Kodėl labiau tikime jomis, o ne akivaizdžiais faktais?

Draugai sako, kad susitikinėjame su žmogumi, kuris suteiks daug skausmo. Nė už ką jais netikime! Na, o jeigu kolegę išplakame piktu liežuviu, pareiškiame, kad tokios bausmės ji nusipelnė. Regis, patekome į iliuzijų pinkles…

Visi mes svajojame…

Vieni – apie supratingą, mylintį ir trūkumų neturintį gyvenimo draugą, kiti – apie didelį namą, gerai mokamą darbą, karjeros aukštumas, gabius vaikus, tobulą figūrą ir t.t.

Atlikus tyrimus paaiškėjo: jeigu ko nors labai trokštame, nevalingai ima atrodyti, kad svajonė būtinai virs tikrove. Tarkime, neabejojame, kad vagys pasirinks kaimynų butą, o milijoną laimėsime mes, o ne koks nors bjaurus kolega, nors puikiai žinome, kad tai – neįmanoma (jis turi loterijos bilietą, o mes vis žadame kada nors jį nusipirkti…). Kodėl taip elgiamės? Nes norime jaustis laimingesni, vertingesni, protingesni, gabesni, nepaprasti, tiesiog likimo pabučiuoti…

Iš tiesų nieko baisaus, jeigu retsykiais paskrajojame ant rožinio debesėlio, atitrūkstame nuo realybės, pasvajojame apie gražius dalykus, patikime, kad nėra nieko neįmanomo. Tada ir iš ligos patalo lengviau pakylame, ir po skyrybų greičiau atsitiesiame.

Tačiau nuolat neigti akivaizdžius faktus, nepripažinti tikrovės – pavojinga. Iš pradžių meluojame sau, paskui – ir kitiems, pradedame pernelyg rizikuoti (tarkime, leidžiamės į pavojingą žygį, tačiau nesisaugome, nes juk mums nieko blogo nutikti negali!), pamirštame, kad iš tiesų turime galimybę ne tik daug laimėti, bet ir viską prarasti. Pasak psichologų, į iliuzijų pinkles pakliūname gana dažnai…

Norime tikėti, kad gyvenimas – teisingas

Kitaip tariant, esame tikros, kad gėris nugali blogį, o už gerus darbus visada atlyginama su kaupu. Pasakoja Diana: „Prieš savaitę vagys įsibrovė į dviejų kaimynų butus. Visi laiptinės gyventojai sunerimo, svarstė, gal reikėtų samdyti apsaugą, įstatyti patikimesnes laiptinės duris, sumontuoti filmavimo kameras. Nesutikau duoti pinigų. Pagalvojau, kad ilgapirščiai dar sykį į tą pačią laiptinę kojos tikrai nekels. Be to, esu tikra, kad jie puikiai žinojo, kur eina ir ką ras. Apvogtieji kaimynai man visada atrodė įtartini, palaikė ryšius su visokiais prašalaičiais…“

Ką sako psichologai. Tikime, kad blogi žmonės anksčiau ar vėliau gaus, ko nusipelnė, o geri bus išgelbėti, nes tada jaučiamės saugesni. Kokios tokio mąstymo pasekmės? Kai moterį užpuola prievartautojas, pasklinda kalbos, kad ji pati buvo kalta. Ėjo, kur nereikia, lūpas pasidažė pernelyg ryškiais lūpų dažais, apsivilko per trumpą suknelę, per meiliai šypsojosi ir t.t. Pikčiurnos, smurtautojai, kritikai ar šiaip ilgaliežuviai labai retai prisiima atsakomybę už savo veiksmus, nes jie – nekalti („Ji per garsiai kalbėjo“, „Ji ir vėl sriubą persūdė“). Tokie žmonės randa šimtą priežasčių ir įrodymų, kad nuskriaustas žmogus blogo elgesio tiesiog pats užsitarnavo, kitaip tariant, tokiu būdu bando atsikratyti kaltės jausmo, nes sąžinė vis dėl to graužia…

Kas nutinka, kai tvirtai įsikimbame iliuzijos, jog „blogiečiai“ anksčiau ar vėliau bus nugalėti? Ogi pradedame šventai tikėti, kad užtenka visada elgtis gerai ir likimas bus mums gailestingas.

