Premjeras Algirdas Butkevičius negalėjo dalyvauti tiesioginėje nacionalinio transliuotojo televizijos laidoje, nes kandidatuoja rinkimuose, naujienų portalas lyg ir neturėjo rašyti apie visuomenės apklausų rezultatus ir aiškintis partijų populiarumo priežastis, nes tai – paslėpta politinė reklama. Bent jau taip teigia Vyriausioji rinkimų komisija (VRK). Ir paslėptos, ir juokingos, ir įkyrios politikų reklamos per šią kampaniją kaip niekada anksčiau daug yra ir feisbuke. Kada VRK imsis nurodinėti Markui Zuckerbergui?

 

Gabija SABALIAUSKAITĖ

 

Geroji feisbuko vertybė yra laisvė vartotojui susidėlioti tokį turinį, kokį jis nori gauti: bendrauji su draugais, su kuriais nori; ko matyti nenori – paslepi; nenori politikų brukamos reklamos – nedraugauji su jais, o jei ir iššoka kokia reklama, žadanti kiekvienam po naują butą ar medį, supranti, kad už jos rodymą sumokėta kompanijai „Facebook“, ir nekreipi dėmesio (pažymėta žodeliu sponsored).

Labiau erzina reklama ten, kur nesitikėtum jos rasti. Kai kurie vartotojai pasipiktino, kad jų prenumeruojamoje paskyroje apie Kauno miesto naujienas atsirado nufilmuotas eksperimentas, kaip įsigyti alkoholio pažeidžiant visas įmanomas taisykles, ir kvietimas diskutuoti: „Ar jau esame pasirengę realiems prekybos alkoholiu pokyčiams, o ne nieko nekeičiančiam „vaidinimui“, kuris šiuo metu vyksta prekybos centruose, kuomet dokumentų prašoma net iš senolių“. Viena vertus, gan įdomus klausimas ir gerai iliustruotas, o iš tikrųjų – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos politinė reklama. Pažymėta reklama kainavo 484 eurus, tik už ją sumokėta ne „Facebook“, bet tos paskyros savininkams, kurie net įtraukti į oficialios politinės reklamos skleidėjų sąrašą.

Jei nepastebite politikų lauko reklamos, nematote jų klipų per televizorių ir atrodo, kad rinkimai apskritai nevyksta, ateikite į feisbuką. Socialdemokratai transliuoja tragikomišką siaubo filmo parodiją, rinkėjui sapnuojasi grėsmingos kregždės ir naktinė mokesčių reforma, Darbo partijos kandidatė rimtu veidu svarsto, kodėl vyrai neša moterų rankines ir klausia: „Ką tju?“, Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija Vijūnėlės dvaro fone traukia dainą apie mafiją.

Prieš šiuos Seimo rinkimus reklamos feisbuke gerokai daugiau nei prieš 2015-ųjų savivaldos rinkimus. Tuomet reklamą feisbuke esą pirko tik keturios partijos ir vienas visuomeninis rinkimų komitetas. Prieš 2012-ųjų Seimo rinkimus tokios reklamos, jei tikėtume partijų ataskaitomis, nepirko niekas. Ekspertai sutaria, kad jau nebeliko partijų, ignoruojančių feisbuką.

Socialinių tinklų rinkodaros agentūros „Socialus marketingas“ vadovas Arijus Žakas tokį politikų pasidavimą į feisbuką vadina invazija. Vis dėlto feisbuko jis nehiperbolizuoja ir primena, kad socialinis tinklas – tik vienas iš visų politikų naudojamų komunikacijos kanalų.

„Feisbukas, kaip komunikacijos kanalas, gali būti lygiai toks pat efektyvus arba neefektyvus kaip ir bet kokia kita medija – televizija, radijas, spauda. Feisbukas politikams išskirtinis tuo, kad šis socialinis tinklas Lietuvoje turi 1,3 mln. vartotojų, o tai turbūt sudaro apie 80 proc. visų Lietuvos interneto vartotojų. Tai kanalas, kuriuo tikrai galima pasiekti labai didelę auditoriją“, – sako A.Žakas.

Štai JAV prezidento rinkimų kompanijoje kandidatų naudojami komunikacijos kanalai persistumdė iš esmės. Respublikonų kandidatas į prezidentus Donaldas Trumpas apskritai neperka reklamos televizijoje, bet pinigų socialiniams tinklams negaili: jo štabas jau vasarą buvo išleidęs 200 tūkst. dolerių grotažymei tviteryje, kurią mato visi vartotojai JAV, nusipirkti.

Lietuvos partijų rinkimų štabų vadovai sako, kad reklama feisbuke yra gana pigi, todėl socialiniam tinklui netaupo, leisdami pinigus kitos reklamos sąskaita. Kita vertus, donaldų trampų Lietuvoje taip pat nėra – geidžiamiausia, kaip ir brangiausia, politikų reklamos tribūna išlieka televizija.

 

M.Zuckerbergas neatrašo

Kiek partijos išleidžia reklamai feisbuke? Nežinia, nes tai esą jų vidiniai dalykai. Bet nedaug, nes reklama pigi, o tikslūs skaičiai bus pateikti kampanijai pasibaigus. Bent taip tikino daugelis „Veido“ apklaustų partijų rinkimų štabų vadovų.

To paties tikisi ir vienas iš feisbuko vartotojų, VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas. Jis primena bendrą rekomendaciją, kad politikai galėtų žymėti visą į feisbuką kraunamą reklamą, o jei už informacijos sklaidą feisbuke jie dar ir susimoka, tokią reklamą pažymėti privalo.

„Feisbuke yra įvairiausios reklamos. Viena užsakoma, mokama už jos parodymą. Pats matau daug tokios reklamos, ypač kelių partijų. Ji pažymėta, tikiuosi, kad išlaidos jai bus deklaruotos taip, kaip numato įstatymas, – sako Z.Vaigauskas. – Dar yra „savos gamybos“ reklama, kai kandidatai savo paskyrose platina kažkokią medžiagą, primena, kad kandidatuoja, prašo draugų palaikymo. Tokie dalykai nieko nekainuoja, bet esame prašę, jog ir tai būtų pažymėta kaip politinė reklama, pagaminta kandidato lėšomis, kad nebūtų įtarimų, kaltinimų pažeidimais. Žinoma, jei kandidatas  bendrauja įprastai, dalijasi įspūdžiais, rašo laiškus draugams ir staiga ims rašinėti, kad tai – galima politinė reklama, irgi atrodys keistokai. Tačiau pasitaiko, kad draugai susipyksta ir apskundžia mums. Šito, mano supratimu, nei sukontroliuoti įmanoma, nei tai būtų labai korektiška.“

Paprastai tariant, politinės reklamos skelbimo socialiniame tinkle taisyklės yra miglotos, o atskirti reklamą gali būti dar sudėtingiau.

Z.Vaigauskas pripažįsta, kad visos reklamos feisbuke nesužiūrėsi, todėl reikės pasitikėti vien partijų deklaracijomis, nes nei „Facebook“, nei „Google“ tokių duomenų neteikia.

Dar šių metų pradžioje VRK žadėjo kreiptis į šias bendroves, kad galėtų gauti informacijos apie su jų pagalba besireklamuojančius Lietuvos politikus. VRK iš tikrųjų prisiruošė parašyti laišką, tik kad jokio atsakymo. „Kreipėmės, rašėme laiškus, bet realių atsakymų nesulaukėme“, – sako Z.Vaigauskas ir patikslina, kad iš „Facebook“ negavo apskritai jokio atsakymo.

„Jei feisbuke pasirodytų apmokėta, bet nepažymėta reklama, turėtume atlikti tyrimą. Esu įsitikinęs, kad „Facebook“ gerbtų Lietuvos įstatymus ir praneštų, ar ta reklama apmokėta, kas ją apmokėjo, – VRK pirmininkas. – Kai turėtume problemą, reikėtų ieškoti būdų, kaip ją išspręsti.“

Jis patikina, kad VRK, jei jau užsimotų vėzdu už nepažymėtą reklamą, tikrai baustų ne M.Zuckerbergą, bet partiją.

Pasirodo, vien už kandidatų „palaikinimą“ rimtų nuobaudų galėjo sulaukti ir keli rinkimų komisijų nariai. „Vienas ir į teismą žadėjo kreiptis. Pagal įstatymą, komisijos narys negali vykdyti rinkimų agitacijos, ir jei jis pradeda „laikinti“ kandidatus, žinutes siuntinėti, mūsų supratimu, jis užsiima netinkama veikla. Svarstomas narys bandė įrodyti, kad „laikinimas“ nėra politinė reklama, bet komisija vieningai nusprendė, kad toks elgesys netinkamas priesaiką davusiam komisijos nariui. Kaip juo gali pasitikėti rinkėjas?“ – stebisi Z.Vaigauskas.

Pats VRK vadovas tarp feisbuko draugų turi ir politikų, bet dabar dėl 5 tūkst. draugų limito nebegali priimti naujų žmonių. Šis feisbuko vartotojas politikų prašymų dalytis jų reklaminiais pažadais sako nesulaukiantis: „Žino, kad tai beprasmiška. Išmesčiau iš draugų.“

 

Kiek politikų pinigų feisbuke?

Pagal VRK pateiktas partijų ataskaitas, per 2015-ųjų savivaldos rinkimų kampaniją feisbuke besireklamavusios partijos išleido apie 11 tūkst. eurų, o ten reklamavosi tik keli dalyviai: Liberalų sąjūdis (LS), Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), visuomeninis rinkimų komitetas „Alytaus piliečiai“, partija „Lietuvos sąrašas“, Lietuvos žaliųjų partija.

Žinoma, jei ataskaitoje partija ir prisipažįsta, kad reklamavosi feisbuke, ji gali nurodyti tik tuos pinigus, kuriuos už reklamą sumokėjo iš kampanijos sąskaitos, bet kiek iš viso nupirkta reklamos ir kas už ją sumokėjo – neaišku. Jei tikėtume VRK pateikiamomis politinių kampanijų išlaidų ataskaitomis, 2012 m. Seimo rinkimuose partijos apskritai nesireklamavo nei feisbuke, nei „Google“. Tiesa, jei šią paslaugą partija perka iš reklamos agentūros, „Facebook“ pavadinimo ataskaitoje gali ir nebūti.

Taigi neįmanoma suskaičiuoti, kiek pinigų už politinę reklamą sumokama „Facebook“ ar „Google“ bendrovėms. A.Žakas patvirtina, kad tokių duomenų nėra, „Facebook“ jais nesidalija, o štai VRK politinės reklamos stebėjimo sistema, kuri lyg ir galėtų tai apskaičiuoti, buvo sukurta ir tebėra taikoma tik trims medijoms.

„VRK stebi reklamą spaudoje, televizijoje ir radijuje. Tarkime, jei vykdant politinę kampaniją feisbuke VRK reikia nurodyti, koks buvo jos tiražas, tai mažų mažiausiai absurdiška. Matyt, reikia veikti pagal tokią sistemą, kokia yra sukurta. „Facebook“ neskelbia duomenų apie tai, kas, kiek išleidžia, bet natūralu, kad pasiekti rezultato neišleidus pinigų nėra įmanoma“, – apibendrina A.Žakas.

Kiek politikams kainuoja brukti feisbuko vartotojams savo reklamą apie geresnį rytojų? A.Žakas skaičiuoja, kad pasiekti tūkstantį žmonių kainuoja vidutiniškai du eurus. Tačiau neužtenka, kad informaciją žmogus pamatytų vos vieną kartą, reikėtų jo dėmesį patraukti 6–8 kartus. Vadinasi, toks kontaktas su tūkstančiu feisbuko vartotojų kainuoja 16–20 eurų. Galima spėti, kad partijų auditorijos yra gerokai didesnės.

„Tačiau tai nėra televizijos reklama, kai džiaugiamasi, kad parodytas tam tikras skaičius reklamos klipų. Feisbuke rezultato negarantuoja vien tas faktas, kad pasiekėme žmones, nes skirtingai auditorijai siunčiame skirtingą žinutę, skirtinga žinutė turi skirtingą atoveiksmį“, – priduria A.Žakas.

Todėl jis sako sunkiai įsivaizduojantis, kad politinės kampanijos metu politikas vienas galėtų susitvarkyti su informacijos srautu feisbuke. Jei užsiimtų šiuo kanalu vien savo jėgomis, fiziškai neturėtų laiko jokiam kitam darbui.

 

Vienam politikui – 1,94 mln. valandų laiko

Liepą suskaičiuota, kad respublikonų kandidatas D.Trumpas socialiniuose tinkluose buvo paminėtas jau 129,7 mln. kartų, jo varžovė demokratų kandidatė Hillary Clinton – 37,3 mln. kartų. Vartotojai skaitydami D.Trumpo turinį socialiniuose tinkluose praleido 1,94 mln. valandų, H.Clinton – 630 tūkst. valandų.

