Patrickas Baumannas / "Scanpix" nuotr.

Inga NECELIENĖ

Pagrindinis FIBA, kuriai iš viso priklauso 215 krepšinio federacijų, pertvarkų ir naujųjų planų architektas yra jos generalinis sekretorius Patrickas Baumannas. Į šias pareigas 49-erių metų šveicaras išrinktas 2002 m. Būtent jo vadovaujama organizacija ėmėsi atviro šan­tažo prieš nacionalines krepšinio federacijas bei privačius klubus.

P.Baumannas studijavo teisę ir sporto vadybą Lozanoje ir Lione, stažavosi Čikagoje. Jaunystėje šiandieninis sporto funkcionierius pats rungtyniavo Italijoje, vėliau dirbo arbitru, organizavo teisėjų kursus. FIBA organizacijoje šveicaras pradėjo dirbti 1994-aisiais. Jis taip pat yra vienas Tarptautinio olimpinio komiteto narių, todėl savo kardinaliems planams randa užtarimą ir šioje prestižinėje organizacijoje. Tą patvirtino Europos olimpinio komiteto prezidentas Patrickas Hickey, konflikto įkarštyje pareiškęs, kad nenužudžius pelno siekiančių organizacijų dabar galimai atsiras organizacija, galinti sukurti alternatyvą olimpiadai.

Europos pirmenybės iš esmės nieko nebelems, o olimpiniai kelialapiai nuo šiol bus skirstomi pasaulio čempionate, kurio reikšmę P.Baumannas stengiasi kaip įmanoma padidinti.

P.Baumanno rankomis jau kuris laikas stengiamasi pažaboti „FIBA Europe“ ir kitų žemynų krepšinio federacijų padalinius. „FIBA Europe“ po 2012 m. reformos prarado turėtą įtaką, nusileido FIBA reikalavimui Senojo žemyno čempionatus rengti ne kas dvejus, kaip buvo iki 2015-ųjų, o kas ketverius ir nuolankiai atidavė turėti teisę priešolimpiniais metais dviem stipriausioms žemyno komandoms kartu su medaliais įteikti ir olimpinius kelialapius. Taigi Europos pirmenybės iš esmės nieko nebelems, o olimpiniai kelialapiai nuo šiol bus skirstomi pasaulio čempionate, kurio reikšmę P.Baumannas stengiasi kaip įmanoma padidinti. 2019 m. Kinijoje vyksiančiame čempionate varžysis jau 32 komandos, pateksiančios per specialius atrankos turnyrus.

Į olimpines žaidynes šiandien tiesiogiai patenka vos dvi Europos rinktinės, nors akivaizdu, kad objektyvus žemyno komandų pajėgumas yra kur kas didesnis. Anksčiau tokią teisę turėdavo penkios rinktinės.

FIBA apsistatė silpnais žmonėmis, atėmė beveik visas kontinentinių padalinių teises ir šiandien veikia panašiai centralizuotai kaip Kinijos komunistų partija.

Prieš ketverius metus „FIBA Europe“ valdyba mėgino atsiskirti nuo FIBA, bet šis sumanymas nepavyko, o „FIBA Europe“ vadovas Naras Zanolinas buvo atleistas iš uži­mamų pareigų. Vienas šio nepavykusio atsiskyrimo dalyvių, buvęs LKF generalinis sekretorius ir buvęs „FIBA Europe“ valdybos narys Mindaugas Balčiūnas sako, kad tuo metu FIBA Europos padalinys savo vadyba aplenkė pačią FIBA ir buvo mėginama sekti futbolo pavyzdžiu – 28 valstybės ėmėsi steigti naują organizaciją EBA.

FIBA nušalinus N.Zanoliną, šis vėliau laimėjo teismą ir už tai prisiteisė daugiau nei milijoną eurų. Anot M.Balčiūno, po to FIBA apsistatė silpnais žmonėmis, atėmė beveik visas kontinentinių padalinių teises ir šiandien veikia panašiai centralizuotai kaip Kinijos komunistų partija.

Šveicaras ne sykį pabrėžė savo siekį reformuoti krepšinį ir išpopuliarinti jį visame pasaulyje. „Norėčiau matyti olimpinių žaidynių finale kovojančias Kiniją ir JAV arba Braziliją, žaidžiančią prieš Afrikos komandą. Tai būtų mano svajonės išsipildymas“, – viename interviu yra sakęs šveicaras

"Scanpix" nuotr.

Inga NECELIENĖ

“Taikus susitarimas įmanomas, bet pirmiausia jis turi būti dėl komercinių ateities bendravimo tarp FIBA ir Eurolygos sąlygų. Išsprendus komercines sąlygas teisinis ginčas baigtųsi taikos sutartimi, kuri galėtų būti pagrindas nutraukti tyrimą Europos Komisijoje”, – sako advokatų profesinės bendrijos „Roedl&Partner“ partneris, sporto teisės ekspertas Audrius Biguzas.

– Ir Eurolyga, ir FIBA kreipėsi į Europos Komisiją (EK). Abiejų šių organizacijų tarpusavio bendravimas rodo, kad taikus susitarimas sunkiai įmanomas. Ar iš to, kas dabar vyksta ir yra žinoma, galima sakyti, kad lemiamą paskutinį žodį turės tarti teisininkai?

– Kreipimasis į EK – viena iš teisinių priemonių ginče tarp abiejų pusių. Iškelti klausimai EK tiek iš Eurolygos, tiek iš FIBA pusės atspindi kertinius teisinius šių organizacijų nesutarimus. EK yra priėmusi abiejų šalių skundus, dabar vyksta EK tyrimas dėl skunduose išdėstytų argumentų. Taikus susitarimas įmanomas, bet pirmiausia jis turi būti dėl komercinių ateities bendravimo tarp FIBA ir Eurolygos sąlygų. Išsprendus komercines sąlygas teisinis ginčas baigtųsi taikos sutartimi, kuri galėtų būti pagrindas nutraukti tyrimą Europos Komisijoje.

– Kokios EK tolesnės tokio konflikto sprendimo procedūros ir kiek jos gali užtrukti?

– Europos Komisija, konkrečiai Konkurencijos direktoratas, šią situaciją gali nagrinėti gana ilgai, netgi ilgiau nei kelerius metus. Procedūros sudėtingos ir dažniausiai uždaros. Jei tyrimas pripažįstamas kaip pagrįstas, EK Konkurencijos direktoratas turi teisę organizuoti suinteresuotų šalių dialogus Europos Sąjungos lygmeniu. Inicijavusi tyrimą EK gali imti analizuoti krepšinio rinkas Europoje, tirti susidariusią padėtį ir galiausiai taikyti atsakingoms šalims sankcijas arba įpareigoti nutraukti pažeidimus. Tai ilgas procesas, reikalaujantis daug teisinių resursų, todėl greito rezultato, jeigu nebus susitarta taikiai, nereikėtų tikėtis.

– Ar gali FIBA neleisti žaisti savo rengiamuose čempionatuose tų ekipų atstovams, kurie priklauso jai nepaklūstantiems klubams?

– Sankcionuoti kiekvieną žaidėją atskirai būtų problemiška pačiai FIBA. Kartu tai sukeltų didelių teisinių problemų pačiai FIBA organizacijai ir grėstų bylomis prieš FIBA Tarptautiniame sporto arbitražo teisme. Taigi FIBA renkasi kur kas lengvesnį ir greičiau įgyvendinamą kelią – sankcionuoti klubus. Žaidėjų sankcionavimas daug kainuotų, trukdytų rengti varžybas, tikriausiai dėl to FIBA nesirenka tokio kelio. Sankcionuoti federacijas – kur kas lengviau.

– Laisvas klubų, žaidėjų pasirinkimas, nacionalinių krepšinio federacijų šantažas – pažeistų teisinių normų svarstymo objektas. Ar čia esama daugiau teisinių pažeidimų?

– Įžvelgtinas ES sutarties 101 straipsnio pažeidimas, kuris kalba, kad su bendrąja vidaus rinka nėra suderinti visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje. Tai reiškia, kad sporto federacijos, manytina, neteisėtai sankcionuoja nacionalines federacijas ir riboja jų veiklą uždrausdamos rungtyniauti konkuruojančiose organizacijose, veikiančiose ES.

– Ar tarp FIBA ir Eurolygos susiklosčiusi padėtis turi precedentą?

– Ši padėtis precedentą turi tik dėl paties bylos dalyko – ES lygmeniu buvo nagrinėjamos analogiškos situacijos, bet jos keliais atvejais teismo nepasiekė ir baigėsi taikos sutartimis (paminėtina FIA, arba Tarptautinės automobilių federacijos, byla). Šiuo metu EK nagrinėja panašią bylą dėl Tarptautinės čiuožimo sąjungos veiksmų, kuriais Tarptautinė čiuožimo sąjunga draudžia sportininkams dalyvauti komercinėse varžybose, kurios nėra šios sąjungos pripažintos. Taigi tiesioginio precedento nėra, bet panašių bylų ar tyrimų ES lygmeniu yra ir buvo.

BFL

Inga NECELIENĖ, Dovaidas PABIRŽIS

Kai pernai Europos krepšinio čempionate lietuviai kopė ant garbės pakylos atsiimti sidabro, sykiu garantavusio kelialapį į olimpinį Rio, Lietuvą užplūdo euforija. Ne ką mažesnė ji kilo auksu pasidabinusių ispanų tėvynėje. Tik kas tada galėjo pagalvoti, kad pačios FIBA įteikti kelialapiai olimpinės ramybės negarantuos.

Po pernykščių dar pagal seną tvarką vykusių Europos krepšinio batalijų surengtoje spaudos konferencijoje Tarptautinės krepšinio federacijos (pranc. FIBA) Europos padalinio vadovai prašneko ir apie komercinę krepšinio pusę. Norėjo tiesiog pasidžiaugti pirmąkart Senojo žemyno pirmenybių rengimo keturiose valstybėse finansine puse, bet išėjo kaip visada – užklausus apie krepšinyje vis gi­liau įsišaknijantį „perku parduodu“ principą, griausmingais veidais puse lūpų prašneko ir apie įvairių turnyrų organizavimo įkainius.

Apetitas kyla

„FIBA Europe“ prezidento turko Tur­gay‘aus Demirelio tikinimu, 2015 m. Latvijoje, Vokietijoje, Kroatijoje ir Prancūzijoje surengto čempionato metu parduota 630 tūkst. bilietų – beveik dukart daugiau, nei jų buvo išpirkta prieš dvejus ir ketverius metus, kai pirmenybes organizavo viena šalis: 2013 m. Slovėnija arba 2011 m. Lietuva.

„Tai – istorinis žingsnis“, – taip pernykščių Senojo žemyno pirmenybių komercinę sėkmę apibūdino „FIBA Europe“ generalinis sekretorius Kamilis Novakas, sykiu duodamas suprasti, kad čempionatai vienoje šalyje – atgyvena.

