Birželio 3–30 d. Užutrakio dvaro sodybos rūmuose įvyks festivalis „In memoriam Mstislavui Rostropovičiui“, skirtas pasaulinio garso violončelininko M. Rostropovičiaus 85-osioms gimimo bei 5-osioms mirties metinėms paminėti.

M. Rostropovičiaus asmenybė mums pažįstama ne tik iš plokštelių ar televizijos bei radijo įrašų. Jis koncertuodavo Lietuvoje, kaip solistas dažnai grodavo su Lietuvos orkestrais jų gastrolių užsienyje metu, palaikė artimus ryšius su mūsų menininkais. Tačiau, sielos viduje Maestro buvo ne vien aistringas muzikantas, bet ir didis humanistas, Pasaulio pilietis. M. Rostropovičius sakydavo: „Galbūt po vieną mes nuveiksime ne tiek daug, tačiau apjungtos mūsų pastangos gali pakeisti pasaulį. Darbo užteks visiems ir veikti privalome nedelsiant!“. Patyręs Sovietų Sąjungos valdžios represijas, priverstas emigruoti iš tos šalies, jis karštai pritarė Lietuvos Nepriklausomybės siekiui tuomet, kai 1990-ųjų metų pavasarį Pasaulio valstybės dar tik svarstė ar pripažinti mūsų naująjį statusą. Kita žymiojo menininko dėmesio Lietuvai išraiška – jo asmenine iniciatyva įkurtas M. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondas „Pagalba Lietuvos vaikams“.  Šios paramos dėka mūsų talentingiausi jaunieji atlikėjai gaudavo ne tik stipendijas bei galimybes koncertuoti, bet ir Maestro pamokas. Fondo veikla nenutrūko ir po M. Rostropovičiaus mirties. Kaip tik ši organizacija yra vienu iš festivalio „In memoriam M. Rostropovičiui“ partnerių.

Koncertai Užutrakio dvaro sodybos rūmuose pradėti rengti 2009 m. rudenį. Tuomet rūmų restauracija tebuvo įpusėjusi, o dabar atkurto ir akį džiuginančio garsiojo parkų architekto A. Andre  parko vietoje plytėjo tik statybų aikštelė. Pirmieji klausytojai turėtų prisiminti, kad Baltoji salė, dabar jau garsėjanti išskirtinai jaukia aplinka bei puikia akustika, buvo visiškai ne balta: aptrupėjęs žalios spalvos tinkas (sovietmečio palikimas), sudaužyti veidrodžiai, suskilę langų stiklai… Ir tie ankstyvi žiemos vakarai, ir tamsa, ir pakantumo reikalaujantis žygis nuo mašinų aikštelės link rūmų! Bet publikai tai netrukdė ir koncertai vyko nežiūrint visų kylančių nepatogumų. Koncertų metu prisitaikyti tekdavo ir rūmų restauratoriams: restauruojamoje patalpoje jų įrankiai atsargiai stukseno tik aidint plojimams.

Nuo pat pirmųjų koncertų 2009-aisiais iki dabar koncertinę veiklą, naujo kultūros židinio kūrimą, palaiko Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija – pagrindinis koncertų partneris. Greitai bus metai, kai Užutrakyje vykstančius renginius pristato Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos laida „Klasika“.
Nors Užutrakio rūmuose įvykusių koncertų skaičius artėja prie 60-ties, septynių koncertų ciklas „In memoriam M. Rostropovičiui“ – pirmasis įstaigos „Ambra Vox“ organizuojamas festivalis. Koncertų programos labai įvairios: senosios Europos renesanso laikų muzika, klasikinių operų arijos bei duetai, A. Piazzollos tango, šiuolaikiškos kūrinių aranžuotės, muzikinės-literatūrinės kompozicijos. Renginiai vyks Užutrakio rūmų Baltojoje salėje, o net trys jų – rūmų terasoje.

Birželio 3 d., festivalio atidaryme rūmų terasoje, skambės violončelininkų trio „Melo-M“, atvykstantis iš Latvijos. Unikalaus trio atlikėjams – pašėlusiai jaunatviškiems virtuozams, kaip nedaugeliui laimingųjų, teko garbė mokytis Mstislavo Rostropovičiaus meistriškumo pamokose. Tad Kārlis Auzāns, Mikelis Dobičins ir Jānis Pauls koncertą dedikuoja savo didžiajam Mokytojui: violončelė – Maestro Dvasia ir ji skambės Jo atminimui. Trio programoje apsijungs profesionali grojimo technika ir šiuolaikiškas, nesukaustytas požiūris į klasikos kūrinius. Tai – daugiausia pačių atlikėjų parengtos aranžuotės, kuriose į klasikinį tekstą įpinami jazz‘o, rock‘o bei populiariosios muzikos elementai.

Birželio 9 d. girdėsime Lietuvos operos žvaigždžių – itin skaidraus soprano Sandros Janušaitės bei aistringojo dramatinio tenoro Vaido Vyšniausko koncertą. Šie menininkai scenoje dažnai dainuoja kartu. Jų sceninės partnerystės įtaiga ypač atsiskleidė naujausiuose pastarojo meto operų pastatymuose: Otelas ir Dezdemona
(G. Verdi „Otelas“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre) bei Manon Lesko ir De Grije (G. Puccini „Manon Lesko“ Vilniaus Kongresų rūmuose). Šiuose dramatiško siužeto vaidmenyse bei didelio meistriškumo reikalaujančiose vokalo partijose, kaip ir daugumoje operinių opusų, sopranui ir tenorui tenka nuolatinių įsimylėjėlių, pasiklydusių tarp meilės atradimų ir nusivylimų, aistrų našta. Pilną dramatinės įtampos programą solistai žada pateikti ir šiame koncerte. Tai – G. Verdi, G. Bizet, P. Čaikovskio, S. Rachmaninovo, B. Dvariono ir kitų kompozitorių kūriniai.
Birželio 10 d. muzikiniame-literatūriniame vakare „Ant aukuro širdį nešiau“ skambės Maironio eilėraščiai, fragmentai iš jo laiškų ir pamokslų, poeto S. Gedos sonetai iš ciklo „Maironio mirtis“, M.K. Čiurlionio preliudai, J. Naujalio ir A. Kačanausko dainos. Su artistiniu talentu aktorių Virginijos Kochanskytės ir Petro Venslovo, dainininkės Ritos Preikšaitės bei pianistės Rūtos Blaškytės sukurta programa atspindi XX a. pradžios meno salono dvasią, veda Maironio gyvenimo ir kūrybos keliais, parodo Poeto asmenybės patrauklumą, atskleidžia jo poezijos, įtakojusios ir meno raidą, ir lemtingus žmonių sprendimus, gelmę.

Birželio 16 d. senosios muzikos ansamblis „Canto Vivo“ (svečiai iš Maskvos) Užutrakyje pristatys įvairių Europos šalių Renesanso laikotarpio muziką. Saugodami senosios muzikos žavesį ansamblio muzikantai groja autentiškais instrumentais, o grojimo manierą priartina prie Viduramžių manuskriptuose randamų kūrinių atlikimo stilistikos paaiškinimų. Jie laikosi ir senosiose partitūrose įrašytos tradicijos, kad muzikuoti galima įvairiais instrumentais bei skirtingais atlikėjų sąstatais. Šio koncerto programoje girdėsite dueto – balso ir vieno akompanuojančio instrumento (barokinė gitara, liutnia) atliekamus kūrinius, tačiau nenustebkite, jei kitą kartą ansamblis „Canto Vivo“ koncertuos aštuoniese.

Birželio 17 d. koncertas taps simboliniu festivalio „In memoriam M. Rostropovičiui“ akcentu: scenoje pasirodys M. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo stipendijatai – vieni iš tų jaunųjų talentų, kuriems iki šiol juntama Maestro globa padeda siekti menininko statuso. Programoje skambės klarnetui solo bei įvairiems klarnetų ansambliams sukurti J. Francaix, W.A. Mozarto, J. Brahmso, L. Bernsteino, A. Piazzollos, H. Villa-Loboso, B. Kovacso kūriniai. Kartu su klarnetininkais Ž. Brazausku, V. Giedraičiu, S. Makštučiu, A. Šukiu pasirodys ir styginių kvartetas „Toto“.

