Evelina Lazauskaitė, rodos, niekuo nesiskiria nuo kitų studentų. Vos dvidešimt trejų jauna mergina šiuo metu vis dar kremta komunikacijos mokslus Vilniaus universitete. Tiesa, pastaraisiais metais ji ten retas svečias – prieš pusantrų metų pagal mainų programą išvykusi mokytis į Pietų Korėją, Evelina vis dar viena koja egzotiškoje Azijoje. Tik šiuo metu viename didžiausių metropolių – Seule – ją laiko ne mokslai, o darbas.
Ina Puzakinaitė, euroblogas.lt
Patirtį, medžiojant svajonių darbą svečioje šalyje, Evelina drąsiai galėtų vadinti vienu dideliu nuotykiu. Savo sėkmės istorija pašnekovė dalijasi su tinklaraščiu Euroblogas.lt.
Pradėjo nuo profesinių praktikų
Pagal dvišalę mainų sutartį į Pietų Korėją Evelina išvyko trečiame kurse. Kaip pati sako, norėjosi išbandyti jėgas ir padaryti kažką daugiau nei „Erasmus“ studijos Europoje.
Paradoksalu, tačiau du mano kurso draugai gavo darbus registratūroje ir restorane, o mane paskyrė į marketingo skyrių.
„Pasirinkau Daegu miestą, kuris yra ketvirtas pagal dydį Pietų Korėjoje. Universiteto programa labiausiai atitiko mano studijas, todėl ilgai nedvejojau. Pradėjusi mokslus supratau, kad su krūviu tikrai susitvarkysiu, tad labiau sukau galvą, kaip užsidirbti pragyvenimui. Studijos ir bendrabutis man nekainavo, tačiau pragyventi pajamų vis tiek trūko. Tad dar kai pirmąjį semestrą reikėjo atlikti praktiką, pati susiradau apmokamą darbo vietą. Tai buvo odontologijos klinikų tinklas, kuris ieškojo žmogaus, dirbsiančio marketingo skyriuje. Man labai pasisekė, nes jie glaudžiai bendradarbiavo su Lietuvos garbės konsulatu ir kartu vystė įvairius mokslinius tyrimus. Mano užduotys dažniausiai būdavo susijusios su įvairiais komunikaciniais klausimais ir, kadangi buvau lietuvė, pagalba kompanijai tikrai pravertė“, − prisiminimais dalijasi pašnekovė.
Tris mėnesius trukusi praktika ne tik praplėtė Evelinos žinias, bet ir suteikė daugiau pasitikėjimo. Antrąjį semestrą mergina nusprendė nesnausti ir šįkart, ieškodama praktikos vietos, išdrįso aplikuoti į šalies sostinę – Seulą.
Tai buvo išties geras laikas, gaudavau ne tik atlyginimą, bet ir visus viešbučio malonumus: atskirus apartamentus, pilną maitinimą.
„Skelbimas, kurį radau naršydama po darbo pasiūlymus, nepriminė praktikos. Tai buvo tarptautinė viešbučių kompanija „Novotel“. Jie ieškojo pagalbininkų restorane ir registratūroje. Tačiau darbo pokalbio metu vadovui pasakiau, kad nenorėčiau to daryti, nes tai niekaip nesisieja su mano studijomis. Drąsiai pareiškiau, kad ieškau patirties komunikacijos skyriuje. Paradoksalu, tačiau du mano kurso draugai gavo darbus registratūroje ir restorane, o mane paskyrė į marketingo skyrių. Tad tris mėnesius sėkmingai darbavausi vos su vienu marketingo skyriaus vadovu“, − ryžtingai pasakoja Evelina.
Pasak jos, didelių iššūkių naujos pareigos nesuteikė, darbas vykdavo gana sklandžiai, visus informacinius tekstus ji ruošdavo anglų kalba, o kilus vietinėms problemoms pagelbėdavo viešbučio vertėjas.
„Po trijų mėnesių apmokamos praktikos dar mėnesį į Seulą važinėdavau iš Daegu, nes „Novotel“ vyko nemažai konferencijų ir renginių, kurių metu reikėdavo padėti. Tai buvo išties geras laikas, gaudavau ne tik atlyginimą, bet ir visus viešbučio malonumus: atskirus apartamentus, pilną maitinimą. Tačiau ilgainiui supratau, kad norėčiau dar labiau plėsti savo žinias, todėl likti šiame darbe ilgiau neketinau – tikslas buvo ieškoti toliau.“
Darbas vietinėje kompanijoje paliko slogų įspūdį
Artėjant mokslo metų pabaigai, Evelina jau buvo išsiuntusi, kaip pati sako, turbūt šimtą gyvenimo aprašymų įvairioms kompanijoms. Paklausta, kaip atrodo darbo pokalbis Pietų Korėjoje, Evelina ima šypsotis.