Lietuvoje, kai feisbukas „neapskaitomas“, lieka labai primityvi statistika, kai jau kurį laiką virtualių sekėjų minias bandoma prilyginti aktyviems rinkėjams, nueinantiems iki balsadėžių. Pagal šią primityvią statistiką, daugiausiai šansų rinkimuose tebeturi liberalai, socialdemokratai  – tiek pat kiek valstiečiai, konservatoriai – tiek pat kiek „darbiečiai“.

Komunikacijos socialiniuose tinkluose ekspertas A.Žakas sako, kad svarbiausia yra suprasti, kaip veikia feisbukas, ir skirti tam nemažai išteklių. Pasak jo, labai dažnai politikai prabunda tik prieš rinkimus, „atkomunikuoja“ ir dingsta, manydami, kad sulauks sėkmės, bet viskas gerokai sudėtingiau.

„Jei politikas eina į televizijos laidą, jis supranta, kad turi jai pasiruošti, nes gali sulaukti įvairių klausimų. Tas pats yra ir feisbuke, tik jame klausimai krinta kaip iš gausybės rago, o atsakymus į juos žmonės nori gauti iškart, – aiškina A.Žakas. – Dažnai tai neįvertinama, todėl pasitaiko, kad politikai, kažkur išgirdę, kad dabar jau tikrai turi ką nors daryti feisbuke, greičiau pakenkia sau, nei padeda. Tiems, kurie turi sekėjų gvardiją, pranešti savo žinutę lengviau, bet tiems, kurie ir šiaip nėra socialūs, socialiniai tinklai turbūt tik trukdo.“

„Socialaus marketingo“ vadovas primena, kad socialiniai tinklai – tik vienas iš kanalų, norint pasiekti rezultatų. Tačiau jei moki juo naudotis, ir tai darai nuolat, gali pasisekti. Tai esą rodo Liberalų sąjūdžio sėkmė iki grynųjų butelio dėžutėje skandalo. A.Žako teigimu, liberalų feisbuke sėkmę daugiausia lėmė atskirų jų politikų komunikacija.

„Matome, kad populiariausia komunikacija yra asmeninė, kai mūsų lyderiai bendrauja patys kurdami turinį, pranešdami žinutes, kurioms randa asmeninius kampus. Tarkime, neseniai Remigijus Šimašius pakvietė diskutuoti dėl medicininiams tikslams naudojamų kanapių legalizavimo. Į tokį kvietimą pokalbio atsiliepė labai daug feisbuko vartotojų“, – apie partijos narių gebėjimus išnaudoti feisbuką pasakoja Liberalų sąjūdžio rinkimų štabo vadovas Renaldas Vaisbrodas.

Daugiau kaip 10 tūkst. sekėjų feisbuke tebeturi ir buvęs liberalų pirmininkas Eligijus Masiulis, o štai naujasis lyderis Eugenijus Gentvilas feisbuke užsiregistravo tik vasarą ir dabar turi apie 1,6 tūkst. sekėjų.

R.Vaisbrodas neslepia, kad politinės kampanijos metu partija socialiniams tinklams skiria didžiulį dėmesį, pavyzdžiui, prieš šiuos rinkimus beveik visai atsisakyta reklamos spaudoje. Vis dėlto jis nesutinka, kad dialogas su rinkėjais feisbuke gal pakeisti bendravimą akis į akį.

TS-LKD rinkimų štabo vadovas Dainius Kreivys sako, kad partija pastaruosius ketverius metus remiasi aiškia komunikacijos socialiniuose tinkluose strategija. Prieš Seimo rinkimus konservatoriai daugiau dėmesio skiria reklamai feisbuke, apskritai internete ir regioninėje žinisklaidoje.

„Mūsų tikslas socialiniame tinkle – pasiekti pusę milijono vartotojų. Viena iš tokių sėkmingų žinučių – „Plano Lietuvai“ pristatymas, kuris surinko per 0,5 mln. peržiūrų. Kuriame kokybišką turinį, nenorime teršti erdvės tuo, kas nepatrauklu, nekokybiška ir neneša žinios“, – tvirtina D.Kreivys.

Darbo partija per šią rinkimų kampaniją feisbuko nesureikšmina – didesnį dėmesį komunikacijai socialiniame tinkle ji skyrė per praėjusius savivaldos rinkimus. Šios partijos rinkimų štabo vadovas Vytautas Gapšys skaičiuoja, kad per visą kampaniją „darbiečiai“ reklamai feisbuke neišleis daugiau kaip 5 tūkst. eurų, o VRK pateiks visas išlaidas, nes partijos komunikacija feisbuke užsiima reklamos agentūra.

„Jei sudėtume visų partijų reklamos feisbuke išlaidas, ši suma turbūt sudarytų vos kelias valandas kampanijos pajamų, todėl priversti deklaruoti, kiek feisbuke išleidžia mūsų politikai, būtų sudėtinga. Pilkoji zona – ar kandidatai nurodo, kur yra politinė reklama. Problema kyla tada, jei jie neįtraukia to į kampanijos išlaidas. Kad nekiltų tokių problemų, dirbame su agentūra, kuri išrašo sąskaitą, ir matyti, kiek pinigų skirta reklamai feisbuke“, – aiškina V.Gapšys.

Kad politinės kampanijos reklamos taisyklės yra šiek tiek atgyvenusios ir pritaikytos tik tradicinėms medijoms, sutinka ir Z.Vaigauskas: „Atsiranda medijos, keičiasi žiniasklaidos elgesys, galėtų būti ir įstatymo, reguliavimo pokyčių. Pavyzdžiui, 1992 m. įstatyme buvo įrašyta, jog kategoriškai draudžiama vykdyti sociologinius tyrimus ir pristatyti jų rezultatus likus mėnesiui iki rinkimų, kad jie nepaveiktų rinkėjų apsisprendimo.“

 

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

 

Europoje nėra vietos neapykantai virtualioje erdvėje. Tokią žinią internautams siunčia socialiniai tinklai „Facebook‟ ir „Twitter‟, vaizdo įrašų talpinimo tinklalapis „YouTube‟, kompanija „Microsoft‟ ir Europos Komisija (EK), neseniai paskelbę specialų Elgesio kodeksą. Dokumentas įpareigoja minėtas bendroves apibrėžti savo vartotojams, ką skelbti draudžiama, ir didinti žmonių sąmoningumą, o neapykantą kurstantį turinį įvertinti per parą ir prireikus pašalinti arba panaikinti prieigą prie jo.

Socialinė žiniasklaida virto teroristų įrankiu

Kovos su neapykantos kurstymu internete elgesio kodeksu „Facebook‟, „Twitter‟, „YouTube‟ ir „Microsoft‟ prisiėmė įvairių įsipareigojimų, padedančių kovoti su neapykantos kurstymo internete sklaida Europoje. Taip šios bendrovės prisideda prie EK ir Europos Sąjungos (ES) narių pastangų užtikrinti, kad neliktų galimybių internete plačiai paskleisti neteisėtą neapykantos kurstymą.

Mūsų komandos įvairiuose pasaulio kampeliuose tikrina šiuos pranešimus ir imasi skubių veiksmų.

„Mūsų bendruomenei priklauso 1,6 mlrd. žmonių iš viso pasaulio, todėl užtikrinti tiek raiškos laisvę, tiek pagarbią aplinką nėra lengvas uždavinys. „Facebook‟ standartuose nustatyta, kad neapykantos kurstymas yra draudžiamas, – pranešime spaudai cituojama šios kompanijos Visuotinės politikos valdymo skyriaus vadovė Monika Bickert. – Raginame savo narius naudotis galimybe pranešti apie turinį, kuris, jų nuomone, pažeidžia nustatytus standartus, kad galėtume atlikti tyrimą. Mūsų komandos įvairiuose pasaulio kampeliuose tikrina šiuos pranešimus ir imasi skubių veiksmų.“

Vertindamos galimybę skleisti ir puoselėti saviraiškos laisvę, EK ir IT bendrovės pripažįsta, kad neapykantos kurstymas internete daro neigiamą poveikį ne tik grupėms ar individams, kuriems ji adresuota, bet ir kovotojams už laisvę, toleranciją bei nediskriminavimą mūsų atviroje visuomenėje, atgraso nuo demokratinio diskurso.

Socialinė žiniasklaida – viena iš tų priemonių, kuriomis naudodamosi teroristinės grupės radikalizuoja jaunuolius, o rasistinės grupuotės skleidžia smurtą ir neapykantą.

„Neseniai įvykdyti teroristiniai išpuoliai priminė, kad turime skubiai imtis veiksmų prieš neapykantos kurstymą, – pažymėjo už teisingumą, vartotojų reikalus ir lyčių lygybę atsakinga EK narė Vĕra Jourová. – Socialinė žiniasklaida – viena iš tų priemonių, kuriomis naudodamosi teroristinės grupės radikalizuoja jaunuolius, o rasistinės grupuotės skleidžia smurtą ir neapykantą. Todėl šis susitarimas – svarbus žingsnis užtikrinant, kad internetas ir toliau būtų laisvos ir demokratiškos raiškos erdvė, kurioje gerbiamos Europos vertybės ir teisės normos.“

ES valstybės raginamos tiek internete, tiek už jo ribų visapusiškai įgyvendinti nacionalinius teisės aktus, reglamentuojančius kovą su rasizmu ir ksenofobija. Sėkmingai kovai esą reikia ne tik baudžiamųjų sankcijų neapykantos kurstytojams, bet ir interneto tarpininkų bei socialinės žiniasklaidos pagalbos – kad jie operatyviai reaguotų į neapykantos kurstymą. Tinkamais turėtų būti laikomi tik pakankamai išsamūs ir adekvačiai pagrįsti pranešimai.

Neapykanta – ne saviraiškos laisvė

Pasirašydamos Elgesio kodeksą, minėtos bendrovės įsipareigoja sparčiai ir veiksmingai užkirsti kelią neapykantą kurstančiam turiniui internete. Be kita ko, žadama darbuotojus parengti didžiumą pranešimų apie šalintiną turinį įvertinti per 24 valandas ir prireikus jį pašalinti arba panaikinti prieigą prie jo. Be to, bus siekiama sustiprinti partnerystę su pilietinės visuomenės organizacijomis, padėsiančiomis nustatyti smurtą ir neapykantą kurstantį turinį. IT bendrovės ir EK ieškos ir skatins nepriklausomos atsvaros, naujų idėjų bei iniciatyvų, rems švietimo programas, kuriomis ugdomas kritinis mąstymas.

Mūsų darbas – suteikti žmonėms prieigą prie informacijos, tačiau neapykantą kurstantis turinys mūsų platformose visada buvo draudžiamas.

„Neapykantos kurstymui „Twitter‟ vietos nėra. Mes ir toliau sieksime spręsti šią problemą drauge su mūsų sektoriaus ir pilietinės visuomenės partneriais, – teigė šios bendrovės viešosios politikos Europai skyriaus vadovė Karen White. – „Twitter‟ įrašai ir toliau gyvuos. Tačiau būtina atskirti raiškos laisvę nuo turinio, kuriuo skatinamas smurtas ir neapykanta. Imdamiesi veiksmų prieš „Twitter‟ taisyklių neatitinkantį neapykantą kurstantį turinį didiname ir taip didelius mūsų pajėgumus paviešinti pozityvias mintis, įveikti prietarus ir šalinti esmines netolerancijos priežastis.“

Kaip sakė „Google‟ Viešosios politikos ir ryšių su valdžios institucijomis skyriaus vadovė Lie Junius, „Mūsų darbas – suteikti žmonėms prieigą prie informacijos, tačiau neapykantą kurstantis turinys mūsų platformose visada buvo draudžiamas. Turime veiksmingų sistemų, padedančių per 24 valandas įvertinti ir pašalinti tokį turinį.“

Anot „Microsoft‟ ES vyriausybinių reikalų skyriaus vadovo pavaduotojo Johno Franko, civilizuotumą ir raiškos laisvę ši kompanija laiko vertybėmis, todėl draudžia bet kokį turinį, kuriuo jos internetinės prieglobos subjektai galėtų kurstyti smurtą ir neapykantą. „Neseniai paskelbėme apie papildomus veiksmus, kuriais siekiama uždrausti skelbti su terorizmu susijusį turinį, – nurodė įmonės atstovas. – Savo vartotojams ir toliau teiksime galimybę pranešti apie mūsų politikos neatitinkantį turinį.“

Turės didinti žmonių sąmoningumą

Pagal Elgesio kodeksą, IT bendrovės turės nustatyti aiškią ir veiksmingą pranešimų apie neapykantos kurstymą jų tinklalapiuose nagrinėjimo tvarką. Jos turės taisyklėse ar gairėse paaiškinti, kad skatinti kurstyti smurtą ir neapykantą draudžiama, kokio tipo turinys bus šalinamas, kartu didinti žmonių sąmoningumą.

