Trečiadienį Nacionalinėje filharmonijoje prasideda antrasis Vilniaus fortepijono muzikos festivalis. Šiemet jis skiriamas Ferenco Liszto gimimo 200-osioms ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mirties 100-osioms metinėms. Festivalio meno vadovės Mūzos Rubackytės inicijuotoje programoje – devyni fortepijono muzikos su orkestru ir rečitalių vakarai. Koncertuos pasaulinio garso virtuozai Nelsonas Goerneris (Argentina), Yves’as Henry (Prancūzija), Francesco Nicolosi (Italija), lietuvių pianistai Lukas Geniušas, Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai. M.Rubackytės pasirodymas festivalyje – jau šį šeštadienį.

BFL

„Rugsėjį ir spalį Lietuvoje vyksta beprotiškai daug kino festivalių – po keletą vienu metu“, – konstatuoja Lina Užkuraitytė, Vilniaus tarptautinio vaikų ir jaunimo filmų festivalio rengėja.
Ko gero, tą patį pastebėjo visi aktyvesni nekomercinio kino gerbėjai, kiekvieną savaitę atakuojami pranešimų apie naujus festivalius. Visai neseniai su žiūrovais atsisveikino Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, keturiuose miestuose vykęs tarptautinis Kauno kino festivalis, „Vilniaus kino šortai“.
Šią savaitę vyksta Lotynų Amerikos kultūros dienos Lietuvoje (jų kino programą kuruoja „Kino pavasaris“), nepatogaus kino festivalis „Ad hoc“, tarptautinis animacinių filmų festivalis „Tindirindis“, Kaune ir Ukmergėje savo programą teberodo Vaikų ir jaunimo filmų festivalis. Ir vos pora savaičių beliko iki kito svarbaus šalies kino įvykio – „Scanoramos“ festivalio pradžios.
O jei dar priskaičiuotume atskirų valstybių kino dienas, kurių „Scanoramos“ direktorė Gražina Arlickaitė nuolankiai prašo festivaliais nevadinti (nors, tarkim, Lenkų kino savaitė žiūrovų skaičiumi pranoksta ne vieną smulkesnį festivalį), – paaiškėtų, kad nekomercinio kino centrai rudenį tiesiog verda nuo renginių gausos.

Festivaliai gimė iš bado

Taigi kodėl festivalių organizatoriai taip pamėgo rudenį? „Todėl, kad supranta, jog šaltomis žiemos dienomis žiūrovus iš namų išvilioti taps gerokai sunkiau“, – svarsto L.Užkuraitytė. Antra vertus, pripažįstama, kad dabartinė festivalių gausa Lietuvoje radosi iš aštraus nekomercinio kino bado, viešpatavusio šalyje maždaug prieš dešimtį metų.
„Pati prisimenu, kad alternatyvų holivudiniam repertuarui naujojo tūkstantmečio pradžioje Kaune praktiškai nebuvo. Buvo uždarinėjami senieji kino teatrai, brendo ištisa karta, nepažįstanti kitokio kino. Būrelis entuziastų, nenorinčių taikstytis su tokia padėtimi, susibūrėme į Kino klubą, kurį maloniai priglaudė Architektų namai. Rūpinomės, kad Vilniuje vienas po kito atsirandantys festivaliai savo programas parodytų ir mums. Galiausiai pasijutom subrendę ir Kauno kino festivaliui“, – pasakoja jo direktorė Ilona Jurkonytė.
Dabar šis festivalis jau pajėgus grąžinti Vilniui skolą: jo programos perlai užsuka ir į sostinės nekomercinio kino teatrus, kurių, beje, vilniečiams ligi šiol pavydima. O geriausias darbo įvertinimas, pasak festivalio vadovės, būna tuomet, kai po filmo peržiūros dalyvauti susitikime su jo kūrėjais salėje lieka beveik visi žiūrovai.

Sudėtingiausia – Klaipėdoje

Kad Kaune subrandinta nekomercinio kino gerbėjų auditorija, neneigia ir sostinės festivalių organizatoriai. „Jaučiame, kad ten galėtume rodyti dar daugiau seansų: salės būna pilnos. Gaila, jog festivalio svečiai, kurių šįmet turėsim daugiau nei trisdešimt, nevieši Lietuvoje taip ilgai, kad galėtų aplankyti ir kitus miestus“, – teigia Birutė Sabatauskaitė, festivalio „Ad hoc: nepatogus kinas“ koordinatorė. Šis festivalis šįmet pristato 44 filmus. Ir nors vieną jų, pasakojantį apie rusų oligarchą Michailą Chodorkovskį, neseniai rodė LTV, dabar žiūrovai turės progą susitikti su jo režisieriumi Cyrilu Tuschi ir išgirsti, kokių persekiojimų teko patirti filmo kūrėjui.
G.Arlickaitė priduria, kad kinu Kaune domisi ne vien akademinis jaunimas: „Matau salėse įvairaus amžiaus ir išsilavinimo kauniečių. Ir kukurūzų spragėsių maišų į nekomercinio kino seansus šiame mieste, kaip ir Vilniuje, niekas nebesineša: dabar tuo tepasižymi klaipėdiečiai. Uostamiestyje gero kino auditorijos stoka kaip buvo, taip ir liko pati aštriausia.“
Beje, „Scanorama“, viliojanti žiūrovus Larso von Triero „Melancholija“ ir specialia japonų kino programa, šįmet ketina pirmąkart žengti į Šiaulius. Iš viso lapkričio 10–27 d. vyksiančiame festivalyje (įskaičiuojant konkurse „Naujasis Baltijos kinas“ dalyvaujančias trijų šalių trumpo metražo juostas) bus parodyta daugiau nei šimtas filmų.

Šiuo metu sostinėje vykstančiose Lotynų Amerikos kultūros dienose dar galima išvysti egzotiško Pietų Amerikos šalių kino ir prisiminti išskirtines asmenybes.