Tai buvo baisiausia, ką patyriau Korėjoje. Nenormalus tempas ir milžiniškas krūvis, absurdiškos užduotys ir nesuvokiama darbo aplinkos kultūra.
„Ten niekada nežinosi, ko tikėtis. Būna, kad pasikviečia į kabinetą ir kalbina dešimt žmonių, būna vadinamieji „business club“ (liet. verslo klubų) susitikimai, tačiau, kiek teko girdėti, verslininkai ten renkasi ne vien apie reikalus kalbėtis, o labiau atsipalaiduoti. Bet kai gegužės mėnesį sulaukiau kvietimo atvykti į Seulą, darbo pokalbis vyko turkų restorane. Nežinau, ar sėkmė mane lydi, ar tiesiog moku save tinkamai pristatyti, bet be didelio vargo gavau darbą viešųjų ryšių bendrovėje, kuri teikia savo paslaugas aukštųjų technologijų kompanijoms, įsikūrusioms Silicio slėnyje.
Ir turiu pripažinti, tai buvo baisiausia, ką patyriau Korėjoje. Nenormalus tempas ir milžiniškas krūvis, absurdiškos užduotys ir nesuvokiama darbo aplinkos kultūra. Išsekau fiziškai ir emociškai, teko pradėti vartoti vaistus nuo nemigos. Kai po keturių mėnesių dėl atlyginimo išmokėjimo teko kreiptis į Darbo ministeriją Seule, supratau, jog tai paskutinis taškas. Savo noru palikau darbo vietą ir daviau sau mėnesį susirasti naują iššūkį.
Po šios patirties labai aiškiai susidėliojau prioritetus – pagrindinis tikslas buvo susirasti ne korėjiečių kompaniją, o tokią, kuri dirbtų su Europos rinka ir būtų bent kiek artimesnė mano mentalitetui. Tąsyk ėmiau žvalgytis ir aplikuoti į tokias pozicijas, kurios iš tiesų būtų man įdomios. Todėl gyvenimo aprašymus siunčiau įvairioms renginių organizavimo firmoms, prodiuserinėms kompanijoms,startupams ir panašaus profilio darbdaviams“, – pasakoja pašnekovė.
Klaidingu adresu išsiųstas CV padėjo susirasti naują darbą
Jau kitą dieną buvau vakarėlyje, o vos penkiolika minučių trukęs pokalbis su vadovu garantavo man darbą.
„Kartą sulaukiu laiško, kuriame nepažįstamas vyras iš Australijos parašė, jog firma, į kurią aplikuoju, jau keletą metų yra nutraukusi savo veiklą Pietų Korėjoje. Šiuo metu jis gyvena Australijoje ir mielai padėtų, jei tik žinotų, ko man reikia. Paaiškinau situaciją ir maniau, jog visos kalbos tuo ir baigsis. Tačiau atkaklus nepažįstamasis ne tik pradėjo rodyti dėmesį „Facebook“, bet dar ir pasidalino mano „Linkedin“ profiliu su 500 žmonių. Pasirodo, vienas jų buvo dabartinis mano bosas, kuris pasiūlė susitikti ir pasikalbėti apie darbo galimybes jo kompanijoje „Accelerate Korea“. Ši firma reguliariai organizuoja vadinamuosius pobūvius po darbo – „Drink entrepreneurs“, kur pradedantieji ir jau pažengę verslininkai susirenka kartu praleisti laiką. Dažnai tokių susitikimų metu yra ne tik atsipalaiduojama, bet ir keičiamasi kontaktais, dalinamasi patirtimi. Taigi, jau kitą dieną buvau vakarėlyje, o vos penkiolika minučių trukęs pokalbis su vadovu garantavo man darbą“, – prisiminimais dalinasi Evelina.
