo Lietuvos ir kitų Baltijos šalių nepriklausomybės pradžia?

S.P.: Aš nestudijavau konkrečiai Sąjūdžio. Žvelgiau į įvykius Lietuvoje daugiausia per Sovietų Sąjungos žlugimo prizmę ir manau, kad mano kolegos istorikai Lietuvoje apie to meto įvykius žino kur kas daugiau.

Vienintelis dalykas, kurį galiu papildyti apie įvykius Lietuvoje: Sovietų Sąjunga žlugo dėl nesugebėjimo integruoti ir inkorporuoti teritorijų, kurias užgrobė po Molotovo-Ribbentropo pakto. Turiu omeny Baltijos valstybes, Vakarų Ukrainą bei Moldovą.

Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje buvo išties neramu: Vidurio Azija, Kaukazas (pavyzdžiui, Kalnų Karabachas, kuris tapo tautų nesantaikos židiniu). Bet nė vienas iš šių konfliktų nekėlė rimtos grėsmės Sovietų Sąjungos egzistavimui. Įvykiai Sovietų Sąjungos vakaruose ir buvo ta vienintelė grėsmė. Tad Baltijos šalys, ir būtent Lietuva, tapo pagrindine Sovietų Sąjungos dezintegracijos priežastimi.

1990–1991 m. Amerikos pozicija buvo tokia: Sovietų Sąjunga turėtų paleisti Baltijos šalis, o ir SSRS būtų geriau be jų, maištautojų. To šaknys – Jungtinių Valstijų nusistatymas niekada nepripažinti Baltijos šalių aneksijos.

Vis dėlto Sovietų Sąjungai tai buvo neįmanoma įgyvendinti. Tai tuometinis SSRS užsienio reikalų ministras Eduardas Ševardnadzė paaiškino JAV ambasadoriui Jackui Matlockui, kuris 1990-ųjų kovą užsiminė, kad Maskva galbūt turėtų paleisti Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. E.Ševardnadzė tiesiai pareiškė, esą bėda ta, kad jėga buvo užimtos ne tik Baltijos šalys. Sovietų Sąjunga buvo sukonstruota taip, kad jeigu suteiksi tam tikrų teisių mažytei Estijai ar mažai Lietuvai, automatiškai tokių pačių teisių paprašys Ukraina, Baltarusija ir Rusija. Beje, taip ir nutiko 1990 m., Rusijai deklaravus savo suverenitetą, ir Ukrainai taip pat.

Taigi tuometis SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas negalėjo suteikti, tarkim, Lietuvai net plačios autonomijos, nesukeldamas tokių pačių Rusijos, Ukrainos ar Kazachstano reikalavimų.

Tiesa, iš pradžių jis sutiko su tokiais reikalavimais, bet netrukus visiškai sustabdė šį procesą ir nusprendė susidoroti su nepriklausomybės judėjimais Baltijos šalyse. Tai yra 1991 m. sausio įvykių priežastis. Žinoma, M.Gorbačiovas visada neigė, kad davė įsakymą panaudoti jėgą, bet iš tikrųjų taip buvo.

Viena priežasčių, kodėl šios priemonės buvo nesėkmingos, – Lietuvos, Estijos ir Latvijos žmonių mobilizacija.

Vis dėlto labai svarbų vaidmenį suvaidino ir Jungtinės Valstijos. 1991 m. vasario mėnesį tuometis JAV prezidentas George’as Bushas vyresnysis nusiuntė laišką, kurį radau tik prieš kelerius metus ir savo knygoje paskelbiau. Šiame laiške jis labai tiesmukai, kiek tai įmanoma, išaiškino, kas bus, jei karinės jėgos panaudojimui nebus užkirstas kelias. M.Gorbačiovas, tiksliau, jo legitimumas, tarptautinis pripažinimas, jo vykdomos reformos labai priklausė nuo Vakarų pinigų, todėl galiausiai jis buvo priverstas sustoti ir 1991 m. balandį pradėti derybas dėl naujos sąjunginės sutarties. Kartu jis suvokė, kad teises, kurių reikalavo Baltijos šalys, reikės suteikti Rusijai ir Ukrainai.

Tai buvo pagrindinis vaidmuo, kurį suvaidino Baltijos šalys, būtent Lietuva, sugriaunant SSRS. Galbūt tai labai gerai žinoma ar net per daug išpučiama Lietuvoje, aš to nežinau, bet žinau viena: pasaulis tikrai nelabai ką apie tai žino.

VEIDAS: Jūs daug laiko praleidote archyvuose, susipažinote su autentiškais dokumentais ir susitikote su to laikotarpio veikėjais. Kaip į Baltijos nepriklausomybės judėjimus žvelgė M.Gorbačiovas ir tuometis RSSR vadovas Borisas Jelcinas?

S.P.: Turiu prisipažinti, kad esu labiau susipažinęs su amerikiečių požiūriu. Mano knygos pagrindas – G.Busho Baltųjų rūmų dokumentai, kuriems panaikintas grifas „Slaptai“. Aš taip pat kalbėjausi su Nicholu Burnsu, kuris dabar yra Harvardo profesorius, o tuomet buvo jaunesnysis JAV saugumo tarybos narys, atsakingas už Baltijos šalis.

Baltijos šalių bendruomenė Jungtinėse Valstijose nuveikė didžiulį darbą mobilizuodamasi ir darydama spaudimą Baltiesiems rūmams. Vien paskaičius G.Busho, Roberto Gateso (tuo metu patarėjas nacionalinio saugumo klausimais ir vėliau Centrinės žvalgybos valdybos vadovas) memuarus susidaro įspūdis, kad jie tikrai buvo nepatenkinti baltijiečių bendruomenių mobilizacija bei Rytų europiečių, tarp jų lenkų, ukrainiečių, kuriuos rėmė konservatyvusis Respublikonų partijos flangas, veikla. Tas nepasitenkinimas labai aiškiai matomas G.Busho memuaruose. Baltijiečiai labai aktyviai reiškėsi spaudoje, Kongrese.

Tačiau Baltieji rūmai turėjo daryti tai, ką turėjo daryti, – užkabinti didesnę žuvį: tai ir tarptautiniai reikalai visame pasaulyje, tarkime, apartheidas Pietų Afrikos Respublikoje, Izraelio ir arabų santykiai, sovietų parama Afganistanui, Kubai.  M.Gorbačiovas buvo tas žmogus, su kuriuo jie rado bendrą kalbą ir su kuriuo galėjo kalbėtis, siekiant įgyvendinti JAV tikslus.