Matematika čia paprasta. Vienos Europos čempionato grupės turnyro surengimo mokestis, kurį tenka atiduoti „FIBA Europe“, – 1,4 mln. eurų. Rengiant skirtingose šalyse, kiek gru­­pių – tiek valstybių, taigi tiek ir įmokų – ke­turios. Už finalinį etapą, aišku, laukiamos pa­­pildomos injekcijos. Galima palyginti: už 2011 m. pirmenybių surengimą mūsų šalyje Lie­tuvos krepšinio federacija (LKF) FIBA Europos padaliniui atseikėjo 3 mln. eurų.

Jei šalis gali tiek susimokėti, jos rinktinės pasirodymo rezultatai nelabai svarbūs.

Šioje konferencijoje buvo užsiminta ir apie naują nacionalinių rinktinių susitikimų sistemą, vienas prie vieno nukopijuotą iš futbolo, ir apie tris prieš Rio žaidynes vyksiančius atrankos tu­rnyrus, ir apie jų bazinę kainą – 1,75 mln. eurų. Jei šalis gali tiek susimokėti, jos rinktinės pasirodymo rezultatai nelabai svarbūs. Ką tai turi bendra su FIBA mėgstamu deklaruoti spor­tiniu principu? Pareiškęs, kad šitaip šalims su­teikiamas papildomas šansas, K.Novakas pa­tvirtino, jog priimant galutinį sprendimą pinigai nėra lemiamas veiksnys. Tai kas tada lemiamas? Galbūt daugiau pinigų, nes įvardyta suma – tik bazinė.

Norite dalyvauti, pavyzdžiui, pasaulio čempionate, bet jūsų šalies rinktinė neužsitikrino tokios teisės? Atvykite pas mus į Šveicariją, į iš­taiginguosius Krepšinio namus – pakalbėsime ir aptarsime detales. Arba paprašysime pu­sės milijono eurų – ir dalyvaukite. Už tokią su­mą mūsų rinktinė pateko į 2010 m. mums bron­za suspindusį pasaulio čempionatą, bet gal dabar dalyvavimo kainos jau pakilusios?

Sumanymas neblogas, kvietimas – tragiškas

FIBA organizuoja įvairius turnyrus – jaunių, jaunimo, vyrų, moterų, žemynų, pasaulio čempionatus, įvairias atrankas, o pastaruoju metu ypač daug dėmesio skiria ir vadinamajam trijulių krepšiniui. Lyg perlas FIBA karūnoje blizga nacionalinių rinktinių čempionatai. O štai Europos klubinio krepšinio reikalus FIBA kadaise pramiegojo, leido iškilti ir sustiprėti Eurolygai, bet dabar vėl susigriebė ir panoro kaip įtakingas žaidėjas grįžti į stipriausių Europos klubų gyvenimą. Bėda ta, kad nemažai komandų gerai prisimena, kuo analogiškas mėginimas prasidėjo ir baigėsi prieš 15 metų: tąkart vos metus gyvavusi naujoji FIBA lyga žlugo, o į ją perbėgusioms komandoms atkurti santykius su Eurolyga nebuvo paprasta.

Europos klubams skirtą turnyrą FIBA rengė nuo 1958 iki 2000-ųjų. Tada buvo įkurta privati įmonė „Euroleague Basketball Com­pany“. Kitą sezoną Senojo žemyno klubai pa­si­dalijo į dvi stovyklas: dalis jų („Panathi­nai­kos“, „Maccabi“, CSKA, „Efes Pilsen“ ir kt.) pasirinko FIBA „Suprolygą“, kita dalis („Bar­celona“, „Real“, „Olympiacos“, „Žalgiris“ ir kt.) – naująjį 1991 m. įkurtos Europos krepšinio lygų są­jungos (pranc. ULEB) Eu­rolygos va­riantą. Tą sezoną Europa turėjo dvi stipriausias komandas.

Nuo kito sezono planuojamas rengti naujojo FIBA turnyro atitikmuo paimtas iš futbolo ir skambiai pavadintas FIBA Čempionų lyga.

Po sezono, klubams ir organizacijų vadovams įsitikinus, kad du turnyrai nėra tinkamas sprendimas, buvo pasiektas susitarimas. Nuo tada ULEB organizuoja du stipriausius žemyno klubinius turnyrus – Eurolygą ir Europos taurę, o FIBA trečiąjį pagal pajėgumą čempionatą. 2005-aisiais abi organizacijos sutarė bendradarbiauti rengiant turnyrus, suvienodino žaidimo taisykles (ULEB įvedė nemažai pakeitimų, priartinusių taisykles prie NBA). Šis bendradarbiavimas ir toks „status quo“ tęsėsi iki 2016-ųjų, kai FIBA vėl panoro visiškai perimti klubinį krepšinį į savo rankas.

Beje, nuo šio konflikto nukentėjo ir trumpai gyvavusi 1998-aisiais Šarūno Marčiulionio įkurta Šiaurės Europos krepšinio lyga (NEBL). 2002 m., sėkmingai įsitvirtinus Eurolygai, pa­grindiniai klubai prarado susidomėjimą šia ly­ga, vėliau ji nesėkmingai buvo įtraukta į FIBA Europos lygą, kuri tuo metu buvo organizuojama pagal geografiniu pagrindu sudarytas konferencijas.

Nuo kito sezono planuojamas rengti naujojo FIBA turnyro atitikmuo paimtas iš futbolo ir skambiai pavadintas FIBA Čempionų lyga. Ar antrasis FIBA bandymas susigrąžinti įtaką Senojo žemyno klubams konkrečius griaučius jau turi? „FIBA Čempionų lyga oficialiai įkurta, pasirašyti jos įkūrimo dokumentai. Bet kol nepasibaigę nacionaliniai čempionatai, neaišku, kas joje turės teisę dalyvauti. Nekalbama apie sutartis su konkrečiais klubais, čia numatytas sportinis principas, kad turnyre dalyvaus atitinkamas vietas nacionaliniuose čempionatuose užėmusios komandos“, – paaiškina Lie­tu­vos krepšinio lygos (LKL) generalinis direktorius Romualdas Brazauskas.

Kviestiniams klubams, t.y. tiems, kurie į planuojamą turnyrą pagal parodytus rezultatus ne­pa­teks, numatytos keturios vietos. Bet ne pa­čia­me naujajame turnyre, o atrankos į jį varžy­bose. Asmeninius kvietimus už tam tikrus nuopelnus, pavyzdžiui, praeities, klubams skirs FIBA.

Prieš derybas – raumenų demonstravimas?

Spaudimas, nacionalinių federacijų ir klubų gąsdinimas, ultimatumai ir grasinimai – tą iš FIBA vadovų lūpų girdėjome pastarąsias pora savaičių, prieš pasklindant žiniai, kad FIBA kviečiasi Eurolygos vadovus sėsti prie derybų stalo. Išeina, kad visos šios ant Eurolygos ir Europos klubinio krepšinio išpiltos pamazgos – priešderybinis FIBA raumenų demonstravimas ir noras įrodyti galingus savo svertus. Artėjant olimpinėms batalijoms galimos sankcijos – pats paveikiausias būdas įrodyti, kad su FIBA reikia skaitytis, neprieštarauti ir dalytis gardžiu krepšinio kąsniu.

Po šio sprendimo sušauktoje chaotiškoje spaudos konferen­cijoje LKF vadovai Arvydas Sabonis ir Min­daugas Špokas atrodė tarsi mokinukai.

Iki bandymo tartis FIBA griebėsi atviro šantažo ir grasindama pašalinimu iš olimpiados bei 2017-ųjų Europos pirmenybių įsakmiai kreipėsi į federacijas – priverskite klubus pa­klusti ir neleiskite jiems dalyvauti Europos taurės turnyre. Iš pradžių tai skambėjo desperatiškai, bet nacionalinės federacijos – Serbijos, Italijos, Kroatijos, Rusijos viena po kitos nusileido to­kiems FIBA užmojams. Tarp jų ir Lie­tu­va, su­spendavusi Vilniaus „Lietuvos ryto“ klu­bo da­lyvavimą Lietuvos pirmenybėse. Po šio sprendimo sušauktoje chaotiškoje spaudos konferen­cijoje LKF vadovai Arvydas Sabonis ir Min­daugas Špokas atrodė tarsi mokinukai, kurie, užuot pateikę atsakymus ir motyvus, patys klausinėjo žurnalistų patarimo. Žinoma, neva juokais.

„Nereikia labai gilintis, laikas viską iš-spren­džia. Dar turime laiko ir matysime, kas čia bus toliau“, – pareiškė A.Sabonis.

M.Špokas pridėjo – FIBA nariai esame nuo 1936-ųjų ir kitos tokios organizacijos tiesiog nė­ra: „Jūs gal siūlote mums išstoti iš FIBA ir klu­bai tegul patys išsiaiškina, kur jie nori žaisti? Jis (P.Baumannas) yra mūsų vadovas. Kas dar neaišku? Mes esame tos organizacijos na­riai“, – subtilių atsakymų neieškojo M.Špo­kas.

Nežinia, kiek buvo pagrįsti šie griežti pareiškimai, nes nėra žinoma, ar kas nors iš tiesų buvo įforminta dokumentaliai, bet po gąsdinimų, blefo apraiškų kai kurių šalių federacijos išsigando ir sutiko su FIBA reikalavimais. O paskui įvyko tai, kas turėjo būti iš pat pradžių – bandymas tartis, nes bet koks prieš­taravimas nenaudingas abiem konfliktuojančioms pusėms ir kenkia bei griauna krepšinį“, – sako buvęs krepšininkas, o dabar Seimo narys Sergejus Jovaiša.

Buvusio ilgamečio žalgiriečio S.Jovaišos įsitikinimu, jei greitu metu bus nesusitarta, o konfliktas dar pagilintas, nukentės visi. Dėl to būtina ieškoti kompromiso. Kaip parodė neseni įvykiai, FIBA Europos padaliniui į naująją savo Čempionų lygą ne taip lengva prikalbinti stipriausius klubus, Eurolyga dalį jų vis tiek prarastų, bet labiausiai pasijustų nuskriausti klubai ir ypač niekuo dėti žaidėjai, kurie būtų iš­mesti iš turnyrų, čempionatų, o gal, kaip ne­pabijota pagrasinti, net ir olimpinių žaidynių.

Nėra abejonių, kad šis laikas pasirinktas neatsitiktinai: olimpinės žaidynės ir atrankos turnyrai čia pat, todėl nacionalinėms krepšinio federacijoms reikėjo greitai apsispręsti. Gal dėl to šalių federacijos nepuolė tarpusavyje tartis, kaip veikti toliau, ar laikytis vienybės ir kovoti dėl savo klubų teisių. Kilus grėsmei nacionalinėms rinktinėms, matyt, nutarta, kad klubų reikalai palauks.