Šiandien kino teatre „Pasaka“ bus parodyti net du lietuviški filmai, susiję su argentiniečių rašytoju Chulijum Kortasaru. Režisierius Vytautas Balsys 1994-aisiais sukūrė dokumentinę novelę klaidžiodamas Paryžiaus gatvėmis ir ieškodamas „Žaidžiame klases“ autoriaus pėdsakų Prancūzijos sostinėje. „Autobusas“ – tai dar anksčiau to paties režisieriaus sukurtas filmas pagal Ch.Kortasaro kūrinį apie į nebūtį skriejantį autobusą, kuriame vaidina Ingeborga Dapkūnaitė. Filmus kino teatre pristatys pats režisierius V.Balsys, o narių klube „Ex libris“ vyks prisiminimų vakaras, skirtas Chulijui Kortasarui.

Šiandien paskutinį karta Lotynų Amerikos dienų repertuare rodomas filmas „Tango dainininkė“ – apie jauną ir talentingą atlikėją, kuri tango ne šoka, o dainuoja.

Ketvirtadienį, spalio 27 dieną, vilniečiai turi unikalią galimybę susipažinti su Paragvajaus kinu. Olandijoje gyvenančio žymaus paragvajiečių menininko Enrique Collar vaidybinis filmas „Novena“ yra sukurtas jo gimtajame kaime su vietos neprofesionaliais aktoriais, kurie atsakingai imasi vaidinti save, bet pagal parašytą scenarijų. Iki šiol menininkas, įkvėptas kaimelio kasdienio gyvenimo, grįždavo čia tapyti. „Novena“ savo autentiškumu ir nuoširdumu, be to, meniniu stiliumi ir istorijos universalumu sudomino ne vieną festivalį, sujaudino ne vieną žiūrovą, filmas sėkmingai keliauja po visą pasaulį, supažindindamas su Paragvajaus kaimo žmonių realijomis.

Geriausiu meksikietišku filmu pripažintas „Ranka pasiekiama“ (A tiro de giedra) irgi rodomas ketvirtadienį kino teatre „Pasaka“. Sebastián Hiriart – savamokslis režisierius, aktorius, operatorius, keliolika metų dirbęs prie filmų kaip kameros ir režisieriaus asistentas. „Ranka pasiekiama“ – sėkmingas jaunojo kūrėjo debiutas kine, kuriame jis jautriai ir savitai prisiliečia prie aktualios migracijos iš Meksikos į Ameriką temos. Filme pagrindinį vaidmenį atlieka jaunosios kartos Meksikos teatro ir kino žvaigždė charizmatiškasis Gabino Rodríguez.

Tikras dokumentikos perlas laukia Jim Jarmuch ir Mika Kaurismaki gerbėjų penktadienį. „Tigrero: nebaigtas filmas“ pasakoja apie Amerikos nepriklausomo kino kūrėjo Samo Fullerio ir Jimą Jarmushą kelionę į Braziliją, Santa Isabel Do Morro kaimą, pas karacha indėnų gentį, kur prieš 40 metų Samas filmavo dramą apie jaguarų medžiotoją: „Tigrero“. Tačiau dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, kurias šioje dokumentinėje juostoje režisierius mėgina paaiškinti, „Tigrero“ filmavimas buvo nutrauktas. Režisierius liko su šimtais metrų unikalios medžiagos kino juostose, bet filmas buvo nepabaigtas, todėl niekada nepasirodė ekranuose. Ši istorija S.Fulleriui ilgai nedavė ramybės. Ir štai po 40 metų, radęs puikius kelionės draugus: nuotykių ieškotoją, savo mokinį Jimą Jarmuschą ir didįjį avantiūristą suomių režisierių Miką Kaurismäki, legendinis režisierius Samas Fulleris sugrįžta ten, iš kur kadaise buvo priverstas anksčiau laiko išvykti.

Lotynų Amerikos kultūros dienos vyksta spalio 21-28 dienomis. Visa renginio programa: http://www.kinopavasaris.lt/lotynu_amerikos_dienos_2011/#programa

Penktadienį Vilniuje prasideda tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „Gaida“.

Priežasčių, kodėl norintiems orientuotis šiuolaikinėje muzikoje nereikėtų praleisti „Gaidos“, yra keletas. Pirmoji – čia nuskambės net 12 lietuvių kompozitorių kūrinių premjerų, o tokių kūrinių atlikimas nepriskirtinas šalies koncertinių salių kasdienybei. Taigi praleidus progą išgirsti Vidmanto Bartulio, Mindaugo Urbaičio, Nomedos Valančiūtės, Ryčio Mažulio ar Ričardo Kabelio kūrybinės virtuvės naujienas (ką jau kalbėti apie jaunesnių kolegų opusus) kitos gali tekti laukti iki kito panašaus festivalio. Beje, „Gaidos 2011“ metu bus pirmąkart įteikta vardinė kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio premija už nuopelnus rimtajai muzikai.
Antra priežastis – festivalyje pristatoma Rumunijoje gimusio, Prancūzijoje gyvenusio graikų architekto bei kompozitoriaus vizionieriaus, padariusio reikšmingą įtaką dvidešimto amžiaus muzikai, Iannio Xenakio (1922–2001) kūrybos retrospektyva. Be to, pirmą kartą Lietuvoje nuskambės garsiausias praėjusio amžiaus pabaigos lenkų simfoninis kūrinys – „naujajam dvasingumui“ atstovaujanti Henryko Mikolajaus Goreckio Trečioji („Raudų“) simfonija, kurios įrašas prieš dešimtmetį buvo užkopęs į populiariausių muzikos albumų reitingų viršūnes.
Trečia priežastis – atvyksta įdomių muzikantų kolektyvų. Tai unikalus kontrabosų orkestras „Ludus Gravis“ iš Italijos, kvartetas „Diotima“ ir naujosios muzikos ansamblis „Ensemble 2e2m“ iš Prancūzijos, menininkas Michaelis Vorfeldas ir „Kammerensemble Neue Musik Berlin“ iš Vokietijos.
Iš viso festivalio programoje – 43 kompozitorių pavardės iš Lietuvos, Prancūzijos, Amerikos, Italijos, Ispanijos, Japonijos, Belgijos, Estijos, Lenkijos, Kanados, Rusijos ir Vokietijos.