Tad baltijiečių mobilizacija Baltiesiems rūmams nebuvo paranki, nes tai kėlė grėsmę M.Gorbačiovo valdžiai ir komplikavo jo santykius su JAV. Tačiau dėl JAV politikos prigimties Baltieji rūmai turėjo su tuo susitaikyti. Tai rodo ir Kongreso priimtos rezoliucijos, kurios vis primena G.Bushui apie padėtį Lietuvoje.

Todėl nuo 1990-ųjų G.Busho administracija, jausdama spaudimą, bandė pasakyti M.Gorbačiovui, kad gal be Baltijos šalių Sovietų Sąjungai bus geriau. Tačiau, kaip ir minėjau, M.Gorbačiovo problema buvo ne tik Baltijos šalys. Jis negalėjo suteikti daugiau laisvių šioms respublikoms, nepaskatinęs tokių pat siekių Rusijoje ir Ukrainoje, kurios buvo „didieji vyrukai“, arba kitaip – SSRS egzistavimo pagrindas.

Mano supratimu, B.Jelcinas į Baltijos šalis, tiksliau, jų atstovus, išrinktus į 1989 m.  Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą, žvelgė kaip į sąjungininkus. Nepaisant savo komunistinių pagrindų, jis buvo liberalių ir demokratinių jėgų lyderis. Po nepriklausomybės paskelbimo Baltijos šalių atstovai paliko Tarybą vadovaudamiesi savo nacionalinių interesų dienotvarke ir nenorėjo žaisti SSRS liberalizacijos žaidimo. Tai labai susilpnino B.Jelcino ir Rusijos liberalų pozicijas, nes jie susidūrė su didžiule Vidurio Azijos respublikų atstovų, kuriais manipuliavo ir kuriuos kontroliavo M.Gorbačiovas, opozicija. Tuomet B.Jelcinas savo jėgas nukreipė į Rusijos parlamentą, kur galėjo mobilizuoti liberalias ir demokratines jėgas.

B.Jelcino garbei reikia pasakyti, kad jis liko ištikimas liberalioms ir demokratinėms idėjoms, pripažino Baltijos šalių nepriklausomybę. Tačiau su Ukraina jis elgėsi visiškai kitaip. Iki 1991 m. rugpjūčio pučo buvo sąjunga tarp B.Jelcino Rusijos, Baltijos šalių ir Ukrainos, bet po pučo B.Jelcinas perėmė modelį, kurį G.Bushas siūlė M.Gorbačiovui, – išlaikyti Sovietų Sąjungą, bet be Baltijos šalių. Tuo pačiu metu, kai pripažino Baltijos šalių nepriklausomybę, Rusija pradėjo grasinti Ukrainos teritoriniam vientisumui. Tad elgesys buvo skirtingas.

Apibendrinant galima teigti, kad M.Gorbačiovui įvykiai Baltijos šalyse buvo pražūtingi. Iš pradžių jis bandė suteikti daugiau laisvių, vėliau ėmėsi jėgos, bet rezultatų vis tiek nepasiekė.

VEIDAS: Jūs esate minėjęs, kad dabartinį konfliktą Rytų Ukrainoje matote kaip Sovietų Sąjungos griūties tęsinį. Ką turite omenyje? Rusijos tolesnę dezintegraciją ar atvirkščiai – Rusijos ekspansiją? Jūsų teigimu, SSRS griūties laikotarpiu tarp B.Jelcino ir M.Gorbačiovo šalininkų kalbėta, kad dabar (1990–1991 m.) reikia gelbėti ekonomiškai nusilpusį SSRS branduolį – Rusiją ir laikinai paleisti kitas sovietines respublikas, bet po 20 metų, kai Rusija ekonomiškai atsigaus, visos SSRS respublikos neva vėl bus surinktos į Maskvos orbitą.

S.P.: Vienas mano knygos pagrindų yra tai, kad aš žvelgiu į Sovietų Sąjungos griūtį kaip į kitų pasaulio imperijų griūties atvejį. Imperijų dezintegracija dažniausiai trunka dešimtmečius ar net šimtmečius. Pavyzdžiui, Otomanų imperija, kurios žlugimas užsitęsė tikrai ilgai. Taip pat pažvelkime į Didžiosios Britanijos ilgai trukusią dezintegraciją.

Iki šiol mes manėme, kad SSRS atveju viskas nutiko labai vėlai ir kartu labai specifinėmis aplinkybėmis: Rusija, imperijos teisių paveldėtoja, ne neteko priėjimo prie išteklių, bet atvirkščiai – gavo visišką jų kontrolę. Tad ši dezintegracija esą buvo greita, švari, santykinai nekruvina.

Bet dabartiniai įvykiai, bent jau man, rodo, kad per anksti apsidžiaugėme. Rusijos ar SSRS imperijos dezintegracijos procesas yra daug kruvinesnis ir truks ilgiau, nei mes manėme.

Ukraina – tai pagrindas, norint reintegruoti posovietinę erdvę. Rusija nebando atkurti Sovietų Sąjungos ar praeities Rusijos imperijos – ji bando įtvirtinti savo politinę ir ekonominę kontrolę šiame regione.

VEIDAS: Tai jūs sutiktumėte su teiginiu, kad Rusija negali tapti imperija be Ukrainos?

S.P.: Taip, tai viena iš interpretacijų. Kita interpretacija būtų tokia: Ukraina pagal gyventojų skaičių, teritoriją, ekonominį potencialą buvo antra didžiausia SSRS respublika po Rusijos. Prisiminkime, kaip bent jau B.Jelcinas paaiškino G.Bushui, kodėl SSRS negali toliau gyvuoti be Ukrainos: Ukraina – tai slavų valstybė ir ji suteikia galimybę slavams dominuoti bet kokioje ekonominėje ar karinėje sąjungoje. Dėl to be Ukrainos joks reintegracijos projektas neįmanomas.

