Sekmadienį prasidės vienuoliktasis tarptautinis menų festivalis „Druskininkų vasara su M.K.Čiurlioniu“. Iki pat rudens truksiančioje jo programoje – daugiau kaip keturios dešimtys renginių: koncertų, sakralinės muzikos valandų, autorinių kūrybos vakarų, literatūrinių skaitymų, parodų. Festivalio atidarymo dieną 15.30 val. M.K.Čiurlionio memorialiniame muziejuje koncertuos pianistas Jurgis Aleknavičius, o 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje – Čiurlionio kvartetas ir Mykolo Romerio universiteto akademinis mišrus choras.

Šiandien prasidedančiame 20-ajame Šefildo dokumentinių filmų festivalyje „Sheffield Doc/Fest“ bus rodomas Giedrės Žickytės filmas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, o kino profesionalams skirtoje festivalio mugėje dalyvaus Lietuvos dokumentalistų delegacija.
„Šefildo festivalis – vienas didžiausių ir svarbiausių dokumentinio kino festivalių. Tai, jog „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ dalyvauja Šefildo muzikinėje programoje „Behind the Beats“ yra nemažas pasiekimas, didžiuojamės galėdami festivalyje atstovauti Lietuvą“, – sako filmo režisierė G. Žickytė, taip pat dalyvaujanti geriausios festivalio moters režisierės konkurse.
Greta festivalio vykstančioje kino profesionalų mugėje pirmą kartą Lietuvą reprezentuos ir oficiali delegacija iš Lietuvos. Jos atstovai dalyvaus apskrito stalo susitikimuose ir filmų pristatymų sesijoje, užsienio partneriams pristatys naujausius lietuviškus dokumentinius filmus. Kino prodiuseriai ir režisieriai mugės metu tikisi rasti savo filmams pardavimų agentų, platintojų, sulaukti festivalių dėmesio.
„Šių metų Šefildo festivalis ir kino mugė Lietuvos dokumentikos kūrėjams ir gerbėjams – ne eilinis. Festivalyje rodomas lietuviškas filmas, be to Šefildo kino mugėje pirmą kartą dalyvauja oficiali Lietuvos dokumentalistų delegacija. Tikimės, kad tai padės ne tik sustiprinti Lietuvos dokumentikos pozicijas, bet ir šio žanro atstovams atvers naujas bendradarbiavimo su kolegomis iš užsienio galimybes“, – sako Lietuvos delegaciją Šefildo kino mugėje organizuojančio Lietuvos kino centro Filmų sklaidos, informacijos ir paveldo skyriaus vadovė Liana Ruokytė-Jonsson.
Apie filmą „Kaip mes žaidėme revoliuciją“. Tai istorija apie mažą šalį, ypatingą jos laikotarpį ir žmones, kurie, nepaisant pavojaus, iškovojo savo Nepriklausomybę su šypsena veide ir daina lūpose. Filmas pasakoja istoriją apie pokštą, įvykusį devintojo dešimtmečio viduryje, kai Lietuvoje dar nebuvo jokių atgimimo ženklų, o naujametinio Kauno jaunųjų architektų karnavalo metu juokais susikūrė roko grupė „Antis“. Cirką primenantis įspūdingas grimas ir rekvizitai, stilizuoti pasirodymai, kandūs ir aštrūs tekstai kūrė agresyvią sovietinio gyvenimo karikatūrą.
Filme panaudoti unikalūs kadrai iš asmeninių archyvų, taip pat galima išvysti muzikinių intarpų iš „Roko maršas“ renginių, skandalingo ir nepamirštamo roko grupės „Anties“ pasirodymo Sovietų Sąjungos centrinės televizijos tiesioginiame eteryje, kitų grupės koncertų, išgirsti šių įvykių liudininkų komentarus.
„Kaip mes žaidėme revoliuciją“ premjera įvyko 2011 m. lapkritį. Filmą prodiusavo „Just a moment“ (Lietuva) ir „13 Productions“ (Prancūzija).
G. Žickytės juosta festivalyje „Sheffield Doc/Fest“ bus rodoma du kartus: birželio 13 ir 15 dienomis.
Filmo anonsas: http://www.youtube.com/watch?v=x0VWssRNXOc
Apie festivalį. Tarptautinis dokumentinių filmų festivalis „Sheffield Doc/Fest“ – vienas didžiausių dokumentinio kino festivalių, kuriame dalyvauja ir legendiniai  kino režisieriai, ir svarbiausių televizijos kanalų atstovai.  Jis išsiskiria ne tik įspūdinga programa, bet ir organizuojamais susitikimais su pagrindiniais dokumentinio kino rėmėjais, naujų filmų idėjų pristatymais. Daug dėmesio festivalyje skiriama jauniesiems kino kūrėjams ir jų galimybėms atskleisti bei mokytis vieniems iš kitų. Renginys vyksta birželio 12-16 d.

Birželio 9 dieną VU botanikos sode Kairėnuose prasideda naujas projektas – Bardų vasaros festivalis. Du kartus per mėnesį žaliajame sode visi vilniečiai ir miesto svečiai turės galimybę pasiklausyti pačių geriausių autorinių Lietuvos bardų koncertų. Organizatoriai viliasi, kad klausytojai pamėgs šį projektą ir kiekvienais metais jis taps pačia geriausia vieta praleisti laiką klausantis gyvo žodžio bei gyvos muzikos.
Birželio 9-ąją festivalį atidarys žymusis bardas, kino ir teatro aktorius Kostas Smoriginas, kurį žiūrovai retai turi galimybę išvysti vieną ir pasiklausyti jo autorinių dainų. Taigi Botanikos sode šis bardas žada padovanoti tiek visiems puikiai žinomų, tiek naujausių dainų iš neseniai pasirodžiusio „Albumo“.