Festivalio „Gaida 2011“ programa
21 d. 19 val. Kongresų rūmuose Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras atliks Ramūno Motiekaičio, Vytauto V.Jurgučio, Antano Kučinsko, Nomedos Valančiūtės, Davido Lango ir Iannio Xenakio kūrinius.
22 d. 19 val. Menų spaustuvėje kontrabosų orkestras „Ludus Gravis“ (Italija) grieš Johno Cage’o, Arvo Parto, Stefano Scodanibbio, Terry Riley ir Rūtos Vitkauskaitės kūrinius.
23 d. 19 val. Šiuolaikinio meno centre styginių kvartetas „Diotima“ (Prancūzija) atliks Alberto Posadaso, Toshio Hosokawos ir Steve’o Reicho kūrinių programą.
25 d. 19 val. Šiuolaikinio meno centre kamerinis choras „Brevis“ pristatys Ričardo Kabelio, Ryčio Mažulio ir I.Xenakio kūrinių programą.
26 d. 19 val. Šiuolaikinio meno centre „Gaida Ensemble“ atliks Remigijaus Merkelio, Mindaugo Urbaičio, Alvino Lucier, Marco Sabato, Thierry de Mey, Fredericko Rzewskio minimalistinius kūrinius.
26 d. 21 val. Šiuolaikinio meno centre – Michaelio Vorfeldo (Vokietija) audiovizualinis elektroakustinis performansas „Elektros lempučių muzika“.
27 d. 19 val. Šiuolaikinio meno centre – kamerinis ansamblis „Neue Music Berlin“ atliks I.Xenakio, Helmuto Lachenmanno ir Mariaus Baranausko kūrinių programą.
28 d.19 val. Šiuolaikinio meno centre „Ensemble 2e2m“ (Prancūzija) pristatys Gerard’o Pessono, Francesco Filidei, Raphaelio Cendo, Francko Bedrossiano ir I.Xenakio kūrinius.
28 d. 21 val. Šiuolaikinio meno centre Gedimino Gelgoto kamerinis orkestras „NI&Co“ atliks maksimalistinės ir minimalistinės muzikos remiksų programą.
29 d. 19 val. Nacionalinėje filharmonijoje Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras atliks Vidmanto Bartulio, Justės Janulytės, I.Xenakio kūrinius ir Henryko Mikolajaus Goreckio Trečiąją („Raudų“) simfoniją.

Seniausias džiazo festivalis „Vilnius Jazz“ spalio 13–16 dienomis pakvies į energingą, avangardinę, o kartais – poetišką džiazo šventę.

Tikrų džiazo gerbėjų laukia karštas metas – į keturias dienas festivalis „Vilnius Jazz“ sutalpino aštuonis koncertus, per penkiasdešimt atlikėjų ir naktinę improvizacijų sesiją. Per šią džiazo šventę festivalio organizatoriai pristatys geriausius Lietuvos džiazo scenos virtuozus, netikėtas europietiško džiazo improvizacijas, egzotiškų kraštų eksperimentuotojus bei jaunuosius lietuvių atlikėjus.

