Rugsėjo 24–spalio 5 d. vyks 8-asis Tarptautinis Kauno kino festivalis, supažindinsiantis su aukščiausius apdovanojimus įvairiuose kino renginiuose pelniusiais filmais.

Festivalį atidarys švedų režisierės Annos Odell dokumentinė drama „Susitikimas“. Jį kino kritikų asociacija FIPRESCI Tarptautiniame Venecijos kino festivalyje (Italija) pripažino geriausiu debiutu, o per Švedijos nacionalinius apdovanojimus „Guldbagge“ geriausiais pripažinti ir pats filmas, ir jo scenarijus.

Išvysime ir Berlyno kino festivalyje geriausio scenarijaus apdovanojimą pelniusią vokiečių Dietricho ir Anos Brueggemannų dramą „Kryžiaus kelias“, pasakojantį apie šventųjų gyvenimus – tiek apie pasiaukojimą, tiek apie radikalumą.

Atkeliaus daug Kanų festivalyje (Prancūzija) puikiai įvertintų filmų: „Auksine palmės šakele“ apdovanotas „Žiemos miegas“ (rež. Nuri Bilge Ceylanas), „Ypatingo žvilgsnio“ programoje pagrindinį prizą pelnęs „Baltas Dievas“ (rež. Kornélis Mundruczó) ir Didžiuoju prizu apdovanoti „Stebuklai“ (rež. Alice Rohrwacher).

Dėmesio sulauks ir Artimieji Rytai. Apie juos pasakos filmai „Elektro šabi“ (rež. Hindas Meddebas), Tarptautiniame Marselio dokumentinio kino festivalyje pagrindiniu prizu apdovanota „Mūsų baisi šalis“ (rež. Mohammadas Ali Atassi, Ziadas Homsi) ir „I – tai Iranas“ (rež. Sanaz Azari).

Be to, laukia speciali Ukrainos kino programa, kurioje – per 20 jos kūrėjų darbų. Na, o retrospektyva šįkart dedikuota vengrų kino klasikui Miklósui Jancsó.

Kaune festivalis vyks kino teatre „Romuva“ bei Kauno technologijos universiteto (KTU) III rūmų salėse. Vilniuje jis svečiuosis spalio 1–8 d. „Skalvijos“ kino centre ir Šiuolaikinio meno centro kino salėje, o vėliau keliaus į Panevėžį ir Šiaulius.

Rugsėjo 18–28 d. sulauksime 11-ojo Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF). Šįkart pagrindinis festivalio akcentas – ypatingos, atskiro filmo vertos asmenybės iš viso pasaulio.

Didžiausias ir seniausias tarptautinis dokumentinio kino festivalis Baltijos šalyse bus platus tiek savo geografija, tiek pasirinktų herojų spektru. Jame išvysime daugiau nei keturiasdešimt istorijų, besirutuliojančių nuo Nepalo iki Teksaso, JAV, kurių herojai – nuo politikų ar disidentų iki mokslininkų ar kūrėjų.

Garsusis lingvistas ir politinis aktyvistas Noamas Chomsky, kontroversiškasis buvęs JAV gynybos sekretorius Donaldas Rumsfeldas ar prestižine Goncourt’ų literatūros premija apdovanotas garsus Prancūzijos rašytojas Michelis Houellebecq’as – vos keli ryškūs veidai, pasirodysiantys kino ekranuose.

VDFF pagrindinėje programoje pamatysime naujausias tarptautiniuose festivaliuose apdovanotas dokumentines juostas, specialiojoje programoje – filmus, atliepiančius ir giliau tyrinėjančius dabarties aktualijas. Festivalio retrospektyvoje bus kviečiama susipažinti su Ukrainos režisieriaus Sergejaus Bukovskio darbais, o į savo praeitį pažvelgti pakvies programa „Senoji dokumentika naujai“.

Tikriausiai daugelį festivalio žiūrovų labiausiai patrauks konkursinė Baltijos šalių dokumentinių filmų programa, kurioje sėkmės linkėsime Lietuvos kūrėjams. Joje iš lietuviškų dokumentinių juostų varžysis režisieriaus Remigijaus Sabulio kurtas filmas „Lituanica. Paslaptis“, Kęstučio Gudavičiaus „Alkofutbolas“, Akvilės Anglickaitės ir Irmos Stanaitytės „Ežerų dugne“, Agnės Marcinkevičiūtės „Vienatvės gaudesys“, Audriaus Stonio „Kenotafas“ ir Ričardo Marcinkaus „Galutinis tikslas“.

Dokumentines juostas žiūrovai galės pamatyti kino centre „Skalvija“ ir kino teatre „Pasaka“.

 

Šią savaitę Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Druskininkuose prasidėjo dešimtį dienų trunkantis mokslo festivalis „Erdvėlaivis Žemė“. Jo programoje – daugiau nei 350 nemokamų renginių mokyklose, universitetuose, laboratorijose, aikštėse ir netgi prekybos centruose: pradedant diskusijomis apie kino filosofiją, beprotybės temą literatūroje, homoseksualumo ištakas, propagandinę animaciją, finansų inžinerijos galimybes įveikti įvairias pasaulines problemas ir baigiant fizikų, matematikų, meteorologų eksperimentais arba pasivaikščiojimu po filosofų labirintą. Galima pasimokyti japonų, hindi, kinų ir kitų egzotiškų kalbų, išgirsti, ką vilniečiai valgė XVII amžiuje, taip pat sužinoti apie perspektyvas „spausdinti“ žmogaus organus.