Būtent todėl Rusija dabar nusprendė eiti va bank ir susigadinti su Vakarais santykius, kurie yra labai svarbūs modernizuojant šalį ir užtikrinant normalų jos ekonomikos funkcionavimą. Rusija dabartinį konfliktą mato ne kaip konfliktą su Ukraina, bet kaip konfliktą su Vakarais.

Dar vienas dalykas, kurį norėčiau pabrėžti: SSRS sugriuvo labai greitai, psichologiškai didžioji dalis gyventojų buvo tam nepasirengę ir to neįsisąmonino, todėl dabar matome tendenciją atkurti Sovietų Sąjungą. Įsivaizduojama, kad B.Jelcinas buvo girtuoklis ir G.Bushas juo manipuliavo. Taip pat teigiama, kad konfliktas tarp B.Jelcino ir M.Gorbačiovo lėmė SSRS dezintegraciją.

Tai nutiko labai greitai ir labai netikėtai, todėl, kaip praėjusių metų kovą sakydamas kalbą pareiškė Vladimiras Putinas, tai galima ištaisyti. Jei B.Jelcinas nebūtų tiek daug gėręs, jei M.Gorbačiovas būtų šiek tiek gudresnis ar lankstesnis, esą viso to būtų buvę galima išvengti. Tai įsigalėjęs požiūris, kad galima sugrįžti ir viską „ištaisyti“. Tai ir yra didžioji grėsmė. Dabartinis Rusijos elitas mato Sovietų Sąjungos žlugimą ne vien kaip didžiausią geopolitinę katastrofą, bet mano, kad tai nutiko nepaisant istorijos dėsnių. Esą tai atsitiktinumas ir dabar jie bando sugrįžti į praeitį ir pataisyti, perrašyti Sovietų Sąjungos istoriją.

Tad nenuostabu, kad Ukraina, kuri suvaidino didžiausią vaidmenį žlungant Sovietų Sąjungai, atsidūrė dabartinių įvykių centre.

VEIDAS: Kur veda tokia Rusijos politika ar iliuzijos? Kokias pasekmes galėtume prognozuoti?

S.P.: Nemanau, kad Rusijos politika kaip nors pasikeis, kol V.Putinas bus valdžioje. Jis nustatė šį kursą, ir atrodo, kad tiki tuo, ką daro. Kartu jis visiškai kontroliuoja Rusiją bei jos žiniasklaidą, todėl gali įveikti ekonomikos sunkmečio ir kitus politinius iššūkius.

Tačiau jei kalbame apie Rusijos, kaip valstybės, interesus, tai pražūtingas kelias. Neturiu abejonių, kad tada, kai V.Putino neliks valdžioje (ir nesvarbu, kas jį pakeis – ar tai bus jo aplinkos žmogus, ar ne), naujas lyderis turės iš naujo įvertinti šį kursą. Jau dabar matome, kad Kazachstanas ir Baltarusija labai nerimauja ir bando atitolti nuo Rusijos.

O pati Rusija taip ir nesusitaikė su Baltijos šalių praradimu, nepaisant to, kad jos yra Europos Sąjungoje ir NATO. Ji su šiomis šalimis elgiasi kitaip nei su Lenkija ar Vengrija. Pavyzdžiui, pirma kibernetinė ataka surengta prieš Estiją. Tad po Baltarusijos ir Kazachstano Baltijos šalys yra pažeidžiamiausios ES bei NATO narės.

Manau, kad jūsų šalyje politikai tai puikiai supranta. Tai paaiškina labai svarbų Lietuvos vaidmenį stengiantis išspręsti krizę Ukrainoje. Mano nuomone, tai teisingas situacijos suvokimas ir adekvati reakcija į tai, kas vyksta.

VEIDAS: O kaip galima paaiškinti Baltijos šalių atsiradimą NATO? Kodėl Rusija 2004-aisiais leido, kad taip įvyktų, juk V.Putinas jau buvo valdžioje?

S.P.: Narystės procesą Baltijos šalys pradėjo dar dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir 2004 m. tapimas NATO bei ES narėmis buvo to laikotarpio, kai Rusija vykdė daug liberalesnę politiką, rezultatas, o ir integracijos traukinys judėjo nesustabdomai. Be to, V.Putinas buvo užsiėmęs kitais dalykais – bandė stabilizuoti šalies ekonomiką.

Rusijos politika NATO ir ES atžvilgiu radikaliai pasikeitė 2008-aisiais, kai atsirado rimta galimybė, kad Gruzija ir Ukraina gaus kvietimą įstoti į NATO. Iki tol Rusija bandė kristalizuoti savo naująją politiką.

Rusija savo viduje dabartinius įvykius aiškina maždaug taip, kad bando sustabdyti NATO priartėjimą prie Rusijos sienų. Tai visiška netiesa, nes po 2008 m. NATO viršūnių susitikimo Bukarešte ir karo Gruzijoje Ukrainos ir Gruzijos narystė NATO daugiau nėra svarstoma. Negana to, Ukraina nebuvo laikoma ir rimta kandidate į ES. Klausimas buvo tik dėl Asociacijos sutarties.

V.Putinas ne bandė stabdyti Vakarų plėtrą Rytų kryptimi, bet stengėsi sukurti ir konsoliduoti savo ekonominį, karinį bei politinį bloką, kuris padėtų jam bendrauti su ES bei Kinija. Taigi įvykiai Ukrainoje nėra gynyba, o atvirkščiai – puolimas, bandymas sukurti kažką, ką kontroliuotų Rusija.

VEIDAS: Kaip paaiškintumėte dabartinius skirtumus tarp Baltijos šalių ir Ukrainos, Baltarusijos ar Gruzijos? Juk visi lyg ir pradėjome nuo to paties – SSRS žlugimo?

S.P.: Pagrindinis skirtumas tarp šių šalių išsivystymo – nacionalinio identiteto lygis. Lietuviai labai gerai žino, kas jie yra ir kad jie tikrai ne rusai. Baltarusijoje taip nėra. Tokio supratimo nėra ir tam tikrose Ukrainos dalyse.

Stiprus ir visuomenėje įsitvirtinęs nacionalinis identitetas labai svarbus siekiant visuotinio sutarimo dėl bendrų tikslų. Tuomet visuomenė gali išlaikyti išbandymus, susijusius su ekonomikos reformomis, ar mobilizuotis siekdama užsienio politikos tikslų. Toks solidarumas lietuviams padėjo labai sunkiais laikais.