Nuo poetinio džiazo iki čigoniškų ritmų

Šiemet festivalyje „Vilnius Jazz“ koncertuos aštuoni kolektyvai iš užsienio, atstovaujantys vis kitokiai džiazo atmainai. Štai trio iš Šveicarijos „Colin Vallon Trio“ groja gana neįprastą klasikiniam trio muziką: poetišką, meditatyvų, gerai subalansuotą džiazą be efektingų solo proveržių, bet gaivų ir spontanišką.
O „Martin Lubenov’s Jazzta Prasta“ kolektyvas iš Austrijos jau visiškai kitoks. „Sumaištis“, „klegesys“, „viskas aukštyn kojomis“ – taip iš bulgariško slengo verčiamas vienos originaliausių Balkanų džiazo grupių „Jazzta Prasta“ pavadinimas. Tik humoro jausmo nestokojantys profesionalai gali taip pavadinti projektą, pristatantį kruopščiai nugludintas kompozicijas, kurios dėl improvizacinio polėkio skamba taip, lyg būtų atliekamos ekspromtu. Balkanų ritmai, akordeono garsai, čigoniško stiliaus melodijos, svingo ir moderniojo džiazo idėjos, tango nuevo, salsos, graikų ir turkų muzikos atšvaitai – viso to netrūksta „Jazzta Prasta“ atliekamoje muzikoje.
Kolektyvo siela – Balkanų svingo karaliumi vadinamas akordeonininkas Martinas Lubenovas, gimęs Sofijoje (Bulgarija), o klasikinę muziką ir džiazą studijavęs Austrijoje. 2009-aisiais tarptautiniame Sofijos kino festivalyje ir „Womex“ kino mugėje buvo pristatytas bulgarų dokumentinis filmas „Jazzta Prasta“ apie M.Lubenovo gyvenimą ir karjerą.
Uždegančios džiazo melodijos liejasi ir trio „Das Kapital“ koncertuose. Trijulė surado labai savotišką kūrybos nišą – pripažinimo ji sulaukė projektais, skirtais XX a. vokiečių kompozitoriaus Hannso Eislerio muzikai. „Das Kapital“ savitai interpretuoja šio primiršto kūrėjo ketvirtajame–šeštajame dešimtmetyje parašytus šlagerius ir mažiau žinomas melodijas, tarsi „išversdami“ H.Eislerio kabaretines, holivudines ir patriotines dainas į XXI a. kalbą.
Festivalio „Vilnius Jazz“ scenai muzikantai parengė išskirtinį projektą. Trio pasirodymas Vilniuje vainikuos Goethe‘s, Prancūzų instituto bei Nacionalinės dailės galerijos renginių ciklą „Kultūros horizontai 2020. Kultūros praktikos skaitmeniniame amžiuje“. Specialiai šiam koncertui videomenininkė Aurelija Maknytė sukūrė vaizdo partitūrą, papildysiančią „Das Kapital“ muziką.
„Dirbdama su muzika paprastai ieškau vaizdų, kurie nekonkuruotų su garsu. Išeitis – kurti visiškai minimalius vaizdus, kurie tiesiog ramiai užpildytų erdvę už muzikantų nugarų, arba koncerto metu stengtis tapti muzikuojančio kolektyvo nariu, atsargiai įsiklausančiu, gaudančiu ritmą, melodiją“, – aiškina A.Maknytė.
„Vilniaus Jazz“ scenoje šiemet taip pat pasirodysiantis kolektyvas iš Prancūzijos „Jean Louis“ balansuoja tarp avangardinio džiazo, roko ir elektronikos. Kiti festivalio svečiai – rinktinių Australijos muzikantų grupė „Logic“, įkvėpimo besisemianti iš tradicinio džiazo, folkloro, Lotynų Amerikos, klasikinės ir popmuzikos, bei kolektyvas iš Jungtinės Karalystės „Asaf Sirkis Trio“, kurio muzika artima džiazrokui.
O egzotinių kraštų eksperimentuotojams šiemet atstovaus pianistės Miyeon ir perkusininko Park Je Chuno duetas iš Pietų Korėjos. Poros koncertuose dėmesį pirmiausia prikausto Park Je Chunas, sėdintis ant grindų tarp egzotiškų instrumentų, – toks perkusininkų grojimo būdas korėjiečių kultūroje įprastas. Park Je Chunas muzikuoja korėjietiška, kiniška, Vakarų bei savos gamybos perkusija. Dueto kompozicijose susilieja laisvosios improvizacijos, džiazo, šiuolaikinės akademinės ir Korėjos tradicinės muzikos elementai.
Lietuvai festivalyje atstovaus garsiausi džiazo muzikantai. Liudas Mockūnas ir Artūras Bumšteinas pristatys Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybai skirtą projektą „Voicescapes. Homage to MKČ“. Lietuvių muzikos klasiko kūryba perkomponuojama, papildoma gyvomis kompozitoriaus A.Bumšteino elektronikos bei multiinstrumentininko L.Mockūno medinių pučiamųjų instrumentų improvizacijomis. Šį projektą galima vadinti garsų ir šviesos fantazija M.K.Čiurlionio kūrybos tema.
Be to, pirmą kartą nuo 1987 m. organizuojamo „Vilniaus Jazz“ festivalio scenoje kartu pasirodys džiazo grandai saksofonininkas Petras Vyšniauskas ir gitaristas Juozas Milašius. Kaip ir kasmet, festivalio scenoje debiutuos jaunieji džiazo muzikantai.

Šią savaitę tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ sostinės publikai rodys trijų užsienio trupių spektaklius.

Nebe pirmą kartą svarbiausi festivalio spektakliai į Vilnių keliauja iš Vengrijos ir Italijos. Vengriją mūsų teatro festivaliuose iki šiol dažniausiai reprezentuodavo režisieriaus Arpado Schillingo griežta ranka valdoma uždara aktorių bendruomenė „Kretakor“, ne kartą stebinusi aktualiais ir nestandartiniais sprendimais. Nesvarbu, ar žiūrėdavome iš pačios trupės kurtų realistinių etiudų sudėliotą spektaklį, ar Antono Čechovo „Žuvėdros“ interpretaciją, „Kretakor“ lietuvių žiūrovams sugebėdavo pristatyti Vengriją kaip aukštos teatrinės kultūros šalį.
Šįkart festivalyje viešės kita įdomi jauna vengrų trupė „HOPPart“, kurios spektaklis „Koriolanas“ tėvynėje ką tik pripažintas geriausiu praėjusio sezono pastatymu. Būtent šį režisieriaus Csabos Polgaro darbą, kurios pagrindu tapo Williamo Shakespeare’o tragedija, pirmadienį ir matysime Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
„Nors veiksmas vyksta Romoje, tai galėtų būti ir Budapeštas arba Vilnius. Elementarus pavyzdys: nuskurdusioje, badaujančioje šalyje visus turtus sukaupia maža elito grupuotė. Liaudis reikalauja, kad turtuoliai maisto perteklių atiduotų tiems, kuriems jo trūksta. Bet kodėl aš turėčiau jiems duoti valgyt, jei jie nedirba? Juk taip žmonės pripras viską gauti šiaip, be pastangų. Kita vertus, jie negali dirbti, nes miršta badu“, – apie uždarą socialinių konfliktų ratą, itin aštriai jaučiamą kapitalizmo keliu pasukusioje Rytų Europoje, svarsto Cs.Polgaras.
Spektaklio veikėjas Koriolanas yra pusėtinai subrendęs vyras, juntantis jo gyvenimą tvarkančios motinos įtaką. Todėl jam pasirodo neįmanoma paklusti demokratijai ir atstumti šeimoje paveldėtus aristokratiškus įpročius. „Bet kas yra ta demokratija? Kažkas, ką mes, vengrai, karštligiškai vaikomės pastaruosius du dešimtmečius. Mes kaip kokie Jehovos liudytojai laukiame draugiško liūto ir avinėlio apsikabinimo. Ir tuo pat metu bendrijos susirinkime nesugebame pasiekti susitarimo dėl prakiurusio namo stogo remonto. Mums reikia tokių koriolanų, kurie už mus padaro juodus darbus ir kurių galime atsikratyti, kai mums jų nebereikia“, – sako režisierius.