Birželio 24-osios vakarą, kai žvilgsniu nulydėdama surastus paparčio žiedus stabtelės trumpiausia vasaros naktis, romantiškoje Užutrakio dvaro sodybos rūmų terasoje skambės muzika dar sykį nunešianti ten, kur  rasotoje žolėje liko įspausti paslaptingi ieškotojų žingsniai. Tai – Astoro Piazzollos, tango revoliucionieriaus, Argentinoje vadinto „El Gran Astor“ (Didysis Astoras), tango muzika. Programą atliks vokalistė Miglė Vilčiauskaitė, smuikininkė Saulė ir pianistė Rūta Rinkevičiūtės bei akordeonininkas Nerijus Bakula. Skambės žymiausi A. Piazzollos kūriniai: 1992 m. nominuotas Grammy apdovanojimui tango „Oblivion“, aistringieji „Soledad“, „Adios Nonino“, „La Muerte del Angel“, „Libertango“ ir kt. Bandonijos virtuozą, garsujį tango meistrą A. Piazzollą mums primins akordeono skambesys.
Birželio 30 d. baigiamajame festivalio koncerte „Post Scriptum“ Užutrakio rūmų terasoje skambės įspūdingos operinės arijos ir netikėto styginių sąstato – trijų violončelių ir kontraboso – atliekama kamerinė muzika. Atlikėjai: Liudas Mikalauskas ir styginių kvartetas „Bass Arco“. L. Mikalauskas yra ne tik aksominio balso savininkas ir plastiškas aktorius. Taip pat jis yra ir itin talentingas skaitovas. L. Mikalausko parengtoms programoms siužetiškumo ir gelmės suteikia tarp muzikinių kūrinių paties dainininko skaitomi literatūriniai tekstai. Šiame koncerte girdėsime W. A. Mozarto, G. Rossinio, Ch. Gounod, A. Boito, A. Rubinsteino,
M. Musorgskio, C. Saint-Seanso vokalinę ir instrumentinę muziką, bus skaitomos ištraukos iš Dantės Alighieri „Dieviškosios komedijos“.

Sekmadienį, minint Motinos dieną, tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis” renginių maratonas sukosi ne įprastoje aplinkoje – teatro scenoje, bet mados ir stiliaus centro „Europa” erdvėje.

Čia savo pasirodymus surengė lietuvių menininkų grupė „Žuvies akis“ bei vokiečių šokio kūrėjai „Silke Z./resistdance“, taip pat buvo rodomas Berlyno šokio agentūros filmas „Berlin gogos“.

„Šis neeilinis renginys mūsų centro erdvėje leido organizatoriams parodyti, kad menas yra šalia mūsų, kad jis gali būti kiekvieno mūsų kasdienybės dalis, – sako mados ir stiliaus centro „Europa” vadovė Gintarė Urnevičienė. – Įvykę spektakliai buvo tikra šventė visai šeimai, o ypač – mamoms”. G. Urnevičienės teigimu, ateityje tokių netradicinių meno bei kultūros renginių centro erdvėse bus ir daugiau, siekiant priartinti meną prie lankytojų.

Festivalio lankytojams dvi netikėtas šiuolaikinio šokio improvizacijas padovanojo vokiečių trupės „Silke Z./resistdance“ šokėjai. Tris kartus parodytas choreografų Ingos Kuznecovos ir Petro Lisausko bei klaipėdiečių menininkų grupės „Žuvies akis“ spektaklis „Ir viskas klojos kuo puikiausiai“ kvietė per šokį pažvelgti į poros santykius, bandymus išvengti konfliktų, išgirsti ir suprasti vienas kitą. Filme „Berlin gogos” šokis buvo pristatomas kaip prekė, pritaikyta pagal kiekvieno skonį.

„Džiaugiamės, kad renginyje apsilankė tiek žmonių, – sako „Naujojo Baltijos šokio“ vadovas Audronis Imbrasas. – Seniai siekėme ištrūkti iš įprastų teatrinių erdvių ir pristatyti profesionalų šokio meną platesniam žmonių ratui. Toks pasisekimas tik skatina ateityje organizuoti daugiau meno renginių netradicinėje aplinkoje”.

Šiuolaikinis šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis” šiemet vyksta jau 16-ą kartą. Tai yra didžiausias tokio pobūdžio renginys Baltijos šalyse. Nuo 1997 m. festivalio rengėjai šalies publikai jau pristatė trupes iš visų Šiaurės ir Baltijos šalių, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Ispanijos, Belgijos, Izraelio, Kanados, Slovėnijos, Serbijos, Rusijos, Baltarusijos, Kazachstano, Lenkijos, Šveicarijos, Graikijos, ir Senegalo.

Šįmet pusė „Kaunas Jazz“ savaitgalio koncertų – nemokami.

Metų pradžioje „Žalgirio“ arena patyrė simfoninės muzikos krikštą – joje koncertavo Sankt Peterburgo Marijos teatro simfoninis orkestras, diriguojamas Valerijaus Gergijevo. Dabar ateina laikas krikštui džiazo muzika. Būtent „Žalgirio“ arenoje sekmadienį koncertuos ryškiausia „Kaunas Jazz“ festivalio žvaigždė – amerikiečių dainininkė Lizz Wright. Koncertas, kurį galės stebėti 15 tūkst. žiūrovų, turi šansų tapti masiškiausiu džiazo muzikos koncertu Lietuvos istorijoje.
Kai nuo mažens nedidelio Džordžijos valstijos miestelio bažnyčioje dainavusi L.Wright pirmąsyk išgirdo džiazą, nusprendė, kad tai tokia pat šventa muzika kaip ir ta, kurią girdėdavo namie. Mat klausytis populiariosios muzikos pastoriaus ir gospelų dainininkės dukrai buvo uždrausta. Tai nukreipė merginą tinkamu keliu. Ir nors dainininkė buvo kuriam laikui sustabdžiusi karjerą, kad įgytų kulinarijos diplomą, jai vis dėlto labiausiai sekasi muzikos virtuvėje: atlikėjos repertuare puikiausiai dera džiazas, ritmenbliuzas, gospelai ir savaip interpretuojamos roko klasikų Jimi Hendrixo, Erico Claptono ar „Led Zeppelin“ dainos.
Kiti dvidešimt antrojo „Kaunas Jazz“ festivalio svečiai – tai neseniai dar vieną „Grammy“ statulėlę gavusio amerikiečių bosininko Christiano McBride’o vadovaujamas trio, iš Indijos kilęs ir tenykštės muzikos interpretacijų nevengiantis saksofonininkas Rudreshas Mahanthappa Samdhi ir kraujo ryšiais susietų Suomijos džiazo meistrų rinktinė „The Northern Governors“. Net penki šios grupės nariai yra pirmos ir antros eilės pusbroliai, o grupei muziką įrašyti padedančios pritariančiosios vokalistės yra dviejų muzikantų seserys.
Bus proga pasiklausyti ir savų džiazo muzikantų: festivalyje pasirodys Kęstutis Lušas, Arina, „Saulės kliošas“, Raimonda Vaičiūtė, Dominykas Vyšniauskas ir keletas grupių. Karo muziejaus sodelyje vėl aidės Juliaus Vilnonio džiazuojančių varpų koncertas. Jis, kaip ir dar septyni viešose erdvėse vykstantys koncertai, bus nemokamas. Džiazo muzikos kauniečiai kviečiami klausytis Vienybės aikštėje, Vytauto Didžiojo bažnyčioje ir Kauno sinagogoje.
Pirmadienį, po triukšmingo savaitgalio Kaune, vienu koncertu Nacionalinėje filharmonijoje bus pavaišinti ir vilniečiai: čia koncertuos amerikiečių saksofonininko Davido Sanchezo suburtas ketvertukas. Pasak festivalio sumanytojo ir pradininko Jono Jučo, dovanoti vieną koncertą sostinės žiūrovams jau tapo gražia „Kaunas Jazz“ festivalio tradicija.

Trečiadienį Taikomosios dailės muziejaus koncertų salėje prasideda „Sugrįžimai“.

Anokia paslaptis, kad gyvenimą ir karjerą užsienyje renkasi vis daugiau Lietuvos muzikų. Todėl festivalis „Sugrįžimai“, šįmet rengiamas jau keturioliktą kartą, dalyvių stokos nejunta ir nejus. Šįmet gerą mėnesį truksiančiame festivalyje laukiama dvylikos sugrįžtančiųjų.
Vieni, kaip smuikininkas Raimundas Butvila, po aštuoniolikos Venesueloje praleistų metų sugrįžo ilgam ir niekur nebežada išvykti. Buvęs Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertmeisteris, tolimoje šalyje rengęs muzikantus ten kuriamiems orkestrams, koncertui rengiasi kartu su meno mokyklos laikų bendraklase pianiste Aušra Banaityte.
O štai garbingo amžiaus išeivijos operos solistė Salomėja Valiukienė-Nasvytytė prieš keletą metų buvo apsigyvenusi Vilniuje, tačiau tėvynėje nebeprigijo: sugrįžo į JAV, kur per savo gyvenimą sukūrė daug vaidmenų Lietuvių operos spektakliuose. Mecosopranas dainavo jau pirmajame šios operos spektaklyje – 1957 m. pastatytame G.Verdi „Rigolete“, po metų – Ch.Gounod operoje „Faustas“.