! Pasak psichologų, tikėjimas, kad gyvenimas yra teisingas – viena iš didžiausių mūsų iliuzijų.

Nes ir nuostabūs žmonės gali nerasti savo laimės, sunkiai suserga, jaučiasi nemylimi, per anksti miršta, o, tarkim, koks girtas kelių erelis, mirtinai sužalojęs žmogų, taip ir lieka tinkamai nenubaustas…

Aplinkinių elgesį interpretuojame neteisingai…

… nes turime daug kompleksų. Štai ką pasakoja Simona: „Neseniai pakeičiau darbą. Kolegės man pasirodė nelabai draugiškos, nesistengė su manimi artimiau susipažinti. Tačiau man neramu dėl kitko – jos labai dažnai keistai į mane žiūri, kartais šnabždasi, kikena tarpusavyje. Tada sutrinku, pamanau, gal blakstienų tušas nubyrėjo ar pėdkelnės suplyšo. O gal pleputės įtaria, kad nelabai sutariu su vyru ir ketinu skirtis? Maniau, kad man puikiai sekasi visa tai nuslėpti…“

Ką sako psichologai? Tikriausiai pastebėjote, kad dažnas žmogus, kurį sekame akimis ilgiau nei akimirką, pasijunta nejaukiai. Pradeda muistytis, parausta, nusuka žvilgsnį į šoną ir t.t. Mūsų akį gali patraukti įdomus jo papuošalas, šukuosena arba sužavi šypsena, laikysena. Mes grožimės, o „stebėjimo objektas“ mūsų elgesį vertina kaip agresiją. Kodėl? Nes jaučiasi nesaugiai. Bijo vertinimo, nepasitiki savimi, nenori, kad kas nors į dienos šviesą ištrauktų paslaptis, kurias bando nuslėpti, ir t.t. Kitaip tariant, jeigu gėdijamės ant nosies išdygusio spuogelio, niekada nepatikėsime, kad kas nors grožisi didelėmis mūsų akimis ar ilgomis blakstienomis, nes, žinoma, jis (ji) bjaurisi mūsų spuogu! Deja, iš musės dažnai darome dramblį, o nedidelius savo trūkumus mintyse paverčiame milžiniškais…

Pasikliaujame pirmuoju įspūdžiu…

… ir laikomės jo įsikibę kaip liūtai. Štai kokia istorija nutiko Audronei: „Prieš metus draugės gimtadienyje susipažinau su Rimu. Jis man pasirodė labai jautrus, protingas, dėmesingas – tiesiog žavingiausias vyras pasaulyje. Be to, pasirodė, kad visiškai sutapo mudviejų požiūris į gyvenimą, pomėgiai. Skraidžiau kaip su sparnais, nes pagaliau suradau savo antrąją puselę…

Šiandien mąstau kitaip, nesuprantu, kuo Rimas mane sužavėjo? Iš tikrųjų jis yra kaprizingas, nenuolaidus, piktas ir dar linkęs lakstyti paskui kitų moterų sijonus! Mano artimieji kartoja, kad Rimas visada toks buvo, tačiau aš nenorėjau tuo tikėti. Tiesiog įsikaliau į galvą, kad pamilau tobulą vyrą. Deja, maždaug po metų rožinius akinius vis dėlto nusiėmiau ir mes išsiskyrėme.“

Ką sako psichologai? Klysti – žmogiška, tačiau būna nesmagu, jeigu taip nutinka. Tada aplinkiniai bado pirštais, užjaučia, apkalba, vadina kvailiais… Taigi, užuot pripažinę, kad išklydome iš tiesos kelio, pasirinkome netinkamą žmogų, darbą, profesiją, tvirtiname, kad gyvenimas – gražus, o sprendimas – pats geriausias. Kitaip tariant, patys save apgaudinėjame („Mylimas žmogus nemandagiai kalba apie moteris? Nieko baisaus, aš jį pakeisiu“, „Vyras – alkoholikas? Tikrai ne. Na, žinoma, jis truputį išgeria per gimtadienius…“, „Sutuoktinis namie smurtauja? Bet jis – geras žmogus, labai mus myli“).