„Pasižiūrėkime, kokios valstybės pakibusios – Lietuva, Ispanija, Graikija, Italija, Rusija, vi­sos Balkanų šalys. Kokį turnyrą be jų turėtume, kam jis būtų įdomus? Lietuva – trečia FIBA reitinge, su mumis turi skaitytis ne šalies dydžiu, o krepšinio svoriu“, – neabejoja S.Jo­vaiša.

Jeigu FIBA kabinetų duris varsto žmonės, kuriems žodis „krepšinis“ ir jų pačių deklaruojamas sportinis principas šį tą reiškia, ar jie su­gebėtų paaiškinti sprendimą iš žaidynių ša­linti tas nacionalines ekipas, kurios jų pačių nustatytomis sąlygomis ir jos rengtame turnyre šią teisę pelnė? Apie neabejotinai audringą sirgalių, krepšinio bendruomenės reakciją net ne­ver­ta kalbėti, bet kažin ką pasakytų rėmėjai, tarp kurių esama ir solidžių Europos bendrovių.

„Matyt, teks abiem organizacijoms šiuo kąsniu dalytis ir išmokti pasitenkinti. Eurolygai irgi neverta priešintis, geriau paaukoti dalį komercinės naudos ir toliau gyventi taikiai. Matyt, ir teisinė aplinka parodė, kad ir vieniems, ir kitiems saldu nebus, todėl reikia sėsti ir tartis. Bet šito reikėjo siekti iš pat pradžių, o ne pirmiausia pulti viešai draskytis ir daužytis, tada nebūtų tokios duobės“, – stebisi S.Jovaiša.

Karo kirvį vėl užkas?

LKL gen. direktorius R.Brazauskas tvirtina tokio gylio duobės Europos krepšinyje neprisimenąs. Taip, 2003–2004 m. sezoną, kai dar pats teisėjavo, FIBA ir Eurolygos konflikto atpirkimo ožiu buvo pasirinkti Eurolygos teisėjai, iš kurių metams buvo atimta FIBA licencija. Dėl šios priežasties R.Brazauskui neteko teisėjauti 2004 m. Atėnų olimpinėse žaidynėse, kuriose nė vienas Eurolygos teisėjas negalėjo dirbti. „Bet tai, palyginti su dabartine situacija, tebuvo labai mažas lašas jūroje“, – sako R.Bra­zauskas.

Klaipėdos „Neptūno“ direktoriaus Osvaldo Kurausko manymu, FIBA su Eurolyga bendrauti ypač trukdo įsitikinimas savo teisumu: viena pusė neabejoja savo regalijų galia, o kita tiki sėkmingu ilgalaikiu darbu. Bet Eurolygos pažanga akivaizdi: žingsnis po žingsnio daugėja rėmėjų, pajamų, žiūrovų. FIBA kyla pavydas.

„Kaip gerai pasakė A.Sabonis, laikas visagalis. Abiejose pusėse dirba teisininkai, įtrauktos ES institucijos, bet teisiniai dalykai greitai ne­sprendžiami, iš pradžių vis tiek pasiūloma susitarti geruoju“, – sako šiemet Europos taurės turnyre rungtyniavusio, o dabar laukimo strategiją pasirinkusio „Neptūno“ direktorius O.Ku­­rauskas.

Ir didžiausiam naivuoliui aišku, kad FIBA trečiuoju pagal pajėgumą Europos klubiniu tur­­nyru nebesitenkins. LKL gen. direktorius R.Brazauskas atkreipia dėmesį, kad šiame ka­re galima įžvelgti ir gerų poslinkių: dar prieš metus nei viena, nei kita organizacija nesiūlė klu­bams tokių solidžių prizinių fondų, apie ko­kius dabar ir vieni, ir kiti prabilo, norėdami pa­traukti komandas į savo pusę. Juk dešimties me­tų sutartis, kokios sulaukė vienuolika Eu­ro­pos klubų, tarp jų ir Kauno „Žalgiris“, skamba so­lidžiai. Bet ne mažiau solidi ir 10 mln. eurų bauda, kurią tektų pakloti nusprendus iš šio tur­nyro pasitraukti. Siūlant šias sutartis apie nesutarimus žinota, vadinasi, pagudravimų esa­ma ir iš vienos, ir iš kitos pusės.

Utenos „Juventus“ klubo direktorius Ei­man­tas Skersis taip pat atkreipia dėmesį į fi­nansinę turnyrų organizatorių pasiūlymų pusę: „Visa esmė ta, kad krepšinyje atsirado daug pinigų. Tiek FIBA, tiek ULEB klubai pradėti vilioti dideliais pinigais. Utenos „Juventus“ niekada nebūtų dalyvavęs FIBA Europos taurėje, jeigu sąlygos būtų tokios, kaip prieš dvejus metus, kai reikėjo už viską didelėmis sumomis mokėti. Dabar gauname pajamų už patekimą į kitą etapą, už kiekvienas namų rungtynes ir pan. Tas pats „Žalgiris“ iš Eurolygos gaus ne­menką sumą. Krepšinis tapo kaip futbolas. To anksčiau nebuvo. Vienintelė karo nauda yra ta, kad klubai gaus daug pinigų“, – sako „Ju­ventus“ vadovas.

Bet ar yra koks nors loginis paaiškinimas, ko­dėl viename to paties organizatoriaus rengia­mame turnyre – šiuo atveju Eurolygoje – klubams galima žaisti, o kitame, Europos taurės, – ne? „Vyksta kova už būvį ir dabar kertinis akmuo yra antras pagal pajėgumą Europos klubinis turnyras, kurį nori rengti abi konfliktuojančios pusės. Nesu skaitęs ar girdėjęs paaiškinimų, kodėl taikomi dvigubi standartai ir vienur klubams rungtyniauti galima, o kitur ne. Kita vertus, galbūt atsakymą į šį klausimą slepia „FIBA Europe“ pareiškimas, kad vienuo­likos Europos klubų sutartys su Eurolyga pripažįstamos tik iki 2016–2017 m. sezono pa­baigos, dėl to jie bent jau šiandien į FIBA juodąjį sąrašą nepatenka“, – spėja R.Brazauskas.

Banga – iš viršaus į apačią

Kol kas į nepaklusniųjų sąrašą nepatenkančio Klaipėdos „Neptūno“ direktorius apgailestauja, kad dar neregėtą sumaištį kelia tos organizacijos, kurios turėtų rūpintis krepšiniu. Uos­tamiesčio klubui dabar aišku tiek, kad niekas nebeaišku: nei kur, nei su kuo kitą sezoną žais.

„Tokios neapibrėžtos situacijos neprideda stabilumo nei klubui, nei rėmėjams. Visi planuoja laiką, ateitį, darbus, tik ką gali planuoti, jeigu aiškumo jokio. Dėl kito sezono sprendimų dar nesame priėmę. Užuot eikvoję energiją tam, kas nuo mūsų nepriklauso, bandome atsiriboti ir susitelkti į tai, kas nuo mūsų priklauso – į LKL sezono pabaigą ir jo finišo tiesiąją, į kurią norime išeiti kuo geresnės nuotaikos ir sportinės formos. Bet kilusi sumaištis nori nenori įsuka“, – prisipažįsta pašnekovas.

Ar įsivaizduotų O.Kurauskas LKL čempionatą be lyderių, jeigu FIBA primygtinai pareikalautų jiems nepaklūstančius klubus šalinti iš nacionalinių pirmenybių? „Manau, iki to ne­prie­isime ir nė viena komanda nesportiniu prin­cipu iš šalies pirmenybių nebus pašalinta. Tam ir yra nacionalinis čempionatas, be kita ko, pasižymintis ilgalaikėmis tradicijomis“, – sako O.Kurauskas.

Mėgstantieji spėlioti, kas būtų, jeigu būtų, gali žvilgtelėti į Baltijos krepšinio lygą (BBL). Ar BBL išliko tokia pat populiari, iš jos pasitraukus lietuviškiems grandams? „Kiekvienas klubas, ypač turintis stiprų prekės ženklą ir gebantis sukelti ažiotažą, į turnyrą įneša savo svarų indėlį“, – atsako uostamiesčio klubo direktorius.

„Neagituoju nė už vienus, nė už kitus Eu­ro­pos turnyro organizatorius. Ir mūsų valdyboje buvo priimtas nutarimas, kad klubai patys renkasi, kur jiems geriau žaisti, mes jiems negalime nurodinėti. Ir nesiruošiame nieko šalinti. Net neįsivaizduoju nacionalinio čempionato be stipriausių mūsų komandų, mums sukuriančių didžiausią pridedamąją vertę. Tikrai nekirsime šakos, ant kurios sėdime“, – tvirtina LKL gen. direktorius R.Brazauskas.

Utenos „Juventus“ direktorius E.Skersis ir­­gi tikina neįsivaizduojantis LKL be, tarkime, Vilniaus „Lietuvos ryto“, o LKF priimtą sprendimą vertina kaip taktinį, siekiant laimėti laiko ir pasižiūrėti, kas bus ateityje. Pašnekovas sunkiai įsivaizduoja ir LKL atsiskyrimą nuo LKF, nors tiesaus atsakymo, kaip balsuotų, jeigu toks sprendimas būtų svarstomas, nepateikia.

Mes esame pinigai

FIBA šūkis skelbia: mes esame krepšinis. Bet ar tikrai? Krepšinis svarbus, nes aikštelėje ver­da žiūrovus traukiančios sportinės aistros. Ne mažiau karščio kunkuliuoja ir kabinetuose – FIBA, „FIBA Europe“, Eurolygos. Kaip žaidėjai aikštelėje, taip ir sporto funkcionieriai ne­mėgsta pralaimėti. Prieš 15 metų patirto nokdauno sustiprėjęs ir daugiau paramos užsitikrinęs dabartinis FIBA generalinis sekretorius Patrickas Baumannas nepamiršo ir, regis, neatleido. Sustiprino gretas, taktiką papildė gąsdinimo, šantažo, reketo elementais – ir vėl stojo į mūšį.

„FIBA yra labai didelis mechanizmas. Nemanau, kad jie šį karą pradėjo neapgalvoję. Ten dirba didžiulės teisininkų komandos, į to­kius dalykus metamos didelės  pajėgos. Ma­nau, jie gali atrasti būdų, kaip įvesti sankcijas bet kokiu atveju“, – sako E.Skersis.