Visos trys Baltijos šalys: Lietuva, Latvija ir Estija – šiųmetinio Vokietijoje vyksiančio „Schleswig – Holstein“ klasikinės muzikos festivalio dėmesio centre. Festivalio organizatoriai paskelbė, kurie muzikantai mūsų šalies muzikinę kultūrą atstovaus šiame prestižiniame renginyje, vyksiančiame nuo liepos 6 d. iki rugpjūčio 25 d.
Tai visame pasaulyje žymi dainininkė, mecosopranas Violeta Urmana, legendinis Lietuvos kamerinis orkestras, būrys violončelininkų – žymusis David Geringas, bei jaunosios kartos šio instrumento virtuozai – Edvardas Armonas, Giedrė Dirvanauskaitė ir Vytautas Sondeckis.
Festivalio metu taip pat koncertuos du kolektyvai, kurių dalis narių yra muzikantai iš Lietuvos: tai Gidono Kremerio vadovaujamas orkestras „Kremerata Baltica“, bei Kristjano Jaervi simfoninis orkestras „Baltic Youth Philharmonic“.
Festivalyje taip pat skambės ir lietuvių autorių muzika. Žymaus lietuvių kompozitoriaus, 1931 m. Kaune gimusio Vytauto Barkausko kūrinį „Avanti“ atliks orkestras „Kremerata Baltica“, Latvijos „Sinfonietta Riga“ atliks Justės Janulytės kūrinį „Elongation of Nights“, o „Signum Saxophone Quartet“ iš Vokietijos – Zitos Bružaitės „Stillness“. Maestro K. Jaervi du kartus diriguos kompozitoriaus Gedimino Gelgoto simfoninį kūrinį „Never Ignore the Cosmic Ocean“, kurį atliks jo vadovaujamas orkestras „Baltic Youth Philharmonic“, solo partiją grieš lietuvė smuikininkė Dalia Simashka.
Latvijos ir Estijos muzikinę kultūrą pristatys tokios asmenybės ir kolektyvai kaip G. Kremeris, Arvo Paert, Peteris Vasks, Baiba Skride, Mariss Jansons, Estijos filharmonijos choras, Tonu Kaljuste, K. Jaervi ir kiti. Festivalyje pasirodys ir svečiai iš kitų šalių: pianistai Helen Grimaud, Fazil Say, Maurizio Pollinni, Justus Franz, violončelistas Mischa Maisky, dirigentai Valery Gergiev, Lorin Maazel, Krzystof Penderecki, Eric Whitacre ir kiti.
Visą festivalio programą galima rasti renginio internetiniame puslapyje www.shmf.de

Šią vasarą Kražiuose vyks dvyliktoji tarptautinė VU Filosofijos fakulteto organizuojama Bažnyčios tradicijos ir grigališkojo choralo akademija „Ad Fontes“. Šiuometinės savaitės dalyviai kviečiami studijuoti ir praktikuoti mistagogiją – įvadą į Bažnyčios sakramentus.

Savaitės organizatorių įsitikinimu, vienintelis būdas sutvirtinti bei išsaugoti krikščionišką tikėjimą yra nuolatinės pastangos jį pažinti ir gilinti. Kaip teigia studijų savaitės sumanytojas ir rengėjas VU Filosofijos fakulteto lektorius Mindaugas Kubilius, būtent sakramentų pažinimas, arba mistagogija, yra pirmasis žingsnis į gilų tikėjimo pažinimą ir gilinimą.

„Graikiškas žodis „mistagogija” reiškia įvedimą į slėpinius, arba sakramentus. Katalikų tradicija tvirtina, kad Bažnyčios tikrovė visada išlieka Dievo paslaptyje. Šiandieniniams krikščionims to gerai neįsisąmoninant, kyla pavojus džiaugtis vien tik išoriškai regimu bendruomeniškumu. Tai gali būti malonus buvimas, sužadinantis gražius tikinčiųjų jausmus ar leidžiantis mėgautis smagumu. Bet tai nėra visavertė Bažnyčios slėpinio, paties Dievo ir amžinojo gyvenimo – Vilties patirtis. Bažnyčios vidinė, arba sakramentinė, tikrovė prieinama tik jos slėpiniuose gyvenančiam ir juos išgyvenančiam tikinčiajam“, – teigia VU filosofijos fakulteto lektorius, akademijos sumanytojas Mindaugas Kubilius.

Liepos pabaigoje prasidėsiančioje „Ad Fontes“ akademijoje jau antrą kartą svečiuosis teologijas iš Olandijos Alcuinas Reidas. Svečias yra Benedikto vienuolyno La Garde-Freinet diakonas, knygos „Organiškas liturgijos vystymasis“ autorius. A. Reidas savaitės dalyviams skaitys paskaitas apie Šventąsias Mišias bei jų ritualo prasmę ir dalyvavimo ypatingumą.

„Ad Fontes“ rengiamas kantorių meistriškumo kursas skirtas profesionaliam kantorių rengimui. Grigališkojo choralo meistriškumo lavinimui vadovaus Graco menų universiteto magistrė, ansamblio „Graces & Voices” vadovė Adrija Čepaitė ir VU „Schola Cantorum Vilnensis“ vadovas Romualdas Gražinis.

Ketvirtus metus iš eilės „Ad Fontes“ organizuoja ir specialius vaikų ugdymo kursus. Juose lavinami mažiausiųjų dalyvių giedojimo ir dalyvavimo liturgijoje įgūdžiai. Vaikai taip pat bus mokomi katekizmo pagrindų. Vaikų ugdymo programai vadovaus Lietuvos Muzikos  ir Teatro Akademijos chorinio dirigavimo specialybės studentė, VU „Schola Cantorum Vilnensis” moterų grupės kantorė Vita Diškevičiūtė.