Vilniaus universiteto astronomai pakvies pro teleskopus pažvelgti į Mėnulį, pasakos apie kintamas žvaigždes bei nežemiškos gyvybės paieškas. VU Gamtos mokslų fakultete bus galima išbandyti melo detektorių, pamatuoti savo smegenų aktyvumą žaidžiant kortomis, įvertinti tikrąjį biologinį amžių. Žmogaus genomo tyrimų centro mokslininkai, vadovaujami akademiko Vaidučio Kučinsko, pasakos, kaip genomo tyrimai padeda nustatyti intelektinės negalios sutrikimų mechanizmus. O norintieji kurti kompiuterinį žaidimą arba kosminį palydovą galės užsukti į VU Matematikos ir informatikos fakultetą.

Vilniaus Gedimino technikos universitetas penktadienį, rugsėjo 12 d., kviečia į Atradimų dieną, kurioje ketina stebinti per sieną besikaunančių robotų varžybomis ir makaronų tiltais. Bus mokoma kurti virtualų bepilotį orlaivį, valdyti kvadrokopterį, dirbti su prietaisais, kuriais judesių parametrus tiria mokslininkai ir kino pramonės atstovai, perkeldami aktorius į virtualų pasaulį. Vilniaus kolegija kviečia į mados dirbtuves, o Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Atrankos centre sužinosite, ar ateities karuose vis dar bus reikalingi žmonės.

Rasti išsamią festivalio programą ir užsiregistruoti į dominačius jo renginius galima interneto svetainėje www.mokslofestivalis.eu.

Šveicarijoje, Lokarne, pasibaigęs vienuolika dienų trukęs vienas reikšmingiausių ir seniausių Europos kino festivalių šiemet mums buvo ypatingas. Čia pirmą kartą rodytas lietuviškas filmas.

Nepaisant prasto oro, 67-ajame tarptautiniame Lokarno filmų festivalyje apsilankė beveik 167 tūkst. žiūrovų. Tai pranoko visas organizatorių prognozes.

Vis dėlto didelis populiarumas nestebina. Šis kino festivalis iš kitų išsiskiria stipria orientacija į kino meninę pusę. Tai džiaugsmas kino gurmanams ir puikus lakmuso popierėlis, parodantis, kur juda aukštasis kino menas.

Šiemet pagrindinis festivalio apdovanojimas atiteko režisieriui Lavui Diazui iš Filipinų, pristačiusiam 338 minučių trukmės siurrealistinę nespalvotą juostą „Tai, kas yra prieš tai“, pasakojančią apie atokią Filipinų vietovę, kurioje dedasi paslaptingi dalykai. 2013-aisiais pagrindinis apdovanojimas atiteko vadinamojo lėto kino itin eksperimentiniam filmui „Mano mirties istorija“ (rež. Albertas Serra).

Džiugu, kad į šio prestižinio festivalio akiratį pateko ir trumpametražis jauno lietuvių režisieriaus Karolio Kaupinio debiutinis vaidybinis filmas „Triukšmadarys“. Jis varžėsi konkursinėje „Rytojaus leopardų“ programoje. Tai ne pirmas geras įvertinimas – anksčiau „Triukšmadario“ scenarijus laimėjo „European Short Pitch“ apdovanojimą.

Istorija žiūrovus nukelia į nedidelę mokyklą, laukiančią delegacijos iš miesto, turinčios atgabenti naują skambutį. Artėjantis apsilankymas kelia mokyklos bendruomenei daug nerimo – juk jų mokykla irgi susiduria su kasmet vis tuštesnių klasių problema. Mokyklos direktorius (akt. Valentinas Masalskis) puikiai žino, kuo tai gresia. Jis dar atsimena, kaip kito miestelio mokyklai buvo žadama dovanoti autobusiuką, bet netrukus ją uždarė… Išeitis viena – niekas neturi suprasti, kad mokinių mažėja.

Pats režisierius juostą priskiria prie „deadpan“ žanro komedijų ir paaiškina, kad taip vadinamos rimtais veidais kuriamos absurdiško humoro komedijos.

 

Šį šeštadienį, liepos 12 d., Nidoje prasideda savaitę vyksiantis XVIII tarptautinis Thomo Manno festivalis “Šimtmečio vasara”. Naująjį teminį ciklą pradedantis renginys primins Pirmojo pasaulinio karo pradžios istorinį kontekstą bei to laikmečio kultūros palikimą.

Naujasis penkerių metų teminis ciklas “Modernybės palikimas. 100 metų po didžiojo karo” nagrinės istorijos bei kultūros procesus ir gaivins laiko dvasią, savitai nuspalvinusią to meto menininkų gyvenimą bei kūrybą.
Tarp šių metų festivalio žodžio programos svečių – Silvijus Vietta, vienas iš tarpkultūrinių Europos studijų pradininkų, Hildesheimo (Vokietija) universiteto profesorius emeritas, romantizmo, modernizmo bei ekspresionizmo literatūros tyrinėtojas.
Europos nuotaikų geografiją Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse atkurs lenkų istorikas Maciejus Górny, o Lietuvos kultūros istorijos tyrinėtojas dr. Eligijus Raila kvies į diskusiją apie to meto Lietuvos situaciją bei politinę atmosferą.
Muzikos mėgėjų laukia aštuonių koncertų programa, kuri aprėpia platų akademinės muzikos repertuarą nuo XVIII a. iki šių dienų. Senesnių laikmečių klasika bus gretinama su XX a. pradžios muzika – romantizmo “devintąja banga” bei naują laikmetį manifestavusiomis originaliomis kompozicijomis.
Dailės programoje laukiama meno kolekcininko Aleksandro Popovo ir menotyrininkės Kristinos Jokubavičienės indėlio – parodos “Paskutinis taikos pavasaris. XX a. pirmos pusės tapyba ir grafika”. Virginijos ir Kazimiero Mizgirių menininkų namų galerijoje bus atidaryta šiuolaikinės eksperimentinės juvelyrikos paroda “Vasarotojai”.
Kino naktys, šiemet vyksiančios Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre “Agila”, kvies žiūrėti Vokietijos, Lietuvos bei Lenkijos kino kūrėjų darbus.
Festivalio renginiai vyks rašytojo Th.Manno memorialiniame muziejuje, Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje, Neringos istorijos muziejuje, Virginijos ir Kazimiero Mizgirių menininkų namuose, Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje bei Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre “Agila”.