Svečiai gimtinėje

Tebeturintieji namus užsienyje į Lietuvą parvyksta tik trumpam. Tokia yra Šveicarijoje gyvenanti pianistė Vilma Rindzevičiūtė-Zbinden, sukūrusį šeimyninį fortepijoninį duetą su pianistu Danielu Zbindenu. Anksčiau lietuvaitė vedė fortepijoninių duetų meistriškumo pamokas Štutgarto valstybinėje aukštojoje muzikos ir scenos meno mokykloje bei G.Verdi konservatorijoje Milane.
Gerokai toliau įsikūrė fagotininkas ir kompozitorius Žilvinas Smalys. Nuo 2008 m. jis dirba Santjago filharmonijos orkestro fagotų grupės koncertmeisteriu, dėsto dviejuose Čilės sostinės universitetuose.
Jau du dešimtmečius Niujorke gyvenantis Virginijus Barkauskas yra Šv. Elžbietos bažnyčios Melvilyje muzikos direktorius bei laiko privačią fortepijono studiją. Už Atlanto jį išviliojo gauta JAV vyskupų konferencijos stipendija studijoms Švento Juozapo koledže Indianoje.
Vokietijoje šaknis įleido pianistai Andrius ir Sandra Urbai. A.Urba dėsto Paderborno valstybinėje muzikos mokykloje, yra Leipcigo Chopino draugijos narys. 2000 m. „Beoton“ studijoje Leipcige įgrojo solinę kompaktinę plokštelę.
Belgijoje gyvenantis Vykintas Baltakas vadinamas vienu talentingiausių jaunosios kartos lietuvių kompozitorių ir dirigentų. Jo kūrinius yra išleidusios Vienos ir Kelno muzikos leidyklos, už įdomius kūrinius jis buvo apdovanotas tarptautiniu Claudio Abbado kompozicijos prizu.
Jaunesnysis maestro Sauliaus Sondeckio sūnus Vytautas Sondeckis tėvų namuose Vilniuje irgi retokas svečias. Violončelininkas pradėjo su įvairiais orkestrais koncertuojančio solisto karjerą. Darė įrašus „Warner“, „Universal“, EMI įrašų studijose. Solinė plokštelė, įrašyta su Davidu Geringu ir Lietuvos kameriniu orkestru, pelnė kritikų pripažinimą visame pasaulyje. Šiuo metu V.Sondeckis, derindamas pomėgį su darbu, prodiusuoja elektroninę muziką. Vilniuje koncertuos kartu su draugais iš Vokietijos: pianistu Olafu Silberbachu ir dainininke Verene Andronikof.
Vargonininkas Robertas Lamsodis gyventi pasirinko ramią Norvegiją. Prieš penkiolika metų subūręs kamerinį chorą „Ave Musica“, vėliau atsidėjo savo pomėgiui – vargonavimui ir įgijo antrą muzikanto diplomą.

Semiasi patirties

Dar viena kategorija festivalio atlikėjų – užsienyje studijuojantis jaunimas. Studijas Ženevos aukštojoje muzikos mokykloje tęsia arfininkė Agnė Keblytė. Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos absolventė prieš porą metų tarptautiniame arfos konkurse Segede (Vengrija) laimėjo pirmą vietą ir specialųjį prizą, o konkurse Paryžiuje buvo apdovanota diplomu.
Su ja drauge koncertuos smuikininkė Austėja Juškaitytė, šiuo metu studijuojanti Danijos karališkojoje akademijoje. Šiuo metu Austėja dažnai koncertuoja su savo kvartetu „ViVioCe“.
Fleitininkas Vytenis Gurstis studijuoja Karališkojoje muzikos akademijoje Londone ir jau spėjo tapti penkiolikos tarptautinių festivalių laureatu.
Iki balandžio vidurio truksiantys „Sugrįžimai“ pakvies į aštuoniolika koncertų, kurie vyks Taikomosios dailės muziejuje, Vilniaus rotušėje, Stasio Vainiūno namuose, Vilniaus paveikslų galerijoje, Lietuvos nacionalinėje bei Kauno filharmonijose, Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, Marijampolės šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje.

Savaitgalį kviečia Birštonas – lietuviškojo džiazo Meka.

Tris savaitgalio dienas truksiančiame Birštono džiazo festivalyje numatyti šeši koncertai, o juose – 19 pasirodymų. Dalyvaus keturi orkestrai – iš viso net pora šimtų muzikantų. Vėl laukia jau tradicija tapęs Vilniaus kolegijos studentų, vadovaujamų Vladimiro Čekasino, pasirodymas. O Nedą šį kartą scenoje lydės Vilniaus džiazo orkestras, kurį iš garsių sostinės muzikantų subūrė Remigijus Rančys.

Džiaziniai sugrįžimai

Birštono džiazo festivalį galima būtų vadinti ir savaite vėliau prasidėsiančio muzikos festivalio „Sugrįžimai“ išvakarėmis, mat čia pasirodys daug jaunų, užsienyje mokslus ragavusių muzikantų. Vokalistė Indrė Dirgėlaitė mokėsi J.Sibeliaus muzikos akademijoje Helsinkyje ir Stokholmo karališkojoje muzikos akademijoje, gitaristas Pranas Kentra mokslus krimto Princo Klauso konservatorijoje Olandijoje, saksofonininkas Liutauras Janušaitis – pirmasis lietuvis, baigęs Berklio muzikos koledžą Bostone, jo kolega Remigijus Renčys studijavo Amsterdamo konservatorijoje, o trimitininkas Dominykas Vyšniauskas – ne tik Amsterdame, bet ir Niujorko „SUNY Purchase College“.
Užsienio muzikantai Birštone dažniausiai pasirodo kartu su draugais lietuviais. I.Dirgėlaitė į pagalbą pasitelkė švedų kontrabosininką Johaną Lindbomą. Liudas Mockūnas – danų būgnininką Stepheną Pasborgą, prancūzų gitaristą Marcą Ducret ir klavišininką Paulą Brousseau. Kęstučiui Vaiginiui kompaniją palaikys amerikiečių pianistas Davidas Berkmanas, turkai Kaganas Yildizas ir Feritas Odmanas. Klavišininkas Aurelijus Ščiuka į svečius pasikvietė australų saksofonininką Brandoną Alleną, amerikietį bosininką Shane’ą Allessio ir britų būgnininką Andy Ballą. P.Kentra laukia draugų iš Bulgarijos Dimitaro Karamfilovo ir Stefano Goranovo, o Artūras Anusauskas – italų trimitininko ir kompozitoriaus Marco Tamburini. Saksofonininkas Janas Maksimovičius scenoje pasirodys su šveicarų džiazo trio „Vein“.
Pasak ilgamečio festivalio organizatoriaus Zigmo Vileikio, vadinamieji koprojektai apsimoka finansiškai, nes turtingesnės valstybės remia savo muzikantų dalyvavimą užzienio projektuose. Šįmet tokios paramos iš JAV ambasados sulaukė pianistas D.Berkmanas, o Šveicarija remia savąjį džiazo trio „Vein“.
Ir tik vienintelis „Pictures Quartet“, jungiantis dviejų Baltijos krantų – Estijos ir Suomijos muzikantus, scenoje apsieis be lietuvių muzikantų pagalbos. „Nuo seno gražiai bendradarbiaujame su Latvijos ir Estijos kolegomis. Estų džiazo federacija pasiūlė festivaliui gitaristą Aino Aganą, o šis – savo vadovaujamą tarptautinį kvartetą“, – dėsto kvarteto atrankos priešistorę Z.Vileikis.

Ištikimybė tradicijoms

Dalyvauti festivalyje siūlėsi ir paramą turintys Italijos, Čekijos, Brazilijos muzikantai, tačiau birštoniečiai sąžiningai laikosi koncepcijos: keturi penktadaliai festivalio dalyvių privalo būti lietuvių muzikantai, vienas penktadalis – svečiai iš užsienio. „Esame pirmiausia nacionalinio džiazo festivalis. Jeigu atstumtume savus jaunuosius, neleistume jiems debiutuoti – kas kitas juos priimtų?“ – klausia Z.Vileikis.
Taip pat nuosekliai stengiamasi laikytis kitų Birštono džiazo festivalio tradicijų, pavyzdžiui, kone visas kultūros centro sienas užimančios fotografijų parodos. Šįmet čia bus eksponuojama 250 Ričardo Dailidės, Dainiaus Labučio ir kitų kameros meistrų darbų. O Vytautas Suslavičius parengė didžiulį ankstesnių festivalių akimirkų fotokoliažą, kuris atvykusius svečius pasitiks dar lauke.
Tradicija tapo ir lauko pievelėje vykstantys naktiniai „jam’ai“, kuriuose karaliauja improvizacijos. „Džiazo kvartetas iš Italijos, nepatekęs į pagrindinę festivalio programą, specialiai atvyksta ketindamas pasirodyti lietuvių klausytojams bent naktį“, – pasakoja Z.Vileikis.
Dar viena tradicija – Birštono festivalio „Grand Prix“, kuriuo vienas iš Lietuvos muzikantų būna apdovanojamas už dvejų pastarųjų metų koncertinę veiklą. Ar yra žinoma, kas taps laureatu šįmet? „Aišku, žinau, nes pats ir parenku laureatą. Tačiau neatskleisti jo vardo iki festivalio pabaigos – irgi mūsų tradicija“, – juokiasi festivalio organizatorius.