Kražiuose taip pat svečiuosis ir lietuvis kunigas iš Amsterdamo Albertas Stalioraitis. Jis akademijoje dalyvaujantiems kunigams ves Romos rito ekstraordinarinės formos praktikos užsiėmimus. Studijų savaitės metu ypatingas dėmesys bus taip pat skiriamas liturgijai ir patarnautojų paruošimui.

„Ad Fontes“ akademija organizuojama pagal tradicinį Vakarų universiteto pamatinių studijų modelį: filosofija, teologija, liturginė praktika. Pagrindiniu savaitės akcentu ir širdimi išlieka tradicinės lotyniškosios Romos katalikų liturgijos celebracija bei grigališkojo choralo giedojimo įgūdžių lavinimo užsiėmimai. Savaitėje dalyvauja žmonės iš Lietuvos, Latvijos, Rusijos, Baltarusijos.

Su šiuometine „Ad Fontes“ programa galima susipažinti adresu www.ad-fontes.lt

Vilniaus tarptautinis kino festivalis žadins užsimiegojusį pavasarį vaizdingomis, ironiškomis ir provokuojančiomis kino istorijomis.

Šiųmetis “Kino pavasaris” pasiūlys gausesnį meniu, pakvies įvertinti garsiausių meistrų kūrinius, atrasti neišgliaudytus talentus ir neaplankytus egzotiškus kraštus, suteiks neeilinę galimybę pamatyti gyvojo klasiko Jeano Luco Godard’o geriausius filmus iš 35 mm juostos, paskleis naujos krypties vėjus į muziką, kulinariją ir trumpametražius filmus, kurie pirmą kartą taip pat varžysis dėl publikos simpatijų prizo. Būtent 87 trumpos ir ne mažiau įdomios istorijos iš skirtingų pasaulio šalių išplečia bendrą filmų skaičių iki rekordinio kiekio, kai žiūrovams knieti užduoti klausimą, ar tikrai reikia tiek daug.
Tačiau didžiųjų ne komercinio kino premjerų gausa realiai nepasikeitė (140), o pagal šį rodiklį “Kino pavasaris” gerokai atsilieka nuo Talino kino festivalio “Juodosios naktys”, kuris per 10 dienų spėja parodyti daugiau nei 300 filmų.

Praeities poelgių atoveiksmiai
Pagrindinė “Kino pavasario” konkursinė programa “Nauja Europa – nauji vardai” šiemet sukaupė daugiau žiūroviškų, nuotaikingesnių ir netgi tragikomiškų filmų (“Apie sraiges ir žmones”, “Chameleono spalvos”, “Nenustok šypsotis”), bet rimtesnės artilerijos kūriniai iškelia skaudžią, aktualią ir neužgyjančių žaizdų temą apie Balkanų karo palikimą šiuolaikinėms kartoms.
Būtent prie šios kategorijos reikėtų priskirti 2013 m. Sandanso kino festivalio specialiuoju žiuri prizu apdovanotą ir Berlyno kino festivalyje Ekumeninės žiuri premiją iškovojusią Srdano Golubovičiaus dramą “Pasekmės”. Geriausi Balkanų regiono šalių aktoriai išsiskirsto per tris siužetus skirtinguose miestuose (Belgradas, Trebinė, Halė), o juos susieja karo metais įvykęs beprasmiškas incidentas ir didvyriškas poelgis. 1993 m. sausio mėnesį serbų kareivis Srdanas Aleksičius paaukojo gyvybę, gindamas savo draugą ir kaimyną bosnių musulmoną nuo įtūžusių ginkluotų karininkų. Scenarijaus autoriai plačiai aprašytus tikrus įvykius panaudojo tik inspiracijai, pakeitė vardus ir pabandė įsivaizduoti, kaip po 12 metų gyvena incidente tiesiogiai dalyvavę, giminystės ryšiais susiję ar abejingai stebėję ir neišdrįsę gelbėti žiauriai spardomo jaunuolio žmonės.
“Pasekmės” jautriai prabyla apie nenuspėjamą likimą ir vieno konkretaus įvykio poveikį ateities kartoms. Kažkam tenka suvaldyti keršto troškimą, kažkam norisi atsidėkoti už išsaugotą galimybę gyventi, kažkam belieka atgailauti ir kentėti už artimo žmogaus smurtą, kažkam nepavyksta susitaikyti su praradimu ir pradėti naują etapą, kažkam neleidžia ramiai užmigti sąžinė. Dramatiškų įvykių verpetuose atsiduria bičiuliai, mylimieji, tėvai, vaikai, kolegos.
Trečią filmą sukūręs S.Golubovičius stulbinamai suvaldė sudėtingą trijų susipinančių istorijų struktūrą. Tematiškai ir emociškai “Pasekmes” norisi gretinti ir lyginti su 2011 m. “Kino pavasario” publikos simpatijų hitu “Moteris, kuri dainuoja”. Tik serbų filme išryškėja daugiau svarbių pagrindinių veikėjų, bet išlieka panaši energija, kai kadaise praeityje priimti sprendimai ir atlikti poelgiai apsisuka ratu, išsiplečia raibuliais ir sugrįžta į artimiausių žmonių sąmonę. Dabar šie turi gyventi su nepatogiu, kankinančiu ar skausmingu palikimu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-11-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Tikruoju nugalėtoju 63-ajame Berlyno kino festivalyje kino kritikai ir žiūrovai pripažino nuoširdžiai jaudinančią ir prajuokinančią komišką dramą “Glorija” iš Čilės, nors profesionaliems Žiuri komisijos vertintojams pasirodė reikalinga įteikti dar vieną reikšmingą prizą Rumunijos naujaja kino banga plaukiančiai dramai “Sūnaus pusėje”.