Tiesa, klausimas, kuris vis dar nedavė ramybės, buvo jos viza. „Pasakiau, kad mano viza jau eina į pabaigą, tačiau čia mane ir vėl lydėjo sėkmė. Vadovas Karlas paaiškino, jog programa „Accelerate Korea“ priklauso Olandijai, kur oficialiai šiuo metu esu įdarbinta. Kas tris mėnesius mane išsiunčia į verslo susitikimus, − jau teko lankytis Vietname ir Japonijoje, – tokiu būdu mano viza prasitęsia. Iš dalies taip yra apeinamas įstatymas, tačiau viskas legalu. Norint gauti darbo vizą Korėjoje, reikia turėti bakalauro diplomą. Dėl to šiuo metu grįžau į Lietuvą ir noriu kuo greičiau baigti reiklus su universitetu. Tikiuosi, kad į Korėją grįšiu laikydama rankose diplomą“, – šypsosi Evelina.
Paklausta, kaip atrodo tipinė jos darbo diena ir ar nepatiria ryškių kultūrinių skirtumų, Evelina negaili pagyrų dabartinei savo darbovietei.
Mano mąstymas ir sprendimai vis tiek skiriasi nuo vietinių, korėjiečių, todėl jų rinkai dirbti sunkiau, o štai su europiečiais jaučiuosi sava.
„Pirmiausia, labai džiaugiuosi, kad įmonė veikia europiniu lygmeniu. Mano bosas Korėjoje yra kilęs iš Olandijos, o kita vadovė dirba Vokietijoje. Esu tarsi šių dviejų šalių jungtis, daugiausia užsiimu viešaisiais ryšiais, administruoju socialines medijas. Prireikė poros mėnesių, kol suvokiau akseleravimo programų esmę, tačiau dabar jaučiuosi komfortabiliai. Manau, mano mąstymas ir sprendimai vis tiek skiriasi nuo vietinių, korėjiečių, todėl jų rinkai dirbti sunkiau, o štai su europiečiais jaučiuosi sava. Iš esmės dirbame beveik nuolatos, darbas nevyksta nuo 8 iki 17 valandos, jis vyksta tada, kai reikia. Darbo krūviai tikrai ne menki, bet kol kas susitvarkau.“
Ateities planuose – darbo galimybė Lietuvoje
Šiuo metu Evelina įnikusi rašyti bakalaurinį darbą, tačiau tuo pačiu dirba ir nuotoliniu būdu. „Esu darboholikė, tačiau šis tempas vargina. Keliuosi labai anksti ryte, kad prisiderinčiau prie Korėjos laiko zonos ir spėčiau sutvarkyti užduotis. Dabar mano vadovybė yra suinteresuota, jog surasčiau partnerių ir čia, Baltijos šalyse, todėl netrukus darbo turėsiu dar daugiau. Tačiau tokio varianto, jog gyvenu čia, o dirbu ten – nesvarstau“, – prisipažįsta pašnekovė.
Paklausta, kaip įsivaizduoja save po keleto metų, Evelina susimąsto: „Manau, jog idealiausia būtų dirbti pačiai sau ir būti ne samdine, o samdytoja. Tačiau suprantu, jog tam reikia sukaupti nemažai patirties, ką šiuo metu iš visų jėgų ir darau. Pasvajoju, jog ateityje įkursiu savo startupą. Ir nežinau, ar visą gyvenimą ketinu blaškytis po pasaulį.
Viskas priklauso nuo tavo požiūrio ir užsispyrimo siekiant tikslo. Reikia daug dirbti, norint kažką įrodyti.
Savo patirtį norėčiau įdarbinti ir Lietuvoje, į tokią galimybę tikrai nespjaunu. Net kai visi šneka, kad Lietuvoje jaunam žmogui yra sunku susirasti darbą, aš su tuo visai nesutinku. Viskas priklauso nuo tavo požiūrio ir užsispyrimo siekiant tikslo. Reikia daug dirbti, norint kažką įrodyti. Negalvokit, kad Korėjoje man viskas rožėmis klota – turiu taikytis prie jų tempo. Ta tauta – darboholikai, kurie įnikę į darbus tiek, kad atsipalaiduoti, rodos, padeda tik alkoholis. Nenuostabu, kad savižudybių skaičius ten viršija bet kokias ribas. Pinigai ir karjera tiek įaugę vietiniams į kraują, kad pamirštamos svarbiausios vertybės ir pasiduodama depresijai. Todėl esu nesyk garsiai sakiusi − padirbęs Korėjoje išgyvensi bet kur“, – pokalbį apie darbų medžioklę baigia Evelina.
Loading ...