Utenos krepšinio klubo vadovo nuomone, FIBA turi gana daug realių svertų laimėti šį konfliktą, nes visa krepšinio struktūra, pradedant paleidžiamaisiais žaidėjų raštais, baigiant jaunimo rinktinėmis ir čempionatais, yra jos rankose. Pašnekovo teigimu, FIBA galėtų nu­sileisti ir iki žaidėjų lygio ir, pavyzdžiui, neleisti jiems atstovauti nacionalinėms rinktinėms. O tada Lietuvos klubai nebebūtų pajėgūs privilioti žaidėjų tokiais pinigais, kad šie išsižadėtų galimybės atstovauti savo šaliai tarptautiniuose tur­nyruose. Net Pasvalio „Pieno žvaigždėse“ jau šiandien rungtyniauja du Ukrainos nacionalinės rinktinės žaidėjai.

Klaipėdos „Neptūno“ direktorius nedrįstų prognozuoti galutinės šio konflikto baigties. Pa­sak jo, tai tas pats, kas nuspėti ilgalaikes naftos kainas.

Buvusiam krepšininkui S.Jovaišai apmaudu, kad šis konfliktas apnuogino akivaizdžią tiesą, kad viskas daroma ne dėl paties krepšinio, o dėl pinigų. Dėl jų paminami ne tik sportiniai, bet ir žmogiški principai.

„Matėme, kaip sunku iškovoti olimpinį ke­lialapį, dėl to visi labai juo džiaugėmės. Tik ne­ži­nojome, kad iškovoti – dar ne viskas, dar bus sporto trilerių. Į FIBA kabinetus persikelia ko­mercija, jie įvairiai gudraudami pasipildo savo biudžetą. Norint išgyventi, taip elgtis turbūt būtina, bet bent jau reikia mokėti kaip įmanoma padoriau tai pateikti, be grumtynių ir pa­klo­dės plėšymo į savo pusę. Galėtų išmokti su­sitarti taip, kad visi kiti apie tai kuo mažiau girdėtų ir ateityje tokių karų nekiltų“, – krepšinio strateguotojams siūlo S.Jovaiša.

Europos krepšinio griovėjas – FIBA gen. sekretorius P.Baumannas

Pagrindinis FIBA, kuriai iš viso priklauso 215 krepšinio federacijų, pertvarkų ir naujųjų planų architektas yra jos generalinis sekretorius Patrickas Baumannas. Į šias pareigas 49-erių metų šveicaras išrinktas 2002 m. Būtent jo vadovaujama organizacija ėmėsi atviro šan­tažo prieš nacionalines krepšinio federacijas bei privačius klubus.

P.Baumannas studijavo teisę ir sporto vadybą Lozanoje ir Lione, stažavosi Čikagoje. Jaunystėje šiandieninis sporto funkcionierius pats rungtyniavo Italijoje, vėliau dirbo arbitru, organizavo teisėjų kursus. FIBA organizacijoje šveicaras pradėjo dirbti 1994-aisiais. Jis taip pat yra vienas Tarptautinio olimpinio komiteto narių, todėl savo kardinaliems planams randa užtarimą ir šioje prestižinėje organizacijoje. Tą patvirtino Europos olimpinio komiteto prezidentas Patrickas Hickey, konflikto įkarštyje pareiškęs, kad nenužudžius pelno siekiančių organizacijų dabar galimai atsiras organizacija, galinti sukurti alternatyvą olimpiadai.

P.Baumanno rankomis jau kuris laikas stengiamasi pažaboti „FIBA Europe“ ir kitų žemynų krepšinio federacijų padalinius. „FIBA Europe“ po 2012 m. reformos prarado turėtą įtaką, nusileido FIBA reikalavimui Senojo žemyno čempionatus rengti ne kas dvejus, kaip buvo iki 2015-ųjų, o kas ketverius ir nuolankiai atidavė turėti teisę priešolimpiniais metais dviem stipriausioms žemyno komandoms kartu su medaliais įteikti ir olimpinius kelialapius. Taigi Europos pirmenybės iš esmės nieko nebelems, o olimpiniai kelialapiai nuo šiol bus skirstomi pasaulio čempionate, kurio reikšmę P.Baumannas stengiasi kaip įmanoma padidinti. 2019 m. Kinijoje vyksiančiame čempionate varžysis jau 32 komandos, pateksiančios per specialius atrankos turnyrus.

Į olimpines žaidynes šiandien tiesiogiai patenka vos dvi Europos rinktinės, nors akivaizdu, kad objektyvus žemyno komandų pajėgumas yra kur kas didesnis. Anksčiau tokią teisę turėdavo penkios rinktinės.

Prieš ketverius metus „FIBA Europe“ valdyba mėgino atsiskirti nuo FIBA, bet šis sumanymas nepavyko, o „FIBA Europe“ vadovas Naras Zanolinas buvo atleistas iš uži­mamų pareigų. Vienas šio nepavykusio atsiskyrimo dalyvių, buvęs LKF generalinis sekretorius ir buvęs „FIBA Europe“ valdybos narys Mindaugas Balčiūnas sako, kad tuo metu FIBA Europos padalinys savo vadyba aplenkė pačią FIBA ir buvo mėginama sekti futbolo pavyzdžiu – 28 valstybės ėmėsi steigti naują organizaciją EBA.

FIBA nušalinus N.Zanoliną, šis vėliau laimėjo teismą ir už tai prisiteisė daugiau nei milijoną eurų. Anot M.Balčiūno, po to FIBA apsistatė silpnais žmonėmis, atėmė beveik visas kontinentinių padalinių teises ir šiandien veikia panašiai centralizuotai kaip Kinijos komunistų partija.

Šveicaras ne sykį pabrėžė savo siekį reformuoti krepšinį ir išpopuliarinti jį visame pasaulyje. „Norėčiau matyti olimpinių žaidynių finale kovojančias Kiniją ir JAV arba Braziliją, žaidžiančią prieš Afrikos komandą. Tai būtų mano svajonės išsipildymas“, – viename interviu yra sakęs šveicaras.

Aktualusis „Veido“ interviu

Advokatų profesinės bendrijos „Roedl&Partner“ partneris, sporto teisės ekspertas Audrius Biguzas

– Ir Eurolyga, ir FIBA kreipėsi į Europos Komisiją (EK). Abiejų šių organizacijų tarpusavio bendravimas rodo, kad taikus susitarimas sunkiai įmanomas. Ar iš to, kas dabar vyksta ir yra žinoma, galima sakyti, kad lemiamą paskutinį žodį turės tarti teisininkai?

– Kreipimasis į EK – viena iš teisinių priemonių ginče tarp abiejų pusių. Iškelti klausimai EK tiek iš Eurolygos, tiek iš FIBA pusės atspindi kertinius teisinius šių organizacijų nesutarimus. EK yra priėmusi abiejų šalių skundus, dabar vyksta EK tyrimas dėl skunduose išdėstytų argumentų. Taikus susitarimas įmanomas, bet pirmiausia jis turi būti dėl komercinių ateities bendravimo tarp FIBA ir Eurolygos sąlygų. Išsprendus komercines sąlygas teisinis ginčas baigtųsi taikos sutartimi, kuri galėtų būti pagrindas nutraukti tyrimą Europos Komisijoje.

– Kokios EK tolesnės tokio konflikto sprendimo procedūros ir kiek jos gali užtrukti?

– Europos Komisija, konkrečiai Konkurencijos direktoratas, šią situaciją gali nagrinėti gana ilgai, netgi ilgiau nei kelerius metus. Procedūros sudėtingos ir dažniausiai uždaros. Jei tyrimas pripažįstamas kaip pagrįstas, EK Konkurencijos direktoratas turi teisę organizuoti suinteresuotų šalių dialogus Europos Sąjungos lygmeniu. Inicijavusi tyrimą EK gali imti analizuoti krepšinio rinkas Europoje, tirti susidariusią padėtį ir galiausiai taikyti atsakingoms šalims sankcijas arba įpareigoti nutraukti pažeidimus. Tai ilgas procesas, reikalaujantis daug teisinių resursų, todėl greito rezultato, jeigu nebus susitarta taikiai, nereikėtų tikėtis.

– Ar gali FIBA neleisti žaisti savo rengiamuose čempionatuose tų ekipų atstovams, kurie priklauso jai nepaklūstantiems klubams?

– Sankcionuoti kiekvieną žaidėją atskirai būtų problemiška pačiai FIBA. Kartu tai sukeltų didelių teisinių problemų pačiai FIBA organizacijai ir grėstų bylomis prieš FIBA Tarptautiniame sporto arbitražo teisme. Taigi FIBA renkasi kur kas lengvesnį ir greičiau įgyvendinamą kelią – sankcionuoti klubus. Žaidėjų sankcionavimas daug kainuotų, trukdytų rengti varžybas, tikriausiai dėl to FIBA nesirenka tokio kelio. Sankcionuoti federacijas – kur kas lengviau.

– Laisvas klubų, žaidėjų pasirinkimas, nacionalinių krepšinio federacijų šantažas – pažeistų teisinių normų svarstymo objektas. Ar čia esama daugiau teisinių pažeidimų?

– Įžvelgtinas ES sutarties 101 straipsnio pažeidimas, kuris kalba, kad su bendrąja vidaus rinka nėra suderinti visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje. Tai reiškia, kad sporto federacijos, manytina, neteisėtai sankcionuoja nacionalines

federacijas ir riboja jų veiklą uždrausdamos rungtyniauti konkuruojančiose organizacijose, veikiančiose ES.

– Ar tarp FIBA ir Eurolygos susiklosčiusi padėtis turi precedentą?

– Ši padėtis precedentą turi tik dėl paties bylos dalyko – ES lygmeniu buvo nagrinėjamos analogiškos situacijos, bet jos keliais atvejais teismo nepasiekė ir baigėsi taikos sutartimis (paminėtina FIA, arba Tarptautinės automobilių federacijos, byla). Šiuo metu EK nagrinėja panašią bylą dėl Tarptautinės čiuožimo sąjungos veiksmų, kuriais Tarptautinė čiuožimo sąjunga draudžia sportininkams dalyvauti komercinėse varžybose, kurios nėra šios sąjungos pripažintos. Taigi tiesioginio precedento nėra, bet panašių bylų ar tyrimų ES lygmeniu yra ir buvo.

BFL

Per vieną balandžio savaitę – sportinių emocijų proveržis lyg per septintąsias lemiamas Lietuvos krepšinio lygos čempionato rungtynes. Tarptautinė krepšinio federacija (FIBA) nuo grasinimų ir šantažo perėjo prie veiksmų.

Kaip patvirtino „FIBA Europe“ vykdomasis direktorius čekas Kamilis Novakas, aštuonios Europos valstybės, kurių klubai sutartimis susisaistė ne su FIBA, o su Eurolygos rengiamu klubiniu turnyru, pašalintos iš kitų metų Europos čempionato. Jeigu tai ne blefas, 2017-aisiais Europos pirmenybėse nebus kam ginti čempionų titulo, nes jose nedalyvaus dabartiniai laimėtojai ispanai. Nebus ir Serbijos, Juodkalnijos, Kroatijos, Makedonijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Slovėnijos bei Rusijos krepšininkų.