Pernai gruodį EK sukūrė ES interneto forumą, kuriuo siekiama apsaugoti visuomenę nuo teroristinės medžiagos sklaidos ir užkirsti kelią teroristams naudotis komunikacijos kanalais nelegaliai veiklai.

Gavusios tinkamą pranešimą dėl tam tikro turinio, bendrovių specialios darbo grupės turės per 24 valandas jį įvertinti, vadovaudamosi savo taisyklėmis, gairėmis ar net nacionaliniais teisės aktais. Prireikus turinys turės būti pašalintas arba apribota prieigą prie jo.

Kodeksas parengtas, be kita ko, reaguojant į nesenus teroristinius išpuolius ir tai, kad teroristų grupės jaunuolius radikalizuoja socialiniuose tinkluose. Pernai gruodį EK sukūrė ES interneto forumą, kuriuo siekiama apsaugoti visuomenę nuo teroristinės medžiagos sklaidos ir užkirsti kelią teroristams naudotis komunikacijos kanalais nelegaliai veiklai.

Pamatiniame sprendime dėl kovos su rasizmu ir ksenofobija pažymėta, kad bet kokia veika, kuria kurstomas viešas smurtas ar neapykanta, nukreipti prieš tam tikros rasės, odos spalvos, religijos, tautinės ir etninės kilmės asmenį arba asmenų grupę, laikoma nusikaltimu. Šis sprendimas – teisinis pagrindas nelegaliam interneto turiniui nustatyti.

Kartu nurodoma, kad saviraiškos laisvė yra svarbi Europos vertybė, kurią būtina toliau puoselėti. Europos Žmogaus Teisių Teismas atskyrė turinį, kuris kelia pavojų, sukrečia ar kelia nerimą valstybei arba tam tikrai visuomenės daliai, nuo turinio, kuriuo iš tiesų rimtai kurstomas smurtas ir neapykanta. Teismas aiškiai nustatė, kad pastarojo atžvilgiu šalys gali imtis sankcijų ir užkirsti jam kelią.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Kiekvieną kartą, kai Birutė Vėsaitė sėda skrebenti klaviatūra socialiniame tinkle, ji jau žino: sentencija bus pagarsinta visų žiniasklaidos kanalų, o apie ją išgirs tiek žmonių, kiek net vaišingiausi jos kolegos nesulauks susitikime su rinkėjais kultūros namų salėje. Tiesiog nėra tokių didelių salių kaip auditorija, kokią pavergia ši socialdemokratė.

„Tikrai, laikas Tau Algirdai grįžti ir sustiprinti kairįjį sparną“, – feisbuke parašė B.Vėsaitė. Šis politikės sveikinimas už Sausio 13-osios nusikaltimų neigimą nuteistam Algirdui Paleckiui akimirksniu nuraibuliavo ir naujienų portaluose, kurie pripažino, kad B.Vėsaitė pranoko pati save, o nuo kvietimo buvusiam socialistinio fronto vadovui jungtis prie kairiojo sparno kaipmat atsiribojo socialdemokratai.

B.Vėsaitė tokiu įrašu internetą susprogdino ne pirmą kartą. Veikiau – atvirkščiai: bene kiekvieną kartą, kai tik politikė ima tarškinti klaviatūrą, populiarumas būna garantuotas. Pavyzdžiui, kad ir tada, kai politikė sumaišė valiutas ir paskelbė, jog šiluma Kaune atpigo šešis kartus (pačios B.Vėsaitės versija: ji tikrino komentatorių budrumą). Net ir tą kartą, kai politikė nusifotografavo laikydama rankose popieriaus lapą su mėgėjiškai kaligrafišku užrašu, skirtu pabėgėliams, „Mūsų namai – jūsų namai!!!“, svetingos politikės kvietimas žiniasklaidai pasirodė vertas atskiro aptarimo.

Feisbuke pasauliai susidvejina

Nors B.Vėsaitės pasisakymais vienu po kito galima turtinti feisbuko tautosakos lobynus, perliukų, gimusių socialiniuose tinkluose, turi ir daugiau politikų, apsijuokusių ir savo, ir partijos vardu. „Žmogų iš Afrikos nėra sunku perkelti. Bet kaip iš žmogaus iškelti Afriką?“ – retoriškai feisbuke klausė konservatorius Kęstutis Masiulis. Dėl panašių konotacijų aiškintis turėjo ir jo partijos kolegė Rasa Juknevičienė, kuriai oro uoste „kilo įvairių minčių“, kai pamatė besimeldžiantį musulmoną.

Liberalų sąjūdžiui, kurio nariai – feisbuko meru vadinimas Vilniaus meras Remigijus Šimašius, partijos pirmininkas Eligijus Masiulis ar europarlamentaras Antanas Guoga – neretai pagiriami už įdomų turinį socialiniuose tinkluose, svetimos gėdos jausmą sukėlė buvęs Vilniaus tarybos narys Markas Adamas Haroldas. Jis, po JAV Aukščiausiojo teismo sprendimo pripažinti homoseksualių porų santuokas visose valstijose angliškai iškeikęs Lietuvą, liepė jai legalizuoti gėjų santuokas, priimti tūkstantį pabėgėlių, ir dar pridūrė, kad kitokio viešumo Lietuva negali įpirkti.

„Matau keistą dalyką, kad uždaresnio būdo žmonės ar vyresnio amžiaus politikai, kažkieno įkalbėti, kad turi būti socialinėje erdvėje, ima painioti realų gyvenimą su eksponuojamu, skirtu masiniam vartojimui. Toks supainiojimas kartais virsta juokingomis ir saldžiomis emocijos apraiškomis“, – paklaustas apie komunikacijos klaidų kilmę svarsto komunikacijos konsultantas, agentūros „PR Service/Edelman Afiliate“ direktorius Linas Kontrimas.

Kaip ir realiame gyvenime, jo veidrodžio atspindyje – feisbuke dauguma problemų kyla iš nežinojimo, nes dalis politikų nežino, kam jiems reikalingas feisbukas ir kokiam tikslui jie naudojasi šiuo socialiniu tinklu. Atsakymas, kad feisbuko reikia, nes jį turi kiti politikai, ir netinka, ir neįtikina.

„Labiausiai feisbuke įtikina nuoširdumas, – neabejoja skaitmeninės reklamos ir komunikacijos paslaugas teikiančios įmonės „Socialus marketingas“ vadovas Arijus Žakas. – Sekasi tiems, kurie tai daro nuoširdžiai. Ne todėl, kad kažkoks komunikacijos specialistas pasakė, jog reikia būti feisbuke, bet todėl, kad supranta, jog tai duoda realios naudos.“

Kaip galima pamatuoti feisbuko naudą politikams? A.Žakas pasitelkia milžiniško stadiono su 1,4 mln. žiūrovų pavyzdį: „Politikas išeina į centrą ir pradeda kažką pasakoti. Jei pasakojimas labai įdomus, žiūrovai pirmose eilėse jį išgirsta, ima pasakoti sėdintiems už nugarų, taip informacija plinta ir pasiekia kažkiek žmonių. Panašiai ir socialiniuose tinkluose, jei juos išnaudosi tinkamai. Vadinasi, stadione gavai mikrofoną ir gali kalbėti visiems, o jei kalbi nesąmones, gali turėti ir 15 mikrofonų – vis tiek niekas nesiklausys.“

Nors feisbuke užmezgamas virtualus ryšys niekada nepakeis bendravimo akis į akį, pavyzdžiui, jei politiko įrašas patiks tūkstančiui feisbuko vartotojų, nebūtinai politikas pavergs rinkėjų širdis bendraudamas tiesiogiai, vis daugiau politikų ima ieškoti savo elektorato socialinėje erdvėje.

Buvo laikai, kai L.Graužinienės feisbuke nebuvo

Per 2009 m. prezidento rinkimų kampaniją iš septynių kandidatų feisbuku naudojosi tik Dalia Grybauskaitė (dabar turi 317,5 tūkst. gerbėjų), Algirdas Butkevičius (dabar turi 5,5 tūkst. gerbėjų) ir Česlovas Jazerskas (dabar feisbuko neturi). Tai savo darbe „Politinė komunikacija socialinių tinklų svetainėse“ suskaičiavo Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto (KF) Medijų tyrimų laboratorijos vedėjas doc. dr. Andrius Šuminas.

Dabar D.Grybauskaitė feisbuke yra vienvaldė lyderė ne tik tarp politikų – Prezidentė gali konkuruoti kad ir su prekių ženklais, nes turi trečdalį milijono gerbėjų.

Įdomu, kad visuomenėje populiariausių lyderių karūnas feisbukas šiek tiek pareguliuoja. Pavyzdžiui, nuomonės apklausos rodo, kad premjeras ir vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis populiarumu netgi aplenkė Pre­zidentę. Atrodytų, ir jų feisbuko paskyrose gerbėjų turėtų būti apylygiai, bet D.Gry­bauskaitė patinka 317,5 tūkst. vartotojų, o A.Butkevičius turi 57 kartus mažiau gerbėjų, Prezidentės profilio nuotrauka patinka 23 tūkst. žmonių, premjero – 230 žmonių.

„Prezidentės D.Grybauskaitės komunikacija feisbuke yra vienas pirmųjų socialinės erdvės panaudojimo pavyzdžių. 2009-ųjų rinkimų kampanijos metu kiti kandidatai profiliais, nors juos ir turėjo, nelabai naudojosi. O D.Grybauskaitė iš tiesų komunikavo – nuolat buvo kuriamas įvairus turinys“, – pasakoja A.Šuminas.

Paklaustas, ar dabartinį D.Grybauskaitės populiarumą galėjo lemti tai, kad rūpintis savo įvaizdžiu socialiniame tinkle ji ir jos komanda pradėjo gana anksti, VU KF docentas priduria, kad 317,5 tūkst. gerbėjų ji dabar turi ne tik dėl pavyzdinės komunikacijos, bet ir dėl posto: „Kokiam nors ministrui pelnyti tokį populiarumą būtų gerokai sunkiau.“

Vis dėlto feisbuko statistika gali būti apgaulinga, nes yra perkama: gali turėti vos 20 gerbėjų, bet sumokėti 500 eurų, kad konkretų įrašą pamatytų, tarkime, 5 tūkst. žmonių. Tiesa, tokią reklamą galima pirkti tik turint oficialų puslapį, o ne asmeninę paskyrą.

2009-aisiais Loreta Graužinienė prezidento posto siekė be feisbuko. Dabartinė Seimo pirmininkė šiuo metu turi 2,8 tūkst. gerbėjų ir socialiniame tinkle reiškiasi gana aktyviai. Nežinia, ar savo paskyrą administruoja pati Seimo pirmininkė, ar jos patikėtiniai, tačiau L.Graužinienė iš feisbuko atrodo tikra darbo bitė: visi jos įrašai susiję tik su politine veikla, jokių asmeniškumų, ir jokie konsti-tu-ti-ta ar transatlantiniai skrydžiai į Japoniją feisbuko eterin neprasprūsta.

O štai jos kolega Darbo partijos pirmininkas Valentinas Mazuronis, kuris 2009-aisiais taip pat kandidatavo prezidento rinkimuose, šiuo metu turi tiek sekėjų, kiek L.Graužinienė ir A.Butkevičius kartu sudėjus. V.Mazuronis aktyviai komentuoja aktualijas, pasisako pabėgėlių bei vaikų teisių apsaugos tematika ir pasižymi mandagumu atsakydamas kritikams, nes iš pradžių juos pagiria, o savo sienoje net dalijasi savo paties karikatūromis.

Ir 2016-aisiais feisbuku nesinaudoja visi politikai. Pavyzdžiui, trys Vyriausybės nariai – ūkio ministras Evaldas Gustas, energetikos ministras Rokas Masiulis ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius feisbuko neturi (L.Linkevičius naudojasi užsienyje populiariu tviteriu).

Kitų ministrų paskyrose daugiausia darbiniai reikalai – sveikinimai, pranešimai apie išvykas, naujienos, nors pasitaiko ir viena kita laisvalaikio su šeima nuotrauka. Ministrų aktyvumas feisbuke šiemet panašus: aktyviausi – krašto apsaugos ministras Juozas Olekas ir švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė. Jie socialinę erdvę išnaudojo ir tam tikrai krizių komunikacijai: J.Olekas aiškinosi, kodėl nusprendė Patriotų premijos neskirti Nerijai Putinaitei, o A.Pitrėnienė virš straipsnio apie savo ir sutuoktinio kelionę į komandiruotę Londone tikslino: „Važiavo už savo lėšas – ne už ministerijos, ne už mokesčių mokėtojų, o už savo pinigus.“

Visai neaktyvi feisbuke socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė. Ji feisbuke lyg ir yra, tačiau per pusantro mėnesio paskelbė tik tris įrašus: sveikinimą Vasario 16-osios proga, kitą dieną ministrės asmeniniame profilyje buvo galima pasigrožėti apšerkšnijusios šakelės nuotrauka, dar kitą – atnaujinta profilio nuotrauka, kuri patiko tūkstančiui vartotojų, o komentatoriai negailėjo komplimentų A.Pa­bedinskienės išvaizdai.