Žinoma, labai svarbu, kad Baltijos šalys turėjo, nors ir trumpą, nepriklausomybės laikotarpį tarpukariu. Taigi yra nacija, yra jos istorija.

Dabar ukrainiečiai išgyvena labai įdomaus projekto kūrimo procesą. Aš nežinau, ar jis bus sėkmingas, ar ne. Tai politinės nacijos, kuri tiesiogiai nesusijusi su kalba ar kultūra, kūrimas. Pavyzdžiui, abi kariaujančios pusės Donbase kalba rusiškai. Jei kalbėtume tik apie Vakarų Ukrainą, tuomet galbūt kelias būtų toks pat kaip Lietuvos.

VEIDAS: Kalbėjote apie Baltųjų rūmų politiką SSRS žlugimo laikotarpiu, o kaip apibūdintumėte dabartinę JAV užsienio politiką, jų interesus posovietinėje erdvėje?

S.P.: Pagrindinis dabartinės JAV prezidento administracijos tikslas – pasitraukti iš konfliktų, į kuriuos Jungtinės Valstijos įsivėlė per prieš tai buvusio prezidento kadenciją. Ji siekia susikoncentruoti į save, savo ekonomikos atgaivinimą po krizės, todėl įsitraukimas į pasaulio reikalus vertinamas labai atsargiai.

Kita vertus, realybė tokia, kad Jungtinės Valstijos faktiškai yra vienintelė supergalybė. Amerika ir ES dėl ekonominių priežasčių susiduria su rimtu iššūkiu veikti kartu. Be to, ES visiškai neturi karinių raumenų ir situacija Rytų Europoje, Ukrainoje suvedama tik į politinius bei ekonominius santykius. To neužtenka. Todėl atsiranda didžiulis poreikis įsitraukti JAV.

Šiandien mes matome skilimą Vašingtone tarp tų dviejų vizijų ir požiūrių į Amerikos vaidmenį pasaulyje. Viena vertus, nerimaujama dėl tolesnio JAV karinio ar panašaus įsitraukimo, užsienio politikos oportunizmo, kaip nutiko anksčiau. Kita vertus, situacija reikalauja, kad tokia ekonominė ir karinė galia įsitrauktų į tarptautinės tvarkos atkūrimą, nes tai, kas vyksta dabar, yra didžiausia grėsmė tarptautinei tvarkai. Kai kas net linkę sakyti, kad tokios tvarkos jau nebėra: invazija, teritorijos aneksija ir visų įmanomų sutarčių pažeidimai, tarp jų – ir dėl branduolinės ginkluotės bei jos neplatinimo.

Tai pati didžiausia grėsmė tarptautinei tvarkai, kokią iki šiol esame patyrę, todėl egzistuoja poreikis Jungtinėms Valstijoms įsitraukti. Tiesa, tam tikra prasme jos įsitraukusios, bet kartu išlieka abejingos. Rusija norėtų turėti reikalą tik su susiskaldžiusia Europa, o ne su vieningomis Jungtinėmis Valstijomis.

Žvilgtelėjus į derybas dėl taikos Rytų Ukrainoje tampa aišku, kokie yra ES vidaus, JAV ir ES santykiai, ko galima tikėtis iš Kinijos, kuri nuošalyje viską įdėmiai stebi.

VEIDAS: Kai kurie dabartinę situaciją linkę lyginti su padėtimi prieš Antrąjį pasaulinį karą. Kokius istorinius metus jums, kaip istorikui, primena dabartis?

S.P.: Manau, kad dabar esame arčiausiai 1938–1939 m., ir kaip istorikas esu šokiruotas, kiek nedaug pasaulis pasikeitė per tą laiką, neišmoko 1938–1939 m.  pamokų.

Evaldas Labanauskas, JAV

Kuo skiriasi ir kuo panašūs mokslai bei dėstymas JAV ir Lietuvos universitetuose? Su kokiomis problemomis susiduria ir kokių sprendimų imasi abi sistemos? Pagaliau – kiek kainuoja studijos JAV?

Evaldas Labanauskas

Finiksas, JAV

Apie visa tai ir dar daugiau – pokalbis su architektūros istorijos profesoriumi Arizonos valstijos universiteto Dizaino mokykloje dr. Kęstučiu Pauliumi Žygu, kuris yra ir Lietuvos garbės konsulas Arizonos valstijoje. Jis turi ne tik didžiulę dėstymo JAV universitetuose patirtį: 1991–1992 m. K.P.Žygas padėjo kurti Vytauto Didžiojo universiteto Menų institutą ir iki šiol yra šio leidžiamo žurnalo „Meno istorija ir kritika“ redakcinės kolegijos narys.

VEIDAS: Maždaug tris dešimtmečius dėstote JAV universitetuose, taip pat turite darbo su Lietuvos aukštosiomis mokyklomis patirties. Kuo skiriasi lietuviški ir amerikietiški universitetai?

K.P.Ž.: Tai labai plati tema ir apie tai kalbėti galime labai ilgai.

Galima pradėti nuo to, kad Amerikos bakalauro sistema nėra profesinė specializacija. Tai yra bendri mokslai. Per ketverius metus studentas turi galimybę save atrasti, apgalvotai ir neskubėdamas pasirinkti specialybę. Bakalauro studijų metu studentai sužino apie anksčiau vidurinėje mokykloje jų nežinotas mokslo sritis ir profesijas. Bakalauras praplečia pasaulėžiūrą, duoda pagrindą nutarti, kuria kryptimi pasukti savo gyvenimą.

Bakalauras Amerikoje – tai apsišvietimo laipsnis: išmokstama kritiškai skaityti, rašyti, mąstyti. Tai naudinga visam gyvenimui, bet kurioje profesijoje ar karjeroje.

VEIDAS: Ar JAV universiteto diplomas – daugeliui amerikiečių vis dar prabanga? Kiek, pavyzdžiui, kainuoja studijuoti Arizonos valstijos universitete?

K.P.Ž.: Vien už mokslą reikia sumokėti 12 tūkst. dolerių per metus. Dar prisideda gyvenamosios vietos nuomos kaina, pragyvenimas, taip pat reikia pirkti knygas, o tai irgi nėra pigu. Tad susikaupia iki 30 tūkst. dolerių per metus.