Teoriškai, prieš priimant svarbius sprendimus reikėtų devynis kartus pamatuoti, o tik paskui kirpti. Neverta pasikliauti vien širdies balsu („Tai – mano svajonių vyras“) ar pirmuoju įspūdžiu („Akivaizdu, kad šiame darbe jausiuosi puikiai“), nes antras žvilgsnis gali būti daug skvarbesnis. Tiesa, labai dažnai elgiamės atvirkščiai – pirmiau apsisprendžiame, o paskui bandome save įtikinti, kad nesuklydome („Reikėjo tekėti už Tomo? Nemanau. Na ir kas, kad jis mandagus, užtat žemas ir dar akiniuotas. O štai Gintaras aukštas, gražus…“). Beje, pasak specialistų, visai nesvarbu, ką norime „įsigyti“ – naują dulkių siurblį, automobilį, puodą ar antrąją pusę – renkamės pagal tą pačią schemą… Štai ką pasakoja Monika: „Tikrai nepamiršiu pirmosios dienos naujame darbe. Apie Rasą tada susidariau labai blogą įspūdį. Ji man pasirodė pernelyg pasitikinti savimi, šalta kaip ledas. Slapta tikėjausi, kad neteks sėdėti su ja viename kabinete… Nuo tos dienos praėjo aštuoneri metai. Rasa – pati artimiausia mano draugė. Jeigu būčiau įsikibusi minties, kad ji – pasipūtėlė, dabar neturėčiau tokios ištikimos ir nuoširdžios bičiulės.“

Rūta Staučytė

Moters savaitgalis, Nr.22

Ministro Pirmininko interviu „Žinių radijo“ laidai „Pozicija“.

Šią savaitę kiek nurimo politinės audros ir įtampos koalicijoje, iš Vyriausybės persikėlė į kitas vietas, kitus židinius – teismai, vaiko teisės, kiti dalykai. Premjere, gal šiek tiek atsipūtėt po to trijų savaičių politinio maratono?

Gal kartais tiesiog nesimato tų darbų, kuriuos mes dirbam. Nepaisant to, kaip atrodo iš išorės, šių savaičių darbo rezultatai yra labai svarbūs. Tikiuosi, kad artimiausiomis dienomis bus pasirašoma Koncesijos sutartis su strateginiu investuotoju – „Hitachi“ kompanija. Tam šiuo metu ir skiriam daugiausia dėmesio.

Artimiausiomis dienomis – tai šiandien, rytoj?

Turbūt šiandien bus paskelbta, kad tai gali būti padaryta rytoj.

Premjere, o kas toje sutartyje svarbiausia? Kas ten bus numatyta? Ar bus numatyta tokie parametrai kaip palūkanos, mokėjimų laikotarpiai? Daug ekonomistų klausia ir sako, kad nuo to priklausys, kiek mes turėsim įsipareigojimų įvairiausių.

Visų pirma, Koncesijos sutartis yra Lietuvos valstybės suteikiama teisė strateginiam investuotojui, projekto vystymo bendrovei, toliau plėtoti objektą ir statyti elektrinę, kuri būtų baigta 2020 – 2021 sandūroje. Mes žinome, kiek turėtų kainuoti joje pagaminta elektros energija, žinome, ko siekiame. Elektros energijos gamybos savikaina būtų ženkliai mažesnė negu gaminamos kitur. Net ir su pinigų aptarnavimu pirmuosius keliolika metų, tokioje elektrinėje pagaminta elektros energija būtų tikrai labai konkurencinga. Skaičiai nuosekliai aiškėja. Pačioje Koncesijos sutartyje yra kalbama apie juridinę teisę statyti. Toliau rengiamoje ir su regionų partneriais derinamoje Akcininkų sutartyje tų skaičių bus daugiau. Noriu priminti, kad elektrinė kainuos apie 17 mlrd. litų, Lietuvos dalis – virš 5 mlrd. litų. Vystant tokios apimties projektą, derybos ir reikalingos tam, kad jų metu skaičiai būtų tikslinami ir taptų dar patrauklesni Lietuvai ir jos vartotojams.