Kita detalė, kuri nepuošia skurdaus šios ministrės feisbuko, buvo ta, kad po Saviečių tragedijos, kai šulinyje žuvo du vaikai, o ant kojų buvo sukeltos už tragediją atsakingos tarnybos ir politikai, socialinės apsaugos ir darbo ministrė savo profilyje pasidalijo žuvėdrų nuotrauka (vėliau šį įrašą pašalino).

Koks turi būti politiko vardu feisbuke skelbiamas turinys, kad neatrodytų nei juokingas, nei nuobodus? Komunikacijos ekspertai sako, kad ši formulė daugiausia priklauso nuo tikslo, kaip politikas nori pasirodyti. Tačiau nerimtai atrodys, jei 8 iš 10 politiko įrašų feisbuke bus kačiukų, šuniukų ar gėlyčių vaizdai.

„Turinį galima skirstyti pagal temas, tačiau jis priklauso nuo keliamų tikslų – ar politikas nori pasirodyti kaip šeimos žmogus, ar labai atsidavęs darbui. Panašiai kaip ir prekių ženklų atveju – pirmas klausimas yra tikslas, – komentuoja A.Žakas. – Žinoma, yra politikų, kurie socialiniais tinklais naudojasi, nes reikia, nes kiti politikai jais naudojasi. Bet tai, kaip ir, pavyzdžiui, gerinti įvaizdį, nėra tikslas, nes neįmanoma pamatuoti ir patikrinti, kaip sekasi siekti tikslo ir uždavinių.“

Nieko blogo pasitarti su profesionalais

Kas lemia šiurkščias komunikacijos klaidas feisbuke ir ko reikia, kad ji būtų sėkminga? Komunikacijos konsultantas L.Kontrimas, pirmiausia pataręs nepainioti realaus ir tariamo feisbuko pasaulio, prie patarimų prideda saiką – politikui nevertėtų komunikuoti feisbuke nuo pat „labas rytas“ iki „labanakt“: „Kaip sako indėnų patarlė, jei neturi ko pasakyti, geriau patylėk. Na, o jei turi ką pasakyti – geriau trumpai ir aiškiai.“

Jis priduria, kad politikai, ypač aktyvioje politikoje dalyvaujantys nebe pirmus metus ir mokantys bendrauti su skirtingomis auditorijomis, pamiršta, jog galima pasitelkti ir profesionalų pagalbą, kuri, kuriant feisbuko turinį, gali nemažai pagelbėti.

„Pastebėjau, kad visi jau suprato, jog investuoti į drabužį būtina, bet į komunikaciją – ne. Komuni­kabilumas nėra duotybė visam amžiui, nes viskas – socialinė aplinka, raktinių simbolių rinkiniai – keičiasi. Politikams tai ypač svarbu“, – konsultuotis su specialistais rekomenduoja L.Kontrimas.

Komunikacijos specialistai gali ne tik konsultuoti, bet ir administruoti politiko paskyrą – asmeninę ar oficialų puslapį. „Socialaus marketingo“ direktorius A.Žakas sako dažniausiai susiduriantis su atvejais, kad administruoti oficialų puslapį imasi pats politikas arba jo asistentas, dar kiti samdo agentūras administruoti ar bent jau strateginėms ar pagrindinėms komunikacijos kryptims planuoti, nes tonas feisbuke nesiskiria nuo bendros komunikacijos linijos.

„Negalima sakyti, kad jei politikas pats neadministruoja savo paskyros, tai būtinai yra blogai. Politikams, kurie patektų į blogiausiai komunikuojančių feisbuke trejetuką, sakyčiau, jau seniai reikėjo pasikviesti asistentą. Kita vertus, tas asistentas turėtų būti lyg neatskiriama politiko dalis ir žinoti viską 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę, nes kitaip jis negali kokybiškai ir tinkamai reaguoti į įvykius“, – komentuoja A.Žakas.

Jis rizikuoja atimti duoną iš savęs ir pataria galutinį sprendimą palaiminti patiems politikams. Kitaip tariant, geriausia, kad komunikacijos agentūra būtų patariamasis, konsultacinis organas, perduodantis patirtį, bet galutinis sprendimas (kaip ir atsakomybė už komunikaciją) turėtų priklausyti patiems politikams, nes tai susiję su jų reputacija.

Prie sėkmės arba nesėkmės gali prisidėti ir tas žmogus, kuris iš tiesų kuria turinį po politiko pavarde ir fotografija feisbuko paskyroje. Nuo patikėtinio, atrodo, nudegė ir buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas, kai „Meras Zuokas“ parašė, kad Rusija turi leidimą karinei intervencijai į Ukrainą. Po tokio geopolitinio nesusipratimo A.Zuokas teisinosi, kad tai jo patikėtinio, kuris savaitgalį buvo atsakingas už mero profilį feisbuke, darbas.

Būtent apsistatymą būreliu samdomų žmonių, kurie politiko vardu reiškiasi feisbuke, L.Kontrimas laiko viena iš keturių galimų klaidų. Ne tik todėl, kad per juos galima žiauriai prašauti pro šalį.

Specialistas aiškina, jog socialinė erdvė atsirado tam, kad priartintų žmones vieną prie kito, kai masinė medija juos atskyrė. Tačiau perdėtas familiarumas, kaip ir saiko praradimas, atsirandantys iš noro pernelyg priartėti, irgi yra klaidos, kurių politikai neturėtų daryti.

„Būtinos sąlygos yra asistento ir politiko psichologinis pažinimas bei saiko jausmas, nes agentūros irgi negali imituoti tikro gyvenimo įvykių gausos per atstumą. Tai apgaulė“, – perspėja L.Kontrimas.

Jis sako, kad dar viena meškos paslauga, kurią gali padaryti asistentai, – tai politiką pristatyti tokį, koks jis nėra. Pavyzdžiui, kalbėdamas į kamerą šis vargiai surezga sakinį, o feisbuke sklandžiai žarsto kalbos lobius.

Reikia bendrauti, bet ne atsiskaitinėti

Prezidentė D.Grybauskaitė viename interviu yra sakiusi, kad kartais pati paskaito komentarus savo paskyroje ir pati atsako feisbuko vartotojams.

Būtent dialogas, kaip pabrėžia „Veido“ kalbinti ekspertai, yra feisbuko vertybė. Socialinė erdvė, kurią A.Žakas vadina moderniu laikraščiu, nuo tradicinės medijos skiriasi dviem dalykais. Pirma, joje gali atsisakyti erzinančio turinio ir susikurti tokį, kokio nori, antra – priešingai nei radijo, lauko reklamos ar dar kokios tradicinės medijos atveju, gali įsitraukti į diskusiją, o ne tik gauti informaciją.

„Jei platforma, kurią galima naudoti dialogui, yra naudojama monologui, – tai vienas didžiausių absurdų, – pastebi A.Žakas. – Bet absoliutinti, kad mūsų politikai tik taip elgiasi, negalime, turime puikių politikų komunikacijos socialinėje erdvėje pavyzdžių.“

Feisbuko duotybę – megzti dialogą – išnaudoja ne visi politikai. Panarsčius, pavyzdžiui, minis­trų profilius matyti, kad retas įsitraukia į diskusijas su komentatoriais. Viskas vyksta paprasčiau: kelios rankos paspaudimo nuotraukos iš darbinių susitikimų, oficialaus tono aprašas, ir viskas.

Tiesa, pastaruoju metu, kai Vyriausybę krėtė apokaliptinės nuotaikos, atsirado ministrų, kurie savo oficialias paskyras išnaudojo kone krizių komunikacijai. Tarkime, apie sprendimą dėl buvusios sveikatos apsaugos ministrės Rimantės Šalaševičiūtės atstatydinimo premjeras pranešė ir feisbuke, pareikšdamas, kad asmenys, einantys aukštas pareigas, turi būti nepriekaištingos reputacijos. Po šiuo įrašu – 20 komentarų ir klausimų, bet atsakymų – nė vieno. O štai R.Šalaševičiūtė dar būdama ministre savo oficialioje paskyroje pakvietė „darbais ir rūpesčiais“ nuo šiol dalytis jos asmeniniame profilyje. Ir padėkojo kiekvienam komentatoriui, pasveikinusiam ją gimtadienio proga.

Dar 2011-aisiais, rašydamas disertaciją „Interaktyvios rinkiminės komunikacijos siekinių raiška: 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimų atvejis“, A.Šuminas pastebėjo, kad dalis politikų socialinį tinklą bando išnaudoti kaip dar vieną vienos krypties kanalą informacijai transliuoti. Kitaip tariant, užuot įsitraukę į diskusiją, bendravimą, gavę grįžtamąjį ryšį, kai kurie politikai tiesiog kuria ir stumia informaciją viena kryptimi. O kuo rinkimų diena arčiau – tuo informacijos daugiau.

Seimo rinkimams artėjant galėsime papildyti draugų ar sekamųjų sąrašus feisbuke – netrukus kandidatai čia puls pelnyti rinkėjų širdžių ir patiktukų („like’ų“).

„Galima pastebėti tendenciją, jog politikai suaktyvėja artėjant rinkimams – susikuria feisbuko profilį, kad pakomunikuotų prieš rinkimus, o po jų baigiasi ir komunikacija. Tačiau manau, kad jie vis labiau supranta, jog vienkartinis suaktyvėjimas nėra toks naudingas kaip nuolatinis bendravimas“, – sako „Socialaus marketingo“ direktorius A.Žakas.

Interaktyvią rinkiminę komunikaciją tyrinėjęs A.Šuminas pritaria, kad politikai jau suprato, jog socialinėse medijose, konkrečiai ir feisbuke, yra didelė potencialių rinkėjų dalis. Nors mokslas dar neįrodė tiesioginio ryšio tarp feisbuko ir rinkimų rezultatų, socialiniame tinkle tikrai galima įtikinti auditoriją ar paskatinti potencialius rinkėjus rinkimų dieną eiti balsuoti.

Suvokimas, kad rinkėjus galima pasiekti ir per feisbuką, atsirado tada, kai šis socialinis tinklas išaugo. Pavyzdžiui, 2009-ųjų prezidento rinkimų kampanijos metu feisbuke buvo užsiregistravę 130 tūkst. Lietuvos vartotojų, o 2016-aisiais kažkada buvusi nišinė medija išaugo iki 1,4 mln. vartotojų Lietuvoje. Ir nebėra taip, kad feisbuke rinkėjų ir palaikymo gali rasti tik tos partijos, kurių rinkėjai yra jaunesni.

„Feisbukas nebėra tik jaunų žmonių erdvė, komunikacijos kanalas. Šiame tinkle daugėja vyresnio amžiaus vartotojų, kurie čia praleidžia nemažai laiko, yra aktyvūs. Amžiaus skirtumas dingo, bet pirmiausia reikia kalbėti apie tai, ar pradėję naudotis socialinėmis medijomis politikai ar partijos supranta, ko siekia. Jie turi turėti tikslą ir suprasti šios medijos žaidimo taisykles, – komentuoja A.Šuminas. – Kai kalbama apie komunikacijos socialinėje erdvėje įtaką rinkimų rezultatams, ją išmatuoti ir įvertinti sunku. Politikai komunikuoja ne tik feisbuke, yra daugybė kitų kanalų, tad vien jau todėl sudėtinga pamatuoti skirtingų veiksnių daromą įtaką. Galima sakyti, kad kampanija feisbuke lėmė rinkimų rezultatus, bet moksliškai bent jau kol kas to įrodyti neįmanoma, tai labiau spekuliacija arba bandymas parodyti, kad kažkas labai gerai dirba. Žinoma, vertinti sėkmę, įsitraukimą ir rasti tam tikrų sąsajų su rinkimų rezultatais tam tikra prasme galima.“

Feisbuko gerbėjai gali suklaidinti politikus ypač prieš rinkimus. Jei šie patikės, kad visi jų sekėjai ir naujas profilio nuotraukas giriantys žmonės rinkimų dieną atiduos savo balsą būtent už juos, gali būti, kad lūkesčiai žlugs nė nepradėję pildytis. A.Šuminas paaiškina, kad interneto auditorija gali būti aktyvi prie kompiuterio – mėgti, komentuoti, dalytis, bet kai reikia imtis realių veiksmų – nueiti į rinkimų apygardą, aktyvumas gali baigtis. „Aktyvumas virtualioje erdvėje ir realiame gyvenime nėra tapatūs dalykai. Todėl kai kuriais atvejais burbulai atsiranda feisbuke, o sprogsta realybėje“, – apibendrina komunikacijos specialistas.

B.Vėsaitė feisbuke daug laiko nepraleidžia, nes dažniau renkasi internetinę žiniasklaidą, o feisbuko profilyje nebent pakomentuoja joje aptiktas aktualijas. Politikė prisipažįsta, kad socialiniame tinkle nelabai bendrauja ir su rinkėjais: nebent koks laiškas prasprūstąs į elektroninio pašto dėžutę, o į tulžies pilnus komentarus neatsakinėjanti.