Šiais metais jau keturioliktą kartą Nidoje liepos 31 – rugpjūčio 2 dienomis skambėsiantis festivalis „Nida jazz maratonas 2014“ džiazo mėgėjus pasitiks improvizacijomis nuo švyturio. Išskirtinėje kurorto vietoje atlikėjai susirinkusiems dovanos tris vakarus muzikos siautulio. Scenoje kartu su jaunais ir perspektyviais muzikantais pasirodys ir patyrę improvizacijų meistrai, jau dalyvavę festivalyje. Koncertus, kurie ir šiemet išsiskirs spalvingais pasažais ir „world music“ rėmuose, pratęs vidurnakčio „jam session“ kurorto prieplaukoje įsikūrusioje vyninėje.

„Nida jazz maratono“ vizitine kortele jau seniai tapo improvizacija išskirtinėje aplinkoje, tad kūrybingų pokyčių nevengiame ir šiemet. Šią vasarą visus kviečiame į unikalią Nidos vietą, vieną aukščiausių kalvų, iš kurios kas naktį kelią laivams Baltijos jūroje rodo švyturys. Esame pasirengę čia sukurti tikrą džiazo mėgėjų šventę, kurios įspūdį dar labiau sustiprins ryšys su gamta“, – sako festivalio „Nida jazz maratonas 2014“ prodiuseris Leonidas Šinkarenko.
Į festivalį pakviesti šeši kolektyvai iš Lietuvos, Latvijos, Ukrainos, Ispanijos ir JAV. Renginį pradės jame debiutuojantis Lietuvos-Estijos projektas „CinAmono 5“, kurį šių metų Birštono džiazo festivalyje subūrė jauna talentinga vokalistė Laura Budreckytė. Ji į komandą pasikvietė klaipėdietį gitaristą Eugenijų Jonavičių, kontrabosininką Vytį Nivinską, virtuozą akordeonistą Kaspar Uljas iš Estijos bei būgnininką Vytį Vainilaitį. Vakaro staigmena taps naujai susibūręs kolektyvas „Shinkarenko Jazz 4N“, neįsivaizduojamas be šio festivalio sielos, pripažinto boso gitaros improvizacijų meistro Leonido Šinkarenko.
Rugpjūčio 1 dieną scenoje pasirodys ir „world music“ temą atskleis žinomas Krymo totorių folk ir džiazo atlikėjas gitaristas Enver Izmailov. Originalia grojimo elektrine gitara technika pasižymintis atlikėjas savo pasirodymuose jungia džiazo, Krymo totorių, turkų, uzbekų, Balkanų tautų ir klasikinės muzikos motyvus, naudodamas netipišką ritmiką. Penktadienio pasirodymą pratęs festivalyje prieš trejus metus jau grojusio charizmatiškojo būgnininko iš JAV Bruce Cox Core-Tet džiazo kvartetas. Universaliu atlikėju įvardijamas muzikantas pripažįstamas meistru ne tik kai groja džiazą, bet ir funk, regio ir Lotynų Amerikos stilių muziką. Jis yra muzikavęs su tokiais žinomais atlikėjais kaip Dee Dee Bridgewater, Ravi Coltrane ir kitais.
Šeštadienio vakarą festivalis pasiūlys ispanišką „world music“ versiją – scenoje pasirodys kolektyvas „Rafael Cortes & new discovery“. Dėl techniško grojimo itin vertinamas flamenko muzikos gitaristas R.Cortes yra vienas iš nedaugelio kompozitorių, kurie jungia tradiciją su dabartimi ir išlaiko ispaniško muzikos stiliaus grynumą. Vakarą pabaigs atlikėjai iš Latvijos – „Deniss Paskevich Funk Therapy“. Saksofonisto D.Paškevičiaus suburtą kolektyvą sudaro penki patyrę atlikėjai. Jie publikai pristatys savo funk muziką, kurioje jungia džiazą, funk ir kitus muzikos žanrus.

Jau galima įsigyti bilietus į „Nida jazz maratono“ koncertus visose „Tiketos“ kasose bei internetu. Bilietų kaina – 60 litų, o bilietas į visus tris koncertus kainuos 140 litų.

Festivalio „Nida jazz maratonas 2014“ programa
LIEPOS 31 D. KETVIRTADIENIS.
20.00 val. prie Švyturio:  „Shinkarenko Jazz 4n“ ( Lietuva), „CinAmono 5“  (Lietuva – Estija)
24.00 prieplaukos vyninė: Jam session

RUGPJŪČIO 1 D. PENKTADIENIS
20.00 val. prie švyturio: Enver  Ismailov (Ukraina), „Bruce Cox Core-Tet“  (JAV)
24.00 prieplaukos vyninė: Jam session

RUGPJŪČIO 2 D. ŠEŠTADIENIS
20.00 val. prie švyturio: „Rafael Cortes & new discovery“  (Ispanija), Denis Paskevich „Funktherapy“ (Latvija)
24.00 prieplaukos vyninė: Jam session