Žinoma, jei studentas gyvena pas tėvus, tai išeina pigiau. Bet jei esi iš kitos valstijos, ne tik negali gyventi pas tėvus, bet ir moki didesnį mokestį už mokslą. Tuomet vien mokslas kainuos 22 tūkst. dolerių, vadinasi, metai studentui atsieis 40 tūkst. dolerių. Bet kuriuo atveju tėvai vaikui kasmet išleis 10 tūkst. dolerių maistui, drabužiams ir t.t. Tai ta suma, kurios nereikėtų įtraukti į mokslo kainą.

Tiesa, yra įvairių rūšių stipendijų. Jeigu studentas laimi valstybinę stipendiją, jam apmokama viskas – nuo mokslų iki pragyvenimo. Patys universitetai siūlo stipendijas pagal poreikį, kai padengiama dalis mokslų kainos. Taip pat yra stipendijos, skiriamos talentingiems, nepaprastai gabiems studentams, bet jomis apmokamas tik mokslas. Be to, dauguma studentų dirba vasaromis, mokslo metų eigoje.

Tradiciškai studentai skolinasi iš tėvų, giminių, bankų, vyriausybės. Prisiskolina įvairiai. Beje, dailės studentai moka mažiau negu būsimi inžinieriai, daktarai, teisininkai, bet baigę mokslus pastarieji daugiau uždirba ir greičiau grąžina paskolas.

VEIDAS: Jūsų Arizonos valstijos universiteto prezidentas Michaelas Crow iškėlė Naujojo Amerikos universiteto idėją. Kas tai yra, jūsų manymu?

K.P.Ž.: Kaip sako prezidentas M.Crow: „Mes norime būti apibūdinti ne tais studentais, kuriuos atmetame, bet tais, kuriuos priimame.“ Manyčiau, kad siekiama suteikti galimybę kuo didesniam skaičiui abiturientų tapti universiteto studentais. Prezidentas kalba apie tai, kad reikia priimi kuo daugiau studentų, tai yra suteikti jiems galimybę gauti aukštesnį išsilavinimą. Bet įstojęs studentas privalo įrodyti, kad yra vertas aukštojo mokslo diplomo.

Taip kiekvienam, nepaisant kilmės, suteikiama galimybė gauti universitetinį išsilavinimą, jei jis yra gabus ir sugeba išlaikyti egzaminus. Nėra kažkokių kvotų. Svarbiausia – durys nėra uždaromos.

Šiemet pas mus, Arizonos valstijos universitete, studijuoja apie 82 tūkst. studentų.  Stipriausi Anglijos ir JAV universitetai – Oksfordas, Kembridžas, Sorbona, Harvardas – apsiriboja maždaug 20 tūkst. studentų, Heidelbergo ir Niujorko Kolumbijos universitetuose yra apie 30 tūkst. studentų. Yra mažesnių, pavyzdžiui, Masačusetso technologijos instituto ir Kalifornijos technologijos instituto (atitinkamai 11 ir 2 tūkst. studentų) specializacija – griežti mokslai. Mokslo kokybė juose ypatinga. Apie 80 Nobelio laureatų vienu ar kitu būdu siejasi su Masačusetso technologijos institutu, per 30 laureatų – su Kalifornijos technologijos institutu.

VEIDAS: Lietuvoje kalbama apie tai, kad aukštojo mokslo diplomas nuvertėjo, ir bet kas be didelių pastangų gali tapti bakalauru, bet po to yra priverstas važiuoti į Norvegiją ar Angliją indų plauti. Šiuo metu Lietuvoje yra apie dvi dešimtis universitetų…

K.P.Ž.: Tai, žinoma, kad Lietuvoje universitetų per daug. Lietuvoje turėtų būti apie tris keturis universitetus. Maždaug vienas universitetas vienam milijonui žmonių. Pavyzdžiui, Arizonoje yra 6 mln. žmonių ir trys rimti universitetai. Dabar Lietuvoje gyventojų skaičius mažėja, tai turėtų likti tik pustrečio universiteto.

Nesu pirmas manantis, kad universitetai ir akademijos tame pačiame Lietuvos mieste turėtų vienyti jėgas, jungtis į konsorciumą. Taip daryta Paryžiuje, ir rezultatai – labai geri.

JAV gyvena apie 320 mln. gyventojų ir yra apie 2,5 tūkst. universitetų. Jie siūlo bent ketverių metų bakalauro studijas, kiti – dar magistrantūrą ir doktorantūrą. Panašus skaičius siūlo tiktai dvejų metų programas, kurios teikia sertifikatus ar diplomus. Tie studentai gali įstoti į universitetus, kuriuose dar bent dvejus metus truks įgyti bakalaurą.

Kitaip nei Lietuvoje, Amerikoje universitetai, akademijos ir mokslo institucijos nedygsta kaip grybai po lietaus. Jų steigimą griežtai akredituoja valstybinės ir mokslo įstaigos. Universiteto vardas tinka tik institucijoms, kurios pajėgios rengti magistrus ir doktorantus. Turi būti kritinė profesūros masė, biblioteka, laboratorijos ir t.t. Pasaulinė patirtis rodo, kad maždaug 10 tūkst. studentų ir apie 500 dėstytojų jau gali sudaryti pakankamą kritinę masę stipriam universitetui. Žinoma, kitas reikalas yra koledžas, kuriame dėstomas ribotas skaičius studijų šakų ir kuris rengia vien bakalaurus.

Be to, Amerikoje universitetai nuolat tikrinami, kad išlaikytų savo veiklos licencijas. Tikrinamas personalas, dėstymo ir darbų kokybė. Pavyzdžiui, architektūros mokyklas kas penkerius metus aplanko komisija. Iš kitų vietovių atvyksta du architektai, du dėstytojai, du studentai. Jiems skiriamas kabinetas ir jie visą savaitę tikrina fakultetą, studijų programas, studentų projektus ir jų veiklos rezultatus. Jei komisijos įvertinimas neigiamas, tuomet mokslo įstaiga netenka akreditacijos ir studentų. Taip prieš keletą metų nutiko architektūros mokyklai San Diege.