Festivalis „Kino pavasaris“ nepraranda savo populiarumo. Festivalio direktorė Vida Ramaškienė informavo, kad šiemet filmų ir seansų daugiau, o bilietai į filmus perkami dvigubai aktyviau negu pernai. „Gero kino poreikis didžiulis“, – neabejoja V.Ramaškienė.
Kino teatro „Forum Cinemas Vingis“ kasininkė Olga „Veidui“ pasakojo, kad vidutiniškai vienas klientas perka apie 10–20 bilietų, bet pasitaiko ir tokių, kurie perka po 40–60 bilietų. Beje, kasmet atsiranda kinomanų, kurie per „Kino pavasarį“ pasiima atostogas, kad galėtų jas leisti žiūrėdami filmus.
„Prieš keletą metų mūsų festivalio šūkis buvo „Suplanuok atostogas“. „Kino pavasariui“ skirtos atostogos tampa tradicija, ir tai mus smagiai nuteikia. Žinau žmonių, kurie, kad ir ne itin didelius atlyginimus gaudami, per festivalį perka ir po porą šimtų bilietų – pasidalija su šeimos nariais, draugais“, – pasakoja V.Ramaškienė.
Žmonės aktyviai įsigyja bilietus į festivalio organizatorių sudarytus rekomenduojamų filmų sąrašus, taip pat į žinomus, didžiuosiuose festivaliuose sublizgėjusius pripažintų režisierių darbus. Beveik nelikę bilietų ir į lietuviškus trumpametražius filmus.
V.Ramaškienė atkreipia dėmesį į itin gerus filmus, į kuriuos žiūrovai be reikalo žvelgia atsargiai: tai „Oskarui“ nominuotas filmas „Tamsoje“, „Nekaltybė“, „Prieblandos portretas“, „Katinas dingo“, „Kitokia tyla“, „Gabalėlis cukraus“, taip pat šeimai skirtą animacinį korėjiečių filmą „Vištukė“, kuris ne ką prastesnis nei Holivudo animacija.

Jau nuo šio vakaro, kai bus iškilmingai atidarytas 17-asis „Kino pavasaris“, festivalis kviečia į kino sales tiek ištikimus gerbėjus, bręstančius drauge su festivaliu, tiek ir mažuosius, kuriems „Kino pavasaris“ turi paruošęs staigmeną.

Planuojantiems turiningą savaitgalį su šeima festivalis siūlo nepraleisti puikių kino juostų, kurios tiks įvairaus amžiaus žiūrovams – tiek mažiems, tike dideliems.

Be galo charizmatiškas animacinis filmas iš Pietų Korėjos „Vištukė“ (Leafie) tikrai patiks vaikams, bet juo tikrai nesibodės ir jų tėveliai ar seneliai. Tai nepaprastai graži ir įkvėpianti istorija apie Vištukę, kuri pabėgusi iš fermos, apsiima viena užauginti našlaitį ančiuką. Pietų Korėjoje sulaukęs didžiulio populiarumo ir pardavęs daugiau nei 2 mln. bilietų, filmas „Vištukė“ jau spėjo pavergti mažųjų kino mėgėjų širdis visame pasaulyje.

Kamilos Andini pasakiško grožio debiutas „Veidrodis nemeluoja“ (The Mirror Never Lies) rekomenduojamas žiūrovams nuo 7 metų ir vyresniems. Dvylikmetė mergaitė Kapis viltingai laukia iš žvejybos negrįžusio tėčio ir netiki kitų vaikų skleidžiamais piktais gandais. Filmas įsirėžia atmintyje ne tik dėl jaudinančios mergaitės istorijos, bet ir dėl kine retai rodomos įstabiosios Indonezijos vaizdų. Garsus režisierės tėtis Garin Nugroho, kurio filmą „Javos opera“ 2007 metais rodė ir „Kino pavasaris“, šį kartą ėmėsi dukters debiutinio filmo prodiusavimo.

Šiek tiek vyresniems – žavingas ir juokingas, jaunatviškų geismų ir troškimų kupinas norvegų režisierės Jannicke Systad Jacobsen filmas „Užvesk mane“ (Turn Me On, Goddammit!). Ši juosta pasiūlys dozę pašėlusios paauglystės emocijų, prisodrintų hormonų audrų, pirmosios meilės paieškų, nusivylimų. Filmas jau pramintas „Norvegišku pyragu“.

Jau pažįstamas „Kino pavasario” svečias japonų režisierius Hirokazu Kore-eda šiemet pristatys jau ketvirtąjį savo filmą festivalyje. Jo naujausias darbas „Stebuklas“ (I Wish) nuoširdžiai rekomenduojamas tiek darnioms, tiek ir skyrybų paveiktomis šeimoms. Pagrindinius vaidmenis atlieka du Japonijoje populiarūs broliai komikai Koki ir Oshiro Maeda. Jie įkūnija atskirai gyvenančius brolius ir svajoja, kad mama su tėčiu susitaikytų ir šeima vėl būtų drauge.  Sėkmingai startavęs festivaliuose Toronte, San Sebastiane ir Busane filmas iki šiol gastroliuoja per festivalius. Šis įkvepiantis ir svajingas filmas bus rodomas tik pirmąjį „Kino pavasario“ savaitgalį tad siūlome nepraleisti progos jį išvysti – nuo nuo rytojaus.

Rytoj vakare garsus britų aktorius Dexteris Fletcheris atvyksta į „Kino pavasarį“ pristatyti savo režisūrinį debiutą „Pašėlęs Bilas“ (Wild Bill). Idealiai tinkanti visai šeimai kriminalinė drama pasakoja apie buvusį nusikaltėlį, kuris po aštuonerių metų grįžta iš kalėjimo ir sužino, kad jį paliko sugyventinė, o du paaugliai sūnūs patys rūpinasi savo gyvenimu. Bilas pamažu mokosi būti tėvu, bando susigrąžinti vaikų pasitikėjimą ir atpirkti jiems prarastą laiką. Jaunieji žiūrovai jau įvertino šį filmą – San Sebastiano kino festivalyje D.Fletcherio filmas laimėjo jaunimo simpatijų prizą.

Lynne Ramsay filmas „Pasikalbėkime apie Keviną“ (We Need to Talk about Kevin) – sunkesnių emocijų drama, tačiau būtina pamatyti tėvams, auginantiems vaikus. Tai jaudinanti istorija apie ypatingai sunkų vaiką Keviną ir jo mamą, kuriai sunku rasti ryšį su savo visiškai nekontroliuojamu sūnumi. Filmas nagrinėja itin sudėtingas šeimos santykių problemas, tėvų kaltės jausmą ir atsakomybę už nesusiklosčiusius vaikų likimus.

Smalsiausiesiems šį pavasarį „Kino pavasaris” dovanoja ypatingą staigmeną – nuostabų pasaulio pažinimą dokumentiniame filme „Tegyvuoja antipodai!“ (¡Vivan las Antipodas!). Kiekvieno vaiko galvoje sukasi klausimai: kas yra kitapus Žemės? Ar žmogus kabo žemyn galva kitoje planetos pusėje? Ką pamatyčiau, jei išrausčiau tunelį per patį Žemės centrą ir atsidurčiau kitame jo gale? Rusų dokumentalisto Viktoro Kosakovskio dešimties metų nereali svajonė pagaliau tapo realybe.

Jau ketvirtadienį prasidėsiančio festivalio „Kino pavasaris“ lietuviškoji programa kvies pamatyti net 15 premjerų, kurių autoriai šiandien pristatė savo darbus ir atskleidė jų kūrimo istorijas.

„Šių metų festivaliui atrinkti lietuvių filmai užgriebia ganėtinai rimtas temas, tačiau jos ne liūdina, bet visiškai priešingai – džiugina pozityviu žvilgsniu į gyvenimą ir kasdienius rūpesčius paverčia smagiais išgyvenimais,“ – sako festivalio lietuviškų filmų programos sudarytoja Justė Zavišaitė.

„Kino pavasario“ spaudos konferencijoje savo darbus pristatė režisieriai: Linas Augutis, Mikas Žukauskas, Vytautas Dambrauskas, Albina Griniūtė, Domantė Urmonaitė, Ričardas Marcinkus, Armas Rudaitis, Arūnas Eimulis, Andrius Paškevičius, Giedrius Tamoševičius, Ieva Šakalytė ir Olga Šusteriovė.

Linas Augutis, prisimindamas dokumentinio filmo „Vienintelis, nepakartojamas ir paskutinis“ kūrimą ir bendravimą su Lietuvos kino Maestro Arūnu Žebriūnu pabrėžė, kad svarbiausia, jog legendinis režisierius vis dar kuria. „Sunku prie jo prieiti. Turi prisiimti mokinio vaidmenį, nes jis – mokytojas,“ – apie bedravimą su Lietuvos kino legenda pasakojo režisierius L. Augutis.