Sekmadienį, birželio 29 d., prasidės dvyliktasis tarptautinis menų festivalis „Druskininkų vasara su M.K.Čiurlioniu“. Keturiasdešimtyje festivalio renginių dalyvaus per 200 žinomų Lietuvos meno meistrų ir talentingų jaunųjų menininkų, užsienio atlikėjų iš Australijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Italijos, Rusijos, Prancūzijos.
Tris mėnesius trunkančio festivalio programoje – koncertai, poezijos skaitymai, parodos, iškilių menininkų kūrybos vakarai. Šių metų festivalio naujovė – sakralinės muzikos koncertų ciklas „Čiurlionio kelias“ Senosios Varėnos, Perlojos, Merkinės, Liškiavos bažnyčiose. Išliks ir festivalio tradicijos: smuiko muzikos šventė, jaunuosius talentus subursianti smuikininkų meistriškumo mokykla, tarptautinė konferencija „M.K.Čiurlionis ir pasaulis“, į kurią susirinks dvi dešimtys muzikologų iš Lietuvos, Japonijos, Italijos, Ispanijos, Danijos, Lenkijos.
Festivalio atidarymo dieną 13 val., žygiuodamas centrine miesto gatve, druskininkiečius ir kurorto svečius pasveikins Lietuvos kariuomenės orkestras ir jo vadovas majoras Egidijus Ališauskas. 16 val. prasidės pirmasis festivalio koncertas M.K.Čiurlionio memorialiniame muziejuje, kuriame pasirodys pianistas Ugnius Pauliukonis ir eufonininkas Algirdas Matonis. Sekmadienio vakarą 19.30 val. – sakralinės muzikos koncertas Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje. Jo svečiai – vargonininkas Gediminas Kviklys ir Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“.

„Vasarą smagiausi koncertai vyksta prie jūros“, – teigė grupės „Biplan“ vokalistas Maksas Melmanas, kviečiantis visus į festivalio „Palanga Live“ atidarymo koncertą Palangoje, kuris įvyks jau šį penktadienį, birželio 20 d., 20 val.
Grupė „Biplan“ festivalio atidaryme pristatys savo naują dainą „Kapitonai“, kurią viešai atliks pirmą kartą. „Mums tai svarbus, jaudinantis momentas“, – sakė grupės vokalistas.
Palanga – kiekvienam skirtinga. Vienus traukia jūra, kitus – judantis naktinis gyvenimas ar ramios popietės prieš saulę. „Biplan“ vokalistą Maksą Melmaną šis kurortas labiausiai žavi jaukumu.
„Palanga man visada atrodo skirtingai žiemą, vasarą, rudenį ir pavasarį. Vasarą – tai miestas, kuriame galima surasti visko: tiek tylaus poilsio, tiek triukšmo. Palanga turi viską. Mane labai žavi Baltijos jūra, nes ją myliu labiausiai iš visų, prie kurių esu buvęs! Taip pat Palanga žavi jaukumu, mėgstu jaukias, tylias vietas“, – pasakojo Maksas Melmanas.
„Jau esantys prie jūros, tikimės, nekantriai laukia koncerto, o tie, kurie dar tik ketina važiuoja, tegu važiuoja su dainomis „O mes prie jūros“ ir „Kapitonai“, – į „Biplan“ koncertą penktadienį visus kviečia festivalio organizatoriai.
Festivalis „Palanga Live“ (J. Basanavičiaus g. 47) atostogaujantiems pajūryje visą vasarą pasiūlys gyvos muzikos savaitgalius atvirame ore, apjungiančius kultūringas pramogas su rekreaciniu efektu, kurio ieškoma trumpose atostogose.
Pasaulio miestų šurmulys, kultūrinė nuotaika bei atmosfera čia persipina su pajūrio gamtos teikiamais malonumais, kurortiniu atsipalaidavimu, geriausiems muzikos festivaliams būdingu skoniu bei open-air dvasia. Iki rugpjūčio 23 d. „Palanga Live“ scenoje vyks susitikimai su originalia, autorine kūryba, scenos senbuviais ir perspektyviais jaunais kolektyvais.

Pirmadienį (birželio 2 d.) šokio teatro “Aterballetto” pasirodymu sostinėje prasideda prestižinis Vilniaus festivalis
Nacionalinis operos ir baleto teatras retokai priima gastroliuojančias šiuolaikinio šokio trupes. Kone įsimintiniausias toks pasirodymas – Pinos Bausch (1940–2009) vadovaujamo teatro viešnagė 2001-ųjų rugsėjį. Vupertalio (Vokietija) šokio teatro gastrolės tuomet sulaukė didžiulio pasisekimo.
Jau po pusmečio, 2002-ųjų balandį, toje pat scenoje per “Naujojo Baltijos šokio” festivalį pasirodė dar viena žymi modernaus baleto kompanija – choreografo Mauro Bigonzetti vadovaujamas “Aterballetto” iš Italijos. Tiesa, tai nebuvo pirmoji “Aterballetto” viešnagė Lietuvos sostinėje: 2001-ųjų lapkritį tuos pačius šokėjus su kita programa jau buvo priėmęs Nacionalinis dramos teatras. Neįkainojamas pusmetis Lietuvos šokio gerbėjams, kokybės reikalavimų kartelę užkėlęs labai aukštai.
Ir štai po dvylikos metų “Aterballetto” grįžta į Nacionalinį operos ir baleto teatrą – šįkart po Vilniaus festivalio vėliava. Grįžta parodyti du M.Bigonzetti sukurtus spektaklius: “Come un respiro” (“Kaip atokvėpis”, pagal pianisto Keitho Jarretto įrašytas Georgo Friedricho Händelio klavyrines siuitas) bei “Rossini cards” (pagal pianisto Stefano Menozzi gyvai atliekamas Gioacchino Antonio Rossini melodijas).
Pirmasis primena svajingų alemandų, poetiškų sarabandų, nuotaikingų žigų ir kurančių vėrinį, o antrasis jam neretai ironiškai priešpriešina gyvenimiškų aistrų tuštybės ir karnavalinio šėlsmo persmelktas scenas. Juk ne veltui šį pavasarį Vilniuje pastatytas G.A.Rossini “Sevilijos kirpėjas” irgi baigiamas balionėlių karnavalu, ar ne?