Rumunų kino pergalė pabrėžė esminę šių metų tendenciją, kad konkursinėje programoje aiškiai dominavo Rytų ir Centrinės Europos filmai. Jau labai seniai šis regionas į “Berllinalės” pagrindinį konkursą buvo delegavęs 5 filmus ir užėmęs ketvirtadalį vietų. Po ilgos pertraukos dėl “Auksinio lokio” varžėsi Lenkija (režisierės Malgorzatos Szumowskos provokuojanti religinė ir homoseksuali drama “Vardan…”). Svarbiausia, kad 4 filmams pasisekė laimėti prestižinius oficialius arba bent svarius papildomus prizus.
Trečią kartą režisavusio Calino Peterio Netzerio drama “Sūnaus pusėje” tikrai nusipelnė įvertinimo, bet netraukė iki “Auksinio lokio”. Jeigu Žiuri komisijoje būtų dirbę daugiau ekspertų, kuriems pasisekė anksčiau matyti bent Cristi Puiu (“Pono Lazaresku mirtis”, “Aurora”), Cristiano Mungiu (“4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos”, “Už kalvų”), Corneliu Poromboiu (“12:08 į rytus nuo Bukarešto”, “Policija, būdvardis”), Adriano Sitaru (“Geri ketinimai”) kūrybą, tai galutinis verdiktas nuskambėtų visiškai kitaip. Filmo prodiuserė Ada Solomon puikiai žinojo pergalės receptą ir sąmoningai sudėjo į liūdnai graudinančią žmogišką dramą visus reikalingus produktus. Nesuklysime dramą “Sūnaus pusėje” sąžiningai pavadindami Rumunijos kino “greatest hits” kompiliacija.

Siaubingo autoįvykio korumpuotos pasekmės
Šeimoje dominuojančią ir visus reikalus pažintimis tvarkančią, bet nekenčiamą motiną nepriekaištingai vaidinanti Luminita Gheorghiu anksčiau dirbo su Cristi Puiu, Cristiano Mungiu, Corneliu Poromboiu. Jos engiamą ir nuolat žeminamą sūnų įkūnyja Cristi Puiu atrastas ir Adriano Sitaru išgarsintas jaunasis talentas Bogdanas Dumitrache’as.
Intrigą filme įjungia avarija: tamsiu paros metus jaunuolis, lenkdamas kitą vairuotoją, viršijo greitį ir nepamatė neleistinoje vietoje per greitkelį bėgusio paauglio. Žuvusio vaiko neturtingi tėvai neturi tiek lėšų, kad galėtų kovoti su įtakinga, pasiturinčia ir (ne)mylimą sūnų nuo kalėjimo visais įmanomais būdais gelbėjančia moterimi. Geriau pažįstant rumuniško kino tradicijas ir įpročius, nesunku nuspėti kryptį, kuria tolia juda drama “Sūnaus pusėje”.

Geniali ir šlovinga Glorija
Karščiausių simpatijų festivalyje sulaukusi dramedija “Glorija” yra taip pat trečias filmas režisieriui Sebastianui Lelio iš Čilės. Jame išsiskyrusi ir vaikus išleidusi 58-erių metų moteris vardu Glorija pradeda ieškoti laimės ir meilės. Iki šiol tik gimtinėje dirbusi ir mūsų pasaulio pusėje niekam negirdėta aktorė Paulina Garcia dalyvauja kiekviename filmo kadre ir kuria nerealų, nepamištamą, žavingą vaidmenį, kuriam tiesiog lemta pavergti kino kritikų ir eilinių žiūrovų širdis. “Sidabrinis lokys” jai buvo garantuotas be rimtesnes kovos, nors šiemet Berlyne susikaupė itin daug stiprių ir įsimintinų moteriškų vaidmenų. Tačiau Paulina Garcia nokautavo savo žymesnes ir populiaresnes konkurentes. Nežinomoji iš Čilės įsižiebė pačia ryškiausia žvaigžde šalto Berlyno danguje.
Su geriausiu savo filmu režisierius S.Lelio pataikė į tikslą, o iš tiesų sunku įsivaizduoti kinomaną, kuriam galėtų nepatikti “Glorija”. Su kultine 1982 m. Lauros Branigan daina “Gloria” pavadinimą ir vedančios veikėjos vardą muzikaliai susiejantis filmas susirinko aukščiausius elitinių kritikų įvertinimus. Leidinio “Screen International” pažymių lentelėje įsirašė 3,4 balai, o tokie solidūs skaičiai retai aplanko Berlyne rodomus filmus (daugiau niekam nepavyko perkopti 3 balų, o daugumai konkursantų ir 2 balai pasirodė pernelyg aukšta kliūtis). Čilės prodiuseris Juanas de Diosas Larrainas tikisi, kad “Glorija” vėl atstovaus šalį “Oskaruose”.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vitebske (Baltarusija) pasibaigusiame Tarptautiniame moderniosios choreografijos festivalyje Menų spaustuvės gatvės šokio spektaklio „Feel-Link” kūrėjai Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius buvo apdovanoti specialiu Ekspertų tarybos prizu.

Vitebsko festivalis, vienas seniausių ir geriausiai žinomų šiuolaikinio šokio festivalių buvusios SSRS teritorijoje, šiemet vyko jubiliejinį dvidešimt penktąjį kartą. Jo programa paprastai sudaroma iš dviejų blokų – miniatiūrų bei vienaveiksmių spektaklių konkurso, ir svečių trupių programos. Šį kartą konkursinėje programoje dalyvavo 28 trupės iš Japonijos, Šveicarijos, Lenkijos, Estijos, Lietuvos, Rusijos, taip pat bendri Italijos-Kipro-Vokietijos-Kinijos ir Vokietijos-Taivano-Kinijos projektai. Svečių programoje šoko Velso nacionalinė šokio trupė (Jungtinė karalystė), Jo Stromgreno trupė (Norvegija), Prancūzijos, Vokietijos, Ukrainos, Estijos ansambliai.