Disidentų tragedijos
Italijoje, kaip žinome, lietuvių teatras garbstomas labiau nei pačioje Lietuvoje. Nenuostabu, kad ir „Sirenose“ italų spektaklių regime kone kasmet. Ne visuomet tai būna toks didingas reginys kaip Romeo Castellucci pastatymai, tačiau italų teatras Lietuvoje turi išsikovojęs neblogą reputaciją. Šįmet ją bandys palaikyti jauna trupė „Muta Imago“, vadinanti save meninių tyrimų projektu. Jos idėjiniai lyderiai – režisierė Claudia Sorace ir dramaturgas, garso dizaineris Riccardo Fazi.
Spektaklis „Displace“ („Išvietinimas“) sumanytas kaip trilogija. Italijoje neseniai įvyko antrosios trilogijos dalies premjera, o šįkart festivalyje matysime pirmąją „Displace“ dalį „Raudonasis įtūžis“. Ji – apie savidestrukcinę Vakarų civilizacijos prigimtį, apie migrantų ir disidentų patirtį, apie vieno tėvynės netekusio žmogaus tragediją, atspindinčią visos tautos likimą. Ir apie tai, kad praradus viską, kas ligi šiol žmogaus turėta, kyla didžiulis noras keršyti.

Spektaklį kurs gatvėse
Trečioji atvykstanti festivalio trupė – performansais garsėjantis Notingamo ir Berlyno menininkų junginys „Gob Squad“. Jų pasirodymą „Super Night Shot“ sudaro keturiuose ekranuose rodoma videomedžiaga, nufilmuota spektaklio miesto gatvėse valandą iki publikos atvykimo. Vaizdo įrašas, kurį keturiomis kameromis užfiksuoja keturi atlikėjai, nekarpomas ir neredaguojamas. Taigi galutinis reginio rezultatas itin priklausys nuo atsitiktinai Vilniuje tą vakarą sutiktų žmonių reakcijų.
Projektas „Super Night Shot“ gyvuoja jau aštuonerius metus ir viešėjo daugelyje pasaulio miestų: Berlyne, Sidnėjuje, San Paule, Helsinkyje, Liublianoje, Milane, Vienoje, Kvebeke, Londone. „Gob Squad“ pasirodymuose „namų gamybos“ magija gretinama su kasdienybės banalumu, užtat teatras čia peržengia scenos ribas ir susiduria su tikruoju pasauliu.

„Sirenų“ svečių spektaklių programa
Spalio 3 d. 19 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Koriolanas“. Trupė „HOPPart“ (Vengrija)
Spalio 5 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „Displace #1 Raudonasis įtūžis“. Trupė „Muta Imago“ (Italija)
Spalio 7, 8 d. 20 val. Menų spautuvėje – „Super Night Shot“. Trupė „Gob Squad“ (Vokietija, Didžioji Britanija)

BFL

Penktadienį Lietuvos poetai rinksis į „Poetinį Druskininkų rudenį“, kur tris dienas vyks poezijos skaitymai, diskusijos ir per metus išleistų eilėraščių knygų pristatymai. Keletu festivalio renginių bus pamaloninti ir vilniečiai. Trečiadienį 17.30 val. knygyne „MintVinetu“ įvyks „Poetinio Druskininkų rudens“ almanacho pristatymas, o sekmadienį 17 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje – festivalio svečių ir laureatų poezijos vakaras.

Antradienį prasideda Tarptautinis Kauno kino festivalis, suteiksiantis galimybę Lietuvos žiūrovams išvysti du žymius šių metų kinematografininkų darbus: Berlyno kino festivalio “Auksinį lokį” laimėjusį Asgharo Farhadi filmą “Išsiskyrimas” bei Kanų kino festivalio “Auksinę palmės šakelę” pelniusią Terence’o Malicko juostą “Gyvenimo medis”. Suomių režisierius Aki Kaurismäki pristatys pirmąją būsimos kino trilogijos apie uostamiesčius dalį “Havras”, o vengras Bela Tarras – naujausią savo juostą “Turino arklys”.
Kitą savaitę festivalio filmai viešės Vilniuje.

Šiemet Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) didelį dėmesį skirs jauniesiems kino kūrėjams paskatinti – nemokamų dokumentikos meistriškumo kursų metu jiems bus pristatytos dokumentinio bei nekomercinio kino finansavimo ir platinimo galimybės.

Festivalyje viešintys dokumentinio kino ekspertai ir prodiuseriai ragins jaunuosius kino kūrėjus ieškoti alternatyvų finansavimui, pristatydami sėkmingus tarptautinės kino koprodukcijos pavyzdžius.

Rugsėjo 30 d. jaunieji kino prodiuseriai kviečiami į dokumentinio kino eksperto Tue Steen Müller iš Danijos meistriškumo dirbtuves „Tarptautinė dokumentinio kino gamyba: galimybės jauniems prodiuseriams“. Daugiau nei 40-yje šalių dokumentinio kino kursus ir seminarus vedęs VDFF svečias dirbtuvių metu pristatys, kaip šiais laikais finansuojami dokumentiniai filmai, kaip funkcionuoja kelių šaltinių finansavimas, kurie fondai remia jaunus dokumentinio kino kūrėjus. Su dirbtuvių dalyviais T. S. Müller taip pat aptars sėkmingus tarptautinės koprodukcijos pavyzdžius.

Didelę patirtį sukaupęs specialistas šiuo metu dėsto Italijos „Zelig“ dokumentinio kino mokykloje ir vadovauja Europos mokymų programai „Storydoc“, skirtai Viduržemio kino projektams.