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 212014" bei įvedę gautą
kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2014-m

 

Penktadienį Vilniuje belgų trupės “Ultima Vez” spektakliu Nacionaliniame dramos teatre prasideda šio pavasario “Naujasis Baltijos šokis”.
“Ko neprisimena kūnai” (“What the Body Does Not Remember”) – festivalio atidarymo spektaklio pavadinimas, prieš daugiau nei ketvirtį amžiaus tapęs jauno choreografo Wimo Vandekeybuso kūrybine etikete. Prieš porą metų atnaujintas trupės “Ultima Vez” šokio spektaklis vėl keliauja po pasaulį ir pagaliau pirmą kartą užsuks į Lietuvą.
“Tai vienas didžiųjų šių laikų ir pastarųjų poros dešimtmečių choreografijos vardų, kuriuos pristatyti Lietuvoje nuo pat pradžių buvo užsibrėžęs “Naujasis Baltijos šokis”. Labai džiaugiuosi, kad pas mus pagaliau atvyksta garsiojo W.Vandekeybuso šokėjai”, – tvirtina festivalio “Naujasis Baltijos šokis” vadovas Audronis Imbrasas.
Pirmojoje “Ko neprisimena kūnai” versijoje, pastatytoje 1987 m., šoko vos vienas atlikėjas, turėjęs formalų šokio profesionalo diplomą. Dabar W.Vandekeybuso trupėje beliko vienintelis šokėjas, tokio diplomo neturintis. O ir pats belgų trupės kūrėjas per tiek laiko patyrė virsmą nuo pasišiaušusio psichologijos studento iki visų pripažinto šiuolaikinio šokio meistro.
Toks buvo ir kadaise jį išgarsinęs spektaklis – aštrus, balansuojantis tarp patrauklumo ir pasibjaurėjimo, kupinas agresyvios konfrontacijos ir baimės protrūkių.
“Įtemptos akimirkos, kai neturi pasirinkimo, kai kiti dalykai, tokie kaip įsimylėjimas, nusprendžia už tave, arba sekundė iki nelaimingo atsitikimo, kuris turi įvykti. Tie momentai ateina staiga, be jokio įspėjimo. Tikriausiai, kai jau viskas yra pasakyta ir padaryta, kūnas taip pat nieko nebeprisimena ir viskas tampa subtilia iliuzijos tuštuma, kuri padeda apibūdinti ar net pabaigti šį žaidimą”, – apie savo jaunystės kūrinį kalba penkiasdešimtmetis W.Vandekeybusas.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 182014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.

Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2014-m

 

Kovo 19 dieną prasideda devynioliktasis Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“. Kokius filmus verta pamatyti?

Šiemet šiltas ir saulėtas pavasaris mikliai ištirpdė sniegą, išvarė žiemą, pasitiko anksčiau parskridusius paukščius. Lietuvos kino rinką per pirmuosius du metų mėnesius ypač sustiprino lietuviškos premjeros, bet komerciniame repertuare tarp animacinių šeimyninių pagundų nepasiklydo rimti ir kokybiški filmai („Oskaro“ premijos laureatas „12 vergovės metų“, „Amerikietiška afera“, „Volstrito vilkas“).
Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ pratęs antiholivudinio, kitokio, gero kino laiką dar dviem savaitėms. Į Vilnių ir Kauną iš skirtingiausių pasaulio kraštų atskris brandūs, aktualūs, provokuojantys, skandalingi, radikalūs, romantiški, egzotiški, linksmi, spalvingi ir skanūs filmai.
Naivu tikėtis, kad tarp pačių aktyviausių „Kino pavasario“ žiūrovų atsiras narsuolių, kurie pasiaukotų praleisti kine beveik 12 parų. Būtent tiek laiko reikėtų visų atrinktų filmų peržiūrai. Festivalis pasistengė aprūpinti ištikimą nuolatinę publiką, plaukiančius pavėjui paskui madą lankytis „Kino pavasaryje“ ir pirmą kartą užsukusius į svečius naujus žiūrovus plačia pasirinkimo įvairove. Per dvi savaites keturiolikos salių ekranus užpildys ypač skirtingų nuotaikų, išbandymų ir žanrų kūriniai. Jie pažadins po žiemos sustingusį smalsumą domėtis kokybiškais ir nepaprastais filmais, kurie dažnai ištrauks žiūrovus iš komforto zonos ir skatins mąstyti.
Visuomet sudėtingiausia patarti, ką rinktis, kam teikti pirmenybę, o ką galbūt praleisti. Kiekvienas žmogus yra skirtingas ir kine nori patirti vis kitokių emocijų. Pamėginkime suskirstyti reikšmingiausius filmus grupėmis ir bent šiek tiek sukonkretizuoti kriterijus „už“ arba „prieš“.