Dar šešių šalių, tarp jų ir Lietuvos, nacionalinėms krepšinio federacijoms savo poziciją FIBA lojalumo atžvilgiu paprašyta pateikti iki balandžio 20 d. Gavus paaiškinimus bus sprendžiama, ar ir jos papildys išmestojo aštuonetuko gretas. Be lietuvių, FIBA atsakymų laukia iš lenkų, italų, izraeliečių, turkų bei graikų.

Po tokių naujienų viena po kitos pasiekusios žinios apie pergales ir iškovotus olimpinius kelialapius pasirodė lyg gaivaus oro gurkšnis.

K.Novako tvirtinimu, jeigu visų išvardytų šalių federacijos nepakeis savo pozicijos, jų rinktinėms kyla grėsmė būti išmestoms iš olimpiados. Be Lietuvos, iš Europos valstybių olimpiniame Rio de Žaneiro krepšinio turnyre vietą yra išsikovojusi Ispanija, o teisę dalyvauti liepą rengiamuose trijuose papildomuose olimpiniuose atrankos turnyruose iš FIBA įvardytų „probleminių“ Senojo žemyno šalių yra pelnę serbai, turkai, graikai, italai ir kroatai.

Po tokių naujienų viena po kitos pasiekusios žinios apie pergales ir iškovotus olimpinius kelialapius pasirodė lyg gaivaus oro gurkšnis. Pirmiausia maloni staigmena atskriejo iš Norvegijoje vykusio Europos sunkiosios atletikos čempionato, kuriame 23-ejų metų Žygimantas Stanulis (svorio kategorija iki 94 kg) iškovojo sidabro medalį.

Tą pačią dieną Turkijos mieste Samsune vykusiame Europos zonos olimpiniame atrankos turnyre užsitikrinęs kelialapį į Rio de Žaneirą vyrišką džiaugsmo ašarą braukė 24-erių metų Londono žaidynių bronzinis prizininkas boksininkas Evaldas Petrauskas (svorio kategorija iki 64 kg). Po kelių valandų olimpinės Rio durys atsivėrė ir kitam mūsų šalies boksininkui – Europos čempionui 21-erių Eimantui Stanioniui (svorio kategorija iki 69 kg). Iki šio turnyro nė vienas Lietuvos boksininkas nebuvo pelnęs teisės kovoti olimpiniame Rio de Žaneiro ringe.

Po poros dienų pradžiugino aukščiausią iš lietuvių Teniso profesionalų asociacijos (ATP) reitingo vietą užimantis Ričardas Berankis (nuotr.). 25-erių Lietuvos tenisininkas laimėjo Pietų Korėjoje, Kvandžu mieste, vykusį „Challenger“ serijos turnyrą. Ši pergalė R.Berankiui suteikė 90 ATP reitingo taškų ir užtikrino dar vieną itin svarbią pergalę – aukščiausią per visą karjerą 62 ATP reitingo vietą, kuri praktiškai reiškia ir bilietą į olimpinį Rio lėktuvą. Nors Lietuvos tenisininko vieta reitinge dar gali kisti, vietą olimpiadoje garantuoja maždaug 70-ta ATP reitingo pozicija.

Vardinį kelialapį į Rio iškovojo gimnastas Robertas Tvorogalas, pasaulio buriavimo čempionate tarp lyderių liko Gintarė Scheidt, dviem triuškinamomis pergalėmis prieš estus ir rumunus pasaulio ledo ritulio čempionato pirmojo B diviziono turnyrą pradėjo Lietuvos ledo ritulininkai.

FIBA generalinis sekretorius šveicaras Patrickas Baumannas, ne pirmi metai Europos krepšinio padangėje drumsčiantis bangas, šįkart K.Novako lūpomis iki raudonumo įkaitino krepšinio visuomenę. Išlaviruoti per povandenines FIBA keliamas sroves Lietuvos krepšinio federacija (LKF) bandys su tvirtu vairininku – LKF prezidento pareigas dar vieną kadenciją eis Arvydas Sabonis.

"Shutterstock" nuotr.

Inga NECELIENĖ

Ambicijos, nesutarimai, nutrūkusios derybos, tikėtinas karinis konfliktas ir skilimas – šie pastaruoju metu prieš daugelio valią jau kasdieniais tapę žodžiai neaplenks ir Europos klubinio krepšinio. 15 metų trukusios paliaubos byra, o Senojo žemyno krepšinio klubams vis mąžta laiko apsispręsti, kuriuo keliu sukti. Į kuriamą Čempionų lygą eisi – su nežinomybe ir prasta ankstesne patirtimi susidursi, Eurolygai ar Europos taurei lojalumą parodysi – savai krepšinio federacijai lyg rakštis vienoj vietoj styrosi. Kur pasukti?

Ano 2001-aisiais patirto pralaimėjimo, kuris vos po vieno sezono pasibaigė abiejų lygų susijungimu ir visišku ambicingosios Suprolygos žlugimu, Tarptautinė krepšinio federacija (FIBA) nepamiršo ir Europos krepšinio lygų sąjungai (ULEB) neatleido. Nugvelbusi iš FIBA panosės Eurolygos pavadinimą, teisę rengti stipriausią klubinį čempionatą ir antrą pagal pajėgumą Europos taurės turnyrą, vargu ar ULEB galėjo tikėtis nuoširdžios ir amžinos draugystės su FIBA.

FIBA, viršesnei sporto organizacijai, Europoje beliko tenkintis trečiu pagal pajėgumą krepšinio turnyru – Iššūkio taurės rengimu, bet ir į jį be įspėjimo buvo pasikėsinta.

Po 2001 m. Miunchene tarp FIBA ir ULEB įtvirtintų paliaubų pirmosios žiežirbos tarp abiejų krepšinio organizacijų plykstelėjo 2007-aisiais, kai ULEB nusprendė išplėsti Europos taurės dalyvių skaičių iki 54. Stipresnėms komandoms perėjus į ULEB turnyrą, FIBA rengiamo čempionato prestižas dar labiau smuko.

Kur susijungė, ten ir išsiskirs

Šįkart FIBA nusprendė Europos krepšinio pamatus sujudinti iš kito flango – imtis nacionalinių rinktinių reikalų, kuriuos tvarko jai pavaldžios šalių krepšinio federacijos. Jau kitąmet atranka į 2019 m. pasaulio čempionatą vyks naujoviškai – žaisti atrankos mačų rinktinės turės susitikti ir klubinio sezono metu, iš viso per dvejus metus tam turės būti numatyti vadinamieji šeši langai.

Prieš tokį sumanymą piestu stojo ne tik Eurolyga, kitų stiprių krepšinio turnyrų organizatoriai, bet ir Šiaurės Amerikos krepšinio lyga (NBA), o su ja FIBA vadovams vargu ar iš viso pavyks susitarti. Ir kas galėtų paneigti, jog NBA, savarankiškos ir kur kas turtingesnės bei galingesnės nei pati FIBA, pavyzdys nebuvo pirminis akstinas kažką kuo skubiau keisti, kad būtų pažabota kasmet vis didėjanti ULEB galia. Beliko šį ketinimą įvilkti į gražius sportinius drabužius.

Nuo kitų metų dėl olimpinių kelialapių bus kovojama tik pasaulio čempionatuose, o kas ketverius metus vyksiančios Senojo žemyno krepšinio batalijos tebus mūšis dėl garbės. Taip buvo suduotas dar vienas smūgis Europos krepšinio vadovams. Taigi jau aišku, kad pernai Lietuvos krepšininkų Europos čempionate pelnytas sidabras, sykiu atvėręs duris į olimpines žaidynes, buvo paskutinė tokia galimybė. Ją FIBA nuo kito olimpinio atrankos ciklo tiesiog atima.

Kuo dar neįtiko ULEB? Tuo, kad trečius metus į FIBA sąskaitą nemoka sutarto 400 tūkst. eurų metinio mokesčio, o abu ULEB rengiami krepšinio turnyrai – tikras chaosas, nes esą kas sezoną komandoms vis kitaip dalijamos vietos juose, dėl to, FIBA atstovų įsitikinimu, į Europos krepšinį pirmiausia reikia grąžinti sportinį principą ir harmoniją.

Iš pradžių buvo skelbiama, kad naujasis FIBA projektas – suprantama, harmoningas ir nepažeidžiantis jokių principų – bus pristatytas šių metų gegužę, bet pamačiusi sparčius Eurolygos žingsnius nusprendė nesnausti ir FIBA. Taigi jau šį pirmadienį, vasario 8-ąją, Miunchene bus pasirašyti naujosios FIBA Čempionų lygos steigimo dokumentai. Tame pačiame Miunchene, kuriame 2001 m. FIBA buvo priversta kapituliuoti ir suraityti parašus ant susitaikymo su Eurolyga dokumentų.

„Kiek yra tekę bendrauti su klubais, kurių vadovai nepasikeitė nuo ano Europos klubinio krepšinio skilimo prieš 15 metų, visi mato lygiai tą patį – vandens drumstimas ir jokio konkretumo. Netgi yra keletas tų pačių žmonių, kurie dirbo ir prie Suprolygos turnyro, ir prie dabartinio Čempionų lygos“, – kolegų pastebėjimais dalijasi „Žalgirio“ klubo direktorius Paulius Motiejūnas.

Kur du pešasi, turėtų laimėti trečias

ULEB pareiškus, kad nuo kito sezono bus stiprinamas pajėgiausias klubinio krepšinio Eurolygos turnyras ir jame žais ne dabartinės 24, o tik 16 komandų, pasigirdo nepatenkintų balsų, kad taip kuriama išrinktųjų lyga, į kurią patekti beveik neįmanoma. Teisybės čia yra: joje dešimt metų žais visada tas pats dėl vietos nebesijaudinsiantis vienuoliktukas, apdovanotas ilgalaikėmis A licencijomis ir solidžiomis kasmetėmis piniginėmis injekcijomis. Nors likusios penkios komandos keisis, belieka mažai sportinio principo.

„Stabili vieta, žinomi varžovai, finansinė lygos parama – matome tik pliusus. Nors padėtis nesikeis ir turbūt turėsime vieną mažiausių biudžetų Eurolygoje, pas mus atvažiuos 15 stipriausių Europos komandų. Finansinė nauda susidės iš dviejų dalių: pirmiausia atvykus stipriems varžovams parduosime daugiau bilietų, antra, gausime tiesioginę paramą iš Eurolygos – ji turėtų padidėti daugiau nei trečdaliu“, – naujos ilgalaikės sutarties naudą komentuoja P.Motiejūnas.