Užsienyje kino meno studijas baigusi režisierė Olga Šusteriovė apie savo filmą „Jei ne tu“ kalbėjo: „Atvykau filmuoti, kaip gyvena neįgalūs, niekam nereikalingi asmenys, o radau ten sveikus žmones, kurie moka džiaugtis kasdienybe. Norėjau parodyti jų gyvenimą iš kitos pusės. Ne negalią, o unikalią dviejų draugų, pamilusių tą pačią merginą, istoriją.“

Mikas Žukauskas ir Gintarė Valevičiūtė dokumentinėje juostoje „Dievas sukūrė viską, išskyrus kilimą“ pasakoja apie dvi charizmatiškas ir pozityvumu spinduliuojančias merginas, kasdien susiduriančias su likimo mestu iššūkiu – itin retu Li-Fraumeni (genų mutacijos) sindromu. „Tačiau tai filmas ne apie ligą. Tik baigiant filmuoti gimė mintis pasakoti apie šį sindromą,“ – kalbėjo filmo autoriai. „Pagrindinė idėja buvo parodyti šias charizmatiškas moteris, kurios labai noriai kalbėjo apie save, nes nori paneigti stereotipą, kad sunki liga reiškia mirtį.“

Apie merginą ir jos pasaulį filmą „Aš esu Goda“ sukūręs Armas Rudaitis prisipažino, kad gilinimasis į moters dvasios gelmes tapo tikru iššūkiu ne tik jam, bet ir visai komandai: „Daug dalykų gimė iš anksto neplanuojant, paliekant savieigai ir net montuojant filmą. O moteriškąją prigimtį tyrinėjome su kolegomis net naktimis. Buvo tikrai įdomu panirti į apsimetinėjimo pasaulį. Aš ir pats užsidėjau savotišką kaukę.“

Apie apsimetinėjimą pasakoja ir Giedriaus Tamoševičiaus filmas „Sugrįžtant“. „Čia parodau, kas žmogui nutinka, kai jis nešioja kaukę, veidmainiauja. Filme atskleidžiamos šių procesų pasekmės.“

Jaunosios kartos režisierė Albina Griniūtė, debiutuojanti nuotaikingu trumpametražiu dokumentiniu filmu „Našlaitynas“ apie gyvūnų prieglaudą pasakojo atradusi kitą pasaulį: „Nors filme daug šunų, tai visų pirma filmas apie žmones. Jie visi gyvena kartu. Man svarbu buvo parodyti šį, tarsi apverstą, pasaulį.“

Filmo „1455, 1456“ autorė Domantė Urmonaitė atskleidė, kodėl filmo pasakojimo laikas tarsi apverstas aukštyn kojomis, istorija vaizduojama vis grįžtant į įvykius praeityje. „Taip nutiko, nes  užduotis buvo netradicinis montažo būdas. Tai ir padiktavo istorijos ir veiksmo sudėliojimo tvarką filme.“

Režisierius Andrius Paškevičius filme „Sudie, žiaurus pasauli“ pasakoja apie ligos ir mirties baimę. Kūrėjas prisipažino, kad tai – pusiau autobiografinė istorija. „Susirgau tuo metu, kai sklandė kiaulių gripas ir mane apėmė baimės jausmas. Tik vėliau prisiminiau, kad praeityje, būdamas dar paauglys, išgyvenau daug stipresnę baimę.“

Arūnas Eimulis teigė savo filme „Sublimuojanti metamorfozė“ pasakojantis apie žmones, kurie patys nesupranta, ką daro. Ironiškai atskleidęs menininkų meilės istoriją, režisierius prisipažino turintis įkvėpimo šaltinį: „Yra tų mūzų. Kiekvienas jų turi. Ir mano mūza visada turi pavidalą.“

Filmo „Miela Terese“ autorė Ieva Šakalytė po dešmties metų dirigavimo pasuko kino keliu. Paklausta, ar nebuvo sunku ir keista po tiek metų vienoje, pereiti į kitą sritį, debiutuojanti režisierė teigia dabar diriguojanti filmavimo aikštelei. Filme pasakojama apie vienatvę ir jos poreikį. „Savo filme aš turbūt būčiau Džiugas. Manau, kad vienatvė yra visiems būtina, o kartais – net privaloma.“

Trumpametražių filmų programoje šiemet žiūrovai pamatys net 10 naujų lietuviškų kūrinių, tarp kurių – ir studentų, ir patyrusių režisierių darbai. Keturi jų pirmą kartą dalyvaus festivalyje „Kino pavasaris“ organizuojamoje programoje „Trumpas konkursas“, kur kartu su 13 Rytų ir Centrinės Europos trumpametražių filmų šie lietuvių kūriniai varžysis dėl nugalėtojo titulo, o juos vertins tarptautinė žiuri:

Filmas „Game Over“. Režisierius Ričardas Marcinkus teigė dėkojęs likimui, kad filmuodamas vieną filmą, rado aktorių kitam. „Man iš tiesų pasisekė, kad filmuodamas senelių namuose, atradau tikrai spalvingą asmenybę – Povilą, kuris yra buvęs narkomanas, praleidęs kalėjime beveik tris dešimtmečius. Ne kasdien sutiksi žmogų su tokia patirtimi. Ir filmuoti buvo lengva, nes viskas vyko labai natūraliai, tereikėjo suformuoti užduotį Povilui.“ Taip pat režisierius patikino susirinkusius, kad nė vienas gyvūnėlis filmavimo metu nenukentėjo, mat filme rodomas kačiukas, petekęs į vaikų rankas.

Filmas „Ryba“, pasakojantis epizodą iš gangsterių gyvenimo, primena kovinius filmus. Režisierius  Vytautas Dambrauskas susirinkusiems paaiškino, ką reiškia žodis „ryba“ – tai žodis, kurį ištaria paskutinę domino kaladėlę padėjęs žaidėjas ir nugalėjęs varžovus. „Bent jau pas mus, Šeškinės rajone taip daroma,“ – smagiai apie filmo kūrimą pasakojo jo kūrėjas. „Įprasta, kad gangsteriai žaidžia kortomis, bet pamaniau, kodėl jie negali žaisti domino ar petankės.“

Konkurse taip pat dalyvaus Giedrės Beinoriūtės dokumentinis filmas „Specialistė“ ir Tado Vidmanto „Būtina padaryti“.

Ketvirtus metus iš eilės bus renkamas ir „Geriausias debiutas“. Šiais metais konkurse – net 12 jauniausios kino kartos trumpametražių filmų. Juos vertins nacionalinė žiuri, sudaryta iš kino industrijos profesionalų: režisierių, akademikų ir kino kritikų.

Kaip ir pernai, šiemet „Kino pavasario“ lankytojai galės rinkti žiūroviškiausią lietuvišką filmą. Savo simpatijas ir balsą atiduoti bus galima interneto svetainėje www.kinopavasaris.lt.

„Kino pavasario“ lietuviškoje programoje bus proga išvysti net 19 mūsų šalies bei užsienio publiką sužavėjusių 2011-2012 metų lietuviškų filmų, tokių kaip pilno metražo juostą „Miegančių drugelių tvirtovė“, tautiškumui ir piletiškumui įkvepiantį dokumentinį filmą „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ ir paskutinį kartą didžiajame kino ekrane rodomą “Tadas Blinda. Pradžia” bei daugelį kitų.

Į spalvingiausią Lietuvoje kino festivalį „Kino pavasaris” per keturias dienas atsivers net šešerios durys, bus rodomi šeši skirtingi filmai, o svečių šį šventinį savaitgalį festivalis sulauks keliskart daugiau. Į jau septynioliktus metus rengiamo festivalio atidarymo savaitgalį rinksis solidi kino pasaulio publika, ištikimi „Kino pavasario” gerbėjai, šalies įžymybės ir garbingi užsienio svečiai.

„Visų mylimas ir laukiamas festivalis vyksta tik kartą per metus. Tad šiemet nutarėme jo atidarymą paversti net keturias dienas besitęsiančia švente, į kurią sukviesime per septyniolika metų drauge su mumis augusią ir brendusią kino mylėtojų publiką. Jiems kasdien dovanosime įspūdingų renginių ir  skirtingų filmų. Tad kviečiame visus švęsti pavasarį kine drauge”, – apie rytoj prasidedantį festivalio atidarymo savaitgalį pasakoja „Kino pavasario” direktorė Vida Ramaškienė.

Pirmoji festivalio diena – kovo 15-oji, ketvirtadienis. Jau rytoj „Kino pavasarį” atidarymo proga sveikinti rinksis garbingi festivalio svečiai, ištikimi gerbėjai ir visi, kuriems festivalis dėkingas už savo gyvavimą. Oficialaus atidarymo metu tradiciškai bus pristatoma festivalio konkursinė programa, jos žiuri, festivalio naujovės bei malonios staigmenos kino mylėtojams. Iškilmingą atidarymo ceremoniją vainikuos net du filmai: festivalio naujovę – trumpametražių filmų konkursinę programą pristatanti australų juosta „Lokys”, kurios premjera įvyko Kanuose, ir naujausias Romano Polanskio filmas „Kivirčas” – komiška juosta su Holivudo akorėmis Jodie Foster ir Kate Winslet panardins žiūrovus į smagų ir ironišką žodžių mūšį, apnuoginantį keturių žmonių charakterius bei atskleis užgniaužtas dviejų šeimų paslaptis.
Antroji festivalio diena – kovo 16-oji, penktadienis. „Kino pavasario” ir kosmetikos kompanijos „Bourjois” dovanojamas renginys bus visų garsių šalies moterų spindesio vakaras. Penktadienį garsios aktorės, režisierės, menininkės ir žinomos šalies damos mėgausis moteriškumą puoselėjančios prancūzų kompanijos „Bourjois” dėmesiu ir siurprizais bei specialiu kino seansu – viena moteriškiausių festivalio juostų „Café de Flore”. Trapioji prancūzė Vanessa Paradis ir džiazo albumo „Café de Flore“ melodija, dvi skirtingos meilės istorijos, užgriebiančios giliausiai užslėptas emocijas. Ypatingo vakaro moterims metu bus atskleista didžioji vakaro paslaptis – paskelbtos trys pretendentės į metų Geriausios Lietuvos kino aktorės titulą.