Bet iš principo – Japonai duos pigių pinigų? Taip labai paprastai kalbant…

Paprastai kalbant – visi skaičiai rodo, kad tokį projektą realizuoti Lietuvai ir Baltijos valstybėm labai apsimoka.

Premjere, kaip projekto pabaigą minite 2020-2021 m. Bet turim situaciją Suomijoje, kuomet „nušokta“ nuo grafiko per kelis metus.

Aš suprantu Jūsų klausimą. Labai džiaugiamės, kad galėjom rinktis tarp dviejų pažangiausių branduolinių technologijų tiekimo kompanijų – „Hitachi“ ir „Westinghouse“. Pasirinkome „Hitachi General Electric“ kompaniją, pasižyminčią tuo, kad, skirtingai nuo kitų kompanijų, statančių branduolines jėgaines, jie nevėluoja. Mums tą teko matyti ir lankantis praėjusiais metais jų pastatytoje jėgainėje. Labai aiškiai matėm, kaip tiksliai pagal grafiką jėgainė yra pastatyta, neviršijant iš anksto suderėtų sąmatų.

Premjere, ar Jūs manot, kad šiuo metu Lietuvos visuomenėje yra pakankamas šio projekto palaikymas?

Turėdami vis daugiau skaičių sieksime, kad pritarimas ir visuomenėje, ir Seime būtų kiek galima platesnis. Esame atviri – skelbiame visus skaičius, kuriuos žinom ir kuriuos derybų eiga leidžia pateikti visuomenei. Aš nežiūrėčiau labai priešingai į iniciatyvas rengti referendumus ar visuomenės nuomonės apklausas, tačiau su sąlyga, kad visuomenė iki to laiko būtų tinkamai informuota ir būtų tinkamai keliamas klausimas.

Kas turėtų tinkamai informuoti?

Tinkamas informavimas, be abejo, yra ir valdžios atsakomybė, bet tinkamai formuluojamas klausimas taip pat turėtų būti labai aiškiai suprantamas. Žmonių reikia klausti, ar jiems reikia pigesnės elektros energijos, kuri būtų gaminama VAE. O ne tiesiog klausti, ar jie už ar prieš branduolinę energetiką.

Pigesnės. Čia turėtų būti esminė vieta?

Pigesnės. Taip pat reikia prisiminti,  kad mes iki 70 proc. elektros energijos perkame iš trečiųjų šalių, visų pirma iš Rusijos. Tai yra ir mūsų saugaus apsirūpinimo klausimas.

Bet čia galima klausti, ar reikia saugesnės energijos?

Saugesnė energija taip pat reiškia ir pigesnę energiją, nes būti priklausomiems vien tik nuo importo reiškia, kad pats visiškai negali daryti įtakos elektros energijos kainai. VAE projektas leistų mums didelę dalį elektros energijos Baltijos regione generuoti patiems. Generacija būtų pigesnė negu iš kitų šaltinių. Noriu priminti, kad, pavyzdžiui, už vėjo jėgainių gaminamą 1 kWh mes šiuo metu mokame 30 ct. Naujame Elektrėnų bloke už 1 kWh mokame 35 ct. VAE gaminama elektros energija, net ir su pinigų aptarnavimu pirmą dešimtmetį, kainuotų nuo 17 iki 22 ar 23 ct., o vėliau, jau grąžinus visas paskolas, kainuotų apie 7 – 10 ct.

Premjere, kad visuomenei būtų vis dėlto aiškiau. Ar tai reiškia, kad nusprendus pasirinkti VAE vystymo kryptį, turėtume užmiršti ir vėją, ir saulę, ir kitus dalykus. Yra politikų pasisakymų, kad didesnės investicijos į žalią energetiką keltų atominėje elektrinėje gaminamos elektros energijos savikainą ir tai nebūtų mums naudinga ekonominiu požiūriu?