Veikia ir tam tikri filtrai, atsijojantys negabius studentus, – tai valstybiniai egzaminai tiek po mokyklos, tiek norint įstoti į magistrantūrą. Kitas pavyzdys – baigus visus kursus ir seminarus duodama šešeri septyneri metai disertacijai parašyti. Apie pusę JAV doktorantų, pradėję rašyti disertacijas, jų neužbaigia…

Taip bandoma išvengti aukštojo mokslo devalvacijos.

Beje, Amerikoje taip pat kalbama, kad aukštojo mokslo kokybė dabar yra „atskiesta“, palyginti su tuo, kas buvo anksčiau.

VEIDAS: Ar pastebite skirtumų tarp JAV ir Lietuvos akademinės bendruomenės?

K.P.Ž.: Sunku pasakyti. Vytauto Didžiojo universitete, kaip ir šiame Arizonos valstijos universiteto Architektūros fakultete, mes labai gerai sugyvenome. Bet, tarkim, greta esančiame pastate Menų fakultetas pjaunasi tiesiogine žodžio prasme, vieni kitiems kiša koją. Anksčiau dėsčiau viename universitete Los Andžele, tai ten irgi buvo frakcijos, kurios priešinosi viena kitai, o pasekmė – visiška fakulteto stagnacija.

Kito universiteto Los Andžele Meno istorijos fakultete stojantiesiems buvo tiesiai pasakoma, kad dėstytojai yra marksistai ir meno istorija bus dėstoma pagal marksizmą. Nepatinka – nestok.

Dar kitus universitetus uzurpuoja tam tikra grupė, kuri samdo vien savo tautiečius. Vienoje žymioje architektūros mokykloje daugumą dėstytojų sudarė argentiniečiai, kurie palankūs Argentinos studentams. Floridoje viename universitete Architektūros  fakulteto susirinkimai vyksta ispanų kalba, nes dauguma dėstytojų yra ispanakalbiai.

VEIDAS: Lietuvoje madinga bėgioti per kelis universitetus, kai vienas dėstytojas dėsto keliose aukštosiose mokyklose…

K.P.Ž.: Taip, kaip žiurkės labirinte. Jie neturi jokio pastovumo.

VEIDAS: O ar Amerikoje egzistuoja tokia praktika, kad dėstytojai dirbtų per kelis universitetus?

K.P.Ž.: Kai kurie taip daro, ypač dvejų metų akademijų atveju. Priklauso nuo miesto dydžio ir kiek ten koledžų ar universitetų. Pas mus, pavyzdžiui, yra dėstytojas, kuris kiekvieną savaitę skraido iš Los Andželo, bet tai daro ne dėl finansinių motyvų, o iš malonumo.

Bėgiojimas tarp universitetų – tikrai prastas būdas dėstyti. Negali susikaupti. Pavyzdžiui, mano studentai visada žino, kur aš esu, ir gali ateiti pasikonsultuoti.

Be to, visu etatu dirbantis dėstytojas turi dėstyti nustatytą skaičių valandų. Aš dėstau du kursus, tai yra apie šešias valandas per savaitę. Tada dar prisideda pasirengimas paskaitoms, fakulteto, universiteto komitetų ir senato susirinkimai. Fakulteto nariai daro įstojančių studentų atranką, skirsto stipendijas, atrenka dėstytojus, sukuria akademines programas,  kasmet vertina kolegas profesorius. Šalia viso to dėstytojas taip pat turi atlikti tyrimus savo srityje, publikuoti rezultatus straipsniuose ir knygose, dalyvauti ir pristatyti tyrimus konferencijose.

Dėstytojas gali geriau atrinkti būsimą magistrantūros studentą negu klerkas ar administratorius. Taip pat ir su kandidatais į dėstytojus. Pavyzdžiui, per visą Ameriką paskelbę istorijos dėstytojo darbo vietos pasiūlymą dažniausiai sulaukiame 30–40 kandidatų. Atrenkame penkis, juos pakviečiame atvykti. Jie praleidžia kokią savaitę, su jais nuolat susitinkame, bendraujame, o tada pateikiame savo pasiūlymus universiteto prezidentui.

Kai Lietuvoje dėstytojai laksto kaip žiurkės labirinte, jie nedalyvauja universiteto veikloje, neaugina jo kokybės. Jie neturi kaip kelti institucijos lygio. Dėstymas tampa tik pajamų šaltiniu.

VEIDAS: Dėstytojai Lietuvoje bėgioja ne dėl to, kad jiems patinka toks „sportas“, bet dėl finansinio aspekto. Ar Amerikoje apsimoka daryti akademinę karjerą?

K.P.Ž.: Priklauso nuo srities. Jei esi šokio arba aktorystės dėstytojas, tau mokės mažai, nebent dar vakarais turėsi kokį studentų teatrą. Bet jei dėstai teisę, verslą, fiziką, inžineriją, mediciną, tai su keliolikos metų patirtimi tose srityse alga gali viršyti 100 tūkst. dolerių per metus. Tad apsimoka.

Pradedantysis instruktorius gauna 40–30 tūkst. dolerių per metus. Tai nėra labai daug, bet užtenka. Diplomuoti doktorantai gali pradėti nuo 60 tūkst. dolerių per metus.   Daug priklauso nuo mokslo srities, gyvenvietės ir universiteto resursų. Normaliai alga keliama keliais procentais kasmet, žinoma, išskyrus recesijas.

VEIDAS: Kaip iš už Atlanto atrodo Lietuvos universitetai? Ar leistumėte ten studijuoti savo sūnui?

K.P.Ž.: Aš ten leisčiau vasaroms pasimokyti lietuvių kalbos.

VEIDAS: Bet ne architektūros?

K.P.Ž.:  Architektūra atkrinta, nes jis nenori jos studijuoti. Pažįstu kelis, kurie dar sovietiniais laikais važiavo į Lietuvą studijuoti medicinos, tada grįžo čia, perlaikė egzaminus ir pradėjo karjerą. Amerikoje labai sunku ir brangu studijuoti mediciną. Leisčiau sūnui Lietuvoje mokytis medicinos, bet pirma turi baigti bakalaurą. Tada rinkdamasis magistrantūrą atsižvelgs į Lietuvos ir kitų universitetų reitingus.

Atsiminkime, kad be Europos Sąjungos paso Europoje mokytis brangu. Taip pat reikia įtraukti Atlanto perskridimo išlaidas, nes kasmet skristų kelis kartus.