Spalio 1 d. paskaitą apie meninės dokumentikos ir nekomercinio kino platinimą skaitys Irena Taskovski, nepriklausomos kino studijos „Taskovski Films“ Londone įkūrėja ir kūrybinė vadovė. Paskaitos metu bus tiriamos skirtingos pardavimų kompanijų strategijos ir jų santykis su filmų režisieriais ir prodiuseriais. Bus aiškinamasi, kaip sėkmingai pasirinkti pardavimų agentą, kuriame gamybos žingsnyje derėtų į jį kreiptis ir kaip užtikrinti sėkmingą bendradarbiavimą.

Įvairiuose kino festivaliuose reklamos ir rinkodaros strategijų profesionalus mokanti I. Taskovski atskleis, kaip prailginti filmo gyvenimą festivaliuose. Specialistė pateiks praktinių pavyzdžių, remdamasi dokumentiniais filmais „Čekiška svajonė“ (rež. Vít Klusák, Filip Remunda), „Katka“ (rež. Helena Třeštíková) ir „Žmonės, kuriais galėjau būti ir kuriais galbūt esu“ (rež. Boris Gerrets).

Į „Skalvijos” kino centro kartu su partneriu „MEDIA Desk Lietuva” rengiamas dirbtuves jaunieji kino specialistai kviečiami registruotis iki rugsėjo 29 d. svetainėje www.mediadesklithuania.eu.

Rugsėjo 28 d. VDFF pakvies kino kūrėjus, o taip pat visus, besidominčius eksperimentinio kino istorija, į atvirą Pipo Chodorovo paskaitą „Laiko ir erdvės architektai“. Pirmąją eksperimentinio kino galeriją ,,The Film Gallery“ įkūręs kino režisierius aptars įvairius manipuliavimo laiku aspektus, atskleis keletą laiko panaudojimo būdų, kuriuos išrado ir per pastaruosius kelis dešimtmečius tobulino eksperimentuojantys menininkai.

VDFF viešintis P. Chorovas yra vienas iš ,,pasidaryk pats“ kino laboratorijos „L’Abominable“ Paryžiuje įkūrėjų, taip pat internetinio forumo apie eksperimentinį kiną moderatorius.

Daugiau informacijos apie festivalį svetainėje www.vdff.lt

Šį ketvirtadienį trijuose sostinės kino teatruose prasideda vienuoliktoji Lenkų kino savaitė.

Kol Lietuvos ir Lenkijos politikai kantriai grumiasi tarptautinių santykių frontuose, Lenkijos kultūros institutas Vilniuje kviečia atidėti tarpusavio nesusipratimus ir susipažinti su naujais kaimynų kinematografininkų kūriniais. Juk geriau pažinus vieniems kitus, gal ir konfliktų priežastys nebeatrodys tokios neįveikiamos.
Festivalio programoje – keturiolika pastaraisiais metais Lenkijoje sukurtų filmų. Dauguma jų sėkmingai dalyvavo pernykščiame Gdynės kino festivalyje, tačiau yra ir keletas ankstesnių, ir vos šįmet didžiuosius ekranus išvydusių juostų.

Kančia ir atpirkėjai

Kaip prisipažino Lenkų kino savaitės rengėjai, ketinta į Vilnių pakviesti žymųjį Lechą J.Majewskį – festivalio atidarymo filmo “Malūnas ir kryžius” režisierių. Tačiau jis tuo metu viešės JAV vykstančiame kino festivalyje, taigi negalės pasirodyti mūsų kino mėgėjams. Beje, filmo “Malūnas ir kryžius” premjera pernai irgi įvyko JAV, Sundance kino festivalyje. Vėliau Gdynės kino festivalyje juosta buvo apdovanota Specialiuoju žiuri prizu, o metų pabaigoje Torunėje – pripažinta geriausiu lenkišku metų filmu.
“Malūnas ir kryžius” – tai bandymas šiuolaikiška kino kalba interpretuoti flamandų dailininko Peterio Bruegelio paveikslą “Kelias į Kalvariją”. Naudojant naujausias technologijas, juostoje atgyja keliolika iš šimtų paveiksle įamžintų žmonių. Žiūrovai tarsi laiko mašina perkeliami į jame pavaizduotą XVI amžiaus Flandriją, išgyvenančią politinę ir religinę ispanų priespaudą. Filmo personažų vargai supinami visaapimančios Kristaus kančios motyvu. Filmo kūrėjai stengėsi perteikti ne tik breigeliškos tapybos spalvas, bet ir pedantiškai paisė autentiškų laikotarpio detalių. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė pasaulinio kino žvaigždės Rutgeris Haueris, Michaelas Yorkas ir Charlotte Rampling.
Šiuolaikinių menininkų dramas kino ekrane dėlioja režisierius Maciejus Slesickis filme “Trys minutės. 21:57″. Sėkmės išlepintas dailininkas tampa nusikaltimo auka ir lieka paralyžiuotas. Alkoholizmui pasidavęs kino režisierius pagaliau sutinka savo gyvenimo moterį, bet ši kraunasi lagaminus seniai lauktai doktorantūrai JAV. Juos ir kitus filmo veikėjus nuo lemtingo lūžio tegali išgelbėti stebuklas. Ir dar viena aliuzija į atpirkimą: štai kokį vilties ištroškusį pasaulį mums perduoda žemiškąją kelionę baigiantis ganytojas popiežius Jonas Paulius II.