„Neplanuoju konsultuotis. Anksčiau, jei ir konsultuodavo, viskas būdavo priešingai. Tad ačiū, nereikia. Kol kas pasikliausiu savo galva“, – sakė politikė, paklausta, ar neplanuoja pasitelkti komunikacijos ekspertų paslaugų – patarti ar administruoti jos paskyrą feisbuke.

 

 

 

 

 

 

Lietuvos apeliacinis teismas pirmadienį paskelbė nuosprendį taip vadinamoje Darbo partijos byloje.

Pasak delfi.lt,  apeliacine tvarka bylą išnagrinėjusios trijų teisėjų kolegijos pirmininkė Violeta Ražinskaitė paskelbė, kad yra pakeičiamas Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, o nuteistieji – paliekami laisvėje. Teismas nutarė, kad partijos įkūrėjas Viktoras Uspaskichas, tuometį partijos atsakingasis sekretorius Vyrautas Gapšys ir finansininkė Marija Liutkevičienė turi būti išteisinti dėl sukčiavimo, kai išvengė didelės vertės mokestinės prievolės sumokėjimo į valstybės biudžetą.

Anksčiau 4 metų laisvės atėmimo bausme nuteistam V.Uspaskichui teismas skyrė 6,8 tūkst. eurų baudą.

Teismo teigimu, baudžiamojon atsakomybėn patraukti darbiečiai turėjo būti teisiami ne dėl sukčiavimo, o dėl bandymo išvengti mokesčių sumokėjimo į valstybės biudžetą. Už tai Baudžiamajame kodekse numatyta gerokai švelnesnė bausmė. Tačiau už tai šiandien nei V.Uspaskicho, nei V.Gapšio, nei M. Liutkevičienės jau nebuvo galima nuteisti – yra suėjęs baudžiamojon atsakomybėn patraukimo senaties terminas. Anksčiau 4 metų laisvės atėmimo bausme nuteistam V.Uspaskichui teismas skyrė 6,8 tūkst. eurų baudą – jis nuteistas tik dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo. Bauda už šį nusikaltimą skirta ir V.Gapšiui (3,6 tūkst. eurų), ir M.Liutkevičienei (5,7 tūkst. eurų).

Taip šį nuosprendį įvertino “Facebook” vartotojai:

 

 

 

 

 

Acto garinimo pamokos, “Akropoliuose” grobiami vaikai organams ir kitos nesąmonės. Jų gausu socialiniame tinkle “Facebook” ir jos kartas nuo karto išlenda į viešumą. Kaip ir kodėl?

“The Washington Post” rašo, kad sąmokslų teorijų “Facebook” tiek daug, kad net nebebandoma jų demaskuoti. Nauja “Proceedings of the National Academy of Sciences” studija rodo, kaip dezinformacija plinta.

Sąmokslo teorijos plinta tarp tam tikrų, specifinių, ideologiškai panašių bendruomenių, kurias plika akimi sunku išskirti.

Tyrime, kuris truko penkerius metus, analizuoti 67 vieši “Facebook” puslapiai – pusę jų skirti sąmokslo teorijoms, kita pusė mokslo naujienoms ir dar du – su abiem sritimis niekaip nesusiję. Mokslininkai nustatė, kad galima nuspėti kaip plinta sąmokslo teorijos ir kitokios nesąmonės. Štai trys etapai:

Pirmasis etapas: asmuo paviešina arba puslapyje pateikiama sąmokslo naujiena.

Antrasis etapas: šia sąmokslo naujiena dalijamasi savanoriškai arba bandant užverbuoti asmenis, kurie sutinka su pasakojimu – aktyviausiai per pirmas dvi valandas, bet procesas gali trukti iki 20 valandų.

Trečiasis etapas: laikui bėgant sąmokslo teorija plinta pati po socialinį tinklą. Plitimo greitis sumažėja, bet auditorija vis tiek auga. Per dvi savaites ji jau žinoma didelei bendruomenei ir kai žmonės ją priima, tuomet labai sunku pakeisti jų požiūrį.

Kiekvieną kartą, kai buvo bandoma pakeisti jų požiūrį, buvo sulaukta priešingos reakcijos.

Mokslininkai taip pat užfiksavo, kad sąmokslo teorijos neplinta savaime visame “Facebooke”. Jos plinta tarp tam tikrų, specifinių, ideologiškai panašių bendruomenių, kurias plika akimi sunku išskirti.

Socialinio tinklo vartotojai linkę jungtis į bendruomenes, kurios patvirtina jų nuostatas. Tad renkasi tas naujienas, kurios jiems priimtinos arba net nutraukia draugystę su asmenimis, kurie pradeda abejoti jų požiūriu.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

Dviejų vaikų nužudymas Kėdainių rajone, Saviečių kaime, sukrėtė Lietuvą. Po ministrų susitikimo su Prezidente sutarta kurti naują instituciją, kuri rūpinsis tokiomis problemomis. Audringos diskusijos nerimsta ir socialiniame tinkle “Facebook”. Pateikiame šešių žinomų žmonių pasisakymus:

Psichiatras prof.Dainius Pūras:

Reaguojant į pirmąją šiais metais tragediją – dviejų vaikų nužudymą Kėdainių rajone, viešojoje erdvėje pasirodė, kaip jau įprasta, daug neatsakingų pasisakymų. Bet buvo – daugiau negu įprasta – ir prasmingų įžvalgų ir netgi siūlymų – kaip remiantis gerąja Europos praktika spręsti svarbiausias visuomenės sveikatos ir visuomenės raidos problemas.

Kad visi esame atsakingi, tai yra tiesa. Kol kas per daug abejingi yra ir eiliniai piliečiai, ir visuomenės elitas.

Tarsi tyčia būtų norima užkonservuoti Lietuvą visaapimančioje smurto ir savinaikos aplinkoje.

Nemažai atsakomybės turi prisiimti mūsų valdžia, ir visų pirma Vyriausybė su ministerijomis. Būtent šiame lygyje atkakliai ir ciniškai stabdomi bet kokie bandymai šiuolaikiškai investuoti į smurto prevenciją, emocinį vaikų ir suaugusiųjų raštingumą, sutrikusių tarpusavio santykių gydymą – tarsi tyčia būtų norima užkonservuoti Lietuvą visaapimančioje smurto ir savinaikos aplinkoje. Daugybė žmonių, patys užaugę be jokios emocinės paramos, šiandien kankina save ir aplink esančius vaikus ir suaugusius, nes be prievartos nežino kitokių bendravimo būdų. Save ramina alkoholiu arba gausiai išrašinėjamais vaistais nuo nervų – štai kokį pasirinkimą užtikrina Lietuvoje vykdoma sveikatos ir socialinė politika.

Uždegti žalią šviesą kitokiems, negu brangūs psichotropiniai vaistai, būdams Lietuvos vaikų ir tėvų dvasinę sveikatą gydyti Lietuvos valdžia atsisako.

Prieš 25 metus su pirmąją Vyriausybe kurdami universitetinį Vaiko raidos centrą, tikėjomės kad jame įdiegtas pagalbos vaikams ir šeimoms modelis po kurio laiko pasieks Lietuvos miestelius ir kaimus. Šiandien ši vizija grubiai sustabdyta būtent dėl Vyriausybės ir Sveikatos apsaugos ministerijos sprendimų paaukoti šią „neperspektyvią“ sritį. Uždegti žalią šviesą kitokiems, negu brangūs psichotropiniai vaistai, būdams Lietuvos vaikų ir tėvų dvasinę sveikatą gydyti Lietuvos valdžia atsisako, vis dar klusniai vykdydama sovietinės mokyklos psichiatrų nurodymus. Vaiko raidos centro veiklos perspektyva sužlugdyta, nes šis centras ir jo plėtojama sistemos vizija niekaip netelpa į korumpuotos Lietuvos sveikatos sistemos modelį. Mokslo studijų atlikta analizė su rekomendacijomis demonstratyviai ignoruojama. 2013 metais Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto rekomendacijos Lietuvai dėl vaikų teisių apsaugos Lietuvoje demonstratyviai ignoruojamos.

Ne ką geresnė už psichikos sveikatos situacija ir su Lietuvos socialine politika ir vaikų teisių apsaugos sistema, už kurią atsako kita – Socialinės apsaugos ministerija. Bendri vardikliai visoje šios Vyriausybės veikloje tie patys – jokios lyderystės ir jokios politinės valios, kad Lietuva sveiktų ir kad ji gydytųsi nebe tais būdais, nuo kurių yra stipriai susirgusi.

Tikiuosi kad ponai valdžios atstovai, reikšdami susirūpinimą įvykusia tragedija, žvelgdami į Lietuvos simboliu tapusį šulinį, bent kartą pabandys padaryti tinkamą išvadą. Bet ir piliečiai turi apsispręsti ko jie reikalauja iš valdžios.

“Vaikų linija” vadovas, dr.Robertas Povilaitis:

Noriu pasidalinti keletu komentarų dėl vaikų nužudymų. Komentaras yra ne apie konkretų atvejį, bet apie tokius ir panašius atvejus.

1. Nužudymai yra ledkalnio viršūnė. Ledkalnio apačioje yra žymiai daugiau vaikų, kurie yra sužeidžiami.

Būtų gerai kaip valstybei apsispręsti – ar fizinių bausmių naudojimas yra kultūrinis paveldas ir jį reikia saugoti.

2. Paprastai smurtinis elgesys neatsiranda staiga – jis vystosi nuo silpnesnio link stipresnio. Nužudymas jau yra kraštutinė smurto forma, labai tikėtina, kad smurto visokiausių apraiškų galėjo būti ir anksčiau – šiandien smurtaujantys suaugę gali būti, kad yra smurtavę ir būdami vaikais ar paaugliais. Todėl norėdami, kad dabartiniai vaikai, po 20-ies ar 30-ies metų tapę tėvais, nenaudotų smurto prieš savo vaikus, prieš savo partnerius, tai reikėtų mokinti juos nesmurtinio elgesio dabar.

3. Būtų gerai kaip valstybei apsispręsti – ar fizinių bausmių naudojimas yra kultūrinis paveldas ir jį reikia saugoti, ar visgi jau laikas būtų jo atsisakyti. Kuo daugiau tėvų naudoja fizinę jėgą vaikų auklėjime, tai dalis jų tos jėgos panaudos per daug ir vaikas gali būti sužeistas.

4. Atsisakius fizinių bausmių vaikų auklėjime, reikia mokinti tėvus kaip kitaip galima vaikus auklėti. Priemonių yra, reikia tik pasirinkti ir plačiai diegti. Kaip pavyzdį paminėčiau Triple P (Positive Parenting Program) programą http://www.triplep.net/glo-en/home/, kuri turi keletą programos lygių skirtų skirtingam amžiui ir skirtingo lygio problemoms. Iliustracijai pridedu aprašymą koks yra tokios programos poveikis (sumažėja smurto prieš vaikus atvejų, mažiau reikia hospitalizuoti dėl vaikų sužalojimų, tėvai jaučia mažiau pykčio ir t.t.).

Vaiko raidos centras, teikiantis pagalbą vaikams, jau daugiau kaip du metus dirba avarinėse sąlygose.

Galime kelti klausimą kiek plačiai yra tėvams yra prieinamos tokios ar panašios pagalbos priemonės, kokios tai yra programos, kokiomis apimtimis jos yra diegiamos, kiek tėvų gali dalyvauti, kur galima rasti viešos informacijos ir pan.Viena iš tokių programų yra STEP programa, kuri diegiama plačiau, bet nežinau informacijos apie dalyvių kiekį ir kiek plačiai yra prieinama.

5. Kur tėvai gali kreiptis dėl įvairiausių klausimų susijusių su vaikų auklėjimu, dėl iškilusių sunkumų šeimoje ir pan. Pvz. Norvegijoje yra visas tinklas šeimų konsultavimo tarnybų http://www.bufdir.no/Familie/kontorer_oversikt/. Ar Lietuvoje planuojamas koks nors tinklas panašių ar kitokių organizacijų, kur šeimos galėtų gauti konsultacijas, šeimos terapijos paslaugas ir pan. ?

6. Vaiko raidos centras, teikiantis pagalbą vaikams, turintiems elgesio ir emocinių sutrikimų, ir jų šeimoms, jau daugiau kaip du metus dirba avarinėse sąlygose, nes pagrindinio pastato negalima eksploatuoti dėl kritinės stogo būklės.

Apžvalgininkas Andrius Tapinas:

Viešojoje erdvėje jau kone isterika dėl vaikų šulinyje. O per dvi dienas po tragedijos nė vienas iš mūsų trijų valstybės vadovų nesugeba net pyptelti apie tai. Per dvi dienas!!!

Netrukdykit švęsti? Ar neturim, ką pasakyti? Ar nelabai norim čia kištis?