Vitebsko festivalio konkursinės programos žiuri, kurią sudarė žymūs choreografai, šokėjai ir teoretikai iš JAV, Izraelio, Airijos, Vokietijos, Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos, o jai vadovavo garsusis Rusijos baleto šokėjas ir choreografas Vladimiras Vasiljevas, festivalio Didįjį prizą skyrė Ukrainos choreografui Aleksejui Busko, pirmąsias premijas – Japonijos ir Rusijos trupėms. Festivalyje, kaip ir  visada veikė oficiali Ekspertų –  šokio kritikų bei teoretikų – taryba. Ekspertai skiria Jevgenijaus Panfilovo prizą (kaip taisyklė – choreografui) ir vieną arba keletą specialiųjų premijų. Šiemet, jubiliejiniame 25-ajame  festivalyje, J. Panfilovo prizo laureatu tapo jaunas peterburgietis choreografas Konstantinas Keichelis. O specialios Ekspertų tarybos premijos buvo skirtos Cie Shen trupei (Vokietija-Taivanis-Kinija), Jekaterinburgo (Rusija) šokėjui Olegui Stepanovui bei Menų spaustuvės, A.Gudaitės ir L.Žakevičiaus spektakliui „Feel-Link“.

Ekspertų tarybos pirmininkės, Rusijos nacionalinės teatro premijos „Auksinė kaukė 2013” muzikinio teatro ekspertų komisijos pirmininkės Larisos Barykinos žodžiais, sutrumpinta šokėjų-choreografų  iš Vilniaus dueto „Feel-Link“ versija patraukė dėmesį skirtingų šokimo stilių ir technikų jungtimi, bet pirmiausia – savo nuoširdumu. Pasak L. Barykinos, tai buvo beveik pasakojimas: apie save, tarpusavio supratimo paieškas, apie ilgą vieno į kitą kelią, apie šokio dueto, taip laimingai sutapusio su šeimyninio dueto atsiradimu, gimimą. Nieko iškentėto, dirbtinio ar išgalvoto. Tik gyvenimas, tik meilės istorija – tokia, kokia ji yra.

Spektaklis „Feel-Link“ į Menų spaustuvę sugrįžta gruodžio 27 d., 19 val.

Romos kino festivalyje pergalę atšventė skandalingasis režisierius provokatorius Larry Clarkas. Šį netikėtumą lydėjo ir kita staigmena – švęsdamas netikėtą įvertinimą L.Clarkas naujausią filmą “Mergina iš Marfos” leido legaliai žiūrėti internete už simbolinę kainą.