Žvilgsnis atgalios

Lenkai niekada neslėpė pagarbos savai istorijai. Ir šįkart galėsime žiūrėti net kelis filmus, perkeliančius, tiesa, į vyresnės kartos dar neblogai prisimenamus laikus. Antonio Krauze’s juostoje “Juodasis ketvirtadienis. Janekas Višnevskis krito” rekonstruojama 1970 m. gruodžio 17-oji Gdynėje, kai ginkluoti kariuomenės ir milicijos daliniai žiauriai numalšino uosto darbininkų demonstracijas, protestuojančias prieš kylančias maisto kainas. Žuvo 18 žmonių, keli šimtai buvo sužeisti. Tačiau pagrindiniu veikėju kūrėjai pasirenka kuklų uosto darbininką Brunoną Drywą, kurį atsitiktinė kulka pakerta pakeliui į darbą.
Iš panašaus laikotarpio – ir režisieriaus Jano Kidawos-Błońskio tikrais įvykiais paremta istorija “Roželė”. Gdynės kino festivalyje ji pelnė pagrindinį prizą – “Auksinį liūtą”, taip pat buvo įvertinta Tarptautiniame Maskvos, San Francisko ir kituose kino festivaliuose. Saugumas ieško intelektualo, kurio tekstus skelbia “Laisvoji Europa”. Įtarimą kelia žinomas rašytojas, neabejingas moterų kerams. Saugumo karininkas šią užduotį patiki savo meilužei, kuri tampa informatore Rožele ir užmezga pažintį su įtariamuoju. Bet suplanuota pažintis baigiasi vedybomis, o Roželė toliau lyg niekur nieko raito išsamias ataskaitas saugumui apie vyro darbą ir jo aplinką.

Blogio genezės

Debiutinis Paweło Salos filmas “Katinų Motina Teresė” irgi apeliuoja į tikrą atsitikimą: dviejų brolių įvykdytą motinos nužudimą. Kūrėjai mėgina atsekti, kaip ir kada normalioje šeimoje augusių berniukų širdyse išsikerojo blogis. Nuolat pervargusi, bet dosnios širdies motina ir Irako karo misijose užsibuvęs tėvas jiems skyrė mažokai dėmesio. Atpažįstame iš pirmo žvilgsnio banalias ir nereikšmingas buitines situacijas, žvilgsnius ir apsižodžiavimus, kurie pamažu nuodija gyvenimą ir baigiasi galingu blogio triumfu.
O štai Łukaszas Barczykas juostoje “Italiani” žongliruoja tiek veiksmo vieta, tiek laiku. “Hamleto” siužeto aistros ir šmėklos perkėliamos į karo metu Mussolini valdomą Italiją. Įdomu, jog Hamletą vaidina lietuviams neblogai pažįstamas lenkų režisierius Krzysztofas Warlikowskis, ne kartą viešėjęs mūsų teatro festivaliuose. Tai – jo kaip kino aktoriaus debiutas. Pretenzingame kino kūrinyje susipynė demonstratyvus teatrališkumas, perversiškas grožis, psichoanalitinės potekstės ir košmariški sapnai.

R.Piekautaites modelis

Vieną kartą per metus visas pasaulis švenčia mados šventę. Stilingi ir siautulingi vakarėliai tą pačią dieną nuvilnija nuo Niujorko iki Tokijo. Jau antrus metus iš eilės kviečia prisijungti prie mados sostinių ir švęsti „Mados naktį”.

Globali mados šventė, vienai nakčiai įvairius pasaulio miestus nušviečianti iki aušros nesibaigiančiais mados renginiais, stilingais vakarėliais, žavinti nepakartojamais mados pristatymais rugsėjo 8 dieną atkeliaus ir į Vilniaus rotušę. Tą vakarą sostinės širdis – Rotušė – vienam vakarui virs mados meka.

Italų mados namai „Max Mara”, pernai pristatę specialiai iš Italijos atvežtą kolekciją, ir šiemet žada sužavėti prabangia ir elegantiška kolekcija. Prie jų prisijungs drabužių salonas „Mados linija” bei parodys jaunatvišką ir žaismingą jaunimui skirtą kolekciją.

Kuo puoštis šį rudenį ir žiemą patars ir drabužių salonas „Gedimino 22”, pristatysiantis naujausias prekės ženklų „Pennyblack”, „Gerry Weber” ir „Luisa Cerano” kolekcijas.

Pirmą kartą Lietuvą su savo kūryba supažindins užsienyje jau žinomas jaunųjų dizainerių duetas „Kristi Andress”. Jaunas, veržlus ir perspektyvus duetas susibūrė Lietuvoje, tačiau kelią į sėkmę tiesėsi užsienyje. Olandijoje savo kūrybą įtvirtinę Kristina ir Andrius šiemet ketina užkariauti Lietuvos ir Prancūzijos rinkas.

Prabanga tviskės juvelyrinių dirbinių parduotuvės „Fashion Gold” ekspozicija.

„Mados nakties” svečiai pirmieji turės galimybę pamatyti „Cielo Venezia 1270” papuošalų kolekcijas Lietuvoje. Taip pat bus suteikta unikali proga iškart juos pačiupinėti, pasimatuoti bei iš patyrusių konsultantų sužinoti apie juos daugiau.

Neatsilikdama nuo šiandienos aktualijų, „Mados naktis” šį kartą pateiks ir savo požiūrį į krepšinį. Praėjusiais metais žavėję teatro kostiumais, šiemet „Mados naktyje” „bohemiečiai” ketina ant podiumo pristatyti aštuntojo ir devintojo dešimtmečių sportinių kostiumų kolekciją. Ar dar prisimenate, kokius šortus vilkėjo Arvydas Sabonis, kai padėjo TSRS rinktinei pelnyti medalį 1985 metais?

Sporto tematiką gvildens ir garsūs Lietuvos dizaineriai. Juozas Statkevičius, Ramunė Piekautaitė, Jurgita Januškevičiūtė-Žiugždienė bei Kristina Kruopienytė per „Mados naktį” dar kartą primins, kaip turi atrodyti stilingas krepšinio aistruolis.