Tai kam tada jūs iš viso reikalingi?

Nuotraukos su žuvėdromis ministrės profilyje nebeliko. Problema išspręsta.

Apie socialinės apsaugos ir darbo ministrę Algimanta Pabedinskienė jau nekalbu. Čia visiška klinika. Ji tuo metu žuvėdrų nuotraukomis dalijasi.

Atnaujinimas: Nuotraukos su žuvėdromis ministrės profilyje nebeliko. Problema išspręsta.

Atnaujinimas2: Sekmadienio popietę prasidėjo judėjimas. Premjeras žada pokyčius ir pirmadienį kviečiasi ministrus, Prezidentė kviečiasi ministrus.

Apžvalgininkas Rimvydas Valatka:

Bepročiai. Po Saviečių kaimo vaikžudystės šulinyje Lietuvos valdžia nusprendė įkurti naują valdžios instituciją. Anot prezidentės D.Grybauskaitės, institucija galėtų vadintis vaikų teisių apsaugos inspekcija. Jos funkcija būtų… koordinuoti šeimas. Kai Dievas nori nubausti žmogų, atima jam protą. Ką norėjo nubausti Dievas, kai protą vienu metu atėmė prezidentei ir trims ministrams?

Ankstesnis R.Valatkos komentaras

Vienas degradavęs žmogus nužudė du savo kūdikius. Ir prasidėjo fariziejų lenktynės – kas varo ant žiniasklaidos, kas ant socialinių darbuotojų, kas ant vaiko teisių apsaugos, o kas ant politikų ir net pašalpų dalijimo vargšams. Ir skrenda virš Lietuvos: “Tol, kol politikai orientuosis į soc. pašalpų gavėjus ir degradus, kurie yra pagrindiniai dabartinės valdžios partijų rinkėjai ir kuriems dabar – visos privilegijos, lengvatos ir valstybės dėmesys…” Viena TV šou gražuolė net pareikalavo grąžinti mirties bausmę, ir tada jau viskas bus OK.

Viena TV šou gražuolė net pareikalavo grąžinti mirties bausmę, ir tada jau viskas bus OK.

Kiek daug žmonių moka parodyti save atsitikus kraupioms nelaimėms. Kiek daug su keršto geismu gimusių. Kiek daug politiškai susipratusių ir politkorektiškų. Ir kiek mažai prisiimančių kaltę. Ne mažai. Nė vieno. Kalti kiti. Štai kol taip bus, taip ir bus – nuo Kražių iki Kėdainių Saviečių kaimo ir atgal.

Apžvalgininkas Andrius Užkalnis:

Rimvydas Valatka parašė apie šulinio istoriją taip, kad nesigauna nieko nė pridėti. Taip, viską nuo savęs: Skandinavijos lygį nuo savęs pradėti, ir taip, dėl Dievo meilės, ir savo laidą Rūtai apsišluoti: nuo būrėjų iki Katunskytės skrandžio. Man irgi tas pats galioja, jeigu ką, ir mano darbams.

Laidų vedėja Rūta Mikelkevičiūtė:

Štai ką rašo Dovilė Dovile Sakaliene. Ne mirties bausmės reikia – tai NEPADEDA! O pagaliau 20 metų (!) vilkinamą ir stabdomą nemušimo įstatymą priimti ir sutvarkyti atsakomybės klausimą, kai “šeima stebima” metų metus, o realiai joje vyksta kraupūs dalykai. Rašiau apie tai daug sykių, dirbau prie naujo įstatymo, bet ar gali vaiko teisių gynėjai atsilaikyti prieš Rusijos Federacijos skiriamus šimtus milijonų eurų skatinti neapykantą vaiko teisių apsaugai ir apskritai nemokamai dirbančus “naudingus idiotus” ar netgi Seimo narius su pasididžiavimu pasakojančius istorijas kaip jiems daug davė smurtas prieš juos (“beržinė košė”, klūpėjimas ant žirnių…).

Kaip rodo faktai ir statistika – smurtas prieš vaikus yra mažiausias ne tose šalyse, kur yra mirties bausmė, bet tose, kur valstybė aiškiai teisiškai ĮTVIRTINA ir ĮGYVENDINA nuoseklią ir pilną vaiko teisių apsaugą, efektyvų smurto prevencijos, identifikavimo ir intervencijos mechanizmą, ir kur vaikai yra ne populizmo objektas, o gerbiami ir mylimi visuomenės nariai.

Kiek dar nužudytų vaikų reikia, kad atsikvošėtume ir imtume tvarkyti vaiko teisių apsaugą taip, kaip Švedijoje, o ne taip, kaip Rusijoje?

Kiek?

Ankstesnis R.Mikelkevičiūtės komentaras:

GAL LAIKAS NUSTOTI VAIDINTI ŽMOGIŠKUMĄ? IR MIRTIES BAUSMĘ GRĄŽINTI!!!!!????? JŪS TIK PAGALVOKITE KĄ JAUTĖ MAŽYLIAI TAS KELIAS MINUTES!!!!!!!?? PO VELNIŲ, KIEK GALIMA KENTĖTI IR BŪTI AKLIEMS!!!??? KIEK DAR!!!!???? AŠ NORIU TVARKOS MANO VALSTYBĖJE!!!!!

PO VELNIŲ, KIEK GALIMA KENTĖTI IR BŪTI AKLIEMS!!!??? KIEK DAR!!!!????

Pareigūnų teigimu, niekur oficialiai nedirbantis A.Beras dėl įvairių nusikaltimų policijai buvo žinomas ir anksčiau. ( TAIP RAŠO LRYTAS.LT) IR KĄ???? KAIP ŠIMTAI KITŲ ATVEJŲ – N KARTŲ TEISTI, BAUSTI, IR BLA BLA…Po kurio laiko skaitau:galimai turintis bėdų su psichika , šuniui galvą nupjovęs ir tai, pasirodo, aplininkiniai žinojo? Ir nieko? Vaikai keturi gyveno tokioje šeimoje, niekas nieko nematė, nenujautė…Kaip visada…

Darbovietėse socialiniai tinklai daro daugiau žalos, nei naudos.

Praėjusią savaitę visame Užsienio reikalų ministerijos pastate buvo atjungtas socialinis tinklas “Facebook”. Pačiame feisbuke šis sprendimas traktuotas kaip neregėtai įžūlus išpuolis prieš internautų laisvę, ministerijos vadovybė buvo pasmerkta, o ministerijos darbuotojams pareikšta užuojauta.
Tikėtina, kad būsiu palaikytas visišku ufonautu, bet aš jokios užuojautos dėl šio sprendimo tikrai nereikšiu. Maža to, manau, kad jis yra teisingas ir net pavyzdinis. Tiesą sakant, feisbuką reikėtų atjungti ir visose kitose valstybės institucijose, taip pat universitetuose bei mokyklose.
Ne, nesu fundamentalistas iš Irano ir nemanau, kad patį feisbuką reikia uždrausti. Šis socialinis tinklas davė tikrai daug naudos (sumažino žmonių vienišumą, sumažino savižudybių skaičių, leidžia labai greitai susirasti reikiamą asmenį, suteikia galimybę žmonėms atsiskleisti), bet daro ir daug žalos. Jis yra negailestingas laiko rijikas, žmogaus blaškytojas, atsakingumo priešininkas, laiko, kuris turėtų būti skiriamas šeimai, kultūrai, miegui, naikintojas.
Esu linkęs manyti, kad ypač didelę žalą feisbukas daro jauniems žmonėms, kurie jame praleidžia po 4–6 valandas per parą. Jie patys nuo jo atsiriboti nebemoka. Tarkime, dažnai mėgstu užeiti į naująją Vilniaus universiteto biblioteką, kurioje studentams ir dėstytojams sudarytos tiesiog idealios sąlygos. Eidamas iš salės į salę dažnai užmetu akį, ką jaunuoliai veikia su savo kompiuteriais, ir matau, kad daugiau nei pusė sėdi feisbuke, “YouTube” svetainėje ar tviteryje. Man tai tikrai neatrodo normalu: ateiti į biblioteką ir tūnoti socialiniame tinkle.
Todėl ir manau, kad praktika riboti priėjimą prie feisbuko ar kitų socialinių tinklų valstybės įstaigose ir įmonėse, apskritai darbovietėse, taip pat mokslo institucijose yra gana išmintinga. Namie feisbuku ar tviteriu naudokitės iki pamėlynijimo ar pažaliavimo, nors ir po dešimt valandų per parą, bet darbe tai neturėtų būti norma. Tiesiog man tenka bendrauti su daugybe žmonių ir matau, kad ilgas lindėjimas socialiniuose tinkluose darbuotojams kenkia: jie tampa abejingi, susipykę su atsakomybe, darbus daro atmestinai, juose palieka daug klaidų, patys būna išsibarstę ir dažnai pervargę. Kaip redaktorius dažnai pastebiu, kad tų žurnalistų, kurie daug laiko leidžia feisbuke ir jau yra tapę nuo jo priklausomi, ir tų, kurie socialiniais tinklais nepiktnaudžiauja, darbo kokybė stipriai skiriasi.
Šiuos skirtumus jau senokai pastebėjo daugelis darbdavių, todėl ir imasi priešnuodžių. Ir ne tik mūsų Užsienio reikalų ministerija. Tarkime, Volstrite daugumoje korporacijų ir įstaigų blokuojamos prieigos prie „Facebook“, „Twitter“ ir „Gmail“ paslaugų, muzikos ir vaizdo įrašų platinimo svetainių. Taip daroma todėl, kad dirbant finansinėse institucijose būtinas nedalomas darbuotojų dėmesys, o socialiniai tinklai ir “YouTube” darbuotojus stipriai blaško.
Beje, visai neseniai, tai yra spalio mėnesį, socialiniuose tinkluose naršyti uždrausta ir Klaipėdos savivaldybėje. Informacinių technologijų specialistai nustatė, kad, užuot dirbę savo tiesioginį darbą, virtualiems malonumams savo laiką skirdavo daugybė Klaipėdos savivaldybės darbuotojų. Įdomu tai, kad kai buvo apribota galimybė iš darbo kompiuterių prisijungti prie socialinių tinklų, savivaldybės interneto ryšiu parsisiunčiamų duomenų srautas sumažėjo perpus – nuo 300 iki 150-ies gigabaitų.
Tai dar vienas pavyzdys, kad bent darbovietėse feisbukas ir kiti socialiniai tinklai duoda daugiau žalos ir laiko gaišaties, nei naudos.

Vienas milijardas vartotojų – toks yra neseniai užregistruotas „Facebook“ rekordas. Pažvelkime, kas slypi po šiuo skaičiumi ir kas yra genialusis Markas Zuckerbergas, antros pagal lankomumą interneto svetainės įkūrėjas.

Spalio mėnesį paskelbta, kad socialiniame tinkle „Facebook“ kas mėnesį apsilanko daugiau nei milijardas aktyvių vartotojų. Tai reiškia, kad beveik kas septintas planetos gyventojas naudojasi prieš kelerius metus dar visai nežinoma buvusia svetaine. Pirmą kartą istorijoje sukurtas įrankis, leidžiantis pasaulio gyventojams bendrauti tarpusavyje, ir tai daryti akimirksniu – tad nieko keista, kad vos 28 metų amžiaus sulaukusio „Facebook“ įkūrėjo Marko Zuckerbergo veidas jau spėjo pabūti ant garsiausių pasaulio leidinių viršelių, apie jį susuktas (nors gal kiek ir persūdytas) kino filmas „Socialinis tinklas“.
Šiandien mėlyname fone pavaizduotą „f“ raidelę žino absoliuti dauguma lietuvių, o kai kurie aktyvūs tinklo nariai virtualioje erdvėje praleidžia kone pusę savo gyvenimo. „Facebook“, galima sakyti, turi įgijęs monopolininko statusą – jo “dėka” užmarštin iškeliavo nemažai kitų socialinių tinklų. Jis prisidėjo ir prie lietuviško socialinio tinklo „One.lt“ mirties, o juk pastarasis sukurtas anksčiau nei „Facebook“ ir dar prieš kelerius metus buvo populiarumo viršūnėje (Lietuvoje). Deja, šiandien jo valdytojai griebiasi nešvarių triukų, kad dirbtinai pritrauktų lankytojų į mirtimi besivaduojantį socialinį tinklą.
Ne viskas rožėmis klota ir „Facebook“ kelyje. Pavasarį pradėta vieša prekyba „Facebook“ akcijomis prognozuotos sėkmės neatnešė, investuotojai vis dar nesulaukia aiškaus plano, kaip M.Zuckerbergas ketina išgauti pinigų iš savo kūrinio, įvairios tarnybos nuolat kelia klausimus dėl tinklo vartotojų duomenų saugumo, o psichoterapeutai vis dažniau prabyla apie rimtą sutrikimą – priklausomybę nuo interneto, kuriai didžiausią įtaką daro liguistas potraukis būti „Facebook“ tinkle.
Beje, priklausomybę nuo interneto kaip rimtą psichologinį sutrikimą traktuoja Kinijos, Korėjos bei Taivano psichoterapeutai, o kitais metais ją ketinama įtraukti jau ir į JAV psichologinių sutrikimų sąrašą. Be to, jau atlikta keletas tyrimų, rodančių, kad nuolatiniai „Facebook“ „gyventojai“ yra linkę į neigiamą savęs vertinimą: juk iš tinkle skelbiamų įrašų bei nuotraukų atrodo, kad „draugai“ daug geriau atrodo, daug smagiau linksminasi bei apskritai yra laimingesni nei mes.
Gyvename įdomiu metu – virtualioje erdvėje egzistuojantis „Facebook“ tinklas šiandien vertas 56 mlrd. JAV dolerių, beveik lygiai tiek pat kainuoja labai apčiuopiamus lėktuvus gaminanti bendrovė „Boeing“. Tad įdomu pažvelgti, iki kokio masto šiandien yra išaugęs šis tinklas, koks iš tiesų yra jo kūrėjas M.Zuckerbergas, kokią įtaką jo produktas daro visuomenei bei kokios perspektyvos laukia didžiausio pasaulyje socialinio tinklo.