Jeigu mano vaikas norėtų studijuoti verslą ar ekonomiką, aš siųsčiau jį į Londoną ar Niujorką. Jeigu žiūri į pasaulinius universitetų reitingus, viršutiniame šimtuke yra dauguma JAV universitetų. Ir gal tai nėra visai proporcinga.

VEIDAS: Kaip vertinate daug diskusijų tiek Lietuvoje, tiek Jungtinėse Valstijose keliantį aukštųjų mokyklų reitingavimą?

K.P.Ž.: Aš už reitingus, tai labai naudingas dalykas. Sūnus dabar ruošiasi stoti į universitetą, tai žiūri į lengvai internete prieinamus duomenis, kurie nurodo įstojančių studentų pažymius vidurinėse mokyklose, valstybinių egzaminų balus, klasių dydžius, stipendijų fondus, mokomų sričių įvairumą, studentų atsiliepimus, viso etato profesorių skaičių, bendrą akademinį lygį. Taip pat žiūri į statistiką, kiek baigusiųjų tam tikrą mokslo įstaigą įsidarbina per metus po baigimo ir kiek absolventai uždirba.

VEIDAS: Ar pastebite skirtumų architektūros mokslų srityje Lietuvoje ir JAV? Kuo skiriasi dėstymas, akademinis požiūris?

K.P.Ž.: Priklauso nuo universiteto. Mano fakultete dėsto architektai iš Anglijos, Italijos, Ispanijos, Vokietijos, Argentinos, Turkijos, Kinijos, Indijos. Visi tebėra savo krašto piliečiai. Kai kurie JAV universitetų fakultetai turi ar turėjo vadovą, kuris yra labai garsus bei charizmatiškas ir diktuoja šios mokslo įstaigos kryptį. Tarkim, Ilinojaus technologijos institute visi projektuoja kaip Miesas van Der Rohe ir visi nori būti mažesnės jo versijos. ~Taliesin~ mokykloje visi daro taip, kaip Frankas Lloydas Wright’as darė, nors jis seniai miręs. Pensilvanijos universitete vis dar gyvastingas mirusio guru Louiso Kahno pavyzdys.

Kitos mokyklos, tarp jų ir mūsų, padeda studentui atrasti sprendimą. Pavyzdžiui, penkiolika studentų studijoje – tai ir bus penkiolika skirtingų rezultatų. Semestro pradžioje duodamas tas pats uždavinys, o semestro gale yra penkiolika sprendimų. Svarbu ne tai, kad sprendimai skirtingi, bet koks buvo procesas, kaip jie tą rezultatą pasiekė. Su dėstytoju susitinkama per savaitę po porą valandų asmeninėms konsultacijoms. Mes žinome, kad semestro gale bus kažkas dar nematyta.

Vienas pagrindinių kriterijų, vertinant JAV universitetų kokybę, yra absolventų įsidarbinimo galimybės. Pagalba, suvedant studentą su potencialiu darbdaviu ar net rašant gyvenimo aprašymą bei motyvacinį laišką, tampa neatsiejama nuo JAV aukštojo mokslo įstaigų darbo.

Evaldas Labanauskas

Finiksas, Jungtinės Amerikos Valstijos

Studentų konkurencingumas darbo rinkoje – viena svarbiausių užduočių JAV aukštosioms mokykloms. Šis klausimas sulaukė net Baltųjų rūmų dėmesio. Šiemet planuojama pradėti JAV aukštųjų mokyklų reitingavimą federaliniu lygmeniu.

Priežastis? „Laikas nustoti finansuoti mokyklas, kurios nesukuria gerų rezultatų, ir apdovanoti mokyklas, kurios duoda naudos amerikiečių studentams ir mūsų ateičiai“, – dar 2013-ųjų vasarą pareiškė JAV prezidentas Barackas Obama.

Žinoma, šis planas sulaukė audringų diskusijų bei kritikos (beje, kritikų argumentai tokie patys kaip tų, kurie kritikuoja „Veidą“, šiam kasmet paskelbus aukštųjų mokyklų reitingą). Proceso tai nesustabdė ir Kalėdų išvakarėse JAV švietimo departamentas išplatino reitingavimo apmatus. Planuojama vertinti universitetų prieinamumą, įperkamumą ir baigusių studentų galimybes, tai yra jų įsidarbinimo bei pajamų lygį.

Pastarasis kriterijus laikomas vienu svarbiausių ir dalis perspektyvių universitetų jau seniai suprato, kad jų absolventų įsidarbinimo klausimas – tai ir aukštųjų mokyklų rūpestis. Pavyzdžiui, viena geriausių vadinamoje Jungtinių Valstijų žurnalistikos mokyklų – Arizonos valstijos universtito Walterio Cronkite’o žurnalistikos ir masinės komunikacijos mokykoje jau beveik dešimtmetį veikia Karjeros paslaugų centras.

„Mūsų tikslas – išugdyti studentus profesionalais, kiek įmanoma geriau vertinamais rinkoje“, – sako šios įstaigos vadovas Michaelas Wongas, kurį kolegos pristato kaip geriausių ryšių JAV žiniasklaidoje turintį asmenį, nes praktiškai kiekvieną dieną jis tarpininkauja tarp studentų ir jų potencialių darbdavių. Rezultatas – 96 proc. absolventų turi darbą, kai kurie jų dirba tokiose visame pasaulyje žinomose žiniasklaidos kompanijose, kaip „The New York Times“ ar CNN.

Apie Karjeros paslaugų centro veiklą, studentų ir absolventų įdarbinimą bei karjerą – „Veido“ pokalbis su M.Wongu.

VEIDAS: Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie W.Cronkite’o žurnalistikos ir masinės komunikacijos mokyklos Karjeros paslaugų centrą? Kokie yra centro tikslai, atsakomybės?

M.W.: Karjeros paslaugų centras – tai įstaiga, kuri pataria studentams karjeros klausimais. Mūsų tikslas – išugdyti studentus profesionalais, kiek įmanoma geriau vertinamais rinkoje. Studentams ir absolventams mes surandame praktikos atlikimo vietas, laisvai samdomų specialistų darbo vietas, stipendijas ir darbą ne visu etatu bei pan. Tai profesinio tobulėjimo pradžia.