7-asis Romos tarptautinis kino festivalis prikaustė ypatingą pasaulinės kino pramonės dėmesį dėl įtakingos, patikimos ir visiems žinomos Marco Muellerio asmenybės. Aštuonerius metus sėkmingai vadovavęs Venecijos kino festivalio filmų atrankai profesionalas buvo skandalingai iššveistas iš pareigų ir sukeldamas dar griausmingesnį skandalą pasirašė trejų metų sutartį su Romos meru Gianni Alemanno, kuris visuomet svajojo sostinėje turėti patį geriausią Italijos kino festivalį ir nukonkuruoti senąją Veneciją.
Dešiniųjų pažiūrų politikas nepagailėjo solidžių investicijų (apie 13 mln. eurų biudžetą Venecija gali tik pasvajoti), bet M.Muellerio atėjimas sulaukė didelio pasipriešinimo Italijoje, kur tarpusavyje aštriai kovoja Venecijos, Romos ir Turino kino festivaliai, o juos palaiko skirtingos politinės jėgos. Vos pasibaigus filmų mūšiui Romoje pasigirdo kalbų, kad brangiai kainuojančiam garsiajam vadovui teks ieškotis naujo darbo, kai per artimiausius rinkimus Italijoje pasikeis valdžios sąstatas ir jis praras palaikančių politikų užnugarį.
Ambicingasis M.Muelleris pakeitė renginio datas ir Romos kino festivalį iš spalio pradžios perkėlė į lapkričio vidurį, kad užsitikrintų galimybę prisikviesti daugiau žvaigždingų filmų ir sulaukti Los Andželo kino mugėje AFM dalyvavusių kino pramonės atstovų. Jis užsibrėžė parodyti 60 pasaulinių premjerų ir šį tikslą įvykdė, nors sudaryta programa buvo smarkiai kritikuojama dėl per menkos įvairovės. M.Muellerio skonis nepasikeitė, tad didžiąją programos dalį vėl sudarė JAV, Azijos, Rusijos, Prancūzijos ir Italijos filmai.
Naujasis vadovas perkėlė į Romą visas Venecijoje pradėtas idėjas – naujųjų kino formų konkursą ir nepriklausomų itališkų debiutų konkursą, tačiau pagrindiniame konkurse visiškai netikėtai pirmenybę skyrė jauniems ir mažiau girdėtiems režisieriams. Sakykite, ką norite, bet M.Muellerio Venecijoje tikrai trūko atradimų ir išskirtinių debiutų, o dabar jis staiga atsisuko į pradedančiuosius ir suteikė reikalingą šansą kino naujokams – lenkų maestro Jerzy Skolimowskio sūnums Michalui ir Jozefo, meksikiečiui Enrique Rivero, amerikiečiams broliams Gabrieliui ir Alanui Polsky, italui Claudio Giovanessi ir kt.
Svarbu paminėti, kad M.Muelleriui stipriai nepasisekė dėl montažinėje ilgiau užtrukusio Quentino Tarantino, kurio vesternas “Pasileidęs Džango” buvo siejamas su Romos kino festivaliu nuo pat naujojo vadovo paskyrimo 2012 m. kovo mėnesį. Tai galėjo būti idealus atidarymo ceremonijos filmas su Leonardo DiCaprio, Jamie Foxxu ir Christophe’u Waltzu. Užkulisiuose kalbama, kad Romos kino festivalio datos buvo keičiamos ir dėl Q.Tarantino užgaidų, tačiau kultiniam režisieriui vis tiek pritrūko laiko.
Akivaizdu, kad pradėti rinkti aukštesnės prabos filmus dėl jam nepavaldžių aplinkybių pavėlavo ir pats M.Muelleris. Jis pripažįsta, jog nuvykęs į Kanus išgirdo blogą naujieną, kad keli pageidaujami kūriniai jau pažadėti kitiems festivaliams. Iškilmingai atidarymo ceremonijai atrankos komitetas surizikavo pakviesti šešerius metus gamintą tadžikų kilmės režisieriaus Bakhtiaro Khudojnazarovo epinę dramą “Belaukiant jūros”, kuri įsiminė ne tik įspūdingai nufilmuotais vaizdais, bet ir itin prasta vaidyba, vaikiško lygio vizualiniais efektais, neaiškiu pasakišku simbolizmu ir banaliais dialogais. Filmas pažėrė daug gerų idėjų ir ambicingų ketinimų, bet režisieriui jų nepavyko realizuoti. Vokiečių prodiuseriai bandė gelbėti prabangų kūrinį, pakviesdami į pagalbą Sergejaus Loznicos talkininką – mūsiškį Danielių Kokanauskį. Garsiausias montažo profesionalas iš Lietuvos vis dėlto nesugebėjo ištaisyti pasirengimo ir filmavimo procese padarytų klaidų.
Lietuviška pavardė nušvito ir itališkos dramos “Mėlynakis Ali” titruose. Romos priemiestyje Ostijoje vargstančių egiptiečių ir rumunų kilmės imigrantų bei neturtingose šeimose degraduojančių italų paauglių vagišių aprangą sukūrė lietuvė kostiumų dailininkė Medilė Šiaulytytė (2010 m. scenografė buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi už darbą Rusų dramos teatro spektaklyje “Vargas dėl proto”).
Neprofesionalių aktorių suvaidintas ir autentiškai improvizuotas “Mėlynakis Ali” sulaukė neabejotino pripažinimo kaip pats stipriausias iš trijų itališkų konkursinių filmų. Jis objektyviai gavo specialųjį žiuri prizą ir apdovanojimą už geriausią debiutą. Įdomu ir tai, kad pirmą kartą kiną išbandžiusių jaunuolių tėvus įkūnijo tikrieji jų pačių gimdytojai.
Atrodo, kad lietuvių kostiumų dailininkė M.Šiaulytytė rimtai suleido šaknis Italijos kino pramonėje. Ji taip pat dirbo geriausiu filmu konkursinėje programoje “Itališkos perspektyvos” pripažintoje dramoje “Kosimas ir Nikolė”.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vakar sostinėje pasibaigė 10-asis Europos šalių kino forumas „Scanorama“. „Labai noriu sustabdyti šią akimirką, kuri man ypač brangi ir jos laukiau daugelį metų“, – kreipdamasi į festivalio uždaryme dalyvavusią Europos kino legendą, Ingmaro Bergmano mūzą Liv Ullmann, sakė dr. Gražina Arlickaitė, „Scanoramos“ vadovė.

Kultūros ministras Arūnas Gelūnas festivalio organizatoriams negailėjo pagyrimų ir padėkų. „Scanoramos“ festivalyje – aukščiausio lygio kino filmai. Kaip jaunimas pasakytų, festivalis buvo tobulas. Man labai džiugu, kad žmonės ima atostogas ir renkasi ne užsienio kurortus, o rudenišką depresiją vaiko žiūrėdami kokybišką kiną“, – sakė A. Gelūnas.
Uždarymo metu buvo ne tik parodyta L. Ullmann režisuota juosta „Neištikimi“, tačiau ir paskelbtas geriausias festivalio konkursinės programos „Naujasis Baltijos kinas“ filmas. Tarptautinė žiuri komisija geriausiu išrinko estų režisieriaus Ivano Pavljutškovo darbą „Baltas kvadratas“.
Filme pasakojama, kaip kaime vaikai žaidžia slėpynes. Zakarijus bando įsijungti į žaidimą. Situacija pasikeičia jam sutikus keistąjį Sašą… „Filmas žiūrovus veda sunkiu ir paslaptingu vienos draugystės keliu“, – taip savo filmą apibūdino režisierius I. Pavljutškovas.
„Naujojo Baltijos kino“ nugalėtojui buvo įteiktas vertingas apdovanojimas – kino kompanijos „Cinevera“ 10 tūkst. litų vertės prizas jo būsimam kino projektui – kino aparatūros nuomos paslaugos.
Geriausiu konkursinės programos lietuvių trumpu filmu išrinktas Oksanos Burajos darbas „Liza, namo!“ – tai istorija apie begalinį vaiko norą išsilaisvinti iš grubių tėvų pasaulio. Režisierei atiteko 10 tūkst. litų piniginė bendrovės TEO LT, AB parama. Pasak žiuri pirmininko Jano Eriko Holsto, komisiją ypač sužavėjo tai, kad ji ne iš karto suprato, jog „Liza, namo!“ – dokumentinis filmas.
Specialųjį prizą žiuri skyrė estų ir latvių darbui „Antropovo vila“ (rež. Kasparas Jančisas, Vladimiras Lesčiovas). Konkursinėje programoje varžėsi penki lietuvių, du latvių, penki estų ir vienas bendras latvių bei estų kūrinys.
Tarptautinę žiuri komisiją sudarė Norvegijos kino instituto vykdantysis direktorius bei generalinio direktoriaus pavaduotojas J. E. Holstas, „Scanoramoje“ rodyto filmo „Be jokios gėdos“ režisierius iš Lenkijos Filipas Marczewskis ir austrų režisierius Umutas Dagas, kuris festivalyje pristatė filmą „Kuma“.
Sostinėje pasibaigusi „Scanorama“ keliauja po kitus Lietuvos miestus. Požiūrius keičiantys filmai Europos šalių kino forume „Scanorama“ lapkričio 15-25 dienomis Kaune, lapkričio 22-25 dienomis Klaipėdoje ir lapkričio 24-25 dienomis Šiauliuose.