Tą patį vakarą įvyks ir didžioji festivalio premjera – režisieriaus Dexterio Fletcherio debiutinio filmo „Pašėlęs Bilas” pristatymas. Lietuvos auditorijai puikiai žinomas žymus britų aktorius bei režisierės Dalios Ibelhauptaitės vyras „Kino pavasario” mėgėjams pažįstamas ir kaip pirmojo konkurso „Nauja Europa – Nauji vardai” žiuri prezidentas. Šiais metais jis pats debiutuoja kaip režisierius ir atvyksta Lietuvos žiūrovams pristatyti savo debiutinį filmą „Pašėlęs Bilas”. Savo bičiulio D.Fletcherio su premjera atvyks pasveikinti garsūs Lietuvos meno, teatro, kino ir mados pasaulio atstovai.

Trečioji festivalio atidarymo savaitgalio diena – kovo 17-oji, šeštadienis. Žiūrovų lauks šiais metais prie „Kino pavasario” prisijungęs „Viasat komedijų festivalis”. Linksmų plaučių žiūrovams būtent ši diena taps tikruoju festivalio atidarymu, kurį vainikuos “Auksiniam gaubliui” nominotas airių filmas „Sergėtojas”. Šia komedija praėjusiais metais taip pat buvo atidarytas Sandanso kino festivalis. Į „Viasat komedijų festivalį” rinksis TV3 žvaigždės, garsūs aktoriai ir įžymybės, kuriems nesvetimas humoro jausmas.

Ketvirtoji „Kino pavasario” atidarymo savaitgalio diena – kovo 18-oji, sekmadienis. Paskutinės šventinio savaitgalio dienos popietę visus atvykti kvies Lietuvos centrinis valstybės archyvas, kuris pristatys naujovę – lietuviškos dokumentikos skaitmenizavimo projektą „Lietuvos dokumentinis kinas Internete (e-kinas)“, finansuojamą ES struktūrinių fondų. Nuo šiol visus Lietuvos režisierių dokumentinius filmus, sukurtus 1919-1961 metais, bus galima rasti internete, apsilankius svetainėje www.e-kinas.lt.

Sekmadienio vakarą vyks ir festivalio naujovę pristatantis vakaras. Nuo šių metų “Kino pavasaris” skelbia nauja tradiciją. Kasmet bus pristatomas šalies-partnerės nepriklausomas kinas. Šį kartą Amerika dovanos savo nepriklausomų kūrėjų darbus. Iškilmingą pristatymo vakarą vainikuos jau klasika tapęs filmas „Nerūpestingas keliautojas”. Šviesios atminties Dennis Hopper’is režisavo ir pats vaidino šioje juostoje kartu su čia debiutavusiu ir nominaciją Oskarui pelniusiu Jack’u Nicholson’u. Šis filmas simboliškai sujungia Amerikos nepriklausomo kino programą su trumpametražių filmų programa, mat tiek Dennis, tiek Jack’as, patys to nežinodami, pateko į filmą „Žvaigždžių dulkės”, kurį festivalio metu galės pamatyti „Kino pavasario” lankytojai. Sekmadienio vakarą į Amerikos nepriklausomo kino programos pristatymą rinksis Amerikos ambasados Lietuvoje atstovai, kitų šalių diplomatai bei mūsų šalies valdžios atstovai ir garbingi svečiai.

„Kino pavasaris” kviečia drauge švęsti festivalio atidarymo savaitgalį ir mėgautis geriausiais, prestižinių festivalių apdovanotais, “Oskarams” nominuotais filmais, kurių kino mylėtojai laukia ištisus metus.

62-asis Berlyno tarptautinis kino festivalis buvo kupinas kardinalių kontrastų.

Pavydėtinai galinga žiuri ir stebėtinai silpnas konkursas; džiaugtis įkvepiantis lankomumas su fantastišku bilietų pardavimu ir dažni nusivylimai po seansų; daugybė aukščiausio lygio žvaigždžių ir išankstinio ažiotažo nepateisinusios premjeros; rekordinį skaičių dalyvių sutraukusi Europos kino mugė ir keistai kuklus domėjimasis festivaliui atrinktais filmais. Tokių kontrastų buvo kupinas visas šiųmetis Berlyno kino festivalis.
Pernai Berlynas turėjo bent vieną ryškų favoritą – Irano dramą “Skyrybos” bei stiprų varžovą Vengrijos dramą “Turino arklys”, bet šiemet beveik visiems “Auksinio lokio” medaus užsigeidusiems kandidatams galėtume pritaikyti tą patį apibūdinimą: tuščias filmas apie nieką. Pirmasis metų prestižinis festivalis nedavė faktiškai nė vieno reikšmingesnio filmo, kuris būtų prisimenamas po kelių mėnesių ar galėtų konkuruoti su Kanų ir Venecijos pasirinkimais.

Televizinio kino triumfas

Paradoksalu, bet vienintelis originalus ir nenuspėjamas konkurso filmas “Tabu” turėjo tenkintis mažiausiai reikšmingu “Berlynalės” įkūrėjo Alfredo Bauerio vardo prizu už išradingumą. Portugalų kino kritikas Miguelis Gomesas siekė suplakti senamadiškus nespalvoto ir begarsio kino ingredientus, tačiau, jo nenaudai, hiperpopuliarus prancūziškas “Artistas” debiutavo beveik metais anksčiau. “Tabu” geriausiu filmu išrinko “Fipresci” asociacijai priklausantys kino kritikai, bet pagrindinei žiuri tikriausiai nesinorėjo lygiuotis prie “Artisto” melodijų.
Svarbiausiu nugalėtoju netikėtai tituluota realaus gyvenimo drama “Cezaris privalo mirti” idealiai atitinka Berlyno festivalio ketinimus suformuluoti skambų politinį pranešimą, bet geba atsibosti vos per 76 minutes. Broliai veteranai Paolo ir Vittorio Taviani neturi pakankamai intriguojančios medžiagos, tad trumpametražiam filmui priimtiną idėją ištempia kartodami tas pačias scenas.
Dokumentiniu stiliumi nufilmuota vaidybinė drama atveria griežtai saugomo kalėjimo Romoje kameras ir suteikia unikalią progą nuteistiems iki gyvenimo pabaigos vyrams pasijusti aktoriais. Jie paprašomi po du kartus suvaidinti tą pačią situaciją su skirtingomis emocijomis, gauna konkrečius vaidmenis ir įsijaučia į eksperimentinėmis sąlygomis statomo spektaklio “Julijus Cezaris”  repeticijas. “Auksinio lokio” draugija akivaizdžiai ragins nepriklausomo kino gerbėjus pamatyti filmą, kuris tiesiog neišlaikys pernelyg didelių lūkesčių egzamino. Televizijos eteriui labiau tinkamas kūrinys bus greitai pamirštas ir sudomins tik socialines temas tyrinėjančius žiūrovus.

Kalėjimo aktorių teatras

Lietuva vis dar mato sveikintiną precedentą – viename TV muzikiniame šou dainuojantį Panevėžio pataisos namų merginų chorą. Mūsų šalyje dabar tarsi būtų pats tinkamiausias metas bent epizodiškai parodyti filmą “Cezaris privalo mirti”, bet taip greitai nepavyks sutvarkyti leidimų ir temos aktualumas greitai išgaruos. “Skaitydami Šekspyrą, mūsų aktoriai, tai yra nuteistieji, kalba apie laisvę, politinę galią, korupciją, smurtą ir nužudymą. Parašytuose dialoguose jie įžvelgė daug gilesnę prasmę ir savotiškai pritaikė tekstus. Raginu nepamiršti, kad net baisiausią nusikaltimą padaręs kalinys pirmiausia yra žmogus”, – sakė vyriausias “Berlynalės” konkursantas 82-ejų metų V.Taviani.
Filmo autentiškumą užtikrina savarankiškas kalinių sprendimas prisistatyti tikrais vardais ir papasakoti skaudžias asmenines istorijas. “Neplanavome kurti grynos dokumentikos, todėl leidome jiems išsigalvoti alternatyvius vardus ir pameluoti biografijos faktus, bet nė vienas siūlymu nepasinaudojo. Vyrai suprato, kad filmą tikriausiai pamatys draugai, artimieji, kurie galbūt juos pamiršo. Tai buvo jų šansas sušukti: mes esame čia! Mes gyvi!”, – papildė dvejais metais už brolį jaunesnis P.Taviani.
Įmanoma suprasti, kodėl už “Cezarį” Italijos kalėjime balsavo lietuvių kilmės žiuri prezidentas Mike’as Leigh (jo pastarasis filmas “Dar vieneri metai” po ilgų įtikinėjimų bus parodytas “Kino pavasaryje”). Jis dažniausiai pradeda savo filmus be konkretaus scenarijaus, leidžia aktoriams improvizuoti pagal nurodytas užduotis ir eigoje atranda herojų charakterius. Bet kad verdiktas priimtas vienbalsiai, tai jau tikra mistika. Sunku patikėti, kad tituluoti prancūzai Francois Ozonas ir Charlotte Gainsbourg, Holivudo svečias Jake’as Gyllenhalas, neeilines nuotraukas darantis fotografas ir režisierius Antonas Corbijnas, į “Oskarą” pretenduojantis iranietis Asgharas Farahadi geriausiu pripažino banaliausiomis priemonėmis suręstą tipišką televizinį eksperimentą.