Žiūrovai jau išsirinko favoritus

Jeigu pageidaujate vadovautis minios instinktais ir eiti tik į daugumą dominančius filmus, tai jus išgelbės išankstinio pardavimo statistika. Kovo 1 d. prasidėjusi prekyba bilietais atskleidė pradines tendencijas ir teorinius publikos favoritus. Ryškiu lyderiu tapo „Kino pavasario“ atidarymo ceremonijai parinkta Čilės režisieriaus Sebastiano Lelio komiška drama „Glorija“ apie vienišą garbaus amžiaus moterį, kuri mėgsta dainuoti, trokšta patenkinti neišblėsusį seksualinį apetitą, nebijo romantiškų paklydimų, džiaugsmingai jaučiasi laisva ir nepriklausoma.
„Viasat“ komedijų rinkinį pradedantis švediškas linksmas nuotykis „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“ tikriausiai įstrigo atmintyje po perskaitytos juokingos knygos. Kanų festivalio žiuri prizą pasiėmusi drama „Koks tėvas, toks ir sūnus“ į žiūrovų glėbį patenka dėl visoms amžiaus grupėms įdomios istorijos apie dvi skirtingas šeimas su sukeistais berniukais ir ketvirtą kartą į „Kino pavasarį“ grįžtančio japonų režisieriaus Hirokazu Kore-edos. Trimis „Oskarais“ apdovanotą tikrų įvykių dramą „Dalaso klubas“ skatina būtinai pamatyti spaudoje ir televizijoje linksniuojamas pavadinimas, aktorių Matthew McConaughey ir Jaredo Leto benefisai, prisiminimai apie kanadietį režisierių Jeaną Marcą Vallee („Cafe de Flore“).
Tarp favoritų nuspėjamai įsitaisė antiromantinė komedija „Savaitgalis Paryžiuje“ su geriausiu San Sebastiano kino festivalio aktoriumi Jimu Broadbentu ir šauniai parodyta pagarba maestro Jeanui Lucui Godard’ui, Kanuose antrą vietą užėmęs (“Grand Prix”) galbūt geriausias brolių Coenų kūrinys „Groja Liuvinas Deivisas“ apie muzikines svajones išgarsėti 1961-ųjų Niujorke ir visišką nevykėlį dainininką, kuriam tiesiog viskas nesiseka. Romanas Polanskis, gundančią fatališką moterį suvaidinusi jo žmona Emmanuelle Seigner ir charizmatiškasis Matthieu Amalricas neabejotinai vilioja išbandyti teatrališką vyro ir moters dvikovą „Venera kailiuose“.

2×2

Bilietai mikliai tirpsta į „Oskarui“ nominuotą ir Palestinai atstovaujantį „Omarą“, kurį režisierius Hany Abu Assadas įpainioja į pavojingą meilės romaną laipiojant per gigantišką sieną ir į specialiųjų tarnybų spąstus su šantažu šnipinėti savo draugus. Kartu su šiuo filmu verta pamatyti, kaip beveik panašią intrigą mezga Izraelio režisierius debiutantas Yuvalas Adleris „Betliejuje“, kuriame Palestinos ir Izraelio konfliktas vaizduojamas iš priešingos perspektyvos.
Vilniaus publikos mėgstamas ir garbinamas korėjietis Kim Ki-dukas šiemet bus minimas dviejuose filmuose. Vėlyviems seansams sąmoningai suplanuota ir jo paties režisuota „Mėbijaus juosta“ jau išgarsėjo nesutarimais su cenzūros žirklėmis, sensacingais skandalais ir nepatogia provokacija, kurią auditorija gali išgliaudyti kaip beprotišką komediją apie šiek tiek pakrypusią geismų link šeimą. Kur kas šviesesnį scenarijų Kim Ki-dukas parašė komiškam trileriui „Raudona šeima“, kuriame pavyzdinę šeimą vaidinantys Šiaurės Korėjos šnipai-samdomi žudikai atranda kardinaliai kitokią Pietų Korėją, negu jiems įteigė komunistų rėžimas.

Būtiniausi meistrai

Jeigu vis dėlto ketinate plaukti prieš srovę ir atrasti įsimintinų autorinio kino šedevrų, tai nedvejodami pasitikėkite Tsai Ming-liangu (Venecijos “Grand Prix” apdovanota tekančio, lašančio, lyjančio vandens drama „Benamiai šunys“, ypač lėto ir budistinio pasivaikščiojimo eksperimentas „Kelionė į Vakarus“, trumpas sugrįžimas į gimtuosius namus ir vaikystės priminimai „Laiškuose iš Rytų“) ir Aleksejumi Germanu (daugiau nei 50 metų brandinta ir 13 metų gaminta mokslinės fantastikos drama „Sunku būti Dievu“ ir dar reta galimybė išvysti keturis ankstesnius jo kūrinius).
Prie sunkiųjų ir būtinų pamatyti „Kino pavasario“ perlų svarbu įsidėmėti vokiečių dokumentinių filmų kūrėjo Philipo Groeningo unikalios struktūros ir nenuosekliai papasakoto siužeto šeimos dramą „Policininko žmona“. Neprognozuotą ažiotažą per išankstinį pardavimą sukūrė ilgiausias festivalio filmas „Norte. Istorijos pabaiga“, įrodantis, kad Lietuvos žmonės domisi kantrybės reikalaujančia meistriška kūryba ir kad jų negąsdina net 4 val. 10 min. juostos trukmė.