Nežinau, ar tiksliai supratau Jūsų klausimą, bet noriu priminti, kad atsinaujinančiai energetikai numatyta, berods, 23 proc. elektros energijos gamyboje. Biokurui, biomasei labai daug erdvės numatyta gaminant šilumos energiją. Aš dar kartą pakartosiu, kad reikia žiūrėti į realius skaičius. Šiuo metu už vieną kWh elektros energijos gaminamos vėjo jėgainėse yra mokama 30 ct. Tai yra pakankamai brangu. VAE gaminama elektros energija bus pigesnė, o grąžinus pasiskolintus pinigus, už kuriuos ji bus statoma, jos elektros energijos kaina bus ženkliai mažesnė.

Tai šiandien gaminti elektros energiją iš vėjo neapsimoka?

Ji yra pakankamai brangi. 30 ct už kWh yra brangu.

Dar viena svarbi tema žmonėms, sukėlusi daug kalbų – tai kuro kainos. Kai kurie ekonomistai jau mato ir 6, ir 7 Lt už litrą po poros metų. Naftos kainos kyla. Tą kainą pučia visokios baimės. Kaip manote, kas čia vyksta? Seime yra siūlymų mažinti akcizą. Opozicija sako, kad degalai atpigtų 30 ct už litrą, jeigu būtų sumažintas akcizas. Ką manote apie tai?

Degalų kainos didėja didėjant naftos kainai. Šioje vietoje mes nelabai galime daryti įtaką arba iš viso nieko negalime daryti. Turiu mintyje naftos kainą. Todėl, grįžtant prie anksčiau svarstytos temos, mums yra svarbu plėtoti tokius energijos resursus, kurie nepriklauso nuo naftos ar dujų kainų, nes esame valstybė, kuri tokių resursų neturi. Neveltui pasaulyje vis populiaresni darosi elektriniai automobiliai. Taip viena iš sričių, kurioje naudojami naftos produktai, tampa nebepriklausoma nuo naftos kainų.

Dėl akcizo mažinimo – Seime spaudimas kyla.

Dar prieš gerą mėnesį esu sakęs, kad mes turime matyti, kas vyksta pasaulyje šiek tiek plačiau ir giliau, o ne tiktai būti susikoncentravę į save. Praėjusiais metais buvom pakankamai stipriai priklausomi nuo to, kaip situacija klostosi Graikijoje. Dabar galime būti priklausomi nuo to, kaip situacija gali klostytis Artimuosiuose Rytuose – Irano, Izraelio, JAV santykiuose. Tai veikia ir, ko gero, jau paveikė naftos kainas. Dėl akcizo – aš tikrai labai abejočiau dėl tokių žingsnių. Reikia atsiminti faktą, kad mokesčių surinkimas ir biudžeto pajamos lemia tai, kiek mes esame pajėgūs finansuoti kiekvienam žmogui svarbias paslaugas: tokias kaip mokyklos, ligoninės ir kiti panašūs dalykai.

Jūs nelabai jaudinatės? Jums gerai, jūs ir su dviračiu galite į darbą.

Galėčiau. Jaudina, be abejo, jaudina. Kiekvieno žmogaus gyvenime kuro kaina yra labai svarbus dalykas. Lygiai taip pat ir visai ekonomikai, bet klausimas, ar bandydami keisti padėtį drastiškomis priemonėmis, mes dar labiau nepasidarysime žalos.

Premjere, minėjau pradžioje, kad tam tikrų įtampos židinių šią savaitę aplink teismus kaupiasi ir teismų vadovai yra atvirus laiškus parašę, pasipiktinimus dėl politikų kišimosi į teismų darbą, teismų sprendimus. Žinomas teisininkas Vytautas Nekrošius sako, jog politikai prieš rinkimus kaip kriaušę muša teismus. Kaip vertintumėt, stebint iš šono, tą situaciją, tą kritiką teismų atžvilgiu? Ji civilizuota, neperlenkianti lazdos, nekompromituojanti teisėsaugos? Ką galvojat apie tai?