Be abejonės, madingiausias šių metų sporto renginys „EuroBasket2011” renginio svečiams pristatys ir garsių Lietuvos dailininkų paveikslus, kurių pagrindinis motyvas – krepšinio kamuolys. Šio iššūkio rezultatas – paroda „Krepšinio planeta“, kuri jau nuo Europos vyrų krepšinio čempionato pradžios keliauja po arenas kartu su nacionaline krepšinio rinktine.

Dalia Kasčiūnaitė, Arūnas Rutkus, Arūnas Žilys, Linas Liandzbergis, Miglė Kosinskaitė, Vladas Mackevičius, Vitalis Čepkauskas, Rytas Jurgelis, Virginijus Viningas, Andrius Miežis, Sigitas Mickevičius „Mados nakties” svečiams suteiks progą įsigyti jų darbus aukcione, o pusę visų surinktų lėšų dailininkai perves į Lino Kleizos labdaros ir paramos fondo sąskaitą.

Sportiškas bus ir renginio svečius „pasitinkantis” naujasis „Audi A1” – šalia Rotušės laiptų įsitaisys galingas ir išskirtinis naujausias šios kompanijos modelis. Ypatingo charakterio „Audi A1” – prabangus atletas: plati pečių linija, spalva, kontrastuojanti stogo arkai ir neįprastai aštrūs nuožulnūs galiniai statramsčiai suteikia triduriui siluetą, kurio neįmanoma su niekuo supainioti.

Renginio kulminacija taps dizainerės Ramunės Piekautaitės 2011/2012 metų rudens ir žiemos kolekcija. Pastaruoju metu viešai kolekcijų nebepristatanti R.Piekautaitė „Mados nakties” svečiams suteiks išskirtinę progą pamatyti jos kolekciją gyvai.

„Mados renginius organizuojame ne pirmą kartą, bet šįkart norime Vilniaus rotušėje sukurti išskirtinę atmosferą, kurį padės iš labai arti pamatyti visas renginyje pristatomas kolekcijas ir jų detales. To Lietuvoje dar nėra buvę – visi kviestiniai vakaro svečiai sėdės tik pirmoje eilėje”, – intrigavo renginį prodiusuojančios kompanijos „Publicum Events” projektų direktorius Alfas Ivanauskas.

Proga visa tai pamatyti turės ir kiekvienas norintis – renginys bus tiesiogiai transliuojamas per Rotušės aikštėje pastatytą didžiulį ekraną. Tad kviečiame visus naktinėti ir rugsėjo 8 dieną nuo 20 valandos įsikurti Rotušės aikštėje.

Po sėkmingo starto Vilniuje LGBT filmų festivalio „Kitoks kinas“ organizatoriai kviečia į Kauno kino teatrą „Cinamon“, kuriame žiūrovai galės išvysti didelio susidomėjimo Vilniuje sulaukusias kino juostas.

Kaune festivalį pradės Švedų režisierės Ellos Lamhagen komedija „Patrikas 1,5“ („Patrik, 1,5“, Švedija, 2009) apie homoseksualų porą, kuri nori įsivaikinti berniuką. Goranas ir Svenas gyvena idiliškame priemiestyje. Vieną dieną jie gauna ilgai lauktą laišką, kad gali rūpintis pusantrų metų berniuku Patriku. Vis gi, kai vaikas atvyksta į jų namus, poros laukia siurprizas: Patrikui – penkiolika ir jis sunkiai auklėjamas paauglys.

Laikinojoje sostinėje taip pat bus rodoma žiūrovams ne mažiau patikusi Denniso Todorovićiaus komedija „Saša“ („Sascha“, Vokietija, 2010), kurioje atskleidžiamas tradicinių šeimos vertybių ir meilės susidūrimas. Trisdešimtis Saša gyvena Kelne, jo šeima prieš dvidešimt metų emigravo iš Jugoslavijos. Saša – talentingas pianistas, jo motina tiki sūnaus, kuris rengiasi perklausai prestižinėje muzikos mokykloje, sėkme. Saša yra homoseksualus, bet niekam apie tai neprasitaria, ypač konservatyviems tėvams.

Anot festivalio sumanytojo Vytauto Valentinavičiaus, ši iniciatyva buvo sėkminga ne vien tik dėl žiūrovų susidomėjimo festivaliu, bet ir dėl to, kad festivalis Vilniuje praėjo be incidentų, filmai sėkmingai buvo parodyti, tiek kino teatre „Pasaka“, tiek kino centre „Skalvija“.

„Pirmą kartą rengtas festivalis “Kitoks kinas” įrodė, jog tolerancijos ir žmogaus teisių temas nagrinėjantys filmai yra aktualūs žiūrovams. Šiame festivalyje apsilankiusių žmonių skaičius leidžia teigti, kad festivalis turi potencialo tapti tęstiniu projektu paliečiančiu žiūrovą savo temų aktualumu.“, – kalbėjo kino teatro „Pasaka“ direktorius Justas Prascevičius.

Lygių galimybių plėtros centro centro ekspertė dr. Margarita Jankauskaitė, kalbėdama apie LGBT filmų festivalį „Kitoks kinas“, teigė, kad kino festivaliai suteikia galimybę išgyventi tokias žmonių patirtis, su kuriomis daugelis žmonių realiame gyvenime nesusiduria.

„Apskritai vizualinė medžiaga praturtina socialinės realybės suvokimo spektrą ir patirtį ne vien tik kaip racionalų faktų suvokimą, bet ši medžiaga praturtina ir emocinę būseną“- apie festivalį kalbėjo dr. Margarita Jankauskaitė.

Festivalį organizuoja „Lygių teisių ir socialinės plėtros centras“ ir „Lietuvos gėjų lyga“. LGBT filmų festivalis „Kitoks kinas“ rugpjūčio 25–31 dienomis vyko Vilniuje, rugsėjo 4-6 dienomis bus organizuojamas ir Kaune.