Milijardas „draugų“, kuriems „patinka“

Iš tikrųjų M.Zuckerbergą galima laikyti tikrai genialiu verslininku – juk jis sugebėjo savo verslui panaudoti tokias paprastas ir kasdieniškas sąvokas, kaip „draugas“ ar „patinka“. Peržengta vieno milijardo aktyvių vartotojų riba – tai reikšmingas skaičius, tačiau ne mažiau įspūdingas faktas, kad kasdien į „Facebook“ serverius suplaukia apie 500 terabaitų informacijos.
Milijardas vartotojų yra sukūrę daugiau nei 140 mlrd. ryšių su draugais ir pažįstamais – vidutiniškai kiekvienas jų per mėnesį tinkle praleidžia po 6,5 valandos ir kiekvienas turi vidutiniškai po 200 „draugų“. Kiekvieną dieną vartotojai sukuria apie 2,5 mlrd. įvairaus tipo įrašų. Kasdien mygtukas „patinka“ (angl. „like“), kuriuo galima pažymėti patikusį įrašą, nuotrauką, komentarą, bendrovę ar gaminį, paspaudžiamas apie 2,7 mlrd. kartų – per visą laikotarpį jau susikaupė daugiau nei 1,1 trilijono „palaikinimų“. Per dieną į „Facebook“ vartotojai įkelia po 300 mln. nuotraukų – iš viso jų jau yra įkelta daugiau nei 219 milijardų.
Šis tinklas skirtas jauniems žmonėms ir jį supranta būtent jaunimas: oficialiais duomenimis, šiandien jame registruojasi daugiausia 22 metų jaunuoliai iš Brazilijos, Indijos, Indonezijos, Meksikos bei JAV. Beje, tik penktadalį visų „Facebook“ vartotojų sudaro pastarosios valstybės gyventojai.
„Facebook“ turi galimybę nustatyti, kokioje pasaulio vietoje buvo padarytas įrašas, ir tokių įrašų šiandien jau suskaičiuojama apie 17 milijardų. Tai reiškia, kad socialinis tinklas surenka vis daugiau informacijos apie savo vartotojų buvimo vietą, – nieko keista, juk apie 600 mln. vartotojų „Facebook“ lankosi iš mobiliųjų prietaisų, išmaniųjų telefonų ar planšečių, turinčių GPS imtuvus. Be to, socialinis tinklas po truputį tampa virtualiu pasu – su „Facebook“ paskyra galime registruotis daugelyje populiariausių interneto svetainių.
Tad galime būti tikri, kad “Facebook” duomenų bazės apie mus turi labai daug informacijos, ir tik laiko klausimas, kada bus sukurti algoritmai, galintys ištraukti nemažai naudingų žinių iš tokio kiekio duomenų. Štai tada galima bus kalbėti jau apie tikruosius 1984-uosius ir viską matantį Didįjį brolį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2012-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Tikrai tikiu, kad kažkada, bet dar negreitai, socialiniai tinklai, ir ypač “Facebook”, taps labiau pozityviu nei negatyviu įrankiu ir informacijos sklaidos priemone. Bet kol kas žalos jie daro kur kas daugiau, nei duoda naudos. Nė kiek neabejoju, kad toks vertinimas sukels kritikos ir pašaipų pliūpsnį, bet tebūnie, nes ši išvada susiformavo dvejus metus stebint tendencijas feisbuke.
Šiaip jau feisbukas – neabejotinai puiki priemonė (patys juo retkarčiais pasinaudojame, ieškodami ekspertų, kviesdami žmones į “Veido” jubiliejų, norėdami sužinoti svarbių asmenų gimtadienio datas), tačiau iš tiesų šis tinklas – kaip peilis, kuriuo galima gerus darbus dirbti, na, kad ir duoną raikyti, bet galima ir nusikaltimus daryti. Tęsiant paralelę tarp peilio ir feisbuko, akivaizdu, kad dauguma šio laikmečio žmonių feisbuką naudoja tikrai negeriems darbams – šiuo “peiliu” jie žudo savo laiką. Neįsivaizduojamą kiekį laiko. Jei įvertinsime, kad feisbukas turi per milijardą vartotojų, ir žinosime, kiek laiko kai kurie jų praleidžia socialiniuose tinkluose, išryškės kraupūs skaičiai: feisbukas surijo trilijonus (ar net kvintilijonus, o gal ir visą gugolą) valandų laiko, kitaip tariant, šis buvo praleistas tuščiai.
Žinoma, jau girdžiu pastabas, kad feisbuką galima panaudoti geriems ir net kilniems tikslams, – neretai jis tam ir naudojamas. Jis labai praverčia švietimo, mokslo, kultūros srityse. Taip, tai tiesa, bet pažvelkime, kam feisbuką naudoja absoliuti dauguma vartotojų. Vieni jame plūstasi, kiti giriasi, treti atskleidžia savo grafomano talentą, ketvirti krauna savo ar ne savo nuotraukas, penkti rašo, kaip jie kėlėsi, ką valgė ir kokie negalavimai juos užpuolė. O tų “rašytojų” ir klejotojų draugai visa tai skaito, degindami savo valandas. Kolegė pasakojo, kad jos sūnus filmuoja tai, kaip jis žaidžia kompiuterinius žaidimus, ir šią medžiagą deda į feisbuką, kur ją žiūri ir “laikina” bendraamžiai. Čia net kyla klausimas, ar nesąmonėms yra kokia riba.
Kartą dvi dienas išsamiai tyrinėjau įvairiausių žmonių įrašus feisbuke. Per šešias valandas sužinojau pusantro negirdėto sakinio ir tiek kvailysčių, kad vėliau pusmetį nemačiau reikalo užsukti į šį socialinį tinklą. Juk kalbant tiesiai, ten tiek daug mėšlo arba to, ką seniau žmonės rašinėdavo tualetuose ant sienų, ir taip mažai naujų, įdomių minčių, kad gal jų geriau paieškoti kitur.
Jei dauguma feisbuko vartotojų Lietuvoje, užuot tūnoję socialiniuose tinkluose ir rašinėję nesąmones, kas savaitę po 7–18 val. skirtų kitiems tikslams, tarkime, atliktų gerą darbą, kažką sukurtų, susitvarkytų savo kiemą, nueitų į teatrą, perskaitytų knygą, pabendrautų su vaikais ir pan., jie gerokai pagerintų tiek savo, tiek aplinkinių gyvenimo kokybę, o jei vertintume ilgesnę perspektyvą, labai daug naudos duotų ir visai valstybei. Bet jie renkasi kitą – “laikinimo” kelią.
Ar nejuntate, kad jau tapote priklausomi ir ar kada nors bandėte sau atsakyti į klausimą, kam visa tai. Kas iš tų užrašų ant “sienos”, kokia jų išliekamoji vertė ir kas juos atsimena po paros?

Bet jau kol kas žalos feisbukas daro kur kas daugiau, nei duoda naudos.

Nežinau, kokie vakar vykusių Seimo rinkimų rezultatai, bet neabejoju, kad tiek vakar naktį, tiek šiandien ryte ne vienos partijos atstovas ar rėmėjas aiktelėjo: negali būti! Jie juk neturėjo jokių šansų! Arba: negali būti! Jiems juk visos apklausos rodė pergalę!
Tikriausiai pirmą kartą nuo 1992-ųjų Seimo rinkimų niekas – nei sociologai, nei politologai, nei patyrę rinkimų stebėtojai nedrįso tvirtai sakyti, kas laimės. Tiksliau, 1992-aisiais visi manė, kad žino, jog rinkimus laimės, kaip rodė apklausos ir protingų galvų prognozės, centristinės jėgos, o laimėjo, kaip mename, LDDP su satelitais. Todėl dabar, to žinojimo praturtinti, žinojome, kad nežinome, kas laimės. Nes rinkimuose atsirado veiksnių, kurių įtakos rezultatui kol kas nesugebame patikimai vertinti.
Pirmasis veiksnys – jau minėtų „1992-ųjų sindromas“, arba „tylioji dauguma“, kurios poveikį pirmą kartą po ilgos pertraukos patyrėme pernai, per savivaldybių tarybų rinkimus. Priminsiu, tada visos apklausos rodė, kad rinkimus triuškinamai laimės opozicija – socialdemokratai, „darbiečiai“, „tvarkiečiai“, o valdantieji konservatoriai džiaugsis būdami ketvirtoje vietoje. Balsų skaičiavimas parodė, kad labiausiai – net du su puse karto – 2011 m. vasarį pro šoną pylė „Spinter tyrimai“, didžiausiai valdančiajai partijai žadėję 6,3 proc. balsų, kai šioji gavo 14,5 proc. ir tapo antra.
Mažiausiai pro šalį prašovė „Vilmorus“ – tik trečdaliu. Tai nestebina, nes būtent ši agentūra visados pataiko tiksliausiai, ypač su paskutinės savaitės tendencijomis, kurios ir lemia, kuri partija šoktelės į viršų, o kuri kris. Deja, praėjusią savaitę paskambinus į „Vilmorus“ paaiškėjo, kad niekas jiems neužsakė rinkimų prognozių! Kodėl? Galima tik spėlioti.
Svarbiau tai, kad po 2011-ųjų savivaldybių rinkimų akibrokšto sociologinių tyrimų agentūrų atstovai viešai prabilo apie tam tikrus apklausų niuansus, kuriuos lig šiol žinojo tik siauras profesionalų ratas. Pirmiausia, kad dalis agentūrų mažai pelningas politines apklausas atlieka kartu su komercinėmis, o į šias nepatenka vyresni nei 75-erių metų gyventojai, nes patys mažai perka. Tačiau jie balsuoja ir jų ne taip jau mažai!
Kitas niuansas – sociologai gerai žino, kad viešojoje erdvėje beveik vien neigiamai vertinamos politinės jėgos ar politiko rėmėjai vengia atsiskleisti apklausėjui, už ką balsuosią. Šis niuansas ir lėmė netikėtą LDDP pergalę 1992-aisiais, netikėtai gerą konservatorių bei liberalų pasirodymą 2011-aisiais. Spėta, kad vakar šio veiksnio poveikis prognozėms turėjo nustebinti tuos, kurie laukė tų pačių konservatorių ir Neringos Venckienės judėjimo sutriuškinimo.
Aš, beje, irgi prieš rinkimus prognozavau, kad valdantieji, ypač konservatoriai ir Liberalų sąjūdis, turėtų pasirodyti daug geriau, nei prognozuoja apklausų rezultatai. Ne tik dėl „tyliosios daugumos“, bet ir dėl antrojo – socialinių tinklų, tiksliau, „Facebook“, faktoriaus.
Vakar įvykę rinkimai buvo pirmieji, kurių rezultatams žymią įtaką turėjo rinkimų agitacija bei batalijos interneto socialiniuose tinkluose “G+” ir ypač “Facebook”. Pastarasis Lietuvoje buvo jau ir 2008-aisiais, bet įtakos rinkimams dėl savo siauros apimties ir vartotojų nesuvokimo, koks tai stiprus visuomenės poveikio įrankis, dar nedarė. Tačiau per pastaruosius trejetą metų įvyko tiesiog sprogstama “Facebook” plėtra, ir šiandien Lietuvoje prie šio tinklo yra prisijungę beveik 1,1 milijono vartojų – tai 52 proc. visų Lietuvos interneto vartotojų ir daugiau nei kas trečias rinkimų teisę turintis pilietis.
Pastaruosius kelis mėnesius “Facebook” ir “G+” tinkluose vyko daug aršesnė rinkimų agitacija, nei per santūrius ir nuobodžius politikų debatus televizijoje ar interneto portaluose. Mat socialiniuose tinkluose susirėmė ne tiek patys politikai, kurių dauguma (gal išskyrus liberalsąjūdininkus Remigijų Šimašių ir Eligijų Masiulį bei konservatorę Rasą Juknevičienę) nelabai moka ir sugeba išnaudoti jų galimybių. Čia kovėsi ir agitavo politinių jėgų rėmėjai, nevaržomi jokių partinių apribojimų. Akivaizdžiai dominavo du kraštutinumai – liberalai (faktiškai užgrobę “G+”) ir konservatoriai iš vienos pusės, N.Venckienės ir tautininkų šalininkai – iš kitos. Krito į akis tai, kad konservatorių ir liberalsąjūdininkų rėmėjai užsiėmė kryžmine agitacija: netinka konservatoriai? Balsuok už liberalus. Netinka liberalai? Balsuok už konservatorius.
Kiek tai paveikė rinkimų rezultatus? Šiandien jau žinome, bet prieš tris dienas, rašant šį tekstą, buvo galima tik spėlioti. Todėl laukti rinkimų rezultatų buvo pasiutusiai įdomu.