Aš tikrai nesiimu vertinti, ar diskusijos vyksta civilizuotai, ar peržengia tam tikras ribas ir rėmus. Nemanyčiau, kad teismai galėtų svajoti apie kažkokią savęs izoliaciją nuo visuomenės nuomonės. Visos konstitucinės valdžios šakos – ir vykdomoji valdžia, t.y. vyriausybė ir prezidentas, ir parlamentas, ir teismai – yra konstitucinės sistemos dalys. Visuomenė turi teisę svarstyti, vertinti ir išsakyti kritiką.  Vyriausybei tos kritikos tenka pakankamai didelės dozės. Bet turėtumėm vengti vertinimų ir kišimosi į konkrečias bylas su viešąja nuomone, politikų nuomone. Turėtumėm labiau rūpintis bendraisiais sisteminiais dalykais, ieškoti būdų, kaip padaryti pačią teisingumo sistemą efektyvesnę, turinčią didesnį žmonių pasitikėjimą. Apie tai ir teismai, ir teisėjai, ir visuomenės lyderiai galėtų kalbėtis labai atvirai ir racionaliai.

Kai kurioms partijoms labai reitingai kyla nuo teismų kritikos. Tai pagunda tokia politikams gali būti prieš rinkimus labiau padaužyt teismus?

Politikai prieš rinkimus visad pasižymi tuo pačiu bruožu – retorika darosi aštresnė ir emocijos yra liejamos karščiau. Ne pirmą kartą tą stebime. Bet ir tokiu laikotarpiu racionalių diskusijų objektu turi likti pamatiniai dalykai. Tikrai galima racionaliai diskutuoti apie teisėsaugos sistemų, teismų kaip sistemos darbą ir ieškoti tinkamų sprendimų.

Leidykla „Alma littera“ išleido jau ketvirtąją žymaus Lietuvos rašytojo A. Čekuolio knygą „Faktai ir šypsenos“. Ką tik knygynų lentynose pasirodęs kūrinys papuoš ne vienos šeimos biblioteką.

Knyga ne tik pateiks daugeliui dar negirdėtų, intriguojančių faktų, bet ir sukels šypseną skaitant apie kai kuriuos mūsų turistinių grupių nuotykius užsienyje.
Knyga atskleidžia daugeliui nežinomų faktų apie legendinį Žalgirio mūšį. Kaip ir kodėl tos dvi žmonių kariaunos surado viena kitą? Kaip bekele buvo vežamos dešimtis centnerių sveriančios patrankos? Ką valgė mūsų kariai ir iš kur ėmė maistą? Kaip buvo palaikoma disciplina? Taip pat skaitytojai galės sužinoti, kodėl Izraelio nenugali daug gausesni ir puikiai ginkluoti priešai? Kokią įtaką darželinukų auklėtojai turi valstybės ekonomikai? Kaip flirtuoja amerikiečiai, kaip skiriasi japonai? Kur slepiasi ir kiek trunka meilė?
Knygoje – net 59 temos, kurios pagyvins pašnekesius Lietuvoje, o emigrantams duos argumentų, kuriems neatsispirsi. Algimantas Čekuolis ilgus metus laisvalaikiu vadovavo lietuvių turistų grupėms, keliaujančioms po užsienio šalis. Šioje knygoje pateikiamas žvilgsnis į tas grupes iš vidaus ir, pasak autoriaus, nebūtinai tik iš blogosios pusės. „Labai tikiuosi, kad mano atviravimai sudomins vieną kitą skaitytoją“, – sako A. Čekuolis.
A. Čekuolio knygos „Faktai ir šypsenos“ pristatymas vyks jau šį šeštadienį, vasario 25 d., 13 val., Vilniaus knygų mugėje, konferencijų salėje 5.1.
Algimantas Čekuolis yra pelnęs keletą itin svarbių apdovanojimų: 2000 m. gavo Lietuvos nepriklausomybės medalį, 2002 m. –  Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžių, 2003 m. – Portugalijos Nuopelnų ordino Komandoro kryžių bei Lietuvos krašto apsaugos ministerijos medalį. Algimantas Čekuolis skaitytojams pažįstamas iš leidyklos „Alma littera“ išleistų knygų: „Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu“ (2009), „Staigmenos“ (2010), „Šešios progos numirti“ (2011) ir naujausios „Faktai ir šypsenos“ (2012).