VEIDAS: W.Cronkite’o žurnalistikos ir masinės komunikacijos mokykloje studijuoja apie 1,6 tūkst. studentų, o kiek žmonių dirba Karjeros paslaugų centre? Beje, kada šis centras pradėjo veikti?

M.W.: Šiuo metu mes turime tik du visu etatu dirbančius darbuotojus. Tai direktorius, tai yra aš, bei administracijos asistentas. Pats centras įkurtas 2006–2007 m.

VEIDAS: Kokia buvo Karjeros paslaugų centro įkūrimo priežastis? Kitaip sakant, kodėl tokio centro prireikė?

M.W.: Pagrindinė priežastis – padėti karjeros klausimais studentams, kurie pasirinko profesiją, susijusią su žiniasklaida.

VEIDAS: Ar centro veikla pasiteisino?

M.W.: Didžiąja dalimi – taip. Jis puikiai pasitarnauja studentams.

VEIDAS: Kiek jūsų teikiamos paslaugos sulaukia studentų dėmesio? Kiek jų kreipiasi į Karjeros paslaugų centrą?

M.W.: Manau, kad apie 80 proc. W.Cronkite’o mokyklos studentų pasinaudoja mūsų paslaugomis, o su 100 proc. turime vienokį ar kitokį kontaktą.

Kiekvienais metais mes surandame, tarpininkaujame ir nukreipiame studentus į maždaug penkis šešis šimtus praktikos atlikimo vietų. Daugelis studentų pasinaudoja galimybe atlikti daugiau nei vieną praktiką.

VEIDAS: Tiesa, kad jūs ne tik pasiūlote studentams galimas praktikos, darbo vietas, bet ir padedate parašyti jų gyvenimo aprašymus bei motyvacinius laiškus?

M.W.: Taip, mes peržiūrime jų gyvenimo aprašymus, motyvacinius laiškus, patariame, kaip geriau juos parašyti, ir nukreipiame studentus tiesiai pas potencialius darbdavius.

VEIDAS: Su kokiais didžiausiais sunkumais susiduria JAV studentai, ieškodami darbo? Dėl ko jie konkrečiai kreipiasi ir prašo Karjeros paslaugų centro pagalbos?

M.W.: Dažniausiai studentai net neįsivaizduoja, kur ir kaip ieškoti darbo. Be to, jų gyvenimo aprašymai dažnai būna parengti labai neprofesionaliai.

VEIDAS: O kokias dažniausiai klaidas daro studentai, ieškodami darbo?

M.W.: Dažnai studentai klaidingai bando pretenduoti į per aukštą pagal savo turimą patirtį lygmenį. Pavyzdžiui, turėdami tik studijų patirties, jie tikisi įsidarbinti didžiosiose žiniasklaidos priemonėse Los Andžele, Niujorke ar Finikse. Mes jiems patariame pradėti nuo mažesnių įmonių ir savo darbu nusitiesti kelią į dideles rinkas.

VEIDAS: Ar tokie karjeros paslaugų centrai, kaip W.Cronkite’o mokykloje, veikia ir yra populiarūs kituose Jungtinių Valstijų universitetuose?

M.W.: Taip, pavyzdžiui, kitos JAV žurnalistikos mokyklos turi karjeros paslaugų departamentus, ir galiu pabrėžti, kad su kur kas didesniais darbuotojų ištekliais.

VEIDAS: Jei kalbėtume apie Lietuvą, mūsų šalyje viena didžiausių problemų – universitetą baigusių studentų nesugebėjimas integruotis į darbo rinką, paprastai sakant, susirasti darbą pagal aukštojoje mokykloje įgytą specialybę. Ar tokia problema egzistuoja ir Jungtinėse Valstijose? Tai yra ar universitetą baigęs asmuo gali būti tikras, kad ras darbą?

M.W.: Nėra jokių garantijų, kad kiekvienas universiteto absolventas gaus darbą. Vis dėlto mūsų atliktos apklausos rodo, kad 2009–2013 m. net 96 proc. buvusių W.Cronkite’o žurnalistikos ir masinės komunikacijos mokyklos studentų susirado darbą. 76 proc. jų įsidarbino žiniasklaidoje.

VEIDAS: Tai JAV universitetai stebi ir skaičiuoja, kiek jų absolventų susiranda darbą? Kiek tai svarbu universitetams?

M.W.: Taip, universitetai tai daro ir jiems tai itin svarbu. Universitetai naudoja šiuos statistinius duomenis savo rinkodarai ir kitais jiems svarbiais aspektais.

VEIDAS: Grįžkime prie studentų. Viešoje erdvėje netyla kalbos apie dabartinę Y kartą ir tam tikras problemas, su kuriomis dėl jos susiduriama. Pavyzdžiui, Lietuvoje darbdaviai linkę skųstis, kad Y kartos atstovai nėra atsakingi, nori gauti viską iš karto, bet neįdėję didelių pastangų…

M.W.: Tokia diskusija vyksta ir Jungtinėse Valstijose. Tiksliau, kalbama, kaip efektyviai valdyti, vadovauti Y kartos darbuotojams. Daugelis Y kartos atstovų linkę bendradarbiauti įgyvendinant bendrus projektus. Jie yra puikiai įsisavinę technologijas, bet kartu dažnai būna išsiblaškę. Jiems reikia labai gero vadovo.

VEIDAS: Jūs jau maždaug tris dešimtmečius dirbate W.Cronkite’o žurnalistikos ir masinės komunikacijos mokykloje ir nuolat bendraujate su studentais. Koks jūsų įspūdis apie dabartinę kartą? Kokia yra studentų motyvacija, gebėjimai, palyginti su ankstesnėmis kartomis?

M.W.: Mūsų studentai labai vertinami rinkoje. Jie gauna puikų išsilavinimą puikioje mokslo įstaigoje. Jie išmoksta naudotis multimedija ir įgauna labai naudingų bei įvairiapusių įgūdžių. Įvairialypės praktikos bei įtraukiančios mūsų profesinės programos padeda jiems pasirengti profesionaliai karjerai.

Dauguma mūsų studentų labai motyvuoti ir konkurencingi rinkoje. Žinoma, kaip ir kiekvienoje didelėje grupėje, ir mūsų mokykloje atsiranda vienetų, kurie, deja, nėra tokie motyvuoti.