Klaipėdos „Neptūno“ direktorius Osvaldas Kurauskas įsitikinęs, kad tokios komandos kaip „Žalgiris“ ir yra tas trečiasis, kuris dviem tarpusavyje susipešus laimi. „Pasirašydamas dešimties metų sutartį po 3,6 mln. eurų kasmet „Žalgiris“ Eurolygą jau laimėjo. Tai labai patrauklios sąlygos. Gal ir kiti mūsų klubai gaus galimybę pasirašyti ilgesnes sutartis geresnėmis sąlygomis – su ULEB Europos taurės ar FIBA turnyro rengėjais“, – viliasi O.Kurauskas.

Uostamiesčio krepšinio ekipos direktorius šiame mūšyje įžvelgia ir daugiau potencialių laimėtojų. Visų pirma – pačių klubų, į kuriuos tiek viena, tiek kita lyga atsigręžė ir panoro išklausyti. ULEB rengiamas Europos taurės turnyras jau seniai prašėsi būti atnaujinamas, todėl Eurolyga, nelaukdama, kol komandos ims bėgti pas konkurentus, pristatė nuo kito sezono gerokai patrauklesnę Europos taurę: susitraukus Eurolygai joje bus ir galingesnių varžovų, ir finansinės paskatos, nes iki šiol piniginiu požiūriu dalyvavimas šiame turnyre tebuvo klubų prestižo reikalas.

Paankstinta ir burtų traukimo ceremonija – dabar Europos taurės burtai bus traukiami kartu su Eurolyga vasarą, o ne rudenį kaip anksčiau. „Labai svarbu klubams, rėmėjams, abonentus ketinantiems įsigyti sirgaliams žinoti, su kuo komanda žais, kiek bus rungtynių“, – dar vieną pranašumą įžvelgia O.Kurauskas.

Jo manymu, Eurolyga mažiau kalba ir daugiau daro: pasakė, kad keisis, tobulės – rado naują rėmėją, kuriuo tapo JAV draudimo ir reklamos kompanija IMG, pasirašė dešimties metų 872 mln. eurų sutartį, iš kurių Eurolygos klubams per dešimtmetį bus atseikėta 360 mln. eurų, ir atskleistas kortas padėjo klubams svarstyti ant stalo. O FIBA apie generalinį rėmėją jau daugiau nei metus tik kalba.

Kitas pliusas – kuo daugiau aukšto lygio turnyrų, tuo daugiau mūsų šalies klubų galės vienuose ar kituose dalyvauti. Juk ir FIBA šneka ne apie vieną, o apie du čempionatus: jų įsitikinimu, Eurolygą numarinsiančią Čempionų lygą ir antrą turnyrą, kuriame kovos menkesnio pajėgumo ir iš pirmojo iškritusios komandos.

Kas galėtų paneigti, kad prie įdomaus, intriguojančio šiųmečio LKL čempionato tam tikra prasme neprisidėjo FIBA, kurios rengiamose Iššūkio taurės varžybose sėkmingai dalyvauja trys Lietuvos ekipos – Utenos „Juventus“, Pasvalio „Pieno žvaigždės“ ir pasirodymą jau baigę „Šiauliai“.

Medžioklė įgauna pagreitį

Visai netrukus FIBA turės atskleisti turimą amuniciją, nes tuščiai žvanginamais ginklais komandas iš Eurolygos bus sunku išvilioti. Nors iki šiol naujosios FIBA krepšinio lygos vizija gaubiama tirštos miglos skraiste, vasario 8-ąją į Miuncheną vyksiantys kviestiniai svečiai, tarp kurių bus ir Klaipėdos „Neptūno“, ir greičiausiai Vilniaus „Lietuvos ryto“ atstovų, tikisi išgirsti daugiau aiškumo.

Ar pagaliau bus pristatytas mistinis generalinis rėmėjas, kurio kasmet investuosimos sumos jau paskelbtos, o štai jis pats – dar nerastas? Kokia rengimo sistema bus pasirinkta, ar žinomos bent kelios šioje lygoje dalyvausiančios komandos, koks prizų fondas, finansinės dalyvavimo sąlygos – ties visais šiais klausimais kol kas styro klaustukai.

Miunchene bus ir daugiau lietuvių: FIBA pavaldžios Lietuvos krepšinio federacijos (LKF), Lietuvos krepšinio lygos atstovų. LKF jau rekomendavo mūsų klubams apsvarstyti galimybę dalyvauti FIBA turnyre.

„Labai svarbu, kas kokioje šalyje rengia nacionalinius čempionatus – krepšinio federacija ar, kaip mūsų atveju, atskira struktūra. Jeigu atskira organizacija, tada federacija gali teikti tik siūlymą apsvarstyti galimybę dalyvauti FIBA turnyre. Jeigu nacionalines pirmenybes rengia pati krepšinio federacija, kaip yra Prancūzijoje, jiems galima nurodyti, kokiame turnyre dalyvauti“, – paaiškina O.Kurauskas.

O paklaustas, kaip šis FIBA nurodymas susijęs su harmonija Europos krepšinyje ir sportiniais principais, atsako: „Ten, kur vyksta karas, gražių dalykų nebūna.“

Po 2000–2001 m. sezono į viršų taures kėlė dvi stipriausiais Senojo žemyno klubais save vadinusios ekipos. Tuometis Bolonijos „Kinder“ po karštos net penkerių rungtynių finalo serijos įveikė du lietuvius savo gretose turėjusią „Tau Ceramica“ komandą ir tapo pirmaisiais naujosios Eurolygos čempionais, o Tel Avivo „Maccabi“ Suprolygos čempionų vardams užsitikrinti pakako vieno finalinio mačo, kuriame jie įveikė Atėnų „Panathinaikos“. Tikėtina, kad kitąmet panaši istorija pasikartos. Ar ilgai išsiteks du čempionai vienoje Europoje?

Eurolygos klubai – iš dalies neliečiami

„Žalgirio“ krepšinio klubo direktorius Paulius Motiejūnas

Kai žinai, ko nori, mažiau mėtaisi. Sunku suprasti, kam naudinga tokia situacija ir kur ji nuves, nes krepšiniui ji visiškai nenaudinga. 15 metų gyvuojanti Eurolyga kasmet iki 10 proc. didina pajamas. FIBA nesėkmingai rengė trečiąjį pagal pajėgumą čempionatą, todėl Europos taurės turnyras automatiškai kilo aukščiau.

Mūsų akimis, tai daugiau FIBA galios parodymas ir noras labiau kontroliuoti krepšinį – ne tik rinktines, federacijas, kas yra normalu, bet dabar rankos tiesiamos ir į klubinį krepšinį. Tik šioje srityje nei sėkmingos patirties jie turi, nei didelės finansinės naudos galėtų tikėtis, nei gražios perspektyvos, kad būtų verta eikvoti energiją ir pinigus. Todėl sunku suprasti, kokiam tikslui norima į klubinį krepšinį lįsti.

Krepšinis niekada nebus toks pelningas kaip futbolas. Jeigu čia kyšotų verslo interesai, būtų aišku, kad dėl didelių pinigų sumų konkuruoja dvi struktūros, bet FIBA tiek pinigų neturi – neturi nei rėmėjo, nei aiškios vizijos, kaip sumanytą projektą įgyvendins.

Turbūt pagrindinė naujos lygos steigimo priežastis – naujasis FIBA projektas, pagal kurį kaip futbole atsiras vadinamieji langai rinktinėms susitikti ir žaisti, taigi vidury sezoninio krepšinio komandos turės atiduoti žaidėjus nacionalinėms rinktinėms. Kadangi Eurolygos klubai to nesutiko daryti, užuot ieškojusi kompromiso, FIBA sugalvojo telkti į Eurolygą nepatenkančius klubus ir juos tarpusavyje kiršinti.

Laimėtojų čia nebus. Bus daug sumaišties, grasinimų, destrukcijos, nestabilumo eskalavimo, neaiškumo – krepšinio sirgaliams, federacijoms. Jau dabar FIBA grasina, kad jų organizuojamam turnyrui pasirinkti bus daroma įtaka per šalių krepšinio federacijas. Tie klubai, kurie pasirašę ilgalaikes sutartis su Eurolyga, iš dalies yra neliečiami, tad tikėtina, per nacionalines federacijas nebebus gąsdinami. Bet gyvename teisinėje valstybėje, ES, o pagal ES teisę juridinis vienetas, toks kaip federacija ar ta pati FIBA, negali liepti klubams žaisti tam tikrame turnyre.

Bus panaši padėtis kaip prieš 15 metų. Vieni eis į vieną, kiti į kitą pusę, abi lygos kažkaip gyvuos. Tie, kurie neišsigąs grasinimų, liks su Eurolyga ir Europos taure, o tos šalys ir klubai, kurie supyks, pasijus už borto ar patikės naujuoju projektu, eis į kitą pusę. Klausimas, kiek vieni ir kiti surinks komandų, kokio jos bus lygio ir kiek laiko dvi lygos gyvuos.

Scanpix

Po pralaimėjimo Ispanijai finale 63:80 beveik be keitimų žaidęs Mantas Kalnietis nesislėpdamas pravirko, ir jį galima suprasti: pralaimėtas antras Europos finalas iš eilės ir abu – dideliu skirtumu. Tačiau kuo daugiau dienų praeis po finalo, tuo rimčiau skambės klausimas: kaip apskritai Lietuvą į jį pateko? Daugybė Europos komandų už Lietuvą sudėtimi buvo galingesnės. „Tiek ketvirtfinalyje, tiek pusfinalyje varžovai mus pranoko sudėtimi, bet ne širdimi“, – po pergalės prieš Serbiją ištarė Mindaugas Kuzminskas. „Esame čia, nes išlikome komanda“, – prieš finalą tvirtino Renaldas Seibutis.

Dovaidas PABIRŽIS

Sidabro medalius Europos čempionate iškovoję Lietuvos krepšininkai septintą kartą iš eilės pateko į olimpines žaidynes, pirmą kartą istorijoje trejus metus iš eilės dalyvavo lemiamose prestižinių turnyrų kovose dėl apdovanojimų ir FIBA pasaulio reitinge po 11 metų pertraukos sugrįžo į trečią vietą.

Sudarydama reitingą, FIBA atsižvelgia į du pastaruosius olimpinius ciklus. Per šį laikotarpį Lietuvos rinktinė du kartus (2013 ir 2015 m.) laimėjo Europos pirmenybių sidabro medalius, kartą – bronzą pasaulio čempionate (2010 m.). Dar du kartus užimta ketvirtoji vieta – 2008-ųjų Pekino olimpiadoje ir 2014 m. pasaulio čempionate. Mažiau sėkmingai susiklostė 2009 ir 2011 m. Europos pirmenybės ir 2012 m. Londono olimpiada.