Pastaruosius kelis mėnesius “Facebook” ir “G+” tinkluose vyko daug aršesnė rinkimų agitacija, nei per santūrius ir nuobodžius politikų debatus televizijoje ar interneto portaluose.

Netrukus prasidės globalus konfliktas tarp trijų įtakingiausių bendrovių internete, kurios susirems dėl galimybės kontroliuoti žmonių komunikaciją.

„Facebook“ (kurios sudėtyje yra „Chat“, „Messages“, el. pašto paslaugos) prieš „Apple“ (visuose jos įrenginiuose integruota žinučių sistema „iMessage“) ir „Google“ (el. pašto paslauga „Gmail“, „GChat“, „Hangouts“).

Jei viena iškils ir taps akivaizdžia lydere, ji galės nulemti, kaip ateityje žmonės bendraus skaitmeninėje erdvėje. Skamba neblogai, tiesa? Taip ir yra, tvirtina Josh Constine, portale techcrunch.com publikuotame straipsnyje.

Prieš keletą savaičių „Facebook“ pradėjo šį karą pakeisdama visų savo vartotojų profilio kontaktinę informacinę, t.y. vietoj anksčiau buvusių „Gmail“, „MobileMe“ bei kitų el. pašto adresų atsirado „@facebook.com“ galūnė. Kodėl? Tai ataka prieš „Google“ ir „Apple“.

Šiuo metu pasiekėme SMS žinučių viršūnę, tad jau kitais metais išsiunčiamų SMS kiekis mažės – dėka atsiradusių alternatyvų. Taigi kuri bendrovė užims SMS‘ų vietą? Šiame straipsnyje aptarsime kiekvienos bendrovės kavaleriją ir galimybes laimėti.

Pasiruošimas karui

Per pastaruosius keletą metų visi trys konkurentai nuosekliai ir planuotai ginklavosi artėjančiam internetinių žinučių karui. Tik pastarosiomis savaitėmis pasirodė pirmieji manevrai, bet jau artimiausiu metu galime matyti ir rimtesnes atakas.

„Facebook“

2010-ųjų lapkričio mėnesį „Facebook“ suvienijo visas savo susirašinėjimo platformas: greitųjų žinučių paslaugą „Chats“, žinučių paslaugą „Messages“ ir elektroninį paštą su „@facebook.com“ galūne. Taigi visų šių paslaugų žinutės patenka į vieną bendrą gautų žinučių (angl. inbox) aplankalą.

Daugeliu atveju šis sprendimas vartotojams išėjo į naudą. Tarkim, jūs siunčiate draugui trumpąją žinutę, tačiau draugas staiga atsijungia ar nueina nuo kompiuterio. Jūsų žinutę draugas galės pamatyti vėliau prisijungęs kitu įrenginiu, tarkim, mobiliojo telefono.

Ir jeigu išsiuntėte žinutę kolegai, kuris jums rašant prisijungė prie „Facebook“ portalo, jis gaus „chat‘inę“ žinutę. Anksčiau buvo galima savanoriškai užregistruoti savo „Facebook“ elektroninį paštą, o nuo šių metų balandžio – jį gavote automatiškai, norite to ar ne. Jeigu kas nors jums siunčia elektroninį laišką į „@facebook.com“, jį taip pat rasite tarp bendrų žinučių.

2011-ųjų liepą socialinis tinklas ėmė bendradarbiauti su „Skype“, kuri suteikė vaizdo pokalbių galimybę „Facebook“ tinklo vartotojams. Taip pat kompanija įsigijo „Beluga“, kuria paremta „Messenger“ aplikacija – alternatyva paprastoms žinutėms.

„Facebook“ pranašumai – tai didžiausias socialinis tinklas (kiekybinė persvara karuose yra labai svarbi), populiariausios mobiliosios aplikacijos, didžiulis lankytojų praleidžiamas laikas svetainėje ir augantis reklamos tinklas, apjungiantis visus išvardytus dalykus.

Vartotojų identifikacija yra esminis bendravimo aspektas, suteikiantis garantiją, kad šneki su tuo žmogumi, kurio ieškai. „Facebook“ neturi savo techninės įrangos ar operacinės sistemos, tačiau puikiai veikia visuose įrenginiuose ir platformose – štai kodėl „Facebook“ turi didžiausią potencialą laimėti žinučių karą.

„Google“

Kai „Gmail“ tapo populiariausia elektroninio pašto platforma bendrovė nusprendė, kad pagrindinė greitųjų žinučių paslauga bus „GChat“ (formaliai žinoma „Google Talk“ pavadinimu). Daugybė žmonių pasirinko šią platformą, nes manė esantys pernelyg subrendę „IRC“ tinklui, o taip pat dėl to, kad nenorėjo būti dažnai trukdomi nepažįstamų žmonių „Facebook“ tinkle.

2010-ųjų rugsėjo mėnesį „Google“ įsigijo grupinių pokalbių aplikaciją „Plannr“ ir sėkmingai ją integravo į 2011-ųjų birželį startavusį „Google+“ socialinį tinklą. Neseniai įtakingas internetinių tendencijų tinklaraštis „GigaOm“ paskelbė, kad „Google“ nusprendė sujungti visas savo žinučių programas – „Hangouts“, „Chat“ ir „Messenger“ – į vieną bendrą platformą, kurioje bus galima siųsti žinutes, bendrauti balsu bei vaizdais.

Didžiausias „Google“ turtas yra jos įvairovė. Jai priklauso mobilioji operacinė sistema „Android“. Ji bendradarbiauja su „Samsung“ kurdama techninę įrangą. Jai taip pat priklauso svarbus „Motorola Mobility“ padalinys. Ji turi daug grynųjų pinigų ir socialinį tinklą „Google+“ (turintį 250 mln. vartotojų). Tačiau svarbiausia yra tai, kad „Google“ priklauso populiariausia elektroninio pašto paslauga „Gmail“.

„Apple“

2010 metų birželį startavo „Apple“ vaizdo pokalbių paslauga „FaceTime“, tačiau norėdami ja pasinaudoti abu pašnekovai privalėjo turėti naujausią „iPhone“ telefoną. Vėliau „Apple“ išplėtė paslaugos galimybes ir dabar ji taip pat pritaikyta staliniams bei nešiojamiems kompiuteriams.

2011-ųjų spalį startavo „iMessage“ žinučių platforma („iOS“ įrenginiams), kuri be kita ko leidžia siųsti nuotraukas bei kitokio pobūdžio failus. Gali būti, kad „FaceTime“ ir „iMessage“ platformos bus sujungtos į vieną.

Nors turi didžiulį grynųjų pinigų rezervą, bendrovės „Apple“ šansai laimėti šį karą yra mažiausi. Bendrovė neturi jokio socialinio tinklo, o jos „socialumas“ iš dalies priklauso nuo „Facebook“. Bendrovė gali kontroliuoti savo įrenginių vartotojų žinutes, tačiau ne kiekvienas nori pirkti „Apple“ produktus.
Nugalėtojo laimikis

Taigi per artimiausią mėnesį visos trys kompanijos turės puikiai sustyguotas žinučių platformas – veikiančias tiek asmeniniuose kompiuteriuose, tiek mobiliuose įrenginiuose. Tikriausiai, be teksto bus galima siųsti nuotraukas bei vaizdus. Turėtų būti ir persiuntimo el. paštu bei kitais kanalais (RSS, SMS žinutėmis) galimybė.

Visos kitos žinučių platformos (tarkim, „Microsoft“ bendrovė „GroupMe“ bei visi SMS žinučių portalai) turėtų būti ruošiami pardavimui vienai iš trijų minėtų bendrovių. Jos tiesiog neturi šansų.

Ant kortos pastatyta tiesioginės komunikacijos kontrolė. Turinys, be jokios abejonės, yra svarbus. Viena iš priežasčių yra ta, kad turinys pritraukia masinį vartotojų kiekį, o tai didina vartotojų praleistą laiką svetainėje. Pastarasis rodiklis yra svarbus siekiant parduoti reklamą.

Žmonės myli turinį, tačiau žmonėms reikia tiesioginio komunikacijos kanalo. Nesvarbu, kuri bendrovė kontroliuoja didžiausią informacijos kiekį (šiuo atveju – „Google“ ir „Facebook“). Svarbu, kurios bendrovės kanalais ta informacija sklinda (šalia tos informacijos bus galima patalpinti ir reklamą).

Nereikia pamiršti, kad natūraliosios kalbos apdorojimas ir analizė leidžia nustatyti, kokios žinutės ir jų fragmentai šiuo metu yra populiariausi ir taip patikslinti reklamos auditoriją. Taigi šio karo nugalėtojas taps dar turtingesnis. Tiek pajamų iš reklamos, tiek gaunamos informacijos prasme.

Kaipgi ta reklama prie žinučių atrodys? Veikiausiai, neįkyriai, gal tik iš pradžių. Žmonės įpras, kaip įprato prie reklamos, rodomos virš „Gmail“ laiškų. „Apple“ pergalė šiame kare reikštų ir didesnius įrenginių pardavimus. Vartotojai norės naujausios žinučių platformos, todėl turės pirkti naujus įrenginius.

Taigi ant kortos pastatyta daug, todėl šios bendrovės įsivels į didelį mūšį. Jos išleis didžiules sumas, sudarys sąjungas (jei tik reikės), atliks agresyvius manevrus, net jei teks paaukoti kokybę. Bet atlygis dosnus, tad tikrai vertas pastangų.
Pirmieji šūviai paleisti

„Facebook“ žinojo, kad paslėpus tikruosius vartotojų el. paštus ir pakeitus juos į savo „@facebook.com“ adresus, žiniasklaida ims apie tai šnekėti ir išpūs didžiulį burbulą (tikėtina, jog šis straipsnis taip pat nebūtų pasirodęs). Šis pasikeitimas galėjo įvykti ir subtiliau bei tyliau, tačiau, rodos, „Facebook“ tylos nenori.

Socialinis tinklas „Facebook“ į elektroninio pašto rinką įžengė pavėluotai, ypač lyginant su „Google“, tad daugelis vartotojų taip ir neparodė savanoriško intereso susikurti savo el. pašto paskyrą. Susiklosčius tokiai situacijai, „Facebook“ tiesiog „pakrikštijo“ kiekvieną vartotoją nauju el. pašto adresu – be jokio perspėjimo ir pasirinkimo.

Kaip į tai atsakys „Google“ ir „Apple“? „Google“ galėtų uždrausti rodyti turimą „Facebook“ profilį savo socialinio tinklo „Google+“ skyreliuose „Apie mane“, ir tai nepadarytų daug žalos bendrovei. Taip pat „Google“ galėtų sukurti savo žinučių platformą „Android“ operacinei sistemai („Facebook“ turi „Messenger“ aplikaciją). O „Apple“ galėtų atsisakyti integruoti „Facebook“ į savo operacinę sistemą.

Tačiau vargu ar „Apple“ apsimoka ignoruoti „Facebook“. Abi bendrovės veikiau galėtų viena kitą papildyti, kadangi turi bendrą priešą – „Google“ – atakuojantį tiek vieną, tiek kitą keliais frontais.

Taigi pripažinusi savo prastą padėtį internetinio susirašinėjimo tarnybų kare, „Apple“ galėtų bendradarbiauti ir iš to gauti papildomos naudos – dar daugiau „iPhone“ ir „iPad“ pardavimų.

Tikriausiai Markas Zuckerbergas apskaičiavo agresyvaus „Facebook“ vartotojų kontaktinės informacijos pakeitimo riziką ir žinojo, kad socialinis tinklas gali prarasti kelių milijonų IT sritį išmanančių vartotojų pasitikėjimą. Tačiau „Facebook“ vis dar yra Socialinis Tinklas. Ir kelias dienas truksiantys skundai to nepakeis. Tai nėra draugiška konkurencija, tai karas. O kiekvienas karas turi pasekmes.

technologijos.lt