Plakatinės žvaigždės nepatogiose situacijose

Jeigu norite išvysti populiarius ir dažnai matomus aktorius, atliekančius jiems neįprastą vaidmenį, tai sėskite į korėjiečių vizionieriaus Bong Jong-ho režisuotą ir „Kino pavasario“ numylėtinio Park Chan-wooko prodiusuotą 35 mln. JAV dolerių biudžeto futuristinį trilerį „Sniego traukinys“ su neatpažįstamu Amerikos superherojumi Chrisu Evansu (komiksiniai trileriai „Kapitonas Amerika“, „Keršytojai“), sarkastiškai nugrimuota Tilda Swinton, rumunų naujosios bangos filmų etatiniu veidu Vladu Ivanovu, nuolat riedančio traukinio lokomotyve pasislėpusiu vadu Edu Harrisu ir garsiausiu korėjiečiu Song Kang-ho.
Iškart po „Kino pavasario“ Ch.Evansas vėl skraidys su Kapitono Amerikos šarvais ir gelbės pasaulį su akrobatiškąja Juodąja Našle Scarlett Johansson, kuri britų režisieriaus Jonathano Glazerio fantastiniame trileryje “Po oda” apsinuogina intymiausiam karjeros vaidmeniui – čia ji yra sekso ištroškusius vyrus naikinanti gundanti ateivė, kuriai teks patirti nepažįstamą agresiją ir smurtą.
Nuolat stebinantis Terry Gilliamas fantastiniame komiškame trileryje „Zero teorema“ įdarbina išvaizdą pakeitusį dviejų „Oskarų“ laureatą Christopherį Waltzą, nudažo plaukus mėlynu kostiumu aprengtam niekšui Mattui Damonui ir priverčia T.Swinton skaityti pranašystes iš televizoriaus ekrano. Trilogijose „Matrica“ ir „Žiedų valdovas“ ryškiai pasižymėjęs australas Hugo Weavingas grįžo namo vaidmeniui detektyviniame trileryje „Paslapčių kelias“ apie vienišo aborigenų kilmės pareigūno kovą su korupcija policijoje, kengūrų medžiotojais, agresyvių šunų veisėjais ir paauglius žudančia narkomafija. Nepamirštamas filmo finalas neleis atsiplėšti nuo efektingo susišaudymo spektaklio, kuriame pokalbius keičia pavėjui švilpiančios snaiperių kulkos ir viską stebintys maitvanagiai.
Geriausias rusų aktorius Konstantinas Chabenskis dalyvauja beveik kiekvienoje dramos „Geografas gaublį pragėrė“ (filmas aplankė bent 70 festivalių) scenoje ir milžiniškomis valios pastangomis mėgina išsivaduoti iš nuobodžios egzistencijos provincijos mieste, nemėgstamo darbo, nelaimingos meilės, nepažabojamo alkoholizmo ir naujai užgimstančių jausmų į dukteris tinkančiai mokinei. Lietuvos merginų mėgstamas ir net dievinamas Ryanas Goslingas rizikuoja pakeisti žavingo jaunuolio reputaciją brutaliame keršto trileryje „Atleidžia tik Dievas“, kuris išprovokavo išskirtinai prieštaringas reakcijas Kanų festivalyje.

Kovui savo premjeromis bus sunku prilygti pirmiesiems metų mėnesiams, kada pasirodė pačios karščiausios juostos. Vis dėlto mėnesio gale kinomanus pradžiugins jau devynioliktą kartą vyksiantis „Kino pavasaris“.

Iš kovą kino salėse pasirodysiančių naujų juostų ryškiausi yra Andreso Muschietti režisuotas siaubo filmas „Mama“, Noamo Murro „300: Imperijos gimimas“, Peterio Bergo „Išlikęs gyvas“, Weso Andersono „Viešbutis „Grand Budapest“ ir Stepheno Frearso „Filomena“. Na, o vaikai būriais trauks į kompiuterinės animacijos šedevrą „Ponas Žirnis ir Šermanas“ bei „Tarzaną“.

Iš ko rinktis turės įvairaus skonio žiūrovai

Nors siaubo filmai priimtini ne kiekvienam žiūrovui, ispanų režisieriaus A.Muschietti „Mama“ sulaukė teigiamų atsiliepimų tiek iš kritikų, tiek iš žiūrovų. Juosta giriama ir už gerą scenarijų, ir už sukurtą tokią atmosferą, kuri ne tik gąsdina, bet ir daro šį filmą vizualiai gražų.
Paminėsime tik tiek, kad istorija sukasi apie dvi mažametes mergaites, rastas miške, kurios, visų nuostabai, penkerius metus sugebėjo išgyventi visiškai vienos laukinėje gamtoje. Jas priglausti pasišauna jų dėdė ir jo žmona, siekiantys suteikti joms normalų gyvenimą. Vis dėlto tai ne laiminga istorijos pabaiga, o tik košmaro pradžia. Mergaitės slepia didelę ir baisią paslaptį: miške jos buvo anaiptol ne vienos, jas globojo kažkas, ką jos ir vadino „mama“. Ir toji “mama” nepakęs jokios konkurencijos, net jei reikėtų žudyti.
Buvęs krepšinio rinktinės treneris Kęstutis Kemzūra ir mūsų krepšinio žvaigždynas Lietuvoje plačiai išreklamavo filmą “300″, pasakojantį apie spartiečių (graikų) ir persų mūšį Termopilų tarpeklyje. Šį mėnesį kino teatruose bus pradėtas rodyti šio filmo tęsinys – N.Murro režisuotas „300: Imperijos gimimas“. Jame vaizduojamas jūrų mūšis, nuo kurio priklauso Graikijos likimas. Graikų generolo Temistoklio (Sullivanas Stapletonas) vedami graikų kariai lemtingame mūšyje susidurs su persų pajėgomis, vadovaujamomis sudievinto persų vado Kserkso (Rodrigo Santoro) ir laivyno vadės Artemezijos (Eva Green). Tai įspūdingas daugiau nei dvi valandas truksiantis 3D reginys, sukurtas tokia pat stilistika kaip ir jo pirmtakas. Taigi galima laukti niūrios estetikos įstabios filmo aplinkos, daug efektų, įtaigaus filmo garso takelio.
Prie įtraukiančių juostų priskiriamas ir kino filmas „Išlikęs gyvas“. Jis pastatytas pagal tikrą istoriją, aprašytą profesionalaus kario Marcuso Luttrellio bestseleriu tapusioje knygoje, kurioje pasakojama apie nesėkmingą 2005 m. Afganistane vykdytą karinę operaciją „Raudoni sparnai“. M.Luttrellis išliko vienintelis gyvas iš pasiųstų keturių profesionalių karių, siekusių sugauti arba nužudyti vieną iš Talibano lyderių. Taigi istorija pati savaime vertinga, o kai ją dar režisuoja patyręs karinių dramų režisierius P.Bergas, galima tikėtis tikrai įspūdingo reginio.