Švieži įspūdžiai iš egzotiško tarptautinio Minsko kino festivalio.

Jau devynioliktus metus visai netoli Vilniaus vyksta Minsko tarptautinis kino festivalis.
Užtenka vienos dienos, kad pradėtum pastebėti egzotiškus, neįtikėtinus ir stebinančius dalykus, kurių niekuomet nebūna kituose Europos šalių kino forumuose. Užtat savotiškas renginys dažnai išreiškia didelę pagarbą lietuviškam kinui. Šiemet Minsko “Lapkritis” (festivalis yra populiariai vadinamas “Listapad”) pakvietė į konkursinę dokumentinių filmų programą Arūno Matelio prodiusuotą ir Eglės Vertelytės režisuotą “UB Lama”, taip pat surinko garsiausio šiame pasaulyje Lietuvos režisieriaus Šarūno Barto filmų retrospektyvą, kurioje kažkodėl neatsirado vietos “Laisvei”.

Aktyvūs žiūrovai
Vos įžengus į miestą lengva pastebėti, kad Minske prasidėjo tarptautinis kino festivalis. Renginį anonsuoja masyvios vėliavos virš pagrindinių gatvių, spalvingi plakatai ir milžiniškas stendas Nepriklausomybės aikštėje. 350 festivalio filmų rodymu rūpinasi absoliučiai visi pagrindiniai miesto kino teatrai: “Centrinis”, “Spalis” (Oktiabr), “Pergalė” (Pobeda), “Pasaulis” (Mir), “Pionierius” (Pioner), “Kino namai” (Dom kino), viliojantys žiūrovus itin palankiomis sąlygomis. Supaprastinus baltarusiškus tūkstančius į mums lengviau suvokiamą valiutą, bilieto kaina svyruoja apie 6–7 Lt. Papildomiems ir proginiams seansams duris atveria salės, kuriose vyksta posėdžiai ir susirinkimai.
Nenuostabu, kad kino salių užpildymas Minske džiugina efektyvumu. Miesto gyventojai skuba pasinaudoti unikaliomis galimybėmis, nes dauguma “Lapkričio” filmų niekuomet nepatenka į kasdieninį repertuarą. Kino platinimo verslą Baltarusijoje kontroliuoja valstybinė organizacija ir be jos palaiminimo neįmanoma išleisti nė vieno filmo. Čia nėra jokios konkurencijos tarp skirtingų platinimo kompanijų. Gavus valdžios palaiminimą kūriniai pasklinda per visus šalies kino teatrus.
Rusijai ir Baltijos šalims nepriklausomus filmus perkanti kompanija “Maywin Media” visuomet įsigyja rodymo teises Baltarusijai, bet premjeras surengia tik išskirtiniais atvejais. “Susitarti neįtikėtinai sunku dėl nepalankių finansinių sąlygų. Dažniausiai tenka susimokėti patiems. Tai beveik neįmanoma misija”, – patvirtino “Maywin Media” atstovas Borisas Šulmanas, kurio kolegos iš Maskvos pasinaudojo atsivėrusia proga ir festivalio programas papildė dešimčia filmų.

Įdomi ir įvairi programa
Per aštuonias dienas Minsko tarptautinis kino festivalis spėja parodyti net 350 filmų. Didžioji jų dalis išsiskirsto per penkias konkursines programas, kurias vertina iš skirtingų pasaulio šalių atvykę žiuri nariai. Pagrindinei komisijai šiemet vadovavo garsusis Rusijos režisierius Andrejus Zviagincevas (“Sugrįžimas”, “Jelena”), o Jaunojo kino konkursą stebėjo amerikiečių prodiuserė Christine Walker (Belos Tarro “Turino žirgas”, Toddo Sollondzo “Gyvenimas karo metu”). Asmeninį prizą yra įsteigęs ir Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, apdovanojantis vieną autorių “Už humaniškumą ir dvasingumą kine”.
Nekonkursinėse programose surengtos net trys aukšto meninio lygio retrospektyvos: legendinio japonų kino klasiko Nagisos Oshimos (1978 m. Kanų festivalio geriausias režisierius už “Aistrų imperiją”), šviesaus atminimo slovako Stefano Uherio ir lietuvio Š.Barto, kuris asmeniškai pristatė penkis filmus – “Namai”, “Trys dienos”, “Koridorius”, “7 nematomi žmonės” ir “Eurazijos aborigenas”.
Tarp 13 vaidybinio kino konkursantų vyravo Rusijos atsiųsti kūriniai (4 filmai), o kartu su Kazachstano, Slovakijos, Rumunijos, Lenkijos, Vokietijos ir Gruzijos filmais dėl pagrindinių prizų varžėsi mūsų kaimynų filmai iš Latvijos (“Kolka Cool”) ir Estijos (“Estijos dama Paryžiuje” su prancūzų aktore Jeanne Moreau).
Tris Minsko tarptautinio kino festivalio konkursantus įmanoma pamatyti kaip tik šią savaitę vykstančiame Europos šalių kino forume “Scanorama” (tai vokiečių “Barbara” ir du rumunų filmai – “Už kalvų” bei “Visi mūsų šeimoje”). Nuo 2013 m. kovo 14 d. Vilniaus tarptautinis kino festivalis “Kino pavasaris” rodys dar dviejų filmų premjeras iš Minsko: kino kritikų asociacijos FIPRESCI premiją Kanų festivalyje iškovojusio Sergejaus Loznicos dramą “Rūke” ir operatoriaus bei režisieriaus Pavelo Kostomarovo sugalvotą komišką eksperimentą “Aš nemyliu tavęs”, kurį nufilmavo be scenarijaus vaidinę jaunieji aktoriai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