Kovingumas ir vienybė

Kone po kiekvienų ką tik pasibaigusio Europos čempionato rungtynių treneris Jonas Kazlauskas paminėdavo, kad Lietuvos rinktinė išgyvena kartų kaitą, todėl jos sudėtis nebėra ryškiai pranašesnė už daugumos Europos komandų.

„Per pastaruosius dvejus metus iškovotos antra ir ketvirta vietos slegia kai kuriuos žaidėjus. Aš galiu susitvarkyti, bet mūsų jaunimas skaito spaudą, ir ten rašo, kad mes esame gražiausi, geriausi ir turime daužyti varžovus, o to daryti nepavyksta. Anksčiau būdavo rinktinėje keli žaidėjai iš Lietuvos, o kiti rungtyniaudavo užsienyje. Šiemet vaizdas yra visiškai priešingas. Tai irgi kažką parodo“, – po sunkių paskutinių grupės rungtynių su Čekija kalbėjo J.Kazlauskas.

2015-ųjų Europos čempionate Lietuvos rinktinėje pirmą kartą po 2005-ųjų daugiau nei pusė žaidėjų žaidžia Lietuvoje – penki Kauno „Žalgiryje“ ir du Vilniaus „Lietuvos ryte“. 2005 m. tokia padėtis susiklostė dėl to, kad daug užsienyje rungtyniaujančių šalies krepšininkų dėl įvairių priežasčių atsisakė padėti komandai ir rinktinėje atsirado vietos net ir vos kojas Kauno „Žalgiryje“ apšilusiam Dariui Šilinskui, o šiemet tikrai rimta paspirtimi galėjo tapti tik nugaros traumą besigydantis Hjustono „Rockets“ puolėjas Donatas Motiejūnas, taip pat traumuotas ir Turkijoje žaidęs Martynas Pocius bei Italijoje žaidęs Linas Kleiza.

L.Kleiza šiuo metu klubo neturi, tačiau kalbama, kad jau prasidėjus sezonui jis gali papildyti „Žalgirį“. Martynas Pocius grįžo į Kauną, Darjušas Lavrinovčius šią vasarą taip pat rinkosi tarp Kauno ir Italijos. Į galutinį dvyliktuką nepatekę Artūras Gudaitis, Žygimantas Janavičius, Adas Juškevičius, Rokas Giedraitis ir Marius Runkauskas irgi žaidžia Lietuvoje – „Lietuvos ryte“.

Ar tai reiškia, kad stipriausios šalies komandos tiek sustiprėjo, kad gali sau leisti įsigyti daugiau rinktinės žaidėjų? Nei rezultatai, nei finansiniai ištekliai to nepatvirtina. Skolų slegiamo „Žalgirio“ galimybių riba jau keleri metai yra patekti tarp 16 stipriausių Eurolygos ekipų, vilniečiams – pasirodyti antrame pagal pajėgumą Europos turnyre. Abiejų komandų biudžetai taip pat toli gražu negali prilygti turtingiausiems žemyno klubams iš Turkijos, Ispanijos ar Rusijos.

Sunku įsivaizduoti sidabro medaliais pasipuošusius serbus, kurių sudėtyje prie NBA žaisiančio Nemanjos Bjelicos prisideda tik du Eurolygos krepšininkai, o likusi komanda surinkta iš „Crvena Zvezda“ ir „Partizan“ klubų, kurių pajėgumas panašus į Lietuvos grandų. Arba italus, laiminčius su Andrea Bargnani ir žaidėjais iš „EA7 Emporio Armani“ ir šiemet netikėtai čempionais tapusia „Dinamo Sassari“.

Krepšinio ekspertai, treneriai ir žaidėjai sutaria: Lietuvos rinktinės stiprybė šiame čempionate buvo ne talentas, bet kovingumas, vienybė, patikima gynyba ir sugebėjimas itin sėkmingai žaisti sunkias ir įtemptas rungtynių pabaigas. „Visą laiką pabrėžiame, kad esame vieninga komanda. Antras dalykas, mes esame lietuvių krepšinio mokyklos atstovai. Lietuvos krepšinio mokykloje, su žvaigždėmis ar be jų, viskas aukojama pergalei, ne savo asmeninei statistikai. Mūsų mokykla – komandinio darbo mokykla“, – pasibaigus čempionatui kalbėjo J.Kazlauskas.

Geriausia forma reikiamu metu

Prisiminus grupės varžybas Rygoje, pergalingas lietuvių žygis iki finalo atrodo beveik neįtikėtinas. Grupėje, kuri, pagal išankstinius vertinimus, turėjo būti silpniausia turnyre, tačiau trys komandos iš jos pateko tarp aštuonių stipriausių, lietuviai turėjo vos vieną lengvesnį vakarą, kai dviženkle persvara įveikė Latviją. Kitos rungtynės buvo tikras nervų karas: vienu tašku nugalėta Ukraina, apmaudus pralaimėjimas dviem taškais Belgijai, dviem taškais vargais negalais palaužta Estija. Po šių rungtynių Jonas Mačiulis prisiminė 2009-uosiius, kai Lietuva patyrė fiasko Lenkijoje vykusiame Europos čempionate. Mantas Kalnietis žaidimą apibūdino dar trumpiau, bet išraiškingai: „Malėme š…“

Ne lengvesnės buvo ir paskutinės grupės rungtynės su viso čempionato metu gražiu žaidimu pasižymėjusia Čekijos komanda, kuri buvo įveikta tik po pratęsimo. Tačiau būtent šis susitikimas virto komandos renesanso pradžia – puolimas tapo labiau organizuotas ir įvairesnis, žaidėjai rodė pagirtiną kovingumą. „Po blogai sužaistų rungtynių šis mačas buvo toks „arčiau tiesos“. Galbūt po ilgų ieškojimų ir pokalbių pradedame surasti save“, – po jo sakė J.Kazlauskas.

Lietuviai Rygoje nedemonstravo gražaus žaidimo, tačiau grupės varžybos tapo vienu įsimintiniausių reginių sirgaliams. Debiutinėse rungtynėse su Ukraina, kurias Latvijoje teko stebėti ir šių eilučių autoriui, sausakimšoje Rygos arenoje Lietuvos himnas tiesiog griaudėjo, o miesto gatvėse turbūt skambėjo daugiau lietuviškų dainų nei XX a. pradžioje, kai industrializuotoje Rygoje gyveno bent 50 tūkst. lietuvių ir tai buvo didžiausias lietuviškas miestas pasaulyje.

Krepšinio ekspertai pabrėžia, kad tokiuose turnyruose būtina geriausią savo sportinę formą įgauti reikiamu metu. Pasirengimo cikle visus daužę kroatai beviltiškai krito aštuntfinalyje, geriausią žaidimą grupės varžybose rodė ir prancūzai, serbai ar graikai. Lietuviai, priešingai, vis labiau įsibėgėjo prasidėjus atkrintamosioms varžyboms Lilyje.

„Geriausią savo žaidimą reikia pasiekti lemiamu metu. Kelias buvo nelengvas, bet tai grūdina komandą ir žaidėjus. Per rungtynes reikia išlaikyti nervinę įtampą, nepanikuoti. Tai juos užgrūdino, kai laimi keliais taškais. Kai laimi po dvidešimt taškų daug rungtynių, savotiškai susigadini, ir kai būna blogai, žaidėjai sutrinka. Vertiname žaidėjus, kurie gali puikiai žaisti ekstremaliose situacijose. Tikras žaidėjas taip ir užauga“, – sakė treneris Vladas Garastas.

Aštuntfinalyje po sunkios kovos ir geriausių J.Mačiulio rungtynių karjeroje keturiais taškais pavyko palaužti Gruziją. Ketvirtfinalyje, kur lietuvių jau niekas nelaikė favoritais, taškų lenktynėse po pratęsimo nugalėti NBA žvaigždžių vedami italai. Jonas Valančiūnas šiose rungtynėse pasiekė taškų ir atkovotų kamuolių rinktinėje rekordą (26/15). Pusfinalyje iki tol nepralaimėję serbai klimpo lietuvių gynyboje ir akivaizdžiai pralaimėjo psichologinę kovą – iškovota pergalė trimis taškais ir garantuoti sidabro medaliai bei vieta olimpiadoje.

Ant M.Kalniečio pečių

Lietuvos rinktinė Europos čempionate nežaidė malonaus akiai puolamojo krepšinio. Komanda vidutiniškai pelnydavo po 74,4 taško per rungtynes ir pagal šį rodiklį buvo tarp turnyro vidutiniokių, o į savo krepšį praleisdavo po beveik 72 taškus. Komanda labai dažnai klydo (14,2 klaidos – 4 vieta nuo galo), prastai pataikydavo tiek iš dviejų taškų (46,9 proc. – 19 vieta), tiek ir iš trijų taškų zonos (34,2 proc. – 12 vieta).

Tačiau Lietuvos rinktinė gerai kovojo dėl atšokusių kamuolių, pagal šį rodiklį į priekį praleisdama tik Prancūziją bei anksti iškritusias Vokietijos ir Ukrainos komandas. Pagal kitus svarbiausius statistikos rodiklius lietuviai taip pat nebuvo aukštumoje. Taigi nė vienas atskirai paimtas Lietuvos statistikos rodiklis negali paaiškinti tokio sėkmingo komandos galutinio pasiekimo.

Grupės etape beveik neatakavusi iš toli, Lietuvos rinktinė kur kas sėkmingiau šį žaidimo elementą taikė atkrintamosiose varžybose. Taiklūs tritaškiai buvo viena pagrindinių pergalės prieš Čekiją, Gruziją ir Italiją priežasčių.

Lietuviai iš toli dažnai leido atakuoti varžovams. Pagal vidutiniškai į savo krepšį leistų varžovams mesti tritaškių skaičių lietuviai užėmė 5 vietą turnyre (24 metimai). Priešininkai tai darė 30,7 proc. tikslumu. Svarbiausiose rungtynėse su Italija ir Serbija varžovai iš toli metė labai daug, tačiau dėl lietuvių gynybos dažnai tai darė ne iš parankių padėčių ir tai buvo viena pagrindinių pergalės priežasčių. Italai lietuviams įmetė vos 8 tritaškius iš 28, serbai – 6 iš 28. Ispanai finale Lietuvos krepšį atakavo daug taikliau.

Lemiamoje čempionato fazėje Lietuvos rinktinė iš esmės žaidė tik aštuoniese: su tradiciniu starto penketu bei nuo suolo kylančiais Mindaugu Kuzminsku, Artūru Milakniu ir Antanu Kavaliausku arba Robertu Javtoku. Didžiausias krūvis teko M.Kalniečiui, kuris vidutiniškai aikštėje praleisdavo po 34 minutes, bei J.Mačiuliui, žaidusiam po 31 minutę.