Rasizmas prieš Vengrijos čigonus

Antroje vietoje su “Sidabriniu lokiu” likusi jauno vengrų režisieriaus Benedeko Fliegaufo provokuojanti drama “Tai tik vėjas” daug labiau nusipelnė aukso ir palietė skausmingesnes problemas – antipatiją romų tautybės žmonėms ir jų brutalias žudynes šiuolaikinėje Vengrijoje. 2010 m. išbandęs save anglakalbėje klonų dramoje “Įsčios” (šio filmo su aktore Eva Green taip pat ieškokite artimiausiame “Kino pavasaryje”) režisierius atsigręžė į prieštaringą ir jautrią temą, kurioje išgalvotą scenarijų įkaitina tikri įvykiai, kai vietiniai gangsteriai be ypatingų priežasčių susidorojo su emigruoti į Kanadą ketinusia neturtingų romų šeima.
Tikrus istorinius įvykius įdomiai interpretavusi ir karališką meilės istoriją atskleidusi romantinė drama “Karališkos meilės romanas” buvo, ko gero, vienintelis konkurso filmas su komercine gyslele ir tikimybe sudominti rimtesnės kino pramogos išsiilgusius žiūrovus. Jį galima drąsiai rekomenduoti platintojams.
Vokiečių kritikų galingai palaikoma ir “Sidabriniu lokiu” už geriausią režisūrą įvertinta drama “Barbara” pasižymėjo kokybe ir išlaikyta įtampa, tačiau nedavė jokių naujų įspūdžių žiūrovui, mačiusiam daugiau filmų apie šaltojo karo laikotarpį ir gyvenimo pavojus į Rytus bei Vakarus perskeltoje Vokietijoje. “Kitų gyvenimų” šešėlyje nuobodi ir lengvai nuspėjama “Barbara” atrodo lyg blyški kopija, kurią traukia virtuoziška aktorės Ninos Hoss vaidyba.
Garsiajai vokietei taip pat buvo prognozuojamas “Sidabrinis lokys”, bet jis atiteko neprofesionalei keturiolikmetei debiutantei Rachel Mwanzai, vaidinančiai tėvus sušaudyti priverstą ir kariauti traukiamą afrikietę paauglę, besilaukiančią kūdikio nuo vyresnio gaujos lyderio. Kanadiečių dramai “Karo ragana” aktorių ieškojęs režisierius Kimas Nguyenas pastebėjo mergaitę Kinšasos (Kongo Demokratinė Respublika) gatvėje.
Regis, žvaigždingoji žiuri principingai susitarė apdovanoti ir suteikti trampliną šuoliui į populiarumą niekam nežinomiems naujokams, nes kaip geriausias aktorius triumfavo aktoriaus meistriškumo vis dar besimokantis danas Mikkelis Boe Folsgaardas, įtikinamai ir siautulingai įkūnijęs šizofreniką Danijos karalių Christianą VII istorinėje romantinėje dramoje “Karališkos meilės romanas”.
Smarkiausiu nusivylimu Berlyne baigėsi ir itin laukta filipiniečių režisieriaus Brillante Mendozos tikrų įvykių inscenizacija “Pagrobtieji”, kurios jis pernai nespėjo užbaigti Kanams, o vėliau kažkaip įtartinai nepateko į Veneciją. Jeigu aukščiausio kalibro filmas apie įkaitus dėl išpirkos grobiančius islamo teroristus atsidūrė Berlyne, tai festivalių ekspertai aiškiai suprato svarbiausią žinią, kad šiemet Kanai jo tikrai nenorėjo ir iš anksto pasakė “ne”.
Sausakimšai užpildytas pirmasis seansas įrodė, kad režisierius šaudo tuščiais šoviniais. Jam vertėjo įteikti kokį nors “Auksinį meškiną” už nesugebėjimą išnaudoti prancūzų megažvaigždės Isabelle Huppert, kuri tik vaikšto džiunglėmis, stebi “National Geographic” televizijos kanalui tinkamus gamtos vaizdus ir neturi ko veikti, išskyrus vienintelę įsimintiną sceną (išsekusi moteris bando parodyti jautrų žmogiškumą jai į sūnus tinkančiam teroristui).

Lietuvių duoklė korėjiečiams

Vienintelis oficialiai atrinktas lietuviškas filmas “Draudžiami jausmai” (režisierius Deimantas Narkevičius) mūsų šaliai atstovavo “Jaunojo kino forume”, bet daugiausiai lietuviškų pavardžių žibėjo prabangiausios visų laikų korėjiečių karinės dramos “Mano kelias” titruose.
Ambicingų užmojų reginys perteikia Antrojo pasaulinio karo batalijas azijiečių akimis. Įspūdingas filmas įrodo, ką įmanoma pasiekti kaimyninėje Latvijoje už dosnių korėjiečių pinigus. Rygoje studiją atidaręs lietuvių kilmės prodiuseris įtikino kolegas iš Pietų Korėjos, kad Baltijos šalių kino meistrai geba daryti stebuklus. Kuriant filmą dalyvavo bene visi “Tado Blindos” kaskadininkai, Artūro Nemanio žirgai, vykdomasis prodiuseris Tomas Makaras, Lietuvos vaizdo efektų dailininkai ir unikalų šansą su Azijos žvaigždėmis (korėjietis Jang Dong-Gunas, japonas Jo Ogadiri, kinė Fan Bing Bing) pasirodyti gavę lietuvių aktoriai.
Rolandas Boravskis puikiai išnaudoja vienintelį jam skirtą epizodą, o Remigijus Sabulis pagirtinai atlieka didžiausią ir reikšmingiausią legionieriaus vaidmenį. Lietuviui teko ryškus neigiamas personažas – brutalus ir negailestingas rusų kariuomenės generolas. Kalbama, kad apie gigantomaniškus korėjiečių užmojus išgirdę lietuviai ir latviai pirmiausia griebėsi už galvų, bet galiausiai įveikė visas neįmanomas kliūtis.
Beje, gausiai aplankytoje Berlyno kino mugėje antrus metus iš eilės veikęs ir VšĮ “Versli Lietuva” pastangomis finansuotas savarankiškas Lietuvos kino stendas vėl skleidė būtiniausią informaciją apie mūsų šalyje sukurtus ar kuriamus filmus, reklamavo organizuojamus festivalius, 2011 m. pabaigoje įsteigtą Vilniaus kino biurą ir patrauklias galimybes filmuoti Lietuvoje. Džiugu pripažinti, kad lietuviško stendo “Lithuanian Films” dizainą, aplinką ir atmosferą kaip pavyzdį fotografavo kolegos latviai ir estai.
Vis dėlto kitų metų stendo organizatoriams reikėtų pagalvoti apie strategiškai palankesnę ir pastebimesnę vietą. Dabar mūsų kinas prisiglaudė giliame Berlyno kino mugės užkampyje – viešbučio “Marriot” salėje, kurioje nebuvo justi realaus mugės šurmulio. Tikriausiai vertėtų investuoti daugiau ir prasiskverbti į esminį renginio sūkurį (būtent ten buvo latviai ir estai), o ne vien tik laukti pasiūlymų dažniausiai pustuščiame viešbutyje.

Edvinas Pukšta

Artėjančio festivalio „Kino pavasaris“ kino ekspertai iš beveik 200 filmų išrinko daugiau nei dešimt pačių smagiausių juostų, kurios bus rodomos šiemet prie „Kino pavasario“ prisijungusio „Viasat komedijų festivalio“ metu. Viena didžiausių dovanų žiūrovams – „Auksiniam gaubliui“ nominuota airių komedija „Sergėtojas“.

„Žmonės juokiasi iš skirtingų dalykų. Turime nelengvą užduotį patenkinti įvairius skonius – ir subtilaus, ir tiesmuko, ir lengvo, ir juodojo humoro mėgėjų. Manau, kad šalčių ir ekonominių problemų prispausti lietuviai labiausiai laukia viltingų filmų, kupinų nuotaikingų provokacijų ir linksmų, įkvepiančių situacijų,“ – sako vienas festivalio programos sudarytojų Edvinas Pukšta.

Geriausias Airijoje
Atėjusius į festivalį, kuris kvies pasitikrinti humoro jausmą, pradžiugins ryškiausia žvaigždė – „Auksiniam gaubliui” nominuotas ir Airijoje geriausiu 2011 metų filmu pripažintas „Sergėtojas“ („The Guard“). Laikraštis „The Thelegraph“ pranašauja, kad juosta, kuri jau skina laurus skirtinguose pasaulio kino festivaliuose bei apdvanojimuose, rimtai kėsinasi pakartoti „Karaliaus kalbos“ („The King’s Speech“) sėkmę.
Nors režisieriaus Johno Michaelo McDonagho filmas labiau subalansuotas vyrams, jis patiks ir moterims. Be to, jame vaidina žavus aktorius Markas Strongas, pažįstamas iš neseniai rodytų „Bastūnas, Siuvėjas, Kareivis, Šnipas“ ir Guy Ritchie „Šerlokas Holmsas“.  Filmo siužetas, kaip ir dera kriminalinei istorijai, sukasi apie blogus ir gerus vyrukus. Golvėjaus miesto policijos seržantas Geris Boilas savo rutiną „kutena“ narkotikais, duoklėmis ir prostitutėmis. Netrukus jis priverčiamas susikaupti ir tirti žmogžudystę bei pusės milijardo dolerių vertės narkotikų kontrabandos bylą.