Norintiems atsipalaiduoti

O štai filmas „Viešbutis „Grand Budapest“ kvies pasijuokti. Šmaikšti ir intelektuali komedija stilingai atskleidžia viešbučio paslaptis bei intrigas. Veiksmas šiame filme sukasi apie viešbučio administratorių Gustavą (Ralphas Fiennesas), miegantį su beveik visomis savo klientėmis ir tampantį jų paslapčių patikėtiniu, o kartais net ir turtų paveldėtoju, bei apie jaunąjį viešbučio durininką, iš “meistro” besimokantį viešbučio gyvenimo „tiesų“. Vis dėlto tai viešbučio kasdienybė, o istorija prasideda tada, kai netikėtai dingsta brangus Renesanso epochos paveikslas, kurį susigrąžinti – viešbučio garbės reikalas.
Paminėtina ir tragikomedija „Filomena“, pasakojanti apie airės pensininkės (Judi Dench) ir ne pačius geriausius laikus išgyvenančio žurnalisto Martino Siksmito (Steve’as Cooganas) pažintį. Filomena, dar būdama paauglė, pastojo ir dėl to buvo išsiųsta į vienuolyną, o jos kūdikis atiduotas įvaikinti. Ji jo ieškojo bene pusę amžiaus, tačiau vis atsimušdavo į sieną ir likdavo nieko nepešusi. Taigi žurnalistas ryžtasi imtis šios istorijos ir padėti Filomenai. Paminėtina, kad šis filmas buvo teigiamai įvertintas tarptautiniame Venecijos kino festivalyje, pelnė net keturis BAFTA, tris „Auksinių gaublių“ bei tiek pat „Oskarų“ nominacijų.
O veiksmo filmų gerbėjai dėmesį turėtų atkreipti į Luco Bessono prodiusuotą dinamišką trilerį „Trys dienos nužudyti“. Jame talentingas aktorius Kevinas Costneris atlieka buvusio CŽV žvalgybininko (valdžios samdomo žudiko), kurį kankina mirtina liga, vaidmenį. Liko paskutinė užduotis, kurią įvykdęs jis gali gauti vaistų, reikalingų pasveikti, tačiau jie gali sukelti haliucinacijas. Vis dėlto tai vienintelė išeitis, jei jis nori atnaujinti ryšius su dukra.

“Kino pavasaris”

Kovo 20 dieną ispanų režisieriaus Sebastiáno Lelio filmu „Glorija“ bus atidarytas jau devynioliktas “Kino pavasaris”. Filme “Glorija” „Sidabriniu lokiu“ 2013 m. Berlyno kino festivalyje apdovanota geriausia aktorė Paulina Garcia vaidina 58-erių Gloriją, savo brandžias dienas pavertusią vienu dideliu vakarėliu ir meilės paieškomis. Galiausiai sutikusi pagyvenusį vyriškį Rudolfą ji pradeda matyti santykių ateitį, tačiau viską sumaišo sužinotos jo paslaptys.
Atidarius festivalį rinktis, ką žiūrėti, tikrai bus iš ko. Festivalio metu vyks įvairios konkursinės programos. Tarkime, programoje „Nauja Europa – nauji vardai“ bus galima pamatyti Rytų ir Centrinės Europos, taip pat Balkanų šalių režisierių filmų. Beje, joje bus galima išvysti ir lietuvišką juostą – Igno Jonyno „Lošėją“. Programa „Baltijos žvilgsnis“ pasiūlys naujų ir niekur anksčiau nerodytų (po 2013 m. sausio 1 d. išleistų) Baltijos jūros regiono režisierių tiek vaidybinių, tiek dokumentinių filmų. O trumpametražiai filmai varžysis net šešiuose konkursuose.
Būtent čia lietuviškų filmų gerbėjai galės tiesiog trypti iš džiaugsmo –  festivalyje bus surengta ne vieno lietuviško filmo premjera: tai Ernesto Jankausko „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“, Vytauto Juozėno „Chronos ABC“, Tito Sūdžiaus „Drąsiausias žmogus pasaulyje“ ir „Sedžio“, Kęstučio Kuskio „Džanina“, Tado Vidmanto „Kadagio gatvė“ bei daugelis kitų. Be premjerų, bus galima pamatyti ir jau kurį laiką rodomus lietuviškus filmus, tokius kaip Mariaus Ivaškevičiaus „Santa“, vasario gale pristatytas Mykolo Vildžiūno „Nesamasis laikas“, Agnės Marcinkevičiūtės „Vardas tamsoje“, Emilio Vėlyvio „Redirected/Už Lietuvą!“ ar Audriaus Juzėno „Ekskursantė“.
Norintys išvysti išskirtinius filmus galės rinktis iš “Festivalių favoritų”, “Kritikų pasirinkimo”, “Meistrų” ar “Metų atradimų” programų. O norintieji šiek tiek nestandartinio kino galės pasimėgauti filmais iš Amerikos nepriklausomo kino ar Naujojo Rusijos kino programų repertuaro, o gal net išbandyti ką nors iš kulinarinių filmų programos asortimento.