10-asis Europos šalių kino forumas „Scanorama“ parodys, kad lietuviškas dokumentinis kinas išgyvena kone „aukso amžių“. Šią savaitę įvyks net keturios mūsų šalies režisierių filmų premjeros. Jose režisieriai savitai pažvelgs į Lietuvos emigrantų Švedijoje gyvenimą, žaislus gaminančių Baltarusijos miestelio Žlobino vietinių kasdienybę, piligriminės kelionės pėsčiomis iki Ispanijos įspūdžius ir vieno iš įdomiausių XX a. Sovietų Sąjungos nusikaltėlių tėvišką portretą.
Pirmoji premjera „Scanoramoje“ įvyks jau šiandien. Režisierius Maratas Sargsyanas pristatys beveik dvejus metus kurtą filmą „Tėvas“. Tai istorija apie Vidą Zenoną Antonovą, kuris per savo gyvenimą yra pavogęs milijoną rublių iš įvairių valstybinių įstaigų. 15-oje skirtingų kalėjimų jis praleido 20 gyvenimo metų. Tačiau ši istorija ne apie V. Antonovo kriminalinę praeitį, o apie jo šeimyninį gyvenimą. 73-ejų vyro šeimoje – naujagimis sūnus, 10 vaikų ir 2 anūkai.
„Tai talentingas senis – apgavikas, kuris apsikabinęs savo galingom rankom laiko gyvenimą. Man pasirodė, kad šis žmogus yra metęs iššūkį ir laikui, ir likimui”, – sako filmo režisierius M. Sargsyanas.
Rytoj, lapkričio 13-ąją, savo debiutinį darbą „Sapnuoju, kad einu“ pristatys prieš kelias dienas iš Kotbuso tarptautinio festivalio grįžęs Jokūbas Vilius Tūras. Jis 2010 m. sausio 5 d. rytą vienas iš savo namų Vilniuje pėsčiomis iškeliavo į Santjago de Kompostelos miestą Ispanijoje. 4,5 tūkst. kilometrų piligriminės kelionės be transporto, kaip viduramžiais, nusilenkti Šv. Jokūbo palaikams. Visi J. V. Tūro išgyvenimai kelionės metu įamžinti dokumentiniame filme.
„Nors filmas yra vieno žmogaus išgyvenimai ir patirtis, bet manau, kad jie gali būti artimi ir naudingi daugeliui. Galbūt kai kas šiame kelio filme-portrete suras dalelę savęs. Manau, kad „Sapnuoju, kad einu“ žmonėms suteiks vilties, padrąsins ir padės suprasti, kad kelias iš tamsos į šviesą egzistuoja“, – neabejoja J.V. Tūras.
Trečiadienį, lapkričio 14-ąją, lietuviškų dokumentinių premjerų seriją pratęs Martos Dauliūtės juosta „Antra klasė“. Filme režisierė užfiksavo Švedijoje sezoninius darbus dirbančių emigrantų iš Lietuvos buitį, mintis apie gyvenimą ir drąsiai jų klausė, ar jie – antra klasė?
„Filmas yra savotiškas šiandienos dokumentas apie socialinę klasę ir pagarbą, darbo ir žmogaus vertę. Antros klasės kompleksas, mano nuomone, Lietuvoje yra skaudžiausias. Filmo herojams – Artūrui ir Erniui filmą jau parodėme. Kartu su juostos prodiusere tikimės, kad žiūrovų ir visuomenės reakcija bus tokia atvira, analizuojanti ir inteligentiška kaip pagrindinių herojų“, – sako M. Dauliūtė.
Lietuviškų premjerų „Scanoramoje“ savaitę šeštadienį, lapkričio 17-ąją, užbaigs Linos Lužytės filmas „Igruški“. Tai juosta apie nedidelį Baltarusijos miestelį Žlobiną, kur vietiniai išgyvena tik siūdami ir pardavinėdami pliušinius žaislus. Vieninteliai žaislų pirkėjai – pravažiuojančių traukinių keleiviai. Tačiau priartėti prie traukinio su žaislais prekeiviams yra draudžiama. O žmonės gamina žaislus, juos parduoda, šnekasi, išgėrinėja, vėl gamina, dainuoja, pykstasi ir… vėl gamina žaislus.
„Tai filmas apie žmones. Žmones, gyvenančius rėžime, kuriam visiškai nerūpi žmogus. Bet žmonės vis tiek gyvena ir stengiasi būti laimingi. Ir tai filmas ne tik apie Baltarusijos žmones. „Igrushki“ – apie bet kurios tautybės žmones, nes visi mes gyvename tam tikruose politiniuose „rėžimuose“, sistemose ar taisyklėse“, – sako L. Lužytė.
Viskas gali apsiversti. Požiūrius keičiantys filmai Europos šalių kino forume „Scanorama“ lapkričio 8-18 dienomis Vilniuje, lapkričio 15-25 dienomis Kaune, lapkričio 22-25 dienomis Klaipėdoje ir lapkričio 24-25 dienomis Šiauliuose.