Būdavo epizodų, kai atrodydavo, jog ant kelių žmonių pečių besilaikanti komanda tuoj tuoj neatlaikys milžiniško krūvio ir nuovargio. Pusfinalį su serbais M.Kalnietis, J.Mačiulis, J.Valančiūnas, Paulius Jankūnas ir A.Kavaliauskas baigė su keturiomis asmeninėmis pražangomis. Tačiau nė vienas jų negavo penktosios, o pratęsimo pavyko išvengti.

Rungtynėse su italais M.Kalnietis, J.Valančiūnas ir J.Mačiulis aikštėje kiekvienas praleido daugiau kaip po 40 minučių, o tai šiuolaikiniame krepšinyje yra ne itin dažnas atvejis. Tačiau būtent per pratęsimą pavyko palaužti Italiją. Prieš finalą treneris J.Kazlauskas nuogąstavo, kad kai kuriems žaidėjams, ypač M.Kalniečiui, gali pritrūkti jėgų. Viena poilsio diena daugiau turėję ispanai iš tiesų finale atrodė „šviežesni“.

Kaip prieš prasidedant atkrintamosioms varžyboms pabrėžė krepšinio analitikas Eirildas Budraitis, per grupės varžybas net 43,5 proc. Lietuvos rinktinės sėkmingų atakų pasibaigdavo tiesiogiai prisidėjus M.Kalniečiui – pataikius metimą arba atlikus rezultatyvų perdavimą. Tai buvo didžiausias toks rezultatas per visą Lietuvos krepšinio istoriją, lenkiantis net Šarūną Jasikevičių auksinėse 2003-iųjų Europos pirmenybes (42/100 sėkmingų atakų).

Šis rezultatas pasiektas realizuojant vos mažiau nei 30 proc. visų metimų. Per lemiamas kovas įžaidėjo vaidmuo puolime šiek tiek sumažėjo, tačiau išliko lemiamas.

Tokia trenerio J.Kazlausko taktika visiškai pasiteisino. Nors finalui ir pritrūko jėgų, Lietuva laimėjo tiesioginį kelialapį į olimpines žaidynes ir išliko pasaulio krepšinio elite. Olimpiadoje ji dalyvaus jau septintą kartą iš eilės ir dar kartą pasauliui turės progą priminti apie šalies krepšininkų komandinę dvasią, susitelkimą ir nugalėtojų mentalitetą.

2015 m. Europos vicečempionai

Mantas Kalnietis, Kaunas, 29 m., Kauno „Žalgiris“

(9 rungt.; 34,2 min.; 10,6 taško; 2,9 atk. k.; 7,8 rez. p.; 3,7 kl.; 34,6 proc. taikl.)

Nuo M.Kalniečio formos ir žaidimo tiesiogiai priklausė Lietuvos rinktinės rezultatas, nes jam buvo suteikta daugiausia laisvės improvizacijai puolime – gynėjas atliko daugiausia metimų komandoje. Ne viskas sekėsi, tačiau gerėjant M.Kalniečio formai gerėjo ir komandos žaidimas. Per paskutines penkerias rungtynes įžaidėjas buvo beveik nekeičiamas ir atidavė visas savo jėgas.

Lukas Lekavičius, Šilalė, 21 m., Kauno „Žalgiris“

(8 rungt.; 9,1 min.; 0,6 taško; 0,5 atk. k.; 1,3 rez. p.; 0,3 kl.; 12,5 proc.)

Didesnis vaidmuo jaunajam įžaidėjui teko grupės varžybose ir su jam skirtomis pareigomis Lukas paprastai visai neblogai susitvarkydavo. Šlubavo metimai – gynėjas čempionate pataikė tik 2 iš 16, tačiau neabejotinai įgavo neįkainojamos patirties, kuri pravers jau artimiausioje ateityje.

Renaldas Seibutis, Mažeikiai, 30 m., Kauno „Žalgiris“

(9 rungt.; 26,6 min.; 7,8 taško; 2,9 atk. k.; 2,6 rez. p.; 1,9 kl.; 36,2 proc.)

R.Seibutis buvo vienas patikimiausių J.Kazlausko žaidėjų abiejose aikštės pusėse. Gynyboje būsimajam žalgiriečiui dažniausiai tekdavo stabdyti svarbiausius varžovų lyderius: serbą Milošą Teodosičių, italą Marco Belinelli. Su šiomis užduotimis gynėjas tvarkėsi pavyzdingai. Puolime R.Seibutis buvo bene vienintelis, kuris varžovų gynybą nuolat draskė aštriais prasiveržimais.

Artūras Milaknis, Tauragė, 29 m., Kazanės „Unics“

(7 rungt.; 15,4 min.; 5,1 taško; 0,7 atk. k.; 0,3 rez. p.; 0,7 kl.; 36,7 proc.)

Lietuvos rinktinės žaidimo pagerėjimas nuo rungtynių su Čekija tiesiogiai susijęs su šio snaiperio įtraukimu į rotaciją. Penkeriose paskutinėse ir svarbiausios rungtynėse A.Milaknis pataikė 11 tolimų metimų iš 23 bandymų ir tai labai praturtino komandos puolimo arsenalą.

Jonas Mačiulis, Kaunas, 30 m., Madrido „Real“

(9 rungt.; 31 min.; 13,8 taško; 6,3 atk. k.; 1,8 rez. p.; 1,9 kl.; 1,9 per. k.; 48,3 proc.)

Pergalingas metimas į Estijos krepšį, nepakartojamos aštuntfinalio rungtynės su Gruzija, net trys dvigubi dubliai per 9 rungtynes (su 198 cm ūgiu!), pirma vieta čempionate pagal perimtus kamuolius, 54 proc. tritaškių pataikymas – Jonas neabejotinai žaidė geriausią krepšinį per savą karjerą ir pelnytai buvo išrinktas į simbolinį turnyro penketą.

Deividas Gailius, Klaipėda, 27 m., Vilniaus „Lietuvos rytas“

(4 rungt.; 8,5 min.; 2 taškai; 1,8 atk. k.; 0,8 rez. p.; 0,8 kl.; 33,3 proc.)

Epizodinį vaidmenį atlikęs krašto puolėjas realiai žaidė tik dvejas rungtynes – su Estija ir Latvija. Pastarosiose Deividas buvo vienas ryškiausių komandos žaidėjų ir reikšmingai prisidėjo prie vienintelės lengvos pergalės čempionate.

Mindaugas Kuzminskas, Vilnius, 26 m., Malagos „Unicaja“

(9 rungt.; 23,3 min.; 8,7 taško; 5 atk. k.; 1,2 rez. p.; 0,9 kl.; 43,8 proc.)

„Ne veltui bariausi. Tokio Mindaugo laukiau, laukiu ir noriu, kad tai tęstųsi“, – taip nuo atsarginių žaidėjų suolelio pakildavusio puolėjo žaidimą po turnyro apibūdino treneris J.Kazlauskas. M.Kuzminskas iššovė tada, kai labiausiai to reikėjo – rungtynėse su Čekija, Italija ir Serbija jis buvo vienas geriausių komandoje.

Paulius Jankūnas, Kaunas, 31 m., Kauno „Žalgiris“

(9 rungt.; 24,4 min.; 9 taškai; 3,8 atk. k.; 1,4 rez. p.; 1,1 kl.; 46,8 proc.)

Šis Europos čempionatas „Žalgirio“ puolėjui buvo sėkmingas – P.Jankūnas žaidė daug, atakavo aukštu pataikymo procentu tiek iš tolimų, tiek iš artimesnių distancijų, buvo pagrindinis darbininkas gynyboje, o ketvirtfinalyje su Italija smeigė lemiamą tritaškį.

Domantas Sabonis, Portlandas, 19 m., Gonzagos „Bulldogs“

(4 rungt.; 7,3 min.; 3 taškai; 2 atk. k.; 0,5 kl.; 45,5 proc.)

Rimčiau pasireikšti Domantas gavo tik grupės etape Rygoje. Rungtynėse su Belgija puolėjas pelnė 10 taškų, atkovojo 4 kamuolius, išprovokavo 4 pražangas ir įrodė, kad gali puikiai tvarkytis tiek puolime, tiek gynyboje.

Jonas Valančiūnas, Utena, 23 m., Toronto „Raptors“

(8 rungt.; 27,5 min.; 16 taškų; 8,4 atk. k.; 0,6 rez. p.; 2 kl.; 1,4 bl.; 59,1 proc.)

J.Valančiūnui tik 23 metai ir, kaip po turnyro sakė J.Kazlauskas, didysis krepšinis jam tik prasideda. Tačiau jau dabar jis yra dominuojantis centras Europoje, išrinktas į čempionato simbolinį penketuką. Čempionatas Jonui galėjo būti ir dar geresnis – pasirengimą sutrukdė ne tik skrydis už Atlanto dėl naujos sutarties, bet ir per grupės varžybas pakirtęs virusas.

Antanas Kavaliauskas, Vilnius, 31 m., Vilniaus „Lietuvos rytas“

(6 rungt.; 12,2 min.; 4,3 taško; 3,2 atk. k.; 0,7 rez. p.; 0,5 kl.; 46,7 proc.)

Ne visada Antanui čempionate viskas sekėsi, tačiau pelnęs trenerio pasitikėjimą centras visuomet demonstravo kovingumą ir užsidegimą. Svarbiose rungtynėse su Estija, kurias dėl ligos praleido J.Valančiūnas, A.Kavaliauskas žaidė puikiai ir pelnė 14 taškų.

Robertas Javtokas, Šiauliai, 35 m., Kauno „Žalgiris“

(6 rungt.; 9,8 min.; 1,2 taško; 1,5 atk. k.; 1,2 rez. p.; 0,3 kl.; 75 proc.)

Tai greičiausiai buvo paskutinis komandos kapitono čempionatas rinktinėje. Nors šį kartą centrui teko epizodinis vaidmuo – per visą turnyrą jis pataikė vos tris metimus, savo darbą R.Javtokas atliko aštuntfinalio rungtynėse su Gruzija, kai J.Valančiūnui nesisekė, o Robertas prieš pagrindinį gruzinų centrą Zazą Pachulią pagirtinai atstovėjo 20 minučių.

Treneris Jonas Kazlauskas, Panevėžys, 60 m.

(7 pergalės ir 2 pralaimėjimai)

„Toliau dirbsime ir stengsimės. Nemanau, kad čia daug nuo trenerio priklauso“, – po ketvirtfinalio su Italija kalbėjo J.Kazlauskas. Tenka su treneriu nesutikti – Lietuvos rinktinė šiemet talentu nusileido daugiau nei vienam varžovui, tačiau užsidegimu, kovingumu, vienybe ji buvo nepralenkiama. Komanda ypač drausmingai gynėsi, varžovams sėkmingai primesdavo savo žaidimo stilių, puikiai atlaikydavo nervinę įtampą ir išnaudodavo menkiausius savo pranašumus. O tai jau trenerio nuopelnas.