Sužavėjęs Holivudą
Kita „Viasat komedijų festivalio“ naujiena – San Sebastijano kino festivalį uždariusi, Tokijaus festivalyje pagrindinį prizą laimėjusi prancūzų juosta „Neliečiamieji” („Untouchable“, rež. Ericas Toledano Olivieris Nakache). Tikrais įvykiais paremta istorija Prancūzijoje tapo lankomiausiu metų filmu ir aplenkė net J. Camerono „Įsikūnijimą” („Avatar“). Komedijos sėkme susižavėję amerikiečiai jau rašo scenarijų šio filmo holivudiškai versijai, o „Viasat komedijų festivalio” žiūrovai turės progą smagiai kikenti žiūrėdami originalą. Jame prancūzų kino žvaigždė Francois Cluzet vaidina visiškai paralyžuotą aristokratą, kuris sau į pagalbą pasikviečia labiausiai netinkamą kandidatą – iš kalėjimo ką tik paleistą jauną, nepraustaburnį imigrantą. Virtuoziškai jį suvaidinęs Omaras Sy per naktį tapo geidžiamiausiu aktoriumi, kuriam prancūzų žurnalistai įteikė apdovanojimą už geriausią vaidybą.

Komedijos visiems skoniams
Juodojo humoro gerbėjai festivalyje galės mėgautis belgų „Hasta la vista“ („Come as you are“, rež. Geoffrey Enthoven), romantikai – ispanų filmu „Ateivis iš kosmoso“ („Extraterrestial“, rež. Nacho Vigalondo), bei „Fėja“ („The Fairy“, rež. F. Gordon, D. Abel, B. Romy, Belgija, Prancūzija), o aikštingų paauglių psichologija besidominčius festivalis kvies žiūrėti norvegų juostą „Užvesk mane!“ („Turn Me On, Goddammit!“, rež. Jannicke Systad Jacobsen), kuri buvo apdovanota Niujorko „Tribeca” kino festivalio prizu už geriausią scenarijų. Net jei nesate matę prieš porą metų rodyto italų režisieriaus Gianni Di Gregorio filmo „Rugpjūčio šventė“, tikrai su pasimėgavimu galėsite žiūrėti žavų jo idėjinį tęsinį „Džianis ir jo moterys“ („The Salt of Life“). Geros nuotaikos užtaisu pretenduoja tapti ir politinių bei kultūrinių juokelių kupina komedija „Gazos paršiukas“ („When Pigs Have Wings“, rež. Sylvain Estibal, Prancūzija, Vokietija, Belgija).

„Viasat komedijų festivalis“ kvies pasitikrinti humoro jausmą nuo kovo 15 dienos. Daugiau informacijos apie filmus jau greitai rasite interneto svetainėje www.komedijufestivalis.lt

Dešimtasis festivalis “Vilnius Mama Jazz“ lapkričio 16–19 d. žiūrovus pamalonins ne tik tradicinio džiazo koncertais, bet ir improvizacijomis bei eksperimentais.

“Vilnius Mama Jazz” iš kitų Lietuvoje vykstančių džiazo festivalių išsiskiriantis universalumu, atlikėjų ir žanrų įvairove, šiemet į jubiliejinį renginį sukvietė ne visiems puikiai žinomus atlikėjus, o mūsų šalyje dar negirdėtus muzikantus. Pasak festivalio organizatorės Juditos Bartoševičienės, tokia koncepcija pasirinkta neatsitiktinai. “Kelerius metus iš eilės iki 2009 m. festivalyje koncertavo mega žvaigždės, tokios kaip Johnas McLaughlinas, Billas Frisellas, Marcusas Milleris, Christianas McBride’as, Billas Frisellas ir kt. Dabar norime šviesti publiką, tad ieškome profesionalių atlikėjų, kurie pasaulyje jau yra žinomi, bet pas mus dar retam girdėti“, – atskleidžia J.Bartoševičienė.
Beje, šiemet festivalio scenoje pasirodys ir jau anksčiau jame dalyvavę atlikėjai, tačiau su naujais projektais. Žiūrovai išgirs ir klasikinių kvartetų atliekamą muziką, ir šiuolaikinio džiazo improvizacijas. Festivalio organizatoriai nesistengia spraustis į vieno stiliaus rėmus, o atvirkščiai, siūlo klausytojams kuo įvairesnį džiazo muzikos spektrą, kad kiekvienas rastų tai, kas jam patinka. Ne vienus metus programas festivalyje pristatantys Lietuvos džiazo virtuozai tvirtina, kad tai ir yra didžiausias “Vilnius Mama Jazz“ pranašumas ir išskirtinumas, į koncertus sutraukiantis minias žmonių.

Universalus ir demokratiškas festivalis

Saksofonininko Vytauto Labučio nuomone, festivalyje koncertuojantys atlikėjai įtinka įvairaus skonio publikai, tačiau organizatoriai bet ko neįsileidžia. Profesionalumo kartelė iškelta gana aukštai. “Be to, čia galima išgirsti būsimąsias žvaigždes. Organizatoriai suranda tokius muzikantus, kurie dar nėra pasaulinio lygio garsenybės, tačiau netrukus tokiais taps, o Lietuvos publika jau bus jas išgirdusi“, – sako V.Labutis.
Artūro Anusausko vertinimu, “Vilnius Mama Jazz“ išsiskiria ne tik universalumu, bet ir tuo, kad yra demokratiškas festivalis. Štai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Vilniaus kolegijos džiazo katedrų studentams į visus festivalio koncertus bilietai nekainuoja. Be to, pasaulyje pripažinti atlikėjai jiems nemokamai veda meistriškumo pamokas.
Pasak A.Anusausko, studentai ne tik gyvai išgirsta profesionalius atlikėjus, bet ir su dar didesniu užsidegimu patys kimba į mokslus.
J.Bartoševičienė teigia, kad taip auginasi publiką. Dėl tos pačios priežasties neužkeliamos ir bilietų kainos. „Mus daug kas kaltina, kad pardavinėdami bilietus į džiazo virtuozų koncertus po 20 ar 30 Lt, nuvertiname atlikėjus, tačiau, mano nuomone, skirtumą turi padengti rėmėjai, kad aukščiausio lygio atlikėjų pasirodymus galėtų pamatytų kuo daugiau žmonių“, – įsitikinusi festivalio sumanytoja.
Stengdamiesi, kad “Vilnius Mama Jazz“ taptų atsvara popkultūrai, organizatoriai ne vieną kartą žiūrovus kvietė ir į nemokamas pasaulinio lygio žvaigždžių repeticijas. Taip pat kasmet visi laukiami nemokamuose jam sessions. „Rusų dramos teatre vykstantys koncertai – rimti ir iškilmingi, o naktiniai jam sessions, skirti labiau atsipalaiduoti. Čia į sceną lipa jauni užsienio ir lietuvių muzikantai kartu su pasaulinio lygio žvaigždėmis. Tą patį vakarą koncertuoja daug kolektyvų ir muzikantų“, – pasakoja J.Bartoševičienė.

Ką išvysime šiemet

Šiemet kaip didžiausia festivalio žvaigždė pristatomas pianistas Robertas Glasperas iš JAV, kuris derina klasikinį ir modernųjį džiazą, hiphopo stiliaus muziką ir lyrines balades. Beje, šis Amerikoje pripažintas atlikėjas jau pernai koncertavo festivalyje „Vilnius Mama Jazz“. Sulaukęs žiūrovų anšlago, jis buvo puikiai įvertintas ir muzikos kritikų. O štai kolektyvą iš Prancūzijos „Ozma“ pamėgo ne tik mūsų publika, bet ir patys muzikantai taip susižavėjo Lietuva, kad net koncertuodami kitose šalyse, atlieka odę Vilniui. Šių atlikėjų koncertas festivalyje prieš dvejus metus buvo įvertinas kaip vienas geriausių, o šiemet prancūzai atvyksta su nauja programa.
Dar viena ryški jubiliejinio „Vilnius Mama Jazz“ festivalio žvaigždė – Jay Phelpsas iš Didžiosios Britanijos. Taip pat koncertuos ir kvartetas iš Prancūzijos „Emile Parisien“, amerikiečiai Davidas Binney ir Billy Childsas su grupėmis, ir kiti.
O festivalį pradės džiazo pianistas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos 23-iojo tarptautinio pianistų konkurso „Jazz improvizacija” laureatas Marijus Sūdžius. Dar viena lietuvių grupė, kurią žiūrovai išvys Rusų dramos teatre – „InSearch“, savo kūryboje derinanti roko, džiazo ir elektromuzikos elementus.

Organizatoriai skelbia, kad festivalis „Vilnius Mama Jazz“ – atviras visiems džiazo muzikos stiliams ir kryptims.